Poezijos pavasaris 1993

 almanacho viršelis 1993

  Sudarytojas – Eugenijus Ališanka
Dailininkas – Linas Spurga 
Vilnius: Vaga, 1993

1993 m. Poezijos pavasario laureatas 

Algirdas Verba

už eilėraščių rinktinę „Pilkoji žvaigždė”

Zenono Baltrušio (?) nuotrauka

 

Almanache pristatomi autoriai

Skaityti

 

Gasparas Aleksa, Eugenijus Ališanka, Leonardas Andriekus, Stasys Anglickis, Jurgis Baltrušaitis, Samuel Beckett, Vytautas Berenis, Sigitas Birgelis, Regina Biržinytė, Kazys Bradūnas, Vladas Braziūnas, Gražina Ciėškaitė, Vytautas Čepliauskas, Henrikas Čigriejus, Romas Daugirdas, Viktorija Daujotytė, Gintautas J. Dudėnas, Sigitas Geda, Liudas Giraitis, Rimgaudas Graibus, Ernst Jandl, Friederike Mayrocker, Gerhard Kofler, Walter Pilar, O. P. Zier, Alfred Kolleritsch, Benediktas Januševičius, Arvydas Juozaitis, Marija Jurgelevičienė, Donaldas Kajokas, Tomas Vilius Kajokas, Ramutis Karmalavičius, Vytautas Kavolis, Julius Keleras, Robertas Keturakis, Paulius Kuliešius, David Herbert Lawrence, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Algis Kalėda, Bronisław Maj, Jan Połkowski, Birutė Marcinkevičiūtė, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Aidas Marčėnas, Marcelijus Martinaitis, Mindaugas Milašius, Nijolė Miliauskaitė, Czesław Miłosz, Vytautas Naktigonis, Kęstutis Navakas, Marcin Niemojewski, Sigitas Parulskis, Kornelijus Platelis, Sylvia Plath, Daina Pranckietytė-Aistė, Aldona Elena Puišytė, Auris Radzevičius-Radzius, Bronys Raila, Rolandas Rastauskas, Vytautas Rubavičius, Vytautas Skripka, Aleksandras Sokolovskis, Jonas Strielkūnas, Šamanų tekstai, Lidija Šimkutė, Violeta Šoblinskaitė, Julija Švabaitė-Gylienė, Judita Vaičiūnaitė, Tomas Venclova, Jonas Zdanys, Markas Zingeris, Arnas Ališauskas, Sigita Juozapavičiūtė, Liutauras Leščinskas, Linas Ruzgys, Rimvydas Stankevičius, Balys Bukelis, Dainius Dirgėla, Valdas Gedgaudas, Evaldas Ignatavičius, Alvydas Šlepikas, Donatas Valančiauskas

 

Almanacho recenzijos

Solveiga Daugirdaitė. Poezijos ir pavasario paribiai

Skaityti

 

“Metai”, 1993 Nr. 7

Pernai užgavau pusamžę išeivijos poetę, atsiuntusią keletą eilėraščių. Vienas jų pasirodė itin grakštus ir lakoniškas, taip jai ir parašiau. Betgi šitas spausdintas. „Poezijos pavasary!“ – perskaičiau kitam laiške jos nuoskaudą ir nuostabą, kaipgi čia dabar nepastebėjau. Mea culpa – turbūt niekad nesu perskaičius šio leidinio nuo pradžios iki galo. Paskutiniais metais jis būdavo išpampęs nuo masiškumo ir truputį priminė olimpiados atidarymo paradą. Todėl man priimtinas užmojis pasiimt tankesnį sietą, vardų bei veidų, akys raibdavo nuo net jeigu ir gerokai svetimi atrodo kriterijai, kuriais vadovaujasi sudarytojas. Suprantama, kad kiekvienas iš mūsų vis kitaip sudėliotų dabarties poezijos akcentus. Vienas šiam almanache pasigestų Onės Baliukonytės ar Jono Juškaičio; koks prieraišesnis skaitytojas, dar menąs pirmuosius „Poezijos pavasarius“, (jų leidiniuose būta gerokai mažiau puslapių; ir autorių, todėl dar įmanoma buvo be ypatingų pastangų nuosekliai perskaityti), gal bergždžiai ieškotų Algimanto Baltakio ar Justino Marcinkėvičiaus. Žinoma, recenziją rašyti dera apie tai, kas knygoje yra, o ne apie tai, kas galėtų joje būti, tačiau šiais pavyzdžiais norėjau parodyti, kad almanachas neaprėpia ir gal nė nesiekia aprėpt plataus šiandienos poezijos spektro. Ir visai nesvarbu, ar šie (ir daugybė kitų) poetai, tiesiog, pamiršo, jog rudenį reikia pateikt eilėraščius būsimam „Pavasariui“ (jei sakyčiau viešą kalbą, čia būtinai pavartočiau paralelę su žiemkenčiais), ar jų tekstų atsisakyta (tai nelabai tikėtina, nes pavardės magija veikia net ir, atrodytų bešališkiausius). Paskutiniųjų metų „Poezijos pavasarių“ sudarytojai būdavo tokie geraširdiški, jog atsisakydavo savo publikacijų, kad tik neliktų nuskriaustų – o jų vis tiek likdavo. O Eugenijus Ališanka, dar „Miestelėnų“ sudarymu įrodęs turįs savo simpatijų ir pomėgių, gavęs teisę savo valia sudėlioti šių metų „Pavasarį“, sumažinęs „Vagos“ skirtą apimtį, dar gailisi pasielgęs „nepakankamai radikaliai“ („Literatūra ir menas“, 1993 gegužės 22). Nežinau, kas liko už borto, bet nepakankamas radikalumas visgi matyti. Tai, kad sudarytojas prisiima atsakomybę už leidinio trūkumus, nusivylusiems almanachu dar leidžia tikėtis, kad ne poezija gerokai pavargusi (skaitant kai kuriuos, mano supratimų, gerus poetus, neapleidžia įspūdis, lyg dabar eilėraščiai būtų rašomi iš . pareigos, nenorint palikti stagnacijos, gana palankaus meto lietuvių poezijai augti į gylį, laikais užsiimtų pozicijų), o Ališanka bus kažko svarbaus neįdėjęs. Bet tai iliuzija. Judita Vaičiūnaitė, kuri pati yra triūsusi rengiant ankstesnius almanachus, „Lietuvos ryte“ 1993 gegužės 22) sudarytojo užmojį išleisti konceptualų almanachą įvertino griežtai: „Tokiu kūrybos, poezijos giluminiu niekinimu, snobizmu, man atrodo, kad ir šių metų „Poezijos pavasario“ leidinio sudarymas – poezijos paribiai – poezijos susilietimas su daile, muzika, teologija ir panašiai. Vertinama ne tiesiog gera poezija, bet jos pritaikymas kaprizingai idėjai“. O man atrodo, kad čia kertasi intuityvus, emocingas, atviras, poeto (bent jau tokio tipo poeto kaip Vaičiūnaitė, Kornelijus Platelis ar Vytautas P. Bložė galbūt pritartų sudarytojui) ir analitiko, kuriam svarbu įžvelgti Barthes’o ar Bachelard’o idėjų patvirtinimą (ar jas atmest), požiūriai. Nes rūšiuoti poeziją pagal „temas“ ar leitmotyvus yra rizikingas ir, mano supratimu, daugiau principo, manifesto reikalas, kurį įgyvendinant idėja dažnai lieka neparemta poezijos, jei tik poezija nesusigundo virst kokios nors programos (šiuo atveju – atskleist savo „paribius“) iliustracija ir nenuslysta paviršium, Prieš keletą metu buvo išleistas poezijos rinkinys ekologijos tema (plačiąja prasme) „Namai, kuriuose visados“. Nors teminė kryptis gana aiški, knygoje atsidūrė maždaug dvejopi tekstai: arba „į temą“, bet publicistiški (jei atsiminsim, kad ekologijos bėdų garsinimu prasidėjo perestrojka ir ši tema buvo madinga), arba „nelabai į temą“, bet visai geri. Vertėtų atsimint ir kitą ambicingą sumanymą – nepasirodžiusį rinkinį „Poesis electa“, turėjusį nušluostyt nosį senukui „Poezijos pavasariui“: kai. „Proskyna“ išspausdino stipresniuosius tos taip ir neišėjusios knygos eilėraščius, pasirodė, jog ir vardai tie patys kaip „Pavasariuose“, ir poezija panašaus lygio. Kur čia neatsiminsi Vaižganto: reikia naujų talentų, o ne naujų srovių. Pats sudarytojas yra nusiskundęs, „kad net geresnieji poetai neša tai, kas pakliūva po ranka. Kitaip sakant, pajutau, kad almanacho autoritetas smuktelėjęs ar nusmukdytas“ („Literatūra ir menas“, 1993 gegužės 22). Čia vėl reiktų klausti – kuo šis leidinys ypatingas, kodėl vieno ar kelių eilėraščių publikacija turėtų būti svarbesnė, prestižiškesnė už publikaciją kokiam kitam leidiny? Ar verta stipriausius tekstus „tausoti“ „Poezijos pavasariui“, jei laikrašty ar žurnale įdės įspūdingą nuotrauką, gal įdomiau sumaketuos, o čia vis tiek stovėsi rikiuotėj pagal abėcėlę, trumpu teksteliu prisidengęs? .. Daugiausia, ko galima tikėtis – kad Šioks toks triukšmelis dėl sudarymo naujovių taps akstinu patiems poetams darsyk permąstyt „Poezijos pavasario“ vietą ir vaidmenį jų pačių gyvenime. Ribos, paribio tema, matyt, praėjusį rudenį tiesiog sklandė ore: tuomet jai skirti rašiniai buvo užplūdę „Šiaurės Atėnų“ puslapius. Kad tema rūpi ne vien mums, liudija ir Seinuose veikiąs „Paribio“ fondas („Pogranicze – sztuk, kultur, narodow“), kurio direktorius Krzystofas Czyzewskis Vilniui skirtoje konferencijoje kultūrų paribio žmogų paskelbė ateities žmogumi, remdamasis tais pačiais pavyzdžiais kaip ir Viktorija Daujotytė (p. 56) – Adomu Mickevičium, Oskaru Milašiumi, Czeslawu Miloszu (be jo tekstų sunkiai išsiverčia kone visi lietuviški kultūros leidiniai), dar „Isos slėnyje“ pareiškusiu: „Mums skirta gyventi paribyje – tarp to, kas gyvuliška, ir to, kas žmogiška, – ir šitai yra gerai“.
Poetų, dainuojančių kas sau, chore lengviau išskirti tuos balsus, kurių kūrybos visumą įsivaizduoji. Taigi skaitytojas nesunkiai priduria, tarkim, dar du eilėraščius prie Henriko Čigriejaus ar penkis – prie Nijolės Miliauskaitės susiklosčiusio poezijos vaizdinio ir lieka patenkintas, kad maždaug to ir tikėjosi. Kiek kebliau išskirti balsus tų jaunųjų (man atrodo, kad „Poezijos pavasaris“ po truputį jaunėja), kuriems dar labai svarbu spausdinti savo eilėraščius ir būti pastebėtiems, – kaip tyčia jie atrodo be ryškių išskirtinių bruožų ir atsiduria ties riba. Ir jau tikrai poezijos užribiu, tuščia stilizacija man rodos „Psalmės Viešpačiui“ (p. 110) – maždaug tokių eilių pilni „Tikėjimo žodžio“ bažnyčios leidiniai, kurių kažkas nuolat prikemša į mano pašto dėžutę… Prie užribių skirčiau ir prasimušančias asmenines nuoskaudas (p. 189; pusė 166 p.). Suprantu, kad jos gali būti impulsas poezijai rastis (atsimenant Achmatovą: jeį žinotumėt, iš kokių šiukšlių išauga eilės), bet ne visos poetų nuoskaudos yra poezija. Trejus metus dirbdama „Moksleivio“ redakcijoj, rašydavau guodžiančius laiškus paauglėms: jei jūsų daugiau nebemyli, neverta verkti eilėmis; jei jau priverkėt, tai nesiųskit redakcijon – emocijos dar nėra menas. Ir skaitydama „Poezijos pavasarį’93“, susigėdau: kaip galėjau to reikalaut iš patiklių moksleivių, jei jau virsta ąžuolai.
Dar dėl riboženklių. Jei džiaugsmingai pripažinom esant vieną lietuvių literatūrą, jei gyvenime ir spaudiniuose regim vis daugiau tikro susiėjimo draugėn ženklų („Aidai“ gražiai susijungė su „Naujuoju židiniu“; „Metmenys“, „Draugo“ kultūrinis priedas mirga autoriais iš Lietuvos; Vilniaus universiteto absolventai tampa doktorantais Čikagoj; Julius Keleras išleido knygelę Amerikoj, o iškilesni įr lėkštesni išeivijos rašytojai skuba leisti knygas Vilniuje ir t.t.), tai metas būtų pripažinti, kad skaitytojai, ypač poezijos, irgi tie patys. Nesiimu spėlioti, kiek paskutiniojo „Metmenų“ numerio (su Tomo Venclovos eilėraščiu „Tu, felix Austria“) ar 1990 m. išleisto Birutės Pūkelevičiūtės „Atradimo rudens“ egzempliorių klajoja po Lietuvą, bet jie nesunkiai prieinami – bent jau didžiosiose bibliotekose. Venclova ir Pūkelevičiūtė, žinoma, vieni iš įdomesnių mūsų rašytojų, ir jų tekstai tikrai „nekenkia prestižui“, bet man rodos, kad tokie perspausdinimai, tapę „Poezijos pavasario“ tradicija, – daugelis išeivių pirmąsyk sovietiniais metais pristatyti kaip tik šiamę almanache, dabar, lyg priartėjus Amerikai, nebetenka prasmės. Apie tai, mano supratimu, vertėtų pamąstyt ir autoriams, ir sudarytojui. Juoba kad ir Lietuvoj, švilpiant vėjams kišenėse, rašytojai ima tuos pačius tekstus skelbt įvairiuose leidiniuose. Man atrodo – nelabai etiška, kitiems gal atrodo kitaip.
„Rašytojai, rašėjai, jūs – teršėjai / Pasaulio, kurs kaip ašara tyra / Tik vieną mirksnį žaižaruoja“, – blykstelės Jono Strielkūno autoironija iš p. 194, ir priekabiausias recenzentas bus priverstas užsičiaupti. Arba skubiai ieškoti kuo pasidžiaugt – na kad ir Ramučio Karmalavičiaus „Eseistiniu įsiklausymu į Gražinos Cieškaitės eilėraščius“, kuris, nors ir sunkiai paskaitomas, viliuosi, padės mums deramai priimt šią poetę, netelpančią į mūsų tvarkingas proto lentynėles, iškrintančią iš aprioriškai moterims nubrėžtų poezijos ribų ir nepatogią.

 

Vitas Areška. Ką daryti? Kur eiti

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 05 15, 22

Pasikaustęs skaitytojas tučtuojau prikibs, sakydamas, kad nieko nereikia daryti, nieko nereikia ieškoti, nes jau viskas atrasta, niekur nereikia eiti, nes jau atėjom, o tik būtina pagaliau išmokt gyventi ir kurti beiliuziniame pasaulyje, ką seniai yra supratę ir pasakę egzistencializmo filosofai. Žydromis svajonėmis jau esame persisotinę. Žmogus šiandien gyvenimo aplinkybes nugali, sutikdamas su šalta panieka tai, kas neišvengiama, nors ir neteisinga. Jeigu gyveni beiliuziniame pasaulyje, tai iliuzijų sudužimą reikia traktuoti ramiai ir be gailesčio. Deja, to nėra. Žydrą svajonę pakeičia negatyvios energijos prasiveržimai. Apie tai neseniai rašė teatro režisierė Dalia Ibelhauptaitė: „XX a. pabaigos dvasia – negatyvi, griaunanti, nihilistinė (…). Negatyviąją, čia tvyrančią energiją pajunta net žmonės, pabuvę Lietuvoje pusę dienos“ („Respublika“, 1993.11.17). Su daug kuo čia galima sutikti, bet žinome, kad menas be iliuzijų ar vilties irgi negali gyvuoti. Iliuzija motyvuoja, pateisina ir įkvepia. Tik retkarčiais ją tenka aplieti šaltu vandeniu arba nuvainikuoti antiiliuzijų pripildyta kūryba, kas šiandien itin būdinga. Tačiau visa tai nepaneigia vilties ir tikėjimo. Jais žmogus patvirtina savo pergalę ir tapatybę. Jeigu to nebūtų, šiandien mūsų nestulbintų staigus poetinės kūrybos plūstelėjimas. Žmonės ne tik kuria eilėraščius, atiduoda paskutinius pinigus, kad tos eilės būtų išspausdintos, išplatintos.
1992-ieji poezijos rinkinių skaičiumi buvo rekordiniai – išleista per penkiasdešimt knygų ir knygelių. Atsirado „Vagos“ konkurentų. Vaidoto Oškinio leidykla Kaune per praėjusius metus išspausdino netoli dešimties rinkinių (P. Zavadskio, R. Buroko, A. Tamaliūno, B. Januškevičiaus, J. Sučylaitės, T. Marcinkevičiūtės, R. Danio, A. J. Stankevičiaus, R. Šileikos ir kt.). Po vieną ar kelias poezijos knygas išleido Klaipėdos „Eldija“, Palangos „Rimbaltika“, Utenos „Indra“, Jonavos „Dobilas“, Panevėžio „Tėvynės“ leidykla, Trakų „Voruta“. O kur dar Lietuvos šaulių sąjunga. Valstybinis leidybos centras, Lietuvių informacijos institutas, Lietuvos parodų direkcija, Lietuvos mokslininkų sąjunga, Lietuvos pedagogų draugija. Kai kuriose knygelėse leidyklų pavadinimų nėra nurodyta – tik vieta: Alytus, Utena, Rokiškis. Išleidimo galimybių atsirado daug. Gerai ar blogai? Kiekybė meninėje kūryboje nedaug ką reiškia. Tačiau niekam ir nekenkia, ypač jei tame kultūros reiškinių fone sužybsi ryškesni ženklai. Kiekvienas turi laisvo pasirinkimo teisę, gali patikrinti savo talentą viešumoje. Pusiau mėgėjiškų, pusiau profesionalių tekstų išleidžia ir didžiosios leidyklos.
Koks gi bendras įspūdis pažvelgus į praėjusių metų poezijos panoramą? Negalima tvirtinti, kad atsiliepia epochos lūžio sunkumai, dėl ko dažnai diskutuoja poetai ir kritikai. Tačiau aiškiai susilpnėjo kūrybos įtampa, vidinis konfliktiškumas, atsirandantis iš medžiagos pasipriešinimo, pagaliau sumažėjo reiklumas ir atsakomybė. Minėtose diskusijose primenamas paradoksas, jog kūrybinę įtampą skatino cenzūra; žiaurūs bolševikinės ideologijos tramdymai ar tiesioginis teroras privertė kūrėjus maksimaliai įtempti jėgas ir panaudoti visas profesionalumo galimybes, kad sudėtingomis metaforomis, ezopine kalba būtų pasakyta tiesa. O šiandien viso to nebereikia, gali atvirai ir tiesiai kalbėti. Beje, kai kas nesutinka. Poetas V.Rubavičius sako: „Dabarties mitologinė politinė atmosfera, struktūrinama ritualinių vyksmų, nėra palanki sąžiningam mąstymui ir kūrybai“ („Literatūra ir menas“, 1993.1.13). Šiaip ar taip, lyrikos formų kaita ir transformacija daugiau priklauso vis dėlto nuo pačios poezijos vidinės logikos, o ne nuo išorinių istorijos pasikeitimų. Visos XX a. lyrikos metaforinis sudėtingumas, naujo žodžio ieškojimas, idėjos, minties ar prasmės perkėlimas į kontekstinius ryšius, į asociatyvinį mąstymą ir suvokimą yra bendra ir natūrali tendencija, palietusi visus menus ir visas geografines platumas. Yra plečiama erdvė skaitytojo, suvokėjo aktyvumui. Jei prisiminsime A. Nykos-Niliūno eilėraščius, tai nesunkiai pastebėsime minėtą tendenciją – metaforiškumą, prasmių perkėlimą, mito ir parabolės struktūrą. O juk šio poeto kūrybos tikrai niekas nevaržė. Pilietinės ir kūrybinės laisvės atgavimas poetui negalėjo palengvinti jo likimo, įtampos ir dramatizmo, jei jis kūrėjas iš pašaukimo. Tik galėjo taip sutapti, kad ne vienas lyrikas išsisėmė kaip tik šito lūžio metu. Toks poetas tiesiog nebeturi ką pasakyti. Daug kas ima kartotis arba tiesiog atsipalaiduoja, nuslysta paviršiumi, žaidžia banalia mintimi. Atsakomybė savo talentui (jeigu jis yra) ir skaitytojams sumažėjo. Bet ypač reiklumą sau sumažino jaunesni, pradedantys. Imsiu ryškiausią pavyzdį. Skaitome Algio Julijaus Stankevičiaus („Eilėraščiai“) strofą: „Karvė ėda žolę / Ji mėgsta pieną žmonėms duoti / Stumbras tinginys ir guli / Jį tegali mirtis nuo tinginio išvaduoti“. Gal tai sąmoningai forsuota banalybė? Noras pasityčioti iš poezijos ar skaitytojo, pernelyg sureikšminančio meninę kūrybą? Tačiau čia nėra jokios ironijos, kaip nors motyvuotos poetinės sistemos, pateisinančios banalumą. Greičiau – kultūros stoka.
Antra išvada: atrenkamos tikrosios lietuvių poezijos vertybės, užpildomos poetinio žemėlapio baltosios vietos. Nors ir gerokai pavėlavę išleidžia knygas tie, kurių vardai buvo įtraukti į neminėtinų žmonių sąrašus. Tai pirmiausia tremtiniai. G. Iešmantas išleido dar vieną savo rinkinį „Lietuviškoji misterija“, išėjo V. Cinausko „Kad būtume šalia“, B. Butrimaitės-Rupainienės (g. 1905) „Giesmę tau sudėjau“, P. Zablocko (g. 1914) „Einu per rugienas“. Pasirodo poetų kunigų eilėraščių knygos. Tarp jų labai dėmesio vertos R. Mikutavičiaus „Šviesos spalvos“, čia aptinkame tikro profesionalumo bruožų.
Dar vienas dalykas: kai lyginame šiandien sukurtus eilėraščius su tais, kurie buvo išleisti tais sunkiais laikais, staiga suvokiame, kad pastarieji bus greičiau įvertinti kaip klasikiniai. Turiu galvoje gražiausius tekstus. Štai Just. Marcinkevičius peržiūrėjo anksčiau sukurtus eilėraščius ir į naują rinktinę „Lopšinė gimtinei ir motinai“ atrinko pačius švariausius, gryniausius, atmesdamas visa, kas buvo laikina, netikra, kas buvo susiję su kultūriniu „triukšmu“, privalomomis konjunktūrinėmis programomis. Daug kartų girdėti ir skaityti eilėraščiai dabar atrodo beveik kaip klasikinės skulptūros: aiškios linijos, giliai įrėžtos žodžių rievės; monumentalumas ir intymumas sujungtas taip organiškai, kad tą sakralinį patosą, su kuriuo ištariami žodžiai, atrodo, tiktų užrašyti ne popieriuje, o iškalti akmenyje, kieto ąžuolo medyje (pavyzdžiui, eilėraštis „Dainuoju Lietuvą“). Tai tarsi klasikiniai kultūros paminklai, ženklinantys skausmingą ir dramatišką sielų būseną, kovojant už lietuvių, tautos identitetą, išaugusį iš gilios tradicijos, iš motinų atodūsių. Pats eilėraštis dabar atrodo lyg atodūsis sielos atsivėrimo, nušvitimo, ekstazės akimirką.
S. Anglickio atvejis kiek kitoks (rinkinys „Karvelėli mėlynasis“). Į rinkinį jis sudėjo tuos kūrinius, kurie buvo iškritę iš ankstesniųjų knygų. O buvo iškritę patys jam būdingiausi tekstai, kuriuose glūdėjo jo kūrybos esmė. „Tuojau užgrius bauginamai / stambi uola – / Niekas / dar jos nematė, / nujaučiu kaulų sankabom“. Eilėraštis kampuotas, nenudailintas, tarsi sudėtas iš natūralių lauko riedulių. Naujadarų ir šiaip retesnių žodžių mėgimas kartais primena A Žukausko tradiciją. Štai tikra žukauskiška poza: „Tau smagumas – šerniški / pasismaguriavimai, paupio pievų / atabradai, pūdymų plotai./ Man šleikštus šis / polinkis, reikalingos platesnės / ganiavos, kurias aprėpia / vien dvasios sparnai“. Tokia tradicija yra vaisinga, įliejanti į išdailintą lyrikos stilių stiprumo, sveikatos, pasitikėjimo ir pergalės jausmą. Tarytum sakoma, kad neverta ištižti, pasiduoti krintančiai nuotaikai ar savigriovai. Solidus amžius, didžiulė patirtis lengviau nugali laikiną dvasios sąmyšį, negatyvios energijos ekspansiją. Lyrinis subjektas atrodo judrus, dinamiškas ir energingas, nors ir pastebi griaunančias jėgas, aižėjimo pripildytą realybę. Poeto S.Anglickio modernumas labiausiai ir išryškėja šiame rinkinyje.
Negaliu kaip nors apeiti Juozo Žlabio-Žengės rinktinės „Pavasariųgramatikos“, nors tai tolimas lietuvių moderniosios lyrikos etapas. Pribloškia mintis, kad beveik nieko nauja neatrandama po saule. Jeigu nebūtų pažymėtų vardų ir datų, tai ne vieną Žengės strofą skaitytojas įvertintų kaip šiandieninės lyrikos pavyzdį. Štai daugiau kaip prieš pusę šimto metų parašytos eilutės: „Baltų sniegų Italijoj,/Baltų beržų litanijoj –/Balta žiemai/Sniegas krinta žemai./Liepų – sidabriškos talijos. / Mano meilė – batalija,/Sniegas – gerai“. Kaip čia neprisiminsi dailininko V.Ziliaus žodžių: „Aš manau, kiekvieno kuriančio žmogaus vertė yra tai, ką individualaus jis gali pasakyti. Formos atžvilgiu šiandien jau pasakyta viskas, todėl pasaulį labai sunku nustebinti“ („Lietuvos rytas“, 1993.11.24). Todėl lengvabūdiška manyti, kad kūrybos tvirtovės yra lengvai paimamos. Tai tik žaidimas?! Kartais nepasiseka ir didiesiems poezijos meistrams. Turiu galvoje K.Bradūno „Duoną ir druską“. Šiaip šio poeto kūryba yra paprastumo ir estetinio saiko pavyzdys. Tačiau, kad ir kaip būtų gaila, naujoji knyga nėra iš šio poeto geriausių knygų. Kai kurie motyvai kartojasi, o įspūdžiai iš kelionių po pasaulį, ypač iš apsilankymo gimtose vietose, į poezijos posmus buvo perkelti be pauzės, be distancijos. Tačiau kūrybinė patirtis kartais gelbsti. Greitai bėgantys įspūdžiai užfiksuoti žodžiais, kuriais siekiama pirmiausia estetinio efekto. Štai eilėraštis „Vivaldžio festivalis Venecijoj“: „Vivaldi buvo savas,/ Kaip savo namuose – / Venecija alsavo / Vivaldiška dvasia,/ Kuriai neatsispirti… Ir ašen ją seku –/ Nuo muzikos numirti / Ir lengva ir sunku“. Strofa skamba gražiai, bet ji tik pakartojo K.Bradūno pamėgtą struktūrą.

Lygindami A.Verbos (rinkinys „Pilkoji žvaigždė“) praeities ir dabarties kūrybą, irgi turėsime pripažinti, kad anksčiau sukurti eilėraščiai yra įspūdingesni. Rinkinyje sudėti seniau parašyti ir nauji eilėraščiai. Poetas liko ištikimas sau: pasirenka tobulą ketureilį ir, reikia pripažinti, su skoniu jį pritaiko. Už to, kas akivaizdu, už nominalinės žodžio reikšmės iškyla erdvi potekstė. Kuriamas grynas poetinis pasaulis, kuriame svarbi ne atskira metafora, o visuma. Prisirišimu prie ketureilio A.Verba panašus į K. Bradūną ar J. Strielkūną. Tik A. Verba dramatiškesnis, kampuotesnis, gal net beiliuzinis. Savo kompozicijose jis dažniausiai išreiškia krintančią nuotaiką, kuri tarsi paženklina buvusio ir dabartinio laiko katastrofiškumą, kada griaunanti, naikinanti energija žmogaus psichikoje veikia stipriau negu kuriamosios jėgos. „Vai ūžia užu ežerų / Agni ugnis, ugnis raudona… / Ir kraupiai krūpsi nuo žarų / Ir pirkios, ir ant stalo duona./ Nespėjai atsidust lopšy – / Jau kardą rankoje neši./ Nespėjai dar užšokt ant žirgo – / Jau po kanopom ugnys mirga“. Dabartinio pasaulio vertybės vis labiau pasirodo esančios su minuso ženklu: užrakinti, išsekę šuliniai, bevaisės moterys, sprogusi širdis, nėščios manekenės, dūžtantis žiburys. Abejojama ne tik buvusiom vertybėm, bet ir apmąstomi garbinimai, dažnai turintys ritualinę prasmę, o ne tikrą širdingumą. Vienas gražesniųjų A.Verbos eilėraščių – „Lietuvos savanoriai“. Tragišką nuotaiką lydi kartėlis dėl to, kad mes nepanašūs į tuos savanorius, kuriuos vedė pasiaukojimo keliu naivi, kūdikiška meilė Lietuvai, nuoširdus tikėjimas krikščioniškomis dorybėmis, saugojančiomis nuo aklos neapykantos. Mirtis sulygina visus. „Aukos erškėtrožių dygliai,/ Kerštu jie duonos nepasūdė. / Dejuoja po žeme giliai / Jų širdys su širdim Pilsudskio (…) Jiems nežinoti, kas sužėlė / Jau iš nusavintos spalvos./ Mielieji Dievo avinėliai – / Tie savanoriai Lietuvos“. Kai kuriuose kituose naujai parašytuose eilėraščiuose atsirado irzlumo, publicistinių elementų, gal net didaktinių tendencijų, kvietimų, patarimų. Taigi – iššūkis savo stiliui. Labai gaila. Tik saikas ir reiklus estetinis skonis gali gelbėti mūsų dienų lyriką. Kitaip pasitvirtins S.Gedos pranašavimai: „Didelė ta lietuvių poezija, kuri yra dabar visiškai pražuvus“ („Literatūra ir menas“, 1993.II.6).
Kad humanistinio protesto aistra gali būti išreikšta šiuolaikine forma, patvirtina O.Baliukonytės rinkinys „Vaduok“. Ji turi išsiskiriančią gyvenimo ir kūrybos programą, kurią galėtume pavadinti maksimalistine, romantine, majestotiška, teisuoliška ar kaip nors kitaip. Eilėraščiuose pulsuoja apnuogintas grynas nervas, kaip ji pati sako, prabyla kruvina širdis, reiškiamas aistringas moralinis protestas, pasipiktinimas šėtoniškų jėgų siautėjimu, atpigusia giesme ir pabrangusiais daiktais, besiplečiančiu žmonių šiukšlynu, kuriame auga „pliki alergiški vaikai – belaikės blyškios rožės“. Sąžinės durys vis tvirčiau užveriamos, žodis krinta į dykumą, malonumų rinkoje dega fosforinė šėtono šviesa, šuo pasidarė brangesnis už žmogų, aplink tvyro nuodingi puvėsiai, pavydas siurbia artimųjų kraują. Prie šventyklos durų nebereikalingi pranašai ir poetai. Ten lyrinis subjektas jaučiasi kaip kalė benamė. Eilėraščių stilius, metaforos, žodynas kartais primena F.Nyčės puolančią, deginančią aistrą, riksmą. Pasaulio žlugimo siaubas jaučiamas beveik fiziškai. „Miesto debilas balandis, plėšri prostitutė katė –/Apraiškos mūsų iliuzijų, norų, troškimų dvyniai…/Kas ten – žvynuotas – vėl rangosi sapno kertėj?../Kas ten – dvigalvis berankis – pigiam atsispindi vyne? (…) Ak tarakoniška meilė – grubi, bet savaip tobula: /Vis kur tamsiau purviniau, kur saldžiau bei riebiau…“ Skaudžiai pliekiančiais žodžiais botagais O.Baliukonytė toli lenkia F.Kiršos „Pelenus“. Į meditacijas įsilieja ne tik pagieža, negailestingas protestas, saviplaka, bet ir katarsio poreikio motyvuotas išsivadavimo iš pasaulio siaubo ir pamišimo jausmas. Plačios leksinės spalvos, turtingas žodžių srautas, stipri fonika, epinės formos palieka estetiškai turtingos poezijos įspūdį. Bet tai nėra lengva ar lengvai skaitoma poezija. Stiliaus intensyvumas, žodžio ekspansija, padidinimai, sutirštinimai, aistra žaižaruojantis, akinamai žaibuojantis žodis kartais net peržengia saiką ir pavirsta ekspresionistiniu perteklium. Sujaudinti šiandieninį skaitytoją, priversti virptelėti jo sąžinę nėra paprasta, todėl tenka kaskart vis labiau stiprinti žodžių smūgius. Arba šio uždavinio atsisakyti. Daugelis taip ir daro: nesijaudina, nesipiktina, nepastebi, apeina, o tik žaidžia kūryba, estetika, fonika.
Jeigu palyginsime laisvas D.Jazukevičiūtės meditacijas (rinkinys „Traukinys Nr.183“) su O.Baliukonyte, pastebėsime, kad jos poetinis pasaulis sąlygiškesnis,uždaresnis, bet patraukia prisipažinimų atvirumas, primenantis A.Mackaus tradiciją. „Tekant saulei miegojau/apkabinusi savo mirusį kūną/…/o Dievas šypsojosi taip/ kaip šypsos šėtonas/lygiai taip“. Sapnų, vizijų, susigalvoto pasaulio vaizdai, pasąmonės jėgų įkvėpti paveikslai irgi priklauso egzistencinei sferai, kuri yra artimesnė už empirinę, nes ją poetas jaučia betarpiškiau, palikdamas daiktų realybę šalia. „Turėjau namus kažkada/prie Viduržemio jūros/ Nors ne/nemačiau aš jos niekada“. Beiliuzinį gyvenimą galima paversti poetine vizija, susikurti egzistencinę vienatvę – poetišką, jaukią, savą. Vidinė laisvė yra svarbesnė už laisvę daiktų pasaulyje. Poetė atspindi bendrą dabartinės kultūros tendenciją – priešinimąsi viešai opinijai, paremtai beasmeniškumu, agresyvia kauke. Tačiau D.Jazukevičiūtės mąstymo savitumas dar nėra suradęs tokios pat savitos formos, iš kurios lengvai atskirtum, kad čia ši poetė, ir ir niekas kitas.
Tuo tarpu J.Jakštas (rinkinys „Akimirkų kriokliai. Tarp audros ir giedros“) pasirenka tarpinę poziciją – žaidimą ir mintį. Jis eiliuoja profesionaliai, gal pernelyg lengvai ir sklandžiai. Pasiryžęs viską aprašyti, viską pavaizduoti, nors laikosi toliau nuo žurnalistinių aktualių proginių situacijų (išskyrus „Lietuviškas golgotas“). Jis siekia estetinio įspūdžio, maksimaliai panaudoja foniką. Bet žaidimo daugiau negu minties. „Rytuose – švinta. Rodos, kad švinta./Dovanosiu aš tau hiacintą/iš pat ryto – miegūstą, rasotą./Tik nubėgsiu į tą mūsų sodą,/ kurį kirviai rūstybes iškirto, / kuris dykuma liūdinčia virto“. Atrodo, kad visos temos paklūsta be įtampos, be būtinybės. Proporcijos tarp vaizdo ir aiškinimo, referavimo yra nelygiavertės. J. Jakštas yra minties, svarstymo, idėjos, dialogo poetas, bet giluminiai dvasinės realybės sluoksniai neatsiveria. Pasakojimas apie tragiškus dalykus nėra tragiškas. „Ten, už speigračio, nykom –/pro skausmus ir verksmus./ Į Raudonąją knygą/įrašyt reikia mus“. Suprantama, gali būti ir lengvesnio stiliaus kūrinių. Tačiau lengvumas turi ribas. Štai B. Jakubauskas („Sūpuoklės“) nueina pernelyg lengvu keliu. Jis turi tam tikrų gabumų, suranda vieną kitą šviežią metaforą, tačiau to neužtenka, kad išryškėtų individualybė. Per daug erzinančių banalybių. „Aš, Džekas Londonas antrasis,/iš mažo kaimo, iš sodybos“; „Aš pasiilgau gražių moterų,/mįslingai žvelgiančių į tolį,/trapiais žingsneliais nušokuojančių/per žemiškos būties dėmes“. Visa tai gal ir svarbu pačiam autoriui ar jo pažįstamiems, bet su poetine kūryba vargu ar ką nors turi bendra.
P.Zavadskis („Dangus gyvena žemėje“) pasirenka minimalisto, primilyvisto stilių, tačiau iki vaisingesnių rezultatų dar toli. Panašiai atsitinka ir A.Tamaliūnui („Ybiškės žiedas“). Jis turi kompozicijos jausmą, moka būti žaismingas, bet palieka gana paviršutiniško poeto įspūdį. Kartoja tik klasikinius modelius. Individualaus stiliaus tvirtovė lengvai nepasiduoda. Daug kas jos apskritai nepasieks. Poetai, kurie patys savo kūrybą išleidžia, dažniausiai yra blankoki.
Iš poetų tremtinių knygų atkreipia dėmesį V.Cinausko „Kad būtume šalia“. Patraukia naivus, skaidrus, optimistinis pasaulėvaizdis, noras matyti tik tai, kas šviesu, gražu, humaniška. Tragiški tremties vaizdai sukurti išlaikant emocinę estetinę distanciją. Poetas eiliuoja profesionaliai, kultūringai, laisvai, primena T.Tilvytį ar net K.Binkį. „O rytas žiovauja ir rąžos,/Ir tiesia po nakties pečius./ Ir saulė gainioja vitražais/Vikrius spalvotus kiškučius. /… / Šventorius smėlio pribarstytas,/Ir tirpsta vaikiška narsa,/ Kai pro duris atidarytas/ Pakviečia gotikos vėsa“. Tremtyje būta ne vieno gabaus poeto, bet jie negalėjo tarpti normalioje poetinės kūrybos vagoje, todėl jų kūryboje jaučiama laiko pauzė. Vyrauja nominalinė žodžio prasmė. Viskas pasakoma, nepaliekant nieko skaitytojui, jo vaizduotei ir individualiai interpretacijai. Daugelio poetų tremtinių eilėraščiai tiesiog nepasirodė laiku, todėl negalėjo įsiterpti į tą poetinę kultūrą, kuri tada turėjo savo poetiškumo kriterijus. Pavyzdžiui, S.Nėries laikų poetinio meistriškumo tam tikrą lygį atitinka B.Butrimaitės-Rupainienės „Giesmę tau sudėjau“. „ Ant Dubysos kalno. Tarp gimtų arimų,/Lyg ant Dievo delno/ Bažnytėlė rymo./Jovarai galiūnai/Ją glaustai apsupo. /Auksžiedės liepos/Prie bažnyčios klūpo“. Intonacijų sutapimą parinkau sąmoningai, kad būtų aiškesnė situacija. Toje knygoje yra ir neepigoniškų eilių. Bet laiko distancija akivaizdi. Tremtinių knygos praplečia tautos istorinį dvasinį patyrimą, išreiškia tokias moralines aspiracijas, kurias buvome pamiršę.
Visų penkiasdešimt knygų neįmanoma apžvelgti. Iškėliau tik būdingesnius aspektus, iš kurių aiškėja poetinės kūrybos apsilpimas, gal nuovargis, stabtelėjimas. O gal ir išgąstis, dvasios sąmyšis, desperacinis šokas. Poetai, kaip ir visa visuomenė, yra apimti tam tikros nežinios, ribų peržengimo sindromo. Sumažėjęs bendras aktyvumas, veiklumas, susilpnėjęs pasitikėjimas savimi. Gyvenama iš atsargų. Turi praeiti tam tikras dvasinės adaptacijos laikas, kol atsiras valia gyventi ir valia kurti.

 

Eugenijus Ališanka. Poezija ir grįžties mitologema

Skaityti

Klausimas

Ar verta klausti, kame laikosi poezija, jei ji akivaizdžiai yra, jeigu eilėraščiai vis dar gimsta ir karų išvartose, ir tremties barakuose, ir „pradinio kapitalizmo“ prekystalių šešėliuos? Juo labiau kad poezija tampa vis vienišesnė ir įžeidesnė; demokratijai iš politinės sferos smelkiantis į visas dvasios sferas pripažinti savo priklausomybę nuo kažko yra vis sunkiau, nei slapta mėgdžioti, plagijuoti „sau lygius“. Tačiau ar nėra poezija ant slenksčio, ar ji pati neklausia? Ar šiandien poetai nėra piligrimai, kurie eidami į dykumą pasiima po galoną vandens ir lenktyniauja, kuris toliau nueis? Kas toliau? Troškulio pažadintas miražas? O toliau?
Matyt, klausimus reikėtų pradėti nuo paskutiniojo „toliau“. Toliau yra mirtis, bet gali būti ir horizontas, teleologinė kelionės alfa ir omega. Ką tik gimęs kūdikis praplėšia vokus ir tarsi iš anapus horizonto žvilgteri į šiapusybę, aštrią ir spalvingą, tačiau netrukus metasi atgal: ir sugrįžimas tęsiasi visą gyvenimą. Galiausia tik dykumoje ir suvoki, kad horizontas nėra vien dangaus ir žemės liesties fragmentas, kad horizontas – tai visa aplinkui tave, tai pilnatvė, kurios vidury, pačioje jos tuštmėje esi tu. Horizontas – tai Dangaus ir Žemės jungtis, tai tobulasis šios meilės vaisius, kuris visada prinokęs ir kuris vilioja amžinybe. Galima klausti O. Milašiaus, kur yra ta vieta, tas sodas, kur noksta amžinybės vaisiai, bet tai bus tik klausimo perkėlimas, minčių estafetė, juk tu pats išėjai iš to sodo, tavo atmintis veržiasi jo link, bet trūkinėja sausros išdžiovinta, ir tik vaizduotės galia sujungia tai, kas išties niekada ir nebuvo atskira, tik atskirta.

Žodžio piligrimystė

Nuo ko pradėti? – klausia R. Bartas, kalbėdamas apie kūrinio struktūrinės analizės sunkumus. Tačiau šis klausimas svarbus ne tik teksto analitikui, kuriam tekstas – jau duotybė, bet ir – pirmiausia – kuriančiajam, šiuo atveju – poetui. Koks tekstas prieš jo akis laukia komentaro: angelo žvilgsnis, meilė, mirtis? Pasaulis kaip tekstas, pasaulis kaip knyga. Nuo ko pradėti? Metodo lygmeny tai yra tas pats bartiškasis klausimas, tik paliekantis lengvą paslapties skraistę, kad butų išsaugota poezijos skirtybė. Tačiau paklausus būties akivaizdoje šis klausimas netikėtai praranda svarumą: Logos, būties žodis jau yra, „Pradžioje buvo Žodis“, atsigręžus į šią pradžią beprasmiška klausti, nuo ko pradėti, nes jau yra pradėta. Tokioje situacijoje poezija išties pasijunta vėju, kuris „nežinia iš kur kyla, nežinia kur nueina“ (K. Platelis). Negi poezijos žodis – amžinasis klajūnas Ahasferas, be namų ir be tikslo? Vis dėlto jis turi namus, jis greičiau piligrimas, palikęs juos ir žengiantis į kalbos dykvietes, vis labiau svetimėjančias būčiai (Kalba – būties namai – M. Heideggeris), einantis šventovės link, laukiantis atverties sakramento akimirką, kai žodis gali virsti Žodžiu.
Žodžio piligrimystė yra išties reikšmingas, nors ir daugiaprasmis savo pasekmėm moderniosios poezijos judesys. Prisiminkime poezijos metamorfozes: poezija atplyšta nuo mito ir ritualo, tuo pačiu prarasdama dalį savo prigimties– pirmiausia „nežmogiškąją“ dalį, užtikrinančią ryšio su dievybėm kokybę ir kažkuria prasme net pačią galimybę. Sią transformaciją atitinka žynio, pranašo, šamano „nuopuolis“ į vieną iš inkarnaciją – poetą. Poetas, nors ir prisimena savo prigimtį, savo absoliučią laisvę, dabar tokios neturi – jo partikuliarizmas reiškia ir laisvės sutramdymą, apkarpymą. Jis tampa karaliaus poetu, apdainuojančiu karaliaus galybę, jis tampa vienuoliu, ieškančiu išraiškos tam jausmui, kurį grindžia kanonas, jis tampa laisvu klajokliu, dainuojančiu tokiems kaip jis apie savo laisvę. Klasicizmo epocha galutinai sustato visus į savo vietas. Poetas galutinai nebesiskiria nuo kitų meno žmonių, ir pati poezijos skirtybė yra tik retorikos pobūdžio klausimas. Kaip pastebi R. Bartas, „Klasikinė poezija buvo suvokiama tiktai kaip ornamentinės prozos variantas, meniškumo (t. y. tam tikros technikos) vaisius; niekada kaip skirtinga kalba ar skirtingos jausenos produktas“ (1, 42). Modernizmo šaukliai tokią situaciją suvokia kaip poeto mirtį, jo esmės užmarštį, prieš ką ir prasideda maištas, pirmiausia pasireiškęs romantizme. Vaizduotėn sugrįžta šamano, pranašo figūros, atgyja poeto ne-žmogiški įvaizdžiai – genijus, ant-žmogis. Tačiau kartu su Dievo mirties idėjomis (integruojančios idėjos atsisakymas), su revoliuciniais lygybės šūkiais (integralinio bendrabūvio neigimas) šios figūros įgyja kitą turinį – tai svetimas visuomenei, svetimas genčiai menininkas, toks pat atomizuotas, kaip ir visas sociumas. Iš esmės poetas-pranašas lieka (ar yra paliktas) vienas su savo negalia ir kartu su savo viltim – poezija.
Suirus vieniems sakraliniams postoviams neišvengiamai statomi kiti, arba įvyksta beveik automatiška intencionalumo perkėla į šalia esančius statinius. Regis, taip atsitinka su tradicinės ideologijos mirtimi – poetas paskutinįjį prieglobstį – poeziją ir jos erdvę – kalbą paverčia savo ideologija, savo dievybe. Pasaulio likimas virsta kalbos likimu, o poezija „viena iš kalbos lemčių“ (G. Bachelard), kuri gali būti išpildyta tik ritualine auka, kur „atpirkimo ožys“ yra pats poetas.
Įvyksta inversija. Jau nebe žodžiai aukojami ant gyvenimo aukuro, bet pati kalba skiria verdiktą poetui, jo gyvenimui. Po ilgo nesiskaitymo su žodžiu poetas pagaliau praregi, jam jau žodis – nebe instrumentas ir papuošalas, bet pačios tiesos ženklas ir įsikūnijimas (6, 369). Taip naujas tikėjimas ir nauja meilė atveria tas kalbos gelmes, kurių ligi šiolei neišsemia lingvistika, semiotika, hermeneutika etc. Pagarbios baimės, kartais peraugančios į neapykantą ir smurtą, akivaizdoje skleidžiasi poetinio žodžio ir apskritai žodžio galybė – jau nebe mintis ieško žodžių, išpildysiančių Proto valią, bet išsilaisvinęs poetinis žodis priglaudžia (arba ne – malonės apraiška!) mintį. P. Valeri, kalbėdamas apie kūrybinį procesą, taip regėjo poezijos rastį: „Atsitiktinai gimęs žodis išsitęsia ligi begalybės, apauga frazės organais, ir frazė ši reikalauja kitos, kuri galėtų būti jų pirmtaku…“ (7, 357). Sį perversmą subtiliai apibūdino R. Bartas: „Modernioje poetikoje (…) žodžiai kuria kažkokį formalų nenutrūkstamumą, kuris emanuoja be jų neįmanomą intelekto bei jausmo tankmę: žodis šiuo atveju yra dvasingesnės įkrovos pripildomas laikas, kai „mintis“ ruošiama, pamažu įkurdinama, pasiduodant žodžių valiai“ (1, 43).
Tačiau šį perversmą lydi ir kiti pokyčiai. Pati kalba, kalbos universumas, kuriame klasikinei poezijai buvo lengva plaukti iškėlus minties bures, kuris atitiko niutoniškosios absoliučios erdvės ir laiko vaizdinius, ima kreivintis, prognozuodama Einšteino gimimą. Klasikinė kalba – tai žodžių galaktika, kur mintis kuria vis naujus žvaigždynus, kur svarbesnė pati jungtis, o žodžiai tėra tik „cheminiai valentai“. Tai žvaigždynų, konsteliacijų poezija. Modernioji poezija patenka į vienos žvaigždės (savo likimo?) traukos lauką – žodžio lauką. Iš esmės modernistinė poezija ir yra reliatyvumo teorijos antecedentas kalbos visatoje. Ji atranda poetinio žodžio begalinumą, žodis yra „buveinė“, ištisa visata, „kiekvienas žodis yra netikėtas objektas, Pandoros skrynia, iš kurios išlekia visos kalbos potencijos, vadinasi, jis kuriamas bei vartojamas su ypatingu smalsumu, kažkokiu šventu (išsk. cituojant – E. A.) alkiu“ (1, 45–46).
Moderniosios poezijos pradžia – romantizmas. Kartu būtent romantizmas atsigręžia į mitą, įžvelgdamas tobulesnę būties aprašymo ir poveikio jai galimybę. Tačiau su antikinių mitų fragmentais ir figūromis romantizmas susigrąžina (tiksliau būtų sakyti – pažadina savyje tai, kas visad slypėjo latentiniame būvyje) ir kai kurias esmines mitinės sąmonės struktūras. Romantizmas deklaruoja subjektyvumo prioritetą, jam artimesnis jausmais nei racionaliu protu grįstas pasaulis. Dalinai todėl mitas jam tampa tokiu artimu, nes būtent mitas konstruojamas pagal jausmų ir jutimų logiką, čia dar neišsiskyręs subjektas ir objektas, žmogiškosios savybės projektuojamos į gamtinį pasaulį (8, 171). Kitaip sakant, mitinę erdvę formuoja jutiminiai potyriai, jausmų konsteliacijos kuria neeuklidinę erdvę, kurioje judėjimas, tiesos ieškojimas realizuojamas ne tiese, bet kreive (Levi-Strossas yra parodęs, kad mito sklaida yra spiralinio pobūdžio (8, 87); tai atsakymas ne į klausimą, bet j tam tikrą dvasinį pareikalavimą (запрос) (8, 173). „Skirtingai nuo mokslinės, mitologinė logika naudojasi „aplinkiniais“ keliais, kuriuos Levi-Strossas sąmojingai žymi terminu „brikolažas“ (8, 168). Modernizmas taip pat renkasi1 brikolažą, neretai paklysdamas ir pakaitalus priimdamas už tikra. Be to, mitinė erdvė turi dar vieną savybę: „Kiekviename smulkiausiame mitinės erdvės elemente aptinkame visumos struktūrą“ (5, 56). Vienas mitas gali būti kito metafora, medis gali tapti Visata, jos provaizdžiu ir pan. Ši subjektyvumo logika įdomiai skleidžiasi ir modernistinėje sąmonėje. Kaip jau minėta, žodis tampa visata, o žodyje kaip smulkesniame kalbos elemente aptinkama visumos struktūra, taigi tuo pačiu jis gali tapti absoliutu, Logosu, Žodžiu. Žodis jau nebeturi būtino ryšio su šalia esančiais, jis ima judėti vertikale, „Visata tampa vertikalių eile“ (1, 46). Kitaip sakant, žodis tampa mediumu, Hermiu, vedančiu tiek į dangų, tiek į pragarą. Taip atgaunama poezijos savastis – padėti „šamanui“ keliauti į anapusinius pasaulius, tačiau naujasis diskursas verčia suabejoti pačia tokio judesio prasme – vardan ko? Matyt, čia ir išryškėja poeto kaip aukos viena iš prasmių – poetas aukoja save vardan savęs, tai einšteiniškos erdvės juodoji skylė, kuri yra išėjimas į kitus pasaulius ir kartu visiška pražūtis. Tai liudija ir R. Bartas: „Šie poetiniai žodžiai nesiderina su žmonėmis: nėra modernaus poetinio humanizmo, nes šis iškilęs diskursas yra kupinas siaubo, t. y. jis susieja žmogų ne su kitais žmonėmis, bet su pačiais nežmoniškiausiais Visatos vaizdiniais – dangumi, pragaru, prakeiktimi, vaikyste, beprotybe, gryna materija ir t. t.“ (1, 47). Poetas čia visiškai pavaldus kalbai, pati kalba kalba su savimi (prisiminkime Levi-Strosso išvadą, kad žmonės mąsto mitais, o mitai „mąstosi tarpusavyje“ – 8, 81). Rezultatas išties daugiaprasmis – esama čia ir nevaisingo užsidarymo, stabmeldystės, bet kartu atveriamos kalbos ertmės, į kurias įsižiūrėjus skleidžiasi naujos perspektyvos poezijai. Atsiveria kelias savotiškai neoklasicizmo bangai, kuri reabilituotų mintį, bet kartu liktų neužmiršta ir žodžio gelmė, jo demoniška ar dieviška vienatvė. Kokia tokios poezijos vieta postmodernistinėje epochoje – tai jau kitas klausimas. Svarbu, kad žodžio piligrimystė kalboje yra ne beprasmė, klaidžiodamas jis vis tiek ieško savo namų, savo tikrosios buties, jis grįžta.

Grįžties tipai

Grįžties mitologema valdo mus net tuomet, kai mums regis, kad išeiname. Kartu tai ir kultūros judesys. Protestantizmo dvasia siekė sugrįžti prie tikrumo, betarpiškumo, tokias pastangas galima įžvelgti ir kitose kultūros būsenose. Šiandienos horizonte atgema ir pirmapradė poezija, ieškanti autentiškos ištaros, neapsunkintos barokiškojo stingulio, išlukštenanti iš miestietiškųjų konvencijų paprastą žodį, kuris gema su motinos pienu. Ši poezija nebyliai kaunasi su A. Nykos-Niliūno svetimkalbiais intarpais, su S. Gedos kentaurais, su G. Patacko „vaikais“, ji mėgina apsaugoti, apginti (aprašyti) savo axis mundi, vietą, kuri nors ir skeldėja, bet dar kažkiek paklūsta ego valiai. Ją valdo sąmoninga ar intuityvi nuostata – be šios vietos suyra pasaulis, griūva kultūros akropoliai, dega šventieji miškai. Tačiau anapus šio tyro apsisprendimo tvyro visai realūs pavojai. Vienas pavojingiausių – grįžimas į pradžią visuomet siekinys, realiai grįžtama į retro stadiją, atsinešant kartu ir šiandienos „purvą“, kaip kad Renesansas negrįžo į polius ar protestantizmas – į katakombas. Neretai pakvimpa ir bejėgišku konservatyvumu, plebėjiška bendryste ar ego-centriškumu. Imamas garbinti asmeninis patyrimas kaip panacėja nuo visų dvasios ligų, ir net nepajuntama, kaip tolstamą nuo pasaulio, kaip klostosi naujas susvetimėjimo šarvas – nebelieka bendrų prasmių. Savo Vietos pavertimas monada, dekartiškai tuščia sąmone – ideali sugrįžimo riba. Eilėraštis artėja į savo Mirties ir kartu – amžino Pieno įsčias niekuomet jų nepasiekdamas, ir todėl jame Mirtis ir Pienas nėra tapatūs, jie rungiasi tarpusavy, įgydami realių opozicijų pavidalus.
Tarp tokios poezijos pavyzdžių galima būtų paminėti E. Karnauskaitės poeziją, kur iš nepatikimos dabarties grįžtama į vaikystę, į kaimą, į užmirštus daiktus ir žmones, grįžimas yra būdas suteikti tikrumo labai netikram gyvenimui, atsiremiant į praeityje likusį pasaulį – seniai sukurtą ir tik asmeninės istorijos užmaršdintą. Panašiai gręžiasi ir N. Miliauskaitė, bet ji žvelgia dar toliau, dar giliau – ji mėgina surasti postovius vaikystėje, ir ne vien savoje, bet amžinoje Vaikystėje. Vaikystė tampa atskaitos tašku, nuo jos skaičiuojamas ne tik laikas, bet ir praradimai.
Tačiau ši poezija yra ne grynasis atsiminimas, atmintis yra trūkinėjanti ir dylanti, tad jokia vaikystė negali būti prisiminta, ji tegali būti naujai įsivaizduota. Poezijoje ne tiek atkuriamas vaikystės reljefas, kiek grindžiama vaikystės amžinoji Dabartis, vaikystės vaizduotės ir poeto vaizduotės tąsa (4, 100). Pasitelkęs G. Bachelardą pamėginsiu išryškinti kai kuriuos poeto gręžimosi į vaikystę prasmenis, apibūdinančius „amžinosios vaikystės“ tipą poezijoje. Žvelgdami į mažą vaiką pirmiausia žavimės (su liūdesiu sumišai) jo gebėjimu džiaugtis kiekvienu nauju daiktu. Vaiko pasaulis yra nepalyginamai didesnis, kiekvienas naujas žaislas jam – nauja galaktika. Liūdesio priemaiša mumyse byloja, kad mes ilgimės tų pirmųjų vaizdinių grožio ir pagaliau savo vaizduotėje mėginame skverbtis į vaikystės gelmę. Ilgimasi ir vaikystės kosmiškumo pojūčio, prarasto būties pilnatvės pojūčio. Toli gražu ne visi sugrįžimai į vaikystę yra infantiliški, nes sugrįžimai leidžia apčiuopti neišnaudotas galimybes (vaikystė svajonėse yra išgyvenusi daugelį galimų gyvenimų, ta patirtis užmiršta). Kitaip sakant, vaikystės rekonstrukcija pažadina tiek poete, tiek skaitytojuje tą Vaiką, kuris yra begalinis savo galimybėmis, pažadina „vaikystės kosmiškumą“. Vaikystė – tarsi mokytojas: „Mums taip reikalingos pamokos iš gyvenimo, kuris yra pradžia, iš sielos, kuri yra žydėjimas, iš proto, kuris yra atvertis“ (4, 132). Tas Vaikas mumyse – ne substancija, bet sąmonės būsena, nuolatos kreipianti mus į ramybę, bet ramybę, persmelktą nostalgijos, be kurios ramybė būtų tuščia. Kaip nurodo Kerenyi, vaikas mitologijoje yra mitologema, mitologijoje pastebimas dieviškojo vaiko izoliavimas, jis yra našlaitis ir kartu mylimas Dievo. „Tad ar ne svajonėse (reveries) mes kažkokiu būdu buvome likę našlaičiais ir mūsų viltys sviro link idealizuotų būtybių, mūsų vilčių tikrųjų dievų?“ (4, 133). Poezija, grįžtanti į vaikystės domeną, ieško tikrumo, ieško atramos tame, ką P. Tillich vadina besąlygišku.
Šalia egzistuoja dar vienas grįžties tipas – infantilusis. Gal ir nevertėtų šio tipo išskirti, nes jis būdingas tuščiavidurei poezijai, pagrįstai buitinės sąmonės refleksija, todėl iš esmės prasilenkiančia su poezijos užduotimis. Tačiau šitokios grįžties elementų neišvengia ir kai kurie stipresni poetai, kartais tos ribos – tarp infantilumo ir brandos – neįmanoma lengvai apčiuopti. Stimulas gręžtis infantiliojo tipo atveju tas pats – dabarties atmestis. Traukiamasi atgal, į savo asmeninę praeitį, istoriją. Šis tipas kiek prisibijo ir vaikystės su jos neapibrėžtumu, todėl dažniau apsistojamą ties jaunyste. Tokio tipo eilėraščiai apgyvendinti nostalgijos ir sentimentų. Ilgimasi ir istorinės praeities, tačiau ne visada pavyksta iš praeities „stiprybės pasisemti“. Tokios poezijos apstu vadinamajame lietuvių romantizme, šiandienos vyresniosios (o kokia gi dar gali ilgėtis jaunystės dienų?) kartos kūryboje. Ten, kur istorija ar asmeninė praeitis tampa galutine realybe, ten stabmeldystė neišvengiama, ten poezija virsta moralite, kuri nėra žodžio moralumo garantija. Kur kas dažniau toks judesys žymi norą pabėgti ten, kur buvo saugu, kur ramybę užtikrina tai, kas jau yra patirta ir tuo pačiu nebepavojinga. Praeitis nelaisva, nes ten nėra galimybės pasirinkti, ir toks pasitikėjimo didesne galia surogatas – atsidavimas praeičiai, imtinai iki troškimo sugrįžti į įsčias – yra infantilumo poezijos kūdikis.
M. Eliade kalbėjo apie „platonišką“ kiekvienos mitologijos struktūrą. Dalis poezijos šitąją struktūrą taip pat išsaugo, ji siekia prisiminti tai, ką užmiršo, bet kas neabejotinai yra tikra, kas meta šešėlius, kuriuos mes vadiname gyvenimu, realybe. Anamnezė tokiems poetams kaip M. Martinaitis, J. Marcinkevičius yra gyvasties šaltinis. Kaip australų jaunuolis iniciacijos metu tapatina save su savo toteminiu protėviu, taip anamnetinis tipas save sieja su praeities dvasia. Tai pavojingas atsigręžimas, kurio metu galima suakmenėti:

motina atmintie, tavo guoly
atsidust – ar uždust.

Prinešei visko, prikrovei:
bitelė gyvenimo avilyje.
Tikresnė esi dabar už tikrovę,
saldesnė už ją.
(2, 37)

Tai sapno tikrumas, gresiantis somnambulizmu. Tačiau

Mano vaike, tu dar nežinai:
Sužeistas gyvent aš – mirtinai.
(3, 133)

Ir protėvių dvasia, kalba – čia ne inkrustacijos šiam kraujuojančiam gyvenimui; tai – ontologinė atrama. Ką praregi anamnetinio tipo poezija? Žemę, žodį, dainą, dangų. Ji atrakina kalbos, papročių, dainų skrynias. Amžiaus pabaigoje

Štai ir vėl, kaip sulytas šunelis,
atsigula mano dvasia
prie alsuojančių,
kalbančių,
verkiančių
tėviškės durų.
(2, 84)

Poezija atminties taku sugrąžina gyvenimui prarastą melodiją, nubraukus dulkes nuo praeities stiklo trumpam švysteli platoniškoji saulė.
Dar radikalesnis grįžties modelis – vadinu jį kreatyviniu – realizuojamas, pvz., S. Gedos poezijoje. Cia vaikystė – tik vienas iš Pradžios modusų, poetas eina link biblinės pradžios, kur vyksta didžioji misterija – pasaulio tvertis, kreacija. Tai natūralus ritualinis (kiek rituališkumas mums dar gali buti nalūralus) judesys, kai yra pakartojami pasaulio sukūrimo mitai ir tuo pačiu yra atkuriamas pats pasaulis. „Būti poetu – reiškia leisti už žodžio nuskambėti Pražodžiui“ (9, 228), tam žodžiui, kuris buvo pradžioje. Tačiau, aišku, atkuriama jau nebe empiriškoji kasdienybė, bet poeto vizijos išskaistintas kosmosas, gal pernelyg individualizuotas, subjektyvus, bet tik tokia kaina tikresnis. Poetas imasi perkurti istoriją, žmones, meilę ir mirtį, netgi pačius dievus. Tas grįžimas į pradmenis pasiteisina, nes praeitis mite yra daiktų priežastis, jų „kodėl“, todėl būtent čia, pradžių pradžioje įmanoma kažką keisti, atgaivinti, atgimdyti, „būties šventumas kyla iš kilmės šventumo“ (8, 51). Poetas kuria naują būties mitologiją, jis – genties „šamanas“ (prisiminkime S. Gedą per Poezijos pavasarį 91), netgi tuo atveju, kai gentis jo negirdi. Tačiau „Kas turi ausis, teklauso!“ (Mk 7, 16).
Galbūt galima ieškoti ir kitokių tipologijų ar klasifikacijų, galbūt galima būtų apsieiti be jų, nes išties – niekas niekada negrįžta visiškai, todėl nėra ir išsamaus atsakymo. Tačiau už šios įvairovės slypi poeziją laikanti šerdis– grįžties judesys yra amžinų būties paieškų dalis, tai ontologinis šuolis, ir poezija jame gali surasti sau atramą – ant paties biriausio smėlio – Pradžių pradžios.

1. Bartas R. Teksto malonumas.– V., 1991.
2. Marcinkevičius J. Už gyvus ir mirusius.– V., 1988.
3. Martinaitis M. Vainikas.–V., 1981.
4. Bachelard G. The poetics of reverie.– Boston, 1960.
5. Sojka J. O koncepcji form symbolicznych E. Cassirera.– Warsza-wa, 1988.
6. BapT P. KpHTHKa h HCTHHa // 3apy6e>KHaa 3CTeiHKa h TeopiM jh-TepaTypu XIX–XX b. – MocKBa, 1987.
7. Bajiepn n. 06 HCKyccTBe. – MocKBa, 1976.
8. MeJieTHHCKHH E. M. FIosTHKa MH(j)a. – MocKBa, 1976.
9. IOiir K. T. 06 oTHomenMx aHajniTimecKofi ncnxojiornn k noBTHKO-xy£o;«ecTBeHHOMy TBopųecTBy // 3apyoe>KHafl 3CTeTHKa n Teopna .viHTepaTypbi XIX–XX e. – MocKBa, 1987.

 

Almanacho publikacijos

Viktorija Daujotytė. Būties sunkumas. Jurgio Baltrušaičio 120-osioms gimimo metinėms

Skaityti

 

Aš ne visa pasakiau –
Bus po sunkumo sunkiau.
(„Daina“)

Sios Jurgio Baltrušaičio lietuviškos eilutės veda toliau už patirties, atvertos jo rusiškoje lyrikoje. Itin ryškios priešpriešos (ontinė duotybė), o dvasinės pastangos sutelktos jų jveikai. Si situacija aiškiai regima eilėraštyje «Слава солнцу, честь земле» (rink. «Лилия и серп»):

Слава солнцу, честь земле –
Снам и думам на челе!
Жил я, был я на пирах,
Ведал цвет, как знаю прах…

Должно жить и нужно вить
Миг и миг – живую нить –
На немую смену лет –
Цветопрах и прахоцвет…

Нужно быть и нужно ткать
Время зол и благодать,
Чтобы выткалась парча
Из теней и из луча…

Юный вздох и стон седой –
Ткутся тайной чередой,
Мрак и свет, покой и страх
Прахоцвет и цветопрах…*
Sio eilėraščio patosas – būties tėkmėj nesulaikomai vietomis keičiasi sapnas ir mintis, pyktis ir palaima, spindulys ir šešėlis, jaunystė ir senatvė. Mirtis pražysta, o žiedai numiršta. Iš šio eilėraščio žvelgdami į „Dainą“ ir

* Eilėraštis itin kondensuotas – iki neišverčiamai sublimuotų priešpriešų, pasikeičiančių vietomis: «цветопрах и прахоцвет». Vienas iš šio eilėraščio vertimo bandymų:
Šlovint saulę, garbint žemę,
Sapnę – mintį, kuri želia!
Aš mačiau ir daug puotų,
Ir žiedų, ir jų mirčių.

iš jos paimtą epigrafą, lauktume, kad sunkumą pakeistų lengvumas, o lengvumas pereitų į sunkumą. Bet ar sunkumas ir lengvumas, jeigu kalbama ne apie fizinį požymį, o apie būties savybę, yra priešpriešos? Kur ir iki kur šia linkme yra nuėjusi J. Baltrušaičio mintis, suaugusi su lietuvišku žodžiu? Baltrušaitiškai kieta paguoda: „bus po sunkumo sunkiau“. Ar tai paguoda, nors paguodos motyvas lietuviškoje J. Baltrušaičio lyrikoje tikrai girdimas.
Būties sunkumas yra J. Baltrušaičio lyrikos pirminė duotybė. Negalima kitaip pajusti būties – tik per jos sunkumą. Per sunkumą pajuntamas medžio įsišaknijimas žemėje arba akmuo. „Imkime kad ir tik akmenėlį ir visatą. Jei ne kuo daugiau, tad nors tuo jis yra ypatingas, kad jis sveria. Savo sunkumu jis veikia. Sunkumas yra jo, kaip atskiro daikto, prasmė ir reikšmė. Vėl apskritai žinoma, kad sunkumo galia veikia ir visame pasaulyje. Ji yra čia plati didybė“. Taip svarstė Vydūnas, pradėdamas 1920 m. išėjusį veikalą „Tautos gyvata“. Jis gražiai pereina nuo akmenėlio sunkumo prie pasaulyje veikiančios sunkumo galios, bet nesukuria jungties metaforos. Yra sąsajų tarp Vydūno ir J. Baltrušaičio. Abu jie siekė surasti slaptingus būties šaltinius, konkretų, vienkartį rišdami su amžinu ir pasikartojančiu. Abiems žmonijos kelias buvo sunkių dvasinių pastangų, tobulėjimo kelias, žmogiškumo lygčių gprendimas kiekvienąkart iš naujo, kitu būdu. Jokia išmintis neperves žmogaus per gyvenimą, paėmusi jį už rankos. Jis turi eiti pats, ieškodamas gairių ir sugebėdamas jas suprasti. Ir tik kelią baigiančiam arba įpusėjusiam aiškėja, kad daug kas gyvenime kartota, kad tai, prie ko visomis išgalėmis stiebtasi, buvo žinoma iš anksto. Išmintis nelengvai pasiekiama. Ji yra kelias, kelionė. Į J. Baltrušaičio būties sunkumo pajautimą ir į žinojimą veda takas, kelias. Žmogus yra einantis („homo viator“). Ir kelio įvaizdžio interpretacija J. Baltrušaitis yra krikščioniškojo pasaulėvaizdžio poetas, išlaikęs vidur-

Reikia būti, reikia vyti
Mirksniui mirksnio gyvą nytį.–
Juk nežydi atskirai
Nei mirtis, nei jos žiedai…

Reikia būnant vienin austi
Ir kas tyli, ir kas šaukia,
Kad išeitų tau skara
Tamsiai – šviesiai sumušta…

Jauno juokas, seno „oi“
Keičiasi vienoj gretoj.
Tamsai šviesą, lemčiai skirtį.
Mirčiai žiedą, žiedui mirtį.

amžiškos žmogaus kelionės slapties nuojautą. Kelias, suprantama, yra sunkus – tarp priešpriešų (takeliai ir keliai, viltys ir geiduliai):

Štai žmogaus takeliai ir keliai –
Baugščios viltys, drąsūs geiduliai…

Per laukus ir per girias tamsias
Tiesias jie į keturias puses…

Siauras takas eina į pietus,
Kelias gi į vakarus platus…

Kryžiai, gluosniai, kryžiai vėl ir vėl –
Kas jų tiek pristatė ir kodėl?

Vėžės, dulkės, grumstai ir podraug
Trūksta gairių, kryžkelių per daug…
(„Akordai“)

Kas žvelgia į amžinybę, neišvengiamai žvelgia alegorijos, simbolio akimis. Didžioji nežinomybė neturi savo požymių, ji tik įžvelgiama per kitus, konkrečiai esančius. Jie yra ženklai, o bandančiam suprasti – simboliai. Yra kryžius ir yra kryžkelė – ženklai. Yra kryžius ir yra kryžkelė – simboliai. „Trūksta gairių, kryžkelių per daug…“ – ir todėl kelias yra neišvengiamai sunkus. Ne kiekvienas įstengia perskaityti amžinybės rašmenis, atskirti, „kas – liepsna, kas – vaško žvakė…“ („Žynys“). Kelio ir tako metaforos J. Baltrušaičio lyrikoje susietos su tamsa, klaidumu, painumu, nežinojimu, kartumu: „Tamsūs žemės tako vingiai“; „Ir nuveiksi kelio kartį…“ („Žynys“); „Vėlei žengti, kiek galiu, / Man nežinomu keliu…“ („Klajoklio melodija“); „Tamsūs toliai – žemės keliui“ („Sibilės knygos“); „Broli siauro žemės kelio“ („Sparnų giesmė“). Viduramžių nuojautų apie gyvenimą, suvestų į kelio vaizdinius, projekcija pagal Vakarų Europos matmenį, gal labiausiai realizuotą Dantės: gyvenimas – kelias per klaidžią ir tamsią girią. Keliai nuolat sueina į kryžkeles, kur žmogus turi sustoti, bandyti susivokti, kur esąs, apsispręsti. „Ir neaiškios žemės gairės, / Ypač kryžkelėms neskirtos…“ („Dienų audimas“). Kryžkelėse – sunkiausia.
Baltrušaitiškasis būties sunkumas turi kelias atšakas. Jas jungia bendroji būties sunkumo atkarpa: žmogiškasis gyvenimas apskritai yra sunkus, jei juo siekiama vykdyti pareigą, pašaukimą, skirtį. Visa, kas tikra arba kas turi būtį, turi ir sunkumą. Ypatinga to sunkumo patirtis sutelkta krikščionybės, religijos, atėjusios į žmones per gyvą kraujo auką. J. Baltrušaičiui kelias į Golgotą yra ne tik Vienintelio kelias, bet ir žmonijos kelias. „Autobiografijos žiniose“: „Aš ypatingai mėgdavau klajoti pagal lietuviškus kaimo kelius su pasvirusiais, nuo blogų orų pajuodusiais kryžiais, kurių daugybė versdavo mane vaizduotis seną ir skaudų žmonijos ėjimą į Golgotą…“ Si savirefleksija apšviečia ir J. Baltrušaičio kūrybos bei religijos ryšį. Kūryba su religija yra susieta bendra didžiąja paslaptim, sunkiai tepraveriama, tik akimirksnį žmogui tenušvintančia. Iš čia amžina šviesos ir tamsos kaita, pati artimiausia gyvybės ir mirties giminystė:

Ant stropi dienų švytuoklė
Bilda, tina, žengia, žymi
Žemės triūso pelną, duoklę,
Mirksnio mirtį, mirksnio gymį…
(„Laiko melodija“)

Pelnas, duoklė, mirtis, gymis. Be sujungiančių ir be išskiriančių jungtukų, kurie stiprų kirtį įgaus Putino poezijoje. Tolydi laiko melodija, tolydžios jungtys ir tolydūs perėjimai. Sunkus ritmingumas – iš laiko uolumo: „Laikas uoliai seiki būtį…“ Laikas – būties sūnus ir būties valdovas. Iš laiko būtis gema, laiku pasirodo esanti ir mirštanti. Žmogus yra būtimi ir būtis yra žmogumi.
Lengvumo aliuzijos ir asociacijos J. Baltrušaičio lyrikoje yra neigiamos: „Ne kaip lapas, vėjo pūstas, / Bet galingo tėvo siųstas…“ („Marcia heroica“); „Nes jis kaip lakios kibirkštėlės / Nuo žemės rūko vėl užges…“ („Vakarų daina“). Paviršinis džiaugsmas – pigus: „Pilkis, džiūgauk, kur gali – / Tik taurelė neimli…“ („Mirksnio melodija“). Žmogaus dvasia atkakliai kreipiama į sunkumą, į išankstinį žinojimą, „kad ne bitkopis būtis…“ Itin įdomi yra ši neigiama „Mirksnio melodijos“ metafora. Bitė, mylimas J. Baltrušaičio įvaizdis, etimologiškai susijusi su būti, buvimu, būtimi. Medaus kopinėjimas (bitkopis) yra bitės paneigimas, jos būties atėmimas.
Žmogui reikia prasmės, laimės. Kad galėtų gyventi, žmogus turi įstengti harmonizuoti ir savo klystkelius. J. Baltrušaičio laimė yra tas pats būties sunkumas, bet suvoktas, pasvertas, priaugtas. Įstengti pamilti liūdesį, ašaras, savo kryžių: „Nes taip likta, kad gražiausias / Tas, kas ašaromis prausias…“; „Žydi sodai, dirvos neša / Tam, kas linksmas kryžių neša…“ („Žynys“); „Ir žmogus tik tąsyk atsidus, / Kai jo širdžiai skausmas bus saldus…“ („Akordai“). Ir išvadinė, apsibendrinanti metafora: „Laimės brydį tas suras, / Kas pamils būties aitras…“ („Mirksnio melodija“). Šios dvigubos metaforos branduolys irgi yra susijęs su keliu (brydžiu), su prasmės arba laimės ieškojimu ir suradimu, įvykdžius sąlygą – pamilus būties aitras, būties kartumą.
J. Baltrušaitis kelia vargo, sunkumų, ašarų prasmę. „Tvaresnei ugniai tik vargas liuobias, / Tikresnio džiaugsmo tik graudis moko…“ – tokia „Mano skudučio“ nuostata. Jei žmogaus gyvenimas būtų tik trumpas mirksnis, kaip, kokiu būdu žmogus galėtų įvertinti skausmą, sunkumą – juk jie sunkina gyvenimą, mažina jėgas. J. Baltrušaičio teikiama perspektyva – krikščioniškoji amžinybė. Jos erdvėje tai, kas sunkina ir net mažina gyvenimą, didina ir daugina būtį kaip amžinosios esmės sunkumą.
Žmogus yra pasirenkantis. Čia jo laisvės šaknys. Jis gali rinktis ir saldų mirksnį, ir karčią amžinybę. Neįmanoma vieno ir kito turėti kartu:

Ir kai mirksnio žiedą skina,
Jau neboja ar nežino,
Kad už lašą, už apgaulę
Jis išduoda amžių saulę…
(„Mirksnio burtai“)

Laisvai pasirenkantis ir laisvai apsisprendžiantis žmogus yra savo paties nelaisvėje, pats save sulaiko, sutaiko save su tuo, kas yra sunku. „Aš sau kelią pats pastoju…“ – ši „Mirksnio burtų“ maksima ir išreiškia tokią poziciją. Žmogus yra Amžių Tėvo siųstas, bet savo skirtį žemėje jis atlieka pats, savo laisva valia pasirinkdamas ir apsispręsdamas („Tu savo skirtį pats lemi…“ – „Vilties giesmė“). Tiesa yra pusėje to, kas nebijo sunkumo, suvokia, kad būties švytuoklė nesustoja, lemdama tai graudį, tai džiaugsmą. Ir jei „bus po sunkumo sunkiau“, iš to dvigubo sunkumo gali kaltis sunkios būties prasmės žiedai:

Užburs laukus viltis tvirta,
Ir bus kaip žiedas visata –
Palaiminta būties našta!
(„Vilties giesmė“)

 

Vytautas Berenis. Simonas Daukantas iš dviejų šimtų metų perspektyvos

Skaityti

 

XIX–XX a. lietuvių kultūros veikėjai įvairiai mėgino aktualizuoti, sureikšminti S. Daukantą. Jų vertinimuose krinta į akis asmenybės ir kūrybos priešinimas. S. Daukanto istoriniai veikalai ir didaktiniai kūrinėliai nesudaro kultūrinio fenomeno visumos, kaip, pavyzdžiui, atsitinka su O. de Balzacu ir jo romanais. Bet, šiaip ar taip, be S. Daukanto negalima įsivaizduoti lietuvių tautinės kultūros.
S. Daukantas XIX a. I pusėje kūrė ir reprezentavo naujųjų amžių lietuvių kultūros sampratą. Kūrė – rašydamas „Darbus senųjų lietuvių ir žemaičių“, pirmą lietuvišką kultūros istoriją „Būdą“, „Istoriją žemaitišką“; reprezentavo – atsisakydamas rašyti ir spausdintis lenkų kalba, lyg ir nujausdamas valstietiškai tautai kylantį pavojų. Savo laikmečio „vargo pelė“ aušrininkų generacijai jau virto „atgimusiu amžininku“, 1918–1940 m. Lietuvos istorikų kartai – ryškia romantinės kūrybos asmenybe, sovietmečio doriems kultūrininkams – pasiaukojimo ir meilės Tėvynei sektinu pavyzdžiu. Dviejų amžių perspektyvoje S. Daukantas atstovauja švietėjišką-romantinį lietuvių kultūros modelį, kuriame imperatyvinis didaktizmas papildė romantinį, pereinantį į jusliškai egzaltuotą praeities ir dabarties vertinimą. Šis švietėjiškas kultūros modelis pasirodė žymiai gyvybingesnis už švietimo epochos idėjų tiesioginį poveikį. Idėjos ar gyvenimo fragmento suabsoliutinimo tendencija pasiekė Rytų Europos užkampį – Lietuvą, nesant buržuazinei visuomenei būdingų pilietinių teisių, garantuojančių „tautų atgimimo“ šimtmetyje gyvenimo pilnatvės pojūtį. XX a. pirmųjų dešimtmečių jaunuomenė godžiai įsisavindavo klasicizmo, gimstančio romantizmo idėjas, universaliųjų kultūrinių vertybių ir „vietiniu koloritu“ paženklintą literatūrą. Jokio prieštaravimo nebuvo, nes „tautose, kurios dėl kokių nors priežasčių yra išgyvenusios kultūrinės stagnacijos tarpsnius, o po jų – pagreitintą europinės kultūros patyrimo absorbavimą, dažnai nesijaučia didesnio prieštaravimo tarp šiaip jau gana skirtingų įvairių laikų idėjų“1. Iš tiesų, Vilniaus universiteto studentas, perskaitęs klasicizmo epochos chrestomatinį kūrinį, po kelių metų žavėjosi A. Mickevičiaus „Gražina“, paprastomis liaudies dainomis ir patarlėmis, prilygstančiomis įžymiųjų senovės žmonių aforizmams. Dar nuo Herodoto laikų istorikas privalėjo ne tik žinoti istorinę medžiagą, bet ir „matyti“ praeitį. XIX a. – greitų ir netikėtų pokyčių šimtmetis – leido apsišvietusiam žmogui išgyventi istoriją kaip organiškai susiklosčiusią kultūrinę tradiciją. Vystymosi idėjos įsigalėjimas visuomenes sąmonėje siejamas su J. G. Herderio veikalu „Idėjos žmonijos istorijos filosofijai“, kurio lenkiškas vertimas 1838 m. pasirodė Vilniuje. Kalbos, kaip tautos dvasios ir jos istorijos, padėtis, būtinybė ją pažinti – šis J. G. Herderio postulatas tapo daugelio Rytų ir Vidurio Europos tautų istorikų metodologine nuostata. Juk visuomenės žemutinių sluoksnių vartojama kalba galėjo pakilti į klasicizmo epochos filologines aukštumas, iš kurių buvo įmanoma patirti „taurų paprastumą ir ramų didingumą“.
Plačiai žinomas romantinės istoriografijos teiginys apie tautos dominavimą istorijoje. Tautos istorinė būklė tampa vertinimo kriterijumi, padedančiu geriau susivokti praeityje ir dabarties uždaviniuose. Švietimo epochos žmogus buvo pasiruošęs vardan visuotinio gėrio ir teisingumo visą savo žinojimą ir erudiciją perduoti kitiems žmonėms, kaip gamtos ir Dievo kūriniams, o romantizmo epochos švietėjas visų pirma rūpinasi sau artimų žmonių – tautiečių – reikalais. Istorijos disciplina ypač tiko tokiam tikslui. „Pragmatinės“ istorijos paskirtis – aktualizuoti praeities patyrimą, paversti nuobodų istorinio dokumento fragmentą veiksminga socialine idėja. Be to, XIX a. ypač sustiprėjo žmogaus ir visuomenės skirtingumų ir adekvatumo problemos. Filantropija gyvavo šalia mizantropijos, tarp liaudžiai pasišventusių aristokratų atsirasdavo ir tokių, kurie, viskuo nusivylę, užsidarydavo savo dvaruose arba ieškodavo gyvenimo prasmės ilgalaikėse kelionėse.
Švietėjiškos filosofijos išpuoselėtas politinės, socialinės, kultūrinės idėjos kultas ypač sustiprėjo XIX a. Kultūrų vertę jau lemia ne vien jų objektyvus vertybiškumas, bet ir sėkminga komunikacija. Tačiau problemiškas klausimas – ar idėja, pasiekusi žemutinius visuomenės sluoksnius, nedevalvuojasi, nevirsta savo priešingybe – išliko. Manau, jį suprato S. Daukantas, bet jam, valstietiškos kultūros atstovui, ši problema neegzistavo. Juk tarnavimo tautai idėja – kai tik pradedi ja gyventi – virsta veikla ir rezultatu: dideliais tiražais išleistomis knygomis, tautosakos, rinkiniais, korespondencijų šūsnimi, bendraminčių būreliu.
Filosofas V. Radžvilas tiksliai apibūdino S. Daukantą „kaip didingą ir kartu tragišką atgimimo figūrą“, gyvenusią ir kūrusią dar miegančiai tautai; „likimas šiam žmogui skyrė gyventi „niekieno žemėje“ tarp praeities ir ateities. Jis kalbėjo būsimoms kartoms, tačiau beveik neturėjo galimybių kreiptis į tuos, kuriems buvo reikalingas čia ir dabar“2. Iš tiesų, beveik visi jo istoriniai veikalai jam gyvam esant taip ir neišvydo dienos šviesos; nesunorminta, tarminė kalba trukdė jo didaktinėms knygelėms pasiekti platesnį skaitytojų ratą. Studijavęs Vilniaus universitete, gerai pažino to meto filosofines ir literatūrines kryptis, bet jo išsilavinimas ir žinios dažnai nepritapo prie kultūrinės realybės. Lyginant jo susirašinėjimą su istoriku T. Narbutu ir istorinius veikalus, negalima nepastebėti sąmoningo istorinių problemų supaprastinimo. Gerą paleografijos ir Lietuvos istorijos šaltinių išmanymą pakeičia švietėjiškas stilius ir liaudies ugdymo programa. Tai nenuostabu: tekstas skirtas kitam adresatui, todėl persikūnija ir pats adresantas. „Dauggalio Pono geradario žemiausias tarnas“ virsta lietuvių valstiečių Mokytoju, patariančiu, kaip prižiūrėti apynius, bites. Galimybė pasaulietiniais rašytiniais kūriniais bendrauti su liaudimi – tai buvo naujas reiškinys lietuvių kultūroje, kurį S. Daukantas puikiai suvokė. Jis jaučiasi esąs pionierius tiek savo paties kultūrine nuostata, tiek savo kasdiene veikla, laikui bėgant igaunančia neginčytiną autoritetą. Į jį kreipiasi patarimo T. Narbutas, apie jį žino krašto praeitimi besidomintys bajorai. Todėl S. Daukanto asmenyje galima matyti ne tik naujosios kultūrininkų kartos atstovą, bet ir gana originalų lietuvio inteligento psichologinį tipą.
S. Daukantas – žmogus, žinojęs savo vertę. Jo valstybinė tarnyba Rygoje ir Peterburge – tai ne vien siekimas prieiti prie Lietuvos istorijos dokumentų, bet ir būdas užsidirbti lėšų pragyvenimui. Skirtingai nuo kai kurių savo amžininkų – S. Stanevičiaus, L. Ivinskio, M. Akelaičio,– jis nenorėjo naudotis bajorų mecenatų parama. Net senatvėje, prisiglaudęs Varniuose pas M. Valančių, S. Daukantas po kelių metų nepakėlė griežto mecenato globos. Jo suformuluotas ir visą gyvenimą ugdytas kultūrinės veiklos modelis patyrė nesėkmę. Kartu su S. Daukantu gyvenęs Svirlaukyje M. Akelaitis rašė J. L. Kraševskiui: „O! Kaipgi daug dalykų turi eiti perniek, nes trūksta materialinių išteklių. Štai, pavyzdžiui, senelis Daukantas, kol turėjo už ką, spausdino liaudžiai įvairaus turinio leidinėlius. Dabar nuskurdo, todėl jau ir neberašo, o kai raginu jį dirbti, tik ranka numoja, ir akyse sublizga ašaros. Jau dveji metai jo rankraštis guli Vilniuje pas Dvorcą, nes neturi už ką spausdinti. O reikia tam net 325 sidabro rublių, tai šiandien mano senelis, viską paaukojęs savo tautiečiams, gal nė trijų grašių nebeturi“3. Jo gyvenimas primena XIV–XVI a. Vakarų Europos Renesanso universalą. Istorikas, tautosakininkas, rašytojas, vertėjas, kalbininkas ir net ekonomistas, jautėsi lietuviškos kultūros Kolumbu, liaudiškų knygelių pratarmėse rašė: „jei kas geriau manęs išguldys, tad aš gėrėsiuos priežasčia buvęs įsteigimo lietuviams ir žemaičiams tos naudingos knygelės, neskaugiu nė vienam garbės, jei kitam manęs geriau pavyks, man ir to pakaks, jog aš pirmasis pradėjau apie lai dūmoti“4.
J. Šliūpas, rašydamas apie S. Daukantą, minėjo jo „tariamas“ keliones į Vokietiją, Angliją ir Prancūziją, kur jis rinko retus Lietuvos istorijos dokumentus. Yra žinoma, kad jis nebuvo nė karto perkirtęs Rusijos imperijos sienų, tačiau legenda apie užjūrio keliones tik dar labiau išryškino S. Daukanto pasišventimą – „dėl gero savo žmonių bedirbdamas, jis padėjo savo sveikatą ir mantą (turtą)“5. Bajorui kelionė į užsienį – būdas gauti europinį išsilavinimą ir nors trumpam pailsėti nuo Rusijos imperijos valdžios absurdo, o valstiečio sąmonėje ji asocijuojasi su pavojais, bet ir neišvengiama būtinybe dirbti tautai savame krašte.
Nežinome S. Daukanto požiūrio į 1831 ir 1863 m. sukilimus, bet jo pažįstami aktyviai dalyvavo ar buvo įtariami pagalba sukilėliams. Jis, be abejo, suvokė politines, socialines ir kultūrines Lietuvos problemas, o nepasitikėjimas ir priešiškumas lenkams neleido jų nacionalinio judėjimo tikslų sieti su lietuvių tautos uždaviniais. Anot S. Daukanto, lenkai atnešė į kraštą „vergovę“ (baudžiavą), nutautino bajoriją, privertė ją atsisakyti senovės lietuvių patriarchalinių vertybių. Jo įtarumas, priešiškumas lenkų kultūrai po keliasdešimties metų pavirs aušrininkų kultūrine nuostata, kaitinama lenkų nacionalizmo. Tačiau S. Daukantas, kaip bekompromisiškas lietuvių kultūrininkas, daugeliui taps siektinu ir sekamu pavyzdžiu. Lietuviškos kultūros prioritetas reikalavo palaikyti vietinės kultūros grynumą, matyti svetimųjų pavojų. Būtent tada atsirado tokių sąvokų, kaip „lietuvių“, „Lietuvos“ istorijos ir literatūros bei kultūros, vertinimas. „Daukanto gadynėje“– taip XIX a. I pusės Lietuvos laikotarpį yra pavadinę „aušrininkai“ – atsirado lietuviškos valstietiškos (vėliau nacionalinės) kultūros bruožų – liaudiško tradicionalizmo, gimtosios kalbos apoteozės, estetinio ir literatūrinio novatoriškumo baimės. Tuo metu, kai Lietuvoje beveik nebuvo lietuviškų mokyklų ir pasaulietinės literatūros kūrinių, o lietuvių kalbą reprezentavo kelios tarmės, konservatyvumas turėjo padėti išsaugoti tai, kas dar buvo gyva. Be to, praeityje lietuviai buvo laisvi, o ne baudžiauninkai. „Tas aiškiai susigės, save regėdamas šiandien ištižusiu vergu, noris sukrus sulpančiu ir skaninius laižančiu, nesgi visados godos vyras velijąs noris šaknelėmis misti, jeib tiktai liuosu gyventi, nekaip šešku būti, svetimus kiaušius gerti, vištas ėsti ir tamsiame urve smirdėti“6.
S. Daukantas vienas pirmųjų lietuvių literatūroje taip plačiai panaudojo monologą veikėjams charakterizuoti, tačiau nevengė ir dialogo. Jo sukurti istoriniai asmenys kalba, ginčijasi, samprotauja panašiai kaip antikos istoriniai herojai. Tėvynės meilė, dora, pasiaukojimas, saikingumas ir kitos senovės lietuvio savybės matyti kiekviename jo istorinio veikalo puslapyje. Tokią pat paskirtį turėjo atlikti gausių karo su kryžiuočiais aprašymų vaizdai, ugdantys valstiečių savigarbos pajautą. Istorija aktualizuojama, iš objekto ją paverčiant veikiančiuoju gyvenimo subjektu. Gimtosios kalbos nykimas, svetimų įstatymų įsigaliojimas nuo XIV iki XIX a., pavirtęs beteisiškumu ir išnaudojimu, sustiprinamas bibline semantine retorika: „Mokys jus sekti išmintingus ir protingus įstatymus, bet anie patys jų niekuomet nepildys. Linkės jums mylėti artimą savo it patį save, vienok patys gers jūsų kruvinas ašaras ir kruviną prakaitą, noris vieną dievą garbins ir vienos vieros bus“7. Valstiečiui katalikui peršamas tautinis patriotizmas, pasinaudojant religinės literatūros kanonų įtaiga – pagonio krivio kalbos tonacija pakeičia XIX a. I pusės lietuvio kunigo dar nesusiformavusį patriotizmą ir lietuvių švietėjų tiesioginio kreipimosi į liaudį bejėgystę.
Lietuviškai kalbantis valstiečių luomas negalėjo pasigirti istorine „res gestae“ sąmone. Bet ji išsaugojo tai, ko neturėjo daugelis krašto praeitimi besidominčių bajorų – kalbą. O lietuvių literatūrai būdingas veiksmažodinis pasakojimo būdas ypač tiko tokiam „pragmatinės“ istorijos tikslui. Istorinio veikalo forma ir turinys įgauna veržlaus dinamizmo, pasakojami istoriniai įvykiai liudija neišvengiamų pokyčių būtinybę.
Didaktizmą ypač sustiprino pasakėčios žanras. Šia prasme S. Daukantas nebuvo novatorius: Mažojoje Lietuvoje pasakėčias rašė K. Donelaitis, Didžiojoje – S. Stanevičius. „Pasakų Fedro“ vertimas (1846 m.) bene geriausiai parodo S. Daukanto kaip švietėjo vietą lietuvių kultūroje, jam literatūros paskirtis yra grynai socialinė. Gabus, užsispyręs ir apsukrus valstiečių vaikas turi išeiti iš nustatytų korporatyyinių luominių struktūrų ir siekti to, ko nori jo prigimtis ir turtėjanti patirtis. Kaip ir „tankiai nutinka šiame sviete, jog piemenėlis, pirma aveles pas savo tėtušį ganęs, paskui per savo gudrybę ir išmintį įgauna milijonus svieto valdyti“8. Savo žinias, sugebėjimus jis privalo perduoti kitiems – tamsiems ir užguitiems „viengenčiams“, kol visa liaudis pavirs nauja visuomenine kokybe. Tačiau S. Daukanto gyvenimas parodė tokios programos bergždumą.
Paskutiniojo savo istorinio darbo „Pasakojimai apie veikalus lietuvių tautos senovėje“ pratarmėje gyvenimo nukamuotas Lietuvos švietėjas rašo: „Noris viso to man dejuojant ir stokojant, vienok meilė ir gailesys taip garbingos lietuvių tautos gundino ir skatino mane, vargo pelę, negurti savo ryžimesi jei ne būtinai tobulai lietuvių veikalus išguldyti, tačiau bent vieną jų dalį dėl užlaikymo pačios jų kalbos parašyti“9 (išsk. cituojant – V. B.). Kalba virto S. Daukanto kultūrinės veiklos adresatu, ir čia nėra nieko nuostabaus: nuo seno žodis lenkė tikrovę. Lietuvos kultūros istorijoje tai beveik nepaneigiamas dėsningumas.
1. Žukas S. Simonas Daukantas.–V., 1988.–P. 101.
2. Radžvilas V. XIX a. lietuvių tautinio atgimimo klausimu // Lietuvių atgimimo istorijos studijos.– V., 1990.– P. 164.
3.’ Lietuvių kultūros veikėjų laiškai J. T. Kraševskiui.– V., 1992.– P. 156.
4. Daukantas S. Raštai.–V., 1976.–T. L–P. 662, 671.
5. Šliūpas J. Rinktiniai raštai –V., 1977.–P. 176.
6. Riškus J. Lietuvių literatūra XIX a. pirmoji pusė.–V., 1982.– P. 156.
7. Daukantas S. Raštai /…/ T. L– P. 127.
8. Daukantas S. Raštai /…/ T. L–P. 663.
9. Daukantas S. Raštai.–V„ 1976.–T. 2.–P. 7.

 

Viktorija Daujotytė. Riba, paribys, tarpas

Skaityti

 

Riba visada „tarp“. Ribos tvirtinamos ir saugomos. Sugriaunamos ir sugriūva pačios. Aklinai uždaromos ir atveriamos, įvairiausias ribų moduliacijas atpažįstame žmogaus koncepcijose, visuomenės sąrangose. Uždara ir atvira visuomenė. Uždara ir atvira kultūra, vis dar mus pagaunančių diskusijų atgarsiai. Uždara visuomenė yra getas, uždara kultūra labai greitai virsta antikultūra. Bet tautos kultūra formuojasi, savo ribas instinktyviai jausdama ir saugodama. Tos nujaučiamos, o vėliau ir įžvelgiamos ribos apibrėžia tautos kultūros savitumą, bet ne atskirumą. Kuo tautos kultūra stipresnė, tuo ji atviresnė.
Menas yra atviras, nepripažįstantis išankstinių ribų. Meno ribos yra tik jo paties ontologijoje – negalimybėje, nepasiekiamybėje, neįveikiamybėje. Iš čia kyla kūrybos įtampa, dramatizuojanti kūrėjo padėtį, jo nuolatinį buvimą „tarp“. Tų „tarp“ yra labai daug. Vienas jų – tarp tautinių kultūrų. Tarpinė būtis – A. Mickevičiaus, O. Milašiaus, C. Milošo. Tarpiniai kultūrų variantai, savotiškai atspindintys įvairiopas šiuolaikinio pasaulio vidines ir išorines integracijas. Tarpiniuose kūrybos variantuose persvarą įgyja ta kultūra, kurios kalba pasirenkama. Kalba yra jau diktatas, prievarta, riba. Kad ir kaip jaustume J. Baltrušaičio rusiškosios lyrikos dvasinį lietuviškumą, jis yra nepasiekiamai užblokuotas kitos kalbos. Kūrėjas, be abejonės, tą neįveikiamą ribą jaučia: kažkas esminga lieka neišsakyta. O. Milašius imasi versti lietuviškas pasakas, Č. Milošas, perimtas intensyvios dvasinės nostalgijos, atgaivina ištisus lietuviškos gamtojautos klodus. J. Baltrušaitis pernelyg greitai prieina vidinės tylos ribą, kurią peržengia tik pajutęs lietuviškos kūrybos galimybę. Bet J. Baltrušaičio „tarp“ išlieka: lietuviškoji poezija negali atsiriboti nuo rusiškosios.
Kuo arčiau kūrybos, tuo subtilesnės ribos, tarpai. Ribos brėžiamos, saugomos (klasicistiniai žanrai), o kartu trinamos („ars licentia“). Natūralios gamtinės patirties, daiktų ribos ir romantizmo išugdyta begalybės, beribiškumo dominantė, perimta simbolizmo ir subanalinta postmodernizmo. Ši takoskyra (jaukios daiktų ribos ir šalta, bauginanti idėjų beribė) meno istorijoje nuolat jaučiama. Ji pasistumia tai į vieną, tai į kitą pusę, gaudama postūmį iš laiko, gyvenimo, pasaulėjautos.
Ar yra ontologinės ribos pačioje literatūroje, išdalintoje į rūšis, žanrus, formas? Visos ribos yra konvencinės, išskyrus vieną – žmogaus baigtinumo. Bet ši riba iš esmės ir užduoda visą meno ir filosofijos problematiką. Meno ribos susidaro kaip kalbos ir kalbėjimo būdų kitimo rezultatai, tradicijų, mokyklų ryšiai. Kūrybingoji kalbos teritorija yra viena ir vientisa. Visa, kas skleidžiasi iš kalbos, yra tos pačios prigimties. R. M. Rilkės eilėraščiai, proza, laiškai turi tą didžiąją vidujinę vientisybę, nors yra ir atskirai apriboti savaip išdėliotų riboženklių. Iš kalbos skleidžiasi ir eilėraštis, ir individualus filosofavimas. Tačiau ne iš kalbos, o iš tam tikrų koncepcijų ir konvencijų rašomos literatūros ar filosofijos istorijos.

 

Arvydas Juozaitis. Kitas spindėjimas

Skaityti

 

Ты полетишь, как камень зыбкий,
В сияющую пустоту.

A. Блок

Prisipažinsiu: vis sunkiau rasti tema ar mintį, kuri lyg Ariadnės siūlas išvestų iš tamsybių, sujauktiуs, iš nevilties ir smengančio po kojomis raisto iš Šiandienos. Ir anais, ,,blogesniais laikais“, nebūdavo lengva, mintis ir
tema niekad nebuvo pakelėje paspiriamas akmuo. Niekad nebūdavo, kad iš nebūties į kalbėjimo ir mąstymo erdvę išvestų bet kas ir bet kaip. Ir vis dėlto turiu prisipažinti: dabar sunkiau.
Protas ieško šio sunkumo priežasčių, o tai nėra lengva.
Nes mintis nėra šio pasaulio kūdikis.
Nes viltis – ne šio pasaulio kūdikis.
Nes meilė – ne šio pasaulio…
Visa tai kartu – ypatinga, neskęstanti ir nedeganti materija, poezija, gyvenimo džiaugsmas, spengiantis pavasario oras.
Bet visa tai ir Dievo dovana, kurios neužsitarnausi nė sunkiu darbu. Žmogus lieka gyventi žemėje, nes jis patiria šią dovaną.
Štai kodėl aš netikiu, kad buvo „blogesni laikai“… Visi laikai duoti mums kaip dovana, kartais skaudi ir baisi, bet vis dėlto – dovana. Be jos nieko nebūtų, pats pasaulis be jos – ne pasaulis. Paklausykime, kaip neįmanomai skambėtų: „pasaulis be žmogaus“…
Taip galėjo nutikti, jeigu žmogus iš pasaulio būtų reikalavęs daugiau negu iš savęs. Ir taip dar gali nutikti.
Klasikinio liberalizmo tezė skelbia: visuomenines problemas geriausia spręsti asmeniniu būdu.
To paties reikalaukime ir iš kūrybos; juk neįmanoma įsivaizduoti, kad visuomenė, pasitelkusi kūrybos nepažįstančius žmones, imtų ir sukurtų žmogaus pasaulį. Tokia visuomenė galėtų sukurti tik Nieką. Nieką sukurtų ir tokios visuomenės literatūra, o „kūrinys“ būtų nykesnis už socialistinį realizmą.
Neseniai Borisas Paramonovas, „Rusų idėjos“ analitikas, aptarinėjo eretišką idėją, skelbiančią, kad didžiai literatūrai reikėjo rūsčios cenzūros, reikėjo net to paties socialistinio realizmo. Idėja, rodos, remiasi paprasta tiesa: būtis kalba šnibždėdama. Tikras rašytojas, organiškas kūrėjas nieko nesako tiesiogine nuosaka, beveik nieko nepasako garsiai. Jo kūryba – iš esmės, nepaneigiamai ir amžinai – lieka Ezopo kalbos stichijoje. Poreikis tokiai kalbai – didžioji apsiribojimo sąlyga, ribų instinktas, supratimas, kad pasakyti ir parašyti galima bet ką, tačiau nėra reikalo. Kūrėjas visada kuria tariamąja nuosaka, užuominomis ir nutylėjimais, ir daro tai net išliedamas galingą savo charakterį į regimas barokiškas formas. Tai didis, keistas ir bauginantis fenomenas. Tuo didingesnis, kad stovėdami prieš jį imame suprasti, koks keistas žmogaus pasaulis: įvardindamas ir sukurdamas brangiausius sau dalykus jis vis dėlto priverstas naudotis tariamąja nuosaka, pripažinti, kad visa, kas sukurta, gali būti sukuria ir kitaip. Arba nesukurta iš viso.
Ir suprask, žmogau, kuri mintis ar tema išves tave – lyg Ariadnės siūlas…

* * *
Liudvikas Gadeikis, rašydamas vieną recenziją, prasitarė, kad „dienos šviesoje lietuvių proza neturi ką veikti“. Jai reikia prieblandos ir tamsos. Todėl dabar, kai viskas narstoma prožektorių šviesos, jai itin sunku. Tiesa? Rodos, panašu į tiesą.
O kaip su poezija?
Norėčiau kalbėti apie epochos poeziją, kuri, mano šir-džia, yra galingesnė už žodžius.
Štai griūva ant mūsų galvų rimti ir jaudrūs literatūros žmonių darbai, kupini susižavėjimo, noro suprasti pokyčių mastą, noro pasikeisti, pagauti skvernais naują vėją, pažinti senas klaidas, o gal ir senąją piktą valią. Kiek daug žodžių, kiek daug sielos,– net gūdu žiūrėti ir klausytis! Ir čia pat susigriebi: kodėl gūdu? Juk sieloje nė
lašo baimės…
Gūdu, nes pernelyg daug tiesioginės kalbos, per stipriai spaudžiasi kūnas prie nepaliečiamos dvasios.
Keista, nes kai visa apgaubta švelniu permatomu rūku, ištirpdančiu kontūrus, daiktų ir tiesos nebesimato.
Keista, nes trokšdamas sielos aiškumo ir šviesos, esi kviečiamas slinktis artyn, paliesti veidu rūką, tirpti jame ir smigti į jį – ir pats prarasti kontūrus. Turėtum pasiduoti orbitai, kurioje vis greičiau lekiamą virš žemės ir gyvenimo paviršiaus, kur garsiai kuriama ir šaukiama. Kur kalbama vien apie praeitį.
Šiandien mūsų kultūra yra nesvarumo būsenoje.
Pernelyg daug joje politikos ir per maža tiesos.
Ši būsena gali atnešti sveikatą, bet tik tuo atveju, jeigu nusileisime žemyn, nugalėsime inercinį prisiminimų pagreitį, paliksime rūko žiedą.
Kaip tai padaryti? Nugalint „kolektyvinės kūrybos“ magija.

* * *
Vienišumas – neišvengiama kūrybos būsena. Vienišumas įveikia vienatvę – ir tai didžiausia viltis, kurios gali tikėtis kūrėjas, savanoriškai ir sąmoningai pasitraukdamas iš bet kurio kolektyvo ar bendruomenės. Jis neabejotinai grįš į jį, į kolektyvinę kultūrą, bet grįš su laisvės nimbu. Didis pašaukimas.
Girdžiu Aleksandro Bloko „Demoną“, tyliu šalia „spindinčios tuštumos“. Ši tuštuma – erdvaus vienišumo buveinė, prakilni distancija tarp gyvenimo ir mirties, individo ir bendruomenės, ir ji – kitas spindėjimas.
Mūsų literatūrai reikėtų naujos stilistikos ir naujo tono, naujos tylos.
Reikėtų liudijimo tonacijos, kuri kalbintų būtį lyg švelnią realybę, ir puikiai žinotų, kad jos, būties, nėra; nėra niekur kitur, išskyrus šį tylų pokalbį. Tokia tonacija – tai kitas spindėjimas, gyvenimas kitoje tuštumoje, ant pamato, kuris jau seniai sukurtas.
Neapčiuopiamas kūrybos pasaulis, nepaliečiamas, todėl ir šis bandymas kalbėti – tik bandymas…

 

Ramutis Karmalavičius. „Mus myli tai“. (Eseistinis įsiklausymas į Gražinos Cieskaitės eilėraščius)

Skaityti

 

Lietuvių poezijoje dar dažnai tebešokuojama tautinėmis, moralinėmis, tikybinėmis kalvelėmis, tiesiog straksint nuo vienos prie kitos, užuot fiksavus paties metaforinio skrydžio ir vaizduotės substancinį pajėgumą. Maža susitelkimo kalnų svaiguliui ir aukščio gelmei, kurie smigtų vertikaliai, per dvasinės brandos ir individualios skirties savimone. Ši dažnai pakeičiama intelektualinio skubotumo prieangių ir pakraigių alsą… G. Cieškaitės poezija teikia priešingų duomenų: „ir klausysi tyloj pilnaties patekėjimo švento“ (pirmasis rinkinys „Tylos žydėjimas“, 1975, p. 11). Ar ne tai kai kurie kritikai turi galvoje, kai ima atradinėti, jog G. Cieškaitė tik į jai vienai suprantamą tašką žvelgia, tarsi „pilnaties patekėjimo“ strategija lietuvių poezijos kasdienybėje reikštų vien egzotinę, o ne kūrybinę, ezoterinio idealumo maksimą; nejaugi poetės tariamas „antgamtiškumas“ nesužadina pastangų pačiai literatūros kritinei savimonei vaduotis iš embrioninės stadijos stereotipų?
…Aš nežinau, kada poetas pajunta, kad reikia dantimis bei mintimis užtverti „pažinimo perlą“, antraip per ilgai užsitęs vegetacinis periodas ir bus išeikvotas paties kuriančiojo dvasinis iždas. Todėl save imama raginti išeiti iš tylos, o ne banaliai jos siekti. Žinoma, tai ne kiekvienam duota. Gal tik tam, kuris žino, jog „negimęs nusidėjo“; jo išskirtinumas jau figūruoja kaip būties bei kūrybos egzistencinė dingstis, nelyginant pažadas, kuris pildosi vos spėjant poetui bėgti paskui randais fiksuotą „prarastosios ramybės motyvą“. Antraip poetas užstrigtų ar kniūpsčias liktų tarpekliuose tarp būties ir visatos iškyšulių. Nujausti filosofinį pasaulį, išgyventi jį kaip skausmą, – tampa vieninteliu poetinės refleksijos imperatyvu, kur savęs įtikinėti netenka, nebent kitus, kad filosofinis pasaulis neišmąstomas: jeigu esi eilėraščio autorius, – tai tiek, kiek gebi nujausti, „esamybėje dairytis – lyg į magišką paveikslą“ („Auka žvaigždžių vainikui“, 1991, p. 47). Šitaip gali „ginčyti“ civilizacijos žmogaus pasitenkinimą savo kolektyvinio intelekto debilumu ir jam teikti priešpriešą – save – kosmoso kankinio „neišmąstomą likimą“. Kas pajėgtų antrinti, jog „filosofinis pasaulis – vien metafora bežodė, – / įsikūnyti ji trokšta, kaip gyvatei keičiant odą“ (AZV, 48). Kodėl poetas papuola, privalo atsidurti tarp „srovės ir uolos“ (R. M. Rilkė), kad imtų ironizuoti arba jausti neišmąstomą likimą it „magišką paveikslą“, reiškiantį kančią. Poezija – tai tragika (mano poetė), ir drauge – gyvenimas tamsoje, meistriškai joje orientuojantis, žinant, jog „begalybės neįmanoma užverti, formuluoti“, ją „tegalima pratęsti savo sielos dalelyte“, kuri eilėraščiuose sublimuojasi į „aklojo bežadį skausmą“.

***

G. Cieškaitės poezijoje įdomi prometėjystės tema. Ji kyla ne iš psichologinio ryžto ar sociumo suerzinto idealizmo, o fiksuojant bealternatyviškumą, savotišką tyrų ir dykumos apogėjaus situaciją bei aplinką, kurioje kito kelio nematyti; apskritai žmogus neturi jokio pasirinkimo, lieka tik ribinių situacijų suvokties išdavos. Iš būties absurdo išeiti galima vien prometėjiškai save pareiškiant,– kaip gyvą kerštą sužvėrėjusiems dievams, – anot poetės. Regis, visos vadinamojo absurdo filosofijos šaknys – tokios, eliminuojančios patį absurdą kaip opoziciją bei vertinimą, kurių iš tikro nėra, yra tik absurdo konstatavimas, kaip būties principo, iki kurio reikia priaugti, užkopti arba nusileisti nedegraduojant. Kai prieš dešimtmetį jauni Klaipėdos dramos artistai pastatė vieną Beketo pjesių, sulaukė kultūriškai reikšmingo vienos teatrologės klausimo: ar ne per daug tie vaikai žino, imdamiesi tokios medžiagos, kuri, negana to, spinduliuoja ano laiko oficialiam klimatui neteiktiną energiją. Regis, žinojo, ar bent neignoravo galimybės plaukti atsidūrus tarp srovės ir uolos. Mūsų kultūrai tai dar ateities susidūrimų su gelminės kūrybos paradoksais realybė, kuriai kol kas net nesirengiama, tarsi nėra ir nebus ekstremalių problemų, būtiškojo piko situacijų, arba jos bus laikomos klystkeliais, jeigu kas viešai ieškos kontaktų tarp egzistencinės uolos ir orgiastinės srovės trajektorijų. Nematoma, kaip jos viena kitą galėtų papildyti, nors įžvalgiai akiai jos siejasi kiekvieną sekundę: tik mūsuose jas linkstama atskirti, atidalinti, kartais puolant jas po vieną pasirinktinai, ypač antrąją,– pasitelkiant pseudomokslinius tautiškai „partinius“ argumentus apie jos svetimumą, taigi, nebuvimą lietuviškojo mentaliteto savastimi.
Pasaulio literatūroje dėl tokių niekų seniai niekas negaišta laiko ir neįrodinėja to, kas savaime yra arba ne. Ačiū Dievui, G. Cieškaitė negirdi šito nesusipratimo ir Lietuvoje, regis, atstovauja tai universalios simbiozės tendencijai, kur žmogaus kelionė neįmanoma be nusileidimo „daiktų pragaran“, vadinasi, „prie savo ištakų“. Ji atstovauja pilnaverčio, ne aprioriškai kastruoto, o orgiastiškai konstruoto poetinio egzistencializmo modeliui, kuris jai leidžia diagnozuoti „gyvybės chimeros“ žavesį; be pažinties su ja poetė negalėtų ištarti: „kas baimė tam, kuris girdėjo žodį“ („Mylėti – gyventi“, 1979, p. 62). Kada lietuvių poezija, kaip kolektyvinė kalbos artojų bendruomenė, išgirs žodį Dievo ištarties bei absurdo paradigmos pavidalu? Koks dar poetas nusileis pragaran tiek, kad pakildamas prabiltų, o ne imituotų ar pozuotų pakilties situacijų trafaretą. Tik taip išgirstas, nujaustas žodis galės įamžinti „bepradį laiko tapsmą“. Bet prieš tai turės apgyvendinti savimi „bedaiktės amžinybės urvus“, nelyginant filosofinio pasaulio metaforines katakombas.

***

G. Cieškaitės poezijoje meilė – išsigelbėjimas ir drauge nusikaltimas, viršindividuali likimo sutelktis ir drauge uždaroj smegenų celėj subrendusi suokalbio su pačiu savimi provokacija. Be šito jos poezija, manau, taptų filosofijos ar teologijos tarnaitė (kitiems šio virsmo užtenka, kad išdidžiai jį demonstruoja). Tačiau G. Cieškaitė būtį provokuoja ne sarkastiškai ir ne buitinio avangardo stiliumi, o tuo sąmonės bedugniškumu, kurio charakteristikos šiuo metu jau ir mūsų net populistinėj meno periodikoj aptinkamos: menas – žmoguje slypinčių destruktyvių instinktų sukeltas skausmas. G. Cieškaitės poezijoj jis turi prioritetines teises, nors juo nėra spekuliuojama. Tiesiog regime benuodį įkvėptą pilnatvės perštėjimą, kuris apsireiškia, kai „išmintis yra didžioji minties ekstazė“ (AZV, 27). Gal čia tas išskirtinis G. Cieškaitės poezijos statusas, kur psichoegzistencims gelmių parametras minta sužeisto nuopuolio aimanomis, tarsi neštų prarastosios ramybės randais užfiksuoto pažinimo kryžių. Iš čia ir iš Ten „kraujo lapija“, „gaivalas nakties“, „girti laivai“, vyno, kraujo ir „pykčio gėlių“ amazoniškosios džiunglės, visas klasikinis menininko likiminės organikos laivas, jo prigimties argumentų muzika, kuri poetei yra nuo „kaitos nebepriklausanti ir tuo gryna tikrovė“.

* * *

Kažin ar poetė galvoja specialiai apie kūrybą kaip individo egzistencijos peržengimą, vadinamąją besubjektiškumo gelmę, bet ne prarają, o kūriniu iškylančią žmogiško glebumo įveikimo objektyvaciją. Lietuvoje ji pirmiausia sietųsi su XX a. pradžios M. K. Čiurlionio likimu, kuris G. Cieškaitės poezijoje – atraminė figūra. Besubjektyviškumo apogėjus su viršasmeniškumo aukštybių koridoriais tuo pat metu gali tapti žarijų duobe, kurioje menininko kraujuojantis aistringumas gali užkaisti tiek, kad pats pranyktų filosofinio nesuinteresuotumo komforte. Beje, tokia pragaištim susiviliojama, jei poetas nepažįsta būsenų, kada jau neskauda, nors yra „kertama spygliais“. Tai yra kai kenčiantis, nugalėjęs save, lieka gyvas, šviesus ir paslaptingas, ir net komunikabilus, nes „išverkęs gelmes“, Gelmių išverkimo akcija, man regis, ne visada identiška modernistinei savigynai, peraugančiai į ironiškąją tonaciją ar techniškąjį formalistinio kūrybos amato lygmenį, kaip to norėtų apsišaukę autsaideriai. G. Cieškaitė juo ir nesinaudoja, nes jai lemta poezijoje įkūnyti ne tik kultūrinį „išsimokslinimo“ sluoksnį, bet „visos esinijos buvimą“. T. S. Eliotas šia prasme ne blogiausias pavyzdys, bet įtariu, pavyzdžiui, H. Radauskas jo nelaikė poetu ar ne dėl šios priežasties, dėl kurios, beje, kiti jį patį kaltino. H. Radauskas kaltas nesijautė, manė, kad jo išgyvenimo ir žodžio distancija tolygi estetinio efekto savimonei, kaip gelmių išverkimo motyvuotai procedūrai, siejančiai poetą ne tiek su būtiškuoju filosofiniu, kiek grožio universumu. Apskritai jau XX a. III – IV dešimtmečio poetų H. Radausko ir J. Aisčio lyrika bylotų, jog buvo pasiektas ir užsitarnautas to laiko kontekste bendrosios, o ne vien tautiškai angažuotos poetinės patirties koeficientas, kai poezija, kaip ir R. M. Rilkei, jau ne jausmai, o išgyvenimai. Klausimas, kas juos plėtojo, globojo, kad XX a. antros pusė lyrikoje netektų išradinėti dviračio. A. Nyka-Niliūnas jo tikrai neišradinėja. G. Cieškaitė taip pat.

***

Apie poezijos specifiką G. Cieškaitė yra pati samprotavusi viešai, kalbėjusi keliuose interviu, interpretuodami jos kūrybą tai darė ir kritikai. Jeigu poezijos esmė – muzika, „veidas, kurio nėra“, poeto gyvenimas – nekaltumo parabolė, įsikūnijanti kūrinyje „daiktų ir sielų virpanti giesmė“,– tai nevadintina senoviškumu, tačiau romantiniu fundamentu dvelkia tikrai. „O alchemijos demonas, verčiantis auksą į sniegą! / Pasmerkta išmintis filosofinio akmenio miegui, / Pitagoro askezei, misterijai“ (AZV, 31). Regis, nuosekliai išvardijami neoromantinių ieškojimų komponentai, nuo demonizmo iki pitagorizmo, kuriuos jungia askezės ir misteriškumo poliai, tarytum neoromantinės estetikos ontologinės platformos. Jos gyvos ne tik XIX a. pab.–XX a. pradžios lauke. Kūryba – harmonijos deive pavirstanti nesutramdytos gamtos melodija, kai ja išgiedama kuriančiojo esmė: visa, net savo šešėlį pasiimant, neužmirštant. Nežinia, ar poetė jaučia su kuo nors iš lietuvių poetų sąsają. Su A. Nyka-Niliūnu galėtų. Šio poeto kūrybą galima apibūdinti pasitelkiant G. Cieškaitės eilutes: „keistosios augmenijos pranašas erdvėj lėtai suvienijo visus dangaus ir žemės daiktus“.
Ar ne savos rūšies magiškos prigimties intelektas okupuoja dangaus ir žemės daiktus abiejų poetų kūryboje, sulydantis juos su metafizine egzistencijos senatimi, ir toks gamtos, pereinančios į dvasią, kolosas tampa „sudievintos nakties žvaigždynu“. Žinoma, G. Cieškaitės eilėraščių augmenija labiau nei A. Nykos-Niliūno literatūriškai metaforizuota, paini, todėl pirmiausia atrodo it asociatyvios sintaksės perpildyta „melancholiška giria“.

***

Būtį G. Cieškaitė, regis, jaučia ritmingai, kaip ciklišką ritualą, kuriame nesunyksta jos pačios subjektyvaus virpėjimo evoliucija ir tapsmas. Būties struktūros tarsi nėra, ji – individualus subjektyvios pajautos miražas, tačiau besikartojąs uždarais savo universalios potencijos konstruktais, kurie žmonijos kelyje transformavosi j istorinio ir biblinio laiko simbiozę. Joje „saldi pūga, sujungusi dangaus ir žemės tvarką, / tarytum liepsną žodžio veidrodį sukarpo“, – rašo antrajame rinkinyje (MG, 23). Ar ne iš čia žmogaus startas aukos žvaigždžių vainikui, penkto rinkinio pavadinimui, simbolizuojančiam ciklo ir vainiko ontologinės elipsės grožį. Nes jau ketvirtajame rinkinyje „Skrendu virš labirinto“ visatos laikas ir buvo sutiktas kaip juvelyras, kuris gludina mūzos spindulį, savaime pereinantį į gėrio sferos funkcijas; „esi visatos vergė“, tačiau tik „absurdo kryžių velkantis išdrįsta / Atverti tau visatos karalystę“ (SVZ, 16). Absurdas ir visata – du poetinės jausenos orientyrai, visagalės viena į kitą besismelkiančios dimensijos. Ak, kaip jos šiurpina mūsų smegenis, kurie geriausiu atveju įpratę žmogų ir žemę lyriškai papoetizuoti, bet nesuvokia jo kaip visatos pragaišties ir savižudiškos saviaktualizacijos perlo! Galvoju, gal ir A. Nyka-Niliūnas dėl šitos aplinkybės nėra priimtas ir deramai įvestas į mūsų literatūrinę apyvartą, nes, anot M. Zingerio, mums stinga intravertinio mąstymo tradicijos; tik ji galėtų būti gydantis šokas absurdiškumo ir vi-satiškumo dimensijų nejaučiančiam mūsų globaliam šliaužimui.

***

Man visada įdomu skaityti eilėraštį, kurio jau pavadinime yra nuoroda į poetinio žodžio problematiką. G. Cieškaitė yra parašiusi (ir ne vieną) tokių eilėraščių, kur veriasi mistinė kalbos semantikos versmė, it kūrybiškasis lemtimi užkoduotas būties universalumas su visa paradoksaliai grįžtamąja jo galia. Įeik į mane, žodi, ir nelaukiamas vėl pasirodyk, tarsi pirmą ir paskutinį, taigi vienintelį kartą. Kūrybinis maksimalizmas čia skverbiasi į substancinę kalbos dvasią, jos potencialiuosius užkulisius tarytum instinktyvius muzikinės esmės labirintus. Žodis tampa fatališkuoju nuosprendžiu žmogui, apiformindamas jo būties įžvalgas, nelyginant magiško ir mistinio instrumento sąšauka su grojančiu tuo instrumentu; bet poetės žodis nėra tiek asketiškai talpus ir tikslus, kad būtų matematinės simbolikos parodomoji emblema; jis daugiau nuaustas iš puraus intelektinio audinio, dengiančio istorinius archetipinius žmonijos prigimties šaltinius. Žodžio atsitikimas G. Cieškaitės eilėraštyje prilygsta regėjimo šviesos tvyksniui, savotiškai „praregėjimo ašarai“, sutampančiai su „akimirka berašte“, instinktyviai pasiekiamu mitiniu atminties burtažodžiu. Poeto pajauta „nukrinta“ iki to burtažodžio, užkabindama būties esmes ir jos evoliucijos fundamentalųjį imanentiškumą, esantį „anapus kalbos“. Tuomet žodžio tūris, jo dvasinė metaforinė įkrova tampa begalaktės visatiškumo erdvės modusu, kuriame sukauptas filosofinio ir mitologinio kalbos turinio laukas. Žodis – tarsi bematės sistemos sraigtelis, kurio tačiau pats naudojimas yra kūrybos aktas; žodis – dvasinė atmintis ir drauge priemonė esaties kurtumo įveikimui, klausos ir pojūčių prabilties įforminimui. Išvadavimas ir drauge išsivadavimas iš nebylystės. Ką reiškia poetui įžengti į eilėraštį, kuriame jo paties žodis – dykumos ir gamtiškumo, sakralumo ir materijos mediaciuė paslaptis („o vienatvės gamta tarsi grožis, ribų nepatyręs“ (AZV, 17). Iš jo pereinama substancinėn „amžinųjų šešėlių tėvynėn“, kur „siela daugiau nei žodis ar kūnas“. Joje poeto valia eliminuoja bet kokį pragmatiškumą, valdymo teisę ir pagundas; nematerialios galios magiškas bruožas – pačia kalba (savaime) vienyti žmogaus ir jo neatsakingo elgesio sukurtą tikrovę, semantine egzistencine intonacija grąžinti tą tikrovę į natūralų pirmapradiškumą, apgyvendinti juo žmogaus nusikalstamo žodžio suskaldytą laiką ir erdvę. Tai poezijos užduotis ir jos sakymo lemtingumas, „visuminio esinijos išgyvenimo“ palaima. Poetas ne valdo, ne moko, o vienydamas kuria, byloja ir praneša arba skelbia. Eilėraščio kalba – „vizijingasis matmuo“, it properša, kuria jis skverbiasi į būties metafizinius tyrus, nuskaidrindamas klaidomis užterštą subjektyvios savikliovos terpę, ir drauge telkiasi anapusines „užbrodvėjines“ teritorijas tolesniems „dvasiakūniškumo“ išbandymams.

***

Taigi, poeto ieškojimų apogėjus – tyrai. Tačiau ar vietomis neartėjama prie Kristaus, kaip didžiausio žmonijos poeto sampratos, jo misijos kaip talpiausio likimiškojo matmens. Jeigu žodis – tarsi pagimdytas, it mesijas, iš šventosios gamtos dvasios. Dieviškoji žmogiško universumo išmintis ima byloti poezijos žodžiu, kūrėjo lūpomis įspėdama visumą, kurios žmogus nepajėgia aprėpti pojūčiais bei protu, o tik kalba, kaip universalaus simbolio talpumu, įrėmina tai, ką įžvelgia, koordinuoja tai, kas veržiasi nesulaikomu srautu ir gresia užtemdyti chaotinga nelabojo puota ar karingomis logikos svarstyklėmis. Todėl žodis – reikalingas kaip išnara, šventoji ištartis – gyvybės gyvatė, malda, bet ne išmalda, ryšys su tuo amžinu, nors nematomu, kuris yra „tarp dvylikos ir amžinybės“. „Plaka žodis“ – buvo skelbta jau antrajame rinkinyje, todėl jis telkiamasis ne lingvistiniams eksperimentams, o balansavimui ant metafizinių ašmenų, drausminančių anarchinį „gyvybės maištą“, chaosą pervedančių į polifoninės struktūros chorinę sutartinę. Kalbos dieviškumas įduodamas besiartinančiam prie jo žmogui kaip sakramentas: „Ir judėjau kaip dangus į žemės rytą“, „O žodis kurs mokėsi būti žmogum“. Tarytum neapsieinama be abejonių: „angelai mūsų žodžiai. Angelo žingsniais išmatuota būtis, o gyvenimas?“ Klausiama, nors pati žodžio paslaptis, regis, aiški, ji yra angeliškos misijos apmokėta sąskaita, tad poetas niekam neskolingas, jis tik sukonkretina savo funkcijas, kalba jam tampa mesianistiniu, išganingu ir Kristaus tarčiai ekvivalentišku instrumentu, kurio net mistiškumas nuvalomas, ir žodis eilėraštyje nori atsiverti kaip tiesos bylojimo intuityvus finalas („mūza–tiesa“). Tačiau ar neregime veržimosi j kitokias būties simbolikos paieškas, peržengiančias krikščioniškojo kalbinio universalumo ribas?
„Pasaulis manyje kaip dievas susitvėrė / ir – tampantis žodžiu – tiesos panūdo baisiai“, – rašoma eilėraštyje „Buda ir aklasis“ (AZV, 67). Tarsi Europa ir jos civilizacija – tik savimi patenkintų neregių kultūros lopšys (apie Lietuvą šiuo aspektu dar sunkiau kalbėti). Kristaus kelias – tik gyvenimo paslaptingąją mistiką sureguliuojantis, o ne tiesą kaip fundamentalųjį, intuityvistinį jos esmės aspektą nugludinantis metodas. Ar jis pavaldus tik Budai? Aš nematau, kad G. Cieškaitės poezijoje būtų lengvai demonstruojamas Pitagoro ir Budos „sistemų“ konvergencinis montažas.

***

Te maištauja tyla! Sakinių apogėjuj tamsu.
Perka žodį burna, palytėjusi gęstančią raidę.
Bet juk plaka širdis! O bedugnėje už debesų
jau išnyksta žaibai, ritmo auksą ir vėlei sužeidę.
(MG, 7)

Meilė – bežadžio pasaulio išganymas, jo nubudimo choralinė ištartis, patekėjimas sąmonės aušroje, iškviečiantis kalbą, kuria būčiai padovanojamas ja prabylančiojo ritmingas kvėpavimas. Bet vėliau viskas komplikuojasi. Regis, mylėti-kurti-gyventi vientisumas to neturėtų leisti, tačiau esmiškumas kaip subordinacinė poeto buvimo autentika kalboje kinta, teka, netampa kanonizuoto stabilumo dogma. „Manoji meilė paslaptį pamato“. Kaip intuityviajam momentui sutapti su didžiuoju imanentiniu ritmu, kai širdį ir sparną jungia kalba, kuri yra spalvos, garso, judesio intonacijos ir tembro gyvybės iškilmingumo pakaitalas. Juo savotiškai grįžtama ne tik į mitinę beraštės akimirkos stadiją, bet ir į meninės saviaktualizacijos „paskutinį guolį“, tarytum „apogėjaus pilnatį“, matuojamą beprotybės konsensusu. Tai jam lemta „ritmo auksą“ sužeisti, įveikti drauge niekingą daiktų siausmą, pasitelkiant poeto mago, kuo nepasižymėjo nei Buda nei Pitagoras, savybes, „kaip savo širdies ritmo“ dovaną. Nors „dualizmas erdvus“, tačiau poeto visatą išduoda pavargusio budelio žingsniai, klaidinantys kalbantį. Ar lieka tik toks išsigelbėjimas: „Mano mūza rūsti, amžinybėje viskas atleista?.. / susilieja nuodai – ir pagimdo tikėjimo vaistą“ (AZV, 34)? Lieka amžinai neatsakytas, neišspręstas, neišrištas klausimas. Koks santykis tarp visareginčių žvaigždžių ir jas savimi sužeidusiu širdies aritmiškumo. Išrišimas ir saviatlaida, kaip jiedu sąveikauja kalboje, kuri yra bedaiktį ritmą artikuliuojantys kontūrai ir drauge semantinės talpos epicentras. Kalba, ištardama save poeto balsu, užtaria egzistenciškai bedalį žmogų, nelyginant kriauklė, su jos kosminio dūzgesio nirvanomis, sugeriančiomis ir drauge spinduliuojančiomis žaibiškų pojūčių bei reakcijų duženas, ir laiko jas savyje – kalboje kaip būtiškojo atsako sau pačiam celėse.
Juose jau tvyro ramybės jėga, nes „misteriškos žodžių tylos“ galiomis išplėšiamas poetiškasis „tikėjimo vaistas“.

***

Taip G. Cieškaitės eilėraščiuose priartėjama prie jausmais pasiekto „tikėjimo“, bet „ne jausmo kranto“. Poezijos viršasmeniškumas netampa jos racionalaus belytiškumo koziriu; tai tikėjimo kaip organizmo globalios mobilizacijos praregėjimo ašarai – meilės žodžiui išlydis. Racionalumas ir sensualumas, universalumas ir subjektiškumas susilydo į viena, psichoanalizės ir religinių funkcijų iškilusis subordinavimas žodžio gilumai teigia kompleksinę, o ne kompiliacinę dieviškosios kūrybos sampratą. Tai O. Vaildo žmogaus instinkto kaip „gyvenimo filosofijos“ estetinės sublimacijos išpirka. Kalba – laisvė, kuria poetas naudojasi lyg virš pojūčių ir virš logikos esančiu lemties substratu. Todėl ji plaka savos širdies magišku ritmu, it budinčios lemties, kuri mobilizuoja save religinei ekstazei – išgyvenimo odė. Ji savo ruožtu paruošia kūną viršpojūtinei žmogiškų pajautų ir egzistencijos ištarmės užfinalinei erdvei. Pasąmonė su savo instinktyvios atminties duburiais lieka tarpinė jungtis tarp žodžių ir tikėjimo, poeto balso tembrui suteikia cementuojančios įtaigos ir harmonizuojančio funkcionalumo. Kaip tai reikšminga lietuviško poetinio žodžio tradicijoje, kur teologinė meno samprata, kažkada deklaruota A. Jakšto, nesulaukė psichoegzistencinės tąsos atsako: A. Maceina eilėraščiuose nukrypo ne į meninę sintezę, o į transcendencijos išgryninimą, viliojantį palengvinta religinio sakralumo pagundų sparta. Šiuo požiūriu teo ir psicho intelektualine santarve kalboje bei eilėraščio vyksme nesipuikuoja nei S. Geda, nei A. Ny-ka-Niliūnas. Tik G. Cieškaitė rašo apie puolusį angelą, ieškantį žmogiško kūno, „kaip dvynio dangiškos sielos savosios“ (AZV, 57). Ji ne postmodernistiškai manipuliuoja ar racionaliai komplikuoja kultūros tikrovės mitologemas, o, atskirai jomis disponuodama, lydo į organišką hepiendą. Tai svarbu, nes mūsų menas (gal išskyrus dailės vieną kitą epizodą), literatūra nepajėgia šių dviejų alternatyvų, dirbtinai atskirtų, nei išryškinti deramai, nei jų sujungti, nei kultivuoti, it pirminės gamtos organizmo vienovės. Ją tik išdalinti – „ritmo auksą“ sužeisti, o elgiantis taip kaip mūsuose – pasisakyti vienos kurios žmogaus esybės naudai, nesusipratimą įteisinti kaip lapsus creatur principą. Todėl G. Cieškaitės eilėraštis apie dangaus gilumą „ir inkvizitorių fone“ – ne politinio turinio, nors aprėpia ir šiai veiklos rūšiai būdingą lygmenį. Lorka, Ispanija, grojantis Goja – tai ne aplinkos ir sąlygų panorama, o tos minėtos pirminės žmogaus vienovės potencialūs kataklizmai, be kurių biblinis nuskaidrėjimas menui neįdomus ir bevertis. Jeigu Lietuva išugdytų režisierių–poetą, kuris organiškai sulydytų L. Viskončio, P. P. Pazolinio ir gal dar I. Sabo menines „sistemas“ – jis galėtų savo filmui – misteriškam montažui – epigrafu užrašyti G. Cieškaitės eilėraščio „Fonas“ eilutę: „gilus dangus ir inkvizitorių fone“. Gilus dangus – ne vien dangus, o inkvizitoriai – ne viduramžių Ispanijos aplinkos kolorito politiniai reliktai. Pazolinis gal vienas iš nedaugelio XX amžiuje mokėjo savo kolosaliame daugiašakės literatūrinės ir kinematografinės kūrybos statinyje nesužeisti ritmo, nepiktnaudžiauti viena medalio puse, t. y. nepiktžodžiauti jų potencialių galimybių vienvalentiškumu. Jis dangaus ir inkvizitoriaus epistemas iškėlė į visatiškąją religijos ir psichoanalizės, politikos ir instinkto plotmę, kuri jo herojuose išsiskleidė it sodomijos ir biblinio nirvaniškumo prigimtinė sąšauka bei estetinė – kūrybinė jų jungtis. Ne tik P. P. Pazolinio menas virto kosmine erezija, G. Cieškaitės poezija taip pat. Ji – šitoji erezija – nepažeidžia pusiausvyros tarp žodžio ir jausmo, minties ir tiesos, žmogaus ir gamtos, civilizacijos ir amžinybės, žmogaus ir Dievo, nes jai visada aktualus nyčeaniškas meno prigimties imperatyvas – ne poetas tas, kuris nejungia fizinio kūno ir dvasinio Absoliuto, orgiastiškumo ir sakralumo, neatsitinka tyloje, kaip „nukryžiuoto Dioniso“ visuminio išgyvenimo aimanoje. Tik iš jo lūpų gali ataidėti meninį likimiškumą sakralizuojanti frazė: Tėve, kam tu mane apleidai, juk aš tik poetas, aš buvau apsinuodijęs, bet pats neplatinau mikrobų, nes mano menas – benuodis. Bet aš sutinku atpirkti kaltes ir nuodingųjų iš prigimties, ir apsikrėtusių nuodais per lemtingą klaidą, už kurią dėkoju. Leiskite man išgerti visą likimo siūlomą taurę, kad kūryba galėtų būti atgaila ir išrišimas drauge, kančia ir išminties ekstazė, kad nesibastyčiau amžinai be vietos it „Aklųjų teatro“ – XX a. žmonijos – veikėjai. Jie išsigimsta ir atsipalaiduodami, ir save tramdydami, nes nežino, kas yra naktis ir kas ryto skaistumas, todėl jie negali transcenduoti. Jie to nenusipelnė. Jie neišverkė gelmių. Jų kaukės – dirbtinės, todėl jų gyvenimai– aklumo vaidybos parodija, apsimetimas, poza, o ne homeriškos neregystės ir išminties mišių ritualinės iškilmės. Tai tik aklųjų pasimetimo teatras, o ne apeigų, pašaukimo ir atgailos visaregė misterija, jos amžinybės traktas. (Eretiška autoriaus pastaba, įžeisianti jo aplinkos genijus: kodėl lietuvių literatūroje neturime homeriškų parametrų kūrėjo vyro, kuris neplanuodamas išpildytų vienu metu markizo de Sado ir V. Šekspyro užduotis, išvaduodamas infantilią lietuvių literatūrą iš pajautų merkantilizmo, žmogaus ir dievybės sąveikos rebusų, kurių intelektualinei hemofilijai atsparus G. Cieškaitės menas bei apskritai jos tipo kūrėjas, nes jis eilėraščiuose jau pasiekia maištaujančios tylos ir bedugniškumo, esančio už debesų, mūzos–tiesos–meilės Žodijos lygmenį.)

***

Jau pirmajame G. Cieškaitės rinkinyje buvo (ir, regis, liko) ugnies apologija, kur „kraujas dega“, o ne sukrešėjęs ar dirbtinai nuleistas imituoja apgaulingą sparnų ramybę. Poetės vaizdų sistemoje įdomiai siejasi ugnies ir grožio opozicijos. „Arčiau ugnies, kol nesukaustė grožis“ („Bodleras“); tai beveik tas pats, kai teigiama: „kraujo lapais ten šypsosi grožis“ (MG, 10). Grožis nelyginant šalčio meistrystės ir amato raiškos koduotas finalas, kuris kėsinasi užgesinti degančio kraujo organiškąją orgiastinę alchemiją. Todėl „yra naktis, jinai nepailsėjo“ (MG, 33), jinai profesionaliai neužpučia liepsnos; tegu naktis sparnus Van Gogui ištarė, bet ji turi teisę nepailsėti amžinai. Ji turi budėti. Jai užsnūdus – poeto baigtis. Poeto naktis tarnyboje, kad sąžiningai patekėtų ir sutiktų žodžio dieną (aušrą, rytmetį…). Todėl amatas liepsnos nesutramdys, grožio nesustingdys, bet ir neišsižadės jo, o tik grožio karaliją išdekoruos lelijų žiedais kaip simboliniu pirminio grožio archetipu. Alcheminėj grožio ledainėj G. Cieškaitės dvasios vyksmas nedalyvauja, tai būtų „krematoriumo šaltis“. Poemėlės „Secesija“ bendrasis konceptualusis pagrindas yra metafizinių – gyvybės ir mirties – gaivalų besi-kryžiuojanti elipsė. „Subtiliai įrengta ši materija, / Ši dykuma, kur susipina kraujo puta ir švenčiausias giesmynas“ (AZV, 80). Gėris kaip grožio ir tiesos absorbcija, nes jau trečiajame rinkinyje būta baimės, jog „gimė grožis, bet apako gėris“ (GIG, 4). Etikos ir estetikos kaip žodžio veidrodžio padalų sąveika įdomi, nes kraujo chaosas vis vien lieka gėriu, laisve, asimetrišku disharmonijos pragaru, iš kurio it grožio lelija stiebiasi „kraujo puta“ – meno gėris, ir harmonizuoja su „švenčiausiais giesmynais“. Todėl neapeitina toji tarpinė tarpustotė, kai „mes perkame grožiui / tiktai kaukę – ir taip atsimerkiam…“ (GIG, 36). Kas tai – absurdo alchemijos intrigos, kai „pasaulis atsivėrė, vyto grožis, gimė gėris“, ar „rimties VEIDRODINĖ šviesa“? Ar prieš tikėjimo vaistus, ar po jų artėjama prie filosofiškojo „harmonijos maišaties“ verdikto mene? Ar tik jį pasiekus „mūza-meilė“ gali prabilti kaip „mūza-tiesa“? Ar atvirkščiai? Kodėl gi ne? Svarbu, kad galėtų poetas ištarti: „Esu tik balsas“ (SVL, 96). Jau. Tas balsas tolygus milijardams metų ir naktų, kurios dovanojo sparnus. Balsą, kuris, regis, niekada ir netroško valdyti, o tik Anri rankomis tapė gėles kaip spindulių gelmes, „spalvotą rožių tapsmą“ (SVL, 84), adekvatų šalčio-proto grožiui, bet patvaresnį, nes iškilusį iš kraujo nebylios tarsenos pragariško betliejaus. Todėl dvejinosi grožis, o „gėris – savo ateitį užgožęs, – /netrokšta meno – pilnaties vampyro“ (AZV, 7). Tik šitaip saugus tampa skrydis virš labirinto, kai po tylos žydėjimo, gėrimo iš gėlių, po kaukių, kur suvaidini save, vaidinti-gyventi tampa mylėti-gyventi nekvestionuojančia analogija. Tuomet skrydis, kuris nepaankstintas, bet ir nepavėluotas, jau virš labirinto, tai yra virš chaoso, virš absurdo, net virš prometėjiško keršto dievams. Poetas pakyla žodžiu, jam tapusiu kūnu, tai yra meno kūrybos vieninteliu gėriu; Ar tai nėra prometėjystės metafizinės gėlos papildymas transcendentinės atgailos posūkiu? Žmogus – Homo – OM, kuriam „išdaiktinta erdvė“ jau it viską atspindintis veidrodis. Viską, į kurį teisę turi ne kiekvienas, o tas, kuriam dualizmo erdvumas jau nepakankamas, ir nepakeliamas, nes be garantijos; tik „geometrinis protas erdvus“ (AZV, 58).
Tačiau ne veidrodžio paviršius, o veidrodžio dugnas, kur ne aristoteliška vaidyba įsakinėja, o Plotino ir Pitagoro geometrinės askezės pilnatviškumo horizontai veriasi. Ar ne šitaip ateinama ir tampama „auka žvaigždžių vainikui“? „Erdvi tyla, kuri ištarti moko: / pasaulis amžinas, kol saulė žėri…/mylėk savy sparnuotą nieką – žmogų, / kuris daiktų viršūnėj atsivėrė“ (AZV, 64).

***

Privalome paliesti ir formos dalykus, nors jie G. Cieš-kaitės eilėraščiams neaktualūs, neliestini. Jie nėra izoliuoti nuo poezijos kaip širdies muzikos stebuklingos. Sausa literatūros mokslo kalba, jos poezija – tai anti-konstruktyvizmas, antifunkcionalizmas, antiarchitektonika iki antimodernizmo, jau nekalbant apie antiavangardizmą. Ar verta tokiam poetui sąmoningai svarstyti savo vietą lietuvių poezijos situacijose, raidoje, ir pačias situacijas, kurios kaip vadavosi, taip ir tebesivaduoja iš pseudokūrybinių (pseudovertybinių) konvencijų, susiklosčiusių nedėkingame istoriniame tautos evoliucijos bėgyje (iš tikrųjų atvirkščiai, – tas bėgis labai dėkingas, bet iki šiol neišnaudoti jo veidrodinių gelmių paradoksalūs atspindžiai). Svarbu ir kitkas. G. Cieškaitė lyg ir šalia orientacijų į modernistines, o dabar jau ir į postmodernistines novacijas, kurios vyksta, kaip ir reikia tikėtis, gerokai aprioriniu pasirinkimo pamatu. Būna ir dar gražiau; jauni, jau kitos, vėliau už G. Cieškaitę gimusios kartos autoriai, ne tęsia toliau, o grįžta atgal, bet silpnų politikų pavyzdžiu neturėdami supratimo, jog tokiu elgesiu tradicijos „ritmo auksą“ žeidžia dirbtinai, o ne atstato jo pirmines vertes ir būvius. Tad jaunųjų negatyvaus nusistatymo prieš XX a. tariamus modernizmo satanistinius šaltinius, neaiškios kilmės užsikonservavimą prieškario ar net amžiaus pradžios etnokultūrinio apsisprendimo kalėjime – G. Cieškaitė su savo kūryba tarsi „ignoruoja“, visų jų atžvilgiu lieka it gyva alcheminė jungtis, nesutampanti nei su poezijos radikalais, nei su jos konservatoriais. „Aš nieko nežinau, o iš gyvybės semia ekstazėje mane kiekvienas žodis“,– deklaruoja poetė penktajame rinkinyje. Etinė grožio ir tiesos ištarmė pasiekiama skverbiantis į nakties, suteikusios Van Gogui sparnus, instinktyvią miglą, it spengiantį dvasios būvį. „Angele juodas“, „tavo siela balta ir nematoma… niekas nežino, / kaip myli tu pasaulį – tetrokšti numirti / tarp žodžio ir jo amžinosios prasmės – ir pasaulį, / panašų į pragarą, naktį užkloti sparnais“ (iš eilėraščio „Tryliktasis. Vizija“). Ar ne dėl to jau poemėlėje „Alchemija“ (trečiasis rinkinys) poetė tapo atvira kosminei – „amžinybės prarastos“ vienatvei, nes „nukryžiuoti pranašai“ ir „žodžio sakalas už grotų“. Vėl tarsi labinamės su neoromantiniu atskaitos tašku, kuris ketvirtajame rinkinyje perauga į beribio kosmoso religiją, todėl G. Cieškaitės santykis su tais XX a. autoriais, kuriems avangardinis žodžio sakalas niekada neatsiduria už grotų, tiesiog ne taip ir svarbus.

***

Kritiškiausiai buvo įvertintas G. Cieškaitės trečiasis eilėraščių rinkinys „Gerti iš gėlių“. Gal dėl to, kad jame jau labai ryški visatinė programa, kuri patiria gražią evoliuciją, virsdama meniniais kriterijais. Gerti iš gėlių – tarytum sukurti poezijos vertę,– tai „nuskinti rasą be gėlės“ (p. 4). Vėl veši neoromantinė metafora, ji plėtojasi atsiremdama į… P. Vaičaičio eleginį kodą: „norėjau aš deimanto grūdus pagriebti, o pagriebiau rasą tiktai“. (A. Puišytė šitas eilutes yra panaudojusi savo eleginės lyrikos epigrafu.) G. Cieškaitės eilėraščiai aktualizuoja juos kaip žodžio veiksmo misteriškąjį pulsą, kur „išdaiktintos erdvės“ pakopa nelyginant išretinto ozono tyrai, bet užpildyti etinio tankio energija; vysta standartinis, o ne etinis grožis, kuris yra tylinčiojo akių spalva ir apaštališkos auros signalas. Tylos pražydėjimas,– tai ne drumsto vandens isteriška mugė. Tyla veikiančio subjekto estetika, it „būties amžinojo“, geriančio aitrų vidurnakčio vyną ceremonialas, kur gėriu virtusios metafizinės dramos kūdikis regi save žilą jau savo amžinybės ir visatos randų patirtimi, tai yra gėrimu, kurio lėtas veikimas balzamiškai paveikus.
Arba originalus. Va šitaip: „Štai tylintis. Kokia lais-
va ir nepažadinama bus / kelionė jo, – tarytum eitų per žvaigždes, bet vienas. / Todėl sustos kaltai. Juk tam, kad neišnyktų, kol nubus – / palaukti reikia mylimojo veido mėnesienos“ (GIG, 9).
Ar ne iš čia „tobulos būties kartėlis“, primenąs A. Mackaus, A. Nykos-Niliūno ar D. Tomo patirtį. „Ir savo kely mes negalim jau būt nugalėti“,– rašoma eilėraštyje „Pašauktųjų gėlė“, nes pašauktiems ir lietuvių literatūroje jau pavyksta nuskinti rasą be gėlės, kuri tampa išrinktųjų gėriu, tik todėl nebus jie nugalėti. Tik todėl A. Nyka-Niliūnas dar 1946 m. rašė – „nebūtis tiktai vergams“, o G. Patackas eilėraštyje Algimantui Mackui poetiškai priekaištavo: „Koks netobulas tavo noras / nepažinti finalinio lauko“. A. Nyka-Niliūnas, G. Cieškaitė XX a. lietuvių poezijai tobulai padovanojo tokį lauką. Taigi tame gėryje ištirpęs grožis – „žodžio lelija“ kiekvienąkart kitaip ir vis taip pat pražystanti. Kas ji? It savotiška poezijos sielos ir jos profesionalumo svastika, Budos, Kristaus ir Pitagoro suokalbiškos sutarties ženklas. Žvaigždė virsta juo, ir tada jau neįmanomi kalbos, pojūčių ir proto spekuliatyvūs masažai, koketavimas su įtakomis ir tradicijomis: žodis kaip dvasios kūniškumo išpjova atspėja romantizmo ir modernizmo mįslę, kurią menant nereikia dirbtinai komplikuoti įsipareigojimų etikai ir estetikai, nes neįmanoma atskirti jų, ar pačiam būti atskirtam, nuvystant gėriui, ar narciziškai uzurpuojantis grožiui.

***

Ir dar. Kodėl poetai nori net valdovais tapti ne poezijoje, ir nori būti pirmieji tarp savų. Juk tokiais tampama, bet tada, kai, neatsiklausus pačių poetų ir neatsižvelgus į jų norus (nes tai poeziją diskredituojantys norai), įvyksta stebuklas lemtyje, kalboje ir dvasioje vienu metu.
Argi jie to nežino, ar vengia girdėti. G. Cieškaitės eilės byloja kitą aksiomą. „Kai tyli trečias“ (AZV, 41):

Naktis žydra pasaulyje, kur tvieskia
šalti rožynai, o širdie, – tau regis
tyla, kurioj sapnuoja meilę dviese…
O toji meilė ugnyje sudegins,
pakels aukštai, paskui – į kančią smogus, –
išlaisvins – tarsi nieko ir nebūta,–
tiktai dviejų šešėlių dialogas.

Menat tuos, kurie buvo nutremti šešėlių tėvynėn, ir Anri, kuris tapė spindulinių gelmių tapsmą? Kodėl mūsų poetai bijo ir tremties, ir šešėlių, ir net keršija ne dievams, o tiems, kas trėmė, nepastebėdami, įžeisdaini ritmo auksą,
it politikoje, bijo spalvų švytėjimo, kur taip saugu trečiojo tylai; jam lengviau ten pakelti prakeikimo malonę, kuria pažymėtas tikras kūrėjas, kūryba bėgant nuo jos ir drauge grįžtant į jos prarastį vibruojančias alchemines užbėgas. Nejaugi poetė su savo „viršūnių realybe“ neįtelpa net į giliausių mūsų kūrėjų konvencionalią, kritikų sugalvotą, erdvę, kad poetės pavardės dažnai neatsiranda ten, kur ji praverstų (pavyzdžiui, straipsniuose apie lietuvių moterų poečių kūrybą). Bet tiek jau to. Gaila kitko. Kodėl jos kartos kai kurie poetai meilės dualizmo ir maksimalizmo trajektorijoje pasimetė ar išsikvėpė, o gal netesėjo kelyje link šešėlių tėvynės. Įstrigo pusiaukelėj, bet ne tarp „srovės ir uolos“, kaip R. M. Rilkė, o tarp „Bosforo ir Dardanelų“, pabijoję absoliučios tremties. Cituoju A. A. Jonyną, kuris gal turėjo daugiausia šansų Anri gelmių tapsmo žaismingai tapybai. Iki trečio tylinčiojo, regis, nekiek ir tetrūko, bet ar buvo pasisveikinta su juo, ar pabūgta; parodys ateitis, nes dabar neaišku, ko konkrečiai išsiginta,– Dievo, Pitagoro ar daiktų papėdžių su jų viršūnėmis, ar įsigudrinta peršokti tą kryžminę erdvę, kur susitepama žodžio krauju, arba aplenkiama taurė, manant neišgersiu, ir nereikės, apsieisiu ir be jos, ir be srovės, ir be uolos. Pakaks šlovės ir vienpusio eismo. Nepavyksta, neįvyksta, jeigu buvo supasuota, išvengta viso to, kas, G. Cieškaitės žodžiais, „lemtingai artina dvilypę tamsos šviesos viršūnių realybę“.

 

Vytautas Kavolis. Radikalusis projektas lietuvių išeivijos kūryboje

Skaityti

 

I

Sąmoningumo judėjimo, kurį nuo 1944-ųjų metų atstovauja lietuvių išeivijos kultūra, įtampa išsikristalizavo išsilaisvinimo ir prisirišimo sąvokomis.
Viena svarbiausių šios sistemos sąvokų – išsilaisvinimas – akivaizdi jau nepriklausomoje Lietuvoje. Bet tuomet ji daugiausia reiškė individo subjektyvumo išlaisvinimą iš religinės tradicijos varžtų arba iš buržuazėjančios visuomenės reikalavimų. Egzilyje išsilaisvinimo drama virsta siurrealistine kosmologija arba egzistencine metafizika.
Antroji sąvoka – prisirišimas – įgyja visai naujos energijos išeivijos kultūroje. Bendrų prielaidų, patikimų humanizmo modelių perimamumo ir netgi žodžių reikšmės pasaulį turėjo sugriauti okupacijų, genocidų, tremčių baugos bei tiek prieš jas, tiek po jų kilę Vakarų minties judėjimai, kad klausimas, ką žmogus teigia kaip tikrąją savo prigimtį, būtų keliamas radikaliai. Lietuviškoje sąmoningumo istorijoje išsilaisvinimo ir prisirišimo sistema pirmiausia išryškėja egzilyje.
Vakarų sąmoningumo dvipolės sistemos leidžia pasirinkti kurią nors pusę ir reikalauja kovos, slopinančios alternatyvą. Tokios pozicijos buvo linkę laikytis tie lietuvių išeivijos rašytojai, kurie savo užduotį suvokė kaip prisirišimo programą, kaip gilesnį suvokimą to, kas jie jau yra, kaip savęs pašventinimą. Pagrindinis šios konservatyvios kūrybinės programos poetinis pasiekimas yra istorijos, gamtos ir Baltų mitologijos sintezė. (Vėliau ši sintezė paveikė kai kuriuos sovietinės Lietuvos rašytojus, ir šiems – ypač Sigitui Gedai – tai netgi geriau sekėsi.)
Konservatyvioje lietuvių išeivijos rašytojų programoje nesama net išsilaisvinimo idėjos nuojautos. Tai išties padeda paaiškinti, kodėl net geriausiųjų iš jų kūrybinės jė gos taip anksti išseko.
Išskirtinis radikaliosios lietuvių emigracinės kultūros bruožas yra tai, kad veržimasis į išsilaisvinimą tampa toks stiprus, jog paskatina taip pat giliai apmąstyti ir prisirišimą. Prisirišimas tampa kūrybine problema būtent išsilaisvinimo programos šalininkams.

II

Alfonso Nykos-Niliūno poezijoje išsilaisvinimo–prisirišimo dialektika išryškėja anksčiausiai ir yra radikaliausiai tyrinėjama. Jos apraiškų galima ieškoti bent keturiose plotmėse – sąryšyje su namais, religine visata, pasaulio kultūra bei žmogaus veiklos raidoje.
Išėjimas iš namų prasideda vaikystėje sykiu su pirmai-šiais savarankiško sąmoningumo probrėkšmais, jų pažadinta nerimastinga ieškojimo dvasia kaip tik ir paskatina išeiti. Politinis egzilis, kurį patirti teks vėliau, šiame vyksme tėra atsitiktinumas, tik sustiprinęs tą bendrą patirtį, kuriai Nyka poetinę išraišką surado dar 1938-aisiais. Išėjimas iš namų sykiu atveria ir „sunkią žaizdą“ širdyje, ir platumą „kelių savų rudens pasaulių“. „Ir lyg ieškodamas prasmės šiuose pasauliuose“, žmogus imu „kažin ko liūdėti“1. Išsilaisvinimas ateina drauge su liūdesiu. Ir prisirišimo šaknys šiame liūdesyje.
Tai, kas prasidėjo (ir tebelieka) kaip visa persmelkiantis liūdesys, vėliau suprantama kaip nuodėmė. Ne įsiveržusi grubi jėga išvaro iš istorinių namų (kaip linkę savo praradimą interpretuoti konservatoriai), žmogus apleidžia priedermę jo sąmoningumą kuriančiai matricai. Išėjimas tai nuodėmė Paulio Riceuro prasme, tai asmens negebėjimas atsiliepti ne Dievui, kaip yra Ricoeuro atveju, – bet savosios vaikystės (žmonių ir gamtos) balsams.
Žmogų, išsilaisvinusį iš riboto savo kilmės akiračio, toliau saisto kaltė dėl neištikimybės asmeninėms prasmėms, iš kurių jis kilo.
Modernumas reiškia, jog žmogus visada apleidžia tai, ką myli. Jis grįžta namo tik tuomet, kai ten jau nebėra ko mylėti, jog – visai išsekęs – numirtų2.
Išėjimas tęsiasi. Net 1977-ais.
Einu iš namų,
Nors vis dar neišmokau
Grįžimo kalbos3.

III

„Namai“ Nykai – tai gamtos reiškiniai su žmogiškais jausmais ir žmonės, kurių kūnai primena gamtos reiškinius („medinis žmogus“, „tarytum debesys akių ir veido“, „ir mano kūne upė šneka“)4. Tuo tarpu religinę visatą sudaro reikšmingos idėjos, iš kurių galiausiai lieka dvi: Dievas ir žmogus.
Religinė visata – tai buveinė didžiųjų iliuzijų – „nuodijančių Maišto ir Tiesos iliuzijų“, iš kurių kyla žmogaus gyvenimo prasmė, Nepasiekiamojo ilgesys. Bet žmogaus gyvenime ši prasmė ima veikti tik per jo (ir bent vienu atveju – jos) kovą su tais pavidalais, kuriais anos didžiosios iliuzijos pasirodo. Tai žmogiškasis tų iliuzijų likutis reikalauja kovoti su jų pavidalais (ir „nužudyti“ juos) – ne viešumoje, bet ten, kur jie mylimi – savo širdyje5.
Paveldėtos religinės visatos pamatai – įsakymo-atsisakymo santykis: Dievas lieps „gyvent be žemės Nerimo ir Skausmo amžinai“, ir žmogus negali būti savimi be „Kūrybos ir Tiesos galingos liepsnos“ – ir savosios „amžinosios Laisvės“, dėl kurios jis atmeta Dievo amžinybę6.
Kristus suvokiamas romantizmo revoliucionierių stiliumi: ne kaip įsikūnijęs Dievas, bet kaip žmogaus kovos įteisintojas. „Kristus tarė prislėgtiems vergams: „Sukilkit“; „jo amžinas bendrakeleivis Dievas“ siuntė mirtį „parvesti kažikur paskui iliuziją nuklydusio sūnaus“. Bet Kristus susirenka savo žaislus, „iliuzija gyventi girtas“, ir, per tą abejonę tapdamas tikras,– pasirenka mirtingumą kaip savo „vienintelę ir paskutinę“ pergalę7.
Dievas – tai pareigos tradicijos metafora, Kristus įkūnija maištingąją energiją. Tačiau maištingoji energija negelbsti. „Nuogo“ Kristaus artumoje žmogus suvokia, kad „nei gimimo, nei prisikėlimo nebėra“8. Telieka tragiškas maištas, be pažangaus devynioliktojo amžiaus optimizmo.
Kaip ir Georgo Simmelio kultūros tragedijos analizėje, čia esama priešpriešos tarp kultūros formų – „idėjų“ – ir „gyvenimo srauto“. „Mūsų kasdienybė – būti prikaltam už tai“, už „plaukimą sava gyvenimo srove“, už „meldimąsi“ „savo motinai – stichijai gamtai“9. Mąstymas turi būti pasipriešinimas tai sistemai, kurios kategorijomis žmogus mąsto. Blaivūs mistikai visad žinojo, kad sistema atkeršys maištautojui, atimdama iš jo atlygį, leidžiantį jai įsakinėti.
Religijos srityje išsivadavusio žmogaus prisirišimas glūdi gyvenime link mirties, pažinime „beprasmio skausmo“ kaip savo lemties10, priimamos su liūdesiu, bet tvirtai, ne kaip atlygis už nuodėmę, bet kaip sąlyga bet kokiam rimtam pareiškimui apie savo nepriklausomybę. (Nuodėmė kyla iš neištikimybės paprastiems gyvenimo reiškiniams – gamtai, o bausmė ateina už nepaklusnumą įsigalėjusiam autoritetui.)
Žmogus užaugo savo gamtiškųjų namų praradimui. Jis nusprendžia tapti kosminiu egzistencialistu. Tai aukštesne jo gyvenimo ciklo pakopa, žmogus dabar brandesnis ir, nelyginant Prometėjas, jis renkasi žinodamas, kokia Jo laukia bausmė, ir jo gyvenimas tęsiasi kaip pasirinkimas.

IV

Benamystės bei metafizinės kovos problemos Nykos poezijoje tapo esminėmis, šiam tebesant jaunuoliu ir tebegyvenant savo gimtajame krašte. Poeto atliepis į pasaulinę kultūrą – pora eilėraščių, skirtų miestams, su kuriais akis į akį susidurti jam teko tik egzilyje. Eilėraštyje „Tübingen 45“ svetima kultūra (svetima ta prasme, kad objektyviai egzistuoja už poeto namų ir už jo religinės visatos) išgyvenama kaip keistas grožis, su kuriuo jis visiškai susilieja, „Ir aš tave / vadinau Caroline von Schlegel / lydėdamas Hauffo gatve“. Mes buvome „apsvaigę nuo keisto kvapo“ „ant Hölderlino kapo nuskintos gėlės“11.
Pokario Tiūbingene pasaulio kultūra išlaisvina keistu savo grožiu. Tačiau jaunystės tiūbingenai trumpaamžiai. Arba pačiame grožyje mums atsiveria asmeninis košmaras, arba tėkmė to, ką galėtume pavadinti „normaliu“ mūsų laikų istoriniu vystymusi, nuneša mus iš Tiūbingeno į Niujorką, iš Romantizmo į nūdienę kultūrą.
Eilėraštyje „New York“ (parašytame 1957) pasaulio kultūra, prieš dvylika metų harmoningai susiliejusi su poeto lūkesčiais, dabar juos griauna:

Tavo gatvės, nesibaigiančios ir liūdnos,
Skverbiasi į smegenis ir savo ilgesiu pasiekia
Tolimiausius kontinentus…
dievai išsikelia…
Tavo kolosų apsvaigintos miršta tautos –
Didelės ir mažos.

…jų gentys…
Praradę vietą kosmose ir savyje, ir ima rinkti
Brooklyno kapų ir gatvių skausmą.
Miestas – iliuzija! Miestas be namų!
Paminklas
Brutalaus gyvybės principo ritmingai jėgai
ir grožiui, išplėstoms akims ir riksmui,
Paminklas žuvusiam pasauliui – mums12.

Lygtys pasikeitė. Kur pasaulio kultūra, prisidengusi Romantizmo skraiste, reiškė prisimintinų mirusiųjų gyvybinę jėgą, dabar, šiuolaikiniame didmiestyje, ji tampa bevardžio gyvenimo jėga, naikinančia bet kokį prisirišimą: „brutalus gyvybės principas“, įkūnytas Amerikos mieste, visus sumala į energingas dulkes. Belieka tik spėlioti, ar ši griaunančioji šiuolaikinės kultūros energija nėra vėlesnė maištingosios Prometėjo–Kristaus energijos fazė (ar bent viena jos krypčių, technologiškai susiaurinta ir nuasmeninta).
Jei pasaulio kultūra, it keistas grožis, išlaisvinantis nuo kilmės aprėžčių, viliojo jaunuolį susilieti su ja giliam ilgesy, tai dabar ši kultūra, suvokta kaip griaunanti energija, verčia jau brandesnį individą – dvasiniame skausme ir pojūčių nekaltume – grįžti prie to, kas slypi jo paties gelmėse – prie savųjų prisiminimų, kurie priešinasi šiam griovimui.
Bet mes negrįšim niekados13. Tačiau savyje mes turime gyvybingą praradimų kalbą („prarandant / Vyksta pasaulio sukūrimas“)14.
Modernaus žmogaus kultūroje tikra yra tai, kur savuosius praradimus jis paverčia savo būties simboliais. Tokių simbolių ieškoti tenka visur, ir tom paieškom prireikia viso gyvenimo intensyvių kūrybinių pastangų. Tačiau tie simboliai aprėpia ne viską, o tik tai, kas mes jau nesame.
Pasaulio kultūra kaip estetinis išsilaisvinimas, žmogaus atmintis kaip mistinis įsigilinimas.

V

Besikeičiąs žmogaus veiklos pobūdis jungia visus gyvenimo komponentus į nuoseklų pasakojimą (kiek tai moderniais laikais suvis galima).
Ankstyvuosiuose eilėraščiuose matyti Nykos pomėgis istoriją kuriančiam veiksmui: „Bet aš buvau Kolumbas, buvau karalius Spartos. / Ir imperatorius triumfo vežime“15 – tai turbūt šviesos nešėjo, sąmoningumo istorijos herojaus, bet sykiu ir aktoriaus istorijos daryme, įvaizdžiai.
Tačiau visi istorijos veikalai apauga rutina, netenka emocinio reikšmingumo ar, vos užbaigti, būna sugraužiami „darbščios kandies“16. Žmogui radikaliai neužtenka žmogaus sukurtų dalykų.
Vėlesniuose eilėraščiuose Nyka vis atkakliau tvirtina, kad istorijai yrant ir prarandant bet kokį reikšmingumą, mums lieka galimybė pasinerti į gamtos akimirkas:

Istorija prieš gamtą.
Todėl aš ir rašau
Savo Enchiridion Epicteti:
Teigiantį, kad rytas aušta
ir pralaimėjus, kad rasa
tyresnė už herojų kraują,
Kad amžinybė mums
yra stovėti upėje
Birželio rytą ant akmens17.

Tai galutinis žmogaus grįžimas namo: jis paliko gamtą – savo kilmės namus – ir grįžta į gamtą – bendresnius namus. Kelionėje iš konkrečios gamtos (ir kaltės, kurią atsiskirdamas pajunta) prie visuotinės gamtos (ir ramybės, kurią teikia pasinėrimas joje) – žmogus su europiečio kalte ir kiniečio ramybe suvokia esąs sąmoninga daugiasluoksnės gamtos dalelė.
Pirminėje sąmoningumo neištikimybėje „mano gamta“ miršta ir virsta „metaforų karstu“18. Galutinėje sąmoningumo išmintyje „Žemė tapo mums prisikėlimo ženklas“111. Tai ne vien poeto sąmoningumo trajektorija, bet galbūt ir aprašymas to, kas vyksta sąmoningumui modernėjant (bent jau Vakaruose).

VI

Kalbant visada nepakankamais sociologiniais terminais, pagrindiniai Nykos poezijos elementai – pastangos suvokti išgyventas kaimo-miesto migracijos problemas, tradicinio tikėjimo kvestionavimas, dviprasmiška nuostata moderniosios kultūros atžvilgiu, nusivylimas istorija (netgi sąmoningumo istorija). Visa tai – universalūs kultūrinės modernizacijos aspektai.
Tačiau sąmoningam individui šios socialinės patirtys (kurias politinis egzilis tėra ryškiau įrėžęs) virsta laikui nepavaldžiomis intelektualinėmis įtampomis, būdingomis žmogaus būčiai gamtoje, istorijoje ir vaizduotoje (ir savo paties gyvenimo cikle), išreiškiamomis „melaforų karstų“ ir „prisikėlimo ženklų“ lygtimis – Frederic Jameson turbūt redukuotų jas iki ideologijos ir utopijos – kurioje „Vienintelis Nežinomasis – Aš“1.
Emigranto patirtis gali nukreipti nuo visko, išskyrus savo skausmą, retoriką ir tuštybę. Radikaliajame lietuvių išeivijos rašytojų projekte ši patirtis pagilino mūsų supratimą apie kultūros modernizacijos – civilizacijos proceso, kuriame mes visi panardinti – žmogiškąją dinamiką. Čia ir glūdi išliekanti jo reikšmė.

[Cituojama A. Nykos-Niliūno kūryba:] 1. Praradimo simfonijos (1946), p. 25.
2. Op. cit., p. 9–10.
3. Žiemos teologija (1985), p. 64.
4. Praradimo simfonijos, p. 94, 112, 42.
5. Praradimo simfonijos, p. 120.
6. Op. cit, p. 121, 113.
7. „Aštuntoji elegija“, Aidai, 1947, Nr. 3, p. 100.
8. Orfėjaus medis (1953), p. 97.
9. Praradimo simfonijos, p. 120, 84; Orfėjaus medis, p. 84.
10. Praradimo simfonijos, p. 97.
11. Vyno stebuklas (1974), p. 25.
12. Balandžio vigilija (1957), p. 67–69.
13. Žiemos teologija, p. 81.
14. Op. cit., p. 58.
15. Praradimo simfonijos, p. 82.
16. Vyno stebuklas, p. 19.
17. Žiemos teologija, p. 124.
18. Balandžio vigilija, p. 50, 86.
19. Op. cit., p. 86.
20. Žiemos teologija, p. 93.

Iš anglų k. vertė Irena Jomantienė Versta iš: Lituanus, 34 (Spring, 1988)

 

Aldona Elena Puišytė. Žodžio duona ir vynas

Skaityti

 

Ir skrieju į Dievą, tą kuorą aukštą,
virš tūkstantmečių visų…
R. M. Rilkė

„Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko (…) Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Tai gyvenimo Alfa ir Omega, Pradžia ir Pabaiga. Ir – Nauja Pradžia… Jei mes esame Dievo Išminties-minties kūriniai, kas tuomet yra mūsų minčių kūriniai? „Poetas įspėja Dievo mintį ir ją savo vaizdais išreiškia“,– teigia Antanas Maceina. Bet ar daug tokių dieviškos dvasios įkvėptų poetų? Mistikas Eckhartas, minėdamas laisvą žmogaus dvasinį augimą, ypač pabrėžia vieną sąlygą. Jis kalba apie teisingas lūpas, bylojančias tik tai, ką jaučia širdis, tą pilną dvasinės tikrovės atilikimą tariamam žodžiui, kuriame ji įsikūnija. Taip dvasioje kilęs vaizdas sustiprinamas vaizdu, kilusiu iš tikro žodžio, ir – priešingai – tiesos susidūrimas su melagingu vaizdu dvasiniame pasaulyje pagimdo tik tuščią formą. Baisu prisiminus, kokių melagingų tuščių formų apsupty mes gyvenome. Ta tuštuma specialiai ir buvo skleidžiama. Ką reiškė žodis „dvasingumas“, jei per jį nekalbėjo Dvasia, kuriai giedame „Veni, Creator Spiritus…“ Juk sovietinės cenzūros kūjis trupino pačius tikriausius žodžius, o ypač nepakęsdavo žodžio Dievas. Teko kalbėti apie Jį sinonimais, lotyniško teksto intarpais /„Credo, ergo sum“ – išreiškė mano TIKIU/. Už tai cenzoriai išvadino „reakcinės katalikybės“ idėjų skleidėja. Iš tiesų, Lietuvoje siautėjant stalinizmui tragiškais pokario metais, mano vidinį pasaulį formavo katalikiškos filosofijos ir mistikos dvasia, nušvitusi man iš dėdės kunigo, Italijoje baigusio mokslus teologijos dr. Jono Puišio, prieš antrąją okupaciją pasitraukusio į Vakarus, paliktos mūsų tėviškėje didelės turiningos bibliotekos. Todėl aš visa siela priešinausi ir atmečiau prievartinę, man svetimą okupantų ideologiją. Kokie juokingi teiginiai, kad tikėjimas „kliudo“ kūrybai, varžo asmens laisvę. Iš tiesų laisvas ir yra tikintis žmogus, nes „kur Viešpaties Dvasia, ten ir laisvė“ (Kor 3, 17). Žinoma, jeigu jis pats savęs neapriboja fanatišku siaurumu. Kūryba yra laisvas atsiliepimas į Kūrėjo kvietimą kurti. Jo duotus talentus ne „užkasti į žemę“, o padauginti, skleidžiant gamtinio determinizmo apribotame pasaulyje laisvos dvasios ženklus. Man svarbu etinis apsisprendimas. Mano pačios iškentėtas, lemiantis kelio kryptį. Žinojimas, kad Dievas yra protu neaprėpiamas Slėpinys ir kartu – absoliutus pasitikėjimas Kristumi, Jo meile ir gailestingumu. Net ir tada, jei atrodytų, kad gyvybės valtelė plaukia vėtroje visiškai viena, net ir tada tikėti, kad lemiamą akimirką ir aš išgirsiu, kaip anuomet apaštalai virš Genezareto ežero nuaidėjusį raminantį Viešpaties balsą: „Nebijokite. Tai aš…“ Kam tokia nuostata atrodys „moralizuojanti“, neturinti nieko bendra su kūryba, galima priminti prancūzų rašytojo Makso Žakobo žodžius apie meno ir evangelinių dorybių santykį: „Susilaikymas, pagarbumas, dvasios jėga, atsižadėjimas, romumas, disciplina – iš esmės yra estetinės dorybės meno domene, betgi jos taip pat yra krikščioniškos dorybės moralinio gyvenimo domene“. Taigi jokio prieštaravimo čia nėra. Deja, tomis vertybėmis netikinčiam sunku suvokti jų reikšmę. Apie tai kalba ir T. S. Eliotas straipsnyje „Religija ir literatūra“: „…literatūros kritiką turėtų papildyti kritika iš apibrėžtos etinės ir teologinės pozicijos. Kiek kuriame amžiuje esama visuotinio susitarimo etiniais ir teologiniais klausimais, tiek esminga yra to meto kritika (…) aš tvirtinu, kad visa modernioji literatūra yra užteršta to, ką pavadinčiau sekuliarizmu, kad ji, ši literatūra, paprasčiausiai negali suvokti antgamtiškojo gyvenimo pranašumo prieš gamtiškąjį, to kažko, ką aš laikau svarbiausiuoju mūsų rūpesčiu“. Būtent iš to nesuvokimo, kai vertinama iš absoliučiai priešingų pozicijų, iš siauro vienpusiškumo, ir kyla nesusikalbėjimas. Apie tokį vienpusiškumą rašė ir įžvalgioji Viktorija Daujotytė, atsiliepdama į Donatos Mitaitės recenziją „Moralizuojanti poezija“ rinktinei „Neužmirštuolių skliautas“ (1989): „Mano supratimu, neteisingos yra recenzijos metodinės pozicijos: poetės kūryba vertinama remiantis kitų poetų pavyzdžiais, kitomis estetinėmis sistemomis, poeziją kritikė moko, ko ji gali imtis, bet kas jai svetima. Be abejonės, B. Pasternako poezijos apibrėžimas puikus, tačiau A. Puišytės poetinis principas kitas, gal net poliariškas: „Ne virtuozišką žaidimą čia žaidžiu.– / Liudiju būties troškimą virst žodžiu“ (…) Kodėl dvasios šviesos ieškančią kūrybą reiktų sieti su „konservatyviai moralę ginančiomis jėgomis“? Poezijos moralumas nėra tas pats kas moralizavimas (…) Negalima užmiršti poeto pasirinkimo. (…) D. Mitaitės recenzija per daug vienpusiška, ir tas vienpusiškumas išplaukia iš abejotinų išeities pozicijų, iš neadekvačių kūrybos matų. Poezijos vertinimo problemos darosi itin aktualios (Daujotytė V, Problemiški kriterijai // Literatūra ir menas.– 1990. – Rugpjūčio 4). O liūdniausia yra tai, pasak vokiečių poeto F. Holderlino, pranašiškai nuspėjusio „pasaulio nakties skurdųjį laiką“, kad žmogus jau net nepastebi Dievo stokos. Ironizuojantys modernistai gal mes man kaltinimą „Svaičioji apie idealus, o nematai, kad pasaulis murkdosi purve, kraujuje ir ašarose“. Kaip nematysi? Mano karta ne tik matė, bet ir patyrė to su kaupu. Būtent ta šiurpioji patirtis ir parodė, kuo virsta žmogus ir pasaulis, atstūmęs Dievą.
Kūryba – slėpiningas sąlytis su neregimuoju pasauliu. Žakas Maritenas perspėja: „Dvasinė poezijos paslaptis atvira tiek Dangui, tiek Pragarui“. Parodyti, kokia suskilusi žmogaus prigimtis, kai siela praranda vienijančią galią /„viskas reliatyvu“/, jo psichikos „pragarą“, ir nieko daugiau? Kas iš to? Kai menininko egoizmas, anot Ž. Mairiteno, „išverčia į kūrinį visus savo kompleksus ir nuodus, taip kūrinio ir skaitytojo sąskaita sudarydamas sau savotišką psichoanalitinio gydymo kursą“. Galbūt toks kūrinys vertingas tiek, kiek jis atskleidžia atstūmusios Dievą realybės šiurpumą. Bet kartu jis primena labirintą, kuriame žmogus klaidžioja nerasdamas išėjimo. Negalima pamirši ir to, kad „menas ir literatūra gali prisidėti prie žmogaus nužmoginimo“ (Antanas Paškus). Tik evangelinis žvlgsnis į žmogų, suvokiant jo didybę ir menkystę, apsaugo nuo puikybės, ir nuo nevilties. Ar ne nuo puikybės pagundos bėgoviduramžiais tie, kurie nepasirašydavo savo kūrinių. Tai buvo kraštutinis spiritualistų protestas prieš „pasaulio kunigaikščio“ dvasią. O XX a. pradžioje N. Berdiajevas rašo žmogaus pateisinimą – antropodicėją – per kūrybą. Jis teigia kosminę žmogiškosios kūrybos reikšmę, laisvą žmogaus atsiliepimą į Dievo meilę, tampant sąmoningu Jo bendradarbiu tebesitęsiančiame pasaulio kūrime. Žmogus kuria, nes nešioja savyje įspaustą Kūrėjo paveikslą: „…jei žmogus nori ligi galo teigti save, jei jis nenori prarasti savo kūrybai šaltinio ir tikslo, jis turi teigti ne tik save, bet ir Dievą. Jis turi teigti savyje Dievo atvaizdą (…) Meniškoji kūryba yra ontologinės, ne psichologinės kilmės“. Taigi, jo kilmė – ne purvina gyvenimo pakele nešamas suskilusios psichikos veidrodis, tik atspindintis to kelio purvą, o tas, kurį regėjo Teresė Avilietė savo vizijoje: „…mačiau sielą kaip aiškų veidrodį, viduryje man pasirodė Kristus“. Iš meno ištrykštantis grožio spindulys – blyškus Amžinojo Grožio atspindys sielos veidrodyje, perduodamas netobula žodžio, spalvos, garso kalba. Ar mistinis ir poetinis patyrimas neturi kažko bendra? Juk ir didieji mistikai buvo poetai. „Aplink esą kūriniai / Gieda man giesmę apie Tavo Grožį. / Ir vis giliau sužeidžia širdį…“ (Šv. Kryžiaus Jonas). Žinoma, tikėjimas nelemia poezijos vertės, lemia talentas. Tačiau tikintis visus savo darbus dirba Dievo akivaizdoje, ar jis rašys eilėraščius, ar kas bulves rudenėjančiame lauke. Darbų ir dvasinių vertybių hierarchijoje kūryba tėra viena iš jų. Ak, ta išskirtinumo poza, ak, patetiški šūksniai: „Negalėčiau be meno gyventi!“ Taip kažkam menas tapo savęs garbinimo „religija“. Ypač tinkama dirva tokiai nuostatai buvo ateizmo pažeista sąmonė, kai dalis žmonių prarado tikėjimą, bet negalėjo nuslopinti sielos gelmėse glūdinčio kitokio gyvenimo ilgesio. Ir Goethe kažkada teigė, kad menas gali pakeisti religiją. Deja, pamirštama, kad pats menas, kultūra kilo iš kulto. Pasak Berdiajevo, „kultūros šaknys religinės (…), ir kultūros tikslai nėra galutiniai. Toliau ir giliau glūdi Dievo Karalystės ieškojimas“. Krikščioniškoji Aukos liturgija – tyriausia poetinė vizija, o kartu šventa Realybė, kur Viešpats yra su mumis. Bažnyčia – pašventintas kosmosas gyvenimo chaoso viduryje. Ir Komunija nuskaidrinta žmogaus siela – Dievo šventykla: „Aš esu visai arti… tavo širdyje. Aš esu Ostija. Tu esi monstrancija“ (Kristus šio amžiaus prancūzų rašytojai Gabrielei Bosi). Ir kitą dieną: „Argi tu nesijungi su gyventojais iš Anapus? Šita vienybė tarp mirusiųjų ir gyvųjų yra tokia stipri dėl to, kad visi jūs esate vienos Šeimos nariai, to paties Tėvo namų, to paties mano Kraujo, kuris visuose teka…“ Štai man tikroji viltis bet kurioje situacijoje. Ne mįslingame Budos šypsnyje, o Kristuje, verkiančiame prie Lozoriaus kapo, Jo priešmirtiniame šauksme: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ Apleisčiausio žmogaus likimo absoliutus prisiėmimas. Ir po to – prisikėlimas, mirtį nugalėjusio amžinai Gyvojo pasilikimas Eucharistijoje. Nuolatinė Auka, prisidengusi skurdžiais Duonos ir Vyno pavidalais /antraip Jos spindėjimo neatlaikytų trapi žmogaus prigimtis/ – begaline meile mylinčio žmogų Nekaltojo kosminė drama, kartojama visose žemės Bažnyčiose…
Kažkas žaidžia žodžiais lyg spalvotais akmenėliais, kol jie, atsidaužę vienas į kitą, išskelia kibirkščių fejerverkus, ir vadina kūrybą virtuozišku žaidimu. Aš galvoju apie vidujai vienijančią Dvasią, tą dievišką Išmintį, pasaulio kūrimo metu žaidusią Viešpaties akivaizdoje. Jo akivaizdoje gali žaisti ir kuriantis žmogus, bet reikia kūdikiško paprastumo ir tyros sielos. Kas turėjo tą Malonės dovaną? Galbūt Asyžiaus šventasis, serafiškos meilės dainius, taip parašė „Saulės Giesmę“? Gal – Hölderlinas, pavadinęs poeziją „visų nekalčiausiu užsiėmimu“? Stovėjęs „Po Dievo audromis / Nepridengta galva“. Ir – neatlaikęs pernelyg spindinčios „Senojo šventojo Tėvo“ žaibų šviesos, Jo ženklų liūties. Jis ir pats laiške savo broliui šitaip rašė apie poezijos prigimtį: „Poezija suartina ir sujungia žmones ne taip, kaip žaidimas, kuriame jie vieningi tiktai dėl to, kad kiekvienas užsimiršta ir niekieno gyvas savitumas neišeina aikštėn (…) Poezija vienija žmones su jų visomis įvairiomis kančiomis ir džiaugsmais, troškimais, viltimis ir baimėmis, su visomis jų nuomonėmis ir klaidomis, su visomis dorybėmis ir idėjomis, su visu, kuo jie didūs ir menki, skatindama vis labiau susijungti į gyva tūkstanteriopai padalytą glaudžią visumą, nes kaip tik tokia visuma turi būti poezija“. Martynas Heideggeris savo esė „Hölderlinas ir poezijos esmė“ teigia, kad „poezijos esmė paklūsta dievų ženklų ir tautos balso dėsniams (…) Pats poetas stovi tarp vieno ir kito – tarp dievų ir tautos“. Būtent šioje „tarp“ sferoje stovėdamas Hölderlinas galėjo tarti: „Todėl, kad yra pamaldus, vardan Dangiškųjų / Meilės, aš garbinu ramųjį balsą tautos“ (eil. „Tautos balsas“). O kiek žaidimų, kurie panašūs į spalvingą laikinų karuselių sukimąsi ant rūdijančios tik šiapusinio gyvenimo ašies. Ar įmanoma buvo nerūpestingai žaisti tarp užgriuvusių Lietuvą XX a. vidurio baisumų? Kenčiančios „GPU užguitos“ tautos gėla tada prabilo poeto Bernardo Brazdžionio balsu: „Iš gilumos šaukiuos Tavęs, o Viešpatie, / Iš gilumos susopusios širdies“ (eil. „De Profundis“). Putinas savo sielvartą išsakė eilėraščiu „Vivos plango, mortuos voco“. O Lietuvoje netrukus vėl pragysta 1940 metais išperėti metaliniai melo paukščiai, pagarbinę dvasinio aklumo stabus. Zmogdieviškos puikybės apakinti, demoniško maišto prieš Dievą apsėsti pasaulio ardytojai ir „pertvarkytojai“. Kai negandų išblaškyti broliai ir sesės Sibiro speiguose dejavo sielvarte užlūžtančiais balsais: „Kūčių spingsule basa, / Bėki per tundrą ir būk žmonėse, / Skausmą ir neviltį tildyk“ (Linas, „Kūčios“). Pokario miškuose, kovose už laisvę, nuolatinėje mirties akivaizdoje kartojo partizanas Bronius Krivickas: „Vis tiek pasauly ji laimėti turi, / Tiesa, kur dega Dievo kibirkštim“ (eil. „Už didžią tiesą“). Raudonosios bangos už jūrų marių nublokšta kūrybingiausia Nepriklausomos Lietuvos inteligentijos dalis žadino dvasinę stiprybę čia likusiems, bet nesutikusiems liaupsinti žiaurių nesąmonių paradus. Savo poezija jie teigė nepaneigiamą Dievo dvasios veikimą tautos ir žmogaus likime. Ir ne tik poezija, gauta iš rankų, nusirašyta naktimis, bet ir gyvu žodžiu per „Laisvės“ radiją, visaip trukdomu, visgi išgirstamu okupuotoje Lietuvoje. Tai buvo dvasinio ryšio patvirtinimas, guodęs ir stiprinęs. Atsimenu, kaip džiaugiausi išgirdusi palankų žodį apie savo pirmąją knygą „Žalvario raktas“ (1970), kurią suniekino sovietiniai „vertintojai“, neradę joje pašlovinamojo žodžio kvailybei. Po kelerių metų priverstinės tylos vėl paskelbus pluoštą eilėraščių, pradžiugino teigiamas Bronio Railos atsiliepimas. 1984 metais pasirodžius „Pergalėje“ istorinės poemos „Įvardijimai ir sąskambiai“ fragmentams, o knygos korektūroms įstrigus cenzūros gniaužtuose, iš užjūrio išgirsti palankūs atsiliepimai padėjo man atlaikyti cenzūros puolimus. Pagaliau, kai cenzūros nuplaktoji knyga buvo išleista ir sovietinės kritikos absoliučiai nutylėta kalbant apie kūrinius istorine tematika, 1987-ais išgirdau Algirdo Landsbergio klausimą: kodėl ši knyga nutylima, neįjungiama į visos lietuvių literatūros kontekstą? Nudžiugau ir kartu supratau, kad mano dvasios broliai nežino tikrosios tokio ignoravimo priežasties. O iš kur sužinos? Daugiausia šunybių tada juk buvo daroma patyliukais. Aš jau buvau pripratusi prie nutylėjimų ir neteisingų išpuolių. Žinoma, būdavo skaudu, bet juk pati sąmoningai rinkausi dvasinės rezistencijos kelią… Dievas ir tauta – šaknys į dangų / Kristus – Vynmedis, o mes Jo šakelės / ir šaknys į žemę /ąžuolo simbolis istorinėje poemoje/, dvasios spindulys ir kraujo genas, vienijantys ir palaikantys. Be šito žmogus lengvai tampa atšiaurių istorijos vėtrų gainiojama dulke. Tik Dievuje ir tautoje / visuotinume ir konkretume / darbai man įgyja prasmę. Viešpačiui aukoju žodžio duoną ir vyną, formą ir dvasią. Aukoju tai, ką gaunu pati kaip Jo malonės dovaną, dalijamą veltui iš absoliučios meilės gausos. Man labai artimas Jurgio Baltrušaičio meno suvokimas pakopomis: menas-žaidimas, menas-pažinimas, menas-auka. Žemiškoji tikrovė trokšta įdvasinimo. Poezija yra lyg žodžio siela, jos įsikūnijimas formoje. Deja, tik simbolinis. Būsimo tikrojo šios tikrovės perkeitimo ženklas. Vilties ir ilgesio strėlė, lekianti į tobulesnę realybę. Apie tokį visos būties perkeitimo ilgesį kalba Evangelija: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo vaikai. Mat karūnija buvo pajungta tuštybei, – ne savo noru, bet pavergėjo valia, – su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išvaduota iš pragaišties vergovės ir įgis Dievo vaikų garbės laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina…“ (Rom 8, 19). Čia yra ugninis taškas, kur susiliečia religija ir poezija. Kai į kasdienės maldos „Tėve mūsų“ prašymą – „Teateina Tavo Karalystė“ – įsijungia ir kūryba. Tie ilgesiai ir dūsavimai taip skaudžiai aidi ne tik šio žiauraus amžiaus iškamuotoje žmogaus širdyje, bet ir visoje gamtoje… Penkiasdešimt metų socrealizmo šaukliai mokė mus žvaigždynuose ir žmogaus sieloje matyti tik „amžiną“ materijos žaismo tuštumą, šitaip sėdami nihilizmo piktžoles aplinkui. Ar ne metas jų vietoje auginti kviečių derlių šventai sielos Duonai? Apokaliptinių triukšmų apkurtintoje žmonijoje, iš dvasinio nelaisvės skurdo prisikeliančioje tautoje kantriu ir sutelktu darbu skleisti kūrybos, o ne griovybos, darnos, o ne chaoso dvasią. Nesvarstant – ar kas supras, ar ne. Svarbu pats veiksmas. Jei išspinduliuota mintis palieka pėdsakus, tuo labiau žodis. Ne veltui Žoržas Bernanos melsdavosi už savo kūrinių personažus. Ieškančiam, besiilginčiam tikrųjų vertybių, melo stabus atmetusiam žmogui dabartinė poezija ar neturi ką pasakyti? Kaip byloja Jobo raudos, Dovydo psalmių rūsti tiesa ar šie Jurgio Baltrušaičio „Giesmės“ posmai:

Dainiau, metęs džiaugsmą pigų,
Semk iš skausmo, ne iš knygų
Žodį, Dievo žaibui lygų, –
Tą, kuris mums galią duoda,
Verčia aušti naktį juodą,
Skelbia viltį ir paguodą…

 

Birutė Pukelevičiūtė. Apie „Atradimo rudens“ atsiradimą

Skaityti

 

Debiutinės mano knygos pasirodymui („Metūgės“ / poezija, / 52) klimatas buvo skaudžiai neprielankus. Tad iškilo būtinybė: skubiai pakeisti ir tematiką, ir žanrą. Taip gimė knyga „Aštuoni lapai“, o aš susidraugavau su proza.
Ir tik po daugelio metų vėl panorau atsigręžti į poeziją.
Man patinka posakis, kad žmogus visą gyvenimą rašo tik vieną knygą, ir kad toji knyga yra apie jį patį. Tad knygoj, karią aš rašau apie save, prozą pakarpau poetinėm žirklutėm, o poeziją – bandau išplukdyti į pasakojimų upelį, dažnai savo temai paieškodama mažytės fabulos.
Ir kuo poezija šiandien skiriasi nuo prozos? Šimtmečiui baigiantis, grynieji literatūros žanrai turbūt nustojo galioti; tarsi kryžiuotos ir vėl perkryžiuotos gėlės, jie tapo įvairiaspalviais hibridais.
Tačiau vieną žanrinę skirtybę dar atradau. Mano supratimu: proza iš esmės kalba apie gyvenimą, o poezija – apie mirtį. Poezija ieško apibendrinimų, būties sąvadų, visuotinai galiojančių keliaženklių, ir todėl (kaip ir mirtis) gyvenimą perkainoja „tvirta valiuta“.
Tarsi iš puikaus medžio (šlamėjusio, siūbavusio, žydė-jusio) būtų drožiama strėlė: į šalį lekia šakos, skiedros, lapai, paukščiai; visas drožėjo rūpestis yra sutelktas į smaigalio aštrumą.
O nuo to laiko, kai apsigyvenau Floridos pajūry, net paprasčiausias mąstymas šaukiasi apibendrinimų. Jau vien kasdieninė akistata su vandenynu yra triuškinantis pergyvenimas. Ypač pakrantėj, atgręžtoj į rytus: vandeniu atplevenančios pilnatys, plonu krašteliu iškylanti saulės žarija, beveik apčiuopiamas žemės kamuolio apvalumas, beveik juntamas jo sukimasis. Juk sąrangos dėsningumas būtų beprasmiškai nykus, jeigu neįvyktų regimybės pratęsimas ir jos perkeitimas – neregimoj plotmėj.
Tad ir nelieka kitos išeities, kaip mąstyti apie gyvenimą mirties mastu. Atseit, rašyti poeziją.
Pereinant nuo vieno žanro prie kito, gaila palikti išteklius, kurie per daugelį metų susikrovė ateičiai. Tematikos pasirinkimas, aišku, visur neribotas, tačiau keičiasi darbo įrankiai, keičiasi ir lydomoji medžiaga. Pavyzdžiui, palikdama prozą, sunkiai atsisveikinau su daugybe mažų stalčiukų, kuriuose buvo sudėtos žmonių bendravimo įdomybės: lengvučiai šypsniai (pašaipingi, meilūs ir graudūs), vos pastebimi mostai, pažvelgimai, nutylėjimai, antakių kilstelėjimai, oru nuplaukiančios šiluminės srovės.
Žinojau, kad poezijai reikės kitokių darbo priemonių, kad šiais, stropiai rinktais brangumynais– nebegalėsiu pasinaudoti. Teks permesti visą galvoseną į kitokį mechanizmą, kurio tiksėjimui užsukti reikės geležinės jėgos.
O dabar, poeziją paliekant, vėl neapsakomai gaila atsisakyti naujo įpročio: pilstyti į vieną buteliuką vidinės esencijos lašus, išsunktus žodžių kondensavimo varža. Nebereikės siekti griežto minčių sukaupimo: jas bus galima plačiau išpilstyti ir išdalinti prozinių apsakymų gurkšneliams.
Negana to: nedrąsu sugrįžti prie kadaise paliktų stalčiukų. Ar ten teberasiu žėručius, kuriuos anksčiau branginau? Ar jie mane tebejaudins?
Tai man primena nuostabią vaikystės laikų dėžutę, kurią atvežė mano tėvų bičiulis iš Brazilijos. Joje buvo įdėtas neapsakomai mažas paukščiukas: iškimštas kolibris. Aš jį kartais iškeldavau ir pasukinėdavau prieš saulę. Tąsyk jo pagurklio ir krūtinės plunksnos žėrinčiai sublizgėdavo. Tarsi brangakmeniai.
Taip dažnai atrodo iliuzoriniai mūsų turtai. Tarsi brangakmeniai.
Mano poetinių pasakojimų veiksmas klostosi trijų rudens mėnesių fone. Rugsėjui atitenka „Mišios už išdaviko žmoną“ – svarstymai apie kaltę ir nekaltumą; spaliui „Rauda“ – Lietuvos partizano apgarbstymas; lapkričiui „Du keleiviai“ – vyro ir moters dialogas, kurio ašim tampa trečias, nematomas keleivis: drauge su jais žingsniuojanti mirtis.
„Poezijos pavasariui“ atrinkau ištraukas iš trečiojo skyriaus. Nes ir pats knygos pavadinimas („Atradimo ruduo“, ’90) atliepia paskutinio eilėraščio įžangą:

Kiekvienas gyvenimas turi būti atrastas.
Kaip nežinoma žemė.
Kiekvienam gyvenimui – turi būti atrasta mirtis.
Kaip kelrodė žvaigždė.

 

Bronys Raila. Poezija, kurią atsimenam…

Skaityti

 

Buvau kiek nustebintas, tačiau ir dėkingas už pakvietimą kai ką parašyti „Poezijos pavasariui 93“. Gaila, dėl įvairių svarbių priežasčių dar negalėjau pats į šventę atvykti ir ten tą „kai ką“ gyvu žodžiu pasakyti. Gal tat ir nebūtina, nes aš niekad nesijaučiau esąs „išeivis“, o tik politinis egzilas iš Lietuvos. Dešimtmečius gyvenau keliuose kraštuose, bet visuomet jaučiausi ir buvau tas pats lietuvis, kaip ir jūs Lietuvoje. Lietuviškumas, tautinės ir politinės problemos man nepriklausė nuo gyvenamosios vietos.
Tik mano titulai ir kvalifikacijos kalbėti apie literatūrą ar ypač apie mūsų poeziją kai kam Lietuvoje galėtų atrodyti abejotinos. Ir tiesa, aš tik savo žaliausioje jaunystėje esu rašęs pluoštą klasikinio ar ir modernaus verlibro formos eilėraščių, dažnai ten įpindamas socialinių reformų idėjų, o vėliau – dar gerokai daugiau tekstų lietuviškai estradai, kadangi trejetą metų Kauno konservatorijoje mokiausi muzikos ir dainavimo, ir keli mano draugai buvo anuometinės estrados dainininkai, kuriem tada reikėjo įvairių dainų dainelių vertimų. Aš parūpindavau tų vertimų, pusiau vertimų, kai kada ir visiškai originalių tekstų. Tam aš buvau tikęs ir mėgau.
Bet tai jau visų pamiršta, ir tat buvo labai seniai. Svarbiausia gi, kad susidomėjau daugiau valstybės ir politikos problemomis. Tos temos vėliau ringiavo per visą mano gausoką politinę bei kultūrinę publicistiką. Tik pokario dešimtmečiais vėl iš dalies grįžau į literatūrinę kritiką bei mūsų „literatūros kronikas su išgyvenimais“, kaip „Vagos“ leidykla teisingai apibūdino tą žanrą 1991 metais išleistame essay rinkinyje.
Ten tačiau nepateko daug to, ką kitur esu rašęs apie mūsų literatūrą ir jos kritiką, apie sroves ir izmus, pvz., ką dar 1972 ar vėliau, 1976 metais, „Akiračių“ mėnraštyje esu škicavęs apie mūsų naminės ir užsieninės lietuviškos poezijos kryptis, josios izmus, charakterį, formos vertybes ir pavojus nuosmukio linkui. Tikėčiau, kad tatai daug kas dar tebėra aktualu ir dabar, nors politinės ir kitokios sąlygos labai pasikeitė, ir mūsų poezija štai dabar iš praeities, iš okupacijų slėgčių „fizikos“ ir buities vargų ketina orientuotis j „metafiziką“ ir dvasiškai gal gilesnę „būtį“…

* * *

Vienas „Akiračių“ redaktorius iš Čikagos tada mane pakurstė palyginti lietuvišką moderniąją poeziją, rašomą Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių poetų. Velniava, tai mane privertė daug skaityti… Užmiršdamas vieną kitą „žvaigždę“, palyginimui parinkau po keletą kuklesnių autorių. Iš užsieniečių savo antologijai parinkau po posmą pavyzdžių iš Jurgio Janavičiaus, Aldonos Veščiūnaitės, Danguolės Sadūnaitės, Austės Pačiūraitės, Marijos Jurgitos Saulaitytės ir Živilės Bilaišytės /žiūrėkit, vyrauja merginos!/.
O štai gausiau parinktieji iš Lietuvos: Jonas Varnauskas, Liutauras Degėsys, Katrė Kostukevičiūtė, Judita Vaičiūnaitė, Justinas Marcinkevičius, Mindaugas Stundžia. Dar citavau į poezijos tradicijas grįžtančias Ramutę Skučaitę, Dalią Saukaitytę ir Reginą Biržinytę. Dargi paminėjau S. Nėries „Poemą Stalinui“ ir Vilijos Šulcaitės ne mažiau begėdišką „Rusišką skarelę“ – socrealizmo ir sovietinės mistikos pavyzdžius. O po to priminiau sunkumus ir daugiaprasmiškumą, kai norima tiksliai ir visiem priimtinai išsiaiškinti, kas yra klasikinė, realistinė ar ypač modernioji poezija, išvis meninė kūryba.
Šios pastarosios /modernios poezijos/ bruožų skirtingumams daug reiškia ypač stilius, kalba, žodynas, nusistovėjusių klasikinių standartų nepaisymas. Taigi ne tiek rašytojų ideologija ar pažiūros, o jų savotiškas dvasinis stovis, kur vyrauja maištingumas, laisvumas, nervingumas, o galiausiai liguistumas ir racionalios sąmonės disharmonija. Po to priminiau vieno amerikiečio kritiko aiškinimą, kad tai esąs meninės „tiesos“ ir „neurozės“ mitų sankirtis tarp menininko moralisto ir filosofo – ir genijaus pamišėlio. Pagal Fr. Nietzsche, tai būtų klasikinis Apolono grožis ir saikas, o kitame sparne – dioniziškas siautulys, apsvaigimas, paslaptingumas, puotos girtavimas, nuvedęs meną ligi barbarijos ir patologijos ribų.
Tasai vingiavimas menų panoramoje greit turės šimtmečio praeitį. Marinettis 1911 m. futuristų manifeste šūktelėjo: „Mes norim išgelbėt Italiją nuo profesorių, archeologų, gidų ir antikvarų gangrenos… Tad pirmyn į pasaulio viršukalnį, mes sviedžiam dar kartą iššūkį žvaigždėm!“ Amerikietis literatūrologas Lionelis Trillingas pastebėjo, kad modernioji literatūra apskritai rodo nusivylimą esama kultūra, o dabarties civilizacijai tejaučia tik aštrų kartėlį ir priešiškumą… Dar anksčiau ankstyvuosiuose Tristano Tzara ir prancūzo Andrė Bretono manifestuose buvo įsakmiai kviečiama į kalbos normų ir loginių sąvokų destrukciją, iracionalų pasaulio suvokimą, į sapnų ir kliedesių užrealybę, į pasąmonio šnektą, bejausmį „jausmą“, kuo keisčiausių išraiškos formų ieškojimą…
Prancūzų rašytojas modernistas Alberas Camus apie revoliucingumą kūryboje ir siurrealizmą pasisakė trumpiau ir konkrečiau: tai esąs „absoliutus maištavimas, visiškas nepasidavimas, sabotavimas iš principo, absurdo kultas ir juokas – tokia prigimtis siurrealizmo, kurio pirmoji intencija yra nepaliaujamas visų vertybių perkainojimas“.
Po tokių įvairių pasisakymų pabunda mano nacionalinis šovinizmas ir kursto priminti, kad bene šauniausiai iš modernizmo pionierių dar 1924 metais sušuko mūsiškis Kazys Binkis, sviesdamas sudiev poezijos senatvei:

Tai ne menas čiauškėti putpele
Ir gulbes, ir meilę seilinti rašalu.
Imame žodį ir koja kaip futbolą
Sviedžiame kur į dangaus pašalį.

Bet ir Binkis ne visur tik svaidėsi po dangaus pašalius. Jis mus, anuomet jaunesnius keturvėjininkus, kaip tik uoliai ragino ir mokė, rašant eiles, gerbti vieną labai „senovišką“ įstatymą: kad eilėraštis būtų ritmingas, nebūtinai kaip mušant koja į grindis, o kupinas vidinio ritmo, sutvirtinančio eilėraščio struktūrą. Ir būtinai su gerais, naujais, neišvalkiotais rimais! Jam, Binkiui, tai buvo ir moderniosios poezijos savaime aiški ypatybė, dargi prievolė /jei poetas norėjo skaitytoją įtikinti savo talentu, jei buvo suinteresuotas įsiskverbti jo atmintin/.
Šitokie keistoki aiškinimai su prieštaravimais ir mano paties jaunystės ydos, berašant modernaus verlibro ir dargi „socrealistinio“ kulto eilėraščius, ilgainiui taip pat įtikino, įpratino ir išugdė, nekukliai sakant, mano meninį skonį, kad eilėraščiai be ritmo ir jokio rimo nustojo dominę, – arba tada ieškau juose ko nors maždaug genialaus estetiniu ar idėjiniu požiūriu, ypač šiais laikais, žvelgiant į partizaninės-rezistencinės dvasios panoramą. Man nebeimponuoja eilėraštis, kurio kiekvienas posmas tuojau pat pasimiršta ir neįmanoma prisiminti. Dar liūdniau, kai ten nėra nieko atsiminti, bemaž jokios prasmės, o regimi tik skurdžios inteligencijos ir graudaus obskurantiškumo pėdsakai. Savo minties skystumu, dažnai jos visišku pradingimu, beidėjingumu, rezignacija, nesvarbumu, cinizmu, Lietuvos poeto rezistencinės dvasios prievartiniu iškastravimu, o laisvajame užsienyje gyvenančio eilėraštininko rezistencinės dvasios absoliučiu išsikastravimu šioji poezija taip pat ir daugumai skaitytojų nedarė reikiamo, net jokio įspūdžio. Gaila, kad dėl to ji buvo ignoruojama ir neįvertinta net tais atžvilgiais, kuriais literatūriškai formalistine prasme galėjo būti įdomi. Jai nedaug vilčių išlikti, ji buvo pereinamojo laikotarpio nuobodulių, nuosmukio ir dezintegracijos išraiška…
Antraip, atlaidžiau toksai balansas skaitysis tarybinio laikmečio rūsčioje patirtyje. Sovietinių varžtų spaudžiama ši moderni, dažniausia verlibro poezija galėjo būti kitaip suprantama ir vertinama: kaip išsiveržimas iš tų varžtų, kaip meninės kūrybos progreso ženklas, pažangos, liberalėjimo, kompartijos ck „literatūrinių rezoliucijų“ suminkštinimo, dvasinio protesto išraiška. Ir taip sunkiai įmanoma, iš viršaus smerkiama, bet gundanti ir antinomenklatūrinė. Toks buvo neišvengiamas išgyventas kelias nuo socialistinio realizmo ligi „socialistinio siurrealizmo“ ir pasiilgto modernizmo.

* * *

Ir štai vėliausioji dabartis /netiksliai išsireiškiant/, nes po metų kitų ji bus praeitis. Tas įtemptas ieškojimas santaros ir sintezės, kas buvo prieš „tai“, po „to“,– kaip dabar pakyla uždanga, rodanti tą ilgą vingiuotą kelią ligi… vieningos lietuvių literatūros šaknų ir užsienio šakų sumezgimo!
Praėjusių 1992 metų „Poezijos pavasario“ leidinys tatai pailiustruoja puikiai – visų kartų, senų, jaunesnių ir jaunų poetų bei literatūrologų pasisakymais. Tai visiem žinoma, platesnių pakedenimų nereikia. Tačiau neatsispiriu pagundai pabraukti nonšalantiškai vieną kitą praeinančio prašalaičio graffito. Kadaise keturvėjininkas Salys Šemerys pagąsdindavo mūsų krikščionis ir konservatorius labai dar droviomis blevyzgomis, o dabar poetas Valdas Daškevičius aną septyniom myliom pralenkia savo „Erotiniu filmu“:

tarp jos išskleistų šlaunų atsiveria marios
neriu vis giliau ir giliau
siekdamas dugno bet dugnas
yra taip giliai kaip negalima
įsivaizduoti

Šiaip jau per rinkinio puslapius driekiasi neuždangstomi praeities dienų teisinimai, pasiteisinimai, aiškinimai, šiek tiek atgailų, daugiau atšakios bravūros /taip buvo, taip reikėjo, supraskit, rezistavom…/. Be abejo, tai skaudžios, bet rimtos problemos, kai kada nepatikimos, kone komiškos akimirkos. Pvz., kai Juozas Macevičius itin šiltai rašo apie savo geradarį bičiulį Vladą Mozūriūną, kaip „komjaunuolį su pogrindžio stažu, kareivį ir komunistą“, bet tik ne s t a 1 i n i s t ą. Ir 16-ji divizija dabar pamirštama. Arba vėl – kai Petras Keidošius su patetiška drąsa /turbūt juokaudamas/ sušunka:
Viskas skradžiai! Viską po velnių!
Kad tik galvą ant akmens padėjus.
(***)
O drąsiau po taurės ir aiškiau,
Ir visus galėtum apkabinti.–
Niekad pikto žodžio nesakiau,
Iš pėdų išvertęs kitamintį.

Negali būti! Skaičiau ir to poeto piktokų žodžių, iš pėdų verčiančių kitaminčius… Graudesnė gaida pasigirsta iš Jono Mačiukevičiaus: „Varpas nutilo skambėjęs (…) beliko: tik atsiklaupti, bet aš nežinau – ar vėluoju, ar paskubėjau…“ Gal derėtų potekstės mįslę patikslinti: atrodo, lyg anksčiau buvo pasiskubinta, o dabar pasivėluota. Tą bolševikmečio išgyvenimų marazmą trumpai konkrečiau aptaria Vytautas Girdzijauskas: „Per tuos dešimtmečius nuo nežmoniškos prievartos ir amžinosios Nebūties gynėmės visi kaip įmanydami“. Ačiū Dievui, kaip jis sako, tik gal ne visi…
Išgyvenu tos „Nebūties“ grėsmę, bet nebaigiu išgyventi keisto jausmo, ir tik kartais parėmęs galvą kalbu sau pačiam: negaliu suvokti! nuostabu! gal ir tragiška! Per penkiolika metų dar neseniai kalbėdavau į Lietuvą Laisvosios Europos radijo laidose apie mūsų iškilių tarybinių intelektualų, istorikų, liaudies rašytojų pasisakymus, apie lenininę prozą ir lyriką. O ką dabar paskaitau? Ne vieno tų pačių žymūnų ar asmeniškai pažinto literato ar žurnalisto visai kitoniškas uvertiūras Atgimimo gadynės deklamacijų mariose. Bet gal nereikia daug stebėtis: c’est la vie, kaip pasakytų prancūzai.
Įvairiau ir kontroversiškai mane ir turbūt kitus skaitytojus galėjo nuteikti kitos poezijos „poribių“ problemos, kurias sudramatino eilėraščiuose vėliausios kartos poetai pasisakymuose kadaise mūsų modernistų – futuristų keturvėjininkų manieromis. Kiek tai ras dėmesio ir poveikio mįslingoje mūsų tautos ir mūsų literatūros raidoje, tuo tarpu dar neaišku. Tačiau tų „šiuolaikinės lietuvių poezijos“ šmaikščių atstovų nuomonės apie Maironį ir jo dvasinio bei meninio vaidmens gyvastingumą man daugiau nuskambėtų, atleiskit, kaip svaičiojimai.
Laimė dar, kad vienam kitam pasisekė sugalvoti paradoksų ir atskleisti kiek jaunuoliško humoro.

***

Mūsų šiandieninis poezijos problemų formulavimas kaip „poezijos poribiai“, bent man, nepakankamai aiškus, nes galįs įgyti įvairių prasmių. Bet kaip pernai man rašė šio rinkinio sudarytojas Eugenijus Ališanka, jog čia „…turime omenyje poezijos sąlytį su teologija, metafizika, kitais menais ir galiausia su pačia būtimi“, tai daugiau ima aiškėti šitoks abstrakcijų vaidmuo. Aš kaip tik tais klausimais turėčiau nemaža pastabų ir gal vieną kitą skirtingą pažiūrą nuo tų, kurios dabar ryškėja mūsų poezijos vertintojų ir rafinuotų literatūrologų pasisakymuose. Šio subjektyvaus pasisakymo pabaigoje savo pastabas mėginsiu kiek galint suglausti ir supaprastinti.
Man atrodytų, kad, nepaisant kai kurių vidinių saitų bei susikryžiavimų, poezijos „poribius“ gal reikėtų atriboti nuo teologijos, metafizikos ir dargi „būties“ problemų, taip pat kaip ir nuo leninizmo. Palikime privilegiją, teisę, dargi prievolę, erudiciją ir įgimtą polinkį apie teologiją rašyti teologams, apie metafiziką – metafizikams, apie būtį – filosofams, kurių Lietuvoje dabar nestinga, o apie Leniną burokevičiams ir jo palikuonims. Mat čia man tuoj prisimena, pvz., kad ir Antanas Maceina. Jis kartą šmaikščiai teigė, kad tikriausia poezija bus ta, kuri „prabildina būtį“. Tai man visados sukeldavo šypseną. Maceinos teologinių ir metafizinių temų-problemų raštai, pateikiami itin sklandžiai ir aiškiai, surašyti gražia kalba, kaip ir tie filosofavimai apie „būties prabildinimą“, vis dėlto buvo ir turbūt liks žymiai brandesnės kokybės, negu jo /tegu ir neblogi…/ eilėraščiai, paskelbtieji A. Jasmanto slapyvardžiu.
Poetui, dramaturgui ar ir beletristui nebūtina skristi į anų abstraktybių aukštį, nei rimtai galynėtis su metafizikais, teologais ir filosofais, kaip įprato vienas kitas užsienio lietuvis poetas ir jau būrys tautiečių savo gimtinėje. Beje, W. Šeikspyras berods neturėjo istorijos, psichologijos ar filosofijos diplomų iš Oxfordo universitetų, nei Victoras Hugo Sorbonos daktaratų; taipgi negirdėjom, kad ir Ernestas Hemingway būtų vaikščiojęs Harvardo universiteto koridoriais ar trynes jo bibliotekų sėdynes…
Čia skelbiamoji būtų pati nuodėmingiausia mano erezija. Kitos gal tik mažytės nuodėmėlės.
Pavyzdžiui, toji, kaip minėjau, kad poetai tegu ir dabar rašo aiškia lietuviška kalba, su tvirtais gramatikos ir
bent šiokios tokios logikos dėsnių įsisavinimais, būtinai su ritmu, su originaliais rimais – tegu ir kiek per dažnai išvargintais,– su tvarkingai suskirstytais posmais, idant skaitytojai viską suprastų ir, jei poetu patikės, kad kai ką įsimintų, kas patiks. Dabar atrodo, kad kai poetas savo minčių ir emocijų apstą suskaldo ar sulaužo į neva eilėraščio eilutes, kai kada tik vieną žodelį eilutėje palikdamas, tai jam turbūt atrodo, jog čia ir bus moderni poezija; žinoma, verlibrinis eilėraštis su visais savo „poribiais“.
Bet tai jo iliuzija: eilėraštis dėl to nepavirsta poezija, ir nieko nepadeda eilučių išskaldymas. Ir pasidaro dar blogiau, kai toks „eilėraštis“ kažkodėl rašomas pervien mažosiomis raidėmis; ir galutinai pakrypsta klaikumon, kai poetas dar atsisako visų skiriamųjų ženklų. Jūs tik atspausdinkit šio stiliaus „lyrinę poeziją“ žodis po žodžio, be eilėraštiškai sulaužytų eilučių, be taškų ir kablelių, ir išvysit bauginantį blyną ar suveltą paklodę – visiškai niekam nereikalingą nuobodžiausią nesąmonių chaosą.

* * *

Tiesa, tai srovenančio laiko mados.
Toks pat verlibras, kai kada mažosios raidės ir be jokių skiriamųjų ženklų dabar sėkmingai siautėja ir Vakarų meninės kūrybos pasaulyje, o mes tik mėgdžiojam, imi-tuojam tas formas, kurios plačiai įsigalėjo, bet jau pradeda pasenti. Nieko nauja, niekas nebešokiruoja, tik poetai Vakaruose skundžiasi, kad daugelis tos kūrybos nebeperka ir neskaito…
Bet kad juk tuo būdu gaminama rašliava, kuri neįdomi, vargu kam reikalinga, abejotino išlikimo lemties lydima. Be abejo, galima, ir niekas nedraudžia taip rašyti, bet čia jau reikia įgimto ar užsipelnyto genialumo, labai vešlios intelektualinės erudicijos, ar bent specialaus talento brandumo, kad atsidarytų vartai į Nobelio premijos koridorius. Aš neabejoju, kad turbūt kiekvienas iš mūsų modernistų ir modernisčių slaptai ar ir viešai puoselėja tokias ambicijas. Bet nepamirškim seno išmintingų vyrų perspėjimo: daug pašauktų, maža išrinktų…
Čia man vėl prisimena kita nevalyva pagunda – diktatūrinės politikos sesuo. Pernai sykį skaičiau, kaip Valentinas Sventickas priminė knygų leidyklom, jog valdžios esą nustatyta prieš leidžiant fotografuotines knygas /seniau išleistąsias perfotografuojant/ pirmiau gauti Valstybinės lietuvių kalbos komisijos leidimą, taigi apsaugoti dabartinės lietuvių kalbos ir rašybos taisyklingumą (LM, N r. 36/2387, 1992).
Ar ne dar labiau reikėtų, kad laikraščiai ir žurnalai gau-
tų anos kalbininkų komisijos leidimą spausdinti eilėraštį be didžiųjų raidžių sakinio pradžioje ir be skiriamųjų ženklų? Kam tada vaikus dar pradinėse ir vidurinėse mokyklose mokyti skyrybos ženklų ir sintaksės taisyklių, jei kiekvienas poetas, kas kaip užsimano, gali viešai virti tą neva „poetišką košę“? Tokios modernistų revoliucijos prasidėjo veik prieš šimtą metų ir jau pamirštamos.
Ak, baisiai nesmagi mano agitacija: cenzūra, draudimai, kūrybinės laisvės varžymai, administracijos leidimai – tie visi idėjiniai ir gal ideologiniai „poribiai“… Todėl gal geriau dar kurį laiką be tų valdžios nuostatų, komisijų ir milicijų smurtavimo pripažinkime teisę ir palikime laisvę mūsų poetams, dramaturgams ir beletristams rašyti taip, kaip jie /be mūsų prievartos ir nurodymų/ galvoja, jaučia ir išmano: apie jų pažintą „buitį“ ir „būtį“, apie žmogiškąsias bėdas ir laimes, liūdesį ir džiaugsmus, meilę ir neapykantą, apie savosios tautos ir kartais visos žmonijos likimą, apie jų ir mūsų tragedijas bei tragikomedijas… Rašyti, protarpiais dar nepamirštant, kad išganingiausias katarsis įvyksta, kai rašytojas nekopia į naiviai metafiziškas padebesių mandrybes ir kai Praamžius jam nepašykšti humoro ir sąmojo dovanų.
Atleiskit, jei ką iš jūsų akibrokštiškai nuteiktų šios mano veteraniškos eksketurvėjininko haliucinacijos. Jas surašiau sėdėdamas savo kiemo verandoje, spoksodamas šį vakarą į didelę saulę, nusileidžiančią už losangeliško Hollywoodo kalnų. Ten ji, labai raudona, grimzta į Pacifiko vandenyną…

 

Balys Bukelis. Paribiai ir užribiai arba mokslingas traktatas apie tai, kaip, turint noro ir palankiai aplinkybėms klostantis, galima pasiekti tokių rezultatų, apie kuriuos traktatą pradedant visiškai nebuvo galvojama, kas, be jokios abejonės, byloja apie apreiškimo galią bei autoriaus kuklumą, būdingą kūrėjui

Skaityti

 

I. Apie substanciją
Jeigu poezija yra, net Buridano asilui absoliučiai aišku, kad ją galima pačiupinėti, kitaip tariant, apčiuopti jos ribas, atskiriančias ją (poeziją) nuo kitų noumenų ir apskritai (…) nes juk empirinė patirtis mums kužda, kad nieko negalima pačiupinėti, liaudiškai tariant, „iš vidaus“ (…). Įkiškit ranką, pavyzdžiui, į akmenį ar medį („ko verkia lotynas miške…“ – Vergilijus). Na kaip? Nieko nepavyko. To ir reikėjo tikėtis. Šis paprastas, atėjęs pas mus iš aisčių, pavyzdys (praktinis) ne tik parodo šios tautos teorinio mąstymo lygį, bet įrodo ir mums, kad poezija turi ribas, o kadangi tų ribų suardyti paprastu rankos prisilietimu neįmanoma, vadinasi, poezijos substancija – kieta.
Tačiau gaji ir kita literatūros žmonių nuomonė: esą poezija luri gelmę ir plotį. Šiedu dydžiai ypač būdingi vandens telkinių matavimui. Tai mums įrodė dar Plinijus ir Ptolomėjus. Juos propaguojantys literatūros žmonės gyvena dažniausiai prie jūros, ežero arba upės, blogiausiu (geriausiu!?) atveju jie namuose turi nemažą kubilą su vandeniu. Jeigu patikėsime jais ir pritarsime teiginiui, jog poezija turi „gylį“ ir „plotį“, turėsime pripažinti, kad poezijos agregatinė būsena – skysta. Čia taipogi esama dviejų nuomonių: vieni, kilę iš žvejų, mano, jog tai – vanduo, kiti, kilę iš žemdirbių ir namie teturintys minėtąjį kubilą, yra įsitikinę, kad tai – pienas. Didysis galų-aisčių genijus Versengetoriksas Petraitis dar imperatoriaus Konstantino laikais teigė, jog skystoji poezija panaši į mėtų arbatą, atskiestą „Liberty Rum“ bei užplikytą lyrinių čiobrelių lauke Tauro kalno papėdėje.
Tarp kitko, vis dar pasitaiko naivuolių, kurie propaguoja eretišką mintį, kad poezija yra; beribė, kad ji – „pats gyvenimas“. Tačiau atrodo, kad šis teiginys ne tik iš piršto laužtas, bet ir alogiškas. Juk dar iš vidurinės mokyklos fizikos kurso tvirtai žinoma, kad ribų neturi tik dujos. Jos nuolat plečiasi į visas puses, jas apriboti galima tik sugrūdus (su(į)siurbus) į kokį nors indą. Kuo indas mažesnis, tuo jame esančių dujų (poezijos) tankis didesnis, ir atvirkščiai. Remiantis šiuo dėsniu1 galima padaryti išvadą, kad kuo poezija „bekraštiškesnė“, tuo ji retesnė (maždaug kokia 1 strofa/km3), ir atvirkščiai, kuo ji tankesnė, tuo „siaurakraštiškesnė“. Cia, tiesą sakant, ir iškyla pati didžiausia nūdienos problema: pasirodo, kad bekraštė poezija yra be galo reta, o tuo tarpu itin tankios poezijos ribos gali būti lengvai žvilgsniu aprėpiamos ir sutilpti jeigu ne į kišenę, tai bent jau į portfelį ar sekreterą. Kadangi beribiškumo, retumo, lakumo sąvokos iš principo nepriimtinos, norom nenorom tenka sutikti su tuo, kad poezija yra ribota, kitaip tariant – ji turi ribas. Priėję šios išvados mes atsidūrėme ten pat („Bizonų slėnyje“), kur ir pradėjome savo samprotavimus apie substanciją, kurie mus pačius nustebino savo mokslingumu ir kurių, regis, negalima buvo sukurti paprasto mirtingojo jėgomis, kas, žinoma, byloja apie Apvaizdos pagalbą kiekvienam kuriančiajam…
KOMENTARAS. Šis tekstas mus pasiekė iš gūdžių viduramžių, kada buvo deginamos raganos ir keliami teismo procesai kiaulėms. Jame yra keletas įdomių momentų, iš kurių galima susidaryti vaizdą apie ano meto Europos kultūrą bei tarptautinius ryšius. Iš karto krinta į akis tai, kad nežinomasis traktato, tiksliau – fragmentų autorius

1 Šį dėsnį, beje, 1940-ųjų birželio viduryje suformulavo ir p. Balys BUKELIS, tai patvirtina seną taisyklę, kad visa, kas nauja, yra seniai užmiršta sena. (L. Leščinskas, vaidila, 1990.03.11.)

gausiai remiasi Mistiškąja liurikos tradicija bei literatūros žmonių ir žmonų sapnais, o tokie žmonės, kaip žinia, sutinkami tik tarp Birulės kalno ir Šventaragio slėnio. Visa tai liudija, kad baltiškoji poezijos samprata buvo nesvetima ir racionaliesiems vakarams ir kad daugelis modernių vakariečių idėjų yra tik senųjų pagoniškosios Lietuvos idėjų profanavimas. Kalba netaisyta. Tuo buvo siekiama išsaugoti senovės koloritą, ir tai, manau, pavyko.

Balys Bukelis
lyrikologas

Nutarimas. Dėl literatūros lipinamojo darbo

Siekiant suaktyvinti literatūros procesą, iškepti pėsčią paukštį, padaryti tautos žodžio lemtį filosofine, pakeisti žanrus bei juos susintetinti, išleisti į laisvę paukštelį bei propaguoti nemirtingas Balio BUKELIO idėjas nutariame: įlieti žibalo į lyrikos būtį, išlaužti poezijos namų duris bei priklijuoti keturiems portretams barzdas.

Svetimi Vilnius, 1992/3 vasaris/kovas

 

Poezijos pavasario anketa. Stasys Anglickis, Aidas Marčėnas, Vladas Braziūnas, Kęstutis Navakas, Sigitas Geda, Algimantas Baltakis, Juozas Erlickas, Antanas A. Jonynas

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 05 15, 22, 29

1. Kuriais metais debiutavote „Poezijos pavasario“ almanache?
2. Kaip vertinate almanachą? Ar jis reikalingas?
3. Kokių autorių, publikacijų, akcentų reikėtų almanachui?
4. Ar dalyvaujate Poezijos pavasario šventės renginiuose? Kokie jie turėtų būti?
5. Kaip prognozuotumėte lietuvių poezijos ateitį, jos leidybą?

 

STASYS ANGLICKIS

1. Kai „Poezijos pavasaris“ pasirodė, aš jau buvau subrendęs rašytojas, bešvenčiąs savo šešių dešimčių sukaktį. Visa buvo paneigę ir apspjaudę preikšiniai bei korsakiniai pašunokai, o mane pravardžiavę tyleniu. Tai štai koksai mano debiutas tame almanache! Pakvietimą dalyvauti vis dėlto atsiuntė. Aš pamaniau: „Leidinys gal ir pasirodys po kokių poros metų, kaip kiti panašūs leidiniai.“
Medžiagą pirmajai knygai nusiunčiau šiek tiek po Naujųjų metų. Poetas Juozas Macevičius man pranešė laišku į Olesinę, kad almanachas jau renkamas ir aš nebegalįs patekti. Taigi pirmoji „Poezijos pavasario“ knyga pasirodė be manęs, o tylenio pravardė skambėjo ir toliau. Po metų gavęs pakvietimą dalyvauti 1966-ųjų almanache, aš savo eilėraščius išsiunčiau 1965 metų rugsėjo mėnesį. Kitą pavasarį pasirodė almanachas su vienu mano eilėraščiu „Praviros gelmės“, nors nusiųsta buvo per dešimtį. Eilėraštis išspausdintas puslapyje be numerio. Kam tokios pastangos? Tikriausiai tam, kad galėtų pasišaipyti, bg eilėraštis čia pakliuvęs per neapsižiūrėjimą iš kokio nors sąšlavyno! Štai kokiais keliukais buvo brukamas „Žingsnių prie sfinkso“ ir „Didžiosios kančios“ autorius. Jis nerašė panegirikų nė apie Staliną, nei apie Leniną, tai dabar turėjo atkentėti. Tačiau toliau mano darbas „Poezijos pavasaryje“ vyko sklandžiau, patyliukais pasidariau vienas pastoviausių to almanacho autorių. Akivaizdžiai kito ir patsai „Poezijos pavasaris“, keitėsi redakcinės komisijos, šioji diena išaušo ir ten.
2. Kaip aš vertinu almanachą? Vienu žodžiu negalima pasakyti, kad almanachas geras ar blogas; ir jo redaktoriai, ir bendradarbiai yra parodę ir vertingų, puikių pavyzdžų, o šalia to būta ir įvairių piktnaudžiavimų, savavaliavimų bei asmeniškumų. Bet apskritai „Poezijos pavasario“ almanachas yra didelis mūsų laimėjimas, kurio negali užtušuoti jokie smulkesni trūkumai trūkumėliai. Kokį sudėtingą darbą, rengiant kiekvieną knygą, turėjo atlikti visi – ir redaktoriai, ir bendradarbiai: iš keletą metų brandinto derliaus atrinkti geriausius kūrinius, dar juos taisyti ir tobulinti. Reikia manyti, kad toksai darbas, besikartojąs kasmet, tobulino, brandino ir juos pačius. Kiek čia reikėjo tobulo triūso! Berods dvidešimt aštuonios jau išėjusios knygos per tokį pat skaičių metų! Taip auga žmogaus siela. Ar mes dabar galime įsivaizduoti, kokia būtų Lietuva, jei viso šito nebūtų buvę? Yra reikalingas ne tik šitoksai darbas, bet ir kvalifikuotas jo įvertinimas. Didžiausia mūsų yda ta, kad mes savo „Poezijos pavasarį“ per mažai skaitome, o dar mažiau apie jį rašome. Sulaukę naujos almanacho knygos, pirmiausia suieškome, kur ten mūsų pačių eilėraščiai ar straipsnis, juos dar kartą „praryjame“, šiek tiek pasklaidome, dedame į lentyną ir laukiame kitais metais to paties, šitokio „braižo“ padarinius gan skaudžiai esu patyręs ir aš patsai savo kailiu. Išėjo dvidešimt trys almanacho knygos su mano eilėraščiais, parašytais per tokią pat gausybę metų, – ten pasirodė septyniasdešimt keturi mano nauji eilėraščiai ir viena autobiografinė apybraiža, bet almanacho recenzijose niekur nė nepaminėta mano pavardė. Lyg aš visai neegzistuočiau, manęs visai nebūtų. O tuo laikotarpiu mano kūryboje vyko nauji procesai, išėjo net septynios mano naujų eilėraščių knygos. Taigi mūsų kritikos darbai neatspindi to, kas iš tikrųjų daroma mūsų poezijoje. Kaip nusakyti šitokį reiškinį? Juk tai gan didelė barbarybė.
4. Kas be ko, per tokį ilgą laiką daug kartų esu dalyvavęs ir Poezijos pavasario šventės renginiuose. Tokiam atskyruoliui, koksai yra mūsų literatūroje Anglickis, tai būdavo įsidėmėtinos pramogos. Esu savo eilėraščius skaitęs Putino tėviškėje Pilotiškių kaime. Tiksliau – ne skaitęs, bet sakęs, nes nuo šešių dešimčių metų ėmė silpnėti regėjimas, ir aš savo eilėraščių nebegalėjau skaityti, tad sakydavau iš atminties. Tai buvo nemaža kliūtis, neleidusi man plačiau įsitraukti į Poezijos pavasario literatūros vakarus.
Labai gerai pamenu tą poezijos šventę Pilotiškėse. Putino poeziją aš labai mėgau iš pat jaunystės, skaičiau ir mokiausi iš jos. Kai 1927 metais įstojau į Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, Putiną pamačiau gyvą, – jis buvo mano mokytojas, profesorius. Tai buvo daug. Jo poeziją aš labiau vertinau negu Maironio.

Lydėdami gęstančią žarą vėlai,
Į dangų pakilo margi sakalai.

Tai štai kur Margasis Sakalas Putinas jaunystėje brandino savo sparnus! Mūsų skaitomų eilėraščių klausėsi ne tik didelis būrys atvykusių, bet ir seni Mykolaičių sodybos medžiai – obelys, klevai, liepos. Kai baigėme deklamacijas ir kalbas, Mykolaičių svetainėje mus susodino už didelių ūkiškų stalų, čia vaišinomės ir šnekučiavome. Dalyvavo jau senokai mirusio poeto sesuo, žmona ir dar gyvas senukas brolis. Ne apie viską knygos parašytos, patsai gyvenimas parodo, iš kokių šaknų augęs poetas.
Teko ir daugiau kur dalyvauti per Poezijos pavasario šventės renginius. Paminėsiu dar keletą vietų, kad rastųsi išsamesnis vaizdas. Vilkaviškio rajone lankiausi net du ar tris kartus.
Nežinau, kas tą piečiausią Lietuvos kampą sugundė atsigabenti Žemaičių Žemės veteraną.
Ką gi, Poezijos pavasaris tam ir yra, ten įmanomi ir retesni deriniai. Mano gyvenimas prabėgo taip, kad po užsienius trankytis nebuvo kada, reikėjo tūnoti įsirausus į tėviškės dirvožemį. Kodėl man, pasitaikius progai, neparėplioti po Vilkaviškio rajoną? Vilkaviškiečiai didžiuojasi rodydami dar išlikusią Vinco Kudirkos tėvų klėtelę, kur pridėta visokių senų daiktelių ir naminio darbo smuikelis, su kuriuo Suvalkijos milžinas komponavo savo paties parašytam Lietuvos himnui melodiją. Štai kur stebuklai – Lietuva tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme! Svirnelio pašonėje – Paežerių ežeras.
Aplinkui nupjautų dobilų ir pievų pradalgės, atabraduose subridę meldai, – vanduo tylus, susimąstęs, paslaptingai blykčiojantis saulėje. Gilus ir amžinas vanduo. Šventas. Kai Kudirkų Vincukas čia augo, kiek kartų jis čia maudėsi, taškėsi ir gaudė raudes. Ežeras – štai kur mūsų krašto paslaptis ir jėga. Kai kas iš mūsiškių ryžosi skubiai pasimaudyti, be abejo, jaunieji. Ir aš su jais. Pajutau norą atsigaivinti tuo vandeniu, kur maudėsi augdamas Vincas Kudirka. Plaukiau nugara ir nuplaukiau į ežerą toliau negu kiti. Vos nepalikau vienas, nes mašina turėjo važiuoti toliau, nenorėjo manęs laukti. „Tegu sau čia mirksta senis su varlėmis ir Sąrančiais!“
Į mašiną atbėgau susibadęs kojas, nes nebespėjau apsiauti.
Vilkaviškiečiai dalį savo Poezijos pavasario maršruto yra nukreipę į Tolminkiemį, esantį Karaliaučiaus srityje, čia Kristijono Donelaičio garbei Lietuvos kultūrininkai yra atstatę bažnytėlę, kokia ji buvo anais laikais, restauravę didžiojo Lietuvos poeto kapą ir atkūrę sodybą. Reikia įsijausti, kur Tolminkiemio pastorius Donelaitis sakydavo pamokslus būrams, skaitė jiems savo „Metų“ ištraukas. Ten mes, Poezijos pavasario poetai, skaitėme savo eilėraščius. Bandžiau įsivaizduoti, kad pats Donelaitis iš savo kapo klauso mano tariamų žodžių. Deja, mūsų klausytoiai bažnytėlėje buvo ne vietiniai lietuvininkai būrai, bet tie patys lietuviai, atvykę mašinomis iš Vilkaviškio. Vietiniai šio krašto gyventojai sumėtyti iš svetur, kalba nelietuviškai, Poezijos pavasariu visai nesidomi. Seni baltiškos kilmės pavadinimai, turėję didelę reikšmę lyginamajai kalbotyrai, surusinti. Patsai Tolminkiemis, buvęs Donelaičio bažnytkaimis, surusintas ir vadinamas Čistyje Prūdais. Taip klastojama istorija. Koks tragiškas to krašto likimas. Vadinasi, dabar reikia sakyti, kad Donelaitis savo garsiąją poemą „Metai“ parašė kažkokiame Kaliningrado srities kaimelyje – Čistyje Prūduose, Vydūnas žadino lietuvybę ir spausdino lietuviškas knygas Sovetske… Ir taip toliau, ir taip be galo.
Salomėjos Nėries tėviškėje Kiršuose savo eilėraščius sakiau po žydinčia vyšnia, o klausytojų buvo pičpilnaitė Bačinskų sodyba. Mano mielieji vilkaviškiečiai nutarė man tą pavasarį skirti Salomėjos Nėries premiją.
Apie tai sužinojęs, ketinau tos premijos atsisakyti. Juk Salomėja Nėris – mano kartos poetė, vyresnė už mane tik vieneriais metais. Kai buvome Kauno universitete, kai kada ir maloniais žvilgsniais pasikeisdavome, o metais vėliau Šiauliuose per literatūros vakarą smagiai pašokome Piliečių klube. O štai prabėgus penkioms dešimtims metų vilkaviškiečiai man skiria jos premiją. Man pasirodė, kad jie labai įsižeis, jei aš atsisakysiu. Pasiryžau tylėti. Jau penkios dešimtys metų, kai poetė buvo mirusi. Praktiški vilkaviškiečiai iš penkių šimtų svarių rublių dar atskaitė dalį juostai ir diplomui. Likusius prezidiume per iškilmingą
vakarą supylė man į švarko kišenę. Turbūt manė, kad uždirbau, nes tame pačiame rajone vienu atvykimu dalyvavau ar penkiuose literatūros vakaruose
Teko ir daugiau kur dalyvauti poezijos šventės vakaruose – Šilalės rajone prie Dionizo Poškos Baublio, Radviliškio rajono Velnių malūne, Klaipėdos kultūros namuose, Gargžduose… Man toks važinėjimas davė nemaža naudos, nes padėjo kraštą pažinti, mažino užsisklendimą. Paskaitęs eilėraščius Arkikatedroje ir universiteto šventovėje, jausdavausi dvasiškai paūgėjęs, nes ir poezijai būdingas religinis bei panteistinis pradas.
Deja, ne visados taip viskas sklandžiai ir lemtai išeidavo, yra buvę ir nepriimtinų daiktelių. Ypač provincijos renginiuose, kur iš sostinės pajudėdavo mėgėjai pasisklaidyti ir išgerti. Poezijos pavasario grupė čia ne kartą atrodė kaip silpnai kojas bepavelkanti išgertuvių šutvelė. Provincijos viršininkai tuo tik didžiuodavosi: „Niekas neprikiš, kad blogai sutikome!“
O ką daryti, kad tokiam reikia eiti ir į sceną, skaityti savo eilėraščius. Man pasitaikė matyti, kaip tokioje situacijoje laikėsi poetas Paulius Širvys. Kadangi jis beveik visados būdavo girtas, tai jam ir kitos išeities nebuvo. Jis prišlitiniuodavo prie mikrofono ir šiaip taip prakošdavo kokią vietelę iš savo eilėraščio, pavyzdžiui: Aš beržas, lietuviškas beržas Su plieno dalgiu ant peties. Salėje pasigirsdavo plojimai, ovacijos Pauliui Širviui. Mano manymu. Poezijos pavasaris girtų scenų turėtų atsisakyti. Jau yra daug tokių, kurie Poezijos pavasario šventes mėgsta ne dėl poezijos, bet dėl to, kad ta proga galima gerokai pagarbinti alkoholio dievaitį.
Paskiausiu metu aš pasirodau tik eilėraščiais „Poezijos pavasario“ almanache, prie šventės renginių nebeprisidedu. Deklamacijos, mažosios scenos artisto menas nebūtinai yra gero poeto menas. Žinau daug atvejų kai menki poetai būdavo šaunūs deklamatoriai ir lengvai apkvaišindavo publiką. Ir priešingai – geri poetai būdavo blogi skaitovai.
5. Meno kūriniai mūsų krašte yra atsiradę ne tik materialinės gerovės metais. Karų ir marų laikais irgi buvo statomi kultūros paminklai, stilingos bažnyčios, kuriami paveikslai, poemos. Šiuo metu Lietuvoje labai sumenko knygų leidyba, poetai už savo kūrybinį darbą nebegauna honorarų, nebegali iš kūrybos pragyventi, turi kitaip uždarbiauti. Aš prognozuoju, kad mūsų poezija dėl to neišnyks. Galbūt kūrinių bus parašyta mažiau, bet jie bus brandesni, labiau išgyventi. Yra tokių poetų, kurie rašo ne dėl pinigo, bet dėl to, kad nerašą nekūrę negali gyventi. Aš nesilaikau tos pažiūros, kad poetinę kūrybą reiktų palikti be materialinės paramos, tik manau, kad poetai turėtų būti užsigrūdinę, turėtų įveikti sunkesnes kliūtis. Nereikalauju, kad „Poezijos pavasario“ almanacho leidimas būtų sustabdytas, man jis neatrodo nusibodęs ir egzistuojąs tik iš inercijos. Mes labai įpratome į tą leidinį ir be jo pajustume savo sielose tuštumą. Nemanau, kad mes pagaliau priėjome tokį stagnacijos tašką, kad nieko vertinga nebegalime parodyti, todėl turime užsisklęsti. Literatūros istorijoje tokių stabtelėjimų yra buvę daug. Juk kaip nors baigėsi kiekvienas literatūrinis judėjimas, kiekviena srovė. Dėl to nereikia baimintis, tai tik augimo tarpsnis, ne pačios literatūros baigtis.

 

AIDAS MARČĖNAS

1; 2. Debiutavau jau senas – dvidešimt septynerių, tai gal buvo pirmoji rimta mano eilėraščių publikacija. (Kaip daugelis mano kartos „jautrios sielos“ paauglių, svajojau mirt jaunas, gal dvidešimt septynerių – padoriausias metas poetui. Panašiai ir įvyko.) Tuomet be kokių pažinčių ar rekomendacijų (nebūtinai blogąja prasme, veikiau atvirkščiai) debiutuoti „Poezijos pavasary“ buvo labai sunku, veik neįmanoma. Apskritai kur nors išspausdinti kūrybos buvo veik neįmanoma. (Atmenu, kaip A.Bučys skubiai sudarinėjo jaunimo poezijos puslapį litmenyje pasinaudodamas tuo, kad Drilinga savaitei kažkur išvažiavęs.) Manau, kad panašiai yra ir dabar. Jaunam žmogui, ypač nepameistravusiam jokių universitetų kalvėse, labai nelengva įrodyti, kad jis ką gali, dažnam vertintojui girdėta pavardė ar literatūrinė išvyka į kokią Ameriką yra vienintelis raktas tekstui. „Poezijos pavasariui“ tvirtai pasismerkęs būti poetu, profesionalu, tekstus bergždžiai nešiau ar ne nuo 1982 metų (daugelis jų paskui buvo išspaudinti rinkinyje „Šulinys“). Draugai ir bičiuliai mane už akių vadino nežinia ko nosį užrietusiu išprotėjusiu poetu, tai gal ir gerai, kad nuo tos pašaipios tylos galutinai neapspangau, megalomaniškai žinodamas, kad tas šimtametis karas su savimi nėra beprasmis, kad anksčiau ar vėliau būsiu išgirstas, nors ir, kaip tada saldžiai vaizdavosi, po ankstyvos „nesuprasto genijaus“ mirties. Rimtai sirgau grafomanija. Į poeziją išties žiūrėjau rimtai, tikriausiai į vienintelį dalyką gyvenime. Tai dėl to ne kartą labai smarkiai kentėjau. Vienintelis žmogus, kuris mėgindamas bent šiek tiek suprasti, tikėjo manim, buvo mano motina. Ačiū jai.
O eilėraščius tada (vėliau išspausdintus jau tik rinkinyje „Angelas“, mat „Šuliniui“ pasirodė per daug tradiciniai) iš tokio naktinio sargavimo vigilijų ciklo atrinko kas
metai naujai iš po žemių išlendantis „senas viduramžių kaukas“ Sigitas Geda ir, parašęs įžanginį žodį, išdaigino 1987-ųjų pavasarį, – tuomet man įteikė smarkiausio debiutanto arklį. Aš pats jokių eilėraščių jau nė nešęs nebūčiau. Bet taip šiame ženklų sklidiname pasauly dažniausiai ir nutinka.
Dabar galvoju, kiek dar Lietuvoje vaikšto tokių bepročių kaip aš, – reikėtų jiems laiku padėti, įspėti tinkamiausią iniciacijai metą. Jau vien dėl to, kad spausdina jaunuosius, neskirdamas nuo meistrų, šis almanachas labai reikalingas.
2,3. Almanachas man patinka toks, koks yra, – gremėzdiškas, margas, nelygus, karnavališkas. Nežinau, kaip jis atrodys šiais metais, regis, Eugenijus Ališanka norėjo orientuotis į rimtesnius, „svaresnius“ dalykus. Man gal labiau patiktų pavasariu putojanti žaismė, kiek karnavališkos nuotaikos, linksmi pavasariški patinėlių pasikumščiavimai, savos teorijos ženklinimas (ką visą laiką susidomėjęs stebiu, kai išvedu pasivaikščioti tėvų šunėką, ypač Akmenų gatvėje). Itin rimtiems dalykams yra derliaus metas, aristokratiškasis Druskininkų poezijos ruduo, o p. pavasaris gal labiau turėtų priminti saturnalijas, kur vergas ir šeimininkas yra lygūs, gal net susikeičia vietomis.
Mėginant šnekėti kiek rimčiau (kas pavasariais nelabai sekasi), receptų galima būtų prirašyti ar ne šimtą kitą, bet „Poezijos pavasaris“ vis vien sirgs ta liga, kokia serga ir ligi šiol, – lietuvių poezija. Ir viskas čia priklausys tik nuo tos poezijos lygio. Tai ir norėčiau: stiprių autorių, šaunių publikacijų, o akcentai tebus koks vienas kitas tikrai geras eilėraštis. Žinia, galima pagalvoti apie almanachą, kur vienas autorius (juk poetų dabar kaip žvaigždžių danguje) pristato vieną, jo galva, stipriausią praėjusių metų savo eilėraštį, tada gal pavyktų įžiūrėti, ką tie poetai sau mano ir kaip ta dabartinė Lietuvos poezija regisi jų akimis.
Beje, kokių autorių pasigendu? Pasigendu Juozo Erlicko, kurį rimtai laikau vienu įdomiausių lietuvių poetų ir kuriam reikėtų skirti kiekviename „Poezijos pavasary“ daug vietos ir globos. Kaip kūdikiui, kuris užaugs tėvų džiaugsmui ir sielvartui. Dar. Apie akcentus: jei būčiau sudarytojas, sudėliojęs „Poezijos pavasarį“, prašyčiau, pvz., Sigito Parulskio skubiai parašyti plačią almanacho recenziją ir išspausdinčiau tame pačiame leidinyje. Tada pažiūrėčiau, kuris poetas išties geba džiaugtis pavasariu.
4. Poezijos pavasario renginiai man labai patinka. Tai vienas toks savaitgalis per metus, kai vargšas poetas gali (bent jau ligi šiol) nieko nebijodamas už dyką iki soties prisikirst visokių skanių dalykų. O prie stalo, žinia, ateina toks metas, kai prapuola visi rangai ir titulai, išpūsta didybė bei arogantiškumas. Galima normaliai pasišnekėti. Su tūlu, artimesniu, kad ir neištarus nė vieno žodžio. Ir toji kaunietiška, palemoniška, lakštingalislėniška aptautėjusi tarybinė pompastika labai patinka. Kažkas sava, nostalgiška, iš mokyklos laikų. (Rimtai, čia ironijos gal tik šiek tiek.) Ir laureatų skyrimas man labai patinka – sulauki, ir paskiria. Ir aš gal sulauksiu. Ir nesvarbu, jog kai kada tikrai neaišku, kodėl būtent šis poetas tapo laureatu, kai, regis, tikrai yra tiek vertesnių, tiek vyresnių. Antra vertus, apie poezijos, juo labiau poeto, vertingumą šnekėti – absurdas, na, o apie saturnalijų principus jau šnekėjau. Tik ąžuolų gaila. Ar ne geriau būtų nors kelis tokius pat žalius su Apvaizdos akim lapus laureatui įteikti voke, kad tas laureatas bent jau kokią naują kėdę savo darbo stalui nusipirktų? O šiaip, ačiū Dievui, didžiojo poezijos pavasario metu poetai sugeba susikurti sau tokią alternatyvinę naktinę poezijos pavasario šventę, kur iš tikrųjų ir susitinka.
Bet pati Poezijos Pavasario šventė žmonėms tikrai reikalinga, ir, regis, ne tik tuomet, kai atskrenda B.Brazdžionis. Ir nors žinau, jog tai tik inercija, – ačiū jiems už tai.
5. Štai, neseniai pažadintas varnėnų klegesio, sėdžiu balkone į sodą, žiūriu, kaip kelios ankstyvos bitės ieško dar nežydinčios obels žiedų ir galvoju, ką atsakyt į šį liūdnoką klausimą. Jokia prognozė čia nieko nereikš. Ypač dėl knygų leidybos stebuklų šalyje. Tik parodys, kas šiandien dedasi man pačiam; knygų leidybos prognozė – ne mano reikalas. My business – rašyti eilėraščius taip, kad juos leisti – nebūtų my business. Išprususių leidėjų, suprantančių vienos kitos nepelningos knygos išleidimo naudą, turėtų atsirasti (jau atsiranda), ne tokie jau nusmurgėliai esame. Nežinau, ar poezija atspindi visuomenės pokyčius. Tikriausiai – taip. Net tvirtą, stojišką poeziją jie vienaip ar kitaip daužo, praturtina savo laikinumu. Poezijos problema yra kalbos problema, – kažką panašaus sakė J.Brodskis. Žodžio problema, didžiosios komunikacijos problema. „Dieve, aš nevertas su tavimi kalbėtis. Galima, aš tau pašvilpausiu?“ – taip ar panašiai klausė dar vienas išmintingas žydas, „…yra tik žodžiai: Dievas ir žmogus,“ – rašo puikiame eilėraštyje „Ars poetica“ A.Nyka-Niliūnas. Tad, manau, kaip mes mokėsime nešnekėti, o susišnekėti, tokią ir turėsime poeziją. Pernai, skaitydamas pranešimą „Santaros-Šviesos“ suvažiavime, sakiau, kad Lietuvoje poezija tik dabar galutinai nubudo po ilgos ir sunkios komos, ir tas nubudimas labai jau panašus į mirtį. Savotiška šoko terapija. Panašiai manau ir dabar. „Nubudome ir kelkimės“, – kaip sako, parėmęs vieną tokį „poetą“, Juozas Erlickas. O kur nusvirduliuosime, vienas Dievas težino.
Bet sveikinu, mielieji, visus su pavasariu, ramybės ir rimties jums. Ir kad atošiančią vasarą kas pasiųstų mums net po vieną gerą eilėraštį!

 

VLADAS BRAZIŪNAS

Privatizuoti!

1. Kuriais metais debiutavau, iš atminties nė nepasakyčiau, reikia pasitikrint. Taip, berods 1982-aisiais. Neatsimenu, aišku, todėl, kad man tai nebuvo koks nors įvykis, juo labiau jis nebuvo kaip nors paženklintas. Paprasčiausiai buvau tyliai įsileistas kaip jau nebeišvengiama blogybė – šitaip, leidyklos ar dar kitokesniems prižiurnoms dantis sukandus, buvau įsileistas ir didesnian, knyginian poezijos publikaviman. Tą dantų sukandimą visąlaik jaučiau, būtų galima apie jį ilgai šnekėt, skaudžias ir absurdiškas situacijas pasakot, bet dabar tokie pasipasakojimai, net nepradėti, jau rodosi konjunktūriškai pašvinkę, ypač po cenzorių ir su jais didžiavyriškai kovojusiųjų draugiškos sutelktinės knygos.
2, 3. Almanachas buvo reikalingas, nes dėl daugel ko žmonėms buvo reikalinga poezija. Dabar jis reikalingesnis juo labiau, nes poezija beliko reikalinga tiktai tiems, kuriems iš tikrųjų reikalinga poezija, o ne kas kita, kad ir kaip glaudžiai tas „kas kita“ prie poezijos šlietųsi. Čia ir būtų „autorių, publikacijų, akcentų“ pa(si)rinkimo kriterijus. Nieko nauja. Tik tas kriterijus turėtų būti griežtų griežčiausias, nes privalo juk išlikti koks nors ne pinigais įperkamas leidybos plotelis. Jei norit, neįveikiama poetinio orumo tvirtovytė skurdo ir absurdo apsiausty. Išskirtiniau derėtų paglobot nebent vertimus iš mažų kalbų, aiškiai neįgalėsiančių pamalonint vertėjų prašmatniai lepiais seminarais, kelionėm ir turtingų fondų specialiais užsakymais. Kultūrinis imperializmas savo vertybėm ir šiukšlėm apvers mus ir be ypatingų mūsų pačių pastangų, tad, kolaik įstengiam krutėti savitai, gal draugiškiau krutėkim su tokiais pat dar įstengiančiais. Beje, tuos, kurie čia norėtų matyti lietuvišką pasipūtimą ar uždarumą, galiu iškart nuliūdint: jo nė lašo neturiu. Veikiau atvirkščiai – užtat taip ir kalbu.
3, 4. Šiemet „Poezijos pavasaris“ atiduotas, kaip supratau, į vienas ir mažiau t kokių išankstinių pageidavimų susaistytas rankas. Almanachą ir įsivaizduočiau kaip tokį darželį ar sodelį, kur sudarytojas sėja sodina pagal savo skonį. Tegul visus daugmaž objektyviai „atspindi“ „Metai“, „Vilnius“ ar ,;Literatūra ir menas“, o ta knyga turėtų būti ne jubiliejų ar dar koks albumas, metų ataskaita, o gyvas gyvo žmogaus sutelktas balsynas. Vienais metais – Ališankos, kitais – Mieželaičio ar Juškaičio.
Šventės renginiuose nežymiai dalyvauju bene nuo tada, kai buvau pirmąkart paspausdintas almanache. Ir apie šventę manau tą patį, kaip ir apie almanachą: šventės šeimininkas turi būti vienas. Pradėkim kad ir nuo Justino Marcinkevičiaus, kitų pirmųjų sumanytojų, laureatų. Tiesa, dabartinėse šventėse jie nelabai net rodosi. Gal ir todėl, kad ta dabarykštė šventė jiems regis išvėsus, nebe tokia patraukli, kokia buvo svajonėse ir liko jaunystės prisiminimuose. Bet tai kaip tik būtų proga ir garbės reikalas įkvėpti jai naujos (anos?) gyvybės, kilstelėti jos, o ir iš viso poezijos renomė. Įsivaizduoju, kad šventės šeimininkas, visuomenei žinomas ištisus metus iki jos, ne tik sugebėtų, bet ir turėtų daugiau galimybių susitelkti stiprias grupes, nusibrėžti netuščius maršrutus ir t.t. – čia jau pavojus man leistis į nebepažabojamas fantazijas, o norėjau tik trumpai pasakyti nuostatą. Tiesa, pernai ją buvau išklojęs ne tik kai kam iš oficialiųjų šventės vadų, bet ir vienam kitam vyresniam kolegai. Atsakymas buvo griežtas – nieko neišeis: negi aš nežinąs, kad prasidės trintys, barniai, pavydai? Tada prisiminiau, kaip vienas pokario korifėjus graudžią valandą guodėsi, kokia jam pavydėtinai nesuvokiama mūsų (tada dar gan jaunų) karta. Dėl dviejų dalykų: mes mažai geriantys (?!) ir labai vieningi (?!!). Tik vėliau po truputį ėmiau supaisyti, jog tikrai juodų sąžinės užpylimų patyrę, rodos, nesam, o beveik pabrėžtinai po vieną vaikščiojančių katinų laikysena kitiems tikrai gali atrodyt nepasiekama vienybė, skundų instancijoms su komunistiniais linkėjimais, ko gero, kai kam ganėtinai įprastų, norėčiau tikėt, nė vienas apie kitą nerašėm. čia iš kalbos. O šiaip – ką gi, sprendžiamųjų santykių virtuvėj trynęsi, ypač slaptuose partiniuose šlovę dalijęsi kolegos gal ir tikroviškiau suvokia, kokios merkantilinės audros galėtų kilti, pabandžius būti asmeniškesniems. Bet tikiuosi, jog gražiai objektyviai sušukuoti ataskaitiniai renginiai, nors jų pasitaiko ir itin vykusių, bus visdėlto pabodę ne vien man. Todėl iš principo lieku naivus ir dar kartą sakau, jog Poezijos pavasarį reiktų vis kasmet privatizuoti. „Valstybės“ (RS) monopolis juk gal nėra pati vertingiausia šventės tradicija?
5. „Lietuvių poezijos ateitis“ – futurologijos magistro disertacija, o apie leidybą… apgrabos šnekos į dangų neina. Patyriau.

 

KĘSTUTIS NAVAKAS

1. „Poezijos pavasaryje“ debiutavau prieš penketą šešetą merų, tikslios datos nepamenu. Esu savaip dėkingas ankstesniam almanacho sudarytojui Mykolui Karčiauskui, porą kartų atmetusiam mano eiles. Tiktai vėliau išsiugdžiau tokį vidinį karčiauską, kuris ėmė saugoti nuo šlamšto siūlymo redakcijoms.
2-4. Poezijos pavasaris (tiek šventė, tiek almanachas) labiausiai kenčia nuo pompastikos bei fasadiškumo. Čia dar apstu „Liaudies ūkio pasiekimų parodos“ reliktų. Liūdna jausti, jog nemažą poetų dalį tokia padėtis patenkina. Taip palengva ir virstama lyg kokia supelijusių surdutų spinta: akys į dangų, deklamacija debesims, o iš esmės – tas pats naftalinas. Poezijos pavasaris reikalingas ir būtinas, tačiau esamomis sąlygomis visų pirma tampa reikalingi jo užkulisiai. Tik ten po „pasviečius“ išsiblašką poetai gali pabūti vieni su kitais vieną kalendorinį savaitgalį. Galime šią problemą laikyti psichologine, tačiau amžinai vienišam ir prasiskolinusiam Lietuvos poetui tai tiesiog egzistencinė problema. Reikia progų, kur gali pamatyti, kad ne tu vienas esi toksai vargšas ir „durnas“ ir ne tu vienas – toks gražus ir turtingas. Tokią progą kartą per metus suteikia p. Sventickas & Co, visa kita lieka savitarnai. Taigi – vakarienės, ekspromtai, „poezijos per naktį“, paprasčiausiai – kolegiškas bendravimas, kurio neatstos joksai mikrofoninis ekshibicionizmas. Kaip padaryti Poezijos pavasarį įdomų ir kitiems žmonėms, tebesilankantiems jame iš įpročio, snobizmo, naivumo ar neturėjimo ką veikti, – tikrai nežinau. Tradicijos – tai tingumo atmaina, tad savo sukalkėjimo laipsniu jos išduoda savus tinginius. Šiuo atžvilgiu tvirtai pirmauja mielas mano Kaunas – Poezijos pavasario penktadieniai bus išsaugoti ateities kartoms idealiai užsikonservavę ir suakmenėję. Ką daryti? Pasiūlymai banalūs – neeksponuoti tiek „nusipelniusių“, atsisakyti lygiavos: visi tra-ta-ta vorele po vieną eilėraštį. Leisti (priversti!) vesti poezijos vakarus žmogui „iš vidaus“, pažįstančiam kiekvieną dalyvį ne iš valdiško sąrašo, – tegu „špižinį“ vedėjo balsą pakeičia viena kita taikli ir sąmojinga pastabėlė apie skaitysiantį kolegą. Nes, besėdint tuose nesibaigiančiuose palemonuose, ima jausmas, jog mūsų nebėra, mus tik transliuoja kokia nors seniai nušvilpta teleprograma. Galima pagret su poezijos skaitymais rengti diskusijas poetikos bei teorijos klausimais, bet, ko gero, niekas nebeturėtų tam jėgų po ketvirtadienio.
„Poezijos pavasario“ almanachas yra tokia dėžė, pilna įvairiausių balsų, kurių fone išsiskiria gausūs ir graudūs verksmai. Jei jį kas perskaitytų vienu užsimojimu, tikrai turėtų jaustis trinkteltas juo per pakaušį. Anksčiau tik šį leidinį skaitydamas galėdavai suvokti seniai žinomą faktą, kad Lietuvoje eiliuotojų daugiau negu gyventojų. Tebebūdavo, žinoma, visoj toj murgloj keliolika mūsų tikrų poetų, kur jie dėsis. Taigi pirmas principas: atranka. Reikėtų iš anksto tartis su geresniais poetais dėl konkrečių jų publikacijų ir atsiriboti nuo tų, kuriems terūpi jų pavardės poligrafija. Tesispausdina telefonų knygoje. Taip pat reikėtų tartis dėl teorinių straipsnių, vertimų, – tik klasika arba vertingi šiuolaikiniai autoriai! Dėl kiekvienos raidės tame almanache reikėtų tartis, reikėtų plėšti tą raidę iš tingesnių už debesis mūsų kolegų, reikėtų kas rytą stovėti prie jų kabinetų, atstačius šautuvą, gėlę arba butelį „šnapso“. Tačiau kartais užtenka paprašyti.
5. „Poezijos pavasaris“ su archyvaro užsispyrimu reprezentuoja šviesią lietuvių poezijos praeitį. Ir pačiame literatūros procese tebeglūdi ta praeitis, ir įžiūrimoje ateityje dar glūdės. Panaudoti visi archetipai, visos architektoninės galimybės – tokia dažna išvada, apžvelgus literatūrinę spaudą. Teberašome gražius, gilius, talentingus eilėraščius, tačiau kadaise jie jau buvo kieno nors ir mūsų pačių parašyti. Pasigendu pozityvios dekonstrukcijos lietuvių poezijoje. Gal kada atsiras koksai Godo ar Gedo, atvažiuos antru troleibusu ir padės ant stalo porą rankraščių, jais sugriaudamas visą ligšiolinį mūsų triūsą. O gal vieną vakarą atidarysime savyje dar vienas slaptas dureles ir išleisime į laisvę keletą netikėtų paukščių. Negailestingi leidėjai jau sumeistravo jiems narvelius.

 

SIGITAS GEDA

Atsikandau daugiau negu reikia

Gavęs Jūsų klausimus, į kuriuos iš anksto buvau pažadėjęs atsakyti, pasijutau lyg į teismą kviečiamas. Lyg turėčiau būti liudytoju trisdešimties metų senumo lietuvių poezijos byloje!
Taip, aš debiutavau „Poezijos pavasario“ leidinyje 1965 metais, o 1966-aisiais, baigdamas Vilniaus valstybinį Vinco Kapsuko universitetą – ir Poezijos pavasario šventėje, dėl tos priežasties nespėjau pasiruošti TSKP egzaminui ir visai teisėtai buvau garsaus akademiko Leono Gineičio iškoneveiktas.
Tai į pirmą klausimą, dabar šoksiu į ketvirtą.
1967 metų Poezijos pavasario šventėje nedalyvavau, netikėtai suskaudo dantis, –
tais metais išėjo mano poema „Strazdas“, ir iš jauno, daug žadančio Gedos liko niekam tikęs ir pavojingas žmogus.
Regis, dar dalyvavau 1968 metais, ar tik ne Suginčiuose (koksai lemtingas vietovardis!) susiginčijau su anuomet dideliais poetais iš Leningrado, kai jie persigėrė ir vėmė nelyg Donelaičio „Metuose“, o atsisveikindami Vilniaus geležinkelio stotyje pasakė: „Vstretimsia s granatami v rukach“. Iš gyvų liudytojų vieną kitą dar galima būtų surasti, bet K.Inčiūra ir E.Selelionis jau pas Abraomą.
Tada dar labiau imta manęs bijoti, 1970-aisiais dėl šventos ramybės vietoje mano rudens ir vasaros psalmių pasirodė Juozas Nekrošius, dabar garsus deputatas.
1970 metų birželio pradžioje įvyko dar vienas RS plenumas. Prieš jam prasidedant, viena moteris, dabar irgi didelė Lietuvos veikėja, spėjo mane įspėti:
– Ar žinai, kad Baltakis laksto ir visiems plepa, jog ketini nušauti jo draugą?
– Bet iš kur jis ištraukė?
– Gavo žinią iš saugumo…
Tų žinių, matyt, ir užteko daugeliui metų.
1971-aisiais pasisiūliau važiuoti pats. Gal iš nuoskaudos, gal ir tuščių ambicijų. Tiesa, norėjau pamatyti Putino tėviškę. Kaune buvo didelis balius „Trijose mergelėse“. Gūžiausi kampe, toli nuo valdžios ir didžiųjų poetų, kurie neatsigynė besiglaustančių Lietuvos lakštingalų. Kitą rytą prižiūrimi Drilingos išjudėjome. Kaip ir pritinka, kur didesnis – į juodą „Volgą“, kur mažesnis – autobusiuke.
1972 metais nevažiavau. Be reikalo A.Patackas sako, kad po Kalantos susideginimo poetai gastroliavo po Lietuvą. Ne visi. Aš pats po to 10 metų nevažiavau.
Leidinys kalba pats už save. Atsiverskite dar neseną – 1987 metų – almanachą ir pamatysite, kad jis prasideda „nuo piramidės viršūnės“:

Jau miestas vakaro vėsa alsavo,
jau žiebės palengva namų langai,
ir Kremliaus Ivaigidės ryškiai spinduliavo…

Išmeskite tą knygą kokioj nors Sicilijoj, ir – kuo Antanas Drilinga skiriasi nuo Aligjerio Dantės?
Tiek apie poezijos pirmastalius.
Bet gyvenimo dievas ir tėvas visad patvarko taip, jog nepastebimai ima nokti vaisiai ir ant kitų medžių bei krūmų, trumpai tariant, lietuvių poezija yra „Poezijos pavasario“ knygų paraštėse. Eilėraščiai, vertimai, straipsniai. Kas nešiojo galvą ant pečių, tai ir tą tiesą seniai buvo perpratęs. Jokių amerikų aš čia neatversiu ir tikrų poetų neįžeisiu. Nei didesnių, nei mažesnių.
Neturiu jokio supratimo, kokių autorių, publikacijų ir akcentų čia reikia, negaliu prognozuoti nei poezijos ateities, nei leidybos dalykų. Gal ir nėra labai gražu, bet vis labiau neapkenčiu šitos „plytos“. Ar yra dar kur nors pasaulyje leidinys – katalogas, visų raščių ir beraščių, visų einošių ir keipošių? Girdėjau, norint surasti, kur palaidotas koks numirėlis, galima kreiptis į kapinių sargą. Jis turįs knygą su gatvėmis, numeriais ir pavardėmis.
Atiduokite tas 30 knygų Karveliškių sargybai. Net iš tos, atrinktos iš 20 metų („Dvidešimt poezijos metų“, 1985, sudarė M.Karčiauskas), matyti, kas valdė Lietuvą, kas sėdėjo CK, kas priklausė TSKP ir socialistiniam panteonui.

 

ALGIMANTAS BALTAKIS

1. Idėją leisti poezijos almanachą ir rengti kasmetines poezijos šventes pasiūlė Justinas Marcinkevičius. Šiai idėjai entuziastingai pritariau ir aš. Kartu su kitais redakcinės komisijos nariais – Vytautu Blože, Vytautu Kubilium, Vaciu Reimeriu, Vytautu Rudoku ir Vladu Šimkum šokom sudarinėti pirmąjį „Poezijos pavasario“ almanachą, jo viršelyje patupdėme Stasio Krasausko nupieštą poezijos paukštę ir 1965 metais išleidome. Čia buvo išspausdinta ir mano eilėraščių bei trumpas straipsnelis.

2. Almanachą vertinu teigiamai. Ir ne todėl, kad prie jo esu prikišęs nagus. Almanache, einančiame trečią dešimtmetį, buvo paskelbta daug įdomios, unikalios medžiagos, jis padėjo į literatūrą ateiti nė vienam jaunam poetui, savotiškai įrėmino visą mūsų poezijos gyvenimą. Išduosiu nedidelę paslaptį: „Poezijos pavasario“ leidėjai tikėjosi ilgainiui šį almanachą paversti dažniau einančiu poezijos žurnalu, panašiu į Lenkijoje leidžiamą. Deja, šio gražaus mūsų sumanymo taip ir nepavyko įgyvendinti. O dabar didžiausias rūpestis, kad galėtume išsaugoti bent poezijos almanachą, turintį nemažas tradicijas. Numarinti jį būtų lengva, bet nemanau, kad tuos, kurie drįstų pasirašyti mirties nuosprendį almanachui, mes ir istorija minėtų geru žodžiu…
3. Kad „Poezijos pavasaris“ vis dėlto išliktų, matyt, reikėtų jį leisti plonesnį, nesistengiant jame būtinai parodyti visą poetų ansamblį. Užtat almanacho rengėjai galėtų daugiau vietos skirti tiems poetams, kurie iš tikro tuo metu „garsėja“, aktyviau reiškiasi. Sakysime, kitų metų almanacho pagrindiniu akcentu galėtų tapti Aido Marčėno kūryba ir kalba apie ją. Apsidžiaugčiau, būsimame almanache užtikęs didesnį pluoštą Danutės Paulauskaitės eilėraščių, jos minčių apie poeziją ir pan. Žinoma, apie pasirinktus poetus turėtų sukinėtis ir mūsų kritikai. Beje, galimi ir „regioninės“ pakraipos almanachai. Arba skirti kokiam literatūriniam sambūriui, – jų šiuo metu vis atsiranda. Žodžiu, almanachas turėtų keistis, atsinaujinti drauge su pačia poezija ir jos skaitytojais.
4. Jaunesnis būdamas, į Poezijos pavasario šventę lėkte lėkdavau lyg į kokį „kermošių“. Vėliau entuziazmas kiek atslūgo. Pasitaikė „pavasarių“, kuriuose išvis nedalyvavau. Kadangi pastaraisiais metais ėmiau intensyviau rašyti eilėraščius, atsirado ūpo vėl susitikinėti su skaitytojais. Dabar, kai poetui knygą vis sunkiau išleisti (o skaitytojui ją nusipirkti), Poezijos pavasario šventė galėtų bent iš dalies kompensuoti sutrikusią poezijos „kraujo apytaką“. Būtų puiku, jei poezijos renginiuose garsiau skambėtų ir skaitytojo žodis.
5. Lietuvių poezijos ateitis priklausys ne tik nuo pačių poetų pastangų, jų kūrybinio potencialo, bet ir nuo mūsų kultūros bendros situacijos. Nors mums, kultūros žmonėms, bent jų daugumai, atėjo sunkūs laikai, tačiau nepritariu tiems juodvarniams, kurie kraupiai krankia ir pranašauja, kad rytoj bus dar baisiau, kultūrą ištiks kolapsas. Yra simptomų, rodančių, kad mūsų visuomenė, pavargusi nuo aršaus politikavimo, pamažu vėl atsisuka į literatūrą, meną, kultūrą, čia ieško atgaivos. Manau, kad, normalizuojantis ekonomikai (mūsų visų didžiausia svajonė!), atsigaus ir normali knygų leidyba. Tačiau aišku ir tai, kad rinka ir čia daug ką negailestingai atsijos.
Žinoma, kai tau už poezijos knygą, kurią rašei keletą metų, šiandien sumoka tiek, kiek troleibuso vairuotojas gauna per vieną mėnesį ir dar žada streikuoti, ir kai už tą honorarą tu negali net dvylikai dienų nuvykti į savo pamėgtą Nidą, į rašytojų kūrybos namus, pasidaro liūdna, tačiau pasaulyje būna ir nepalyginamai blogesnių dalykų. Dažnai naktimis galvoju apie savo bičiulį Izetą Sarailičių, kuriam į Sarajevą vis siunčiu laiškus, o atsakymo taip ir nesulaukiu.
Todėl belieka džiaugtis, kad dar kruti ir kad už lango visu smarkumu žydi Antakalnio kaštonai.

 

JUOZAS ERLICKAS

1. Tai atsitiko naktį iš ketvirtadienio į Maskvą. Metų neatsimenu, nes buvo tamsu.
Bet nenorėčiau šiandien apie tuos dalykus šnekėti…
Juk žinot, kaip būdavo anuomet, steigiant pirmuosius Poezijos pavasarius. Niekas neklausdavo nei metų, nei pavardės. Literatūroje siautėjo garsioji „troika“: Baltakis – Maldonis – Marcinkevičius (A.Gudaitis-Guzevičius buvo ką tik pakabinęs plunksną, o S.Parulskis jos dar nepasiekdavo). Ateidavo naktį, išversdavo iš lovos, šautuvo buože į nugarą: rašyk, padla! Publikuoti reikia! Atsikeldavai visas pergedęs, drebėdamas dėl vaikų ir Lietuvos, ir sėsdavai… Paryčiais, būdavo, dirsteli pro langą, o ten, krūmuose, B.Mackevičius su kulkosvydžiu betupįs… Dirsteli pro kitą – P.Keidošius su šunimi… Ant kraigo dar visai jaunutis A.Drilinga sargybon pakeltas…
Ir ką gi! Ir parašydavai, ir debiutuodavai…
Bet kas iš to išėjo? Šitaip tvarkantis priviso daugybė smulkių poetų, turinčių po 2-3 knygeles, ir vidutiniokų (7-8 knygelės). Šiandien visi matome tokio poezijos ūkio atsilikimą. Pasaulinė praktika rodo, jog kur kas geriau turėti keletą stambių poetų nei 200 smulkiųjų, kuriuos nūnai, be jokios abejonės, galima vadinti vargingaisiais. Jie nuolat prašinėja pašalpų ir stipendijų (A.Marčėnas), gamina produkciją, kurios niekas nenori pirkti, ir t. t.
Kokia išeitis? Nieko originalaus čia nesumąstysi. Reikia stambinti. Mano duomenimis, Lietuvos gyventojai šiandien poezijos suvartoja 60% mažiau nei prieš karą, tad krašto poreikius galėtų patenkinti 4-5 stambūs lyrinės produkcijos gamintojai. Antra vertus, dideliame poezijos ūkyje gali gerokai efektyviau panaudoti naujausią poetinę techniką, žinias ir poligrafines priemones, taigi sėkmingiau konkuruoti su Lietuvon besiveržiančiais „vanagais“ (K. Bradūnas). Koksai tąsyk būtų smulkiųjų poetų likimas? Dalis (šūdininkai, mirtininkai) nueitų taikomojon literatūron (Pageidavimų koncertai, Pažinčių skelbimai. Reklama). Kiti, gal prarastoji karta, taptų stambaus poeto kumečiais. Literatūros istorijoj tokių pavyzdžių būta (A. Diuma, L. Brežnevas), ir skaitytojai dėl to nenukentėjo. Pagalvokim: jeigu G. Konopliovui rašytų A. A. Jonynas ir G. Patackas, A. Verba ir J. Strielkūnas, – argi po metų kitų anas nepasidarytų toks didelis, kad jau būtų galima rimtai pagalvoti ir apie nobį? Tik reikia, kad šia idėja kuo greičiau susidomėtų talentingiausi Lietuvos verslininkai. O verkšlenti, neva daugybė žmonių, visą amželį triūsusių gimtosios literatūros labui, o šiandien likusių be knygelės, – stačiai nerimta. Šiais sunkiais laikais rūpinkimės poezijos išlikimu, o ne savo siaurais asmeniniais interesais, abejotinos vertės šlove.
2. pavasarį nereikalingas. Bet prasidėjus kūrenimo sezonui visaip gali būti.
3. Vartydamas pastarųjų metų almanachą, pasigedau S. Stomos, V. Tomkaus, A. Juozaičio, Z. Vaišvilos, V. Petkevičiaus, V. Landsbergio, K. Antanavičiaus, V. Baldišio, K. Prunskienės, N. Oželytės, G. Vagnoriaus, A. Terlecko, A. Patacko, K. Jaskelevičiaus, Č. Juršėno, A. Brazausko, Š. Marčiulionio, R. Ubarto, A. Svarinsko ir S. Lozoraičio. Deja, mano duomenimis, jų nėra ir šių metų leidiny. Tai nemažai pasako apie sudarytojų skonį bei kompetenciją. Jei ir toliau pripažinsim tik V.Kukulą, o visas likęs almanacho plotas bus atiduodamas niekam nežinomiems autoriams, – nesiskųskim, kad žmonės neperka.
4. Turėtų būti mažiau poezijos, daugiau degtinės. Gero poeto eilėraštis privalo būti trumpas, o talentas – ilgas.
Jau po metų kitų Poezijos pavasario šventės renginiuose poezijos apskritai nebeturėtų likti. Poezija privalo būti ten, kur jos tikroji vieta: stalčiuose, krūmuose, širdyse… Ogi masiniuose renginiuose privalu daryti tai, kas iš tikrųjų gražu ir naudinga. Baltojoje salėje poetai galėtų eiti ristynių su skaitytojais, Raudonojoje – skaitytojai galėtų mušti Skripką ir t. t. O lenktynės su A.Marčėnu į bufetą? O V. Braziūno nešimas į Fabijoniškes? O mergaičių ratelis „Mūs kolūkio pimininkas“ (vidury A. A. Jonynas)? Daug ką dar įmanoma sugalvoti. Tačiau baigiamasis vakaras turėtų vykti Kyviškėse, kur poetai šokinėtų iš lėktuvo be parašiuto (atsakingas S. Parulskis). Manau, jog visa tai sutrauktų daug skaitytojų.
5. Seniai metas prie Gamtos apsaugos departamento atidaryti nedidelę, bet jaukią poezijos smuklę. Knygos nepigiai kaštuoja, o lietuviškų apskritai niekas neketina leisti. Galų gale seniai žinoma, jog normaliam skaitytojui per parą visiškai pakanka 2-3 eilėraščių arba vienos novelės. Nuo didesnio kiekio jis apsinuodija, o silpnesnių nervų – ima rašyti pats. Be to, žmogus linkęs mokėti tik už tai, ko jam reikia šiandien. Pirksiu visą knygą, o gal rytoj pasikeis mano mentalitetas! Juk šitaip yra mąstoma.
Tad pasvarstykime. Štai ateina į tokią užeigą porelė ir užsisako lyrinį etiudą. Trys talonai! Pigus ir kultūringas laisvalaikis. Ateina pavargęs, lietų išlytas sūnus palaidūnas ir paprašo baladės. Penki. Humoristiniai kupletai taksistams 1-2 talonai.
Verlibras švietimo darbuotojams – 6-7 talonai. J.Strielkūnas, A.Verba – su 5% antkainiu. Atakuojančio laiko lyrika – 60% nuolaida.
Laikui bėgant šalia atidarytume moderniosios poezijos ir kryžiažodžių barą. Deputatui reikia sąmonės srauto? Dešimt. Intrigos? Penkiolika. Ir t.t.
Sakot, kapeikos? Bet palaukit! Jeigu žmogus neskaito, jam šito tartum ir nereikia. Tačiau jeigu ima ir ką nors perskaito, dažnas gali, kaip sakoma, ir „užsivesti“. Net nuo vieno ketureilio. O tada jau tik duok! Kiek surinktume?
Paklausite, o kuo tatai skiriasi nuo bibliotekos? Atsakau – skirtumų yra, juolab nemažų:
1. Bibliotekose neduoda užkandos.
2. Ten negalima dainuoti, rūkyti ir spjaudytis.
3. Bibliotekininkas žiūri į skaitytoją kaip į žvėrį.
4. Jau pats žodis „biblioteka“ daugeliui kelia snūdulį, nerimą ir mintis apie išnykimą.
Taigi, kad ir kaip žiūrėtum, smuklė – visai kas kita.
P.S. Kai kam poezijos gali prireikti ir vidurnaktį. Manding, nepraloštume įsteigę tarnybą „Alius į namus“, vadovaujamą A.Balbieriaus. Bet kuriuo paros metu skaitytojui (-ai) tiesiai į kambarį būtų patiekiamas eilėraštis (20) arba gyvas poetas (25). Galėtų būti praktikuojami naktiniai kolokviumai (100 talonų).

 

ANTANAS A. JONYNAS

1. Jau gerai nepamenu, o analuose ir archyvuose ieškoti tingiu, tad tegaliu pasakyti, jog ne mažiau kaip prieš pusantro dešimtmečio.
2-3. Būtų labai gaila, jeigu, kaip kažkas sakė, almanachas būtų „gražiai palaidotas“. Manau, kad jis tebėra reikalingas ir poetui, ir skaitytojui, ir poezijos gerbėjui (-ai). Aišku, dabar nelabai gaudomas, ieškomas, perkamas, tačiau jis turi prasmę ne tik tradicijos (kitas gal dar pasakys – sovietinės) tąsa, bet ir kaip normalios visuomenės, suvokiančios ne vien pačių populiariausių kultūros apraiškų svarbą, mentalumo paliudijimas. Kiek teko patirti, panašių almanachų pasaulyje leidžiama daug ir kone kiekvienoj kultūringoj šaly – ir Lenkijoj bei Vokietijoj, ir Slovėnijoj bei Austrijoj, netgi Amerikoje. Žinia, sunku tikėtis, kad dabartės kokia mūsų leidykla entuziastingai imtųs šio darbo, – ne tie kaštai, pigiau atsikratyti.
Gal kas dabartiniuos pavasariuos jau kiek ir nuseno, kiek rutiniška virto. Nuoširdžiai užjaučiu PP sudarytojus ir redaktorius – kiek pastangų ir košmariško darbo, kol sugaudai eilėraščių, vertimų, straipsnių autorius, ypač jei nori, kad almanachas būtų kuo „kondiciškesnis“. Jau prieš keletą metų esu galvojęs, kad PP galėtų tapti tokia lyg ir antologija, kurioje būtų publikuojami ne gana atsitiktiniai poetų pasiūlyti kūriniai, o kelių kompetentingų žmonių (o gal net vieno) atrinkti geriausieji praėjusiais metais publikuoti eilėraščiai – žodžiu, būtų leidžiama „Lietuvių poezija 93“ (94 ir t.t.). O drauge – vertimai, straipsniai, esė apie poeziją, kuriuos sietų viena tema ar problema, kultūrinė ar geografine erdvė.
4. Ne kassyk, bet ne taip ir retai dalyvauju. Pernai buvau nustebintas (prisiminkim tą laiką), išvydęs minias žmonių Kaune, Lakštingalų slėny, ir Vilniuje, universiteto
Sarbievijaus kiemely. Noris tikėti, kad panašiai bus ir šiemet, nors, atrodytų, – argi gali dabar žmogui rūpėti poezija. Prieš savaitę kitą teko dalyvauti Zarasų Poezijos pavasarėlyje – pilna didžiulė bibliotekos salė, kiekvienas norintis skaito savo eilėraščius, ir jų daug. Profesionalą stebinantis reiškinys – žmonėms įdomu ir gera. Nežinau, kokie kitokie turėtų būti „renginiai“ – nebent kartais intymesni, tiesiog kaip pokalbis su bendraminčiais, skeptikais ar priešininkais.
5. Nenorėčiau sutikti su tuo, kuris mano, kad poezijos buvimas priklauso nuo politinių, socialinių, ekonominių ar dar kokių sąlygų. Poezija visur buvo ir bus – lygiai taip ir lietuvių. Visada buvo ir bus žmonių, kurie siekia savo esimą reikšti ir formuluoti – tobulai ar bejėgiškai – eilėmis. Nemanau, kad žlugs ir poezijos leidyba, nors ir kokios sudėtingos bei nepalankios būtų sąlygos. Išnykus idėjiniam ir finansiniam monopolistui, jau ir dabar randasi apsukrių savo „kultūros gelbėtojų“ bei žavių idealistų. Gerai, kad kiekvienas, susiradęs sponsorių, ar už savus pinigus gali išsileisti knygą; tikiuosi, kad randasi ir akademinių leidyklų, kurios leis elitinę poeziją. Poetas iš to nepragyvens, bet tuo gyventi galės.

 

Poezijos pavasario anketa. Eugenijus Ališanka

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 05 22

Kokį tikslą sau kėlėte kaip almanacho sudarytojas? Ar siekėte atnaujinti almanachą, iššokti iš nusistovėjusios tradicijos?
Kaip pasirinkote teminę almanacho kryptį „Poezijos paribiai“?
Kas jus džiugino, įgyvendinant savo projektą, ir su kokiais sunkumais susidūrėte?
Kokių autorių, publikacijų, akcentų reikėtų būsimam almanachui „Poezijos pavasaris 94“?

 

EUGENIJUS ALIŠANKA

Imdamasis sudaryti „Poezijos pavasarį 93“, puikiai žinojau, kad renkuosi tradiciją. Tačiau esu tikras, kad tradicija nėra inercija; tradicija be atsinaujinimo tampa vis reikalingesnė sau, bet ne tam, kuris ja gyvena. Atsinaujinti – nereiškia atsistoti ant galvos, tiesiog kiekvienas procesas, kartu ir tradicija, pagal entropijos dėsnį yra, inercija negali jo išlaikyti, todėl atsinaujinimą galima būtų suprasti kaip restauraciją. „Poezijos pavasario“ tradicija yra vertinga daugeliu požiūrių. Pirmiausia – almanachas pasirodo per poezijos šventę. Poezija čia įgyja pilnatvę, spausdintas ir skaitomas žodis sukuria kur kas didesnę poetiną erdvę, kurioje pasijunta jaukiai net atsitiktinis praeivis. Be abejo, „Poezijos pavasaris“ sulaukia priekaištų, jis kaltinamas ir populizmu, ir socializmu. Tačiau pakanka prisiminti kitą tradiciją – „Poezijos rudenį“. Kiek ezoterinių intonacijų būta ir dalyvių, organizatorių balsuose, tuo tarpu pasirodė, kad ir nesutvirtėjusi, bet jau pūvanti tradicija nebereikalinga ne tik „masėms“, bet ir pačiai poetų gildijai. Būtent gildijai, o ne cechui, nes poetai buriasi ne kurti, o pardavinėti. „Poezijos pavasario“ šventė palengva atsinaujina, ji tampa tarptautiniu forumu, o tai artimiausiems metams – kozirių tūzas. Neišvengiamai turi keistis ir pats almanachas. Apie jo išlikimo būtinybę nekalbu – tai išties gali būti solidus mūsų kultūros, mūsų poezijos dokumentas. Bet dokumentai taip pat daromi, jie neatsiranda savaime.
Antra vertus, į almanachą galima pažiūrėti labai paprastai – yra tam tikra forma, kontūras, idėja, ir yra „materija“. Pradėsiu nuo pastarosios. Atrinkinėdamas eilėraščius „Poezijos pavasariui“ iš didžiausios šūsnies, aiškiai jaučiau poezijos perprodukcijos krizę, be to, matyt, savaip pasireiškė „Poezijos pavasario“ tradiciškumas, – toks įspūdis, kad net geresnieji poetai neša tai, kas pakliūva po ranka. Kitaip sakant, pajutau, kad almanacho autoritetas smuktelėjęs ar nusmukdytas. Todėl, nors „Vagos“ leidykla buvo skyrusi daugiau lankų, sumažinau almanacho apimtį, kartais atsisakydamas ir visai neblogų poetų. Vis dėlto manau, kad tai padariau nepakankamai radikaliai.
Tam tikrą kontūrą, formą suteikti almanachui norėjau pasiūlydamas almanacho leitmotyvą. „Poezijos paribiai“ – tai pakankamai plati tema, maniau, kad ji galėtų tapti ir atspirties tašku pačiai minčiai apie poeziją. Poezija šamaniškame rituale nebuvo vadinama poezija, bet ji ten buvo. Šiandien nebėra ritualo, bet turime poeziją. Todėl neišvengiamai kyla klausimas, kiek tikras poezijos vienišumas, kas ją sieja su religija, metafizika, pačiu gyvenimu. Be to, „žmogaus gyvenimo egzistencinė struktūra yra radikaliai, nesupaprastintai ribinė“ (F. Vilraitas), todėl ir poezija neišvengiamai artėja link savo ribos ir tik ten praregi. Norėjau, kad visi šie motyvai almanache įgautų poliloginį skambesį – ne tik teorinės refleksijos, bet ir patys eilėraščiai.
Esu labai dėkingas daugeliui almanacho autorių (ypač vertėjams ir rašiusiems „pagal užsakymą“), kurių dėka almanachas yra toks, koks yra, ir kurių tekstai bei tekstų sąskambiai suteikė nemažai džiaugsmo ir man.
„Poezijos pavasario“ laukia sunkūs laikai. Bet jis turi būti išsaugotas ne vien tik kaip „pozicija“, bet ir kaip solidus poezijos būties dokumentas. Todėl vienintelis kelias – kelti jo autoritetą, padaryti jį reprezentacinį – ne oficiozinį, bet kūrybinį, kad jis būtų imamas į rankas taip, kaip imama V.Bložės ar S.Gedos knyga.

 

Poezijos pavasario programa

Skaityti

 

V.24 Rašytojų klube (15 val.) – spaudos konferencija.
V.26 A.Jonyno vidurinėje mokykloje (1430 val.) – poezijos popietė.
Rašytojų klube (16 val.) moksleivių poezijos skaitymai.
Vyriausybės rūmų konferencijų salėje (17 val.) – tarptautinė poetų ir kritikų diskusija „Poezija XX a. besibaigiant“.
V.27 „Vagos“ leidyklos knygyne, akcinėje bendrovėje „Dovana“, valstybinėje įmonėje „Rimeda“ (15 val.), LAS respublikinėje centrinėje bibliotekoje, Anykščių poilsio namuose „Šilelis“ (16 val.) – poezijos popietės.
Rašytojų klube (21 val.) – „Eilėraščiai per naktį“.
V.28 Kaune – poezijos popietės. Palemone. Lakštingalų slėnyje (19 val.) – iškilminga Poezijos pavasario pradžia.
V.28 Šakių, Skuodo rajonuose, 29 d. Prienų, Vilkaviškio, Radviliškio rajonuose, Alytaus mieste ir rajone, Vievyje, Trakuose, Elektrėnuose – Poezijos pavasario renginiai.
V.29 Vilniuje, „Versmės“ knygyne (14 val.) – poezijos popietė.
V.30 VU M. K. Sarbievijaus kieme (18 val.) – Poezijos pavasario baigiamasis vakaras.

 

Poezijos pavasario svečiai

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 05 22

Kaip ir kasmet, į mūsiškį Poezijos pavasarį, virstantį ženkliu tarptautiniu įvykiu, suvažiuos, suplauks ir suskris gražus pulkas poetų ir poečių iš artimesnių kaimyninių šalių, tolimesnės Europos ir visai tolimos anos Atlanto pusės. Poetinių renginių lankytojai galės išgirsti eilių, reprezentuojančių bene tuzino kraštų ir regionų literatūras. Tikimės sulaukti ir oficialių vizitų, kurių metu bus pasirašytos literatūrinio bendradarbiavimo sutartys, taigi prasiplės ir mūsų pačių literatūrinių išvykų horizontas. Kvietimus dalyvauti Poezijos pavasario renginiuose maloniai priėmė: suomių poetas Vainas Kirstina, peterburgietis Aleksejus Purinas, danų poetės Kamilė Kristensen (Christensen) ir Lene Heningsen (Henningsen), norvegas Toras Sorheimas (Sorheim), švedas Tobijas Bergrenas (Berggren), austrų poetai – mums jau pažįstamas Valteris Pilaras (Pilar) ir pirmąsyk svečiuosna atvykstantis O. P. Cyras (Zier), iš Vokietijos – marburgietis poetas Otas Balceris (Balzer), vertėjas, poetas Alfredas Franckaitis, lietuvių kilmės Kanados poetas ir bardas Raimondas Filipas (Filip, atvykstantis su Kanados vyriausybės parama), gruzinų poetė, vertėja, neseniai sudariusi šiuolaikinės lietuvių poezijos antologiją Meri Salvašvili, baltarusių vertėjas Alesis Razanavas, latvių poetas, vertėjas Pėteras Brūveris, estų poetas Matsas Tratas (Traat) bei su oficialia misija atvykstantis Europos rašytojų kongreso prezidentas, poetas Jochenas Kelteris (Kelter). Taip pat susitikimuose dalyvaus iš svečių šalių atvykę lietuvių poetai Kazys Bradūnas, Lidija Šimkutė, Sigitas Birgelis.

ALMANTAS SAMALAVICIUS

 

Poezija XX amžiui baigiantis. Tarptautinė poetų ir kritikų diskusija Vilniuje 1993.V.26

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 06 12

Kornelijus Platelis:
Pagal rengėjų sumanymą turėtume diskutuoti dėl mūsų besibaigiančio amžiaus poezijos platesniame negu lietuvių poezija kontekste. Žinoma, nė vienas negalime atsiriboti nuo savos patirties, tačiau neabejoju, kad mūsų patirtyse rasis daug bendrų dalykų. Todėl diskusija turėtų užsimegzti.
Pirmiausia noriu pasidalinti savo mintimis apie XX amžiaus pabaigos poeziją. Žvelgiant į ją iš toliau, susidaro įspūdis, kad po saule beveik nebeliko neišbandytų formų, neįžodintų patirčių, erdvės poetiniams atradimams. Kitaip sakant, sužlugo mitas, poetinio teksto novatoriškumą siejantis su jo menine verte. Po to, kai tiek ekspedicijų įsirėžė į tuštumą, įsitikindamos, kad „galima taip“, tačiau „galima ir kitaip“, vis mažiau kam ateina į galvą kurti meno srovės manifestus, rengti Anabasis į neištirtas poetinės išraiškos sritis. Atrodo, poezija išbandė visus kalbėjimo būdus, žargonus, žanrus, jų sintezės teikiamas galimybes, kitų menų patirtį. Tokia padėtis jau seniai apibūdinta postmodernizmo terminu. Tačiau terminai ir teorijos mažai padeda žmogui, nusprendusiam XX a. pabaigoje parašyti dar vieną eilėraštį. Jeigu šį sprendimą padiktavo ne jo tuštybė, tai jam tenka elgtis labai jau tradiciškai: atmetus visas išankstines nuostatas, laukti įkvėpimo, kuris ir padiktuos poetinį tekstą. Šiandien poeto nevaržo jokios konvencijos, tačiau jam gresia didesnis negu bet kada pavojus būti numestam nuo Pegaso keteros. Jis kaip niekada laisvas ir kaip niekada įkalintas savo laisvėje.
Poezija per pirmosios amžiaus pusės formos revoliucijas išsikovojo pasaulyje tam tikrą rezervato autonomiją ir apsisiautė neginčijamos jos reikšmės kultūrai skraiste. Dabar nedaug žmonių skaito poeziją, tačiau ji toliau kuriama, skelbiama, verčiama, aptariama ir vertinama nelyginant koks senas mokslas, nebepritaikomas gyvenime, bet įtrauktas į vidurinių mokyklų programas. Žinoma, kiek sudramatinu padėtį. Nedaug žmonių skaito ir kitus intelektinių pastangų reikalaujančius tekstus šiais lengvam prarijimui paruoštų masinių produktų laikais. O ir poezijos periferijoje dar sukuriama tekstų, daugiasia skaitomų ne dėl jų poetinių savybių, bet dėl jų esmę sudarančių banalių idėjų, jausmų, kasdieninio gyvenimo realijų. Tokia poezija reikalinga ir naudinga, jeigu jai nepritrūksta elementaraus skonio. Tačiau nė sakyti nereikia, kad jokia periferija niekada nesąlygoja branduolio sveikumo, o atvirkščiai.
Kaip aš suprantu tą poezijos branduolį?
Eilėraštis, kaip ir kiekvienas kūrinys, privalo turėti esminę poeto patirtį perteikiančią struktūrą, kuri ir padaro jį kūriniu, daiktu, o ne atsitiktinių žodžių rinkiniu ar paskutinės poetinės mados pavyzdžiu. Vienokią ar kitokią struktūrą turi kiekvienas tekstas, tačiau, deja, dažnai ji būna atsitiktinė arba schematiškai nusižiūrėta nuo kito, savo ar svetimo, teksto. Tikro eilėraščio struktūra organiškai kyla iš poeto sielos ir turi būtinumo antspaudą. Ji būna protingesnė už patį poetą ir už jo kūrinio analizuotojus. Ji suteikia meninę vertę žodžiams, idėjoms, vaizdams, mitemoms. Tai labai sudėtingas, intuityviai suvokiamas teksto proporcijų kompleksas, kurio neįmanoma sugalvoti ar nukopijuoti. Tą struktūrą tyliai sukristalizuoja mūsų psichika ir pasiūlo mums kūrybos metu. Tai erdvės kūdikis, suteikiantis eilėraščiui galimybę vėl įsiterpti į laiką ir taip apsaugantis jį nuo užmaršties. Rezervato laisvė gundo poetą kurti atsitiktinės nuotaikos ir trumpalaikių išgyvenimų padiktuotus tekstus, o struktūra reikalauja pirmiausia subrandinti kūrinį savyje. Tad mūsų amžiaus pabaigos Europos poezijoje galima aptikti vienokių ir kitokių tekstų. Esu įsitikinęs, kad tik organiškos struktūros kūriniai gali būti įdomūs ne vien mūsų bendrakalbiams amžininkams, bet ir kitų kalbų, šalių ar laikų skaitytojams. Noriu dar trumpai pakalbėti apie poeto ir jo kūrybos padėties visuomenėje pasikeitimus pastaraisiais metais. Sovietinio laikotarpio cenzūra poetams nesteigė atskiro rezervato, jis buvo bendras visai tautai. Tačiau kaip tik tam tikra kalba kalbanti visuomenė ir yra natūrali poeto auditorija. Poezija tapo vienu pagrindinių viešos kovos prieš sovietinę ideologiją frontų. Ji buvo įdėmiai skaitoma, tačiau daugelis žmonių joje ieškojo ne poetinių, o ideologinių dalykų. Cenzūra taip pat daugiau domėjosi idėjomis bei reikšmėmis. Todėl struktūra pamažu tapo poeto laisvės erdve. Turėdamas omenyje, kad būtent struktūra laiko pagrindinį teksto prasmės krūvį, drįsčiau teigti, kad, cenzūrai daugiau ar mažiau nustojus diktuoti formą (o tai atsitiko aštunto dešimtmečio pradžioje), Lietuvoje susidarė labai geros išorinės sąlygos kurti poeziją. Poetai turėjo viską: savo darbo reikšmingumo pojūtį, jų eilių ištroškusį skaitytoją, įdėmų ir atlaidų kritiką, visus spaudžiančią, nekenčiamą valdžią, galimybę šiaip taip materialiai pragyventi iš literatūrinio darbo ir pagaliau – bent jau pastaruosius du dešimtmečius – galimybę nebeatlikinėti privalomos režimo pašlovinimo programos. Ko daugiau bereikia? Dabar aukso amžius baigėsi: poeziją mažai kas beskaito, kritikai tapo tingūs bei irzlūs, valdžiai poetai paprasčiausiai nerūpi, pragyventi iš literatūros (poezijos, straipsnių, vertimų) niekas nebegali. Liūdna, tačiau reikia sutikti, kad kaip tik dabartinė padėtis yra normali, kad anksčiau poezija visiems žinomų išorinių aplinkybių dėka tam tikru atžvilgiu parazitavo ant visuomenės kūno, sunkė sau naudą iš jos nelaisvės. Be to, nereikia pamiršti, kad cenzūros nebuvimas – tai ontologinis gėris, pranokstantis visas blogybes, pašalinantis viešai nelaisvoje visuomenėje kalbančio poeto moralinį dviprasmiškumą.
Man regis, šį padėties pasikeitimą lengviau pergyventi poetui, kuris ir anksčiau savo darbo tikslu laikė prasmingą struktūrą ir nebuvo įsijautęs į jam visuomenės siūlomą jos slaptų minčių ar jausmų reiškėjo vaidmenį. Poezijos, kaip visuomenės institucijos, laikai Lietuvoje baigėsi. Štai ir mūsų Poezijos pavasaryje, man regis, daugiau esama tradicijos ir inercijos negu ankstesnio, tegu ir banaloko, skaitytojų noro „pačiupinėti“ gyvus poetus, su kuriais jie bendravo vienatvės akimirkomis. Todėl noriu pasidžiaugti, kad ieškoma naujų formų, kad vyksta šis pokalbis, galbūt duosiantis naudos patiems poetams ir jų kūrybai.

Poetas dabar gal aiškiau suvoks, kad yra likęs vienas su savo sąžine ir amžinaisiais poezijos dėsniais, kad nebėra jo darbo trūkumus pateisinančių išorinių sąlygų, atlaidaus skaitytojo ir kritiko, pagaliau nėra ypatingų prasmių, kurias gudriai įpakavus reikėtų kam nors perteikti. Tėra esminės prasmės ir jas reiškianti struktūra, tartum sėkla galinti sudygti suvokėjo sąmonėje ir duoti dvasinių vaisių.
Tėra rezervatas, kuriame gyvena keletas keistuolių, kaip visos gyvūnų rūšys kovojančių dėl savo giminės išsaugojimo.

Ričardas Pakalniškis:
Jei dabartinė poezijos situacija normali, tai kur tada problema, dėl ko diskutuoti?

 

Kornelijus Platelis:

Normali poezijos situacija visuomenėje, bet ne poeto sieloje.

 

Valentinas Sventickas:
Galime prisiminti faktus: Just. Marcinkevičiaus knygos „Vienintelė žemė“ 1984 m. tiražą – 50 000, B.Brazdžionio knygos „Poezijos pilnatis“ 1989 m. tiražą – 100 000 egzempliorių. Dabar vidutiniškas poezijos knygos tiražas – 2000. Ne vien poeto populiarumas jį reguliuoja, bet ir knygų leidybos sunkumai. Kas pasikeitė, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, kai buvo panaikinta cenzūra?
Paskutiniais okupacijos dešimtmečiais poezijos populiarumą lėmė slaptasis poetų menas apeiti politinę kontrolę. (Žinoma, ne visi poetai šitai darė.) Užuominos, istorijos faktų metaforiškas gretinimas, parabolės, mitų aktualizavimas turtino mūsų eilėraščio poetiką ir kartu formavo ypatingą kūrinių suvokimą. Poezijos knyga, poezijos vakaras, be kita ko, traukė žmones dėl to, kad čia prasimušdavo laisvės balsas. Tai buvo pasipriešinimo aktai, be abejo, dažnai kompromisiški. Lietuvoje vyravo ne tiek pogrindinė savilaida, kiek pastangos sumaniai pasinaudoti vieša scena. Rizikavimas, dėl to atsirandanti dvasinė įtampa ypač uždegdavo eilėraštį. Iššūkiu, laisvės demonstravimu tapdavo net formalūs dalykai: verlibro įteisinimas (apie 80 proc. lietuvių poezijos – silabotonika), rašymas be skyrybos ženklų, asociacijų kalba. Arba Vakarų poezijos vertimai. Visa tai sovietmečiu politizavo kūrybą. Bet ką kita galėjo daryti poetas, jeigu jam pirmiausia rūpėjo, kad išliktų tauta ir jos kalba?
Sutikčiau su Plateliu, kad skaitytojai nebeturi poreikio kalbėtis slaptųjų suokalbių kalba. Tiesas, kurias poetas, dailininkas, kompozitorius ištardavo tik metaforomis, devinto dešimtmečio pabaigoje tiesiai išsakė politikai ir žurnalistai. Susidarė įspūdis, kad poezijos kalba turi keistis. Patiems rašytojams reikalaujant savo žodį tarė laisva spauda ir leidyba. Visų pirma pradėta spausdinti tai, kas sovietmečiu buvo uždrausta: lagerių ir tremties literatūra, išeivijos kūryba, visa, ko neįmanoma buvo skelbti cenzūros sąlygomis. Atsirado daug leidyklų, taigi pirmąsyk po daugelio metų poetas gali rinktis leidėją. Bet rinka staiga pakėlė knygų leidimo kainas, ir lyrikui išleisti rinkinį vis sunkiau. Bet nėra sunku išspausdinti savo eiles poetui saviveiklininkui, jeigu jis turi pinigų.
Žvelgiant į pastarųjų metų lietuvių poeziją, galima sakyti, kad nėra akivaizdaus lūžio ir esmingo pokyčio, kuris tiesiai priklausytų nuo politinės pervartos. Man ši išvada atrodo džiuginanti, nes paaiškėjo, kad jau paskutiniais okupacijos dešimtmečiais mūsų poezija užėmė tą dvasinę erdvę, kurios svarbiausių koordinačių keisti nereikia.

 

Vytautas Rubavičius:

Diskusijai nėra vaisinga prieštara „anksčiau“ ir „dabar“. Žvelgiant iš kultūros istorijos perspektyvos, poezija visuomet atlieka tam tikrą funkciją, nesvarbu, ar poetas ją pats prisiima, ar ne. Anuomet ji turėjo vienokias funkcijas, dabar turės kitokias, ir jos taip pat reikalingos visuomenei.

 

Rimvydas Šilbajoris:

Aš nenorėčiau sutikti, kad ezopinė kalba, užuominos, asociacijos reikalingos poezijai tik politiniais tikslais. Manau, kad pasaulis, atsiveriantis poetui, visada yra mįslė. Ir todėl struktūra visada turi būti labai kompleksiška, ten turi būti ir ezopinė kalba, ir kitų formų.

 

Matsas Tratas (Traat; estų poetas ir prozininkas):
Poetas – tai apriorinė profesija: Dievo taip skirta. Kokia poezijos paskirtis šiandien? Ilgus dešimtmečius ji buvo mūsų tautų etninio identiteto saugotoja. Poezija visus 50 metų kovojo kaip galėjo, stvėrėsi visų įmanomų galimybių. Tai ir buvo jos pagrindinis uždavinys – svarbesnis, archajiškesnis, žmogiškesnis už visokį politinį angažavimąsi. Dabar laikai pasikeitė, mūsų valstybės įgijo nacionalinę nepriklausomybę. Bet, deja, neįvyko naujo kultūros nei poezijos pakilimo, o juk per dainuojančią revoliuciją to visi tikėjosi. Aš nenusivylęs – aš tiesiog skeptiškos ir pesimistiškos prigimties. Man rodos, kad nacionalinio išsivadavimo ir kultūros pakilimo ciklai nesutampa. Mūsų Baltijos kraštų kultūros tapo nepriklausomos jau septintajame dešimtmetyje. O tempora, o mores! Kadaise su kolegomis iš kaimyninių šalių mes aiškinomės, išsakėm savo jausmus laužyta rusų kalba, spindint raudonai žvaigždei, aidint šūkiams apie tautų draugystę. Dabar nekalbame apie tautų draugystę, bet aiškinamės darkyta anglų kalba, ir virš mūsų galvų plevėsuoja Europos bendrijos vėliava. Tai gresia nauja unitarizacija. Klausydamas radijo, žiūrėdamas televizijos laidas, pastebiu, kad estų kalba niekad nebuvo tokia sudarkyta ir taip užteršta tarptautiniais, rinkos ekonomikos žodeliais. Nejau tokia mūsų, mažų Europos tautų, dalia – visą laiką nuolankiai žiūrėti į didžiuosius ir laukti jų malonių, pagyrimų? Nejaugi mes tik lapai istorijos vėjyje?
Kur eina mūsų poezija tūkstantmečio pabaigoje ir kas bus ryt, – aš nežinau. Rinkos ekonomika užmuša poeziją. Kartais atrodo, – kai nebuvo politinės laisvės, mes, poetai, buvom laisvesni ir mažiau sukaustyti nei dabar. Laisvė slypėjo širdies gelmėse ir liejo viltingą šviesą. Dabar, kai mūsų šalys įgijo nepriklausomybę, valstybinę ir ūkinę, mes nebežinom, ką daryti, ir poezija atsitraukė į visuomenės sąmonės pakraštį. Vėl unitarizacija, anglosaksozacija, kičas, komercija. Tačiau maža vilties kibirkštėlė lieka. Pastaraisiais metais buvau kviečiamas j susitikimus su skaitytojais kaip poetas, nors rašau ir prozą. Nustebau, kad niūri esto siela dar trokšta poezijos, estetinių išgyvenimų.
Mes nežinom, kas ištiks mūsų kalbas. Anksčiau prieš Rytus keliaklupsčiavome, dabar – prieš Vakarus, ir čia matau dar didesnį pavojų. Turime kaip akies vyzdį saugoti savo mažas kalbas. Aš – dvikalbis rašytojas: rašau šiaurės estų ir pietų estų kalbomis. Mažai kas Europoje žino, kad yra tokia pietų estų kalba. Bet šimtmečius buvo kuriama literatūra šia kalbą, į ją išversta Biblija. Dabar ši kalba – tik dialektas. Aš – vienas iš paskutinių mohikanų, bandančių rašyti gimtąja nykstančia kalba. Gali būti, kad, spartėjant integracijai, mažoms kalboms bus vienodai sunku. Naudojuos proga pasakyti, kad Estija – viena iš šalių, retų Europoje, kur literatūra egzistuoja įvairiais dialektais. Yra stiprus vorsų dialektas. Finougrai sunkiai atsilaikė prieš Eurazijos agresiją, nes jie neagresyvūs. Latvijoje lybių liko koks l00, – nėra nė vienos šeimos, kurioje būtų kalbama lybiškai. Atgimimas ten pavėlavo. Dar mažesnė finougrų – vodų kalba: vodų, gyvenančių už Narvos, beliko tik 6-8 žmonės. Ten taip pat per vėlu ką nors atgaivinti. Ižorų beliko 200-300 žmonių, nors ketvirtajame dešimtmetyje jie turėjo savo raštą, mokyklas. Verkavimą dėl finougrų ir mažųjų kalbų baigsiu žodžiais apie vepsus. Jų buvo 46 tūkstančiai, dabar atkuriamos, spausdinamos jų abėcėlės.
Mes nesam tikri dėl ateities. Čia susirinko įvairių kraštų poetai, ir būtų labai įdomu išgirsti, ką jie mano apie ateities poeziją, – ar šėtonas paims viršų, ar įvyks kokios permainos?

 

Raimondas Filipas (Filip; lietuvių kilmės kanadiečių poetas):

Liaukimės kalbėję mažų tautų sąvokomis. Kanadoje būdamas aš įsimylėjau Lietuvą, nes ji, nors laikoma maža tauta, turi didelę dvasią, čia sena gili tradicija, tokios nėra Kanadoje, imigrantų krašte. Lietuvą laikau savo dvasine tėvyne. Aš abi tas šalis myliu. Bandau kurti naują kultūrą, – nežinau, Lietuvos ar Kanados. Tai ne taip svarbu. Poetas turi būti žmogaus širdies, dvasios reiškėjas, nesvarbu, kur jis gyventų, kokios tautybės būtų, nesvarbu, kas jis toksai – vyras ar moteris, kokios jis seksualinės orientacijos, kokia forma jis kuria – modernia ar tradicine. XX a. pabaiga nereiškia poezijos pabaigos. Į ateitį žiūriu su viltimi, laukiu XXI amžiaus poezijos, nepaisant to, kokia forma ji mus pasieks, – ar tai bus poezijos knyga, ar ji atkeliaus garso perdavimo sistemomis.

 

Tobijas Bergrenas (Berggren; švedų poetas):

Iš tikro nyksta kalbos, kultūros, bet atsiranda ir naujų; pavyzdžiui, Stokholmo priemiesčiuose, kur įsikūrę daug atvykėlių iš įvairių kraštų, formuojasi savitos kultūros internacionalinės bendrijos. Dabar daug kur imama maišyti įvairias kalbas, kurti sudėtingą kalbinį darinį, ir tai suprantama kaip laisves apraiška, šitai man patinka. Tai istorijos procesas, mūsų akyse kuriasi nauja kultūra. Išnyko Romos imperijos, persų kalbos, nyksta senoji jidiš kalba. Yra toks posakis: poetai, dailininkai gyvena tam, kad padėtų Dievui pagerinti pasaulį. Jie turi pozityviai į viską reaguoti, suvokti pasaulio sudėtingumą ir stengtis jį apsaugoti nuo politinių, ekonominių sprogimų.

 

Lidija Šimkutė:

Nėra taisyklių, kaip rašyti ir kaip žmogui reaguoti. Man pasirodė keisti ir dogmatiški abu išsakytieji požiūriai. Istorinės, politinės situacijos veikia žmonių gyvenimą, bet dvasingumas yra tai, kas atsiranda kiekvienoj visuomenėj. Tai individo poreikis. Kalbėti apie poeziją vien dvasios prasme per siaura. Poezija yra daugialypė. Dvasingumas – poezijos kūrimo gelmė.
Iš Lietuvos išvykau vaikystėje,bet rašau lietuvių kalba, nors tai sunku (išsilavinimas gautas anglų kalba). Lietuvių kalba man buvo tėvynė, į kurią norėjau grįžti. Man tai asmeninis pasirinkimas. Australijoj, panašiai kaip ir Kanadoj, daugiakultūrė visuomenė. Iš pradžių buvo tendencija skatinti angliškai kalbėti, į kitakalbius žvelgti su tam tikra panieka. Dabar atvirkščiai – madinga būti bilingviu ar kelių kultūrų atstovu. Yra ir rūpestis dėl mažų tautų ir priešingai – bendros tendencijos. Daug kas priklauso nuo mūsų poreikių, siekių, pastangų ir nuo išorinių sąlygų. Svarbu būti tvirtiems, plaukti kaip upei, ir tegul būna, kas būna.

 

Vainas Kirstina (suomių poetas):

Suomijoje esame 5 milijonai. Turime senas folkloro poezijos tradicijas ir neilgą, 70 metų, nepriklausomybės istoriją bei šimto metų profesionaliąją suomių poeziją, prozą. Dabar, kai Suomija susiduria su ekonomikos sunkumais, kai jaučiamos vyriausybės tendencijos atiduoti pirmenybę tiksliesiems, o ne humanitariniams mokslams, Rašytojų sąjunga visą laiką turi ginti viešąsias bibliotekas, priešintis mokyklų sistemos reformoms, darančioms žalą suomių kalbai. Vyriausybė yra viešai paskelbusi, kad kalba – labai svarbus nacionalinės kultūros veiksnys, bet praktiškai tai turi būti įgyvendinama kasdien, ginamos tradicijos ir kalba.

 

Sigitas Geda:
Poezija, kurią aš norėčiau ginti

Galima drąsiai tarti, kad XX amžius jau baigėsi. Nemanau, kad iki 2000 likusieji metai ką nors iš esmės pakeistų, ypač poezijoje. Nors ir paskutiniųjų pervartų metu girdėjosi balsų, raginančių ieškoti adekvatesnės kalbos, tačiau tai jau beveik šauksmas tyruose. Per daug mūsų amžiuje įvairiausių bandymų gyvenime ir literatūroje būta. Jais paženklinta amžiaus pradžia, o pabaiga galbūt kelia ir atvirkštinį klausimą – kas yra poezijos konstanta? Jeigu šis menas ko nors iš tikro vertas, pabandykime apibrėžti, kas sieja senovės laikų religinę ir epinę poeziją su XIX-XX a. poetiniais sąjūdžiais, srovėmis ir kryptimis? Ar yra dar ženklų, kurie liudija kokį nors tolydumą, tąsą, perimamumą, tam tikrą metafizinę žmogaus laikyseną, jauseną, elgseną, kalbėseną etc?
Galbūt tokia kalba padėtų atsikratyti siauresnių, specifiškesnių problemų – poezijos reikšmės ir prasmės išblukimo, dažnai paviršutiniško supriešinimo (nauja – sena, avangardiška – anachroniška). Galbūt toji konstanta padėtų suvienyti didesnių tautų poeziją su mažesnių patirtimi, galop įsitikinus, kad kūrybos tikrumas – autentika, individualumas ir unikalumas – yra daugiau nei mada, vienos ar kitos raiškos būdų forsuotė, kad tai, kas beveik neįmanoma tikrovėje, įmanoma poetų brolijoje, – PONIA POLIFONIJA.
Man pačiam tokia prielaida priimtina ir patraukli. Jinai įteisina kalbinį, tautinį ir dvasinį polilogą. Senovės egiptiečių irklininko daina, maginiai šiaurės šamanų užkalbėjimai, siurrealistinis didmiesčio piešinys, etimologinis žaidimas ir lingvistinė pauzė atsiduria viename lygmenyje, spontaniški šūksniai ir mistinė ekstazė nekonfliktuoja su profesoriška išmintim ir poetinio amato sureikšminimu.
Taip kalbėdamas, turiu galvoje ne vien postmodernizmo estetiką, ne vien tai, kad galime pagal savo prigimtį ir intencijas pasirinkti raiškos būdą, užsidėti Viduramžių ar Renesanso poetinę kaukę, bet ir tai, kad kiekvienam poetui beveik privaloma ateities – būsimo pasaulio vizija: neįmanoma, kad realybė nuolat pleišėtų ir skilinėtų, subirdama į tūkstančius spalvotos mozaikos gabaliukų, įmanoma, kad POETAS, ŽMOGUS su visa tragiška įtampa jungtų, klijuotų tuos gabaliukus į naują mozaiką, vedamas pirmykščio poezijos instinkto.
Ir nelabai daug čia naujienų: kritiniais momentais – ar ištisas šimtmetis negali būti traktuojamas kaip kritinis momentas žmonijos istorijoje? – kai iš žmogaus galvos „išplaunama“ kasdienybės palaima, mums lieka arba bevaisės žemės tremtis, arba visos įmanomos būties projekcijos ir variacijos, pradedant Semiramidės sodais ir baigiant Dž. Orvelo (Orwell) utopijomis, šitaip žiūrint, ir klasicistinės architektūros strofa, ir amorfiškas psichodelinis žmogaus vaizdinys liudija svarbų žmogaus judesį: pačioje moderniausioje civilizacijoje poezija vėl atvirsta į tai, kas ji buvo senovėj, – į reikšmingą pranešimą, laišką, maldą, skundą, muzikinę frazę, naują mėginimą artikuliuoti.
Jeigu įstengtume apimti savo mirtingomis akimis platesnę poezijos panoramą, gal paliktų mus ir ne tokia jau lėkšta mintis apie poezijos mirtį. Galima apie tai ir neužsiminti, tačiau apie PONIĄ TRIVIALYBĘ, kuri lietuvių poezijoje vienokia, latvių, estų, rusų, lenkų, vokiečių, anglų ar amerikiečių – kitokia, neblogai būtų ir šaukte šaukti.
Trivialusis žmogus Lietuvoje, kuris amžiaus pabaigoje atsivėrusį sielos vakuumą ūmai nutarė prisipildyti religinės ir patriotinės retorikos.
Trivialusis žmogus Japonijoj, kuris prekiauja naujausios markės mašinomis Fudzijamos papėdėje?
Sąrašą galima tęsti be galo, ir trivialybė iš geografinės, tautinės, rasinės, socialinės erdvės persikels į istorinę, mitinę, metafizinę erdvę.
O kur jinai baigsis? To, tiesą sakant, niekas nežino. Galbūt ten, kur tos tuščios erdvės gniuždomas kas nors ims murmėt, paniurs, priešinsis, nusišypsos, paprašys skiautės popieriaus pirmoms dviem eilėraščio eilutėms užrašyti.
Neigti poeziją, mano galva, reiškai neigti viską, bet iš dalinio, net paviršutiniško neigimo, jeigu tik būsi pats sau atviras ir nuoseklus, išaugs, logiškai turi išaugti didelis neiginys, kokia nors neigimo pilnatis – forma, metafora, muzika, visa tai, kame slypi poezija.
Taigi paradoksiškai esame pasmerkti tradicijai, jos laužymui ir visumos susigrąžinimui.
Parašęs šiuos ilgus išvedžiojimus, išėjau pasivakščioti. Tvankų gegužės vakarą dvi mažuliukės mergytės senučių veidais skabė erškėtrožių žiedlapius, vis pasidžiaugdamos, kaip gerai – mokyklose streikas, nereikia ruošt pamokų… Juodas, lyg degutu išteptas varnas bindzinėjo po dygstančias lysves… Yra kažkas gyvenime tokio, kas laužte laužiasi į eilėraščius. Taip, visa tradicija, visos metaforos ir aliteracijos, visa polifonija reikalinga, bet yra kažkas kaip akis, kaip kraujas – per pilna, per sklidina pačiame gyvasties putojime. Menas negali būti vien iš meno, literatūra iš literatūros. Visa, kas anksčiau pasakyta, gal ir reikia turėti galvoj, bet poezija kartais gali būt ir visai tokia… pokvaišė, įžūli, vulgari mergšė (perfrazuojant Platelio eilėraštį), kaip ir gyvenimas šiukšlinam priemiesty.
Į M.Trato kalbą atsakysiu: ji siejasi su neparašyta poezija.
Mirė (iš senų žmonių pasakojimo) kadaise mano tėviškėj siuvėjas, vos mokėjęs rašyti. Prieš jam mirštant, jo giminės ir bičiuliai liūdėjo labai ar vaidino, kad jo gailisi. Tada siuvėjas pramerkė savo žlibas akis, sukaupė visą jame dar tūnojusią jėgą: „Ko čia žliumbiate, yra kojūgaly buteliukas. Išgerkit į mano sveikatą!“
Ar nebūta šiame žmoguje poezijos – gyvenimą teigiančios valios?

 

O.P. Cyras (Zier; austrų poetas):
Aš gyvenu Austrijoje, o rašau vokiškai. Ir atrodo, kad Austrija yra maža tauta, bet didelė jos kalba. Bet didis austrų rašytojas Karlas Krausas yra pasakęs, jog didžiausias skirtumas tarp Vokietijos ir Austrijos yra ta pati kalba…

 

Vaidotas Daunys:
APIE PABAIGĄ

XX amžiaus pabaigos nebus. Dėl to, be abejo, yra kalta (arba nekalta) poezija. Tiksliau: poezija čia yra viskuo dėta, kad ir kaip žiūrėtum.
Iš vienos pusės žiūrėdami, matome poetinės kultūros peizažą, kuriame pabaigos jausmas neturi jokios prasmės. Poezija yra sunaikinusi pabaigos jausmą. Kovodama su pertvaromis ir apribojimais, jinai yra sunaikinusi sveiką ribos instinktą. Aribiškumas yra tapęs jos principu. Aribiškumas, t.y. neribiškumas, o tai nėra tas pat, kas beribiškumas. Šitas principas joje pateisina bet ką ir išteisina bet ką. Jisai teigia, kad kriterijai neturi kriterijų, t. y. jų nėra. Tai šiuolaikinio pasaulio principas. Šitas pasaulis yra praradęs viltį turėti pabaigą. Jis gali būti išsekąs, merdintis, nuobodus, atoniškas, eklektiškas, jis gali sirgti imunodeficitine anemija, tačiau pabaigos lūžis jam nesuprantamas. Šį pasaulį galėtume pavadinti postmodernistiniu, jeigu pats terminas nebūtų pernelyg nuvalkiotas.
Antra vertus, mes matome, jog tikra poezija visuomet buvo ta, kuri buvo krizinėje pabaigos akistatoje. Kai sakau tikra poezija, aš, be abejo, turiu galvoje tam tikrą poeziją, t. y. tą, kuri visuomet ribą išgyveno kaip savo pačios metafizinį principą. Šita poezija visuomet sprendė tuštumos ir epifanijos, būties ir nebūties konfliktą. Pati jos kalba, jos žodis yra šio konflikto dalyvis. Šiame konflikte žodį išmokstama gerbti. Žodis kaip ir daiktas čia yra gerbiamas, o ne naikinamas. Aš turiu galvoje plačią poetų skalę (ir R. M. Rilkę, ir Č. Milošą…). Turiu galvoje tuos poetus, kuriems daiktas, forma gimsta ten, kur baigtinumas ir amžinumas konfliktuoja. Eilėraštis yra šio konflikto vaisius ir liudytojas. Bet: ką gi sako mums šitie poetai apie amžiaus pabaigą? Jie mums sako, jog amžiaus pabaiga yra ne istoristinė problema, o egzistencinė. Nors ir pats šitas žodis egzistencinė yra gerokai nuvalkiotas; todėl geriau pasakykime taip: amžiaus pabaiga yra ne istoristinė problema, o žmogaus sugebėjimo būti tradicijoje problema. T. y. aš klausiu taip: ar šiuolaikinis žmogus yra pajėgus suvokti save kaip sąmonę (kaip „sąmonės vietą“), kurioje pabaigos jausmas yra perduodamas iš praeities ateičiai ir kurioje šitas perdavimas atsiveria kaip žmogaus buvimo prasmė? Šitaip save suvokiant, yra aišku, jog XX amžiaus pabaigos nebus, nes mes iš principo štai jau dvidešimt amžių stovime vienos fundamentalios pabaigos akivaizdoje. Manoji XX amžiaus pabaiga iš esmės nesiskiria nuo pirmojo amžiaus; pirmasis amžius šiuo atžvilgiu irgi yra manasis. Aš esu šioje „pabaigos tradicijoje“, pabaigos tiesėje, ašyje, ir poezijos kalba, čia gravituojanti, kaip tik dėl to yra gyva ir intencionali. R. M. Rilkė, šios tradicijos poetas, kelionėje mėgdavo skaityti kitą pabaigos žmogų – šventąjį Joną Evangelistą. Jie buvo tos pačios kartos pašnekovai, nors šiaip jau juos skyrė devyniolika amžių.
Taigi: kad ir kaip žiūrėtume, poezija mums sako, jog XX amžiaus pabaigos nebus, nes vieniems jos iš principo nėra, o kitiems ji iš principo yra viena. Ar šitą patį sako mums ir Lietuvos poezija? Manau, kad taip. Lietuvos lietuvių poezija labai mažai ką gali pasakyti apie XX amžiaus pabaigą. Jinai stovi paskutiniajame šio amžiaus dešimtmetyje netekusi amo. Taip yra tikriausiai dėl to, kad kelis pskutinius dešimtmečius jinai iš esmės maitinosi arba galavosi kitu (labai panašiu) jausmu – jinai kalbėjo apie savo tautos pabaigą, apie kalbos pabaigą, kuri iš esmės turėjo reikšti ne ką kita, kaip eschatologinę baigtį. Arba – atvirkščiai – jinai ne kalbėjo apie baigtį, o tiesiog ignoravo ją (tegul ir eskapistiškai), – tai buvo jos protestas.
Šitaip lietuvių poezijoje klostėsi dvi pagrindinės tendencijos: galynėjimasis su rezervato logika, išsilaisvinimo siekimas, „pasaulio be ribų“ (Sauliaus Tomo Kondroto, prozininko, poetiniai žodžiai) entuziazmas; tai reiškė ne vien norą išsiveržti iš sistemos, ją paneigti, bet ir norą principialiai užginčyti pabaigos, baigties prasmingumą. Pabaiga egzistuoja, jeigu pasaulis užvertas; aš neigiu pabaigą, jeigu teigiu pasaulį be ribų; esu laisvas kalboje, vadinasi, esu iš principo laisvas, t. y. laisvas nuo bet ko, – toks yra šios poezijos patosas. Bet kartu klostėsi ir kita tendencija: ta, kuri nuo gniuždančios sistemos gynėsi apsiribodama, konservuodamasi kalboje (ir moralėje), ištikimybę kalbos tautiškumui suvokdama kaip apokalipsinį išbandymą, patikrinimą. Apie tokią poeziją mes dabar dažnai sakome, kad jinai padėjo tautai išlaikyti pasitikėjimą savimi. Manau, kad Justino Marcinkevičiaus populiarumą kaip tik ir lemia tokia jo poezijos orientacija. Nors būta labai konservatyvių poetų, kurie taip ir nesulaukė pasisekimo. Pavyzdžiui, Jonas Juškaitis. Tai yra vienas sėsliausių mūsų poetų; sėslumas, užsivėrimas kalboje buvo jo būdas gelbėti tautą ir pačiam gelbėtis; pasauliui jisai siekė suteikti ribas, kartu įrodydamas, jog apsiribojimas gali būti modernus ir itin gyvybingas. Apskritai Jonas Juškaitis yra ypatingas mūsų poezijos atvejis. Jeigu jau kalbėtume apie poeziją, kuri ribą išgyvena kaip savo pačios metafizinį principą, jeigu kalbėtume apie šios poezijos tradiciją ir ieškotume jos atitikmenų lietuvių poezijoje, aš, ko gero, visų pirma kalbėčiau apie Joną Juškaitį.
Tačiau štai dabar mes kalbame šiek tiek apie kitokią problemą. Mes kalbame apie tai, kad mūsų poezija atsidūrė pačioje XX amžiaus pabaigoje ir nežino, ką veikti su savo laisve ar su savo išsaugotuoju tautiniu kalbiškumu. Jinai atrodo, lyg būtų per anksti išgėrusi savo išbandymų taurę, dabar ji tiesiog neturi ką pasakyti. Ji kartoja savo žodžius, ir tie žodžiai atrodo pavytę. Iš dalies tai gerai, nes, gerdama savo taurę, mūsų poezija iš tiesų tapo gera ir net labai gera poezija. Tačiau: kažko joje nebuvo, jeigu dabar jos balsas toks drungnas.
Manau, kad čia kaltas tam tikras (labai keistas) mūsų poezijos egotizmas. Režimo sąlygomis jinai subrendo; subrendo, bet taip ir nepatyrė krizės, lūžio. Jinai prisitaikė prie šitos gerovės. Oskaras Milašius yra gražiai pasakęs: „liūdnoji prabanga – subręsti“. Mūsų poezija prisijaukino katastrofines nuojautas, tai tapo jos prabanga, įpročiu, šitaip jinai prarado katastrofų klausą, o gal tiesiog – skonį. Jinai dabar stovi XX amžiaus pabaigos akistatoje ir liudija vien tai, jog jokios pabaigos nėra. Tai ne kūrybinis liudijimas. Tai yra atoninis liudijimas.

Ričardas Pakalniškis:
Reikia pasiaiškinti dėl J. Juškaičio. Kad jis buvęs užsivėręs kalboje, – anksčiau buvo toks mitas. Juškaitis taip maskavosi. Bet juk jo rinkinys „Pučia vėjas į širdį“ iš esmės paneigė, kad jis užsidaręs, – jis nei stokoja Just. Marcinkevičiui priskiriamų privalumų, nei yra išeivijos poetų mokinys. Nesutinku, kad jis užsidaręs kalboj ir konservatyvus. Juškaitis padėjo išgyventi „dainuojančios revoliucijos“ pradžią.

Vaidotas Daunys:
J. Juškaičio užsikonservavimą suprantu geriausia prasme. S. Geda yra pasakęs, jog yra poetų, pasmerktų tradicijai, ir poetų, pasmerktų jos laužymui. Juškaitis yra poetas, pašauktas tradicijai. Ne pasmerktas, o pašauktas. Jis paprasčiausiai yra modernus konservatorius.

Vytautas Kubilius:
Kalbame apie XX a. pabaigą, bet poezija egzistuoja už laiko; laiko kategorijomis jos neįmanoma aptarti. Mums sunku išvengti kalbėjimo istorinėm, laiko kategorijom.
Lietuvių lyrika, regis, jau atgyveno savo žvaigždžių valandą, kai dar visai neseniai jos knygų tiražai siekdavo fantastinį Europos mastu 50 000 egzempliorių, kai poetas buvo istorinės atminties ir jos pastangų išlikti reiškėjas, metaforų tinklu pridengto nematomo ir nelegalizuoto dvasinio centro formuotojas. Poezija dideliu greičiu traukiasi į gyvenimo periferiją, vis dar tebespausdinama iš inercijos dienraščiuose ir savaitraščiuose, bet tai jau perprodukcijos krizė. Dainuojančios revoliucijos pranašai ir skelbėjai vieną gražią dieną pasijuto niekam nebereikalingi.
Įpratusi į aukštą visuomeninę misiją tiek esamos santvarkos, tiek jos opozicijos pusėje, poezija stovi sutrikusi. Vienaip ar kitaip ji glaudėsi prie kolektyvinių vertybių, kolektyvinių siekimų ir nuojautų. Šis bendrųjų vertybių pagrindas sueižėjo, įprasti švyturiai užgeso, sutriko visas orientacijos aparatas, lūžtant nusistovėjusioms gyvenimo formoms ir subyrėjus tiesoms, kurios 50 metų geležiniu kūju buvo kalamos į kiekvieną makaulę.
Tautiškumo idėjos, ilgą laiką šnabždėtos kaip šventi maldos žodžiai ir sugestionuotos kaip išganymo formulės, išgelbėjusios mus Sausio 13 dieną, ilgainiui perėjo į deklamacines pozas, prarado savo skaudų dramatizmą ir išlaisvinančią energiją. Ar iš tiesų jau nieko nebeduos poetiniam žodžiui šita galinga nacionalinio atgimimo banga, sutrupinusi imperiją ir taip ilgai nesuprasta Europos, troškusios išlaikyti status ąuo Rytų bloke?
Galima buvo tikėtis dramatiško atsisveikinimo ir su socializmo idėjomis, kurios kitados įėjo į literatūrą kaip romantinis prometėjizmo mitas, o virto galų gale genocido politikos instrumentais. Tos idėjos, kantriai barškintos oficialiose eilėse, iš tiesų senokai buvo praradusios savo giluminį gyvybingumą. Vis dėlto keista, kad niekas nesugiedojo dramatišku tenoru requiem jų atminimui, nepastatė buvusiai epochai tokio paminklinio akmens kaip Paulio Celano „Mirties fuga“ ar Osipo Mandelštamo
«Я вернулся в мой город, знакомый до слёз…»
Visuotinių ideologijų krachas, apėmęs Europą, o ypač stipriai jaučiamas sugriuvusio komunizmo kraštuose, bloškė jaunųjų poetų kartą tolyn nuo jau išlieto vertybių postamento. XX a. pabaigoje nebeįmanoma kuo nors tikėti ir kam nors melstis. Vienintelis tikras dalykas – globalinės tuštumos jutimas. Todėl poezija, pakankamai ilgai apsigaudinėjusi visokiomis ideologinėmis iliuzijomis, dabar bus neutrali demokratijos ir sovietizmo grumtynėse, kuriose sprendžiamas tautos likimas: į Vakarus ar į Rytus, į vakarykštę dieną ar į rytdieną.
Poezija turi atsistoti ant transcendentinių būties pagrindų, nuo kurių ji buvo nuvaryta į einamųjų dienos reikalų tarnybą. Grynoji poezija, tyra lyg violetinis šilagėlės žiedas, dabar šviečia kaip vienintelis poetinio žodžio išsigelbėjimas. Postmodernizmas siūlo didžiulį formų arsenalą tokiai poezijai kurti. Struktūralizmas perša moderniškus metodus sudėtingiems semantiniams deriniams aiškinti. Atsiranda specifinė koledžo profesorių poezija koledžo profesoriams, kaip sako amerikiečiai. Lietuvoje tai neįprasta poezijos rūšis, nes iki šiol poetinis žodis buvo atgręžtas į masinę auditoriją – atitinkamai sureguliuotas jo aiškumas ir garso decibelai.
Sutinku, kad pamokslininkų ir oratorių karta baigė savo misiją poezijoje. Tik nelabai tikiu, kad poeto asmenybė galėtų visiškai išsivaduoti nuo vienokių ar kitokių bendrųjų vertybių naštos, – gal nuo prarastų vertybių – atimtos tėviškės, švaraus upių vandens, dangaus be ozono skylių, mažos bažnytėlės tarp šventoriaus klevų – naštos. Lietuvių poetas H. Nagys rašė: „Pervažiavau Lietuvos-Vokietijos sieną 1944 m. vasarą, nes dar nenorėjau mirti. Ir vos pervažiavęs pajutau visa esybe, ką praradau“. XX amžiaus poetas gyvena, regis, nesibaigiančiais praradimais – savo žemės, gimtojo kaimo, nušluoto techninės civilizacijos, šviesaus tikėjimo, išduoto ir sumindžioto, praradimais. O svarbiausia – savo bejėgiškumo jautimu. Jokios eilės, jokia intelektinė išmintis negali sustabdyti absurdiškų žudynių ir barbariškų prievartavimų Bosnijoj, kaip kitados negalėjo sustabdyti ešelonų, gabenančių pusę milijono lietuvių į Sibirą, kaip dabar negali panaikinti partinės cenzūros televizijoje. Paradoksalu, kad Rašytojų sąjungos laikraštis rinkimų išvakarėse pirmasis puolė cenzūruoti kritišką rašytojo balsą apie dabartinį prezidentą.
Bejėgiškumo neviltis, protesto šauksmas, spurdėjimas cenzūros kilpoje, amžinas žmogaus prieštaravimas savo egzistencinėms sąlygoms ir sau pačiam, pagaliau stovėjimas ties mirties brūkšniu turėtų apvalyti poeziją nuo išganingų, guodžiančių ir gražių žodžių telkinių, kurie tebevirsta ant mūsų galvų. Aš manau, kad poezija turėtų būti kur kas dramatiškesnė, negu yra dabar, – nusiraminusi, užglostyta, jaukiai lipšni. Tačiau aišku, kad poezija virsta poezija tik persmelkta paslaptingos jėgos – neregėtos žodžio gelmės, sąskambių energijos, disonansų įtampos, simetrijų grožio, transcendencijos liekanos metaforose, galbūt kosminio ritmo aidesių, tai yra įstabios meno jėgos, kurios mes taip ir negalime iki galo išsiaiškinti.

Vytautas Rubavičius:
Nejaučiu rašytojų sutrikimo, nebent jis yra išorinis, – tai nenoras veltis į politines diskusijas. Poezija čia niekuo dėta.

Almantas Samalavičius:
Profesorius V. Kubilius užsiminė apie koledžų profesorių poeziją. Nemanau, kad šiuo metu Lietuvoj būtų žmonių, galinčių kompetentingai vertinti visą šitą koledžų profesorių lektūrą. Čia turbūt problema kita, ji galėtų būti gvildenama tik kaip recepcijos problema. Kas Amerikoje tą poeziją skaito? Masinės kultūros begalybėje jau atsiranda tiktai nedidelis sluoksnis žmonių, sugebančių adekvačiai suvokti tam tikrus tekstus ir dvasiškai įjuos reaguoti, šitą poeziją nuvertinti arba priešpriešinti mūsų poezijai, kuri yra skaitoma labiau, būtų visai kitų kategorijų ir kitos dimensijos kalba.

Vytautas Kubilius:
Aš norėjau pabrėžti, kad mūsų ankstesnė poezija orientavosi į masinę auditoriją, o šiandien ji prieina tą pačią raidos tendenciją kaip ir Europos, Amerikos kraštuose – orientuojasi į elitinį skaitytoją, koledžo profesorių poeziją profesoriams. Tai nėra nieko smerktina.

Vytautas Rubavičius:
Argi poezija į ką nors orientavosi? Žmonės – galbūt, bet pati poezija nesiorientavo nei į masinį skaitytoją, nei į elitinį.

Vytautas Kubilius:
Buvo labai daug poezijos, kuri orientavosi būtent į masinį skaitytoją, į auditoriją, laukdama aplodismentų, bet ji stengėsi atsiliepti į tautos buities, likimo, istorinės atminties klausimus, kuriais gyveno didžiulė masė žmonių.

Algimantas Baltakis:
Niekaip negaliu suvokti, kuo tas mūsų tautinis fundamentalizmas skiriasi nuo kalto į galvas marksizmo, kuris visą laiką į asmenį žiūri kaip į determinuotą visokių aplinkybių, faktiškai jų auką. Nepriklausomybė nuo politikos, ekonomikos – tai europietiška pažiūra, krikščioniška pažiūra. Asmenybė yra laisva, ji turi savo valią. Kokia santvarka gali paveikti tokį poetą kaip Geda? Niekas jo negali paveikti. Ir tais tarybiniais metais žmonės gyveno asmeninį, individualų gyvenimą. Solidarizuojuosi su M Tratu.

Vytautas Kubilius:
Be abejo, yra tokia koncepcija, kad nebuvo jokios okupacijos ir kad literatūra nebuvo įtraukta į tos okupacijos pateisinimą. Bet aš manau, kad socialiai ir ideologiškai determinuotas žmogus tarybinėj santvarkoj ir poezijoj yra vienas dalykas, o kitas dalykas – vadinamasis tautinis fundamentalizmas. Žodis, kurį vartoja poezija, ateina iš giliosios tautos atminties, iš tautos pasąmonės. Tame žodyje yra užkoduota tautos gyvybė, ir todėl čia yra nacionalinės poezijos egzistavimo pagrindas. Tai yra visiškai kitoks pagrindas negu socialiai determinuoto tarybinės santvarkos žmogaus.

Dovydas Judelevičius:
Prisimenu prieš porą metų, 1991-ųjų pavasarį, Berlyne įvykusį Siaurės kraštų teatralų susitikimą. Tame pokalbyje viena iš temų buvo „Teatras besivienijančioje Europoje“. Kalbėjo vokiečiai, skandinavai, mes, ir daug kas pasirodė bendra. Tai gal geriausiai būtų galima taip nusakyti: besivienijančią Europą, kuri, nori to, ar nenori, bet bus unifikuojama, užplūsta kultūra, apibūdintina „blue jeans“ ir „boutique“, – visi tie aksesuarai, kurie pasidaro pasauline mada ir kurie iš esmės yra masinė kultūra blogąja prasme, kartais vadinama amerikietiška, bet iš esmės ji yra vartotojiška ir miesčioniška, dažnai nebeturinti nacionalinių požymių, pasaulinė, kosmopolitinė.
Kaip Europoje, kuri vis labiau stengiasi unifikuotis, ir kartu išsaugoti mažų kalbų, mažų kraštų bei tautų savitumą? Tai didžiausia dvasinė vertybė, kurią Europa turi ir kuri įgalins ją ir toliau likti savimi, – nebūtinai priešinantis Amerikai, bet išsaugant savitumą, europinį identiškumą.
Iškilo problema, ką daryti teatrui, kai teatras – jau nebe politika, ne mitingas, kai gatvės teatras, aikščių teatras yra galingesnis už salių teatrą. Problema, kuri poezijoj iškyla kiek kitaip, bet iš esmės tas tuštumos jausmas, jausmas, kad vakarykštė misija šiandien nebegalioja, šitoj situacijoj jungia teatrą ir poeziją. Krizė, kurią jaučia teatras, poezijoj gal yra sunkesnė, nes poetai staiga pajuto, kad jie nebeteko masinės auditorijos, jau nekalbu apie sumažintus tiražus. Bet poezijos padėtis šiandien yra geresnė negu teatro: šiam reikalingas masinis, bent platus, viešas pripažinimas. Teatras vyksta čia ir dabar. Poezija literatūros vakaruose taip pat vyksta čia ir dabar, bet ji sugeba, ko negali teatras, – kalbėti čia ir dabar apie dalykus, kurie neišnyksta, nemiršta, kurie ateina iš patirties gilumos, žmogaus prigimties gilumos. Ką čia minėjo S. Geda, kaip tik yra dabartinė poezijos misija, ir ji nesutrinka, neturi sutrikti, kai išnyko socialinis ir ideologinis determinizmas, kai išnyko išskirtinė visiems kalbančio, visus žadinančio poeto misija. Ir kai poetas gali šią misiją išreikšti per amžinus, būtiškus dalykus. Bet galbūt juos daug sunkiau išreikšti, kai jie nepolitizuoti, neideologizuoti, nepaversti mitingo medžiaga. Jie leidžia poetui kalbėtis su kitu žmogum, nesvarbu, ar tas žmogus vienas, ar jų daug, ir intymumas poezijoje turbūt visada bus brangiausia savybė.
Gaida, kuri čia pasigirdo, – būtinybė išsaugoti nykstančias kultūras, kalbas, – šiandien yra ne mažiau aktuali negu prieš 10 ir 15 metų, gal net aktualesnė. Aš labai suprantu M. Trato skausmą ir liūdesį dėl šitų nykstančių, tikrai europinių vertybių. Beje, šitos europinės vertybės pasauliui ir yra įdomios, o ne tai, kas daro mus panašius, sakysim, į didžiuosius Rytus, kaip anksčiau atrodė, ar į didžiuosius Vakarus, kaip daug kam atrodo šiandien. Aš ne prieš masinę kultūrą, bet kaip tik mažųjų kalbų, tautų savitumas, drauge ir jų poezijos savitumas gali padėt Europai išlikti Europa, Amerikai – labiau Amerika. Neseniai A. Landsbergis pasakojo, kad Amerikoj šiandien pradeda iškilti, populiarėti Amerikos kinų, Amerikos meksikiečių, Amerikos indėnų literatūros, – tai yra pačios Amerikos grįžimas prie savo šaknų. Todėl ir Europa neturėtų prarasti savo šaknų. Dabar toks kritinis momentas, kai nemažai ir kūrėjų, ir skaitytojų, žiūrovų linkę labai daug ką paaukoti dėl neva vertybių iš didžiųjų Vakarų arba iš Rytų.
Man rodos, kad poezija nestovi prie savo gedulingos pabaigos. Kiekvieno šimtmečio pabaigoje atsiranda tokia nuotaika, kad su amžium viskas baigiasi. Manykim, jog XXI amžius nebus prastesnis už XX a. savo kultūra, savo dvasinėmis vertybėmis.

Kornelijus Platelis:
Vieni liūdėjo dėl praėjusios poezijos eros, kiti – T. Bergrenas, R. Filipas – kalbėjo apie gimstantį kūdikį, kuris galbūt yra kvailas, bet jis turi galimybę augti, bręsti. Galbūt poezijai, jos gyvybei visiškai nesvarbu, ką mes apie ją manom ir ką apie ją kalbam. Ji savo ruožtu gimsta, auga ir miršta.

Eugenijus Ališanka

XX a. pasaulio pabaigos belaukiant

Mes neišvengiamai artėjame amžiaus, o kartu ir tūkstantmečio pabaigos link, ir tai liudija mūsų savijauta. Mes vis dažniau pajuntame nuovargį, vis dažniau mūsų mintys lyg pajūrio smiltys su kiekviena nauja banga klostos į naujas konfigūracijas, vis dažniau mus persekioja mirties nuojauta. Išties kažkas baigiasi, išties kažkas turi baigtis, ir šitai bene geriausiai gali jausti poezija, dvasinio gyvenimo seismografas, nes poezijai priklauso nuojautų, įžvalgų, šnabždesių žemė.
Tačiau poezija, suaugusi su gyvenimu, pati patiria žemės drebėjimus, pati užliejama nevilties lava ir praranda sugebėjimą stebėti. Stebėti – reiškia žiūrėti iš šalies. Užjaučiantis žmogus yra visai kas kita nei agonijos krečiamas ligonis. Todėl poezija turi būti laisva, išgyventi savotišką „kabančiojo“ būseną. V. Bložės žodžiais tariant: „balta vandens lelija vėjo nešama plaukia/ į kitą pusę, ji tebežydi, niekas/ nebesieja jos su žeme plaukia į kitą krantą // tragiškas grožis, bet ji laisva“ („Po Vorkslos mūšio“).
Baigmės, mirties akivaizdoje pirmiausia iškyla išsigelbėjimo – pačia plačiausia prasme – klausimas. Išsigelbėti – tai surasti šiaudą, viltį, kokią nors neįmanomybę, atsidurti kitapus mirties. Dar kitaip – transcenduoti, patirti transcendenciją. Dvidešimto amžiaus pabaigoje tokios kategorijos skamba anachronistiškai, ir natūraliai kyla klausimas, ar netampa anachronizmu pati transcendencija. Prieš savaitę vykusiame Kultūros instituto surengtame kolokviume buvo svarstomos postmodernizmo filosofinės perspektyvos. A. Šliogeris kalbėjo apie metafiziką kaip apie atvirumą transcendencijai ir štai kaip įvertino dvidešimto amžiaus pabaigos būseną: „Miršta ne tik filosofija, bet ir kiti kokybinio sąlyčio su pasauliu ir kokybinės komunikacijos (o tai ir yra susikalbėjimas) būdai: menas, kultūra tradicine, romėniška šio žodžio prasme, kaip mylintis transcendentinių (gamtos) daiktų puoselėjimas“. Ir užbaigė atvirai apokalipsiškai – „metafizikos, kaip tradicijos, atgimimo kaina milžiniška: globalinė katastrofa“. Čia galima būtų padėti tašką ir pridurti, kad mūsų pitagorietišką nuojautą, teikiančią skaičiams lemtingą vaidmenį, patvirtina racionalūs išvedžiojimai, tad belieka laukti katastrofos.
Tačiau padėjus tašką galima būtų pradėti ir naują mintijimo ratą. Galbūt išties poezija turi viską prarasti, tapti atstumtoji, raupsuotoji, idant vėl surastų savyje galios pranašauti. Paskutiniaisiais dešimtmečiais poetas buvo pernelyg įaugęs į visuomenę, jis buvo atsidūręs pernelyg arti gyvenimo centro. Tačiau pastarųjų metų pokyčiai tarsi nubloškė jį į periferiją, ir, matyt, visiems
laikams.
Tiesa, reikia paminėti kultūrologijos požiūriu unikalų atvejį – poetocentrizmą, trukusį, aišku, labai trumpai. Turiu omeny Sąjūdžio epochą, kai nepriklausomybė virto pagrindine tautos transcendentalija, tautos ašimi, sukūrusią kvazisakralinį erdvėlaikį. Tautos socialinis-politinis gyvenimas įgavo sakralinį matmenį, ir prie vairo stojo Poetas. Renkant Sąjūdžio iniciatyvinę grupę niekam taip neplojo kaip Just. Marcinkevičiui, niekad nebuvo iki tol ir, matyt, nebebus valdžioje tiek poetų, menininkų. Virtuali poetocentrinė valstybė gyvavo neilgai, tačiau ji paliudijo keletą svarbių dalykų. Visų pirma, kad visuomenė suvokė Poetą kaip visų jos aukščiausių vertybių sergėtoją ir tik tokiam galėjo patikėti švenčiausių klausimų sprendimą. Poetui buvo suteikta šamaniška teisė keliauti į mirusiųjų pasaulį – Kremliaus rūmus. Tačiau netrukus kvazisakralinis pakilimas nuslūgo, grįžo sveikas protas, pragmatiški veidai, ir Poeto paslaugų buvo atsisakyta.
Tai, kas vyksta paskutiniaisiais dešimto dešimtmečio metais Lietuvoje, galima būtų pavadinti Poezijos Atsitraukimo epocha. Ji traukiasi į periferiją, kur kartu su visais lauks katastrofos, bet, tikiuosi, ne pasyviai. „Tragiško grožio“ riteriai žino, kad jie bus pirmieji, kuriuos nusineš tvano banga.

 

Valteris Pilaras

Eilėraštis – ne kalbinis realybės komentaras, o kalbinis realybės įvykis

Kai 1989m. palankūs likimo vėjai mėnesiui atnešė mane į jūsų kraštą ir aš viešnagės pabaigoje gavau progą dalyvauti Poezijos pavasaryje, man, kaip ekologijos požiūriu didžiai susipratusiam poetui, tai buvo ištiso žavėjimosi dienos. Galėdamas regėti daugybėje eilėraščių apdainuotą Lietuvos florą ir fauną, atradęs universalųjį menininką Čiurlionį ir lyg sapne susitikinėdamas su žmonėmis, tariausi atsidūręs gamtą be galo mylinčioje kultūros erdvėje, siek tiek sutriko mano anuomet kalbos požiūriu itin skeptiška nuostata (konkrečioji poezija), nes ligi tol tiesiog laikiau neįsivaizduojamu daiktu, kad poezija gali būti suderinama su tautinius drabužius vilkinčiais dainininkais. Mat vokiečių kalba kuriamoje literatūroje tautos ir gamtos garbinimas buvo vertinamas be galo skeptiškai, juoba kad nacionalsocialistinė ideologija puoselėjo „kraujo ryšių su žeme“ mitą, idealų ir natūralistiškai vaizduojamą „tautos ir gamtos“ tipą. šiandien man regisi, jog T. V. Adomo teiginys, kad po Osvencimo nebevalia rašyti eilėraščių, yra nukreiptas prieš vokiečių idealizmą, kaip nacionalsocializmui dirvą paruošusį mąstymo ir kūrybos būdą.
1968-ųjų studentų judėjimas man buvo svarbus metas. Po 1968 m. – visų pirma remiantis minėtu Adorno teiginiu, – kilo stipri, politinio akcionizmo pavidalą įgavusi ir visokiai lyrikos formai priešiška srovė. Tik aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, nusivylus ilgomis klajonėmis po institucijas (kad ir laisvos meilės klausimu) ir nuolatos susiduriant su nesulaikomu masinės informacijos priemonių volu, vėlei prisimintos labiau diferencijuotos kompleksiškesnės tikrovės formos. Po akcionistinio dainų kūrimo, tariamo politinio konkrečiosios poezijos veiksmingumo protrūkių atėjo metas
mėginti mąsliau sąveikauti su pasauliu ir jį aprašinėti: ėmiau klausti save, kaipgi manoji lyg ir autistinė būklė (manasis kalbos atomas) sąveikauja su pasauliu, jo faktais, konsteliacijomis, tradicijomis…
Kita vertus, nenumaldomas chaotiškas žaismės pomėgis griovė įprastą tvarką ir kūrė naujas poetines realybes. Tam tikrą domėjimąsi literatūrinėmis tradicijomis užgožė ir užgožia tiesioginis juslinis kalbos potyris, kai, sakysim, iš pradžių piešiant iki apsvaigimo, sustiprinamas regos ir klausos juslių imlumas, o tada, subjektyviai mėgaujantis tokiu margu polilingviškumu, mėginama pagauti arba perteikti sinchronišką dabarties kalbėjimo paveikslą, kur dialektas, literatūrinė vokiečių kalba ir užsienio kalbos dūzgia greta viena kitos ir viena per kitą. Žinoma, už to šurmulio atrandamas ir tarptautinis masinės informacijos priemonių tinklas – pasaulis virsta orbitiniu kaimu. Potencialios patirties sfera driekiasi nuo internacionalistinės poezijos mėginimų iki pabrėžto regionalizmo. Pasaulis ir vis naujos jo konsteliacijos visados man darė ir daro didelį įspūdį, be to, drauge esu apsėstas kalbos ir jos žaismingų transformacijų, todėl man įdomios visos tos kryptys, apie kurias esu daug skaitęs ar girdėjęs karštose diskusijose, – juoba kad mane vilioja ir įtampos kupina žaisminga mano paties kalbinių išmonių bei suvoktų pasaulio nuotrupų sąveika.
Sėkmės atveju ta sąveika padeda sutrikdyti instrumentalizuotą kasdieninį kalbėjimą frazėmis, – tai trikdymas, provokacija ir iššūkis hierarchiškai apskaičiuotiems politikų ir masinės informacijos bosų kalbiniams žaidimams.
„Žodžio replazmatizacija“ – taip futuristai vadino tai, kas ir man visuomet buvo ir yra lemiamas dalykas; drauge man tai turi būti susieta su itin tikslia kalbine išraiška, nes tik tikslus žodis sužadina konkretų vaizdinį, tą IMAGE, kuris yra pirminis poezijos instrumentas. Kadangi aš dar onentuojuosi ir į įvairius suvokimo kanalus, tai viską dar padidina sinestetinė kalbos, muzikos ir vaizdo sąveika. Taigi lyrika, mano supratimu, yra idealus sinestetinių galimybių mediumas: ji byloja visoms juslėms, ją dramatizuoja dialogai, reklamos, masinės informacijos priemonių citatos ir t. t., ir visuomet ji viską perlaužia per ironijos prizmę, pridėdama keleriopų prasmių mirguliavimą.
Šitaip man kartais pasiseka tokį poetizuojantį požiūrį į pasaulį paversti įkyriai normalaus ir autsaiderį beveik gniuždančio kasdienos pasaulio antipodu. Galbūt, – idealaus adresato atveju, – tada sujuda vidinis pasaulis ar iš naujo atgyja Humanitas idėja. Netikėtai, spontaniškai, planingai, euforiškai, melancholiškai, ironiškai… Be to, aš nemėginu gražinti, aprašinėdamas apgaulingai idealią, nuo gyvenamojo laiko atitrūkusią idilę. Aš įterpiu į tekstą ir įtampos kupinų prieštaravimų.
Iš pradžių kalbėjau, kaip mane trikdo tai, ką šiame krašte patyriau ir patiriu nuo 1989 metų. Beje, kiekvienąkart čia apsilankius, man vis labiau krinta į akis praraja, skirianti kai kuriuose griežtai formalistiniuose (klasikinės metrikos) eilėraščiuose viešpataujančią idealybę ir nejautrų elgesį su gamta Lietuvos realybėje. Vis dėlto tą sutrikimą dar atsveria niekaip nesibaigiantis žavėjimasis, ir aš kol kas, kiek man iš aukščiau yra duota, nieko daugiau negaliu padaryti, kaip tik mėgint literatūriškai apdoroti savo išgyvenimus Lietuvoje ir kituose Rytų Europos kraštuose.

Vertė A.GAILIUS

 

Poezijos pavasario kronika

Vladas Šimkus. Poezijos pavasaris’ 93

Skaityti

 

“Metai”, 1993 Nr. 7

Šių metų Poezijos pavasaris, (jau dvidešimt devintasis) sukėlė ne tik įprasto šventinio šurmulio, bet ir diskusijų apie šį renginį bei. jam skirtą almanachą. „Literatūros ir meno“ pateiktoje anketoje poetai išsakė daug nerimo, vilčių, kritiškų žodžių bei pasiūlymų, bet svarbiausia mintis buvo viena: materialiniai vargai neturėtų iš Lietuvos žmogaus atimti dvasinės šventės.
O gegužės 26 d. poetai ir kritikai buvo pakviesti į Vyriausybės rūmų konferencijų salę padiskutuoti tema „Poezija XX amžiui besibaigiant“. Įžanginį žodį tarė K. Platelis. Jis kalbėjo, kad šio amžiaus pabaigoje beveik nebeliko neišbandytų poezijos formų, neįžodintų patirčių, erdvės poetiniams atradimams. Praėjo laikai skelbti naujus kūrybos manifestus arba teksto vertę matuoti novatoriškumu. Poezija išbandė visus kalbėjimo būdus, žargonus, žanrus, jų sintezės teikiamas galimybes, net kitų menų patirtį. Tokia padėtis vadinama postmodernizmu. Bet terminai ir teorijos neką padeda žmogui, nutarusiam šiandien parašyti dar vieną eilėraštį. Lieka banalus tradiciškas būdas atmesti išankstines nuostatas ir laukti įkvėpimo. Šiandien poeto nevaržo jokios konvencijos, jis kaip niekad laisvas ir kaip niekad įkalintas savo laisvėje.
Eilėraštis turi turėti poeto patirtį perteikiančią struktūrą. Ne nusižiūrėtą, ne chaotišką, o turinčią būtinumo antspaudą, protingesnę už patį poetą ar jo analizuotoją.
Priespaudos metais poezija buvo viešos kovos prieš ideologiją frontas, ir daugelis žmonių joje ieškojo ne poetinių, o ideologinių dalykų. O kai cenzūra daugmaž liovėsi diktuoti formą, Lietuvoje susidarė labai geros sąlygos rašyti eilėraščius. Poetai turėjo viską: savo darbo reikšmingumo pojūtį, jų kūrybos ištroškusį skaitytoją, įdėmų ir atlaidų, kritiką, nekenčiamą valdžią, galimybę pragyventi iš literatūros, pagaliau (bent porą pastarųjų dešimtmečių) nebereikėjo atlikinėti režimo pašlovinimo prievolės. Dabar aukso amžius baigėsi, bet būtent dabar padėtis yra normali – anksčiau poezija parazitavo ant visuomenės kūno, sunkdama sau naudą iš- jos nelaisvės.
Čia R. Pakalniškis replikavo: jei padėtis normali, tai nėra apie ką diskutuoti. Bet K. Platelis paaiškino kalbėjęs, apie visuomenę, poeto sieloje normalios padėties niekada nebūna. V. Sventickas pateikė duomenų, bylojančių apie skaitytojų mažėjimą (palygino knygų tiražus), nors į susitikimus žmonių ateiną neką mažiau. O kad poezijoje neįvyko tokio lemtingo lūžio kaip visųomenės gyvenime, tai, pasak V. Sventicko, todėl, kad poezija dar režimo sąlygomis sugebėjo išsikovoti laisvės lauką.
Daug kartėlio buvo mūsų bičiulio iš Estijos M. Traato kalboje. Anksčiau, pasak jo, spindint virš galvų penkiakampei žvaigždei, darkyta rusų kalba kalbėdavom apie tautų draugystę, dabar bendraujame darkyta anglų kalba, ir virš mūsų galvų plevėsuoja Europos bendrijos vėliava. Tai pranašauja naują unitarizaciją. Niekada per radiją ar televiziją neskambėjo tokia užteršta estų kalba. Negi mažų tautų likimas – per amžius iš apačios žiūrėti į didžiuosius?
Kai neturėjom politinės laisvės, mes, poetai, viduje buvom laisvesni. Laisvė slypėjo širdies gelmėsė ir spinduliavo viltingą šviesą. Poezija buvo tautinio identiteto- saugotoja, kovojo kaip galėjo, ir tai buvo aukščiausias jos įsipareigojimas. Išsikovoję nepriklausomybę, nei poezijos, nei kultūros, pakilimo, deja, nepatyrėme. Nusivylimas – ne tas žodis. Poezija traukiasi į visuomenės sąmonės pakraštį, įsigali komercija ir kičas. Beviltiškai nyksta kai kurios, finougrų tautos (lyviai, vodai, ižorai), turėjusios savo kalbą, raštą, kultūrą. Jų atgimimas jau pavėlavo.
Kalbos ir kultūros tradicijų išsaugojimas svarbus ir suomiams. Jų poetas V. Kirstina priminė, kad profesionalioji suomių literatūra egzistuoja neseniai – tik šimtmetį. Kai iškyla ekonominių sunkumų, pirmiausia nukenčia humanitariniai mokslai, bibliotekų sistema.
Lietuvių kilmės kanadiečių poetas R. Filipas siūlė nekalbėti mažų tautų savokomis. Lietuva turi didelę dvasią ir gyvas tradicijas. Kanada – emigrantų kraštas, čia kuriama nauja kultūra. Pagaliau ne taip svarbu, kur poetas gyvena ir kokios yra tautybės. Jis yra žmogaus širdies nešėjas. T. Bergrenas (Švedija) sutiko, kad kalbos ir kultūros kartais iš tikrųjų nyksta, bet kuriamos naujos. Ne tik Kanadbje, bet, pavyzdžiui, ir Stokholmo priemiesčįuose, kur gyvena daug atvykėlių iš įvairių kraštų. Taip mūsų akyse formuojasi naujos bendrijos ir savita jų kultūra.
Šiame kontekste įdomi O. P. Ziero pastaba: „Aš gyvenu Austrijoje, rašau vokiškai. Ir atrodo, kad Austrija yra maža tauta su didele kalba. Bet austrų rašytojas Karias Krausas yra pasakęs: didžiausias skirtumas tarp Vokietijos ir Austrijos – jų kalba“.
S. Geda visiškai pritarė K. Plateliui, kad įvairiausių ieškojimų ir bandymų mūsų amžiuje būta net per daug. Jais paženklinta amžiaus pradžia, o pabaiga galbūt kelia atvirkštinį klausimą – kas yra amžinoji poezijos konstanta? Senovės egiptiečių irklininko daina, maginiai Šiaurės šamanų užkalbėjimai, siurrealistinis didmiesčio piešinys, etimologinis žaidimas ir lingvistinė pauzė atsiduria viename lygmenyje, spontaniški šūksniai ir mistinė ekstazė nekonfliktuoja su profesoriška išmintimi ir poetinio amato sureikšminimu. Tai, kas neįmanoma tikrovėje, įmanoma poetų brolijoje – polifoniškumas ir polilogas. Iš pleišėjančios, skilinėjančios, kaip mozaika į spalvotus gabaliukus subyrančios tikrovės poetas klijuoja naują mozaiką. Moderniojoje civilizacijoje poezija lieka tuo, kuo buvo senovėje – malda, skundu, mėginimu artikuliuoti.
Grąžindamas diskusijos dalyvius prie pagrindinės temos, V. Daunys pasakė, kad amžiaus pabaigos nebus. Poezija, kovodama su pertvaromis ir apribojimais, sunaikino sveiką ribos jausmą. Prisijaukino katastrofines nuojautas, prarasdama katastrofizrno skonį. Išmoko pateisinti ir išteisinti bet ką. Aribiškumas tapo jos principu. Tuo tarpu tikriems poetams (R. M. Rilke, C. Miloszas) daiktas gimsta ten, kur konfliktuoja amžinumas su baigtinumu. Juk amžiaus pabaiga poetui – ne istoristinė, o egzistencinė sąvoka.
Diskusijoje dar kalbėjo A. Franckaitis (Vokietija), L. Šimkutė (Australija), V. Rubavičius, V. Kubilius, A. Baltakis, S. Parulskis, D. Judelevičius.
Paskui poetai, kaip visada, pasklido po Lietuvą. Baigiamasis vakaras įvyko gegužės 30 d. Vilniaus universiteto K. Sarbievijaus kieme. Dvidešimt devintuoju laureatu tapo Algirdas Verba. Premijos įteiktos Kornelijui Plateliui (už poezijos vertimus) ir poezijos skaitovei aktorei Monikai Mironaitei.

 

Janina Riškutė. Zigmo Gėlės premija – Vytautui Cinauskui

Skaityti

 

“Metai”, 1993 Nr. 7

Jau septyniolika ąžuoliukų ir liepaičių pasodino Z. Gėlės premijos laureatai. Šiemet ši premija už geriausią metų poezijos debiutą paskirta V. Cinauskui. Jo eilėraščių knygą. „Kad būtume šalia“ 1992 m. išleido „Vagos“ leidykla. Poetui teko patirti tremtinio dalią, jo eilėraščių, publikuota, ir antologijoje „Tremtinio Lietuva“. V. Cinauskas į savo knygą įdėjo tik kelių pastarųjų metų eilėraščius. Poetas stengiasi apmąstyti tragišką patirtį, apibendrinti ją meniniu -vaizdu, todėl jis išsako ne savo emocijas, kalba apie kitus žmones, sulaužytus likimus, istorijos girnas. Z. Gėlės muziejuje vykusioje poezijos popietėje apie V. Cinausko kūrybą kalbėjo kritikas V. Sventickas, laureato knygos redaktorė J. Riškutė, Z. Gėlės premijos 1992 m. laureatas E. Ališanka. V. Cinauskas paskaitė savo naujausių eilėraščių, jų; skaitė ir aktorė D. Cinauskaitė.
Z. Gėlės premiją ir pereinamąjį prizą, kuriame išgraviruotos visų laureatų pavardės, V. Cinauskui įteikė Šiaulių rajono valdybos pirmininko pavaduotojas B. Čekanauskas, kultūros skyriaus vedėja V. Jurešienė. Šiaulių rajono valdyba perėmė Z. Gėlės premijos šeimininko funkcijas iš Naisių kolūkio.
Tradiciniai šventės elementai – laureatų gėlės ant Z. Gėlės kapo Sereikių kapinaitėse, ąžuoliuko sodinimas. Z. Gėlės muziejaus direktorė B. Stumbrienė pasakojo apie Z. Gėlę ir jo gimtuosius Naisius. Jau dabar galvojama apie poeto (1894 –1912) gimimo, šimtmetį, norima ta proga kitąmet į Naisius sukviesti visus Z. Gėlės premijos laureatus.

 

Moksleiviams, rašantiems poeziją

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 05 22

Gegužės 26 d., 16 val. Jūsų vėl laukia Rašytojų klubas (K. Sirvydo 6, Vilnius). Jūsų jaunais balsais pradėsime Poezijos pavasario skaitymus. Sklinda gandas, kad šiemetiniame literatų konkurse jaunų poetų balsas buvo stiprus. Patvirtinkite šią viltingą žinią. Laukiame visų – jau pasireiškusių ir ne, laureatų ir nuskriaustųjų, narsuolių ir slapukų, tradicijos ir pokšto šalininkų. Skaitysite dešimtį minučių salėje, kurioje plevena klasikos ir maišto dvasia. Mielai paklausytume moksleivių kritikų žodžio, skaitovų meno. Galite tiesiog ateiti, galite pasiteirauti telefonu 62 96 27. Vakaro vedėjas – poetas Valdas Kukulas.
Garbūs vyresnieji poetai, skaitytojai, mokytojai, tėvai! Tikimės, kad Jūs taip pat ateisite į susitikimą su mūsų poezijos viltimis.

 

Poetai, eiliakaliai

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 05 22

Kviečiu jus į vakaronę „EILĖRAŠČIAI PER NAKTĮ“. Kviečiu, žinoma,
ir klausytojus.
Tai paprastų stebuklų naktis: vienintelį kartą per metus vienodom teisėm (10 minučių) reiškiasi vainikuotas talentas ir apšauktasis grafomanu, pasaulio įžymybės ir provincijos bardai, klasikinė deklamacija ir gestų bei vaizdų poezija.
Tu rašai ir slepi. Tu beturi keletą jaunystės posmų, Tu sueiliavai politinio gyvenimo intermediją arba parodiją – šis vakaras yra vienintelis, kai gali visa skaityti be drovėjimosi. Dailininkai) muzikantai, aktoriai, politikai, gydytojai.
Jūs rašote taip pat, ateikite!
Rimties ir žaismes vėrinys – šio vakaro stilius. Netikėtumai – reiškinys, kurio
labiausiai tikimasi.
Pauzės, intarpai, paraleliški judėjimai:
šio vakaro neįtikėtinas prizas;
NAKTIES EILĖRAŠČIO varžytynės (teperka laikraščiai ir žurnalai);
aukcionas;
be abejo, kavinė;
kai kurių požemio objektų iškilmingas atidarymas vidurnaktį;
kita.
Renkamės gegužės 27 d., 21 val. Rašytojų klube, K.Sirvydo 6, Vilnius.

