1994 m. Poezijos pavasario laureatas 

Aidas Marčėnas

už eilėraščių rinkinį „Dulkės”

Almanache pristatomi autoriai

[expand title=”Skaityti”]

 

Eduardas Mieželaitis, Marcelijus Martinaitis, Judita Vaičiūnaitė, Jonas Strielkūnas, Vytautas P. Bložė, Marijus Jonaitis, Antanas Kalanavičius, Vytautas Skripka, Stasys Jonauskas, Aldona Elena Puišytė, Vytautas Naktigonis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Robertas Keturakis, Vytautas Rudokas, Vincas Kazokas, Alfredas Franckaitis, Kotryna Grigaitytė, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Valdemaras Kukulas, Algirdas Verba, Aloysius Bertrand, Rita Tūtlytė, Viktorija Daujotytė, Antanas A. Jonynas, Gintaras Patackas, Kornelijus Platelis, Donaldas Kajokas, Gražina Cieškaitė, Vytautas Rubavičius, Romas Daugirdas, Rimvydas Šilbajoris, Jonas Zdanys, Vladas Braziūnas, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Lidija Šimkutė, Rimgaudas Graibus, Jonas Mačiukevičius, Daina Pranckietytė, Gasparas Aleksa, Ramutis Karmalavičius, Nijolė Miliauskaitė, Rolandas Rastauskas, Aidas Marčėnas, Julius Keleras, Kęstutis Navakas, Paul Valėry, Dalia Jazukevičiūtė, Regina Biržinytė, Gintautas Dabrišius, Angelė Jankauskytė, Aleksandras Šidlauskas, Paulina Žemgulytė, Eugenijus Ališanka, Markas Zingeris, Stefan George, Sigitas Parulskis, Saulius Bartaška, Tomas Arūnas Rudokas, Auris Radzevičius-Radzius, Ramūnas Gerbutavičius, Vytautė Kuzmickaitė, Kristinas Taukačikas, Aistė Birgerytė, Ričardas Šileika, Neringa Abrutytė, Jaunius Čemolonskas, Elisabeth Borchers, Lothar Balzer, Rimvydas Stankevičius, Birutė Marcinkevičiūtė, Gintaras Gutauskas, Benediktas Januševičius, Raimondas Dambrauskas, Paulius Kuliešius, Donatas Valančiauskas, Liutauras Leščinskas, Valdas Gedgaudas, Dainius Dirgėla, Alvydas Šlepikas, Evaldas Ignatavičius, Jurgis Kunčinas

[/expand]

 

Kęstutis Navakas. Iš sudarytojo varpinės

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1994 05 28

Įžanga
Nustygstantis vietoje. Čia ne apie arklį, o apie „Poezijos pavasario“ almanachą, kurį turėjau garbės sudarinėti gražų praėjusį rudenį. Kodėl nustygstantis – bus paaiškinta. „Literatūrai ir menui“ pasiūlius pasidalinti „sudarytojo versija“, reagavau nelabai audringai, bet prisiminiau tokį žygį bandęs atlikti preliminariai. Dar rugsėjo mėnesi parašiau tris puslapius, turinčius tapti almanacho anonsu „Lietuvos ryte“. Tie puslapiai jau buvo užklijuoti voke su adresu ir kita, kai netikėtai mane pašaukė tolimi bei mums nebūdingi literatai, ir neišsiųstas tekstas švarko kišenėje aplankė keturias Rytų bei Vakarų Europos šalis. Po to – ramiai ir nepretenzingai dulkėjo iki šiandienos, tad belieka atplėšti, pridėti prie įžangos ir palydėti baigiamuoju žodžiu.

Tekstas

Daugybė metų praėjo nuo pirmojo „Poezijos pavasario“ almanacho pasirodymo 1965-aisiais. Per ta laiką išaugo nauja ne tik skaitytojų, bet ir poetų karta, o ano numerio dalyviai bei debiutantai išleido kelias lentynas knyg dalyvavimas vėlesni metų almanachuose jau turi savo istoriją, savo šviesiąją ir tamsiąją pusę – nelygu autorius. „Poezijos pavasaris“ tam tikru atžvilgiu ir yra mūsų poezijos metraštis, tik istoriniam metraščiui būdingą faktografiją čia atstoja poezijos pokyčių dinamika bei naujų reikšmingų autorių debiutai. Pirmuosiuose „Pavasariuose“ dar bandyta sverti metų poezijos derlių, girtis savosios „liaudies ūkio“ dalies laimėjimais, bet vėliau ši tendencija pagrįstai išnyko. 1994 m. „Poezijos pavasaris“ – jau trisdešimtas ir yra savo sudarytojo bendraamžis. Kaip sudarytojas, pamėginsiu paburti ant stalo besiformuojančiais šriftais ir išsakyti Jums jo kuklią idėją.
O idėjos šaknys siekia dar patį pirmąjį almanacho numerį. Ten skelbiamame straipsnyje „Poezijos prigimtis“ V. Mykolaitis-Putinas nagrinėja „grynosios poezijos“ sąvoką, remdamasis savo paties kūryba. Tai savotiškai stebina, Putino lyrika chrestomatiniu požiūriu yra gana toli nuo jo paties ten aptariamų idėjų. Leiskime sau pacituoti Putiną, savo ruožtu cituojantį A. Bremoną: „A. Bremonas, šis grynosios poezijos, „poesie pure“ riteris, nepripažįsta jokios poetinės vertės protu suvokiamam turiniui, idėjai. Poezijai esąs visiškai svetimas bet koks didaktiškumas, suprastas net ir plačiausia prasme, kaip galėjimas ką nors apreikšti, pasakyti protui. Grynoji poezija, pagal A. Bremoną, esąs kažkoks paslaptingas žavesys, magija, visai nepareinanti nuo žodžių prasmės. Tą žavesį mes esą galį pajusti kartais net ir nesuprasdami poezijos dalyko turinio. (…)
„Grynosios poezijos“ turinį A. Bremonas dar taip apibrėžia: „Negryna (vadinasi, nepoetiška) yra visa tai, kas poezijos kūriny liečia mūsų sielos paviršiaus veiksmus, protą, vaizduotę, jausmingumą; visa tai, ką poetas, atrodo, norėjęs mums pasakyti ir yra pasakęs; visa tai, ką jis mums sugestijos keliu duoda; visa tai, ką gramatikas ar filosofas tame kūriny randa; visa tai, ką gali perduoti vertėjas“.
Ši netrumpa citata atveria mažiausiai du langelius: į paties Putino estetiką ir į „Poezijos pavasario“ temą. Grynoji poezija – nelengvai apibrėžiamas dalykas, tad susiaurinkime šią sąvoką dar viena citata, šį kartą – iš 1972-ųjų metų almanacho. Ten H. Heissenbutelis sako: „Atrodo, šiandien esame pamiršę, kad literatūrą sudaro ne įsivaizdavimai, paveikslai, jausmai, nuomonės, tezės, ginčų ar dvasinių poreikių objektai, bet kalba. „Poetas, siekdamas poezijos grynumo, visada atsirems į poetinės kalbos problemą. Ši problema irgi ras atgarsį almanache. Almanacho „tema“ ar „idėja“ nėra koks kurpalis, ant kurio tempiami visi pretendentai. Jos skirtos daugiau straipsniams bei vertimams, o originaliosios poezijos dalį reikia įsivaizduoti kaip „temų“ ar idėjų“ visumą, kontekstą, kuriam galioja vienintelis kriterijus – meninis. Ne sudarytojas yra tas vienintelis kriterijus, kaip vienam ar kitam atrodo, sudarytojas yra konteksto tarnas.
Klasikinės mūsų smegenys tebemano, kad poetai atkunta pavasariais. Tarsi gandrai – parskrenda iš visokių afrikų ir pririmuoja visus atvirukus bei sienlaikraščius. Nieko panašaus. Medžiaga „Poezijos pavasariui“ renkama rugsėjo-spalio mėnesiais. Po to visas rankraštis pusę metų marinuojamas „Vagos“ stalčiuose bei spaustuvėje. „Pavasaris“ iš tikrųjų yra marinuotas ruduo.
Jo sudarytojas paprastai susiduria su šūsnim problemų. Paskelbus rankraščių rinkimo vajų, rankraščiai pradeda keliauti nurodytu adresu, tačiau juos skaitant dažniausiai norisi verkti, pamiršti raides arba išvažiuoti į Tasmaniją. Tuos rankraščius siunčia kas netingi, kiekvienas tušinukas Lietuvoje turi savo poetą. O tikriems poetams tuo metu baigiasi rašalas, ir jie nieko nesiunčia. Nudilintu smiliumi sudarytojas kiauras paras suka jų telefono numerius, teiraujasi bei primena, kol keli lauktieji rankraščiai atsiduria ant jo stalo. Straipsnių apskritai niekas rašyti nenori, paskutinis norėjęs buvo V. Mykolaitis-Putinas. Iš kur „Poezijos pavasariuose“ atsiranda straipsniai, – niekas dorai pasakyti negali. Vertimai kadaise sudarė ypatingą almanacho dalį. Daugybę didelių vardų per mums skirtus metus suradome „Poezijos pavasary“. Kartais atrodo, kad jau viską išvertėme. Kai ką – į išvirkščią pusę. Senu papročiu vertėjai verčia dvi autorių grupes: savus draugus ir svetimus klasikus. Draugai būdavo apibūdinami rubrika „Iš kalmukų (rusų, gruzinų…) poezijos“, o klasikai – „Iš pasaulinės poezijos“. Kalmukų poeziją priskirti pasaulinei buvo itin nedrįstama. Kur šiame kontekste jautėsi patys lietuviai, – sunku pasakyti.
(…)

Epilogas

Kad ryžausi skelbti šį tekstą, rodo, jog didžiuma nuojautų, planų bei nuogąstavimų pasiteisino. Almanacho specifika bei tradicijos apskritai sunkiai suderinamos su maksimalistiniais sudarymo užmojais, kvepia senais pozityvistinio vardyno laikais, Biržų alumi ir penkiaženkliais telefonais. Tų užmojų per daug ir neturėta. Buvo aišku, jog dvylika-penkiolika geriausių Lietuvos poetų almanache nebūna vieninteliai, tad ir orientuotasi ne į vientisą „almanacho kontekstą“, o į tam tikras figūras tam tikrame fone. Tiek fonas, tiek figūros, manau, kiekvienam jaukūs, įprasti ir pusiausvyrą išlaiko. Atvirai prisipažįstu, jog nemaža dalis tekstų tolimi tobulybei, nors atviros grafomanijos nematau. Ji liko šiapus viršelių, dideli stebuklingi pluoštai. Telefoninės diplomatijos, be abejo, buvo imtasi. Abiem kryptim. Sudarytojas skambino pažįstamiems autoriams, nepažįstami skambino jam. Fizinių poveikio priemonių pavyko išvengti. Per kelis mėnesius almanacho planai keitėsi, pasimesdavo, pagaliau nusistovėjo, nustygo. Apimtis dar mažesnė nei pernai, tokio storio almanachai išeidavo 1977-1978 metais. Manyčiau, jog du trys lankai vis dar trukdo almanachui laisviau kvėpuoti: raštingumas nebėra visuotinis, o į tuščias poezijos vietas tuojau pat susėda jos eiliniai. Tokia yra ne tik šio, bet ir visų Europoje leidžiamų panašaus pobūdžio almanachų lemtis. Sudarytojo priedermės čia daugiau techninės nei konceptualinės.
„Grynosios poezijos“ idėja figūruoja daugiau kaip papildomas atspalvis, nuogąstaujant, jog kokie nors žvitrūs filosofai nuvarys poeziją į „paribius“ (neturiu galvoje pernykščio sudarytojo). Kiekvienas geras eilėraštis laikytinas „grynu“, ir almanacho straipsniai turėtų suteikti teorinį kontekstą tokiam grynumui. Žinoma, specifinė „grynosios poezijos“ problematika taip pat nebuvo apeita, nors estetą, (sakysim, tokį kaip Daunys) ji vargu ar patenkins. Tokiam ir netaikyta
Nemaža vietos almanache užima jauniausios kartos autoriai. Išryškėjo keistoka tendencija: ne vienas vyresnis poetas linkęs „marinti“ šį leidinį arba jo nepastebėti, tuo tarpu jaunieji išlaiko rimtą bei suinteresuotą požiūrį. Dažnai čia dar stokojama konceptualumo, brandos, tačiau langas atveriamas ne dėl konceptualumo, o dėl oro. Sudarytoją džiugina vis savesni „Svetimi“, itin elegantiškas Vytautės Kuzmickaitės debiutas bei dar keletas tekstų, kurių autorius vaizduotė sulydo į vieną ambicingą jaunuolį (-ę), kada nors pergalingai žengsiantį paskutiniais chrestomatijų puslapiais. Šias eilutes p. V. Sventickas gali laikyti dutūkstantųjų „Poezijos pavasario“ paraiška.
Baigiant – apie artimą savo. Pernykštėje Poezijos pavasario anketoje „Literatūroje ir mene“ A.Baltakis rašė, jog „kitų metų almanacho pagrindiniu akcentu galėtų tapti Aido Marčėno kūryba ir kalba apie ją“. Almanache minėtas asmuo atstovaujamas tiek, kiek pats įstengė pateikti, tačiau šventės organizatoriai linkę duoti Aidui ir daugiau privilegijų. Tebūnie jam lengvas laureato deglas.

[/expand]

 

Almanacho recenzija

Sigitas Parulskis. Schindlerio sąrašas

[expand title=”Skaityti”]

 

„Metai”, 1994 Nr. 8-9

O kūryba –

tai baisūs tardymai prie atvertų kapų.
M. Martinaitis. „Poezijos pavasaris-94“

Jau kelintąsyk, rašydamas apie „Poezijos pavasario“ almanachą, jaučiuosi nesmagiai prieš poetus, kurių negaliu paminėti – tiek autorių, kad jie netelpa visi rašinio programuojamoje kalboje. Bet dabar nusprendžiau – visus. Be to, dar vienas persergėjimas, – poezijos pavasariai yra šventės, todėl rašyti norisi kiek šventiškai, vadinasi, ne visai rimtai.
Viršelis – kiek per saldus (dail. Linas Spurga). Turinyje klaidų neieškojau. Atrodo neblogai. Ankstesniųjų almanachų sentencijos gražios. Pravers abiturientams ir literatūros mokytojams. Vadinasi, naudingos.
Eduardas Mieželaitis. Fontanas – gražu, bet brandspoitas – tiksliau. Nuostabiai stipri (iki šiol) žodžių srovė, įvairaus amžiaus moterims.
Marcelijus Martinaitis. Kiek pamenu, gražiausiai M. M. išeina apie rudenį ir numirėlius. „Adventą“ galima giedoti prieš Adventą.
Judita Vaičiūnaitė. Retas poetas parašo tokių puikių „turistinių“ eilių („Austrijos strofos“). Neįmenama mjslė, kokiomis staklėmis J. V. audžia neįtikėtinai organiškus rimus.
Jonas Strielkūnas. „Jau nebebijau aš nelaimingų / ir laimingų metų nebijau.“ Neprikibsi.
Vytautas P. Bložė. Nenuspėjamas. Šį sykį pakankamai paprastas. Kai ilgiau skaitai, matyti, kad tai gerasis paprastumas. Tik V. P. B. eilėraščiai niekaip neprisiveja šiuolaikinių datų. Reiktų juos, matyt, suvaryti į knygeles.
Marijus Jonaitis. Apie orfėjiškus lietuvius nuo pat A. Strazdo. „Lyrika, saugodama savo grynumą, turi likti akla dienos pagundoms ir sykiu akylai stebėti save, kad nevirstų išdistiliuotu vandeniu.“ Va, todėl Orfėjas ir prakošė Euridikę. Kad buvo aklas.
Antanas Kalanavičius.
Kalbėk paskutinius
Žodžius, jau vieškelio
Virpėjimas į
Kraują eina.

Vytautas Skripka. Viskas, rodosi, normalu.
Stasys Jonauskas. Taip ramu ir paliečiama. Mikrorajonų gyventojams.
Aldona Elena Puišytė. „Čia viskas teka, trupa, nyksta. / Tavęs aš, Viešpatie, laikaus.“
Vytautas Naktigonis. Labai senų datų žodžiai. Geriau matysis, kai pasirodys (sako, greitai) visas rinkinys.
Alfonsas Nyka-Niliūnas. 1954 metais skelbti, dabar kiek pataisyti ir papildyti prisiminimai apie Vytautą Mačernį, kurio penkiasdešimtosios mirties metinės – šįmet, spalio 7 d.
Valentino Ajausko, Andriaus Brazio, Mariaus Liugailos, Danutės Gražienės darbai. Atrodo dailiai, bet vienoj vietoj per tiršta. Dėti atskirai – per prabangu.
Robertas Keturakis. Labai girdėta viskas, aš per jaunas.
Vytautas Rudokas. Smagu skaityti tarmiškus tekstus, bet bijau, kad šis giminės epas knygoje bus nepaskaitomas.
Vincas Kazokas. Prieš dešimtį metų Australijoje miręs poetas.
Alfredas Franckaitis. Na, ką gi… Žinoma…
Kotryna Grigaitytė. Vienas nuoširdus eilėraštis, kviečiantis keliauti.
Stasė Lygutaitė-Bucevičienė. Du eilėraščiai apie vienatvę ir užmarštį.
Valdemaras Kukulas. Jaučiamas stiprus susidvejinimo kompleksas. Keliamas klausimas: ar vaikai iš tėvų, ar tėvai – iš vaikų. Dvyniams.
Algirdas Verba. Poetams įsimylėti visuomet (ar tikrai?) į sveikatą. Bent jau eilėms rašyti. Beje, „LA“ šie tekstai taip pat atrodė gerai.
Aloysius Bertrand (vertė Jaunius Vienuolis). Nors ir romantikas, bet labai skaitytinas. „Kiekvieno ir visos tautos pareiga – padėti poetui“, – deklaravo jis. Tikras lietuvis.
Rita Tūtlytė. Apie liūdną ir kaukėtą J. Aistį jo sukakties (?) proga.
Viktorija Daujotytė. S. Nėries devyniasdešimtmečiu!. Viskas teisinga.
Antanas A. Jonynas. Žiū, A. A. didžiulius kiaušinius deda!
Gintaras Patackas. Vis dar pavojingoje zonoje. Pavyzdžiui, tarp burnos ir užpakalio.
Kornelijus Platelis. Baigia susilieti su apokrifais ir greitai bus nebeaišku, ar jis juos falsifikuoja, ar jie jį suklastojo galutinai. Donaldas Kajokas. Varto delnuose dar vieną raktą į savo (ir į kitų?) poeziją. Ir du kajoklškl eilėraščiai. (Skaityti „Drabužėliais baltais“.)
Gražina Cieškaitė. Labai daug abstrakčių žodžių, bet nebūtinai žodžiai turi būti konkretūs.
Vytautas Rubavičius. Anot humoro klasiko, čia daug kas iš gyvenimo.
Romas Daugirdas. Nepailsdamas aria savo. Mano žodžių vėjas – čia ne patarėjas.
Rimvydas Šilbajoris. Įdomus, įžvalgus rašinys apie D. Kajoką. Nors pačiam poetui stinga Rytų kultūros dalykų prisiminimo.
Jonas Zdanys. Jau bene antrajame almanache – įdomus poetas. Ką daryti?
Vladas Braziūnas. Jo kontekste revoliucijos nėra.
Tautvyda Marcinkevičiūtė. Visuomet rašiusi klampius eilėraščius, klampina ir dabar trijuose tekstuose proza
Lidija Šimkutė. Nieko, nieko, ką padarysi.
Rimgaudas Graibus. Ką padarysi, nieko, nieko.
Jonas Mačiukevičius. Dviejuose eilėraščiuose minimi Marcelijus, Justinas ir Karčiauskas. Gal kiek per daug?
Daina Pranckietytė. Man dar neteko matyti „trūnijančių centų“.
Gasparas Aleksa. Dar gal galima būtų. Bent truputį. O gal jau per vėlu. Sunku pasakyti. Antai atrodė. Kalba toks dalykas.
Ramutis Karmalavičius. Apie jaunojo H. Radausko eilėraščius, tiksliau – jų motyvais parašytas rašinys, kurio žanro dėl labai keis-
tų, švelniai tariant, pasakymų nesiimu spėti. Lyg ir apie poeziją, bet vėl paskaitai – velniai žino apie ką. Turbūt apie save, kad taip gražiai išeina
Nijolė Miliauskaitė. Tokio skaidrumo, tokio švarumo, tokio trapaus tvirtumo.
Rolandas Rastauskas. Ro Ra būna įvairesnis ir žaismingesnis.
Aidas Marčėnas. Apie laureatus arba blogai, arba dar blogiau. Iš meilės, žinoma.
Julius Keleras. Labai primena Alfonsą Nyką-Niliūną, bet kas čia blogo. Nelabai primena Alfonsą Nyką-Niliūną, bet kas čia gero.
Kęstutis Navakas. Atrodo, kad šie eilėraščiai per daug taisyklingi. Trūksta klaidos, sutrikimo?
Paul Valery. Vis dar aktualus, vis dar protingas. (Vertė Galina Baužytė-Čepinskienė.)
Dalia Jazukevičiūtė. Kuo toliau, tuo labiau grįžta prie paauglystės temų.
Regina Biržinytė. Dailu, miela.
Gintautas Dabrišius. Pagaliau suprato, kad traktorius – ne moteris ir ne katė. To užteko.
Angelė Jankauskytė. Savotiški gabalai iš likimų. Bet reikia konteksto.
Aleksandras Šidlauskas. Lietuviai jau tikrai išmoko literatūriškai rašyti.
Paulina Žemgulytė. Savo tradicijoms ištikima.
Eugenijus Ališanka. Šaltas ir rūstus, nes Viešpats žvelgia pro ozono skylę.
Markas Zingeris. Didysis stilius. „Rašytojas prasideda nuo kalbos.“ O tyla – kalbos negatyvas?
Stefan George (vertė K. Navakas). Rodos, kad šie poetai gana artimai bendradarbiauja
Sigitas Parulskis. Yra abejonių dėl kirčiavimo.
Saulius Bartaška. Labai skaityta visa tai.
Tomas Arūnas Rudokas. Panašu į kūrybą ant servetėlių.
Auris Radzius-Radzevičius. Smėlio ir lazdos žaidimas. Bet ar šešėlis ne per ilgas?
Ramūnas Gerbutavičius. Nieko nepadarysi. Būna ir taip.
Vytautė Kuzmickaitė. (Nauji vardai.) Jauna – labai gerai. Bet per daug gerai išmano, kas yra eilėraštis (kaip kokia Navakas) –negerai, nes tai jau literatūrinės senatvės požymis.
Kristinas Taukačikas. Dar tik paraiškos tekstams.
Aistė Birgerytė. Kodėl, kodėl jauni žmonės tokie senstantys?
Ričardas Šileika. Yra parašęs ir geresnių,
Neringa Abrutytė. Ir naivumas, ir nostalgija šiai gyvai, išdykaujančiai (kartais) nesusikausčiusiai kalbai tinka
Jaunius Čemolonskas. Galėtų būti mažiau karalių, žuvų ir kortų.
Elisabeth Borchers (vertė Julius Keleras). Normalu.
Lothar Balzer (vertė Jurgis Kunčinas). Juokinga, nes tai dienoraštis iš pernai metų „Poezijos pavasario“ renginių.
Rimvydas Stankevičius. Niekas čia dar neaišku.
Birutė Marcinkevičiūtė. Nežinau, ar verta vieną eilėraštį va, šitaip…
Gintaras Gutauskas. Tokie dalykai gali būti rimuojami be pabaigos. Ranką lavina..
Benediktas Januševičius. Matyt buvo sugedusi rašomoji mašinėlė, nes keletas žodžių taip kreivai nurašyti.
Raimondas Dambrauskas. Gal ir turi ką sakyt, bet kodėl nesako?
Balys Bukelis. Norėtųsi, kad būtų išradingiau, juokingiau ir t. t.
Donatas Valančiauskas. Pasakojimas, kur gyvena išeivis, ir instrukcija, kaip jį nužudyti. Išeivio kailyje būdamas, nebevažiuočiau čia.
Liutauras Leščinskas. Familiarumas, sarkazmas, ironija, alus, bulka, meškutė – ko daugiau reikia jaunam.
Valdas Gedgaudas. Labai rimtai gąsdinantis – negyvėliais, juoduma, bet ar iš ten?
Dainius Dirgėla. „Eilėraščio skaitymas“, – tokie eilėraščiai tinka D. D.
Alvydas Šlepikas. Nė per žingsnį neatsilieka nuo poetų būrio. Evaldas Ignatavičius. Taip pat rašo gerus, taisyklingus, aukštos poetinės kultūros eilėraščius.
Jurgis Kunčinas. Parodijos. Jeigu šiame sąraše nebūtų manęs, pasakyčiau, kad dažnai nejuokinga, o dabar pamanys, kad supykęs…
Na va. Susidorojau. Beje, turbūt susipykau su puse Lietuvos poetų, bet aš juk perspėjau. Tiesa, tiems, kuriuos labai gerbiu ir privengiu, stengiausi įtikti. Tai jau neblogai. Blogai tai, kad poetai į almanachą duoda, ko gero, prastesnius kūrinius. Bent jau paskutiniaisiais metais. Ne visi, žinoma, bet atskiros publikacijos visiems maloniau. O tokiam poezijos maiše akis gali išsibadyti, o skaityti – kada juos kas skaitys. Almanachas pavartyti.
Beje, po to, kai L Jakimavičius paskelbė („7 meno dienos“), kad po S. Gedos „Babilono atstatymo“ lietuvių poezijoje nebėra ką veikti, išsigandau. Kaip rašyti apie šį almanachą? Laimė, S. Gedos jame neradau. Neradau ir daugiau svarbių lietuvių poetų. Bet sudarytoją reikia paguosti – kaip atrodo, taip ir yra. Baisiausia, kad L. Jakimavičiaus pasakyme yra kažkokios bjaurios, kaklą graužiančios tiesos. Metafizinės, ar ką? Ligi kito pavasario.

[/expand]

 

Almanacho publikacijos

Marijus Jonaitis. Ar Orfėjas mokėjo lietuviškai?

[expand title=”Skaityti”]

 

Maža Lietuva ir neilga jos lyrikos literatūrinė istorija. Tik su Maironiu lyrinė raiška „išsisupa plačiai“, islaisvėja draudimų išsekinta ir įbauginta kalba. Aušrininkai, įsitvėrę sekimų tradicijos, dar tik tikrinosi savo poetinę sintaksę, repetavo tembrą, intonacijas ir pauzes. Sykiu karštai ieškojo dieviškųjų gimtosios kalbos kilmės argumentų, įrodinėdami, jog Adomas su Ieva mokėję lietuviškai. O kiek Maironį, debiutavusį „Aušroje“, išsupo visas XIX-asis amžius – A. Strazdas, A. Vienažindys, A. Baranauskas? Juk būtent šie trys Antanai, nelyginant banginiai, laiko tris mūsų lyrikos kampus – gamtinį vitališkumą, eleginį romantiškumą ir kosminį universalumo ilgesį. Būtent šie kūrėjai pirmieji pradėjo išgyventi lyrizmą kaip savųjų paširdžių tvinksnį, atskirdami jį nuo kolektyviai traukiamos dainos. Jeigu „grynąjį“ grožį ir tokią pat lyriką suvoksime kaip būties pojūčio pilnatvę ir intensyvumą, prasminga stabtelėti kaip tik čia, XIX a. Lietuvoje. Žinoma, bus kalbama ne apie grožio žiedus, o apie daigus ir sėklas, kurių daugybė išbarstyta ir kitų amžių istorijos bei kultūros vėpūtiniuose. Tačiau žodžio sėkla, lyginant su žiedu, turi santykinį pranašumą, kurį primena J. Aistis: „Žodis – žiedas pumpure nuvytęs, / jis numiršta į pasaulį pakeliui“. Lietuviškas žodis neturėjo mecenatų, skatinusių leistis į Gralio taurės piligrimystes. Greičiau tai basakojai braidymai po naktinę rasą, paparčio žiedo ieškojimo jaudulys. Amžiną grališkąjį švytėjimą turėjo atstoti stichiški kalbos blyksniai, ženklinantys painius žodžio laisvėjimo takus.
Lietuvių lyrikos šerdis yra itin arti žodžio „liūdnas“. A. Strazdas aiškiai matė ir „linksmo“ išlaisvėjimo galimybę, lyrikos kalba atsiliepdamas į epiškąjį K. Donelaičio būties linksmumą ir šokinėjančius gyvybės ritmus. Deja, A. Strazdo nujausta žaidimo, kaip estetinio principo, linkmė ilgam pasiliko literatūrinėje periferijoje, užgožta žodžio pareigų ir apeigų darbotvarkės. Girdintis, kaip „verpetas vivat šaukia“, matantis, kaip laigo „gėreliai kazokėlį šokdami, štukeles rodydami“ – toks poetas jaučia palaimingą gamtos šokio ir žmogaus sielos šokio sutapimą. A, Strazdo programines eilutes

Reiškiu, giedu, linksminu,
Smūtną žmogų raminu,
Tiešydamas gražioms giesmelėms

galime suvokti kaip pirmąją lyrikos nepriklausomybės paraišką su ryškiu „gražumo“ akcentu – ne mokau, dorinu, pranašauju, bet „reiškiu, giedu, linksminu“. Koks impresionisto ar ekspresionisto teptukas atkurs tą skambantį spalvų fejerverką – „kasgi tenai už miško / žiba, tvaska, ištiško“? Ekspresyvi grožio pagava Strazdo lyrikoje tarsi sprogdina kalbą iš vidaus. Tuo tarpu išorėje dar žymu antikinių schemų ir pseudoklasikinio gipso sluoksnis, paveldėtas iš lenkų literatūros. A. Strazdo literatūrines tendencijas ir „gero skonio“ ambicijas rodo lenkiškai parašyta „Giesmė Rygos miestui pagerbti“. Čia figūruoja antikiniai dievai ir dievaičiai, skeptras ir vylingos sirenos, Scilė ir Charibdė (plg. su jaunojo A. Baranausko lenkiškais proginiais eiliavimais, kur apstu zefyrų, febų, fortūnų etc). Nežinia, kiek Strazdą disciplinavo ir kiek varžė klasicistinis „utile et dulce“ kanonas. Įdomu tai, kad lietuviškoje jo lyrikoje, stipriausiuose jos fragmentuose, svorio centras persikelia į „dulce“, išgyvenimo džiaugsmas virsta kalbos džiaugsmu. Šis virsmas kol kas epizodinis, nesąmoningas, užtat kiek jame vaikiškos sveikatos ir giedros. Kalba dar tik atranda save, o ne kultūrą,– nieko baisaus, jei ji nesilygiuoja į kokį nors vinkelmanišką grožio idealą, kilnų paprastumą ar ramią didybę.
Strazdas jau nujaučia regėjimo ir klausos įspūdžių susiliejimo poetines galimybes: „Pilnas paukščių karklynas, / Siaudžia, griaudžia, lizdus pindami“. A. Baranauskas rimą „siaudžia / griaudžia“ pavers savo lyrikos eufoniniu centru, suliedamas gamtos ir žmogaus sielos simfonizmą. A. Baranauskas atidengia ne tik regimą bei girdimą, bet ir kvapų pasaulį, kuris sudomintų patį P. Süsskindo „Parfumerį“: „jauti iš juodo kapčiaus skruzdėlyno kvapą“. „Anykščių šilelyje“ esama to dinamiško užtaiso („čia medžio žiedų kvapas – lyg sodas pratrūko“), kurį pasimėgaudamas sprogdins jau tikras estetinis teroristas H. Radauskas:

Einu į žydintį ir kvepiantį
Iš miesto akmeninių rėmų.
Į mišką. Žaluma kulkosvydį
Paleidžia mirgantį ir skambų,
Kurs ima mėtyti ir glostyti
Mane ir ritmą mano jambų.
(„Pasivaikščiojimas“)

Aštuoniolikmetis A. Baranauskas dienoraštyje įrašo! „Ir pasilikau eilėkaliu, bemoksliu poetu. Giliausia esmė ir kažkoki nesuprantami jausmai mane traukia kaip koks gaisras, pasaulis rodosi laimės šventovė (…) Trokštu jau ne laikinos garbės, bet po mirties arba dangaus tėvynėje1! Ar lietuvio sielos čia netraukia tie patys amžinieji Gralio taurės spinduliai, kurie H. Radauskui nušviečia ir „Bronzinio Orfėjo dainos“ partitūrą? Daugelis „Anykščių šilelio“ metaforų („putinai krauju varva“) ir tas faktas, jog „Šilelis“ dygo pirmiausia iš kalbos sėklos – posakio „liemuo liemenį plaka“ gražumo – įrodo, jog A. Baranauskas suvokė poeziją kaip esminę kalbos problemą. Lietuvių kalbos atveju tai buvo ir drama, ir iššūkis, kuriam A. Baranauskas dažnai rasdavo įspūdingą atsaką. Poetas jautė tą kosminį nuotolį nuo „pilnos pajautų“ širdies iki burnos, kai joje suspurda žodis. Ne tik jautė, bet ir įvardijo:

Sumprastė (suvokimas – M. J.) silpna, per tamsi,
per jauna,
Žodžių dėl dūšios pajautos negauna (…)
Stambiam liežuvyj užpainioklė tokia,
Kad reikšt nemoku, ką širdis suvokia.

Tai iš „Pasveikinimo dienoj varduvių“, skirto bičiuliui K. Kairiui, kuriam linkima „Suskambint kankliais mūsų žemės garso, / Idant Lietuva (…) / Meiliai minėtų savo Citaristą“. Citaristas – arfistas – Orfėjus. Greičiau Orfėjų, o ne kankliuojantį vaidilą turėjo galvoje ir gimnaziją baigiantis V. Kudirka, svajojęs pasišvęsti „lyrai ir citrai“ (Maironis A. Baranauskui dedikuojamoje poemėlėje „Lietuva“ rašė apie „tėvų kalbą namams ir lyrai“). Beje, V. Kudirka irgi atsainiai vadino save „atsiprašant, eilė-dirbiu“, savo visuomeniškąsias par excellence eiles laikydamas „laisvų valandų“ užsiėmimu. Ar tai nėra nerealizuoto estetinio instinkto ilgesys, troškimas atpalaiduoti kūrybą nuo gyvenimiškųjų pareigų naštos, o ne vien išorinės G. G. Byrono sugestijos? Ar neprimena atvirkščiai sublimuoto grožio idealo eil. „Gražu, gražiau ir gražiausia“, kuriame visuomenės etinės užduotys valingai išlaipsniuojamos estetinės vertės pakopomis? Švietėjiškai demokratiškoje V. Kudirkos laikysenoje esteto manieros, saloninis bendravimas nebuvo kaprizas. Prisiminkime didžiojo varpininko išverstos I. Krylovo pasakėčios „Gaidys ir žemčiūgas“ moralą: „Prasčiokai taipgi: ko suprast negali, / Vadina tą nieku ir met į šalį“.
Išdidi „aukštojo meno“ savivoka dar nekomplikavo A Vienažindžio estetinės sąmonės. Tačiau ir jo liaudiškai gamtinėje pasaulėjautoje ryškėja individuali grynojo grožio pagava, ypač reljefiška ten, kur siejama su netipišku A. Vienažindžiui linksmumu: „Mano žolynėliai žydėti pradėjo – / Kokia man linksmybė, kas gal apsakyt?“ (Plg. A. Strazdo: „Paversmėliai prakiuro, / Džiaugias visa natūra, / Visi lieknai rožėm pražydo“.) Visa daina „Kaipgi gražus gražus rūtelių darželis“ suverta ant semantinės grožio – žydėjimo – žiedo ašies, į kurią ir šiandien remiasi autentiškoji mūsų lyrika (S. Gedos „Žydinti slyva Snaigyno ežere“). Naivųjį lyrinio išgyvenimo pirmapradiškumą A. Vienažindys reikšmingai papildė egzistencinio vienišumo gaida. Eilėraštyje „Jau žvaigždė vilties žibėt nustojo“ atsiribojimas nuo pasaulio yra sykiu ir galimybė tame skausmu ir neteisybe deginančiame pasaulyje išbūti, išbūti be apsimestinės kaukės, t. y. giliausia prasme žmogiškai. Poeto „abejingumas“ yra ir krikščioniškas atlaidumas priešams, ir abejingumas žemės turtams, gyvenimo tuštybei. Estetinėje plotmėje šį eilėraštį jau galima suvokti kaip lietuviškojo „stambaus liežuvio“ dairymąsi dramblio kaulo bokštan. Sykiu čia atpažįstame didžiąją žmogaus sielos dramą, jo „kosminę vientulystę“ (S. Geda). Lietuvių literatūra šios dramos dar ilgai neįstengė atpažinti. P. Vaičaičiui A. Vienažindžio „man vis tiek pat“ atrodė gėdingas kapituliantiškumas, buržujiško sotumo kiautas, kurį reikia aistringai skaldyti ir blokšti šalin (vėliau A. Jakštas su tokia pat aistra kibs į atlapus „dekadentams parnasistams“). Simptomiška jaunosios Šatrijos Raganos reakcija: „Man vis tiek pat“ tik nata graži, vo žodžiai– fe! Koks tat žmogus, katram vis tiek, ar jį keikia, ar giria, ar myli, ar ne?! Ne mano tat idealas!“ Virš pastarosios frazės P. Višinskio ranka įrašyta: „Ar mes idealų poezijoje ieškome?“ Sutikime, jog šitaip kelti klausimą 1896 metais buvo daugiau negu neįprasta, deja, jis iki „Gabijos“ pasirodymo taip ir liko mūsų literatūros paraštėje. Verta pacituoti V. Kudirkos atsiliepimą apie A. Vienažindžio „Lietuvos tėvynės dainas“: „Ne visos dainos lygiai poetiškos: kur tik dainius užsimano pritaikyti tendencijos protavimą – arba kaip moralizatorius („Rauda motušės ant lopšio“), arba kaip istorikas patriotas („Lietuvių pasveikinimas“) – ten dainos silpnutės ir kun. Antano beveik nežymu“. Taip kalba vertintojas, kurio paties eilės ištisai grindžiamos „tendencijos protavimu“, tačiau kuris pasinaudoja savo kritinės vaizduotės „laisva valanda“ ir jau yra girdėjęs šūkį „daila dėl dailos“.
Mūsų temai įdomus J. Mačio-Kėkšto paskyrimas „Pranciškui Vaičaičiui (Sekupasakai)“. Kėkštas, parašęs „Mūsų vargus“ ir „Vargdienių giesmę“, regis, itin artimas „Žmonelės triūsia, prakaituoja“ autoriui. Logiška tikėtis, jog ir P. Vaičaitis pirmiausia bus įvertintas kaip visuomenės pasišventėlis, varguolių dainius ir užtarėjas. Tačia mūsų revoliucinės poezijos pradininkas J. Kėkštas prabyla apie pasitraukusį iš gyvenimo bendražygį kaip aplaj prisiekusį Parnaso pašauktinį:

Tu – mistras harmonijos rimų gausios –
Mums saldinai gyvastį, tverdamas naują:
Tad rojuj, kur grožė viena viešpatauja,
Tau dvasios bekūnės himnus užgiedos.

Iš kur tas rafinuotas puošnumas, pseudoklasicistinis aukštasis stilius, kurį pats autorius pašiepė satyrose „Dainiaus nelaimės“, „Išsiliuosavęs“? Tai nesuvoktas, bet natūraliai paaiškinamas „grynojo“ poetinio ,,aš“ ištrūkimas iš pasąmonėn nustumto narvo, egzistencinės akimirkos sąskambis su „akimirksniu žavingu“. Ir tuomet lyrika nesąmoningai (o Kėkšto, išvertusio H. Heinės „Lotaus žiedą“ ir A. Tolstojaus „Don Žuano serenadą“, atveju – pakankamai sąmoningai) veržiasi iš šios ašarų pakalnės į ten, „kur grožė viena viešpatauja“, norėdama bent valandėlę išvysti save sub specie aeternitatis.
Panašūs „grynojo meno“ daigai, nelyginant žiemkenčiai, snūduriavę amžių sandūroje (Kėkšto eilėraštis rašytas 1901 m. rugsėjy), būtų buvę netikėtas atradimas M. Vaitkui, kuris estetizmo tendencijas bandė įforminti XX a. antrajame dešimtmetyje. O A. Jakštas pastarajam priekaištavo, jog „nėra gyvų žmonių su vargingu gyvenimu, su sociale ir tautine kova“, jog autorius virtęs „kažkokiu nutolusiu nuo gyvenimo parnasistu“. Tačiau ir su „sociologizatoriumi“ A. Jakštu lengvai apsidirbti nepavyktų. Būtent jis pirmasis į lietuvių kalbą išvertė tokį „išdavikišką“ N. Nekrasovą: „Kova kliudė man dainų dalykus, / Dainos kliudė su piktu kovot“, būtent jis mestelėjo lyrikos klasikui vieną radikaliausių priekaištų – Maironis aukščiau Šatrijos kalno nepakyla. Tokie buvo mūsų lyrikos takų paradoksai, elegiškai ironiškos norų ir galimybių kaktomušos bei prasilenkimai.
Peršokę į XX a. pabaigą, vargu ar galėtume konstatuoti pažangą senojoje byloje tarp „dainų dalykų“ ir „kovos su piktu“. Poetinė technika tobulėja, amžinybės spengimas ir grožio ilgesys – tie patys. K. Navakui „graži yra drugio trasa per ugnį / lig spindinčio savo galo (…) ir išdavystė graži kai nuo jos atanka / širdis kur tylėdama puvo…“ (eil. „Aklumas bei akylumas“). Lyrika, saugodama savo grynumą, turi likti akla dienos pagundoms ir sykiu akylai stebėti save, kad nevirstų išdistiliuotu vandeniu. Todėl, klaidžiojant Gralio taurės ieškotojų takais, kartais pravartu atsigręžti ir sugrįžti. Tepalydi keliaujančius Aido Marčėno „Mėnulio vėjas“:

reiktų šitaip sugrįžt
kad daugiau neišeitume niekad
kaip dainuodamas meilę
iš aido sugrįžo Orfėjas

[/expand]

 

Alfonsas Nyka-Niliūnas. Nevermore. Vytauto Mačernio portretui ir atminimui

[expand title=”Skaityti”]

 

MŪSŲ PUBLIKACIJA
1954 m. pavasarį, kai poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas nutarė pasidalinti prisiminimų nuotrupomis apie Vytautą Mačernį, jau buvo išleistos V. Mačernio „Vizijos“, spaudai paruoštos Vytauto Sauliaus (Roma, 1947). „Pomirtinė poezijos knyga“ turėjo du epigrafus: apie užgesusias „chimeros plieno akis“ iš J. Kossu-Aleksandriškio ir A. Nykos-Niliūno eilėraštį Vytautui Mačerniui „Marche funébre“:

Bet neilgai mus vėjas neš! Ir lapui purvinam Dievai pavydūs!
Išves iš miesto žiburių Naktis, atėjusi užpūsti mus.
Ir mes užgesime. Užgesime, kaip žiburiai išdidūs,
Ir milijonai grumsis su tamsa, praradę mus!

Eilėraštis alsavo vizijine poetinio skausmo kultūra, jau būdinga ketvirtojo dešimtmečio debiutantams, būsimiems žemininkams-lankininkams, kurie iš Lietuvos traukdamiesi su savimi išsinešė „studentijos intelektualinio elito“ dvasią (apie ją kalbama ir šiuose prisiminimuose). Dabar, iš perspektyvos žvelgiant, toji dvasia, susieta su V. Mačernio ir A. Nykos-Niliūno generacijos vardais-simboliais, jau gali būti pavadinta „intelektualine substancija“ (V. Kavolis), atsiradusia pagaliau lietuvių poezijoje prieš pat keturiasdešimtuosius (kaip ilgai gimtasis poetinis žodis forsuodamas pats save iki jos keliavo per „Praradimo simfonijas“, „Žemės“ antologiją iki „Literatūros lankų“).
Užtat šio žurnalo puslapiams labai tiko ir A. Nykos-Niliūno atkurtas „einančio Mačernio portretas“ jo kitoniškumo „tradicijai“ pabrėžti, „kraujo ir intelektualinės aristokratijos“ pulsui apčiuopti, kurio tvinksniai, beje, jau XX a. pradžioje meninės kultūros mąstytojų, tokių kaip J. Lindė-Dobilas, nebaugino.
„Tegu atleidžia mums ir poetas A. Nyka-Niliūnas, kad jo neatsiklausę išdrįsome pilnesnei šios knygos kompozicijai panaudoti V. Mačerniui dedikuotą eilėraštį iš jo neseniai išėjusios poezijos knygos (Praradimo simfonijos, Tuebingen, 1946 m.)“,– atsiprašė V. Saulius 1947 m. vasario 7 d. V. Mačernio „Vizijas“ palydėdamas.
Mes, minėdami Vytauto Mačernio prarasties penkiasdešimtmetį (žuvo 1944 m. spalio 7), iš pradžių jautėme tą patį. Manyta, A. Nyka-Niliūnas atleis, jeigu ir neatsiklausę skelbtume jo prisiminimus. Tačiau atsiklausėme. Poetas kiek papildė, patikslino tekstą, kuris mus buvo užbūręs, kai jį aptikom 1954 m. „Literatūros lankų“ ketvirtajame numeryje. Iš ten dabar ir pateikiame. Gaila, kad ne iš, tarkim, A. Nykos-Niliūno kritikos ir literatūros istorijos darbų rinktinės, kurios iki šiol nėra; jei tokia pasirodytų, vertybinėje poezijos raidos panoramoje nužymėtų kiek kitokias nei mums įprasta jungtis bei perspektyvas. Galbūt panašias į poeto kolegiškai taikytas V. Mačerniui jau minėtame eilėraštyje „Marche funébre“, kupiname pasitikėjimo nevermoriškomis ateities nostalgijomis.

O Tu ištrykši spinduliuot šalia galingųjų šviesos fontanų – Arthur Rimbaud, Lautréamont, John Keats!
Ir sups Tave ironiškos būties lopšinėmis gimtoji žemė, Neramiai amžių valandai paguldžiusi akis.

Ramutis Karmalavičius

Alfonsas Nyka-Niliunas
Nevermore
Vytauto Mačernio portretui ir atminimui

Šios prisiminimų nuotrupos skirtos Vytauto Mačernio portretui ir atminimui. Tad kokis jis išlikęs mano atminties filmo juostelėje? Pro akis bėga ištisa galerija jo portretų, charakteringų laikysenos momentų – visas gyvas žmogus, pridengtas lengva, bet kasdien sunkėjančia dešimties metų migla: jo eisena, jo ūgis, jo profilis, jo rankos, nosis, akys, plaukai ir veidas. Bet visa tai nuskendę praeity – apytamsės scenos užkulisy, kur guli suversta visa anos dienos lėlių teatro butaforija. Ir vėl reikia jas prikelti iš dulkių, ir vėl išvesti į sceną, ir vėl mėginti sudaryti tikrovės iliuziją. Lengviausiai man dabar vyksta atkurti Mačernį einantį (kažkodėl aš jį ryškiausiai atsimenu einantį, ateinantį, nueinantį, įeinantį ir išeinantį) rudenėjančia Šv. Onos gatve Vilniuje ir išnykstantį sunkios stačiatikių cerkvės šešėlyje. Jis eina svyruodamas į šalis, rankas į palto kišenes susikišęs, tai vieną, tai kitą petį mesdamas pirmyn ir sunkiai vilkdamas kojas, lyg jos į žemę klimptų. Tai einančio Mačernio portretas. Detalesnei jo fizionomijos studijai mano atmintis diktuoja visą eilę papildomų smulkmenų. Aukštas, plonas, trupučiuką linkterėjęs, nedarnių judesių, bet gerai suderintų su apyskurdžiais rūbais; tamsūs, trumpai pakirpti plaukai su perskyrimu kairėje pusėje, didelės ir taip pat tamsios akys, drėgnos ir liguistai švytinčios, gražus, bet nelabai taisyklingas veidas, gražus savo kontrasto ir netaisyklingumo estetika; didelė anglosaksiškos rasės nosis, kokią labai dažnai sutinkame aštuoniolikto šimtmečio anglų dailininkų tapytuose aristokratų portretuose,– štai visos pagrindinės jo veido linijos. Tačiau visas jo kūno ansamblis daug sunkiau duodasi aprašomas. Tame ansamblyje buvo kažin kas dvasininkiška ir aristokratiška. Šitaip turėjo atrodyti Bernanos curé d’Ambricourt. Aristokratiškų bruožų, dekadanso aristokratijos bruožų, buvo jo kūno linijų ir formų keistai skambančioje disproporcijoje ir disharmonijoje – kraujo ir intelektualinės aristokratijos bruožų. Lieknas iki elegancijos kūnas, deformuotas didelėmis, nejudriomis kojomis ir muzikinių vunderkindų – interpretatorių beformėmis rankomis, priminė intelektualinės Vakarų rasės tipą. Ieškant palyginimų, būtų galima paminėti keistą jo panašumą su T. S. Eliot. Tas pats profilis – galva ir nosies linija, tas pats ūgis, ta pati dvasininko fizionomija. Tas panašumas ypač ryškiai atsiskleidžia Elioto jaunystės fotografijoje, kurioje jis stovi prie Faber and Gwyer leidyklos įėjimo.
Tačiau jo išvaizdoje buvo charakteringiausia tai, kad jis labai ryškiai skyrėsi iš kitų. Jis skyrėsi taip, kaip Anderseno pasakos „bjaurusis ančiukas“. Dažnai skurdžiau už kitus apsirengęs, jis vis tiek atrodė kitokiame šiltadaržyje išaugęs. Mačernis priminė pietietišką kaštaną, šalto ir žvarbaus šiaurės klimato apnaikintą, nežinia kokiu būdu atsiradusį šiurkščiažievių beržų ir juodalksnių miške.
Jo tėvas buvo jei ne kraujo, tai bent polėkių ir gyvenimo aristokratas. Motina – amazoniško tipo ir temperamento moteris. Nors jie abu ir buvo savo gyvenimo būdo ir temperamento aukos, tačiau pats Mačernis su neslepiamu pasididžiavimu pasakodavo apie platų jų gyvenimą. Savo pasakojimuose Mačernis save visuomet vaizduodavo kilmingo vaiko rolėje, su visais įprastiniais atributais – arkliais, fajetonais, tamsiomis dvaro alėjomis ir t. t. Jis pasakodavo tik iš vaikystės, nes vėlesniais metais toji idilija buvo antiromantiškos realybės sugriauta. Pusiau juokais, pusiau rimtai, bet visuomet degančiomis akimis, jis pasakodavo jo tėvą buvus kilusį iš senos vengriškos šeimos, kažin kokių vėjų atpūstos į Lietuvą. Senoji jo giminės pavardė buvusi Magyar (Madjar), kuri vėliau virtusi Mačerniu. Greičiausiai visa tai buvo fantazijos padarinys, bet kaip tik dėl to ir buvo tiesa.
*
1939 metų rudenį Mačernis atvyko į Kauną ir pasirodė daug kam gerai pažįstamų Didžiųjų Universiteto rūmų koridoriuose margaspalvėje studentų minioje. Universiteto studijoms Mačernis pasirinko anglų kalbą ir literatūrą, kurių studijavimas buvo sena jo svajonė. Jau gimnazijoje šiuo klausimu jis buvo griežtai apsisprendęs. Jį traukė anglų konservalyvizmas, komplikuotos jų civilizacijos apeigos ir visas anglosaksiškosios kultūros žaidimo taisyklių kompleksas. Mačernis nemėgo nieko, kas neturėjo tradicijos: nei daiktų, nei žmonių. Studijuoti jis ėmėsi su nepaprastu uolumu ir rimtumu. Pasitikėjimas universiteto mokslais buvo dar toks didelis, kad jis tuojau pat ėmė lankyti visas savo srities paskaitas, vesti smulkiausius užrašus ir t. t. Tačiau neilgai trukus reikėjo sunkiai nusivilti. Ir nusivylimas buvo nemažesnis už pirmykštį pasitikėjimą. Paskaitose jis nerado to, ko ieškojo ir tikėjosi rasti. Vietoje laukto anglų kultūros ir literatūros paslapčių atskleidimo tekdavo pasitenkinti keliomis naujomis datomis ir nuogais veikalų pavadinimais – taip pat su išleidimo, parašymo ir dar kitomis datomis. Taip maždaug atrodė literatūros mokslas Kaune 1939 metais. Mačernis gana ilgai kovojo su paskaitų nuoboduliu, bijodamas kietos nusivylimo patirties, kuri jo disciplinuotai dvasiai iki šiol buvo nepažįstamas reiškinys. Tik žymiai vėliau, jo kultūros idealui pasikeitus ir anglosaksų vietą užėmus kitoms Vakarų tautoms ir slavams, jis ir pats nevengė tų savo studijų paironizuoti. Tačiau respektas anglosaksiškajai poezijai išliko daugiau ar mažiau nepaliestas visam laikui. H. W. Longfellow, W. Whitman, W. Blake, E. A. Poe, Lordas Tennyson ir W. B. Yeats ir toliau pasiliko dažniausiai cituojami poetai.
Tais pačiais metais pirmą kartą išgirdau jį skaitant savo eiles. Vėlyvą rudenį, lapkričio pradžioj ar spalio pabaigoj, Ateitininkų rūmų didžiojoje salėje įvykusiame susipažinimo su jaunesniaisiais studentais vakare Mačernis skaitė pirmąją savo Viziją. Tatai turėjo būti pati pirmoji šio eilėraščio redakcija, parašyta paskutiniaisiais gimnazijos metais. Bet tą vakarą Mačernio poezija dar nepajėgė prasimušti pro tuo metu viešpatavusią tarp studentijos bohemietiškos poezijos madą. Mačernis dar neturėjo publikos. 1939 metais didžiausias plojimų audras ir skaitytojų entuziazmą po Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Antano Miškinio, Bernardo Brazdžionio ir Salomėjos Nėries sukeldavo Kazio Zupkos, Mykolo Linkevičiaus, Alfonso Keliuočio ir Leonardo Žitkevičiaus poezija – bohemietiška, nerūpestinga, prarastos tėviškės ir prarandamos jaunystės poezija. Mačernis gi kalbėjo visiškai kitais žodžiais ir kitomis temomis. Tai nebebuvo „žaliojo ilgesio žodžiai“, bet žmogiškojo ilgesio žodžiai. Mačernio žodis grįžo atgal į visuotinumo tradiciją, į klasicizmą. Jo poezija atsistojo tame pačiame taške, iš kurio pradėjo savo žygius visa poputininė lietuvių poezija, tik nuėjo visiškai kitu keliu. Mačernio eilėse buvo daug daugiau saitų su Putinu ir Faustu Kirša negu su naujausiais poetais. Ir įvairiais požiūriais. Pirmiausia kalbos charakteriu. Paskui – minties ir formos pusiausvyros koncepcija. Savo tiesioginiu ir didžiausiu mokytoju Mačernis laikė Valančių. Iš Valančiaus per Maironį, Putiną ir Kiršą prasidėjo žygis į Vakarus. Ir tas žygis buvo pirmiausia intelektualinis, ne formalinis. Vizijų formos pasirinkimo argumentai mažai ką teturėjo bendro su poetinės technikos patobulinimu. Mačernis ieškojo plataus ir laisvo ritmo, kuriame galėtų tilpti žodžiai, sunkūs savo pirmine jėga ir prasme. Vizijų įforminimo pavyzdžiu Mačerniui buvo Whitmano The Songs of Myself. Jis tik įvedė rimą ir toninio skandavimo galimybę. Mačernio kalba, kaip sakėme, yra artimesnė pomaironinės poezijos kalbai. Jis sąmoningai vengė naudotis gražiai skambančia poketurvėjinės poezijos kalba, kuri, įsigydama daug lankstumo, prarado savo prasminio svorio ir autentiškumo dalį. Mačernio kalba savo esme yra žemaitiška ir konservatyvi kaip Maironio. Dėl to (nors tai yra ir paradoksas) paskutinis Maironio eilėraštis „Vakaro mintys“, imant jį kaip kalbinę visumą, galėtų būti pasirašytas ir Mačernio. Jo žodyje nenutrūkstamai skamba senosios lietuvių kalbos tonai, į mūsų dienas atėję per Mažvydą, giesmynus, postiles ir Bibliją.
Vaizdų ir motyvų požiūriu Mačernis taip pat grįžo „atgal“, revizuodamas arba griežtai pakeisdamas ligšiolinėje poezijoje vyravusią originalumo koncepciją. Mačernis siekė originalumo prasme ir forma plačiausia šių žodžių prasme, mažai tekreipdamas dėmesio į poetinės technikos efektus, vaizdinį netikėtumą bei išradingumą. Mačernio motyvas pačiuose savo pagrinduose yra literatūrinis t o p o s,- daiktų prasmė dažnokai emblematinė; vaizdai, kaip pas John Donne, suvokti ir sudėstyti parabolinės schemos principu ir jų visuma, kaip paskutiniame Maironio eilėraštyje, pajungta ištisai pasaulio koncepcijai.
Dėl visų šių „konservatyvinės revoliucijos“ elementų Mačernis nebuvo išgirstas, ir jam teko laukti, kol visiems gerai žinomi įvykiai sugriovė arba dezorganizavo senąją publiką, o jos vietoje ėmė formuotis nauja, fizine ir intelektualine patirtimi turtingesnė skaitytojų masė.
Iš visų galimų Mačernio portretų jo pažinimui, mano nuomone, šiandien būtų naudingiausias balso portretas. Tačiau balsas dar sunkiau duodasi aprašomas. Jo balsas tikriausiai buvo vienintelis ir nepakartojamas. Šias eilutes rašančiajam nei prieš Mačernį, nei po jo niekur neteko girdėti tokio sugestyvaus balso. Jo balsas keitė žodžio prasmę, grąžino jėgą žodžiams – paliegėliams, žodžiams – konvencionalinės poezijos baudžiauninkams, žodžiams, uždarytiems poezijos orfelinatuose ir senienų krautuvėse, žodžiams, kuriuos jis vėliau ėmė rikiuoti paradui ir žygiams, norėdamas užimti naujus poezijos plotus. Tokį balsą turėjo turėti mistikai ir šventieji: Johannas
Tauleris iš Strasburgo, Meisteris Eckhartas, Angelus Sile-sius ir Šv. Pranciškus Asyžietis. Deklamuodamas jis įtikindavo ir didžiausią skeptiką. O Mačernis mėgo deklamuoti. Savus ar svetimus eilėraščius, jis deklamuodavo gerokai žemaičiuodamas, visus kirčiuotus balsius stipriai pratęsdamas ir kiekvienam dalykui sukurdamas naują ir niekur negirdėtą melodiją. Kiekvienas jo deklamuojamas dalykas staiga atgydavo ir skambėdavo jėgą atgavusioj o balsu. Mačernio balse matydavosi Walter de la Mare vaiduoklių namas, sustojęs prie durų keleivis, ir skambėdavo nutolstančių kanopų fantastiškas kapojimas mėnesienos nušviesta alėja; girdėdavosi ežero bangos Innisfree saloje, dieną ir naktį nepaliaujančios raginti keltis ir eiti. Visi, kas tik pažino Mačernį, be abejo, atsimena jį deklamuojant paskutinę Annabel Lee strofą:

For the moon never beams without bringing me
dreams
Of the beautiful Annabel Lee,-
And the stars never rise but I see the bright eyes
Of the beautilul Annabel Lee;
And so, all the night – tide, I lie down by the side
Of my darling, my darling, my life and my bride,
In her sepulchre there by the sea –
In her tomb by the side of the sea

arba savo paties eilėraštį, kurio pirmoji eilutė buvo: ,,Jų buvo daug – visi jauni ir drąsūs“ ir kuri rimavosi su kažkuo panašiu į Aisčio „pakibo karoliukais rasos“. Šiame paskutiniajame jo balsas man ir šiandien tebeskamba gyvas kaip anuomet, nes čia yra visi tie žodžiai, kuriuos jis tardavo nepakartojama melodija – ,,daug“, „visi“, „jauni“, „drąsūs“.
*
1939 metų rudenį aš išvykau į Vilnių, ir mūsų susitikimai kuriam laikui nutrūko. Mačernis pasiliko Kaune ir atkakliai tęsė savo studijas. Tačiau sekančių metų žiemą ir Mačernis apsigyveno Vilniuje. Kaunas Mačerniui buvo svetimas. Jis slėgė savo pionieriška atmosfera ir betradicinės miesčionijos (kurios aukščiausia kultūrinė programa buvo opera su Kipru Petrausku) gyvenimo maniera. Kaunas ne tiek kūrė, kiek pamėgdžiojo. Kaunas nesidomėjo kultūra ir pirmiausia buvo susirūpinęs Vakarų miesčionijos manierų pasisavinimu. Kaunas mokėsi šokti, gerti, valgyti, nešioti vakarinius rūbus ir dainuoti Vakaruose populiarius šlagerius. Vienas iš reikšmingiausių nepriklausomo gyvenimo įvykių (kultūrinio sąlyčio su Vakarais prasme) – prancūzų meno paroda Čiurlionio Galerijoje biurokratinio mūsų „elito“ sluoksniuose nepadarė didesnio įspūdžio, negu Vienos Rapid gastrolės. Ivan Bunin, Jules Romains nepatraukė didesnio kauniškės „aristokratijos“ dėmesio ir Andrė Gide pravažiavo pro Kauną beveik nepastebėtas, nes Kaunas mokėsi ruošti paradus, valstybines laidotuves, nešioti uniformas ir žaisti krepšinį.
Vilniuje nuotaikos buvo visiškai kitos. Nors iš pradžių ir ten buvo perkeltos kaunietiškos tradicijos, tačiau jos neprigijo ir buvo nustelbtos specifiškai vilnietiškos dvasios. Šis procesas vyko gana lėtai, potvynių ir atoslūgių ritmu. Didžiausias atoslūgis buvo sovietinės okupacijos intermedija. Bet ir ji suaugimo su Vilniumi proceso visiškai nenutraukė. Ir tik vokiečių okupacijos metais, kuomet Vilnius pilna šio žodžio prasme buvo pasidaręs kultūrine Lietuvos sostine, buvo visiems aišku, kad Vilnius yra Lietuvos ir jos likimo sinonimas.
Atvykęs Vilniun, Mačernis įstojo į Vilniaus universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą ir galutinai apsisprendė studijuoti filosofiją. Tačiau rimčiau toms studijoms jis galėjo atsidėti tik vokiečių okupacijos metais. Maždaug apie 1942 metus Vilniaus universiteto studentijos tarpe buvo pradėjęs kilti didesnis susidomėjimas filosofija ir intelektualinėmis problemomis apskritai. Nebesant sąlygų studentiškų korporacijų veiklai, atsirado specialiai neorganizuoti sambūriai, kurių vienintelė savitarpio jungtis buvo susidomėjimas tomis pačiomis problemomis. Didžiausio intelektualinio intereso rodė Karsavino, Sezemano, Sruogos, Mykolaičio ir Motiejaus Miškinio klausytojai. Šiame rate tilpo tuolaikinės studentijos intelektualinis elitas. Jei seniau iš tradicijos filosofijos paskaitose tebūdavo nuo vieno iki keturių klausytojų, tai vokiečių okupacijos metais nekūrentoje Filosofijos seminaro auditorijoje susirinkdavo 30–40 studentų. (Dar didesnio pasisekimo Kauno universitete turėjo Juozo Girniaus filosofija.) Sezemanas traukė studentus savo filosofijos asketiška rimtim ir abstrakcijos jėga. Tokį patį pasisekimą turėjo Karsavino minties ir žodžio intelektualinė elegancija bei kultūra ir Balio Sruogos kūrybinis temperamentas. Didysis Sruogos nuopelnas tuometinio intelektualinio atgimimo procese buvo mokėjimas sudominti klausytojus ir sudarymas sąlygų patiems reikštis. Sruoga savo seminare dažniausiai ėjo tik arbitro pareigas, vienu kitu žodžiu pagelbėdamas prispaustam prie sienos seminaro dalyviui, arba kokia taiklia replika sužadindamas kito intelektuališkai stipraus, bet pasyvaus oponento ambiciją. Sruoga ugdė ne tik intelektualines ambicijas, bet ir savotišką šios rūšies patriotizmą. Karsavinas istorijos filosofijos seminaro metu su kiekvienu savo oponentu ginčydavosi kaip su lygiu, tuo būdu keldamas besąlyginį klausytojų pasilikėjimą ir susidomėjimą dėstomuoju dalyku. Miškinis žavėjo klausytojus nepalyginamu atsidavimu literatūrai. Jo dėstymo metodas ir paskaitų tonas buvo mažiausiai „profesoriškas“. Miškinis dėstė ne tiek besidomintiems literatūra, kiek abejingiems. Jis savo paskaitose pirmiausia paruošdavo vietą klausytojo sąmonėje, smulkiausiai atpasakodamas dėstomojo autoriaus biografiją, ir tik po to patiekdavo pačius kūrinius bei smulkią jų interpretaciją. Ir visa tai jis atlikdavo oblomovišku abejingumu klausytojo reakcijai. Tarytum jo balse būtum girdėjęs: „Miegok ramiai“. Po kelių pirmųjų paskaitų sausakimšai prisigrūdusi Polonistikos seminaro auditorija klausėsi kvapą užėmusi, kaip Gogolio apysakos Staro-svetskije pomeščiki seni dvarininkai karštą vasaros vidudienį kalbasi apie riebius patiekalus, arba kaip Dostojevskio Velnių (Besy) Kirilovas skelbia savo nusižudėliškas idėjas.
Vilniuje Mačernio dėmesį patraukė Nietzsche, Kierkergaardas ir kiek vėliau Heideggeris, su kurio filosofijos pagrindais jis buvo susipažinęs iš Juozo Girniaus licenciato tezės (rankraštyje) ir apie kurį gnoseologijos kurse dėstė Sezemanas. Tačiau jo literatūrinio dėmesio centre, be jokios abejonės, stovėjo Dostojevskis. Jo aistrą šiam rusų rašytojui galėtų pailiustruoti kad ir šis faktas. Nemokėdamas rusų kalbos, Mačernis su gramatikų bei žodynų pagalba perskaitė ar bandė perskaityti Brolius Karamazovus originale, o Didžiojo Inkvizitoriaus legendą net išvertė į lietuvių kalbą! Šia proga tenka pastebėti, kad pirmieji Mačernio biografai – Paulius Jurkus ir Vytautas Saulius – gerokai perdėjo jo svetimųjų kalbų mokėjimą. Kiek geriau Mačernis mokėjo anglų kalbą. Toliau sekė vokiečių. Šias abi kalbas jis mokėjo tiek, kad galėjo apylaisviai naudotis literatūra, t. y. kiek jų buvo išmokoma gimnazijoje.
Vilniuje gyvendamas Mačernis iki aukščiausio laipsnio išvystė ir savo literatūrinį talentą. Jis čia (ir retkarčiais parvykdamas į tėviškę) baigė „Vizijas“ ir parašė didelę dalį savo suprojektuoto „Metų sonetų“ ciklo, kuriame jis dar labiau nukrypsta į abstrakciją.
Vilniuje Mačernio poezija susilaukė pripažinimo ne tik literatų sluoksniuose, bet pasiekė ir platesnes publikos mases. 1939 metais, kaip sakėme, jo balsas nebuvo išgirstas. 1943 metais Mačernio poezija išgyveno vieną iš aukščiausių savojo iškilimo momentų. Keturi nepilni metai sunaikino mūsų jau minėtą bohemietiškąją poeziją ir 1943 metais įvykusiame istoriniame literatūros vakare šalia Putino, Vaičiūno, Miškinio, Inčiūros ir kitų dalyvavo visai nauji vardai: Eugenijus Matuzevičius, Kazys Bradūnas, Vytautas Mačernis etc. Tas literatūros vakaras yra vienas iš ryškiausių mano atsiminimų apie jį. Įvyko jis pavasariop, Vilniaus Filharmonijos salėje, Aušros Vartų 5. Pirmasis savo eiles skaitė Putinas. Jis išėjo į sceną, kaip visuomet, nedrąsus, susigūžęs savajame kiaute, žiūrėdamas į šalį, tarytum bijodamas ką nors žvilgsniu sutikti, ir sausu, prikimusiu balsu dėstė savo nepaguodžiamus sielvartus ir blaškėsi vienuoliškojo gyvenimo peripetijose. Petras Vaičiūnas, muškietininko plaukais ir fakiro veidu, dainavo moteris, jaunystę ir mėgino įtikinti, kad jo pasaulyje tesąs tik rytas ir niekuomet neišsisemianti šviesa. Antanas Miškinis, aukštaitiškos ironijos ir patetikos kupinas, prisiminė draugus, kurie šermenyse (jo paties šermenyse) paskandins kelias ašaras degtinės stikle. Ir pagaliau pasirodė Mačernis. Jis skaitė tada, jei aš čia gerai tebeatsimenu, „Velnius“, „Panterą“, „Michelangelo Dovydą“, „Žiemą“ (kuri pirmą kartą skelbiama šiame „Literatūros lankų“ numeryje), „Dukrytę“ ir „Toreador“. Jo eilėraščiai „Toreador“ ir „Velniai“ sukėlė negirdėtą iki šiol literatūros vakarų praktikoje publikos entuziazmą. Mačernis kelis kartus turėjo išeiti į sceną ir skaityti vis naujus eilėraščius. Jo tuometinė poetinė pergalė savo esme buvo nepaprastai panaši į Dovydo pergalę. Ir turbūt tos savo pergalės nuotaikų veikiamas Mačernis parašė išdidų eilėraštį „Poetas“, kuriame jis poetą vaizduoja pusdievio rolėje.
*
Ima noras paliesti ir vieną kitą pilkesnę, kasdieniškesnę jo gyvenimo smulkmeną, nors trumpas laiko tarpas, skiriantis jį nuo mūsų, nedaug ką teleidžia pasakyti. Tad aš čia, nepretenduodamas į teisę, kuri priklauso laikui, laikui didžiąja ir mažąja raide, pasitenkinsiu keliomis neryškiomis jo gyvenimo spalvomis ir linijomis.
Mačernis buvo esmingai gyvas ir natūralus žmogus, be romantiškos poeto aureolės, be pozos ir be ekstravagantiškų mostų. Šiltas, draugiškas, atviras, be pagiežos ir kartėlio kitiems, Mačernis iš pirmo susitikimo laimėdavo simpatijas ir palankumą. Tačiau jis pats ypatingai draugystės neieškojo. Iš esmės jis visuomet buvo ir pasiliko vienas. Jo aplinkoje visuomet buvo tuščia – kažkas panašaus į ankstyvo pavasario arba vėlyvo rudens tuštumą. Kaip sakėme, Mačernis mėgo tradiciją, senus, istoriją turinčius daiktus, tačiau jis nebuvo sėslus žmogus. Jis gyveno tarytum nuolatos pasiruošęs kelionei. Tokia nuotaika visuomet buvo jaučiama jo artimiausioje aplinkoje. Prisimenu aš dabar jo kambarius, kuriuose jis gyveno Vilniuje ir kuriuos labai dažnai keitė. Tie jo kambariai buvo tušti, šalti, be namų spalvos ir be kvapo. Jų nuotaika buvo išsikėlimo nuolaika. Lyg viskas būtų juose kalbėję: „Rytoj išeinam!“ Jis ir pats kažin kaip nesiderino su tais kambariais. Daug geriau jis tiko būdingam Vilniaus gatvių peizažui, rudenį ir pavasarį, lietingai dienai, ankstyvam pavasariui ir lapų kritimo laikui. Gerai jis tiko klaidžiuose senojo Vilniaus universiteto kiemuose, tuos kiemus jungiančiose arkose, žole užaugusiame grindiny, Gaono gatvelės fantastiškomis figūromis iškaltų geležinių vartų fone. Bet jis netiko ir nejaukiai jautėsi pasilinksminimo vietose, kurių instinktyviai vengė.
Kiekvienas žmogus ką nors ypatingai mėgsta arba bent mėgina kitus tuo savo tikru ar tariamu mėgimu įtikinti. Šitaip žmonės kovoja su pilkuma, su kasdienybės žole, nesulaikomai užgožiančia viską. Neatsimenu, kad Mačernis būtų ką nors išskirtinai mėgęs, tačiau ir jis Vilniuje išgyveno tris ypatingas pamėgimo aistras. Pirmoji iš jų buvo knygų aistra. Turbūt visi gerai atsimena, kad Vilnius, ypač lyginant su Kaunu, buvo nepaprastai gausus antikvariniais knygynais. Ten buvo galima užtikti nepaprastai įdomių ir retų leidinių, kurių ypač daug atsirado po laikinosios sovietų okupacijos, trukusios keletą savaičių, Lenkijai karą su vokiečiais pralaimėjus. Plėšimai, vargas ir kiti negandai sumobilizavo visas tas knygas į dulkėtus antikvariatų sandėlius.
Beveik visi nauji vilniečiai užsikrėtė knygų supirkinėjimo antikvaruose manija. Pirko net ir tie, kurie anksčiau būtų nė žiūrėte nežiūrėję. Atsikraustęs į Vilnių ir Mačernis įniko raustis sudulkėjusių tomų krūvose ir pirkti reikalingas ir nereikalingas knygas. Išskirtiną vietą bendroje knygų aistroje užėmė Dostojevskio veikalai. Nors ir beveik visai nemokėdamas rusiškai, šio rašytojo Mačernis pirko visa, kas tik pakliūdavo po ranka. Kaip šiandien atsimenu jį viename Literatų skersgatvio antikvare besiderantį su to antikvaro savininku dėl gerokai apnešioto Zapiski iz mertvogo doma egzemplioriaus, sumokantį tikrai per didelę kainą (turbūt visus turimus pinigus) ir nusvyruojantį Šv. Jono gatve su naujai įsigytu turtu po pažastim.
Sekanti jo aistra buvo šachmatų aistra. Šios naujos epidemijos židinys buvo Studentų bendrabutis Tauro 4, priešais Zigmanto Augusto gimnaziją. Pats Mačernis tuomet gyveno netoli Vingio parko, vienoje iš Čiurlionio gatvę kertančių gatvelių, bet labai dažnai pasirodydavo ir minėtame bendrabutyje, kuriame tada buvo labai smarkiai paplitęs šachmatų lošimas. Mačerniui artimų žmonių lošimo centras buvo Kazio Umbraso kambaryje. Iš pradžių jis tebuvo suinteresuotas žiūrovas, kukliai besimokantis ėjimų. Ir tik po gana ilgo aprentissage’o jis ir pats pabandė. Tas bandymas vėliau išsivystė į tikrą šio komplikuoto lošimo aistrą. Jis įsigijo miniatiūrinį šachmatų komplektą, kurį nuolatos nešiojosi su savim išorinėje palto kišenėje. Pralošdamas partiją po partijos ir kiekvieno tokio pralošimo pamoka pasinaudodamas sekančiam lošimui, Mačernis pagaliau pradėjo nebepralošinėti. Tačiau su įgudimu lošimo aistra ėmė vėsti, kol galutinai užgeso. Ir jis vėliau nebelošė, nes jau buvo patyręs ir laimėjimo, ir pralaimėjimo jausmą.
Trečioji aistra buvo sportinė ir mažiausiai besiderinanti su jo fizine ir dvasine prigimtim – pašliūžų aistra. Tačiau ši aistra taip pat nebuvo visiškai eilinis jo išgyvenimas. Tatai liudija ir jos užfiksavimas viename eilėraštyje. Nors šiuo elegantišku ir fizinės jėgos reikalaujančiu sportu susidomėjimo materialinės priežastys buvo grynai atsitiktinės, vis dėlto reikėtų neužmiršti fakto, kad jis kaip tik tuo laiku buvo gyvai susidomėjęs Nietzsche’s teorijomis ir iki tam tikro laipsnio žavėjosi fizine jėga ir kiekvienu élan vital apskritai. O to susidomėjimo pašliūžų sportu priežastys buvo labai paprastos. Vieną gražią labai šaltos ir labai gilios 1940–1941 metų žiemos popietę mūsų bendras draugas Gediminas Jakimavičius staiga pasirodė pilna slidininko uniforma ir gundančia šypsena bendrabutyje, kviesdamas ir mus kartu pasivažinėti. Gediminas buvo ne tik nepaprastai puikus žmogus, bet ir tikras pramogų meisteris ir visokių tapybiškų nuotaikos smulkmenų specialistas. Jis buvo nepakeičiamas ruošiant bet kokią pramogą. Jis žinojo – vasarą – kurioje vietoje šilčiausias vanduo maudytis ir kurioje vietoje, vakarais, ryškiausiai atsispindi miesto žiburiai upėje. Jis žinojo – žiemą – kurioje miesto turgavietėje spalvingiausią žuvų pardavėjų minia ir kurio namo sienoje buvo pasislėpęs garsusis žydų mokytojas Gaonas. Šį kartą mes jo kvietimą priėmėme be jokių diskusijų ir, susiorganizavę slidžių komplektus, iškeliavome Vingio parko kryptim. Aš pats slidininko karjerą baigiau gana greit. Mačernis gi visą laiką pasiliko šio gražaus žiemos sporto mėgėjas. Ir iš visų mūsų kartu atliktų slidininkiškų ekskursijų ryškiausiai išliko atmintyje ta pati pirmoji. Vingyje buvo nuostabus vakaras. Mes perėjome strateginį Neries tiltą ir pasikėlėme į kalnus kitoje pusėje. Ten buvo marga slidininkų minia – tikras žiemos karnavalas, kaip Brueghelio paveiksle. Bet mes pasileidom tolyn ir namo grįžom tik vėlai naktį.

*
Baigiant rašyti šias atsiminimų nuotrupas ir trumpam stabtelėjus atsikvėpti, sąmonės ekrane nesustoja bėgę padriki ir be jokio ryšio anų dienų vaizdai, vieni labai ryškūs, tarytum viskas būtų dabar ir čia, kiti jau paskendę laiko miglose, tolimi. Pirmas bolševikmetis. Spalio revoliucijos dienų Dominikonų gatve įkainiui vežamas milžiniškas karstas, apdengtas raudonu audeklu, kuriame didelėmis juodomis raidėmis įrašyta: Grób dla faszystów polskich i litewskich, ir – pavasariop – lėtos ir nesibaigiančios vidurių šiltinės epidemijos aukų laidotuvių eisenos Rasų link. Šiurpiai šaltos nekūrento Vilniaus karo žiemos su varomais į darbus ghetto žydais (ties buvusiu Bristolio restoranu vienas jų krinta ir nebeatsikelia). Lėles ir prekylangių manekenus primenantys elegantiški ispanų ir italų karininkai, klampojantys per sniegą; Gedimino aikštėje kybantis negyvėlis su lentele Plünderer des jüdischen Vermogens pakaklėj ir šaltoje ankstyvo rytmečio šviesoje spindinti kažkokio į frontą pravažiuojančio skulptoriaus iš ledo padaryta triga ar kvadriga priešais Katedrą. Maro metus primenantys koncertai Filharmonijos salėje ir Romualdo Juknevičiaus premjeros Miesto teatre. Su savo draugu Vytautu Jonynu įeinu į Pilies 11 (kur buvo Romanistikos, Polonistikos, Germanistikos ir Istorijos seminarai): ilgu vingiuotu koridorium lengvu žingsniu ateina į Vladimirą Solovjovą panašus mėlynakis Karsavinas; Germanistikos seminaro duryse svečių laukiančio smuklininko poza stovi kvadratinis Engertas; iš už kampo išnyra nuo ausies ligi ausies besišypsantis etnografas Jonas Balys. Pauzė. Kaip filmui nutrūkus. Po to aš jau studentų literatų susirinkime vienoje HMF auditorijų, veda Eugenijus Matuzevičius. Eiles skaito Vytautas Mačernis ir liekna, aukštaūgė baleriniškai sušukuotais plaukais su perskyrimu per vidurį studentė Neverauskytė. Mačerniui baigus skaityti, staiga atsistoja pirmoje eilėje sėdėjęs Putinas ir, tarsi užmiršęs savo atokumą, šaltį ir privalomą rūstybę, susijaudinęs sako: „Štai kur tikras poetas!“ Po to, lyg susigėdęs dėl savo išsišokimo, greit vėl atsisėda ir nejaukiai žiūri į grindis.
Paskutinis mano atsiminimas apie Vytautą Mačernį yra glaudžiai susijęs su Baliu Sruoga. Paskutinį kartą mačiau juos ir girdėjau jų balsus tą pačią dieną. Tai buvo paskutinis Sruogos seminaro susirinkimas. Susirinkimar trumpas ir tylus. Sruoga sėdėjo už stalo, akis uždengęs rankomis, liūdnas ir rūstus, stengdamasis paslėpti savo susijaudinimą. Bet staiga jis susivaldė, pakėlė galvą ir pareiškė norįs tarti keletą žodžių atsisveikinimui. Ir tų atsisveikinimo žodžių vietoje Sruoga perskaitė savo paties parašytos Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainiko“ I d. įžangos, teisingiau – lydimojo žodžio fragmentą, kuriame jis cituoja vieną Fr. Nietzsche’s pasažą. Aš nebeatsimenu tiksliai to teksto, tik jo mintį: Statykite namus ant ugnia-kalnio ir mokykitės gyventi pavojuje. Niekas tuomet neišdrįso tarti žodžio. Visi išsiskirstė tylūs ir prislėgti. Ten pat aš atsisveikinau su Mačerniu ir daugiau jo nebemačiau, nes ir tą valandą tarp jo ir manęs jau stovėjo fatališkas E. A. Poe varno balsas: NEVERMORE.

[/expand]

 

Rūta Tūtlytė. Aš šiandien tau tik pasakas seku

[expand title=”Skaityti”]

 

Ankstyvoji Jono Aisčio (Jono Kossu-Aleksandravičiaus) lyrika intensyviai skleidėsi gan trumpą laiką – 8–10 metų – ir užlūžo tėvynės ilgesyje. Toks kūrybinis degimas yra lyrikų, romantikų dalia.
Neregėto subtilumo eilėse išsilieja sutirštintos emocijos, girdimas sutankintas kraujo pulsas. Tik naivi kūdikio siela šitaip gali mylėti ir sielvartauti. „Kokiu būdu jam pavyko, lyg žaibo nušviestam, kurti dvasią akinančius posmus?“ – klaus P. Visvydas, palydėdamas J. Aisčio Raštų 1-ąjį tomą. Poeto eilės turi magijos, neįspėjamos paslapties: jos apakina, bet neatveria, vilioja, bet nesiekia nuvesti… Kaip žaltvykslė – masina ir klaidina.
Įprasta J. Aisčio lyriką aiškintis kaip begalinio nuoširdumo sielvartingą ir atvirą lyrinio „aš“ skleidimąsi, kaip siekį savo kraują paversti rašalu. Tradicinis lyrikas? Bet J. Aistis gali būti ir iš esmės kitoks. Jis yra modernusis lyrikas, kuriam rūpėjo ne tik elementari saviraiška, o ir naujo – meno – pasaulio kūrimas, elegantiška sieloraiška. J. Keliuotis J. Aistį laikė didžiausiu estetu ir, pasiremdamas jo eilių įspūdžiu, taip apibrėžė poezijos apskritai (ir J. Aisčio poezijos) esmę: „Poezija – naujos rūšies tikrovė. Joje miršta visas žemiškas gyvenimas, bet ji nuverčia karsto akmenį, prikelia žmogų naujam gyvenimui, sukelia naujus kito pasaulio troškimus ir teikia rojiško džiaugsmo“[1]. Tasai „kitas pasaulis“ poeto lyrikoje iškyla ir kaip kūrybos rezultatas, ir kaip čia pat rodomas sunkus kūrybinis procesas, ir kaip nuolat ramybės neduodantis klausimas kūrėjui. Kaip problema.
IV-ojo dešimtmečio neoromantikų karta jautėsi supratusi modernaus meno specifiką. Šiai kartai atrodė svarbu ne priklausyti kuriai nors srovei ar pasirašyti po manifestu, o susitelkti ties savo individualybe, ties poetinio teksto kultūra. Prie J. Aisčio tekstų nuolat suglumę stabtelim: jausminga lyrika ar vaidyba, sentimentas ar ironija? Tikra ar netikra išpažintis, „mano“ ar tik įžiūrėtas saulėlydyje sopulys, „širdy ar marių gylyje / Pasaka nuskendus“? J. Aistis imasi pačiu poetiniu tekstu eksperimentuoti, atsakyti į klausimus, kas yra „nuoširdi“ poezija, kiek poetas gyvena savo kūrinyje, o kiek jau nebe… J. Aisčio poezijoje įžvelgtume kai kurias O. Wilde’o „Doriano Grėjaus portreto“ idėjas, populiarias meno filosofijos tezes. Poezijos tekstais J. Aistis aiškinasi esminius meno prigimties klausimus… Kaip alchemikas jis maišo atviro sielvartingo veido ir estetinės kaukės pavidalus – ir sako: „Ir pats neatskiriu, kur kaukė antiška, / Kur mano veidas, mano lėtas“.
Pats poetas prisiima Liūdnojo Vaizdo riterio kaukę, kuri yra raktas visai jo poezijai suprasti. Liūdesys! Bet ir kaukė… Liūdnas vienatonis J. Aistis? O kiek vaidmenų šiai vienai tonacijai surasta, kiek įspūdingų dekoracijų! J. Aisčio lyrika atveria kūrybingą vaizduotę. Jausmo niuansai modeliuojami į kultūrinius vaizdinius ir siužetus. Tie didieji sielvartai, sopulingi regėjimai, apie kuriuos kalba J. Aistis, yra iškelti už savęs: atėję iš pasakų, legendų, paveikslų, pamatyti gamtoje, įskaityti knygose.
J. Aistis išsaugo vaiko santykį su pasauliu: vaikišką nustebimą, regėjimų fantazijas. Iš kitų sferų atėję vaizdiniai (mirties veidas, chimeros akys) pakliūva pasaltos erdvėn ir stoja vienon greton su pasakų slibinais, grobiančiais karalaites. Savo poeziją J. Aistis įvardija kaip pasakos kūrimą – ,,ir pasakas, ir pasakas seku“… Pats poeto žodis ne sako, o seka. Pasaka, sentimentali istorija, drama yra J. Aisčio poezijos šifrai: aš kalbu ne apie save, aš seku pasakas… Poetas nebepasitiki atvira saviraiška, nes naivi išpažintis, atverta širdis tekste neišvengiamai virsta banalybe. J. Aistis įsistebi į giedančią lakštingalą, karavano! kelionę per tyrus, į pasakos vizijas vakarėjančiam danguje; iš šilo mėlynumo, iš vakaro gaisų kuria naują pasaulį. Poetas ne jausmą slepia po kitu jausmu, ne jausmus ,,sumeluoja“ (kad neliūdna, kai liūdna), o dengiasi įvairiais literatūriniais siužetais. Savas tekstas atsiranda tarsi iš kito teksto interpretacijų. Kultūrinės vizijos asmenišką išgyvenimą sustiprina, išryškina, – retušuoja jį pagal išgyvenamo kūrinio emocijų kaitą: pakelia į Šekspyro, antikos dramų lygį. Šioms vizijoms netinka buitiniai įvardijimai, kasdieniški jausmai. J. Aisčio „graudus žodis randa aidą – stiprius išgyvenimus, aistras ir sopulius atveriančiuose kūriniuose. Tarp ,,aš“ ir kultūros vaizdinių ar gamtos lyg ir nebelieka tarpo – jaučiam juos vienus kitiems rezonuojančius. „Jis buvo labai jautrus poveikiams iš aplinkos: dažnai ir nedidelis dalykas jį ar žeidė ar džiugino. Jis turėjo tendenciją momento pergyvenimą suvisuotinti. Jeigu šiandien jam skauda širdį, tai atrodo, kad visas gyvenimas ir visas pasaulis viena ir amžina žaizda“ – prisimins A. Aistienė2. Dėl to gražiausios jam atrodė B. Brazdžionio poezijos eilutės: „Aš regiu balandį baltą ir verkiu, / Ir pasaulis visas verkia su manim“, kuriose įstabiai gražiai pasaulis rezonuoja „aš“ verkiančiai sielai.
Tačiau jausmingumas yra tik viena ir tik paviršinė eilėraščio plotmė, lengviausiai skaitytojo suprantama. Jausmingųjų intonacijų kontekste poetas kalba apie rašalą, melą, vaidmenį, prašoma netikėti ir vėl tikėti. Ima dvilypuotis „aš“ ir „ne aš“. Pats eilėraščio turinys kuria nedermę, kibirkščiuojantį įtampos lauką. Romantinė jausmų, išgyvenimų demonstracija susilydo su reliatyvizmo ir sąlygiškumo nuostatomis. J. Aistis tekste atveria meno žaidybiškumą, išpažinties sąlygiškumą. Pati romantinė išpažintinės lyrikos samprata, romantiko kaukė tampa J. Aisčio literatūrine tema. Eilėraštyje „Antroji meilė“ jausmingai suvaidinama „poetinio suviliojimo“ istorija, guodžiamasi, jog poetų žaizdos gyvos, tik jomis niekas netiki, įtikinėjama, jog šį kartą žaizda yra tikra (tave mylėsiu, tau seksiu sielvartą, tu patikėki…) – ir čia pat ironišku reveransu nusiimama kaukė: „Kvailut, aš tik pasijuokiau, o tu ir patikėjai“… Siužetu J. Aistis bando iš sakyti kūrybos procese jaučiamą įtampą tarp tikrumo ir melo. Banalus siužetas iš esmės atveria „amžinai meluojančio meno“ esmę. J. Aisčio lyrikoje „aš“ su hiperbolizuotu intensyvių jausmų pasauliu yra ne „aš“ veidas, o kaukė, romantinis poeto personažas. Tuo pačiu metu vaidmuo ir vaidinamas, ir komentuojamas, ir keliamos vaidmens bei meno sąlygiškumo problemos. Poetas vaikščiojo paribiais lyrikoje ten, kur susieina menas ir gyvenimas. Jų sandūra ypač domino. Kas yra tekstas: ar vaidmuo, ar tikrasis gyvenimas, kurį išrašiau į popierių? Ir kas tada esu aš, tasai, kuris rašo? Ir kas yra pati kūryba? Į poetinį tekstą J. Aistis perkelia meno teorijos, kūrybos ir recepcijos problemas. Šia prasme ankstyvoji J. Aisčio poezija primena meno filosofijos bei estetikos vadovėlį.
Poetui eilėraščio tekstas yra scena, kur vyksta dramos, vaidinami įvairūs gyvenimo paveikslai. Savo programą J. Aistis išdėsto „Prologe“: nebūk naivus, brangus skaitytojau, ir neieškok poezijoje žmogaus (buitine, autobiografine prasme). Šią programą visais tekstais nuosekliai bando realizuoti. Išsakyti jausmai – nužudyti jausmai. Tai, kas perduodama žodžiu, jau nebėra mano, tai jau yra teksto nuosavybė, teksto dalis. Poetas bando išsaugoti asmenybės ir teksto autonomiją. J. Aistis polemizuoja su jam priskiriamu liūdesiu ir graudesiu: liūdnas ne aš, o šilas, liūdesys yra už manęs, aš esu tik tarpininkas, paimu žodin tą šilo mėlynumą, tą saulėlydžio sopulį ir pats nepasidžiaugęs perduodu žodžiu. Poetas yra mediumas, tarpininkas. O poezija yra tik to perteikimo išsipildymas, stebuklas (tu patikėsi, tave sugraudins…). Svarbu, ne ką seku (sekami yra amžini dalykai), o kaip seku:

Ten aš savo meilės pasaką
Kliedėdamas imdavau sekti, T
arsi kraujo lašais, taip nesekė
Tūkstantis ir vienos naktys.

O seka J. Aistis įspūdingai, jausmingai, sentimentaliai. Štai, skaitytojau, kokia pasaka, kokia istorija! Ar jau patikėjai? Mėlynas šilas, žydros ilgesio marios turi skaitytoją nusiaubti, sukrėsti, sužavėti. Retas kuris mūsų poetų taip intensyviai ir atvirai išgyveno tą stebuklingąjį kūrybinį „Tapk – ir tapo“. J. Aistis – poezijos artistas.
Kūrybos procesas, žodis (bet ne liūdesys) tampa pagrindinėmis jo poezijos temomis ir problemomis. J. Aistis oponuoja naiviajai lyrikai, kuri tarsi nepastebi tarpininkų tarp išgyvenimo ir teksto: autoriaus valios ir jo žodžio. Būtent šių kūrybos instrumentų, „tarpininkų“ vaidmenį poetas laiko svarbiausiu. Pats labai atvirai užima mediumo poziciją. Tačiau, anot J. Keliuočio, tasai „perėjimas Iš vieno pasaulio į kitą negali vykti be gilaus tragizmo“3. Žodis „patiria“ žmogaus jausmą, yra pilnas žmogiškosios patirties (žodžiai susijaudina, raidės verkia), bet ar išgali šitą patirtį adekvačiai perkelti į tekstą? Ar jausmas, išsakytas per žodį, žodžiu, išlieka tas pats (,,Ak, žodžiai, jei jūs manosios meilės neišsakėt, / Tai kaip gi aš…“)? Šitaip nuolat kreipiamasi į žodį, stebimas žodžio gyvenimas kūrinyje. Kūrybos procesą J. Aistis mato dvilypį: ir kaip tragediją, ir kaip žaidimą. J. Aistis slapukauja po įvairiomis kaukėmis, vylingai šypsosi arba kantriai vos ne kiekviename eilėraštyje aiškina savo vaidmenį, savo amplua, meno prigimtį. Žingsnį nuo naivaus lyrizmo J. Aistis fiksuoja kaip sąmoningą bandymą poezijoje kalbėti kitaip, nei įprasta. J. Aistis „pralaužia“ eilutę, nutraukia poetinį siužetą ir koketuoja su skaitytoju („Malonu jums būt apie lūpas? / Gal skruostus? Gal dantis?“), konsultuojasi su juo. J. Aistis demonstruoja tekstu rūpimas meno problemas ir atsiklausia skaitytojo, ar jis supras. O jei taip pažiūrėsim, skaitytojau, ar suprasi? O jei taip? Literatūrinėmis reminiscencijomis, kontekstu, tankiu asociatyvumu J. Aistis tikrina poetinio žodžio galimybes, moko pajusti teksto grožį ir prasmės niuansus, pratina prie moderniosios poezijos, beldžiasi į vaizduotę ir intuiciją, pačia menine kalba keičia rašytojo ir skaitytojo santykį, skaitymo taisykles. Šia prasme J. Aistis atsiveria kaip tikrasis meno avangardistas.
J. Aistis sukuria poetinį pasaulį ir čia pat jį sugriauna, įrodinėja, kad nereikia juo tikėti. Tik grožėtis. Juk tai pasaka, pasekta poeto. Tokia yra J. Aisčio lyrikos mįslė – „sopulio užkeikta mįslė“.
Keista detalė (psichologiškai įdomi ir svarbi): jaukiai pasislėpęs po kaukėmis ar sužaidęs jausmų atvirumu, poetas greitai pastebi, kad jo poezija suprantama ir interpretuojama ne taip, kaip jis norėtų. Atvėręs meno dėsnius bei kūrybos procesą eilėraštyje, poetas puola aiškinti ir save, ir patį eilėraštį jau publicistiniuose straipsniuose. Poetas nori būti suprastas! Nors puikiai nusimano ir apie meno melą, ir meno sąlygiškumą… Iš kur tas siekis? Nepatiklusis J. Aistis ar Didysis poetas romantikas, troškęs jei ne savo sielos atpažinimo eilėraštyje, tai bent jau ,,teisingo“ ir subtilaus moderniojo eilėraščio perskaitymo? Kas sužavėjo, kas užbūrė IV dešimtmetyje, o ir vėliau, J. Aisčio poezijos skaitytojus? Verkiančios raidės, žodžiai, sekantys pasakas? Ir – stebuklas: tiek kalbėlei apie J. Aisčio žodį, raidę, tarpininką, siužetą, o jų eilėraštyje tarsi nejaučiam. Jie ištirpsta emocijos bangoje, ii tiesų „numiršta į pasaulį pakeliui“, kad šiąja savo auka sukurtų poezijos stebuklą.

1 Keliuotis J. Jonas Kossu-Aleksandravičius. Užgesę chimeros nkv» // Naujoji Romuva.– 1938.– Nr. 2.– P. 72.
2 Aistienė A. Jis norėjo būti suprastas // Draugas.– 2-oji d. KM1). Rugpj. 12.–P. 3.
3 Keliuotis J. Jonas Kossu-Alcksondravlčlus. Užgest; chimeros uky* // Naujoji Romuva.–1938.–Nr. 3.–P. 72.

[/expand]

 

Viktorija Daujotytė. Eilutės – viena, dvi, trys… Salomėjos Nėries devyniasdešimtmečiui

[expand title=”Skaityti”]

 

Eilėraštis, pasirodantis kaip galimybė, tvyksteli fraze arba eilute. Ji gali išnykti, sugrįžti į tamsą, iš kurios buvo išnirusi. Bet gali įgauti ir eilėraščio gyvenimą. Eilėraštis kartais parašomas dėl vienos eilutės. Kad ji neišnyktų. Kad liktų. Poetai žino, kokia trapi yra eilutės būtis. Jei verta ką nors skubiai užsirašyti, tai tvykstelėjusią eilutę tikrai verta. Eilučių-frazių tvyksniai ar blyksniai yra dažnesni, kai kuriančiojo dvasia pasiekusi didžiausio intensyvumo fazę. Eilutė – intensyvumo kondensatas. Bet intensyviai būnantis ne visada yra aktyviai dirbantis, ne visada pajėgiantis sąmonės tvyksnius sulaikyti, įforminti.
Buvo toks laikas Salomėjos Nėries gyvenime, kai jos dvasia skleidė itin intensyvią energiją, o gyvenimas atrodė toks išsklaidytas, toks suardytas, kad eilutės tvyksnis tik tvyksniu ir tegalėjo likti. Bet nenustojo juo būti, jei tik buvo užrašytas.
Tas ypatingas Salomėjos Nėries laikas – nuo 1941 metų pačios pabaigos, nuo Kalėdų, iki 1945 metų pavasario – paskutinio pavasario… Dvilypis gyvenimas svetimybėje, iš paviršiaus paklūstantis dogmoms (dogminiai motyvai, dogminiai vardai – emblemos), o gelmėje – nepaklusniai ir skaudžiai tvinksintis. Tvinksintis eilutėmis – viena, dvi, trys… Eilutės fenomenas – ritmo matas, ne tik eilėraščio, bet ir širdies dūžių.

Prieblandoj melsvoj toli matau
Išplėstom akim pelėdos.
Ilgesio žvaigžde tespindi tau
Mano alkanos Kalėdos.
1941.XII.25

Meninės įžvalgos („toli matau“) pridengimas tamsoj reginčios pelėdos vaizdiniu. Žmogiškojo ilgesio atvėrimas metafizinėje Kalėdų begalybėje. Harmonizuota garsyno sutelktis. Jei tvyksnis atėjo iš alkanų Kalėdų (parašymo data), tai jam keturių eilučių būtį davė matymas tamsoje, ilgesio žvaigždė ir tobula garsų slinktis.
Garsų melodija – sunkiausiai pagaunama ir beveik neapgaunama. Ji nesikristalizuoja paviršiuje, jei neturi gelmės. Paviršiniai garsai barška, dunda, bet neskamba, juolab neaidi, nenutolsta ir nesugrįžta, netampa melodija. Skambančios, aidinčios Salomėjos Nėries eilutės – vienaeiliai eilėraščiai: „Tegu vėjai blaško, tegu audros neša –“ (1942) (Salomėjos Nėries brūkšnys! Kartais galima jį perskaityti – kaip žodį ar nesančią eilutę); „Širdis šalnų pakąsta“ (1942); „Ofelija gėlelę numetė“ (1942); „Ringuoja į vakarus gervių rinktinė –“ (1944).
„…menas yra kelyj į tikrumą. Kaip ten bebūtų, o pasakyme: „jis (žodis) numiršta į pasaulį pakeliui“ yra ne tik tiesos, bet ir tikrumos“,– 1937 metais (antrąją Kalėdų dieną) iš Prancūzijos J. Kossu-Aleksandravičius rašė A. Vaičiulaičiui. Būties ramybė, būtina žodžio prasmių ir galimybių sklaidai, dar gaubė Lietuvos rašytojus, Salomėjos Nėries bendrakarčius. Ir metafizinė gelmė, paženklinta Kalėdų – mirties ir gimimo sankirtos. Ar viena eilutė ir yra tai, kas lieka iš mirimo „į pasaulį pakeliui“? Mirštančio medžio dar gyva šaka? Ar gležnas daigas, taip ir nepasodintas į žemę?
Dvi eilutės jau ir formaliai labiau eilėraštis. Klausianti mintis, sutvirtinta sąskambio „Ar ne dulkė tu, / Išnešta svetur?“ (1942). Tyli refleksija, skausmą paverčianti ramybe ir pereinanti į grožį, į skaidrųjį būties liūdėjimą, aukštą, gilų, tolimą: „Degė laužas, ir liepsna giedojo, / Viršum gervės skrisdamos raudojo“ (1942); „Upė jam buvo karstu giliu, / Ir jis pavirto akmenėliu“ (1943); „Pavasarinis žydras tolis / Toks permatomas, toks tylus“ (1944). Degantis yra giedantis, permatomas yra matomas. Tik nurimęs grožis yra būties, o ne savęs paties grožis: „Didelis, ramus šitas grožis / Mėlynos mėnesienos nakties – (1944).
Naktis trumpuosiuose Salomėjos Nėries eilėraščiuose dažnesnė už dieną. Naktis – įsižiūrėjimo, įsigalvojimo laikas. Ir Vilniaus naktis, kaip prasmės kodas užduotas Maironio: „Negreit su saule išauš dar rytas! / Miega aplinkui naktis“. Salomėjos Nėries sugrįžimas į Vilnių 1944 metų dvieiliu: „Ant Trijų Kryžių kalno saulė leidos, / O Aušros Vartuose ją tekančią sutikom…“ Sakralinės Vilniaus ašies apibrėžtis tarp saulės nusileidimo ir patekėjimo – tarp kryžiaus ir vartų. Dvieiliuose Salomėja Nėris atrodo nutolusi nuo savęs, įsižiūrėjusi į tolį, į gylį, į aukštį. Nors nuojauta jau veda ją į šaltąją amžinąją naktį: „Į šiaurę, į žiemą, į šaltąją naktį / Dundena tylus traukinys“ (1945),
Trieiliuose yra įstabaus sugrįžimo į savo likimą, jo linijas regint, kaip jai įprasta, gamtoje. Tačiau ne vaizde, o labiau judesyje ar judėjime, atitinkančiame permainingą būties bangavimą:

Palinguoki, rudenio žolele,
Pablizgėk saulutei nusileidžiant,
Pašiurenk vakariui vėjui pučiant.
1942

Nuo žiedo, aukštai iškelto (vyšnios, alyvos, obels) iki žolės, iki jos nuolankumo: …žolele… saulutei nusilei-
džiant… vėjui pučiant… Gyvenimas pamatomas tik per nuolankumą gyvenimui. Per nuolankumą jau po maišto. Kaip ir kruvinoji kariaujančio pasaulio tragedija – jau po heroikos:

Aš matau tik saulėleidį
Kruviną kruviną…
Į padangę iškylančius žemės grumstus…
1944

Ketureilis – pagrindinė Salomėjos Nėries strofos forma. Meistriška, paslanki eilutės ir frazės santykiams, rimo įvairovei. Tad ir keturių eilučių atskiras eilėraštis atrodo įprastas, kaip ir cituotasis „Prieblandoj melsvoj…“. Salomėjos Nėries ketureilių yra keliolika, lyrinės miniatiūros aukštumą, kurią ne vienas poetas regėjo kaip siektiną, ji yra įveikusi. Yra ketureilių, kuriais atverti, į paviršių iškelti pasąmonės vaizdiniai apie priesaiką sakralioje aplinkoje:
Neaiškiai tave regėjau: –
Bažnyčioj prie degančių žvakių
Mes vėl rankas sudėjom
Ir priesaikos sakinius sakėm.
1942

Po metų parašytas „Tolimas sapnas“ – graudžioji krikščioniško atleidimo vizija… Neabejotina sąsaja tarp šių eilėraščių. Ypatingas Salomėjos Nėries ketureilis – vienas iš rinkinio „Prie didelio kelio“ epigrafų:

Kur link mes eisim? Katrul mes kreipsim
Savo raudų veidelį?
Ar šiltuos pietuos, ar šaltoj šiaurėj,
Ar kur saulelė leidžias?
1942

Tautosakos balsas, neįprastos kalbinės formos, lyg savaime atėjusios, iš pasąmonės formuliškai išnirusios. Ir ontologinio klausimo įtampa: „Kur link mes eisim?“ Mes – tie, kurie kalbame, girdime, raudame ir einame tais pačiais žodžiais. Greta klausimo įtampos, greta didžiojo „mes“ – liūdnasis, tylusis „mano“ nuolankumas ketureilyje, kuris galėtų būti ir dvieilis, bet juo nėra:

Smilko, susmilko
mano dienelės –
vėjų pagairėj
kurta ugnelė.
1942

Taip, vėjų pagairėj kurta Salomėjos Nėries likimo ugnis ir ugnelė…
Buvo 1945 metų pavasaris – jau žydintis,– kai Salomėja Nėris užrašė nerišlų, neišlygintą fragmentą apie rudenį ir mirtį ir paženklino jį savo brūkšniais, neperskaitomomis eilutėmis – vienas, du, trys…

Kada ruduo. Kada mirtis
Apglėbus žemę laiko – – –
(Turėti židinį)
Tylėk, tylėk. Nebark manęs,
Šilta ranka man ašarą nubrauki –

[/expand]

 

Donaldas Kajokas. Apie deimantus, seną Joną ir purslą ant krapo

[expand title=”Skaityti”]

 

Pradėsiu nuo tokio nutikimo: žmogus nuėjo tolimą kelią, kad pasimelstų Šventykloje. O grįžęs į savo kaimą, nieko neatsiminė – tik šalikelių smilgas, tik lietutį, užklupusį jį lubinų klonyje, tik skurdžią vakarienę po egle, lik padūmavusį rytmečio raistą ir virš jo pravasnojusią gervę.
– Aš net neatsimenu, ar tikrai buvau užsukęs į Šventyklą…
Nesikrimsk, tu joje buvai,– nuramino jį apšlubęs kaimo žinių išnešiotojas. Paskui tave keliavo kitas mūsų krašto žmogus, kuris Šventykloje įsidėmėjo viską iki smulkmenos.
– Vadinas, jis tenai mane regėjo?
– Taip. Jis įsiminė kiekvienos žvakidės formą, kiekvieną maldininką, kiekvieną kunigo karūnos deimanto blyksnį, menkiausią klaupto įbrėžą,– nes jo tenai nebuvo,

Taigi aprašinėju šį nutikimą vasarą, kai bulvės pražydo anksčiau už paparčio žiedą, kaip niekad gerai suprasdamas seną Joną, jaunatviškai nukaršusį visų tautų poetą, šviesiausią naktį sėdintį ant liktarnos šalia blyksinčio paparčio krūmo: toks yra grįžimas prie rafinuoto grožio, prie rečiausių brangakmenių aprašymo, prie jų spindesio atkartojimo žodžių briaunelėse… Toks yra pasenęs, O. Valdą K. džiugiai šiurpinantis Dorianas Grėjus, nesuskubęs nusižudyti prieš postmodernizmo įsisiautėjimą. Ypatingas rafinuotumas – paskutinis proveržis bei prieglauda menininkui (ir gyvenimo menininkui) su silpstančiomis galiomis (beje, brangakmenių spindesį su maniakiška aistra aprašinėjo ir senstantis – o gal vėlyvasis? – H. Radauskas, bet apie jį kiek toliau).
O tuomet, krapnojant šiltam lietučiui ant bulvių žiedų, man kilo noras dar kartą perskaityti rusiškąjį Jurgį Baltrušaitį. Keistumas neišpasakytas. Bet gal todėl, kad jis ir O. Milašius ligi šiol man regisi kaip patys gelmiškiausi mūsų poetai, nors abu rašė svetimomis kalbomis. Iš lietuviškai rašiusių ir rašančių prie tų gelmenų priartėjo gal A. Nyka-Niliūnas, G. Cieškaitė… Tikriausiai dar vienas kitas, bet daugiau nedrįstu vardinti, atsirastų išlygų. Tai nereiškia, kad laikau juos vieninteliais pataikiusiais (ne talentingai prašovusiais) į poezijos dešimtuką. Ne gelmenys, ne dvasinės stigmos, netgi ne vidinis gravitacinis laukas yra poezijos centras ir matas. Centras – visur, o matas… Vienas Dievas žino, kas poezijos matas. Bei jis išmintingai tyli, nesako. Ir, matyt, ne be reikalo. Nes kam sakyti tai, ką ir taip visi žino. Žino, kol neklausia. Kol minčių erzelynė neužstelbia tos Žinios. Užstelbta ji virsta tik dar viena idėja.
Juk ir minėti poetai gelmenis pasiekė dar pernelyg sudėtingomis priemonėmis, todėl sunkiai geba išsiveržti iš nuolat zyziančio mentalinio centro, į kurį kartais plūsteli srautas šviesos ir iš aukštesnių vandenų, tačiau tai dar ne ji, ne aukščiausioji sfera, tik vienas kitas jos nuklydęs pranašas.
Viršmentalinės sferos tikrųjų gyventojų, iš savęs šviečiančių bangų dabar jau kur kas dažniau sutinku kokiam labai paprastame eilėraštyje, tik bėda, kad mirgančių margančių gelmenų dainiui tokį išgiedoti retai pavyksta. O štai kad ir S. Nėries koks nors „Diemedžiu žydėsiu“ – nuostabios galios ir vaiskumo šviesa sklinda iš tų garsų dermės. Arba Maironio „Jūratės ir Kastyčio“ kai kurios strofos…
Nieko ten gudraus, superreikšmingo ar sureikšminto nėra (šia žmogiška silpnybe mėgsta papiktnaudžiauti gelmenų poetai), tačiau tuos žodžiagarsius gali vienumoj kartoti kaip „Tėve mūsų…“, kaip nesuprantamos kalbos mantrą, kuri, tau beveik ir nesistengiant, apvalo mintis, harmonizuoja visatą, atstato natūralų ryšį su pasauliu. Nejučia žaisminga šypsena įšoka į lūpas – lyg pajutus šalia esant tave globojančią Dvasią, tarsi kokį angelą sar-gą, albatrosiškai nerangų anapusių pasiuntinį – visiškai nebaugų, tiesiog gražiausių sapnų bičiulį, kuris išniro tavo vidinės regos lauke, vos išgirdęs sutartą slaptažodį, paaugliškai linksmą švilptelėjimą:

Oi Kastyti
Baltalyti,
Kam žuvytes man vilioji?..

Tokių burtažodiškų posmų ne tiek jau daug ne tik mūsuose, bet ir kitų tautų poezijoje. Štai ir senas Jonas, visų pasaulio kalbų išmanytojas, man pritaria: taip taip! – netgi žodžio mago H. Radausko eilėraščiuose nesyk galima pajusti persistengimą, kai eilutė ar posmas taip tobulai suinstrumentuojami, kad imi jais abejoti, spėji čia esant subtilios klastos ar pinklių naivesniam skaitytojui – ne nepagimdytasis tai, ne visatiškasis, o žmogiškojo proto lygmens tobulumas. Ne visai iš Dievo tai, greičiau iš mentalinio centro nustatytos tobulumo normos. Ne nuo Sinajaus kalno tai, geriausiu atveju nuo kokio muziejinio piliakalnėlio (šitai gal jau ir ne Radauskui Jonas taiko).
O dabar aš (jei jau užsiminta apie Sinajaus kalną…): kažkada, vos pradėjęs posmuoti, netikėtai sau pagalvojau, kad gražiausius savo eilėraščius parašo ne patys poetai. Įtikėjau tuo, maniau šitaip apsisaugosiąs nuo daugelį poetų lydinčio išskirtinumo pojūčio. Ne nuo to išskirtinumo, kuris veda į žmogaus unikalumo pajautą, iš kur atviras kelias ir į visa ko vienovę; galvojau apsisaugosiąs nuo to išskirtinumo pojūčio, kuris pamažu išsigimsta į juokingą išdidumą. Jaunas buvau, tad sakiau sau: ne aš tai parašiau, aš čia niekuo dėtas, mane kažkas tik pasirinko kaip instrumentą… Dabar šiuo pasakymu jau smarkokai abejoju, nes pradedu jame įžvelgti ne tik išdidumą, bet ir rafinuotą ištvirkimą – kur kas didesnį nei šūksniuose to poeto, kuris atvirai džiūgauja, visiems giriasi savo sėkme. Jis didžiuojasi savo gabumais ir kūriniu, o mano išdidumas užslėptas, todėl bjauresnis. Tai jau išdidumas kvadratu. Nes jis – apsimetusio nusižeminusiu išdidumas: girdi, mane, o ne aną pasirinko… Net jei taip būtų ir iš tiesų, jei iš tiesų tu esi mažesnis už savo gražiausius eilėraščius, vis dėlto jie neverti nė šešėlio tos Jėgos, su kuria įsivaizdavai esąs gana intymiuose santykiuose. Tad kas juos, bent jau tavo kūrybos kontekste, tuos gražiausiuosius parašė? Dabar jau vėl nežinau. Mano jėgos per menkos, o aukštesniajai Galiai – jie per menki. Teisūs buvo tie vanvėjai ir riokanai, kurie apdainavo savo vandenis, kalnus ir vėjus, keliavo, pasiramsčiuodami zeno lazdele ir kartojo: po geru eilėraščiu išvis neturi būti jį parašiusiojo vardo. Autorius nežinomas. Visom prasmėm.
Be to, ir pats vieną dieną nustebau, kad pasaulis ne išreiškiamas, o išvystamas. Net sėkmingiausios pastangngos išreikšti tai, ką pamatei, reiškia, kad pamatei dar ne tai.
Bet grįžkime prie seno Jono, kurį palikau sėdintį ant liktarnos, pamiršusį, kad namuose jo laukia šeima ir nešerta kumelė. Taigi jis sako: Radauskas labai geras poetas, tačiau ir iš jo išaugama. Kaip iš vaikiškų drabužėlių. Su metais natūraliai besiskleidžiančiai sielai jo tekstai imu byloti vis mažiau ir mažiau, vis daugiau ,,tobulai“ padirbtų gaidelių išgirstama tuose trisdešimtmečiui nepaprasto grožio ir dangiškos dermės posmuose. Taip, antrinu, iš Radausko išaugama, tačiau ir sparčiai tįsdamas niekaip neaplenksi erdvės, kurioje karaliaudamas vergauja Radauskas ir kuri prisakė jam byloti jos vardu. Radauskas neišvengiamas. Kaip Raudonoji jūra kelyje iš Egipto. Tačiau ir ne galutinė atokvėpio oazė. Dėkokime jam, o ir tiems, kurie išėjo ir išgirdo radauskiškos jūros ošimą, nes kur kas daugiau tokių, kuriems ir po faraono padu neprasta gyventi.
Todėl kalbėti, o ypač viešai (ir dar sėdint ant paskolintos liktarnos!), kad iš Radausko išaugama, reikia labai atsargiai. Nes ši mintis gali taip skaudžiai trinktelti kitu galu, kad vargšas kalbėtojas du tūkstantmečius gulės apsvaigęs kelkraštyje, neatsirinkdamas, kurioje pusėje tikrieji jo tėvo namai. Arba ta pati mintis įvairaus plauko interpretatorių virtuvėlėje gali labai neskaniai pakvipti (Radauskas – vidutinis poetas, tik Lietuvai reikšmingas formalistas; arba priešingai: šiurpą keliantis siurrealistas, netinkantis prie rūtų darželio – girdėjau ir tokią mintį besikalant).
Apskritai apie Radausko praaugimą galima kalbėti tik tada, kai iki jo priaugama. Ir tik tiems ir su tais, kas priaugo. Gal jie jau išties įgavo galią perskirti jūrą ir keliauti toliau, kad ir į tyrus… O apie tai kalbėti, gramdant rūdis nuo savo liktarnos – tuščias darbas. Jei ne karklo vytelė, įbrukta vienaląstei vidutinybei, kad sušertų poetui per pakinklius – aukščiau nepasiektų.
O šiaip jau, senas Jonai, marios palyginimų, – ir poezijoje, ir šnekose apie ją,– tarnauja tik tam, kad vienąkart pajustume visų skirtumų panašumą. Visų kelių ir postovių panašumą. Kaip tame pokalbyje:

parveski vedly mane šiuo keliu
į namus kaip tave juo parvesiu
jeigu kelias šis veda tolyn
nuo namų ak jei būtų kitaip argi
tavęs aš prašyčiau

Taigi lik kol kas, Joneli, prie besiskleidžiančio žiedo, medituok, kalbėkis su savim, klausykis, kaip tavo viršugalvyje iš kažko kalasi MINTIS, o iš minties KAŽKAS, gal ir man kada apsakysi, nors vargu ar prireiks…
Esi tu prie to spingsinčio žiburėlio ar nesi? Kita vertus, anokia čia bėda – esame mes ar išvis nesame, jei tai mums netrukdo būti? Bet pakaks apie žibeles ir brangakmenius, apie poezijos ar buvimo centrus ir pakraščius, nes vis tiek nuo jų nepabėgsim. Pradėjau pasakojimu apie keliauninką, o atsisveikinimui paporinsiu apie niekur jau ir nekeliaujantį:

Purslas per du colius nuo žemės

Vienas žmogus pasakė: „Satori – tai tas pats, kas ir kasdienybė, tiktai pakilusi per du colius nuo žemės“. Visai neaukštai, pagalvojau, tai ne Sinajaus kalnas, ir iškart nustojo lyti. Tuomet išėjau į lauką ir akimoju pamačiau eilėraštį:

pro lysvę žengia žingine
kumelė, žliugsi purvas

vaivorykštė lakštingala
ant krapo perlo purslas

[/expand]

 

Rimvydas Šilbajoris. Meilės šviesa

[expand title=”Skaityti”]

 

Savo laiku sentimentalistai, tokie, kaip Jean Jacques Rousseau, Rusijoj – Nikolajus Karamzinas, arba Vokietijoj jaunasis Goethe, mėgo išvesti savo herojus į miesto ar kaimo apylinkių gamtą, kur šie vis rasdavo ypatingus, jiems be galo gražius kampelius ar perspektyvas, ir juos brangindavo kaip savo širdies didžiausią paslaptį. Jų transcendentinė, t. y. jausmų paliestus reiškinius į kitą, aukštesnę plotmę pakelianti esmė buvo ta, kad grožio pajauta herojaus sąmonėje tuoj išsišakodavo į ištisą žmogaus širdies istoriją, daugialypį vidinį pasaulį, ir be galo praturtėdavo kiekviena stebima tikrovės detalė: medžio lapas, upės vingis, lopelis mėlyno dangaus. Šiandien, jeigu ir paliktume sentimentalistus vienus dūsauti, vis tiek suprantame, kad toks jų jausmų pasaulio išsiplėtimas ir praturtėjimas būtent ir sudaro to magiško momento, poezijos gimimo, esmę.1
Donaldas Kajokas rinkiny „Žuvusi avis“ („Vaga“, 1991; beje, ir anksčiau) mėgsta savo ruožtu klajoti po tikrovės ir sielos užkampius, ieškodamas to kokybiškai skirtingo momento, kuriame ir slepiasi poezija. Toks akimirksnis, pavyzdžiui, atsiveria „Rytiniame obelų žydėjime“ (p. 28):

staiga vėjelis dvelkteli nubudęs –
toks gležnas,
toks švelnus,
toks nedidutis,
o visas sodas telpa tam dvelksme!

Sodas, aišku, nežino, kad jis visas tam dvelksme telpa. Žmogus, tačiau, gali tai pajusti, ir todėl žmogus, o ne sodas, gali būti poetas. Tokio momento unikalų charakterį Kajokas stengiasi užfiksuoti daugeliu netikėtų įvaizdžių ar metaforų, staiga pakeičiančių aprašomos aplinkos kokybę. Kai kurie iš tų įvaizdžių stebina savo nelauktu paprastumu. Toks yra triušis, kuris „tyliai šlamščia“ savo pienę pakilia kalba aprašytoj vakaro tyloj („paskutiniu varpo dūžis – / ir tyla užlieja pievą“, p. 25). Kajokas mėgsta laužyti ne tik pačios kalbos, bet ir specifinės poetinės kalbos kanoną tuo, kad į jos „kalbinę aplinką“, įvaizdžio tarnybon, įtraukia iš šalies paimtus proziškus išsireiškimus ar net sudėtingesnius prozos teksto vienetus. Žinoma, poezijoj tai nėra naujas reiškinys – kai kurie poetai, pvz., Vladimiras Majakovskis, iš to sudarė beveik pagrindinę savo poetinių priemonių sistemą. Tačiau kūrėjas lieka originalus, kada jis visiems žinomą dalyką daro aiškiai savitu, dėmesį patraukiančiu būdu. Štai kad ir eilėraščio pradžia – dažnai lemtingas, tolimesnį kūrinio likimą lemiantis tekstas. Palyginkim: Maironis – „Išsisupus plačiai vakarų vilnimis / Man krūtinę užliek savo šalta banga“; Radauskas – „Mokslo pakrikštyti medžiai parke lotyniškai gieda“; Martinaitis – „Už miško, už miško / pelėdos dvi akys“; Brazdžionis – „Gerai aš moku pasaką mamytės / Apie užburtą karalaitės dvarą“, ir galų gale Kajokas – „Įsigijau per didelius batus“ (p. 30). Lietuvių poezijoj įsigyvenusios įvaizdžių sistemos fone tai yra šokiruojanti eilutė, kurią perskaitęs bijai, kad nesugriūtų visas eilėraštis. Tačiau Kajokas išlaiko savo pirmojo žingsnio jėgą tuo, kad paskui visą eilėraštį suformuoja apie tuos batus, palaipsniui perkeldamas jų semantinį krūvį iš paprastučio fakto į kažką artimą filosofijai (,,per dideli, / deja, ne batai mūsų, o troškimai“). Tuo būdu tie seni batai eilėraščio tėkmėj įgauna simbolio krūvį, tampa poeto talento santykio su žmogaus svajonėmis reprezentacija.2 Įvaizdžio „paprastumas“ nėra naivaus poeto nerūpestingumo pasekmė, bet apgalvota priemonė įtraukti į poetinį pasaulį platesnius tikrovės aspektus, daiktus, kurie šiaip turbūt niekad įvaizdžiais nebuvo, ir dabar kiek nejaukiai, gal net komiškai toje naujoje vietoje jaučiasi. Eilėraštyje „Atsidusimas“ atsiskleidžia savotiškas ,,dvasinio svaigulio“ momentas, kada visa poetą supanti tikrovė, nors ir grubi savo paprastumu, staiga pavirsta ypatingu ir gražiu pasauliu:

Štai ir vėl man pasaulis gražus, štai ir vėl,–
šie kemsynai, ši plunksna praskridusio genio,
tvenkinys, maurų kvapas, alsą, pakelė…
Va – išpampus, stora tarsi pantis dėlė,
įsisiurbus į koją žąsino seno,–
net ir ji, net ir ji, varge mano!.. –
(p. 29)

Gal pamanytume, kad čia jau ne sentimentalisto gražus pasaulis, bet „tikra“ tikrovė, kasdien supanti poetą. O tačiau čia irgi esama atrankos – išskiriami specialiai „nepoetiški“, net atstumiantys dalykai: kemsynai, maurų kvapas, toji išpampus dėlė. Jie užima sentimentalistų išskirtinių detalių, specialių sielos kampelių vietą. Dabar į jausmą transformuojasi tiek mums, tiek ir poetui lygiai pažįstama tikrovės visuma.
Būna atvejų, kada kraštutinis įvaizdžio paprastumas skleidžia beveik kraštutinį užslėpto turinio sudėtingumą. Eilėraštyje „Senis“ skaitome: „raukšlėtas lapas / plaukia upeliu“ (p. 36). Jau daug kur buvo sakyta, kad gyvenimas ir jame žmogus yra kaip upė, ir rudenio raukšlėti lapai daug kam bylojo apie mūsų mirtingumą. Svarbiausia, kad nors atskirai paimti abu simboliai yra gana banalūs, jų staigus sugretinimas pačios gamtos nepermaldaujamoj, šimtus kartų matytoj banalybėj po žodžio „senis“ gaubtu paverčia momentą unikaliu ir poetišku, nes lapas tampa žmogumi, kai kuriems iš mūsų net nejaukiai pažįstamu. Tada įžengiame į mūsų pačių vaizduotėje susiformavusio senio vidinį pasaulį ir jo fatališkas mintis:

dabar pasaulį
težinau tik tiek
kiek slopų tavo atdūsį, mirtie
– per daug žinai per daug
dar lauk
(p. 36-7)

Žinoti mirties atodūsį reiškia suvokti mirtį kaip metaforą, taigi, poetiškoj dimensijoj, o tai yra žymiai dar per daug, nes mirtis jokių dimensijų neturi. Mirtis yra visa ko užmiršimas. Nors tai ir suprasdamas, skaitytojas vis vien žino per daug, nes eilėraščio kontekste užmiršimas prieš jį irgi stovi kaip įvaizdis: Leta, Stiksas, upė, ta pati, kuri yra ir gyvenimas, nešantis raukšlėtąjį senį-lapą.
Kajoko metaforos kartais būna nelauktos, staiga transformuojančios pasaulį ir nusakančios ne vien unikalų asmens išgyvenimą, bet ir ilgą poetinės metaforos tradiciją. Taip eilėraštyje „Prieš užmiegant“ (p. 38) skaitome:

jau tuoj – tik paklausysiu užgesinęs lempą
kaip atsargiai po žolą vaikšto vėjas aklas
ir kaip gražiai tarp jo ledinių pirštų skamba nesustyguotas mano karklas

Aklas dainius su arfa ar kanklėmis mums yra pažįstamas nuo pat Homero, o vėjo apsiausta vienatvė seniai vaikštinėjo po romantikų veikalus, nelyg, dar anksčiau, ir pats tragiškasis karalius Lyras. Originalumo gi iliuziją sudaro to asmens-vėjo atsargus grabalinėjimasis po aklą tamsą ir tas niekad arfos stygomis nebuvęs apledėjęs lietuviškas karklas. Tuo būdu pasaulinės literatūros tradicijos srovė išsilieja į lyrišką lietuvių poetų gamtovaizdi, kuris nuo to momento ir pats įsilieja į visuotinio poetinio Žodžio srovę, sujungdamas savyje dvi skirtingas įvaizdžių kategorijas. Galima čia dar pridėti, kad senovės graikų mitologijos, tos pirmosios žmonijos lopšinės, pajautą Kajokas kartais sugeba perteikti vienu netikėtu ir įtaigiu bendros žmogaus situacijos įvaizdžiu, kuriame kaip potekstė slepiasi antras, nurodantis atskirai mitą. Skaitome: „žvaigždėtą dangų atsargiai apmąsto siela / o sielą – pagavus kaip veidrodis dangus“. Pirmoji eilutė – lėtas procesas, per kurį akla žvaigždynų masė pradeda sieloje formuotis į įrašus, turinčius žmogišką reikšmę. Antroji – tų įrašų pavirtimas mitologinėmis žvaigždynų figūromis, atspindžiais žmogaus vilčių, baimės, jo gaivališko troškimo pavadinti, nupasakoti ir tuo įprasminti pasaulį.
Tokie skirtingų įvaizdžių kategorijų susitikimai knygoje pasitaiko įvairiuose kontekstuose,– kartais viename eilėraštyje, o kartais išsiplečia per visą rinkinį. Pavyzdžiu paimkime žinomą dalyką, saulėlydį, kuriam jau turbūt seniai nusibodo visi poetai. Kajokas gi originalus dviejų radikaliai skirtingų poetinių priemonių priešstata jam atvaizduoti.
Vienu atveju skaitome:

štai vakaras nusimeta sparnus
ir kloja juos kaip žarą purpurinę
(p. 142)

Vakaras-angelas ir žara-sparnai ateina pasipuošę tiesiai iš romantikų arba simbolistų pasaulio ir susijungia į vieną pirmykštę, beveik potekstėj stovinčią figūrą: degantis angelas.3
Kitu atveju matome štai ką:

ir tik vakarop laukais į tuščią rytdieną
kraupiai taip saulėlydis nubėga
tarsi nukirsta višta ant sniego
krešulius taškydama
(p. 154)

Raudoni saulėleidžio atspindžiai sniege čia prilyginti
eilinėms delalėms mūsų daugumai jau nebepažįstamos, ir net gal baugiai atstumiančios lietuviško kaimo kasdienės buities, pagimdžiusios net ir išsireiškimą: „laksto kaip višta be galvos“.
Dar kitoks santykis tarp saulėleidžio ir mirties išplaukia iš šių eilučių:

tik šmėkšteli mintis: svarbiausia – mirsiu
bet ne riba ji – taip saulėlydyje mirksniui
gelsvoj ražienoj šmėkšteli pelytė
(p. 176)

Mirties-pelytės šmėkštelėjimas, vos pastebimas gyvenimo panoramoj, savyje sukaupia jos visumą, lygiai kaip anksčiau minėtas vėjelio dvelkimas, kuriame sutilpo visas sodas. Tokią pat detalę, savyje sutelkiančią visa ko pradžią ir pabaigą, rasime p. 149: „yra! yra toks mirksnis kaip mirties / svaigus krūtinę šaldantis gurkšnelis“. Išeitų, kad poezijos gimimo momentas yra ir poeto mirties tiesioginis atspindys anos Stikso upės veidrodyje, ir kad abu gali būti vienodai svaiginantys, jos gurkšnį paragavus.
Poeto magiškąjį momentą lydi ir įprastinių kalbos ribų išplėtimas, kuris, tačiau, ne visuomet privalo būti metafora, bet gali išplaukti ir iš gramatikos, sintaksės dėsnių pažeidimo, ir iš žodžio perkėlimo į tokį santykį su jo aplinka, kuriame jis pasidaro daugiaprasmis. Štai vienas pavyzdys:

išseko galios tos kur jauną kvietė
blaškytis, žiemą varganas erškėti,
man artima senatvė tavo
it ši iš sniego styranti šakelė
atsisiautė ji savo atlingavo
bet po našta praradus galią
gal tik įgavo

(„Užsnigtas“, p. 135)

Galime skaityti: „bet po našta praradus galią…“,– tada neaišku, ką reiškia „gal tik įgavo“; arba: „galią gal tik įgavo“,– tada nežinia, ką būtent prarado toji šakelė (nebent atsisiautimą tą ir atlingavimą). Suprasti, kas parašyta, galima tik vaizduotės aktu, jungiančiu abi galimas prasmes į trečią, vardu nepavadintą, bet visur esančią kaip potekstė užuominą, kad praradimas ir įgavimas yra vienas ir tas pats, kaip savitoj dimensijoj lygūs yra mirtis ir gyvenimas.
Atvirkščią konstrukciją, kur žodis „galia“ atsisuka atgal, kad reikštų pats save, rasim p. 136:

išvydau aš namus tačiau prie pačio slenksčio
sargai krūtinę pervėrė peiliu
galiu ir taip tavęs išeinant laukt galiu
tik kaip sukniubęs tau aš nusilenksiu

(„Slenkstis“)

To paties žodžio „galiu“ pakartojimas užsklendžia
struktūrinį, formalų eilutės balansą, bet prasminio balanso nėra, nes antrą kartą pasakytas žodis reiškia daugiau, neša sunkesnį semantinį krūvį negu pirmasis, būtent – asimiliuotas prasmes visų prieš jį einančių žodžių ir asociacijų. Išeina ne vien tik: „ir taip tavęs išeinant laukt galiu“, bet ir: „galiu ir taip tavęs laukt galėti“.4
Kada kūrybos procese iš bežodės jausmų miglos staiga vaizduotės kibirkštį įžiebia originali metafora arba netikėtai vaisinga deformuota kalbos konstrukcija, kurioje, atrodytų, slypi ir išgyvenimo, minties visuma, poetas stengiasi šiame akimirkos jausmo blykstelėjime sutalpinti ir visą eilėraštį, reiškia, rašyti taip, kad ir visos kitos jo eilutės būtų to paties jausmo saviti, įvairūs atspindžiai ir atskambiai, taigi, kad šis kokybiškai skirtingas momentas taptų ir eilėraščio visuma.
Siekiant tos visumos, poetas susiduria su problema: kaip rasti pusiausvyrą tarp kalbinio akto „atskleisti“ Ir „papasakoti“. Iš lyrikos laukiama, kad ji perduotų skaitytojui emocinį išgyvenimą kaip savotišką tikrovės momento skerspjūvį. Poetai, tačiau, jau seniai suvokė, kad tokiam skerspjūvyje dominuojanti pačios tikrovės struktūra gali iškraipyti ir net sunaikinti rašomo eilėraščio vidinę logiką ir iš jos išplaukiančią formą taip, kad tekstai nebeperteiks visumos, o tik palaidus tikrovės štrichus. Kad apgintų žodį nuo juo išreiškiamo pasaulio, poetai dažnai ėmėsi tos pačios priemonės, kaip ir prozininkai – būtent, pasakojimo, savaip meno tekste organizuotos tikrų ir išgalvotų įvykių grandies, paklusnios kūrėjo, o ne pasaulio logikai, nežiūrint to, kaip šiodvi gali atrodyti viena į kitą panašios. Iš tokios būtinybės kontroliuoti tikrovę savaime išplaukia pasakojamosios, epinės poezijos žanras, bet yra ir subtilių būdų pasakojimą –įvykių grandį – užšifruoti neva statiškame lyriškame vaizdelyje. Įdomus Kajoko bandymas to pasiekti yra eilėraštis, pavadintas „Šaltos dienos prieš patį žydėjimą“ (p. 23):

Šaltos dienos
prieš patį žydėjimą, patį

saulės siausmą, dūzgimą… Įskilus kaladė,
žalios plutos,

stikliukas drėgno) pavėsinėj,

kelios skruzdės
baltam butely nuo degtinės,–

ak kaip šalta,
ne tam vėlei atitarnauta…

Obeluže,
kai pumpuras plyšta – ar skauda?

Sakytum, čia natiurmortas, bet akis tuoj pastebi dinamišką seriją kaip kinematografe: įskilus kaladė prašosi suvokiama kaip nebepataisomai sužeisto gyvenimo simbolis, pažaliavę duonos plutos liudija to gyvenimo griuvėsių pūvančią eigą; ją patvirtina stikliukas ir degtinės butelis, po kurį vaikšto tos kelios skruzdės, vos kelios tam vaizde implikuotam žmogui belikusios dienos. Supranti, kad čia apie nelaimingą gyvenimą papasakota, pažeistą gyvenimą, prieš pat pavasario žydėjimą, reiškia, pradžią kito gyvenimo, palenkto galbūt tiems patiems mirties įstatymams. Pražuvusio gyvenimo sielvartas tuo būdu virsta klausimu naujajam: „kai pumpuras plyšta – ar skauda?“
Kitais atvejais momento kokybinė transformacija išlaikoma per visą eilėraštį dėka nenutrūkstančio santykio tarp dviejų skirtingoms kategorijoms priklausančių organizuojančių principų. Čia pavyzdžiu parinktame eilėraštyje vienas toks principas yra garsų pasikartojimo sistema, glaudžiai susijusi su rimu, o antras – mitologinė potekstė:

jis taip lengvai lengvai tą valtį valdo
gauruoto varno plunksna tartum irklu
bet kraupiai girgžda valtis tarpu meldų
nes jis ją valdo atsidavęs maldai
kad kitas tą lengvumą jo atpirktų
(p. 20)

Pirmoje eilutėje vyksta progresija: AIP-VAI-VAI-VALT VALD (jis tAIP lengVAI lengVAI tą VALTį VALDo). Antrasis „lengvai“ reiškia daugiau negu pirmas, nes jis apima pirmąjį savo prasmės erdvėj. Išeitų, vietoj „daugmaž lengvai“ ar „beveik lengvai“ galima sakyti lengvai lengvai“. Šitoks eilutėje pats iš savęs pasidauginęs lengvumas atima valčiai bet kokį svorį ir kitas materialines savybes, lieka kaip šešėlis, tik pati ta lengvumo idėja – dvasinis, o ne fizinis reiškinys. Tuo pat metu dėl garsų pasikartojimo valtis tampa nelyg tik pats jos valdymo aktas, taip pat materijos neturinti sąvoka. Esame šešėlių karalystėj, kurioje juodas varnas (varno plunksna) atsišaukia į Edgar Alan Poe lemtingąjį ,,quoth te raven ‘nevermore“, o juodasis valtininkas iškyla kaip sielų keltininkas Charonas, atplaukęs mūsų pasiimt už Stikso į amžinąją Hado prietemą. Toliau, VALTis kraupiai girgždanti tarp MELDų sujungia kelionę myriop su Paskalio garsiuoju žmogiškosios esmės apibrėžimu, kad žmogus esąs tik „mąstanti nendrė“, o žmogaus santykis su tokia savo padėtim dabar išsakomas žodžiu „malda“, savo garsų deriniu tiesiai išplaukiančiu iš žmogų nusakančio žodžio ,,meldas“. Rimas gi patvirtina ir užfiksuoja tuos santykius: „valdo, meldų, maldai“. Tada prieš mus stovi žmogus-meldas, atsidavęs maldai, ir tai pačiai maldai savo veiksmu atsidavęs mirties valtininkas Charonas, kad „kitas“ (skaityk: Kristus) tą lengvumą (transformaciją į šešėlį) atpirktų, tai reiškia –kad nebebūtų mirties. Šitaip eilėraščio garsinė ir semantinė vienybė išlaikoma ne tik per visas jo eilutes, bet ir per tolydžio besiplečiantį poteksčių, filosofinių ir religinių sąryšių ratą.
Taigi, Kajoko (kaip ir daugelio poetų) kūryboje žodis-įvaizdis pilną (nesakau „išbaigtą“, nes semantinės galimybės tokiuose susikryžiavimuose iš tiesų būna neapibrėžtos) savo prasminį tūrį ir svorį įgyja tik santykyje su kitais. Panašiu principu tarp savęs santykiauja ir panašūs arba tolygūs įvaizdžiai, pasikartojantys visame rinkiny. Pradėkim, pavyzdžiui, nuo palyginimo:

Vakarinis vynuogių keras
gęsta taip pamažu
lyg mažos bažnytėlės vikaras
gesintų žvakes po mišių
(p. 34)

Vienoje plotmėje, saulės peršviesta, nelyg iš savęs spinduliuojanti vynuogių kekė vaizduotėje derinasi su mintim apie altoriaus vyną – Kristaus kraują, simboliškai iš taurės spinduliuojantį Atpirkimą, ir su mintim apie lėtai gęstančią žvakę – mūsų maldą, spinduliuojančią išganymo viltį. Vakaras pasidaro kartu ir lyriškas, ir kraupus, nes užeinanti tamsa įtaigoja ir metafizinį, t. y. amžiną, vilties žlugimą. Bet, žinoma, turime irgi suprasti kad mūsų mintys apie Kristų, maldą ir viltį užgimė tik todėl, kad sekančios eilutės mini vikarą ir bažnyčią. Be šito gęstanti vynuogių kekė būtų, nors ir įtaigus, bet visiškai atviras įvaizdis, galintis be galo daug reikšti, arba ir nieko nereikšti.
Antroje plotmėj, ir jau kitoje knygos vietoje, tos spinduliuojančios, gęstančios vynuogės susisiekia su kitu, panašiu vaizdu:

Tokia migla, kad, rodos, mesi gerti,
rašyti mesi, ir knygas skaityt…
Kaip vangiai blėsta toj migloj bevardėj
šermukšnio kekių žarija skaisti.
(p. 70)

Šermukšnis žėri ir blėsta migloje, taip pat gresiiančioje apgaubti ir užtemdyti gyvenimo prasme, nelyg aną altoriaus žvakę. Iš šios minties išplaukiančią anų vynuogių ir dabar šermukšnio uogų giminystę patvirtina tas pats vaizdas: kažkas raudono, žėruojančio, nykstančio tamsioj ir miglotoj apsuptyje. Ir tik pajutus ryšį tarp šių dviejų vaizdų galime juos atpažinti žymiai vėliau, skyriuje „Sordidus“:

Rūke baltuojant pakalnutėm, taip ir numiršta
Pažaislio
prieglaudoj – neatpažinti, neapiplauti, baisiausia užmarštim apėję.
Mirtum ir tu, bet nežinai, kokio šermukšnio tam
reikia.
(P. 117)

Kajokas nepasako, kas būtent numiršta, bet galime nujausti, kad tai senam ir apleistam vienuolyne žėrėjusių vienuolių, Dievo žodžio ieškotojų prisiminimas ar palaikai. Eilėraščio kontekste jie jungiasi su poetais, taip pat ieškančiais žodžio, kurs eventualiai yra ar gali būti Žodis:

Sąžiningiausi taip ir pasimeta – jausti žodžius ir tarp jų ieškoti ryšio ar jausti ryšį ir jam ieškoti žodžių?
(ten pat)

Turime išbaigtą ciklą: Dievo Žodis tapęs kūnu, mirsiant atnešdamas nemirtingumą, Jo kūną ir kraują, nelyg mišių auką, kurią per poeto žodį savo rausvų šermukšnių mirštančiu žėrėjimu atkartoja ir pati gamta, tuomi tapdama ir Dievo žodžiu mirtyje, su tuo pačiu šermukšnio klausimu poetui.6
Meilės žėrėjime nykstančią gyvybės šviesą matome ir eilėraštyje ,,Sargo mirtis“ (p. 132):

aš girdėjau kaip merdintis sargas
sau kuždėjo ką meilėj patyręs –
taip pro stiklą šviesa sunkiai skverbias
iš lūšnikės vidurnakčio girioj
kur keleivis priglunda staiga
prie langelio tačiau jo ranka
pasiruošusi belstis nusvyra

Lūšnikės sunkiai besiskverbianti šviesa – iš tiesų mirties procesas, tuo atitinka ir minėtas vynuoges bei šermukšnį, priklauso tai pačiai įvaizdžių linijai.
Be to, eilėraštyje egzistuoja ir kita, be galo sudėtinga potekstė, besisukanti apie klausimą: kas yra gyvenimas, tikrovė ar žodis? Pradedant nuo eilutės „taip pro stiklą…“ visas likęs eilėraštis yra tik vyksmo formą turintis išvystytas palyginimas, aprašantis tik tai, kaip tas merdintis sargas sau kuždėjo apie meilę, o ne kokį ten keleivį už lango, kurio nėra. Bei nėra ir to sargo, nes autoriaus „aš girdėjau“ yra tik signalas, kad jis dabar pradeda tokį sargą įsivaizduoti. Nėra eilėraščio vidinėj erdvėj ir autoriaus, nebent jis ir būtų tas keleivis už lango, kas, žinoma, reikštų, kad čia autorius aprašo savo paties mirtį, irgi neegzistuojančią, nes jei būtų miręs, nebebūtų jau nieko mums papasakojęs. Tuo būdu, visas tekstas lieka tik kalbinėj dimensijoj – čia aprašomas, išplėsto palyginimo principu, neapsakomai sunkiai pagaunamas sąmonės blėsimo momentas meilėj ir mirty. O visgi toji kalbinė dimensija, kartą susikūrus, tampa tikra ir tikrai egzistuoja, kartu su visu tuo, kas joje išsakoma: ir autorius, ir sargas, ir keleivis. Iš tiesų, prieš mus išsivysto savotiška mirties ir meilės drama, kurioj didžiausia trijų herojų problema liečia jų identitetą. Keleivis už lango yra paties sargo atspindys, mirštantis su juo kartu; jo atspindys yra pats autorius, ar tiksliau pasakius – jo girdėjimas, kaip kužda mirštantis sargas.
Dabar pradedam suvokti, kad Kajoko rinkinio visumos giluminiam klode teka nenutrūkstanti vaizdo ir minties tęstinumo srovė, kuri ir jungia viską, ir suteikiu autoriui galimybę kovoti su amžina kūrėjo dilema: „Nieko neįmanoma pasakyti be potekstės“ (p. 97).
Potekstė savo ruožtu užmezga nenutrūkstantį ryšį su visa pasaulinės kultūros ir meno srovės istorija. Ne visi poetai vienodai ieško šių ryšių, bet Kajokas priklauso prie tų, kurie, kaip savo laiku Rusijoj Osipas Mandelštamas, jaučia, kad „poezija yra pasaulinės kultūros ilgesys“. Vienas iš įdomesnių tokios potekstės reiškinių yra santykis su Švento Rašto Naujuoju ir Senuoju Testamentu. Eilėraštyje:

kai jis nuo kalno man bylojo aš nesupratau
jo žodžių gal todėl dabar taip trokštu tau

juos persakyti galgi net pranešti
tau džiugią žinią ją seniai kaip naštą

nešioju sielvartaudamas ak kam aš išgirdau
žodžius kurie suprantami tik tau

bet ar atrasiu žemę tą nuošalią
kurioj kaip atsiskyrėlis ganai veršelį
(p. 10)

išsireiškimas „nuo kalno man bylojo“ nurodo Kristaus pamokslą nuo kalno, o „pranešti tau džiugią žinią“– pačią Evangeliją, „džiugią naujieną“. Tačiau Evangelijos kalnui Senajame Testamente atitinka Sinajaus kalnas, o „nesuprastiems“ Kristaus žodžiams – taip pal daug kam nesuprantamų dešimt Dievo įsakymų.
Potekstės bangų skrituliai plečiasi ir toliau, į „veršelio ganymą“ – visą pasaulinį civilizacijos procesą. Šiame cikle „Septyni veršelio ganymai“ į tą procesą įsijungia ne tik Senasis Testamentas su aukso veršiu, kurį begarbinančius žydus Mozė užtiko kaip tik nužengdamas nuo kalno su Dievo įstatymais, ir ne tik to veršio atitikmuo bei priešingybė Naujajame – Dievo Avinėlis, atperkantis pasaulio nuodėmes, bet ir „Jaučio ganymo paveikslėliai“ iš zen budistų simbolikos.7
Kitokį, nors čia minėtoms religinėms filosofinėms asociacijoms eventualiai giminingą poteksčių klodą rasime poemoje „Sordidus“. Ši poema plėtoja kaltės ir atgailos motyvus, labai asmeniškus, bet egzistuojančius giliai užšifruotame mūsų dabartinės istorinės epochos kontekste. Ši poema taip intensyviai deformuoja įprastinį žodžių sąryšį, logiką, kad skaitytojui (bent jau šiam skaitytojui) kartais tiesiog atrodo, kad jis stovi prieš duris be rankenos, nors, nelyg už sienos, ir jaučia kažkokią kenčiančią ir už tave, skaitytoją, kovojančią širdį, kažkokį norėjimą, gal net desperatišką, prasilaužti pro savo pačios žodžių sieną ir susitikti asmeniško supratimo prieangy. Esame visi daug girdėję apie rašytojų „ezopinę kalbą“ diktatūros sąlygomis; šioj poemoj beveik atrodo, kad prieš mus tos ezopinės kalbos parodija, karikatūra, slepianti savo gėdingą veidą ir nuo istorijos, ir nuo pati savęs.
Laiko siluetas pradeda kiek ryškėti, kada autorius sako: „gyvenimo nušliaužę pusę kelio, mes neišdrįsom, Viešpatie, mes nieko neišdrįsom!“ (p. 92). Tai nelyg ho-mines sovieticae, pasiklydę Dantės miške prie pragaro vartų, kur už kiekvieno medžio stovi baimė. Tos prakeiktos žemės valdovai „geba karališkai gert mūsų kraują iš aukso taurių ir nuoširdžiai į akis mums sakyt, kad skanu“ (p. 92). O „pritrėkštas gyvenimo“ vergas-pilietis ir visa jo tikrovė atrodo štai kaip:

Antai: prasegtas klynas, vatinukas, dešimt
nukniauktų kiaušinių – ir šieji, pjuvenų žvirbliai, supainiojo savo vardą!

Kaip valkata prie dvokiančios valgyklos jų sapnuose sukiojas įtariamas išdavyste, bet jau viskas išduota:

paltai, peiliai, šakutės ir speerūbai, violetinė kava, Vėlinės, senieji meistrai ir paklodės, vėliavos, Alyvų kalnas, Žilvinas ir perkaitęs buldozeris –
(p. 92–3)

Eilėraštyje minimi „mandagūs tvarkos saugotojai“, sakantys, kad „Ateitis bus vakar!“, ir pripūstas tuščias munduras – visa tai yra pažįstamos ironiškos figūros, nupiešiančios valdančio režimo karikatūrą ne blogiau, negu kadaise Gogolis pavaizdavo supuvusią caro Rusiją.
Kai kurie gal poemoj atpažins tą keistą dvasios pakilimą, apimantį tautą kaip tik per jos tragiškiausius momentus, tokius, kaip baisusis pirmųjų trėmimų birželis, kuris atsispindi šiose Kajoko eilutėse:

ne tas gelžkelio tarpas, kur aš meldžiaus vien nu-skaidrėjimui, dabar, jaučiu, jau leista man pamilt ir j tai, kas susidrumsčia.

Nes – priešingai Lakštingalai – žmogus gražiai pragysta tik tada, kai jis pagautas.

Tik tada jis paukštis. (P. 96)

Lietuviai, tautiniais rūbais dedantys gėles ant geležinkelio bėgių Kaune ir Naujojoj Vilnioj, kaip tik per savo kančią ir atminimą myli tą „sudrumstą“, tragišką tautos istorijos momentą ir užtat tampa jo savotiški atpirkėjai. Nesunku čia atpažinti ir užuominą į Krylovo pasakėčią apie katiną, pagavusį lakštingalą. Pervėręs ją savo aštriais nagais, jis pareikalavo įrodyti, kokia ji garsi giesmininkė; žinoma, lakštingala vos įstengė cyptelėti vieną priešmirtinę gaidelę, o tuo tarpu filosofiškas katinas, ramiai nutaręs, kad visos girdėtos legendos apie lakštingalos giesmes yra tik tuščios kalbos, ten pat ją ir suėdė. Toji gaidelė – tai Lietuvos meno dekados Maskvoje, ir panašūs sovietiški įvykiai, bet taip pat ir jų priešingybė, šauksmas „Lietuva!“ prie televizijos bokšto, tankams važiuojant tiesiai per žmones. Kajokas ir nori pasakyti, kad žmogaus didybė susideda iš visa ko, kas jį ištinka, o ne vien tik iš šviesių laimės akimirkų.
Gana dažnai pasitaikančios potekstės sąsajos su pasauline kultūra ir literatūra labai praturtina visą Kajoko poezijos audinį. Įdomus pavyzdys – eilėraštis „Vienuolė“, nes jame susitinka legendinių Artimųjų Rytų ir katalikiškų Vakarų sluoksniai:

o taip! aš vyrų tūkstantį turėjau
kai netikėtai vienui vieną pamilau
ta meile kur už atgailą giliau
aukščiau už dangų o atleisk tvėrėjau
aš atsiduodu tau kaip dulkė – kur bemesi
bet myliu vien tave o tūkstantis pirmasai
kaip myli visą meilę išmylėjus
(p. 65)

Vienuolės „tūkstantis vyrų“ yra kaip Šeherezadės tūkstantis naktų – vaizduotės kūriniai, užpildantys erdvę ir laiką viltimi mylėti ir gyventi. Tūkstantis pirmoji naktis vienuolę ištinka kaip fatališkas slenkstis į savo vienintelės tikros meilės – sužadėtinio Kristaus – amžinybę, o Šeherezadės meilės pasakas jų pabaigoj ištinka šachas – mirtis. Ir vienu, ir kitu atveju šios akinančiai skaidria meilės liepsna degančios širdys privalo palikti šį pasaulį. Vakaruose gyvenantis lietuvis skaitytojas gal nevisuomet atseks Kajoko eilėraščiuose pasitaikančias užuominas į klasikinę rusų poeziją, bet įdomu paminėti nors vieną kitą pavyzdį, idant geriau suvoktume kai kurias dabartinės Lietuvos kūrybines perspektyvas. Šitaip Kajoko eilėraštis „Krūmas ir lakštingala“ (p. 60) primena gana dažną temą rusų romantikų poezijoj, ypač Afanasijaus Feto garsųjį eilėraštį „Rožė“, kuriame „Prie lopšelio purpurinio / Praneša Gegužis žinią, / Kad pavasaris jau čia“, ir Aleksandro Puškino nemažiau garsų „Lakštingala ir rožė“, kur „Sodų tylumoj, pavasarį, naktų migloj / Rytietiška lakštingala prie rožės gieda“. Feto ir Puškino rožės krūmas ir lakštingala yra daugiau kaip eilėraščių temos, pagrindiniai piešiamo pavasario ryto ar nakties įvaizdžiai, bet Kajoko į juos atsiliepiančiame aide jie pasidaro asmenys ir kartu veikia, ir užveda tarp savęs dialogą:

visą naktį tu grožiesi
mano skaisčiaisiais žiedais
aš juos auginu
mielasis kaip sunkiai
kaip sunkiai mes dirbam mieloji
(p. 60)8 Kitas Kajoko eilėraštis, „Debesėlis“:

moteris kur guolį tau paklos
ji tave palaimins meilės pirštais
o po to žinia tu ją pamirši
bet senatvėj genamas gėlos
keistą aidą gal išgirsi sieloj –
kaip auksinis lermontovo debesėlis
vienąkart nakvojęs ant uolos
(p. 138)

siejasi su Michailo Lermontovo „Uola“:

Pernakvojo aukso debesėlis
Ant uolos kaip milžino krūtinės;
Ankstų rytmetį tolyn jis nukeliavo,
Linksmai žaisdamas mėlynėje dangaus.

Bet paliko pėdsakas sudrėkęs
Raukšlėje senelio kalno. Vienišas
Jis stovi, sunkiai susimąstęs,
Tyliai verkdamas platybėj dykumos.

Lermontovo eilėraščio fone Kajoko santykis tarp žmogaus ir žmogaus išplinta erdvėje, tapdamas plačios pasaulio panoramos aspektu.
Iš esmės Kajoko temos ir net vaizdinės priemonės nesiskiria radikaliai nuo iki jo nusitiesusius poetinės tradicijos. Originalus jis savo sugebėjimu maksimaliai paprasta forma pasiekti maksimaliai daugialypių ir daugiaplotmių asociacijų sistemą. Jam čia daug padeda meistriškas lietuvių kalbos žinojimas ir vartojimas, nes to dėka jis gali preciziškai išskaptuoti pačius mažiausius prasminius niuansus ir taip juos suderinti, kad jo eilėraščiai tam tikra, sunkiai nusakoma prasme „kalba apie viską iš karto“ – perduoda pilnutinį gyvenimo patyrimą, arba bent jau tokio visuotinio patyrimo iliuziją. O menas ir yra tikrovės tarnas ir iliuzijų žaidimas.
Bet gal visų patraukliausia Kajoko, kaip savo eilėse įsikūnijusio ir jų transformuoto asmens, savybė yra iš pačios sielos, kaip ir iš žodžių trykštanti meilės šviesa, didelis, gal net graudus, prisirišimas prie to, kas esame, prie to, kad esame, ir prie to, kad yra pasaulis, peršviestas kažkokia transcendentine viltim. Gal geriausiai, nors kukliai, tą meilės buvimą išreiškia (p. 107) ši Kajoko eilutė: ,,O aš net savo artimą šioj žemėje galiu mylėti tiktai tiek, kiek savyje Tavęs įspėjau“.

1. Gražų tokio momento atvaizdą rasime Sigito Gedos poemoje „Strazdas“:

Ir ūmai pasaulis plečias –
Keliasi erdvė kaip gaubtas –
Ar ne angelas čia plazda,
Išvarytas iš dangaus?

O, kaip jūs ilgai artėjote –
Miškas – laukas – ganykla –
Žalias paukštis ir gamta –
Žemiška kažkas ir dieviška.
(Iš rinkinio „Varnėnas po mėnuliu“, 1984, p. 54)

2. Beje, tie Kajoko batai savąja galia sukelti svajones ir jų melancholišką sudilimą yra labai panašus į Van Gogho garsiąją porą batų viename iš jo ankstyvesnių paveikslų.

3. Žr., pavyzdžiui, poemoje „Sordidus“:
Atsimeni, arkangelai su kalavijais skraidė, o jų liepsnojantys
sparnai apšviesdavo slaptąsias mano dvasios katakombas – ir drobules, ir nuospaudas, ir kruvinųjų rožių puokštes (p. 108).

4. Dar kitoj plotmėj, kurią pavadinsime „mirtis prie slenksčio“, šio eilėraščio įvaizdis sukniubti prie slenksčio, implikuojantis mirtį, siejasi su eilėraščiu „Sargo mirtis“:

aš girdėjau kaip merdintis sargas
sau kuždėjo ką meilėj patyręs –
taip pro stiklą šviesa sunkiai skverbias
iš lūšnikės vidurnakčio girioj
kur keleivis priglunda staiga
prie langelio tačiau jo ranka
pasiruošusi belstis nusvyra (p. 132)

Pakartoto žodžio „galiu“ savotiškom „svarstyklėm“ paversta eilutė čia turi savo atitikmenį tarp vienos – keleivio ir antros – sargo mirties abipus lango.

5. Rusų poezijos skaitytojams prisimins ir Tiutčevas: «Душа не то поёт, что мope, / И ропщет мыслящий тростник».

6. Kai kas čia gal sakys, ir teisėtai, kad interpretacija šioj vietoj per daug pertempta, daromos nebūtinai pateisinamos prielaidos apie tai, ką mąsto Kajokas savo įvaizdžiais. Bet dabartinė nedrausminga „skaitytojo atbalsio“ kritikos teorija, kritiko laimei, išlaisvina jį iš dviejų atsakomybių: sakyti teisybę ir kalbėti protingai.

7. Šią nuorodą privačiame laiške paaiškino pats autorius, taip pat pastebėdamas, kad eilėse minimas veršelis „Vakarų tradicijoj gali virsti Aukso Veršiu, o Rytų – Jaučiu“. Be to, autorius sutiko, ir kad Veršelis yra Avinėlis, „juoba kad 7-me ganyme sueina du Avinėliai: evangeliškasis („kai jis atėjo – jie jo nepažino“ – Emaus kelio variantas) ir, sakyčiau, rytietiškasis, paprastasis, tiesiog ne Avinėlis, o kasdieniškas Veršiukėlis, kurį galėjo išvysti ne susikūprinę maldininkai, o tik Kristus“.

8. Kai tuo tarpu Puškino eilėraštyje:

Sodų tylumoj, pavasari, naktų migloj
Rytietiška lakštingala prie rožės gieda.
Bet ta mieloji rožė nejaučia, negirdi,
Ir meilės himno apsupta svyruoja ir sapnuoja.

[/expand]

 

Ramutis Karmalavičius. Mirties ir nirvanos pauzėje. Jaunojo Henriko Radausko eilėraščių motyvais

[expand title=”Skaityti”]

 

Vienas tų eilėraščių vadinasi „Paskutiniai žodžiai“:

Ilgai buvau kalėjime
Ir pavargau.
Tu žemiškam tylėjime
Dar kankinies, žmogau!

O man jau viskas rodosi
Ir laisva, ir šviesu…
Ir kaip Adomas Rojaus soduose
Nekaltas vėl esu.

Bučiuoju mirtį – seserį…
Jau vergas nebesu.
Žengiu į amžiną pavasarį –
Tenai, už debesų…
(1931)

Ar tai eiliuotas pasakojimas apie kalbą? Ne. Eilėraštis apie žodžius? Ne visai. Apie juos, tačiau kitaip suvokiamus, negu pirmasis įspūdžių signalas mus aplanko, išvydus antraštę „Paskutiniai žodžiai“. Čia ne žmonių kalbos, o poeto žodžiai, kuriais jis bučiuoja amžinybę ir laikinumą, visuotinės meilės ir visuotinės mirties misterinį nuosprendį. Žodžiais, kūrybos ašimi, kur poetas tiek autentiškas, kiek savo kalba – veidu, ir žodžiais – lūpomis liečiasi mirties, o ne koketuoja su gyvenimu, tauta ar žmonių išgalvotais dievais. Tuo tegu rūpinasi kiti, bet ne jis, kuris nevergauja. Mirties bičiulystė panaikina jo baudžiavą laikiniems darbdaviams ar tariamoms kančioms dėl to, kad reikės apleisti šio laiko valdas; poetas jaučia kitaip – ašarų pakalnę, užtat jam dingojasi amžini pavasariai, kadangi buitiškai susitaikyti su ašarų pakalnės logika Adomas taip pat negali. Taigi tie žodžiai – būties Instinkto atvertis ar net jos atitikmuo, esantis čia pat, ir drauge už debesų. Patys žodžiai net ne tarpininkai, be kontakto eteris, efemeriška tarpstotė, kur susitinka tariančiojo pradžia ir trupanti baigmė, pateisinančios viena kitos ryžtą. Jų tarties pauzė – išsigelbėjimas, „priemonė“, bet ne tiesioginis kontraktas, o būties pildymosi trukmė kalboje. Bet žodžiai lietuviški, jais atsiveria ir užsisklendžia lietuviška dvasia bei jos patyrimai. Tad ką jų paskutinumo deklaracija byloja bei reiškia mums (juk trečiame posme skaitome – „žmogau“)? Metafizinis ir kultūros sluoksniai tarsi apgaubia, iš vidaus įrėmina eilėraščio turinį bei jo raiškos planą. Tačiau šis nenuskaidrės, kol neišklausinėsime „visko“ apie žodžius, kuriais poetas dalijasi, iškeldamas į pavadinimą juos pačius. Kas jis yra tokiu atveju? Ar poetas, sakytojas, pats žodis viename asmenyje, it šventoji trejybė, ar tik aliuzija, krypsnis link jos? Ką jam reiškia paskutiniai? Jeigu paskutinis tas, kur jungia pabaigą su kito pradžia, kulminaciją su prologu, rojaus sodus su pragaru, mirtį su gyvasties nežinia. Paskutinis kūryboje – iš tikro yra tarpinis, ritualizuota „vargo iš laimės“ būsena, sutampanti su savo pačios lingvistine pauze. Poetui paskutiniai žodžiai – būties koridorius, iliuminuotas žvaigždėtomis laiptų atramomis. „Taigi mes esam lyg kokie kanalai mintims reikšti, bet gyventi nemokame“, patikslina prancūzas Gustave Thibon. Vadinasi, apskritai žmogus poeto patirčiai pasmerktas?! Ar poetas žmogaus? Bet jiems abiem nuo to nelengviau: ir tai žinančiam, ir tam, kuris ničnieko nenutuokia. Kaip H. Radauskas, į racionaloką žinojimą linkęs posmuotojas, 1931 m. apsisprendė nemokėjimui gyventi? Ar taip galėjo būti? Ar jo perėjimas anuo koridoriumi, tegu ir apsaugotas nuo pašalinio kalbos pauzės triukšmo, buvo tik radikalus, ar jau ir bibliškai fundamentalus? Ar tai jau yra, ar šito tik siekiama? Ant mistinių mokėjimo ir nemokėjimo gyventi ašmenų. Užtat ne galutiniais žodžiais, kurie būtų tik materiali juridinio vienareikšmiškumo paslauga, patikslinusi nuosprendį be teisės į apeliaciją. Jau užtamsintas pauzės stabilumas subyrėtų it kortų namelis. Poezijai tokie netinka. Galutinumas neturi patyrimo – „nemokėjimo gyventi“ substancinės geluonies, kuri sietų mūsų nemokėjimą su kompensaciniais kalbos dividendais. Įgūdžiais, įgyjamais per kalbą. Todėl žodžiai – kas jau išreikšta, „primena tai, kas neišreikšta ir galbūt neišreiškiama, bet iš ko savo tikrą reikšmę gauna ir patys žodžiai. Taigi visa poezija pasidaro įsakmiai simboliška“, – apie to laikotarpio estetines žodžio kryžkeles samprotavo Lietuvoje V. Sezemanas. Užtat paskutinis yra tiesiog paribio kalbos dėmuo. Nemokėjusio gyventi vizitinė kortelė, jo kontakto simbolinis gestas, tikrasis vardas ir pavardė, prisistatymas pažinčiai, o ne pravardė, reikalinga saugumo tarnybai ar reklaminei avantiūrai. Šie per toli nuo to, kas neišreiškiama, t. y. kas „objektyvią esmę“ sudaro, apšviečiančią mūsų kaukes, žodžius iš vidaus, kad šios virstų prasmėmis, nesunaikinančiomis reikšmių. Tas paskutinis tarytum puolęs, kuris klupdamas gali tolydžio žvelgti iš aukštybių, savaime, be pozos, nesigėdydamas ir nesigirdamas – žvelkit kaip aš iš aukštai į jus žvelgiu. Jis iš tiesų aukštai. Tačiau jam jau nereikia apskritai kalbėti ir demonstruotis, reikštis bei gudrauti. Todėl jis gali nieko nesakyti. Žemiškų vertybių hierarchijoje būdamas pernelyg žemai, užtat giliosios realybės terpėje, jis – didysis šuolininkas (link „amžinojo pavasario“); bet mūsų pasiekiamas, pavejamas per paskutinius žodžius ir pats mus pasitinkąs tais žodžiais, o ne nubėgąs nuo jų it koks impulsyvus naivuolis. Jis jau pirmas, net jeigu pats to nėra suvokęs, užtat patyręs juslėmis, jam net jo pravardė jau nėra svetima ar kenksminga. Nes nėra kur daugiau stumdytis toje eilėje, kurioj jis paskutinis – žodis, autorius, poetas. Toji būties tartis – išeikvota ir drauge užpildyta. Juo ir mumis taip pat. Kaip šventoje šeimoje, kur tėvams gaila labiausiai nelaimėlio savo vaiko, nusikaltėlio, invalido ar gavrošo, kurie grumtis nepajėgia tarp panašių į save, užtat išsiveržti už rato – pirmieji, kaip ir poetas arba rinktiniai žodžiai. Paskutiniai, vadinasi, vieninteliai, kurių nedaug, užtat visi savaip subrendę šuoliui į teisiamųjų suolą arba amžinybę, Rojaus sodus. Užtat jiems atsiveria kita erdvė, dangus, šmaikštaujantis kaip „geras mėnuo“ ar „mano tėvas“,– teigia poetas.

Mėnulis spindulį įdėjo
Į tavo veidą.
Blakstienos tyliai sudrebėjo
Ir nusileido.
Ir pražydėjo veido varis
Nakties šešėliais,
Ir vėjas papūtė vakaris,
Ir džiaugsmas kėlės.
Danguj šypsojos mėnuo geras,
Kaip mano tėvas.
Šviesoj paskendo visas dvaras,
Kvepėjo pievos.
/…/
(„Mėnulio burtai“)

Pražysta tai, kas išsipildys „tenai, už debesų“. Kokiu būdu vyks buities ir transcendavimo, „nakties šešėlių“ ir „mėnulio burtų“ jungtuvės? Kokia H. Radausko eilėraščių erdvė ir kieno atžvilgiu pražysta ji „paskutiniais žodžiais“? Ar jie buvo simptomiški, ar spontaniški lietuvių lyrikai tuomet, ar per ankstyvi ketvirto dešimtmečio pradžiai, todėl likę neišgirsti, nuvytę pumpure?
*
Ar tie žodžiai atliepia poetinės kalbos istorinę būtį, ar yra laisvi net nuo jos? Kaip jais žvalgomasi, norint iš eilėraščių suburti galbūt knygą, kurios lig tol Lietuvoje nebūta. Jos intelektinę aurą, kad po to ja užsidengdamas galėtų kažkas kitas papildyti, iš esmės nekeisdamas ir neapeidamas „Fontano“ (1935), nelyginant kokių pavasario (tik jau amžinojo) balsų. Bet ar lietuvių lyrika vis dėlto jau turėjo tokios knygos tradiciją, modelį? Negalėjo. Paskutiniai žodžiai yra visada tradiciniai, pirmieji. Tad poeto žodžiais apgyvendintos kalbos kontūrų gyvybingumai stiebėsi tik 1930–1931 m. pavienių eilėraščių horizonto, „it rūkstantis kelias“ mėnulio burtų magistralėje. Gal jau buvo iki tol stipri poetinės kalbos įtampa, arba atmintis, įritminanti antitradicinių tysliaviškų žodžio kelionių bei futuristinio jų akiračio simbolinį reikšmingumą?
Kl. Jurgelionio 1911 m. eilėraštis „Atmintis“ lietuvių poetus yra šito mokęs. Tas jo eilėraštis – ne įspūdžių ar pojūčių apdainavimas, bet jų nykimo ir orfėjiško atsigręžimo drama, kurios vyksmo jau kaip ir nematome, nes eilėraštis – praeities psichologinės būklės atstatymo, jos poetinio reabilitavimo sinchroninis mėginys. Tačiau jam pasitelkiami mažai kilmingi (estetinės aristokratijos požiūriu), užtat savi – lietuviški žodžiai – veiksmažodiniai daiktavardžiai: „Ilgas rankų paspaudimas, / Pirmas meilės pajautimas!“. Praeitis stabilizuojama dabartiniame, eilėraščio, t. y. atminties laike, kurio būsena prasitęsia į mus iš pirmo žvilgsnio horizontaliai, tačiau per žodžius, kurie poetui taip pat paskutiniai, visai kitokie nei ligtoliniame lietuvių eiliuotame kalbėjime. Jais fiksuoja poetas aną laiką, bet neprieštarauja ir nenaikina jo, ne ištrina iš patirties perfokortos, o aktualizuoja atmintimi įjausmintą realybę, kaip „atminties negatyvą“, gal pasakytų R. Rastauskas.
„Ir sapnų sapnų naktis“ – nors niekur neeksponuoja savo dvasinių išgyvenimų, tik atsimena juos. Ne nakties ar buities malonumų, išnykstančių kaip dūmas, o sapnų, nes šie paskutiniai it meilės pajautimą sugrąžinantys žodžiai, ateities kviesliai ir pirmieji naujovių pasiuntiniai. Buriasi kitas juslinis ir dvasinis „žemynas“, kuris dabar gaivalingai stengiasi prisipildyti žodžiais, kad šie apsaugotų nuo sudūlėjimo aną fizinę malonę, buvusią momento stebuklu, o dabar virtusią atmintimi, eilėraščiu („Ak, tai buvo, viskas buvo“). Kad tos buvusios buvimo būklės neužvaldytų vien praeities tamsa. Bet nuo jos ir gali išgelbėti sapnų žvaigždėmis karūnuotas atminties skafandras, kalbos eilėraštis. Jos paskutinių žodžių byla, kur abstrahuotos reikšmės („pajautimas“, „paspaudimas“) ir bando išreikšti tai, kas neišreiškiama, tačiau fiksuojama atmintimi, sapnu, kuris iš esmės ne kas kita, kaip eilėraščio kalboje išgraviruota būsenos tikrovė.
Žodis – atminties kodas, į širdies ir nakties savižudišką patirtį įsiskverbiąs. Todėl Kl. Jurgelionio „Atmintis“ siejasi su po 60 metų parašyto Ž. Bilaišytės to paties pavadinimo eilėraščio „Atmintis“ imperatyvu „nelauk tobulos ateities / nesitikėk, bet gyvenk“. Čia taip pat ne vien emigracinės savijautos aprašymas (žinoma, ir jis), bet universalus lingvistinis žmogaus egzistencinės įtampos matmuo. Nėra skirtumo, kokių aplinkybių sužadintas, svarbu, kad atmintis – vienintelis grįžtamasis ekvivalentas suokalbiškiems dabarties mirksniams ir už jų gyvybę atsakingiems žodžiams, kuriais kvestionuojamas tikėjimas laikina tremties viešnage. Nesitikėk, bet gyvenk, kuo tobuliau tikėdamas, jog eilėraščio atmintis – iliuzinis archetipas – vienintelė komunikacijos kripta dabartyje, apeliuojanti į reikšmes, kurios neišreiškiamos, tačiau tik jų neįveikia (nelyginant amžinojo pavasario) visagalė būties erozija. Eilėraščio „atmintis“ pastoja kelią jai ir nemokančiam gyventi, kad šis neišnyktų kaip dūmas ir kad jis – minties kanalu – grįžtų į „Rojaus sodus“ nenugalėtas tarp teisuoliškai išdidžių ir jį nokautuoti bandančių daugybės mokančiųjų gyventi sistemų. Gustave Thibon neklydo. Užtat tikėjimo ir eilėraščio neišreiškiamumo reikšmės susikalba tarpusavy, dabartyje per atminties savimobilizacinius, bet ne savitikslius mechanizmus.
Abiejų eilėraščių paskutiniai žodžiai nelyginant transvestitai, kurių kiekvienas tampa atminties kūnu, dvasinės palaimos laikinumo prieglobsčiu. Kalba išgelbsti individualų „girtą laivą“, nokstant eilėraščio žodžių būtiškosioms funkcijoms, kurios it vaisiai krinta į estetinės gradacijos sodus (jeigu šiais laikais dar gali tai rūpėti labiau, nei pačios kalbos neišreiškiamumo, jos universalaus netobulumo pastangų žavesys). Tačiau 1931 m. H. Radauskui dar privalėjo rūpėti, nes lietuviškas žodis jau buvo rengiamas knyginei misionierystei, o ne vien istoriniams eiliuotiems patarnavimams. Intelektas ir dvasia harmonizavosi estetinėje H. Radausko poetinės kalbos prigimtyje, kuri eilėraščio atmintį pavertė burtažodžiu, pažabojusiu modernistinio maišto siurrealistinius raganavimus.
„Bučiuoju mirtį – seserį“ – tokie yra lemtingi ribiniai, egzistenciniai, ritualiniai inauguraciniai, viena užvedantys, kita atskleidžiantys paskutiniai žodžiai. Jais Lietuvoje užsiveria smaguriaujanti pareiga istorijai, atsiveria kalba. Kažkas turėjo pirmas lietuvių poezijoje įveikti šį barjerą, pasisveikinti su tais žodžiais ir kitus pasveikinti jais, lietuvių kalbos mintį įvest į kitą – poezijos erdvę, galbūt knygos, „bejausmės pradžios“ ir „minties kanalo“ meniškąjį atverties ruimą. H. Radauskas tai atliko, nelyginant tas, kuris prancūzų lyrikoj XIX a. vidury sušuko: sveika, mirtie, šaunusis kapitone. H. Radauskas sveikinasi su savo dabartimi, per atmintį it rojų, į kurį privalo sugrįžti. Tačiau grįžta „tenai, už debesų“ kaip į naują ir drauge amžinai gyvuojančią mėnuliško rojaus pasaką. Laikinas esu, todėl bučiuoju šį akimirksnį, o ne plūstu akyse nykstančius niuansus. Kad tapčiau amžinesnis kalboje. Bet jau ne miražo liečiuosi, kuris nyksta, o realybės, tolygios amžinumo pauzei. Ji tampa pastovi kalboje, Dievo ir grožio eisenos kolonoje. Toks poeto neoromantizmas, kai daugiau niekuo nepasitikima, bet dar tikima tuo, kas yra, nes taip yra. Mintimi, kalba, realybe – bučiniu į mirties lūpas; paskutiniais eilėraščio žodžiais glamonėjama šio laiko iškarpa, kuri telpa gyvenime, nelyginant seseriškame kalbos – minties atodūsyje, einant į ten. Todėl eilėraštis – to kelio veiksmų ir krypties fiksavimo pagreitis. Bet ar viskas ne kaip pasakoje? Žinoma. Argi gali būti antraip? Tai ne šis pasaulis, o pasaka. Todėl ja tiki, nes gyvenimas sudega, lieka ne dirbtinių gėliij ir žvakių, o orchidėjų kvapas („Ištryško aukštas žiežirbų fontanas / Iš žėrinčio auksinio kapo“,– „Orchidėjos ugny“). Išsisklaido sapno naktis, kuri, virtusi atminties ir kalbos diena, veda ten, už debesų. O šito gyvenimo tik tiek. Pasaka artima, nelyginant sesuo. Todėl „prasmė yra momente“, mirkteli „mirtis sesuo“ Ž. Bilaišytė. Ir tik jame. Paskutinių žodžių bučinyje, kuris yra momentiškas, ribinis, tačiau pasakiškas, nelyginant Rojaus sodų, o ne pasaulio, kuriame nėra ką veikti ir kuo tikėti, simbolis. Todėl kalba yra tylusis žmogaus ištvermės atpildas, o eilėraštis – metafizinė jo atgaila. Kurti? Nebent bučiuoti, artėti į ten, tai yra suvokti, jog viskas jau yra sukurta. Tu privalai pabučiuoti „mirtį-seserį“, tarytum suokalbiškai mirkteltų tau pats visagalis. Arba tu jam. Lietuvių poezijoje H. Radauskas akcentavo bei pratęsė žmogaus, kuris jau ne vergas ir ne karalius, giminiškąją autorystę, tačiau suvokė, jog yra ne kūrėjas, o bučinio autorius. Todėl laisvas ir šviesus. Balčiausias. („Ir tyliai palietė plaštakė / Tave – balčiausią… / Ir niekas nieko neatsakė, / Nes nieks neklausė…“, – „Mėnulio burtai“.) Todėl nieko nestato ir nieko neveda, nėra karalius, tik bučiuoja, pasitikėdamas pasaka. Tarsi teigta: esu pasakos karalius. Iš kalėjimo, į kurį už nuodėmę atsidūriau, išėjęs, žinau kryptį, kaip grįžti, Ir nebijau. Kiti nežino nei kur eiti, jie bailiai, nedrąsūs. Todėl juos gali sužlugdyti frustracinė būties nedalia arba revoliuciniai komunų optimizmai, kurie užgožia „bejausmę pradžią“, o be šios neįsivaizduojama „būsena, apie kurią nekalbama“ (P. Valėry). Todėl poeto amžinas pavasaris, nelyginant stravinskiškoji šventojo pavasario uvertiūra, nuvilnijusi per Europą, pakvietė į amžinos laimės šventę ir Lietuvą. Tiesa, čia vietoj ironiškųjų „Petruškų“ gal tik čiurlioniškasis „De profundis“. Nelygu koks rekomendacinis laiškas šventam ir amžinam Europos dvasios pavasariui priešais jos saulėleidį, it paskutinius žodžius. Pavyzdžiui, tokius: „Tylus švytėjimas pražydusios nirvanos“ (iš H. Radausko eilėraščio „M. K. Čiurlionis“). Nes jau 1931 m. buvo užsitikrinta: „Aš prieš mirtį nirvaną sapnuosiu“:

Plevėsuosiu su lapais kitais
Ant berželio.
Gersiu dangų raudoną rytais
Ir žiūrėsiu į rūkstantį kelią.
Ir tyliai
Aš prieš mirtį nirvaną sapnuosiu…
Ir mirsiu, kaip rausvi spinduliai,
Vakare vakarų pažaruose.
(„Vakarinis keleivis“)

Tai eilėraštyje, tarsi brandumą pasiekusios sielos motyvacijoje, kuria pateisinama drąsa bučiuoti „mirtį-seserį“, sapnuoti, įžodinant atmintį mitiniu svajingumu. Pavasaris šventas, amžinas,– kaip mirtis, kaip praeitis, ir kaip eilėraštis, o gyvybė – tai, kas praeina ir neturi savy „amžino pavasario“ genų. O mirtis turtinga, nelyginant orchidėjų kvapas, menas – menąs jų grožį, it kokius Rojaus sodus, todėl pasaka. Su Adomo laisve ir Tėvo draugyste, šviesa, kuria peršviečiamas gyvenimas, kalėjimas, todėl poetas, mirties angelas, ne amžiną rudenį skelbia, o amžiną pavasarį ta kalba, kuria buvo išgirsti, prisiminti ir pamėginti pavasario balsai.
Laisvė, grožis ir prasmė susiburia pasakon „tenai, už debesų“, kaip poetinės vaizduotės, grįžusios realybėn, kalbėjimo ekvivalentas. Kompensacinis kaltės, gundymų ir tragikos įveikimo mechanizmas, kuriuo Adomas „pralenkia“ Dievą, tęsdamas jo užduotį, kai šis sustojęs įdavė į žmogaus rankas savo likimą. Tada Dievas neišdavė savęs, dabar žmogus pateisina bendrus jų lūkesčius, neišduodamas gerojo jam besišypsančio Tėvo. Tegu tai būna jų suokalbis su mėnuliu. Ar tokia šventumo ir amžinumo jungtis ir nėra tas estetinės pasakos, kaip atminties Rojaus, tapusio realybe, grožis poetinėje lietuvių kalbos reformoje, kurios Adomu tapo H. Radauskas.

*
Jaunasis autorius, įveikęs lietuviškosios žodijos ontologines spragas, savarankiškai, neakivaizdžiai pasirengia mirties bučiniui – estetinei poeto paskirčiai, užima ponio postą, vietą ir profesiją, kurią per nuodėmės ir pažinimo malonę įgijo Adomas. Nemokančio gyventi meilė, mirtis ir seseriškumas tapo ne psichoanalizės klodų, o tikėjimu, žmogaus, „minties kanalo“ ir jo lietuviškojo mentaliteto nirvaniškąja pauze – būsena. Tik po mirties sesers pasilabinimo ji galėjo tapti lietuvių poezijoje „bekraščio poilsio namais“ (1946 m. A. Nyka-Niliūnas). Ir tai ne dirbtinis mirties ir jaunystės montažas, o egzistencinė kalbos ir minties santykio nuosavybė. Švelnus jos prisiglaudimas. „Aš prieš mirtį nirvaną sapnuosiu.“ Religinis – neoromantinis mirties ir nirvanos aspektas. Nirvana – jaunystė, bet amžina, o ne praeinančio pavasario. Vadinasi, mirties sesers pabučiuota, nelyginant tikėjimo vilties nuskaidrinta. Mirtis – sesuo, ne metafora, o gal metonimija, kuria reiškiamas visumos pojūtis, tai, kas neišreiškiama, lyg kokia begalinė vilties erdvė. Bet sako – „poetas jaučiasi laisvas, kol jo nevaržo kalba“. Kaip Adomas Rojaus soduose, kol atgaus amą, iš kilpos ar nuodėmės ištrūks ir vėl pasijus nekaltas, vėl soduose. Kol prakalbės. Vėl. Kol užpildys kaltę, kad laisvė taptų nelaisve. Bet lietuvių poezija iki tol dar neturėjo paskutinių žodžių, kuriais ją tik jaunasis H. Radauskas grąžino į ten, į laisvės – nelaisvės ribinę būklę, pradžią, minties ir kalbos rojaus sodus. „O išsivaduoja iš jos (t. y. kalbos) ėmęs kalbėti“ (J. Derrida). Tampa poetas. Arba išvaduoja savo brolį, sublimuodamas kaltę arba nuodėmes, kad nesikankintų, kad taptų laisvas, „vėl“, per kalbą, kurios, kaip ir nuodėmės, nepažino, kol ši jo nevaržė. Nuodėmę padaro, kad pažintų. Bet jau ne pažinimo, o atpažinimo, nes su kalba santykiauja ženklų atradimu. Ne pojūčių, o minties, kultūros pabudimu. J. Lui Borges apie P. Valery kalba kaip apie proto atminties simbolį, o W. Whitmaną – kūniškojo šauksmo labirintą. Tačiau kodėl Borgesui jie antagonistai atrodo? Poezijoje šito jausmo priešpriešos tarp simbolio ir labirinto – nėra. Todėl ir lietuviškojo Valéry – H. Radausko – neturėjusio vitmeniškojo pirmtako, kalba įgyja paskutinių žodžių nekalbinės patirties statusą, suteikiantį Adomui laisvę, kurią turėjo iki kalbos rojaus sodų. Tačiau išėjo iš Rojaus, kad dabar vėl į jį savanoriškai grįžtų ir neniekintų Whitmano. Nes ir Valéry, ir Whitmanas mylėjo gerąjį Tėvą. Taip pasirengia knygai, poezijai, amžinojo pavasario balsams, kad atpirktų anųjų kaltumą. Todėl prakalbėjęs poetas nepadaro antros, stambesnės nuodėmės, išvaduodamas tautiečius, bet jau nevesdamas jų į pagundą, o įvesdindamas į minties kanalo jurisdikciją. Iš kalėjimo į kalbėjimą. Kur šviesa – dar bendra nuosavybė, tačiau kalbėjimas ir laisvės pojūtis – individualus, kaip ir pabučiavimas, rankų ir meilės pirmas paspaudimas ar pajautimas. Eilinį, neeilinį kartą iškilo klausimas ką daryti? 1931 m. „Bučiuoti mirtį – seserį“, atsakė H. Radauskas,– pasiduodant grožiui, eliminuojant jo nuodėmingą paikumą. Eiti poeto, o ne vien filosofo, teologo ar avangardisto keliu. Kur stilius – ne priemonių krautuvė, o tarties ontologinio išgyvenimo būtiškoji gramatika. Ne nacionalumo, o kalbėjimo meninio savaimingumo alchemija. Gal ateinanti iš J. Baltrušaičio, kurio eilėraščių vertimus H. Radauskas skelbė lygiagrečiai su savo ankstyvaisiais originalais, nes viliojo tai, kad mirtis ir kosmosas duoda filosofinį suvokimą tarytum simbolio ir labirinto sandorą. Tarsi minties tikslumo ir kosmoso begalybės poetinė filosofija – takas į Rojaus sodus. „Pagrindinė J. Baltrušaičio mintis (tiek rusiškoj, tiek lietuviškoj jo kūryboj) yra ta, kad žmogus šiame pasauly tėra keliautojas, kad žemė jam tėra vienas laiptas visoj laiptų grandinėj, kuriais jam reikia kopti, kad dideli ir maži dalykai vienodai sveria amžių svarstyklėse“,– aiškino H. Radauskas 1946 m. straipsnyje „Baltrušaitis tebelaukia vertėjo“. Todėl manė, dar verta nors grožiu pakilti virš mirties metafizikos, sukuriant eilėraščio kalba seserišką objektyvumą kaip priešpriešą tautinės mitologijos dykumai. Ne dykumą ir nesatį aprėpti, bet nors akmirkos jausmo nirvaną ištarti sapnu, prilygstančiu kalėjimo ir laisvės priešpriešinei įtampai. Toji įtampa paprastai sukuria beprotybę. Tad ją reikia objektyvuoti, it tiesą pasiekti, o ne saviapgaulėje likti. Todėl reikia suprasti, kaip susiformuoja žodis, kuris „nėra tikslas. Neteisingai rašo, kad esą žmogus mąsto pagal žodžius. Nieko panašaus. Žodį jam reikia sumąstyt anksčiau. Žodžiai yra tam tikra pagalba mąstymo kontekstuose. /…/ paskutinė priemonė, šiaudas, kurio griebiesi skęsdamas. O visas veiksmas yra jau prieš žodį“ (J. Miltinis). Todėl poetas-artistas Adomas iš kalėjimo privalėjo išeiti į tikrąją Lietuvą, kad per žodį atpažintų nesaties ir dykumos kontūrus, meninės Rojaus sodų fikcijos grožį. Dar nenaikintų pačios kalbos, minties kanalo bręstančio puikybės dėmesio, o priimtų jos ambivalentiškąją išeities poziciją. Įeitų į jį ir įsivestų be pažinčių lietuvišką poetinį išgyvenimą. Akimirkoje – atminties ir paskutinių žodžių sanryšoje, momente. Nes gyvenimas – sapnas – pasaka. Todėl poezija jau klaidžiojo po Lietuvos Europą, it žaidžiančio nieko pranašė, arba „užgesę chimeros akys“. Todėl ne tik J. Baltrušaičio, bet ir B. Brazdžionio kai kurių eilėraščių „vyraujantis motyvas“ H. Radauskui, regis, imponavo: „žmogaus gyvenimo laikinumas, visa ko praeinamumas, ir troškimas mirties kaip amžinos ramybės ir vargingos gyvatos tobulo apvainikavimo“,– rašė recenzijoje. O Didžioji ironija, kaip nesaties namai, dar lietuviškos kalbos nepavilioja. Vietoj jos tikėjimas dar. Tačiau „vakarinis keleivis“ ir „mėnulio burtai“ eina drauge žaisti su „nakties šešėliais“, nelyginant Dievo ir Grožio poetinio atpažinimo sentencijomis. Tik vietoj siurrealistinių jungčių – liturginė kalbos elegancija, vietoj demonistinių vakaro „gelmių sukilimo“ – „tremtinės dvasios“, baltrušaitiškosios egzistencijos šešėliai. H. Radauskas vertė J. Baltrušaičio eilėraštį „Pabudimas“ ir skelbė drauge su savais originaliais:

Tu, mano siela, žemės šios tremtinė,
Kuriai pasauly ankšta ir tamsu,
Su ašarom ilgėjimos ir džiaugsmo
Klausaus gimtos šalies švelnių garsų.

„Gerasis tėvas“ – „mėnulis“ – „sesuo-mirtis“ susilydą į tikėjimo, vaizduotės estetinę alternatyvą disharmoniškosioms moderno šaknims: net jeigu „jis išgyvendavo mėnulio lemtį /…/ jo tikėjimas į amžinybę ir sugrįžimą, į mirties apvaldymą ir pergalėjimą didesnis, beje, didesnis buvo ir jo atsidavimo laipsnis“ (H. Hesse). Nuo šio kastališkojo H. Radausko atsidavimo laipsnio taip pal priklausė ir jo debiuto sėkmė, kuri neatrodo, jog būtų paženklinta Rytų mitų modeliu. H. Radauskui dieviško, spinduliuojančio grožiu pasaulio nesunaikino „smunkantis žemyn“ ir taip vėl atsikuriantis, prasidedantis iš naujo, kur „sapnuojantis Višnus žaidžiančiomis rankomis su šypsena kuria naują, jauną, gražų spinduliuotą pasaulį“.
H. Radauskas – ir ne „šokantis Šivas“, ir ne „sapnuojantis Višnus“, nors jis ir šypso, ir šoka. „Vėl“ ir ,,jau“, Bet nebuvo lietuviškų vis „žemyn smunkančių amžių“ kultūrinės trajektorijos, užfiksuotos raštijoje, daugiau pačioje istorijoje įvykusios, tačiau per lėtai pasiekusios kalbos atminties „kultūrines pasiekas naujuose žodžtuose ir sakymbūdžiuose“, apie kuriuos R. Bytautas dar 1901 m. užsiminė („Šis tas iš lietuvių kalbos filosofijos“). Kodėl H. Radauskas, nedisponuodamas kultūriniu meninės minties kanalo įdirbiu, vietoj poetinės sublimacijos pasitelkia poetinį apsisprendimą, tačiau Whitmano begėdiškai neišduoda, nes apsiginkluoja universaliu tikėjimo ir „atsidavimo laipsniu“. Todėl „Žodžio įstatymą“ sukuria Lietuvoje. Jam dar paklūsta Adomo juslės ir dvasia, kuriomis ir formuojamas tas įstatymas. Išeiti iš kalėjimo H. Radauskui dar nebuvo tolygu „Dievo apleisto Dievo“ totaliniam išsikraustymui. Jis tik paprasčiausiai pirmas pajuto intuityviai, jog rašymas gali būti „dykumos akimirk“, kuriai identifikuoti pasitelkiamas „atsiskyrimo
momentas“. Ir tai tuomet, kai dar kalboje nesunaikinami pėdsakai vaizduotės ir pasaulio, bei jie jau psichoegzistenciškai ir ontiškai atpažįstami,– visų pirma, kad santykinai būtų įvardinti ir atskirti nuo „tradicijos“, pastarąją ne atnaujindami, o tiesiog pradėdami, inicijuodami, pagelbėdami jai atsirasti. Nelyginant literatūrinei dimensijai tarp individualios subjektyvios ir visuotinės patirčių, kurių balanso iki H. Radausko lietuvių poezijoje nebūta. Taip per „atsiskyrimo momentą“ H. Radauskas įteisino „prasmę“, kuri „yra momente“, materializavo vidinę laisvę kalboje, net tą jos dalį, kurios ši nepažino, įkvėpė nesamą jos turinį, kad naujais „sakymbūdžiais“ pasiruoštų „Fontanui“ – natūros gyvybės ir kultūros dvasios mentaliniam darnumui, kurio literatūriniu įvaizdžiu XX a. I pusės Lietuvoje tapo ši knyga. Mat sako, poeto balsas skamba, jo kalba tikra tuomet, kai jis rašo „apie savo intelektualinę aplinką, savo laikotarpį, apie savo pasaulio ribas – laiką ir mirtį –apie būtį egzilę. Poetas privalo savo aplinką keisti, ją paversti poezija, ją paveržti savo ir žodžio tikslams“ (Ž. Bilaišytė). Argi H. Radauskas savo jaunystės publikacijomis to neatliko?

[/expand]

 

Markas Zingeris. Didysis stilius

[expand title=”Skaityti”]

 

Rašytojas prasideda nuo kalbos. Tai trivialus pasakymas, tačiau esmė atsiskleidžia, kai pradedame ta „kalbą“ gvildenti kaip rašytojo kalbamą. Banguojantys George Eliot periodai, kresni Tolstojaus sakiniai, džiovininkiškai atsikrenkščiantys Dostojevskio pridėtiniai. Visa tai yra sielos kalba, intelektas čia teatlieka lingių vaidmenį, kad mažiau kresčiotų. Paplitusi nuomonė, kad stilius – tai išsireiškimų grakštumas, posakių lakumas, šauniai sublizgėjusi frazė. Tačiau pamirštama svarbiausia: kaip sklandžiai dvasia išsako giliausius, sunkiai nusakomus dalykus, kaip siela juos pripildo, o intelektas neša. Stilius – tai pakerėtos sielos kelionė, ir, kai tik kerai išsisklaido, prasideda kitas stilius, tai, kas daugumos suprantama kaip grožinė literatūra, beletristika, o būtent – gramatiika, mokytojiškos taisyklės, vyraujantis laikų skonis, žodžių grožybės.

*
Rožės žiedo verpetas yra jos stilius. Kriauklė turi savo stilių, savo gramatiką – tai jos būdas paslėpti savo esmę, išsaugoti jūros ošimą. Traukinio dūmai turi savo stilių, kuris priklauso nuo greičio, vėjo pasipriešinimo, mašinisto minčių ir vietovės geografijos. Dabartiniai garvežiai – bedūmiai, tuo sausesnis jų stilius.
Todėl pasakymas „prastas stilius“ pirmiausia reiškia lėkštą paviršutinišką sielą, o ne mokiniškų taisyklių sankrovą, kurią privalo gabenti rašytojo sakinys.
Pedantiškas stiliaus supratimas yra visų sausuolių, scholastų, didaktų požymis. Stilius mus neša, o jeigu mes nekalbame apie jį kaip apie dinamiką, tuomet mes nekalbame apie s t i 1 o s, kurį veda vienišo talento žvaigždė, o apie ,,stilių“, tariamą sielos repertuarą.
Tik tie, kas rašo iš širdies gelmių, turi teisę kalbėt apie sintaksę, nes sintaksė yra Dvasios judėjimo tvinksniai, širdies tvinksniai, Dvasiai skinantis kelią. Visi, kas aptaria rašytojo kalbą atsietai nuo jo pakerėtos sielos judėjimo žodžių lauke –visos tos disertacijos apie žodžius, jų reikšmes etc.– kalba ne apie kalbą, kuri bando įžodinti esmę ir praskinti kelią.
Neryškus talentas dažnai pameta iš akių savo žvaigždę. Jo ausis pripildo epochos triukšmas, jo paties siela nublanksta – tų virpančių vaikiškų lūpų nebegirdėt. Kaip toks rašytojas jaučiasi esąs reikšmingas, kaip tvirtai sėdi balne, kaip išdidžiai dairosi! Tačiau jis bus palaidotas, kartu su žirgu.
Rašytojo kalba yra reikšminga tiek, kiek yra reikšminga jos skyryba, kiek spalvina atmosferą veiksmažodžiai, kiek įkvėptai alsuoja, ieškodama kelio prieaušryje, mintis. Visa kita yra tik tiems, kurie žaidžia su savimi vaikų žaidimus perdėm rimtais veidais ir, iš anksto žinodami kur ieškoti, randa tik tai, ką yra paslėpę. Rašytojo sakinyje, skubančiame pralenkti naktį, yra visa teologija ir istorija, ir tautos kultūros gelmės, ir jo, dažniausia jam pačiam neaiški, savastis.
Kaip gera būtų, kad vaikai iš karto taptų rašytojais, be instituto, gavę žinojimą užburtame kalne, iš pakerėtos grotos. Kaip gera būtų, jeigu rašytojas niekuomet nepamirštų, kad kalba yra sukurta miknių, nors ir aukso yra joje, ir sidabro, ir auksaburniai šauniausiai atrodo dideliuose susirinkimuose. Kalba, grožybes pasirinkdama ir protingiems žmonėms pasiduodama, tarsi išduoda savo paslaptį: kurti tyloje, sklandyti ties gelmėmis, būti naivia ir išmintinga. Bendriniai žodžiai, žodžiai drovūs ir kilnūs, keverziški sakiniai, nepavykę atodūsiai, aš sugrįžtu prie jūsų! Štai kur, pasirodo, yra tas laivas, kurs seniai dūlėjo ištrauktas į krantą; štai su kokiais užkeikimais buvo daromos papiruso valtys. Štai kaip kalė pajuodę račiai ratus diližanams. Štai kaip leisdavosi į kelionę jaunas poetas, kuriam barža nesudrums ežero.
Pakerėtieji sakiniai. Burtų lazdele mostelėjus jūs pradedate judėti, jūs nešatės savąją miglą, ir vaikiškai bando susikaišyt marškinius, įšokęs į pravažiuojantį traukinį, keliautojas, pramigęs vaikystės stotelėje. Niekas iš blaiviai galvojančių aiškiomis ryto mintimis neturi teisės kalbėti nei apie sintaksę, nei apie stilių: jis juk nebuvo užkeiktoje poezijos grotoje.

* * *
Kalba, išmintinga ir kvaila, vaikiška ir protinga, turi išnešti rašantįjį iš miglos. Dabar viskas yra Valios rankose ir mes, rašantieji, nuleidžiame rankas. Nei vieno atodūsio daugiau, nei vieno kablelio. Laivą, kaip toje Haufo pasakoje, neša Aukštesnės jėgos. Man nelabai tinka laivo įvaizdis, aš norėčiau sugrįžti į traukinį, bet kalba, likusi be vairininko, dažnai susiduria su bangavimu, slydimu šuorais.
Ir čia išaiškėja menininko genialumas. Jo vaikystė tai visų žmonių vaikystė, jo atdoūsiai – jų nurytos ašaros, jo mintys – jų virpulys ir bėgimas nuo savęs. Ir, svarbiausia, jo sapnai – tie, pasikartojantys.
Todėl palikime sakinį tokį, koks jis yra. Kresną kaip Donelaičio. Artimą gamtiniams ciklams. Artimą gamtos stichijai. Jis pasireiškia visuose žemės mechanizmuose, pirmą kartą aprėptuose mažos reginčiojo širdukės – nes juose visuose siautėja, dūsta ir šniokščia tos pačios jėgos, kurios visiems varinėja kraują ir varo siutą, džiovina lūpas ir velia plaukus.
Pasitikėkime kalba. Laikykime ją arti prie savęs, nuogo kaip Adomas. Ir, kaip Adomas, šitaip atsakančių į klausimą iš dangaus: „aš čia“. Kalba yra ne akademiniuose tomuose, jos neuždarysime paralyžuotų daiktų kunstkamerose, kaip tai daro kai kurie disertantai, mėgstantys prie pagalvėlių prisegti vabzdžius. Kalba yra užkeikta grota, ugnikalnis, tylintis, kad atsilieptų į keliautojo balsą. Balsas kalboje – pats svarbiausias dalykas, ir visa kas jį „išlygina“, suteikia kalbai tikrai paskutinį patarnavimą: palaidoja.

[/expand]

 

Balys Bukelis. Vidurys yra čia

[expand title=”Skaityti”]

 

Poezija yra horizontalių ir vertikalių sankirta filosofinių ir butinių pavidalų kontekste. Lyrika tarsi lelijos žiedas Žuvinto ežere skleidžiasi didelėmis dvasios įstangomis. Tai ne šiaip sau sklaida, o visatos regėjimo būdas, dvasios gyvenimo forma ir prasmė. Esatį galima ir reikia pažinti ne tik logikos dėsniais ar tiksliųjų mokslų teoremomis, bet ir lyrika. Dar daugiau – tik autentiška lyrinė refleksija gali duoti ir duoda pilną egzistencijos vaizdą.
Lietuvių tauta yra patepta, nes jos dvasios laukas per daugelį tūkstantmečių buvo išvalytas nuo visokio bedvasio šlako, tokioje krištolinėje skambančioje erdvėje, neturinčioje jokių ribų, belaikėje ir beformėje, turėtų gimti ir gimsta neapsakomo švarumo minties grynuoliai, stebinantys savo įžvalgų skvarbumu ir nuoširdžiu autentiškumu. Neveltui mūsų filosofijos ir lyrikologijos pastangos tapo apvainikuotos didžiuliu pasaulio žinovų dėmesiu. Juk niekam ne paslaptis, kad šiuos metus UNESCO paskelbė St. Šalkauskio metais. Kitąmet žmonija susikaups ties Vydūno raštų vertimu į šimtą dvidešimt kalbų. Bet dar ne visi mūsų didžiavyriai kaip reikiant paminėti. Savo eilės laukia ir pasaulinės lyrikologijos pradininko Balio Bukelio asmuo. Jau dabar daugelis mūsų nūdienos kūrėjų iš Rytų ir Vakarų būriais ir po vieną traukia atsigerti iš tyro minčių šaltinio bei pasišildyti jo nemarlos šlovės spinduliuose.

Cit. iš: Viktoras DAUJOTIS. BALIO BUKELIO dalis Ir dalia lietuvių pasaulinėje kultūroje. Vilnius, 1995, 308 p.

Praėjusiais metais skelbėme pirmuosius spaudai rengiamų Balio Bukelio raštų fragmentus. Minėtoji publikacija susilaukė plataus atgarsio skaitytojų širdyse, jau dabar B. Bukelio studijų centras „juodos avys“ gauna per savaitę dešimtis tūkstančių kupinų susižavėjimo laiškų. Tai neabejotinas mūsų kuklaus darbo įvertinimas. Šį kartą skaitytojų dėmesiui siūlome dar vieną Balio Bukelio raštų fragmentą. Tikimės, kad jis sulauks dar didesnio susidomėjimo.
L. LEŠČINSKAS. Balio Bukelio studijų centro „juodos avys“ generalinis direktorius.

II. Apie širdį ir šerdį

Galenas pasvalietis, andai daug rašęs apie gydymo meną, savo nemirtinguose raštuose yra ne sykį pabrėžęs, kad širdies dažniausiai reikia ieškoti kairėje individo pusėje. Toks apriorinis teiginys priverčia mus susimąstyti, juk niekam ne paslaptis, kad kai kuriais gyvenimo atvejais šis organas nukrinta į kulnis. Apie tai byloja kruopštūs daugelio metų stebėjimai. Todėl galėčiau drąsiai sakyti, jog širdies esama ne vienos, nes priešingu atveju kaipgi ji, būdama viena, galėtų nukristi į kulnis, kurie, o tai imi ir gudams aišku, yra du. Panašiai ir su poezija: kuomet mes imamės nelengvo darbo nustatyti, kur esti jos širdis, turime pirmiausia išsiaiškinti, kas gi /…/ Taigi. Jau turbūt visi supratote, kad šerdis tai yra centras. Dabar belieka pasižiūrėti kur, žmonijos nuomone, to centro esama. Senais laikais kokios trys mylios nuo Kernavės būta rodyklės su užrašu „Roma keturi šimtai septyniasdešimt mylių“. Vadinasi, būta nuomonės, jog centro esama kažkur Romoje. Dabar, žvelgdami nuo pastarųjų metų lyrikologijos mokslo pasiektų aukštumų, mes galime tiktai atlaidžiai nusišypsoti iš mūsų protėvių naivumo ir patiklumo. Juk visiems žinoma, kad pasaulio centro esama Medininku pilyje, o jei norite dar tiksliau sužinoti, tai jos šiauriniame bokšte, kuriame ir yra rašomas šis nemirtingas veikalas. /…/ bet grįžkime prie poezijos, kuriai vis dėlto skirtas šis traktatas. Taigi kur ieškoti josios šerdies? Medyje? Bet juk tuomet turėsime susitarti, kad poezija yra medinė. O su tuo nesutiks nė vienas save gerbiantis lyrikologas ar kūrėjas. Pilyje? Bet juk tuomet poeziją tektų vadinti akmenine. Šitai, žinoma, patiktų kai kuriems netalentingiems rašytojams, kurių supratimu „eilėraštis rašyti – tai est darbas dirbti“. Jie mat yra įsitikinę, kad jų amatas kažkuo panašus į akmentašio. Vienas stato pilį, o kitas – poezijos rūmą. Atseit. Matėme mes tuos rūmus. Guli Vilniaus drukarniose ir niekas anų neperka. Net ir po dešimt grašių. Jei jau rūmai, tai turi ir kaštuoti o ho ho! O dabar – grašiai. Taigi. Ir vis dėlto turėkime drąsos prisipažinti, kad ne viskas, oi ne viskas, kas priguli gydymo menui, tinka ir poezijai. Ieškoti joje vidurio dalykas nerimtas. Jeigu būtų parašytas tik vienas eilėraštis, tuomet dar dar. O dabar prirašyta dideliai daug, o todėl ir kalbėti reikia ne apie šerdį, o apie šerdis, ne apie vidurį, o apie vidurius. Tuomet ir pasidarytų viskas iš karto aišku. Betgi jau esame rašę, kad poezijai būdingos substancijos1 nieko bendra neturi su gyvu organizmu. Tai kaip čia išeina? Kas sugalvojo tokį dalyką „poezijos šerdis“? Atsakymas vienas – tai provokacija. Mūsų genialiųjų kūrėjų, įžvalgiųjų lyrikologų bei mano priešai nori mums aplinkiniais keliais įteigti, kad menas (poezija) yra medinis.

[/expand]

 

Poezijos pavasario anketa. Judita Vaičiūnaitė, Vytautas Skripka, Vytautas Rubavičius, Vytautas Rudokas

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1994 05 28

1. Kuriais metais debiutavote „Poezijos pavasario“ almanache?
2. Kaip vertinate almanachą? Ar jis reikalingas?
3. Kokių autorių,publikacijų, akcentų reikėtų almanache?
4. Ar dalyvaujate Poezijos pavasario šventės renginiuose? Kokie jie turėtų būti?
5. Kaip prognozuotumėte lietuvių poezijos ateitį ir jos leidybą?

 

JUDITA VAIČIŪNAITĖ

1. Debiutavau pirmajame „Poezijos pavasario“ almanache 1964 m. eilėraščiais „Keturi portretai“. Man ta publikacija buvo svarbi, nors jau buvau išleidusi kelias poezijos knygas. Nuo to laiko kasmet almanache būdavo mano eilėraščių, o kartais ir vertimų. Nedalyvavau tik 1990 ir 1991 m., nes buvau tų leidinių sudaryioja.
2. Į šį klausimą lyg ir atsakiau. Išsilaisvinus Lietuvai, ore sklandė mintis atsisakyti visų sovietinių leidinių. Kai kurie laikraščiai ir žurnalai keitė pavadinimus. „Poezijos pavasario“ almanachas gyvybingas, tradicinis ir kintantis kaip ir pati poezija. Tas leidinys – tarsi poezijos veidrodis, kartais kreivokas, bet jis atspindi patį gyvenimą. Be to, jame galima spausdinti grafikos darbus, fotografijas.
3. Norėčiau, kad „Poezijos pavasaris“ būtų demokratiškas leidinys, atviras debiutams, kad nebūtų bijoma rizikuoti, kad jis nedvelktų pelėsiais ar nauja politine konjunktūra. Man nepatinka, kai jis skiriamas vienai temai, kartais tai būna visiška nesąmonė. Akcentus diktuoja gera poezija ar įdomūs vertimai. Gal ir ne kiekvienais metais, bet turėtų vis keistis redkolegija – naujiems žmonėms kyla naujų minčių. Tačiau jie turėtų būti pakantūs ir ne savo skonio poezijai, o vertinimo kriterijai – objektyvūs. Būtų gražu, jeigu PEN klubo organizuojamas „Poezijos ruduo“ Druskininkuose taip pat turėtų savo almanachą.
4. Dalyvavau daugelyje Poezijos pavasario šventės renginių. Nuotaikos buvo įvairios, juk tai toks ilgas laikas – beveik trys dešimtmečiai. Dabar su grauduliu prisimenu daugelį jau mirusių poetų. Nelabai prie širdies man šio renginio pompastika, vis dėlto šios šventes dėka regėta daug Lietuvos miestelių, kaimų, mokyklų, gražios gamtos, Lietuvos žmonių. Tai proga susitikti, pabendrauti ir patiems poetams, svečiams iš kitų šalių, praplėsti akiratį. Tik kai kurie renginiai turėtų būti demokratiškesni, pavyzdžiui, pernykštis pokalbis apie XX amžiaus pabaigos poeziją turėjo būti ne uždaras, prieinamas patiems ją kuriantiems poetams.
5. Poezija, be abejo, bus kuriama ir ateity. Laikas atsijoja grūdus nuo pelų. Apie leidybą neturiu supratimo, tik žinau, kad labai sunku išleisti knygą. Perspektyviausia man atrodo Rašytojų sąjungos leidykla.

 

VYTAUTAS SKRIPKA

1. „Poezijos pavasaryje“ debiutavau 1967-aisiais. Šiek tiek baugus laiko lėkimas – juk prabėgo 27 metai, spėjo užaugti nauja žmonių karta.
2. Kasmet su nerimu laukiau ir tebelaukiu šio leidinio pasirodymo. Šiaip ar taip, sklaidydamas senus almanacho puslapius, matai gyvą mūsų poezijos raidą. Natūralu, kad ir patys poetai stengiasi čia pateikti brandžiausius savo kūrinius.
3. „Poezijos pavasaryje“ pirmiausia ieškau geros prasmingos poezijos. Tikrų eilėraščių paskelbia ir debiutantai, ir jau įsitvirtinę autoriai. Pamokomas A.Žukausko pavyzdys. Poetas, kuris gražiausius savo eileraščius sukure sukinkęs jau brandaus amžiaus ir savo kūrybos dvasia išliko jaunas iki mirties. Analogiškas atvejis – S.Anglickis, kuriam solidus amžius taip pat nėra koks barjeras, poetas tebėra jaunas ir novatoriškas. Apskritai geros poezijos „Poezijos pavasario“ knygose labai daug. Iš jos galėtume sudaryti didelę lyrikos rinktinę, parodančią ieškojimus ir įsidėmėtinus atradimus. Gal kam nors pasirodys keista, bet labiausiai „Poezijos pavasariuose“ ieškau kvalifikuotų ir kūrybingų vertimų. Anksčiau leidinyje galėjai rasti po 2-3 užsienio poetus. Dabar vertimų sumažėjo. Ir tai, man rodos, nėra gerai. Juk iškiliausi poezijos vertimai plečia mūsų nacionalinės poezijos akiratį, lietuviško žodžio horizontus. Pasaulinės poezijos vertimai ne vienam iš mūsų darė nemažą įtaką, turtino vaizduotę, skatino siekti originalumo, preciziškos formos.
„Poezijos pavasaris“ traukia ir eseistiniais rašiniais, tiek lietuvių autorių, tiek kitų tautų poetų bei meno teoretikų panašaus pobūdžio tekstais Žmogus, perkopęs penktą dešimtį, nejučiom pasiilgsti laisvo, nesukaustyto pokalbio apie šių dienų lyrikų problemas, išplaukiančias iš gyvos patirties, paženklintos asmenybės ženklu. Šiuo atžvilgiu galėčiau prisiminti daugelį užsienio autorių straipsnių, bet arčiausiai prie širdies savi žmonės – poetai, kritikai. Patraukliai apie poeziją rašo S.Parulskis, D.Kajokas. Jų rašinius lengva skaityti, čia randi ir manieringumu ar sąvokom neužgožtos išminties. Šie autoriai esmingai jaučia literatūros vyksmą, geba apie viską kalbėti lakoniškai, savo mintims suranda įtikinamą kultūros, tradicijos kontekstą. Mūsų literatūros kritika, man atrodo, yra labai konservatyvi ir primena didžiai egzaltuotą pilietį. Jam metų melais patinka šlifuoti vienintelę mintį, jog lietuvių poeziją kuria 2-3, geriausiu atveju 5 žmonės. Tai atsispindi ir „Poezijos pavasario“ puslapiuose.
4. Jau koks 10 metų, kai „Poezijos pavasario“ šventėse nedalyvauju. Tačiau tiek anksčiau, tiek dabar manau, kad čia nereikia pompastikos, butaforijos. Vertėtų pratintis prie mažesnių auditorijų, reiklesnių skaitytojų ir klausytojų. Tai galėtų būti kameriški susitikimai su studentais filologais, mokytojais lituanistais. Ir apskritai su mylinčiais ir laukiančiais naujos poezijos žmonėmis. Grandiozinės „anų laikų“ Poezijos pavasario šventės panėšėjo labiau į paradą ir, be nuovargio bei prarasto laiko, nė vienai, nė kitai pusei, man rodos, nieko įsimintina nedavė.
5. Aš vis dar dedu vilčių į „Vagos“ leidyklą. Dabar, kai leidėjų devynios galybės. „Vaga“ turi orientuotis tik į neabejotinai vertingą ir originalią poeziją. Rodos, kad 3-5 talentingas lyrikos knygas „Vaga“ per metus tikrai pajėgi išleisti. Apie biznio reikalus sąmoningai nekalbu… Nebent pasakysiu tiek, jog ir vadinamoji „populiari“ poezija vargu ar šiandien duoda leidyklai pelną. Būtų. žinoma, labai gražu, kad mūsų numylėta „Vaga“ neužmirštų vertimų. „Dešimt švedų poetų“ – ar tik nebuvo paskutinė verstinės poezijos knyga? O juk periodikoje vis dar pasirodo pasaulinės šlovės aureole apgaubtų vardų, šviežių, įsimintinų publikacijų.

 

VYTAUTAS RUBAVIČIUS

Labiausiai įsimintinas yra jaudulys, artėjant Poezijos pavasario kelionėms. Ką čia ir kalbėti, – gera ir nejaukiai įdomu būdavo jaunam intymiau pabendrauti su pusiau klasikais ir jau visiškais klasikais, važinėjant po Lietuvą, susitinkant su žmonėmis, bandant sveiko proto lietuvių publiką nustebinti kokiu drastišku modernistiniu vaizdu. Kokiuose tik užkampiuose nepabuvota, ir visur – ta pati Lietuva. Matyta ir fasadinis kaimo socializmas, girdėta ir gaudi tyla, ištarus žodžius „Lietuva“, „emigracija“, „laisvė“. Neatsimenu žmonių, išliko tik vaišių stalo vaizdai ir tos tylos adatos širdyje. Jau gerus penkiolika metų be pertraukos taip važinėju. Kartais tik švenčių metu ir susitinki su kitų didmiesčių poetais; paplepi, paskaitai kartu eilėraščių kokioje gamykloje ar mokykloje ir išsiskiri iki kito pavasario. Daug kur poetai būdavo labai laukiami. Ypač prie vaišių stalo, kada visiems atsirišdavo liežuviai, ir rajono valdžia jau drįsdavo natūraliau reaguoti į kokį šmaikštesnį kalambūrą ar užuominą. Tiesa, visi žinojo savo ribas. Tik taurelę kilnoti galėjai, kiek sąmonė leidžia. O kartais būdavo labai stengiamasi, kad poetas pajustų visą lietuviško svetingumo svorį, juk įdomu pasižiūrėti į svyrinėjančią garsenybę. O gal ir kitų sumetimų būta? Toks jau lietuvio būdas. O keliones mano, sustojant kur gražioje vietoje, įkuriant laužą… Kai pagalvoju, – visas sąmoningas poetinis gyvenimas neatskiriamas nuo Poezijos pavasario. Naktiniai klejojimai Kaune su draugais ieškant paskutinio bulelio ar vienintelės tikros mylimosios. Gintaras, Donaldas, Kęstutis… Gražios nebeatmenamos akimirkos, kurios krebžda atminties sąšlavynuose ir iškyla kartais netikėta eilute ar beprasmiu sielos raibuliavimu. Kaip ir pagyvenusios poetės šnibždesys naktį prie laužo, kada toks graudžiai betikslis nakties švelnumas sklando aplinkui. Ir spausdinti savo kūrybą „Poezijos pavasario“ almanache jaunam būdavo svarbu, ypač jei į didžiąją literatūrinę spaudą dėl vienokių ar kitokių priežasčių sunkiau prasiverždavai. Almanachas anksčiau buvo solidžiai recenzuojamas. O kritinio atsako būdavo laukiama. Sunku net įsivaizduoti, kad štai ima Poezijos pavasaris ir baigiasi. Juk tokia gyvybinga tradicija. Mes įpratome ir dažnai nebesuvokiame tokių tikrų susitikimų reikšmės. Atvykėliai iš užsienio dažnai priverčia mus kartu su jais nusistebėti ir užmoju, ir klausytojais. Gaunu laiškų, kur prašoma parekomenduoti, kad V.Sventickas pakviestų. Jis tai mielai padarytų, tik vis labiau pinigų trūksta. Kad debilai galėtų rinkiminėse kampanijose nesąmones pliaukšti, pinigų atsiranda, o rašytojui su žmonėmis apie tėviškę, kalbą, gyvenimą pasišnekėti – pritrūksta. Suprantama, nenusibaigs lietuvių poezija ir be šito pavasario – tiesiog neįtikėtinai gerų jaunų poetų beveik kasmet randasi. Ir knygos leidžiamos. Gal ne tokios puošnios kaip anksčiau, gal ir poetui beveik nebeužmokama, – tačiau leidžiamos. Dabar labai reikšmingas apsisprendimo laikas – ar rašysi, net jei niekam tavo kūrybos nereikės, o tik pats jausi nenusakomai įkyrią (šizofrenišką?) priedermę, sakykim, kalbai ar mirusiems. O gal tik norą aiškintis vieną kurį nors savo gyvenimą. Jei galėsi rašyti, tai atsiras ir kas skaito. Amžinybė ir mirtis – labai išsilavinusios skaitytojos. Ir seseles ligoninėse dar sujaudina eilėraščiai. Reikia tik apsispręsti ir nerti – į atmintį.

 

VYTAUTAS RUDOKAS

Į Jūsų anketos klausimus bandysiu atsakyti, nepaisydamas tų klausimų sekos, tiesiog pasidalinsiu įspūdžiais, kuriuos teko patirti tiek leidžiant „Poezijos pavasario“ almanachą, tiek dalyvaujant Poezijos pavasario šventes renginiuose Sunku patikėti, kad taip greit prabėgo trisdešimt metų nuo tos dienos, kai mūsų padangėj pasirodė simbolinė Poezijos pavasario paukštė, paleista talentingo grafiko Stasio Krasausko rankos.
Kiek pamenu, pačią idėją pradėt leisti tokį leidinį pasiūlė tuo melu dar jaunas, bet jau išgarsėjęs poetas Justinas Marcinkevičius, parsivežęs ją iš kelionės užsienin, berods grįžęs iš Čekoslovakijos. Tuo metu po ilgoko sąstingio lietuvių poezijoje jau buvo prasidėjęs tikras renesansas, kadangi po tos kartos nuo žagrės veržėsi (ir varžėsi!) dar jaunesnės kartos poetai, kaip Sigitas Geda, Algimantas Mikuta ir kiti. Man rodos, kad ir dailėje, tiksliau grafikoje, tuo pačiu metu vyko intensyvus atsinaujinimas, kurį kūrybingai palaikė ir tuometiniai „Vagos“ leidyklos vadovai; mūsų grafikai pamažu ėmė garsėti ir kitose respublikose, taip pat užsienyje. Pradėjus leisti „Poezijos pavasario“ almanachą, šalia poetų buvo pakviesti dalyvauti ir grafikai, ypač jaunieji su savo naujausiais estampais. Grafikos darbams, aišku, reikia erdvės, užtat ir buvo pasirinktas neįprastas knygai stačiakampio formatas. Džiugu, kad to buvo paisoma daugiau kaip dvidešimt metų, ir tik vėliau spaustuvė ėmė diktuoti savo sąlygas, atseit ji nebegalinti spausdinti tokio formato knygų… Beje, pirmaisiais metais piktinosi kai kurie plunksnos draugai, kad naujasis almanacho formatas niekaip netelpa knygų sekcijoj… Ką padarysi, naujovės visais laikais išmuša iš vėžių tuos, kurie pripratę prie standartų. Dabar „Poezijos pavasario“ formatas jau kelinti metai nesikeičia, betgi kodėl niekas nepagalvoja, kad grafikos darbams jame nebeliko erdvės.
Pradėjus leisti šį almanachą, man teko būti prie jo lopšio: šešerius metus paeiliui buvau jo sudarytojas (tuo meru dirbau Rašytojų sąjungoje poezijos konsultantu, vėliau tapo tradicija, kad einantis šias pareigas ir minėtą almanachą sudarinėtų), po kelerių metų irgi šešerius metus pagret buvau jo atsakingas redaktorius ir vienerius metus, kaip redakcinės komisijos narys, atsakiau už tų metų poezijos vertimus almanache. Taigi viso labo bent su trylika knygų esu susijęs labai glaudžiai, o keliose iš jų buvo spausdinti mano eilėraščiai, dabar negalėčiau ir pasakyti tiksliai. Puikiai atsimenu, kokia griežta būdavo eilėraščių atranka. Redakcinė komisija kartais taip nesutardavo dėl kurio nors autoriaus vieno ar kito eilėraščio, jog tekdavo netgi balsuoti. O kur dar „Vagos“ leidyklos redaktoriai, kurie irgi pritaikydavo savo taisykles, o kartais tiesiog atsijodavo, jeigu viršyta planuotoji apimtis. Ir neduokdie, jeigu prie ko nors prikibtų glavlitas, tad geriau iš anksto apsidrausti…
Per tuos trisdešimt metų į lietuvių poeziją įsiliejo labai daug jaunų ir įdomių poetų, kai kurių balsai ypač išryškėjo pastaraisiais metais: Aido Marčėno, Sigito Parulskio ir kitų, dar jaunesnių už juos. Aišku, nemanau, kad jaunųjų kelią galėjo ar gali nulemti „Poezijos pavasario“ almanachas ir kasmet po Lietuvą skraidanti Poezijos pavasario paukštė. Tiesa, ji per tuos metus visaip buvo modeliuota, priklausomai nuo grafiko, kuris vienokią ar kitokią paleido tais metais, tačiau matau, kad grįžtama prie pirmykštės, išskridusios prieš trisdešimt metų.
Pamenu pačius pirmuosius Poezijos pavasario renginius, kai, būdavo, išvažiuoja grupė poetų (kartais su lydinčiu kritiku) bent penkioms dienoms į kelis rajonus. Tuomet dauguma mūsų buvom jauni ir nesunkiai atlaikydavom tokius išbandymus, – dabar vargu ar kas iš mano bendraamžių ryžtųsi leistis į tokias ilgas keliones patraukti poezijos mylėtojų širdžių… Manau, kad per tuos trisdešimt metų Lietuvoje turbūt neliko nė vieno kampelio, kur nebūtų atskridusi tradicinė Poezijos pavasario paukštė. Šitos šventės renginiai suartina mus, poetus, su skaitytojais, ir noriu tikėti, kad šios ilgametės tradicijos bus tęsiamos ateityje, ir galbūt Lietuva kada nors vėl sulauks garsių dainių, tokių kaip Maironis, Aistis, Brazdžionis. Labai labai norėtųsi tuo tikėti, jeigu Lietuva nuo amžių dainių šalis.

[/expand]

 

Poezijos pavasario programa

[expand title=”Skaityti”]

 

PROLOGAS. Gegužės 22-25 d. – susitikimai Punske, Seinuose, 25 d. 16 val. – Lazdijų centrinėje bibliotekoje.
V.23 14 val. Rašytojų sąjungoje – spaudos konferencija.
V.25 15 val. „Vagos“ ir „Versmės“ knygynuose – poezijos popietės.
17 val. Vyriausybės rūmų konferencijų salėje (1 aukšte) – tarptautinė konferencija „Poetas kasdienybės ir masinės kultūros akivaizdoje“.
21 val. Rašytojų klube – vakaronė „Eilėraščiai per naktį v
V.26 8.30 val. Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje (Antakalnio 57) – poezijos valanda.
15 val. Prienų specialiojoje internatinėje mokykloje – poezijos popietė.
16 val. Rašytojų klube – moksleivių poezijos skaitymai, Lietuvos aklųjų bibliotekoje – poezijos popietė.
17 val. Vilniaus universiteto V.Krėvės auditorijoje – susitikimas su Birute Ciplijauskaitė (JAV), Nicole Laurent-Katrice (Prancūzija), Alejandro Duque Amusco (Ispanija).
18 val. Vilniaus lietuvių kultūros namuose – poezijos popietė
V.27 Kaune:
14.30 val. Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje prie P.Rimšos skulptūros „Lietuvos mokykla“ – poezijos valanda
15-18 val. Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Dailininkų sąjungoje, J.Gruodžio konservatorijoje, Kauno klinikose – poezijos popietės.
19 val. Lakštingalų krantinėje – iškilminga Poezijos pavasario pradžia.
V.27 Vilkaviškio rajone, 27-28 d. Pasvalio ir Pakruojo, Anykščių ir Ukmergės, Ignalinos ir Utenos rajonuose, 28 d. Širvintų ir Trakų rajonuose – Poezijos pavasario renginiai.
V.29 d. 18 val. Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme – Poezijos pavasario pabaigos vakaras.

[/expand]

 

Poezijos pavasario svečiai

[expand title=”Skaityti”]

 

LIteratūra ir menas 1994 05 24

Į šiųmetinį Poezijos pavasarį žada atvykti svečių iš daugiau nei dešimties pasaulio šalių. Kai kurie iš jų mums geriau pažįstami – Austrijos poetas O. P. Zieras, latvis Pėteras Brūveris, Meri Šalvašvili iš Gruzijos, Lotharas Balzens iš Vokietijos; kiti dar laukia pirmosios pažinties ir kritiško įvertinimo „poetų žemėje“. Nicole Laurent-Katrice, poetė ir vertėja iš Prancūzijos, penkių poezijos rinkinių ir įvairių kritikos straipsnių autorė, aktyviai prisidėjo ne tik prie lietuvių poetų vertimo į prancūzų kalbą, bet ir prie jų žodžio skleidimo daugelyje rečitalių. Ispanas Alejandro Duque Amusco taip pat yra penkių poezijos rinkinių autorius, jo pastangomis surastos leidyklos lietuvių poetų antologijai „Voces en ei silencio“ ir B.Pūkelevičiūtės „Planto; jis talkino šiuos leidinius apipavidalinant „Provokuojantis gašlus juokingas, aistringas“ – taip Vakarų spauda apibūdina poetą iš Olandijos Wilhamą Levy. Šiaurietiškai šaltesnis svečias iš Švedijos – Olle Ome, septynių poezijos rinkinių autorius. Iš Slovėnijos sulauksime jauno poeto ir escisto Urošo Župano, išleidusio du poezijos rinkinius, bet jau spėjusio pagarsėti; nedidelė jo poezijos knyga išėjo JAV. Iš Danijos atvyks poetė Pia Moller Nielsen, iš Estijos – poetė ir prozininkė Eva Park, iš Suomijos –poetas Hannu Kankaanpaa, dešimties poezijos knygų autorius. Taip pat Poezijos pavasaryje dalyvaus mums gerai žinoma profesorė ir vertėja Birute Ciplijauskaitė (JAV). Poezijos pavasario populiarumas auga, atsiranda vis daugiau norinčių jame dalyvauti, tad, galimas dalykas, bus ir daugiau netikėtumų, ir netikėtų svečių.

EUGENIJUS ALIŠANKA

[/expand]

 

Poezijos pavasario konferencija: „Poetas kasdienybės ir masinės kultūros akivaizdoje”

Kęstutis Navakas. Kamčiatkos krabas

[expand title=”Skaityti”]

 

Kažin ar yra poetui tolimesnių dalykų nei kasdienybė ir masinė kultūra. Jų abiejų akistata su poetu, siūloma šios diskusijos objektu, ne mažiau drastiška nei grafo de Lautreamonto užfiksuotasis siuvamosios mašinos susitikimas su lietsargiu. Toksai temos formulavimas pagrobia mūsų žodžius iš specifinės poezijos erdvės ir nuveda ten, kur jie neišvengiamai įgaus socialinę bei moralistinę dimensijas. Tačiau, jei jau leidomės į šią avantiūrą, tenka trumpam palikti poezijos autonomiškumo idėją ir paieškoti jos sąlyčio taškų su abiem minėtais dalykais. Ar tokių taškų esama, ir ar iš tiesų pro juos kaip pro juodąsias Visatos skyles išeina poezijos energija.
Viename J.L.Borgeso apsakyme (nebeprisimenu jo turinio) aprašomas pagreitintas judėjimas: kažkas kažką vejasi. Vejamasi per uždarus arabiškus kiemus, kurių viename sėdi keli medituojantys seniai, įbėgę lakstytojai kažko klausia tų senių, berods krypties, tačiau seniai tyli. Dabartis, rašo Borgesas, jiems jau buvo vos atskiriamas fonas. Toks, mano manymu, yra ir poeto santykis su kasdienybe. Joje bėgama, grūdamasi, lipama galvomis bei slystamą pagalvėmis, o poetui tai – vos atskiriamas fonas. Be abejo, nedaugelis nūnai Prousto pavyzdžiu apsikala kambario sienas kamštmedžiu, išorės ženklai vis tiek pasiekia poetą visais šešiais jo pojūčių kanalais, tačiau randa pernelyg mažai vietos jo sieloje ir spėriai išnyksta lyg atvirkštinė „Polaroido“ nuotrauka. Poetas – voliuntaristinė asmenybė ir sau arba savo kūrybai reikalingas kasdienybės detales renkasi pats iš visų prieinamų tikrovių bei kultūrų. Tik tokios detalės jam turi prasmę, tiksliau, prasmę joms suteikia būtent jo intencijos bei imperatyvai. Tikrovė, pasiekianti poetą, yra praradusi savo vidinį intencionalumą, todėl jos slėgis minimalus. Poeto santykį su kasdienybe įsivaizduoju kaip harmoniją, pusiausvyrą, rezultatyvų abipusį ryšį. Poeto kasdienybė yra kūrybinga, nes siūlo jam vis naujų impulsų, peni bei rengia jo kūrinius.
Jaučiuosi nupiešęs labai pagirtiną poeto vaizdą, jo vienintelis darbas būtų sėdėti po rojaus medžiu, kad ant galvos vienas po kito kristų Newtono obuoliai. Bėda ta, kad toksai poetas yra grynai teorinis, kitaip tariant, tai Žodis. O Žodis, kaip žinome, turi tendenciją tapti kūnu ir gyventi tarp mūsų. Ir švęsti mūsų šventes, ir tirpti mūsų negandose. Čia kasdienybė jį ir pasigauna daugybe nematomų kilpų. Kalbant apie šiandieninės Lietuvos poeto kasdienybę, jos slėgį jis junta mažiausiai trim aspektais:
1) asmeniniu (pragyvenimo lygio kritimas, menki honorarai),
2) visuomeniniu (skaitytojų bei visuomenės dėmesio sumažėjimas, kritę knygų tiražai),
3) valstybiniu (netoliaregė kultūros politika), „Kačanausko sindromas“, būdingas naujųjų verslininkų mąstysenai).
Taigi ši kasdienybė kiekvienu atveju atsiremia į banknoto kraštą. Turbūt nereikia priminti, jog banknoto kraštas nesiliečia su mašinraščio kraštu, tačiau prie mašinėlės sėdintis autorius anksčiau ar vėliau pakils ir eis per kiaurai korumpuotą savo miestą. Korumpuoti valdininkai trankys durimis jam panosėj, korumpuoti skaitytojai nepirks jo knygų, korumpuotą pardavėja neparduos savo korumpuotų prekių. Jam bus skaudu, tačiau tokiomis sąlygomis gyvens dar du trečdaliai tautos, ir jis nesiryš kartoti Janonio likimo.
Skaitytojų, o su jais ir tiražų sumažėjimas yra didelė psichologinė problema, nežinant, jog tas skaičius pas mus buvo hipertrofuotas. Pusketvirto milijono tauta, žaibiškai išperkanti šimtatūkstantinį šiuolaikinio poeto tiražą, nusipelno jei ne psichiatro, tai bent jau psichologo dėmesio. Tiražai dabar artėja prie savo optimalaus varianto, jie turėtų netgi kiek padidėti, atsiradus daugiau pinigų piliečių kišenėse. (Juk tapome tauta be kišenpinigių – viskas iš anksto paskirstoma maistui ir butui.) Tikrųjų skaitytojų taip pat nesumažėjo (jų niekada nebuvo daug), o minias vis dar sutraukia netgi toks fasadinis renginys kaip Poezijos pavasaris. Galų gale poetas gali įsivaizduoti, jog geriausia jo kūrybos dalis liks ateinančioms kartoms, tos jį susiras, mokysis atmintinai, rašys savo albumuose bei kalinės antkapiuose. Taigi skaitytojo problema tampa dar ir demografinė.
Belieka valstybės reikalai, – čia svyruojama nuo paprasto lietuviško žioplumo iki visiško kultūrinio idiotizmo. Pakanka faktų, bylojančių, jog valdininkai su platonišku užmoju grūda poetą už savo valstybės ribų (nebūtinai tiesiogine prasme). Tam tikru požiūriu poetui iš tiesų pakanka popieriaus, tušinuko bei ramybės, tačiau poetinė ir literatūrinė kultūra, jos pilnavertis funkcionavimas visuomenėje turi būti remiamas valstybės. Tą gerai suprato viduramžių kunigaikščiai, ir Walteriui von der Vogelweidei neteko kasti griovių, norint užsidirbti duonos kąsnį. Dar XIX a. Aloysius Bertrandas teigė, jog valstybė privalo išlaikyti poetą. Tai, be abejo, kraštutinė nuomonė, nebandysime jos kartoti, nes rizikuojame kitam Poezijos pavasariui negauti nė skatiko. Kodėl pasikeitė meno vieta visuomenės vertybių hierarchijoje? Galėtume kaltinti garsųjį „masių sukilimą“, plebso įsivyravimą aukščiausiuose politiniuose bei finansiniuose sluoksniuose, galėtume guostis, jog teisinga, pažangiais įstatymais besiremianti valstybė neatsiranda per tokį trumpą laiką, tuo tarpu politikai toliau mojuos mums rankomis iš tribūnų, bet pinigų neduos. O po kiek laiko sustos fundamentalūs moksliniai tyrimai, akademinė leidyba, užsidarys bibliotekos, kultūros žmonės išeis dirbti į bankus bei užeigas, ir porytdienos studentai neberas gyvosios kultūros. Visa lietuvių kultūra bus užvakarykštė. Neabejoju, jog nemaža visuomenės dalis puikiausiai gali be jos apsieiti. Kultūrą, kaip ir „Snickersus“, ji atsiveš iš kitur. Visų pirma – masinę. Taip jau yra, jog, atidarius sienas, visi puolė vežti pigiausių prekių.
Mintis, jog, ištraukus žmogui iš rankų „Playboy“ ir įdavus Camus eseistiką, žmogus taps dvasingesnis, kažin ar būtų teisinga. Bet jeigu kultūros funkcionavimas visuomenėje bus pilnavertis, jeigu jį rems valstybė, gali atsitikti, kad minėtas žmogus minėtą Camus pasiims pats. Išmintingą valstybės požiūrį į kultūrą metaforiškai mums pateikia viena kiniška istorija. Priminsiu jos variantą, minimą I. Calvino paskaitose: „Be daugelio kitų sugebėjimų, Čvang-dzė gebėjo puikiai piešti. Karalius paprašė jo nupiešti krabą. Čvang-dzė atsakė, kad jam reikės penkerių metų, namo užmiestyje ir dvylikos tarnų. Penkeriems metams praėjus piešinys dar nebuvo pradėtas. „Man reikia dar penkerių“, – paprašė Čvang-dzė, ir karalius sutiko. Baigiantis tiems dešimčiai metų, Čvang-dzė paėmė į rankas teptuką ir akimirksniu, vienu vieninteliu brūkštelėjimu nupiešė krabą, patį tobuliausią krabą iš visų kada nors matytų“
O kol kas mūsų valdininkai krabus linkę importuoti iš Kamčiatkos.

[/expand]

 

Alejandro Duque Amusco. Būti žmogumi

[expand title=”Skaityti”]

 

Ne tik poetai gyvena plačiose fantazijos ertmėse išrasdami pasaulius, kurie neegzistuoja, susidurdami su brutalia kasdienine realybe. Tokia yra žmogaus prigimtis, tai kelias, kuris prasideda nuo pat vaikystės, kaip tvirtina Freudas, ir kuriuo einama visą gyvenimą. Baudelaireo „Albatrosas“ simbolizuoja poetą tuo laiku, kai jam buvo teikiama beveik sakralinė reikšmė. Bet jau senokai poetas laikomas žemišku sutvėrimu, kaip ir kiti žmonės. Kaip ir visi kiti, poetas gyvuoja tarp dviejų ribų: tikrovės ir vaizduotės, objektyvaus ir subjektyvaus pasaulio, nenuilstamai ieškodamas pusiausvyros tarp abiejų kraštutinumų. Nėra reikalo liūdėti dėl kadaise poetui teikto sakralumo. Jo tikroji didybė – būti žmogumi.
Poetai yra linkę eilėraščiuose sukurti savo tikrą ar įsivaizduotą gyvenimą, kuris taip pat realus, nes visa, kas yra įsivaizduojama, tampa tikrove. Gyvenimas poetui turi dvigubą reikšmę, ir tuo jis skiriasi nuo paprasto žmogaus: gyvenimo patirtį jis paverčia eilėraščiu, bandydamas suteikti egzistencijai amžinybės dimensiją. Nuo to momento, kai žmogus pripažįsta, kad jis yra vienas iš daugelio, jis nustoja būti vienišas, o jei tikrai yra vienas, tai tik todėl, kad kiekvienas žmogus iš esmės yra vienišas. Jo džiaugsmai, liūdesiai ir vargai skiriami kam nors: jį supantiems. Jis rašo sau, bet ir visiems į jį panašiems. Eilėraštis – tai lyg meilės laiškas, tik nežinia, ar jis visuomet pasiekia adresatą. Dėl to nėra ko stebėtis, kai poetas, savo laikų žmogus, pasinaudoja visomis priemonėmis, kurios padeda perduoti jam mintį. Ir moderniosios komunikacijos sistemos turi būti pasitelkiamos poezijai, bet jos negali pakeisti tikrosios poezijos paskirties, kuri turėtų likti kukli, o ne tapti viešojo gyvenimo garsiakalbiu.
Poetas, kuris nutaria rašyti amžinybei, užmiršta, pasak J.Keatso, kad jo žodžiai rašomi ant vandens.

[/expand]

 

Algimantas Baltakis. Tarp būties ir buities

[expand title=”Skaityti”]

 

1972 metų rudenį esu daręs poetų sekcijoje ataskaitinį pranešimą, kuriame įsivėliau į ilgokai užsitęsusią polemiką. Vėliau paskelbiau spaudoje straipsnį „Keli žodžiai apie būtį ir buitį“ (išspausdintą ir knygoje „Poetų cechas, 1975). Šios dienos akimis žiūrint, ten prišnekėjau ir nesąmonių, tačiau užčiuopiau, atrodo, tam tikrą mūsų kritikoje egzistavusią problemą.
Po V.Mykolaičio-Putino paskutiniųjų knygų „Būties valanda“ (1963) ir „Langas“ (1966), kritikos labai palankiai įvertintų, bei J.Degutytės, J.Juškaičio, J.Vaičiūnaitės, S.Gedos, T.Venclovos, M.Martinaičio ir kitų naujos pakraipos poetų knygų pasirodymo to meto kritikai pradžioje nedrąsiai, vėliau vis kategoriškiau ėmė priešinti būtį buičiai, žmogaus egzistenciją – istorijai. Poeziją maitinanti gyvenimo medžiaga buvo lyg ir padalinta į du atskirus, vienas su kitu nesisiejančius sluoksnius – giluminį ir išorinį, dvasinį ir socialinį. Pirmasis sluoksnis esąs kiekvienos didelės poezijos objektas, antrasis – galįs gimdyti tik vienadienę poeziją. Kai kurie kritikai be atodairos ėmė girti kiekvieną kūrinį, kuriame tik rasdavo vadinamosios būties apraiškų, užmiršdami, kad būtis neegzistuoja kokiu nors steriliu, grynu pavidalu, kad ji nuo pat žmonijos istorijos pradžios reiškiasi ir kasdieniniame gyvenime žmogaus darbais bei kovomis. Žodžiu, vėl prasidėjo vieno bruožo, vienos pakraipos kanonizavimas, o dar niekad nebuvo, kad šitoks vienpusiškumas duotų literatūrai naudos. Beje, reali poezijos plėtotė paneigė tokį vienpusišką požiūrį. Tačiau ir šiandien jis turi savo šalininkų. Samprotaujama maždaug šitaip: jeigu menui svarbios tik amžinosios žmonijos problemos, tada kuriam galui turiu jaudintis ar rūpintis tuo, kas vis vien praeis, kas vienadieniška? Taigi sąmoningai bėgama nuo socialiai ir istoriškai determinuotos realybės, ir tai pasireiškia įvairiomis formomis (nėra galimybės detalizuoti, be to, – poeto valia pasirinkti ir šitokią kryptį).
Bet čia esama ir pavojų. Kaip iš gausybės rago pasipylė aukšti žodžiai, už kurių dažnai nieko neslypi, nebent poeto bejėgiškumas. Buvo lyg ir nepadoru rašyti apie tai, ką gerai pažįsti, išgyveni, pamatai. Labai jau gundė troškimas kaip nors susilieti su būtimi, taip aukštai kritikos vertinama.
Juolab kad ir mūsų keturtomėje literatūros istorijoje (1968) naujausioji poezija buvo klasifikuojama, dabar jau aišku, gan keistai, visi poetai buvo sudėlioti į penkias lentynas. Priminsiu poskyrių pavadinimus:
1) Poezijos intelektualėjimas (Just. Marcinkevičius, V. Karalius, V. Bložė, A. Drilinga),
2) Psichologinės autoanalizės linkme (A. Maldonis, J. Vaičiūnaitė, J. Juškaitis, M. Martinaitis, S. Geda),
3) Orientacija į konkretumą ir daiktiškumą (A. Baltakis, V. Šimkus, A. Mikuta). (Lyg ir šios dienos pokalbio objektas.)
4) Tradicinių krypčių plėtotė (A. Miškinis, K. Inčiūra, J. Graičiūnas, S. Anglickis, A. Bernotas, R. Keturakis, V. Spudas).
5) Romantinės poetikos tąsa (J. Degutytė, V. Palčinskaitė, J. Jakštas).
Į šį klasifikacijos tinklą nepakliūva monografiniais straipsniais pristatomi poetai – V. Montvila, S. Nėris, L. Gira, A. Venclova, K. Boruta, V. Valsiūnienė, V. Mozūriūnas, V. Grybas, T. Tilvytis, V. Mykolaitis-Putinas, B. Sruoga, E. Mieželaitis. Taip pat atskirame
skyriuje nagrinėjami tokie poetai kaip A. Žukauskas, A. Churginas, V. Reimeris, A. Jonynas, J. Macevičius, P. Širvys, V. Giedra ir kiti.
Literatūros istorijos dvitomyje (1982) jau apdairiau elgiamasi, klasifikuojant autorius. Savo klasifikaciją pasiūlo V. Areška monografijoje „Lietuvių tarybinė lyrika Žanrinė sistema“ (1983) ir K. Nastopka veikale „Lietuvių eilėraščio poetika“ (1985) Įdomi šiuo požiūriu ir neseniai pasirodžiusi „Lietuvių egzodo literatūra. 1945-1990“
Šio nuobodoko ekskurso į literatūros mokslą mums prireikė todėl, kad būtent klasifikacijos dažnai iškreipdavo tikrąjį mūsų poezijos vaizdą, skatindavo įvairius konfliktus.
Polemiką dėl orientavimosi į būtį ir buitį pratęsė ir suintensyvino V. Kubilius straipsnyje „Ar reikalingas eilėraščiui poetiškumas“ („Literatūra ir menas“, 1979.1.6). Kritikas čia skundėsi: „Ligi šiol vis dar negalime ištrūkti iš saldaus gražumo, išpuoselėto dailingumo, meilingai glostančios harmonijos, išorinio dekoratyvumo estetikos, kuri įpratino prie marmuro imitacijos, paauksuotų epoletų, kolonėlių altorėlių, o kūrėjo uždavinį apribojo grynai puošybine funkcija“.
Bet argi šitokios išgražintos poezijos
sampratos jau tada, 1979-aisiais, negriovė kad ir V. Kubiliui gerai pažįstama T.Tilvyčio kūryba, ypač jo „Artojėliai“ (1965 melų galutinė redakcija) ir dar prieš karą pasirodęs „Dičius“? Argi jo kūryboje nematome „šnekamosios“ kalbos audringo įsiveržimo, negailestingai ardančio gražių žodžių rikiuotę? Argi neištrūkstama iš „saldaus gražumo“, „meilingai glostančios harmonijos“ A. Žukausko „Poringėse“ (1978), M. Martinaičio „Kukučio baladėse“ (1977)? Argi ribojamasi grynai puošybine kūrėjo funkcija A. Maldonio tą dešimtmetį išėjusiuose rinkiniuose? Ir pats V. Kubilius
A. Maldonio raštų dvitomio (1984) įžangoje
pripažįsta, kad poeto „Lyrika originali kaimietiškos pasaulėjautos ištakomis, (…) intelektualumu, ruplėta, pašiaušta fraze (…), jau seniai yra tapusi vienu iš traukos centrų, orientuojančių poetinius talentus į turiningą, intensyvų, nuoširdų ir paprastą kalbėjimą. Ji paruošė psichologinį ir estetinį placdarmą tokioms savitomis individualybėms kaip A. Bernotas, J. Strielkūnas, A. Verba.“
Beje, visų šių trijų talentingų poetų emocinė atmintis gyvena kasdieninės kaimo buities ir valstietiško darbo aplinkoje, iš jos semiasi reljefiškų detalių ir sodraus, tarmės nuspalvinto žodyno.
Kasdienybės alsavimas jaučiamas ir daugelio kilų mūsų poetų kūryboje, sakysim, J. Macevičiaus, H. Čigriejaus. O poetas S. Jonauskas piešte piešia koloritingą Žemaitijos miestelių buitį, žmonių tipus, tiesiog laužo inversijomis ir netikėtais perkėlimais literatūrinių frazių glotnumą, bet jo metaforos lieka skaidrios. Būtų galima toliau vardyti, dar paminint kad ir Just.Marcinkevičiaus „Sieną“ (1965), kurią pats autorius vadina kasdienybės poema. Aš jau nekalbu apie V. Šimkaus „Bites pabėgėles“ (1973), įdomų satyros ir lyrikos derinį, ar A. Mikutos „Švytuoklę“ (1978) bei kitas jo knygas – šie du poetai, kaip ir aš, jei prisimenate, priskirti prie tų, kuriems būdinga „orientacija į konkretumą ir daiktiškumą“. Man rodos, V. Kubilius, kategoriškai teigdamas, kad bendrojoje lietuvių poezijos raidoje lyrika, besiorientuojanti į kasdienišką buitį, „neišplėtė daiktiškojo suvokimo toliau buities paviršiaus“, „nesukūrė savo stilistikos, kuri griautų susigulėjusį literatūriškumo luobą“, „neišvadavo poetinės kalbos iš perdėm aiškios priežastinės logikos, iš itin lygaus ir sklandaus srovenimo, nesukūrė iš dar nepanaudotos medžiagos (profesiniai žargonai, laikraštinė leksika, babiloniškas įvairių sąvokų mišinys) „tekančios kalbos“ tipo“, – lyg ir užmiršo T. Tilvyčio, ryškiausio „buitinės krypties“ poeto, patyrimą. Argi jau minėti „Artojėliai“ šliaužia tik buities paviršium, ar poema neužgriebia lietuvių liaudies istorijos, jos dvasinės patirties giluminių klodų? Argi poetas nesukūrė savo stilistikos, plėšiančios įsigalėjusį „literatūriškumo luobą“? Gal tik trečiąjį uždavinį T. Tilvytis ne visiškai įvykdė: atsisakęs poetinio dailyraščio, jis vis dėlto neišdrįso beatodairiškai atsisakyti „aiškios priežastinės logikos“. Užtat šitai padarė M. Martinaitis „Kukučio baladėse“ arba V. Bložės „Noktiurnuose“ (1990) – čia be galo daug kasdienybės vaizdų, transformuotų siurrealizmo, savaip tvarkančio priežastingumo ryšius. Dėmesio vertos ir Nijolės Miliauskaitės knygos su savitais buities atšvaitais.
Taigi V. Kubiliaus teiginys, kad lietuvių lyrikos beveik neužkliudė depoetizacijos banga, pakeitusi eiliuoto žodžio padėtį artimesnėse ir tolimesnėse literatūrose, nebuvo visiškai teisingas ir tada 1979-aisiais, o tuo labiau dabar. Beje, M. Karčiausko „Žvirgždės poema“ savotiškai atgaivino tilvytiškojo realizmo tradiciją, jai suteikdama naujos gyvybės.
Mūsų temai nemaža medžiagos duotų ir pastaruoju metu pasirodžiusios knygos – Just. Marcinkevičiaus „Eilėraščiai iš dienoraščio“, A. Maldonio „Baltasis skersgatvis“, J. Strielkūno „Trečias brolis“, A. Verbos „Pilkoji valanda“, – šių poetų orientacija į kasdienybę, daiktiškumą nekelia jokių abejonių. Tačiau įvairių kasdienybės atšvaitų rasime ir romantiko E. Matuzevičiaus knygoje „Jau sparno nenumes“ ar meditacinės elegijos meistro J. Juškaičio rinkinyje „Pučia vėjas į širdį“, ar Antano A. Jonyno knygos „Nakties traukiniai“ lyriniuose pasažuose bei G. Patacko rinkinio „Kapitono Homero vaikai“ drastiškuose etiuduose. Visų nesuminėsi.
Kas būdinga šioms knygoms, kuriose dažniausiai surinkti eilėraščiai, parašyti 1988-1992 metais? Atsakysiu ištraukėle iš Just.Marcinkevičiaus knygos įžangos: „Poezijos ir tikrovės emocinis suartėjimas, neregėtas dvasinis pakilimas, tikėjimas, viltis, gerumas ir broliška meilė. Ir čia pat sudygusi, suvešėjusi pykčio, pavydo, neapykantos, įtarumo, nepasitikėjimo, godumo sėkla. Ne veltui sakoma, kad stebuklas užgeso: nors ir dainuojanti, mūsų revoliucija irgi ėmė ryti savo vaikus“.
Manyčiau, kad mūsų konferencijos tema formuluojama šiek tiek klastingai: POETAS KASDIENYBĖS IR MASINĖS KULTŪROS AKIVAIZDOJE. Atrodo, kad čia kasdienybė ir masinė kultūra yra vieno lygmens.
Niekad neužmirškime, kad mūsų tikroji poezija prasidėjo Donelaičio „Metais“, poema, alsuojančia būrų kasdienine buitimi ir kartu kupina būties jausmo. Nerasime nė vieno iškilaus mūsų poeto, kuris nebūtų siekęs būties ir buities darnos, nebūtų derinęs meditacijos ir naracijos. Tik vienų kūryboje vyrauja vienoks pradas, kitų – kitoks. Ir todėl šį seną „būtininkų“ ir „buitininkų“ ginčą siūlyčiau spręsti taikiai.
Ir mus sutaikyti turėtų padėti būtent masinės kultūros invazija, mus visus taip skaudžiai paliečianti.
Vis dėlto kalbą norėčiau baigti pernai „Metuose“ išspausdintu vieno mūsų poeto eilėraščiu.

 

Lietuvių laikai

Vis gražesni, vis kitaip skaudesni laikai.
Lietuviška melų pasaka, ką tu man tyliai sakai?
Nemigos naktį, kai stinga oro širdy,
Deguonies bado kankinama, ką tu man tyliai šnabždi?

Kiek neapverktos tiesos, kerštu suteptos kančios
Iš mūsų visų likimo, iš vargšų dalios išvirkščios…
Sąžiningesni – vėl pakampėm, uvėrūs kvailiai – po du
Kolonomis, mitingais, šūkiais mūsų visų vardu.

Ir vis gražesni, savaip nuožmesni laikai.
Lietuviška melų pasaka, tu mums visada taip tikai.
Tokia tu buvai išmintinga: du protingi, vienas – kvailys…
O šiandien dar išmintingesnė, nes neprotingi jau trys.

Tu gyvenimo pasaka, tu lyg ašaka gomury įstrigai…
Saviem tarp savų – savieji nuožmūs laikai…

Man regis, šiame eilėraštyje poetas norėjo pasakyti, kad Lietuvoje, kurioje mūsų visų džiaugsmui prancūzų mokslininkai surado Europos geografinį centrą netoli Vilniaus, o jį jau mes patys Europos džiaugsmui pavadinome Šiaurės Atėnais, kad būtent šioje Marijos žemėje dabar savaip sekama gyvenimo pasaka apie tris brolius ir mėginama išsiaiškinti, kiek tarp jų kvailių ir kiek protingų.

[/expand]

 

Kęstutis Nastopka. Iššūkis akivaizdybei

[expand title=”Skaityti”]

 

Šios konferencijos temos formulavimas dvilypis. Poetas masinės kultūros akivaizdoje yra daugiau piliečio nei poeto problema. Poetas, kaip pilietis, gali pasirinkti – rašyti „Tamošių Bekepurį“ ar „Augnelijų ariją“. Drauge tai yra ir piliečių problema: kaip tvarkyti visuomenės gyvenimą, kad jame greta „Tamošiaus Bekepurio“ rastų vietą ir „Augnelijų arija“. Tai vis dėlto nevienodo kaloringumo ir vitamingumo maistas. Maitinimasis vien „Tamošiais Bekepuriais“ pavojingas visuomenės sveikatai.
Poetas kasdienybės akivaizdoje yra aktuali poezijos problema. Poezija iš principo yra priešinga akivaizdybei. Akivaizdybę, slepianti būtį, yra bereikšmė. O poezija, reikšdama norą arba priedermę būti, jau yra, pasak A. J. Greimo, prasmės iškreipimas. Keisdama kasdienybę, poezija eina iš beprasmiškumo į prasmę, iš akivaizdybės – į tobulesnę būtį.
Gryną akivaizdybę – kaip galėjimą būti – žmogui sunku ištverti. Bet be atsparos akivaizdybėje sunku ištverti ir tobulesnės būties trauką.

Taip aukštai buvai nukeltas
nuo žmonių ir akmenų,
kuo užpildysim šį tarpą,
mano spindintis dangau?

klausė V. Šimkus eilėraštyje „Nusileisk, dangau, ant žemės“. Troškimas „užpildyti tarpą“ ištuštėjusioje erdvėje, norėjimas veikti pasaulyje, paneigusiame veiklos prasmę, simptomiškas devalvuotų vertybių epochos žmogui. Griūvant vertybių pasauliui, dangus, tradiciškai reiškiantis neakivaizdžiąją būtį, tampa tuščias. Atitrūkusį nuo žmonių ir akmenų jį pripildo pseudovertybės.
Oficialioji ano meto ideologija manipuliavo kasdienybe kaip ideologinių struktūrų „suvirškinto“ paprasto žmogaus natūralia būsena. Iš kasdienybės sampratos buvo eliminuota vertybių įtampa. Ištuštėjusiame danguje neliko nuorodos į kitą erdvę. Viskas tarytum baigėsi „čia“ ir „dabar“. Šitaip buvo paneigta estezės – akivaizdybės atsivėrimo būčiai – galimybė. V. Šimkaus eilėraštyje konformistinis „sveiko proto“ požiūris ironizuojamas. Jo argumentai pateikiami kaip antivertybės. „Saugus ir patogus“ pasaulis pasirodo plokščias ir devalvuotas. Į V. Šimkaus ironiškąjį iššūkį J. Juškaitis atsiliepė dramatiška to paties motyvo parafraze. Jo eilėraštyje norėjimas veikti nebėra vertybės objektas. Tarpas tarp dangaus ir žemės suvokiamas kaip privaloma žmogaus būties sąlyga. Žmogus išlieka žmogum tik be perstojo estetizuodamas ir poetizuodamas savo būtį:

Nusileisk, dangau, ant žemės… Bet, deja,
Tu nenusileidi. Žemėje daiktai
Lyg žmonėms kankint vieniems kitus, tiktai
Dūmų plaukus ji paleidus danguje,

Kiek plaikstais, tiek mano sielą tu plaikstai.
Kasdienybę pilką mėlyna svaja…

Abu cituotieji eilėraščiai parašyti epochoje, kurią J.Juškaitis yra pavadinęs „laikais, pilnais enkavedizmo“. Gerai prisimename, kokia tai buvo nemuzikali ir kakofoniška epocha ir kokie svaiginantys lyg grynas oras buvo poezijos proveržiai. Po to nuaidėjo akimirkos, pilnos dainuojančio patriotizmo, ir atėjo, pasak J.Strielkūno, „ne poezijos metas“.
„Laikais, pilnais enkavedizmo“ poezijos mitologija padėjo atsispirti sovietinei mitologijai, siekusiai atimti iš žmogaus atmintį ir praeitį. Tačiau poezija priešinasi mistifikuotai kasdienybei ne tik kurdama humaniškesnius mitus, bet ir demistifikuodama akivaizdybę, tapdama ne atspindžiu, o pertrūkiu tikrovėje. Ji rinkosi neįprastą, keistą kalbą, išreiškiančią vienkartinį individo būties keistumą, paneigiančią tikrovę be kūrybos ir be laisvos valios.
Turėję progą matyti, kaip mūsų akyse vienas po kito subliūško keli garsūs ideologiniai mitai, skeptiškiau žiūrime ir į kasdienybės mitologizavimą. Pradedame suvokti, kad „poezija iš principo“ yra pastovesnė vertybė nei kintantys estetikos principai.

[/expand]

 

Liudvikas Jakimavičius. Poezija ir masinė kultūra

[expand title=”Skaityti”]

 

Taip suformuluota diskusijos tema liudija, kad mūsų mentalitete yra dar gana stipriai įsitvirtinusi romantiškoji pasaulėžiūra ir pasaulėjauta. Ką turiu galvoje? Visų pirma poeto išskyrimą iš kasdienybės erdvės, iš dalies ir supriešinimą.
Užpernai Sauliaus Žuko organizuotoje Greimo studijų savaitėje, regis, tema buvo formuluota atvirkščiai: „Kasdienybės estetika Europoje“, – žymūs Europos semiotikai formulavo idėjas, kaip integruoti asmenį kasdienybėn.
Priešpriešindami poetą kasdienybei tarytum išskiriam jį iš nusistovėjusio kasdienybės prasmių lauko ir sociumo. Šiuo semantiniu veiksmu mes darome ir tam tikrą meškos paslaugą pačiam poetui, nes tas veiksmas turi ne vien tik kalbos, socialinių, psichologinių, bet ir egzistencinių prasmių. Juo siekiama brėžti negatyvų poeto santykį su kasdienybe.
Mūsų kultūros istorijoje labai gerai žinomas „poeto – nesuprasto genijaus“ tipas, turintis asocialių, neurotiškų bruožų. Tokia neadaptyvi persona ir sau, ir visuomenei sukelia nemažai problemų, nes dažnai „demokratiniu“ būdu jų neįmanoma išspręsti. Bet tai jau labiau išorinė problema. Žvelgdami į kūrybą galėtume formuluoti ir tokius klausimus – kaip kasdienybė įsileidžiama poezijon, kokia kasdienybės poetika? Štai pats akivaizdžiausias pavyzdys iš mūsų literatūros istorijos. Ar įmanu, tarkim, Donelaitį priešinti kasdienybei? Man regis, tai būtų nonsensas, nes „Metai“ ir yra prūsų būro kasdienybės kvintesencija.
O poetas, rungdamasis su kasdienybe, neišvengiamai grumiasi su kasdienybės poetika ir žodynu. Kalba jam labai skalsiai duoda tik metafiziškojo, metaforiškojo ir simboliškojo masyvo rėžį. Taigi poezija užskliaudžiama labai ribotų poetinių priemonių skliaustais, iš kurių ištrūkti nėra lengviau negu pelei iš rusiškų pelėkautų, Taip problemą suvokti mane paskatino paskutinė Sigito Gedos eilių knyga „Babilono atstatymas“, kurioje jis padaro šventą darbą visai Lietuvos poetikai. Jis atveria vartus, visą žodyno masyvą, beje, nerdamas kasdienybėn ir išnirdamas iš jos metafizinen erdvėn. Iki šios knygos didžiulis žodyno ir prasmių klodas, metaforiškai kalbant, esantis žemiau juosmens, tokio romantiškojo mentalumo buvo netoleruojamas, poezijai tarytum nederėjo. Įsivaizduokime kad ir tokius Vakarų kultūros Renesanso stulpus kaip Rabelais ir Villoną – kas liktų iš jų literatūros, jei iškastruotume apačios klodą?
Aš suprantu, kad tie, kurie formulavo diskusijos temą, turėjo galvoje truputį kitką, būtent intelektinio triūso vertės problemą šiandieninėje Lietuvoje. Aš apskaičiavau, kad poetas, nenorintis eiti dirbti j UAB (kur, savaime aišku, jo niekas nelaukia), bet norintis šiaip taip pramisti (be užsigėrimo), turėtų kas mėnesį išleisti po eilių knygą, ir tai – ne bet kokioje leidykloje.
Kai kada ir poezija tampa masine kultūra, kai ji adaptuojama vidutiniam skoniui.

[/expand]

 

Hannu Kankaanpaa. Poezija – viltis

[expand title=”Skaityti”]

 

Mano mėgstamiausia TV programa – Eurovizijos dainų konkursas. Prieš keletą savaičių jį transliavo iš Dublino. Suomijai atstovavo dvi merginos, nepamenu jų vardų, tačiau jos garsios, bent jau Suomijoje. Jų buvo pilni visi laikraščiai, ir atrodė, kad šiemet laimėsime. Merginos buvo tokios nuostabios, o daina tiesiog nepakartojama. Kas atsitiko? Taip, mes nelaimėjome. Suomija buvo 22-oji tarp 26 dalyvių. Viskas, ką pamenu, tai angliškas priedainis: bai bai, beibi…
Suomiją nūnai kamuoja ekonominės problemos, kurios atsispindi visur. Apie pusę milijono žmonių neturi darbo, o tai sudaro 10 procentų šalies gyventojų. Mokesčiai dabar yra dideli, kita vertus, vyriausybė smarkiai apkarpo išlaidas socialinei rūpybai, sveikatos apsaugai, švietimui – viskam, išskyrus jos pačios narių atlyginimus. Helsinkyje jau yra žmonių, stojančių į eiles prie nemokamos duonos. Tai štai kaip mes jungiamės prie bendrosios Europos. Atmosfera Suomijoje yra panaši į priedainį „bai bai, beibi“.
Žinoma, Suomija yra kur kas geresnė, saugesnė ir švaresnė gyvenimo vieta negu dauguma pasaulio ir Europos valstybių. Galbūt skundžiuosi per daug, bet bandau papasakoti apie didį pasikeitimą, su kuriuo susiduria mūsų atoki ir pusiau mieganti šalis. Griežtos ekonomikos taisyklės įsiveržė ir į kultūrinį gyvenimą. Taigi priartėjome prie poezijos ir poetų.
Iš tradicijos suomių leidėjai rūpinosi poezija, net jei daugumai jų ši tebuvo garstyčios, užteptos ant sumuštinio. Leisti ne per daug perkamas suomių noveles ir eilėraščius buvo panašu į nacionalinę pareigą, ir valstybė finansiškai rėmė poetus bei rašytojus, kad būtų palaikoma mažosios literatūros ir keistos kalbos gyvybė. Tačiau dabar situacija kinta. Didžiosios leidyklos išleidžia vis mažiau poezijos. Pavyzdžiui, mano pirmasis eilių rinkinys buvo išleistas 1980-aisiais, aš buvau tarp 10 debiutantų, o iš viso tais metais išėjo 30 poezijos knygų. 1993-iaisiais buvo išleistas tik vienos debiutantas, o poezijos knygų – vos 15. Šiomis dienomis tiražai siekia nuo šešių šimtų iki rūkstančio egzempliorių, kurių turbūt tik pusė parduodama. Žinoma, kartais pasilaiko puikių išimčių, tačiau bendra situcija tokia.
Gerai nežinau, kokia yra Suomijos švedų poetų situacija, greičiausiai jų tiražai yra gana maži, nors juos ir remia jų pačių bendruomenės. Labiausiai žinomų Suomijos švedų poetų rinkiniai paprastai leidžiami abiem kalbomis, be to, jie turi leidėjų ir skaitytojų Švedijoje.
Žmonės nebeperka naujų poezijos rinkinių, ir kas dar liūdniau – bibliotekos šiandieną neturi nė cento ir susiduria su rimtom problemom, nors jos kur kas labiau lankomos nei anksčiau. Šiomis depresijos dienomis tenka vis dažniau girdėti ir skaityti apie užmokestį. Tad kodėl kompanijos leidžia, o valstybė remia tokį dalyką kaip naujoji suomių poezija? Visi juk žino, kad poetai yra niekas kitas, tik nevykėliai. Tad ko mums rūpintis suomių kalbos likimu. Bai bai, beibi, ir viskas.
Didžiausios leidyklos susigundo išleisti geriausiai perkamus žinomų eilėraščių apie meilę, laimę, vaikus ir vasarą rinkinius, t.y. proginius kalėdinius ir Motinos dienos leidinius, o naująją poeziją dažniau leidžia mažos ir idealistiškai nusiteikusios leidyklos arba patys poetai. Tai drąsus ir gerbtinas darbas, tačiau problemos lieka. Kaip žmonėms sužinoti apie šias knygas ir žurnalus, ir kur jų gauti? Juoba kad dienraščių kultūros puslapiai nebesidomi poezija ir kita literatūra kaip anksčiau. Jiems rūpi Dideli Vardai, dažniausiai visų rūšių atlikėjai, muzikantai, garsūs menininkai, postmoderniojo baleto šokėjai, prancūzų filosofai. Asmens veidas – tai ir viskas, kas verta susidomėjimo.
Galbūt poetams nūnai reikėtų dainuoti savo eilėraščius, gražiai atrodyti ir groti gitara, kad juos pastebėtų. Man patinka tik tokios gitaros, kurias tapė Picasso, o jam nereikėjo garsiakalbių. Šiaip ar taip, esu įsitikinęs, kad poezija išliks, jei ir ne visi poetai išsilaikys. Žmones tebedomina poezija, ir, pavyzdžiui, Helsinkyje poetai, skaitantys savo eiles, sutraukia nemažą auditoriją. Poezijos galima rasti bibliotekose, gražiai darbuojasi radijas, supažindindamas su naujais suomių poetų kūriniais. Kai TV surengė vaikų poezijos konkursą, tūkstančiai vaikų iš visos šalies atsiuntė savo eilių. Suredagavome knygą, kurion buvo sudėti geriausi eilėraščiai, – rezultatas, teikiantis vilčių. Suomijoje poezija turi ateitį, paaugliai domisi ne vien videožaidimais ir rokenrolu.
Poezija perteikia individualybės balsą ir patirtį. Kaip rašo suomių poetė ir romaniste Leoną Krohn: „Sapnai. Seksas. Mirtis. / Slapčiausius dalykus / dalinasi / visi“. Šiomis baimės, prievartos, neteisybės ir netikrumo dienomis poezija yra dar svarbesnė negu anksčiau. Ji išreiškia viltį.

Iš anglų k. vertė Almantas Samalavičius

Markas Zingeris. Mano sezoniniai rūpesčiai

Poetui nėra kasdienybės įprastine žodžio prasme. Kol jis poetas – jis išgyvena savo šventadienį. Tačiau jam tenka susidurti su kasdienybe savyje. Toje kasdienybėje žodis „poetas“, kurį tenka nešiotis taip negrabiai, kaip sakykim, pėstysis nešiotųsi už pečių parašiutą, tėra banalybė. Ta būtybė jame, kuri grūdasi į troleibusus, įtikinėja žmoną palaukti atlyginimo ir perka vaikams apavą žiemai, ta būtybė, kurios visi rūpesčiai yra mirtingi ir kuri, atlikdama savo prievolę praeinančiam laikui, pasirašo įžadą būti mirtinga, toji būtybė yra poeto kasdienybė. Kad ir kaip būrų keista, ji jam yra reikalinga, reikalingesnė už žmoną ir vaikus! Tas mažas žmogelis jame su visais savo sezoniniais rūpesčiais yra tikrasis jo virtuves šeimininkas, o poetas yra tik nuomininkas savo minčių virtuvėje. Jis išeis, kai šeimininką palaidos. Jis išeis, kaip išeina debesys.
Poetui yra būtini ankšti batai, aptaškyti kasdienybės moliu. Jis yra įpratęs kankintis, tai yra jo darbas. Nors tai sykiu yra ir žiauriausias nuosprendis, tie spaudžiantys šiokiadienių batai, nuosprendis iki gyvos galvos. Jis yra iki gyvos galvos mirtingas, ir todėl jis yra iki gyvos galvos poetas. Antra vertus, mes turėjome per daug poetų. Krašte, kuris yra kalėjimas, visi gelbstisi pasinerdami į save. Visi kaliniai įgyja kontempliatyviųjų savybių. Erdvės stoka, bet laiko per akis, kaip neseniai viešame laiške rašė apie tuos laikus Josifas Brodskis Vaclavui Havelui. Gal ir šituo paaiškinamas toks didelis eiliuojančiųjų skaičius tarybinėje RS. Kalinys iškelia pirštą, ir ašarėlė ritasi skruostu, šviežią vėjelį pajutus; tuo tarpu laisvas žmogus kelia bures ir tikrina matavimo prietaisus! Gal mūsų nelaisvės sąlygomis yra paaiškinamas ir tam tikras iracionalaus prado garbinimas, paplitęs pas mus diktatūros laikotarpiu. Nes protas buvo pavojingiausias ginklas, kurį privalėjai priduoti valdžiai. Todėl buvome nuginkuoti.
O rekolekcijos, reminiscencijos ir dar fobijų apimta kalba – taip pat būdinga tam, kas vyksta už uždarų durų.
Aš nesakau,kad visa tai buvo perdėm blogai. Man svetimi vienpusiški, supaprastinti vertinimai. Tačiau kalėjimo metafora, kad ir nenauja, pritaikyta literatūriniam mąstymui, padeda nubrėžti liniją (greičiau – pastatyti sieną) tarp to, ką mes buvome priversti daryti ir to, kas yra anapus linijos, kuo būtina papildyti šiuolaikinės poezijos lauką.
Antra vertus, mūsų eterį šiuo metu yra pripildęs „tra Iia lia“ lygio šlamštas, kuris dėl vienų ar kitų priežasčių kalėjime taip pat yra iškeliamas už vartų, – kaip, sakykime, paukštelių čirenimas. Bet mūsų rinkoje
yra ir daugybė aukščiausios klasės pasaulinių autorių, kurių petį pajust vienoje knygyno lentynoje – tikra garbė! Kaip tik todėl kyla klausimas, kokią vertę turi tai, ką rašai, kokia tavo paties prasmė. Taigi laikmetis kičeja, bet kartu laikmetis kelia kartelę.
Apie kalbą ir apie poetą galima kalbėti „būtinosios ginties“ (S. Geda) arba „būtinojo atvirumo“ sąvokom. Aš pasirenku
pastarąją. Gal ir dėl to mane dažnai apima
jausmas, kad gyvenu stebuklingu laiku, kai kalba viską gali. Gal tai ir yra tikrasis atgimimas? Sykiu žinau, kad tai yra, ko gero, dar vienas iš intelektinių apsigaudinėjimų.
Žaisdamas įvairėjančia ir įvairiomis kryptimis turtėjančia mūsų kalba, negaliu nepagalvot apie milžinišką atotrūkį, kuris vis didėja tarp manęs ir daugumos skaitytojų – tebeskaitančiųjų. Vargu ar mes turim išrankią auditoriją kad ir penkiasdešimties vietų kavinei – aš čia nekalbu apie Niujorko Poetry Center, kur į žymesnius vakarus susirenka du šimtai kritikų, dėstytojų, „The New York Review of Books“ skaitytojų. Neturim elitinės auditorijos, nes neturim elitinės kritikos! Neturim elitinės kritikos, nes neturim Menininkų-Mąstytojų, kurių ši epocha reikalauja. Neturim Menininkų-Mąstytojų, nes neturim Intelektualaus Maišto tradicijos. O jeigu ir sutinku vieną kitą kolegą, šitaip besikamuojantį, jo balsas nieko nereiškia epochos triukšme. Be valstybės paramos, be kilnių fundatorių. Laimingiausiais atvejais užsisvajojęs rašytojas vėl atsiduria nejaukioje prašytojo padėtyje – kaip kad tarybiniais laikais ant CK rūmo laiptelių.
Susivokiau begyvenąs masių protausenos ir skubomis persivadinusio totalitarinio mąstymo krašte. Neturinčiame tvirto intelektualų luomo. Tokiame krašte masinė kultūra taip pat pervadinama, kad skambėtų „kultūringiau“. Ne estetiniai vertinimai čia yra svarbiausi ir lemia pasisekimą, o patriotinė, tautinė, baltiškoji ar kitokia kultūra, kuriai priešinama amerikietiškoji popkultūra. Šitaip skirstoma ir poezija. Tuo tarpu profesionaliojo meno kriterijai (man regis, tai aksioma) galėtų būti ne ideologiniai, o profesionalūs; ir visų masinės kultūros rūšių atžvilgiu – elitiniai. Šiam žodžiui simpatijų, beje, nejaučiu, bet atsiribojimas šiuo metu yra būtinas.
Jau gerą dešimtį metų, nuo pat savo pirmosios knygos, nuolat jaučiu, kad lietuvių kalbai, kaip kūrybinės išraiškos mediumui, būtina įgauti daugiau žaismingumo, gelmės, atspalvių, artistizmo, sarkazmo, autoironijos. (Geriausi šio meto poetų kūriniai kaip tik šitaip plečia poezijos lauką). Tik tada ji galėtų būti rimtai verčiama į didžiąsias kalbas, jai galėtų būti be nuolaidų taikomi didžiųjų meno apžvalgų kriterijai. Visa tai, deja, įmanoma tik esmingiau pakitus pačiai mūsų kultūrai, vykstant tam tikrai vertybių slinkčiai inteligentijos sąmonėje – nuo grupinės ir konformistinės prie inidividuafios savižinos, gaivinamos pasaulio kultūros šaltinių. Ši slinktis dabar vyksta, ji yra kiek pagreitinta. Svarbu, kad kalba netaptų greičio auka. Tik talentas gali jai nustatyt žingsnį, suteikt miklumo, įkvėpti jėgą.
Tai iš tikro yra epochiniai uždaviniai. Aš džiaugčiausi, jeigu kolegos iš šalių, kurias aplenkė toks audringas vystymasis, pakeitęs pusamžį trukusį žiemos miegą, gyvenimą kontinento paraštėse, suprastų dilemas, kylančias reflektuojančiai minčiai Lietuvoje.
Elitizmo ir masinės kultūros problemos, kurios Europoje buvo sprendžiamos pirmojoje šio amžiaus pusėje, šiandien iškyla lietuvių kultūrai ir, atskirai imant, poezijai. Praėjusiais metais „laisvojoje“ Lietuvos knygų rinkoje pasirodė, kiek žinau, apie 200 poezijos knygų, ir dauguma jų paprasčiausiai blefuoja. Jos pakerta poezijos, kaip pašaukimo, ir poezijos, kaip meistrystės, skaitytojo akyse statusą. Antra vertus, kai kuriems knygų rinkoje įsitvirtinusiems poetams komercinis eiliavimas tampa patrauklus ir visa apimantis. Jie pinga kaip rašytojai ir brangsta kaip vardai. Tai berods situacija, kurioje atsiduria ir dažnas įžymesnis Vakarų rašytojas, ieškodamas pelningesnių sutarčių. Skirtumas tiktai tas, kad mes čia, Lietuvoje, teturime negrabias užuomazgas Vakaruose gyvuojančio fundacijų bei paramos kultūrai tinklo, o tai daro mūsų dilemas tiesiog katastrofiškas. Be to, mes išgyvename tame Rytų Europos Laiko greitintuve – laukinių Vakarų, industrinio kapitalizmo, masinės kultūros ir gangsterių epochas vienu gūsiu. Valstybė, pastatyta ant smėlio, nėra kultūros Arkadija. Per mus eina šiuolaikinio barbarizmo ir civilizacijos fronto linija; ir pamėgink tokioj vietoj prisėsti prie epinio darbo.
Kūryba – tai visuomet asmenybės įsikūnijimas. O tai vėlgi aksioma, kad ir dažnai pamirštama. Laikotarpis reikalauja iš menininko mąstyti, abejoti, be perstojo kelti fundamentalius klausimus. Aplinka įsakmiai reikalauja šviežesnio požiūrio ir gilesnio įsiskverbimo. Jeigu poeto pasauliui lemta išlikti, jis turi skristi aukščiau šio meto ir neštis jo atspindį savyje, kaip vaikystės karvelis nešasi gintarinėje akyj kiemo atspindį. Poetas tai daro lyg ir nejučia, pasąmoniškai, o jeigu jis yra savo laiko poetas, apsieina be metafizinių truizmų! Kaip tik todėl didžiausias jo priešas ir jo nepailstanti meilė yra kalba. Kalba, kurioje truizmas perlūžta, jį pavarčius. Kalboje poetas atlieka epochos kvailelio vaidmenį – kvailelio, be kurio švelnios šypsenos, vaiskaus liūdesio ir fantazijos epocha pavirstų farsu.

[/expand]

 

Vytautas Martinkus. Prozininko sakymai apie poeto literatūrologinių sakymų sindromą

[expand title=”Skaityti”]

 

Ši konferencija provokuoja poetus imtis ne savo darbo: aiškinti poeziją. Kita vertus, kai reikia pasirūpinti tuo, kas vadinama poezijos savimone, autoriai gal ir neturi kito kelio. Beveik neturi!
Net trys poetai (G. Cieškaitė, D. Kajokas ir M. Zingeris) PP 94 almanache paskelbė nepoetinius (arba ne vien poetinius) tekstus. Ir almanacho sudarytojas susigundė tuo pačiu: knyga pradedama „trisdešimties pavasarių sakymais“ iš įvairių skelbtų tekstų, išskyrus eilėraščius“.
Lyg ir nieko nauja: poetų dienoraščiai, kolegų knygų recenzijos, interviu apie kūrybą seniai paplito, tapo poetų prestižo, jų vaizdinio elementais. Ne vienas poetas Lietuvoje buvo (yra) filosofas, ne prastesnis už universiteto filosofijos profesorių. Ne vienas poetas grindė teorinį kelią mūsų moderniajai literatūrai, kuri labai susijusi su meno filosofija, semiotika ir t.t. M. Bachtino, A. J. Greimo, R. Bartheso geriausi populiarintojai buvo ir tebėra patys literatai. Iki Atgimimo (1988-1990) skaitytojas buvo įpratęs rasti poetų autokomentarų naujų knygų priešlapiuose ar superviršeliuose. Dažnai tokie tekstai būdavo labai svarbūs kaip literatūros filosofija, kuriai tekdavo skverbtis pro socrealizmo ir panašius anuometinius rifus. Pavyzdžiui, V. Bložė savo „Polifonijas“ (1981) palydėjo tokia mintimi: „Kyla noras atsisakyti komentavimo ir visų prasminių ryšių nustatymo, ypač tų, kurie plaukia iš teksto. Skaitytojas kviečiamas būti kūrybos bendrininku“.
Šitaip poetas gal skatino ar drąsino savo skaitytoją, tai buvo būdas įveikti anų dienų literatūrinę kasdienybę. Viena iš konkrečių autokomentaro priežasčių – autorių kankinantis nerimas, gal net baimė likti nesuprastam, būti cenzūros uždraustam, valdžios persekiojamam. Tai poeto savigyna. Juk anuometinė literatūrinė situacija būdavo gana griežtai apribota. Nesunkiai galėdavome nustatyti, kas atsitiktų, jeigu po „A“ būtų ištarta „B“. Natūralus atrodydavo poeto noras, kad literatūros kritikas „nepastebėtų“ kai kurių teksto prasmių ar reikšmių, viešoje recenzijoje pabrėžtų ne tai, kas būdavo itin vertinama neoficialioje aplinkoje, t.y. iškeltų antraeiles, net menamas teksto prasmes ir reikšmes – kaip „perkūnsargius“, per kuriuos galėtų išsikrauti „dievų“ rūstybė. Tokiomis sąlygomis kai kada „perkūnsargį“ statydavosi – rašydamas autokomentarą – ir pats autorius.
Skaitytojas pastebėdavo ir vertindavo tokius autoriaus kvietimus į „slaptus sielų suokalbius“. Tai būdavo abiem priimtinas kelias iš kasdienybės, iš banalybės į šiokius tokius atradimus, į kūrybą.
O šiandien? Kam poetams nepoetiniai tekstai reikalingi šiandien? Gal todėl, kad, anot kultūrologo ir sociologo S. Rapoporto, po 1990-ųjų pabudome „nuogi“ ir kamuojamės nuo „antrarūšiškumo“, netikrumo? Nelabai talentingiems šitaip galėjo atsitikti. Tačiau vargu ar šitaip galėtume kalbėti apie talentingus mūsų poetus. Po 1990-ųjų jie nepaliovė būti poetai, jų poetinis kalbėjimas tapo gal net „autentiškesnis“. Kiek iš viso autentiškumas yra galimas. Jau ir lietuvių poezijos reiškinių nepavyktų aprašyti jokiomis matematinėmis lygtimis. Cenzūros nėra. Valdžia į kalėjimą už poeziją nieko nesodina. Normalus skaitytojas mato: poezijos horizontas – nuolat besimainantis, tai yra toks, koks jis ir tegali būti. Pavadinkim jį (postmodernistiniu?) poezijos eilutės miražu, kuriame telpa, beje, viskas. Arba bent jau tiek daug, kad ir prozos (literatūrologijos filosofijos) citata – taip pat. Poetui (poezijai?) viskas leistina! Eilėraštis gali būti nepanašus į eilėraštį. Ko, rodos, daugiau benorėti?
Kodėl vis dėlto teberašomas poeziją teisinantis, ją „aiškinantis“, „teigiantis“ tekstas?
Kalbu ne apie poetinį tekstą, pereinantį į „prozą“ ar vėl sugrįžtantį iš „prozos“, o apie tam tikras poezijos „paraštes“. Beje, vėlgi ne tokias kaip A.Marčėno „naktiraščiai“ („Metai“, 1993, Nr.5), kurie yra normalus mūsų dienų poetinis tekstas.
Kalbu apie poeto siekį tęsti anuometinėje situacijoje atsiradusią tradiciją – mokyti poezijos abėcėlės, pačiam aiškinti, komentuoti savo poeziją arba poeziją apskritai.
Nuostabu, kad tokio siekio esama ir PP 94 almanache.
Kaip čia neprisiminsi PP 94 įžanginiuose sakymuose cituotos D. Judelevičiaus sentencijos: „Menka toji lyrika, kuriai reikalingi tarpininkai!“ Arba (čia manasis trigrašis): kam gerą lyriką gadinti prasta tarpininkų talka?
Nes ir poetas gali prastai talkinti pats sau. Banalūs literatūrologiniai (filosofiniai) sakymai apie save ar kitus poetus kaip ir anksčiau tebėra skirti, matyt, skaitytojui. Poetas turbūt įsivaizduoja skaitytoją kaip savo antrininką, taip pat gerai išmanantį poeziją: gal užsnūdusį, gal ką primiršusį, bet tik laikinai savo poetinius sugebėjimus praradusį. Poetui atrodo, kad tereikėtų ištarti kai kuriuos banalius žodžius, ir įvyktų stebuklas: skaitytojas taptų jo bendraautoriu.
Tačiau dažniausiai taip neatsitinka, ir kažin ar iš viso gali atsitikti. Skaitytojas ne tiktai stovi anapus kultūros (taigi – ir poezijos) erzacinės užtvaros, anapus banalios kasdienybės kaukės. Dažniausiai jis ir yra toji iš erzaco plytų išmūryta siena. Toji kasdienybės pseudoreikšmių kaukė skaitytojui gal tėra vienintelė realybė, taigi – ir vienintelė poetinė realybė. Tokio skaitytojo racionalia kalba kaip burtažodžiu neįveiksi. Racionalus būdas yra bejėgis pakeisti tokio skaitytojo nuostatas.
Tad kam poetui pasiduoti tai pačiai tariamybės prievartai, tvirtai laikančiai glėbyje potencialųjį jo, poeto, skaitytoją? Ar tik ne aklas nori vesti aklą? Ar neatrodo, kad poetas iš baimės ar nevilties galva daužo sieną? Ar neatrodo, kad jis norėtų protu įveikti žiaurumą, beprotybę, melą, pragarą, chaosą, visą tą tragišką XX a. pabaigos gyvenimą? Mūsų gyvenimą – po uragano nuplėštu stogu, mūsų gyvenimą – ant žemės drebėjimo išardytų grindų, mūsų gyvenimą – tarp nesantaikos pabūklais išblaškytų sienojų, seniai nebesančių mūsų gyvenimo sienomis. Ir taip toliau.
Ar pagrįsta ir iš kur toji baimė, toji neviltis?
Iš kur – kitas klausimas. Sunkus, bet ir į jį gal būtų atsakyti. Poetas gali ne vien siekti, bet ir pasiekti poetinį tikslą, tačiau tam jis teturi vieną vienintelį būdą, vieną vienintelį instrumentą – savo poetinį tekstą.
Griebtis švietėjiškos kalbos šiandien vargu ar yra prasmė. Poezijos skaitytojas (suvokėjas?), gyvenantis ir Lietuvos sostinėje, ir provincijoje, laukia poezijos, poetinių tekstų. Ir tiktai jie gali nuplėšti kasdienybės, dirbtinės poezijos, banalios poezijos kaukę, jeigu po tokia kas slepiasi, jeigu tokią kas nešioja.
Kas kita – mūsų pačių literatūra, tarpusavio kalbėjimas ir susikalbėjimas, jo tekstai ir kontekstai, kūrinių vidinės prasmės ir reikšmės. Tiktai ar poetinio teksto abėcėlę reikia pirštu rodyti?
Šiuo atveju iš tikrųjų reikia kalbėtis ir meno filosofijos sąvokomis. Be jų neapsieisime. Beje, nepamirškime, kad tarp mūsų (besišnekančiųjų) stovi ir stovės daugybė pertvarų iš tariamos poezijos (literatūros), jos kasdienybės, jos banalybės. Ir mums patiems bus ne taip jau lengva originalią, trapią, bet gyvą mūsų poezijos eilutę atskirti nuo tariamos eilutės, t.y. nuo to, kas tėra masinės kultūros grimasa.
Prozininkams apie prozą kalbėti, beje, yra nė kiek ne lengviau.

[/expand]

 

Poezijos pavasario kronika

Valentinas Sventickas. Trisdešimtas P.p. ir Lt

[expand title=”Skaityti”]

 

LIteratūra ir menas 1994 05 24

Pamenate, kaip būdavo rašoma: atėjo gegužis, ir Poezijos pavasario paukštė vėl išskleidė savo sparnus… tajam skrydžiui…
Patetika nuslūgo, ir gerai, o Poezijos pavasaris tebėra.
Šiemet jis trisdešimtas. Išgyveno nuo 1965-ųjų, nekliūdamas įsiliejo į mūsų gyvenimo naująją bangą, – gal tatai ką nors stebina ar trikdo, tik ne nuolatinius pavasarinių skaitymų klausytojus ir skaitytojus. Dėl ko visa tai daroma? Dėl žmonių, kurie užeina, skambina, kviečia poetus, sako norintys jų klausytis. Dėl poetų, kurie žino ar bent droviai tikisi, kad yra laukiami, dėl bendravimo atmosferos, kuri gali būti dosni. Dėl unikalios galimybės susipažinti su žymiais pasaulio poetais – klausomės jų, diskutuojam, mezgasi pažintys, sklinda vertimai, žodžiai apie Lietuvą.
Ak, kalbu įtikinėjimo kalba, nes gegužės 10-tą esu perskaitęs Valdžios (vyriausybės) sprendimą neskirti Poezijos pavasariui nė vieno lito (per trisdešimt metų pirmas kartas). Kol kas dvejoju, sakyti tai ar ne, – juk įsižeis, ypač jei bus persigalvojusi, ir kitąsyk tikrai neduos, sakys, vyrai, kas gi taip daro. „Nestrateginis mąstymas“, – ateities požiūriu. Gėda man buvo klausytis ir ponų Bankininkų, atsisakiusių paremti populiariausią mūsų literatūros renginį, jau žinomą visai Europai, – taip gėda, kad įkalbu Vladą Braziūną net neminėti tų vargstančių bankų pavadinimų LRS valdybos posėdžio aprašyme. Teskursta ramybėje. Išties pataikėme, tarptautinę poetų konferenciją (ja prasidės Poezijos pavasario renginiai) pavadindami taip: „Poetas kasdienybės ir masinės kultūros akivaizdoje“.
Rezgu šiuos žodžius antradienio naktį, kai dar nežinau, už ką ir kaip, bet vis riek sakau – Poezijos pavasaris bus.
Bus keliolika svečių iš tolesnių ir artesnių šalių, Williamas Levy iš Olandijos gaus naujų žinių savo knygai apie Lietuvą, važiuosime pas Lenkijos lietuvius ir vešime jiems LRS leidyklos knygų, pasieksime ir Pasvalį, ir Vilkaviškį, skaitysime vaikams, invalidams, kalbėsimės su studentais, gydytojais, žemdirbiais, atsistosime knygynuose prie savo kūrinių… Renginių anonsas, spausdinamas šiame savaitraštyje, padės susivokti, kurie vakarai bus rimtesni, kurie žaismingesni, kur galima tikėtis intymesnio bendravimo ir kur girdėsite po vieną kitą didelio būrio poetų eilėraštį. Nesiteiraukite, kiek kainuos bilietai, – visi susirikimai nemokami.
Dažnai klausiama, kokie lietuvių poetai dalyvaus. Visi, kurie norės, galės, sutiks. Taip pat ir išeivijos poetai, – kurie bus Lietuvoje. Deja, ne visus galėsime pakviesti į minėtą konferenciją, nes salė su sinchroninio vertimo įranga nėra didelė (ačiū, Vyriausybės rūmai duoda ją veltui). Tačiau diskusija bus paskelbta spaudoje, ją visuomet įmanoma pratęsti.
„Poezijos pavasario“ almanachą šiemet rengė Kęstutis Navakas, jam talkino Donaldas Kajokas ir Janina Riškutė. Taigi jis turėtų būti jaunatviškas, kitoks, kaunietiškas. Kadangi ir spausdinamas Kaune, tai pasirodys laiku, t.y. paskutinę akimirką.
Kaune, Vilkaviškyje, Vilniuje bus skelbiami Poezijos pavasario laureatai ir prizininkai, pabaigos vakare klausysimės jų visų, taip pat mūsų svečių. Be abejo, bus pardavinėjamas ir almanachas, ir kitos poezijos knygos.
Svečiai gyvens viešbutyje „Žaliasis tiltas“ – jis remia mus, žadėdamas apmokėjimo nuolaidą. Iš solidžių rėmėjų, atsiliepusių lig šios dienos, miniu koncerną EBSW. Tebesirūpina Poezijos pavasariu Vilniaus ir Kauno savivaldybės, rajonų kultūros žmonės.
Malonu patirti, kad Poezijos pavasariu domisi televizija, radijas, spauda. Žurnalistus kviečiame į spaudos konferenciją gegužės 23 d. 14 val. Mineralinio bus.

[/expand]

 

Vladas Braziūnas. Žinia apie Poezijos pavasario mirtį – kiek perdėta?

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas 1994 05 24

Jubiliejinei – 30-ajai – Poezijos pavasario šventei nekrologo iki Rašytojų sąjungos valdybos posėdžio (V. 12) parašyti nesuskubta, bet gilaus liūdesio kupinas pranešimas apie tikėtiną jos mirtį paskelbtas: nepaisant neblėstančio šventės populiarumo, nepaisant Lietuvos rašytojų sąjungos – Europos rašytojų kongreso (EWC) narės – tarptautinių priedermių, rašytojų kreipimasis į vyriausybę paremti Poezijos pavasarį kaip vieną iš svarbiausių šių metų rašytojų kultūrinių projektų buvo atmestas. Rašytojai, žinoma, kalti ir patys: šventę reikėjo pavadinti Poezijos pavasario šou ar bent balium, sprendėjams pasiųsti ružavus (!) kvietimus į kokį viešbutį ar motelį, o jie sumanė, sakysim, tarptautinę konferenciją „Poetas kasdienybės ir masinės kultūros akivaizdoje“. Štai tau ir akivaizda, akivaizdesnės nebūna.
Tame pat posėdyje užtat svarstytas pasiūlymas Finansų ministerijai, numatant kitų metų biudžeto paramą Rašytojų sąjungai, keisti tos paramos tvarką. Rašytojų sąjunga – visuomeninė organizacija – visai nepageidauja būti tokia, kokia buvo anais laikais, kokią ją piešė Egidijus Aleksandravičius („Literatūra ir menas“, 1994.V.7): laisvų kūrėjų asociacijos įvaizdis „su etatiniais – nežinau, ar tikrai – darbuotojais“. Tikrai, Egidijau, tikrai. Paradoksas ir yra tas, kad pačios sąjungos įstatai tam prieštarauja, bet finansininkams buvo patogiau (ar suprantamiau) biudžetinių išlaidų grafon įrašyti etatinius atlyginimus ir ūkio išlaidas, o ne kokius kultūros projektus. Mecenato sąmonės perteklium mūsų valdžia pasigirti negali.
Taigi būti ar nebūti Poezijos pavasariui gegužės 25-29 dienomis? Dramatiškasis klausimas anaiptol ne retorinis. Šventei, rodos, tiek nedaug tereiktų – kokių 30 tūkstančių litų. Bent per posėdį kol kas tebuvo aiškus vienas rėmėjas: 5000 litų prižadėjo EBSW koncernas. Tiesa, 1000 litų skiria AB firma „Lakštas“, tiek pat LRS leidykla… Žada nuleisti kainą viešbutis. Užsieniečiai, ne tik mielai į atsargius šventės organizatorių kvietimus atsiliepiantys, bet ir patys vienas per kitą sužinoję ir besisiūlantys, turės juk kur nors nakvoti. Beje, tie užsieniečiai, rašto žmonės, ir yra kaip tik tie, kurie kuo nuoširdžiausiai ir įtaigiausiai kuria gražios, civilizuotos
mūsų šalies įvaizdį pasaulyje. Jei jau šito nesuvokiam – ką suvokiam?
Posėdyje vis dėlto aptarta ryžtinga – nepaisant nieko! – šventės eiga (ji „Literatūroj ir mene“ skelbiama atskirai), jos maršrutai. Poezijos pavasaris vyks ir tradicinėse, ir naujesnėse ar net visiškai naujose vietose – kur iš tikrųjų yra kviečiamas ir laukiamas. Daugmaž nujaučiami ir galimi prizininkai bei laureatai, šventės organizatoriai po santūriom šypsenom slepia siurprizus.
Poezijos pavasario kol kas tiek, o margos bei palšos kasdienybės pavasario posėdyje būta per akis. Pagaliau baigta „Nemuno“ žurnalo ir „Vasario“ UAB byla. Baigta ne itin oriai: morališkai (!) teisus žurnalas, neturėdamas iš ko mokėti ieškovui, turi dar kartą paneigti „šmeižtą“.
Giedresnės naujienos. Šveicarai laukia bendradarbiavimo sutarties su jų rašytojų Olteno grupe. Į XIII Europos rašytojų kongresą Norvegijoj V.28-29 išvyks Kornelijus Platelis. Iš Atėnų atėjo informacija apie būsimą „Juodosios jūros bangų“ odisėją: „Odisėjo“ laivu drauge su Juodosios jūros arealo ir pačių graikų, taip pat Baltijos ir Šiaurės šalių rašytojais paplūkaus ir 10 mūsiškių (valdyba laukia kandidatų). Vl.2-5 Gotlande gražioj rašytojų kompanijoj pasibus Zita Mažeikaitė ir Marcelijus Martinaitis. VIII poezijos skaitymai vyks (ir į juos kas nors vyks) Makedonijoj.
Laukia Anykščių poilsio namelio ir Rašytojų klubo remontai, laukia rūpesčiai dėl rašytojų memorialinių vietų ir muziejų, prisimenant artėjančias sukaktis ir be jų (sąjungos pirmininkas Vytautas Martinkus informavo apie Kultūros ir švietimo ministerijos tais klausimais surengtą seminarą Anykščiuose). Gauta pareiškimų, kad yra pretendentų į naujus RS narius Vis dėlto gyvenam.

[/expand]

Poetai, eiliakaliai!

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas 1994 05 24

Laukiame, žinoma, ir klausytojų. Tai vakaras, vienintelis per metus, kai lygiom teisėm savo eilėraščius dešimt minučių skaito išgarsinti laureatai ir bičiuliams težinomi eiliuotojai, pasaulio scenų žvaigždės ir mūsų gatvių bardai, miestas ir kaimas. Visa įmanoma – klasikinė deklamacija, poetinės akcijos, gestų ir vaizdų kalba, rimtumas ir kūrybiški pokštai. Tai vienintelė proga, kai galima skaityti be drovėjimosi ir baimės, – vakaro rengėjai skaitymų nekomentuos. Tą gegužės naktį dera rimtis ir žaismė, atpažinimai ir netikėtumai. Bus naktinių skaitymų prizas, aukcionas, bus parodų ir muzikos, veiks mūsų kavinė, nestigs šviesos ir šešėlių rūmų kieme.
Renkamės gegužės 25 d. 21 val. Rašytojų klube (K. Sirvydo 6, Vilnius).

Panaktinis VALENTINAS SVENTICKAS
Tel. 62 86 43

[/expand]

 

Moksleiviams, rašantiems poeziją

[expand title=”Skaityti”]

Vėl – Poezijos pavasaris. Ir vėl moksleivių skaitymų vakaras Rašytojų klube (K. Sirvydo 6, Vilnius) – gegužės 26 d. 16 val. Visi esate laukiami: jau žinomi ir dar ne, pagirtieji ir apviltieji, tradicionalistai ir pokštininkai, abiturientai ir pradinukai. Viliamės, kad atkeliaus moksleivių literatų konkursų prizininkai, kad švietimo skyriai ir mokyklos jų išvykas parems.
Dešimtį minučių skaitysim salėj, kur yra skambėję mūsų literatūros patriarchų ir garbių pasaulio rašytojų balsai. Galite ateiti, ir viskas, galite pasidrąsinti ir pasitikrinti, paskambinę telefonu 62 96 27 Janinai Rutkauskienei.
Mieli vyresnieji rašytojai, skaitytojai, mokytojai, tėvai! Kuo nuoširdžiausiai kviečiam ir Jus ateiti susitikti su mūsų poezijos viltimis, prašome pavedėti droviuosius. Norėtume, kad kartu skambėtų ir žinomų poetų posmai. Vakarą ves Valdas Kukulas.

Poezijos pavasario rengėjai

[/expand]

 

Vladas Braziūnas. Kokios spalvos mūsų žirgas?

[expand title=”Skaityti”]

Literatūra ir menas, 1994 06 04

Ne tik „svetimam“ Valdui Gedgaudui ar Poezijos pavasario išvykų debiutantui Rimvydui Stankevičiui, bet ir šaudytam poezijos žvirbliui (man) bei kur kas stambesniems paukšteliams (Antanui Drilingai, Petrui Keidošiui, Jonui Mačiukevičiui), kurie tik „Latvija“ purpėm palatvijin – į Pasvalio ir Pakruojo lygumas drauge su viešnia nebuvėle Eeva Park bei svečiu, bet baigiančiu visai supetrėti Pėteru Brūveriu, – visiems mums buvo nuostabu, jog ir šiais laikais bent porą dienų galima dar ir kaip pramisti iš poezijos. Ką ten pramisti! Berods Antanas Drilinga užstalėj prisiminė nepamainomą išmintį, kaip reikią elgtis su čionykščiu alum. Ta didi išmintis galės itin praversti visiems, kuriems tik pirmąkart tąjį tikrą alų ragauti kada dar teks (kad ir RS „Suokalbio“ kavinėj, penktadienį beskaitant šeštadienio „Literatūrą ir meną“), – tad ją būtinai ir skelbiu. Ji nepaprastai paprasta. Geri ir prorečiais pabandai stotis. Jei pavyksta, gali gerti dar. Jei kojos nebekelia – eik namo!
Saločiuose ir Daujėnuos buvom dar ir moksleivių bei mokytojų šventės – paskutiniojo skambučio, Triuškonyse, Juozo Šliavo Žeimely, Onos Bluzmienės Linkuvoj, taip pat pačiuose Pasvaly ir Pakruojy – poezijos akivaizdoj. Ne vien poezijos skaitymų ir klausymų. Antai Eevos būsimo eilėraščio vaizdinys. Pirmąją – Pasvalio – dieną lijo. Eeva matė žalią žolę ir joje lietuvišką žirgą, kuris per lietų rodėsi juodas. O kokia tikroji lietuvių žirgo spalva?
Kokia?.. Žvalgydamiesi, kalbėdamiesi su žmonėmis, taip pat ir abiejų rajonų valdžios, regėjom, jutom ir kasdienybę, kuri šiame ramiam krašte nėra tokia jau bjauri. Kartais ji ne tik pakenčiama, bet ir visai padori. Bent jau sutiktų žmonių, aplankytų vietų nė vienas negalėtumėm kaip nors negražiai apšnekėti. Šiek tiek mums visiems besibėdojant per susitikimą su Pasvalio vadovais, Eeva netikėtai pareiškė, jog Estijoj dabar – poezijos atgimimas: leidyklos jau išgali knygų išleisti, skaitytojai – jas įpirkti. Vėliau dar ji mane perspėjo, jog jeigu kur rašydamas minėsiu Estijos reikalus, nesiremčiau savo pernykščiu pokalbiu su tada irgi Poezijos pavasario svečiu Matsu Traatu: ne, žinoma, garbusis rašytojas nieko nemelavo, bet jis, matyt, kalbėjo liūdnokai, o per metus jau daug kas pakitę. Pasirodo, veržli Estijos ekonominė kasdienybė ir literatūrai – į gera. Gan rami, gan stabili Pasvalio, Pakruojo rajonų ekonominė kasdienybė, kai neskubėta be atodairos nieko ardyti, kol neįmanoma toje vietoj sukurti ko nauja, – tokia kasdienybė nėra visiškai pragaištinga ir tų kraštų kultūrai. Pastarieji metai, žinoma, vardijami sunkmečiu, bet antai kaip tik jame atidarytas J.Šliavo muziejus Žeimelyje, į naujas patalpas perkelta Pakruojo vaikų muzikos mokykla. Neįtikėtina, bet šiemet čia numatyta pradėti ir kultūros namų kapitalinį remontą…
Ak, mielieji tų kraštų žmonės! Galybė visai neprastų minčių kvirba galvoj po susirikimų, pasikalbėjimų su Jumis. Tikiuosi, jos neprašaps, juoba kad ir diktofono kasetė pilna. O šiuokart tenka sakyti ačiū už viską ir baigti, kaip tekdavo baigti ne vieną malonų pasibuvimą, – Daujėnuose, Pasvalyje mums gražiai talkinusios Olitos Dautartaitės dvieiliuku:
Norėčiau gyventi be galo,
bet tenka gyvent su galu

[/expand]

 

Jonas Strielkūnas. Jaunatviška poezija šaltame Kaune

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1994 06 04

Iš Vilniaus atvykusių poetų būrį Kauno prieigose sutiko ne tik tradiciškai šiltos kolegų šypsenos, ne tik duona, sūris ir alus, bet ir visai ne pavasariškai šaltas lietus. O kadangi poetai buvo apsirengę gana lengvabūdiškai, vasariškai, tai ne nuostabu, kad net po poros parų svečias iš Olandijos amerikietis W. Levy skundėsi peršalęs Kauno pabariuose ir pamariuose. Poezijos pavasaris Kaune kaip ir kasmet prasidėjo, skambant Karo muziejaus varpams, tik jau ne prie S. Nėries kapo. Beje, renginių metu buvo deramai paminėtos ir S. Nėries, ir J. Aisčio 90-osios gimimo metinės. Juk vis dėlto šių poetų pėdos liko ne vien smėlyje, ne vien Kaune, bet ir visoje Lietuvoje.
Tradicinės poezijos popietės vyko Maironio literatūros muziejuje, Dailininkų sąjungos Kauno skyriuje, J. Gruodžio konservatorijoje bei klinikose. Nuolat kartoju žodį „tradicinis“, nes vargu ar ir galima ką nors ypatinga sumanyti kasmetinėje kauniečių poezijos šventėje. Netradicinis – pats jauniausias Poezijos pavasario laureatas – buvo tik Aidas Marčėnas, kuriam ankstyvas, bet pelnytas šlovės vainikas Palemone atiteko už praeitais metais rašytojų sąjungos leidyklos išleistą poezijos rinkinį „Dulkės“. „Kauno dienos“ redakcijos įsteigtą naują premiją už gražiausią meilės eilėraštį gavo kaunietė poetė Dalia Čepauskaitė, o „Nemuno“ žurnalo vyriausiasis redaktorius Algimantas Mikuta apdovanojo talentingiausią šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho debiutantę Vytautę Kuzmickaitę. Taigi, nepaisant šalto oro, skambėjo jaunatviška poezija, nors jubiliejinėje – trisdešimtojoje šventėje turėjo progą pasireikšti ir pirmojo Poezijos pavasario dalyvis Algimantas Baltakis, ir žilagalviai Kazys Bradūnas bei ką tik grįžęs iš JAV j tėvynę Balys Gaidžiūnas, ir daugelis kitų solidžių ir ne tokių solidžių poetų bei aktorių, kauniečių, vilniečių ir atvykusių iš tolimesnių kraštų, kuriems Kaunas, reikia tikėtis, primins ne tik šaltą dieną.

[/expand]

 

Dainius Dirgėla. Už sienos, Lietuvoje

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1994 06 04

Gegužės 22-25 dienomis, kai trisdešimtasis Poezijos pavasaris Lietuvoje žengė dar tik pirmuosius žingsnius, poetė Daina Pranckietytė, poetas Vytautas Rudokas, aktorius Laimonas Noreika ir šių eilučių autorius (įtrauktas į grupę paskutinę akimirką vietoj poeto M.Karčiausko, mat jo pase nebuvo spaudo, leidžiančio išvykti į užsienį) viešėjo pas Lenkijos lietuvius Punske, Seinuose, Suvalkuose ir kitose mažesnėse lietuvių salelėse.
Rašytojų sąjungos apdalinti žaliais doleriais, susėdome į RS „Mercedes Benz“ autobusiuką ir iškeliavome vakarų kryptimi, į Europą, į Lenkiją. Keturiese autobusiuke, kuriame telpa aštuoni žmonės, sėdėjome erdviai ir jautėmės patogiai, balsiai prisimindami savo bičiulius plunksnos brolius ir seseris, kurie puikiai būtų tilpę šalia mūsų ir kiekybe bei kokybe sustiprinę poetinio desanto grupę. Bet turbūt toks buvo slaptas organizatorių sumanymas, tad supratome, kad mūsų užduotis yra parodyti lietuviams anapus sienos poezijos vakarų kokybę. Tą mūsų grupelė ir darė visas tris dienas.
Turėdami specialų raštą, leidžiantį be eilės kirsti padavimais ir legendomis apipintą Lietuvos – Lenkijos sieną Lazdijuose, iki jos buvome palydėti policijos automobilio su mirksinčiais mėlynais švyturėliais. Sieną pavyko įveikti per valandą, tad poetė Daina ir šių eilučių autorius (Dainius) vos suspėjo išgerti po puodelį kavos bare „Pasienio rūkas“. Likimas mums buvo palankus, ir nereikėjo klaidžioti po tą „rūką“ ar išnykti jame ilgesniam laikui. Už sienos prasidėjo simboliškai siauras kelias tolyn į Europą (Varšuva – 305 km etc), bet mes pasukome kiek į šalį ir atsidūrėme… vėl Lietuvoje. Ypač tai pajutome išlipę Punske, kur praeiviai dzūkuodami šneka lietuviškai, kur akį traukia iškabos „Kavinė Rūta“, „Sodas“, „Turgus“, „Dešra“, o kapinėse ant paminklų beveik vien lietuviškos pavardės. Lietuva, tikra Lietuva, tik žmonės turtingiau gyvena. Į pirmąjį vakarą, skirtą Motinos dienai (Lenkijoje ši šventė švenčiama gegužės 26 d), visi sulėkė savais automobiliais, kaip kokioj amerikoj. Su punskiečiais atsisveikinti atvažiavo ir Lietuvos ambasadorius Lenkijoje D. Junevičius, baigęs savo veiklą šioje šalyje. Gražų koncertą surengė folklorinis ansamblis „Jotva“, parodęs naują programą.
O kitą dieną prasidėjo susitikimų su Lenkijos lietuviais poetinis maratonas: aplankėme Navininkų, Krasnavo, Pristavonių, Krasnagrūdos aštuonmetes mokyklas, kuriose bendravome su mažaisiais klausytojais. Punsko valsčiaus svetainėje įvyko bendras mūsų ir vietinių poetų vakaras. Suvalkų lietuvių klube eilėraščiai buvo skaitomi tiesiog sėdint prie stalo, šeimyniškai, ir poezija čia jautėsi gal net geriau nei didesnėse salėse, kai su publika tenka bendrauti lyg iš prezidiumo. Poezijos popietė buvo surengta ir Punsko Kovo 11-osios gimnazijoje, kurioje susirinko turbūt pati imliausia publika – gimnazistai. Klausytojus itin patraukdavo aktorius L.Noreika, išmaišęs visą pasaulį, kur tik yra lietuvių, ir dabar po visų amerikų, kanadų, australijų, Vokietijų pagaliau susitikęs, pasak jo, su tautiečiais, nuo senų senovės šioje žemėje gyvenančiais. Punsko-Seinų-Su-valkų trikampyje gyvenantys lietuviai turi tokią pat lietuvišką jaunąją kartą, dainuojančią ir šokančią ansambliuose „Jotva“, „Šešupė“, „Kanapinis“, dėl to su jais ir bendrauti linksmiau nei su išeiviais. L.Noreika skaitė ištraukas iš S.Daukanto veikalų, kai kuriems padėjo iš naujo atrasti S.Nėries lyriką.
Mes taip pat aplankėme Seinus, poeto ir vyskupo A.Baranausko kapą Seinų bažnyčioje, poeto A.Žukausko gimtąją sodybą ir seną pušį Bubeliuose, lietuvių kultūros muziejų Punske, kuriame šeimininkauja J.Vaina, lietuvišką „Aušros“ leidyklą, spaustuvę ir žurnalo redakciją bei jų vadovą poetą S.Birgelį. Teko tris kilometrus žingsniuoti pėsčiomis į Punską, grožintis gražiomis apylinkėmis, nes mūsų „Mercedes Benz“ autobusiukas užspringo nuo „švaraus“ dyzelinio Mažeikių „Naftos“ kuro – nepadėjo nei vokiška kokybė, nei mersedesiška žvaigždė. Toks „mersedesbenski šou“ kelionės metu mus ištiko net kelis kartus. Bet kelionėje visada turi būti nuotykių, toks yra kelionės žanras…
Žiūrint turistinėmis svečio akimis, Punsko-Seinų-Suvalkų trikampyje lietuviai gyvena taikiau nei Didžiojoje Lietuvoje Pavyzdžiui, tėvynėje dabar tikrai niekur nerasi Kovo 11-osios vardu pavadintos gimnazijos, stovinčios A.Sniečkaus gatvėje. O Punske rasi. Tiesa, Didžioji Lietuva, pasak punskiečių, dažnai pamiršta savo tautiečius užsieniuose. Punskiečiai skaito savaitės senumo lietuviškus dienraščius, nors autobusas iš Lazdijų j Punską atvyksta kasdien. Ir šviežia Lietuvos-Lenkijos sutartimi jie per daug nesidžiaugia. Tokios tad tokelės.
O už rūpinimąsi mumis norisi padėkoti Punsko lietuvių namų direktorei J.Kardauskienei.
Grįždami namo, į tėvynę, sieną pervažiavome greitai ir „Pasienio rūko“ paslaugomis naudotis nereikėjo. Pakeliui sustojome Lazdijuose ir surengėme „poezijos pavasariuką“ miesto bibliotekoje. Atvažiavę į Vilnių, pataikėme tiesiai į „Eilėraščių per naktį“ pradžią, kur mūsų šauni grupelė buvo priversta iširti.

Mūza, pašlovink tris vyrus ir moterį vieną,
baisią sieną dukart kirtusius drąsiai!

[/expand]

 

Paulina Žemgulytė. Po Suvalkijos dangumi

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1994 06 04

Penktadienio ryto nebyliai apsiniaukęs dangus nežadėjo atsivėrimo, kai išvažiuojantys poetai grupelėmis rinkosi prie Rašytojų sąjungos. Penkiese (Marytė Kontrimaitė, Aleksandras Sokolovskis, Sigitas Geda, Jonas Liniauskas ir šių eilučių autorė) susėdome į baltą (ne mėlyną, lyg iš S.Gedos vaikiško eilėraščio) autobusiuką ir, pakaunėj priėmę tris puikias moteris – aktorę Virginiją Kochanskytę, dainininkę Ritą Preikšaitę ir pianistę Vilmą Dydaitę – pasukome Vilkaviškio link. Šioj žemėj lankiausi antrąkart. Ir pajutau, kad poezijos ugnis čia ne tik negesta, bet įsidega vis skaisčiau. O lijo, lijo, lijo…
Lyg visų laikų negandas norėdamas nuplauti skalbė lietus Suvalkijos žemę. Gal todėl Kiršuose susirinko nedaug žmonių. Čia Sigitui Gedai buvo įteikta šiemetinė vilkaviškiečių įsteigta Salomėjos Nėries premija, skiriama nuo 1972 metų ir didžiulis šakotis, kurį nepaisydamas lietaus ištvermingai per visą ceremoniją laikė ūgiu iš visų išsiskiriantis Jonas Liniauskas. (Ne veltui, matyt, šį įspūdingą žemaitį suvalkiečiai buvo benorį prisiskirti savo genčiai.) Paskaitėme eilių, prisiminėme garsiąją mūsų lakštingalą, gėrėme pieną iš Salomėjos Nėries marčios rankų…
O Kybartuose, netoli mūsų valstybės sienos, pajunti plevenant Prūsijos dvasią. Šmėsteli senovinių tamsraudonių plytų namai, poezijos popietėn žmonės sueina nevėluodami, o kultūros namų erdvė stebina akustika. Čia ne tik puikiai skamba sodrus Ritos balsas, bet ir mūsų, poetų, apytyliai kalbėjimai girdisi aiškiai.
Įspūdingiausias susitikimas įvyko Vilkaviškio Šventojo Kryžiaus bažnyčioje. Turbūt kiekvienas, atsirinkdami skaityti eilėraščius, pagalvojome – ar tai tikrai tie žodžiai, kuriuos tinka ištarti šioje vietoje. Neatsitiktinai, matyt, kultūros ir švietimo viceministras Vytautas Balčiūnas, kurį sutikome šventoriuje, bažnyčioje pasakė: jaučiu tvyrant nebylų klausimą – ar galima skaityti poeziją maldos namuose? Ir pats tauriais, šiltais žodžiais atsakė teigiamai. Jo mintis trumpame pamoksle patvirtino bažnyčios klebonas Vytautas Gustaitis: poezija ir malda yra žodžiai, tariami iš širdies, todėl jiems dera būti šalia.
Kai išėjome iš bažnyčios, švietė saulė. Tarytum pats dangus pritarė mūsų buvimui, darbams ir mintims, tarytum poezija būtų buvusi trumpam parėjusi j tikruosius savo namus.
Vėlų vakarą, palydėti svetingų ir nuoširdžių vilkaviškiečių, grįžome namo. Mūsų baltas autobusiukas pasuko į šiaurės rytus, o iš dešinės į mus žvelgė neįtikimai didelė, kaip ir visa ši diena, Pilnatis.

[/expand]

 

Jurgis Kunčinas. PP 94 Ežerijoje

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1994 06 04

Kai gegužės 27-osios rytą nuo Rašytojų sąjungos rūmų pajudėjo autobusai ir autobusėliai su poetais, aktoriais, svečiais ir jų palyda, mūsų balta „Latvija“ nuriedėjo į šiaurryčius. Iš pradžių ignaliniečiai, vėliau ir uteniškiai laukė ir sulaukė poetų Juditos Vaičiūnaitės, Meilės Kudarauskaitės, jau antrąkart šioje šventėje viešinčio zalcburgiečio Otmaro Peterio Ziero, Antano A. Jonyno, Rimgaudo Graibaus, „svetimojo“ Dainiaus Dirgėlos ir šių eilučių autoriaus, kuriam teko garbė skaityti svečio eiles lietuviškai, kalbėtis su juo prieš Baltijos TV kameras, o ir paskaityti almanache operatyviai išspausdintas parodijas savo kolegoms. Gaila, kad negalėjo atvykti Lotharas Balzeris iš Marburgo prie Lano – lėšų poezijai, matyt, niekur ne per daug… Drauge važiavo aktorė Undinė Nasvytytė, be kitų poetų, skaičiusi skaudžius anksti mirusio savo sūnaus Arvydo Ambraso eilėraščius.
Ignalina, Palūšė, Vidiškės, Visaginas, Didžiasalis – visur čia tądien, nepaisant šilto, bet kiaurai merkiančio lietaus, skambėjo posmai, muzika. Į „pagrindinį“ pavasario vakarą susirinkome Ignalinos kultūros namuose – atėjo keli šimtai tikrųjų poezijos gerbėjų. Vakaronę Palūšėje labai pagyvino ignaliniečių jaunimas – drauge ėjome ratelius, šokome ir dainavome. Apsilankėme ir vieno lito banknote pavaizduotoje Palūšės bažnytėlėje – trims senutėms Marijos litaniją giedoti padėjo ir Meilė Kudarauskaitė. Palūšę radome netuščią – čia kaip tik vyko mokslinė konferencija pirmojo mūsų Nacionalinio parko dvidešimtmečio proga.
Per pušynus, ežerynus, kelią rodant prie mūsų jau Ignalinoje prisidėjusiam uteniškiui poetui Petrui Panavui, kitąryt atidūzgėme į Uteną, švietė saulė, dangum be vizų slinko šviesesni ir tamsėlesni kamuoliniai debesys, o mūsų posmai tądien buvo išgirsti Antano Miškinio sodyboje, Tauragnuose, pievutėje, prie mokyklos, netolimuose Užpaliuose. Ten vykusi poetų grupelė Vyžuonose aplankė ir Broniaus Radzevičiaus bei Antano Masionio kapus… Paskutinis akordas nuaidėjo Utenoje, prie miesto bibliotekos. Poezijos prizą – specialiai sukurtą keraminę vazą su paukščiuku viršuje – šįkart gavo „savas“ Petras Panavas. Uteniškiai nustebino poetinės produkcijos gausa – kad ir kuklias, bet įdomaus turinio knygeles čia išleidęs ne tik „lyderis“ P.Panavas, bet ir dailininkas K. Klemo (- Klemensas Kupriūnas), Vytautas Kaziela, Arvydas Jurkaitis. Esama net antologijų! Jos, tiesa, irgi ne plytos storumo, tačiau įdomiai sumanytos. Tai – „Iki pirmųjų gaidžių, arba Provincijos poezija1“ ir „Po Aukštaitijos pilnatim“. Pirmojoje – įvairių miestų „provincialai“ iš visos Šiaurės Lietuvos, o antroji – vien uteniškių ir iš Utenos kilusių autorių kūryba. Greta Nykos-Niliūno, T. Tilvyčio, J. Šiožinio randi ir K. Rastenio, K. Navako, J. Jakšto, P. Raščiaus, M. Stundžios eilių – visi jie šio krašto vaikai. Šiltai visur buvome sutikti, gardžiai pavaišinti, gražiai palydėti, kaip ir visuomet Aukštaičių žemėje. Visur vėl buvome kviečiami atvykti patys ar atsiųsti kitus, nes Poezijos pavasaris, pasak šeimininkų, Ignalinoje viešėjo pirmąsyk, o Utena jo laukė ištisus vienuolika metų. Pažadėjom daryti, ką galim. Įsitikinom, kad poezija šiame krašte dar nedevalvuota, kad ir čia nestinga gabių kūrėjų. Iki!

[/expand]

 

Vytautas Rubavičius. Kelionė į Širvintas

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1994 06 04

Kelionė į Širvintas prasidėjo akibrokštu: užsakytas autobusėlis, kiek parymojęs prie RS durų, staiga išnyko. Ir kaip tik tuo metu, kai reikėjo išvažiuoti. Svečiai nesuprato, kaip tokie dalykai gali atsitikti. Teko aiškinti, jog čia – Lietuva. „Bet tas vairuotojas juk neteks darbo“, – klausė jie. O mums, vietiniams, atrodė, jog šito tai jau tikrai nebus. Padėjo rašytojų draugai.
Musninkų vidurinėje mokykloje atsiradome kelias valandas pavėlavę, tačiau mokiniai ir mokytojai dar laukė. Pasirodo, jie gerai supranta, kur ir kaip visi gyvename. Mokytojai moko vaikus nebegaudami atlyginimų, nežinodami, ar išmokės jiems pinigus už atostogas. Vienas jų pasakojo, kaip neseniai vežę vaikus Vilniaus pažiūrėti. Vaikai labai norėję ir prie Seimo rūmų pavaikštinėti. Ten netikėtai išvydę daug gražių užsienietiškų mašinų. Paklausę, kieno čia tiek mašinų. Kai jiems pasakė, jog tai tautos išrinktųjų turtas, vaikai supratę, kodėl jų mokytojai taip varganai gyvena: juk tokių išrinktų ir save išrinkusių Lietuvoje daugybė.
Gražiai pasėdėjome mokyklos kieme. Pirmą kartą jame skambėjo tiek svetimų kalbų. Be O. Baliukonytės, E. Ališankos, eiles skaitė danė Pia Moler Nielsen, Amsterdame gyvenantis amerikietis Williamas Levy, slovėnas Urošas Zupanas. O aktorius Juozas Šalkauskas paskaitė lietuvių klasikų posmų. Didelį įspūdį svečiams padarė Kernavės piliakalniai, nuo jų atsiveriantis peizažo grožis. O ir vėjas tuo laiku nuginė lietaus debesis, saulės spinduliai prakalbino upę ir tolių žalumą.
Apsilankėme klebonijoje įkurtame senovės muziejuje, Kernavės archeologijos muziejuje, kur gražiai atskleista daugelio tūkstančių metų gyvenvietės istorija. O apie dabarties gyvenimą, problemas ir perspektyvas su humoru kalbėjo grupę lydėjęs širvintiškis žurnalistas Stepas Liktaravičius. Didelis vakaras laukė Širvintų kultūros rūmuose. Šeimininkai buvo paruošę įspūdingą programą: dainavo ne tik vaikučiai, bet ir vadovaujančių tetų bei dėdžių vokalinis ketvertukas, puikiai atlikęs rimtosios muzikos kūrinių. Grįžtant daug teko pasakoti svečiams apie lietuvių poezijos tradiciją, literatūros reikšmę vakar ir šiandien. Gera buvo keliaut, ypač kad prie vairo sėdėjo paslaugus ir geros nuotaikos Juozas Bendžius, padėjęs išgelbėti šventę.

[/expand]

 

Alvydas Šlepikas. Rašinėlis,
parašytas prisiminus moksleiviškas dienas, kuriame pasakojama apie šv. Poezijos pavasario piligrimų keliones beigi nuotykius Anykščiuose ir Ukmergėj

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1994 06 04

Vieną kartą per metus poetas pasijunta žmogumi: jis yra vežiojamas valdiškais automobiliais, puošiamas vainikais, valgydinamas keptais karveliais, girdomas žaliu vynu. Poezijos pavasaris baigiasi, ir lieka tik nuotraukos, nuotaikos ir skaudančios galvos.
Šių eilučių autoriui teko garbė kartu su kitais poezijos piligrimais dalyvauti kelionėje po Anykščių ir Ukmergės rajonus. Anykščiuose dangus nepašykštėjo lietaus – numatytas susitikimas su miestelio visuomene įvyko ne prie A.Baranausko paminklo, bet prie to paties klasiko biusto bažnyčioje. Paaiškėjo, kad tarp poetų yra dvasininkas. Ponas pastorius Alfredas Franckaitis pasakė pamokslą, vietos giesmininkai sudainavo „Anykščių šilelio“ pradžią ir „Dainų dainelę“. Jonas iš Suomijos (Hannu Kankaanpaa), nors suprato tik vieną žodį, bet pasakė: „gražu“. Turbūt tai buvo tiesa.
Labiausiai įsimintinas čia buvo poezijos vakaras koplyčioje. Skaitė Rimantas Vanagas, Gediminas Astrauskas, Hannu Kankaanpaa, Valdemaras Kukulas, Vytautas Rudokas, Benediktas Januševičius ir kiti. Buvo ganėtinai linksma: satyrikas Gediminas skaitė meilės eilėraščius, Benediktas lankstė ir mėtė popierinius lėktuvėlius, Valdemaras imitavo garvežį, na, o Vytautas visa tai ironiškai komentavo. Visi kiti buvo tradiciški ir rimti.
Anykščius palikome vis dar jausdami „Ironijos“ vyno skonį burnoje.
Ukmergės miesto valdžia pasirodė esanti apdairi ir gerai organizuota: skambutis į pono Dievo orų ministeriją, ir Saulės fejerverkai plūstelėjo ant poetų galvų. Teko atsiriboti nuo realybės tamsiais akulioriais (žodžio autorystė – Kazio Binkio). Ukmergėje suradome nemažai šventų vietų: Cedrono upelį, Veprių kalvarijas ir t.t. Kai kas (Benediktas J.), nesušlapęs kojinių, perplaukė šventąją Cedrono upę, kai kam (Alfredui F., Hannu K., Rimantui V, Valdemarui K., Vytautui R. etc.) pamaldžiai stebint šį nuostabų aktą.
Apkeliavę (automobiliais) Veprių kalvarijas, prisivalgę kiškio kopūstų (pagrindinis kiškis buvo Benas), nufotografavę du kunigus (Alfredą Franckaitį ir vietinį kleboną), ramūs ir susikaupę aplankėme Veprių kraštotyros muziejų, susitikome su vietiniais Ukmergės literatais.
Kelionę vainikavo poetinė popietė Ukmergės parke po atviru dangumi. Linkdami nuo gėlių ir publikos dėmesio, atsiskaitę skaitytojams už savo egzistenciją, poezijos piligrimai susėdo Ukmergės restorane, turiningai kalbėjosi, pokštavo, kovojo su konjaku ir t.t., dėkojo vieni kitiems ir rajono žmonėms.
Kelionė buvo sėkminga ir graži. Aukų nebuvo, policijai darbo nepadaugėjo.
Ir aš ten buvau, alų midų gėriau…

RS. Pirmojo sakinio pirmosios dalies autorystė priklauso Danutei Zovienei.

[/expand]

 

Gasparas Aleksa. Grįšime…

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1994 06 04

Gera čia gyvent ir mirti!
Gera vargt čia, Lietuvoj!..
Jonas Aistis

Kad mane – taip sutiktų tėvynė!
Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuosi.
Salomėja Nėris

Trakų žemėje ir danguje gegužės 28 dieną grūmėsi lietus su saule, žmonių širdis pavergė trapūs Aljendro Duque Amusco ispaniški posmai, baugino, nelyginant iš šuns odos būgno sklindąs, Algirdo Verbos balsas, žavėjo lietuviškai ir gruziniškai Meri Salvašvili skaitomos lietuvių poetų eilės, užbūrė prancūzės Nicole Laurent-Catrice verlibras, kurį į lietuvių kalbą išvertė profesorė iš JAV Birutė Ciplijauskaitė. Mūsų grupės vairininkas poetas Vincas Giedra nuolat žvalgėsi į tamsius elektrėniškių debesis, o šių eilučių autorius prieš lietų už dyką dalino poezijos knygas. Autobusėlyje šalia mūsų nuolat sėdėjo visų gerbiamas aktorius Laimonas Noreika.
Vievio vidurinės mokyklos salėje (direktorius – R.Malikėnas, mokytojai – V. ir R. Malaiškai, L.Ginelevičienė ir kt.) klausytojai vos tilpo, jų dainų ir plojimų paviliotas ispanas A. Duque Amusco svajojo vėl sugrįžti Lietuvon.
Trakų centrinėje bibliotekoje (direktorė A.Pilienė) visą valandą vėluojančių svečių laukė pilna salė jaunų ir pagyvenusių skaitytojų. Poeto V. Giedros balsas taip netikėtai virptelėjo, skaitant motinai skirtas eiles, o Laimonui Noreikai iššaukus Salomėjos Nėries dvasią (iš naujausio rinkinio „Prie didelio kelio“), Algirdas Verba nuleido daug mačiusias akis, bijodamas tuoj pravirksiančių moteriškių. Galvės ežere nusiprausę, vydami šalin pykčio demonus, džiaugėmės Salomėjos sugrįžimu.
Atvykus į Elektrėnų I vidurinės mokyklos istorinį kiemelį, lietus, sąžiningai palaistęs žolę, rūtų vainikėlius ant mergaičių galvų, pasitraukė. Žvelgėme į susimąsčiusio Jono Aisčio portretą, pakabintą ant baltos raštuotos drobulės, į kanklininkes, sutūpusias prie giedančio fontanėlio, į keturių chorų rimtus dainininkus, į visad jauną darbštuolį, Literatūros muziejaus vadovą V. Mizerą ir jaudinomės. Kokie mes menkučiai šalia jų meilės didžiajam lietuviui Jonui Aisčiui (1904-1973), po ilgų metų pirmą kartą sugrįžusiam žemėn, kuria bėgiojo basutėlis. Nė vienu žodžiu nebuvo užsiminta apie buvusiųjų norą išbraukti poetą iš mokytojų ir mokinių širdžių (kas nežino: „Augo sode serbenta / Ašarinėm kekėm. / Buvo meilė taip šventa – / Niekam nepasakėm…“). Pro uosį, ąžuolą, eglę, berželį ir drebulėlę įplaukė skaistaveidės mergaitės, laikydamos plačią lino juostą, kur parašyta: „Grįžtu atgal.“ Jos ištiesė drobę ant rasotos žolės, ir nužengė iš mūsų minčių Jonas Aistis. Jeigu ten buvote ir neregėjote, meskit eiliakalystę.
Keistų hipnotizuojančių akių Ipolitas Užkurnys atidengė savo meistriškai išdrožtą poeto skulptūrą, nuo bareljefų (jų čia jau penkiolika) sienos nukritus drobulei, išvydome skulptorės Dalios Palukaitienės sukurtą Jono Aisčio atvaizdą.
Po vyrų choro įspūdingų dainų Poezijos Paukštę lesinome įvairiakalbiais eilėraščiais, nuoširdžiais klausytojų atodūsiais ir pasipiktinimais, grūdinome užnuodytais grūdais, tikėdami, jog čia dar grįšime ir džiaugsimės Literatūros muziejumi, naujai įkurtu egzodo literatūros skyriumi (vargšai Vilniaus mokyklų mokiniai, kamuojami nuolat besikeičiančių lietuvių kalbos mokytojų apšnerkštose klasėse). Žavėsimės V.Mizero beletristikos knyga, gimstančiu romanu ir elektrėniškių nuoširdumu. Grįšime…

[/expand]

 

Kazys Jonušas. Šviesos ir šešėlių „suokalbis“

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1994 06 04

Trečiadienis (gegužės 25 d.). Nudrengtoje žodeliautojų scenoje retkarčiais šmėkšteli dar neregėti propliopitekai, panūdę įveikti Parnaso retoriką. Plokštelė sukasi. Vakaronė „Eilėraščiai per naktį“ pradedama J.Aisčio įrašu:

Ak, taip kas vakaras vis saulė leisis
Plonyčiais spinduliais…
Atleisk, nes jei ir tu man neatleisi.
Tai kas gi man atleis ?

Švelnus poeto balsas ūmai nutyla. Patefonas pateikia naują įžangos variantą… Rašytojų klubo salė sausakimša, ant palangių – po keletą žydinčių panelių, vazonų ir ponaičių, tarpduryje grūstis.
Akcijos mediumas – panaktinis V.Sventickas – kviečia prie mikrofono tuos, kuriems neleidžia miegot ars poetica virusas. Ir jokių barjerų, išskyrus minią nepripažintų nakvišų. Klausomės eilių su A. Šlepiku susėdę ant klubo spintos. Svečiai iš užsienio kalba angliškai, deklamuoja danų ir suomių kalbomis. Aš nesuprantu, tyliai sakau, išeidamas į kiemą. „Dabar Lietuvoje ir nereikia nieko suprasti!“ – atsako man nežinia kuo pasipiktinęs karalius iš „Kranto“ laidos. Aplinkui pluša reporteriai: A. A. Jonynas su Baltijos TV operatoriumi ir režisiere prie bufeto kalbina praeitų metų Poezijos pavasario laureatą A. Verbą. Kavinėje, nerasdamas laisvos kėdės, sutrikęs stoviniuoja J. Strielkūnas, – jau, sako, davęs tris interviu. G. Patackas, ginekomaniškais jaustukais pasveikinęs šįbeitą gurkšnojančias merginas, veržiasi prie mikrofono. Jo ką tik gimusi dedikacija „Debiliada“ ne tik A. A. Jonynui, klausytojams, bet ir pačiam autoriui šiek tiek netikėta. Kieme, tyliai sau akompanuodamas gitara, B. Grebenščikovo balsu dainuoja nepažįstamas bardas. Apsvaigusieji šoka, ištuštėjusius jų bokalus surenka „Suokalbio“ (RS kavinės) padavėja Jūratė. Prie garažo durų stoviniuoja „svetimi“: K. Dirgėla, ką tik sugrįžęs iš Seinų, bėdoja, kad nespėjo persirengti, o V. Gedgaudas savo poetinę laikyseną grindžia nebaigtu diplominiu. Gurkšnojamas alus. Tuo metu salėje vis dar skaitomos, o kavinėje rašomos eilės, ir aš pasigendu ryšio. Ne dvasinio. Kiemas, kavinė, salė, klubo priemenė – kas sau. Po vidurnakčio suprantu, kad šitaip net įdomiau. Vieną, kitą jau ištiko asemija, yra miegančių ir medituojančių. Tarp atspariųjų – S. Geda, K. Navakas, D. Pranckietytė, V. Daunys, H. M. Majevskis… Literatūrojoginę diskusiją kas nors priėjęs nutraukia dinaminiais iktais. P. Brūveris mėgina įrodyti, kad priebalsių br samplaika pavardėje – genialumo ženklas: J. Brodskis, P. Brūveris, V. Braziūnas, Prezidentas… O E. Ališanka? Jis irgi. Tik minėtieji priebalsiai iš Eugenijaus pavardės bus kitados nubyrėję.
Ketvirtadienis (gegužės 26 d.). Trečią valandą naktibaldos pamažu ima skirstytis. Baigiasi pokštai, šokiai ir aukcionai, eilutė norinčių poetiškai išsilieti jau gerokai trumpesnė. Štai panaktinis skelbia renginio nugalėtojus. „Eilėraščių per naktį“ laureatu pripažintas Poezijos pavasario debiutantas A. Ališauskas. Jam iškilmingai įteikiamas poeto E. Kelmicko prizas. Atidžiausiu klausytoju, jam pačiam pasisiūlius, tampa vilnietis (?) E. Braškus. Jis apdovanojamas prozininko J. Apučio ventiliatoriumi. Rašytojų sąjungos sekretorius baigia naktinę pamainą, nors tai – tik šventės įžanga.

P.S. Keletą A.Ališausko eilėraščių „Literatūroje ir mene“ jau esame skelbę. Vis dėlto norėtųsi pasiūlyti skaitytojams dar vieną. Spręskite patys.

ARNAS ALIŠAUSKAS
Nepastojusios moters rauda motinystei pažadinti

Padėk sūneli žilą savo galvą
Ant dangiškosios dievo geležies
Ir kirvis tau sutvers raudoną spalvą
Kuria anksčiau nei užgimti grožies

Avytės sidabriniai gyvulėliai
Sapnuok sūneli kaip gražiai jos ganos
Nepagimdytas mano benkartėli
Nutrauk tam vyrui žiedą ir sutaną

Aš nežinau kas teka į kieliką
Ir ką raudonos gyvačiukės lyžčios
O man neliko nieko tiktai liko
Šventi paveikslai ir išpuvę įsčios

P.P.S. Šį daugiaaukštį reportažą tegu užbaigs A. A. Jonyno naktinė improvizacija:

Dainelė

Padainuosiu jums dainelę
apie Alių ir bokalą
tas bokalas barkšt nuo stalo
ir nebėr dainelės galo

[/expand]

 

Benediktas Januševičius. Moksleivių skaitymus prisiminus

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1994 06 18

Baigėsi Poezijos pavasaris. Baigėsi net ir tiems, kuriems ši šventė užtruko kiek ilgiau. Kas sprendė begalines organizacines problemas, kas tautai eilėraščius skaitė, kas tik šiaip sau linksminos, šurmuliavo… O pačius jauniausius, moksleivius, ir pamiršome. Gal tik „Baltijos“ televizija nepagailėjo jiems dėmesio. Kur nepamirši, kai aplink šmėkščioja laureatai, užsieniečiai, rimtos diskusijos, nemokami valgiai, gėrimai, kartais – net pats prezidentas. Nieko nepadarysi, mažesnius visuomet skriaudžia.
Taigi. 1994-ieji, gegužės 26-oji, 16 valanda, Rašytojų klubo salė, moksleivių poezijos skaitymai. Šitoks renginys vyko jau trečią kartą. Ne vieno vyresniojo nuomone, moksleivių skaitymai dalyvių nuoširdumu, jauduliu, pasitempimu pralenkia kitą nerežisuotą renginį „Eilėraščiai per naktį“. Cia susirinko jaunuoliai iš visos Lietuvos – iš Kauno, Druskininkų, Varėnos, Klaipėdos ir, žinoma, iš Vilniaus. Šiek tiek vardų: Vilna Staniulytė, Agnė Jasinauskaitė, Antanas Šimkus, Kristina Kazickaitė, Renata Radavičiūtė, Mindaugas Kvietkauskas, Tadas Šarapovas, jau spėjusi prisirinkti laurų Vytautė Kuzmickaitė ir daugelis kitų, mažų ar didesnių. Visų neprisiminsi. Vieni jau sijoti persijoti jaunųjų filologų konkurso rėčiais, „moksleivininkų“ suskaičiuoti; kiti – dar niekam negirdėti, švieži.
Tarp skaitymų literatų širdis virkdė B.Dvariono muzikos mokyklos fortepijono klasės penktokas Martynas Pečiulis. Trys varėniškės šeštokiukės padainavo liaudies damų. Nemažai buvo ir vyresnių: Vladas Braziūnas, Marytė Kontrimaitė, Jonas Lapašinskas, Vincas Giedra, Alvydas Šlepikas, Onė Baliukonytė, Gasparas Aleksa, vertėjas iš Vokietijos Alfredas Franckaitis ir net šių metų Poezijos pavasario laureatas Aidas Marčėnas. (Tiesa, tik keli klasikai išbuvo visą vakarą.) Užteko laiko ir mano sumanymui – apžvelgti 1958-1970 metų moksleivių kūrybą.
Jei patikėtume poetu Valdu Kukulu – vienu iš nedaugelio šiais laikais rimtai besidominčių moksleivių tekstais (jis, beje, su „Moksleivio“ vyriausiuoju redaktoriumi Algimantu Zurba ir vadovavo pasivaikščiojimui po literatūros atžalyną), šioje aplinkoje galima suburti kelias kartas. O tai šiuo metu, kai literatų (ir ne tik jų) tarpe kyla daug ginčų, įvairių nesutarimų, yra labai svarbu. Čia mezgasi naujos pažintys tarp skirtingų pažiūrų žmonių, vyksta dialogai, kurie nesibaigia (!) muštynėmis. Cia kitaip nei moksleivių konkursuose – nėra atrankos, ir kiekvienas gali skaityti ką nori.
Žodis moksleivių globėjams. Poetė Alma Karosaitė: „Jau buvom nusivylę, manėm, gal jau nieko nebėra – nei dailės, nei literatūros, nei muzikos. Ir staiga praėjusiais metais kaip kokios pienės iš šaligatvio – šitokia poezija. Šiais metais gal ji ir neprastesnė, bet dabar jau esam įpratę, kad moksleiviai gali daryti stebuklus. Dar vieneri metai, ir dar penki nauji raštingi žmonės (jaunųjų filologų konkurso laureatai – Mindaugas Kvietkauskas, Vytautė Kuzmickaitė, Mindaugas Valiukas ir kt.), galintys įeiti į lietuvių literatūrą. Todėl svarbu, kad moksleiviams būtų palikta galimybė visiems susieiti ir paskaityti savo eilėraščius. Svarbu, kad jie būtų pastebėti.“
Algimantas Zurba: „Ši poezija yra mūsų visuomenės posūkių barometras, atspindintis tai, ko kartais suaugusieji nenori pastebėti. Jaunas žmogus tiesiai sako – yra daug to, ko aš negaliu pakęst. Šiandien moksleivių poezijoje pastebime naujų ir drastiškų spalvų, kurios po metų kitų gali sušvytėti dar stipriau.
Reikėtų, kad Rašytojų sąjunga pastebėtų moksleivių kūrybą, nes jie yra Lietuvos ateitis.“
Atėjo laikas paskelbti nugalėtoją. Dviejų narių komisija (V. Kukulas ir A.Zurba) ilgai posėdžiavo, laužė galvas ir galiausiai nusprendė Edmondo Kelmicko antikvariato įsteigtą prizą įteikti kėdainiškei Renatai Radavičiūtei.
Žiupsnelis faktų. Renata gimė 1976-aisiais. Šiais metais baigė „Aušros“ vidurinę mokyklą. Pirmąjį „normalų“ eilėraštį sukūrė 1992-ųjų sausio 5 d., nors visokias nesąmones, anot jos pačios, rašė ir anksčiau. Be to, baigė Kėdainių muzikos mokyklą, fortepijono klasę. Taip pat dar kankina gitarą ir būgnus, su draugais yra įkūrusi pankroko grupę. Bandė piešti.
– Pasakyk ir tu ką nors, Renata!
– Poezijos pavasaris man priminė šachmatų lentą su figūromis. Laureatai, klasikai – didelės figūros, kiti – mažesnės, žirgai, rikiai, pėstininkai. Man patiko krūva įkaušusių linksmų snukučių, tarp jų – ir mano.
– Galbūt tu kaip nors paveikei komisiją, kad ji tau paskyrė prizą?
– O iš kur aš galiu žinoti. Ne, aš mažiausiai žinau ir mažiausiai apie tai galvoju. Man tai tiesiog malonus nesusipratimas.
– Kokią tau įtaką padarė visas šis vyksmas?
– Jokios. Tai nieko nekeičia ir negali nie ko pakeisti.
– Ačiū. Sėkmės!

[/expand]

 

Užtenka, kad šalia draugai. Su gruzinų poete, lietuvių poezijos vertėja MERI ŠALVAŠVILI šnekučiuojasi VLADAS BRAZIŪNAS

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1994 06 18

Meri Šalvašvili. Aš jau ketvirtą kartą kviesta Poezijos pavasarin, triskart iš eilės galėjau atvykti. Man kilo mintis Gruzijoje išleisti knygą „Poezijos pavasario aidai“. Joje būtų eilėraščių tų poetų, kurie mano būtose šventėse dalyvavo. Ten būtų poetų nuotraukų (prašysiu taip pat „Literatūros ir meno“ fotografų Džojos Barysaitės, Arnoldo Baryso talkos) – ne tik portretinių, bet ir iš Poezijos pavasario susitikimų. Ir lietuvių, ir užsienio svečių. Žinoma, užsieniečiai tebūtų pristatyti tiek, kiek jie susiję su lietuvių poezija, ką jie savo šalyse veikia lietuvių literatūros labui, o patys poezijos tekstai būtų lietuvių – lyg ir lietuvių poezijos antologija.
Vladas Braziūnas. Vadinasi, tai būtų antroji Tavo rengta, versta lietuvių poezijos antologija Gruzijoje. Pirmąją – „Šiuolaikiniai Lietuvos poetai“ – išleidai 1992-aisiais, atvežei į pernykštį Poezijos pavasarį.
M.Š. Pernai, šiemet nemažai verčiau. Pasirodė naujų vardų, visai jaunų ir man įdomių: Vytautė Kuzmickaitė, Benas Januševičius, Kristinas Taukačikas, Arnas Ališauskas… Šiuolaikinius lietuvių poetus aš jau beveik visus gan gerai pažįstu. Juk ne tik knygą išleidau: nuolat skelbiu lietuvių poezijos vertimus literatūrinėje gruzinų periodikoje. Dabar parašysiu Poezijos pavasarių apžvalgą, pateiksiu naujų vertimų. Nemažai bus Aido Marčėno, šiemetinio laureato, eilėraščių. Ir taip esu jį vertusi, o per šias dienas Lietuvoje išverčiau dar keturis jo eilėraščius.
V.B. Tavo užmojai pavydėtinai optimistiški, bet žinau Tavo atkaklumą, tad jais tikiu. Vis dėlto kaip bendra Gruzijos padėtis veikia literatūros gyvenimą?
M.Š. „Literatūrinė Gruzija“, laikraštis, panašus į jūsų „Literatūrą ir meną“, eina reguliariai ir turi labai didelę paklausą. Yra ir kitų literatūrinių laikraščių, leidžiamų literatūros asociacijų, bet šis neprarado populiarumo. Gruzijos literatūros centras leidžia „Rubikoni“, dar vienas – „Trečiasis kelias“ – spausdina avangardo poetus, Vakarų klasikus ir šiuolaikinius autorius.
Knygas leisti labai sunku: panašiai kaip pas jus, tikri rašytojai neturi tiek pinigų, kad patys galėtų leisti knygas. Bet Rašytojų sąjunga ir jos „Merani“ leidykla visaip stengiasi, kad parašytos knygos neliktų neišleistos. Jei negali pažadėti didelių knygų, leidžia bent mažas. Rašytojų sąjungos, leidyklos lėšomis. Ši leidykla stipri ir, išleidusi populiarių klasikų veikalų, surinkusi už juos pinigų, gali publikuoti šiuolaikinę poeziją. Ir moka honorarus. Štai tikiuosi, kad ir mano poezijos rinkinį šiemet išleis kaip tik „Merani’“ leidykla.
V.B. Ar randasi naujų privačių leidyklų, periodinių leidinių?
M.Š. Labai daug laikraščių, leidyklų. Kai kurios sunyko, kitos tebedirba. Bet knygų biznis nelengvas.
V.B. Ar tas „labai daug“ toks kaip Lietuvoj, kur leidybos teises turi kokie šeši šimtai žmonių ar firmų?
M.Š. Gal kiek mažiau: mūsų padėtis sunkesnė. Lietuvoj kvėpuoti lengviau. Pas mus buvo karas, Tbilisy daug pabėgėlių…
V.B. Tad kasdienos gyvenimas – labai sunkus? Štai „Literatūroje ir mene“ spausdinom (1994.V.7) Tavo pažįstamos laišką, nors pavardės ir nenurodydami. Iš to laiško matyti, kad kultūros žmonėms, bent kai kuriems, Gruzijoj gyventi tikrai nelengva.
M.Š. Daugumai. Tuo labiau inteligentijai. Labai sunku. Jau nekalbu apie rašytojus, bet ir gaunantiems algas, sakykim, gydytojams, mokytojams, kitiems kultūros žmonėms, iš tų algų pragyventi beveik neįmanoma. Tarkim, žmogus gauna per mėnesį milijoną mūsų kuponų: tai yra du tūkstančiai rusiškų rublių arba vienas doleris…
V.B.Kiek kainuoja laikraštis?
M.Š. 10-20 tūkstančių kuponų. Jei turi ne vien algos pinigų, nusipirkti galima… Aš, aišku, optimistė, tikiu, kad pagaliau ir Gruzijoj kada nors bus gerai. Žinau, ir mūsų draugai lietuviai mus atjaučia. Aš tik, Vladai, nemoku parodyt, kai man sunku. Tartum nepatogu, nejauku. Būna toks žmogaus būdas, kad nepatogu sakyti, jog viskas blogai. Aš, pavyzdžiui, sergu, bet man nepatogu žmogui prisipažinti.
V.B. Taip ir Gruzija – serga, bet gruzinams išdidumas neleidžia apie ligas kalbėti?
M.Š. Nemažai tiesos. Dar savo draugams, jums, rašytojams, kai ką galiu pasisakyt, nors žinau, kaip jūs dedatės širdin tą mūsų skausmą. Bet nenoriu rodyti savo depresijos, o jos taip sunku atsikratyti, kai kare žūva tavo instituto draugai, poetai eina į karą. Tiesa, jie grįžo, paskui knygose kai ką aprašė… Visa tai nepakeliamai sunku, ir aš negalėjau čia neatvykti. Jei nebūčiau atvykus, būčiau tarsi gyva mirus. Man ši viešnagė labai padėjo ir, matyt, dar padės gyventi, dirbti. Gal jūs ne taip mane suprasit, gal mano žodžiai jums pasirodys pernelyg jausmingi ar egzaltuoti, bet tikrai yra taip – aš tarytum atgimiau. Tiek Gruzijoj sielvarto, tiek skausmo, o čia atvyksti – užtenka, kad šalia tavo draugai, kad jie domisi tavo šalimi, tavim. Vien iš to paprasto normalaus buvimo semiesi jėgų dirbti savo darbą.
Tad dabar, kaip sakiau, rašysiu apie tą gerą paprastą buvimą: poezijos vakarus, susitikimus Lietuvoj. Jei ta knyga būtų tik antologija, būtų ne taip įdomu.
Be to, šiuo metu rengiu lietuvių-gruzinų pasikalbėjimų žodynėlį. Maniau jį jau leisianti, bet gal naujasis sumanymas šį aplenks. Dar turėsiu atidėti šalin ir rašomą romaną. Matyt, ateis laikas, kai bus galima nors kai kuriuos žmones iš Lietuvos pakviesti Gruzijon į šventę, panašią kaip Poezijos pavasaris. Čia mano senų seniausia svajonė. Mes tokios šventės neturim. Anksčiau daugiausia būdavo švenčiami rašytojų jubiliejai. Tiesa, būdavo ir Majakovskio dienos, nesuprantu, kodėl reikėjo jas atšaukti: juk per jas mes, poetai, ir susitikdavom, atsimenat?.. Užtat dabar aš labai džiaugiuosi atvykusi į šventę ir vėl susitikusi su lietuvių poetais (paryškintus žodžius Meri tarė lietuviškai. – V.B.). Per tas dienas tiek padariau!.. Tiesa, šiemet vėlavau, nes turėjau piniginių sunkumų: laukiau, kol mano kelionę žadėjusi paremti gamykla skirs pinigų. 25-ąją juos gavau, 26-ąją ir atskridau. Vis tiek daug suspėjau. Svarbiausia, su daugeliu savo verčiamų poetų susipažinau ar vėl susitikau. Kai verti, neužtenka matyti vien tekstą. Poetus, kurie įėjo į mano išverstą antologiją, pažįstu asmeniškai. Išskyrus vienintelį Edmondą Kelmicką – koks jis žmogus?..
V.B. Susipažinai ir su mūsų poezijos jaunimu. O Gruzijos literatūroj naujų vardų iškyla?
M.Š. Literatūros gyvenimas vis dėlto nenutrūksta. Randasi jaunimo, leidžiančio, rengiančio pirmąsias knygas. Jauni visada energingesni, optimistiškesni: tai teikia viltį. Jaunimas mano kaip ir aš: negalima užsisklęsti, reikia bendrauti. Visada kalbėjau: Gruziją išgelbės Europai atviros durys. Užtat ryšiai su Lietuva neįkainojamai brangūs. Kad ir kas Gruzijoj dėtųsi, kad ir koks karas – kiek išgalėdama tuos ryšius palaikysiu, nepaisydama kol kas neišvengiamų sunkumų. Dirbsiu savo darbą.

[/expand]