Poezijos pavasaris 2003

Poezijos pavasario almanachas 2003

Sudarytojas – Dainius Gintalas
Dailininkas – Linas Spurga
Vilnius: Vaga, 2003

 

2003 m. Poezijos pavasario laureatas 

Antanas A. Jonynas

už eilėraščių rinkinį „Aguonų pelenai”

Antanas A. Jonynas. Foto Ričardas Šileika
Ričardo Šileikos nuotrauka

 

Almanache pristatomi autoriai

Skaityti daugiau

Neringa Abrutytė, Eugenijus Ališanka, Žilvinas Andriušis, Alis Balbierius, Algimantas Baltakis, Gintaras Bleizgys, Vytautas Bložė,Tomislav Bogdan, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, Daiva Čepauskaitė, Steponas Algirdas Dačkevičius, Jolanta Dambrauskaitė, Raimundas Dambrauskas, Romas Daugirdas, Lidija Dimkovska, Erika Drungytė, Gyrðir Elíasson, Leszek Engelking, Sigitas Geda, Mantas Gimžauskas, Gintaras Grajauskas, Sarah Vap Huggins, Andrius Jakučiūnas, Edmundas Janušaitis, Benediktas Januševičius, Dalia Jazukevičiūtė, Vidmantas Jažauskas, Stasys Jonauskas, Donaldas Kajokas, Lubor Kasal, Dalia Kasperiūnaitė, Vygantas Klimašauskas, Gerhard Kofler, Aidas Marčėnas, Jean-Michael Maulpoix, Petr Mikeš, Lukas Miknevičius, Sergej Moreino, Audrius Musteikis, Gytis Norvilas, Jolanta Paulauskaitė, Donatas Petrošius, Kornelijus Platelis, Darius Pocevičius, Petras Rakštikas, Darijus Sapnevičius, Peter Semolič, Jolanta Sereikaitė, Knuts Skujenieks, Arūnas Spraunius, Stasys Stacevičius, Jonas Strielkūnas, Vytautas Stulpinas, Antanas Šimkus, Lidija Šimkutė, Sarah Vap Huggins, Jonas Zdanys, Dovilė Zelčiūtė, Manfredas Žvirgždas
Vertėjai: Jurgita Marija Abraitytė, Eugenijus Ališanka, Aigustė Vykantė Bartkutė, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, Aleksandra Fomina, Mantas Gimžauskas, Dainius Gintalas, Antanas A. Jonynas, Laima Masytė, Alvydas Šlepikas

 

Poezijos pavasario anketa

Skaityti daugiau

Poezijos pavasario“ mini anketa

Anot E. M. Ciorano, rašyti – tai išvemti savo paslaptis. Kiek iš tiesų yra taip? Kokį vaidmenį formuojant vaizdinių visumą atlieka Jūsų vidinis cenzorius?

 

VYTAUTAS BLOŽĖ

Man toks klausimas skamba kiek per drastiškai. Labiau būčiau linkęs (jeigu tos palsaptys tokios nuodingos) „prieiti išpažinties“, „apsižliumbti“, apsimesti kvailesniu negu esu įtariamas.

Na, o „kas link“ vidinio cenzoriaus… Jis man kiek bostelėjęs (metaforai kokie 35 metai!). gal savitvarda? Savigarba? (Net aršiausi nusikaltėliai jų turi).

Kodėl nenusisekė socrealizmui (tobuliems herojams tobulose aplinkybėse)? Ne ką geriau sekėsi (-asi) ir krikščioniškoms analogijoms…

Kam reikalingas daktaras sveikiesiems? Atpirkėjas atėjo pas silpnuosius, klumpančiuosius, nusižengiančiuosius.

Rašytojams (tarkim) jis sakė: ką padarysite kam nors iš mano mažiausiųjų – man padarysite.

Būk mano tarnas, ir Aš tave globosiu. Bet jeigu tu Mano tarnui tarnausi, Aš – tavo – tarnas – būsiu (Krišna).

Blogį vaizduojant įkvėpimo netrūksta. Gėrį vaizduodamas, gali jo ir pristigti.

Atjauta gimdo įkvėpimą. Kur ji nereikalinga, rašoma iš mokėjimo dirbti.

Estetika yra vis kas visame kame. Ji – atjauta, meilė.

Ne į temą? Taip.

Zenas: šaudant pro šalį galima pataikyti į nematomą taikinį.

Kas yra paraštėse ir tarp eilučių?

 

SIGITAS GEDA

Galgi nebus arogantiška pastebėti, kad ir pats Klausėjas neužaugo ir nestudijavo su E.M. Ciorano… Aš šitą pavardę išgirdau prieš kokius 15 metų. Iki tol neminėdavo jo nei literatai, nei filosofai Lietuvoje. Gal jis ir buvo įsigilinęs, bet slėpė?..

Tik vieną rudenį Vokietijoje iš rumunų kilmės aktorės sužinojau, kad jis – rumunas, rumunų kilmės. Tų didžiųjų rumunų kartos, kurie emigravo į Paryžių. Mano amžiaus žmonės nuo jaunumės labiau „pažinojo“ E. Ionesco. Iš lenkiškų vertimų, iš absurdo teatro spektaklių, kurių būdavo galima pamatyti Varšuvoje arba Krokuvoje. Iš tos pačios Krokuvos 1968 metais parsivežiau Ionesco pjesių dvitomį, – rašau apie tai todėl, kad tam tikra prasme lietuviams nebuvo svetima šitos kūrėjų bangos dvasia ir pasaulėjauta.

Ieškodamas atitikmenų galgi galėčiau priminti ir Antaną Škėmą? Mano galva, kad „Baltos drobulės“ autorius sutiktų su Ciorano. Negaliu garantuoti, juoba paklausti… A. Mackus prie kai kurių savo eilėraščių prikabindavo prierašą „modelio ieškotina“. Suprask, sekama, pamėgdžiojama, šiuo bei tuo pasinaudota, šis bei tas pasiskolinta. Man nesvetimas tokio pobūdžio „slapukavimas“.

Paslaptys yra kiek keblesnis dalykas. Savų – žmogus ne tiek jau daug turi. Yra tokių, kurių „neišvemsi“. Tikra tiesa, kad jos dažnai kamuoja. Pr. M. yra psakojęs apie žmogų Vilniaus centriniame pašte (andai!). jis įnirtingai rašė telegramos lape rusiškai, į Maskvą: „Aš turėjau trisdešimt tris moteris. Aš turėjau trisdešimt…“ Norėjo tai pakartoti, ko gero, tiek pat kartų, kramtė pririštą rašiklį, sielvartaudamas, kad nesutelpa. Jis rašė, jį galim vadinti rašėju, rašytoju, kuo nori. Betgi: kada šalimais „rašyti“ – stoja „išvemti“, tai jau palyginimas, metafora ir tiek.

Man pačiam savos paslaptys ne tiek įdomios. Mat yra dar Didžioji Paslaptis arba Slėpinys, dieviškasis (arba šetoniškasis) pasaulio planas. Apie jį, regis, žmogus nieko arba labai mažai gali pasakyti. Įmanu tarti, kad jo nėr, įmanu, kad nieko nėr… Įmanu vemti, ir čia susiduriame su egzistenciniu Šleikštuliu.

Drąsa? Išversti savo vidurius? Mane labiau kamuojanti problema – „kaip susikišti juos atgal“, t. y. atgauti kokią nors tegu ir tariamą formą, pavidalą, vos vos atpažįstamų konvencijų pasaulį.

Išpažintis? Buvau liudininku toje pat Maskvoje, kaip kelių religijų žmonės, teologai, sutarė, kad skirtingose tikėjimo pakraipose išpažintis susideda mažiausiai iš keturių dalių: nuodėmės suvokimo, prisipažinimo, įsisamoninimo ir atgailos. Be abejo, ir atsiprašymo, ir kaltės atlyginimo. Tiesa, aš pats vartojų terminą „išpažintinė lyrika“. Jis nėra nei blogas, nei netikslus – irgi sąlygiškas. O kur dėti žodžius artizmas, artistiškumas, meniškumas? Ta pati įvairiatautė filosofų, ligvistų, menininkų generacija, griovusi estetiką, įsivedė estezės sąvoką. Vienokia ar kitokia „estetika“ gimsta su mumis, paveldima, kaip ilgesys, nuojauta, draudimai, kas „gražu“ ir kas „nelabai“.

Vidinis cenzorius? Pavyzdžiui, kada atliekama (arba kuriama) muzika „kojoms“, jis yra vienoks, kada galvai – kitoks, trečioks būdavo tada, kai žinojai, kad tikrieji cenzoriai „dirba savo darbą“ – traukia į neleistinus sąrašus…

Man labiau patiktų vidinio intelekto, proto, sąžinės, galop – skonio sąvokų sugrąžinimas. Kvaila būtų absoliučiai nesiskaityti su kitais žmonėmis, t. y. skaitytojais, tegul ir numanomais, potenciniais, anot O. Mandelštamo.Realius, tiesa, kartais privalu šokiruoti. Tegu atsikvoši!

 

DONALDAS KAJOKAS

Išvemti savo paslaptis – gal ir tiksli kai kurių „ypatingą narsą“ pasiekusių tekstų formulė. Literatūros procesui tai gali būti net labai naudinga, tačiau tie, kuriuos domina ne vien psichologinės iškrovos ar asmeninės nuoskaudos, bet, tarkim, ir gelmeniškesni buvimo slėpiniai, žino, kad vėmimo metu jie retai išnyra dienos švieson.

Šiuo požiūriu rašytojus pusiau juokais skirstyčiau į dvi grupes – idėjos rašytojai (šie įbedę žvilgsnį į „baisiąsias“ paslaptis) ir „neidėjiniai“ (šiems rūpi slėpiniai). Pastarieji – nerimo, intuicijos, sunkiai n
usakomų vidinių potvynių ir atoslūgių, dar nementalizuotų virpesių gaudytojai. Jiems svarbu ne idėja, bet balažin iš kur sklindanti vibracija, kuri tekste įgauna labai įvairius pavidalus – tiek minties, tiek vaizdo, apgraužto fragmento, punktyro, pauzės, sinkopės, keistos žodinės struktūros, iš kurios „išlukštenti“ konkrečią idėją, nenuskurdinant jos, beveik neįmanoma. Tiesiog sunkiai identifikuojama energija įkrautas tekstas, ir tiek.

Idėjos rašytojai nerašo teksto, ir tiek, paprastai jie stengiasi pranešti svarbią naujieną, kuri galėtų keisti žmogų, pasaulį, modeliuoti jų ateitį, ką nors „tobulinti“. Šiai grupei tarpais artimas, tarkim, Czesławas Miłoszas, kuris giliai savyje, regis, jaučia mesianistinės idėjos užkratą – tai išduoda dažnos jo pastangos kovoti su mesianizmu.

Puikių rašytojų esama abiejose stovyklose, be to, visiškai grynų jų tikriausiai ir nėra. Vis dėlto man artimesni „neidėjiniai“, jų „neišlukštentos“ idėjos man erdvesnės. Nes jomis bemaž nesirūpinama. Šie kūrėjai purena tik dirvą, iš kurios gali išaugti idėja-ne-idėja, triūsia tartum nusižiūrėje į gamtą – lyg ir nerūpestingai, pernelyg nekvaršindami sau galvos, kas iš tos dirvos išaugs – dilgė, kiaulpienė ar ajeras, – visi natūralūs augalai gražūs.

Idėjos rašytojai – jau ne gamta, jie – protingi selekcininkai. Kartais jiems pavyksta, o kartais jie sukergia tą patį ajerą su dykumų kaktusu ir išaugina nė vienoje pasaulio dalyje nesugebantį gyventi monstrą, kuris sudaro įspūdį, kad visur jaučiasi kaip namie, nes neturi namų. Monstrą, suprantama, idėjos pavidalo. Beje, selekcininkai nekantrūs, todėl paprastai jie būna aktyvūs arba slapti maištų, revoliucijų šalininkai. Dirvos purentojai, regis, labiau linkę kapstytis evoliucijos lysvelėse.

Vidinis cenzorius – vargu ar jis ką nors rimtai formuoja. Vis dėlto, vienoks ar kitoks, jis yra ne tik vaizdinių, tačiau ir bet kokios meninės struktūros garantas, ką nors vertingesnio parašyti – t. y. talentingai „apgauti“ – be jo pagalbos (apribojimų, konvencijų, rėmų) bemaž neįmanoma. Idealu, kai vidinis cenzorius artėja ne prie rinkos vadybininko, ne prie valstybės ar Bažnyčios paslapčių saugotojo, bet prie sąžinės balso – tada asmeninės kaltės, nuoskaudos, tylūs ar skandalingi paklydimai , jų literatūriniai „apžaidimai“, „išvėmimai“ netenka ne tik dalies prekinio žavesio, bet ir mitinės galios.

kas palaidojo, Judai, tave?

tu, Marija, Magdalos karvyte

bet kodėl? gal tiesiog

turėjai tai padaryti

 

buvau graži? nežinau

o sidabras? sidabras žiba

ar sunku apgauti? taip

tačiau tik teisybe

Pasikartosiu: prisiimti kaltę ir būti kaltam – du skirtingi dalykai. Pirmasis priklauso mūsų kompetencijai, o antrasis musm buvo ir visados liks slaptoje.

Tik ar čia toji teisybė, kuria „sunku apgauti“? nežinom ir nesužinosim.

O ir kaip galėtume?

 

EUGENIJUS ALIŠANKA

Paslaptimis domisi saugumas, žvalgybos, gal dar paparaciai. Menui tavo paslaptys nerūpi – gali būti nusikaltęs visiems dešimčiai dievo įsakymų, gali būti iškrypėlis ar pamišėlis, gali būti mirtinai įsimylėjęs, bet viso to išviešinimas ar išvėmimas eilutėmis netampa meno kūriniu. Nes rašymas domisi ne faktais, bet ryšiais ir santykiais – tarp fakto ir vaizduotės, tarp žodžio ir jausmo, tarp rašymo ir nerašymo. Kita vertus, rašytojas visad yra šiek tiek ekshibicionistas, tai užkoduota pačiame rašymo veiksme. Apie ką berašytum, visad turi omeny ir save, savo santykį su tuo, ką aprašai. Kartais tas aš išsikiša labiau, kartais jis subtiliai dangstomas kaukėmis, pro kurias gudriai šypsos tas pats egocentriškasis aš. Pastaruoju metu tas egocentrikas tapo mano svarbiausiu pašnekovu, mane domina jo istorija, jo nuotykiai, jo aistros, pykčio ir agresijos protrūkiai, ups and downs. Nesakyčiau, kad aš tikiu kiekvienu jo žodžiu, priešingai, dažniausiai pasišaipau iš jo. Mes bendraujam, nors priklausom skirtingiems socialiniams sluoksniams. Jis priklauso prasčiokams – pigų barų ir tuščių bažnyčių lankytojas, alaus gėrikas, trumpų sijonų gerbėjas, šokinėjantis nuo dvasios viršukalnių į aistrų tarpeklius ir vėl prakaituojantis aukštyn. Aš – visai kas kita, aš inteligentas, stebėtojas, labiau vertinantis vaizduotę nei prakaitą, į printerį paleidžiantis tik mano luomui priderančius žodžius. Cenzūruoju, o kaip kitaip. Kalbos cenzūros mane mokė dar mokykloje, per lietuvių kalbos pamokas, poetinės cenzūros mokiausi iš Bložės, Gedos ir kitų poetų, mąstymo cenzūros pradmenis gavau per visokius prolegomenus, gal ir universitete studijuodamas matematiką. O kur dar santykių su žmonėmis, jausmų, vairavimo etc cenzūros, kurių vis mokausi, ir vis dar jaučiuosi pradžiamokslis. Žodžiu, cenzūruoju. Sunku atsižvelgti į visų sferų cenzūrinius reikalavimus vienu metu, net valstybėje vieni įstatymai prieštarauja kitiems, tad kartais pavyksta parašyti visai neblogą eilėraštį – iš vienos pusės lyg ir padoriai sucenzūruotas, iš kitos – net rūksta per plyšius. Kuo daugiau cenzūrinių sistemų, tuo geriau eilėraščiui – be jokios abejonės.

Neturiu paslapčių su savuoju aš. Jeigu ką ir išvemiu, jums tai neturėtų rūpėti. Gražiai bendraujam – mažiau rašau, mažiau ir egoistas turi pretenzijų dėl sielos paveikslo iškraipymų. Pavarau jį kartais necenzūriniais žodžiais už necenzūruotą gyvenimą – ir pats susigėstu. Bet ką aš čia apie mūsų paslaptis.

 

GINTARAS BLEIZGYS

Nesutinku su žodžiu „išvemti“. Tokiu žodžiu niekuomet negalėčiau apibūdinti nei savo, nei kieno nors kito kūrybos. Mano kitokios ir estetinės, ir etinės nuostatos. Galbūt tai mano trūkumas, taip tarsi suvaržau save, apsistatau tarsi kokiais tabu. O gal ir ne. Gal tie, kurie „vemia“, yra suvaržyti?

Aš formuluočiau taip: rašyti – tai atsiskleisti, atsiverti, na, žinoma, ir išlieti tam tikrą savo turinį (dvasinį perteklių, įtampas, ambroziją?)…

Kiekvienas turi rašyti pagal save. Geriausia kūryba yra ta, kuri nesumeluota, kurioje jaučiama gyva patirtis. Man kūrybos esmė yra patirtis: beprotiška, nepakeliama, beišnykstanti arba niekaip nenutildoma, nenuraminama, skaudi… Būtų galima prigalvoti begales epitetų. Kurti man reiškia išlieti savo patirtį, ją kažkaip įforminti. Pagaliau kurti – tai ir mėginti tą patirtį prakalbinti, ją užniūniuoti arba atvirkščiai – pažadinti. Taip pažadinti, kad jau net pats imtum braškėti ir trupėti. Juk mano patirtis yra stipresnė už mane: ji mane keičia, prispaudžia, atleidžia, varto kaip kokį grambuolį. Nuo jos negaliu nei pabėgt, nei pasislėpt, privalau su ja taikstytis, madingai sakant, kiekvieną akimirką privalau ieškoti kompromisų su savo patirtimi, nes kitaip būčiau sumaltas į miltus. Kūryba – tai ir kompromisų ieškojimas, ir iššūkis.

Aš „nevemiu“, nes vemia pralošusieji, tie, kurie jau nebegali suvirškinti. Aš vis dar stengiuosi „suvirškinti“. Kartais dėl to tenka truputį pristabdyti, prisukti garsą, pagulėti ant šono. Bet ką padarysi. Vis dėlto manau, kad mano kūryba yra drąsi. Drąsūs yra nebūtinai tie, kurie visaip putojasi ir rėkia. Drąsus, manau, yra ir tas, kuris apnuogina savo silpnąsias puses, savo įtampas, baimes.

Turiu vidinį cenzorių. Tas cenzorius daugialypis – tai ir tam tikros estetinės, moralinės, etinės nuostatos (ir nuojautos, įsivaizdavimai), pagaliau – tai ir tam tikras išsilavinimas, sampratos apie meną, kūrybą, gyvenimo patyrimai. Stengiuosi būti socialus (bet ką reiškia socialus?). o tai toli gražu nėra taip paprast
a. Kūryba yra gaivalas, o gaivalai sujaukia ir protus, ir gyvenimus. Kas atsitiks, jeigu vieną dieną imsiu ir neatlaikysiusavo praeities, savo patirties, savo gyvenimo? Savo egzistencinio vakuumo, dievo artybės ar tolybės, mirties nuojautos, artimųjų netekimo? Jeigu viską jauti stipriai, tai vieną kartą gali tų pojūčių neatlaikyti. Tada ir „apsivemi“, bet jau ne kūrybos, o beprotybės prasme.

 

Poezijos pavasario svečiai

Sergej Moreino (Rusija / Latvija)

Sergejus Moreino gimė 1964 m. Maskvoje. Nuo 1986 m. gyvena Rygoje ir Maskvoje. Poetas, eseistas ir vertėjas, verčia iš latvių, vokiečių, lenkų kalbų. Išleido penkias originalias ir vertimų knygas, paskelbė per 150 publikacijų rusų, latvių kalbomis Latvijoje, Rusijoje, Izraelyje, Estijoje. Sudarė ir komentavo įvairius leidinius. Nuo 1991 m. Latvijos rašytojų sąjungos narys. Nuo 1996 m. – Maskvos vertėjų gildijos narys. Pajamos: dizainas.

Eilėraščius vertė Alvydas Šlepikas

Knuts Skujenieks (Latvija)

Čia [„Poezijos pavasario” almanache] skelbiami eilėraščiai imti iš žurnalo Karogs 2001-ųjų metų ketvirto numerio, didžia dalimi skirto Knuto Skujenieko 65-mečiui. Poeto amžius tad aiškus, o kur kas sunkiau išvardyt bent svarbiausius jo darbus bei nuoplenus. Gal pakaks titulo – Latvijos mokslų akademijos Garbės narys (1992). Gal pakaks ir pasakyti, jog K. Skujenieko, kalėjusio Mordavijos lageriuose, poezija sovietmečiu Latvijoje tebuvo spausdinama labai šykščiai, užtat šiemet jau pradėtas leisti jo Raštų daugiatomis, eilėraščių knygos išeina ir užsieny, bene daugiausia Skandinavijos šalyse.
K. Skujeniekas plačiai žinomas kaip tų ir kitų šalių (daugiausia gal „mažųjų” tautų) poezijos vertėjas, čia minėtina jo parengta ir išversta Europos XX a. poezijos rinktinė Daina, eik lengvai per mano širdį: septyniasdešimt du Europos tautų poetų eilėraščiai ir jų vertimai į latvių kalbą (lietuviams atstovauja S. Nėris).
Ne vienam lietuviui, ypač poetui, rašytojui, K. Skujeniekas – širdingas bičiulis Knutas, ištikimas ir lietuvių poezijos vertėjas, pats, beje, lietuviškai gražiai šnekantis. Knutas – pirmas (ir kol kas vienintelis) nelietuvis Jotvingių premijos laureatas (1993); Knutas – pirmas (drauge su Czesławu Miłoszu) Lietuvos rašytojų sąjungos Garbės narys (2002). Vis dėl to jo poezijos vertimų į lietuvių kalbą – ne kalnai, ne kalnai… Prieš keletą dešimtmečių nemažai yra išvertęs Sigitas Geda, vėliau yra vertęs Juozas Jaras, Jonas Strielkūnas… gal dar kas. O juk: „Savo vietą tarp knygų rastų <…> visai pro šalį prasprūdusi K. Skujenieko poezija…”, – rašė Stasys Jonauskas lygiai prieš dvidešimt metų (pristatydamas latvių jaunųjų poetų eilėraščių rinktinę Mes atėjome į šį pasaulį). Pagaliau, regis, tą savo pelnytą vietą ras: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla K. Skujenieko poezijos rinktinę ketina išleisti.

Eilėraščius vertė Vladas Braziūnas

Leszek Engelking (Lenkija)

Leszekas Engelkingas (g. 1955) – lenkų poetas, prozininkas, kritikas, mokslininkas ir vertėjas. Išleido keturias poezijos knygas, jo poezijos rinkiniai pasirodė čekų, ukrainiečių, anglų kalbomis. Parašė monografiją apie Vladimirą Nabokovą, esė knygą apie čekų literatūrą. L. Engelkingas verčia poeziją ir prozą iš anglų, čekų, švedų, slovakų, ispanų kalbų, tarp jo išverstų autorių – W. B. Yeatsas, Ezra Poundas. Kaip vertėjas pelnė ne vieną prestižinę premiją. Poetas jau yra lankęsis Lietuvoje, kelis kartus dalyvavo Poetinio Druskininkų rudens festivalyje.

Eilėraščius vertė Eugenijus Ališanka

Lubor Kasal (Čekija)

Luboras Kasalas gimė 1958 m. Prahoje, baigė Karolio universiteto Pedagogikos fakultetą. DirboValstybinėje pedagoginėje leidykloje, 1990 m. tapo literatūrinio žurnalo „Tvar” redaktoriumi, nuo 1993 m. – vyriausiasis redaktorius. Šiuo metu gyvena Prahoje ir dirba Prahos literatūros ir teatro agentūroje „Aura-pont”.
L. Kasalas yra išleidęs poezijos rinkinius: Ikišioliai (Dosudby, 1989), Laikinybė (Vezdejšina, 1993), Ėdrūnai graužikai (Hlodavci hladovci, 1995), Duobių (Jám, 1997), Sėlija (Hladolet, 2000). Laikraščiuose ir žurnaluose paskelbė nemažai recenzijų ir publicistikos.

Eilėraščius vertė Aigustė Vykantė Bartkutė

Petr Mikeš (Čekija)

Petras Mikešas – poetas, vertėjas iš anglų, lenkų, prancūzų, rusų kalbų, redaktorius, bibliotekininkas. Gimė 1948 m. Zline, dabar gyvena ir dirba Olomouce. Pastaruoju metu P. Mikešas dėsto universitetuose, dalyvauja simpoziumuose, veda radijo laidas. Čekijos rašytojų sąjungos ir vertėjų sąjungos narys. Yra išleidęs penkis poezijos rinkinius (kai kurie jų išversti į lenkų ir anglų kalbą): Žaizdos atmintis (1990), Namas yra ten (1993), Eilėraščiai proza (1995), Sidabro paukštis geltonio skrynioj (1997), Vien tik ilgesio giesmė (1998).

Eilėraščius vertė Aigustė Vykantė Bartkutė

Lidija Dimkovska (Makedonija)

Poetė, eseistė ir vertėja Lidija Dimkovska gimė 1971 m. Skopje, Makedonijoje. Dirba poezijos redaktore elektroniniame literatūros žurnale „Blesok” (Spindesys). Baigusi Visuotinės ir komparatyvistinės literatūros studijas Skopje universitete, Bucharesto universitete įgijo daktaro laipsnį iš rumunų literatūros. Dėstė makedoniečių kalbą ir literatūrą Bucharesto universiteto Užsienio kalbų ir literatūros fakultete. Šiuo metu gyvena Slovėnijos sostinėje Liublianoje, priklauso Makedonijos Rašytojų sąjungai ir Makedonijos P.E.N. klubui.
Poezijos rinkiniai: Rytų palikuonis (1992, kartu su Borisu Cavkovskiu, literatūrinė premija už debiutą), Raidžių ugnis (1994), Apkramtyti nagai (1998, kandidatė į geriausią makedoniečių poezijos rinkinį), Nobelis prieš Nobelį (2001, yra internetinė versija, kandidatė į geriausią makedoniečių poezijos rinkinį) ir Meta-kabanti meta-liepoje (poezijos rinkinys rumunų kalba, Bucharestas, 2001, literatūrinis apdovanojimas už poeziją Tarptautiniame poezijos festivalyje „Poesis” Satu Mare mieste, Rumunija). Lidijos Dimkovskos eilėraščiai įtraukti į kelias makedoniečių poezijos antologijas. 1998 m. ji gavo Strugos poezijos festivalio premiją „Struska lira” kaip geriausia jauna poetė.
Dimkovskos eilėraščiai išversti į anglų,
ispanų, rusų italų, korėjiečių, albanų, rumunų, slovakų, slovėnų, lenkų ir serbų kalbas.

Eilėraščius vertė Aleksandra Fomina ir Marius Burokas

Peter Semolič (Slovėnija)

Peteris Semoličius gimė Liublianoje (1967), studijavo bendrąją kalbotyrą ir kultūros sociologiją. Rašo poeziją, radijo pjeses, esė ir verčia. P. Semoličius yra išleidęs poezijos rinkinius Tamariksas (1991), Bizantiškos gėlės (1994), Namas iš žodžių (1996), Ratilai ant vandens (2000), Klausimai apie kelią (2001), Riba (2002), jo eilėraščiai įtraukti į daugelį rinktinių ir antologijų. Poetas yra pelnęs svarbių apdovanojimų: Jenko premiją (1997; tai aukščiausias Slovėnijos poezijos apdovanojimas), tarptautinę premiją „Vilenicos kristalas” (1998) ir nacionalinę Prešerno premiją (2001). Šiuo metu gyvena Liublianoje kaip laisvas rašytojas.

Eilėraščius vertė Laima Masytė

Tomislav Bogdan (Kroatija)

Tomislavas Bogdanas gimė Splite (1973). Zagrebo filosofijos fakultete baigė komparatyvinę literatūrą ir filosofiją, dėsto senąją kroatų literatūrą Splito universitete. Išleido poezijos knygą Susitarimas (1998).

Eilėraščius vertė Laima Masytė

Gyrðir Elíasson (Islandija)

Gyrðiras Elíassonas (g. 1961) – vienas žinomiausių ir įdomiausių Islandijos poetų. Šiandien net sunku išvardyti, kiek eilėraščių rinkinių poetas yra išleidęs, kiek gavęs premijų. Jo kūryba verčiama į kitas kalbas. Be poezijos, išleisti ir keli Gyrðiro Elíassono apsakymų rinkiniai bei šeši romanai. Jo stilius – asmeniškumas, unikalus lyrinės fantazijos, melancholijos ir vaizdingo realizmo derinys.
Eilėraščiai versti iš poezijos rinkinių Du mėnuliai, Šešėlių slėnio žemė, Nuo kalvos keteros ir Žiemos ketinimai dėl vasaros kelionės.

Eilėraščius vertė Jurgita Marija Abraitytė

Gerhard Kofler (Italija / Austrija)

Gerhardas Kofleris – austrų poetas, kritikas, eseistas, dešimties poezijos rinkinių autorius. Gimė 1949 m. Bolcene Italijoje, 1952 m. persikėlė į Brikseną, yra Italijos pilietis. Studijavo germanistiką ir romanistiką Insburge ir Zalcburge, literatūros garbės daktaras (1999). Svarbiausios austrų rašytojų organizacijos – Graco rašytojų susivienijimo – generalinis sekretorius. Rašo vokiečių ir italų kalbomis bei Pietų Tirolio tarme, 1989 m. parašė ir išleido eilėraščių rinkinį ispanų kalba. Verčia poeziją iš italų į vokiečių ir iš vokiečių į italų kalbas. Įvairių literatūrinių premijų laureats bei poezijos festivalių dalyvis; jo kūriniai išversti į daugelį Europos kalbų.

Eilėraščius vertė Antanas A. Jonynas

Jean-Michael Maulpoix (Prancūzija)

Jean-Michael Maulpoix gimė 1952 metais Monbeliare (Montbéliard) – nedideliame Rytų Prancūzijos miestelyje. Šiuo metu tai kelių poezijos knygų autorius, skaitantis paskaitas Paryžiaus universitete apie modernistinę ir šiuolaikinę poeziją. Pagrindinę J. M. Maulpoix kūrybos masę jo knygose sudaro poetinės prozos tekstai, tarp kurių, panašiai kaip ir Henri Michaux atveju, tarpsta strofiniai eilėraščiai. Tarp dienos šviesą išvyduysių knygų, kurias išleido solidi Mercure de France leidykla, labiausiai minėtinos Įsivaizduojamas rašytojas (L’écrivain imaginaire), Visuomeninis turtas (Domaine public), Dangaus instinktas (L’Instinct de ciel) bei Mėlio istorija (Une histoire de bleu), kuri susilaukė keleto naujų leidimų bei vertimų į užsienio kalbas.
J. M. Maulpoix taip pat yra išleidęs kritikos studijų apie Henri Michaux, Jacques’ą Réda ir René Charą bei esė knygų apie poeziją – Poezija nepaisant visko (La poésie malgré tout), Poezija kaip meilė (La poésie comme l’amour) ir Apie lyrizmą (Du lyrisme). Be to, poetas redaguoja kartą per tris mėnesius pasirodantį literatūros ir kritikos žurnalą Naujasis rinkinys (Le Nouveau recueil).

Eilėraščius vertė Dainius Gintalas

Sarah Vap Huggins (JAV)
Poetė (g. 1973) dėsto kūrybinį rašymą Arizonos universitete, Tempėje, veda poezijos seminarus Phoenixo universitete. Publikacijų skelbta įvairioje literatūrinėje JAV spaudoje, rinkiniuose bei almanachuose. 2002 metais ji tapo Arizonos valstijos Poetų draugijos laureate. Sarah Vap Huggins taip pat yra literatūrinio leidinio Heyden’s Ferry Review poezijos redaktorė.
Eilėraščius vertė Aleksandra Fomina ir Marius Burokas

Poezijos pavasario konferencijos pranešimai

Sarah Vap Huggins „Eilėraščio tautybė: kolektyviškumas prieš visuotinumą”

Benediktas Januševičius „Taip = ne”

Jolanta Sereikaitė „Eilėraščio tautybė”

Kornelijus Platelis „Eilėraščio tautybė”

 

Poezijos pavasario kronika

Metai

Poezijos pavasaris 2003

Skaityti daugiau

„Metai”, 2003 Nr. 7

Gegužės 19-25 d. Lietuvoje 39-ąjį kartą vyko tarptautinis Poezijos pavasaris. Jo prologas – gegužės 14-16 dienomis viešnagė Lazdijuose ir Lenkijoje: Punske, Suvalkuose, Seinuose. Ten svečiavosi poetai M. Karčiauskas, L. Šimkutė, A. Baltakis, V. V. Landsbergis, dainininkė V. Povilionienė.

Gegužės 15 d. – tradicinės „Poezijos pavasario-2003″ almanacho sutikttuvės „Vagos” knygų namuose. Šiais metais almanachą sudarė poetas D. Gintalas. Tą pat vakarą Rašytojų klube buvo atidaryta A. Balbieriaus sukurtų rašytojų portretų paroda, kurioje dalyvavoir patys herojai – poetai E. Ališanka, H. A. Čigriejus, L. Jakimavičius, K. Platelis, R. Šileika ir kt., fotomeno kritikas S. Valiulis, dainų autorius ir atlikėjas G. Storpirštis.

Gegužės 16 d. – vakaras Rašytojų klube „Nuo Poezijos pavasario iki Poezijos pavasario”, kuriame dalyvavo poetai, leidėjai, kritikai V. Gasiliūnas, J. Jakštas, J. Kalinauskas, D. Mitaitė, J. Paulauskaitė, J. Riškutė, J. Sereikaitė, V. Sventickas.

Gegužės 19 d. – Taikomosios dailės muziejuje poezijos ir muzikos vakaras „Aš Lietuvą lipdau po gabalėlį”, skirto Mindaugo karūnavimo Lietuvos karaliumi 750-osioms metinėms. Dalyvavo poetai A. Baltakis, V, Braziūnas, Just. Marcinkevičius, M. Martinaitis, J. Strie
lkūnas, literatūrologė V. Daujotytė, istorikas A. Bumblauskas, aktorius V. Paukštė, solistė R. Maciūtė (sopranas ) ir kt.
Gegužės 20 d. Poezijos pavasario programoje – moksleivių poezijos skaitymai, o vėliau – susitikimas J. Masiulio knygyne „Prie Halės” su prancūzų poetu J.-M. Maulpoix, kur jo eiles vertė D. Gintalas, skaitė aktorė K. Masiulytė-Paliulienė.

Dar vienas svečias – latvių poetas ir vertėjas K. Skujeniekas, kurio vakaras įvyko Rašytojų klube, kur jam buvo įteiktas LRS garbės nario pažymėjimas. Apie latvių poeto ir vertėjo kūrybąsavo mintimis dalijosi poetai S. Geda ir V. Braziūnas, literatūrologas K. Nastopka. Jiems talkino aktorius V. Bagdonas, folkloro ansamblis VISI (vadovas E. Vyčinas).

Gegužės 21 d. visus pakvietė pokalbis „Verčiant Poundą”, kur vertėjo darbo problemas svarstė poetai ir vertėjai K. Platelis, P. Mikešas, L. Engelkingas, K. Sh. Keysas.

Tradiciniai renginiai – gegužės 21 d. Užupio kavinėje surengtas vakaras „Bijau poezijos” ir Rašytojų klube populiari vakaronė „Eilėraščiai per naktį”.

Poetų ir kritikų konferencijos, įvykusios gegužės 22 d., tema „Eilėraščio tautybė”. Joje savo mintimis dalijosi užsienio ir mūsų poetai. (V. Braziūno pasisakymą spausdiname šiame numeryje.)

Tą pačią dieną po pietų visi rinkosi į Europos parką pasiklausyti renginio svečių ir lietuvių poetų eilių. Vakarą vedė J. Mikutytė ir K. Platelis. Iš svečių dalyvavo T. Bogdanas (Kroatija), L. Dimkovska (Makedonija), L. Engelkingas (Lenkija), L. Kasalas (Čekija), G. Kofleris (Italija-Austrija), J.-M. Maulpoix (Prancūzija), P. Mikešas (Čekija), S. Moreino (Rusija), P. Semoličius (Slovėnija), K. Skujeniekas (Latvija), S. Vap (JAV), taip E. Ališanka, E. Juodvalkė, J. Sereikaitė, J. Zdanys, A. Žagrakalytė. Koncertavo Vilniaus m. vokalinė grupė „Jazz Land” (vadovas A. Novikas).
Gegužės 24 d. Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus sode buvo apvainikuotas šiųmečio Poezijos pavasario laureatas. Juo tapo poetas ir vertėjas Antanas A. Jonynas. Kiti du buvę kandidatai – D.

Zelciūtė ir E. Ališanka – taip pat garbingai apdovanoti. Vakare savo poeziją skaitė festivalio svečiai ir mūsų poetai.
Įvyko ir premjera. Solistė R. Preikšaitė atliko A. Raudonikio ir P. Palilionio „Dainą Kaunui”.

Paskutinis Poezijos pavasario akordas – baigiamasis vakaras Vilniaus universiteto K. Sarbievijaus kieme, kur išdalyti įvairūs apdovanojimai.

G. R.-G.

 

Vladas Braziūnas. Medžių muzikos tarmės, vaizduotė ir Dievo tautybė

Skaityti daugiau

Prasidėjo, pasibaigs Poezijos pavasaris, vakarais, susitikimais, visu šventiniu šurmuliu kelias dešimtis poetų privertęs laikinai pamiršti tikrąsias kūrybos valandas. Kaip kad sakė Vytautas Mačernis, – „iš gilių vandenų vieną kartą /iškilau vėl į patį paviršių…” Kur karaliauja paviršiniai faktai – putos ir purslai, tuštybių tuštybė. Tame dienų paviršiuje tu, vis, reikia nereikia, vadinamas poetu, – nesi poetas. Poetas, vaizdijantis žmogus, tu nesi ir dabar, nors čia pasišovęs mintyti esmingiau. Poetiška tėra tik tavo vaizduotė, pilna archajinių belaikių simbolių, išgyvenanti visokiausius provaizdžius, mitemas, kai iš begalybės atsitiktinumų lydosi eilėraštis. Tu gali kokį mito atšvaitą suvokti ar nesuvokti, suvokęs galį kiek paryškinti ar prislopinti, bet iš esmės tat yra vaizduotės, o ne tavo reikalas. Vaizduotė yra kūrybinga, nes neįsipareigojusi, ji neturi ketinimų, jos negraųžįa sąžinė.

Nujaučiu, jog slapčiausi proregiai ir nenupasakojami košmarai, mūsų sapnuojami, yra visų bendriausia ir suprantamiausia kalba. Užtat tikiu padiktuotais eilėraščiais. Griežtai kalbant, tikiu tik padiktuotais eilėraščiais. Tik jie tenusipelnę būti taip vadinami. Kurie maniškiai tokie yra, jeigu paties rašymo ir nebeprisimenu, – galiu savo tadainykštę instrumentinę būseną atpažinti iš jų ypatingos struktūros, reiklios vidinės formos, žaibiškai primenančios: tave plūsta, smelkia, ir tu vos spėji rėpti, tu stveri prasmių ir sąskambių, skambančių prasmių plakus ir skirstai po milžinišką uorę, sukaitęs ir susijaudinęs, glėbiais, glėbiais – tu moki, tu esi ritmas, rimas, tu sukrausi tobulą kūgį, tu tobulai baigsi laiku.
Lauką auginau ne aš. Ne man priklauso simboliai, tropai, jų moralumas. Vaizduotės kūryba yra objektyvi kaip lietus ar pjovėjas. Individualus yra protas, sakykim, padoriai išauklėtas protas. Jis negriebia plakais, jis metodiškai renkasi, kuris žolynas moralus, kuris ne. Individualus yra moralinis proto pasipūtimas, iš esmės – baisiausioji jo nuodėmė, pradedanti ilgą nuodėmių sąrašą.
Regėjimai, vaizdinių slinktys yra nematomojo, esmingojo pasaulio įvaizdijimas – gan įprastas daiktas, ypač jei tam priskirsim ir sapnų regėjimus. Eilėraštis yra šito nematomojo, bebalsio pasaulio įvaizdijimas visatos virpesių ritmu, tavo sielos ritmui su juo sutapus. Tu esi šitų dviejų pasaulių mediatorius, nuo tavęs pareina jų pokalbio tapatumas, skaidra, nuo tavęs – nuo tavodvasios patirties ir būklės. Tu turi būt pasirengęs, gyvas ir nesusiteršęs – va čia yra prasmė šnekėti kad ir apie Dekalogą. Kaip apie tavo dvasios – instrumento, laidininko – profilaktiką. Kitkas poezijai nesvarbu: jai nerūpi tavo sielos išganymas. Juo labiau profesija, tarnyba ar dienos režimas.
Ar, kaip skelbia šiųmetinės Poezijos pavasario konferencijos tema, – eilėraščio tautybė.
Mano ankstyvoji kūrybinė jaunystė, kaip ir daugelio tautų jaunystė, prasidėjo nuosekliai – ne nuo rašytinės literatūrinės kūrybos, o nuo sakytinės bei dainuotinės liaudies kūrybos, nuo tautosakos. Augau su ja. Vėliau jau sąmoningai ją rinkau, užrašinėjau. Pats buvau tautosakos pilnas – visas skambantis dainuojantis.
Vėlesnis epizodas. Sovietinės kareivinės Rusijoje, Krasnojarske. Nuo vakaro šešių iki ryto šešių dunksi šlepsi baltos ketaus vonios: „vyriškumo mokyklos” baudžiauninkai monotoniškai ten mėtom nuluptas bulves. Neišdildomai likęs įspūdis: aidus skambesys, kai aš, vienas tenai lietuvis, su baisiai jau dainingais vakarų ukrainiečiais dainuoju ir negaliu atsidainuoti, mat dainuoju – savo mylimas daugiabalses… dzūkų, taigi Pietryčių Lietuvos žmonių, liaudies dainas! Tik žodžiai ukrainietiški. Bet žodžius gali juk nutaikyt. O melodijos, jų dermės – gangreit visiškai tokios pat. Man tai buvo pirma akivaizdi pamoka, jog dainos tautybė nebūtinai turi sutapti su jos žodžių kalba. Vėliau ir garbius etnomuzikologus girdėjau kalbant apie šitas nesutampančias ribas, kad tai atskiro labai rimto tyrimo besiprašantis dalykas. Melodikos ribos arba, dialektologų terminais šnekant, muzikinių kalbų, tarmių izoglosos yra visai kitos, Europos žemynu jos eina visai ne valstybių sienomis ir net ne atskirų tautų bent dabar gyvenamomis teritorijomis. Taigi melodika man pirmąkart pasidingojo ne tik kaip giluminė kalbos intonacija, bet ir kaip tam tikros žmonių bendrijos jausenos, kalbėsenos, gyvensenos pamatas, šimtmečių, tūkstantmečių gyly slūgsantis tos bendrijos savitumo substratas. Vienur jis dar tvirtas ir gerai juntamas, net paviršiuj, kitur užklotas storesniu pilku šiandienybės smulkožemiu, bet jis yra.
Knutas Skujeniekas, verčiantis įvairių tautų liaudies dainas ir įvairių tautų poeziją, neseniai išleidęs 72 Europos
tautų poezijos antologiją „Keliauk, daina, lengvai per mano širdį”, galėtų būti geriausias mūsų aptariamos temos – poezijos bendrystės, poezijos tautybės – ekspertas. „Literatūroje ir mene” (2003.V.16) jis teigė, jog „faktiškai yra du Europos regionai, kur išlikusi labai tradicinė liaudies daina. Tai yra Baltijos ir Balkanų kraštai”. Ir Lidija Dimkovska patvirtino, kad jos Makedonija – lyrinės poezijos oazė. Pridėkim dar tuos slavų kraštus, kur baltų ar jų bendrų su slavais protėvių kadaise gyventa. Gausim ištisą bendro poezijos substrato, nebūtinai vien lyrinio, plotą, kur dabar įsikūrusi galybė valstybių, daugiausia tautinių, apsistačiusių kariuomenėm ir muitinėm, policijom ir kalbos inspekcijom. Šitas realybės faktas, sukeliantis Lidijai skaudžią vizų ir tautinės tapatybės painiavą, ir man rodosi apmaudžiai neteisingas. Kadangi jis ignoruoja senos ir galingos bendros poezijos imperijos egzistavimą. Slaptą, bet akivaizdų. Jaučiuosi bent dvigubos pilietybės turėtojas. Mano eilėraštis tad galėtų jaustis – bent dvigubos tautybės. Esu lietuvių kalbos (tad ir lietuvių etninės kultūrinės tradicijos, tautos egzistencinės atminties) pilietis ir esu poezijos imperijos pilietis, jos, sakytum, irgi „etninis” čiabuvis ir senbuvis. Jeigu šitaip nesijausčiau, jeigu nesijausčiau išaugęs iš to paties intonacinio poezijos substrato kaip ukrainiečiai Andrijus Bondaras ar Vasilis Holoborodko, kaip kroatai Ante Stamaćius ar Luko Paljetakas, kaip latviai Uldis Berzinis ar Pėteras Brūveris, pagaliau kaip pats Knutas Skujeniekas, – man gal būtų nepakeliamai sunku jų dainas dainuoti kaip savo, tai yra vokti, versti; lietuviškai kalbinti jų eilėraščius.
Poezijos izoglosos, žinoma, eina ir kur kas toliau, daug erdvesniais plotais, nė vieno krašto neizoliuodamos, kiekvienam skaitytojui, juolab poetui, atverdamos kitas savo ir jo paties intonacines – substancines – sutaptis. Vienas jausis iš ąžuolo bylojantis su druidais, kitas mieliau bičiuliausis su sengraikiais, armėnais, japonais ar kinais arba pagaliau atnašaus actekų dievams. Kuo giliau, kuo plačiau; tuo poezijos sutaptys – žmonių su žmonėmis – tikresnės ir netikėtesnės. Taip neišvengiamai prieisim graikų Babiloną, hebrajų Babelį ar Babelį, bet jų atstatymo pastangą palikim Sigitui Gedai (turiu galvoje pirmiausia jo rinkinio pavadinimą „Babilono atstatymas”). Arba L. Dimkovskai: ji dabar čia, mūsų Poezijos pavasario valstybėj, galėtų būti, be kita ko, ir virtualios Babilonijos šalies ambasadorė, užtat iš interneto (http://www.babylonia.com.mk/index.asp?lang=lit&id=1) man šiek tiek neakivaizdžiai ir pažįstama.
Pabaigos epizodas. Kadaise, besisvečiuojant pas kompozitorių profesorių Julių Juzeliūną, šeimininkas paleido plokštelę: – Klausykis, kas čia?
– Sutartinės, – sakau kiek sutrikęs. – Skudučiuojamos mūsų krašto sutartinės.
– Tas ir yra, – smagiai juokiasi profesorius, – paskambinau Beatričei Grincevičiūtei, daviau pasiklausyti telefonu. O jos klausa tai absoliuti. Tą patį sakė, ką ir pats. Tik dar pridūrė, jog kažkodėl klausytis neramu. Iš tikrųjų: kiek ne taip daloma taktais, kaip kad mes, europiečiai, pripratę… Taigi iš, tikrųjų čia – vienos, dar beveik pirmykštį gyvenimą tebegyvenančios tautos, muzika. Iš Okeanijos salelių. Profesoriaus Algirdo Juliaus Greimo žentas užrašė.
Taigi sutartinės, specifinis polifoninis muzikavimas ar dainavimas, ilgiausiai išlikęs Šiaurės Lietuvoje. Sutartinės dažnai skudučiuojamos dūduojamos vienatoniais medžio vamzdeliais. Pirmąkart juos, šitą „medžių muziką”, išgirdęs seras Yehudi Menuhinas buvo apstulbęs ir sužavėtas: „Šitaip žmonės grojo dar, prieš Kristų – sakė jis.
Tepridursiu: ir jie, tie žmonės prieš Kristų, ir Okeanijos skudutininkai, kaip ir mano gimtosios Šiaurės Lietuvos, kaip minėti ir neminėti daugelio šalių ir amžių dainiai – substratiniai mūsų broliai, mūsų bendrininkai poezijoje. Tas vietininkas čia – kaip šventraščių Dievuje.
O Dievas? Kokios jis nenuspėjamos tautybės?

„Metai”, 2003 m., Nr. 7

 

Literatūra ir menas

Alfas Pakėnas „Tebetrykštantis…”

Mykolas Karčiauskas „”Aušra”. Sigitas Birgelis”

Benediktas Januševičius “P. P. moksleivių skaitymai”

Ričardas Šileika „Debesuota. Lietus. Vietomis pragiedruliai”

Marytė Kontrimaitė „Per Suvalkiją į žemaičius”

Vladas Braziūnas „Jaukumas marių ir platumas jūrių”

Benediktas Januševičius „Panevėžys-Pasvalys”

Paulina Žemgulytė „Pabaigos žodžiai”

 

39-tojo poezijos festivalio “Poezijos pavasaris 2003” pabaigos vakaras VU M.K.Sarbievijaus kiemelyje (iš LRT mediatekos):

Parengė N. C.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *