Atgal į sąrašą

Jonė Balčiūnaitė 1948 08 07 – 2016 02 28

2016 vasario 29 d.

 

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad eidama šešiasdešimt aštuntuosius mirė prozininkė, Sąjungos narė, buvusi tremtinė Jonė Balčiūnaitė.


Urna su velionės pelenais bus pašarvota II šarvojimo salėje prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios (Paco g. 4, Vilnius). Lankymas kovo 1 d. nuo 16.00 val. iki 21.30 val. ir kovo 2 d. – nuo 9.00 val. Urna išnešama kovo 2 d. 12.00 val. į Bernardinų koplyčią, kurioje už velionę 12.30 val. bus laikomos šv. Mišios. Po jų urna su velionės pelenais bus laidojama Karveliškių kapinėse.


Jonė Balčiūnaitė (Naruševičienė) gimė Pakruojo rajone, Moniūnų kaime. Nuo 1949-ųjų vienuolika metų praleido tremtyje – augo ir mokėsi Krasnojarsko krašte, Bogrado rajone. 1966 metais baigė vidurinę mokyklą Lietuvoje, Rozalimo miestelyje, o 1971 – Vilniaus universitete įgijo žurnalistės diplomą. Dirbo savaitraštyje „Kalba Vilnius“, o vėliau, daugiau kaip dvidešimt metų,– SP UAB „Lietuvos kinas“ filmų subtitravimo skyriuje. Daug rašė „Literatūrai ir menui“, „Nemunui“, „Kinui“ ir kt.

Rašyti pradėjo vidurinėje mokykloje, pirmas eilėraštis buvo išspausdintas „Moksleivyje“ 1965 metais, o pirmas apsakymas – 1975-aisiais „Jaunimo gretose“.

Debiutinę knygą – „Dinozauro laikas“ – išleido „Vaga“ 1987-aisiais. Joje vaizduojama „nuogo, mąstančio žmogaus“ akistata su dabartimi ir ateitimi, o antroje knygoje, romane „Situacija“, kuris pasirodė 1993 metais, atsispindi rūsti gyvenimo medžiaga, kurios autorei nereikėjo semtis iš knygų, nes ji pati su tėvais daugiau nei dešimtmetį patyrė Sibiro golgotą. Šis romanas po daugelio metų retrospektyviai užpildė Lietuvos pokario istorijos „baltąsias dėmes“, kurias savo kūriniuose paliko mūsų romanistai, vaizdavę „klasių kovą“, tremtį, kolūkių kūrimąsi.

Antrame romane „Salvinijaus Nanio virusas“ („Vaga“, 2001) Jonė Balčiūnaitė pasuko rimtos psichologinės prozos kūrėjos keliu, tyrinėdama šiandien dažnai žiniasklaidoje aprašomą, bet literatūroje ne itin mėgstamą vaizduoti homoseksualizmo temą. Autorė išbandė dar vieną literatūrinio pasakojimo modelį: intelektinį ir gana sąlygišką, sudėtinga AIDS metafora nurodantį mūsų sielų išbandymus jau po nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Vėliau pasirodė dar du romanai: „Išijo velnias“ (2005) ir „Viešbutis“ (2006). Šių romanų redaktorė Margarita Dautartienė yra sakiusi, kad „Jonė Balčiūnaitė – šiuo metu gal vienintelė moteris, rašanti taip aštriai apie mūsų laikų Lietuvą.“ Iš tikrųjų ji rašė apie baisius, šiurpius dalykus: prekybą moterimis, prostituciją, narkotikų kontrabandą, valdžios korupciją ir tai ne laikraštinė ar žurnalinė medžiaga, – jos sukurti personažai byloja, kad aktuali tema pakylėta į rimtos literatūros vertą tyrinėjimo lygį.

Pastaraisiais metais Jonė Balčiūnaitė yra sukūrusi nemažai dainų tekstų.

Taigi netekome gabios tradicinės literatūros autorės, kuriai kiekviena knyga buvo „ieškojimas atsakymo, kas aš esu, kodėl toks esu.“

Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba