Maryja Martysevič

Maryja Martysevič (g. 1982 m. Minske, ten ir gyvena) – baltarusių poetė, eseistė, vertėja, žurnalistė. 2004-aisiais baigė Baltarusijos valstybinio universiteto Filologijos fakultetą, ten mokėsi ir aspirantūroje. 2005 m. baigė Baltarusijos kolegijos Filosofijos ir literatūros skyrių.
2008-aisiais išėjo jos esė, parašytų eilėmis ir proza, knyga „Slibinai skrenda neršti” („Цмокі лятуць на нераст”), Andrejaus Chadanovičiaus žodžiais – „vienas iš ryškiausių jaunosios baltarusių literatūros įvykių”. Baltarusijoje spausdinta jos poezijos ir prozos vertimų iš anglų, čekų, lenkų, rusų, ukrainų kalbų.
Lietuviai Maryjką galėjom įsiminti ne vien iš Magnus Ducatus Poesis poetinių muzikinių vyksmų (dalyvauja iš pat pradžių, nuo 2006 m.), taip pat „Magnus Ducatus Poesis” almanacho, bet ir iš Poetinio Druskininkų rudens.

Vertėjas


 

Garbė – Jėzui Kristui

Sveikas, Viešpatie mūs Иису
Labą dieną, Jėzau.

Batiuška mokykloj mums liepė laišką Tau sukurt,
tai Tave užkabinėsiu.

Man senelė Stefa sakė, kad numiręs prisikelti
Tu gali, nes visagalis,
kad Tu geras, net geresnis ir už Senį Šaltį,
Dievo mat Sūnelis.

Nors nuo rugsėjo kaime gyvenu,
man einas čia gerai,
tik kiemo čia nėra bernų, tad kartais nuobodu,
ir dar bijausi pikto gaidžio.
Tikybos1, jei atvirai, – labiausiai nemėgstu:
batiuška bara mudu su Tadziku, kad nemokam žegnotis,
Radziukas jam Nekrikštas ir Mahometas,
o mergaitės, kurios su kelnėmis, jam mazgotės.

Ką dar Tau pašnekėt?
Apie dvejetą iš MTB2
(ano mėnesio gamtos kalendoriaus nebuvau atsinešęs)?
Kaip diskotekoj laistėm mergiūkštes,
kaip su Tadziku nepagavom Radziuko, o norėjom primušti?
Trumpiau, nuodėmių turiu, nors man išvis tiktai 10.

Batiuška sako, skambutis ir kad jau baigčiau,
tad reikalą tiesiai turiu išklot.
Taip padaryk, kad iš mamos neatimtų jos motinystės teisių
(kad nebūtų dėl ko).
Nepyk, kad priskretau prie Tavęs su trigrašiu savo.
Tavo vergas Stanislavas.

– – –
см. (о. Николай)3

 

Laikytis

Skambučiai į kaimą –
kaip ryšys su fronto linija.
– Močiut, kaip tu ten?

– Laikausi!
Minus penkiolika,
viską užpustė,
su lazda vaikštinėju,
kad nepargriūčiau, –
laikausi!

– Laikykis!

– Plius trisdešimt penki,
sėdinėju šešėly,
nekišu nosies vidurdienį,
kad neapalpčiau, –
laikausi!

– Laikykis!

– Artritas kamuoja,
radikulitas iš šono pritykina,
šokinėja spaudimas,
išdavė venos…

– Savaitgalį būsim,
atvešim patepti, –
Laikykis!

– Laikausi…

…ji deda ragelį ir išeina į orą,
mat „kur tai matyta, kad mūsiškiai – o nieko neveiktų?”
Jos senatvė pupom apraišo statinių tvorą –
jei reikia.

 

Pasaulio tautų teisuoliui

Okupacija – ji dažniausiai ne amžinai.
Kad ir kokio prirašymo būtum: Lucko, Pinsko ar Turovo, –
Pasiruošk, tavo miestas, kai slūgs dideli vandenai,
Įkvėps į plaučius naują komendantūrą.

Ir kai iš sinagogos išbėgs valdžia neteisi,
Ir kai sinagogon teisiosios valdžios bus pritvinę,
Pasiruošk, gaivalinis paradas užklups ir tave pakiemy:
Vienas su registruotu ginklu, savanoris karys, kaimynai.

„Daugel metų mes nekentėm niekšų karštai.
O ramiausiai likai tarp gyvųjų, – kaip atsitiko?”

Atsakysi: „Pražūti galėjau visai paprastai.
Bet norėjau gyventi. Kad žydą rūsy išslapstyčiau”.

Kaimynai nuleis savo ilguosius peilius.
„Parodyk”, – sukomanduos tas su registruotu ginklu.

Rūsy, kur slypi tavo išganymas,
Bus kvapas sunkus, koks lieka žmonėms buvus,
Dubuo, patalas, Penkiãknygės ritinys senas.
Bus visa, bet žydo nebus slėptuvėj.

Pabėgo, lyg koks kalinys,
Nušašėlis juokdarys!

Štai ji, asmeninio tavo karo pabaiga:
Tas su registruotu ginklu veda prie sienos tave.

Bet kai mirtis jau atrodo tokia artima,
Kažkas pasilenkia ir kulką sustabdo ranka.

„Gal tu jo žydas?” – klausia tas su ginklu.
„Visko esmi pradžia, būki jam atlaidus”,

Sako tas žydas ir nuo Taboro kalno kyla.
Neveiksnus tavo budelis atsidusdamas paslepia ginklą.

Ir geriau gyventi būtum galėjęs gyvas.
Bet atmink: rūsyje žydas.

 

Kaip teisingai važiuoti į Vilnių

Aš moku teisingai važiuoti į Vilnių4.

atsibusti anksti
išsivalyti dantis
pasišaukti taksiuką
išeiti peronan
išsiplūsti su palydovè
įeiti vagonan
užlipti viršun
pramiegoti Maladečiną
pramiegoti Ažugirę
pramiegoti Smurgáinis
pramiegoti Úmeną
atsibusti tik Gùdagojy
išsiplūsti su palydovè

Kas nors pasakys, kad į Vilnių važiuojama ne taip,
bet aš moku važiuoti į Vilnių visiškai teisingai.

pasieniečiui, kuris išleidžia,
pasakyt Aikštėje nebuvus,
pasieniečiui, kuris išleidžia,
pasakyti draudimą pirkus
išeit iš vagono
išsiplūsti su palydovè

Ką jau ką, o važiuoti į Vilnių teisingai
aš moku.

pasikeisti Parekse
sėsti maršrutinian
pirkti Akropoly
sėsti maršrutinian
išlipti Gedimino
pavalgyt Makdonalde
eit į Pilies
užsisakyt krupniko
užsisakyti alaus
pasakyti ačiū

Aš moku važiuoti į Vilnių
visiškai teisingai.

eiti į Užupį
užsisakyti alaus
užsisakyt krupniko
pasakyti ačiū

Ir tik pabaigoj
paeit pro Aušros vartus,
nors jie ir ne visai
pakeliui į stotį.

 

Praktiškas šokių ant stalo vadovėlis

eilėraštis į laisvę

                                                             Aksanai Vaskiv5

 

Svarbiausia – vaikščioti po šokių pakylą lyg raudoną vėliavą neštum, –
ir tada egoistiški gėjai prie strypo prileis.
Jeigu strypas įgriso, į stalą žiūrėk kaip į dėsningą tąsą.
Šokti ant stalo paprasta su visái.

Patikrink stalą:
įsitikink,
kad tavo tikslams jis kaip reikiant išklibęs.
(Saugiau, žinoma, būtų, kad stalas tvirtai laikytųs,
bet tu gali šokt – tik ant klibenos.)

Akys užmérktos,
ruduo jau mer̃kia,
tau Brẽslaujos6 tinka
spalgenas rinkti,
po kojom velėna,
po velėna tonos maklynės,
vikingai po durtynių
sugulę joje į ríetuves.
Užkimusios pempės.
Ìkaznės7 varpas.
Žvejybos priežiūros kateriui švilpsint.
Tu namielios.
Laisvas.
Ir privalai.
Užsimerk.
Atalaiduok kelius.
Iškėsk rankas.
Pilsus ir weisus pėdom praskirki.
Atsiplėšk, kilki.

Žingsniai viens, du –
po tavim klampu.

Nesustok šokęs –
šičia balota.

Kai dvasia iš kūno –
šėliok ant liūno.

Negailėk baldų
Ant krūsnies kabaldų.

Šok – op! – siausk čia,
ant Europos plaučių.

Tai breiką, tai maršą –
shake the marsh.

Trypkite, skurdžiai, –
Pelkę purtykit.

Kol visos klubo akys į tave spoksos,
tau užvis svarbiausia – saugotis apsaugos…
Ai, visai pamiršau: šoki ne RB teritorijoj –
veiksmo vieta – konservatyvusis Lvovas.
Vienas marškiniais siuvinėtais iš nugaros tau trinas,
kitas – su trišakiu – pritykina iš dešinės.
(Slaptažodis: „Šlovė Ukrainai!”
Turi atsakyti: „Herojams šlovė!”)

Tave išprašo iš klubo, – bet Lvovas ne Lvovas būtų! –
net neišrašo baudos ir neatiduoda belangėn.
Po žibintu du apsirūkę Galicijos liūtai
kataloną kažkokį rusiškai keiktis išmokyti bando.

Net katalonai į Lvovą atsibastė –
tai klasė,
bet nė jie ligi galo
nesuvoks baltarusiško šokio ant klibančio stalo.

Iš baltarusių kalbos vertė Vladas Braziūnas


 1Tikyba (rus. Закон Божий, ЗБ) – kai kuriose Baltarusijos mokyklose eksperimentiškai įvestas dalykas, privalomas ir katalikams bei netikintiems, o dėstomas – vien tik stačiatikių.
2Mano Tėvynė Baltarusija (rus. Моя Родина Беларусь, МРБ) – dalykas, dėstomas Baltarusijos mokyklų pirmosiose–ketvirtosiose klasėse, apimantis gamtos pažinimo, geografijos, istorijos, sociologijos pradmenis; vaikai supažindinami su miestais, valstybėmis, klimatu ir pan.; vadovėlyje, žinoma, puikuojasi ir Lukašenka, jo valstybės simboliai.
3Rus.: žr. (t. Nikolajus), t.y. žiūrėta, tikrinta „batiuškos”, tėvo Nikolajaus.
4Žodžiai, vertime išskirti kursyvu, autorės rašomi lietuviškai.
5Oksana Vaskiv (g. 1984), ukrainų poetė.
6Breslaujomìs šnekamąja kalba baltarusiai vadina ežerus aplink Brẽslaują (ne vien Breslaujõs ežerą); Baltarusijoje madinga ten poilsiauti ar turėti namą.
7Ìkaznė – kaimas prie Breslaujõs ežerų.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *