Kai artėjant jubiliejiniams Donelaičio metams poetas, eseistas Donatas Petrošius, tuo metu dirbęs Rašytojų sąjungoje, sumanė Donelaičio atlaso projektą, ši idėja talpino labai daug dalykų. Norėjosi ir Donelaičio gatves visoje Lietuvoje ženklinančių vaizdinių akcentų, ir kuo gausesnės filmuotos medžiagos, ir žinoti, ką apie Donelaičio gatvės gyventojo tapatybę mano patys tų vietų žmonės. Buvo sumanytas net vaizdų ir tekstų albumas – tikras Donelaičio Lietuvos atlasas, kuriuo ketinta vainikuoti visą projekto veiklą. Gerokai kuklesnis nei norėtųsi biudžetas ir kitos realijos privertė nusileisti ant žemės. Liko išvykų, literatūrinių akcijų ir poezijos skaitymų ciklas, o pradinio sumanymo mastą priminė poeto, knygų dizainerio, urbanisto Tomo S. Butkaus iš žemėlapio skiaučių sudėliotas virtualaus Donelaičio žvaigždėlapio fragmentas ir kruopščiai sužymėtas kiekvienos Donelaičio gatvės ilgis.
Poetų kelionė po Donelaičio atlasą truko dvejus metus. Donelaičio gatvių esama įvairių – tai nuosavų namų virtinės, palei „Anykščių vyno“ sieną vedanti gatvelė, centrinės miestų arterijos ir pramoninių rajonų gatvės; ten ir siuvyklų, gaisrinių, gimnazijų adresai. Rašytojų pulkeliai paliko pėdsakus Rusnėje, Anykščiuose, Rokiškyje, Utenoje, Tauragėje, Zarasuose, Telšiuose, Radviliškyje ir Kuršėnuose. Donelaičio gatvės aplankymas būdavo pažymimas įvairiai: knygnešystės (tiesiogine prasme) akcijomis, dalijantis duona, skaitant eiles pasilipus ant kopėčių ir statinių, surengiant skaitymus Rokiškio siuvykloje ir Zarasų gaisrinėje, žaidžiant su gimnazistais kvadratą ar tiesiog pabrėžtinai, atkakliai tupint ant grindinio, kad dalyviai būtų pastebėti ir paklausti. Po akcijų būdavo rengiami tradiciniai skaitymai bibliotekose, mokyklose, kultūros centruose – ten vyraudavo pati poezija, jau be spektaklio ar akcijos plunksnų.
Paskutinis 2015 m. projekto renginys įvyko lapkričio 26 d. Kuršėnuose. Poetus Giedrę Kazlauskaitę, Ričardą Šileiką, Vytą Dekšnį ir Dainių Gintalą pasitiko Vytauto Kirkučio sukviesti Šiaulių rajono ir Kuršėnų kultūrininkai. Donelaičio gatvėje poetai išbandė neseniai pastatytus viešuosius treniruoklius, bendruomenės nariams perskaitė savąją prakalbą, o paskui visi kartu tyrinėjo Donelaičio gatvę ir mėtė jos gyventojams į pašto dėžutes gerąją Donelaičio naujieną. Taip Donelaičio gatvė buvo ištirta ir aplankyta nuo pradžios iki galo. Netrukus Etninės kultūros ir tradicinių amatų centre poetai susitiko ir su Šiaulių rajono literatų asociacijos nariais bei centro darbuotojais, skaitė Donelaičio „Metų“ ištraukas, savo eilėraščius ir vertimus. Ričardui Šileikai padalinus smėlio mėginių iš gausios savo kolekcijos, užsimezgė kalba apie smėlio ir molio privalumus, apie Kuršėnų molį naudojančius visos Lietuvos keramikus ir tautodailininkus, apie puodo ir eilėraščio medžiagą, apie paslapčiomis naktį išbandytas naujas stakles ir sudegintas puodžių klumpes. Amatų centro parodoje poetai įsitikino, kad patys gražiausi puodai – tie, į kuriuos nieko neįpilsi, pačių meistrų išsižadėti ir muziejininkų pakabinti ant sienos, perkaitę ir subliuškę krosnyje, tarsi Salvadoro Dali laikrodžiai, liudijantys, kad ir didžiausiam meistrui medžiaga kartais pasipriešina, iškrečia jam šunybę ir primena savo pirmagimystės teisę.
Kas lieka iš tokio, atrodytų, lengvabūdiško rašytojų žaidimo? Rašytojų vardus Lietuvos miestelių gatvės dažniausiai įgydavo atsitiktinai. Nutiesta nauja miestelio atšaka, pastatyta keletas namų – reikia pavadinimo. Pirmenybė – žinoma, tarybinių veikėjų vardams ir „kelio į šviesią ateitį“ atributams. Dabar dauguma šitų gatvių pervadinta naujai, vienur ar kitur taip radosi ir kokio nors rašytojo vardas. Tačiau dažniausiai dar anais laikais šis tas būdavo paliekama ir literatūros vadovėlio personažams. Taip, bedus pirštu į planą, atsirasdavo Maironio, K. Donelaičio, M. Mažvydo, S. Daukanto, S. Nėries gatvės. Pridygdavo gražių ir ne tokių gražių namų, pamažu imdavo suktis dar vienos Lietuvos gatvės kasdienybė, kurioje gatvės pavadinimas daugeliu atvejų būdavo tik pašto žyma. Ar apsilankius poetų būreliui bus kitaip? Vargiai, bet vis išgirsti, kaip į akciją užsukę gretimų gatvių gyventojai tarsteli donelaitiškiams: kaip mes jums pavydim. Vadinasi, reikia labai nedaug, kad atsilieptų tapatybė ir atsikartotų kokia nors mokykloje girdėta eilutė.
Tačiau svarbiausia – bendravimas ir ryšiai. Rašytojų kartos, tvirtai viena koja stovėjusios gimtojoje provincijoje, jau išmiršta arba atsideda senatvės rūpesčiams, keičiasi patys Lietuvos miestai ir kaimai, nebeveikia senosios jungtys, nuolat kalbama apie susvetimėjimą. Vidutinės ir jaunesniosios kartos rašytojai iš naujo mokosi susišnekėti su skaitytojais ten, kur ne visada pasiekia kultūrinė spauda, o kaimų ir mažesniųjų miestų skaitytojai pamažu pratinasi prie kintančios literatūros. Kad nepasiduotume kultūrinei atskirčiai, kad nenutrūktų ryšiai, privalome keliauti ir bendrauti. Štai ir praverčia rašytojų žaidimai su Donelaičio Lietuvos žemėlapiais.
Paskutinis, bet anaiptol ne menkiausios svarbos dalykas: per dvejus metus „Donelaičio atlaso“ renginiuose, be jau minėtų autorių, dalyvavo ir poetai Eugenijus Ališanka, Arnas Ališauskas, Gintaras Bleizgys, Daiva Čepauskaitė, Liutauras Degėsys, Jurgita Jasponytė, Donaldas Kajokas, Gytis Norvilas, Donatas Petrošius, Viktoras Rudžianskas, Vladas Vaitkevičius bei literatūrologas Regimantas Tamošaitis.