Memorialinės lentos kaziui jankauskui atidengimo ceremonija

Gruodžio 19 d. 14 val. prie namo Seinų g. 8 (netoli Žaliakalnio turgaus Kaune) įvyko memorialinės lentos (skulptorius Stasys Žirgulis), skirtos už antisovietinę veiklą kalintam  rašytojui, vertėjui, leidėjui Kaziui Jankauskui (1906 11 24 –1996 05 01), atidengimo ceremonija.

Kauno miesto savivaldybės V. Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio bibliotekoje-muziejuje (Raseinių g. 26) veiks rašytojui Kaziui Jankauskui skirta paroda.

NEPALAUŽIAMAI TVIRTAS, KŪRYBINGAS KAZYS JANKAUSKAS

Vyresnės kartos rašytojai dar gerai prisimena kaunietį rašytoją ir vertėją Kazį Jankauską (1906-1996), nors sovietmečiu jis retai dalyvaudavo literatūros vakaruose, nepriklausė anuometinei Rašytojų sąjungai, jo kūrybą atmesdavo spauda, leidyklos kratėsi rankraščių. Nespausdino kaip ir kitų jo kolegų tremtinių: Viktoro Katiliaus, Juozo Žlabio-Žengės… Visi jie kantriai rašė ,,į stalčius” ir laukė palankesnių laikų. V. Katilius pats kūrė rankraštines knygas, iliustruodavo savo piešiniais, nuotraukomis, įrišdavo, o K. Jankauskas savo rankraščius kantriai perspausdindavo mašinėle. Sibiro lageryje pieštuku parašyti K. Jankausko apsakymai pasirodė tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. ,,Vagos” išleistoje knygoje ,,Dvi galaktikos”. Knyga skiriama ,,Paniekinimą ir nežmoniškas kančias patyrusiems broliams”. Priešlapyje užrašė: ,,1951 metais, mane suėmus, tardytojas Jarcevas skaito kažkurio ,,paslaugaus” literato į rusų kalbą išverstus mano apsakymus ,,Pirmas ešelonas” ir ,,Krintantis vanduo” ir, durdamas į mane pirštu, sako: „Да, тут у тебя красиво выходит, как у Чехова, но ты больше писать не будешь! ” („Taip, gražiai čia tau pavyksta, kaip Čechovui, bet daugiau tu nerašysi!”)

Sunku įsivaizduoti, kad buvęs Šiaulių geležinkelio darbininkas, vėliau- gimnazijos mokytojas, vertėjas, taip sunkiai siekęs mokslo aukštumų, ir jau išleidęs pripažintą romaną ,,Jaunystė prie traukinio” (Kaunas, 1936), keletą apsakymų knygų, staiga būtų paklusęs ir metęs kūrybą. Juolab kad ir pirmąjį romaną rašė ne ,,aukso narvelyje”. Kukliai gyvenantis VDU studentas tada nusisamdė, kad kuo mažiau reikėtų mokėti, kambarį ,,pusiau griovy, buvusioje Ragainės gatvėje. Mano kambaryje visada buvo šalta, nes šeimininkai krosnį retai pakurdavo. Kai pakildavo vėjas, jį pirmiausiai pajusdavo mano kojos ir pradėdavau stirti. /…/ Bet už tai kaip man pasidarė gera, šį darbą baigus! Aš jį nunešiau į ,,Sakalo” bendrovę, paprašiau avanso, bet jo negavau…” Vis tik apie populiariausią prieškario laikų ,,Sakalo” knygų leidyklą ir jos vadovą Antaną Kniūkštą rašytojas atsiliepė palankiai: ,,Į literatūrą jis žiūrėjo paprastai ir laikėsi paprasto principo – rankraščių netaisydavo, gerus kūrinius spausdindavo, blogus atmesdavo. Mykolaičio, Krėvės, Vienuolio, Cvirkos, Venclovos, S. Nėries, Baltušio rankraščiai iš spaudos išeidavo tokie, kokius autoriai ,,Sakalui” pristatydavo. Išėjo tada iš spaudos nė kiek nepaliesta ir mano ,,Jaunystė prie traukinio”.

K. Jankauskas mėgo Kauno Žaliakalnį, visada čia, persikėlęs iš Šiaulių, ir gyveno. Iš pradžių Dzūkų gatvėje, tame pačiame name, kur gyveno ir rašytoja Ieva Simonaitytė, vėliau su šeima apsigyveno Seinų gatvėje esančiame daugiabučiame name, netoli Žaliakalnio turgaus. Mėgo pasikapstyti darže, laisvalaikiu lankydavosi futbolo, krepšinio varžybose. Kiekvieną dieną rytais mankštindavosi, po to prausdavosi tik šaltu vandeniu. Važiuodavo į Karmelitų, Vilijampolės paplūdimius. Rašytoją visada palaikė, rūpinosi jo sugrįžimu iš tremties žmona, farmacininkė Aleksandra Jankauskienė. Užaugino du sūnus: Aleksandrą ir Zigmą. Rašytojo mokinė, mokytoja Barkauskaitė-Mockienė prisiminė: ,,Mus domino ir mokytojo privatus gyvenimas, žavėjo ir intrigavo jo pagarbi meilė žmonai, gražiai su didžiule kasa, susukta pakaušyje, moteriai. Šiaulių gatvėmis šią porą lydėjo mokytojo mokinių pasigėrėjimo žvilgsniai”.

Rašytojas džiaugėsi Lietuvos nepriklausomybės atgavimu, sugrįžimu į Lietuvos rašytojų sąjungą, reabilitacija, džiaugėsi, kad Vytautas Kubilius, aptardamas XX a. lietuvių literatūrą, priskyrė jį prie neoromantikų. Stojo į vieną gretą šalia A. Vaičiulaičio, A. Miškinio, K. Bradūno, S. Nėries, K. Inčiūros, J. Jankaus, N. Mazalaitės… Ši karta, anot V. Kubiliaus, ,,Išaugusi Lietuvos nepriklausomybės kovų laikotarpyje, regėjusi savanorių pulkus, žygiuojančius į mūšius ties Širvintomis ar Radviliškiu, pirmąsyk gavusi lietuviškus pasus su įspausta vytimi,  žvelgė į Lietuvos valstybę kaip į istorijos stebuklą ir visų vertybių viršūnę”. Gyvenimo sumaištys ir išbandymai vis tik turėjo įtakos ir K. Jankausko kūrybai; jeigu prieškario laikais parašytuose romanuose ir apsakymuose dominavo laisvę garbinantis inteligentas ir svajotojas, tai, grįžus iš tremties ir pasikeitus gyvenimo aplinkybėms, daugiausia  kūrė memuarus (,,Stogas ir žvaigždėtas dangus”, 1984; „Dvi galaktikos”, 1990; ,,Ne pirmas kartas”, 1987, 1993.) Rašė apie skaudžius išgyvenimus, neteisybę, pažeminimus, nužmogėjimą. Tačiau nepaisant visų išgyvenimų ir pažeminimų, K. Jankauskas neužsikrėtė neapykanta, iki gilios senatvės išsaugojo gyvenimo džiaugsmą.

Niekada nevėlu papildyti rašytojo biografiją, išleisti monografiją, rinktinę, originalesniu  žvilgsniu pažiūrėti į kūrybą, pažymėti memorialines vietas.  Džiugu, kad kauniečiai, prisimindami K. Jankauską, paminėdami rašytojo 106-ąjį gimtadienį, prie aštuntojo namo Seinų gatvėje Kaune pritvirtino skulptoriaus Stasio Žirgulio sukurtą memorialinę lentą.

Nijolė Raižytė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *