Lyrizmo nuvertėjimas Europoje: lietuviškas atvejis

Velenė, Slovėnija. Benedikto Januševičiaus nuotrauka(Pranešimas skaitytas liepos 22 dieną Velenėje (Slovėnija) „Lyrikon Fest” tarptautinio festivalio konferencijoje tema „Lyrizmo poreikio susilpnėjimas Europoje. Praeities tekstų dialogas su nūdiena: ar klasika vėl moderni? Estetinė poezijos patritis”)

Norint susikalbėti, pirmiausia reikia susitarti dėl sąvokų. Žodžių junginyje „lyrizmo nuvertėjimas Europoje” dviprasmybių nekelia tik vienas žodis – „nuvertėjimas”. Kadangi tai ne ekonomikos konferencija, šio žodžio svoris – menkiausias.

Kas yra lyrika, regis, taip pat daugmaž aišku. Antikos matais matuojant, lyrika yra visa, kas nėra nei epas, nei drama. XX amžiaus bėgyje, žanrams liejantis, prapuolant riboms tarp literatūros rūšių ir formų – randasi galimybė kalbėti apie lyrišką epą, apie visuotinį literatūros sulyriškėjimą. Laimei, nuo lyrikos galima išsigydyti. Laikas, kaip žinia, yra geriausias vaistas.

Neišmanau visos Europos tautų literatūrų, geriausiai gaudausi lietuvių raštijoje. Tad kalbėsiu jos pavyzdžiais. Prieš šimtą metų (XX amžiaus pradžioje) lyrizmas buvo kiaurai persismelkęs ne tik į lietuvių poeziją, bet ir į prozą (tą paliudytų, pavyzdžiui, Jono Biliūno, Žemaitės, Igno Šeiniaus ir kitų mūsų klasikų skaitymai) bei dramą (graudžiai gražių pjesių prirašė mistikas – asketas Vydūnas ir kiti lietuvių dramaturgijos pionieriai). Absoliuti diduma iki pirmojo pasaulinio karo sukurtos lietuvių grožinės kūrybos – lyriški vaizdeliai. Vienas už kitą graudesni, dailesni ir sulaižyti.

Tuo pačiu metu lygiagrečiai visaapimančiam lyrizmui mezgėsi pirmieji lietuviškojo avangardo žiedai – Juozas Albinas Herbačiauskas ir kiti. Tačiau avangardizmas kaip ir bet kokia modernizmo apraiška liko giliame lietuvių literatūros pogrindyje – net ir tais tarpukario nepriklausomybės dešimtmečiais, kai lietuviai kūrė savo raštiją be didesnių suvaržymų. XX a. pirmojoje pusėje viską nustelbė anachronistiškas neoromantizmas, kuris gana neblogai prisitaikė (truputį modifikavęsis) prie socialistinio realizmo.

Galiausiai sovietmetis, privertęs rašančiuosius koduoti savo rašymus ezopo kalba, davė naują startą blaiviai nuo lyrizmo poezijai.

Lietuviai stereotipiškai save vadina lyrikų tauta (spėju, kad ne mes vieni pasaulyje tokie neoriginalūs). Vis dėlto yra racionalaus pagrindo tame teiginyje. Mes turime daug įvairiais laikotarpiais sukurtos lyrikos, bet lietuvių nacionalinis epas taip ir nebuvo parašytas. Nors siužetų tinkamų epui sklando ore aibės (gal net per daug): apie Geležinį Vilką ir Vilniaus miesto įkūrimą, apie didžiojo kunigaikščio Vytauto arklių girdymą Juodojoje jūroje, apie didžiojo kunigaikščio Algirdo baladojimą į Maskvos miesto vartus, apie herojišką 200 metų trukusią kovą su dviem kryžiuočių ordinais (praktiškai su visa to metų krikščioniškąją Vakarų Europa). Siužetų aibės, raštingų žmonių – irgi esama, bet epo niekas rimčiau nė nebandė rašyti. Vis pasižiūrim pavydžiai į estų – suomių Kalevalą, latvių Lačplėsį, bet tuo viskas ir baigiasi. Matyt tas stereotipas turi pagrindo. Protėviai viduramžiais sukūrė kažką panašaus į imperiją, valstybės herbu tapo šuoliais lekiantis raitelis – Vytis, tačiau buityje, charakteryje, mentaliteto apraiškose lietuviai liko „rūpintojėliais” (tokiomis etnografinėmis skulptūromis) nebyliai rymančiais pakelėse. Kaskart reikia stipraus spyrio, kad lietuvis pabustų iš amžius trunkančių kontempliacijų ir imtųsi konkrečios veiklos.

Šiuolaikinė lietuvių poezija labai įvairi. Įtariu, kad iš laiko perspektyvos bus matyti, kad lyrizmo kiekiai mąžta, eilėraščiuose įsigali naratyvas. Galbūt kai kuriose šalyse tai vadintina negatyviu lyrizmo nuosmukiu. Man atrodo, kad lyrizmo mažėjimas lietuviams – tik į naudą.

Kuo mažiau lyrizmo, tuo mažiau klišių. Lyrika visuomet pavojingai balansuoja ant sentimentalumo ir banalybės ribos. Net patys talentingiausi poetai neišvengia per didelio cukraus kiekio. Sveikiau laikytis atokiai nuo saldėsių lentynos ir pasakoti poetinius reportažus Homero, Konstantino Kavafio maniera. Žinoma, lyrizmo sugadintas skaitytojas/ klausytojas ir tokioje poezijoje įžvelgs lyrizmo apraiškų. Ką gi – tokiems padėti niekuo nebegalima.

Man, kaip sovietmečiu įgijusio pusę išsilavinimo, tebėra gyvi prisiminimai apie anų laikų literatūros programas. Į jas patekdavo tik tie kūriniai, kurie vaizduoja klasių kovą, kurie su patosu kalba apie šviesų rytojų bei grynoji juslėmis paremta lyrika.

Todėl man susiformavo tokia nuostata – laisvas esi tada, kai gali rašyti apeidamas tas tris temas.

Mano vyresnės kartos kolegos pamena tuos laikus, kai poezijos skaitymai sutraukdavo minias žmonių. Kai nebūdavo žodžio laisvės, minties laisvės – poezija buvo alternatyvi tikrovė, priebėga išvargintiems totalitaristinių taisyklių.

Dabar mes, lietuviai, gyvename kaip Europoje. Į poezijos skaitymus ateina maždaug tiek pat klausytojų, kiek ir Londone, Berlyne (su retomis išimtimis). Už 170 km nuo Vilniaus yra Minskas, sostinė keistos ir įdomios valstybės – Baltarusijos, kur poezijos skaitymai be reklamos gali sutraukti 500 klausytojų.

Ir vis tik nebenorėčiau gyventi tokioje šalyje, kur poezija transliuoja daugiau nei jai priklausytų laisvės sąlygomis. Minioms reikalinga poezija gadina daugumą kūrėjų. Ypač poetai – nejučiom pradeda pataikauti plojančios minios lūkesčiams – socialiniams, estetiniams, etiniams. Kai rašai vienam, įsivaizduojamam idealiam skaitytojui – esi pranašesnis.

Įtariu, kad mano kartoje nebebus klasikų. Dėl pačių įvairiausių priežasčių.

Paradoksalu, bet senųjų laikų klasikai visokeriopai padeda gyviesiems rašytojams. Taip susiklostė, kad šiuo metu Lietuvos mokyklose mokymo programose vyrauja senoji literatūra. Vos vienas kitas gyvasis patenka į vadovėlius ir chrestomatijas.

Kai mes nuvažiuojame su įvairiais projektais į mokyklas, galime pajusti, kad mūsų pasiilgę ir mokytojai, ir tie keletas keistuolių mokinių, kokių yra kiekvienoje mokykloje, bebandančių susigaudyti šiuolaikinės literatūros džiunglėse. Tam tikra prasme mes pasijuntame kaip nustumti, dirbtinai užgožti klasikų raštų tomų. Nuo kurių ir mokytojai, ir mokiniai gan greitai pavargsta.

Gyvas autorius visada prisitaiko prie auditorijos, pasirenka, kokius tekstus skaityti vieniems ar kitiems klausytojams. Klasikams daug blogiau – jie nebegali rinktis. Už juos jau pasirinkta švietimo ministerijoje. Būna ir taip, kad klasikas vadovėlyje pristatomas kokiu nors konjunktūriniu nuobodžiu kūriniu. Galima tik užjausti.

Arba – dar dažnesnis atvejis – klasikas mokiniams brukamas per anksti. Pavyzdžiui, mūsų literatūros pradininko Kristijono Donelaičio poemą „Metai” (jo 300 m. jubiliejų visa Lietuva švęs 2014 m.) geriausiai tiktų duoti skaityti vaikams nuo 20 metų. Pats savo kailiu patyriau, kad suprasti apie ką ten – pradėjau tik trečiame kurse universitete. Homero knygas patartina duoti vaikams nuo 27 metų.

Kada brukti Dantės „Dieviškąją komediją” – nežinau. Dar nepriaugau iki to kūrinio.

D

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *