Giedrė Kazlauskaitė. Ryšys

Poetė, rašytoja Giedrė Kazlauskaitė. Dainiaus Dirgėlos nuotrauka.

 

Karantino laikotarpiu darbingo amžiaus rašytojai gavo pasiūlymą rašyti diktantus, kad gyventojai, sėdėdami namuose, turėtų kuo užsiimti. Pasikalbėjusi su kolegomis supratau, kad mano kartos autoriai nesugeba rašyti tekstų, skirtų viešoms transliacijoms per radiją ir televiziją. Vyresnieji – taip, rašo kaip tik tokius. O mes ne, nerašome stadionams – esame išmokę byloti tik tiems, kuriems mūsų reikia. Nerašome tekstų vartojimui, nerašome jokių „taikomųjų“ tekstų, nes tai sunaikintų pačią rašytojystės esmę. Savo intymybe mūsų fantazmai pernelyg pažeidžiami, kad skambėtų pro garsiakalbius it reklamos. Neužsiimame pamokymais, dvasios kėlimu, pranašystėmis, dominimu; netgi nevykdome gimtosios kalbos gelbėjimo „misijos“, kad ir kaip to trokštų Švietimo ministerija. Viso labo konstruojame savo egoistinius minecraftus.

Prieš keturis mėnesius mirė mano psichologė, ir gyvenimas negrįžtamai pasikeitė. Ryšys nutrūko, kalbos ištekliai baigėsi. Šermenyse mačiau kūną, bet atsisakiau tikėti, kad taip įvyko. Maniau, ją tiesiog užkniso dirbti su apgailėtinais narcizais, ir ji kur nors išvažiavo, vengdama pasakyti, kad jie beviltiški. Mirtis atrodė kaip sąmokslas; apėmė pyktis, sielvartas ir savigaila. Sveikdami nuo priklausomybių, buvome mokomi jokiu būdu neužsiimti savigaila; jei tik jaučiame, kad ji atsėlina, įsivaizduoti, kaip pjauname ją it žolę žoliapjove. Ir vis dėlto pasitaiko gyvenime momentų, kai be galo sunku atskirti, savigaila tai ar elementarus žmogiškas gailestis. Ir rožės gali būti nupjautos kartu su žole.

Atsimenu, buvo pirmoji naujųjų metų diena. Namiškės išėjo į svečius, palikusios įjuntą „Harį Poterį“. Atrodo, tai buvo paskutinė serija – lyg tyčia rodė sceną, kai Haris miršta ir patenka į anapusybę. Jį pasitinka vaiduokliški tėvai ir giminaičiai, sakydami malonius žodžius – kad didžiuojasi juo ir pan. Profesorius Dumbldoras kalba apie tai, kad žodžiai gali ne tik sužeisti, bet ir gydyti. Ir nors J. K. Rowling tame kūrinyje remiasi zoroastristiniu pasaulėvaizdžiu, Haris Poteris išgyvena kažką panašaus į krikščionišką Prisikėlimą. Kvailystės, žinoma. Proga pažliumbti, kol nieko nėra namie, ir tiek.

Prisiminiau visas religines diskusijas, kurios kildavo seansų metu. Vėliau prašydavau jų nekelti, nes matėsi, kad šiuo klausimu nesutarsim. Psichologė buvo pabrėžtinai nereliginga. Vėliau, kažkokio aistringo ginčo metu, ji išsitarė turėjusi pacienčių (ne vieną), kurias paauglystėje dulkino kunigai –  jie lig šiol ramiai eina savo pareigas ir nebuvo nubausti. Pasidarė aiškiau; nemanau, kad ji improvizavo, tikrai nebuvo linkusi į kūrybą. „Kokia žmogaus gyvenimo prasmė?“ – remdavau ją prie sienos. – „O kokia šuns gyvenimo prasmė?“ – atsakydavo klausimu į klausimą. – „Tik žmogus gamtoje ir yra toks arogantiškas padaras, kuris gviešiasi prasmės. Visi kiti taip smarkiai nesusisvarbina.“

Iškart po mirties fakto, net ir nelabai priimto, ėmė kankinti klausimas, kur ji. Juk tikriausiai ne supervizoriaus Jėzaus kabinete. Ta dingstimi nuėjau pasikalbėti su vienuoliu-kunigu, nors nelabai ko iš to tikėjausi. Visgi, įveikusi išankstines nuostatas, klausiau, kur ji dabar. Ar siela turi prisiminimus apie gyvenimą žemėje? Jeigu, žmogui mirštant, ji praranda savąjį ego – juk gali būti, netenka ir atminties. Kaip tai būtų siaubinga. Vienuolis pasitaikė išmintingas, jis jautriai atsakė į klausimus, bet net ir jam nepavyko įpūsti man didesnio tikėjimo visam laikui.

Mintyse prašiau jos atsiųsti ženklą, kad neišnyko. Turbūt tai laikoma velnio gundymu, bet vis vien. Tik ne per kokius nors sapnus, nes ir taip esu ydingas psichoanalizės produktas. Siuntė. Du kartus užstrigo spausdintuvas, kai mėginau atsispausdinti jos laiškus (tai taip panašu į ją!). Trečiąjį kartą vanduo užliejo redakcijos lubas, tad buvome priversti išvis atjungti elektrą. Ketvirtąjį prasidėjo karantinas. Jos neištartu įsitikinimu, tie laiškai privalo būti sunaikinti. Kone mistiniu būdu užsilenkė telefonas, prarydamas visas žinutes.

Būta ir daugiau signalų. Kol migdžiau dukrą, ji atpasakojo man tą dieną žiūrėto filmo siužetą, sukeldama déjà vu – ar tai ne tas pats filmas, kurį psichologė man buvo siūliusi peržiūrėti? Apie motinos ir dukters ryšį, kuris tampa svarbesniu už visus kitus ryšius. Kitą dieną ėjome į čiuožyklą Lukiškių aikštėje, po to – į žaidimų aikštelę prie šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios. Mane kankino sunkiai išreiškiamas skausmas, liūdesys, gailestis (gerai, tebūnie savigaila). Kariljonas ėmė groti „Odę džiaugsmui“. Koks kvailas ženklas, pamaniau. Parėjusi namo, pasigūglinau žodžius.

Per šias Velykas skambėjo frazė „Kristus psisikėlė, kelsimės ir mes“. Tarsi būčiau pirmąkart ją išgirdusi, mąsčiau, ar ją tariantieji rimtai tuo tiki. Juk tai gana absurdiška. Visi tie, kurie pandemijos metu neteko ir dar neteks tėvų arba simbolinių tėvų, kels sau tą klausimą – kur jie dabar? Kokią prasmę turėjo jų gyvenimai, taip negailestingai nutraukti netikėtos mirties? Argi teisinga, kad daugiausiai laiko jie skirdavo pinigams uždirbti? Ar mus ir juos tebesieja ryšys, ne vien įsikalbėtas?

Kodėl visa tai pasakoju? Juk tai gluminančiai intymu ir nesaugu. Bet ar tikrai egistuoja saugumas šiame pakitusiame pasaulyje? Dauguma tekstų, ypač publicistinių – banalybės, kurias atpažinęs, skaitytojas apsidžiaugia. Juk tai veidrodis, kuriame ir jis atsispindi. Visada troškau rašyti kitokius, kreivų veidrodžių, šukių ašrumu įrėžiančiomis raidėmis. Man liko prisiminimai, frazės, šypsena. Gydantys žodžiai, kuriuos galėsiu kartoti sau, kai pakliūsiu į bėdą. Netikėtai atplūdę suvokimai prieš miegą, kad viskas pasaulyje – taip nereikšminga, o vis dėlto gyvenu, turiu sielą, mirsiu. Nesu vien rašeiva, nebeturiu jokių su tuo susijusių misijų; gyvenu tarp žmonių, kuriems esu reikalinga.

Mirtis šiandien suvokiama kaip tai, kas labiausiai gąsdina, nes nėra jokių įrodymų, kad anapusybė egzistuoja. Kitaip sakant, mirtis – kaip liepto galas. Net ir religija čia gan bejėgė: kuo daugiau ritualų, tuo mažiau ryšio tikrumo. Šalies vadovai ir žymūs aktoriai per socialines reklamas kreipėsi į senjorus, ragindami likti juos namuose. Bet kartais mirtis yra kaip tik tas pokytis, kurio trokštame, gal net nesąmoningai pėdiname jos link. Atrodo nelogiška – juk tai baisiausia, kas gali ištikti, o pagyvenę žmonės vis vien rizikuoja, verždamiesi prie jiems visai nebūtinų tikslų. Vadinasi, gyvenimas nėra toks jau nuostabus, kad norėtume, jog jis nesibaigtų. Mirties paslaptis išvaduoja nuo prasmės stygiaus.

 

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Rašytojai diskutuoja“ remia Lietuvos kultūros taryba.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *