Turbūt jau nedaug kas prisimena abejotinos šlovės M.Mažvydo bibliotekos projektą „Lietuvių literatūros klasikos kūrinių perkėlimas į elektroninę erdvę“, vykdytą 2011 liepos 12 – 2014 balandžio 30d., ir 2013-ųjų antroje pusėje rašytojų bendruomenėje sukėlusį nemenką šurmulį; jį kurstė tie, kuriems sunkiai sekėsi suprasti, kaip gali būti, kad kelių milijonų (konkrečiai – 2.020.100 iš Europos regioninės plėtros fondo Ir LR biudžeto) projekto biudžete autorių teisių reikalams spręsti skirta tokios kuklios lėšos; anuomet rašytojų kalbėta vos apie 60 tūkst. litų, tačiau projekto vadovė Regina Varnienė- Janssen, su kuria buvo susisiekta telefonu, portalo Rašytojai.lt atstovams tikino, jog autoriniams honorarams išleista per 200 tukst. litų.

Autoriai anuomet stebėjosi, kaip išvis galėjo būti parengtas ir patvirtintas projektas, prieš tai neišsprendus gausių su autorinėmis teisėmis ir platinimu susijusių klausimų, ir, – svarbiausia, – neaptarus jų su knygų kūrėjais, bet dar daugiau šiurpo jiems kėlė tąsyk klajojęs gandas, kad organizatoriai primygtinai siūlo pasirašyti neatlygintinas panaudos sutartis (virtualioje erdvėje netgi klaidžiojo licencinės sutarties fragmentas: 1.1 Autorius neatlygintinai suteikia Nacionalinei bibliotekai neišimtines licencijas dėl teisės atgaminti skaitmeniniu būdu ir tiesės viešai skelbti kompiuterių tinklais el. svetainėje www.epaveldas.lt, remiantis Lietuvos kultūros paveldo skaitmeninimo, skaitmeninio turinio saugojimo ir prieigos strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 493 bei įgyvendinant ES struktūrinių fondų lėšomis finansuojamą projektą „Lietuvių literatūros klasikos kūrinių perkėlimas į elektroninę erdvę”), arba įtarimas, kad egzistuoja tam tikra autorių diferenciacija – vieniems autorinis atlyginimas siūlomas, kitiems – ne.  

Taip pat Lietuvos leidėjų asociacija (LLA) nerimavo dėl Lietuvos respublikos bibliotekų įstatymo 2, 3, 4, 6, 7, 8, 9, 10, 11 ir 12 straipsnių pakeitimo ir papildymo 6¹ straipsniu įstatymo projektu XIIP-882, nes buvo neatmetama prielaida, kad šiuo pakeitimu, būtent įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi praplečiant bibliotekų veiklos rūšis, 2 straipsnio 4 dalyje į dokumentų sąvoką įtraukiant bet kokiu būdu ir forma pateikiamą informaciją, siekiama įteisinti neatlyginį el. knygų teikimą (panaudą).

Paskui aistros nurimo, ir žinios apie šį projektą tarsi ištirpo bendrame naujienų sraute. Taigi šis tekstas ir būtų skirtas apžvelgti projekto rezultatus ir paminėti kai kuriuos nesklandumus, kuriuos rašytojų bendruomenė privalo žinoti. Čia yra minėtinas Balandžio 15 d. Vilniaus universiteto bibliotekos Mokslinės komunikacijos ir informacijos centre vykęs seminaras, skirtas projekto „Lietuvių literatūros klasikos kūrinių perkėlimas į elektroninę erdvę“ rezultatų aptarimui, kuriame dalyvavo apskričių, savivaldybių, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo, Vilniaus universiteto bibliotekų darbuotojai, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto mokslininkai, informacinių technologijų specialistai, teisininkai.

Nors tokio pobūdžio renginius paprastai lydi pompastika, ir juose neišsiverčiama be savigyros (taigi, atsižvelgiant į faktą, kad tai ataskaitinis seminaras, į išvadas reikėtų žvelgti atsargiai), galima tvirtinti, jog iš dalies atsakyta į kai kuriuos rašytojų ir leidėjų būgštavimus, jau pačioje renginio pradžioje pripažįstant (projekto vadovės Reginos Varnienės- Janssen lūpomis), kad projektas iškėlė daugiau problemų, negu pateikė receptų joms spręsti.

Taigi pabandėme sužvejoti keletą mūsų rašytojų bendruomenei turbūt įdomių skaičių ir faktų – paviešintų aukščiau minėtame seminare; taip pat projekto vadovė atsakė į kelis portalo Rašytojai.lt klausimus.

Projekto vadovė minėtame seminare akcentavo, kad iki šiol lietuvių literatūros klasikos knygas skaitytojai galėjo gauti tik bibliotekose – išskyrus lietuvių literatūros autorių kūrinius nuo pirmosios knygos iki 1917 metų, kurie jau buvo suskaitmeninti anksčiau (iš viso 1294 lietuvių literatūros autorių kūriniai).

Pagal vadovės pateiktus duomenis, projekto metu – iki 2013 m. gruodžio pabaigos – buvo pasirašytos 104 atlygintinos licenzinės sutartys, ir įsigyta 250 kūrinių; 45 kūriniai įsigyti pagal 23 neatlygintinas licenzines sutartis. Kokios ir kokių autorių knygos bus prieinamos skaitmeniniu formatu Varnienė- Janssen seminare neatskleidė, to nepavyko sužinoti ir Rasytojai.lt atstovams, – mums buvo pasakyta, jog ši informacija yra konfidenciali, ir ji nebus teikiama.

Atsakydama į klausimą, kodėl vieniems autoriams buvo mokamas autorinis atlygis (iš viso, anot vadovės, kaip jau minėta anksčiau, tam skirta per 200 tūkst. litų), o kitiems – ne, Varnienė- Janssen teigė, kad atlyginimas buvo siūlomas visiems (kas prieštarauja kai kurių autorių, teigusių, kad jiems buvo siūloma pasirašyti neatlygintiną licenzinę sutartį, parodymams), išskyrus tuos, kurie jo patys jo nereikalavę (ar net atsisakę), arba kurie projekto vykdytojams patys neatlygintinai siūlė savo kūrinius.

Ar tai reiškia, kad savo knygą lietuvių literatūros klasikos archyve www.e-paveldas.lt gali patalpinti kiekvienas norintysis, jei tik atsisakys užmokesčio ir „labai norės“ į jį papulti? Jei taip, ar tai nėra pačios klasikos idėjos diskreditacija? Į šį klausimą ponia Janssen taip ir nepajėgė atsakyti, tačiau primygtinai teigė, jog autorius atrinko ekspertai, kurių kompetencija, anot jos, abejoti nedera – A.Tamošiūnienės, Eugenijaus Žmuidos ir Donatos Mitaitės.

Kažin ar turėtume abejoti projekto vadovės ir ekspertės nuoširdumu, bet akivaizdu, kad tokio pobūdžio projektams ateityje reikėtų geriau pasirengti; juk, – anot kai kurių leidėjų, – net ir už visą visų autorių honorarams skirtą sumą vargu ar apsimokėtų parduoti, tarkim, Granausko autorines teises – jo knygos bus nuolat perkamos, nes žmonės jį skaito, be to, jo knygos įtrauktos į mokymo programas.

Be gal, kaip liūdnai pajuokavo kažkuris rašytojas, Susisiekimo ministerijoje (projekto teikėjas yra Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos) niekas nesupranta apie autorystę ir iš jos išplaukiančias teises, ir, žinoma, apie literatūrą, kurią taip didžiadvasiškai užsimota skleisti?

D