Atgal į sąrašą

Poezijos pavasaris 2004

Poezijos pavasario almanachas 2004

Sudarytojas Rimantas Kmita

Dailininkas Saulius Spurga

Vilnius: Vaga, 2004

 

 

2004 m. Poezijos pavasario laureatas

Alfonsas Maldonis

už eilėraščių rinkinį „Tirpstantys ledynai”

Alfonsas Maldonis. Foto - Zenonas Baltrušis

Zenono Baltrušio nuotrauka

 

Almanache pristatomi autoriai

[expand title=”Skaityti”]

Abrutytė, Genadij Aigi, Eugenijus Ališanka, Claes Andersson, Alis Balbierius, Algimantas Baltakis, Gintarė Bernotienė, Vytautas P. Bložė, Vitalija Bogutaitė, Kazys Bradūnas, Vladas Braziūnas, Gražina Cieškaitė, Daiva Čepauskaitė, Henrikas Algis Čigriejus, Romas Daugirdas, Viktorija Daujotytė, Ramutė Dragenytė, Erika Drungytė, Franzobel, Sigitas Geda, Almis Grybauskas, Leonardas Gutauskas, Benediktas Januševičius, Vyturys Jarutis, Michael H. Jennings, Stasys Jonauskas, Antanas A. Jonynas, Birutė Jonuškaitė, Eglė Juodvalkė, Gediminas Kajėnas, Donaldas Kajokas, Elena Karnauskaitė, Laurynas Katkus, Robertas Keturakis, Lina Kostenko, Valdemaras Kukulas, Stasė Lygutaitė, Jonas Liniauskas, Bronė Liniauskienė, Alfonsas Maldonis, Rima Malickaitė, Justinas Marcinkevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Aidas Marčėnas, Marcelijus Martinaitis, Elena Mezginaitė, Kęstutis Navakas, Gintaras Patackas, Donatas Petrošius, Kornelijus Platelis, Aldona Elena Puišytė, Sara Pujol, Anna Rancāne, Jurgis Raudys, Ales’ Razanau, Alicja Rybałko, Vytautas Rubavičius, Viktoras Rudžianskas, Jolita Skablauskaitė, Arūnas Spraunius, Jonas Strielkūnas, Stasys Stacevičius, Vytautas Stulpinas, Marijus Šidlauskas, Ričardas Šileika, Mats Traat, Artūras Valionis, Tomas Venclova, Jonas Zdanys, Dovilė Zelčiūtė, Paulina Žemgulytė, Manfredas Žvirgždas. – Vert.: Vytautas P. Bložė, Vladas Braziūnas, Sigitas Geda, Alma Lapinskienė, Zita Mažeikaitė, Kęstutis Navakas, Sonata Paliulytė, Aldona Elena Puišytė

[/expand]

 

Almanacho recenzija

Alvydas Šlepikas, Šukuosenos

 

Poezijos pavasario programa

 

Poezijos pavasario svečiai

[expand title=”Genadij Aigi (Čiuvašija/Rusija)”]

Šiek tiek apie Genadijų Aigi
Tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, kad poezija ir prieš pusšimtį metų buvo sėkmingai kuriama Lietuvoje, Rusijoje, Latvijoje, Lenkijoje ir Čekoslovakijoje. Vieni ją kūrė pasitraukę iš tėvynės, kiti – kaži kokiu būdu čia, Genadijus Aigi Lietuvoje neblogai pažįstamas. Yra ir lankęsis, ir vasarojęs, turėjo ir turi čia daug bičiulių, gerbėjų. Andai jauni lietuvių poetai juo tiesiog žavėjosi, liaupsino, persirašinėjo jo eilėraščius. Kodėl? Todėl, kad „tėvynėje” (poetas gyvena Maskvoje) jo eilėraščiai buvo beveik nespausdinami.
Gimęs G. Aigi 1934 metais, tėvas žuvęs kare, jis pats baigęs andainykštį Gorkio literatūros institutą, studijavęs su B. Achmadulina, čia pat maišęsi, sukęsi ir J. Jevtušenka, ir A. Voznesenskis. Bet kas iš to? Dvi eilėraščių knygutes G. Aigi išleido Čiuvašijoje savo gimtąja kalba. Apie čiuvašus mes irgi negalėtume pasigirti itin daug žiną, nors penkiasdešimt metų tai buvo „broliška tauta”. Ciuvašų, beje, ne mažiau nei lietuvių, na gal kiek ir mažiau, bet kas ir kada tiksliai „broliškas tautas” suskaičiavo? Pats Genadijus yra pasakojęs, kaip čiuvašai būdavo „perkrikštijami” sovietinės administracijos, jo paties pavardė „Lysin”, nuo žodžio „lysa” – lapė. Išrikiavo jo gimtąjį Samurzino kaimą ir ėmė visiems iš eilės keisti pavardes (taip buvo keičiamos pavardės ne tik čiuvašams, bet ir daugeliui Pavolgio, Siaurės, Sibiro čiabuvių tautelių). Sunku juk užkariautojui laužyti liežuvį. Kažkoks „Aigi” (tiurkų kalbose, o čiuvašai savo kilme tiurkai, „aigi” reiškia žynys).
Keitė, keitė ir pakeitė, bet kai priėjo prie Aigi giminės, kažkas pradėjo Šaukti, jog šitie labai gudrūs, šamanai, užkalbėtojai. Aha, gudrūs, tai tebūnie lapės…
Jaunas Genadijus žavėjosi amžiaus pradžios rusų poetais, ypač Majakovskiu ir Chlebnikovu, draugavo su B. Pasternaku ir anuomet Maskvoje gyvenusiu turkų poetu N. Hikmetu. Šis, kiek žinau, pataręs jam rašyti rusų kalba (ką nors naujesnio, modernesnio Čiuvašijoje paskelbti buvo neįmanoma), Maskvoje siauram rate galėjai būti suprastas ir įvertintas.
Taip ir susidvejino mano bičiulis. Tiesa, čiuvašams jis padarė tokių gražių, didelių darbų. Dabar Aigi ir apdovanotas, ir pagerbtas…
Pirmiausia – tai tylos poezija. Iš tylos, iš labai didelės, tylinčios gelmės iškylantys žodžiai. Jų nedaug, jie neįprastai išdėstomi, labai daug dėmesio skiriama punktuacijai. Didelis autoritetas jam dailininkas suprematistas (kilęs iš Rusijos) K. Malevičius, jeigu prisimenate, kitados šokiravęs žiūrovus savo abstrakčiais, beveik „tuščiais” paveikslais, o pats sau suprojektavęs baltos spalvos karstą… Ne be reikalo Aigi dažnai užsimena apie F. Kafką. Dešimtmečiai, kai mes gyvenome, ir čia jokia naujiena, išties buvo kafkiški. Iracionali, sapno tikrovė.
Nors Aigi perėjo į rusų kalbą (priežasčių daug, svarbiausia gal ta, kad čiuvašai neturėjo savo avangardinės poezijos, todėl stigo ir kalbos, ir skaitytojo), tačiau savo siela jis liko čiuvašas. Net prancūzų literatūros tyrinėtojai, rašydami apie jį, pirmiausia suranda „huną” (gerąja prasme). Taip būna ir su mumis, netgi kasdienybėje: kalbame rusiškai, su rusais arba kaukaziečiais, o dėstomos mintys, požiūris į daiktus, mentalitetas vis vien lietuviški.
Atskira tema būtų Aigi ir Lietuva. Jeigu kas matė Vaidoto Žuko filmą apie Justiną Mikutį, nepripažintą lietuvių mąstytoją, teosofą, mistiką, meno teoretiką, ten keliolika minučių kalba ir Aigi. Apie savo draugystę su šiuo iš pažiūros keistuoliu, klajojančiu piligrimu, krikščionybės tiesų skelbėju. Mikutis, paties Aigi prisipažinimu, daręs jam didelės dvasinės įtakos, prisidėjęs formuojant jo europietiška, krikščionišką pasaulėžiūrą. Panašūs dalykai lyrikoje, tikroje lyrikoje niekad nereiškiami tiesiogiai, o spinduliuoja kaip meilė, užuojauta, tarpusavio supratimas.
Sigitas Geda

Eilėraščius vertė Sigitas Geda

[/expand]

[expand title=”Mats Traat (Estija)”]

Matsas Traatas gimė 1936 m. Studijavo Gorkio literatūros institute, vėliau baigė kino režisierių ir scenaristų kursus Maskvoje. Kaip poetas debiutavo 1962 m., išleido apie tuziną poezijos rinkinių, dvi knygas – gimtąja Tartu tarme. Paraleliai kūrė prozą, iš viso publikavo 24 romanus ir apsakymų rinkinius, taip pat kelias vertimų knygas, rašė pjeses ir kino scenarijus. Lietuvių kalba 1974 m. yra pasirodęs jo romanas „Šokis apie garo katilą”. Matsas Traatas apdovanotas įvairiomis literatūrinėmis premijomis, jo kūryba versta į 30 kalbų.

Eilėraščius vertė Sigitas Geda

[/expand]

[expand title=”Anna Rancane (Latvija)”]

Ana Rancane (Anna Rancanė g. 1959 m.) – poetė, dramaturgė, Latvijos universitete įgijusi inžinierės ekonomistės diplomą, dar mokėsi M. Gorkio literatūros institute Maskvoje. Yra dirbusi inžiniere ekonomiste, Liesmos leidyklos redaktore, Daugpilio teatro literatūrinės dalies vedėja, laikraščio Latgales Laiks vyriausiąja redaktore, nuo 2000-ųjų yra dienraščio Diena Rėzeknės biuro reporterė.
Poezija, anot pačios A. Rancanės, – iš namų ir iš motinos. Iš gimtosios Latgalos, kur (Daugpily, Rėzeknėj), grįžusi iš Rygos, ji vėl gyvena ir dirba jau antras dešimtmetis. Nuo pat pirmosios knygos Malda į namus (1982) A.Rancanė kuria ne tik latvių, bet ir gimtąja latgalių kalba. Jai pačiai (o ir objektyviai) – tikrai ne tarme: „muna volūda”, — ji sako net eilėraščio pavadinimu. Arba į anketos klausimą apie mokamas kalbas atsako: latgalių gimtoji, latvių ir rusų – kalbanti laisvai, anglų – susikalbanti.
1982-2001 m. yra išėję penki Anos eilėraščių rinkiniai. 1988 m. Maskvoje jos eilėraščių knyga išleista rusiškai, o dar jos poezijos versta į ukrainiečių, baltarusių, švedų, danų, lietuvių, anglų ir kitas kalbas.
Anos Rancanės eilėraščių skelbta ir 1998-ųjų metų Poezijos pavasario almanache.

Eilėraščius vertė Vladas Braziūnas

[/expand]

[expand title=”Anna Rancane (Latvija)”]

[/expand]

[expand title=”Friedrich G. Paff (Vokietija)”]

[/expand]

[expand title=”Franzobel (tikr. Stefan Griebl, Austrija)”]

„Franzobelis yra Ernsto Jandlio užbaigimas bei įvykdymas”, – rašo A. Brandstetteris. Jandlio dvasia gyva veik kiekviename iš austrų poetų, tad jiems tiesiog butini Jandliu intoksikuoti skaitytojai, kitaip eilėraščių kodas darosi pernelyg hermetiškas, Franzobelis irgi linkęs laužyti sintaksės bei ortografijos taisykles, tačiau tamsiuose bei neretai šokiruojančiuose jo tekstuose galime atpažinti ir mums artimesnę tradiciją – vokiečių ekspresionizmą.
Franzobelis gimė 1967-aisais Fioklabruke, gyvena Vienoje, verčiasi rašytojo amatu. Iš jo gautų premijų paminėtinos Ingeborgos Bachmann (1995) ir Arthuro Schnitzlerio (2002). Eilėraščiai versti iš Franzobelio rinktinės „Luna park” (2003).

Eilėraščius vertė Kęstutis Navakas

[/expand]

[expand title=”Barbara Gruszka-Zych (Lenkija)”]

[/expand]

[expand title=”Cornelius Hell (Austrija)”]

[/expand]

 

Poezijos pavasario konferencija

Andriue Konickis, Kodėl „tarp? Tiesiog „ir”

Darius Pocevičius, Žodžių pardavėjai

Kornelijus Platelis, Poezija tarp natūralios ir imituojamos magijos

Enrika Striogaitė, Literatūrologija žiūri…

Sonata Paliulytė, Poezija, poetai, demonai ir kiti angelai arba žongliravimas magija kasdienybėje

 

Poezijos pavasario kronika

Metai

Literatūra ir menas

Vakaronė „Eilėraščiai per naktį”

Franzobel, Odė Vilniui

XXI amžius

Vladas Vaitkevičius, Jubiliejinis Poezijos pavasaris

Aušra (Punskas)

Jubiliejinis Poezijos pavasaris. Sigito Birgelio interviu su Jonu Liniausku ir Valentinu Sventicku

 

Baigiamasis vakaras VU Sarbievijaus kieme (LRT mediateka)

 

 

 

Parengė B. G.