Alvydas Šlepikas. Mano tėvas žūsta

Alvydas Šlepikas išleido poezijos knygas „Taika tavo kraujui“ (1997), „Tylos artėjantis“(2003). Kaip bendraautoris skelbė kūrybą antologijoje „Svetimi“ (1994), taip pat Svetimi slapyvardžiu išleistame poezijos rinkinyje „Po 20“ (2014). Knyga „Mano tėvas žūsta“ – rinktinė. Čia publikuojami tekstai atrinkti iš minėtų rinkinių bei antologijos. Taip pat publikuojama naujų eilėraščių. Knyga sudaryta ne pagal chronologiją, bet pagal vidines sąsajas ir būtinybes. Tad, nepaisant to, kad ši knyga – rinktinė, skaityti ją reiktų kaip rinkinį. Ypač todėl, kad didžioji eilėraščių dauguma buvo pataisyti, kartais beveik perrašyti.

Jurgita Jasponytė. Vartai Auštrieji

„Vartai Auštrieji“ – antroji savitai folkloro ir lietuvių mitologijos motyvus su asmeniniais išgyvenimais ir refleksijomis perpinanti poetės knyga. Ji iš dalies pratęsia pirmosios knygos „Šaltupė“ temas: atvirus pasakojimus apie motinystę, vaikystę, moters brendimą, pavaizduotus per baltiškosios pasaulėjautos ir pasaulėžiūros įvaizdžius. Knygos tekstai pinklūs, daugiasluoksniai, autorė dažnai naudoja vidinius rimus, patys tekstai prisodrinti nuorodų į mitologijos šaltinius, istoriją, juose neretos citatos ir aliuzijos.

„Vartai Auštrieji“ – įdomiai ir talentingai šiuolaikinę jauseną, verlibrą ir folkloro klodus derinanti knyga. Ji remiasi tiek dainomis, tiek pasaulio ir lietuvių poezijos tradicija – jos nemėgdžiodama, bet pratęsdama.

Vaiva Grainytė. Gorilos archyvai

Vaiva Grainytė – prozininkė, dramaturgė, poetė. Jos esė knyga „Pekino dienoraščiai“ (2012) buvo nominuota „Metų knygos“ suaugusiųjų kūrinių kategorijoje, įtraukta į kūrybingiausių knygų dvyliktuką ir įvertinta Augustino Griciaus premija. Rašytoja – 6 tarptautinius apdovanojimus Europoje pelniusios operos „Geros dienos!“ (2013) libreto autorė, o antrasis kartu su Lina Lapelyte ir Rugile Bardžiukaite jos kurtas performansas-opera „Saulė ir jūra“ 2019 m. išrinktas atstovauti Lietuvai 58-ojoje Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje. Autorės ir jos kolegių veikla įvertinta Jaunojo menininko premija bei aukščiausiais teatro apdovanojimais – Auksiniu scenos kryžiumi ir Boriso Dauguviečio auskaru.

Alis Balbierius. Ekvilibriumas

Dar niekad Alio Balbieriaus poezijoje taip stipriai neskambėjo kelio motyvas: lietuviški peizažai ir molėtas tėviškės keliukas, kopimas į Himalajus, daoistinė kelio estetika ir daug kitų motyvo variacijų. Prigimtinė gamtinė pasaulėjauta, gavusi naujų impulsų iš Rytų kultūros, sufokusavo kūrybos branduolį ir platesnį kontekstą.

Poetas junta vienovę su dangumi ir žeme, palaimingą Vienį, ir tai perteikia skaitytojui. Dalyvauji kosminėje apykaitoje, kur viskas teka, kinta, viską persmelkia gyvybės energija. Vienas reiškinys ar būvis lengvai pereina į kitą, priešybės randa pusiausvyrą.

Kosminės vienovės jausmas įtikina pasaulio pastovumu. Maga grįžti prie savo ištakų, pajusti spirališką visa ko vyksmą, sėklos ir vaisiaus vienybę.

 

Zita Mažeikaitė. Esanti

Zita Mažeikaitė (Gražina Sajienė) – poetė ir vertėja. Naujausia, ketvirta originalių eilėraščių knyga „Esanti“ savaip tęsia didelio įvertinimo sulaukusią poezijos knygą „Tenoriu būti“ (2009), apdovanotą Poezijos pavasario ir Salomėjos Nėries literatūros premijomis. Lyriniam „aš“ nebūdingas egocentrizmas. Įsiklausymas į aplinkinių likimus, sutapimas su gamtos ritmais padeda sukurti santūrų, keliasluoksnį, būties šviesa paženklintą eilėraštį.

„Eilėraščių knygelė „Esanti“ tarsi supinta iš įvairiaspalvių gijų. Kaip ir pats gyvenimas. Tose gijose – močiutės Magdelenos užkalbėjimai, šilinių dzūkių pamokymai, kerinti Vilniaus bažnyčių dvasia, Švedijos skiautinys, banguota laiko tėkmė, mintys apie nebūtį. Esu tose praeities ir dabarties gijose, vis dar negalinti atsistebėti šiuo pasauliu ir jo stebuklais.“ – Zita Mažeikaitė.

Ramutė Skučaitė. Tik ištarti reikėjo

Naujausioje knygoje poetė prisimena jaunystę, Sibiro tremties metus, tai atsišaukia knygos skyrių pavadinimais („Kritimas“, „Prisiminimas“, „Kita šalis“, „Išdavystė“), tų metų realijomis (lageris, Bronytė iš tolimosios Zimos); keletas eilėraščių parašyta rusų kalba. Praeities įspūdžiai įaudžiami į dabartį, kuri yra tikroji emocijų, apmąstymų erdvė. Poetė žvelgia į savo gyvenimą iš tolimesnės distancijos, suvokdama apskritai žmogaus prigimtį, būties trapumą, baigtinumą. Ji nesideda istorinių įvykių teisėja, o natūraliai priima gyvenimą kaip išbandymų virtinę, gėrio ir blogio susidūrimus. Poetė nemoralizuoja, ji neturi pretenzijų nei žmonėms, nei Aukščiausiajam. Autorė kalba įvairiomis temomis. Skaitytojus ji paperka melodingu eilėraščiu, meistrišku eiliavimu. Jos poetinė kalba talpi, taki. Atviros, iš pirmo žvilgsnio lyg neišbaigtos frazės perteikia emocijos kryptį – su abejonėmis, šūksniais ir klausimais, kontrastais, nutylėjimais. Tokia forma iškalbinga, daugiaprasmė, įtraukianti.

 

Sekite leidyklos naujienas www.rsleidykla.lt