Naujausios knygos: ką skaitome rudenį?

Giedrė Kazlauskaitė. Gintaro kambarys

„Gintaras kasdien bado akis senamiestyje – turistus viliojančiose vitrinose, kai žingsniuoju į darbą. Nors retai mąstydavau apie jo, kaip mineralo, kelionę laiku, man jis visada turėjo tėvo vardo krūvį. Apie garsųjį dingusį Gintaro kambarį vaikystėje papasakojo seneliai, kai nuvažiavome į Palangą ir aplankėme Gintaro muziejų. Pamenu, ėmiau tikėti, kad kada nors dingęs kambarys bus surastas jūroje (gal net aš jį surasiu, braidžiodama po atokias vietas!). Praėjusią vasarą nusivedžiau ten dukrą, ir užvaldė déjà vu dvasia, tik kiek realistiškesnė. Ėmiau žiūrinėti Tiškevičių nuotraukas, domėtis archyvu – jų likimai, ypač moterų, atrodė tokie dramatiški. Jau buvau beveik parašiusi Tiškevičių ciklą, kai sužinojau, kad tėvas gavo restauruoti Juozapo Tiškevičiaus karstą. Nuostabą dėl tokio sutapimo palaikiau ženklu, kad reikia judėti toliau. Ir judėjau, tik į knygą įsipynė dar ir mano šeimos, tėvonijos istorija.

Man atrodė, kad nesidomiu istorija, kraštotyra, paveldu; taip pat ir biologija, chemija. Neperėmiau tėvų profesijų, darbo, nenorėjau būti į juos panaši. Paradoksalu – kai sąmoningai toliniesi, pasitaiko, kad nesąmoningai priartėji. Paprastai žmonės manipuliuoja šeimos traumomis (represijos, tremtys, partizanai ir pan.), bet tai nesąžininga. Protėvių nuopelnai nėra tavo nuopelnai. Niekas nėra vertingesnis už kitus vien dėl fakto, kad šeimos istorijoje būta kankinių. Ir atvirkščiai – niekas nekaltas dėl niekšų. Neegzistuoja joks geresnis kraujas, o tikėjimas privilegijomis dėl kilmės tėra liguistumas.“ – Giedrė Kazlauskaitė

Jolita Skablauskaitė. Fatum

Jolita Skablauskaitė (1950–2018) – viena originaliausių lietuvių rašytojų. Jos kūrybos palikimas – septyni romanai (tarp kurių – kontroversiškasis  „Sado sindromas“, nežabotos fantazijos „Žiežulės“, „Kitas kraujas“),  kelios apysakų ir apsakymų knygos, eilėraščių rinkinys. Autorė pati apipavidalino savo knygas, turėjo Vilniaus dailės instituto diplomą. Pagal jos kūrinius režisierius A. Puipa sukūrė kino filmus „Žuvies diena“ ir „Žaibo nušviesti“.

Novelių ir apysakų knyga „Fatum“ rašyta ilgiau nei tris dešimtmečius. Autorę visada traukė tai, kas netelpa į realaus suvokimo rėmus. Ir šioje knygoje minimas „kitas pasaulis“, „sapniška vietovė“, „atmainyta tikrovė“, pirmykštės civilizacijos. Antgamtinės būtybės, požemių pasaulio atstovai – velniažmogiai, harpijos, žmogiapaukščiai, dvergai – įsiveržia į tikrovę su demoniška jėga. Jie įplieskia nelaimes, mirtis, siaubą, o šėlstančių stichijų – vėjų, vandenų fone, hipnotizuojančiose akyse šviečia deimantinė mėlynoji šviesa – kitos, pirmapradės būties simbolis.

Monika Baltrušaitytė. Išėję prie upės

„Mane aprašo Vilnius. Iš pradžių buvo rūškanos jo Kalvarkės, kuriose taksistas partrenkė mano šunį ir nesustojo atsiprašyti, tada – amžinasis, lyg pamirštas pleistras neatplėšiamas Žvėrynas, miglotai, kaip per ananasų sultis vis dar regimas Žurnalistikos institutas, Vokiečių gatvė ir TSPMI, o tada pavėjui lyg nėščiųjų pilvus išpūtę spinakerius praplaukė laivai, pirmieji darbai redakcijose, net Tailando boksas bus čia koją pakišęs ir visa tai spėjo įvykti nuo trapios 1989-ųjų žiemos, kuri tuomet dar buvo balta kaip tuščias puslapis.“ – Monika Baltrušaitytė

Išėję prie upės. Ten, kur žydi kaštonai, ten, iš kur nebegrįžtama, kur kada nors visus sutiksiu – esamus ir nesamus, tikrus ir susapnuotus. Sraunioje juodos upės tėkmėje vėl šmėstels mažoji kino salė, vaikai stovės išsirikiavę prie vaišėmis nukrautų stalų, o už jų nugarų mirgės didelis ekranas, rodantis filmą apie už tolimų vaikystės šviesmečių egzistuojantį obelų sodą, duobėto žvyrkelio perskrostą į dvi dalis, kvapniuose obelų žieduose atsivers ryškiomis šviesomis tviskantis Paryžius, dangoraižių peiliais badomas Niujorko dangus, obelų žiedai skleisis kuždėdami apie trijų kilometrų ilgio koridorius Kauno klinikose, Teksaso dykumas ir kaimo plynę, kurioje vis dar įrengtas FTB štabas, o kramtomąja guma ant sienų prilipdyti žemėlapiai ir pavojingų žudikų fotorobotai bekonstinentiškame vėjyje šlama it meldai.

Daina Avotiņa. Anyta

Iš latvių kalbos vertė Bronė Balčienė

Daina Avuotinia (Daina Avotiņa, g. 1926 m.) yra žymi latvių rašytoja, devynių poezijos rinkinių ir vienuolikos romanų autorė. Ji daug nusipelnė Lietuvai kaip lietuvių literatūros vertėja į latvių kalbą: išvertė V. Mykolaičio-Putino, A. Maldonio poezijos, reikšmingiausius  Just. Marcinkevičiaus kūrinius, V. Bubnio, R. Granausko, A. Šlepiko, K. Almeno, E. Kurklietytės romanų, kitų autorių kūrybos, – latviškai išleista daugiau kaip trisdešimt jos verstų lietuvių rašytojų knygų. D. Avuotinia apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Karininko kryžiumi.

Paskutiniajame savo romane „Anyta“ („Vīramāte“), kurį ji pati vadina „kasdienišku romanu“, rašytoja jautriai pasakoja apie paprastos moters Netės likimą lemtingų Latvijai (ir Lietuvai) XX amžiaus istorinių įvykių fone. Vos išleistas romanas „Anyta“ tapo skaitomiausia knyga Latvijoje.

Ramų latvių šeimos gyvenimą gamtos apsuptyje sugriauna 1940 m. okupacija, karas, tremtys. Netė tyliai kentė rusės anytos užkurtą pragarą, o kai pati tapo anyta, visomis išgalėmis stengėsi padėti jaunai šeimai ir egoistei marčiai, suprasti žmones. Netės išmintis ir gerumas padeda sūnui nepalūžti, o jai pačiai susigrąžinti gimtuosius namus, kur grįžta ramybė. Rašytoja, vaizduodama moterų išgyvenimus ir šeimos dramas,  siekia parodyti, kokia trapi yra žmogaus laimė, nes ją griauna ne tik karai, smurtas, bet labiausiai – žmonių piktavališkumas, ydos, pavydas. Tai išmintingas pasakojimas apie gimtuosius namus, meilę ir šeimą, apie tikras ir apgaulingas vertybes.

Visos naujienos www.rsleidykla.lt

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *