Atgal į sąrašą

Poezijos pavasaris 1991

almanacho viršelis1991

 Sudarytoja – Judita Vaičiūnaitė 
Dailininkas – Linas Spurga 
Vilnius: Vaga, 1991

1991 m. Poezijos pavasario laureatas 

Jonas Strielkūnas

už eilėraščių rinkinį „Tamsūs buvo žiedai”

Jonas Strielkūnas

Iš „Nemuno” archyvo

Almanache pristatomi autoriai

[expand title=”Skaityti”]

 

Aldona Puišytė, Jonas Strielkūnas, Henrikas Čigriejus, Ramutė Skučaitė, Juozas Žlabys-Žengė, Faustas Kirša, Gražina Tulauskaitė, Kazys Zupka, Jonas Graičiūnas, Paulius Drevinis, Leonardas Gutauskas, Povilas Pečeliūnas, Vytautas Skripka, Antanas Masionis, Elena Spurgaitė, Algirdas Verba, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Stasys Jonauskas, Vytautas Mačiuika, Vytautas Karalius, Danguolė Sadūnaitė, Marija Jurgita Saulaitytė, Chuanas Ramonas Chimenesas, Algirdas Julius Greimas, Juozas Mečkauskas, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Markas Zingeris, Giedrė Širvytė, Gintaras Patackas, Kęstutis Navakas, Oktavijas Pasas, Vytautas P. Bložė, Gražina Cieškaitė, Antanas Kalanavičius, Aidas Marčėnas, Tomas Vilius Kajokas, Jolita Skablauskaitė, Alfonsas Bukontas, Stasys Jurevičius, Sigitas Parulskis, Rimvydas Šilbajoris, Vytautas Rubavičius, Jurgis Kunčinas, Dalia Jazukevičiūtė, Vladas Braziūnas, Enrika Striogaitė, Jaunius Čemolonskas, Kornelijus Platelis, Valteris fon der Fogelveidė, Volfgangas Borchertas, Robertas Keturakis, Jonas Jakštas, Vilija Šulcaitė, Jonas Mačiukevičius, Bronius Mackevičius, Alfredas Franckaitis, Nijolė Miliauskaitė, Elena Karaliūtė, Alfonsas Keliuotis, Leonardas Žitkevičius, Leonas Lėtas, Mykolas Linkevičius, Edvardas Kocbekas, Veno Tauferis, Julija Jckentaitė, Alis Balbierius, Gasparas Aleksa, Paulina Žemgulytė, Jadvyga Benbnovska, Matilda Stempkovska, Aleksandras Sokolovskis, Vojcechas Piotrovičius, Marija Lotocka, Aleksandras Sniežko, Romualdas Miečkovskis, Henrikas Mažul, Alicija Rybalko, Juzefas Šostakovskis, Dovilė Zelčiūtė, Eugenijus Ališanka, Patricija Šmitaitė-Pakalkienė, Arvydas Genys, Elena Karnauskaitė, Romas Daugirdas, Jaanas Kaplinskis, Zita Mažeikaitė, Rimantas Vanagas, Regina Biržinytė, Antanas Drilinga, Eduardas Selelionis, Petras Panavas, Jonas Kantautas, Vytautas Brencius, Danielė Girdenytė, Rimgaudas Graibus, Artūras Tereškinas, Roma Mokolaitė, Alvydas Bausys, Stasys Stacevičius, Daiva Molytė, Sigitas Birgelis, Solveiga Daugirdaitė, Tomas Arūnas Rudokas, Dilanas Tomas, Kęstutis Rastenis, Viktoras Rudžianskas, Vidmantas Elmiškis, Laima Matonytė, Algirdas Alionis, Vytautas Jancikevičius, Jonas Baranauskas, Danutė Vaskelaitė, Viktoras Gulbinas, Edvardas Drėgva, Vytautas Kaziela, Verneris Aspenstriomas, Mykolas Karčiauskas, Julija Švabaitė, Evaldas Ignatavičius, Sigita Juozapavičiūtė, Donatas Valančiauskas, Valdas Gedgaudas, Dainius Dirgėla, Sigitas Geda

[/expand]

 

Almanacho recenzijos

Valdas Kukulas. Lyriškasis mūsų kanibalizmas

[expand title=”Skaityti”]

„Metai”, 1991 Nr. 9

„Nekenčiu literatūros!“ – stambiausiom raidėm užrašo jaunas anoniminis autorius „Šiaurės Atėnuose“. Nė valanda, nė minute ne jaunesnis ir ne vyresnis S. Parulskis „Literatūroje ir mene“ priekabiai stebi, „kokia aktyviau sportuojančių poetų poetinė forma“, tačiau laukto prisipažinimo taip ir neištaria: „nekenčiu „Poezijos pavasario“! Matyt, tai išties knyga, kurią reikia nusipirkti kaip Poezijos pavasario švenčių suvenyrą, pasidėti į lentyną – kaip tuo metu rašančių poetų pavardžių sąvadą ar madingiausių motyvų bei poetinių formų katalogą, pavartyti kaip metų, penkmečio, dešimtmečio poezijos panoramos atlasą. Skaityti „Poezijos pavasarį“ darosi vis sunkiau ir sunkiau, ir suprantu S. Parulskį, pasišovusį nustatyti almanacho autorių poetinę formą, o pusę recenzijos paskyrusį tiems, kurie knygoje nedalyvauja. „Poezijos pavasario“ skaitymas kasmet tampa vis sudėtingesnėmis „kontrolinėmis varžybomis“, reikalaujančiomis vis puikesnės skaitytojo „sportinės formos“. Pavargęs nuo skaitomų eilėraščių monotonijos, nevalingai imi galvoti apie tuos, kurių almanache nėra. Kodėl per šimtą poetų turi misti vienu ir tuo pačiu „erdvių didžiuoju žavesiu“ (J. Jekentaitė) ir „jūros kraujo potvyniais“ (J. Mečkauskas), „balsu protėvių paukščio“ (A. Marčėnas) ir „dangaus lelija anemiška“ (J. Skablauskaiiė)? Net R. Keturakis, lėtos ir žemiškos skubros poetas, publikaciją pradeda nuo „beribės nakties“. Net K. Platelis, kultūros ir socialinės mitologijos analitikas, ištaško savo sodų „žiedų pirmavaizdžius po užsąmonę“. Kosmosas ir dvasios gelmės, paslaptingas visatos gaudesys ir neįžvelgiama prigimties tamsybė. Ir kažkokia visiems bendra niekieno intonacija, kažkokia neperžvelgiama „poetinė migla“…
Almanache spausdinama 121 poeto publikacija. Gerbiant poeziją, šiai knygai tektų skirti 121 vakarą. Ir visai nejuokaudamas įtariu, kad kasvakar laipiodamas vertikale, jungiančia sielos slėpinių gelmenis su kanoniškojo Dievo buveine, 122-ąjį vakarą normalus žmogus iššoktų iš balkono („tvyro plokštumos vėjo vandens sumaišty / šiurpios blyksnės kur vakarą plėšo“, – J. Cemolonskas). O jeigu jis šoktų skanduodamas K. Rastenį („Ką mes galim pasakyti / Apie savo egzistencijos prasmę,/ Kaip mes galim išreikšti / Savuosius jausmus?“), – net į laidotuves niekas neateitų,
Kas atsitiko mums ir mūsų poezijai? Kodėl prikeliantieji, žadinantieji poetai kuria užmušančią, monotonija marinančią poeziją? Nė vienas čia paminėtas ir nepaminėtas poetas nerašo aiškiai blogai, ir tai yra baisiausia. Atskirai paimta kiekviena publikacija gali būti išspausdinta ir neblogai įvertinta, ir tai yra dramatiškiausia. Vidutiniai, geri ir net labai geri poetai kuria tokį kontekstą, kuris kasmet vis intensyviau naikina jį kuriančiuosius. Ir šito konteksto priežastys bei aukos – ne klasikai, kuriuos dabar madinga kaltinti už viską, kas mums nepatinka. Skėrių debesiu nugulę šimtai eilėraščių į visas puses tampo ne Just. Marcinkevičiaus ar A. Žukausko, o V. Bložės ir S. Gedos, G. Patacko ir N. Miliauskaitės poetiką, skaidydami, ardydami ir vėl ją sudėliodami, iš vieno įvaizdžio išspausdami vieną etiudą, o iš ciklo suimprovizuodami vieną metaforą. Poetinė mokykla, tarsi garantuodama vietą literatūros istorijoje, daro pernelyg elementarius pačius populiariausius poetus čia ir dabar. Universiteto literatai, iš paskutiniųjų gilindami minimalią takoskyrą tarp savo stilių ir poetinių formų, net nepastebi, kaip juos niveliuoja platesnis, bendresnis kontekstas. Šitame kontekste netenka prasmės net drąsiausias judesys punktuacijos ar strofikos lygyje. Aktualus tėra turinys, kuris dar gali iš vidaus išsprogdinti poetinį kiautą. „Uniformizmas – nelaimė – kvailybė. Ateina kokia meno ar literatūros srovė – visi puola rašyti taip, kaip kiti, Uniformizmas – liga. (…) Kai kurią naujovę apipuola tranai-pamėgdžiotojai – išdarko, sumala visa, kas buvo nauja. Pamėgdžiotojai nepagilina duotų minčių, bet jas suardo.“ Gali pagalvoti, kad F. Kirša rašė ateičiai, 1981–1991 metams. Situacija kartojasi. Bendras meninis lygis – pakankamai aukštas ir profesionalus – tampa pražūtingas. Pražūtingas visų pirma kartų lyderiams, nes keliems dešimtmečiams demitologizuojamas jų originalumas. Keli dešimtmečiai turės nuosekliai į literatūros nuostolius nurašinėti jų pasekėjus ir epigonus. Kas trukdė Z. Mažeikaitei įsiskaityti į V. Bložę anksčiau, negu pasirodė N. Miliauskaitės knygos („Pakluonėj krečiam aguonas,/ pasitiesę nebalintą drobę./ Vidurdienio mieguista atokaita,/ barška karūnuotos galvutės“)? Kas neleido P. Šmitaitei-Pakalkienei meta-forizuoti folklorą ir kultūrą anksčiau, negu N. Miliauskaitė ir D. Paulauskaitė parašė savo eilėraščių apysakas („Vaikas eina per sniegą ir šaltį patikliai/ o aplinkui tik užsnigtos tuščios lesyklos“)? Kodėl E. Ališankai būtina sintaksė, bložiškai skaidanti laiką ir aplinką („laiko būta daugiau, bet beprasmės dalybos,/ kai dalijantis lieka, dalybos ženkle“)? Kodėl net S. Parulskis konkretybei įprasminti naudoja aiškius kaip dukart du V. Bložės principus („pusto pjuvenas silpnas pusiaunakčio/ vėjas/ žeria mums į akis“)?
Suprantu, poetai gali kontrargumentuoti: mūsų poezija pakankamai turtinga ir įvairi, ir neką čia naujo išrasi. Šiemetinis almanachas dėmonstruoja pagirtiną atsparumą naujajai konjunktūrai, jame spausdinami eilėraščiai kalba apie amžinus, nepraeinamus dalykus. Jeigu poetinio kalbėjimo toną duoda tie, o ne kiti poetai, vadinasi, jų psichologinis mentalitetas ir temperamentas labiausiai atitinka dvasines šiandienos būsenas. Pagaliau kritika niekada nebuvo patikimas meninės vertės ekspertas. Tai, kaip aš rašau, yra grynai mano reikalas. Anot K. Navako, „mirusieji telaidoja savo numirėlius, tačiau kiek dar mūsų poetų ir kritikų teberašo pagal Stanislavskio sistemą“. Ir visa tai tiesa. Argumentai suprantami, bet, mano galva, dar nepakankami. Tai, apie ką kalbame, nėra vien poetinė, estetinė problema. Pagaliau tai nėra ir vien literatūrinės mados klausimas. „Stanislavskio sistema“ visiškai puikiai jaučiasi Skandinavijos teatruose – kaip atsvara „teatrinei poilsio industrijai“ ir akį rėžiančiam avangardui. Poezijos pasąmonėje šiandien, regis, vyksta visai netaurus ir nedžentelmeniškas vidinio išsilaisvinimo būtinybės ir ribotų asmeninių ambicijų karas. Meninę savimonę aiškiai gožia visuomeninė, politinė savimonė, kūrybinę psichologiją paradoksaliai stumianti į estetinį hermetiškumą ir etinį ribotumą. Nevalingai ir vis dėlto demonstratyviai griaunami tiltai į krantą, kuriame stovi S. Nėris ir B. Sruoga, Putinas ir J. Aistis, Just. Marcinkevičius ir A. Baltakis. Būtent todėl akcentuojama šiaip jau gana natūraliai egzistuojanti žaidimo estetika. Būtent todėl aktualizuojamos poezijos idėjos, kurios yra „išimtinai estetinės“ . (K. Navakas). Tai tiesa, bet kai reikia kartoti elementarią tiesą, jau įtartina. Kita vertus, be šito konteksto būtų banalus ir nevertas prisiminti jau gerokai užmirštas L. Žitkevičius:

Be žaidimo būt žmogus negali,
Juo labiau, kai rimto darbo imas.
Rimtą darbą stumtelėk į šalį –
Ir belieka vien tiktai žaidimas.

Tuo tarpu saloje, užgyventoje V. Bložės ir G. Patacko, vietos ne tiek jau daug, bet kol kas – ir visai ne dėl estetinių priežasčių – tik ta sala tepriimtina dešimtims jaunesnių ir vyresnių poetų. Suminša žodžiai ir intonacijos, metaforos konstravimo ir sintaksės bei strofikos laužymo būdai, ir – kartoju – juo liūdniau, nes visa tai „daroma kultūringai“, viskas pakankamo meninio lygio. Prancūzų poezijoje susikalba metafizinis P. Klodelio Dievas, prokomunistinė P. Eliuaro patetika, ir konkreti, rupi Ž. Prevero kasdienybės pajauta. Lenko K. I. Galčinskio šokinėjančią blevyzgą puikiai papildo T. Ruževičiaus situacijos eilėraštis, o šį – politinis Z. Herberto šedevras „Pranešimas iš apsupto miesto“. Ir mūsų metų, penkmečio, dešimtmečio poezijos panoramos tikrai nepagadintų dvasingai intonuota abstrakcija, balansuojanti tarp R. M. Rilkės minties ir Just. Marcinkevičiaus širdingumo, žaismingai nubrėžta konkretybės linija, jungianti A. Baltakio jaunystės metų skurdo lagaminą ir Ž. Prevero į keptuvę leidžiamą kiaušinį, kurio dužimas iš proto varo badaujantį bedarbį. Bedarbių jau randasi, bet eilėraščiui žvelgti į tą pusę šiukštu: A. Baltakis buvo komunistas, o Ž. Preveras – pernelyg populiarus TSRS. Politinės ir dvasinės apsupties situacija visuomenei baigia įvaryti totalinę neurozę, bet eiti paskui Z. Herbertą būtų nusikalstama: politinė lyrika mūsų sąmonėje neatplėšiama nuo V. Montvilos ir V. Majakovskio tradicijos. Kasdieninis konfliktas tarp meilės, įsipareigojimų tautai ir skeptiškai viską vertinančio proto galėtų išskelti naujai išgyvenamą „gelmių ir viršūnių“ konfliktą, bet ne: juk abstraktus Putino mąstymas neparemtas šiandien mums neišvengiama estetine bravūra. Šitaip atsiribojame nuo to, ką jau turime ir galėtume dar turėti, ir užtrenkiame duris tam, ko dar nepatyrėme, bet ir nenorime patirti. Verčiau uždara sistema, motyvuojanti ir grindžianti pati save. Verčiau idėjinės nekaltybės tvoromis aptverta teritorija, kurioje eilėraščiai iš idėjinio ir estetinio bado ryja vieni kitus. Žavus tas mūsų lyriškasis kanibalizmas. Estetinė refleksija pakyla aukščiau šios kanibališkos kasdienybės: „Liudvigas Tykas rašė, kad tikroji poezijos istorija yra dvasios istorija ir šia prasme ji visada lieka nepasiekiamu idealu“ (K. Navakas); „Literatūros istoriją turi rašyti filosofai, o ne literatūros mokytojai ir biografai bei bibliografai“ (F. Kirša). Bet pačios poezijos tai negelbsti.
Ir vis dėlto iš ano 121 vakaro bent man kokie 25 pasirodė prasmingi. Žinoma/vienas vakaras nelygus kitam, kai kada net ne apie vakarą, o apie visą dieną reikia kalbėti (tarkim, norint T. Marcinkevičiūtės vertimuose aptikti D. Tomo poeziją, būtina rimta poetinė ir kalbinė rekonstrukcija, o tai įpareigoja skaityti ir kitų, ir kitokius šio poeto vertimus), bet viena tikrai aišku: dvidešimt šeštąjį vakarą poezijos kritikos pasidaro gaila labiau negu pačios poezijos. Skaitydamas poetų knygas, regis, susidarai gana stabilią nuomonę, kad G. Patackas yra šiek tiek autentiškesnis poetas už T. A. Rudoką, o N. Miliauskaitė mobilesnė už S. Daugirdaitę. Skaitydamas „Poezijos pavasarį“ patiri, kad viskas yra atvirkščiai. Niekieno neišdraskyti, neišskaidyti ir todėl iškart atpažįstami lieka A. Puišytė ir J. Strielkūnas, H. Čigriejus ir A. Verba, K. Navakas ir A. Tereškinas, S. Daugirdaitė ir T. A. Rudokas. Palaimintas šiuo atveju poetų nepopuliarumas! Jie paprasčiausiai vieniši. Suprantu, kad prieš keletą dešimtmečių būtent apie šiuos poetus buvo galima kalbėti žodžiais, kuriais nūnai apibūdinami populiariausieji. (Tiesa, A. Tereškinas artėja prie V. Rubavičiaus, bet tai dar ne minia.) Suprantu, kad rytoj šis sąrašas atrodys kitaip, kad laikas nupurtys visus epigonus, ir V. Bložė, G. Patackas stos prieš poezijos dievus autentiški ir saviti, kokie jie iš tikrųjų ir yra. Poezijos vertybės išsirikiuos derama tvarka, o poezijos vertinimai taip ir liks tos dienos, to konteksto, tos konjunktūros liudijimas. XXI a. gimusiam dešimtokui bus nesuprantami šiandieninės mūsų poezijos kanibališkieji polinkiai, kaip šiandien negalime tiksliai pasakyti, kokios pavardės provokavo F. Kiršos rezignaciją. Suvokiant šitą vertinimų ir interpretacijų reliatyvizmą, nusvyra rankos: poetinės saviraidos samprata ir perspektyvos jutimas tarsi sugriauna visus tavo vertinimus, bet, kita vertus, juk reikia gelbėti poeziją nuo jos narkotinės užmaršties, rinka ir taip žada tiražų bei populiarumo krachą: kam dėl į to stengtis pačiai poezijai? Tiesa, vertinimų reliatyvumo suvokimas nuima bent jau dalį atsakomybės nuo poezijos kritiko galvos, ir beveik ramia sąžine galima išvardyti, be ko šiemetinis poezijos almanachas galėjo išsiversti. Neinformatyvūs, o kartais ir netalentingi šiemet man pasirodė G. Tulauskaitė, K. Zupka, P. Pečeliūnas, E. Spurgaitė, V. Mačiuika, V. Karalius, D. Sadūnaitė, J. Męčkauskas, T. Marcinkevičiūtė, G. Širvytė (ypač), J. Skablauskaitė, S. Jurevičius, E. Striogaitė, K. Platelis (nors ir kaip keista! išskyrus eil. „Išprotėjimai“), J. Jakštas, V. Šulcaitė; A. Franckaitis, E. Karaliūtė, A. Keliuotis, L. Lėtas, J. Jekentaitė, G. Aleksa, R. Vanagas (be „Tuščių namų“), A. Drilinga, P. Panavas, J. Kantautas, D. Girdenytė, R. Graibus, R. Mokolaitė, D. Molytė, K. Rastenis, V. Rudžianskas (be … „šventą nešulį…“), V. Elmiškis, L. Matonytė, A. Alionis, V. Jancikevičius, J. Baranauskas, D. Vaskelaitė, V. Gulbinas, E. Drėgva. Vietoj jų ramiai ir savarankiškai, niekieno nežudomi ir nieko nežudydami knygoje puikiai jaustųsi Just. Marcinkevičius ir A. Maldonis, J. Macevičius ir A. Bernotas, M. Martinaitis ir S. Geda, J. Vaičiūnaitė ir O. Baliukonytė, A. Mikuta ir J. Juškaitis, D. Paulauskaitė ir A. Grybauskas, A. A. Jonynas ir D. Kajokas… Žinoma, jei A. Bernotas nesumanytų perdėm modernizuoti savo poetikos, o A. A. Jonynas nepakartotų savo eksperimentų, pademonstruotų . „Keturiuose vėjuose“. Talentingi poetai – mobilūs, jie sugeba mokytis net iš G. Širvytės. Beje, kaip Vilniaus universiteto studentai sudėti po viena rubrika, taip kolektyvinės publikacijos prašytusi ir J. Švabaitė, R. Biržinytė, Z. Mažeikaitė, P. Šmitaitė-Pakalkienė, D. Zelčiūtė, J. Jekentaitė… O S. Geda pabaigos žodyje mus dar paguodžia: iš autorių, nepatekusių į „Poezijos.pavasarį“, būtų galima sudaryti antrą almanachą…
Žinoma, šie liūdnoki pasvarstymai jokiu būdu nenukreipti prieš knygos rengėjus. Almanacho prasmė ta ir yra, kad jis atspindi realią mūsų poezijos situaciją. Tad ir baimė, ir nerimas, ir nusivylimas susiję ne su „Poezijos pavasariu“ konkrečiai, o su poezija, grasinančia greitai ir negailestingai diskredituoti poezijos knygą – ir kaip daiktą, ir kaip reiškinį. Mes ir taip ilgai buvom pakantūs savo poezijos vienodėjimui ir autoepigonizmui, ir tik pastaraisias metais, kai „Poezijos pavasariai“ ėmė sparčiai storėti, kai pavardžių juose ėmė rodytis vos ne daugiau negu pačių eilėraščių, suklusome. Egzodo kritika, žvelgdama iš šalies, nūnai aliarmą keliančias mūsų poezijos tendencijas įvardino jau prieš penkiolika metų (1976). Jau tada ji mūsų poezijoje pasigedo „minties ir emocijos įtampos, poetinio jausmo pulsavimo. Neretai atrodo, kad tai tik žodžių kompiliacijos, kažkoks išviršinis avangardiškumas. O kad sekimo vienų kitais ten netrūksta – tai irgi ne paslaptis“ (V. Jonynas). Jau tada jai atrodė, kad ne vienas mūsų rašo „tik iš reikalo, savo eilėmis įsiliedamas į bendrą nepavojingą srovę. Nėra čia sūkurių, juo labiau jaunatviškos kovos su gyvenimu. Nėra čia didžios meilės. Aiškiai matosi, jog poetai yra pirmaeiliai literatai, geri savo kalbos žinovai, dainingi, lankstūs, žodingi. Tačiau savo emocine architektūra jie dažnai primena už senojo Vilniaus tvarkingai išdėstytus Žirmūnų arba Lazdynų keturkampius pastatus“ (P. Visvydas).
Prisiminkime, kad per tą laiką pastatyti Justiniškių, Pašilaičių, Fabijoniškių rajonai, prigrūsti tų pačių keturkampių dėžučių.

[/expand]

 

Sigitas Parulskis. Žaliam pavasario sode trenkė medis durimis

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1991 05 25

Sportinio pasaulio vandenyse (ir teoriniuose, ir praktiniuose) plūduriuoja tokie reiškiniai: kontrolinė treniruotė, kontrolinės varžybos. Jų metu (kalbėsime lengvosios atletikos žanro ribose) sportininkai tikrinami pagal šoklumo (į aukštį Abalachovo būdu, į tolį iš vietos, trišuolis), pagal greitumo (60 metrų iš vietos, įsibėgėjus, metikams dar svorio svaidymas per galvą iš priekio ir kt.) ir pagal kitokias normas. Sklaidydami „Poezijos pavasario“ puslapius, matyt, ir turėtumėm įsitikinti, kokia aktyviau (arba nelabai) sportuojančių poetų poetinė forma.
Bet iš pradžių gal pamėginkim pasigalynėti su formuluočių demonais grėsmingais. Šiųmetiniam almanachui – jau 26-eri (visai kaip ir mums!). Apžvelgdamas iš paukščio (pavyzdžiui, stručio) skrydžio savo nulėktus metus, žmogus, – nori jis to ar nenori, malonu jam knaisiotis ar visai ne, – vis dėlto pastebi įvykusius, o gal tebevykstančius pokyčius, išskiria suvirtusius įvairiopos patirties klodus, jų sintezę, nuotykių koegzistenciją bei jų rezultatus vidinio pasaulio kambariuos, užkaboriuos ir tė tė. Ar galime taip vertinti (apžiūrinėti) vienerių metų „Poezijos pavasario“ egzempliorių? Ne. „Ką gali ir ko negali padaryti almanacho sudarytojai, redkolegija, tarėjai bei patarėjai? Pirmiausia – negalime nelyg į kokią dešrą sukišti visų nelaimingo pakraščio rašančių ir pasirašančių, prašančių ir skundžiančių, nuskaustų ir įskaudintų. Kiekvieną pavasarį vis didėja, pučiasi ir plečiasi atstumtų autorių būriai, vis daugiau rizikos ir baimės – išbildins kas nors vieną gražią dieną mums langus!“ Deja, šitaip kalba ne universalinės direktorius, o redakcinės komisijos pirmininkas Sigitas Geda. Nors dėl dešros būtų galima šiek tiek pasiginčyti: geri šeimininkai niekad į ją nekiša kas pakliuvo, nors šių, ir kitų metų almanacho „dešra“ tikrai ne geriausios kokybės.
Jokio akmens prieš „Poezijos pavasarį“ nesinešiojame, bet išsiaiškinti, nors ir nemokšiškai, retkarčiais galima. Kodėl mes jame norime matyti savo pavardes ir keliolika (keliasdešimt) eilučių? Anot Antuano Gaileto, ankstėliau, prieš kokį dešimtmetį, pakliūti minėtan almanachan būdavo prestižo reikalas. (Pamenam kaip šiandien, vienam jaunam eiliuotojui pakako paminėt publikaciją „P.p.“ ir jau kitų organų „Pergalės“ skyriaus redaktoriui nebereikėjo vardinti.) Nieko čia bloga, tik, prisiminę, ką reiškė prestižas (oficiozinis) anais gerais laikais, sakome – hm, hm, pieva, hm. hm. drugelis… Negalime prieš vėją spjauti ir dėl nubyrančių grašių – mes per amžius jų neturim. Pinigai, žinoma, niekybė, tiesiog tu kaka, bet dar vienas niuansėlis – knygos sindromas. Tikras jūreivis negali be jūros, jį dusina. Poetui dažnai jūrą pakeičia kad ir nedidelės talpos, bet vis dėlto smagūs publikacijų laiveliai. Knygą galima išleisti kas ketveri – šešeri metai, o „Poezijos pavasaris“ – knyga kasmet. Nors ir pora puslapių, vis tiek: ne sienlaikraštis, ne laikraštis, atspaustas ant sviestinio popieriaus. Norėdami nuraminti bei nuoširdžiausiai paguosti besikremtančius sudarytojus, informuojame skaitančiąja visuomenę, kad tokio tipo almanachas panašus į didžiulį ilgą traukinį – niekaip į jį nesusodinsi vien tik gerų, mėgstamų, niekad jie visi nesuras tarpusavy kibirkštis bei kitas skiedras mėtančios kalbos, niekaip čia nesužiūrėsi, kuris kada įlipo, juo labiau – kada išlipo arba buvo ištrenktas. Tiesa, gerus, įdomius almanachus dažniausiai leidžia grupė draugų (geriau – bičiulių, bendraminčių), o toks visuotinai proteguojamas ir gimdomas – pamename, buvo laikotarpių istorijoje, kai respublikos ar kiek mažesni kolektyvai išleisdavo bendrus tankus, aeroplanus bei kitokią liaudies ūkiui naudingą techniką. Poezijos pavasario sode pirmiausia susiraskim F. Kiršą: „Naujoj knygoj, jeigu ji yra iš viso priimtina, reikėtų parodyti, kas gražu, džiaugsminga, vertinga“. Vietoj prisimintas šis autorius, reikalaujantis grožio apaštalų, šviesių minčių – ir iš kritiko, ir iš kūrėjo. Deja, pasak jo, „mene – kas pamėgdžiota, tas jau miršta“. Kiek rastumėm žaliuojančiam poezijos pavasario sode nepamėgdžiojančių, nesudėvėtų? Ką galim pasakyt apie sportinę krūvon subėgusių Lietuvos poetų formą?
Pirmiausia – tuščia – kažkaip be E. Mieželaičio, šaltas vėjas galbūt užgavo J. Juškaitį – taip pat tyla; tiesa, jis padaręs labai vykusį darbą: parašęs (o gal net ir parengęs publikacijas), kas yra F. Kirša, P. Gaučys, J. Žlabys-Žengė, G. Tulauskaitė, M. Linkevičius, K. Zupka, D. Sadūnaitė, M. J. Saulaitytė, L. Lėtas, nes šitie gerbtini, kultūrai nusipelnę žmonės galėjo visai užsimest negirdėtų pavardžių kataloguose. O, jeigu taip būtų galimybių ir apie kitus autorius šiek tiek pasiskaityt! (Nepriekaištas.) Tyli kaip žemė M. Martinaitis, į vertėjų luomą persikvalifikavęs S. Geda, šį kartą išvertęs stebėtinai lietuvišką estų poetą Janą Kaplinskį:

Dalgį statai
po stogu.
Grėblį svirnan.
Šieną – šalinėn.
Bet žolė vėlei želia ir nieko
neatmena.

J. Vaičiūnaitės pečius slegia sudarytojos našta? Kad tik kitiems užtektų vietos? Kaip matom, mūsų poetinis žvaigždynas šį kartą praretęs, o juk smagu būdavo – poezijos sodan įeini ir skaitai tik gerus poetus, tik džiaugiesi, kad dar yra! (Tiesa ir tai, kad jau baisu vyresniuosius poetus girt be saiko, – daugeliui jaunų maištautojų tokie veiksmai primena nepadorias scenas. Ką bedarysi – Č. Čaplinas tai pat paseno!) Jeigu užsimotumėm plačiau, tai nėra ir A. Nykos-Niliūno, K. Bradūno, H. Nagio, B. Brazdžionio, L. Sutemos bei kitų tolimosios Lietuvos poetų…
Kornelijui Plateliui jau laikas būtų parašyti mažiausiai du į elementarų poezijos pasaulį įvedančius vadovėlius – vieną vidurinėms (gal jau nebe taip) mokykloms, kitą – aukštosioms, ir gal ne tik humanitarinio profilio. Paprastai, aiškiai, pasitelkus pasaulinės poetikos standartus – net mums suprantama! Nuo K.Donelaičio – dėl straipsnio apimties gana fragmentiškai, bet vis tiek dalykiškai – apžvelgdamas modernumo simptomus lietuvių poezijoj, K.Platelis išskiria (pagal formavimo principus) dvi modernios poezijos kryptis. „Pirmajai būdinga uždara struktūra: visas eilėraštis, nepaisant jo metaforų įvairovės, veikia kaip viena metafora“ (būdinga T. Venclovai, V. P. Bložei, J. Vaičiūnaitei, M. Martinaičiui, J. Juškaičiui, A. A. Jonynui, A. Grybauskui, D. Kajokui, N. Miliauskaitei, K. Plateliui). Primenam – visa tai surašyta 262 puslapyje. „Kita kryptis – tai atviros struktūros eilėraštis, kai tartum ant virvutės veriami įvaizdžiai ir metaforos vis papildo jo meninį vaizdą, tačiau virvutės galai nesurišami“ (būdinga kai kurioms minėtų autorių ankstyvosioms knygoms, G. Cieškaitės, V. Baltuškevičiaus, G. Patacko, R. Rastausko, V. Rubavičiaus kūrybai).
Daugiau jau nebecituosim, tik dar sykį pasiteisinsim – toks yra būdas perskaityt ir „Poezijos pavasarį-91“. Būdų, be abejo, yra galybė, bet, kadangi visi jau pavargom, ženkim prie paprasčiausio, nors sunku pasakyti, ar tai tematinis išskaičiavimas.
Pavasarį lengviausia kalbėti apie mirtį, kai viskas ima augti, skleistis, virti… Gal į šitą pusę mus bus pastūmėjusi R. Skučaitė: „Mačiau Malevičių/Kvadratas aiškiai juodas“. O gal ir M. Zingerio eilutės:

Žinojau, kad mirtis pasigalandusi
dantis, ir kaip spyna ji užsitrenks.

Daug jau prišnekėta apie angas, tiltus ir kitokias duris į aną pasaulį, o čia – klapt spyna, viskas paprasta, taupu, krečia drėgnos ir tamsios laiptinės šiurpulys. Taigi – kuo minta mirtis, arba kuo ją šeria šį pavasarį poetai?
Katalikiškos malonės patosas:

Viskas bus sugrąžinta, ir mirties jau nebus.
Dieviško spindulio kardas suskaldys grabus.
(A. Puišytė)

Audiotransliacijos iš anos pusės ilgesys:

Ar klausomės kada žinių,
Kurias transliuoja mums velionys?
(J. Strielkūnas)

Radauskiška senatvės ironija:

Eina senis ir murma: mirsiu jau mirsiu.
Na, nedejuok taip ir taip nevaidinki.
(H. Čigriejus)

Mėginimai pačią mirtį paversti vienu iš jos lankytojų:

Praeina visa, ir mirtis praeis.
(L. Gutauskas)

Mirties erdvės parametrai:

mirtis

gali būti bet kur
bet kur gali prasidėti
(V. Rubavičius)

Kukutiški pasišnekėjimai su mirtimi:

Kaip. mirtie, tavęs
bijoti?
(Ch. R. Chimenesas, vertė P. Gaučys)

Autentiški pasišnekėjimai su mirtimi: „Lietuvių poezijoje tokio autentiško pasikalbėjimo su mirtimi dar nesu matęs“ (A. J. Greimas, „Una salus victis“, žodis A. Churgino eilėms).

Ir – mirtį maitina laikas:
Kiekvieną dieną
Vis jaunesnė
Mirtis.
(O. Pasas, vertė V. Petrauskas)

Mes nė neketinome šiais pavyzdžiais paremti kokią nors pribloškiančią mirties refleksiją, bet įvairovė, kaip matom, egzistuoja. Rodos, Č. Milošas kažkur yra šnekėjęs, kad laikas – ir poezijos pagrindinis maistas. Lietuvoj šių reikalų meistras – V. P. Bložė. Jo poezijoj laikas gali būti ir ciklinis, ir sutapęs su daiktais, jį galima paveikt, apsukti, galima tuo pačiu metu ir sapnuot, ir stebėt savo sapną iš šalies. Žinoma, poezija tokias galimybes suteikia visiems, tik V. P. Bložės tekstuose laikas – bene pagrindinis veiksnys:

ir liūdna kažkaip, kad žemė visai nesisuka
kad viskas stovi vietoje tik metai
atkakliai prunkščia trypdami, o laikas
ištiestoje rankovėje laiko penkis tavo pirštus

(Tiesa, norėjom užsimint, kad jau pavadinime slypi pinklės: „Gratuliacija Jz.Ap.“ – Juozui Apučiui? Jėzui Atpirkėjui?) Nijolės Miliauskaitės laikas žemės č i a (retinta mūsų) lyg ir neturi: „Vėl esu/maža mergytė/žiūriu, kaip ruošiasi į svečius/ / mano geriausia/mano gražiausia/niekas tokios neturi“. O kad nebūtų pažeista „trijų sąjunga“ – K. Platelio „laikas“ nubyrėjęs iki trumpų atokvėpių, suabejojęs savo harmoningu ritmu: „Mano paukščiai, mano dievai/ Mano trupančio laiko pilys/ Tik aš pats /Ne savo.“
Dar norėtųsi pasidžiaugti K. Navako kilniom pastangom lietuviams įprastą orfėjiško (žaidybinio) meno sampratą pagilinti iki viduramžinių dimensijų – pasakojimas „Valteris fon der Fogelveidė ir žaidybinė vokiečių minezango tradicija“ (tik nesuprantam, kodėl rubrika ne Jaunojo, o „Jaunųjų žodis“; ar ir K. Navakas yra „mes“?).
Dar džiugiau skaitant R. Šilbajorio straipsnį apie S.Gedos vijoniškąjį ciklą, „dedikuotą didžiajam penkiolikto amžiaus prancūzų poetui ir
gėrėjui, dvasininkui ir vagiui, o apskritai šauniam vaikinui Fransua Vijonui“ (vertė M. Žukaitė). Sis straipsnis mums labai svarbus – gal šitaip prasidės čia, Lietuvoj, rašytos ir jau kiek primirštos geros poezijos renesansas?
Lietuviškai prabilo Lietuvos lenkai (vertė V. Palčinskaitė ir J. Jakštas), slovėnai (J. Vaičiūnaitė, K. Platelis), vienas švedas (vertė Z. Mažeikaitė). O štai D. Tomas visai prarado lietuvių kalbos jausmą, tapo vos išbrendamas (vertė T. Marcinkevičiūtė).
Rodos, didumą apšnekėjom. Smagiai nuteikia ir tai, kad šiemet, kaip bene prieš dešimt metų (rodos, 1984), -“P.p.-91“ universiteto žmonės. Galbūt jie ir atjaunins ne žmogaus tempais senstantj pavasarį. Tik norėtųsi jauniems žmonėms palinkėti mažiau knibinėtis po pūliuojančias krūtis, spardyt kaukoles ir pan. Nors Istorija ir dvokia kaip lavoninė, bet eilėraščius paversti lavonais nebūtina.
Taigi, mirė karalius, tegyvuoja pavasaris! Kur mes be jo, paukštukai giesmininkai, sugrįžtumėm. Ačiū. Visiems. (Daugiau nebus.)

[/expand]

 

Almanacho publikacijos

Faustas Kirša. Kūryba, menas, kultūra

[expand title=”Skaityti”]

 

1. Uniformizmas – nelaimė – kvailybė. Ateina kokia meno ir literatūros srovė – visi puola rašyti taip, kaip kiti. Uniformizmas – liga. Nė viena meno forma nėra išsemta. Kas ateina su talentu – atsineša savo spalvas, savo formas, savo filosofiją, savo juoką ir savo žavesį. Kai kurią naujovę apipuola tranai – pamėgdžiotojai – išdarko, sumala visa, kas buvo nauja. Pamėgdžiotojai nepagilina duotų minčių, bet jas suardo. Nė viena meno ar literatūros srovė nėra išbaigta.
Kas yra atgyvena? Atgyvena yra tai, ko toliau nepajėgta tobulinti.
2. Absoliutus tobulumas tėra pas Dievą, taigi, bet kuriuo keliu pradėtas menas nėra užbaigtas savo srovėje. Pozityvistiniu požiūriu – laikas ir aplinka kuria meną, tad logiškai su laiku ir aplinka kurtasis menas ir baigiasi. Tada neturėtų būti nei graikų meno, nei viduramžių, nei renesanso, nes laikas juos turėjo nunešti. Betgi jie paliko virš laiko. Tų laikų filosofijos sistemos perėjo į istorijos pelėsius, bet menas tebešviečia daug kur nepralenkiamas ir šiandien.
3. Literatūros istoriją turi rašyti filosofai, o ne literatūros mokytojai ir biografai bei bibliografai.
Kiekvienas vertingas literatūros veikalas turi savyje ir privalo turėti minties šuolių į grožį, į etiką ir metafiziką. Vien formalistiniu požiūriu vertinti kūrinį – lygu vertinti šluotą, ar ji gerai surišta ir ar gali laikytis ant koto. Dideli kritikai augina literatūrą ta prasme, kad jinai tampa visos visuomenės penas, tuo patimi ir rašytojai pajunta, kiek literatūra siekia visuomenės širdį. Širdis atliepia širdį. Visuomenė turi atspindėti rašytojo vaizduotėje, kaip ežere atspindi padangė.
Tu mane klausi, kas pirma pasireiškia – mintis ar forma. Taip vis klausdavo Stasys Šimkus. Bet aš sakau: tu neturi šio klausimo, bet klausiamas atsakyki, nesgi esi pats kūrėjas, pats suvedi Mūzą su Apolonu ir girdi jų pašnekesį dieną ir naktį. Aš sakau: į mane ateina mintis, kuri skamba tik mišių varpeliu: išneša maldą ir išneša formą. Visoks galvojimas turi maldos pradus, tačiau, koks tavo vidaus pakilimas, tokia bus forma. Vidaus smūgis suformina nuotaiką. Tik galvojimu sudėstyti žodžiai (modernizmas) neturi nei kūrybinės minties, nei kūrybinės formos. Kaip Aristotelis sako, forma pagimdo daiktą.
5. Kas yra tiesa? Kas yra (grožis) menas? Kiekviena galva aptaria savaip, nes išgyvena savaip. Individualų tiesos ir meno aptarimą sunku įpiršti kitam. Jei žmogus žmogui yra bendra giminystė išviršine prasme, tai žmogus žmogui vidujine prasme yra svetimas. Kiekvieną mirksnį kiekviename žmoguje sūkuriuoja individualinis pasaulis – nuo nervų ligi sielos – svetimas kits kitam. Ir pajutimai negali būti bendri. Net einama ligi to: kas vienam gražu, kitam bjauru; kas vienam tiesa, kitam melas.
6. Kuo žmogus talentingesnis, tuo labiau jaučia kūrybos ritmą, meniškąjį ritmą. Palaidumas literatūroj ir tapyboj ryškiausiai žymus. Nesugebėjimai pridengiami pripuolamais ar sąmoningais išmislais. Dėl to populiari skraistė: tik menininkas supranta savo kūrinį. Tai melas. Nė vieno mokslininko nėra, kuris būtų sukūręs savo sistemą be ritminio galvojimo. Čia apgaulė neįmanoma.
7. Kas turi savyje nuosavas idėjas ir mintis, tas reiškiasi originalia kūryba. Jis gyvena savo erdvėj, svetimybės sukasi apie jį. Kiek svetimybės nugali jo individualų pajėgumą, tiek jis tampa svetimas pats sau. Atsparumas, ar neatsparumas, pasireiškia talento stiprumu. Dažnas paseka svetimas formas, o mintis, kurių, matyt, trūksta, mėto įvairiom kryptim, kaip zuikis pėdas sniege. Geriau mažiau, bet savistoviau, negu daug, bet apsivogus.
8. Mūsų poezija pradėjo žengti į pramoginę poeziją.
9. Poezija iš kūrėjo reikalauja stipraus intelekto, emocijų ir darbo.
Poezija be intelekto yra vėjas, be emocijų – šakaliai, be darbo – griozdas. Leistuvas ir politūra visur reikalingi.
10. Tikras meno kūrinys yra būties stebuklas, apsireiškęs per žmogų-kūrėją. Meno kūrinys nepakartojamas: jis yra išbaigta, pati savyje vertybė. Praktiškai niekam nereikalingas dalykas, bet amžina kultūros apraiška grožiui ir gėriui. Gėris ir grožis – aukščiausia žmogaus dvasios mįslė.
Žodinė kūryba, tapyba, muzika, architektūra, tapę kūrybine forma, atkrinta nuo individo-kūrėjo ir lieka nepriklausomu dvasiniu kūnu. Ta begalybė sukurtų dvasinių vertybių apstulbina mąstantį protą. Iš paslaptingos būties kaip žibintai nuolat krenta nepasikartojantys kūriniai.
11. Tas, kas manyje neįsisąmonino, neegzistuoja. Kas negirdėjo apie Sokratą, nematė Rafaelio, tam jie neegzistuoja. Kam
jie egzistuoja, tie nuo jų pabėgti negali. Žmogaus prigimtis – priimti vertybes, nes nuo jų pabėgti negalima, neįmanoma.
Menas – pats sau tikslas – yra beprasmis.
Grožis nėra pats sau tikslas: jo paskirtis vilioti prie aukštesnio tikslo (prasmės, vertės, dvasinio pakilimo, kultūros aukščio, pažinimo savęs ir t. t.) yra lygi gėriui.
Negrožis – suardytų, nusmukusių sielų penas, lygus blogiui.
12. Tai nėra laimingos Lietuvių poezijos likimas – nueitas ne tautiniu mistiniu keliu (Čiurlionis), bet svetimybių gairėmis.
Kiekviena svetimybė išdidi, savi žmonės kuklūs. Svetimybėms atstovaują eina su kirviais ir dzidomis – hipopotamą mieliau apdainuos negu tėvynės meilę.
13. Literatūra nemėgsta putų be kraujo. Dantė, Moljeras, Baironas, Dikensas, Dostojevskis, Selma Lagerleof, Tomas Mann ir kt. ne dėl to dideli, kad būtų atitrūkę, bet dėl to, kad išaugo iš savo tautos kraujo ir dvasios. Jie daugiau savo tautos „patriotai“ negu kosmopolitai. Tai pagrindinė kūrybos tiesa. Kai kurių mūsų vyrų literatūriniai filosofavimai per aukšti plačiai miniai ir per naivūs elitui. Pertempta styga ir nepritempta ligi reikiamos aukštumos. Tai tik jaunatviškas švebeldžiojimas, kuris turės išgaruoti, bet tuo tarpu jis neša blėdį.
Saulėj spindinčios putos be kraujo išdžiūsta ir nepalieka žymių. Tai ne tragedija meno (menas nuolat turi savo apaštalus), bet to meno palydovų, kurie nesugeba išgyventi esmės – gilumo ir platybės savo tautoje. Svetimas skėtis jiems visuomet atrodo prašmatnesnis.
14. Būdinga mūsų grožinės literatūros recenzentų plunksna. Jie būtinai nori ką nors bloga rasti ir ant to blogio paremti visą savo išmintį. Jie su pasiskonėjimu vienam sakiniui, kuris jų akimis yra blogas, paveda pusę recenzijos, visai apleidę tūkstantį gerų sakinių. Vaizduojuos, jeigu jie eina į mišką, nemato nei stuobrių didingų, nei kenčiančių pavėsyje gėlių, nei ūžiančių viršūnių, nei žalumos, gyvybe trykštančios, bet rankioja supuvusias šakeles, kaišioja panosėn ir stebisi, kad čia vien puvėsiai tėra.
Jau Vydūnas savo laiku kovojo prieš tokią recenzentų kultūrą. Naujoj knygoj, jeigu ji yra iš viso priimtina, reikėtų parodyti, kas gražu, džiaugsminga, vertinga. Suprantama, tai daug sunkesnis uždavinys. Tai per maža būti apsiskaičiusiu ar žinoti literatūros teorijas. Reikia dar turėti kažko savy: jeigu nebūti kūrėju, tai būti kūryba degančiu, ereliu skraidančiu tarp idėjų, jausti savyje šviesos virpėjimą, būti grožio apaštalu.
Ten, kur yra kerštas, pyktis, pavydas, dvasios erzelis, negali būti šviesių minčių, negali pražydėti širdies žiedas amžinajam grožiui. Ką jau bekalbėti apie kultūrą, apie jautrų kūrybos procesą, kūrybos vaisių. Kas jiems žmogus, atėjęs su savo išsvajotu pasauliu, meile, grožiu. Dažniau jie pasakys: užmuškit jį! Bet jie su didžiausia pagarba ir titulais mopso vikrumu tempsis prieš tūlą direktorių ir nereikšmingą pareigūną.
Čia prisimena rudens idilija: avinų kova. Bet tai atsitinka rudens pašlaitėje, kada avinas pasirenka sau aukštą beržą su baltu šonu, balta tošimi. Avinas plaka ją standžiais ragais, ligi kraujų nuvaro galvą, nes jam vis kažkur niežti, kol, džiaugsmu pertekęs, gula ir ilsisi, „kovą“ laimėjęs. Iš tikrųjų, jis tošelę plakė, tošelė ir toliau virpa nuo vėjo prie beržo šono…
Kam teko skaityti šachmatų meisterių turnyrų aprašymą, tas pastebėjo, kad dažnai meisteriai, sakoma, pralošė dėl laiko stokos, nes ten ėjimams duotas tam tikras laikas. Baigėsi laikas, ėjimas ligi galo neišanalizuotas, o turi eiti ir darai klaidą. Pralošta.
Kai recenzentai panašias klaidas nurodo poetams, tarytum poetai tai būtų padarę dėl laiko stokos, arba recenzentas yra daug išmintingesnis bei įžvalgesnis už patį poetą. Juk poetas galėjo, reikia taip galvoti, kad nesugadintų savo kūrybos veido, to sakinio, tos strofos ar to eilėraščio visiškai nedėti, jį išmesti į kašę. Jeigu taip neatsitinka, tai poetas, kuris kitais atvejais teigiamas kaip poetas ir kūrėjas, matyti, savo minčių, savo kūrybos rate tuos išbraukiamus žodžius ar kūrinius duoda savo pasaulio sąrangoje kaip žiedus, kurie nebūtinai turi turėti visuotinį rožių kvapą ir grožį.
Nuobodus pasaulis būtų, jei tik rožės visur žydėtų, nuobodu būtų tarp vienų puvėklių gyventi, ir visiškai neįsivaizduojama, jeigu pasaulį tvarkytų vieni recenzentai.
15. Visokio plauko sektantai panašūs į kandis: kai įsikimba į kurį vieną dalyką, tai trina, trina, kol pats pavirsta į dulkes. Tą patį matome ir literatūroje. Menkos išminties, dar menkesnio talento asmenys, užsikrėtę kuria nors literatūros srove, pasidaro nelaimingos trynelės. Jiems nieko nebėra kito, kaip tik viena srovelė, kuri dažnai baigiasi tarpukalnėje. Kalnai lieka. Srovelė išdžiūsta.
16. Kuo gilesnis šulinys, tuo tamsesnis dugnas.
Kuo gilesnė praraja, tuo klaikesnė gelmė – viliojanti gelmė.
Kuo labiau giliniesi į savo socialybę, tuo aplinka darosi tolimesnė.
Gamtos dėsnis – kauptis į vienalytį kamieną.
Išsiblaškymas – neturi formos.
Modernizmas – įgavęs formą – jau ne modernizmas, o tikra senatvė.
17. Menas yra kultūros apraiška, kuri yra vertybė pati per save. Kiekviena vertybė neša naudą. Menas duoda dvasinio poilsio: jausmus nukreipia gėrio pasaulin. Tuo patim menas giminiuojasi su gėriu. Ontologiniu požiūriu menas neatsiejamas nuo būties suvokimo. Menas dalyvauja mūsų likimo apsprendime, mes norim ar nenorim, žinom ar nežinom. Kaip etinė mintis sako – neužmušk, taip estetinė mintis šaukia – džiaukis. Menui pažinti nepakanka vien jausminių išraiškų, reikalinga ir intelekto veikimo.
18. Visais laikais paraleliai ėjo klasinis literatūros kelias ir vadinamas modernizmas. Klasinis kelias išliko, o visi modernizmai išdulkėjo, nes jie buvo iš dulkių sulipdyti.
19. Kitų tautų poetai – „kruvini“ savo tautos herojai, persunkti savo tautos alsavimu, jėga, žodžio specifika. Kad ir amerikietis R. Frost, Sandburg, Ogd. Mach ir kiti.
Mūsieji poetai, – labai gaila, – yra eklektikai. Skaitai ir stebiesi: kažkur jau tas girdėta forma ir žodžiu. Nėra lietuviško kraujo. Ir jie tuo labai didžiuojasi. Palaiminta kvailystė ir bukumas!
20. Abstraktus menas būtų priimtinas, jeigu jis galiotų visiems menams. Dabar jis negalioja nei literatūrai, nei architektūrai, nes šios meno šakos savo prigimtimi negali gyventi pamišimo atmosferoje. Pabėgę nuo logikos – jos tampa niekas.
Tik spalva ir garsas gali visokius iškrypimus reikšti, bet tai neparodo, kad tai didi kūryba.
21. Mene – kas pamėgdžioja, tas jau miršta. Menas ne pamėgdžiojimas. Menas – savitas, atskiras gimimas, kaip kūdikio nepasikartojantis atvaizdas.
22. Laikas geriausias teisėjas – užmirštuosius (jei vertas!) prikelia, iškeltuosius (jei nevertas!) užmiršta. Dabartis savimylinga pataikūnė – retais atvejais su išmintingesniais nueina ar sugyvena. Dienos kvapas visus apgauna.
23. Poezija ateina kaip kūdikis prie motinos. Klonyje dirba motina. Nuo kalno bėga kūdikis pas motiną. Pirma neaiškus, mažas pumpuras. Kuo artyn, tuo aiškyn. Arčiau pribėgus, paaiškėja kūdikio veido bruožai, šypsena ir džiaugsmas. Poezija taip pat pasireiškia neaiški iš tolo. Artėjant – išryškėja visi bruožai. Atsiranda kūrinys. Kas čia? Išmąstyta, įkvėpta, apsireikšta, nušviesta? Visaip sakoma. Tik viena aišku – gimsta naujas poezijos kūrinys.
24. Yra poetų, kurie, pasigavę kurmį, aprengia jį egzistencializmo marškinėliais, ir tikri, kad draugai tikrai jį pagarbins už išradingumą ir net prozinius posakius pateisins poezijos naudai.

 

Iš knygos: Faustas Kirša. Palikimas. LEL (Lietuvių enciklopedijos leidykla), Boston, 1972

[/expand]

 

Antanas Masionis. Iš dienoraščių

[expand title=”Skaityti”]

 

1960 m. sausio 1 d. Penktadienis
Parašiau šį keturženklį skaitmenį ir susimąsčiau, apniko mane kažkokios širdį plėšančios mintys. 1960 – mano lemtis, didelė lemtis. Aš 1961 m. sutiksiu arba geriau negu šiuos (1960-shis sutikau labai liūdnai), arba dar baisiau.
Ak, kokį liūdną, graudinantį valsą groja radijas! Šis valsas – mano nuotaika, mano vidinė sielos įtampa. Gyvenime! Aš į tave žiūrėčiau pro ašaras, jeigu tas būtų man leista. Gyvenime, aš eičiau užliūliuotas neaprėpiamos melancholijos. Aš nusineščiau su savimi visą liūdesį, visą savo mažąją tragediją. Pasiimčiau, taigi, jų į kelionę. Ir galbūt tada aš nebūčiau toks prieštaringas pats sau – nejausčiau, kada širdis prisipildžius gėlos, ir neįtikinčiau savęs, kad reikia būti liūdnam, kada virpa džiaugsmas, šaukias tik atkovoti, pasiimti jį. O vis dėlto kai kada aš būnu natūralus, džiaugiuosi arba paskęstu liūdesy. Taip buvo ir vakar, paskutinę 1959 m. dieną. Papasakosiu, kaip ją praleidau, kad liktų atminimas pačiam sau. Tiesa, liūdnas, neviliojąs…
< …> „Planai svajonės“, „svajonės planai“ girdisi per radiją. Kokie mano planai? Pernai aš labai daug ko tikėjausi, planavau. O šiemet nedrįstu. Net neišdrįstu planuoti. Didžiausia mano svajonė – sėkmingai užbaigti mokyklą ir išeiti į naują kelionę. Norėčiau, nenumaldomai trokštu naują kelio tarpą pradėti mokslu – įstoti į aukštąją mokyklą. Jeigu tai nepavyktų – būtų didžiulis lūžis mano ir taip jau svyruojančiame gyvenime. Nebežinau ką aš daryčiau, silpnas, be sveikatos. O gal paims į kariuomenę. Tai geriau būtų, negu likti namie neįstojus mokytis.

1960 m. vasario 18 d. Ketvirtadienis
Kada pagaliau aš tikrą dėmesį sukaupsiu į dienoraštį, kada išliesiu savo sielos polėkius ir neviltį? Tiktai konstatuoju faktus, ir viskas. O juk dabartinis mano gyvenimo periodas yra labai sudėtingas ir baisiai prieštaringas. Kokia kova vyksta mano sielos viduje. Kada pagaliau ji aptils, kur aš pasuksiu? Aš vėl, jaučiu, darausi visai toks kaip pernai šiuo laiku, tiktai dar blogiau – mano padėtis beviltiškesnė. Aš vėl nusivyliau dauguma žmonių, o ir manimi tikriausia nemaža nusivylė. Iš išorės žiūrint į mane, galima ir galbūt reikia nusivilti manimi. Aš beveik visada dabar atrodau paniuręs, o kitiems galbūt atrodau piktas, užsidaręs. Nemaža prisidėjo prie to, kad aš vėl nuslysčiau į pesimizmą, gyvenimo sąlygos, jų prieštaravimai. Sakykim – aš tarybinis žmogus (žinoma, aišku visiems – ne kitoks). Štai šiandie žiūrėjati filmus (apie tai paskui), o atėjęs vakare nuo ryto neturėjęs burnoje nė kąsnio ir dabar tebesu nevalgęs, išskyrus seną plutą, kurią sugraužiau su juoda atšalusia kava. Jau tiek nemaloniai veikia toks maitinimasis, kad negalima apsakyti: sulysau iki aukščiausio laipsnio, ir taip paveikė pusbadžiavimas, kad dabar kažkaip nebepajaučiu alkio, praleidžiu ligi vakaro nuo ryto, sausa gerklėje, o apie valgymą kažkaip pamirštu. Parėjęs namo, visada atsimenu, bet nėra jo, to valgio. Visa šeima pusbadžiauja. Štai tau tarybinis žmogus kaip gyvena! Ką gi tas tarybinis žmogus – dabar štai klauso radijo, puikios liaudies muzikos, skaito laikraštį, reiškia, šviečiasi, kultūrinasi, bet… nevalgęs.
Aš žinau, kad ne visiems reikalinga tai, kas man būdinga. Ne visi šitaip gyvena. Čia, aišku, mano kamerizmas. Bet aš dažnai imu galvoti apie tai, kad dar yra ir dar kartą yra tokių žmonių socializmo šalyje, kurie pusbadžiaųia arba tiesiog badauja.

1962 m. kovo 31 d. Sekmadienis
Praėjo diena, galima jau pasakyti. Dabar 9 valanda vakaro. Sėdžiu prie savo įprasto nuo pat vaikystės staliuko ir rašau dienoraštį… Šiandien Juozas papasakojo daug daug apie koncentracijos stovyklas, kur jos buvo… Yra mirties stovyklos, yra stovyklos, iš kur žmonės niekur neišleidžiami, tiktai į kapus… Yra stovyklos, kokias aprašė Solženicynas. Tokio tipo stovykloj buvo ir Juozas. Ji vos nekainavo jam gyvybės. Nepasakosiu šiame dienoraštyje visų tų baisybių, kurias papasakojo jis. Pasakysiu tiktai kelis žodžius, labiausiai įstrigusius man į atmintį: Solženicynas atskleidė tik 1/3 ar dar mažiau tiesos apie dabartinius lagerius. Ir tie lageriai laukia kalinių, naujų, dar turbūt negimusių. O šiandie, sužinojus dar, kad VDR (Vokietijos DR CK) uždraudė visų Tarybų Sąjungoje išėjusių literatūros kūrinių (tarp jų ir Solženicyno) vertimą į vokiečių kalbą… Ir tai vadinama asmenybės kulto likvidavimu!
Su Juozu nuėjome pas Bronių ir po to visi trys išėjome į Vyžuonų miestelį. Nuėjome, Broniaus kviečiami, į užkandinę – gėrėme. Daug… Kažkaip akyse susiliejo visos nelaimės į vieną juodą, beveidę masę – ir aš nebeišskyriau nei savo, nei kitų likimų. Todėl buvo geriau. Daug šnekėjome, daug sėdėjome… Juozas kažko šalinosi, tylėdavo, kai kalbėdavome aš su Broniumi. Sakė, kad mūsų interesai skiriasi nuo jo. T. y. skiriasi išsilavinimas. Aš pasakiau, kad svarbiausia yra tai, kad nesiskiria mūsų požiūriai į pasaulį, į mūsų tikrovę, supančią mus… Tai svarbiausia. Ir jis sutiko su tuo. Buvo lengviau. Paskui jis išvažiavo kartu su Broniumi, kuris važiavo į Vilnių. Ir grįžau namo vienas, apsvaigęs, nelaimingas. Po to gulėjau, kėliausi, klausiau radijo – ir tik tiek. Nieko nerūpi skaityti, galvoti. O galvojasi. Galvojasi tik pilkos ir beprasmiškos, liūdnos mintys…

1962 m. balandžio 2 d. Antradienis
< …> Skaitėme rašytojų plenumo medžiagą – nesąmonės, nesąmonės – tik tiek. Neverta nagrinėti atskirų atvejų. Be to, šiandie perskaičiau sensacingą straipsnį apie J. Jevtušenką. Vyras jis vis dėlto! O aš ligi Šiol maniau, kad jis tiktai triukšmaujantis vaikėzas. Neseniai buvau skaitęs jo poezijos paskutinį rinkinį. Tada buvau susidaręs tokį įspūdį. O dabar matyti, kad jis ima išsivaduoti iš pusinių tiesų ir melo varžtų. Ir eina į humanizmą, o ne komunizmą. Tik neaišku, kaip jis dabar turės laviruoti. – – – – – – – – – – – – – – –

1962 m. balandžio 13 d. Šeštadienis
< …> kelionė į Švenčionėlius, į lituanistų-mokytojų konferenciją.
< … > Prisiminiau kai kuriuos eilėraščius, įkritusius į širdį – savo ir ne savo. Ir kartojau juos kažkaip įkvėptai, eidamas Švenčionėlių pašilėm. Prisimena vaiko dienos, pirmos liūdnos liūdnos jaunystės dienos. Prisimena pirmoji poezija, pirmasis sensualistinis gamtos įasmeninimas – savo sieloje ir poezijoje.
Visa lai nuplaukė kažkur į neapibrėžtą tolį. Toje tolumoje liko ir vaikystės pasakos, ir neapibrėžtų neišvystų miestų bokštai, ir vaivorykštės spalvų gama, ir dulkantys vieškeliai, kuriais mano kojos nežengė. Tame tolyje – ir paskutiniai mokykliniai metai, ir paskutiniai paskutinių mokyklos dienų dienoraščio lapai… Vyžuonų šile ir Vyžuonos srovėje palaidota didelė, didelė gėla, neužgimęs jaunatvės džiaugsmas. O! Kokiais skirtingais keliais mudu suėjome į savo bendrą Likimą! < …> tu turbūt niekada nesuvoksi, koks nelaimingas aš esu, buvau, gal ir būsiu. Skirtingi nelaimės matai skirtingiems žmonėms. – – – – –

[/expand]

 

Algirdas Julius Greimas. Una salus victis

[expand title=”Skaityti”]

 

Aleksys Churginas buvo lietuvis patriotas. Kalba yra žmogaus tėvynė, ir vargu ar rasi kitą tokį, kuris būtų taip mylėjęs, puoselėjęs, taip gerai pažinęs lietuvių kalbą, būtų jai tiek tarnavęs, kaip jis. Šitoje paminklų statymo manijos epochoje tikiuosi atsiras koks nors kilnus Liudvinavas ar Balbieriškis ir jam paminklinę lentą nukalti.
Tą lentą reikėtų pakabinti Nežinomo Moksleivio padėkos vardan. Atsimenu, su kokiu vargu mes, gimnazistai, graibstėmės kelių vokiškų, prancūziškų, rusiškų žodžių, vildamiesi prisiliesti prie pasaulinės literatūros lobyno. O Churginas atėjo, atsisėdo penkiasdešimčiai metų prie savo rašomojo staliuko, ir štai jau kelios moksleivių kartos gali lietuviškame vertime laisvai skaityti Dante, Cervantes, Shakespeare, Moliére, Goethe. Taip kultūra ateina į Lietuvą.
Patyrusių žmonių tvirtinimu, jis, drauge su Vytautu K. Jonynu, priklausė Lietuvoje labiausiai nemėgstamų žmonių grupei. Ar tai yda, ar dorybė? Ne kiekvienas durnius gali priešų turėti, reikia dar pasistengti. Apie asmenybę juk gali spręsti tik pagal jo priešų vertę ir kiekį. Aleksys buvo reto išsilavinimo ir retos atminties žmogus. Jis nekentė kvailų banalybių, mėgo tiesą ir, kas dar pavojingiau, mėgo sakyti tiesą, o tai jau niekas nedovanoja. Jo sakomos tiesos, žinoma, buvo ne tos, kurias policija patikrina, o popierinės tiesos, surandamos istorijos archyvuose ir enciklopedijose. Jo gėlės – taip jis pavadino kadaise vieną iš savo eilėraščių – buvo Popierinės Gėlės, o ne Blogio Gėlės, kaip Baudelaire.
Aleksys Churginas buvo mano draugas: panašiais dalykais gėrėjomės, tais pačiais piktinomės, ir tai jau labai daug. Visi man sakė, kad jis svolačius, kelioms žvalgyboms tuo pat metu ar iš eilės tarnavęs: tuo jau jam per daug garbės suteikiama. Jis kažkodėl manė, kad jis „kytras“ ir svarbiausia – kitiems norėjo pasirodyti „kytras“. Atsimenu, kaip, rusam atgal grįžtant, jis paprašė iš manęs dviejų rūšių dokumentų: ir įrodančių, kad jis buvo antinacinės rezistencijos dalyvis, ir padedančių bėgti per Vokietiją. Su tokiais dvigubais popieriais net ir pats kytriausias galėjo įkliūti. Sako, jis įskundęs Drazdauską: bet šio piliečio Flaubert’o Madam Bovary vertimas buvo toks blogas, kad jis beveik vertas buvęs įskųsti kaip estetinis nusikaltėlis … O Churginas mylėjo grožį, ypač popierinį grožį.
Aleksys buvo originali asmenybė: jei netikėtumą galima laikyti viena iš šiuo metu vyraujančių estetinių kategorijų, savo gyvenimą jis išrašė kaip poeziją. Tačiau, šalia vertimų, jis nuolat rašė eiles, atsiųsdavo jas įdėdamas į laiškus, ir jaučiau, kaip jam reikėjo bendrakalbio pripažinimo. Pastaraisiais metais jis iš tiesų tapo tikru poetu: tą pripažinimą aš jam šįmet daviau, kaip paskutini patepimą… Keletą neseniai gautų poemėlių čia ir pridedu su jo paties post scriptum: „Tokius eiliuotus paistaliukus aš mintyse vadinu „postmodernistiniu retro“, o Pats – kaip? Gal tiesiog – durniavimu ar blūdįjimu po didelių karščių…“ Lietuvių poezijoje tokio autentiško pasikalbėjimo su mirtimi dar nesu matęs.

[/expand]

 

Rimvydas Šilbajoris. Ciklas Fransua Vijonui

[expand title=”Skaityti”]

 

Sigitas Geda šiandien yra vienas iškiliausių Lietuvos poetų, nepaisant to, kad jis beatodairiškai atmeta bet kokius „tarybinio klasiko“ – sotaus, savimi patenkinto socrealizmo raštininko – šlovės atributus ir verčiau tenkinasi vien „paraštiniu“ pripažinimu, savo kūryboje pavojingai balansuodamas ant cenzoriaus peilio ašmenų. Kažin kaip jam pavyksta sukelti režimui įtarimų netgi tuomet, kai rašo apie gamtą ar mitą, kurdamas savitą Lietuvos – tuo pat metu šalies ir pasakos – viziją, kurioje neretai išnyra keisti vardai ir pavidalai iš pagoniškų tikėjimų ir Krikščionybės pasaulių. Poetas taip pat mėgsta žvalgytis į tėvynainius ir užsienio rašytojus, ieškodamas giminingų sielų, kurios regėtų pasaulį taip pat laisvai ir su meile kaip ir jis, kurios kaip ir pats Geda būtų paženklintos bohemiškumo, o žmogaus situaciją suvoktų ir priimtų su tam tikru „lyriniu fatalizmu“. Šia dvasia 1972 m. Geda parašė eilėraščių ciklą, dedikuotą didžiajam penkiolikto amžiaus prancūzų poetui ir gėrėjui, dvasininkui ir vagiui, o ir apskritai šauniam vaikinui Fransua Vijonui.
Ankstesnėje Gedos kūryboje Vijono figūra turi prototipą. Knygelėje „Strazdas“ (1967) jau kuriamas netradiciško dvasininko, originalios asmenybės poeto paveikslas. Tai devynioliktojo amžiaus lietuvių kunigas, beveik liaudies legenda tapęs populiarus tų dienų poetas, kurio talentas buvo įkvėptas didžia, saulėta ir atkaklia meile gyvenimui. Šia prasme Vijonas ir Strazdas Gedos vaizduotėje tiesia viens kitam rankas kaip jo paties dvasios broliai.
Gedos ciklas Vijonui „Nakties žiedai: Paskyrimų poema Fransua Vijonui“ išspausdintas rinkinyje „Mėnulio žiedai“ (1977). Į knygelę taip pat įeina kiti panašūs ciklai – Indijos tema, „Kasandra“, be to, grupė eilėraščių, pateiktų bendru pavadinimu „Gėlės Pablui Pikasui“. Visus juos jungia stipri gyvenimą teigianti dvasia, besipriešinanti visa persmelkiančiam lemties jausmui, kuris šiuose eilėraščiuose, regis, apima ir senovės mitų pasaulį, ir per amžius nekintantį bohemiškumą, ir mistišką, ar maginį, panteizmą, kurio taip pat esama ir ankstesniuose Gedos kūriniuose.
Gedą, matyt, bus patraukęs Vijonas – „vagabond lettre“ „jongleur“ (išsimokslinęs valkata, klajojantis artistas. – Vert.), jame derantis dekadentiškumas, nusileidimas j perpuvusį visuomenės dugną, kunkuliuojantį nusikaltimais, kančia, ištvirkimu, ir kartu didis gyvenimo geismas, aistra, neišnykstanti net tuomet, kai fatališkai susitaikoma su mirtimi. Tačiau Vijono cikle Geda tiesiogiai nekalba nei apie įvairius konkrečius prancūzų poeto gyvenimo įvykius, nei apie jo laikus, nenaudoja koduotų satyrinių replikų, kuriomis šis mėgdavo įgelti savo asmeniniams ir klasiniams priešams, nei įmantraus vagių, gatvės artistų, prostitučių ir kitokio padugnių žargono, kurį Vijonas kartais įpindavo savo kūriniuose. Užtat Geda siekia giliau, į subtekstinius Vijono kūrinių prasmės klodus, suformuotus sudėtingų tarpusavio sąryšių tarp įvaizdžių ir struktūrinės dinamikos, ypač „Le Lais“ ir „Le Testament“. Iš esmės Geda stengiasi pagauti tara tikrą Vijono nuotaiką, ilgesį, kelionės ir praeinančio laiko pojūtį, sielvartą, lydintį jaunystės pabaigą ir aistros blėsimą, o drauge – beatodairišką nenuolankumą mirties akivaizdoje, Vijono įgytą be paliovos ir tragiškai bičiuliaujantis su meile ir mirtimi. Tad Gedos ciklas nėra kokia Vijono imitacija, bet tikrai paskyrimas, išreiškiantis emocinę, dvasios atmosferos giminystę ir įvaizdžių bendrumą, nutiesiantis poetinio žodžio tiltą tarp dviejų tolimų kalbų ir epochų.
Iš esmės ši jungtis randasi, kai Gedos ir Vijono – dviejų skirtingų poetinių pasaulių – motyvų ir vaizdų sistemos susilieja, sukurdamos naujas struktūras su sava derme bei emocine pusiausvyra. Pirmajame ciklo eilėraštyje „Pynė: likimas, kaukolė ir rožė“ Geda įveda savitą vaizdų sistemą: tamsi rožė pajūryje kartu yra ir juoda liepsna, ir kaukolė, pripilta tamsių laiko nuodų, ir moteris, jo mirtinga meilė, gulinti smėly. Visus šiuos įvaizdžius, eilėraštyje virstančius vienas kitu, sieja ir į struktūrą sujungia neįvardyta, tačiau juntama aistra, deginanti laiką ir sielą. Šis vaizdų kompleksas asocijuojamas su Vijono priedainiu „Mais où sont les neiges d’antan“ („Ballade des Dames de Temps Jadis“), – minima smėlis, dulkės, sniegas, žymintys laiko ir aistros judėjimą į mirtį:

Likimas vėlei bus man maloningas:
aš ją surasiu, tysančią smėly
tamsiausią rožę, nes rugpjūtis sninga,
nes mano sniego rūmai dulkini;
atsinešiau aš kaukolę ir rožę
ir užmigau ant jūros akmenų,
nes juodos liepsnos ėmė ryti godžiai
džiaugsmus ir laimę vystančių dienų,
būtybės skaisčios…

Beje, reikia pastebėti, kad Vijono poezijoje laiko tėkmę žymintis sniegas yra, be abejo, baltas, o Geda tą patį praeinamumą ženklina sniego baltumu, gretindamas jį su juodai nuspalvintais įvaizdžiais, kaip „tamsiausia rožė“, kurios vytimas yra taip pat ir praeinanti jaunystė. Kitoje eilėraščio vietoje – eilutėse „pakėliau kaukolę, tamsių nuodų pripyliau, / jau pasiilgau vakaro taurės“ laiko tėkmę žymi juodos mirties gėrimas. Visame cikle Geda neretai apverčia Vijono spalvas ir transformuoja jo vaizdus, pakeldamas juos į aukštesnį abstrakcijos ir universalumo lygmenį, susiedamas su visa Vakarų kultūros tradicija. Taip tarytum „iššifruojama“ Vijono gyvenimo ir kūrybos reikšmė ir joje slypinti dorinio priesako mūsų laikams dimensija. Antrasis ciklo eilėraštis, „Maro metų giesmė“, nėra susijęs su konkrečiais Vijono įvaizdžiais ar pasažais, tačiau daro nuorodą į bendras jo gyvenimo aplinkybes, t. y. 1438 m. marą, kai nuo ligos ir bado išmirė daugybė žmonių visoje Prancūzijose ir Flandrijoje. Nors Vijonas tuomet buvo vos septynerių, jis, be abejo, žinojo apie šiuos įvykius ir jų pasekmes, o juodas šešėlis, daugelyje eilėraščių glaudžiai stovintis jam už nugaros, tikriausiai lydėjo jo Mūzą per šį mirusiųjų slėnį. Gedos eilėraščio ašis kaip tik ir yra šis šešėlis: visas peizažas gūžiasi po plačiais mostais plasnojančiais mirties sparnais. Šešėlis juda per praeities ir dabarties dimensijas, suliedamas jas abi eilėraščio personos – piligrimo ir bardo – akyse.
Gedos cikle įvairiais pavidalais atsispindi gūdokas lyrizmas ir aitri širdgėla, ypač stipriai užplūstanti tokiose „Le Testament“ dalyse kaip garsioji „Ballade des Pendus“, kur Vijonas įsivaizduoja save pakartą drauge su kitais nusikaltėliais, pūvantį kartuvėse ir meldžiantį Jėzų ir Švenčiausią Mergelę Mariją malonės ir susitaikymo su amžinybe. Šie elementai matyti taip pat eilėraščiuose „Le Débat du coeur et du corps de Villon“, „Epistre“ bei trumpame, iš dalies ciniškame, iš dalies linksmame, niūriai žaismingame ketureilyje „Que fait Villon quand il fut jugé à mourir“.
Eilėraštyje „Viešpaties rožių ilgesys“ balsas tarsi iš mirties karalystės prabyla apie laikus, „kai šmėkščiojo pro kartuves mirtis“ ir kai „šaltą kilpą, būdavo, užners ant kaklo brolis“, ir mes juntame, kad tame tragiškame pasaulyje, arba metafizinėje erdvėje, apie kurią kalba balsas, telpa amžina ir Vijono Paryžiaus, ir Gedos Lietuvos agonija, kaip ir kiekvienos vietos pasaulyje, kurią žmogaus aistros pavertė košmaru. Mirties ir brolžudiškos neapykantos kartėlį Gedos eilėraštyje švelnesne ranka vis dėlto paliečia sielos išsigelbėjimo troškimas, simboliškai įvardijamas rožėmis, kurios savo ruožtu asocijuojasi su Švenčiausiąja Mergele Marija, Dievo Motina; panašiai Vijono pakaruokliai meldėsi „Envers le fils de la vierge Marie/ Que sa grace ne soit pour nous tarie“.
Vijono eilėraščio „Ballade des Pendus“ švelnaus ir maldingo vilties ir desperacijos mišinio dvasiai atliepia Gedos „Septyneilis apie nebyliąją prapultį“. Čia nepaprastai sudėtingai perkoduojama dauguma ankstesnių eilėraščių įvaizdžių, kurie įgauna aukštesnį abstraktumo lygį. Nelyginant priedainis per visą eilėraštį moduliuojama eilutė „bučiuoki kaukolę ir nebijok mirties – „sušvito kaukolė ir nebėra mirties“ – „imk kaukolę atgyjančios nakties“ ataidi iš pirmojo eilėraščio: „pakėliau kaukolę, tamsių nuodų pripyliau“; ji asocijuojama taip pat su „Maro“ besitvenkiančia tamsa ir kaukole, naktimi bei mirtimi, kurios minimos visame cikle. Eilėraščiai „Paskutinysis meldimas“ ir „Atgaila: velnio žiedas“ taip pat sklidini Vijono pakaruoklių baladės intensyvaus liūdesio; tačiau labiausiai paveikūs jie tampa tada, kai suvokiame, jog abu, o ypač „Atgaila“ nepaprastai sudėtinga kontrapunkto maniera susiję su Vijono „Débat du coeur et du corps de Villon, en forme de ballade“. Šioje baladėje prancūzų poetas dramatizuoja vidinį dialogą su savo sąžine apie pasileidusi ir neatsakingą Vijono „kūno“ elgesį ir jojo širdgraužą dėl viso to. Geda iš esmės transformuoja Vijono kūno ir širdies dramatinį dialogą į glaudžiai susipynusių vaizdų sistemą, kuri aprėpia ne tik mirties ir meilės ženklus kituose ciklo eilėraščiuose, bet ir išplečia jo tematiką tremties ir nelaisvės motyvais, suprantamais kaip Rojaus praradimo simboliai. „Atgailoję“ tradicinis ištrėmimo iš Rojaus vaizdas apverčiamas: angelo kalavijas čia tamsus, o ne liepsnojantis (ar gal it „juoda liepsna“ pirmajame eilėraštyje), ir draudžia jis ne įžengti, bet išeiti. Negana to, tatai ne biblijinis Rojus, o tamsi žiauraus kalinimo vieta, – ir angelas tampa kalėjimo sargu, sergstinčiu žmogiškąją situaciją, kaip nelaisvę ir kančią.
Toliau, paskutiniame šio eilėraščio posme:

O kas dabar numirėlį pabudins:
lavoną lesa rudenio sparnuotis.
ir tamsūs sklypai, ir kažkas pajuodęs,
ugnie šviesioji, sėlina arčiau…
neprisikėlė latrai nukryžiuoti,
Margo, man saldžios buvo tavo krūtys,
bet tokio pragaro, kad nėr jau kuo alsuoti,
aš aname pasauly nemačiau…

esama naujos sąsajos su Vijono tekstu, – tai tiesioginė aliuzija į Vijono „Pendus“ – paukščių lesamo lavono įvaizdis. Tylomis meldę malonės Vijono pakaruokliai dabar virsta puolusia žmonija, kuri kenčia ir maldauja tamsųjį mirties angelą išvaduoti juos iš kapo nelaisvės – jųjų „Rojaus“. Eilutėje „neprisikėlė latrai nukryžiuoti“ Geda dar išplečia savo motyvų tinklą, susiedamas Nuopuolį ir Prisikėlimą. Kaip matome, plėtodamas Vijono juodo sielvarto temą, Geda ir vėl nuosekliai apverčia vaizdą, ir patsai Vijono pasaulis virsta Gedos pasaulio vizija: ką jis reiškė ir dabar reiškia mūsų sąžinei.
„Margo“, be abejo, yra kekšė smuklininke iš eilėraščio „Ballade de Villon et de la Grosse Margot“ Vijono „Testamente“. Jai Geda skiria du ciklo eilėraščius – „Vištos valgymą“ ir „Paskalbėjimą su Margo apie pragaro kančią“. Pirmojo eilėraščio tonas yra ciniškas, bet turtingas; jame tvyro „poète maudit“ (prakeiktojo poeto. – Vert.) linksmos pražūties dvasia. Smuklės lėbavimo ir vištos valgymo aktas perkeliamas į simbolinį planą ir implikuoja neįvardytą lytinį aktą, beje, reikia pripažinti, kur kas delikačiau nei paties Vijono kūrinyje, nors ir čia esama to paties nešvankumo, ištvirkimo ir beatodairiškumo. Tiesiogines Vijono kalbos prasmes Geda transformuoja j metaforą, – vištos, kuri yra Margo, o jos – vištos ar Margo – „valgymas“ daro nežymią užuominą į susijungimo su gyvybės pradais aktą, susijungimo, kuris geriausiai suprantamas tiems, kurie bičiuliaujasi su mirtimi. Antruoju eilėraščiu, „Pragaro kančia“,iš esmės grįžtama prie „Débat de Villon et son coeur“ temalikos, šįsyk iš pragaro perspektyvos. Patsai Vijono vardas paminimas gana grubiame klausime: „Vijonai, su kokiom kekšėm pekloje guli?“, bet šituo siekiama ne užsipulti, o pareikšti prakeiktųjų brolystę, kaip paaiškėja iš paskutiniojo posmelio:

Margo, regiu aš savo vėlę laukiant
prie viešnamio, pakolei ten ūmus
blyksėjimas ir negirdėtas kauksmas,
ir giltinė smagiai suvarsto mus
kaip ešerius ant vieno ilgo siūlo:
ir tą, kurios penki velniai neraus,
ir tą, kur nori, bet nepasisiūlo,
ir tą, kuriai aš peilį suvariau.
(Mėnulio žiedai, p. 41)

Matyt, Gedai, kaip kadaise Vijonui, reikėjo nusileisti į jausmų dugną, kur nebegali kalbėti gražiai, kur nukrenta visi pasiteisinimai, pretenzijos ir iliuzijos, kad siela pasiektų pagedusio kūno vėžį ir sudegintų jį iki tiesos pelenų.
Apibendrindami galėtume pasakyti, kad kai kontaktas tarp dviejų poetų yra toks glaudus ir prasmingas, „kultūrinių įtakų“ ar „nacionalinių tradicijų“ klausimas praktiškai netenka reikšmės, nes tikrai kūrybiniai mainai visuomet vyksta tarp dviejų Dievo malonės paliestų individų, šiuo atveju paženklintų talento žyme, nors ir Geda, ir Vijonas kartais jaučiasi taip, tarsi ši Dievo malonė būtų Kaino žymė.

Vertė Mėta Žukaitė

[/expand]

 

Kęstutis Navakas. Valteris fon der Fogelveidė ir žaidybinė vokiečių minezango tradicija

[expand title=”Skaityti”]

 

Pasaulio bei jo gyventojų dvasia tebesiskverbia pro materiją, išdėstydama ją sava tvarka ir taip joje manifestuodamasi; bet vos tik atsiradę jos pavidalai jau atitenka istorijai, kurios palydovai – nykimas ir užmarštis. Hercogo Augusto bibliotekoje Volfenbiutelyje rūpestingai sudėlioti tie liudijimai (tarp jų pirmą kartą mačiau Fogelveidės atvaizdą iš Manesės rankraščio), ir kyla mintis: kas, jei visa tai būtų sėkmingai supleškėję eilinėje Aleksandrijoje ir romantizmo laikų tyrėjams bei komentatoriams neliktų ko atrasti ir išleisti; jei visą minezingerių kultūrą galėtume atkurti tik hipotetiškai, kad ir kokios nors redukcijos būdu – iš šiandieninės poezijos. Kas bendro buvo minezingeriams ir, tarkim, „Grupei 47“? Kas turėjo praeiti ir kas – nepraeinama? Vienas iš minėtų romantikų, tyrusių minezingerių dainas, Liudvigas Tykas rašė, kad tikroji poezijos istorija yra dvasios istorija ir šia prasme ji visada lieka nepasiekiamu idealu, o istorija įprasta prasme, nors ir glūdėdama poezijos išeities pozicijoje, tuo labiau nyksta, kuo labiau pati poezija išsirenka ją savo pasismaginimo objektu. Istorija ištirpsta poezijoje, tuo tarpu istorijoje tirpsta tik poezijos liudijimai, atvejai. Vieną tokių atvejų bandysime restauruoti.
Valterio fon der Fogelveidės (Walther von der Vogehveide, apie 1170 – apie 1230) gyvenimas beveik visas ištirpęs nežinomybėje. Čia daug kas neaišku, daug kas „apie“ – to laikotarpio istorikai visiškai ignoravo poetą, ir vienintelis (!) istorinis dokumentas – vyskupo Volfgerio fon Pašau sąskaita, liudijanti, jog „cantor walhterus de vogehveide“ 1203 m. gavo penkis šilingus nusipirkti kailiniams. Šalta žiema, neturtingas poetas, labdaringas vyskupas – tai ir visos šio teksto informacijos, tad Fogelveidės eilėraščiai buvo nuodugniai apieškomi net ir istorine prasme. Ir čia poetas iš tiesų galėjo sykiu su Horacijum deklaruoti: Exegi monumentum – jo biografija buvo gana nuodugniai atkurta remiantis tais eilėraščiais, vadinamaisiais špruchais – labiausiai prozaizuotais bei istorizuotais to meto kūrybos pavyzdžiais. Poetas buvo kilęs iš nusigyvenusios ministerialų (klajojančių riterių) šeimos ir savo tėvyne laikė Austriją. Tenai, Babenbergų dvare Vienoje, ir prabėgo jo jaunystė. Austrijos hercogas Leopoldas VI buvo žinomas menų globėjas, o jo dvaras garsėjo kaip vienas pagrindinių riterių kultūros židinių. Jame buvo apsistojęs žymiausias to meto minezingeris ir provansalų lyrikos žinovas Reinmaras fon Hagenau, kurio temos bei formos tapo Fogelveidei ir paskata, ir mokykla. Tačiau mokinys greitai pranoko didesne valdovų malone besinaudojantį mokytoją, o po kiek laiko gavo palikti Austriją, kaip spėjama – ir dėl šios priežasties. Po to sugebėjo pakeisti apie dvidešimtį dvarų. Nors ir būdamas materialiai priklausomas nuo jų šeimininkų, poetas išlaikė dvasinę autonomiją kolegų bei mokytojų įtakoms, praturtindamas minezangą unikalia savo dvasios pilnatve bei pajėga. Jo kūrybos bei jos įtakų dėka viduramžių poezija Vokietijoje pasiekė savo zenitą. 1220 metais Fogelveidė pagaliau gauna lėną (žemės valdą) prie Viurcburgo, o apie 1230 metus, anot vienos antologijos, „išnyksta iš mūsų regos lauko“.
Adekvačiam viduramžių poezijos suvokimui reikalinga ne vien dekoratyvine prasme pažinti visą riterių kultūrą ar bent jau pagrindinius jos elementus, dvasines koordinates. Čia paminėsime tik tris. Pirma: tai ritualo, etiketo kultūra. Tai „gestų pasaulis“, kuriame raštija beveik visa susitelkusi vienuolynuose ir raštingų pasauliečių skaičius be galo mažas. Ne raidė, bet gestas, ritualas ar paprotys reguliuoja žmonių santykius, yra jų garantas bei norma. Todėl visi to meto poetai – ne rašytojai, o dainininkai. Todėl Fogelveidės šlovė, važiuojant per dvidešimtį dvarų, atitinkamai auga. Todėl pagaliau ypač svarbi minezango simbolika, turinti savą dvigubą dugną, kur slepia riteriško etoso atšvaitus. Antra: tai garbės kultūra. Garbė (êre) – centrinė feodalinės etikos kategorija, stovinti viršum visų riterio poelgių. Viskas daroma dėl garbės, su kuria siejasi ne mažiau svarbios viduramžių pasaulio sąvokos: ištikimybė (triuwe), saikas (mâze), taurumas (hôchgemuot). Garbė reikalavo tikslaus savo rango, priedermių atlikimo, nusikaltęs jai gaudavo apleisti visuomenę. Riteris galėjo aukoti gyvybę, bet niekados nesiryžtų aukoti garbės. Kaip šiame kontekste suvoktini minezango siužetai. Vienas dažniausių – liūdesys dėl neatsakytų jausmų – liktų psichologine refleksija, jei čia neprisidėtų jausmus lydinčios neatsakytos tarnybos (dienest). O tai jau žeidžia riterio savimonę, ir kaltininkas, jei tai nebūtų „Puikioji dama“, turėtų bėdų. Ir patsai nuolatinis „malonių“ reikalavimas turi dvi paslėptas prasmes. Viena: jis yra priklausomybės reikalavimas. Dovanos priėmimu riteris patvirtindavo savo vasališkumą davėjo atžvilgiu, ir melsdamas „malonių“ eilėraščių subjektas prašo Damą tapti jo senjoru. Antra: dovanos buvo būtina garbingo senjoro elgesio sąlyga, ir Fogelveidės kaltinimas „jei malonių jūs turtinga, / tai kodėl jų man pristinga, / nedera jums tai“ yra vėlgi feodalinės etikos pažeidimo konstatavimas.
Pagaliau trečia iš minėtų riterių kultūros paradigmų, gal svarbiausia šiam rašiniui: tai žaidimo kultūra. Žaidimas yra ne tik specifinis dvaro kultūros bruožas ar išskirtinė savybė, bet ir jos ištaka, vidinė šerdis, apie kurią kristalizavosi visa kurtuazinė tradicija. Tiek riterių kultūra apskritai, tiek kurtuazija konkrečiai buvo kosmopolitiniai fenomenai. Kurtuazinė literatūra kurta nuo Provanso ligi Indijos ir Japonijos. Vokiečių minezango genezei turėjo įtakos graikiški, romėniški, keltiški, germaniški, arabiški, bizantiniai, persiški, prakrikščioniški bei bažnytiniai faktoriai. Tai rodo ypatingą kurtuazinės kultūros universalumą bei turtingumą. Būtent kurtuazinio žaidimo dėka viduramžiai perėjo iš barbariškos „berserkrų“ fazės, besiremiančios stipresniojo teise ir ne vien toteminiu laukinio žvėries mėgdžiojimu, į brandą, išsiskiriančią dėmesingumu grožiui, virš jėgos iškėlusiam švelnumą ir įgalinusiam siekti ne malonumų, bet meilės. Malonumą galime pasiekti prievarta, tačiau meilė turi būti dovana, anot Šilerio. Noras būti apdovanotam skatino norą patikti, būti tobulam, ir viduramžių kultūra pražydo net ir išorine prasme. Žinoma, centrinė minezango sąvoka – meilė (minne), tad kodėl kalbame ne apie ją, o apie žaidimą. Be abejo, „minne“ tai meilė, tačiau visai ne ta prasme, kuria mes tą žodį vartojame. „Minne“, o tuo labiau „hôhe minne“ – tai didžiulė poelgių, jausmų, priežasčių ir pasekmių sistema, apsprendžianti vyro ir moters (o per juos vasalo ir senjoro, ar netgi tikinčiojo ir Dievo) santykį bei santykius. „Minne“ – tai spiritualizuota, netekusi savo funkcionalumo, konvencionali meilė. Ji puikiai simbolizuoja kurtuazijos neutilitarumą. Provanse dar turėjusi juslingumo elementų, šiapus Reino ji sudvasinama, sumetafizinama. „Puikiosios Damos“ kultas Vokietijoje buvo savaip „klasicistinis“, perimtas iš „romantinio“ Provanso, tad – atėjęs per kultūrą. Žaidimas yra distancija, nesusitapatinimas, o klasikinis minezango kanonas apdainavo meilę, kylančią dar nemačius jos objekto, t. y. savaiminę ir savaime vertingą, be to – eliminavo jos siekių pragmatizmą, netgi vedybas. Kurtuazinė meilė buvo savotiškai „neoficiali“, vykstanti slapta bei patyliukais šalia oficialaus gyvenimo. Ir nenuostabu – jos objektu dažniausiai būdavo svetima žmona. Tai jau savaime atmetė bet kokius (luominius, turtinius, reprezentacinius ir pan.) interesus. Viduramžių lyrika esmingai skiriasi nuo epikos. Pvz., Kretjeno de Trua Erekas savo noru palieka jauną žmoną ir vyksta ieškoti avantiūrų, t. y. įrodinėti savo garbę. O Fogelveidės ir kitų minezingerių riteris mieliau gulėtų su miela dama dieną ir naktį, tik baimė būti jos vyro aptiktam (tuo pakenkiant damos garbei) verčia labai nenoriai išvykti, be to – neilgam. Taigi kertinės kategorijos „garbė“ ir „tarnavimas“ suvokiamos visai skirtingai. Tačiau tik kurtuazijos, žaidimo srityje. Viešajame gyvenime toliau organizuojami kryžiaus žygiai, egzistuoja luominiai santykiai su savo priedermėm etc. Žaidimas lyg atleidžia subjekte nuo išorinio gyvenimo, leisdamas susikaupti vidiniam. Tuo pačiu jo dėka vyksta savotiška visos materijos, pasaulio spiritualizacija, pakylėjimas į aukštesnę realybę, pagaliau – į Dievą. Prisiminkime, kad šventikų luomas, kurio galimybės artėti prie Dievo lyg ir labiau tiesioginės, buvo vertinamas skeptiškai, jei ne su atvira panieka. Fogelveidė prirašė gausybę antipopiežiškų špruchų, tuo lyg keršydamas už pastarojo palaimintą trubadūrų kultūros sugriovimą. Epikas bei minezingeris Hartmanas fou Auė kartojo amžininkams karolingų laikų patarlę: kas ligi dvylikos lieka mokykloj nesėsdamas į balną, į šventikus tetinka. Tuo keistesnė čia turėtų atrodyti „schöne frouwe“, dėl kurios balnai tuštėja. Fogelveidė erotizuoja net visą pasaulį, kreipdamasis į jį bei jo reiškinius: frô Werlt, frouwe Mâze, frô Saelde ir pan. Nuo to šie kreipiniai bei santykis su pasauliu įgauna intymų bei asmenišką, sakytume – išimtinai lyrišką skambesį.
Žaidimas mums visų pirma asocijuojasi su pramoga, beveik lunaparku. Kiek svarbus jis buvo Fogelveidės amžininkams – rodo ne tik „neoficialusis“, bet ir kasdieninis jų gyvenimas. Provanse buvo įprasta šalia realios biografijos poetui susikurti dar antrąją – žaidybinę. Abi biografijos taip susipindavo, kad kai kurių tyrinėtojai lig šiol neatnarplioja. Nes realus gyvenimas anaiptol neišsiskyrė „realumu“. Vokietijoje gal būdingiausias žaidimo „surealinimo“ pavyzdys – Ulrichas fon Lichtenšteinas, dėl hipertrofuoto kurtuazijos jausmo gerdavęs vandenį, kuriuo prausėsi jo dama, bei savo meilei įrodyti nusipjovęs pirštą. Galvodami apie žaidimo svarbą, prisiminkime jo vietą ne tik viduramžių, bet ir apskritai žmogaus kultūroje bei poezijoje. Žaidimas tai „dieviškosios būties buvimo bei veikimo būdas“, o tuo pačiu – ir poetinė egzistencija, paprastai ir aiškiai sako A. Maceina. Tačiau žaidimas nesusijęs nei su tiesa, nei su gėriu, nei su jų brandinamomis idėjomis. Hesė rašė, kad reikia būti skaidriam kaip stiklas, kad praleistum daugiau šviesos. Viena iš žodžio, kaip poetinio žaidimo medžiagos, savybių kaip tik ir yra tarpusavy susiję laidumas bei nelaidumas dvasinei šviesai. Kaip dažnai poeto dvasios išlydis nusenka ar visai sudūžta, atsitrenkęs į žodžius! Tačiau tik tuo atveju, kai norima ką nors pasakyti, apreikšti (siaurąja prasme) eilėraščiu, kai pastarasis pasakoti apskritai neprivalo. Atrodytų, mirusieji telaidoja savus numirėlius, tačiau kiek dar mūsų poetų bei kritikų teberašo pagal Stanislavskio sistemą. Minėtas dalinis kalbos pralaidumas šviesai ir sudaro galimybę žaisti su ja, kaip juvelyras žaidžia šlifuodamas savo akmenis. Be opozicijos „šviesa-tamsa“, žaidimui būdinga ir dar viena opozicija: tai du žaidimo tipai, apibrėžiami kaip orgiastinis bei mimetinis ir išskiriami angliškais žodžiais „play“ ir „game“. „Play“ – žaidimas kaipo toks, per kurį realizuojasi žaidybinė žmogaus potencija. „Game“ – žaidimas pagal konkrečias taisykles, reikalaujantis susitapatinti su jų reglamentuojamais personažais. Poetinis žaidimas ir čia yra tarp abiejų polių. Kurdamas poetas yra visiškai laisvas ir nepriklauso nuo jokios informacijos, kiekvieną informaciją gali sugriauti, nes jo kuriama regimybė nepriklauso gamtai. Tačiau dvasioje slypi kristalizacijos potencija, ir iš visų duženų randasi naujos struktūros bei idėjos. Poezijos idėjos yra išimtinai estetinės. Visas kitas idėjas mes galime perpasakoti savais žodžiais, prisiminti net neatmenant tų žodžių, tuo tarpu eilėraščio forma yra vienintelis jo buvimo būdas. Estetinė idėja yra savarankiška, nereikalaujanti realybės paramos, nes kiekviena pretenzija į tiesą logine, moraline ar panašia prasme, būdama priešinga jos prigimčiai, tiktai suprofanuotų ją. Estetinės idėjos, kurdamos savo artikuliuotą būvį, papildo realybę, jos neneigdamos ir nedubliuodamos. Tiesa negali būti priimta iš išorės, ji skleidžiasi sielos gilumoje, kartais visiškai nepriklausomai nuo dvasinės ar fizinės praktikos. Šis jos skleidimasis nėra išmokstamas ar sužinomas, jis yra arba nėra dovanojamas. Tačiau grožis ir poezija kaip jo atmaina pačia savo žaismės nuostata sudaro sąlygas tiesos skleidimuisi tiek mistine, tiek dvasine, tiek ir fizine prasme. J. Huizinga pagrįstai kildina iš žaidimo mitą bei kultą, o iš jų ir kitas kultūros formas. Grožis yra savotiškas tiesos pažadas, „tiesos ir gėrio švytėjimas“, anot H. Kuhno. Visa, ką išsakėme apie žaidimą, tinka ir kurtuazijai, kuri gali būti „viduramžių dvasios švytėjimas“. Bet grįžkime prie mūsų poeto.
Minėjome, jog Fogelveidė netapo niekieno epigonu, tačiau du poetai visgi savotiškai apsprendė jo poetinę trajektoriją. Pirmasis – jo mokytojas Reinmaras, kurio išimtinai aristokratiška, liesa ir sausakalbė lyrika, girdint ją tokiom porcijom, Valteriui gerokai įgriso. Tad, fiziškai bei dvasiškai palikęs Austrijos hercogystę, jis iš karto ėmėsi naujų galimybių, naujų žaidimo variantų paieškų. To meto Fogelveidės lyrika praplečia minezangą kūrybingai perdirbtom vagantų bei antikinės poezijos (populiari buvo erotinė Ovidijaus kūryba) įtakom. Keletas eilėraščių nuklysta į vadinamąjį „žemąjį“ minezangą, apdainuojantį nekilmingą mergaitę (wîp), kas buvo laikoma prastu tonu ir kurtuazijos kanonų laužymu. Tačiau ir čia nėra „žemiesiems“ būdingo juslingumo. Pasižiūrėkime, koks subtiliai žaismingas garsusis „Under den linden“, beveik mistiniu „tandaradai“ skaitytoją (klausytoją) sutapatinantis su lakštingala, kuria „aš pasitikėt galiu“. Tačiau greitai Fogelveidė grįžo prie „aukštojo“ minezango, ir šį grįžimą gal bus paspartinęs kitas žymus minezingeris – Neidhartas fon Roientalis, tiesiog apsėstas „žemosios“ tradicijos. Fogelveidė ne tik grįžo prie visų kurtuazijos kanonų, bet ir ėmė pilti aštrius posmus prieš Neidhartą, manydamas, jog įsivyraująs valstietiškas pragmatizmas bei juslingumas iš vidaus sugriaus subtilią minezango žaismę. Ta grėsmė iš tiesų buvo pačiai žaismės nuostatai, o ne jos taisyklėms – po poros šimtų metų meisterzingeriai susijungė į cechus ir pradėjo kurpti eiles pagal daugybę taisyklių, kaip ir dera doriems amatininkams, tačiau amatininkas nėra žaidėjas, ir poezija užgeso. Galime tik spėlioti, ar juto Fogclvcidės siela jau alsuojant į veidą auštančio Renesanso dumples, nes visa jo vėlyvoji kūryba pažymėta ankstesniųjų laikų nostalgijos antspaudais bei panieka naujiesiems papročiams. Labai simptomiškas ir išsamus čia yra paskutinis poeto eilėraštis.
Tai vadinamoji „Elegija“ (Ouwê war sind verswunden alliu mîniu jâr“), vienas brandžiausių bei įspūdingiausių visų viduramžių tekstų, parašytas apie 1230 metus, poetui grįžus į Austriją (Mūsų vertime: „Deja, praėjo metai…“). Čia ir apdainuojamas sugrįžimas į tėviškę, ankstesnieji metai joje bei skausminga jų tarpusavio kolizija. Visgi – į kokią tėviškę grįžta poetas ir ką aprauda? Pats grįžimo motyvas, be abejo, reiškia ir grįžimą prie ištakų, pirminių prasmių, savotišką centrą, iš kurio prasidėjo fizinė bei dvasinė kelionė. Tačiau nauja tikrovė verčiu suabejoti buvusios autentiškumu ir net pačia galimybe („Ar sapnavau gyvenęs, ar gyvenau išties?“). Vėliau seka tam tikra negatyviai pakitusios aplinkos inventorizacija, kur dabartis suformuluojama praeities pagrindu, kaip savotiška ne-praeitis, pastarosios realijoms sudedant neigimo priešdėlius ir galų gale konstatuojant, kad ji „pradingo kaip jūroje tinklai“. Ta praeitis – tai visų pirma „dvaro papročiai“, kurtuazijos pasaulis ir būtent žaidybinė jo pusė, nes ypač akcentuojama, kad neliko „linksmybės“, „šokių nei juokų“. Čia atkreipkime dėmesį į du dalykus. Autorius ieško linksmybės ne tik tuometinėje Austrijoje, sudarančioje teksto chronotopą, bet ir „kur žemėj bepasukčiau“; be to, šokiai ir linksmybės priskiriami ne kokiam istorijos plevėsai, o eiliniam, tiesa – kilmingam, žmogui, dargi krikščioniui. Tai rodo, kad žaidimas laikomas visuotinu, vienu iš kosminės harmonijos elementų (viduramžių žmogus įsivaizdavo mikrokosmosą ir makrokosmosą esant tapačiais), tačiau taip pat visuotinai pradingusiu. Jau ir jaunimas „elgias negražiai“, nes „tik rūpesčius jie žino“, ir „damoms plaukai nepapuošti / valstiečių rūbais rėdos jų riteriai raiti“. (Luomą atitinkantis rūbas buvo būtinas riteriui dalykas – jis rodė jo visuomeninę padėtį.) Minimos „išlaužytos laukymės ir iškirsti miškai“, komentatorių nuomone, žymi medienos vartojimą malkoms bei statybai, t. y. utilitariems tikslams, neigiantiems pagrindinį žaidimo principą. Tuo pažeidžiama visa kosminė pusiausvyra, ir štai matome sutrikus žmogaus ryšį su gamta („Nuo mūs gėlos net paukščiai laukymėje pradingo“). Autorius, patyręs tokią realybės griūtį, retoriškai sušunka, kad „nebetiki linksmybe“, ir ima moralizuotojo ruporą. Čia padarykime ekskursą į F. Šilerio estetinę valstybę. Šileris sako: „estetinės laisvės būsena yra būtina sąlyga, kad mes galėtume įsigyti kokias nors pažiūras ir kokią nors dorovę. Trumpai tariant, nėra kito kelio padaryti juslinį žmogų protingą, kaip tik pirma padarant jį estetišką“. Kitus žingsnius (nuo grožio iki tiesos ir pareigos) toksai žmogus žengsiąs pats, jei tik norėsiąs. Galime daryti išvadą, kad kurtuazinių „dvaro papročių“ praradimas Fogelveidei reiškė estetinės laisvės būsenos praradimą ir tuo pačiu – galimą degradaciją ligi juslinio žmogaus, laukiančio „čion gerovės“. Ir suvokdamas, kad be šios būsenos žmogus turės įstatymus vieloj moralės bei religiją vietoj tikėjimo („kai dabar jums kužda tiktai viltis akla, / kad nuodėmes nesunkiai atpirksit atgaila“) poetas aktualizuoja herojinių laikų reliktus („Sunkius šarvus jūs dėvit, prie jų – šalmus šviesius“, „kieti dar jūsų skydai, pašventinti kardai“) bei kviečia kryžiaus žygiui, to meto akimis – moraliniam bei religiniam aktui. Šie žodžiai lieka vieniši, nes poetas su glūdinčia sieloje šlovingų laikų patirtimi yra subrendęs tokiam kvietimui, tačiau adresatų dvasioje jam vietos neatsiranda. Ir tariamoji nuosaka palieka tariamąja nuosaka, nes, kaip pamename, „deja, praėjo metai, negrįš iš praeities!“ Ir šie žodžiai bei juos lydintis didžiulis netikrumas siūlo dar vieną eilėraščio interpretacijos variantą: didžiulį šešiasdešimtmečio poeto išgyvenamą kūrybingiausių estetinio buvimo metų ilgesį, kūrybai jau virtus analize. Nes kam gi autorius „kirstų jūras į šlovę kelyje“? Ogi kad „džiugiai tada dainuočiau, netardamas: deja“. Taigi keliai keliais, bet yra dar dainos.
Užsitęsusio Renesanso filtrai tebeužstoja mums minezingerių dainas, ir šis rašinys bei jį lydintys vertimai lyg astrologo optika mėgino pasekti pagrindinių jų ženklų, jų žvaigždynų judėjimą. Skliaute, kuris seniai išblėso, bet kuris – neblėstantis.

[/expand]

 

Kornelijus Platelis. Apie moderniąją lietuvių poezija

[expand title=”Skaityti”]

 

Modernizmas poezijoje – labai neapibrėžtas dalykas. Tam tikrais laikotarpiais šia sąvoka apibūdinami konkretūs bandymai atnaujinti poetinę kalbą, naujų estetinių, etinių ir intelektualinių vertybių teigimas, tačiau žvelgiant retrospektyviai, modernizmo samprata darosi vis neryškesnė.
Pirmiausia modernizmą siejame su naujumu, tačiau mūsų sename pasaulyje tas naujumas visada būna sąlygiškas. Dažniausiai novatoriai prikelia kokius nors senus, užmirštus dalykus, išvaduodami poeziją iš vakarykščių štampų, bet nekeisdami jos esmės. Pavyzdžiui, pirmosios mūsų amžiaus pusės mitologinis (statiškos mitinės struktūros formavimo prasme) T. S. Elioto ir E. Poundo patosas, man regis, pusiausvyra ir proporcijos jausmu neprilygo klasikiniams graikų bei romėnų pavyzdžiams, o beatodairišku „mitizavimo“ polėkiu – Rigvedos himnams. Tai savita senųjų stilių jungtis, nauja ir kartu nenauja kokybė, be abejo, reikšminga mums, šio amžiaus žmonėms.
Todėl modernumo sąvoką man labiau norisi sieti ne tik su naujumu, bet ir poetine verte, kurios dėka „naujoviškas“ kūrinys atpažįstamas ir pripažįstamas. Šia prasme Kristijonas Donelaitis savo metu buvo didžiausias mūsų poezijos modernistas. Europos poezijos kontekste XVIII a. antroje pusėje hegzametru parašyta poema „Metai“, vaizduojanti kaimo žmonių gyvenimą, be abejo, nebuvo naujas reiškinys. Tačiau lietuvių poezijoje, kurią daugiausiai sudarė liaudies dainos, tai buvo visiškai nauja, kartu natūraliai iš kalbos išaugusi poetinė tikrovė. Ir šis natūralumas nėra vien poeto talento ženklas – dalis jo glūdi pačioje kalboje.
Lietuvių poezija turi seną ir gilią liaudies dainų tradiciją – Lietuvos Mokslų Akademijos archyve saugoma apie pusė milijono užrašytų liaudies dainų. Tai daugiau lyrinė tradicija, nes dainos ne tiek vaizduoja tikrovę, kiek perteikia subjekto emocinį santykį su ja. Tai moteriška tradicija, besiremianti moteriška pasaulėjauta. Donelaitis – tai mūsų epinės, vaizduojančios, t. y. „vyriškos“ poezijos pradininkas. O gal greičiau tęsėjas, nes, jeigu viduramžiais kunigaikščius karo žygiuose lydėdavo juos apdainuoti privalantys dainiai (vaidilos), tai turėjo būti sukurta nemažai lietuviškos epinės poezijos, kuri neišliko arba moterų lūpose virto lyrinėmis dainomis. Atsiradus „Metams“, jau galima kalbėti apie dvejopą lietuvių poezijos tradiciją – lyrinę ir epinę, o apie kiekvieno poeto kūrybą – kaip apie jų sąveikos išdavą. Be abejo, ji būtų tokia ir be Donelaičio, tačiau epinės poezijos pradžią reikėtų įvardinti jau kitaip.
Tą patį galima būtų pasakyti ir apie kitą donelaitiškos tradicijos tęsėją Antaną Baranauską. Jo XIX a. antroje pusėje parašyta poema „Anykščių šilelis“ – merdinčios Lietuvos metafora – neatrodytų naujoviška ir net originali, ypač žmogui, skaičiusiam to meto lenkų poeziją. Tačiau savita ir puiki šio silabine eilėdara parašyto kūrinio kalba pakelia jį virš svarstymų apie originalumą ir naujumą.
Ano amžiaus pabaigoje ir šio pradžioje kūręs Maironis turbūt organiškiausiai sulydė lietuvių liaudies dainų tradiciją su europinės poezijos formomis ir apskritai daugeliui žmonių tapo lietuvių poeto simboliu, užbaigdamas klasikinį mūsų poezijos raidos etapą.
Modernizmo sąvoka susijusi su naujomis mūsų amžiaus meno srovėmis, ir ją vartodami tos reikšmės neišvengsime. Mano minėti poetai, suprantama, šia prasme nėra modernistai. Kalbą nuo jų pradėjau todėl, kad be jų kūrybos apskritai neįsivaizduojama jokia lietuvių kalba rašoma poezija ir kad atsinaujindama poetinė kalba visada tam tikra prasme grįžta prie savo ištakų.
Pirmieji save pagrįstai modernistais laikę lietuvių poetai pradėjo reikštis tuojau po Maironio, trečiame mūsų amžiaus dešimtmetyje. Tai futuristinė „Keturių vėjų“ grupė, kurioje iškiliausi buvo K. Binkis, S. Šemerys ir J. Tysliava. Greta jų kūrė kiti saviti poetai: V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, F. Kirša, vėliau J. Kossu-Aleksandravičius (Aistis), B. Brazdžionis, S. Nėris, H. Radauskas.
Kita moderniosios lietuvių poezijos banga buvo kuriama emigracijoje, kur per II Pasaulinį karą bėgdama nuo sovietinės okupacijos pasitraukė didelė dalis mūsų inteligentijos. Pirmiausia tai „Žemės“ antologijos (1951) dalyviai: V. Mačernis (po mirties), J. Kėkštas, K. Bradūnas, H. Nagys, A. Nyka-Niliūnas. Šalia jų aktyviai kūrė H. Radauskas, Liūne Sutema, vėliau J. Mekas, A. Mackus. Jie sulydė lietuvišką dvasią ir moderniosios pasaulio poezijos formos patosą ir, galima sakyti, padėjo pamatus Lietuvoje sukurtai moderniai poezijai, apie kurią čia noriu plačiau pakalbėti.
Tai kiek kitokia modernizmo atmaina, būdinga Centrinei Europai. Jis gimė su priešiškumo ženklu po karo sovietų įtakos zonoje likusių šalių totalitarinio režimo oficialiajam menui, sukurtam pagal vadinamąjį „socialistinio realizmo“ metodą. Tai nebuvo meninis metodas, o paprasčiausia, nors rafinuota ideologinė prievarta, verčianti kūrėjus šlovinti antihumanišką režimą, į menines formas sprausti bukos ideologijos postulatus.
Socrealizmo teoretikai taip ir neįstengė estetiškai apibrėžti savo doktrinos. Formali socrealistinės poezijos pusė taip ir liko „savaime suprantama“, vadinasi – menama, atitinkanti kažkokį nesąmoningą poezijos vaizdinį. Iš pradžių Sistemą reikėjo šlovinti tiksliai silabotoniškai rimuojant ir vengiant metaforinių dviprasmybių. Net poetiškas gėrėjimasis gamtos vaizdais ar žmogiškų meilės, draugystės, motinystės jausmų apdainavimas buvo vadinamas „bėgimu nuo tikrovės“ ir laikomas nusikaltimu. (Pažymėtina, jog tai nebuvo kelių valdžioje esančių maniakų įnoris, o nuosekli Sistemos politinė nuostata, kurios tikslas buvo iškreipti žmogaus prigimtį, deformuoti psichiką, paversti jį valdoma mašina.) Tai buvo 1948–1956 metai, žiauriausio, nors jokia estetika neparemto formalizmo laikai. (Įdomu, kad jiems „formalistas“ buvo pats baisiausias žodis, kurį galima pasakyti apie poetą.) Po kurio laiko kilo klausimas: jei poezija ideologiškai priimtina, tai gal forma gali būti kokia nori? Pirmasis šią ereziją lietuvių poezijoje įkūnijo E. Mieželaičio „Žmogus“ (1956). Poezijos forma pradėjo laisvėti: tuščią maršo ritmu sudėliotų žodžių skambesį pradėjo ardyti prasmė, statoma ant metaforos ir struktūros pamatų.
Daugelis to meto jaunų žmonių, pradėjusių skaityti Lietuvoje viešai spausdinamas eiles, galėjo susidaryti įspūdį, kad po 1956 metų poezija pradėjo rastis lyg iš nieko. Tačiau taip nebuvo. Retkarčiais pasirodydavo, tiesa, kupiūruota mūsų klasikų poezija, vaikai jų vardus ir kūrybos fragmentus rasdavo mokyklinėse chrestomatijose. Kartais mus iš užjūrio radijo bangomis pasiekdavo koks B. Brazdžionio, J. Aisčio, H. Radausko, H. Nagio eilėraštis. Poetinė tradicija nebuvo nutrūkusi, tik nuėjusi į pogrindį arba emigravusi į užsienį. Lietuvoje neblogiau negu šiandien buvo žinoma, kas yra kas, tik to žinojimo nevalia buvo garsiai ištarti. Tiek poezija, tiek kritika po savo socrealistine uniforma slėpė gana rafinuotą ženklų sistemą, leidusią šį tą pasakyti pašvęstiesiems. Taip pačiame proletkultiško tiesiakalbiškumo lopšyje pradėjo formuotis ezoterinė poetinė kalba.
E. Mieželaitis – ypatinga figūra lietuvių moderniosios poezijos istorijoje – novatorius ir eiliavimo virtuozas, jis lygino kelius tiems, kurie turėjo ateiti po jo, tačiau pats pernelyg lengvai slydo paviršiumi, gana retai užgriebdamas gilesnes savo būties reikšmes. Jis pasidavė žodžių magijai, bet neatskleidė žodžio raiškos galimybių. Jo romantiškame kalbėjime it aukso žuvys fontane (R. Šilbajorio palyginimas) žybsi viso pasaulio gražūs ir reikšmingi žodžiai, bet po jais jaučiame marmuru išklotą betoninį dugną.
Be Mieželaičio, buvo daugiau poetų, kuriems, pasak V. Kubiliaus, „teko atkasinėti tiesiog poezijos pamatus iš po asmenybės kulto griuvenų ir vienadienių aktualijų šiukšlyno“. Tai P. Širvys, J. Degutytė, Just. Marcinkevičius, A. Maldonis, A. Baltakis, vėliau J. Strielkūnas, A. Mikuta, R. Keturakis, V. Skripka ir kiti. Jie tai darė daugiau tradiciškai, ne tiek stengdamiesi surasti naujus poetinės raiškos būdus, kiek „įreikšminti“ esamus, sutikti žmogiškos patirties prasmę socrealistinio formalizmo nualintai poezijai.
Lietuvių modernioji poezija išėjo iš pogrindžio, suduodama mirtiną smūgį socrealizmui, 1971–1972 metais. Tada pasirodė A. Žukausko „Atodangos“, J. Vaičiūnaitės „Pakartojimai“, V. Bložės „Žemės gėlės“, S. Gedos „26 rudens ir vasaros giesmės“, J. Juškaičio „Mėlyna žibutė apšvietė likimą“, T. Venclovos „Kalbos ženklas“, M. Martinaičio „Akių tamsoj, širdies šviesoj“ (1974). Čia dar reikėtų paminei i anksčiau išėjusius rinkinius: V. Bložės „Iš tylinčios žemės“ (1966), A. Masionio „Vardan dienovidžio“ (1970), S. Gedos „Pėdas“ (1966), M. Martinaičio „Saulės grąžą“ (1969), ankstesnes J. Vaičiūnaitės knygas. Tai nebuvo viena poetų karta (S. Gedą nuo A. Žukausko skyrė 31 metai), tačiau juos visus jungė pastangos atnaujinti mūsų poetinę kalbą, išvaduoti poeziją nuo pusiau gyvavimo (kurį sąlygojo pusiau tiesos sakymas) socrealizmo lageryje. Suprantama, ją išvadavus reikėjo ant ko nors padėti. Socialinė tikrovė dar nebuvo tinkamas postamentas: už tiesos sakymą žmonės tebekalėjo lageriuose, melas tebebuvo visuomenės gyvenimo norma, sudėtinga prievartos ir privilegijų sistema vertė ir gundė menininkus tarnauti sovietinei ideologijai. Poetui reikėjo susikurti savo „ezopinę“ tikrovę, kurioje galėtų skleistis jo kūryba. O juk tokia kultūrinė mitologinė tikrovė – tai jo individualaus stiliaus pagrindas. Būtinybė išsiugdyti stilių šiuo atveju sutampa su ontologine poeto misija ištarti tiesą apie pasaulį ir žmogų. Ieškant tiksliau tikrovę išreiškiančių metaforų, tobulinama poetinė forma. Metafora perteikia ne tikrovės paviršių, o giluminius jos santykius (struktūrą) ir šis giluminis planas mums būtiškai kur kas reikšmingesnis už plikomis sąvokomis perteiktą kad ir pačią aktualiausią patirtį. Todėl poetinė forma (struktūra), o ne vienokia ar kitokia ideologija galėjo geriausiai pasipriešinti kūrybą naikinančiam socrealizmui.
Taip pastangos atnaujinti poetinę kalbą įgavo ypatingą dorovinę kokybę. Sakau: „ypatingą“, nes mūsų amžiaus Vakarų Europos modernizmas taip pat ją turėjo. Jis taip pat kovojo prieš banalius miesčioniško pasaulio vaizdinius ir juos dauginantį komercinį meną, nors vakarų modernistai neturėjo tokios vienareikšmiškos alternatyvos rinktis tiesos ar melo stovyklą.
Nenoriu mūsų moderniųjų poetų pavaizduoti didvyriais, kankiniais ir kovotojais. Ne vienas jų gudravo, darė ideologinių nuolaidų, nes tai buvo neišvengiama. Priešingas T. Venclovos pavyzdys tik patvirtina taisyklę, pelno jam ypač mano kartos poetų pagarbą ir padidina pasekėjų būrį. Laikai buvo sunkūs. Sovietinė sistema taip buvo apkėtusi visas gyvenimo sritis, o mus okupavusi imperija atrodė tokia nepajudinama, jog tik vienetai po karo gimusių žmonių galėjo viltis išvysti jos pabaigą. Poetai kad ir sąlygiškai bandė išreikšti tikrovę, tą sąlygiškumą, didžia dalimi nulemtą cenzūros primestų žaidimo taisyklių, savo talento jėga paversdami menine priemone. Gal todėl Lietuvoje beveik nebuvo pogrindinės grožinės literatūros (savilaidos). Kiti tai aiškina ypatingu KGB uolumu ir patirtimi, įgauta nesėkmingai vaikantis „Katalikų Bažnyčios kroniką“, dar kiti tuo, kad mūsų literatų bendruomenė buvo nedidelė, todėl ir taip vienas kitą supažindindavo su savo ar išeivijos poetų naujausia kūryba. Tačiau, man regis, svarbu buvo ir tai, kad mūsų cenzūrinė situacija nuolat kito, teikdama vilties, ypač poetams, įveikti cenzūros bastionus legaliomis priemonėmis. Tai nebuvo trumpas ir lengvas kelias. Sunku nupasakoti, kiek iškentėjo tiesos stovyklą pasirinkusieji poelai, balansuodami ant kintančios cenzūrinio leistinumo ribos, po kuria vietoje batuto driekėsi socialistinės tikrovės pragaras su Gulago lageriais, beprotnamiais, savižudybėmis, alkoholine užmarštimi.
Septinto dešimtmečio modernistai (būtent tada daugelis jų debiutavo ar išleido reikšmingesnes knygas) stilistiškai nebuvo vieningi. Vytautas Bložė – puikus verlibro meistras. Jo eilėraščių ritmika nesiremia jokiomis išankstinėmis schemomis, bet yra stebėtinai harmoninga, o jo dažniausiai tyčia užkoduota mintis nenutolsta nuo groteskiškos siursocrealistinės mūsų tikrovės. Sigitas Geda – gaivališkas panteistinis poetas, aistringai kalbantis gamtos ir kultūros sandūroje. Jonas Juškaitis – kaligrafas ir juvelyras, poetinės frazės šlifuotojas, kurio mintį slepia bei ryškina sudėtinga, savita versifikacija. Tai turbūt sunkiausiai į kitas kalbas verčiamas poetas. Marcelijus Martinaitis – artimas liaudies dainų tradicijai poetas, stilizavimo meistras. Judita Vaičiūnaitė – subtili, impresionistinė nuotaikos poetė, sumaniai derinanti vaizdo ir muzikos elementus. Tomą Venclovą pavadinčiau klasicistu, kuriam būdingas modernios poezijos intensyvumas. Albinas Žukauskas – pusiau mitinių istorijų pasakotojas, į poeziją perkėlęs liaudies sakmių stilistiką. Aštuntame dešimtmetyje debiutavusieji poetai galutinai sugriovė žinojimą, kokia turi būti eilėraščio forma. Daugeliui jų nemažą įtaką padarė T. Venclovos poezija. Tai A. Grybauskas, A. A. Jonynas, G. Patackas, D. Kajokas ir pagaliau aš pats. Tai karta, išaugusi sovietinės ideologijos persunktame pasaulyje, todėl nelaikanti jo savu, nejaučianti jam sentimentų ir įsipareigojimų. Šios kartos kūryboje esama nihilizmo, destrukcijos, paniekos ir to visai Centrinei Europai būdingo humoro. Pažinimas daugelį su pasauliu sutaiko: žmogus pastebi, kad net tokia sistema kaip sovietinė, kad ir kokia ji būtų totalitarinė, teužima mažą „pasaulio“ dalį ir niekaip negali suvaržyti laisvos dvasios. Tad šios kartos susitaikyme esama kažkokio akademinio racionalumo.
Devinto dešimtmečio debiutantai: V. Braziūnas, V. Daškevičius, V. Daunys, L. Jakimavičius, M. Jurgelevičienė, J. Keleras, V. V. Landsbergis, A. Marčėnas, N. Miliauskaitė, K. Navakas, R. Rastauskas, T. A. Rudokas, M. Zingeris ir kiti iš esmės nepakeitė mūsų poezijos veido, nors daugelis jų – saviti poetai, gerai jaučiantys kalbą, valdantys formą.
Apskritai aštuntas-devintas dešimtmečiai, turint omenyje vyresniųjų poetų ir debiutantų kūrybą, tai tikras mūsų poezijos renesansas. Savo grožio pajautimu, estetizmu, poetiniais ieškojimais ir atradimais, net lengvu dekadansu šis laikotarpis kiek primena ketvirtąjį dešimtmetį.
Baigiantis devintajam dešimtmečiui, sąvoka „modernioji poezija“ galutinai neteko prasmės, ir jos pradėta nebevartoti. Bet kokie poetiniai ieškojimai tapo norma, formos patosas nuslūgo, laisvė pradėjo gadinti papročius. Prasidėjo postmodernizmui būdinga būsena. Mūsų modernizmo nei viename laiko pjūvyje nebuvo įmanoma susieti su kokia nors viena stilistine kryptimi, susidaryti konkretesnio jo vaizdinio. Lygiai taip pat sunku būtų kalbėti apie postmodernizmą, juo labiau kad šalia į poetinius ieškojimus linkusių poetų kūrė tradiciškai nusiteikę autoriai kaip A. Verba, V. Kukulas, S. Jonauskas, A. Balbierius, J. Jekentaitė ir kiti.
Vis tik pagal formavimo principus būtų galima sąlygiškai skirti dvi mūsų modernios poezijos kryptis. Pirmajai būdinga uždara struktūra: visas eilėraštis, nepaisant jo metaforų įvairovės, veikia kaip viena metafora. Tai būdinga T. Venclovai, V. Bložei (daugelio jo eilėraščių ir poemų uždarumas panašus į E. Poundo „Cantos“, t. y. diskutuotinas, nors šie poetai ir nepanašūs), J. Vaičiūnaitei, ypač kiek vėlesnei M. Martinaičio, J. Juškaičio, A. A. Jonyno, A. Grybausko, D. Kajoko kūrybai. Šiai krypčiai visada buvo ištikima N. Miliauskaitė ir aš.
Kita kryptis – tai atviros struktūros eilėraštis, kai tartum ant virvuvės veriami įvaizdžiai ir metaforos vis papildo jo meninį vaizdą, tačiau virvutės galai nesurišami. Tai būdinga ankstyvosioms kai kurių minėtų poetų knygoms, o taip pat G. Cieškaitės, V. Baltuškevičiaus, G. Patacko, R. Rastausko, V. Rubavičiaus kūrybai. Šiuos du eilėraščių tipus atskirti nėra sunku. Sunku minėti pavardes, nes kiekvieno poeto kūryboje esama abiejų tipų eilėraščių, be to, dažnai atvira struktūra būna būdinga ne visai nusisekusiam eilėraščiui, kur autoriui tiesiog nepavyko suvaldyti poetinės medžiagos.
Pirmojo tipo poeziją galima sieti daugiau su vaizduojamuoju, donelaitišku, epiniu, vyrišku pradu; antrojo – su pasakojamuoju (naratyviniu), liaudies dainų, lyriniu, moterišku pradu. Nors, kaip sakiau, kiekvieno poeto kūryboje sąveikauja abu pradai.
Šiuo metu mūsų poezijos formos aistra, kaip sakiau, atslūgo, į spaudą plūstelėjo negudri, bet pilna tragiškos patirties Gulago kalinių, tremtinių, partizanų poezija, kur greta neabejotinų šedevrų (B. Krivickas, A. Miškinis) esama ir silpnesnių, menine įtaiga nepasižyminčių kūrinių. Ši kūryba praturtino mūsų poeziją, užpildė dirbtinai cenzūros sukurtas jos spragas. Kas be ko, atsiranda ir vis daugiau savo lėšomis išleistų knygelių su klasikiniais grafomanijos pavyzdžiais. Nemanau, kad jos įstengtų sugadinti gilią tradiciją turinčios mūsų poezijos papročius. Poetai dabar daugiau tyli arba rašo politines deklaracijas. Tačiau taip kaupiama patirtis naujiems kūriniams, kurie, tikiu, vėl sukels įtampą poezijos lauke, perdalindami jį jau pagal estetinius principus.

[/expand]

 

Sigitas Geda. Pavasaris – jau nebejaunas

[expand title=”Skaityti”]

 

Pirmoji „Poezijos pavasario“ knyga išėjo 1965 metais, taigi nė vieno šių metų debiutanto dar nebuvo po šia saule. Per ketvirtį amžiaus visko būta, tačiau almanachas tebėra skaitytojų pageidaujamas. Ir ne tik skaitytojų. Pirmiausia tai – pačių poetų prieglauda, Užuguostis gerąja prasme. O bėdų ir pavojų begalės. Tiek sudarytojams, tiek ir leidėjams. Vis labiau ir labiau kiekvienas savo kailiu įsitikiname, ką reiškia gyventi permainų laikais… Tai, žinoma, bendroki žodžiai, o konkrečiau – vis sunkyn ir sunkyn atlaikyti neraštingumo atakas Lietuvoje. Kartais norisi pajuokauti, kad reikia premijos tiems, kurie nesilaužia į šitą knygą. Labiausiai laužiasi tie, kurie laiko save atstumtais, nuskriaustais, nepažintais ir nepripažintais. Norėčiau sužinoti, kiek Lietuvoje žmonių, nesergančių šita liga? Tikriausiai labai nedaug.
Ką gali ir ko negali padaryti almanacho sudarytojai, redkolegija, tarėjai bei patarėjai? Pirmiausia – negalime nelyg į kokią dešrą sukišti visų nelaimingo pakraščio rašančių ir pasirašančių, prašančių ir skundžiančių, nuskaustų ir įskaudintų. Kiekvieną pavasarį vis didėja, pučiasi ir plečiasi atstumtų autorių būriai, vis daugiau rizikos ir baimės – išbildins kas nors vienų gražią dieną mums langus!
Vieną kartą esu pajuokavęs, kad iš atidėtų rankraščių galima sudaryti antrąjį, gal net neblogesnį „Poezijos pavasarį“. Tų žodžių neatsiimu, juose esama tiesos. Tačiau ranką prie širdies pridėjęs, norėčiau kartais šaukti vidury gatvės: „Sudarytojai irgi žmonės!“
Visi mes esame pančiojami savo patirties, skonio, įsitikinimų. Tai atsispindi visose mūsų veiklose, jeigu ne tiesiogiai, tai nejučiomis. Šiek tiek atsispindi ir šioje knygoje, šiuose kūrybos pavyzdžiuose, nors, kiek prisimenu, kiekvienais metais beveik visi redkolegijos nariai prisiekinėdavo neatrinkinėti silpnų eilėraščių, t. y. stabdyti grafomanijos antplūdžius. Deja, deja! Dar nebuvo almanacho, į kurį neprasibrautų vienas kitas, trečias ketvirtas… Esama, gerbiamas skaitytojau, jų ir šioje knygoje. Pasiteisinti galėtume nebent prisimindami Šekspyrą, kuris pats prisipažino, kad jo kūriniuose esama nemažai „kamšalo“. Rilkė, beje, neniekino nedidelio talento poetų. Jie, girdi, veža akmenis didesnei poezijos tvirtovei… Vienaip ar kitaip žiūrėsi, reta tapybos ar grafikos paroda išsisuka nuo poprasčių darbelių. Manykime, kad jie savaip papildo panoramą, kontekstą. Koks viralas be putų? O tų putų atsiranda ir atsiras visų gyvenimuos ir veikaluos.
Kas nors aiktelės: „Ko čia dabar žmogus teisinasi!“ Anksčiau juk vidury baltos dienos galima buvo liaupsinti vidutiniškų raštų tomus, skirti laurus nežinia kam, nežinia už ką… Dabar norėtųsi gelbėti poeziją, norėtųsi remti naujas formas ir naujas idėjas, tik – ar labai daug kas mūsų gyvenime pasikeitė? Putos pakeitė spalvą, nauji poetiniai stiliai, pakraipos ir mokyklos neatsiranda pamojus. Gal dėl to šiais metais mūsų knygoje nemažas pluoštas nepasenusių dalykų, vardų, eilučių iš praeities, iš pasaulio. Gal, sakau, tik dar ir dar kartą sudėję tai, ką turime, ką turėjome ir ką norėtume turėti, sukursime tai, ko širdies gilumoj pasiilgę?
Esu tikras, kad kita redkolegija būtų atrinkusi kitus eilėraščius, kitaip juos sudėsčiusi, kitką akcentavusi, gal būtų pasirodžiusi griežtesnė, gal atlaidesnė. O tai, kas netilpo į leidinį – ne galutinai nurašyta.

[/expand]

 

Poezijos pavasario programa

[expand title=”Skaityti”]

 

V.23 Prie Radijo ir televizijos komiteto (12 val.) – poetinė protesto valanda.
„Vilties“ spaustuvėje (15. 30 val.), Antavilių pensionate (16 val.), „Vagos“ leidykloje (16 val.), „Dovanos“ gamybiniame meno verslų ir suvenyrų susivienijime (15. 30 val.) – poezijos popietės.
Rašytojų klube (Sirvydo 6) 20 val. – nuotaikinga vakaronė „Eilėraščiai per naktį“. Kviečiami dalyvauti visi poetai, rašantys literatai.
V.23 Lenkijoje, Lietuviškose salose – literatūriniai susitikimai, poezijos skaitymai.
V.24 Literatūrinės popietės Kaune: Akademinėse klinikose, Viešojoje bibliotekoje, Literatūros muziejuje, „Stumbro“ įmonėje, „Litfarmos“ gamykloje, Vaikų pensionate.
Lakštingalų krantinėje (19 val.) – iškilmingas Poezijos pavasario atidarymas.
V.24 Jonavos rajone, 25 d. Vilkaviškio, Radviliškio ir Zarasų rajonuose, Vievyje. Elektrėnuose – poezijos vakarai.
V.26 Vilniuje, šv. Jono bažnyčioje (18 val.) – baigiamasis vakaras.

[/expand]

 

Poezijos pavasario kronika

Valentinas Sventickas. Poezijos pavasaris: ateikite

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1991 05 18

Gali būti, kad Lietuvos žmonės, politikos purslų taškomi, pasiilgo poetų.
Su šia viltimi pradėsime Poezijos pavasarį. Yra ir nerimo: ar tebegirdimas eilėraštis, kai buitį purto kasdieninės staigmenos ir pradeda šurmuliuoti rinka?
Idealistiškas rašytojų gestas – visi Poezijos pavasario vakarai bus nemokami.
Renginių prologui pasirinkome aikštelę prie užgrobto Televizijos ir radijo pastato. Teskamba laisvės ir protesto balsai pirmiausia iš ten, kur juos mėginta nuslopinti. Daug netrimituodami apie pusvalandžio akciją, tikimės, kad gegužės 23d. 12 val. vilniečiai ateis čia kartu su mumis.
Kultūra nelepino paliegusių ir gyvenimo nuskriaustų žmonių. Šiemet poetai pabuvos senelių ir vaikų pensionatuose.
Ar galime būti rimti ir žaismingi, pakantūs balsų įvairovei ir laisvoms bendravimo formoms? Tai paaiškės gegužes 23 d. vakarą Rašytojų klube (Vilnius, K. Sirvydo 6, tel. 629627). Kviečiame čia visus poetus, nūnai neypač dažnai sueinančius. Ir, įsidėmėkite, čia gali ateiti bei reikštis 10 minučių kiekvienas – eiliuojantis studentas, nepripažintas talentas, rašantis dailininkas ar kompozitorius. Visi esate laukiami. Ypač pasižymėsiančio laukia keistas prizas. Veiks mūsų kukli kavinė. Bus nuotaikingas senų (tikrai retų) ir stalinistiškų knygų aukcionas. Ir „Poezijos pavasario“ almanacho prezentacija.
Pasakoju tai, kas bus kitoniška, neįprasta. Dėl to nereikia manyti, kad menkinami tradiciški susitikimai. Ne, kaip tik jie lems poetų ir skaitytojų bendravimo prasmę. Tikriausias, išsiilgtas posmas gali nuskaidrinti ir Lakštingalų krantinėje prie Kauno (čia bus atidarymas), ir tylioje klinikos arba spaustuvės kertelėje. Kaip paprastai, sulauksime aktorių ir muzikantų talkos. Poezijos pavasario anonse, kurį skelbia šis savaitraščio numeris, matote miestus, rajonus, įmones, įstaigas. Kodėl ten, o ne kitur? Todėl, kad kviečia ir laukia. Jonavoje bene visai nebūta. Senadvaryje (Zarasų r.) paminėsime F. Kiršos 100-metį prie jo gimtosios sodybos.
Baigiamojo vakaro kritikų dažniausios pastabos: jis turįs būti trumpesnis ir „grynesnio žanro“. Pabandysime. Bus mažiau muzikos ir aktorių, vyraus poezija Klausysimės sakralinės lyrikos, antologijos „Tremtinio Lietuva“ autorių. Tikimės dalyvausiant B. Brazdžionį. Nesakau kokios gali būti staigmenos – čia girdėsime visus šiemetinės šventės prizininkus, taip pat mūsų svečius. Laukiame prancūzų, danų, austrų, vokiečių, latvių, estų, ukrainiečių, rusų poetų.
Poezija kviečia į pavasarinį pasimatymą. Ateikite!

[/expand]

 

Vladas Braziūnas. Gaivingojo vandenio lašas

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1991 06 01

Apie šitą dramblotą paukštę kalbėt yra – kaip ir kalbėti apie dramblį: kam aklam bečiupinėjant kokia dalis pateks. Man šiuokart atsitekusios buvo labai jau neblogos, tad negaliu pritardinėti savo paties gan dažnoms tylioms abejonėms, kad gal ta paukštė nėra ilgus dešimtmečius gyvenanti papūga ar kranklys, gal ji tik keletą metelių tepagystantis pilkas vyturėlis, užtat gal jau ir atgiedojo savo tikruoju balsu, o dabar gal, seniai jau užartas, vien mūsų užsispyrusioj atminty vaidenas: per mirusiųjų, per vaiduoklių miglą, kur nebaigtus sakyt žodžius užmigdo, mes nyram…
Pradedu tikėt, kad toje dramblotoj rojaus paukštėj vis dėlto būta ir esama kitokių paukštelių paukštyčių, jų ten lizdai sukta, savi ir nesavi vaikai perėta, alkta ir juoktasi, verkta ir viltasi – gyventas neužariamas sielos gyvenimas. Užtat kad ši dramblota paukštė ir tėra tie formuliniai visų jos pasitikėjų stabarai: „Šiemet Poezijos pavasario paukštė, pakilusi…atplasnojo į mūsų rajoną“. O paskiau… Keista, bet paskiau – lygiai taip pat, kaip ir kitais kartais, kiek aš tų paukštėtų pavasarių pamenu. Susėdam ar sustojam prieš žmones, šnekam, skaitom. Kas progiesmiu, kas proverksmiu, kas budindamas, kas migdydamas. Taip net ir per didįjį vakarą Palemone, taip prieš tai Maironio muziejuj, taip po to, šeštadienį, Zarasų centrinėj bibliotekoj ir prie šventinamo kryžiaus Fausto Kiršos Senadvaryje: „Nebus manęs ir daugelio iš mūsų,/Bet ten lankysis giminių dvasia“ Baisiai norėta vis tuos atgyvenusius pavasarius naujint, keist, dažyt plunksnas ir lipdyt kuodus, glaust sparnus ir taisyt propelerius, bet tas ir yr, kad gražiausia, tikriausia, giminiškiausia buvo ten, kur niekas nekeista. Bijau garsiai pratart, kad tai galų gale nepasirodytų saviapgaulė, saldus egoistinis sapnas, bet kaip tik šiomis dienomis pasidingojo, kad randasi žmonių, kurie vėl palengvai gręžiasi poezijon kaip giminių, namiškių dvasion. To gręžimosi nemoku paaiškint, bet jį gerai jaučiu iš susirikimų nuotaikos, iš to, baisiai grubiai sakant, ryšio su auditorija.
Taigi ir vėl perbėgo per apsivylusią širdį basas angeliukas. Bet nepakenčiamas įtaruolis protas kužda, kad iš esmės gal tat ir nebegerai, kad gal čia jau yra pirmas būsimo nebegerumo krislas. Spjaunu tris kartus per kairį perį. Kaip ir kiekvienas rašantis, noriu būt skaitomas ir klausomas, suprantantis ir išklausantis. Bet jau nė už ką nebenoriu, kad poezija, teatras, apskritai menas žmogui bebūtų vienintelė ir paskutinė užuoglauda, slaptoji tikrųjų prasmių maldykla. Merdinčiai visuomenei poezija buvo gaivingasis vanduo. Nebeduokdie juoju vieninteliu vilgyt lietuvių lūpas. Nes dabar jau būtų – pačių susikandžiotas, susižaizdotas ar dar blogiau.

[/expand]

 

Baigiamasis vakaras šv. Jonų bažnyčioje, I dalis (LRT mediateka)

Baigiamasis vakaras šv. Jonų bažnyčioje, II dalis (LRT mediateka)