Atgal į sąrašą

Jolita Skablauskaitė 1950 – 2018

2018 kovo 12 d.

 V. Ščiavinsko nuotr. (kultura.lrytas.lt)

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad š. m. kovo 10 dieną, po sukios ir ilgos ligos, eidama šešiasdešimt aštuntuosius gyvenimo metus, mirė poetė, prozininkė, dailininkė Jolita Skablauskaitė.
Jolita Skablauskaitė gimė 1950 09 20 Joniškyje. 1976 m. Vilniaus dailės institute (dabar akademija) baigė menotyrą. Dirbo įvairiose kultūros įstaigose Kaune. Surengė ne vieną savo piešinių parodą, dažnai iliustruodavo savo knygas. Nuo 1987 metų buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė. Dėl silpnos sveikatos pastaruosius dešimtmečius užsiėmė tik kūrybiniu rašymu.
Pirmoji jos knyga Tik šviesūs paukščiai naktyje: apsakymai ir apysaka (1986) jai pelnė Antano Jonyno premiją už geriausią tų metų prozos debiutą. Vėliau ji išleido dar du prozos rinkinius: Liūnsargių moteris: apysaka ir apsakymai (1993) ir Trečiasis tūkstantmetis: apysakos ir apsakymai (2000). Jolita Skablauskaitė sukūrė septynis solidžius romanus: Žolių kartumas (1990), Mėnesienos skalikas (1997), Kitas kraujas (2002), Septyniadangė erdvė (2004), Brudenis (2006), Sado sindromas (2010), Žiežulės (2014). Yra išleidusi ir vieną poezijos rinkinį Šviesa, tyla ir ilgesys (1989).
Šiuo metu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla rengia spaudai jos paskutinį apsakymų rinkinį, kuris pasirodys dar šiais metais.
Už romaną Mėnesienos skalikai 1998 m. Jolitai buvo skirta Žemaitės literatūrinė premija, o romanas Sado sindromas 2010 m. buvo nominuotas Metų knygos rinkimuose suaugusiųjų prozos kategorijoje.
Jolita Skablauskaitė – viena savičiausių Lietuvos prozininkių, nepralenkta chtoniškosios vaizduotės meistrė, goticizmo reprezentantė lietuvių literatūroje. Tačiau apie ją nedaug buvo viešai kalbama, greičiau buvo tyčia ar netyčia užmiršta. Galbūt kad ne visiems buvo priimtina ir suprantama jos – vienišės – laikysena ir atviras kalbėjimas apie tai, kad „gyvenimas yra tikras siaubas, vaikeliuk“, (vienos Sado sindromo herojės žodžiai). Apie tai dažniausiai ir jos romanai, atveriantys „dvikojo padaro“ sielos naktį ir slapčiausius pasąmonės užkaborius, kupini mistikos, erotikos, okultinių elementų – viso to, kas barbariška, nenatūralu, pabaisiška, nuodėminga, iracionalu, chaotiška…
Jolita gyveno Vilniuje, „kišeniniame“, triukšmingo bendrabučio kambarėlyje tarp savo piešinių, apsikrovusi knygomis ir ta nepatogi buitis alino jos ir taip silpną sveikatą. „Man yra didžiulis noras kurti, daugiau niekas nerūpi. Į parduotuvę nueiti, gaminti valgį – man jau sunkus, sudėtingas darbas. (Tiesa, pasivaikščioti gerai.) Reikalų tvarkymas – siaubingas darbas. O dar kažką organizuoti… Nuo mažens nebuvau linkusi į jokius visuomeninius darbus, viešumą“, – yra sakiusi ji. Vasaras ji leido senelių troboje Joniškio rajone, Kuisių kaime, į kurią išvažiuodavo pasiėmusi nešiojamąjį kompiuterį. Ten buvo, anot jos, daug kambarių, senelių komoda su pelėmis, sienos su piešiniais, o už jų – laukai, laukai, laukai… „Kaime iškart atsiranda energijos – kūrybinės. Tarsi viskas atsiveria“, – sakydavo Jolita.
Pastaruosius metus Jolitos sveikata labai pablogėjo, jai teko nemažai laiko praleisti ligoninėje ir slaugos namuose. Nuo pernai pavasario ją globojo Joniškio Švč. Mergelės Marijos parapijos senelių globos namų „Santara“ personalas. Čia ji ir mirė.
2014 m. apie J. Skablauskaitę sukurtas filmas Vienatvės gaudesys (režisierė Agnė Marcinkevičiūtė).
Velionė palaidota Joniškio senosiose kapinėse.