Atgal į sąrašą

Savaitės tekstas: Gintarė Adomaitytė. Lizdas

2016 vasario 18 d.

 Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Iš rašomos apysakos ,,Žirmūnų baladė“

Mes gyvename Žirmūnų daugiabutyje. Tokių penkiaaukščių namų Vilniuje daug. Namai kaip namai. Sakytum nieko ypatingo, išskyrus…

Išskyrus mane.

Esu vagilė. Niekada nenukniaukiau jokio daikto, pinigėlio. Buvo metas, kai nuolat jaučiausi alkana. Ir kas? Prisijaukinau tą alkį, bet duonos kriaukšlės – net ir tos… – nė karto neėmiau nuo svetimo stalo.

Ką aš vagiu?

Jus.

Mėgstu vogti žmones. Dažniausiai – vaikus ir paauglius. Nežinau kodėl taip nutiko. Greičiausiai – šeimos tradicija. Protingose knygose skaičiau, kaip svarbu kiekvienam žmogui jausti pašaukimą. Aš jaučiu, man regis, net pernelyg gerai jį jaučiu… Kas dieną? Tai jau ne. Retsykiais.

Nejau pamanėte, kad mano namai prikimšti įkaitų? Arba vergų?

Kam jie man. Mūsų ankštame butelyje vos telpame dviese.

Aš ir mano vyras.

Mano vyras!

Buvau keturiolikos, kai į mūsų namą atsikraustė keista šeima. Tik du žmonės. Elegantiškas žilaplaukis ponas ir paauglys. Žiūrėjau iš balkono, kaip jiedu tempia savo kuklią mantą. Stalas, kėdės, lentynos, knygos. Keli paveikslai. Keptuvė, puodai. Didžiulis ąsotis.

Man – tik keturiolika, o aš jau žinojau: toje keptuvėje labiau nei saulė spindės mano kepti blynai, tuose puoduose kunkuliuos mano užkaistas viralas, tame ąsotyje svaigiai kvepės ir ilgai nevys man dovanotos gėlės.

Dažytojas. Taip praminė namas mano vyro senelį. Jau pirmąją dieną jis ėmė marginti balkoną. Žaliai, raudonai, mėlynai. Trečiame aukšte pakibo marga salelė.

O durys?

Į ką pavirto jų buto durys?

Tie du keistuoliai nė nemanė jų aptraukti oda – o juk tais metais visi kaimynai, kaip susitarę, užsigeidė odos, tikros ar dirbtinės.

Jie išmargino ir duris. To negana. Dažų turėjo daug. Gal net per daug turėjo tų dažų. Keisčiausiais atspalviais nušvito kiemo suoliukai.

– Galėjo bent pasitarti, – burbėjo ir zirzė kaimynės, kol tie suoliukai džiūvo.

Jos burba ir dabar – mūsų kaimynės, anų zirzeklių dukros, anūkės.

Lietūs, pūgos suoliukams dovanoja savo raštą. Dažyk kiek nori, o pavasariop jie aptriūšta – visai kaip kiemo katės. Kaimynės baisiai įsižeidžia, jei Dažytojas bent kiek uždelsia tuos suoliukus atnaujinti.

Dabar Dažytoju vadina mano vyrą. Jo senelio gyvenimas nebuvo ilgas. Mirtis į dažytas duris pabeldė tą dieną, kai mano vyrui sukako šešiolika.

Jam buvo šešiolika. Ir man – šešiolika.

Jis gyveno su seneliu.

Aš – su močiute.

Pas ką, jei ne pas mus, tas našlaitis galėjo pasibelsti?

Jis pats sukalė savo seneliui karstą. Ir išdažė jį visomis vaivorykštės spalvomis.

Mudvi su močiute palei Nerį priskynėme lauko gėlių. Senasis Dažytojas ilsisi arti. Nuo mūsų namų iki Rokantiškių, per Sapieginės miškus – netolimas kelias.

Man buvo aštuoniolika, kai močiutė išskrido visiems laikams – į amžinybę.

Į dausas.

Jau aštuoniolika! Suaugęs, savarankiškas žmogus…

Močiutei nereikėjo nei karsto, nei kapo.

Ir man nereikės.

Mudvi – sparnuočių genties.

Dažytojas, likęs našlaičiu, nėjo gyventi į mūsų – močiutės ir mano – namus.

Ir mudvi į jo ir senelio namus nesibrovėme. Kaip brausiesi? Spalvos baiminasi įsibrovėlių, nuo svetimo alsavimo jos blunka. Juo labiau – nuo klegesio, triukšmo, nuo bandymų keisti pasaulį pagal madą.

Bet tąsyk, kai išskriejo močiutė…

Jaunasis Dažytojas ryžtingai iškirto sienoje angą – taip susijungė du vieno kambario butai.

Ir ne tik butai.

Tik jau neklauskite apie tuoktuves… Buvo jos ar ne – iš kur man žinoti? Nelygu, ką tuoktuvėmis vadiname.

Kartą, balandžio pradžioje, ėjau palei pelkėtą ežerą. Mačiau, kaip lizdus suka vandens paukščiai.

Mudu – Dažytojas ir aš – esame vieno lizdo.

Aš skraidau. Retsykiais.

Jis lizdą saugo. Nuolat.