Rimvydas Stankevičius „Valhala“

„Valhala“ – ne naujas eilėraščių rinkinys, bet ir ne poezijos rinktinė. Tai vadinamoji Rimvydo Stankevičiaus poezijos knygų trilogija, kurią sudaro, ko gero, svarbiausios jo parašytos knygos: „Laužiu antspaudą“ (2008), „Patys paprasčiausi burtažodžiai“ (2010) ir „Ryšys su vadaviete“ (2012). Suguldyti jas po bendru viršeliu, kad išryškėtų visos tarpusavio semantinės jungtys, kad visas jas būtų galima perskaityti kaip nuoseklų, vientisą kūrinį – toks ir buvo pirminis poeto sumanymas, šiandien virtęs tikrove.

 

Marcelijus Martinaitis „Viskas taip ir liks. 1988-2013 metų užrašai“

Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) eseistikos knyga turi savo atsiradimo istoriją. Po poeto mirties žmona Gražina Martinaitienė sukaupė visus poeto bloknotus bei pabirus užrašus, atrinko nespausdintus kūrinius, surinko juos kompiuteriu, nes M. Martinaičio rašysena nelengvai perskaitoma. Tekstų atspaudus, susegtus kartu su poeto rankraščiais, ji perdavė literatūros tyrinėtojui Valentinui Sventickui, kuris ir sudarė šią knygą, parengė spaudai.

Užrašuose kalbama apie kultūros ir politikos santykį, biurokratiją, socialinę atskirtį, lietuvių tautos išlikimą. Aktualūs pamąstymai apie sostinę Vilnių, paveldą ir urbanistiką. Akivaizdus sistemingas M. Martinaičio gilinimasis į nacionalinės savasties dalykus, įsipareigojimas tautos kultūrai, lietuvių kalbai. M. Martinaitis turėjo ryškią nepriklausomos Lietuvos viziją ir stiprų socialinio teisingumo pojūtį. 

 

 

Romualdas Granauskas „Rinktinės apysakos“

Rašytojo Romualdo Granausko kūrinių seriją, kurioje jau išleistos knygos „Baltas liūdesio balandis“, „Kai reikės nebebūti“, „Duburys“ ir „Rūkas virš slėnių“, papildo nauja knyga. Šiame Romualdo Granausko kūrinių serijos tome sudėtos chrestomatinės apysakos „Jaučio aukojimas“ ir „Gyvenimas po klevu“. Jomis rašytojas įsitvirtino lietuvių literatūroje kaip jautrus tautos gyvenimo virsmų vaizduotojas ir žodžio meistras. Taip pat pateikiamos autobiografinės apysakos „Raudonas ant balto“ ir „Trečias gyvenimas“, atskleidžiančios rašytojo vaikystės ir jaunystės patirtis, gimtosios Žemaitijos spalvas.

 

 

„Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“ sud. Valentinas Sventickas

Didžiajai daliai Lietuvos žmonių gana pasakyti vardą ir pavardę – Justinas Marcinkevičius, – ir yra aišku, apie ką kalbama. Tai aukščiausias titulas, kokio gali sulaukti viešas žmogus. Kad tokio statuso nusipelnytų poetas – tikra retenybė, jeigu pamatytume save tarp kitų tautų. Kurios panašiai didžiuojasi atradėjais ir išradėjais, politikos arba populiariosios muzikos žvaigždėmis. 

Poeto bičiulių, bendražygių ir kolegų atsiminimai. Vaizdų skalė atsiminimuose plati – nuo vaiko dienų iki saulėlydžio, nuo privataus gyvenimo iki dalyvavimo politikoje, Nepriklausomybės atkūrimo veiksme. Pastarosios veiklos autentiški paliudijimai, kupini dramatiškų detalių, daug sako apie menininko padėtį socialinių reiškinių tėkmėje, – kaip jis susivokia, kaip jį nori suvokti politikai bei visuomenė, kaip tokiomis sąlygomis saugoma kūrėjo vienatis, kokių atsiranda kolizijų.

 

Stasys Santvaras „Atidari langai“

Poeto Stasio Santvaro (1902–1991) kelią vaizdžiai nusakė Vytautas Kubilius: „Retam lietuvių rašytojui išpuolė tokia lemtis: ištisus septynis dešimtmečius plėšti savo plunksna literatūros dirvonus, išlikti pastebimam, ginčijamam, reikšmingam. Reto skam­bumo jo biografijos duomenys: Lietuvos kariuomenės savanoris, Klaipėdos sukilimo dalyvis. Priklauso tai kartai, kurią pasišaukė prisikelianti iš mirusiųjų Lietuvos valstybė, apvilko kareivio miline, o paskui pasiuntė į mokslus užsienin ir atvėrė savo spaudos puslapius pirmiesiems kūriniams. Valstybės žlugimas tos kartos – nepriklausomybės augintinių – gyvenimą perkirto pusiau: kam į Sibirą, kam į Vakarus, kam šlovinti „Stalino saulę“.

S. Santvaras rašė poeziją (išleido per dešimt knygų), dramos veikalus, domėjosi literatūra ir muzika. Emigravęs 1944 m., nuo 1949-ųjų gyveno Bostone.

 

Visa informacija apie leidyklos knygas www.rsleidykla.lt