Panaktinis Valentinas SVENTICKAS
TEL. 62 86 43

 

Valentinas Sventickas. Taip, ir Poezijos pavasaris

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 05 22

Poezijos paslaptis yra ritmas.
Mūsų literatūrinio gyvenimo ritme gegužio dūžis skelbia: ateina Poezijos pavasaris.
Dvidešimt devintas.
Visoks jis būdavo, bet – buvo ir tebėra.
Šiemet Poezijos pavasaris ypač daugiabalsis. Laukiame poetų iš Kanados, Švedijos, Norvegijos, Suomijos, Danijos, Austrijos, Vokietijos, Gruzijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Baltarusijos, Sankt Peterburgo. Vilniuje tebeplevena festivalio LIFE dvasia, pasaulinio garso spektaklių įspūdžiai. Tebus čia paprastai priminta, kad kiekvienas svečios šalies poetas yra taip pat atskiras pasaulis, tylus kūrybos veiksmas – be dekoracijų ir fejerverkų. Nekėlėme reklaminio triukšmo, netinka jis prie eilėraščių, bet žinome, kad mūsų žmonės vis tiek ateis paklausyti savų ir pasaulio poetų. Miela čia pasakyti, kad pavasaris pašaukė į Lietuvą išeivijos poetus – Kazį Bradūną, Lidiją Šimkutę, su jais taip pat susitiksite, šiuo žodžiu norėtųsi pakviesti visus išeivijos poetus, kurie lankosi gimtinėje, įsilieti į Poezijos pavasario renginius taip pat natūraliai kaip saviškius.
Tikėdamiesi sulaukti kone dviejų dešimčių užsienio rašytojų, Europos rašytojų kongreso prezidento Joheno Kelterio (Šveicarija), šįkart renginius gegužės 26 d. pradėsime rimta tarptautine diskusija „Poezija XX amžiui besibaigiant“ (kalbos permainos, žanrų likimai, eilėraštis politinių pervartų laiku, masinės informacijos priemonių kontekste). Salė su sinchroninio vertimo technika nėra didelė, tad ne visus poetus į šį pokalbį galėsime pakviesti. Gal tik pasiryžusius pasisakyti. Bet pokalbis bus paskelbtas spaudoje.
Šiame savaitraščio puslapyje spausdinamas susitikimų anonsas. Mįslių nėra daug. Skuodo pusėn sukama prisimenant S.Daukanto sukaktį, Prienų apylinkės traukia V.Mykolaičio-Putino jubiliejiniais metais. Matote, kad poetai bus kalbinami visokiomis tarmėmis. Sakykim, prie Daugų lauks dzūkai – čia įvyks susitikimas mirusio lagerių ir tremties poeto Boleslovo Mačionio gimtojoje sodyboje. Alytuje, žinoma, taip pat. Tolimų kraštų poetus mėginsime įtikinti, kad gražus bei svetingas ne tik Vilnius ir Kaunas. Lenkijos lietuviai šiemet taip pat neužmiršti – gegužės 18 ir 19 d. mūsų poetai lankėsi Punske ir Seinuose, grįždami surengė susitikimų Lazdijuose.
Kaune, Vilkaviškyje, Vilniuje bus skelbiami Poezijos pavasario laureatai ir prizininkai, pabaigos vakare Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kieme girdėsime juos visus, taip pat visus mūsų svečius.
Dėkui „Vagos“ leidyklai, spėjusiai laiku išleisti „Poezijos pavasario“ almanachą. Regis, almanachas gali nustebinti netikėtumais – jį visai savarankiškai sudarė jaunas poetas Eugenijus Ališanka. Ši knyga (žinoma, ir kitos) bus pardavinėjama renginiuose. Įvyks susitikimų Vilniaus knygynuose – autorius ir knygas matysite kartu. Pakartosiu, ką pernai sakiau, – poetų ir skaitytojų susitikimai darosi svarbesni, tartum atstoja publikacijas, nes tikrosios poezijos knygas nūnai leisti tikrai nepigu.
Smagu girdėti apie kultūros žmonių
savarankiškas iniciatyvas, štai praėjusį šeštadienį Varėnos kraštuose į savąjį pavasarėlį rinkosi vaikų poetai, birželio pradžioje Poezijos pavasarį pratęs Klaipėda, poetas kunigas Ričardas Mikutavičius prasitarė keliaująs į Australiją, tad susitikę pasvajojome: gal ir tą šalį pasieks pavasarinis lietuvių poezijos aidas… Savų sumanymų, rodos, turi televizija, radijas, spauda. Žurnalistus kviečiu į spaudos konferenciją gegužės 24 dieną, 15 valandą.
Kol nėra tikrų lietuviškų pinigų, talonais ar doleriais poezijos įkainoti neketiname. Dėl to visi Poezijos pavasario skaitymai bus išties brangūs, t.y. – nemokami. Tikrai. Neslėpsiu, Lietuvos rašytojų sąjungai ir kitiems rengėjams visa nepigu (transportas, kuras, viešbutis ir valgio šaukštas svečiams, renginių atributika). Rūpesčių ir išlaidų nesikratė Vilniaus ir Kauno savivaldybės, žada padėti Kultūros ir švietimo ministerija. Dėkui svarbiausiam renginio rėmėjui – Vilniaus viešbučiui „Žaliasis tiltas“ (direktorius Narimantas Keižys). Ačiū už labdaringą paramą firmai „Lakštas“. Dėmesio! Mielai apkabintume ir pagerbtume didesnį rėmėjų būrį. Telefonai 62 96 27, 22 39 19 ir 62 86 43 budi.
Pasidarėme bėgantys žmonės. Skubantys, tvarkantys begalę reikalų, šiurpstantys prie kainoraščių – tokie šiokiadienių pasišiausėliai. Gal bus nelengva, bet ištrūkite iš kasdienybės sūkurio, ateikite paklausyti poezijos. Poezija neįkalbinėja, kad ją mylėtumėt, ji tiesiog kalba už jus ir su jumis.

 

Janina Riškutė. Zigmo Gėlės premija

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 05 22

Naisiuose, Zigmo Gėlės tėviškėje, gegužės 4 d. būta sujudimo. Už geriausią metų poezijos debiutą Zigmo Gėlės premija įteikta Vytautui Cinauskui. Laureatai V. Cinauskas ir E.Ališanka padėjo gėlių ant poeto kapo Sereikių kapinaitėse, pasodino po tradicinį ąžuoliuką. Mat pernai premija buvo įteikta vėliau, biržely, ir E. Ališankos ąžuolas liko nepasodintas. Abu laureatai tremtiniai prie paminklo keturiolikos kaimų tremtinių atminimui pasodino baltąją akaciją. Kelių dalių renginio šeimininkė – Z. Gėlės muziejaus direktorė Birutė Stumbrienė pasakojo apie Z. Gėlę ir Naisius, pakvietė kitąmet, švenčiant Z. Gėlės (1894-1912) šimtmetį, atvykti visus laureatus. Jų jau septyniolika: V. Jasukaitytė (1977), A. A. Jonynas (1978), R. Vanagas (1979), V. Marcinkevičius (po mirties, 1980), P. Balčiūnas (1981), D. Dubickaitė (1982), G. Dabrišius (1983), V. Braziūnas (1984), T. Marcinkevičiūtė (1985), N. Miliauskaitė (1986), A. Balbierius (1987), M. Jurgelevičienė (1988), A. Marčėnas (1989), D. Jazukevičiūtė (1990), S. Parulskis (1991), E. Ališanka (1992), V.Cinauskas (1993).
V. Cinausko eilėraščių rinkinį „Kad būtume šalia“ išleido „Vaga“ (1992), eilėraščių publikuota ir antologijoje „Tremtinio Lietuva“. Z.Gėlės muziejuje vykusioje poezijos popietėje V. Sventickas atkreipė dėmesį į V.Cinausko sugebėjimą „vaizdingai eiliuotai pasakoti, atkurti įvykį, biografiją, veiksmą“. E. Ališankos žodžiais, „tokią poeziją reikia pagrįsti savo asmeniniu išgyvenimu“. Apie laureato poeziją kalbėjo ir jo knygos redaktorė J. Riškutė. Laureatai paskaitė naujausių eilėraščių. V. Cinausko kūrybos skaitė jo sesuo aktorė D. Cinauskaitė.
Z. Gėlės premiją V. Cinauskui įteikė Šiaulių rajono valdybos pirmininko pavaduotojas B. Čekanauskas; kultūros skyriaus vedėja V. Jurešienė įteikė pereinamąjį prizą, kuriame išgraviruotos visų laureatų pavardės. 15 metų Z. Gėlės premijos šeimininkas buvo Naisių kolūkis, o nuo 1992-ųjų ja rūpinasi Šiaulių rajono valdyba, jos kultūros skyrius. Ne vienas gražiu žodžiu minėjo Naisių literatūrinių tradicijų iniciatorių ir rėmėją – kolūkio pirmininką Česlovą Karbauskį. Nuo 1969 m. Naisiuose buvo organizuojamas respublikinis literatų konkursas „Gėlynas“; 1977-aisiais gimė nauja tradicija – Z.Gėlės premija už geriausią poezijos debiutą.

 

Jonas Linkevičius. Poezijos pavasarėlio akordai

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 05 29

 Po trejų metų pertraukos Varėnos rajono pakrašty, girios pašonėje išsirangiusioje Uosupio kilpoje, prie poeto Anzelmo Matučio Drevės vėl nuskambėjo nuaidėjo Poezijos pavasarėlis. Į šeštąją vaikų poezijos šventę sugužėjo nemažas varėniškių būrys, atvyko svečių iš Alytaus, iš Marijampolės rajono Igliaukos A.Matučio vidurinės mokyklos, iš Vilniaus.
Pasakiškai pabrangusius kilometrus į šią šventę padėjo nugalėti dzūkiškas organizatorių nuoširdumas, pagarba savo krašto numylėtiniams vaikų poetams A.Matučiui ir M.Vainilaičiui, kurių jubiliejiniai gimtadieniai buvo gražiai paminėti šių metų sausį. Beužslopstantį Poezijos pavasarėlį atgaivinti ėmėsi Varėnos, Rudnios literatai, pedagogai, valdžios žmonės. Jiems į pagalbą atėjo vietinė „Gintaro“ firma, jos generalinis direktorius V.Mickevičius. Firmos rūpesčiu atnaujintas Drevės namelis, sutvarkyta aplinka, įrengta estrada, skirta lėšų premijai už geriausią metų eilėraštį vaikams, net vilniškių atvykimui į šventę. Galima tik pasidžiaugti, kad vaikų literatūra suranda vis naujų rėmėjų ne tik centre, bet ir rajonuose.
Bene pats ryškiausias šventės akordas – naujo, jau trečio Poezijos pavasarėlio laureato vainikavimas. Įdomu, kad laureatą išrenka jaunieji varėniškiai. Pirmiausia keletą gražiausių metų eilėraščių vaikams iš spaudos atrenka rajono literatai, Knygos draugijos skyrius ir išspausdina juos „Merkio krašte“. Tuos eilėraščius įvertina jaunieji skaitytojai, savo nuomonę jie raštu ar telefonu praneša komisijai. Šiais metais laureate tapo klaipėdietė poetė Dalia Kudžmaitė. Pasigrožėkime jos netradiciniu premijuotu Vėlinių ciklo eilėraščiu.

KAUBURĖLIŲ ŠALIS

Čia medžių ir paukščių,
Šimtų kauburėlių
Šalis, čia pirmas suvirpa
Saulelės gailus spindulys.

Čia pats mėlyniausias
Kaitroj –
Šulinėlio vanduo,
Čia ilgas ir giedras
Baltų chrizantemų ruduo.

Čia krūmas kiekvienas,
Kiekvienas šešėlis brangus.
Ir permirkęs takas,
Ir Vėlinių baltas dangus…

Pirmasis laureatę pasveikino poetas M.Vainilaitis. Jis pasidžiaugė, kad Poezijos pavasarėlio laureato garbė yra tekusi jam pačiam ir jo mokinėms – poetėms Zitai Gaižauskaitei ir Daliai Kudžmaitei. Jo žodžiais, pirmoji – skambi kaip gegutė, antroji – graudi ir gili kaip dzūkiška daina.
Šventėje skambėjo aktorės J.Valančienės deklamuojami A.Matučio posmai, naujais eilėraščiais džiugino Poezijos pavasarėlio laureatai D.Kudžmaitė ir M.Vainilaitis. Pasirodė ir jaunieji literatai, skaitovai… Nebuvo nuskriausti ir suaugusieji: jiems savo kūrinius skaitė poetai P.Keidošius ir V.Rubavičius. Šventišką nuotaiką stiprino kompozitoriaus J.Gaižausko šeimos ansamblio atliekamos dainos A.Matučio žodžiais, jo muzikiniai kūriniai, pedagogės B. Švagždienės, šventės organizatorės ir vedėjos, lyriniai intarpai.
Kol kas dzūkiškas Poezijos pavasarėlis oficialiai nėra pripažintas kaip sudėtinė kasmetinio lietuviško Poezijos pavasario dalis, nors iš tikrųjų taip yra. Turim rūpintis, kad Poezijos pavasarėlis gyvuotų, plėstųsi, taptų visos Lietuvos Poezijos pavasarėliu.

 

Bernardas Brazdžionis. Pavasario vardų linksmybės. Vaidilos Valiūno oracija

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 06 05 

Visvydas viską išvydo,
Vizgirda viską girdėjo.
Vienas tiktai be pavydo
Viskanta viską kentėjo.

Mažvydas verkdamas tarė:
„Imkit mane ir skaitykit…“
Jam tūravojo Tatarė:
„Jeigu į Dievą kas tikit…“

Vertė vagas Kristijonas
Žodžių žagre žambine.
Krikštijo Kristupą Jonas
Ne Jordane – Nemune.

„Pulkim ant kelių“ čiulbėjo
Strazdas gegučių chore.
Skliautas bažnyčios drebėjo
Tartum didžiulė giria.

Vygandas gandą išgirdo.
Kūno tamsoj nepraganęs,
Aušvydas auštant pakirdo,
Vaižgantą gundė raganės:

„Nutautas jei nenutauto
Verpdamas svetimą nytį,
Grįžkim į grįžtančią tautą,
Būsim visi išganyti“.

Apdengė žaizdos ir dėmės
Mūsų ir sielas, ir kūnus,
Viską į vidų suėmęs,
Glaudė ir slaugė Vydūnas.

Ranką Maironis uždėjo
Gydyti sielos skausmų,
Putinas visas žydėjo
Žemės žiedų skaidrumu. –

Vėlei stebuklo prikeltą
Sveikinam Lietuvą sveiką,
Norim širdy, kad nešalta
Būtų, paklausius Noreiką.

Ačiū, mum lemtas likime,
Baigiam išbristi tą liūną,
Esam kaip ką tik užgimę,
Girdint vaidilą Valiūną.

Šį eilėraštį Bernardas Brazdžionis atsiuntė Laimonui Noreikai, kad šis perskaitytų Poezijos pavasary (skaityta Sarbievijaus kieme) ir perduotų „Literatūrai ir menui“. Ačiū! –
Redakcija

 

Vladas Braziūnas. Aukso krislai šventės kasdienybėj

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 06 05

Važiuojam, staigarojam, trinamės, laukiam, valgom, laukiam, staigarojam, važiuojam… Pagaliau vėl laukiam, pagaliau ateina penketas minučių kiekvieno poezijai, skaitomai penketui, penkiasdešimčiai ar penkiems šimtams. O tada vėl važiuojam, laukiam… Kaip ir kasdienėj kasdienybėj. Tik tiek, kad į Poezijos pavasario kasdienybę – žinai – nukris tas Poezijos aukso krislas, tikėtas ar nesitikėtas. Važiuodami Palemonan, Kaune iš sausakimšos „Latvijos“ ilgai smaksojom visokiausių blizgančių burbulų srovėn – plaukė jie „Keturių ratų“ šventėn. Tenai Vytautas Kernagis pirma mostagavo prie visokių stiprintuvų ir mum pamojo: „Čiulbingala negali nelakštėti!“ Taigi. Kas kam. Bet keisčiausia, kad Palemonan traukia ir kiek jaunimėlio, ir pagyvenusios mokytojos, ir šiaip skarutėm ryšinčios moterys, vaikais už rankų vedinos. „Jaunesnis būdamas, į Poezijos pavasario šventę lėkte lėkdavau lyg į kokį „kermošių“, – antai anketuojamas prisipažįsta Algimantas Baltakis. O tie žmonės, daugiausia vis tie patys, šiaip gal ir nerandantys kada paimti knygos, nepratę, – kartą per metus jie eina tarytum į atlaidus. Klauso. Gal tai iš tikrųjų – klausytojų, o ne skaitytojų gentis? Gal tikrai jai nelabai būtinas rašytinis žodis, gal poeto balsas ją smelkia kiaurai – kaip kunigo? Kitąmet būtinai reiktų pakalbinti šitos šventai prieraišios, gyvybingos genties žmones.
Dabar jie klausos Petro Venclovo, „Gadulos“ etnografinio ansamblio ir pučiamųjų kvinteto „Fanfarų“, paskiau Kauno mero Arimanto Račkausko, skelbiančio, jog šiemetinis poeta laureatus – Algirdas Verba. „Laureatas kaip reta“ (taip tituluojasi pats) uždega visą aukuro ugnies ūgį, šventė oficialiai suliepsnoja, rungiasi poezija ir mikrofonai, šie dažniausiai laimi, ir laimingai aidi Mechaninių lakštingalų slėnis. Tepasakysiu, kas būtinai būtina: Donaldas Kajokas „Nemuno“ žurnalo prizą įteikia debiutantui Benediktui Januševičiui, Kauno pedagogai prizą skiria Stasiui Anglickiui, tradicinis vilkaviškiečių prizas dar laukia Petronėlės Orintaitės,– ir važiuojam klausytis tikrų tikriausios gegutės Pilotiškėse, Putino sodybos medžiuos, kai mes seklyčioj už balto stalo skaitėm eiles, bet labai nedaug, o šiaip šnekučiavomės su šeimininku Antanu Mykolaičiu,
Putino sūnėnu, ir jo šeimyna. Tasai pasižmonėjimas toks tikras, kad jo nenupasakosi, kaip neaprašysi ir dovanotųjų jazminų iš savo sodo ar pieno, sūrio antrajam, šeimininkų gyvenamajam gale. Pamatėm jų gyvenimą, žurnalistiniai smegenys užsifiksavo problemą, kurios čia bėgliai nesinori nė dėstyt, kol kas tetarsiu: būtinas aukščiausios valdžios dėmesys šiems gražiems geranoriams žmonėms, būtina stipri medžiaginė parama jiems, ūkininkams, keturiese besiglaudžiantiems poroj kniumbančių kambarėlių ir nereiškiantiems pretenzijų į
gerąją, memorialinę namo pusę, nors formaliai ir galėtų. „…ir daug viltingų pažadų po tavo kojų…“ – skaito Olita Dautartaitė, sėdam „Nivon“ ir ištirpstam lietuje, paskiau skubėjime, užmiršime.
Ne. Pilotiškių neužmiršim. Ir Veiverių, kur pirmąsyk skaitėm (be Olitos, ir trys barzdos: Romo Daugirdo, Antano A. Jonyno bei maniškė) – policijos nuovadoj. Buvusius kultūros namus mat atsiėmė šauliai ir, matyt, tą nuovadą priglaudė. Šiaip ar taip, jautėmės saugūs, o netolimoj kavinukėj dailiai padainavom bei patyrėm, kokia stipri ir gardi Stakliškių kaimynystė.
Patys Prienai turi gražų kultūros centrą (prie jo išlipus, Lidija Šimkutė paklausė: „Ar mes dar vis Kaune?“), tame centre – dar gražesnių sumanių darbuotojų. Ir visai be reikalo paskiau viena iš jų, Zita, net ašarėlę nubraukė, kad šit, keldami laurelę į laureato sveikatą, mes esantys tokie be galo žavūs, o jinai vakare prieš klausytojus ir žiūrovus neįstengusi mūsų tokių žavių atskleisti. Ką jau čia! Turėčiau iš širdies sakyt, kad tas vakaras buvo šauniai sumanytas ir geresnis už šimtą kitų, kur tekę būti skleidžiamam, – bet negi Zita patikės! Nebent Keistutis Naivakas išaiškintų eilėmis.
Kaip jau ten buvo Vilniuj, Sarbievijaus kieme, oriai vėluodama parodys televizija. Tik vėl mažumėlė būtinų žinių: Monika Mironaitė pelnė poezijos skaitovės prizą, jį įteikė Vilniaus miesto valdybos Kultūros skyriaus vedėjas Antanas Petrauskas. Valstybinė įmonė ,,Rimeda“ skyrėprizą lietuvių poetui vertėjui: už T. S. Elioto
vertimus prizą pelnė Kornelijus Platelis, įteikė įmonės generalinis direktorius Stasys Miežonis. „Dovanos“ akcinė bendrovė pagerbė lietuvių poezijos vertėjus – gruzinę Meri Šalvašvili ir gudą Alesį Razanavą. Juos pagarbino bendrovės generalinis direktorius Bronius Vintys. O didžiausias Poezijos pavasario organizatorius Valentinas Sventickas padėkojo svarbiausiam renginio rėmėjui – Vilniaus „Žaliojo tilto“ viešbučiui, „Lakšto“ firmai, Vilniaus ir Kauno savivaldybėms, Kultūros ir švietimo ministerijai.
Vėl kasdienybės kasdienybė, pilna savigraužos, kad va nieko nebespėji ir nebemoki parašyt. Lieka guostis, kad ir joje kartais, anot Matso Trato (Traat), „Poezijos arklelis sužvengia balsu, veriančiu širdį“ (versta S. Gedos). Ne vien. Prisimeni, tarkim, kad štai per susitikimą susipažinai su Vilniaus A. Jonyno mokyklos vaikais. Jie silpnaregiai ar dar liūdniau, bet užtat jie iš tikrųjų tave girdi ir nori girdėti. O Anykščių „Šilelio“ poilsio namuose, kur stovyklavo Lietuvos menininkų (žmonių, turinčių kokią nors negalę) klubas „Gaja“, kybartietė Bronė Vyšniauskienė, šiaip keramikė, įteikė mums pačios tądien tamtyč pasiūtą Poezijos pavasario Paukštę. Plasnojo jinai su mumis visur, tegu paskraidžios ir po savaitraščio puslapius. Taip raiškiai Poezijos pavasaris dar nebuvo įsikūnijęs jokian padaran. Tiesa, Paukštė dar nekrikštė. Gal toj popietėj eiles skaitęs Juozas Šalkauskas paskelbtų per radiją jos vardo konkursą?

Jurgis Kunčinas. „Šiaurės grupė“ atlaiko poetinį frontą ir garbingai sugrįžta į sostinę

Literatūra ir menas, 1993 06 05

Pasak žilų senelių, Skuode Poezijos pavasaris viešėjo prieš 27 metus. Po ketvirčio amžiaus čionai susiruošė perdėm vyriška kompanija. Garsioji RS nuosavybė – 2 t keliamosios galios autobusas „MERCEDES BENZ“ nesunkiai sutalpino poetus A. Baltakį, Lotarą Balcerį iš Marburgo, Alfredą Franckaitį iš Verbleko, aktorių Laimoną Noreiką, Kornelijų Platelį, baltarusių poetą ir vertėją Olesį Rozanovą ir šių eilučių autorių. Vienintelė moteris, vykusi kartu, žurnalistė Alma Granauskienė Skuode mostelėjo skarele ir mistiškai pranyko. Kaip ir Žemaitijos sūnus iš garsiųjų Kaukolikų, „ Literatūros ir meno“ žmogus Kazys Jonušas. Tiesa, drauge turėjęs vykti prominentas Aidas Marčėnas taip bijojo vėluoti, jog tąnakt net miegojo RS klube, apsikabinęs brangų Naktinių Skaitymų prizą – Edmos Kelmicko dovanotą ikoną, tačiau taip ir pramiegojo…
Skuodas poetus sutiko nuoširdžiai, dalykiškai, kad ir be pompos. Dalis poetų skaitė eiles miesto sodely prie „Mūro kryžiaus“, kita dalis – A. Baltakis su skuodiškiu S. Jonausku bei rajono literatu V. Pociumi – džiugino Gėsalų pagrindinės mokyklos poezijos mylėtojus. Tai buvo vienintelė mokykla, panorėjusi priimti poetus.
Skuodas – Daukanto žemė. Posmai ir ištraukos iš Daukanto „Būdo“ skambėjo prie Daukanto klėtelės Kalviuose. L. Noreikos perskaityti Simono Daukanto žodžiai apie lietuvių kalbą aidėjo kaip įspėjimas – nepamirškit, globokit, saugokit!
Vakarienė Skuodo klebonijoje (poeto R. Daugirdo senelio nuosavybė) virto literatūriniu vakarėliu, diskusija, internacionaliniu religiniu vakaru: A. Franckaitis – pastorius, dvasininkė ir vokiečio L. Balcerio žmona. Bendrauta buvo nuoširdžiai.
Antroji diena, rodos, irgi nė kiek nenuvylė nei „MECĖDESO“ įgulos, nei jos laukusių žmonių. Pakeliui į saulėtą Radviliškį vyrija aplankė Mosėdžio akmenynus ir ilgam įstrigo Orvydų sodybos labirintuose. „Tai reikia pamatyti, – kartojo man apstulbęs Lotaras Balceris, – apie šitą sodybą reikia išleisti knygą!“ L Noreika, nusirašęs nuo Orvydo akmens ilgiausią tekstą, jau skaitė jį Radviliškio centrinėje bibliotekoje, kur prie svečių prisidėjo ir energingas jaunas poetas, „Kalvarato“ autorius Ričardas Šileika. Tiesa, eiles jis skaitė tik Baisogaloje, tradiciškai svetingai sutikusioje poetus. Komaro rūmuose (dar neprivatizuotuose!) slėpėmės nuo palaimingo lietaus – palaimingai mirko jame visa Lietuva grįžtant namo…
Net valstybės šiaurėje jau žydi jazminai ir plaukia žyduoliai rugiai. Gamta gerokai aplenkė kalendorių, žmonėms darbų nestinga visur. Tai kas, kad į Poezijos pavasario renginius nebeplūsta minios kaip prieš dešimtį ar daugiau metų. Ateina tie, kuriems ji iš tiesų rūpi. Kad ir nebelengva įpirkti naujausiąjį almanachą – jį dovanų gavo tik keletas.
Visą frontą atlaikiusi vyrija – nebe naujokai šiose kelionėse. Užtat marburgiečiui L. Balceriui įspūdžių būta per akis. Jam buvo nuostabu, kad poetai Lietuvoje taip gerbiami, patiko, kad su „seniais“ drauge skaito ir jaunimas, ir „vietiniai“ eilių rašytojai. Per tas kelias dienas pats Lotaras sakosi parašęs bent dešimtį eilėraščių lietuviška tematika. Tiesa, baltarusis Olesis Rozanovas, Martinaičio bei Gedos vertėjas, irgi buvo uolus – apie Kukutį jis yra išvertęs daugiau eilių, nei jų parašęs Marcelijus M.! Tokių pavyzdžių pasaulinėje poezijoje tikriausiai ne tiek jau daug. Savaip kelionė naudinga buvo visiems. K. Platelis davė daug vertingų patarimų R. Šileikai, o A. Baltakis papildė mano žinias apie vyresniąją lietuvių poetų kartą. Gyvename kitus laikus, pamaniau lipdamas iš „MERCEDES BENZ“ Moniuškos gatvėje. Juk Ričardas Šileika nepasižadėjo rašyti „geriau nei iki šiol“. O aš irgi toli gražu ne su visais Algimanto vertinimais bei traktuotėmis sutikau. „Šiaurės grupė“ tačiau grįžo smagi, pasidairiusi po atokesniąją Lietuvą, o susitikusi baigiamojoje vakarienėje, galėjo drąsiai tarti: kelionė neprailgo, šventė buvo smagi ir… taip, ir prasminga.

Vilnius-Skuodas-Radviliškis-Baisogala-Vilnius
1993.V.28-29

 

Jonas Strielkūnas. Poezija lyjant

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 06 05

Lijo, kai mes, pasisiūbuodami nuo kalvelės ant kalvelės, važiavome į Alytų. Lijo, kai ieškojome miesto merijos ir stovėjome prie Laisvės paminklo. Lietus kėlė nykokas mintis: ar reikia tos Poezijos pavasario šventės, ar reikia šiais visuotinio sumaterialėjimo laikais pačios poezijos? „Reikia“, – tarytum patvirtino poeto Anzelmo Matučio namas-muziejus, ant kurio sienų margavo įvairiaspalviai knygų viršeliai ir kadaise poetui padovanotos tautines juostos. „Reikia“, – pasakė kito – Dariaus ir Girėno –muziejaus šeimininkas, kultūros centro „Skrydis“ direktorius Vytautas Burinskas, už savo santaupas įrengęs tokią narsiųjų lakūnų atminimo ekspoziciją, kurios galėtų pavydėti ne viena valdininkų globojama įstaiga.
„Poezija nemiršta ir sunkiausiais laikais“, – bylojo Atžalyno kaime, poeto tremtinio Boleslovo Mačionio gimtojoje sodyboje senas skroblas, po kuriuo bidone užkasti laukė savo dienos jo eilėraščiai. Stovėjome po tuo skroblu, klausėmės poeto brolio Vytauto pasakojimų, tremtinių choro dainų, ir nežinia, ar lietaus lašai, ar ašaros žvilgėjo ant ką tik pašventinto paminklinio akmens ir ant kaimiečių veidų. Deja, iki šiol neišleista B. Mačionio poezijos rinktinė, nors per Atgimimo metus pasaulį išvydo daug menkaverčių leidinių ir Vilniuje, ir Alytuje.
„Reikia poezijos laikraščio ar žurnalo“, – pageidavo vietinis literatas per vakarą dailiųjų menų mokykloje. Deja, visi beveik vienbalsiai tuojau pat paneigė tokio sumanymo realumą, paaiškėjo, kad net ir penketas Alytaus literatų nesugeba susišnekėti ir išleisti rajono laikraštyje bent puslapio poezijos. Ir vėl drauge su tuo nesibaigiančiu lietumi į galvą ėmė lįsti nei šiokios, nei tokios mintys. „Kažkas papuvę danų karalystėj“, – prisiminė Šekspyrą gal ne tik su mumis keliavusios mielos Hamleto tėvynainės Lene Heningsen ir Kamila Kristensen, bet ir gražiai Dzūkijos sostinėje sutikti bei palydėti Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos sekretorius V. Sventickas, aktorė A. Čepaitytė, vertėjas A. Samalavičius, poetai D. Pranckietytė, V. Kukulas, V. Rubavičius bei šių eilučių autorius.

 

Ramutė Skučaitė. Mielieji žmonės, klausęsi mūsų Vievyje ir Elektrėnuose,

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 06 05

kaip daug mes vieni kitiems nepasakėm! Argi nereikėjo pasakyti apie tą baltą pinaviją, kurią po vakaro padovanojo mažas berniukas, atsargiai truktelėjęs mane už rankovės, apie tą moterį, kurią vos vos išgirdau: jūs panaši į mano motiną?
Argi nereikėjo pasakyti apie tą akimirksnį, kai tebevirpėjo drėgname ore „čir vir vir pavasaris!“, o nuo laiptų švieste švietė mažų choristų – čiulbančių paukštukų – akys?
Argi nereikėjo pasakyti, kad reikia mūsų vaikams pasakų, kuriose laimi ne tas, kurs greičiau bėga, taikliau šaudo, o tas, kurs turi gerą širdį… Kad mergytė, numetusi blizgantį žvynuotą rūbelį, staiga pražydo mūsų lietuje kaip erškėtrožė?
Argi nereikėp pasakyti apie lietų, gaivinantį perdžiūvusią žemę, apie negrįžtančią dieną, apie Viliją, kuri lyg skaidri upelė iščiurleno savo paprasto ir vienintelio gyvenimo istoriją? (Atleiskit, Vilija, mūsiškei ir užsieninei vyrijai, kad Jums nė gėlelės nedovanojo…)
Argi nereikėjo pasakyti apie metų metais gyvą žodžio ir širdies ryšį, kuris, ačiū Dievui, tebėra mumyse?
Reikėjo. Tai turėkim viltį – gal kitąmet…
Ačiū!

 

Mykolas Karčiauskas. Keli žodžiai…

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 06 05

Ne ataskaita, o keli žodžiai apie Poezijos pavasario renginius Šakių ir Vilkaviškio rajonuose, kuriuose dalyvavo Raimondas Filipas (Kanada), Valdas Gedgaudas, Petras Keidošius, aktorė Rūta Staliliūnaitė, Alvydas Šlepikas, gražiai talkinusi Raimondui Filipui skaitovė Daiva Dulaitytė, rajonų literatai.
Noriu cituoti Joną Aistį: „Gyvenimas susmulkėjo. Sužiaurėjo. Pasidarė šalta ir nesimpatiška. Jūs pasižiūrėkite į mūsų dainų apdainuotus bernelius dobilėlius, į mergeles lelijėles, kas juose paliko. Juos Tumas vadino podliecais ir broliais. Jūs pažiūrėkite, kas juose liko sava ir patraukiama.“ Taip poetas rašė 1934 metais. Taip yra ir dabar. Bet…
Buvo ir šiomis dienomis Poezijos pavasario renginiuose jaunų, vyresnio amžiaus žmonių, kantriai, su nuostaba akyse besiklausančių „Svetimi“ grupės poetų V. Gedgaudo ir A. Šlepiko manifestuojančių žodžių ar eilėraščių, susigraudinusių R. Staliliūnaitei skaitant Pertonėlės Orintaitės, šių metų vilkaviškiečių laureatės eiles dirvonų dukterims: „Šešupėle miela, /Pasaka sraunioji, / Kaip svajotą sapną vis tave girdžiu…“ Buvo tylūs, bet jaudinantys susitikimai su istorija ir šiandiena, su skulptorium V. Grybu, rašytoju, švietėju kun. A. Tatare, S. Nėrim. Poetės gimtinėj jau ūkininkauja jos sūnus su šeima, prisiglaudęs dar tvarte, dar ne name, kurio stiprybės pamatai tiek metų išstovėjo įaugę į žemę. Jis jau vaišino pirmuoju pačių kopinėtu medum, suslėgtu sūriu ir šviežiu pienu… Viskas savo rankom padaryta ir daroma, dar pasiguodžiant, dar vis su nelemtais lietuviškais atsiprašinėjimais, bet kaip tikra! Tartum tas po J. Basanavičiaus gimtinės kalvas išsivaikščiojusių dainos ąžuolėlių lapelių mirgenimas ar atgyjanti tiek metų partizanų žeminėse rūdijusių daiktų šviesa…
Kur tik lankėmės ir klausėmės rajonų šeimininkų, galėjom išgirsti Antano Tatarės žodžius: „Padariau, ką galėjau, tepadaro, kas gali, geriau.“ Tai ir atsakymas tiems, kurie vis abejoja, vis stengias atsikrenkšti ant Poezijos pavasarį puoselėjančių žmonių. Poezijos pavasaris visada yra ieškojimas, o ne atradimas.

 

Algimantas Čižauskas. Ponai bičiuliai poetai,

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 06 05

kodėl svarstote klausimus, kuriuos ne Jūs turite spręsti?
Tai aš ir kiti tūkstančiai tokių kaip aš, „šlapiu maišu trenktų“, taria savo žodį, reikia ar nereikia „Poezijos pavasario“ (rinktinės ir renginio), pirkdami, keikdami, klausydami, stebėdami, Jus dievindami ir ant kryžiaus kaldami.
Poetai – ne tik Tautos vadai, bet ir Tautos tarnai.
Aš manau, kad Poezijos pavasario reikia, nes vienas Jūsų parašė:

Myli – nemyli, myli – nemyli,
Vos tik išgėriau, vėl dar įpylė,
Na ir spėliok: myli – nemyli?
Aišku, kad myli, jeigu pripylė!

O aš pripilčiau Tam, kuris parduotų „Poezijos pavasario“ 1965,1969,1970,1979, 1971, 1972, 1974, 1975, 1976, 1977 ir 1989 metų rinkinius.

 

Pareiškimas

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 06 05

Vakaro „Eilėraščiai per naktį“ meru buvo beprecedentiškai tyčiojamasi iš manęs, ir tam pasityčiojimui nė kiek neprieštaravo vakaro vedėjas Valentinas Sventickas. Grupė „Svetimi“, o konkrečiai kažkoks D. Dirgėla, Įteikė man absurdišką prizą, viešai tyčiojosi iš manęs, ir, po to. Rašytojų sąjungos darbuotojos buvau pakviestas prie mikrofono. Visa ši nesąmonė (ar absurdiška komedija) gegužės 30 d. buvo perduota per Lietuvos radijo I programą „Literatūros akiračių“ laidoje, bet iš mano skaitytų eilėraščių per radiją buvo transliuotas tik vienas (be to, aš skaičiau ne pirmasis, o taip yra laidoje), – taigi klausytojai negali susidaryti objektyvaus vaizdo, ar nusipelnau tokio prizo. D. Dirgėlos įžeidžiamai kalbai Lietuvos radijas (V. Strazdelis) surado laiko, vadinasi, turėjo jo surasti ir bent keletui mano eilėraščių – juk klausytojai turi žinoti, už ką gaunu tokį prizą. Visa tai vyko su tyliu V.Sventicko pritarimu (o gal net ir jam organizuojant?), – jis juk galėjo visą šį įžeidinėjimą nutraukti. Be to, tuo metu nebuvau salėje, tad kam reikėjo specialiai pakviesti mane. Tai galiausiai prieštarauja ir šio vakaro tradicijoms, vakare skaito savo eilėraščius visi, ir, savaime aišku, iš jų nėra tyčiojamasi. Juo labiau kad tikrai tokio tyčiojimosi nenusipelniau, ypač iš tokio grafomano kaip D. Dirgėla ar pan. Gerai neatsimenu jo pavardės. Išvis nežinau tokio literato.
Tokio turinio pareiškimą pateikiau Rašytojų sąjungos valdybai. Jame pirmiausia prašiau apsvarstyti D. Dirgėlos ir vakaro „panaktinio“ V. Sventicko elgesį. Be to, jeigu masinės informacijos priemonės suteikia teisę D. Dirgėlai iš manąs viešai tyčiotis, girdint visai Lietuvai, manau, jos lygiai taip pat turi suteikti man teisę apsiginti! Priešingu atveju tai primena viešą terorizavimą, tyliai pritariant (o gal net ir skatinant) kai kuriems asmenims. Todėl prašau paskelbti šį mano pareiškimą „Literatūroje ir mene“.

KĘSTUTIS RASTENIS

P. S. Kadangi nesu Rašytojų sąjungos narys, manau, Rašytojų sąjunga labiau yra atsakinga už tokį elgesį mano atžvilgiu Rašytojų sąjungos renginy.

 

Valentinas Sventickas. Pabaigtuvių žodžiai

Skaityti

 

Literatūra ir menas, 1993 06 12

 Baigėsi šių metų Poezijos pavasaris. Tebūnie leista tarti pabaigos žodžius rengėjų grupės vadovui.
Svarbiausia ir brangiausia išvada – poezija tebeturi klausytojų ir skaitytojų, poetai tebenori su jais susitikti. Mūsų svečiai užsieniečiai – 14 poetų iš Austrijos, Baltarusijos, Danijos, Estijos, Gruzijos, Kanados, Lenkijos, Norvegijos, Suomijos, Švedijos, Vokietijos – dėl to gražiai stebėjosi. Šiemetinė naujiena – tarptautinė poetų ir kritikų diskusija „Poezija XX amžiui baigiantis“. Pokalbio stenogramą spausdins „Literatūra ir menas“. Dėkui mūsų Vyriausybės aparatui, nemokamai suteikusiam salę ir sinchroninio vertimo įrangą šiam pokalbiui. Šiemet pirmą kartą išleistas lankstukas (lietuvių ir anglų k.) apie Poezijos pavasarį. Poetai lankėsi šiemetinių iškilių sukaktuvininkų – S. Daukanto ir V. Mykolaičio-Putino – gimtosiose vietose. Paaiškėjo, kad tikra būtinybe tampa „Eilėraščiai per naktį“ – nestigo nei skaitančių, nei klausančių, buvo ir rimtumo, ir žaismės, tradicinių tekstų ir poetinių akcijų. Ačiū Liudvikui Jakimavičiui, puikiai atlikusiam „užsakymą“, – jis parašė ir vidurnaktį perskaitė odę (hegzametru) per kasdieninio poreikio požeminių objektų atidarymą. Jaunimas sutiks, jeigu pasakysiu, kad atsirado dar viena literatų bendravimo vieta – rašytojų rūmo kiemelis.
Iš viso Poezijos pavasario dienomis įvyko daugiau kaip 40 susitikimų. Regis, turėtų prigyti susitikimai knygynuose. Bet gal ne tik Vilniaus – čia žmonės jaučia renginių perteklių. Daugiausia klausytojų susirinko Lakštingalų krantinėje prie Kauno. Bet išties brangūs buvo tie, kurie lietingą dieną vis dėlto atėjo į Vilniaus universiteto K. Sarbievijaus kiemą. Tad įspūdingiausiai publikos atstovei atidaviau savo gėlytę, kurią gavau, kaip ir kiti, per Gėlininkų draugijos malonę.
Kas sukome Poezijos pavasario ratą – nuo ūkio stipinų iki greitų vertimų ir scenarijų? Janina Rutkauskienė, Almantas Samalavičius, Petras Palilionis (jis Kaune). Dar Vladas Braziūnas šį tą patarė ir paskui pasirūpino, kad visa būtų aprašyta. Ką darėme? Viską. Bet – su bendradarbių ir kolegų, miestų ir rajonų kultūros žmonių
pagalba. Žinoma, ne viskas pasisekė. Rodos, gerokai sutrikusios yra mokyklos. O jaunų žmonių, rimtai nusiteikusių skaityti ir kurti poeziją, tikrai yra, šiemet tuo įsitikinome.
Nesidrovėdamas pakartosiu labdaringus rėmėjus: Vilniaus viešbutis „Žaliasis tiltas“ (svarbiausias), firma „Lakštas“, Valdo Valančausko privati firma ir „Utenos gėrimai“. Tad valstybės biudžeto poezija nenualino. Teisybė, Kultūros ir švietimo ministerija skyrė lėšų išvykoms į rajonus. Lėšomis bei organizaciniais darbais deramai parėmė Vilniaus ir Kauno miestų savivaldybės. Moksleiviams ir naktinėtojams knygų padovanojo Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, o jos knygyno bendradarbis Edmondas Kelmickas parūpino vertingą prizą. Poetų sekmadienio vakarienę praturtino lauknešėliai iš Alytaus bei Radviliškio ir nuskaidrino šeimininkės Jolantos geraširdiškas veidas, nėmaž neatspindėjęs Rimanto Šavelio susirūpinimo. Oficialiai pranešu, kad visų poetų veidukai buvo taikingi ir liko sveiki.
Po išvykos į Kauną viena poetė tebeieško skėčio. Autobuse radau tik kepurę (atiduotų Janina) ir gėlių (jau nuvyto). Pasigendu savo varinio varpelio (jeigu neatsiras, kitąmet naktinių skaitymų nebus). Paskutinis alus išgertas su Jochenu Kelteriu.
Trumpai apie kalbą. Man regis, renginį reikėtų vadinti Poezijos pavasariu, o almanachas tebūnie su kabutėmis –„Poezijos pavasaris“. Kitakalbiuose tekstuose renginio pavadinimą derėtų rašyti lietuvišką, pvz.: International Poetry Festival Poezijos pavasaris. Tepataria kalbininkai, ar reikėtų kabučių čia. Spaudoje įvairavo mūsų svečių pavardžių rašyba. Alesis Razanavas – taip reikėtų vadinti baltarusį poetą ir vertėją. Austras pasirašinėja be vardo O. P. Zier (tarti Cyr). Beje, „Tiesa“, aprašydama diskusiją, pastarojo mintis priskyrė V. Pilarui. Tie žurnalistai, kurie atėjo į spaudos konferenciją, gavo svečių sąrašus. Norėjau, kad juose būtų ne tik originalo forma, bet ir mūsiška transkripcija, tačiau talkininkai nesuspėjo. Apskritai spauda, aptikusi kol kas nenumarintą tradicinį renginį (vyko dvidešimt devintą kartą), buvo ganėtinai dėmesinga. Trūksta žvitrių reporterių, kurie įstengtų greitai prakalbinti užsienio poetus. Būčiau kino dokumentininkas, graužčiau sau nagus, kad pražiopsoti „Eilėraščių per naktį“ reginiai ir garsai. Iš anksto pasikalbėjęs su TV direktoriumi dėl pabaigos vakaro transliacijos ar įrašo ir sužinojęs, kad poezija rūpi tik vienam procentui žiūrovų (mat kaip rūpestingai ir tiksliai ištirta), turiu dabar dėkoti už 35 min. reportažą, parodytą ketvirtadienį. Reportažo režisieriaus ir operatoriaus darbas – čia jau rimtai – man pasirodė patrauklus.
Visiems Poezijos pavasario dalyviams – poetams, vertėjams, aktoriams, muzikantams, taip pat rėmėjams ir
steigėjams dėkoju Lietuvos rašytojų sąjungos ir rengėjų vardu. Ačiū kultūros žmonėms, kurių pagalbą jautėme Vilniuje ir Kaune, Lenkijos lietuviškose salose, Lietuvos rajonuose ir apylinkėse – Alytaus, Anykščių, Prienų, Radviliškio, Skuodo, Šakių, Trakų, Vilkaviškio. Viliuosi, kad klausytojai pritars šiai padėkai.
Dėl Kęstučio Rastenio pareiškimo, išspausdinto birželio 5 d. „Literatūroj ir mene“.
Vedžiau „Eilėraščius per naktį“ nuo 21
iki 1 valandos ir buvau pasitraukęs nuo mikrofono tik dešimt minučių. Kai grįžau į salę, prie mikrofono pamačiau baigiantį kalbėti K. Rastenj. Dabar esu išsiklausinėjęs, ką maždaug buvo sakęs jaunas poetas
Dainius Dirgėla. Šiaip ar taip, paaiškėjo, kad poetas ir filosofas K. Rastenis nepasižymi humoro jausmu, tad ir aš atsakydamas trumpam tą jausmą slopinu. „Eilėraščių per naktį“ svarbiausias principas – visiškas demokratizmas, čia visi vienodai reiškėsi (skalė – nuo tarptautinio garso talentų iki poetinės saviveiklos), ir visų buvo kantriai klausomasi. Ne veltui, vakarui įpusėjus, prizą gavo publika. Taigi replikų, kritikos, vertinimų tokiuose skaitymuose derėtų vengti. Ir buvo vengiama (šiems skaitymams – jau treti metai). D. Dirgėla nusižengė tai nerašytai nuostatai, ir ką gi – panaktinis atsiprašo, jeigu žmogus jaučiasi esąs įžeistas. Kartu bijau, kad toks mano reagavimas gali stelbti naktinių skaitymų karnavališką pobūdį, – čia buvo ir turi būti žaismės. K. Rastenį patikinsiu, kad suprantu visas priežastis ir tikslus, dėl kurių jis minėtą pareiškimą paskelbė. Plunksnos broliai, geriau jį pažįstantys, manau, supranta taip pat. Nuolankiai prašau, kad D. Dirgėla, apie kurį pareiškėjas kalba prieštaringai („išvis nežinau tokio literato“; ir greta – „kažkoks grafomanas“), netęstų šios istorijos. Būtų gražiausia, jeigu poetai garsėtų eilėraščiais, o ne pareiškimais.

 

Antanas A. Jonynas. Kelionė iš Lietuvos į Lietuvą

Skaityti

 

 Literatūra ir menas, 1993 06 12

 Poetiniai Poezijos pavasario vojažai kasmet taip ir aprašinėjami – tie ir tie (grupei vadovavo anas) apsilankė ten ir ten.Visur buvę mieli susitikimai, o jau ta poezija, pasirodo, buvus visiems tokia reikalinga, ir metų metais taip laukta poetų – nelyg išganymo ar apreiškimo.
Tokia būtų preambulė.
Po to beliktų tik paragrafais suskirstyti ir pasakyti visą tiesą. Bet šių eilučių autorius tik ironizuodamas utriruoja ir utriruodamas ironizuoja. Jau nežinau, kiek metų prabėgo, kai PP pasiuntiniai, anksčiau vienaip, o dabar kitaip varžomi, braunasi per Lazdijų „kordoną“ į lenkų Lietuvą – Punską, Seinus ir gretimas, landšaftiškai fantastiškai gražias, lietuviškam dzūkiškam mentalitetui mielas ir dvasiškai artimas apylinkes. Ne šiaip jau tai pabrėžiu, nes su PP misija važiavome poetas Alfonsas Maldonis, dainininkas Danielius Sadauskas ir nuolankus Jūsų tarnas, tom dzūkiškom kalvelėm ir ežerais ežerėliais pasiligoję, nors ir vadovaujami gryno kauniečio,
šiaurės rytų Lietuvos lygumų sūnaus – vyriausiojo Kauno rašytojo, poeto Petro Palilionio.
Jau kieksyk tas kraštas aprašinėtas laureatus belydinčių ir šiaip palankiai nusiteikusių, poetiškai beturistaujančių (ir aš, ir aš vienas iš tų), kiekvienąsyk ir mieliems šeimininkams padėkota – ne kažin ką čia pridurt begalėčiau. Tataigi, kaip mėgdavo sakyti didysis Bubelių, kuriuos ir mes aplankėme, poetas Albinas Žukauskas. O tie A. Žukausko Bubeliai (ne kaimas, o gimtoji sodyba) – tokia jauki ir baugi, atkampi laukymė šile, kur teberiogso sukiužus troba, surūdijusia spyna užkabinta, regis, jau niekieno negyvenama, tik po kiemą besikapstančios vištos dar iškilmingai skelbia, kad kiemas lankomas ir gyvybės pilnas. Juoba ir smagiai disonuojantis baltų plytų silikatinis ūkio statinys liudija nenutrūkstantį gyvybės vyksmą. Bet vis tiek gražesnė tebeauganti poeto apdainuota sengriuvė pušis už tako, kur arkleliu pravažiuojantis lenkas mandagiai nukelia kepurę; ir sodas – suvisam persenęs, bet obelys ir kriaušės žiedus dar sukrovė, ir šiemet gal dar vaisius užmezgusios prinokins. Tuo tarpu pro Punsko licėjaus bendrabučio, kuriame nakčiai būdavome užrakinami, langus paryčiais klausydavomės lakštingalų ir varlių giesmės, sklindančios nuo Punios ežero pakrančių, – virš jų fantastiškai švytėjo klevų apsupta Punsko bažnyčia su dviem savo pseudogotiškais bokštais, apie kuriuos be paliovos sukas tragiškos varnos. Punskas – bene vienintelė drąsiai lietuviška likus salelė visoj šioj lenkų globon paimton apsupty: dar kone 80 procentų čia gyvenančių žmonių vadina save lietuviais, lietuviškai kalba ir gatvėj, ir krautuvėj, ir vieninteliame „Rūtos“ restorane. Kokiuos Seinuos jau kas kita – geriau nesiafišuoti lietuviu esant, gatvėj ar i kitoj viešoj vietoj verčiau valstybine kalba rokuotis. Kai Lietuvių kultūros namuos (anokie ten ir namai, pora kambariukų antrajame medinuko aukšte, ir už tuos sunku išsimokėti) pakabinamas koks lietuviškas plakatėlis, kad ir apie svečius poetus iš Lietuvos, – negali būti tikras, jog tame lange neatsiras kumščio didumo skylė, o kambary ant apšiurusio kilimėlio nerasi kiek mažesnio liūdno akmenėlio. Pačiam teko regėti, bet tai tik apie smulkų buitiškai tautišką chuliganizmą „bylo“. Iš vienos pusės vienaip, iš kitos – kitaip matyti (net ir civilizuočiausiuos kraštuos chamų randas). Graudžiau pasidaro, kai sužinai, kad čia, viename iš, ko gero, nedaugelio pasaulio kraštų, žmogus nė lietuviško laikraščio užsiprenumeruoti negali. Pagarba ir rūpinimasis tautinių mažumų teisėmis yra lyg ir tarptautiškai reglamentuotas dalykas, ir valstybių priedermė, nepaisant ekonominės ar politinės jų galybės, – to pareikalauti, bent jau pariteto siekiant, nenuolaidžiaujant ir išsaugant valstybės orumą. Nors ir nesu didelis išmanėlis, girdėjau tenykščių lietuvių nuoskaudas ir priekaištus Lietuvos valstybei. Bet čia turbūt politika, o aš ne apie tai, aš apie Poezijos pavasarį.
Taigi, prisiminę vyskupą Antaną Baranauską ir padėję gėlių prie kriptos Seinų katedros koplyčioje, žygiuojame į sinagogą – ten vyks, beje, labai mielas, intymus poezijos vakaras. Nežinau, ar dar kas iš lietuvių poetų yra skaitęs eilėraščius žydų šventykloj (nors ir buvusioj), šiuo metu tokius žinau keturis (ketvirtasis – punskiškis poetas Sigitas Birgelis, „Aušros“ leidyklos direktorius ir vienas iš mūsų globėjų). Lyg ir nejauku, drovu, bet vis tiek gera buvo. Gal esama čia šventvagystės, tačiau ir skaitydami per Poezijos pavasarį eiles Vilniaus katedroje jausdavome taurinančią dvasią.
Tokių detalių ir įspūdžių daug, jų daug daugiau, nei galėtum trumpai aprašęs laikraščio skiltin sudėti. Prisimeni ką – ir galėtum be krašto plepėti. Mieli, žaismingi, o kartais vos ne graudūs susitikimai lietuviškose (ir ne visai lietuviškose) kaimo mokyklose su ūgtelėjusiais ir visai mažutėliais mokinukais – ką mes ten būtumėm veikę be žaismingojo ir išradingojo Danieliaus Sadausko? Ausyse tebeskamba „užkietinta“, bet melodinga to krašto kalba. O dar neformali Sigito vadovaujama „ekskursija“ po kraštą – link Suvalkų, prie Šešupės ištakų, ant Gulbinų didžiojo piliakalnio, nuo kurio atsiveria ar ne septyni ežerai ir, regis, net pati Lietuvos valstybė matyti, o dar tas galva nesuvokiamas, tas milžiniškų riedulių laukas! Bet čia jau sentimentai.
Todėl reikia grįžti atgalios į Punską ir prisiminti, kad svečiuotis yra malonu, bet ir šeimininkams gali įkyrėti. Tai sugalvojau ne dabar, o žvelgdamas į eilę prie Lazdijų muitinės. Taip, ir Punskas nestokoja mūsų „brangių tautiečių“. Yra Punske tokia krautuvė – „Bazar Turgus“. Prekės iš Lietuvos. Baisiai gailiuos, kad neturėjau kada ten užsukti. Sakė, kad ten visa kuo prekiaujama. Kai kas parduodama ir už labai juokingą kainą. O tai… Aišku, nei poetai, nei Poezijos pavasariai čia niekuo dėti. Vis dėlto…

 

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *