***

PRIVATE EYE

Tai visiškai privatus detektyvas
už karštligės sienų
ieško savo serijinio žudiko.
Studijuoja Augustiną,
nes turi įtarimų
kuriais gaudžia, pulsuoja karštligė.
Keliauja per miestą,
bet negalima jo nutverti
tiesakalbiam kliedesy
nusikaltimo vietoje.
Užmušinėja laiką klausydamas jo ūžesio
Už pastatų sienų
(o gal tai šniokščia karštligė?)
Skaito ant namų skelbimų lenteles:
„Stomatologas – privati praktika”,
„Vystymosi centras”
„Veterinarijos gydytojas”
„Į slėptuvę”
(kuri čia yra iš tikrųjų,
o kurią perša atmintis?)
Stebi už lango ekrane
laisvą smūgį tiesiai į sieną.
Meta žvilgsnį kaip bumerangą,
akis sugrįžta su nebyliom miesto skiautėm,
aikšte su fontanu, aikšte su muziejumi,
aikšte su nesama sinagoga ir pilimi,
aikšte su atgautu liūtu.
Karščiavimas didėja ir didėja,
akis pradeda raudonuoti
ir viskas paplūsta krauju.
Sudūlėjusių sienų likučiai
prie vienuolyno aikštės
anokia užkarda
būsimai įvykių eigai
ir detektyvas randa
dar vieną savo lavoną,
o apsimetėlis rudu abitu vienuolis
šnabžda, perkreipdamas buldogo veidą,
sukanda sveikadantis:
„Oculum pro oculo, dentem pro dente”.

AMAECORDAS

Atsimenu senojo geležinkelio bokštą,
atsimenu arklių kanopų kaukšėjimą per grindinį,
atsimenu žibintininką uždegantį dujinį žibintą,
atsimenu šaukiant „Perku škuuuudurus”,
atsimenu dangų siekiančius topolius prie stadiono,
atsimenu Arabį, šlakyno įnamį,
atsimenu tramvajų gausmą prie prekybos centro,
atsimenu „Liaudies” kavinę ir vis aistringiau skambantį pianiną
(bet natų inkaras visada laikė nes „tik mėgėjai groja iš klausos…”),
atsimenu Literatų knygyną, kartais sapnuoju, kad negaliu jo surasti,
atsimenu antikvariatą, kuriame viską turėdavo „šandėlyje”,
atsimenu alaus daryklą, atsimenu alaus kioską stoties perone,
atsimenu po mergaitiška palaidine aiškiai styrančius spenelius
nuo karščio virpančioje Podgurnos gatvėje,
atsimenu kiną „Baltija”, kiną „Silezija”, kiną „Taika”,
ir kiną „Aušra” atsimenu.
Viskas įsirašydavo į juostą
kai dabar ji išryškėja,
yra tarsi susidėvėjęs filmas
filmuotas kamera su rankenėle.
Io mi ricordo.

 

Antrasis atėjimas

Užplaukus pussapniui vėl sugrįžo jūra
juk ji čia kadaise ir buvo.
Po žaliąja vilnim miesto gatvės
priešais namus plaukiojo žuvys
ir didžiausiais būriais, ir pavienės,
o kitos, plokščios, gulėjo ant grindinio
palaidotos dulkėse, bet akys jų viršuje,
aktinijų gyvenimas susiliejęs su vartų,
kažkoks galvakojis slinko į aikštę,
parduotuvių iškabos veltui mėgino
prisikviesti vandens pabaisas ir gyvius,
jūrų arkliukai vežimų netempė,
vanduo graužė plytas ir akmenis
ir slinko karnizai, balkonai,
lengvai leidosi, bet ne taip lengvai
kaip lapai, popierius arba paukščių plunksnos.
Slaptasis patarėjas turėjo omenyj ugnį,
armijos dalinius ir patrankų sviedinius
o gal vandenį, kai inspektuodamas,
surašęs gyvenamuosius namus, pažymėjo:
„Der Ort muss zu grunde gehen”.

 

DÉJÀ VU

Atrodo, esu tai matęs:
vaiduoklis įeina į kavinukę
ir prisėda prie svetimo stalelio
jam akompanuoja
pro garažų vartus išvažiuojančios
mirgančios it diskotekoj
gaisrininkų mašinos.
Turbūt nori išgerti
paukščių pieno.
Gal tai sargas Jeziorovskis.
Nieko apie jį nežinoma.
Kalbėjo lenkiškai, vokiškai.
o gal tik viena
ar kita tarme?
Ar mėgo savo darbą?
Gal dievino mažas mergytes,
neprasiskleidusius pumpurėlius –
Humbert Humbert du Lac.
O gal nusidėdavo su direktoriaus žmona?
Veide nuolatos keičiasi
mano mokyklos
dviejų sargų bruožai
(jie turbūt jau irgi vaiduokliai),
o paskui išsisklaido į nieką.
Turbūt privalėjo turėti moralės pažymėjimą
juk dirbo puikią reputaciją turinčioje
Katholische Mädchensschule.

 

Baleto mokykla

Iš mokyklos
plūsteli jaunučių
baleto šokėjų banga
peršviečiami triko,
muslino sijonukai
ir miestas pradeda šokti.
Šoksniai plinta
nuo Jagielonskos
(čia dar neaukšti šuoliukai,
nors netinkantys meilės dainelei)
iki tolimiausių pakraščių.
Lėtasis tampa viliotiniu,
kas tik gyvas vejasi lengvas šokėjėles.
Tai juk tikra epidemija,
visur jeigu ne pirouette,
tai arabesque, chassé, ballonné, glissade.
Virš gatvių, aikščių, skverų
kyla hop-čia-čia
persipina su An der schönen blauen…,
į kairę, į dešinę su Mi noche triste.
Net neįgalieji rateliuose
ima šokčioti,
kiti mojuoja protezais,
stuksena ramentais.
Ant šaligatvių išsitiesę
trūkčioja epileptikai.
Nuo antkapių žengia statulos
ir kviečia damas danse macabre.
Iš ekrano nužengęs Fredas
sako (bet ne Ginger):
„Let’s dance”.
Iš šlakyno išlindęs keistuolis
murma su dirbtinu persišku akcentu:
„Zarathustra der Tänzer,
Zarathustra der Leichte,
der mit den Flügeln winkt, ein Flugbereiter,
allen Vögeln zuwinkend,
bereit und fertig, ein Selig-Leichtfertiger”.

 

Iš lenkų kalbos vertė Birutė Jonuškaitė