(1932 10 08–2014 03 13)

Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad š.m. kovo 13 dieną Tel Avivo ligoninėje eidamas 80-uosius metus po ilgos ir sunkios ligos mirė įžymus lietuvių rašytojas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Icchokas Meras.

Icchokas Meras gimė 1932 m. spalio 8 d. Kelmėje, žydų šeimoje. 1941 m. sušaudžius tėvus buvo išgelbėtas ir užaugintas lietuvių šeimoje. 1953 m. baigė Kelmės vidurinę mokyklą, 1958 m. – Kauno politechnikos instituto Elektrotechnikos fakultetą, įgydamas radijo inžinieriaus specialybę. Dirbo inžinieriumi Vilniaus konstruktorių biure, Vilniaus televizijos mazgų gamykloje, redaktoriumi Lietuvos kino studijoje.

1972 m. su šeima išvyko gyventi į Izraelį. Izraelyje mokytojavo Lodo ORT techninėje vidurinėje mokykloje ir koledže, dėstė Beit-Berl koledže.

Debiutavo apsakymų knyga Geltonas lopas (1960, 2005). Vėliau išleido knygas: apsakymų rinkinį Žemė visada gyva (1963), romaną Lygiosios trunka akimirką (1963, 1968, 1998, 2006), romaną Ant ko laikosi pasaulis (1965, 1968, 1998), romaną Mėnulio savaitė (1966, 1971), apsakymų rinkinį Senas fontanas (1971), romaną Striptizas, arba Paryžius-Roma-Paryžius (1971, 1976, 1991, 2008), romaną vaikams Ties gatvės žibintu (1974, 1998), romaną Sara (1982, 2008), apsakymų rinkinius Apverstas pasaulis (1995), Stotelė vidukelėj (2004).

Parašė tris scenarijus, pagal kuriuos Lietuvos kino studijoje buvo pastatyti meniniai filmai: Kai aš mažas buvau (bendraautorius ir filmo režisierius A. Araminas), 1968; Birželis, vasaros pradžia (bendraautorius ir filmo režisierius R. Vabalas), 1969; Maža išpažintis (bendraautorius ir filmo režisierius A. Araminas), 1970.

Kūryba versta į anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, gruzinų, hebrajų, idiš, ispanų, italų, latvių, lenkų, norvegų, olandų, portugalų, prancūzų, rusų, serbų, švedų, tadžikų, turkų, ukrainų, vengrų, vokiečių kalbas.

Icchokas Meras nuo 1963 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys, bet taip pat priklausė Lietuvių rašytojų draugijai išeivijoje, PEN klubui, buvo Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys ir Hebrajų rašytojų sąjungos garbės narys.

Apdovanotas literatūrinėmis premijomis: Izraelio Valstybės Prezidento Zalmano Šazaro literatūros premija, 1973; The International Remembrance Award for Excellence and Distinction in the Literature of The Holocaust, 1973; Lietuvių rašytojų draugijos literatūros premija, JAV, 1976; Rafaeli literatūros premija, Izraelis, 1979; Sionistų federacijos literatūros premija, Izraelis, 1981; Lietuvių rašytojų draugijos literatūros premija, JAV, 1996; Izraelio Valstybės Prezidento literatūros premija, 1998; Žemaitės literatūrine premija, 2005.

Už nuopelnus Lietuvos valstybei, jos kultūrai ir menui 1995 m. apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinu, už nuopelnus garsinant Lietuvos vardą – Lietuvos tūkstantmečio žvaigžde, o 2010 m. už tragiškųjų XX amžiaus žmogaus patirčių atskleidimą modernioje lietuvių prozoje – Nacionaline premija.

Nuo 1989 metų, Sąjūdžio vadovui Vytautui Landsbergiui prašant, tapo neoficialiu Lietuvos atstovu Izraelyje iki pat 1995 m., kai buvo įkurta LR ambasada. Bet ir įkūrus ambasadą Meras tęsė savo veiklą abiejų valstybių bendravimo labui, ypač plėtojant abišalius kultūrinius ryšius.

Icchoko Mero mums palikti kūriniai – tai savitas, dviejų kultūrų, lietuvių ir žydų, meninis-socialinis arealas, kuriame atsiskleidžia unikalus emocinės ir istorinės patirties klodas. Būdinga, jog asmeniniai išgyvenimai šiuo atveju itin stipriai susilieja su platesnėmis sociumo gyvenimo dimensijomis. Rašytojas pabrėžia: „Kelmė išmokė mane žvelgti į gyvenimą lietuvio akimis ir neužmiršti, kad esu žydas“.

Centriniai jo kūrybos motyvai, įvaizdžių telkiniai – tai holokaustas, tragiškas žydų likimas II pasaulinio karo metais, lietuvių-žydų santykiai. Šios temos varijuojamos pagal įtaigias menines konvencijas, kur avangardizmo meninės pasiūlos apauginamos ganėtinai konkrečiais ir gyvais žmogaus egzistenciniais išgyvenimais. Icchoko Mero kuriamas personažas, nors ir įsviestas tarp triuškinančių krumpliaračių, dažniausiai pajėgia išsaugoti savo žmogišką orumą, demonstruoja savotišką beviltišką stoicizmą. Tokie ypatumai ryškėja jo romanuose „Lygiosios trunka akimirką“ (1963), „Ant ko laikosi pasaulis“ (1965), „Mėnulio savaitė“ (1971). Pabrėžtina, kad pilkais sovietinio socrealizmo poetikos vyravimo metais, rašytojo individualus stilius, filosofinis kūrinių pamatas buvo išskirtinis ir paveikus fenomenas.

Šiuo atžvilgiu itin reikšmingas rašytojo kūrinys – romanas „Striptizas, arba Paryžius–Roma–Paryžius“ (1976), kuriame tarsi atsisakoma vientiso siužeto, o pirmenybė teikiama individualiai jausenai bei universaliems būtiškiems patyrimams. Romane „Sara“ (1982) simboliškai vaizduojamas žydės moters (tautos) likiminė patirtis Šešių dienų karo metu. „Kai rašau apie žydą, galvoju apie rusą, latvį ar čeką, o kai rašau knygą apie žydą ir lietuvį, galvoju apie žmogų“, – sako prozininkas. Tokia jo kūrybinė nuostata lemia neblėstantį I. Mero kūrinių aktualumą.

Lietuvos rašytojų sąjunga