Erika Drungytė: „Pirmąją knygą norėjau sukalti geležiniais žodžiais, kad ji atrodytų vyriška“

Atvažiavus pas rašytoją, vertėją, vyriausiąją kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktorę Eriką Drungytę į Arlaviškes (Kauno r.), purškia įkyrus spalio lietus, tačiau net ir nepalankiomis oro sąlygomis žvalgomės po išpuoselėtą sodą, ragaujame saldumu šiltuosius kraštus primenančias vynuoges ir skaičiuojame smalsias žuvytes, kursuojančias tvenkinėlyje. Erika vedžioja po erdvius namus pasakodama apie būsimas pertvarkas, kadangi vaikai jau užaugo ir išsikraustė. Fone vis suskamba telefonas, nes artėja žurnalo atidavimo į spaustuvę terminas, o kailiniuotieji augintiniai švelniai glaustosi primindami, kad ir jie dalyvauja pokalbyje. Mudvi su Laura stebimės, kaip Erika sugebėjo viena pasistatyti namą ir augindama 3 vaikus tiek daug visko nuveikti, ji juokiasi, kad šiltnamį kitais metais tikrai nugriaus ir tiek daržovių nebeaugins, gal tik keletą daigelių.

                                                                                                         Jurga Tumasonytė

 

Rašytoja, vertėja, vyriausioji kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktorė Erika Drungytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip vaikai vertina mamą poetę, ar skaito tavo knygas?

Jie ateina į skaitymų vakarus, domisi, klauso. Bet, žinoma, nesako: „Oi, mama parašė eilėraštį, dabar būtina perskaityti!“ Pagrindinis mano auklėjimo principas buvo kalbėti su vaikais apie viską. Mėgstu vairuoti, tad seniau dažnai keliaudavome, nuvažiuodavome nemenkus atstumus. O kelionėse aptardavome pusę pasaulio dalykų. Pavyzdžiui, diskutuodavome apie radijuje skambančias lietuviškas dainas, banalius jų žodžius. Taip patys ėmė suprasti, kas yra teksto kokybė.

 

Rašytoja, vertėja, vyriausioji kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktorė Erika Drungytė ir rašytoja Jurga Tumasonytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Koks jų santykis su knygomis, ar mėgsta skaityti?

Vaikystėje kartu perskaitėme beprotiškai daug knygų, pavyzdžiui, Renatos Šerelytės „Krakatukus“ skaitydavau vaidmenimis, vaikams labai patikdavo, prašydavo dar ir dar. Paauglystėje rijo fantasy žanro knygas, o aš, kad galėčiau paskui su jais diskutuoti, irgi privalėjau jas perskaityti. Dabar, kaip ir visi, neturi laiko, užsiėmę kitais dalykais, bet šį bei tą perskaito. Vyriausiasis, Skomantas, daug skaito anglų kalba. Kartais jie paklauso ir mano rekomendacijų. Vaikai neskaito rusiškai, bet, kai lietuvių kalba išleido Dmitrijaus Trockio „Kol aš nesu aš“, pasiūliau. Dvyniai perskaitė. Gyvenimas painus, ką gali žinoti, gal pravers įžvalgos apie jį.

 

Rašytoja, vertėja, vyriausioji kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktorė Erika Drungytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kuo ši knyga ypatinga?

Nuo vaikystės domėjausi įvairiais dalykais, būdama septynerių skaičiau filosofijos grandus, nors nieko nesupratau, man tai atrodė labai kieta. (Juokiasi.) Domino lietuvių etnologija, dainavau folkloro ansamblyje, rinkau tautosaką, tyrinėjau senuosius tikėjimus, Rytų pasaulėžiūrą, krišnaizmą, budizmą. Beje, Koraną skaičiau latvių kalba, nes lietuviškai tėra epizodai, norėjau profesionalaus vertimo. O štai Uldis Bėrzinis, tikras poliglotas ir nuostabus poetas, išmanantis senąsias kalbas, teologiją, vertęs dalį Senojo Testamento, Korano ėmėsi labai rimtai, stažavosi Lundo universitete – tad latviai gali pasigirti turintys šį šventraštį. Žinoma, daugybė visokios literatūros – nuo poezijos iki esė apie kvantinę fiziką, nuo astrologijos iki šamanizmo, nuo psichologijos iki etimologijos. Tačiau, kuo daugiau žinai, tuo viskas sudėtingiau. Dabar dar yra internetas, ir jis mane nervina, nes vienu paspaudimu gali sužinoti šimtą milijonų dalykų, o žinių gausa galvoje sukelia chaosą. Trockis sugebėjo viską suvesti į vieną sistemą, kitaip tariant – padarė tvarką, įnešė aiškumo.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip apskritai sekėsi suderinti aktyvų visuomeninį gyvenimą, mokslus, kūrybą ir vaikų auginimą.

Mano aktyvumas – prigimtinis dalykas, labai daug veiklų griebiausi dar mokykloje: buvau skaitovė, įvairių būrelių narė, netgi dalyvaudavau olimpiadose, pavyzdžiui, chemijos. (Juokiasi.) 1989 m. įstojau į Klaipėdos konservatoriją studijuoti lietuvių filologijos ir režisūros. Traukė literatūra, bet norėjau ir scenos. Po 5 metų Lietuva sugalvojo įvesti keliapakopę mokymosi sistemą, tad mums pasiūlė per vienerius metus baigti magistrantūrą. Su neseniai gimusiu Skomantu ant rankų parašiau literatūros diplominį darbą, pastačiau mokyklinį spektaklį, išlaikiau daugybę egzaminų (beje, tikrai buvo įdomu studijuoti ne tik kalbą, literatūrą, bet ir logiką, filosofiją, psichologiją ir kitus dalykus), o po metų – magistro darbą ir išleidau pirmąją knygą.

 

Rašytoja, vertėja, vyriausioji kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktorė Erika Drungytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Nieko sau! Vėliau, grįžusi į Kauną, dar studijavai doktorantūroje…

Doktorantūros studijas pasirinkau ne todėl, kad jaučiau vidinį pašaukimą būti mokslininke, tada norėjosi sau ir aplinkai įrodyti (kaip kvaila!), kad aš galiu. Galbūt tai kompleksai iš vaikystės? Net ir pirmąją knygą stengiausi sukalti geležiniais žodžiais, kad ji atrodytų vyriška. Nes kaipgi tapsiu poete, jeigu rašysiu moteriškai? Visi tie moteriški reikalai, tas lyrizmas – juk mėšlas, nevertinami, banalūs. Toks griežtas buvo tuomet meno pasaulis.

 

Rašytoja, vertėja, vyriausioji kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktorė Erika Drungytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Rašei disertaciją apie Vytautą Bložę. Kodėl pasirinkai būtent jį?

Stodama į doktorantūrą labai bijojau komisijos, tų garbių profesorių. Vytautas Kubilius tada man pasakė: „Poetai nebūna mokslininkai, kam stoji į doktorantūrą?“ Tada užvirė kraujas ir nutariau būtinai įstoti. Viktorija Daujotytė pasiūlė rizikingą temą apie Bložę, jis iki tol labai mažai tyrinėtas, beveik nebuvo kuo remtis. Poetas gyveno Druskininkuose su Nijole Miliauskaite, tad išvažiavau ten, išsinuomojau butą, vaikščiojau pas juos kasdien, daug bendravome, sukaupiau nemažai citatų, pradėjau jį suvokti ir supratau, kad mudu itin panašiai apmąstome daugybę dalykų. Bložė buvo beprotiškai talentingas, norėjo pripažinimo, tačiau turėjo keistą būdą, prisikūrė apie save įvairių mitų. Kartais tikrovė su fantazijomis susiliedavo taip, kad negalėdavai atskirti, kas – tiesa, o kas – pramanas.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Apie jo ir N. Miliauskaitės porą esu prisiklausiusi įvairiausių pasakojimų…

Jų santykiai buvo įdomūs, ypatingi. Miliauskaitė jį įsimylėjo dar būdama moksleivė, labai norėjo susipažinti. Jai Bložė buvo dievaitis, žvaigždė. Pati prisiėmė tokį moters vaidmenį – norėjo būti nuolanki, pasiaukojusi žmona. Bložė to daryti nevertė. Nereikėtų pamiršti, kad abu praktikavo krišnaizmą, valgė vegetarišką maistą, kalbėdavo mantras, medituodavo. Tai nebuvo priimtina mūsų visuomenei. Žmonės vertino įvairiai: Vytautą vadindavo despotu, Nijolę – auka. Miliauskaitė labai jį mylėjo, daug dėl jo darė. Vytauto sveikata buvo prasta, negalėdavo daug ko dirbti, be to – beveik nematė, tad žmona perrašinėdavo jo tekstus. Man atrodo, tokie santykiai buvo tiesiog dviejų suaugusių žmonių susitarimas. Bet vienas apie kitą jie atsiliepdavo tik gražiausiais žodžiais.

 

Rašytoja, vertėja, vyriausioji kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktorė Erika Drungytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Ar iki pasirodant pirmajai knygai dalyvavai kultūriniame gyvenime?

Kadangi esu tikra kaunietė ir gyvenau miesto centre, nuo 16 metų manęs būdavo pilna visur, pažinojau visą bohemą, o paauglystėje atrodžiau vyresnė negu sulaukusi dvidešimties. Kaune įvairių meno gildijų žmonės turėjome tradiciją tam tikrose Laisvės alėjos kavinėse susiburti, gerti kavą, diskutuoti. Vyko labai intensyvus ir bendravimo kupinas gyvenimas. Koncertai, parodos, poezijos skaitymai – visko buvome ištroškę.

Mano pirmieji poezijos mokytojai buvo Stasys Eidrigevičius ir Leonardas Gutauskas – savo iliustracijų fantazijomis mane išnešdavo į kosmosą, suteikė didesnį impulsą kurti nei eilėraščių knygos. Gyvenau prie Karo muziejaus, pro langą girdėjosi kariliono muzika. Močiutės pasakojimai apie smetoninį Kauną darė įtaką, jai, pavyzdžiui, Salomėja Nėris dėstė lietuvių kalbą. Tad augau įdomioje aplinkoje, nors namuose vyravo labiau kareivines primenanti atmosfera.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Tavo tėvai susiję su kultūra?

Ne, tačiau netikiu, kad žmogus tampa menininku dėl kultūringos aplinkos – kokie nors dalykai vis tiek yra įgimti ar išgauti stebuklingais būdais. Vaikystės išgyvenimai mums daro didžiausią įtaką. Šeimoje nebuvau lepinamas vaikas, teko patirti daug skausmingų, sunkių dalykų, tad iš to kentėjimo ir vienatvės galbūt ir radosi noras ieškoti, skaityti, gilintis. Vieni seneliai buvo kilę iš kaimo, jiems labai patiko, kad gerai mokausi, ir visada duodavo pinigėlių, nes žinojo: už juos pirksiu knygų. Jų supratimu, jeigu gerai mokysiuosi – man viskas bus gerai. O smetoninio Kauno diedukai tarsi davė nuorodą, kad turiu pati kaip Miunhauzenas save ištraukti už plaukų iš visuomenės, kurioje nėra nieko susijusio su kultūra. Mokykloje mus vesdavo į fabrikus atlikti praktikų. Matydama tepaluotus darbininkus ir visą tą aplinką supratau: padarysiu viską, kad atsidurčiau tarp meno ir mokslo žmonių. Tikslingai šio tikslo siekiau nuo mažumės ir jį įgyvendinau.

 

Rašytoja, vertėja, vyriausioji kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktorė Erika Drungytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Ar dabar meno bendruomenė kitokia?

Visur bendruomenės užsidarė – liko feisbukas. Malonūs pabendravimai parodų atidarymuose – kauniečiai lankosi parodose, ne tik dailininkai pas dailininkus, – regis, irgi paveikti aplinkybių, karantinų… Nors gyvenimo tempas skiriasi, gyvo bendravimo poreikis didelis, tačiau akibrokštas – socialiniai tinklai sukuria iliuzijų voratinklį, jog bendrauji, nors iš tiesų žmonės tolsta vieni nuo kitų.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Žiūrovai per tuos metus pasikeitė?

Kadaise aktyvūs žmonės paseno, emigravo, mirė… Ateina moterėlės, anais laikais buvusios mielos ponios, į renginius ir paburba: „Anksčiau taip nerašė, argi čia poezija?“ Kinta laikas ir meno parametrai, ne visi gali, nori prie to prisitaikyti. Bet matau ir gerų ženklų, atsiranda daug jaunų žmonių, kurie buriasi, jiems reikia veiklos, tad išjudina atskirus rajonus, pavyzdžiui, Šančius arba Šilainius. O koks gyvas mūsų Senamiestis!

Tarpukariu Kaunas buvo modernios kultūros židinys, po karo sovietai stengėsi jį industrializuoti, pristatė gamyklų net miesto centre. Kai 1967 m. Kaune atsirado „Nemuno“ žurnalas, atvykus Jonui Jurašui įvyko didžiulis dramos teatro atgimimas, Muodrio Tenisono pantomimos trupė darė neįtikėtinus tais laikais dalykus, būrėsi įvairios big beato grupės – visi kalbėjo apie antrąją miesto prisikėlimo bangą, kuri ir po Kalantos susideginimo nebuvo visiškai nuslopinta. Ypač Kaunas sproginėjo prieš pat Atgimimą, kol Vilnius filosofavo, kauniečiai aktyviai veikė, realiai dirbo. Tačiau po pakilimo 10 dešimtmečio pradžioje ištiko kita realybė – visos sienos atsivėrė, viskas tapo galima. Prasidėjo mėgavimosi, vėliau – persisotinimo laikai.

Beje, nelaikau blogybe, kai žmonės nori kalbėti ir prisiminti Kauną, kaip laikinąją sostinę, nors yra raginančių nebekompleksuoti, neprisirišti. Bet juk tas nuostabus laikas davė kultūrinį šuolį ne tik Kaunui, bet ir visai Lietuvai! Argi tikrai negalime tuo didžiuotis ir nuo to kaifuoti?

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Nebuvo sunku tikrai miestietei persikelti į kaimą ir įsijausti į ramų gyvenimą gamtoje?

Absoliučiai ne, nes visas vasaras leisdavau pas močiutę kaime. Ten mane labai mylėjo, norėjosi už tai atsidėkoti, tad puldavau dirbti visų kaimiškų darbų – grėbdavau šieną, ravėdavau, mėždavau mėšlą, šerdavau gyvulius. Norėjau tapti veterinarijos gydytoja.

 

Rašytoja, vertėja, vyriausioji kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktorė Erika Drungytė ir rašytoja Jurga Tumasonytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kokia bendruomenė gyvena šiuose soduose?

Kai tik atsikraustėme, aplink buvo mažai nuolatinių gyventojų, o dabar knibžda. Gražiausios bendrystės yra tarp kaimynų. Vos už kelių kilometrų – bažnyčia, į kurią vis nuvažiuoju, ten irgi susikūrusi bendruomenė. Žmonės vieni kitus pažįsta, bičiuliaujasi, padeda.

 

Rašytoja, vertėja, vyriausioji kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktorė Erika Drungytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Nuo 2016 m. dirbi vyriausiąja „Nemuno“ redaktore. Ar darbo pradžioje išsikelti lūkesčiai pasiteisino?

Man, kaip ir visiems kauniečiams, „Nemunas“ yra tam tikras iš atminties neištrinamas kokybės ženklas, ypatingas Kauno ir tam tikros žurnalistikos krypties ženklas. Sovietmečiu vyrams „Nemunas“ galbūt siejosi su meninės fotografijos moterų aktais. Žurnalas net tapdavo savotiška valiuta kariuomenėje, už ją buvo galima nusipirkti cigarečių – kitų respublikų kareiviai nuotraukas vadino legalia pornografija. Leidinys spausdino įvairius dalykus: poeziją, prozą, straipsnius, pokalbius, nepretendavo į akademizmą, stengėsi į kultūrą įtraukti kuo daugiau žmonių. Norėjau grąžinti jo fizinį formatą – kvadrato formą, išskirtinę anuomet ir dabar. Su minimaliais pakeitimais išlaikėme pavadinimo šriftą, žurnalo nuotaiką. Kiekvienam suprantama kalba aktualizuojame profesionaliąją kūrybą, kultūros žmones, reiškinius, norime, kad mus skaitytų ne tik menininkai. Šio žurnalo misija, kaip ir senais laikais, yra ne naujienų (jas galima rasti virtualybėje), bet tvaraus turinio transliavimas. Tokius tekstus galima skaityti ir po 5 ar 10 metų. Juolab kad leidinys tikrai kokybiškas, balansuoja tarp knygos, albumo ir almanacho formatų. Dirba visa komanda, kad „Nemunas“ plauktų, viena nieko nebūčiau padariusi: šiuolaikinis dizainas, pasaulinio lygio iliustracijos, išskirtiniai viršeliai, nedidelis, bet nemuniškai rašančių autorių būrys – viskas yra redakcijoje dirbančių žmonių nuopelnas. Manome, kad žurnalo proveržis pastebimas. Mums, kaip kauniečiams, smagiausia, kad didžioji skaitančiųjų dalis gyvena Vilniuje.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Esi minėjusi, kad senelis mokėjo latviškai, gal išmokai šios kalbos dar vaikystėje?

Senelis buvo kilęs iš Židikų, kur gyveno ir mirė Šatrijos Ragana, jis prenumeruodavo latvišką spaudą, bet pati tos kalbos iš jo neišmokau. Mokytis latviškai pradėjau dėl smalsumo ir ambicijų – mes su latviais esame vieninteliai gyvi baltai, tad derėtų išmokti jų kalbą. Studijuodama doktorantūroje iš profesoriaus Alvydo Butkaus išzyziau galimybę stažuotis Rygos universitete, kalbą išmokau per tris mėnesius. Kaip ir visas kitas – iš klausos, taigi baruose, gatvėse, parodose. Man labai padėjo Pėteras Brūveris, pas kurį gyvenau kelis mėnesius.

 

Rašytoja, vertėja, vyriausioji kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktorė Erika Drungytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Dabar verti antrąją Maros Zalytės romano dalį. Kaip sekasi dirbti tokį ilgos distancijos darbą?

Prozą versti lengviau negu poeziją.

 

Interviu apie poezijos rašymą esi sakiusi, kad nemėgsti dirbti vienu pastoviu ritmu. Nesunku išsėdėti kasdienes valandas verčiant, užsiimti tuo tęstiniu darbu?

Tęstinis darbas sunkus, nervina ir vargina, kai sėdi valandų valandas, sustingsta kraujotaka. Bet su Zalytės romanu patiriu nepaprastą malonumą. Versdama pirmąją dalį ir juokiausi, ir verkiau. Pats romanas toks imlus, įdomus, gyvas dialogų – juk autorė dramaturgė. Poezijos ir prozos vertimas iš esmės skiriasi. Prozą geras vertėjas gali išversti, tačiau poeziją – turbūt tik poetas. Sunkumai verčiant buvo tokie, kad nežinojau kai kurių faktų ar realijų, vykusių po karo Latvijoje. Kad ir toks sakinys: „Ir į kiemą įvažiuoja Liepa su Emka.“ Tik iš redaktorės sužinojau, kad „Emka“ reiškia motociklą. Dabar dažnai konsultuojuosi su kitais vertėjais arba pačia autore, kuri yra gera mano draugė.

 

Rašytoja, vertėja, vyriausioji kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktorė Erika Drungytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip atrodo tavo įprastas šiokiadienis?

Nesu iš tų rašytojų ar rašto darbininkų, kurie turi griežtą darbotvarkę, kai nuo 8 iki 10 valandos parašo vieną eilėraštį. Bet ryto metas yra mano, nes tada turiu daug energijos, galiu rašyti. Svarbus ritualas, kai pabundu anksti, atsikeliu, pasidarau puodelį kavos ir išeinu į terasą klausausi medžių, paukščių – tų garsų milijonai, nes netoliese Kauno marios, ten yra paukščių buveinių. Praskrenda gervės, gulbės, kormoranai… Kartais pagalvoju: gerai, kad niekas su manimi negyvena – jeigu ryte kas įjungtų televizorių arba radiją, užmuščiau. (Juokiasi.) Kai namuose būna draugas, abu geriame kavą terasoje, ramiai šnekučiuojamės, jokių staigių judesių ryte nemėgstu. Ir tik tada galiu sėsti prie rašomo stalo – priklauso, kokie tą dieną darbai.

 

Rašytoja, vertėja, vyriausioji kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktorė Erika Drungytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Koks tavo santykis su buitimi?

Ji nervina, didžiausia mano svajonė turėti tarnaitę. Nepavadinčiau to buržuaziniu įsivaizdavimu, noru ką nors kankinti. Man reikėtų žmogaus, kuris padėtų apsikuopti, pagamintų valgyti… Kokia būtų laimė, jei galėtum tik rašyti, versti, dirbti savo darbus. Kai peržvelgiu savo gyvenimą, suprantu, kiek per jį padariau. Sakoma, tikras vyras turi pastatyti namą, pasodinti medį ir užauginti sūnų. Visa tai ir dar daugiau padariau viena. Kaip? Man atrodo, buvau komos arba transo būsenos. (Juokiasi.)

 

Rašytoja, vertėja, vyriausioji kultūros ir meno žurnalo „Nemunas“ redaktorė Erika Drungytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Viršukalnės ir buitis“ remia Lietuvos kultūros taryba.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *