Jurgis Kunčinas. Malūnų gatvė be malūnų

Jurgis Kunčinas (1947–2002) – vienas ryškiausių ir charizmatiškiausių XX a. pabaigos lietuvių rašytojų, itin universalus kūrėjas – prozininkas, poetas, eseistas, vertėjas. Jo kūryboje susipina lyrika, epas, humoras ir satyra, eseistika ir publicistika, kūrybinė išmonė ir dokumentiška autentika.  
Rašytojo kelią pradėjęs kaip poetas, J. Kunčinas labiausiai išgarsėjo lietuvių literatūroje išskirtiniais prozos kūriniais – tradicinėmis ir trumpomis novelėmis ir, žinoma, romanais. Autoriaus poezija skaitytojams žinoma mažiau, bet ji ne mažiau įdomi ir intriguojanti. Į šią unikalią rinktinę sudėti gražiausi ir būdingiausi eilėraščiai iš penkių poetui gyvam esant išėjusių rinkinių, dabar jau tapusių bibliografine retenybe: debiutinio „Takas per girią“ (1977), „Atidėtas rugsėjis“ (1984), „Liepų ratas“ (1988), Alytuje išleisto „Atgimimo Kryžius“ (1990) bei paskutiniojo – „Namai be žiburių“ (1991). Taip pat atrinktas nemažas pluoštas eilėraščių, spausdintų vien šiandien jau sunkiai pasiekiamuose periodiniuose leidiniuose.

 

Jurga Žąsinaitė. Azuritijos kardinolai

Jurga Žąsinaitė – rašytoja, humanitarinių mokslų daktarė, senosios lietuvių literatūros tyrinėtoja. Autorės literatūrologiniai ir grožiniai tekstai publikuojami įvairiuose mokslo ir kultūros leidiniuose. J. Žąsinaitė debiutavo 2008 m. apysaka „Akmeniniai Avondalio namai“. Naujausias autorės romanas „Azuritijos kardinolai“ pasakoja apie vienišos, savo tapatumo ieškančios moters patirtis, bevietiškumą, fizinę ir dvasinę motinystę, priverstinę ir pasirinktą tremtį.

Pagrindinės kūrinio herojės gyvenimas – lyg akvariumo žuvelės. Savo auginamus kardinolus praminusi ją palikusių artimųjų vardais, ji lyg mėgina juos susigrąžinti, atrišti kadais užveržtus Gordijo mazgus. Į žaliąją Azuritiją ji atvyko uždirbti motinos gydymui. Miestely prie Gohto upės gavo darbą solidžioje kompanijoje. Perkrikštyta Pene, nuo ryto iki vakaro gipskartonių vienutėj maitina popierių ryjančią mašiną ir įtikinėja save, kad viskas dėl kilnaus tikslo. Bet ryšys su motina trupa. Ir atsivėrusią tuštumą užima Sibė ‒  krikštamotė, ateinanti iš savo laiko bei erdvių, plytinčių palei asbestinius Sajanus.

Jorge Luis Borges. Visuotinės nešlovės istorija

Ši knyga tiesiog plyšta nuo piratų, machinatorių ir apsišaukėlių, o žodis nešlovė kurtinamai griaudėja jos pavadinime. Mainantis spalvingoms Rytų kraštų ir laukinių Vakarų erdvėms bei epochoms brandinamos politinės ir asmeninės išdavystės, vykdomas kruvinas kerštas, verda žūtbūtinės peilių kovos. Tačiau anapus triukšmo ir įniršio plyti tik niekuma. 

„Visuotinę nešlovės istoriją“ sudaro septynios iš įvairių kultūrinių ir geografinių realijų parinktos istorijos – jas J. L. Borgesas žaisminga valia ir barokinėmis išraiškos priemonėmis paverčia nuostabiais literatūros kūriniais. Taip pat į rinkinį įtrauktas vienas garsiausių apsakymų „Vyras iš rožinės kavinės“ ir skyrelis „Ir taip toliau“ – šešios apybraižos, atskleidžiančios autoriaus literatūrinių erdvių ribas ir nepaprastos kultūros visumą. 

 

Kamel Daoud. Merso. Naujas tyrimas

Jis – brolis arabo, kurį nužudė Merso, A. Camus romano „Svetimas“ herojus. Po 70 metų nuo šio įvykio Harunas, gyvenęs brolio „šlovės“ šešėly, nusprendžia neleisti, kad jo šeimos istorija būtų užmiršta. Jis dovanoja broliui balsą ir vardą – Musa. Harunas jaučia kartėlį ne vien dėl žmogžudystės, bet ir dėl to, kad A. Camus jo brolį pavadino tiesiog arabu, tarsi tai būtų pasmerkimo ženklas. Harunas mąsto apie savo vienatvę, pyktį ir sumaištį. Svetimas tarp savų jis trokšta, kad jam pagaliau būtų duota teisė ramiai numirti.

Kamelis Daoudas – Alžyro rašytojas, žurnalistas, rašantis aktualiomis šiandienos temomis, analizuojantis Rytų ir Vakarų pasaulio santykius.  Autorius yra sulaukęs religinių fanatikų grasinimų mirtimi. Taip pat pasipylė kai kurių Vakarų intelektualų priekaištai už tai, kad rašytojas neva kursto islamofobiją. Tačiau, palaikomas būrio rašytojų, jis atrėmė priekaištus teigdamas, kad patogu kalbėti apie toleranciją įsitaisius saugiose Europos kavinėse.