Birutė Jonuškaitė. Maestro

Rašytoja Birutė Jonuškaitė garsėja kaip ryškių moterų charakterių, aistrų ir jausmų vaizduotoja, o naujo jos romano centre – spalvingas ir prieštaringas vyro pasaulis. Turtingų pramonininkų vienturtis Viktoras nuo vaikystės patiria skaudžius dvasinius išgyvenimus, vienatvę, motinos meilės stoką, karo baisumus, mylimos moters išdavystę – visa tai formuoja jo charakterį, elgesį ir svarbiausius tolimesnio gyvenimo pasirinkimus. Paslaptingasis Maestro iki pat mirties žaidžia su gyvenimu, apgaudinėja save ir moteris. Atsiduodamas tik tapybai, nuolatos ilgisi meilės. Knyga kalba ir apie tai, kaip sunku įveikti puikybę, kaip sunku išmokti mylėti ir atleisti.

„Maestro“ – skaitytojų susidomėjimo susilaukusio romano „Maranta“ tęsinys. Romaną lydi „Marantos rašymo dienoraštis“. Tai autorės pokalbiai su personažais, asmeninių patirčių detalės, apmąstymai apie kūrybos ir meilės sąveiką, kūną ir sielą, laikinumą ir amžinybę. Šitaip neįprastai, net intymiai B. Jonuškaitė sulydo romanus „Maranta“ ir „Maestro“.

Aldona Ruseckaitė. Padai pilni vinių

Aldona Ruseckaitė, garsių knygų apie Maironį, Žemaitę ir Mačernį autorė, šiame romane atskleidžia prieštaringo likimo Salomėjos Nėries gyvenimo paslaptis. Ji tarsi preparuoja įvykius, dėl kurių poetė iki šiol puolama, siekia parodyti, kaip menininką įtraukia laikmečio sąlygos. Be to, asmeninį pasirinkimą lemia ir žmogaus prigimtis, charakteris, išsilavinimas, artimieji. Išteisinti Salomėją Nėrį ar nuteisti – šį klausimą autorė, gausiai pateikdama archyvinės medžiagos, spręsti palieka patiems skaitytojams.

Kaunas, Maskva, Penza, Ufa, vėl Maskva ir galop Kaunas. Salomėjos Nėries gyvenimas, kūryba ir pažiūros sukasi spirale: būdama toli nuo įtaką jai darančių žmonių, poetė virsta pati savimi, rašo talentingus eilėraščius ir be galo ilgisi Lietuvos. Atsidūrusi bolševikinėje apsuptyje tiek 1940 m. Lietuvoje, tiek vėliau Maskvoje, ji įtiki nauju socialistiniu gyvenimu, prisiderina, nors ilgainiui ima vis labiau suprasti, kad šitas kelias jai svetimas. Grįžusią į Lietuvą ją apninka dvejonės ir baimė, kodėl tiek daug pažįstamų išvežta į Sibirą ar pasitraukė į Vakarus, o realių okupacinio režimo veiksmų poetė vis dar negali iki galo suvokti.

Daiva Šabasevičienė. Juozo Budraičio teatrinis likimas

Šioje monografijoje išsamiai pristatoma Lietuvos nacionalinės premijos laureato, aktoriaus Juozo Budraičio teatrinė kūryba ir vaidmenys, sukurti 1979–2018 m., apžvelgiamos aplinkybės, paskatinusios garsų kino aktorių ateiti į teatrą, apibendrinamos jo vaidmens kūrimo strategijos, aktoriaus asmenybės, vaidmens ir personažo santykiai bei aktoriaus kūrybinių principų organiškas ryšys su režisieriaus pasaulėžiūra, leidęs J. Budraičiui tapti šio laikotarpio autorinio teatro režisūrinių ieškojimų protagonistu.

Knygoje taip pat pateikiamos pokalbių su J. Budraičiu ištraukos, skelbiamas pluoštas aktoriui skirtų minčių, kuriomis pasidalijo jį ir jo kūrybą artimai pažįstantys menininkai. Pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“ dėl savo ypatingo talento, subrandinto gyvenimo patirties ir intelekto, J. Budraitis tapo egzistencinės beketiškos filosofijos simboliu.

 

Virgis Malčius. Nepaprasta Mykolo diena

Mykolą vieną dieną aplanko keisti, išdykę, nenuoramos padariukai, trukdantys atlikti kasdienines berniuko pareigas ar tiesiog gražiai elgtis. Šie neklaužados išlenda netikėčiausiu metu ir apverčia Mykolo dieną aukštyn kojomis. Kojinius paslepia kojines, Peštukas šukuojantis peša berniuko plaukus, Terliukis išteplioja drabužius, Triokšlius laužo žaisliukus, Negirdukas užkemša ausis, kai kviečia mama. Dienos pabaigoje, supratus savo nelabai gražius poelgius, berniuką pradžiugina linksmasis Valio ir švelnusis Sapnius.

Knygelė skirta 5–8 metų vaikams, kurie Mykolo dienoje gali atpažinti save, įvardyti savo jausmus, poelgius ir iš jų mokytis. O tėveliams leis geriau suprasti savo vaikus, paskatins daugiau kalbėtis, kartu ieškoti sprendimų ištikus nemalonioms situacijoms.

Tara Westover. Apšviestoji

„Apšviestoji“ – tai knyga apie kovą dėl savikūros, apie kraupią ištikimybę šeimai ir širdgėlą, kuri ištinka nutraukus saitus su artimiausiais žmonėmis. Pasitelkdama itin taiklias įžvalgas, – o būtent jomis ir išsiskiria visi didieji rašytojai, – Tara Westover sukūrė meistrišką, nepaprastai brandų, universalų pasakojimą apie pačią išsimokslinimo esmę: kas tai yra ir ką jis suteikia? Juk pirmučiausiai ne ką kita, o galimybę pažvelgti į savo gyvenimą šviežiomis akimis ir valią jį keisti.

Tara Westover pirmąkart į mokslo įstaigą įžengė būdama septyniolikos. Gimusi survivalistų šeimoje kalnuose ji nuo mažens ruošėsi pasaulio pabaigai. Vasaromis talkindavo motinai, pribuvėjai, – rinkdavo žoleles, o žiemomis – padėdavo tėvui rūšiuoti metalo laužą. Taros tėvas nepasitikėjo medicina, todėl mergaitė akyse nematė nė vieno gydytojo ar slaugės. Žaizdos būdavo gydomos namuose vaistažolėmis. Šeima gyveno visai atsiribojusi nuo visuomenės – nebuvo nieko, kas pasirūpintų vaikų mokslais.

2018 m. Taros Westover knyga „Apšviestoji“ sulaukė didžiulio populiarumo pasaulyje, buvo apdovanota premijomis. Dabar ji užkariauja ir Lietuvos skaitytojų širdis.

Sekite leidyklos naujausias knygas www.rsleidykla.lt