Atgal į sąrašą

Po pavasario

2012 birželio 28 d.

PoPa

Jau kadaise konstatuota, kad literatūros kritika mūsų krašte – dėl paaiškinamų priežasčių – graudžiai apnyko. Kultūros procesų analizės, vizijų, diskusijų – irgi ne vežimai, todėl šių metų birželio 28 – liepos 11 d. „Nemune” (Nr. 24 – 25) pasirodęs Ramūno Čičelio straipsnis „Poezijos pavasaris – tarp keiksmo ir Dante’s” suteikė trumpalaikio džiaugsmo ir vilties, kad bus proga pažiūrėti, kaip Poezijos pavasaris (toliau – PP) pamatytas iš šalies, pasiginčyti, o gal net užmegzti diskusiją.

Deja, džiaugtis teko neilgai. Beskaitant darėsi akivaizdu, kad straipsnio autorius festivalio renginiuose nesilankė, o jei ir lankėsi, jų šioje publikacijoje išsamiau neanalizavo, nedetalizavo. R. Čičelis (ačiū už atvirumą) pats savo kortas atidengė antrojoje pastraipoje, aiškiai parašęs, kad „atspirtis pamąstymams apie didįjį festivalį” bus negausios publikacijos pasirodžiusios spaudoje.

Apskritai paėmus į tokį gandais ir bendruoju išsilavinimu grįstą rašinį reaguoti nederėtų, tačiau yra bent trys priežastys dėl ko reikalas rastas bent paviršutiniškai „atsirašyti”. Pirmoji: R. Čičelis užrašė keletą liaudies prietarų apie PP, kurie daugybę metų sklando ore tamsiuosiuose pusiau išsilavinusių – ar šiaip vietos po saule nerandančių – žmonių sluoksniuose; antroji: mestelėti keli nekorektiški kaltinimai (draugiškai sakant – pasikėsinimai apšmeižti); trečioji – rimčiausioji priežastis – įtarimas, kad tokia „feisbukinė – snukiaknygės” kritika, kai renginyje nesi buvęs, bet tai netrukdo jį analizuoti; arba, net jei jokio įvykio nėra, sukurti straipsnį iš diskusijų socialinių tinklų uždarose grupėse – prie tokių būdų apie kultūrą kalbėjimo praplėtimų tame pačiame „Nemune” šiemet yra prisidėję ir rimti žmonės – Andrius Jakučiūnas (apie „Slinkčių” festivalį), Regimantas Tamošaitis (apie vidines nepatekusiųjų į PP almanachą problemas); regis „snukiaknyginis” kalbėjimas apie kultūrą nepastebimai gviešiasi tapti dominuojančiu. Jei taip – tada ir R. Čičelio paskvilis daugmaž įsitenka rimtumo rėmuose.

Dabar paeiliui: iš pat pradžių, pasitelkus nūnai madingą patyčių retoriką, kertama festivalio rengėjams iš peties – esą anie visus metus miega kaip slunkiai, o pradeda krutėti nutirpus sniegui, suprask, porą mėnesių iki atidarymo. Būtų smalsu pamatyti per 2 mėnesius sutvertą 125 renginių apimties balaganą su almanachu, tarptautiniais svečiais ir t.t. PP organizatoriams prasideda rudenį. Organizatorių telefonai nei elektroniniai paštai nėra įslaptinti. Teirautis nėra draudžiama. Paslapčių organizatoriai neturi, pasiūlymams atviri. Jei straipsnio autorius (ar bet kas, kam rūpi tai) būtų pateikęs konstruktyvių arba įdomių pasiūlymų, būtų atsižvelgta.

Dėl modernėjimo ir atsinaujinimo. Kokia poezija, toks ir festivalis. Kokie poetai – toks ir bendrasis vaizdas. Ar įmanoma kažką pagerinti PP sukergus, tarkim, su ŠMC? Turbūt atsirastų kokie aštuoni, kam tai visa tai pasirodytų – į gera. O vis dėl to kol kas kritinei masei tikroji poezija yra poezija, kuriai nereikia nei šviesos efektų, nei skaitymų netikėtose erdvėse, nei elektroninių žiaugčiojimų fone. Jei poezija gera – spec. efektai jai tik trukdo. Jei prasta – tuomet gal ir įmanoma užmaskuoti jos neįgalumą. Bet ar verta? Galbūt tada, kai nebeliks gerų poetų, bus galima viską pakišti po specialiaisiais efektais. Kol kas poreikio nėra. R. Čičeliui galima nebent priminti, kad bent Vilniuje literatūrinis gyvenimas yra ganėtinai įvairus – stiprėja ir gražėja „Tarp” festivalis, reguliariai vyksta SLAM poezijos renginiai. PP vertė ir gražumas – tradicijoje. Gal kažkas tai vadina ritualu, bet, atmetus visas pseudo-gudrias vingrybes, apibūdinti galima paprastai: poetai savo balsu skaito žmonėms.

Apie „kitų kūrėjų įsileidimą ir jų minčių priėmimą”. Daugiausia tų „kitų”, žinoma, tarp jaunųjų. Ateinančiųjų. Ketveri ar penkeri skaitymai, kuriuos jaunieji patys režisavo, kūrė koncepcijas, rinkosi aplinką, dalyvius ir visa kita. „Šiuolaikinio meno”, kažkodėl neįsileido. Matyt, nejautė poreikio. Bet apsilankyti tuose skaitymuose.

Linksmiausia R. Čičelio straipsnio dalis – demagogiškoji, pamoksliškoji – apie „poeto vietą šiuolaikinėje mūsų visuomenėje” ir apie hipotetinius komercinių bankų valdybos pirmininko padėjėjus taip tyrai mylinčius poeziją, kad kuriam nors poetui pasimirus, nusiperka jo eilių tomelį; bet į gyvųjų pasirodymus, ant R. Čičelio, jie tikrai neitų, „nes būtų lėkšta ir neįdomu”. Gero skonio partijos sekretoriai, kurie patys visą šventę ir pasidarytų (šalia tokių vaizdžių iliustracijų „iš gyvenimo”, autorius nesikuklina festivalio organizatorius, dalyvius kaltinti sovietmečio nostalgija). Kur jau čia tiems gyviems poetams lįsti į dideles akis, kai bankininkai supranta viską daug geriau. R. Čičelio atkarpą apie tai, kaip viskas idealiai turėtų būti, vertėtų cituoti netrumpinus, reto įstabumo pagraudenimų veltinis.

Iki soties prisilinksminus – vėl prie žemiškųjų reikalų. R. Čičeliui kelis metus ramybės neduoda klausimas – kaip išrenkamas PP laureatas? Autoriui (kuris, regis, yra valgęs žurnalisto duonos) galima patarti tokius klausimus užduoti paskambinus arba užėju į Lietuvos rašytojų sąjungą. Paslapčių nėra. Tą paslaptingą procedūrą apsakyti galima 3-4 sakiniais. Žinančių yra daug, jei nė į vieną nesikreipta, vadinasi, tiek ir terūpi. Svarbiausia – paburnoti, nieko nėra smagiau.

Apie almanacho sudarymo permetimą „jauniesiems”. Paskaičiuokim – vienam sudarytojui daugmaž – 40. Porai prie almanacho dirbusiųjų– apie 35. Kitai sudarytojai – kažkiek mažiau, bet patirtimi, įžvalgumu ir literatūros išmanymu nenusileidžia nei tiems, kam po 35 (straipsnio pavadinime minėtas Dantė gyrėsi 36-erių nujėjęs gyvenimo pusę kelio), nei tam, kam apie 40. Ar tokio amžiaus asmenys neturi visai patirties, nejaučia jokios atsakomybės? Jei ne, tuomet nuo kiek metų mūsų geografinėje platumoje pajaučiama atsakomybė? O kiek metų pačiam R. Čičeliui? Ar jau pakankamai, kad atsakytų už tai, ką parašo spaudai, ar dar ne?

Straipsnio autorius akcentuoja, kad festivalio apžvalgų – rimtų – nėra, keletas prastų, vadinasi, festivalis blogas, nes nieko gero apie jį laikraščiuose nerasta.

Savaime suprantama, nėra tas PP tobulas, kinta pamažu – tiek, kiek natūraliai užgimsta naujovių. Nesilankant renginiuose to net nepastebėsi. O ar festivalis šio to vertas, koks jo bendras vaizdas, buvo galima paklausti svečių, užsieniečių. Jie nebuvo laikomi narvuose, keliavo po visą Lietuvą, dalyvavo daugelyje skaitymų, bet kas galėjo prieiti, pasiteirauti. Bet gal tiems kažkokiems R. Čičeliui žinomiems „kvalifikuotiems literatūros žmonėms” neleidžia statusas kalbėtis su festivalio organizatoriais, dalyviais – juolab – užsieniečiais. Galima ir taip pasikeikti išmoningai pasitelkus Dantę.

D.