Laisvai prieinami: lietuvių autorių kalendorius

Visuotinai priimta, kad teisės į kūrinius po autoriaus mirties 70 metų atitenka paveldėtojams. Vienų autorių kūrinių kaina būna įkandama Lietuvos leidėjams, kitų – pati kandžiojasi. Arba būna, kad sudėtinga rasti paveldėtojus, teisių saugotojus – ypač tolimuose kraštuose. Dažnu atveju tenka laukti mirties septyniasdešimtmečio ne dėl to, kad būtų neįperkama, o todėl, kad paprasčiau.

Tiesa, mūsų literatūros klasikai nėra tarp tų, kurių pasitraukimo į Anapilį septyniasdešimtmečio leidėjai labai nekantriau lauktų. Vis dėlto užmeskime akį į lietuviškąją autorių teisių kalendoriaus pusę.

Antai šiemet sukanka 70, kai nebėra Jurgio Baltrušaičio. Jo rinktinę „Dulkės ir žvaigždės” pernai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla „Lietuvių literatūros lobyno” serijoje. Rinka užganėdinta, poezija.

Vytautas Mačernis žuvo prieš septynias dešimtis metų. Poetas. Programinis. Perleistas dešimtis kartų. Ar įmanoma dar ką iš jo vizijų išspausti leidėjams? Vargu.

1944 mirė publicistas, literatūrologas Jonas Šliūpas. Skaitytas siauram universitetinių specialistų ratelyje. Nepaklausus, atvirai sakant – nors ir „aušrininkas”, visuomenės veikėjas. Bet argi autorių teisės negalėtų pasitarnauti suaktualinant vieną kitą pamirštą rašto žmogų? Tereikia šiek tiek entuziazmo.

Kitąmet bus 70 nuo Salomėjos Nėries mirties. Ar tai atsilieps leidybai? Smalsu bus stebėti – pasipils perleidimai jos rinkinių. Nes kas, jei ne ši poetė, kai kam – prieštaringai vertinama, gali sujudinti eilėraščių rinką?

2017 laisvos taps teisės į Balio Sruogos ir Petro Cvirkos kūrinius. Smalsu, kaip bus reaguojama – į Cvirką. Ar kils vajus perskaityti naujai? Ar bent šioks toks triukšmas. Literatūrai – praverstų. Ir tam pačiam Sruogai ne prošal.

Taip susiklostė – kur kas labiau pagyvėja leidyba švenčiant mūsų klasikų jubiliejus. Gimimo, ne mirties. 300 – Donelaičiui: jo „Metų” leidimai pasipylė kaip iš gausybės rago. Ir vienetiniai odiniais viršeliais bei tiksliai atkartota pirmojo leidimo kaligrafija, ir prabangūs foliantai su Šarūno Leonavičiaus naujai nupieštomis įspūdingomis iliustracijomis, ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto knyga su plokštele, kur Rolandas Kazlas tobulai įskaitęs poemą; ir kuklesni kitų leidyklų – kiekvienam pagal kišenę ir poreikius.

Džiugu už Donelaitį, bet baisu, kad šis vajus užgoš visas kitas šių metų literatūrines sukaktuves. Pavyzdžiui, Dionizui Poškai – 250. Jo raštai pastarąjį kartą išleisti 1959 metais. Turbūt niekas nepasigedo. Nėra paklausos?

Tiesa, jubiliejiniai metai negarantavo akademinių raštų pačiam Maironiui. Neoficialiais duomenimis esama dokumentų, korespondencijos, kuri saugoma Maironio muziejuje Kaune su slaptumo grafomis. Nes taip pageidavo dokumentų pateikėjai. Miglota. Bet turbūt taip ir turi būti – geriau visko nežinoti apie Maironį. Tegu visi galvoja, kad yra ką slėpti – po kažkiek metų galima driokstelti bestseleriu – iš slaptųjų Maironio archyvų.

Czeslawas Miloszas (arba mūsiškai – Česlovas Milošas) 2011-aisis jubiliejinį šimtmetį buvo pagerbtas gausiais leidimais ir perleidimais. „Milošiana” tebesitęsia iki šiol. Tuoj pasirodys kapitalinė jo biografija. Kas suskaičiavo, kiek tomų jo raštų ir raštų apie jį per tuos metus pasirodė?

Reikalingiausių, aktualiausių autorių teises leidėjai iškasa ir iš po žemių. Svarbu, kad tokių minėtinų figūrų jubiliejai išpultų kuo dažniau.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *