Atgal į sąrašą

PAMATYTI NEMATOMUS, ARBA KODĖL SVARBU TURĖTI MITĄ

2013 sausio 10 d.

Menininkas dažnai nepastebimas – nesiplaikstantis televizijos ekranuose, nešūkaliojantis pirmuosiuose dienraščių puslapiuose. Jis tylus ir atkaklus, užsispyrusiai tramdantis aikštingas mūzas, drąsiai neriantis į bedugnes fantazijas, žabojantis nenuilstančius minčių sūkurius, suteikiantis jiems atpažįstamą formą.

Vakaras. Prie Kauno menininkų namų slėpiningai plazda deglų ugnys, šnekučiuojasi tamsių siluetų grupelės, liepsna retsykiais nuauksina keleto šešėlių veidus – tai ne kaukai, slapukai, ne mitinės būtybės, o draugėn susibūrę žymūs Kauno menininkai. Sukibirkščiuoja giedros skulptoriaus Leono Striogos akys, kiek tolėliau nuskamba Roberto Antinio juokas, šmėkšteli fotomenininkų Romualdo Požerskio, Gintaro Česonio veidai… Netoliese žėrintis laužas šešėliais ištapo lyg iš pasakos atkeliavusio virėjo veidą, virš ugnies jaukiai supasi karšto vyno katilas.

Atvėsę ir įšilę, pasilabinę ir apsidairę, svečiai iš slėpiningų šešėlių pakviečiami į šventišką ir šviesią Kauno menininkų namų salę. Vaišėmis nukrauti stalai, švelniai virpančios žvakių ugnelės, scenoje – žvilgsnį traukianti sparnuota kolona, atpažįstamas Įsimintiniausio Kauno menininko apdovanojimų simbolis, sukurtas skulptoriaus Stasio Žirgulio. Tai štai, ko mes čia susirinkome! Pamatyti nematomus, pagerbti pamirštamus, atšvęsti  kultūrą, meną ir, svarbiausia, net penkioliktą kartą pagerbti Kauno menininkų namų Meno kolegijos išrinktą Įsimintiniausią Kauno menininką.

Kandidatų būta septyneto: fotografas Vytautas Pletkus, rašytojas Donaldas Kajokas, kalvis Ričardas Grekavičius, dailininkė tekstilininkė Zinaida Irutė Dargienė, kompozitorė Zita Bružaitė, „Auros” šokio teatro meno vadovė, choreografė Birutė Letukaitė, architektas Šarūnas Kiaunė… Septyneto, veikiausiai, todėl, kad kiekviena Kauno kūrybinė sąjunga galėjo siūlyti vos vieną kandidatą, antraip sąrašas būtų buvęs toks margas ir ilgas, kad net viską regėjusiai Menų kolegijai galva susisuktų.

Kauno menininkų namai kūrėjų už nosies nevedžiojo ir ilgai neslapukavo – dar prieš kelias savaites džiugiai paskelbė Įsimintiniausiu Kauno menininku 2012 už romaną „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys” vainikuosiantys rašytoją Donaldą Kajoką. Tačiau neskubėkime, vakaras prasidėjo visai ne taip.

Šurmuliuojanti publika kaip mat pritilo, vakaro vedėjui, Kauno nacionalinio dramos teatro aktoriui Dainiui Svobonui, ėmus pasakoti kompozitoriaus Vidmanto Bartulio prisimintas ar pramanytas, užtat taikliai užrašytas šmaikščias istorijas apie didelį ankstesnių Įsimintiniausių būrį. Žiūrovai linkčiojo ir sutrikę kraipė galvas, juokėsi ir mąsliai raukėsi, o istorijų herojais tapusieji smalsiai sekė kiekvieną siužeto vingį. Ir tik KMN direktoriui, aktoriui Viktorui Valašinui perskaičius Kauno menininkų namų Meno kolegijos protokolo santrumpą ir pakvietus D. Kajoką užimti baltąjį Įsimintiniausio Kauno menininko sostą pasipylė sveikinimai.

Pirmieji rašytojui ranką paspausti atskubėjo Kauno savivaldybės meras Andrius Kupčinskas, vicemeras Vytautas Vasilenko bei Kauno savivaldybės Kultūros, bendruomenių ir savivaldos plėtojimo komiteto pirmininkas Aušrys Kriščiūnas. Rašytojui labai reikalingą ir vertingą prizą –  kompiuterį – padovanojo UAB „Kauno švara” generalinis direktorius Dalius Tumynas. Fotografės paparacės nuotrauką (šį bei tą pakomentuodamas) padovanojo Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis, gėlių įteikė skyriaus referentė Gintarė Klimaitytė, tuo tarpu kitų sąjungų atstovai į akinančią scenos prožektorių šviesą žengti nesiryžo, veikiausiai rašytojui per petį plojo tylomis. Nuskambėjo muzikiniai kompozitorių Giedriaus Kuprevičiaus ir Zitos Bružaitės sveikinimai. Donaldas dėkojo, džiaugėsi, kuklinosi ir juokavo, galiausiai – padeklamavo trumpą ir kajokiškai talpų eilėraštį.

Mėgstamiausias arijas iš operečių bei populiaras dainas atliko Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius, bet aidint prašymams pakartoti jiedu į sceną taip ir nesugrįžo… Tačiau muzika netilo, Įsimintiniausių Kauno menininkų choras, griežtai diriguojamas kompozitoriaus Vidmanto Bartulio, atliko jo sukurtą Įsimintiniausio Kauno menininko himną. Vėlėliau, didžiai susikaupęs, pagrojo poeto Kęstučio Navako jaunėlis sūnus Gabrielius. Galbūt ne veltui vakaro pradžioje ne sykį girdėjome minint legendinio Antano Smetonos vardą – oficialiajai daliai pasibaigus prasidėjo tarpukario Kauno bohemiečių verta puota, nors ir trukusi ne ligi paryčių, tačiau ligi pat paskutinių troleibusų…

Tačiau palikę menininkus puotauti trumpam pabėkime nuo šventiško šurmulio, sveikinimų, rankų spusčiojimų ir plojimų, vyno taurių skimbčiojimo, netylančių pašnekesių ir žvakių liepsnų mirgėjimo ir ramiai šnektelėkime su poetu, prozininku, daugybės literatūrinių premijų laureatu ir Įsimintiniausiu Kauno menininku 2012 Donaldu Kajoku.

Rašydamas dažnai neišsitenkate pažįstamų žodžių šūsnyse, imatės įžodinti tai, kas bevardiška. Kas jums yra kalba? Ar tai ji – didžiausias rašytojo pranašumas ir ginklas?

Manau, visi rašytojai, kurie rimtai žiūri į literatūrą, savo kūriniuose stengiasi „įžodinti tai, kas bevardiška”. Kitaip nei poezija, nei proza, gana sudėtingos, specifinės jų struktūros, būtų nereikalingos, užtektų protokolų, žurnalistinių straipsnių ir panašių rašinių. Čia neturiu galvoje popsinės literatūros, kurios visai kiti uždaviniai – pramoga, laiko užmušimas, pasipinigavimas etc.

Apie kalbą. Prastam rašytojui ji yra priešas, geram – tikslas, labai geram – įrankis. Bet mįslingas, paslaptingas įrankis, kurio visų funkcijų joks rašytojas nėra įspėjęs.

Romane „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys” atgyja anksčiau romano „Kazašas” mylimųjų žaidime gimusių žodžių būtybės. Rašydamas „Kazašą” nujautėte, kad taip atsitiks? O gal anuomet pasaulin paleistos būtybės sukūniškėjo visai neseniai?

Ne, nenujaučiau. Kiekvieną savo knygą rašau kaip vienintelę, gal net kaip paskutinę, net neįtardamas, jog tie žodžiai ar motyvai gali pereiti į kitas knygas.

Viename savo tekstų filosofas Tomas Sodeika rašo, kad mythos ir logos kadaise buvę beveik sinonimais, o pirmapradė mito reikšmė esanti „tai, kas realu ir faktiška”. Ką svarbiau pažinti šiuo metu – mitą ar tikrovę?

Jei ramiai pagalvotume, jei gelmiškiau susimąstytume, ar nepasirodytų, jog šios sąvokos ir šiuo metu nėra išsiskyrusios? Be mito, kaip tam tikros filosofinės-psicholginės-religinės matricos, žmonija neišgyventų nė mėnesio. Prasidėtų baisinga destrukcija, arba tektų susikurti mitą, neigiantį mitą. Bet tai irgi tik (arba net) mitas. Vėliau tektų kurti dar vieną – mitą, neigiantį mito paneigimą, ir taip iki begalybės.

Mano galva, labai svarbu turėti mitą, kuris leistų normaliai jaustis tikrovėje, tačiau kalbant apie pažinimą – pažinti mes stengiamės tik realybę. Aš skiriu šias sąvokas – tikrovė ir realybė.

Rytų ir
Vakarų kultūros, mitai, tikėjimai – skirtingi pasauliai ar dvi to paties veido pusės? Ką atrandate kiekvienoje jų?

Labai gražiai pasakei – dvi to paties veido pusės. Rytų ir Vakarų kultūros, be abejo, turi daug skirtumų, bet man mieliausia prasibrauti pro juos ir atrasti panašumus.

Jūsų romanuose ir kai kuriuose eilėraščiuose sutinkama besimainanti, persikūnijanti, tačiau sykiu ir išliekanti tapačia sau Marijos Magdalietės figūra. Kodėl ji?

Gal todėl, kad ji man viena mįslingiausių ir žaviausių visų epochų moteris.

Judo Evangelija – viena svarbesnių „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys” romano jungčių. Kada ir kodėl  susidomėjote Judo istorija?

Judas irgi labai mįslingas, nevienareikšmis personažas. Žinome, kaip į jį žiūri Bažnyčios kanonas, bet nežinome, kokį jį mato Tiesa, pats Jėzus.

Dažnai priimta manyti, kad dvasines klajones gali patirti ypatingi žmonės, tačiau jūsų romanuose neretai riba tarp dvasingumo ir apsvaigimo išnyksta…

Dvasines klajones patiria visi. Tarkim, jei ne kaip kitaip, tai bent sapnuose, per sapnus. Tik retas sugeba perskaityti gautą dvasinę informaciją. Dažnas nė nebando, priima sapnus kaip atsitiktinai sušokusius vaizdinius, neturinčius ryšio su „apčiuopiamu pasauliu”, paties žmogaus gyvenimu.

Esate žinomas ne tik kaip romanistas, bet ir poetas, neretai į prozą įpinate ir vieną kitą posmelį… Kuo skiriasi poezijos ir prozos kalba? Kuri iš jų – artimesnė?

Poezija – žodis, proza – sakinys. Mano vidinėm struktūrom kol kas labiau byloja poezija. Bet būtinai gera. Tikra teisybė – nieko nėra geriau už gerą poeziją ir nieko nėra blogiau už prastą.

Kuris svarbesnis – geras rašytojas ar geras skaitytojas? Kaip tapti antruoju?

Abu svarbūs. Nes abu klausia, klausinėja, ieško, dar nepraradę gebėjimo giliai nustebti. Skirtumas tik toks: geras rašytojas dažnai būna ir geras skaitytojas, o geras skaitytojas retai tampa geru rašytoju. Bet tai ir nebūtina.

Ar nūdienos  žmogui tebėra reikalinga religija? Menas? Kultūra? Kaip jie veikia ir kuria vienas kitą?

Manau,  ir religija, ir menas, ir kultūra žmogui tiesiog gyvybiškai reikalingi. Nes šios sritys ir kuria mitą (poelgių, sprendimų, ateities vizijų matricą), pagrindą, ant kurio visi stovime. Arba pro susikurtų mitų ūkanas bando įžvelgti archetipinį mitą, kuris nepriklauso nei nuo mūsų mąstymo, nei nuo valios. Va čia ir prasideda įdomūs dalykai. Tarkim, Vakarai sako, kad religija yra kultūros dalis, o islamas – kad kultūra yra religijos dalis. Abu teiginiai yra fundamentalistiniai, bet pastaruoju metu islamo teiginys man atrodo netgi arčiau tiesos. Taip sako mano nuojauta, ne racionalistinės spekuliacijos. Nes būtent religija geba generuoti esminį mūsų mitą, nors dabartinės civilizacijos sąmonė sunkiai tai pripažįsta.

Ar religija tapati tikėjimui? Ką jums reiškia „tikėti”, „žinoti”, „suprasti”?

Gal ne visai tapati. Tikriausiai galima giliai tikėti ir nepriklausyti nė vienai Bažnyčiai, nesitapatinti su jokia konkrečia religija ar konfesija. Bet galima giliai tikėti ir tapatintis. Kiekvieno žmogaus kelias, kiekvieno santykis su amžinybe labai individualus.

Dabar šiek tiek apie antrąją klausimo dalį – „tikėti”, „žinoti”, „suprasti”… Kodėl prisilietę prie Esminio Slėpinio norom nenorom esame priversti prabilti ne apie pažinimą, paremtą mokslo metodais, o apie tikėjimą?

Kiek yra „rimtų”  Dievo buvimo įrodymų? Septyni? Septyniasdešimt? Ar nors vienas jų gali būti patikimas? Juk tokiu būdu įrodinėjamas  visa ko Tvėrėjas kaip būties valdovas, taigi – pats viešpataujantis vien būties lopinėlyje.

Bet jeigu Dievas yra absoliutus – tiek būties, tiek nebūties – viešpats, ko vertos mūsų loginės slinktys, bandančios įkalinti jį vien būtyje, negana to, įrodinėti jį būties dirvožemyje išaugintos kalbos galimybėmis, instrumentarijumi bei spekuliatyviomis trimačio pasaulio kategorijomis?!

Bergždi judesiai, ar jie neprimena pastangų kurti Dievą pagal savo paveikslą? Carlas  Gustavas  Jungas paklaustų dar dygiau: „Kaip kandis, ėdanti australišką vilną, galėtų kitoms kandims įrodyti, jog egzistuoja tokia Australija?”

Jerome K. Jerome rašė: „Žmogaus mintys – tikrosios mintys – nukreiptos jo vidun, jos auga tyloje. O į knygas visi surašo tai, ką nori parodyti kitiems.” Ar visuomet pavyksta įžodinti tai, kas svarbiausia?

Nemanau,  jog Jerome K. Jerome yra šimtu procentų teisus. Žmogaus viduje tyliai ir kantriai auga kažkas kitas, kas daug svarbiau už mintis. Mintis ir tyla sunkiai suderinami dalykai, nes netgi tyliausia, nekalčiausia mintis yra didelė triukšmadarė, galinti apkurtinti žmogų, – kokia jau čia tyla…

O kas yra svarbiausia, ką reikia įžodinti?

Tasai svarbiausia – svarbų svarbiausia! – jau ne žmogaus kompetencija.

Milda Kiaušaitė

 

Renginio akimirkos: http://www.kmn.lt/renginiai/2012_metai/Isimintiniausias_menininkas_2012/akimirkomsrenginys.htm

kmn.lt