Gvidas Latakas – apie pelių uodegas, dienoraščius ir palaimingą tinginystę

Mūsų apsilankymas kauniečio, poeto ir dailininko Gvido Latako namuose buvo ypatingas – patekome į erdvius, meno kūriniais išpuoštus namus. Kiekvienas medalis, paveikslas ar papuošalas turėjo savo istoriją, tad pažintis prasidėjo apžiūrinėjant Gvido kūrybą. „Jeigu per ilgai užsibūsi nežinių žemėje, gali iš ten ir nebegrįžti“, – skaitė įrašą medalyje jis. Laikas svečiuose ištirpo, o kai su fotografe Laura atsipeikėjome, jau stovėjome dailininko dirbtuvėje, meistarnėje, kurioje jis jau gamino mums auskarus, pasakodamas visokiausias istorijas ir nutikimus. Paskui ėjome į jaukų šeimos sodelį, ten ganėsi vėžlys ir žydėjo šeivamedis.

Jurga Tumasonytė                               

 

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.                        

 

Viename eilėraštyje sakote, kad patinka žmogui, o ne parodų salėms skirtas menas. Tegul abrozdas kabo palėpėje ar virtuvėje „prie garuojančios šutynės“…

 Taip, rašiau tokį eilėraštį. Štai ten, ant sienos, pakabinta medžio pliauska. Buvo sena palangė, supjausčiau ją gabalais ir ant vieno iš jų nupiešiau pasenusį Mozartą. Tokį, koks neva galėtų atrodyti senatvėje. Tiesa, klausėte apie mano darbus… Tie paveikslai, medaliai, papuošalai yra ne kas kita, kaip dienoraščio lapai, nors užima daugiau vietos negu sąsiuviniai; nepatogūs, gremėzdiški tokie dienoraščiai. Prie tų paveikslų leidi laiką, galvoji apie paveikslą, taisai, papildai vis, tad natūraliai tavo kūrinys ima saugoti atmintį. Vėliau, paėmęs jį į rankas, atsimeni, ką jautei piešdamas ar lipdydamas. Ar kitiems tai bus reikalinga – nežinia, bet tau ir neturėtų labai rūpėti. Čia jau daikto sėkmės reikalas, bet juk svarbiausia tavo paties teigiamos emocijos, smegenų šluotražis, vadinasi, savo atlygį jau atsiėmei.

 

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Tad, kurdamas meno kūrinį ar rašydamas poeziją, apie savo žiūrovą ar skaitytoją negalvojate?

Nelabai. Bet per tuos menus užsimezga gražių bičiulysčių, jas labai vertinu. Kaip antai Petras Repšys pamatė manyje medalių meno tęsėją, liepė tęsti jų, senių, pradėtą tradiciją. O paskui dar liepė sukurti medalius savo kartos poetams. O aš anajam atrėžiau: kodėl turėčiau apsiriboti tik savo kartiniais, gal jie man nelabai, jau verčiau lipdysiu tiesiog savo poetus. P. Repšio darbai mane gerai veikia, taip pat visada patiko ir Leonardo Gutausko menas. Dar studijų laikais darė didelį įspūdį. Man tokie įvairiabriauniai kūrėjai kaip L. Gutauskas, P. Repšys, P. Gintalas artimi, nes yra renesansinio tipo žmonės. Suprask, jeigu rašo eilėraščius, tai išeina eilėraščiai, jeigu čežina prozą – skaitai ir širdis džiaugias kokiu nors Šimo Tadu, jei tapo abrozdus – nuostabu, jei iliustruoja knygeles – vėl nors vietoj kompreso dėk. Yra iš ko mokytis.

 

Poeto, dailininko Gvido Latako namuose. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Konkretūs apibrėžtumai jums nepatinka?

 Nepatinka. Tos kelios sritys, kuriomis užsiimu, viena kitą maitina. Kai atsibosta vienas užsiėmimas, meti į šoną, griebiesi kito.

 

Poeto, dailininko Gvido Latako namuose. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Tėvai buvo susiję su menu?

Ne, tėvai darbininkai. Nors, aišku, kažin kas iš genų atplūdo. Mama, Sibiro vaikas, ten gyvendama siuvinėdavo, derindavo siuvinių atspalvius. Tėvas – pasakorius. Tėvo dėdė buvo daktaras, neseniai sužinojau, jog rašė eilėraščius. Nebūna taip, kad kas tuščioje vietoje atsirastų.

 

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Nuo vaikystės lipdėte kareivėlius, paauglystėje buvote „prie meno“, o kada pradėjote domėtis poezija?

Poezija pradėjau domėtis mokydamasis paskutinėse klasėse. Ką nors užrašyti atrodė geriau, negu neužrašyti. Pradžioje pradėjau užrašinėti kitų eilėraščius. Tuomet dar nesusiprotėjau, kad ir man kas tose literatūrose galėtų išeiti. Laimei, Telšiuose gyveno rimtas poetas, stoikas Vytautas Stulpinas, laikau jį savo mokytoju ir iki šiol su juo bičiuliaujuosi. Po teisybei, tie mano rašymai atsirišo, kai įstojau į dailės technikumą, įsivaizduokit: 1991-ieji, pirmas kursas, pirma sesija. Buvau šaukiamojo amžiaus jaunuolis, o tuo metu Telšiuose buvo dislokuotas tankų dalinys, dieną naktį birbė tankų varikliai, suprask, kovinė parengtis. Mums, dailiokėliams, kaip tik prasidėjo žiemos atostogos, nutariau namuose nelikti ir išsikrausčiau pas tėvo seserį, kuri priėmė į palėpę. Ten, tarp knygų, ir pralaukiau tą keistą laiką, Sausio įvykius. Besislapstant palėpėje, tetėnas Vladas Jaruševičius, gydytojas, ištraukė jaunystės eilėraščius, kuriuos parašė plaukiodamas laive. Pasirodo, jūroje jis ir pratrūkęs rašyti visai neblogus, S. Neries ir P. Širvio lyrikos įkvėptus eilėraščius. Man, tada aštuoniolikmečiui, įspūdis buvo stiprus, netrukus pasijutau ir pats kaži ką bebraižąs…

 

Poeto, dailininko Gvido Latako namuose. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kokie poetai darė įtaką?

Atsimenu, kai Kaune pradėjau sukinėtis tarp poetų, kartais klausdavo, kas man daro įtaką. Gal tikėjosi, kad kurį nors iš jų paminėsiu? Deja, amžininkų menkai buvau skaitęs. Tuomet imponavo Vytautas Mačernis, Paulius Širvys, o paskui jau atėjo Oskaras Milašius. Kai atradau jo juodos ir baltos spalvų knygelę (V. Petrausko verstą), supratau, kad tai mano tikroji mokykla.

 

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas ir rašytoja Jurga Tumasonytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

O kaip amžininkai? Ar pažinodamas žmogų kitaip vertinate ir jo poeziją? Pavyzdžiui, Donaldo Kajoko?

Nebuvo man kada su savo karta įšokti į poeziją. Va, žiūriu, mano kartos poetai prileido rietuves knygų, metė lėbauti, surimtėjo, dabar štai augina vaikus. O aš, atvirkščiai, kai jie leido knygas, buvau užsiėmęs namais, mokslais, vaikais… Tik kokiais 1998 m. V. Stulpino paakintas nunešiau savo eilėraščius į „Nemuną“, o ten kėdėj su ranktūriais sėdėjo D. Kajokas. Taip ir susipažinom. Mielas žmogus, rimta nosis, cigaretė, linksmos akelės. Bet ne visiems gal toks ir mielas – vidutiniškos lektūros tai jau nemėgstąs. Kaip ir daugelis. Tuomet, pamenu, pasiūlė paskambinti po savaitės, kai bus paskaitęs mano rašliavą ir turės ką pasakyti. Po savaitės paskambinau, paaiškėjo: dar neperskaitė. Klausiau: gal dar pluoštelį atnešti. Išsigando, matyt, makulatūros pertekliaus, liepė tikrai nenešti, nes suprasiąs ir iš to, ką atnešiau, ar ten kas verta. Dar po savaitės paskambinau – visai kitaip jau kalbėjo, paaiškėjo, kad rengia ir publikaciją. Na, ir prasidėjo tarp manęs ir Donaldo graži bičiulystė. O knygelė klojosi, klojosi, „Kol išsiris varniukai“ išėjo dar po dešimties metų, 2008-aisiais. Aštuonetas man, matyt, laimingas skaičius. Už ją gavau Zigmo Gėlės premiją, Naisiuose buvau sutiktas su fanfarom ir vainikais, nuvažiavom su šeimyna ir bičiuliais sodinti ąžuoliuko. Ir kitos knygos buvo pastebėtos, negaliu skųstis. Štai „Nekalendoriniai šventieji“ pelnė Šarūno Šimulyno vardinę premiją Veliuonoj, o „Lokenos“ pažymėtos Ukmergės rajono Vlado Šlaito premija. Matot, laimingas žmogus prieš jus, beveik laimės kūdikis.

Bet ką čia daug plepėsiu, atsiverskim pirmą pasitaikiusį eilėraštį. Gal pavyks atskleist, kaip dažniausiai atsiranda mano poezija. Nukirsta pelės uodega, rasta prie tuščių spąstų, sukėlė nuostabą:

Tai ne batų raištelis,

o nutrūkus pelės uodega:

tik pažiūrėk, kaip į pabaigą

šis virvagalis suplonėja.

Taip ir manosios dienos –

ne kas kitas,

o pavėlavus daina.

Ją girdžiu kamine

kaukiant su rudenio vėju.

 

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas ir rašytoja Jurga Tumasonytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Daug redaguojate?

Pataisinėju. V. Stulpinas bičiuliškai liepia būti labai reikliam savo tekstui, šlifuoti. Kiti kartais pataria neredaguoti, kad nedingtų pirminis tvaikelis, gaivalas. Tapytojas ir eilėraščius rašantis bičiulis Darius Rakauskas mano tekstus kartais pritaikydavo dainai, nors jie ir neeiliuoti.

 

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Koks jūsų santykis su redaktoriais? Ar leidžiatės taisomas?

Draugauju, klausausi kaip vyresnių. Nuomonę išklausau, paskui vėl kažką savaip padarau. Po kelerių metų ir vėl ką pridedu, kaip ir paveiksluose.

 

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Iš kur jūsų poezijoje tiek senovinių žodžių? Vartote žodynus?

Neturiu žodyno. Mano babūnėlė iškeliavo pas protėvius eidama šimtuosius metus, buvo XIX a. žmogus. Ne iš pat pradžių suvokiau, koks tai lobis, nors klausa, be abejo, dirbo nuo vaikystės. Paskui teta Leokadija, gerokai vyresnė už mamą, irgi tremtinė, mus kasdien aplankydavo. Jos pasakymai versdavo suklust, pavyzdžiui, apie pasitikėjimo nevertą žmogų: „Su šūdu ant vandens nepasiremsi.“ Arba dėl vėlavimo kur nors ruošiantis: „Ko ten beisi, ar ubagų myžt vedžiot?“ Suprask, ką rasi pavėlavęs į kokią bažnytinę šventę, tuo labiau atlaidus? Atlaiduose ubagai išsiskirsto paskutiniai. Tokius posakius, skanesnius žodžius paskui inkrustuoju į eilėraščius. O ką žodynas parašys: nenorminis, nevartotinas, polonizmas ir kt. Kalba darosi nususinta, vienam reiškiniui – vienas žodelis, jokių sinonimų nebeliks, kai pasidarbuos mūsų kalbos svieto lygintojai.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Minėjote, sūnus studijuoja mediciną, o dukros domisi menais?

Taigi mokosi, domisi, nežinau, kuo jie bus, tiesa, štai dukra Beatričė mudviem su žmona gimtadienių proga nupiešė po miniatiūrą. Mane – su žaliu bliuzonu, kurį tebeturiu nuo paauglystės. Tiesa, jis gerokai nudrengtas, bet dar vis mielas, dar vis iškada išmest…

 

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Oho, vis dar tinka!

Taip, nors 50 ant nosies, o dar galiu apsivilkti jaunystės rūbelį. Juokas, kad Beatričei su šituo rūbeliu ir atrodau pats tikriausias. Dėkui tėvams už genetiką, kad menkai pasikeičiau. O čia, žiūrėkite, mano albumėlis, tokia užrašinė, joje sugulę piešiniai ir visokiausios mintelės.

 

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Jūsų žmona – gydytoja. Ar jos profesija kaip nors jus veikia?

Ji juokiasi iš manęs, kai telefonu konsultuoju pažįstamus dėl įvairiausių ligų lyg didis žinovas. Aš esmi didis intuistas (juokauju).

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Dar jūs vaikus mokote piešti. Kiek metų dirbate mokytoju?

Lyg 24, o gal jau ir 25 metelius. Reikia pripažinti, ši vaikų karta skiriasi nuo ankstesniųjų.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kuo?

Dėmesį sunkiau sukaupia, bet koks mokytojo prisilietimas prie jo piešinio jau tragedija. Seniau džiaugdavomės, jei mokytojas prisiliečia prie tavo darbo, o dabar še tau – ašaros. Gal taip ir tėvai auklėja, nežinau. Manau, vieni žmonės panašūs į narcizus, kiti – į mimozas, treti vėl bus besą kokios gėlės…

 

Poeto, dailininko Gvido Latako namuose. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kaip atrodo jūsų šiokiadienis?

Ką gi, išleidžiu merginas į mokyklą, žmoną į darbus, pats slenku į darbelį popiet, pripratau per tuos 20 metų prie tokio ritmo: kai kiti jau namo eina, man pats darbymetis. Nors šiaip esu didis tinginys… Paskaičiau jūsų interviu su Renata Šerelyte, oho, pagalvojau, šita tai šaunuolė: sportuoja, rašo kasdien, disciplinuota. Oblomovo natūra kitokia.

 

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Apsidairius po jūsų namus, nepanašu, kad būtumėte tinginys. Arba toks tinginys, kuris neturi laiko tingėti.

Būtent per tinginystę ir gali ką nors nuveikti, guli, guli, gromuliuoji, gromuliuoji kaži ką, dūsauji, dūsauji ir išdūsauji kartais… Tuomet stebuklingai patys darbai pasidaro. Matyt, turi subręsti dvasioje, o tada ir materializuojasi. Štai minėti korifėjai P. Repšys su P. Gintalu irgi sakosi esą tinginiai ir net parazitai (čia P. Repšio smarkus žodelis). Tad iš jų imu pavyzdį. Dorasai tinginys, pavadinkim, toks porūšis žmonių.

 

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

O buities darbai jums patinka?

Juk jau sakiau – nesu didžiausias darbininkas. Pastarasis buities darbas – prieš porą dienų sumeistravau žaliuzes stoglangiui. Kad saulė per stipriai nespigintų į makaulę. Be to, žinojau, kad atvažiuosit, norėjosi pasirodyt. Bet ką čia apie darbus, verčiau grįžkim prie literatūros. Va, žiūrėkite, užsirašiau šiandien savo albumėlyje: „Šešėlis brangiai kainuoja.“ Ir sugalvok tokią nesąmonę. Užsirašau, nes paskui prapuls, neišprotausiu tokių aukso smilčių. O štai mintelė iš kalendoriaus: „Visa gyvenimo prailginimo priežastis – jo netrumpinti.“ Matot, nėra kada rimtos literatūros skaityti, išplėši lapelį iš kalendoriaus ir džiaugiesi. (Juokiasi.) Dar viena miniatiūra: „Šamų seimelis sprendė, kuo gaudyti žmonių padermę, vadinamą žvejais. Nusprendė, kad geriausia – gyva žuvele.“

 

Poeto, dailininko Gvido Latako namuose. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Jums reikia parašyti knygą vaikams!

Pasakėte, Jurga, ir kvit, galbūt tikrai į Dievo ausį įkris. Nedaug ir trūksta. Būna, pradedu, bet kažin ko kliūva ir nepabaigiu. Štai vieną tokią pasakaitę esu pradėjęs apie vorą, dirbantį spaustuvėje ir pardavinėjantį vabalams kalendorius. Sykį susižavi ansai dailia musele, bet atsiranda štai varžovas, širšūnas, ir jie susigrumia, ką padarysi, toks gyvenimas. Leidėjui nulekia galva, bet vabalams ir muselėms pavyksta mitriai ją prisiūti, tik, bėda, per skubėjimą ne iš tos pusės. Žinia, galės dabar pasidžiaugti kryžiumi per visą nugarą, tačiau bus ir nepatogumų. Belieka sugalvoti detales ir kuo vardu bus voras. Dažnai iš visokių juokų gimsta tekstai. Tuo labiau pasakaitės.

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Kad jau prakalbome apie gyvūnus, matau, ir pats mėgstate augintinius – komplimentai jūsų maloniam katinui.

Čia mūsų panelė Mona. Dar turime vėžlį, jis vasaroja sodelyje. Jam jau 22-eji, lygiai kaip ir sūnui Dominykui.

 

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Galėsite jį perduoti kitai kartai auginti. Ar vėžliai prieraišūs, atpažįsta šeimininkus?

Vargiai. Bet kai išeinu į lauką su kroksais, jis prikėblina ir kinkuoja galva. Gal apavo forma jam primena kitą vėžlį?

 

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Žiemą jis miega?

Kokį mėnesį ar pusantro nusnaudžia. Mūsų vėžlys mėgsta gyventi sode, salotų lapus nuskabo, žmonos vis prašiau kiaulpienių neišravėt, nes tos natūralios žolės jam labai tinka. Tad dabar ir neberavim. Viena pažįstama irgi augina vėžlį, tik jos vėžlys išpuoselėtas, išplaustinėtas, išrakinėtas, net nagai nulakuoti. Mūsiškis labiau laukinis, išsikraipęs, nešukuotas… Bet laisvas kaip paukštis sodelio teritorijoj. Nakčiai įsirausia urvan.

 

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas su žmona Nijole Latakiene. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Ten jis?

Taip, iš tiesų šis vėžlys moteriškos giminės. Agurkų princesė, kiaulpienių fėja. Bet eikime į mano dirbtuvėlę. Pagaminsiu jums su Laura emalio auskarus, bent po vieną bus, pamatysite visą kūrybinį procesą…

 

Poetas, dailininkas Gvidas Latakas. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

 

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Viršukalnės ir buitis“ remia Lietuvos kultūros taryba.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *