Kuo Lietuvos žydų kultūra bei literatūra išsiskiria pasauliniame kontekte? Kokia vieta čia tenka Moišei Kulbakui? Kaip Lietuvos žydų kultūra ir literatūra bus pristatoma 2022 m. duris atversiančio Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijoje? Tinklalaidė „Rašytnamis“ kviečia atrasti daugeliui vis dar mažai pažįstamus Vilniaus istorinius ir kultūrinius sluoksnius. Pokalbyje dalyvavo Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempertienė, literatūrologas, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentas Mindaugas Kvietkauskas, VGŽIM Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadovė Saulė Valiūnaitė. Pokalbį moderavo rašytoja, filosofė Aušra Kaziliūnaitė.

 

 

Vilniaus žydų kultūros ir literatūros išskirtinumas Lietuvos bei pasauliniame kontekste

Pasak M. Kvietkausko, galima išskirti nemažai faktų, iliustruojančių su Vilniumi susijusių žydų literatūros įvykių reikšmę pasaulio mastu. Pavyzdžiui, 1853 m. Vilniuje išleistas pirmasis romanas hebrajų kalba – Abraomo Mapu „Siono meilė“. Tai be galo žymus faktas, šis romanas padarė didžiulę įtaką moderniosios hebrajų literatūros formavimuisi. Vilniuje gyveno pirmasis profesionalus jidiš kalba kūręs rašytojas, XIX a. vidurio bestselerių autorius Aizikas Mejeris Dikas. XX a. Vilniuje veikė viena reikšmingiausių modernistinės jidiš literatūros ir meno grupių pasaulyje – „Jung Vilne“. Jos veikloje dalyvavo poetai A. Suckeveris, Ch. Grade, Š. Kačerginskis ir kiti. Anot M. Kvietkausko, šių kūrėjų ryšys su Vilniumi turėtų būti labiau įtvirtintas. Didžiulę kultūrinę reikšmę pasaulio mastu turėjo 1925 m. įkurtas YIVO – judaistikos tyrimų institutas, kuris po Holokausto tęsė veiklą Niujorke ir Buenos Airėse. Taigi faktas ir tai, kad tarpukariu Vilnius buvo vienas svarbiausių pasaulyje ne tik žydų literatūros, bet ir moderniosios kultūros centrų.

Kaip pastebėjo S. Valiūnaitė, vienas iš Vilniaus išskirtinumų – tas, kad dar prieš Gaono laikus buvęs svarbus religinis centras, šis miestas vėliau sugebėjo prisitaikyti prie modernėjančio pasaulio – tapo ir svarbiu pasaulietinės kultūros centru. Kaip pastebėjo S. Valiūnaitė, vienas iš Vilniaus išskirtinumų – tas, kad dar prieš Gaono laikus buvęs svarbus religinis centras, šis miestas vėliau sugebėjo prisitaikyti prie modernėjančio pasaulio – tapo ir svarbiu pasaulietinės kultūros centru. Dauguma buvusių žydų religijos centrų Rytų Europoje ilgainiui prarado reikšmę – jie netapo tiek pat svarbūs ir pasaulietinei kultūrai; kiti miestai, neturėję didelės reikšmės religinei žydų kultūrai, XX a. pradžioje suklestėjo kaip svarbūs pasaulietinės kultūros centrai. Vilnius šiuo atveju išskirtinis, nes jam pavyko atliepti ir sujungti abu šiuos skirtingus kultūros polius. Kalbėdama apie Vilniaus kultūrinę reikšmę L. Lempertienė pateikė Boriso Kleckino leidyklos pavyzdį. Ji Pirmojo pasaulinio karo metais dėl ekonominių sunkumų buvo iš Vilniaus perkelta į Varšuvą, tačiau išlaikė savo pavadinimą – „Vilniaus leidykla“ – bei emblemą (Vilniaus senamiesčio fragmentą). Kodėl? Nes vien Vilniaus vardas turėjo ypač didelę simbolinę reikšmę: kas pagaminta Vilniuje, susiję su Vilniumi, jau savaime reiškia aukštą kokybę ir yra vertinga.

 

 

Moišės Kulbako literatūrinis fenomenas

„M. Kulbakas ateina į literatūrą Pirmojo pasaulinio karo metais, 1916 m. debiutuoja Vilniuje leistame literatūros žurnale. Jis iš karto pasirodo kaip jaunas literatūros genijus, talentas“, – pasakojo M. Kvietkauskas. M. Kulbako poezijoje suskamba laisva jungtis tarp žydų folkloro, jidiš dainų, senųjų religinių tradicijų ir moderniosios raiškos, nors daugeliui kitų rašytojų buvo ypač sunku sujungti tradicinę, religinę ir moderniąją kultūrą. M. Kulbakas svarbus kaip autorius, sugebėjęs sukurti moderniosios litvakų kultūros simbolius. Jis turėjo aktoriaus prigimtį, įspūdingai skaitė savo eiles. Didelę reikšmę jo kūrybai turėjo studijos Berlyne, kur poetas susipažino su įvairiomis avangardo kryptimis. Į Vinių grįžo kaip literatūrinė žvaigždė, dėstė, dirbo teatro srityje. Dėl komplikuotos savo padėties Vilniuje (neturėjo lenkiško paso) 1928 m. M. Kulbakas apsisprendė išvažiuoti į Minską, kur buvo likę jo tėvai. 1937 m. N. Ježovo represijų metu jis buvo suimtas ir sušaudytas Minske. „Visa litvakų kultūra prarado didžiulį talentą, o jo palikimą minėti ir iš naujo suprasti Lietuvai svarbu“, – kalbėjo M. Kvietkauskas. Šiais metais minime 125-ąsias M. Kulbako gimimo metines.

 

Garsioji poema „Vilnius“

Kaziliūnaitė pastebėjo, jog M. Kulbako poema „Vilnius“, kuriai įamžinti praėjusiais metais atidengta R. Kvinto skulptūra „Vandens nešėjas“, šiais metais švenčia 95-ąją sukaktį. Pasak L. Lempertienės, šis tekstas yra vienas geriausiai žinomų, būtent A. Bukonto vertimas dažnai cituojamas įvairiomis progomis. Tačiau tekstas daugiabriaunis, jame labai daug žydų religinės kultūros simbolių, kuriems pamatyti ir interpretuoti reikalingos gilios žinios. Šiam kūriniui, kaip ir kitiems panašią kultūrinę reikšmę turintiems tekstams suprasti reikėtų papildomų aiškinamųjų tekstų, monografijų, nes per vertimą neįmanoma perteikti visų užkoduotų simbolių.

 

 

Žydų ir lietuvių kultūrinis bendradarbiavimas

Šiais metais planuojama išleisti M. Kvietkausko verčiamą M. Kulbako romaną „Mesijas, Efraimo sūnus“. Kaip pasakojo M. Kvietkauskas, tai savo forma pats moderniausias autoriaus romanas, išleistas Berlyne. Kūrinys kalba ne tik apie praeities litvakų gyvenimą, bet ir apie kai kurias ir šiandien aktualias problemas – pavyzdžiui, kelia skirtingų tapatybių ir religijų santykio problemą – religinės tolerancijos klausimą, ieško galimybių atrasti krikščionybės ir judaizmo dialogą.

Lempertienė pastebėjo, jog kultūrinis dialogas tarp skirtingų tautybių gyventojų tarpukariu Vilniuje mezgėsi, bet nespėjo išsivystyti, nes žydų literatūra nebuvo lengvai pažini, o ir dialogas skatintas labiau iš žydų pusės – dažniau jie versdavo lietuvių kūrinius nei lietuviai žydų. Žydams tai buvo aktualu kultūriniais, socialiniais sumetimais, tuo metu buvo tikima, kad pažinimas ves prie geresnio sugyvenimo. Anot M. Kvietkausko, nepaisant tarpukario antisemitizmo, buvo atvirų ir plačiai mąstančių žmonių tiek tarp žydų, tiek tarp lietuvių, jie rasdavo bendrą kalbą, o literatūra ir menas veikė kaip laidas tokiems ryšiams stiprėti, ir tų ryšių svarba neišnyksta ir šiandien. Deja, Antrasis pasaulinis karas visas dialogo galimybes nutraukė.

Valiūnaitė pastebėjo, kad apskritai gilesnis kultūrinis dialogas mezgėsi tarp žydų ir lenkų nei tarp žydų ir lietuvių. Tiesa, tarpukario dailininkai tarpusavio ryšius buvo išplėtoję galbūt kiek labiau nei kitų sričių atstovai. Anot S. Valiūnaitės, kartais bendras parodas rengdavo lietuviai ir žydai, ir net jeigu parodą rengdavo tik žydai, lietuviška spauda tokius renginius pastebėdavo ir gan gerai vertindavo žydų dailininkų darbus. Lenkiška spauda labai gerai vertino Žydų muzikos institutą.

 

 

Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejus

Valiūnaitė mini, kad 2022 m. planuojama atidaryti Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejų. Šio muziejaus ekspozicija bus skirta žydų kultūrai iki Holokausto. Pirmame aukšte bus siekiama lankytojus supažindinti su judaizmu, žydų kabomis, politiniais judėjimais, švietimo sistema ir kitais žydų kasdienybę formavusiais reiškiniais ar įvykiais, suteikti platesnę perpektyvą. Antrame ekspozicijos aukšte bus pristatomos pagrindinės meno rūšys. Dalis ekspozicijos bus skirta žydų rašytojų kūrybai, dalis – pasaulietinei žydų dailei. Muzikai skirtoje erdvėje lankytojai galės susipažinti su žydų senąja sakraline, taip pat tarpukariu sukurta muzika, su muzikos instituto veikla. Ekspozicinėje erdvėje, skirtoje žydų teatrui ir kinui, planuojama rodyti fragmentus iš filmų. Visą aukštą planuojama skirti vilniečio dailininko Rafaelio Chvoleso ekspozicijai. Tiesa, muziejus tik Vilniaus miestu neapsiribos – bus pristatoma žydų istorija ir kultūra, gyvavusi ir už šio miesto ribų.

 

Praeities fragmentai

Paprašyta atskleisti savo darbo specifikos niuansų, L. Lempertienė papasakojo apie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centre saugomą brangių žydiškų raštų kolekciją. Šis palikimas labai fragmentuotas. Pasak L. Lempertienės, „kiekvienas ten esantis dokumentas išlikęs per stebuklą“. Tarkime, neužbaigti, be pradžios ar pabaigos tekstai, knygos su žiauriai nuplėštais odiniais viršeliais – iš  tokios odos buvo gaminami vidpadžiai. Iš šių tekstų, kaip iš atskirų visumos dalių, galima mėginti susidėlioti Lietuvos žydų kultūros vaizdą, nors jis ir nebus visai išbaigtas dėl trūkstamų segmentų.

 

 

Kodėl trūksta vertėjų?

Pašnekovai tinklalaidėje dalinosi tekstų, kuriuos reikėtų išversti į lietuvių kalbą, rekomendacijomis ir minėjo svarbias jau išverstas knygas. A. Kaziliūnaitė klausė, kodėl taip trūksta vertimų iš jidiš ir hebrajų kalbų į lietuvių kalbą. Pasak L. Lempertienės, žmonės, kurie gilinasi į žydų kultūrą ir literatūrą, nebūtinai yra ir profesionalūs vertėjai. Šie specialistai žino, kad, jeigu ryžtųsi versti, jų vertimas į lietuvių kalbą turbūt būtų pirmas ir paskutinis, nes dar nėra daug žmonių Lietuvoje, jau spėjusių išmokti hebrajų ar jidiš kalbų ir išmanančių žydų kultūrą. Tad net ir turėdami ypač gerą žydų kultūros supratimą, tokie specialistai nenori rizikuoti nekorektiškai reprezentuoti kūrinių dėl to, kad tiesiog nėra įvaldę vertimo meno.

L. Lempertienė pokalbį reziumavo taip: „Skaitymas yra darbas, ne tik pramoga ir malonumas. Skaitydami apie žydų kultūrą ar jos kūrinius nuveikiame daugiau, negu tik skaitome. Tai yra pastangos, kurios atsiperka, skatinu tai daryti“, – kalbėjo L. Lempertienė.

Viso pokalbio „Moišė Kulbakas ir Vilniaus žydų literatūra“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Rašytoja, filosofė Aušra Kaziliūnaitė kalbasi su Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadove Lara Lempertiene, literatūrologu, Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentu Mindaugu Kvietkausku, VGŽIM Lietuvos žydų kultūros ir tapatybės muziejaus ekspozicijos vadove Saule Valiūnaite.

 

 

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Vilniaus rašytojai“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.