Giedrė Kazlauskaitė. Skaitymai Radvilišky

Lapkričio 10 d. važiavome į Radviliškį – Gytis Norvilas, Donatas Petrošius, Ričardas Šileika ir aš. Vairavo Gytis, pirmąkart matėme jį tą darant; į redakciją juk važinėja dviračiu. Truputį bijojau su juo važiuoti, nes vienoje savo esė rašo, kad beveik nemato be akinių (vadinasi, meluoja: vairavo labai gerai). Kelionėje valgėm antaninius obuolius iš Gyčio sodo; jie kalbėjo visokius niekus apie literatūrą, o aš mezgiau. Dar automobilyje Ričardas rūpinosi, kaip pririšti korteles prie stiklinės Donelaičio taurės – panaudojome siūlus iš mano mezginio. Taurė buvo skirta kvadrato laimėtojams. Ties Kleboniškiu sustojom pasižiūrėti pakabintų didelių akmenų – matyt, dekoratyvinės pretenzijos į Stounhendžą. Petrošius ant jų pasikarstė ir pasisupo, o Šileika puolė fotografuoti. Todėl jo paties nėra nė vienoje nuotraukoje; tokiu būdu, demagogiškai tvirtina jis, visada esąs „kartu“.
Radviliškis pasitiko įstabiu provincialumu (gerąja prasme). Mašiną palikome ties jaukia dėvėtų drabužių parduotuvėle, ant kurios durų ir languose kabėjo nuoširdūs ranka rašyti plakatai: „Gauta kelnių giedrų patalynė“, „Turime aparatų bulvėms fri kepti“ ir pan. Šileika, kaip ketverius metus pragyvenęs Radviliškyje, parodė savo buvusias darbovietes (mokykloje dirbo rūbininku, policijoje jam tekdavo surinkinėti aukų kūnų dalis ir atlikti panašiai įspūdingas užduotis. Ten pramoko ir fotografuoti; vėliau jį į darbą priėmė rajono laikraštis), garsiausią alubarį ir vietą ties bibliotekos įėjimu, kur jiems su žmona iš pat nosies nušvilpė dviračius. Bibliotekoje mus ėmėsi globoti direktorė ir turizmo informacijos atstovė Laura: ji aprodė įdomiausias Radviliškio vietas. Juokinga, kad miesto herbas (arklio galva, skleidžianti kažkokias bangas) interpretacijose traktuojamas skirtingai – vieni tvirtina, kad tai esanti šviesa, o kiti – kad garsas.
Apsilankėme medinėje varpinėje, kurioje, pasak Šileikos legendų, jo laikais pasikorė dvidešimtmetis zakristijonas. Tiesą sakant, labai įdomi istorija. Ričardui jis sakydavo: „Mūsų klebonas mišias laiko taip, lyg vinis į sieną kaltų. Negalima šitaip.“ Dar tenai rinkdavosi poetai (sako, tarp jų ir mano kurso draugas Vladas Krivickas – tuomet moksleivis, o dabar reziduojantis JAV), gurkšnodavo vyną ir skaitydavo eilėraščius. Varpinę mielai atidarė ją prižiūrintys žmonės. Teko lipti stačiais mediniais laiptais, panašiai kaip į Gedimino pilį. Aukštuose buvo prikrauta mielų bažnytinių rakandų (kičo ir autentikos, muziejinių ir nelabai). Viršuje apžiūrėjome špižinį varpą su įspausta data – 1918. Varpo vardas, manding, Marija – kadangi toks ir bažnyčios vardas. Bažnyčia statyta 1945, daug naujesnė už varpinę, bet viduje jauki. Iš varpinės matėsi nemažai ir miesto – čia pat stūksojo negražūs kultūros namai, pastatyti, anot gidės, ant senų kapinių (antkapiai dar ir panaudoti kažkur kaip statybinis laužas).
Apžiūrėjome Undinėlės paminklą, ant kurio postamento Šileika kadaise buvo radęs rašybos klaidą (vietoj „Radviliškio“ – „Raviliškio“) ir nuėjo apie ją pranešti į savivaldybę, tačiau jam meras pasakė taip: „Dėl tavęs vieno postamento nekeisiu, o daugiau gal nieks neįžiūrės“. Eidami dar pamatėm, kaip autoservisas tempia tokį patį automobilį, kokiu atvažiavom, tik lyg ne Gyčio numeriais. Keliavome tautodailininkų skobtų suolelių ir skulptūrų taku, iš kurių bene įspūdingiausias, su atkaltę imituojančia žąsies plunksna, citavo Brazdžionį: „Šaukiu aš tautą“. Kai pasiekėme Donelaičio gatvę (dėl kurios ten ir važiavome), tapo aišku, kad kvadrato joje nežaisime – balos, purvas. Tačiau Ričardas jau šaukė mus į greta esantį Lizdeikos gimnazijos stadioną, kur būriavosi moksleiviai ir pedagogai. Man patiko, kad mokytojai švelniai pravardžiuoja vienas kitą Donelaičio būrų vardais. Buvo lošiamos dvi kvadrato partijos: moksleiviai bijojo kirsti poetus, matyt, įsivaizdavo, kad čia kokie privilegijuotieji. Pralaimėjusiųjų komandoje vis išlikdavo lanksti mergaitė, kurią iškirsdavo paskutinę – manau, jai ir reikėjo atiduoti tą Donelaičio taurę. Stebėjau kvadratą iš šono, nežaidžiau, nes bijau kamuolio. Vis dėlto šioje akcijoje, mano manymu, būta smagios pedagogikos.
Tada jau skaitėme eilėraščius miesto bibliotekoje. Biblioteka – erdvi, moderni: susirenka mamos su vaikais, yra kambarys, kur jie gali būti vieni (kaip juokavo Norvilas, kad galėtų pasibučiuoti – čia apie paauglius labiau). Įdomi dėžė knygų grąžinimui – stovi lauke, panaši į smėlio šaligatviams barstyti dėžę ar konteinerį. Susirinko nemažai moksleivių, mokytojų. Visus gan linksmai nuteikė Donato skaitoma poema apie emigraciją. Gytis paskaitė savo iš vokiečių kalbos verstus tris Donelaičio eilėraščius; publika turėjo atspėti, kas autorius. Sekėsi labai sunkiai, atspėjo tik su galvosūkio palengvinimu. Ričardas, kuris buvo pristatytas kaip smėlio karjero savininkas, simboliškai paskaitė Donelaičio „Metų“ ištrauką ir papasakojo apie savo smėlių kolekciją. Kiek tik esu mačiusi jį provincijoje – ten jis jaučiasi kaip žuvis vandenyje; ir pats kūrybingai traukia žmones, ir jie jį, kaip čia pasakius, prisileidžia. Pakalbėjome apie literatūrą, kultūros leidinius ir pan. Šileika į „Metų“ knygą paėmė bibliotekos antspaudą savo kolekcijai – jau turi jų keliolika, iš visų bibliotekų, kur tik yra keliavęs su Donelaičio projektu.
Po renginio dar išgėrėm kavos su klausytojomis; Šileika kepyklėlėje išradingai derėjosi dėl nuolaidos duonai. Apžiūrėjom rajono laikraštį, Ričardas, kaip ten gyvenęs, lituanistę ir bibliotekininkę kvotė vietinių „pletkų“. Jautėmės paminėję visus metų laikus. Nuo viaduko apžiūrėjom ir geležinkelį, juk Radviliškis vadinamas geležinkelio sostine. Prašvilpė greitasis traukinys, turbūt į Klaipėdą. Grįžom tamsoje, pliurpdami niekus apie literatūrą. Nemezgiau, nes neturiu fosforinių virbalų.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *