Alvydas Šlepikas. Mano vardas – Marytė 

Pirmą kartą šis populiarusis Alvydo Šlepiko romanas išleistas prieš 10 metų, o šiemet pasirodė jau 12-asis šios knygos tiražas nauju viršeliu. Viršelio dailininkas Zigmantas Butautis.

Tikrais faktais pagrįstas romanas kalba apie vieną iš mūsų istorijos baltųjų dėmių – skaudžią „vilko vaikų“ patirtį. Po Antrojo pasaulinio karo Rytprūsių vokietės, kad išgelbėtų savo vaikus, siuntė juos anapus Nemuno. Ir šie ėjo į Lietuvą, dirbo pas ūkininkus, elgetavo, o sunkiai uždirbtą maistą nešė savo badaujančioms šeimoms.

Vokiečių mergaitės Renatės, gavusios lietuvišką vardą Marytė, ir jos šeimos istorija atskleidžia daugelio pabėgėlių likimą, pirmuosius pokario metus Rytprūsiuose ir Lietuvoje.

Kūrinys išrinktas 2012-ųjų „Metų knyga“, apdovanotas Jono Marcinkevičiaus, Rašytojų sąjungos bei Patriotų premijomis. Knyga sulaukė didelio tarptautinio susidomėjimo ir puikių recenzijų užsienio spaudoje. Ji išversta į latvių, estų, lenkų, anglų, vokiečių, olandų ir ukrainiečių kalbas. Už šį romaną autorius 2018 m. buvo apdovanotas Georgo Dehio premija Vokietijoje. Didžiojoje Britanijoje kūrinys pateko į leidinio „The Times“ sudarytų geriausių 2019 m. knygų sąrašą.

Joseph Conrad. Slaptasis agentas 

iš anglų k. vertė Daina Valentinavičienė

Romanas „Slaptasis agentas“ – tai išminties ir ironijos kupinas visuomenės ir paskirų jos individų asmeninių apsisprendimų bei pasirinkimų paveikslas, tragikomiška satyra apie gyvenimą Anglijoje XIX amžiaus pabaigoje, psichologiškai tiksli šeimos drama.

Siužetas plėtojamas remiantis tikru įvykiu – 1894 m. įvykusiu teroro išpuoliu prieš Karališkąją Grinvičo observatoriją. Kūrinio pagrindinis herojus – išpuolį tariamai suplanavęs trigubas slaptųjų tarnybų agentas Verlokas – britų policijos informatorius, anarchistų kuopelės narys ir vienos neįvardijamos užsienio ambasados (iš užuominų suprantama, kad Rusijos) agentas; jis taip pat yra slaptos pornografinių prekių krautuvėlės savininkas ir pavyzdingas šeimos vyras.

Savo kuratorių pavedimu Verlokas turi smarkiai diskredituoti anarchistus, tačiau įvykiams pasisukus anaiptol ne taip, kaip planuota, jam už savo poelgius teks atsakyti.

Nors veiksmas vyksta daugiau kaip prieš šimtą metų, šis politinis, socialinis, psichologinis romanas su trilerio bruožais savo problematika, požiūriu ir kartu kai kuriomis įžvalgomis yra stulbinamai aktualus ir dabar.

Leila Slimani. Kitų šalis

iš prancūzų k. vertė Violeta Tauragienė

1944-aisiais elzasietė pamilsta marokietį, prancūzų dalinio karį, ir jaunoji pora išvyksta į Maroko naujakurių miestą Meknesą. Kol Aminas bando įdirbti akmeningą ir bevaisį žemės sklypą, prislėgta Matilda per dienų dienas su dviem vaikais tvarkosi atkampiame ūkyje. Jauną moterį trikdo vietinių nepasitikėjimas, ją kamuoja pinigų stygius ir blėstantis vyro dėmesys. Iš tėvų namų patekusi į sutuoktinio namus Matilda netapo nei labiau nepriklausoma, nei įtakingesnė. O jis, deja, neturi nei laiko, nei gebėjimų ją paguosti.

Ar iš esmės svetimas pasaulis gali tapti savas? Ar atsipirks poros triūsas? Ar pavyks susvetimėjusiems žmonėms atgaivinti meilę?

Visi šio romano veikėjai gyvena „kitų šalyje“ – kolonistai ir vietiniai, kariai ir žemdirbiai. O ypač moterys, vyrų šalyje be paliovos ieškančios sau vietos.  Talentingoji romanistė šioje margoje freskoje atkuria epochos įtampas su didžiule empatija, tiksliai ir subtiliai pasakodama veikėjų istorijas.

Romane „Kitų šalis“ (Le pays des autres) Leïla Slimani, peržengdama epochas ir šalių sienas, pasakoja savo šeimos istoriją. 2020 m. liepos 2-ąją L. Slimani už šį romaną buvo apdovanota Didžiuoju Madam Figaro prizu (Le Grand Prix de l’Héroïne Madame Figaro 2020).

Leïla Slimani – viena garsiausių šiuolaikinių prancūzų rašytojų. 2016 metais už romaną „Lopšinė“ (lietuviškai išleistas 2017 m.) buvo apdovanota Goncourt’ų premija. Autorė yra penktoji moteris, per pastaruosius 20 metų gavusi šią premiją, o per visą premijos gyvavimo laikotarpį nuo 1903 m. – tik dvyliktoji.

Valeria Luiselli. Prarastųjų vaikų archyvas

iš anglų k. vertė Marija Bogušytė

Tvoskiant vasaros karščiui menininkų pora su dviem savo vaikais leidžiasi į kelionę per Jungtines Valstijas iš Niujorko į Arizoną. Šeimai traukiant į pietvakarius, jos santykiai pakrinka: tarp tėvų kyla vis didesnė įtampa, kurią netrunka pajusti ir vaikai.

Griebdamiesi įvairių kelionę praskaidrinančių dalykų – įnikdami tai į dainas, tai į žemėlapius, tai į momentinių nuotraukų fotoaparatą, – vaikai mėgina dorotis ir su krize, ištikusia jų šeimą, ir su kur kas didesne, vis labiau dominuojančia žiniose – šią liudija pasakojimai apie tūkstančius vaikų, kurie mėgina iš Meksikos per sieną prasmukti į JAV, tačiau galiausiai arba patenka pareigūnams į rankas, arba tiesiog pakeliui pradingsta be žinios dykumoje.

Šis romanas – tai ir talentingai literatūriškai perteikiama pabėgėlių krizės, ir jos priežasčių analizė, per Meksikos ir JAV sieną kasmet traukiančių tūkstančių vaikų patiriamų siaubų fiksavimas. Autorė kerinčia, žaisminga proza vykusiai manevruoja tarp grožinės išmonės ir dokumentikos. Įvykiai nušviečiami ne vienu, bet keliais dėmesį prikaustančiais pasakotojų balsais, laviruojant tarp vienas kitą keičiančių skirtingų teksto skambesio ir temų registrų, pasitelkiant paveikius, nestandartinius įvaizdžius. Kūrinys alsuote alsuoja kvapą gniaužiančia vaizduote, empatija ir giliu žmogiškumu.

Valeria Luiselli (g. 1983) – ne vieną prestižinį literatūros apdovanojimą pelniusi ispaniškai ir angliškai rašanti JAV prozininkė, septynių knygų autorė, kurios kūryba versta daugiau kaip į 20 kalbų. „Prarastųjų vaikų archyvas“ – naujausias ir pirmasis jos angliškai parašytas romanas, sulaukęs didelio skaitytojų ir kritikų pripažinimo – be kita ko, rašytojai pelnęs Andrew Carnegie medalį už grožinės kūrybos meistriškumą, Folio premiją, patekęs tarp JAV knygų kritikų draugijos premijos ir „Kirkus“ premijos (grožinės literatūros srityje) finalininkų, įtrauktas į Bookerio premijos ilgąjį sąrašą bei leidinio „The New York Times“ geriausių metų knygų dešimtuką.

Harriet Tyce. Raudonasis apelsinas

Elison pasisekė. Ji turi mylintį vyrą, nuostabią dukterį ir dirba nenuobodų darbą. Jaunai advokatei pirmą kartą paskiriama ginti žudikę. Tačiau Elison piktnaudžiauja alkoholiu. Ir nelabai rūpinasi šeima. Ji užmezgė romaną su kolega, kuris, rodos, nusiteikęs peržengti visas jos nubrėžtas ribas.

Elison ginamoji neneigia nužudžiusi savo vyrą – ji pripažįsta kaltę, sutinka, kad jos vieta už grotų. Bet kažko šioje istorijoje stinga. Gal išgelbėjusi ginamąją Elison išsigelbės pati? Deja, kažkas žino visas Elison paslaptis. Kažkas nori, kad ji sumokėtų už tai, ką yra padariusi. Kažkas nesirengia liautis, kol ji praras viską…

Harriet Tyce užaugo Edinburge, studijavo anglų kalbą Oksfordo universitete, vėliau baigė parengiamuosius tesės kursus Sičio universitete. Beveik dešimtmetį Londone dirbo baristere (aukščiausio laipsnio advokate), įgijo kūrybinio rašymo magistro laipsnį Rytų Anglijos universitete. „Raudonasis apelsinas“ – debiutinis autorės trileris.

Sekite leidyklos naujienas ir įsigykite naujausias knygas www.rsleidykla.lt