Günter Grass „Svogūno lupimas“

Nobelio premijos laureato Günterio Grasso biografinė knyga „Svogūno lupimas“, vos išleista Vokietijoje, sukėlė skandalą. Apie ją kalbėjo ne tik vokiečiai, bet ir anglai, amerikiečiai, prancūzai. Pasigirdo reikalavimų, kad iš autoriaus būtų atimta Nobelio premija. Günteris Grassas pirmąsyk viešai pripažino tai, ką ilgai slėpė. Sulaukęs 79-erių jis panoro papasakoti apie juodžiausią savo praeities dėmę.

Tai istorija apie vaiką, kuris, svajodamas ištrūkti iš ankšto dviejų kambarių buto Dancige, tapo fiurerio kareiviu. Nepriimtas į povandeninį laivyną penkiolikmetis, sulaukęs septyniolikos jis buvo pašauktas tarnauti SS…

 

Jacques Chessex „Tironas“

Tai nepamirštama vienos šeimos istorija. Visu psichologiniu aštrumu iškyla tėvo ir sūnaus, motinos ir vaikų santykiai. Kūrinys pribloškiančios meninės galios, atrodo, semiasi iš pačių mitologinių gelmių – lyg pėdsakus čia būtų palikę Kronas, Saturnas, Molochas, Minotauras… O Žano istorija primena Franzo Kafkos biografiją.

Jacques’as Chessexas (1934–2009) – šveicarų literatūros klasikas, nevengęs „nepatogių“ temų. Už romaną „Tironas“ pirmą kartą tarp rašytojų ne prancūzų buvo apdovanotas Goncourt’ų premija. Autorius buvo ne tik poetas lyrikas, bet ir kandus visuomenės kritikas. Šis kūrinys – tartum įžanga į po trijų dešimtmečių pasirodžiusias Michelio Houellebecqo pranašystes.

 

Leonardo Padura „Sudie, Hemingvėjau“

Kai buvusioje Hemingvėjaus sodyboje Havanoje po tropinės audros randamas skeletas, išaiškinti jo paslaptį, kviečiamas atsistatydinęs policijos tyrėjas Marijas Kondė. Garsiojo rašytojo gyvenimo bei kūrybos žinovas, pats nusprendęs tapti rašytoju, nenoriai imasi 40 metų senumo bylos. Bet kas gi vis dėlto nutiko 1958-ųjų spalio 3-iąją? Aiškėjant skandalingoms senų įvykių aplinkybėms, Kondė iš naujo pažvelgia į dar vaikystėje susikurtą Tėčio Hemingvėjaus portretą.

Leonardo Padura (Leonardo Padura Fuentes) – garsiausias šiuolaikinis Kubos rašytojas, žurnalistas, kritikas. 2012 m. apdovanotas svarbiausia Kuboje Nacionaline literatūros premija.

 

Eva Mārtuža „Petro priesaika“

Latvių prozininkės Evos Martužos romane kaitaliojasi epochos ir veikėjai: Rusijos caras Petras Pirmasis, vokietis pastorius Ernestas Gliukas, išvertęs į latvių kalbą Bibliją, Gliuko augintinė Marta Skavronska, tapusi Petro Pirmojo žmona Jekaterina Pirmąja, nūdienos latviai. Istorikas Ronaldas Prūsis ieško latvių ornamentų šifrų ir Petro Pirmojo pasirašyto dokumento, veiksmas vyksta Latvijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje. Romane keliami baltų išlikimo, kultūrinio paveldo, kalbos, tikėjimo klausimai. Autorė teigia, jog tai, kas vyko praeityje, siejasi su ateitimi. Tautos patirtis įrašyta latvių ornamentuose, kurie veikia kaip sąmonės matricos.

 

Emily St. John Mandel „Vienuolikta stotis“

Kirsten niekada nepamirš to vakaro, kai Arturas Leanderis, garsus Holivudo aktorius, vaidindamas „Karalių Lyrą“ scenoje patyrė širdies smūgį… Nes kaip tik tuo metu ėmė sklisti žinios apie keistą gripą, kilusį Gruzijoje. O po kelių savaičių pasaulis neatpažįstamai pasikeitė…

Praėjus dviem dešimtmečiams Kirsten su nedidele aktorių bei muzikantų grupe, vaidinančia Šekspyrą ir grojančia, keliauja po žlugusios civilizacijos griuvėsius. Jie vadina save Keliaujančia Simfonija, jų noras – išsaugoti meno ir žmoniškumo likučius. Kirsten mažai ką prisimena iš buvusio gyvenimo. Ant jos rankos ištatuiruota „Išgyventi – nėra svarbiausia“. O kas gi svarbiausia tada, kai, rodosi, nebelieka nieko, kuo gyveno žmogus?