Sudarytojas – Alvydas Šlepikas 
Dailininkas – Linas Spurga 
Vilnius: Vaga, 1995

1995 m. Poezijos pavasario laureatas 

Donaldas Kajokas

už eilėraščių rinkinį „Drabužėliais baltais”

Almanache pristatomi autoriai

[expand title=”Skaityti”]

Linas Ruzgys, Ramūnas Gerbutavičius,Vytautas Kirkutis, Benediktas Januševičius, Vytautė Kuzmickaitė, Artūras Valionis, Linara Dovidaitytė, Marcin Sendecki, Marcin Wieczorek, Arnas Ališauskas, Raimondas Dambrauskas, Meilė Spasmanytė, Rimvydas Stankevičius, Dainius Gintalas, Tomas Arūnas Rudokas, Jonas Jackevičius, Herkus Kunčius, Jolanta Sereikaitė, Kristinas Taukačikas, Vakaris Deksnys, Mindaugas Peleckis, Regina Biržinytė, Viktoras Rudžianskas, Vytautė Jaliskaitė, Rimantas Babrauskas, Dainius Dirgėla, Birutė Marcinkevičiūtė, Alvydas Bausys, Ričardas Šileika, Balys Bukelis, Jūratė Sučylaitė, Edith Sodergran, Audrius Musteikis, Eugenijus Ališanka, Valdas Gedgaudas, Elena Karnauskaitė, Anonimas, Albinas Galinis, Jolita Skablauskaitė, Violeta Šiblinskaitė, Walter Pilar, Gerhard Kofler, Gasparas Aleksa, Valdemaras Kukulas, Vytautas Kaziela, Henrikas Bakanas, Jonas Zdanys, Liudvikas Jakimavičius, Aidas Marčėnas, Romas Daugirdas, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Nijolė Miliauskaitė, Alis Balbierius, Vytautas Rubavičius, Kornelijus Platelis, Edgar Lee Masters, Vytautas Skripka, Algirdas Verba, Birutė Baltrušaitytė, Stasys Jonauskas, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Rimvydas Šilbajoris, Aldona Elena Puišytė, Jonas Strielkūnas, Judita Vaičiūnaitė, Vitalija Bogutaitė, Konstantinos Kavafis, Lidija Šimkutė, Petras Keidošius, Gražina Cieškaitė, Vytautas P. Bložė, Robertas Keturakis, Mykolas Karčiauskas, Vytautas Rudokas, Aleksandras Šidlauskas, Alfredas Franckaitis, Thėophile Gautier, Eduardas Mieželaitis, Kazys Bradūnas, Stasys Anglickis

[/expand]

 

Almanacho recenzija

Vitas Areška. Poezijos nekaltybė

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1995 05 27

Perfrazuodamas austrų poeto Gerhardo Koflerio žodžius iš eilėraščio „Pastabos apie turgų“, šių metų almanacho „Poezijos pavasaris“ recenziją norėjau pavadinti kuo originaliau: „Apie nekaltą smirdesį vištų“. Į almanachą įdėtas šio poeto eilėraštis „Pastabos apie turgų“ gan tiksliai ir labai elementariomis priemonėmis, nepiktai ir neužgauliai išreiškia šių dienų Vakarų visuomenės dalies dekadentišką savijautą: diskomforto vengimas, bėgimas nuo nemalonių pojūčių, atgrasių kvapų ir nepatogumų, rūsčių konfliktų ir purvinų įvykių. Ta visuomenė be dvejonių paniekino „nekaltą smirdesį vištų“, pasirinkdama taurias „oranžines langustes agonijos karalienes“. Poetas gal ir neplanavo tokios kritikos ar savikritikos, bet tam tikras psichologinis archetipas pats iššoko iš pasąmonės. Šitaip buitinis eilėraštis tampa metafora, parabole, įgauna prasmę, kuri nėra užfiksuota tekste. Tačiau minėto pavadinimo atsisakiau, nes almanache sudėti eilėraščiai visai nereiškia panašių aktualijų, jie, galima sakyti, beveik švarūs, nekalti, vengia tiesioginių reagavimų į dabartinį mūsų pakvaišusį, beveik iracionalų gyvenimą, greičiau bėga į save, į savąją realybę – individualią ir dažnai neturinčią konkretesnio laiko ir erdvės ribų. Tik gal vyresniosios kartos poetai jautresni aktualijoms, bet irgi labai retai kurio nors kantrybė neišlaiko. Tarp jų Jonas Strielkūnas – pilnas melancholijos ir ilgesio – ironizuoja, kaip kadaise buvusi galinga Lietuvos europinė imperija pasidarė dabartinės Europos įnamiu, renkančiu kultūros atliekas: „O tu, Europos įnami,/ Renki etiketes/ Ir nieko neprisimeni,/ Kas būna po mirties“.
Vakarietiškų poetų kūrybai, kurios vertimai spausdinami almanache, lietuvių poetai – jaunieji ir suaugę – man regis, nenusileidžia nei profesionalumu, nei techniniais įgūdžiais. Turi daug bendrumų ir savijauta, pasaulėjauta. Daug kur panašus atsiribojimas nuo nepaaiškinamos tikrovės vyksmo, nusivylimas, kad realybė tyli, kad ji kurčia; sunku sužinoti, kokia tiesa yra teisinga. Todėl lieka „sielos balti sapnai“ (A.Franckaitis). Turint galvoje išorines, nacionalines aplinkybes, dabartinė poezija tarsi pakartoja kai kurias XX amžiaus pradžios nuotaikas, kada irgi per sumaištį gimė naujas pasaulis. Vieni ieškojo radikalių sprendimų, norėjo susprogdinti esamą pasaulį ir kurti naują estetikos priemonėmis, priversti absurdišką kasdienybę išeiti kitur, kurti individualią realybę, realybę sau ir šitaip nugalėti tuštumą. Logika bejėgė, ją reikia palikti už durų. Poetas gali gyventi tik save interpretuodamas. Tuo metu poetai rinkosi visai naują strategiją ir taktiką: pati poezija yra nauja tikrovė. Todėl reikia domėtis ne empirija, o pačiu kūrybos procesu, naujų žodžio reikšmių ieškojimu, semantinio
lauko plėtimu. Dalykai kartojasi.
Vienas iš „Poezijos pavasario“ autorių B.Bukelis straipsnyje „Bandymas nuvainikuoti žodį“ minėtą reiškinį vadina poetų žūtbūtiniu noru išlikti Šventaisiais, nesuprantamais tekstais išsaugoti lyrikos paslaptingumą, originalumą, kaip būtiną ypatybę. Todėl, pasak šio kritiko, eilėraštis gyvena pats sau su poeto sukurtomis
papildomomis prasmėmis, nieko bendra neturinčiomis su realiu pasauliu ar realiu žmogumi ir skaitytoju. Taigi jis nenori pripažinti tos naujos realybės, atskirtos nuo empirinės realybės. Nors mes jau beveik netikime natūraliais dėsniais, bet manau, kad jie visgi veikia estetiką, jos raidą, ir čia nieko nepadarysi. Teks susitaikyti. Taigi grįžtu prie minties, kad dabartinė psichologinė situacija kartoja XX amžiaus pradžią. Tai patvirtina Suomijos švedų poetės, mirusios 1923 metais, Edith Sodergran eilėraščių vertimų publikacija. Ji jau tada kūrė uždarą pasaulį, uždarą erdvę, asmenišką realybę, nesiekdama paaiškinti, iš kur nelaimės, paklydimai, grožis ir mirtis. „Kaip gera užmigti nieko netrokštant,/ pavargus nuo žalumos ir gėlių“; „Mažas mano ratas, ir mano mintys/ sukasi apie mano pirštą“.
Jaunieji lietuvių poetai, kurie dominuoja almanache, patvirtindami, kad atėjo visai nauja poetų karta, nenukrypsta nuo minėtos tendencijos kurti asmenišką realybę ir paliudyti savo tapatybę emocijų, intelekto ir kalbos sferoje.
Kaip jaučia, kaip mąsto, kaip valdo kalbos medžiagą ir ypač kompoziciją, taip ir išeina. Iki vientisumo, tobulumo dar toli. Dažnai ne poetas valdo tekstą, o žodis, jo turimas žodynas valdo poetą. Apie maksimaliai uždarą erdvę kalba, pavyzdžiui, Jūratės Sučylaitės eilės, kuriose fonas, dekoracija – ledinės lubos po apklotu, šviesoje uždarytos langinės, užkaltos durys. Naivi fantazija, vaikiškos svajonės kartais baigiasi banalybėmis, bet nemeluotomis. Štai Meilė Spasmanytė rašo apie dienų ir naktų laivelį, kelionę į pasaulį, kuris „telpa lange“. Erdvė ir laikas dažniausiai abstraktus, asmeniškas. Vienas iš stipresnių poetų Arnas Ališauskas beveik ironiškai teigia: „Sudilo laikas liko tik dvasia/ Dar keletas minčių ir tekstai baigias“. Poetas, regis, vaisingai mokosi iš H. Radausko ar T. Venclovos. Ši tradicija populiari, madinga. Iš mokytojų dar galima būtų paminėti A. Mackų, V. Bložę, S. Gedą, B. Brazdžionį ir Aistį. Populiariausias šiandien, žinoma H.Radauskas, rimčiausiai motyvavęs asmeniškos tikrovės ir asmeniškos kalbos, stiliaus kūrimą, atsiribojimą nuo visokiausių naudingų aktualijų. R. Keturakis taikliai apibūdino radauskišką tendenciją, gal ir neturėdamas tokio tikslo: „Šviesos rate vaizduotė tyliai žais/ su muzikos pavidalais gražiais“. Taigi orientacija į tradicijas gerokai pasikeitė. Savaip B.Brazdžionio tradiciją tęsia Valdas Gedgaudas, kurio tekstuose biblinė senovė ir dabartis įdomiai susipina, ypač įvairūs barbariškumai. Kai kurių A.Marčėno eilėraščių intonacijos labai primena Aistį: „Leisk namo pareiti/ iš šviesaus rugsėjo,/ leisk dar paklausyti vėjo žolėje,/ kur žydėjo kmynas,/ putpelė perėjo/ ir lingavo bitė/ lauko gėlėje“. Gražu, nieko nepadarysi, nors ir intonacijos neoriginalios. Klasikos ilgesys dar sustiprėja, kada skaitai jaunesniųjų eiles – ne visa dar suprantamas ir paaiškinamas. O ypač po masyvių, žodingų, sunkiasvorių ir painių filosofinių tekstų, kaip antai G.Cieškaitės.
Almanachas sudarytojų yra tarsi perskirtas į dvi dalis. Pirmoji knygos dalis – jaunieji ir jauniausi, o antroji – suaugę ir jau įvaldę rašymo techniką. Ir tos dvi dalys skiriasi visais požiūriais, o ypač kompozicijos problemų sprendimu. Sukurti meniškai motyvuotą vientisą tekstą, jei ir vientisos minties ar idėjos nėra, gan sudėtingas uždavinys. Tipiška kompozicija – asociatyviai sujungta vaizdų pynė, savotiškas buitinių aktų ir įvykių, atsiminimų, nutikimų, istorijų katalogizavimas, tam tikra eile surašyti monologai, kuriuose tarp vaizdo segmentų loginio, apskritai tiesioginio ryšio nėra. Ryšys, reikia manyti, – asociatyvinis. Ir jis gali būti tik numanomas, atspėtas. Beveik pagal siurrealistinę tradiciją kuria tekstą Albinas Galinis.

supa vygę septyni vienaragiai: įplyšus
obuolio sėklai išregi nakties giljotina
žolės alveoles, tik
andai skultūrų šešėliuose – kuinas
išbraidęs rudens vieškelius
išsiriečia kailialupiui ir
voratinklinis išklotoje pėdoje palaidoja
neišgarsintą miniai gandą ir t.t.

Siurrealistinis automatizmas kuriamas specialiai, tarsi su šviesia sąmone. Asociacijos su mitologija maža ką tepasako. Eilėraštis pavadintas „Hipokrenė“; šio žodžio reikšmė – žirgų šaltinis. Jį iš akmens įskėlė Pegasas. Galima manyti, kad čia ironizuojamos legendos, romantiški pasakojimai. Mito prasmė įžeminama, suniekinama. Kuino (Pegaso) kailialupys, nepasimiręs aštuntą dieną, išsižadės nykaus amato ir „ant stiklo ašmens išaugins lakštingalų/ liežuvėlius tirtantiems hipo-chondrikams“. Galbūt tai šių dienų poetinio amato niekingas likimas. Šiaip ar taip, kraštutinis mįslingumas išlieka, dėl ko priekaištavo savo kritiniame straipsnyje Balys Bukelis, sakydamas, kad „ateis toks laikas, kai autoriai nustos tapatinti save ir savo kūrinius“. Priekaištauti dėl to, kad eilėraštis nesuprantamas, – šiandien itin nemadinga. Bet manau, kad žodis vis vien yra likęs komunikacijos priemone, todėl galima kalbėti: pakankamai ar nepakankamai yra informacijos, kad tekstas būtų komunikabilus. Fantazija, susijusi su žodžio ir vaizdo sfera, šiam poetui yra artima. Tik ją valdyti nelengva. Tai saiko ir technikos problema. Panagrinėtas pavyzdys yra beveik išimtinis, bet žymintis bendrą tendenciją: pasaulis atrodo chaotiškas, iširęs, kaip dabar įprasta sakyti, gyvenimas sušiktas (anot Herkaus Kun-čiaus esė „Maceracijos triumfo saulėlydis“), viskas katastrofiškai mutuoja. Tame sušiktame gyvenime Europai vietos nebus, nes „nebus klausimų, nes tarps švara“. Taigi nebus klausimų, o liks tik prisiminimai ir asociacijos, refleksija ir kūrėjo absoliutus uždarumas.
Liudvikas Jakimavičius yra tapęs savotišku jaunųjų poetų ideologu. Straipsnyje „Smulkmenos yra mūsų duona“ jis taip rašo: „Gyvenimas yra suaustas iš viena už kitą nuobodesnių smulkmenų, tarp smulkmenų žmogus kenčia, sensta ir miršta, iš smulkmenų sunarstomi žmogiškojo buvimo paliudijimai, tarp smulkmenų reikia ieškoti ir Dievo.“ Maloniems prisiminimams „geriausias priešnuodis – kažką mintyse eiliuoti, nesistengiant gaminti eilėraščio, o tik leisti asociacijoms laisvai nevaržomai plaukti. Apšnekėti tai, ką matai, nesistengiant nieko nei sureikšminti, nei padidinti, nei pamažinti.“ Galima pasakyti, kad jaunieji poetai taip ir daro, rašo apie tai, ką mato, bet ne visai. Dar prideda ir tai, ką atsimena. Bet svarbiausia, išeina ne tiek eilėraščiai, kiek reportažiškai surašyti daiktai ar iš eilės išdėstytos asociacijos – išdėstytos raštingai, kartais net gražiai, nenuobodžiai. M.Peleckis: „už švyturio/ ilsisi krūva pageltusių lapų/ kurių jau seniai niekas/ nevartė// tyliai šokinėjantis žiogas/ lyg šiukšliavežė/ surenka didesnes dulkes“. R.Biržinytė: „Aš mėgstu sėdėt ir mąstyt galbūt labiau už viską./ Tetulytė laisto daržą, tetulytė jį tręšia. Ji žiūri/ su priekaištu į mane, jai darbas – šventa. Netgi beprasmis./ Ji verčia mane vežti sausuolius nuo upės, nors jų jau/ Pilnos daržinės“. Čia net ir asociacijų nėra. Gal sužavi šviečiantis gerumu naivumas. Pagrįsčiau kasdienybę sureikšmina, pavyzdžiui, Gasparas Aleksa: „duonos krautuvėje/ vyras juodą kepalą/ tarsi užmuštą paukštį slepia krepšin“. Taip pradeda formuotis gan talpus minties kontekstas, atsiranda kompozicijos vientisumas ir užbaigtumas.
Toli gražu ne visi prisirišę prie kasdieniškumo. Nemaža medžiagos vaizdams imama iš fantazijų sferos. Štai Jolita Skablauskaitė kasdieniškų daiktų aplinkoje apgyvendina peleninius žmones, o G. Cieškaitės globalinėje erdvėje veikia trumparegis ir šiltaplunksnis angelas, Laiko Motina, Siorenas Kierkegaardas. Kokia čia problema? Suskilusį, suardytą, pakvaišusi pasaulį sunku įterpti į kokią nors vientisą formą – apibrėžtą ir uždarą. Tačiau meninio stiliaus vienybė, eilėraščio užbaigtumas – siektinas uždavinys, ypač jauniesiems kūrėjams, nes, vos tik žvilgtelėjus į „suaugusiųjų“ eiles, nesunkiai pastebime formos apibrėžtumą ir stiliaus vieningumą. Suprantama, irgi ne visuomet. Bet netgi šiame almanache perėjimas iš jaunųjų pusės prie senių – tiesiog fiziškai jaučiamas riebus brūkšnys; tiek tos dvi knygos pusės skiriasi. Seniai pirmiausia dažniau atsimena senųjų ir naujųjų klasikų patirtį; jaučiama klasikinių formų nostalgija. Įdomu ir tai, kad buvę pilietiškos tendencijos poetai gan radikaliai pasuko į grynąjį grožį. Štai Mykolas Karčiauskas, kadaise kietai grūmęsis su piktavaliais, grūmęsis dėl teisybės, šiandien yra toli nuo mūsų nuodėmingos erdvės, rašo Chajamo temomis ir motyvais. Gražesnė yra taika ir ramybė. Ir skamba kaip antinomija visokiai bjaurasčiai: „melancholiškos moterys/ renka uogas žalias raiste/ jų lūpos skęsta ramybėje/ vos vos pravertos pagundai“. V.Rudokas, rašydamas kupiškėnų tarme, irgi siekia daugiau estetinio tikslo.
Toks įspūdis, kad „Poezijos pavasario“ sudarytojai irgi orientavosi į vieną tendenciją, vieną šviesiąją, tauriąją liniją, vengdami estetinio ekstremizmo, radikalių eksperimentų, avangardinio iššūkio, skelbiančio estetikos pabaigą. Nedaug kas ja tiki, bet tam tikra krizė jaučiama. Ore plevena ilgesys aiškesnės minties, aiškesnio žodžio, didesnio artumo su pašėlusiu, konfliktišku gyvenimu, kuris tolsta nuo humanistinių tiesų, išsilaikiusių tūkstančius metų. H.Kunčius pranašauja: „Artėja griežtas žodis, sukaupsiantis išsidraikiusią kalbą į nedalomą, aiškią, universalią ir visiems suprantamą visumą.“
Reikia pasidžiaugti, kad „Poezijos pavasario“ almanachas gyvas, jis ne tik panoramiškai atskleidžia lyrikos įvairovę ir duoda visumos vaizdą, bet ir palaiko kūrybos temperatūrą, paryškina naujausias poezijos tendencijas.

[/expand]

 

Almanacho publikacijos

Herkus Kunčius. Maceracijos triumfo saulėlydis

[expand title=”Skaityti”]

 

Traukiasi gėdingai iš galvos kadaise mielos religinės pranašystės, sunkiasvoriai filosofiniai pasažai, skiepiję nepilnavertiškumą ir nepasitikėjimą tai protu, tai intuicija, tai tėvo meile, etc. Krenta teologiniai antblementai, grybo pažeistos nyksta literatūrinių išpažinčių klausyklos, sugėrusios ne vieną prisipažinimą nužudžius, išprievartavus ar įtikėjus Enliliu – Anus ir Ki sūnumi. Apkrėstas tuštumos silpsta riksmas, dar taip neseniai kėlęs šiurpą vaikštinėjantiems įsimylėjėliams Monparnase. Nenuostabu. Moterys gimdo ne kūdikius, bet sparnuotus angelus, išgyvenančius šioje žemėje vos dieną, vienaakius ciklopus, pasveikinančius pasaulį mirtyje sustingusiu žvilgsniu, uodegėtus velniūkščius, skeltanagius, kentaurus, lyg primenančius, kad helenizmo epocha eina į pabaigą. Niekas nebestebina, nes vakar dienos pamišėliai, spėję sudeginti Romą, arklį tituluoti konsulu, jau dėsto logiką, apeliuodami į Aristotelį, valandomis cituodami Šv. Augustiną ir vis nespėdami atskleisti, kad keturiolikmetė Bernadeta Subiru iš Lurdo, 1879 metais ramiai pasimirusi vienuolyne, 1858-siais buvo įkvėpta ne ko kito, o Francisco Goyos Kapričų septyniasdešimt ketvirtosios graviūros Nerėk, kvaile! Tik Heidelberge visa po senovei. Viduramžiuose įkurtos korporacijos klesti, dvikovos kardais vyksta. Jaunimas didžiuojasi randais ant veidų, geria alų pagal komandą ir vis linksta prie Italijoje gimusių idėjų, kurios turėtų kokybiškai atnaujinti pasaulį. Roma keliasi iš pelenų, ir jaunimas šventai tiki, kad sakiniui be veiksnio ir tarinio daugiau nieko nereikia. Jaunasis Heidelbergas trykšta sveikata ir grūdinasi kovose. Jaunuoliai neužilgo darys tvarką, nes senieji korporacijų nariai, pasidabinę daktarų togomis, jiems įrodė, kad dabarties beprotybė yra anomalija. Žodį pakeis veiksmas, kaip kadaise buvo senojoje Spartoje, deja, neatsilaikiusioje prieš Atėnų demagogiją. Antrą kartą tokios klaidos nebus, nes niekas negirdės bereikšmių žodžių, vien poetinę komandą, pakeisiančią seilėtais bučiniais palydėtus prancūzų devynioliktojo amžiaus prisipažinimus meilėje, Hesse’s šveicarišką šizofreniją, Rilkės dekadansą ar Mendelsohno graudenimus smuikui su orkestru. Sugrįš Richardas Wagneris į koncertines sales, piliečių būstus, ir prie Sarbriūkeno gimęs Klausas atsikimš ausis ir klausys dieviškojo pasakojimo apie Lohengriną, vis bausdamasis pastiprinti, jei ne balsu, tai kūnu, chorą. Suglaudęs ausis jis klausys Richardo Wagnerio ir nė nedrįs prisipažinti, kad jaunystėje žavėjosi ne Martinu Heideggeriu, o Jeanu Pauliu Sartre’u ar Morisu Merleau-Ponty. Jam bus gėda. Jis išraus iš atminties visą praeitį ir nenorės prisiminti, kad 1958 metais Alesia metro sustojime jis kaktomuša susidūrė su Albertu Camus, kurį drįso užkalbinti, paprašęs prisidegti „Gitan“ cigaretę be filtro. Jaunuoliai iš Heidelbergo pakoreguos jo atmintį, primins, kas yra pareiga, paaiškins, kas yra kūryba ir kokie šiuo metu vyrauja prioritetai. Prioritetas bus vienas – veiksmas.
O kol kas visa katastrofiškai mutuoja. Visa ritasi ne į tą pusę, nes net ir ta, kuri visai neseniai slankiojo Rytų Europos miestu, pasipuošusi varpeliais, kaspinėliais, žvakidėmis, antenomis, įvairiausių atspalvių dažais, keisčiausių niuansų aromatais, knaisiojasi dabar šiukšlių dėžėse ir traukia iš jų nykstančios kultūros atmatas. Kur dabar jos būtas žavesys? Kur nepakartojama patetika, kuria ginkluota ji priremdavo auką prie sienos fundamentaliu tais laikais klausimu: ,,Ką galite pasakyti apie šį sušiktą gyvenimą?“ Jos akyse nebėra liepsnojusios beprotybės. Ji renka šiukšles – nelaiminga. Ji nusivylė gyvenimu, nes nujaučia ateitį: „nesušiktame“ gyvenime jai vietos nebebus. Jame nebus klausimų, nes tarps švara.
Aš bijau būti netikėtai užkluptas, todėl bandau taikytis prie būsimų permainų. Sterilizuoju protą, stengdamasis ištrinti iš atminties Garsiją Lorką, Tristaną Tzarą ar Džordžo De Kiriko, 1917 metais pranašingai sukūrusį Didžiojo metafiziko paveikslą. Užmirštu dadaistus, nekaltai šiurpinusius ramiuosius šveicarus Ciūriche, skelbusius, kad visas pasaulis yra absoliuti beprotybė. Jie traukiasi drauge su Marceliu Duchamp’u, spėjusiu įžvelgti, kad pisuaras, butelių džiovykla ar ūsai ant Monos Lizos panosės gali būti fundamentaliomis šio šimtmečio vertybėmis.
Bandau įkvėpti didžiųjų praeities įvykių gaivą: mirtininkų vežimus, krentančias ant pjuvenų galvas, Samsono kirvį, giljotiną, Dantono frazę: „Mūsų galvos susitiks ten“ (budelio maiše). Tai grąžina jėgas. Tuomet ir Richardo Wagnerio simfonizmas neatrodo toks baugus. Iki tol sieloje siautusi baimė nyksta, nes kaip ji gali tarpti, kuomet Ogiustenas Robespjeras sušunka: „Reikalauju leisti man dalytis su broliu likimu, kaip kad aš stengiausi dalytis jo nuopelnais!“ Dezinfekuoju smegenis aidint tapytojo Davido riksmui: „Robespjerai, aš išgersiu kartu su tavim nuodų taurę!“ Slėgusios vertybės traukiasi, užleisdamos vietą teiginiui: „Giljotina negenda“. Bastilija seniausiai sugriauta. Markizas de Sade’as, rėžęs prakalbas iš Bastilijos pro lietvamzdį liaudžiai, išlaisvintas ir džiaugiasi kuklia laisve psichinių ligonių prieglaudoje, galėdamas režisuoti savąsias pjeses. Šimtmetis tirpsta, spėjęs pagimdyti genijų, vėliau pasakiusį: „Matote, Betsi, mes abu belaisviai, bet jūs verkiate, o aš – ne“. Tvirtybė grįžta, ir dabar į pragręžtą skylę smegenyse jau norisi įpilti ne alkoholio, o žibalo, kad, įkūrus ugnį, protas suliepsnotų išmintimi ir atvertų kelius ne žodžiams, bet judesio laisvei. Beje, panašiai į tą, kurios Sen Žiustas troško su dvidešimtšešiamečio naivumu, dėdamas savąjį parašą po mirties nuosprendžiais ir lyg įrodydamas, kad kartais ir žodis gali būti prasmingas, veiksmingas ir optiškai apčiuopiamas.
Išsiniekinimo epocha eina į pabaigą, nors termose vis dar vyksta orgijos, amfiteatruose reikalaujama kraujo, o makabriški ritualai tampa neatsiejama viešojo gyvenimo dalimi. Tik vargšas emeritas profesorius Laszlo, mintinai deklamuojantis senąja graikų kalba Homerą, kaulija tuščių butelių Budoje, šventai tikėdamas, kad šiuo veiksmu jis gėdina civilizaciją, paniekinusią amžinąsias vertybes. Naivuolis. Jo protas neaprėpia realybės, kurioje šventyklos seniai sugriautos, o kadaise buvęs visagalis Dzeusas nebeegzistuoja, paskubomis spėjęs ištirpti vos kelių pamišėlių atmintyje. Jis juokina publiką mainais už tarą, deklamuodamas neįtikėtinai svetima kalba, kuria tartum provokuoja, ramiai nusiteikęs gauti griežtą fizinį atkirtį. Deja, jo niekas nemuša, nes jis per senas, per silpnas ir per daug kvailas, kad galima būtų jį mušti. Jis ir taip mirs, palaisvinęs vietą visiems suprantamiems žodžiams: „Aktoriai ir dailininkai tokie fantazuotojai, jog retkarčiais jiems reikia pagrūmoti pirštu, kad jie grįžtų į realybės dirvą“. Memekliai.
Visa vyksta laiku ir visa kinta. Vakar dienos turtai šiandieną tėra pelenai, o tai, kas atėjo iš užvakar ir dar taip neseniai buvo nereikalinga, išnyra kaip fantomas, be kurio neįsivaizduojama rytdiena. Artėja griežtas žodis, sukaupsiantis išsidraikiusią kalbą į nedalomą, aiškią, universalią ir visiems suprantamą visumą. Nenorintiems suprasti neteks lankyti šio diskurso pataisos. Jų paprasčiausiai nebus, kaip nebus klausinėjančių, kaip interpretuoti vieną ar kitą dalyką. Nes ir šių dalykų nebus. Ir tuomet vėl suskambės pranašingi žodžiai, įvardinę kadaise, kas yra kas: „Įgriso man poetai, senieji ir naujieji: visi jie man yra lėkštybės ir jūros seklios“. Jie buvo parašyti prieš šimtą devynerius metus. Tuo metu Raineriui Marijai Rilkei buvo dešimt metų, Gabrielei d’Annunzio – dvidešimt dveji, o Marcelis Proustas jau ketveri metai nebebuvo kultūros ministru – jam buvo penkiasdešimt treji. Po vienuolikos metų baudėsi gimti siurrealistas Andrė Bretonas…
Rašant Friedrichui Nietzsche’i šiuos žodžius, jau aštunti metai, kaip, gimęs Egipte, gyveno Emilio Filippo Tommaso Marinetti, po dvidešimt ketverių metų paskelbsiąs La Figaro puslapiuose futurizmo manifestą. Jis buvo per daug jaunas, kad įsiklausytų į ištartą tekstą. Jis buvo per jaunas… Ir visi „agresyvūs ir provokuojantys“ renginiai, vykę vėliau Italijos teatruose, sukvietus patikliuosius naivuolius, kur tėkšta it skepeta žodžių beprasmybė garsiakalbiais, tebuvo silpnas kačiuko miauktelėjimas. Nes niekas nedrįso patikėti, kas laukia Italijos ateityje. Muštasi kumščiais ir žodžiais buvo beprasmiškai, sekliai, kaip išsireikštų ką tik cituotasis. Todėl nenuostabu, kad kultūrinės ekscentrikos eksperimentai greitai atsibodo. O prieš metus buvęs radikaliu jaunimas išsigimė į senius, iš kurių šaipėsi jų vaikai, tačiau ne anūkai. Tada dekadansas eilinį kartą pavargo, užleidęs vietą įsitikinusiems, kad atkuria būtą Romos imperijos galybę. Kapinės praturtėjo naujais paminklais, prie kurių nebuvo gėlių, rodančių meilę pakastiesiems.
Aš žiūriu į futuristo antkapį ir pasigendu nuoseklumo, kurį turėtų byloti įrašas plokštėje: Brrr… Dok! ar koks panašus į jį. Deja, likimo ironija, grotesko šriftu iškalta: Emilio Filippo Tommaso Marinetti. O vietoj lauktų piktogramų – skaičiai: 1877–1944. Ateitis yra negailestinga nueinantiems.
Mano protas apsivalo nuo spėto teisiųjų įvardinti purvu, – faktų, eksperimentų, ieškojimų, atradimų, netekčių, sėkmių, nusivylimų,– paminklų, kuriais prišpyguota visa Europa, kuriuos grūda į galvą it tą išmintį personažas patikliajam iš Jeronimo Boscho paveikslo. Galva skaidrėja, užmiršus praeitį – savą ir svetimą. Ypač svetimą, taip ir nesugebėjusią virsti man sava, brangintina ir prasminga. Galbūt todėl atsiduodu ne žodžiams, vaizdams ar skambesiui, bet egzistencijai, kurioje tarpstu ne su vienadieniu įgeidžiu, bet nesibaigiančia aistra, atveriančia man tiesą, kad rytoj būtina pabusti ir išgyventi iki nakties.
Aš nenoriu būti įpainiotas į kultūrinius žaidimus, įsprausiančius mane į vieną ar kitą apibrėžimą, sąvoką ar bereikšmį žodžių junginį. Tai ne man. Todėl vis aršiau ir aršiau atsiduodu gyvenimo aistrai, išvaduojančiai mane iš nemielos epochos konteksto. Aš pasineriu į veiksmą. Pasineriu visa savo esybe, neleisdamas, nepalikdamas kitiems vilties mane nusivilioti į jų Arkadiją.
Su nenusakomu malonumu aš vartau rankose skerdieną, absoliučiai sutikdamas su pasakiusiu, kad neverta kurti muzikos, jei tuo metu gali išdarinėti kulinarinius stebuklus, atstojančius ir poeziją, ir literatūrą, ir tapybą, ir visą daiktiškąjį ir dvasinį žmonijos paveldą.
Aš laikau savo rankose kiaulienos gabalą. Galbūt ji šiek tiek riebi, tačiau ugnies kaitra ištirpdys ją. Yra begalė galimybių paversti ją prasminga, t. y. suteiksiančia jėgų kitą dieną pasikelti iš lovos ir nulinguoti link jautienos kumpio, kurį supjausčius mažais gabalėliais, galima troškinti puode, stebint, kaip ji traukiasi, nyksta, išleisdama nepakartojamo skonio sultis. Jautiena visada paslaptingesnė, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Ji – amžinas klausimas, nes niekada nesuprasi: jaunas ar senas buvo šis gyvulys, užgimęs tik tam, kad mane pasotintų ir suteiktų jėgų desperatiškai kovai prieš supančią beprotybę. Dažniausiai pasitaiko seni. Ir tik patirtis man kužda, kad neverta šio gabalo kepti. Jautiena – tai ne kiauliena, atsiduodanti pirmam sutiktajam, išsileidžianti, suminkštėjanti vos kelias akimirkas pakaitinta. Kiauliena – gundymas pasirinkti paprastesnį, lengvesnį kelią, kuris, deja, ne visada atveda į trokštamą tikslą. Neveltui išminčiai nevalgo šio gyvio, kuriame iš tiesų yra įsikūniję kažkas nedora ir labai artima žmogui. Jautiena kas kita. Ji kaip nenugludintas deimantas, kurį, tinkamai apdirbęs, gali įsiūlyti šio pasaulio galingiesiems, vildamasis, kad tik tavęs bus pasigailėta. Įveikus pirmąjį jautienos pasipriešinimą, ji palūžta ir nebeatsigauna. Tuomet su ja galiu išdarinėti ką tinkamas. Ji bejėgė, nes apvirta, susitaiko su mintimi, kad yra nugalėta. Ji – nuolankus tarnas, minia, kurią gali valdyti vos regimu galvos linktelėjimu. Ji man atstoja tautą, į kurią baudžiasi prabilti tikri ir apsimetę pranašai, tikėdamiesi, kad vien jų žodžiai bus išgirsti, išklausyti, suprasti ir paversti neginčytina tiesa, Tokia ši jautiena, suteikianti kiekvienam galimybę pasijusti visagaliu genijumi.
Paukščiai kas kita. Jų surakinti sparnai, neišsiskleidžiantys net pamovus juos ant butelio, kelia neviltį. Suglausti snapai siutina, nes visada primena, jog mano galimybės išniekinti sparnuotąjį yra ribotos. Tuomet aš visada prisimenu visiems atsiduodančius paršelius, kurie leidžia ne tik prigrūsti faršo į jų kūną, bet ir įgrūsti skustą morką į gerklę, žinoma, papuoštą petražolėmis. Kaip gražiai tuomet atrodo šis kūnelis, pašarvotas ant stalo, apšviestas žvakių šviesa ar įnešamas į salę aidint ovacijoms ir aplodismentams! Ar verta tuomet sielotis, kad Gogolis sudegino antrąją „Mirusiųjų sielų“ dalį, o Francas Kafka taip ir nesugebėjo užbaigti ne tik „Pilies“. Kas pasakys, kad tai marazmas?..
…Ypač mėgstu darkyti avieną, išlaisvindamas ją iš mirtį nešančių riebalų. Čia didelio įkvėpimo nereikia. Nereikia vienatvės, apreiškimo ir cherubinų choro, nuo kurio lūžta dangaus skliautas, kai poetai kuria himnus Tylai. Avienai nieko nereikia – vos kelių česnakų, žiupsnelio druskos. Ji užgimė su neturto įžadais lūpose. Aviena paprasta kaip sektantai duchoborai, kuriems taip pat nereikia nei sakramentų, nei žemiškųjų ganytojų. Aviena tokia. Jos negalima lyginti su nutrijomis, visada atsiduodančiomis kriptų pelėsiais, drėgme, kurios neištraukia žarijos, ant kurių jos kepamos šalia bulvių – inkų kultūrinės intervencijos. Aš nemėgstu nutrijų, kaip nemėgstu jaunamarčių, einančių žiemą tuoktis, pasidabinus jų kailių manto. Tada man atrodo, kad jos niekada nebus laimingos šiame pasaulyje.
Aviena… Ji nepakartojama. Ypač skambant žodžiams: „Kaip jums atrodo: jeigu kas turėtų šimtą avių ir viena nuklystų, argi jis nepaliktų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? Ir jei surastų – iš tiesų sakau jums – jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo pasiklydusios“. Šalia šių žodžių ji visa, t. y. tokia, kokia yra. Išgaląstas iki skustuvo aštrumo peilis skrodžia avieną, atskirdamas vieną dalį nuo kitos, smulkindamas ir paversdamas mažais taisyklingais kubiukais. Ji pasiruošusi aukai – išgelbėti mane nuo bado.
Žvėriena ne visada pasitikiu. Dažnai ji išduoda, nesiteikdama vėliau atsiprašyti. Sunku žvėrienai giedoti giesmę. Ji kurčia ir neįvertinanti manųjų pastangų priartinti ją prie epochos konteksto. Nemiela ji man. Nemiela kaip ir katastrofinė poetika, iškalta kapinių antkapiuose: „Tragiškai žuvęs; Liūdime; Visada liksi su mumis, etc. Jos vengiu kaip ir tų pasivaikščiojimų aplink pūvančių gėlių sąvartynus, šalia kurių visada yra užrašas: Negeriamas vanduo. Tokia ši žvėriena, kuriai neaukoju laiko, įstabiai primenančio, kad visa yra tik miražas.
Kas suteikia jėgų – tai mėsa. Ir kartais visai nesvarbu, kokios rūšies ji yra. Mėsa užpildo būtį. Mėsa leidžia užsimiršti ir gyventi pasaulyje, kuriame taip miela ir gera būti. Jis paprastas ir nebaugus, nė dalele neprimenantis gūdžios lordo George’s Gordono Byrono pilies, kuriame siautė nužudyto vieno iš Byronų vienuolio dvasia, visada pasirodymu išpranašaujanti nelaimę. Galbūt todėl ir manieji žodžiai, skirti mėsai, nepanašūs į 1815 metais Byrono aprašytą dvasią Don Žuano Penkioliktoje giesmėje, XXI strofoje. Su ja mano himnas neturi nieko bendra.
Suminkštėjusi mėsa… Dedu jos kąsnelį į burną ir nejaučiu praeities alsavimo į nugarą, kuris silpniesiems taip ir nesuteikia jėgų. Stiprinuosi prieš kataklizmą būta gyvybe. Aš pasiruošęs permainoms, užgriūsiančioms beginklius.
Aš jau veikiu – gaminu sau valgį, kuriuo pasisotinęs suprasiu ateinančius – išalkusius permainų ir veiksmo, prieštaraujančio ir neigiančio rašiusiojo apatišką pasaulio įvykiams būseną: „Mačiau: ligoninės. Mačiau žmogų, kuris susvyravo ir parkrito. Aplink jį susirinko minia, pabaigos man neteko išvysti“.
Aš dalyvausiu pabaigoje.
Valgau ir laukiu…
Prėska.

[/expand]

 

Balys Bukelis. Bandymas nuvainikuoti žodį

[expand title=”Skaityti”]

 

„Susvetimėjimas“ dabar tapo vienu populiariausių žodžių. Ypač dažnai jį galima išgirsti rašto žmonių diskusijose. Jo griebiamasi norint pateisinti meno ir filosofijos uždarumą, liaudies (piliečių, tautos) nusigręžimą nuo kultūros. Nejaugi iš tiesų žmogus žmogui vilkas? Gyvenantis savo pasižymėtoje teritorijoje, už jos ribų išeinantis tik rujos metu? Per daug barbariški ir paprasti atrodo šie teiginiai.
Sakyti, kad pagrindinis šiuolaikinės visuomenės bruožas – agresyvus individualizmas, nelabai etiška. Vargu, ar šiandien žmonės tapo svetimesni vieni kitiems labiau nei, tarkim, prieš penkiasdešimt metų.
Tiesiog jiems svetimos mūsų užrašytos mintys.
Praraja tarp „liaudies“ ir „rašto žinovų“ atsirado ne šiandien ir ne vakar. Vos tik pasirodė asmuo, sugebėjęs įtikinti savo gentainius, jog kelios kreivos, besikryžiuojančios linijos kažką reiškia, jis iš karto aplinkinių akyse įgijo šventumo aurą. Raštininkas tapo žyniu, magu, burtininku, nes jis sugebėjo suteikti prasmę, rodos, nieko nereiškiančioms linijoms. Raidė tapo simboliu, galinčiu pasmerkti ir apsaugoti, apginti ir pražudyti.
Pirmieji pabandė nuvainikuoti žodį tiesiakalbiai kariai romėnai. „Žodžiai nuskrenda“,– sakė jie; tiesa, „raštas palieka“, tačiau tik tas, kuris liudija nuskridusius žodžius. Be poteksčių. Be papildomų prasmių. Skaitydami antikos autorių kūrinius, mes dažniausiai nė nesuvokiame, kad jiems amazonės, lotofagai, najades ir driadės buvo realūs, gyvenantys tame pačiame pasaulyje personažai, kuriuos galėjai netikėtai sutikti tolimoje šalyje ar čia pat už artimiausio posūkio. Po plačiašakiu ąžuolu, prie šaltinio arba tiesiog savo atriume.
Tik mes (vadinamoji „mūsų era“ arba era po Kristaus gimimo) ėmėme ieškoti tuose tekstuose kažko paslaptingo, nėrėme į jų „gilumą“ ir pradėjome traukti į „paviršių“ tai, ką patys tenai padėjome.
Kalčiausias dėl šito, žinoma, apaštalas Jonas, pirmasis įpylęs žibalo į beužgęstančią sakralizuoto žodžio ugnį. Gnostikų įtakos neišvengęs evangelistas mums padarė meškos paslaugą, pradėdamas savo pranešimą apie gerąją naujieną apriorišku teiginiu: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą“.
Turbūt nuo to laiko tobulas harmoningas pasaulis (kosmosas) ėmė metaforizuotis. Savaime suprantama, kad religija neįmanoma be paslapties. Dievas yra tai, kas esti virš žmogaus ir virš pasaulio, tačiau religijos principus perkėlus į kasdienę paprastų žmonių veiklos ir rūpesčių pripildytą žemę, jie ėmė griauti paties tobulo ir antlaikiško Dievo autoritetą.
Nuolatos gausėjant metaforų ir simbolių, į areną vėl išėjo „rašto aiškintojai“, kuriuos buvo pasmerkęs Kristus. Jie kūrė vis naujesnes ir sudėtingesnes paslaptis, jų samprotavimai darėsi vis vingresni ir nesuprantamesni, kol tikroji, dieviškoji paslaptis pasimetė (buvo pamesta) naujų, vis daugiau prasmių ir reikšmių įgyjančių žodžių lavinoje.
Taigi spindinti valdovo karūna atiteko ne tam, kas turėjo, o tam, kas buvo turimas. Žodis nugalėjo Dievą.
Išmokusi skaityti ir rašyti liaudis patikėjo galėsianti prisiliesti prie kažko švento ir lig tol nesuprasto, prilygti žyniams. Deja, laukė nusivylimas.
Rašto žinovai jau buvo bebaigią ręsti savo „dramblio kaulo bokštą“. Idilė užtruko pernelyg trumpai. Vos mažiau kaip šimtmetį: nuo romantikų iki mūsų amžiaus pradžios. Žmonės pasijuto lygūs dievams. Raštas trumpą akimirką vėl prarado savo sakralumą. Visi skaitė Dumas ir Novalį, Tieck’ą ir Tolstojų, Maupassant’ą ir Balzacą. Tavernose ir salonuose, mieste ir kaime deklamavo Shelley, Puškiną, Byroną, Hugo, Heinę, Mickevičių.
Rašytojas buvo dievas, skaitytojas – pusdievis. Žmonija džiaugėsi kaip seniai geistą žaislą gavęs vaikas. XIX-ąjį amžių reikėtų vadinti ne technikos pažangos, gamybinės revoliucijos, o žydinčios ir laisvos dvasios amžiumi. Žodis buvo trumpam praradęs savo nepelnytą šventumą.
Rašto žinovus, ėmusius vadinti save intelektualais, apėmė siaubas. Jie suprato, kokios netvirtos jų pozicijos, tačiau net norėdami išsaugoti tai, kas jiems dar buvo likę, turėjo imtis ryžtingų priemonių. Reikėjo dar vienos paslapties. Tokios, kad ji būtų nepasiekiama išmokusiems skaityti ir rašyti.
Noras užimti tarp žmonių išskirtinę padėtį pasirodė stipresnis už norą būti skaitomam, suprantamam ir mylimam (ar neapkenčiamam). Gimė doktrina, teigianti, rašytojui nebūtina turėti daug skaitytojų, esą užtenka tų, kurie jį supranta. Erudicija ir kalbos suteikta galimybė išplėsti žodžio semantinį lauką – štai kas padėjo rašto žinovams išlaikyti „pateptojo“ statusą. Tiesa, tada atsirado kita kliūtis. Mokėti rašyti ir turėti šiek tiek to, ką vadiname talentu – nebepakankama sąlyga norinčiam patekti į ganėtinai uždarą „rimtų“ rašytojų tarpą. Būtinas pasidarė originalumas. Intelektualas, kas jis bebūtų, poetas, prozininkas, dramaturgas ar filosofas,– bijodamas pasirodyti neoriginalus, desperatiškai kuria vis sudėtingesnes sintaksines struktūras, suteikia žodžiams naujus reikšmės alspalvius ir spalvas, kartais visiškai pakeisdamas jų prasmę. Jo minčių vingiai darosi nebesuprantami paprastam raštingam visuomenės nariui. Žodžiai, regis, lyg ir tie patys, tačiau ką jie reiškia, apie ką jais kalbama – suprasti sunku.
Taip pamažu potencialūs rašytinės kultūros vartotojai buvo nuo jos atjunkyti. Proza, drama, filosofija ir turbūt labiausiai poezija nebeteko skaitytojų. Nauja paslaptis buvo sukurta. Vėl atsirado pusdievių, išrinktųjų, pateptųjų, su panieka kalbančių apie „masę“, „minią“, „bandą“.
Eiliniam žmogui suprasti (ir iškęsti) „Daktarą Faustą“ be galo sunku, o ką jau kalbėti apie Joyce’ą, Simoną, Butorą, Škėmą, Bložę ir t. t. Rašytinis tekstas (žodis) ir vėl atgavo savo menamą šventumą. Skaitymas tapo kone absoliučiai individualus ir vos ne šventas dalykas.
Tačiau „minia“ skaityti neužmiršo. Tik tas skaitymas, rašantiesiems nusisukus nuo jos, iš tiesų pasidarė, švelniai tariant, keistas. Eilėraštį pakeitė dienraščio žinutė, novelę – žurnalo straipsnis, romaną – tuščiavidurės kišeninio formato knygutės „apie seksą“, detektyvai ir „žvaigždžių“ biografijos. Vaizdžiai tariant, jeigu prieš šimtą metų žmogus skaitė klasiką, dabar skaito makulatūrą. Ir kaltas dėl to, žinoma, ne jis, ne mokykla, ne tėvai ar kaimynai, kalti „rašto žinovai“ ir „aiškintojai“, pasinėrę į stiklo karoliukų dėliojimą ir iš savo perdėto pasipūtimo nebesugebantys „sukalti“ padorios istorijos a la Hugo.
Įdomiausia (ir liūdniausia) tai, kad patys rašantys intelektualai nebegali suprasti vienas kito. Skaitydami savo kolegų kūrybą, jie neretai atranda tai, kas nustebina, o kartais net ir suglumina patį autorių.
Tekstas, kokiai intelektualaus mintijimo sričiai jis nepriklausytų, vis labiau tolsta net nuo tam tikrą išsilavinimą turinčio ir dar nenusivylusio skaitytojo. Vadinasi, pamažu tampa jam svetimas.
Eilėraštis, novelė, filosofinis traktatas ima gyventi pats sau. Be konkretaus gyvo adresato. Tokią „kūrybą“ galima pateisinti kuriančiojo individo laisve, bet jokiu būdu negalima pateisinti jos masinio publikavimo ir žmonių niekinimo už tai, ,,kad nesupranta“ ir „nieko neišmano“.
Rašantys žmonės (turiu galvoje kuriančius vadinamąją „rimtąją“ poeziją, prozą, filosofiją) gyvena ne realiame, ne fantastiniame, o tik savo susikurtų papildomų prasmių pasaulyje.
Susiklosčius tokiai situacijai, didžiuma raštingų visuomenės narių, dėl savo ne filologinės veiklos negalinčių įdėmiau sekti ir registruoti visų naujovių, atsidūrė tokioje pal padėtyje, kokioje buvo atsidūrę mūsų protėviai vos atsiradus raštui. Šiais visuotinio raštingumo laikais į spausdintą (parašytą) žodį žiūrima su tokia pal. pirmykšte pagarba ir baime.
Antai ir dabar pasaulyje dar esama valstybių, kurių teismai video ir audio medžiagą pripažįsta tik kaip pagalbinę. Tuo tarpu rašytu ar spausdintu tekstu, kurį šiaip jau galima be didelio vargo suklastoti, pasitikima be sąlygų.
Tūlas, kaip dabar madinga sakyti, „literatūros žmogus“ gali suniekinti visus šiuos išvedžiojimus, sakydamas, jog vidutiniam skaitytojui į pagalbą gali ateiti semiotikai, kurių užduotis kaip tik ir yra aiškinti tekstus, atskleisti jų prasmę. Tačiau šių ,,rašto aiškintojų“ brolijos narių kalba pati reikalauja paaiškinimų. Tad ratas užsidaro – tekstas ir asmuo, bandantis jį suvokti, imasi aiškinimų, paskui tų aiškinimų aiškinimų ir t. t. Vargu, ar tokiu keliu einant galima prisikasti prie esmės. Greičiau atvirkščiai.
Matyt, vienintelis kelias pataisyti padėtį – baigti vaikiškus žaidimus su kalba ir pagaliau pradėti laikytis jos diktuojamų taisyklių. Priešingu atveju mūsų laukia dar vienas Babelio bokšto sugriovimas. Tik šį kartą maišalyne bus kur kas didesnė, nes kiekvienas turėsime savo kalbą.
Prieš keliasdešimt metų jau buvo siūloma „nuornarmentuoti“ kalbą. Bet tai buvo daugiau susiję su išorinių puošmenų sunaikinimu, nė iš tolo neatsisakant bandymų „išplėsti kalbos galimybes“ arba „nugalėti ją“.
Šiandien veiksmų programa turėtų būti truputėlį kitokia. Puošmenos ir ornamentai telieka nuošalyje. Mums reikia desakralizuoti žodį (raštą), atimti iš jo šventumo aureolę, pabandyti įrodyti žmonėms, jog kalba yra ne mįslė (buitine prasme), o susižinojimo priemonė, slepianti savyje grožį, kad jos nereikia nei perdėtai bijoti, nei garbinti, o tiesiog gyventi kartu su ja…
Atėjo laikas suprasti, kad rašantysis turėtų į kalbą žiūrėti ne kaip į kūrybos objektą, o kaip į subjektą, kartu dalyvaujantį kūrybos procese ir siūlantį iš anksto paruoštą medžiagą šiam procesui.
Kalba yra gamta. Ji slypi žodyje esančiose reikšmėse.
Literatūrinis ar filosofinis tekstas gimsta ne sukuriant naujas prasmes, o iš naujo sudėliojant jau turimas. Atrodo, kad perkūrimas taip pat gali vadintis kūryba.
Tik tai įsisąmoninus įmanoma dehermetizuoti tekstą, o tai reiškia – ir išvengti susvetimėjimo tarp teksto ir skaitytojo. Gal tuomet rašantiesiems nebereikės skųstis auditorijos stoka.
Plaukiojantiems padebesiais pseudointelektualams pravartų būtų prisiminti, kad devyniasdešimt devyniems nuošimčiams žmonių, gyvenančių šioje Europos dalyje, žodis „daktariška“ visu pirma asocijuojasi su abejotinos kokybės dešra, o ne su akademinėmis regalijomis.
Oponentas pasakys, jog tai tezės „menas priklauso liaudžiai“ parafrazė. Ne visai taip. Tai tik pasiūlymas, kaip būtų galima padėti skaitytojui prieiti prie teksto, o ne atvirkščiai.
Toks kūrinys pats savaime išliks „svetimas“. Tik jo „svetimumas“ bus orientuotas priešinga linkme. Juk rašantysis visuomet potencialiai žino daugiau už skaitantįjį. Galbūt pagaliau ateis toks laikas, kai autoriai nustos tapatinti save ir savo kūrinius.
Kuo tekstas taps „svetimesnis“ autoriui, tuo savesnis jis taps skaitytojui.
Nuvainikuoto rašytinio žodžio karūna atiteks kuriančiajam, o pats žodis – skaitančiajam.
Ar ne tam reikalinga literatūra?
Nuo M. Montenio laikų paleistas į pasaulį terminas „esė“ taip įsitvirtino mūsų sąmonėje ir vartosenoje, kad mes jau baigiame pamiršti jo pirmykštę reikšmę, kuria jį vartojo ir pats šio literatūrinio žanro pradininkas. O juk esė – jokia paslaptis. Tai yra viso labo bandymas, kuris, savaime suprantama, gali nepavykti.

[/expand]

 

Liudvikas Jakimavičius. Smulkmenos yra mūsų duona

[expand title=”Skaityti”]

 

Kai imu svarstyti, ar esama mano patirtyje kokių nors pritrenkiančių ar didelių dalykų, suprantu, kad nieko ten tokio nėra. Per neilgą savo gyvenimą didelių įdomybių, kurios būtų mane sukrėtusios, irgi nepastebėjau. Moksleiviškai galėtum šėlioti ir kaltinti neįdomų laikmetį, atėmusį iš žmonijos stebuklus, o vietoj regėjimų pasiūliusį kasdienybės pilkumą. Romantizmas mūsų pasaulėjautoje paliko gilius įspaudus – prieš kasdienybę maištaujančio žmogaus vaizdinį. Kasdienybė ir nuobodulys čia beveik sinonimai. O kas kasdieniška ir nuobodu, mūsų tradicijoje beveik neturi vertės, kitaip tariant – niekis ar niekalas. Čia ir derėtų sustabdyti kadrą. Beprasmybę išgelbėjo egzistencializmas ir suteikė jai prasmę. Niekas yra šis tas. Lietuvių poezijoj niekas yra daugiau negu šis tas – kartais tai būdavo uždraustas Dievas, bei nenoriu įsivelti į aukštas temas ir dideles filosofijas. Vienintelė dabar mane dominanti filosofija yra smulkmenų filosofija. Gyvenimas yra suaustas iš viena už kitą nuobodesnių smulkmenų, tarp smulkmenų žmogus kenčia, sensta ir miršta, iš smulkmenų sunarstomi žmogiškojo buvimo paliudijimai, tarp smulkmenų reikia ieškoti ir Dievo.
Mėgstu žuvauti vienas. Dažniausiai net negalvoju apie žuvis, nenoriu jų ir pugauli. Žuvauju vienas, kad apniktų
smulkmenos. Nemaloniam prisiminimui ar įkyriai minčiai tuoj pat ieškau priešnuodžio, ką malonaus iš atminties galėčiau susigrąžinti ir ilgesnei akimirkai įkurdinti savo mąstyklėje. Geriausias priešnuodis – kažką mintyse eiliuoti, nesistengiant gaminti eilėraščio, o tik leisti asociacijoms laisvai nevaržomai plaukti. Apšnekėti tai, ką matai, nesistengiant nieko nei sureikšminti, nei padidinti, nei pamažinti. Kai eilėraštį rašai, atsisėdęs už rašomojo stalo, pasiutusiai daug pašalinių dalykų tam eilėraščiui kenkia. Tai irgi įkyrios smulkmenos, neleidžiančios asociacijų išlaisvinti iš konvencijų daboklės. Tarkim, yra tokia įkyri mintis, o ką pagalvos apie vieną ar kitą eilutę kunigas, Parulskis, Marčėnas, Geda? Arba baimė, kad vieras ar kitas vaizdinys yra iš kažkur nusigvelbtas. Taigi, žuvaudamas ir rašai tą neparašomą smulkmenų eilėraštį. Smulkmenos nėra kokie nors valdiški reikalai, bet ir juose gali atrasti vertingiausių atkarpėlių.
Kartą, viešėdamas Kanadoje, nuėjau į pasaulio avangardistų parodą –- retrospektyvą, kuri buvo atvežta berods iš Paryžiaus. Kažkokia linksma dailininkų kompanija sugalvojo galingą triuką – susitarė, kad kiekvienas, kur jis bebūtų, konkrečią metų dieną, valandą, minutę ir sekundę turi nufotografuoti tai, kas prieš jo akis. Po to visi susiuntė savo nuotraukas į vieną vietą; ir ta mozaika yra vieno konkretaus ir fiksuoto pasaulio istorijos momento paliudijimas. Daugelyje nuotraukų absoliučiai nieko didingo ir prasmingo nebuvo. Vienas net nufotografavo sujauktas antklodes tuščioj lovoj. Bet prasmingumas atsiranda ne iš pastangos tą prasmę daryti, sureikšminti, o iš paprasto noro parodyti daiktus tokius, kokie tą akimirką jie buvo.
Didelės mintys ir retorika gerokai iškraipė ne tik visuomenės, bet ir poezijos veidą. Po aukštojo diskurso šydu dažnai tūno pasislėpusi netiesa ir nešvankybė. Gal todėl matoma nešvankybė, viesulu įsiveržusi literatūron, yra mažiau pavojinga, o kartais net gydanti. Nekartosiu Freudo psichoterapijos tezių, bet savotiškas psichoterapijos seansas atsitiko su literatūra per pastaruosius kelerius metus. Iškastruota literatūra atgavo lytį ir potenciją. Pilnatis, tačiau net ir įgudusiai akiai dabar neretai sunkoka atskirti, kur erotiniai ir seksualiniai motyvai mados padiktuoti, pastanga šokiruoti skaitytoją, o kur literatūros pilnakraujystės ženklas. Henrikas Nagys man yra pasakojęs, kad Antanas Škėma mėgdavo prisipažinti, jog šlykštynėmis siekia šokiruoti miesčionis. Sakydavo: „Jei nepatinka miesčionims, reiškia, gerai, ta vieta turi likti“. Mūsų laiku jau teisinga ir visiškai priešinga mintis – rašyti kuo daugiau šlykštynių, nes būtent jos miesčionims ir patinka. Beveik nebėra likę dalykų, kuriais šių dienų žmogų galėtum šokiruoti ar nustebinti. Antiestetika jau seniai nebe naujiena. Lieka tik smulkmenos, maži, kartais negražūs, bet tikri daiktai, plačiai pažirusi konkretybių mozaika.
Kas visa tai susieja, jungia vienybėn? Mano prietelis Aidas Marčėnas pacituotų Šventraštį ir sakytų: Kūrėjas Poetas – Dievo atvaizdas žemėje. Nebūtinai. Ir geri poetai kartais pasaulį išardo ir pamiršta atgal kaip LEGO sudėti. Vienin pasaulį surenka ir išskaidrina kančia – ta nelemtoji kirvarpa, krebždenanti gyvenimo lentą. Šioje akivaizdoje, nors visi pasmerkti vienodai, kenčia kiekvienas skirtingai. Šis laikas pamėtėjo kelias jau pergyventas ir nurašytas iliuzijas. Viena jų, guodusi Renesanso žmogų, kad jo vertės ir amžinumo matas yra šaunumas ir turtas, liguistai iškraipė šiandienės visuomenės gyvenimą, sąvartynan suvertė bendražmogiškųjų vertybių nuolaužas. Bet sakyti, kad žmogaus didybė yra išpažintoje menkystėje, išbandyme negalia ir skurdu, šiandien irgi liežuvis niekam neapsiverstų.
Dabartis šaiposi ir tyčiojasi iš žmogaus, rodo jam šiurpias groteskiškas grimasas, į kurias tasai per silpnas oriai, neprarasdamas savigarbos, atsakyti, nes jo patirtis yra pustuštė – sujaukta, kentauriškai supainiota. Todėl ir sakau, kad reikia pradėti nuo smulkių mažų, bet tikrų dalykų, kasdienybės smulkmenų.
Mano tautietė vienuolė teta Benedikta viename šiaurės šalies vienuolyne nuolat nešiodavos po pažasčia savo ciklameną. Šviesiomis dienomis maldos metu jį padėdavo ant kokios vienuolyno palangės, ir kas pamatydavo, stebėdavosi, kaip gražiai ši gėlė žydi.
Visi abstraktai ir didelės idėjos, kur jos betarptų – literatūroj, filosofijoj ar istorijoj,– yra tik sausos ir bespalvės klišės, kataloguojant smulkmenas. Todėl kiekviena tauta greta karų, sukilimų, sutarčių, atgimimų ir nuosmukių istorijos turėtų turėti ir smulkmenų raidos istoriją – Didįjį Kasdienybės Katalogą. Vanda Juknaitė tragiškųjų Sausio įvykių metu rašė dienoraštį. Ji aprašė, kaip kažkurią iš lemtingų dienų ėjo į parduotuvę pirkti kruopų. Tokia detalė blyksteli ir byloja daugiau už pompastišką heroikos retoriką. Smulkmenos yra mūsų duona.

Rimvydas Šilbajoris
Kelios Viešpaties pėdos naujesnėj lietuvių lyrikoj

Ant uolos balta gėlė žydėjo –
Nei lietaus, nei saulės jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo –
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.

Ant šakos paukštelė taip čiulbėjo!..
Nei namų, nei šilko jai.
Kaip sidabro lašas ji visa tebevirpėjo –
Viešpatie, tai Tu ten praėjai.

Bernardas Brazdžionis

Nors Lietuva ir giliai katalikiškas kraštas, Dievas lietuvių tarybinėj ir potarybinėj lyrikoj apsilanko labai retai. Jis daug geriau jautėsi, kaip namuose, bendraudamas su kunigais: pastorium Donelaičiu, Strazdeliu, Vienažindžiu ir, aišku, Maironiu, o iš dalies ir Putinu, nors šis ir nežinojo, kur greičiau suras Dievą – ant altorių ar jų šešėliuose. Net ir du mūsų garsieji pasauliečiai, ypač branginę Dievo vardą ar bent Dievybės mintį – Baltrušaitis ir Brazdžionis – yra savo religinėj poezijoj savotiški šventikai, vaidilos, mąstantys žemę iš tolimos kitų pasaulių perspektyvos.
Matosi tik Viešpaties pėdsakai. Atrodo, nelyg Jis būtų praėjęs pro lietuvių lyrikos lauką, palikdamas už savęs vienur vos ne ženklą, kitur beveik stebuklą, nelyg savotišką slaptaraštį, pasakojantį galbūt apie raktus į dangaus karalystę, o galbūt ir apie tai, kaip ši žemė lietuviui galėtų tapti šventa.
Tarybų laikais oficialiam ateizmui paskelbus, kad Dievo nėra, pasidarė neįmanoma prieš Jį tiesiogiai kovoti. Buvo pasirinkta pozicija, kad Dievybė ir religija neturi jokių transcendentinių atributų, o yra tik politinė visuomeninio gyvenimo institucija, tik išnaudotojų – kapitalistų klasinės priespaudos priemonė, liaudies opiumas. Pulti Dievą tada reiškė pulti su dievybės idėja ar su religine praktika susietas institucijas. Kai kurie komunistai, pavyzdžiui, Antanas Venclova dar labai anksti, 1931 metais, rašė tokius posmelius:

Ne vienuolis, padvėsęs ant švento rašto,
bet kolektyvinis darbo armijos karys
išdrįs
išlaužt, į ateitį duris
metaliniais muskulais gimnasto.

Konfrontacija labai aiški: senasis pasaulis su savo pasenusiu, religija apkerpėjusiu humanizmu, ir naujasis, kurio muskulų bet koks fašistų ideologas galėtų pavydėti. Stiliaus atžvilgiu, būsimosios bolševikų retorikos prielaidos čia jau atsispindi: kolektyvinis principas, militarinė galvosena, nedaranti jokio tikro skirtumo tarp ,,darbo armijos“ ir ginkluotos armijos, kurios tankų Lietuva neužilgo ir susilaukė, užgauliai žeminanti terminologija: „padvėsęs“, muskulai ir durų, ar vartų, laužymas (tik nedaug vėliau sulauksime ir Salomėjos Nėries: „galingi Stalino pečiai / laužia vartus į saulę“). Septyniolikai metų praėjus, kai visi vartai į lietuvių kiemus jau buvo sulaužyti, toji retorika mažai tepasikeitė, nebent palinko dar daugiau į brutalumo pusę. Šitaip 1948 metais rašė vėliau pats nusižudęs Vladas Grybas:

Išmėžė liaudis
iš buities buržujišką menkystę,– kaip žaibas
uždega mases idėja
komunisto. Vergijos kulto neapgins prieš ją
ir dievo tarnas – tiesa naujoji
užgesins viduramžių liktarnas.
Jokia jėga nesustabdys kovos ir darbo
šuolių,– tik škapleriuotas
žmogžudys dar tyko
komjaunuolių.2

Paniekinančiai numestas žodis „liktarna“ iš tiesų nurodo į tas viduramžių vienuolynų prietemos žvakes – spingsules, prie kurių pasilenkę vienuoliai, šiandien tapę bevardžiais, mylinčia ranka vedžiojo raides, išsaugojusias žmogaus dvasią, jo kultūrą ir tikėjimą amžinybe per visą anų „tamsiųjų amžių“ kruviną chaosą. Pastatęs jų vieton „naują tiesą“ su jos „darbo šuoliais“ Grybas norom nenorom ją privertė paveldėti ir anos, „senos“ tiesos žodžių šventąsias funkcijas, būtent, tapti aukščiausių žmogaus vertybių versme. Aišku, ateistinės santvarkos „tiesa“, negalėdama iš savo metafizinės tuštumos pasisemti šventojo žodžio vandens, tik ir tegali save įtvirtinti tuštumoj tai yra politinėj retorikoj. Kadangi joks santykis su nebūtin nukeltu Dievu pasidaro nebeįmanomas, ano laiko lyrikoje Jo visai ir nesimato. Labai akivaizdžiai tą Dievo
vietą užgožusią tuštumą matome Antano Venclovos eilėraštyje apie Mikelandželo „Adomo sutvėrimą“:

Aš nežinau, ar dar yra pasauly
Kur nors toks veidas nuostabiai gražus,
Kuriam spindėtų amžinybės saulė
Ir ryto rasos laistytų daržus,
Kaip šiam veide, kuris vos atsimerkė,
Į būsimuosius žmones panašus.
…Į laiko gelmę amžių amžiai krinta,
Ir kyla žemėj žmonija jauna,–
Visuos žemynuos kaip smėlys pasklinda
Jinai, veržlios gyvybės kupina.
Ji pastatys dangoraižius ir tiltus,
Miestus, skambius lyg griausmas ir daina,
(LP II, p. 144–5)

Tiesiog linksma stebėti, kaip Venclovos bolševikiška stiklinė akis nemato Mikelandželo paveiksle šalia Adomo esančios milžiniškos to „nuostabiai gražaus veido“ Kūrėjo figūros, nemato Jo galingo piršto, įkvepiančio Adomui ir „amžinybės saulę“, ir tą „veržliąją gyvybę“. Be Dievo Tėvo mums lieka tik skurdi mintis, kad tai pats negyvas žemės molis save Adomu ir nulipdė, ir išugdė. Antra vertus, toj nykioj Antano Venclovos teologijoj dar lieka biblinė prielaida, nors ir grynai retorinė, metaforiška, kad visgi buvo toks pirmasis Adomas, reiškia, įvykis žemės istorijoj, radikaliai pakeitęs būties tapsmo ontologiją, nes nuo šio momento tame procese įsikūnijo „amžinybės saulė“ – siela. Bet pro tos sielos bekūnę skraistę neišvengiamai turi grįžti ir dabar nematomas, negirdimas, bevardis Dievas, nelyg kažkokia tuščia vieta, kurioje kaupiasi visa Visatos būtis ir galybė. Į tą nesantį, esantį Dievą ir kreipiasi Justinas Marcinkevičius:

TU, KURSAI PRAEINI,
AŠ MATAU IR GIRDŽIU TAVE,
JAUČIU TAVO BAIMĘ IR NUOVARGĮ,
NES TAVO DULKĖTAS KELIAS
EINA PER MANO SIRDĮ.Z

Jokios tiesioginės užuominos apie Dievą čia nėra, ir poetas galėtų ginčytis, kad jis nieko panašaus omeny ir neturėjo.4 Mes, tačiau, galime tą paslaptingąjį „TU“ atpažinti kaip Dievybę visų pirma iš stiliaus; didžiosios raidės ir kreipinys „TU, KURSAI…“ gerai pažįstami religinėj poezijoj. Galime žengti ir dar žingsnį – tas „TU“ nusakomas atributais, priklausančiais lietuvių katalikyln | ypač intymiai glūdinčiam dieviškam asmeniui, Krislui, Kristų mūsų liaudies poringės pažįsta kaip inkognito keleivį, praeinantį atmintyje per širdį; vaizduotėje esame matę dulkėtas Jo kojas Palestinos takeliuose, o svarbiausia – pajaučiame Kristų kaip vienintelį visagalės Trejybės asmenį, kuris Alyvų darželyje pažino ir baimę, ir nuovargį, nes buvo ir žmogus, taigi, vienas iš mūsų. Pas tą lietuvių Kristų ir veda mūsų kūrėjus bolševikų laikų poezijos kelias, nors gal nenorom, atatupstus, sustojančius melagio maldai prieš įvairius pakelės stabukus. Tų stabų funkcija – išstumti Dievą iš tikrovės ir minties, pakeisti Jį kokiu nors naujos komunizmo simbolių sistemos centriniu tašku.
Nesinori visą laiką suktis apie Antaną Venclovą, bet jis tikrai buvo geras stabų garbintojas, turįs talentą savo eilėse sutalpinti to pokarinio, skaudžiai melagingo, bet neva pakiliai optimistiško oficialaus socializmo klišes. Patogu jį prisiminti ir šalia Stalino, ano minėto molinio Adomo evoliucijos aukščiausio įsikūnijimo. Stalinas gi ir nužengė molinėm savo kojom šalia Mikelandželo Adomo į Venclovos akiai tuščią Dievo vietą, tapdamas dievu, kurį liaupsinti tarybinėj Lietuvoj buvo ir verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga. Taip Venclova ir rašo:
Aikštė suūžia, lyg plačių vilnių kaskados,
Ir šnabžda vėliavos, ir kuždasi šilkai,
Lyg raudonų aguonų žydintys laukai,
Kai ranką pakelia aukštyn Didysis Vadas.

………………………………………………..
Kada plačia aikšte praeina milijonai,
Jis sveikina visus – ir vadas, ir žmogus,–
Taip žemei šypsosi pavasario dangus,
Sustojus saulei zenite raudonai.5

Taip pakelta Stalino ranka Mikelandželo paveiksle ir kuria nustebusį, nudžiugusį raudoną pasaulį su milijonais naujų Adomų ir Ievų. Jis yra ne tik „dievas tėvas“, bet ir „dievas sūnus“, nes žodžiuose ,,ir vadas, ir žmogus“ labai lengva išskaityti mintį ,,ir dievas, ir žmogus“, o plazdančios raudonos vėliavos kaip sparnai bus ir „dievui šventoji dvasia“. Tiesa, to iškilaus paraudonavusio pasaulio tikroji prigimtis netyčia išsprūsta Venclovai pro pirštus gal įdomiausiame šios pacituotos jo eilėraščio dalies įvaizdyje: raudona zenite sustojus saulė. Tiesiai pažiūrėjus, tai siaubo įvaizdis, kruvina, groteskiška, didžiulė dievo-Stalino akis, sustingus vidury dangaus nelyg jo paties šlykščioj apokalipsėje. Visa melo sukruvintos ir išduotos tiesos tragedija tada ir susikaupia poeto prašyme patikėti, kad tai čia „šypsosi pavasario dangus“.
Po Chruščiovo ir kitų atoslūgių bei stagnacijų danguj išdilo toji Stalino saulė-akis ir jos vietą visai logiškai užėmė jau seniai nemirtinguoju paskelbtas, kape į sausą malką sudžiūvęs Leninas. Tarp įvairių bandymų Leniną sudievinti, negrįžtant į barbarišką stalininę „asmenybės kulto“ simbolių sistemą, bet siekiant to, kad jis taptų įsikūnijimu komunizmo su „žmogišku veidu“, įdomus yra Justino Marcinkevičiaus bandymas mums pristatyti Leniną su „atlapotu paltu“:

Palyginimų ieškome lyg pjedestalų,
kurie padidintų, išaukštintų, pakeltų.
O jis iš posėdžių, prezidiumų ir salių
išeina vienas atlapotu paltu.
(E, p. 137)

Toksai Leninas „gal ir klysta kartais“, bet jo „ne raidė, o jo esmė teisi“. Neklaidingumas kaip dievybės atributas perkeliamas iš jo praktiškų veiksmų (kurie galėjo būti ir buvo dažnai pasibaisėtini) į principo, esmės plotmę. Tai atrodytų tartum Lenino dievybės sumenkinimas, bet iš tikrųjų jis dabar kaip tik atsistoja, kur Dievas, arba mažiausiai į Dievą panašus viršžmogis ir turi būti: anapus konkretaus gėrio ir blogio. Panašiu paradoksu Marcinkevičius pasiekia ir kitos, krikščioniui esminės, prisikėlimo minties krantą:

Ir savim paverčia savo mintį,
pastumia ją, paremia pečiais –
klausantis jo, galima į mirtį
tarsi į gyvenimą išeit.
(E, p. 139)

Bežiūrint, kaip Leninas mintį pavertė savimi, suprantam, kad ir jo, kaip Kristaus, žodis tapo kūnu ir gyvena tarp mūsų, taigi, kad jis irgi dabar Kristus, už komunizmą miręs, mumyse prisikėlęs, ir tapęs gyvu kūnu, ne ta mauzoliejaus malka, bet būtent gyvaisiais, mumis:

Todėl, nors ir paminklas, jis ne dogma.
Jis nori, trokšta būti tavimi,
kada jis reikalauja:
duok man,
duok Leniną su savo širdimi.
(E, p. 140)

Štai ir Marcinkevičiaus naujoji apeiga, Lenino-savęs-šir-dies pakylėjimas.
Eduardo Mieželaičio garsiojoj poemoj šalia stabo Lenino atsistoja ir subendrintas Dievo pakaitalas, stabas-žmogus:

Mano dvi kojos remias į žemės rutulį,
mano dvi rankos paremia saulės kamuolį,
o tarp žemės rutulio
ir tarp saulės kamuolio –
stoviu aš…
(LP II, p. 279)

Idėja, žinoma, ne nauja: Mieželaitis čia sąmoningai įvaizdžio forma kartoja centrinį Renesanso epochos įvykį – žmogaus iškėlimą į visatos centrą, tuo pačiu ir nusavindamas humanizmo tradicijas tarybiniam pasauliui įteisinti.
Kaip tokio milžino-Žmogaus priešprieša lietuvių katalikybės simbolikoj visuomet stovėjo, geriau pasakius, sėdėjo pakelėse ant rūpesčių sosto medinis lietuvių Kristus, Rūpintojėlis. Nusisavinę Renesanso Žmogų, tarybiniai poetai perkrikštijo ir šį varganą Dievą, savaip pakeisdami Jo simbolikos semantinį krūvį. Galime, pavyzdžiui, nubrėžti raidos liniją nuo garsaus Mykolaičio-Putino 1926-tų metų Rūpintojėlio iki Albino Žukausko 1975-tų metų skroblo trinkos. Putinas pradeda su džiaugsminga nuostaba, su jausmu, kuris romantikų poezijoj visada buvo tolygus įkvėpimui:

Dievuli mano, kas per šviesios naktys!
Ir kas plačių padangių per aukštumas!

Bet jo poetas ne tiek gyvena, kiek vaidina vaidmenį paprasto kaimo bernelio, kurio žodžių aruodas visada buvo daug mažesnis už jo širdies platumas ir kuriam trūksta sofistiškos iškalbos:

O žvaigždės, žvaigždės! didelės ir mažos
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.

Bet greit įsijautęs į rolę, poetas-romantikas ją bematant pakeičia, ir jo gražbylystė išsipila putojančia srove ,,neva-kaimo“ kalbos, kurios joks tikras, kad ir kaip jaunas bernelis niekad negalėtų vartoti, nes ji susideda grynai iš specialių, iš retorikos paveldėtų poetinių priemonių. Matome, kad posmeliai pilni pasikartojimų (ant lygaus…, prie lygaus…), tuoj sudarančių ne paties kelio, o kažkokios džiugios beribės erdvės įspūdį, erdvės, kuri yra kaip laisvė ir svajonė. Tas paraleles išbalansuoja kontrastai: „išeisiu [naktis]… plačias dūmas dūmoti“ <> „kur vargų vargeliai vieni per dienas dūsaudami vaikšto“. Kontrastų struktūroje turime ir judesį („išeisiu“), ir nejudantį tašką, tą budrų ir vienišą Dievulį, kuris visu savimi identifikuojasi su dienos vargais ir rūpesčiais.

Išeisiu, sau tariau, ant lygaus kelio:
Ant lygaus kelio tai valia valužė,
Ant lygaus kelio šviesiąją naktužę
Tai tik jaunam plačias dūmas dūmoti.
Bet kam gi tu, budrus Dievuli mano,
Prie lygaus kelio rūpestėliu rymai?
Prie lygaus kelio, kur vargų vargeliai
Vieni per dieną dūsaudami vaikšto.

„Bernelio“ klausimas – kam rymai?, jeigu rimtas, galėtų turėti tik beprasmišką atsakymą: „todėl, kad mane išdrožė ir čia pasodino“, bet iš tiesų tai ne klausimas, o retoriška figūra, paruošianti sceną jau kitokio poeto, poeto-simbolisto pasaulėvaizdžiui:

Dievuli mano, argi mūsų godos
Tave prie kelio iš dangaus atprašė,
Ar gal tos šviesios rudenio naktužės
Tave iš mūsų žemės išsapnavo?
Priimki gi mane, budrus Rūpintojėli,
Prie lygaus kelio šiąnakt padūmoti.–
O kad aukštam danguj tos šviesios žvaigždės
Taip spindi, net graudu, Dievuli mano.
(LP II, p. 10)

Tuoj prisimena Viačeslavas Ivanovas su vertikalios dinamikos: aukštyn – apoloniško, ir žemyn – dioniziško prado filosofija, prasiveria Bloko, Baltrušaičio gelmės ir dangus, kurie savo ruožtu veda tiesiog į Tiutčevo žvaigždėtos nakties veidrodį jūroje.6 Kitaip tariant, prieš mus grynai literatūriškas eilėraštis, intertekstualinis, kaip dabar sakoma, išreiškiantis bernelio – Rūpintojėlio dialogo forma daug ką, kas nieko bendro neturi nei su kaimu, nei su jo „vargų vargeliais“, nei galbūt su Dievybe, bet labai daug turi bendro su literatūros žaidimų išsivystymo raida.
Visiškai atvirkščiai, Albino Žukausko „Smūtkelis“ kiekvienu savo žodžiu tiesiogiai paneigia saloninius sentimentus, išreiškiamus liaudiškumo ar kokia kita proga:

Šiai senai išskaptuotai skroblo trinkai, kurioje
Įkūnyta žmogaus dievybė, jo galia ir negalia,
Suklupęs meldėsi senolis,
Senelis meldėsi, jo žentas, mano tėvas,
Ir jo tėvų tėvai
Ir jų senelių protėviai –
Suklaupę meldėsi:
Be žodžių gūdžiai mykė
Graudžius verksmus – valstietiškus atoverksmius,
Žmogaus dalias ir nedalias.
Nesižegnojo,
Nekrutindavo lūpomis –
Be žodžių atsiklaupę savo vargui,
Bekraščiui skurdui, kančiai lenkėsi.
Na ką gi, jeigu taip,
Tai atsiklaupsiu prieš šią seną skroblo trinką
Ir aš – senolių proanūkis,–
Be žodžių, iškilmingų posmų,
Gūdžia malda, vaikaičio išmalda
Pagerbsiu ir pagarbinsiu
Savų gimdytojų ir savo būtą vargą,
Sunkiąsias kruvinas bėdas,
Skaptu išskobinėtas skroblo trinkoje:
Jūs būkite pašlovintos,
Sustingusios medienos posmuose
Nedalios, lemtys nelemtys.
Lapokite, šakokite!
Glūdėkit skroblo rievėse per amžius,
Tik atgalios negrįžkite!
Ir aš – atkutęs provaikis,–
Ant kelių klūpodamas, galvą lenkdamas,
Išmyksiu, graudžiai išsiūruosiu
Tautos, tėvų ir nuosavas lemtis ir nelemtis.7

Visų pirma reikia pastebėti, kad šiame eilėraštyje Dievo, ar Kristaus, kaip Kūrėjo ar Kentėtojo, visai nėra. Yra tik tai, ką žmogus sukūrė ir kas žmogų ištiko. Ta prasme tai irgi galbūt labai „literatūriškas“ eilėraštis, bet jis remiasi ne rašyto žodžio meno raida, o kaimo dievdirbio sukauptais jausmais, kuriuose, tačiau, vyravo būtent tas tikėjimas į Dievą, kurį Žukauskas atmetė kaip literatūrinį melą. Nėra ir pats poetas „nenusikaltęs literatūra“, nes prasikiša eilėraštyje ir užuominos į liaudies dainas (nedalios, „lapokite, šakokite“), ir sąmoningas, sistemine „gyvuliškų garsų“, atstojančių žodį, parinkimas. Svarbi ir pati „trinkos“ idėja, nes tai primena likimo kirvį, tarytum tikinčios dievdirbio rankos, drožiančios smūtkelį, būtų skaldžiusios malkas nesibaigiančioj ir ilgos, beviltiškos kantrybės reikalaujančioj kaimiečio buityje.
Vis dėlto abu eilėraščius jungia kai kurie elementai Iš jų ryškus yra teatrališkumas, nes Putino bernelis nakties platybėse ir Žukausko poetinis „aš“ prie protėvių trinkos abu yra aktoriai, atliekantys tam tikrą rolę, tik gal stilistiniu atžvilgiu atvirkščiai: bernelis tikrovėje nei iš tolo nebūtų toks iškalbus, kokiu jį Putinas padarė, o Žukauskas jau vien tik pačiu savo eilėraščiu neabejotinai įrodė, kad jis sugeba daug daugiau, negu tik „mykti“ ir „siūruoti“. Abu eilėraščiai, skirtingu stilium, visgi stoja paprasto, kenčiančio liaudies žmogaus pusėn, ir abiejų pagrindinis emocinis svoris yra sielvartas.
Panašius sentimentus savo laiku yra išreiškęs ir Eduardas Mieželaitis:

Mano motina nuosavą dievą turėjo.
Ji surado po beržu jį kaime,
Nuskalautą lietaus ir nugairintą vėjo,
Su kuriuo, atsiklaupusi, kartais kalbėjo
Apie vargą, kančias ir laimę…

Ir tas dievas, atrodo, gerai ją suprato,
Tarsi brolis ar vyras, ar tėvas,
Nes tai buvo ne dvarponių ir ne magnatų,
Nes tai buvo žmonių, kurie saulės nemato,
Pasidirbtas žmogiškas dievas… (LP II, p. 275)

Janinos Degutytės „Rūpintojėlių“ Dievas irgi labai panašus:

Atsistojo laukuos
Rūpintojėliai.
Kažkas savo širdies
Nepakėlė.
Ir sudėjo visą skausmą
Į medį. Į medį.
Ilgesiai sumedėjo,
Dievo neradę

Justino Marcinkevičiaus religinės ambicijos didesnės. Vieton to, kad Rūpintojėlis taptų vargo liaudies metafora, jisai nori nukryžiuoto Kristaus figūra pasinaudoti tam, kad sukurtų metaforą apie patį save – poetą, ir savo įkvėpimą:

Kaip nukryžiavimas ateina įkvėpimas –
nežmoniška kupra akimirkų šventų.
Malonės ir vilties, tiesos ir meilės pilnas,
prisiimu tą kryžių, nešu jį ir krentu,

džiaugsmingai už visus numirti pasirengęs:
už žmogų ir už paukštį, už žvėris ir medžius,
už saulę virš galvos, už mėlyną padangę,
už pirmą vaiko žingsnį ir pirmus jo žodžius.
(E, p. 278)

Tenka sakyti, kad nei vieno iš čia minėtųjų lyrikos namuose, net ir Marcinkevičiaus šventoje kuproje, Dievo nėra. Yra tik šviesios naktys, kurias prarymo Putino Kristus-simbolistas, yra trinka, prie kurios mykia Žukauskas, ir į jį panašus mediniai sielvartai, sujaudinę Mieželaitį ir Degutytę. O tačiau visi poetai giliai susikaupę myli vargingą ir bent savo kentėjimu, paprastumu į Kristų panašų kaimietį-lietuvį.9 Toji meilė gal ir ne visai gryna: Putino naivus bernelis, kaip matėme, galėtų būti užsimaskavęs literatas, o Žukausko užuominos apie „atkutusį provaikį“ ir apie tai, kad nelaimės neprivalo grįžti, yra iš esmės politinės, nes išryškina perspektyvą jau naujosios, tarybinės santvarkos, kurioje tie visi vargai, matyt, pasibaigė. Žukauską, Mieželaitį ir Degutytę taip pat jungia cituotose jų eilėse implikuotas tarybinis argumentas, kad, girdi, Dievo, žinoma, nėra, bet netenka kaltinti prastų kaimiečių stabmeldyste nei prietarais, nes jų Smūtkeliai iš tiesų yri tik jų pačių gyvenimų tragiškos ir mylinčios esmės metafora. Taigi išeitų, kad jie buvo, yra ne stabmeldžiai, o poetai. Pagoniškų ir krikščioniškų jėgų spaudžiami, jie centriniu savo dvasinės būsenos simboliu pasirinko figūrą, jiems šviečiančią pačios dievybės būsena, šventumu.
Sakyti „dievybės būsena“ reiškia, kad mąstome pasaulį, egzistuojantį tokiu būdu, kaip apsireiškia Dievas: tikslingai, bet be laiko ribos, prasmingai, bet pagal širdies matavimus, visuotinai, bet pradedant nuo smulkmenų, kurias visų pirma ir pastebi tikras poetas, kaip jas ,,dvasinio svaigulio“ momentu pamatė Donaldas Kajokas:

Štai ir vėl man pasaulis gražus, štai ir vėl,–
šie kemsynai, ši plunksna praskridusio genio,
tvenkinys, maurų kvapas, alsą, pakelė…
Va – išpampus, stora tarsi pantis dėlė,
įsisiurbus į koją žąsino seno,–
net ir ji, net ir ji, varge mano!’..10

Tai irgi reiškia jausti, kad pasaulis su mumis nuolatos šneka pačiu savo buvimu, ir vis apie būties šventumą, taip, kaip Baranausko „šakom šnibžda medžių kalba šventa“. Šioje pajautoj šaknis suleidusi auga, bręsta ir vaisių neša Sigito Gedos poezija, nuo tiesioginių sielos sušukimų:

Kad iš ašarų džiaugsmo parkristum, Aleliuja! –
Kelkis su Kristum.
Kad gyventi ir kurti išdrįstum,
Aleliuja,–
Einam su Kristum.11–-

iki begaliniai turtingų, magiškų poeto „aš“ transformacijų į kaip tik tą dievybės būseną 26 rudens ir vasaros giesmėse:

Mirtie, žadėto vaisiaus paragavęs
ir gerdamas šio rudenio lašus,
dar pagalvojau: sidabruotas kleve,
kodėl į žemę aš nepanašus

Spindėjimu… O atšvaite auksinis,
mūs sielom žaidęs! Dangus
be pabaigos… O tolumos
viliojime! Jaunystėj
kartą aš regėjau žiogą:
žalioj laukų platybėj nusimetęs
jis – dievų…12

Dievybės būsenos pajauta čia atsispindi žemės spindėjimu, kuris turi būti kokia nors prasme jei ne antgamtiškas, tai vis tiek mistiškas, nes daiktų, spalvų, judesio ir kt. pasaulis persimaino į šviesą. Poezijoj, aišku, tas spindesys yra ir pasaulio metafora. Taigi ir vėl – priartėti prie mistiškos pasaulio pajautos reiškia artėti ir prie poezijos. Dangus be pabaigos, o ir tolumos viliojimas jau beveik tiesiogiai nurodo dievybės būsenos erdvę. Dievų gi žiogas kaip toks yra panašus į žemę savo žaliu buvimu, taigi ir mistišku spindėjimu. Toks procesas yra tartum „apreiškimas, kai būsenos virsta į formas“.13 Visa Gedos poezija nepaprastai sudėtinga ir tuo pat metu iš esmės paprasta įvairiausiuose, dažnai vienas nuo kito visai skirtinguose jos aspektuose. Ta, specialia būsenos, o ne doktrinos prasme, Geda yra vienas iš labiausiai religingų poetų šiandien Lietuvoje.
Dievybės būsenos perkėlimas į gamtą ir mitologiją, nors galbūt ne mistiką, kartais jaučiasi ir Juditos Vaičiūnaitės poezijoj, ypač tokiuose eilėraščiuose:

Čia kvepia kuršių prakaitu, kaitra, pušim,
Čia vėjų metraščiai ant smėlio…
Kaip tave pažint,
mažytis gintaro dievuk,
smiltim ir plėnim užneštas,
negyvas žodžių skambesy,
ištirpęs vėjy, užmirštas?..

Tik saulė kaip tuomet, kai gintarėjo girios,
ji sukasi lyg pramotės pirmykštės girnos…
(„Juodkrantė“)

Saulės ratai – ant kryžių, ant verpsčių.
Saulės šiltą velėną atversiu.
Sutrūnijusios pušys.
Sakų gabaluos įšalusios bitės.
Bet pirmykščio medaus švytėjimas –
kaimo gatvelėj išplitęs…
(„Saulės ratai…“)

Varpas vaško bokšte.
Pasakų negirdimas skambėjimas.
Saulė švysteli miglotu auksu –
seną židinį žiebiu.
Užmėtei ant rankų,
iš vaikystės oro atskubėjus,
rūko driekenas
(geltona jų spalva nuo obelies žievių).
Ir dabar – naktis ir karštis.
Dvelkia vėl laukiniais obuoliais.
Varpo garsas minkštas ir saldus.
Išsaugok, neapleisk…
(,,Varpas vaško bokšte“)

Eilėraščio svarbiausia pastanga yra sukurti vieną, kiekvienoj eilutėj savitu įvaizdžiu išsipildančią pajautą, kuri galėtų būti savo funkcija tolygi senovės graikų per naratyvinę mitologiją susikurtam pasaulėvaizdžiui. Reikia vientisumo ir raidos tokiam laike, kuris prilygsta savitai erdvei, nes šis laikas yra Atmintis. Tas elementas – tai gintaro minkštai žėrinti spalva, virstanti saule (kuri sukuria rato formą kaip šviesos aspektą), židiniu, geltonu
rūku, obelies žieve. Šitaip vienu ypu eilėraščio persona prisimena savo asmenišką ir už jos ribų – tautos visuotiną praeitį, nugalinčią laiką. Iš mūsų perspektyvos žiūrint, svarbu, kad šiame procese dalyvauja ir religinis, santykio su dievybės būsena elementas, užfiksuotas jau pirmame eilėraščio objekte – gintariniam dievuke. Toliau, virtęs saulės rato simbolių, jis atstovauja senąjį, gamtinį lietuvių tikėjimą, o vaško, žvakės, bokšto ir varpo įvaizdžiai aiškiai rodo krikščionybę. Šitaip savuoju keliu atėjus Vaičiūnaitė susitinka su Geda vienam sakraliniam pasauly,
Išeitų, kad Lietuvos poetų gentis nepriklauso prie giliai tikinčiųjų į konkrečias katalikų religines doktrinas. Jų priartėjimai prie Dievybės tik su didele prasmės deformacija galėtų būti pavadinti šventų sakramentų metaforomis. Gal net atvirkščiai, kaip viename savo laiku pagarsėjusiame Albino Bernoto eilėraštyje „Nusiimk kepurę“, šventos mišios, bažnyčios centrinis ritualas, pats tampa eilinių gamtos gyvybės apraiškų metafora:

O ne, aš nesakau, kad nuo galvos,–
Įeidamas nuo sielos nusiimk –
Nuo sielos nusiimk, brolau, kepurę.
Ir nesakau, kad klauptum, tik sakau:
Atgręžk savin akis ir pamatysi,
Kad jau seniai tu klūpai.
Per juodąjį varnėno pakylėjimą
Ten, balto inkilo viduj,
Keturgubi varpeliai skamba.
Aš nesakau, kad klauptum, tik sakau: žiūrėk –
Žolė rasom lyg ašarom tau kojas plauna,
Kaip nusidėjėlė ilgais plaukais nušluosto.
Žengi pasaulin kaip šventyklort. SALVE.
Įeidamas nuo sielos nusiimk
Darbų darbuos nudryžusią kepurę.15

Galima nusišypsoti galvojant, kad štai keturi vos išsikalę varnėniukai-klapčiukai atidaro savo čiulbančius snapelius priimti Ostiją – besiraitintį slieko gabalą, bet kaip tik toks ir yra gamtos šventumas lietuvių poezijoj (Kajokas: „Net ir ji, varge mano!“). Galima susimąstyti ties nekaltos rasotos žolės ašaromis, tartum nusidėjėlės iš švento Luko evangelijos.16 Tačiau tai rodo, kaip be galo žemė mus myli lietuvių poezijoj – taip myli, kad gal galime pradėti suprasti Dievą.
Gal, prieš suvokiant absoliučią Dievybės transcendenciją, nelyg pirmą žingsnį, mes turėtume išmokti pajausti žemės šventumą. Pradedant nuo Donelaičio iki šiandien, geriausios lietuvių poezijos tradicijos būtent to ir ilgisi.

1. Venclova A. Apie darbininkus, tunelius, untergrundus ir apie lau-žiams duris // Lietuvių poezija.–V., 1960.–T. 2.–P. 131. Vėliau nuorodos liks straipsnio tekste, skliausteliuose, sutrumpinta forma LPII.
2. Grybas V. Tiesiu taikymu // Lietuvių poezija.–T. 2.–P. 321. Įdomu pastebėti, kad iki to laiko literatūrinis politinis žodynas jau persisunkė ir rusiškais terminais: „npaMBiM npniieAOM“.
3. Marcinkevičius Just. Eilėraščiai ir mažosios poemos.– V., 1975.– P. 120. Vėliau cituojant šis rinkinys žymimas santrumpa E.
4. 1967-ais metais, kada šis eilėraštis buvo parašytas, dar tebebuvo labai svarbu galėti šitaip ginčytis.
5. Venciova A. Šalies jaunystė.– V., 1947.– P. 14–15.
b. He6ecHHii cboa, ropanrHH CAaBOH 3Be3AHOH,
TaHHCTBeHHO TAHAHT H3 rAyČHHBI,
H mh nAtiBeM, nbuvaiomeK) 6e3AHOH Co Bcex CTopoH OKpyjKemsi.
7. Žukauskas A. Rinktiniai raštai.–V., 1986.–T. 2.–P. 12–13.
8. Degutytė J. Tylos valandos.–V., 1978.–P. 137.
9. Visi, išskyrus galbūt Marcinkevičių, kuris, pats būdamas Kristus, myli viską.
10. Kajokas D. Žuvusi avis.–V., 1991.–P. 29.
11. Geda S. Septynių vasarų giesmės.– V., 1991.– P. 66.
12. Geda S. 26 rudens ir vasaros giesmės.– V., 1972.–P. 7.
13. Geda S. Sūnaus palaidūno grįžimas // Septynių vasarų giesmės.– V., 1991.–P. 87.
14. Vaičiūnaitė J. Nemigos aitvaras.–V., 1985.–P. 307–309.
15. Bernotas A. Nusiimk kepurę // Paglostyk žolę.– V., 1980.– P. 35.
16. „Ir atsigręžęs į moteriškę [Kristus] tarė Simonui: Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei vandens mano kojoms, o šita laistė mano kojas savo ašaromis Ir Šluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai; šita gi, kaip lik jojo, nesiliovė bučiavusi mano kojų. Nepatepei aliejum mano gaivu., d šilu potepė Icpalu mano kojas. Todėl sakau tau: atleidžiama j.ii .I.iiiį; iiiicicli’inki|, nes ji iIuiiį; mylėjo“ (Luko 7, 44–45).

[/expand]

 

Poezijos pavasario anketa. Alvydas Šlepikas, Jurgis Kunčinas, Tomas Arūnas Rudokas, Marytė Kontrimaitė, Arnas Ališauskas, Janina Riškutė

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1995 05 20, 27

 

1. Kuriais metais debiutavote „Poezijos pavasario“ almanache?
2. Kaip vertinate almanachą? Ar jis reikalingas?
3. Kokių autorių, publikacijų, akcentų reikėtų almanache?
4. Ar dalyvaujate Poezijos pavasario šventės renginiuose? Kokie jie turėtų būti?
5. Kaip prognozuotumėte lietuvių poezijos ateitį ir jos leidybą?

ALVYDAS ŠLEPIKAS
Pasirodė tradicinis „Poezijos pavasario“ almanachas. Šiųmetinė knyga skiriasi nuo ankstesniųjų tuo, kad čia skelbiama ypač daug jaunų autorių kūrybos. Manau, kad toks pasirinkimas yra pateisinamas. Pirma – poezija ir pavasaris asocijuojasi su jaunu krauju, jaunyste, o antra – jauniesiems, dar nespėjusiems priprasti prie dažnų savo tekstų publikacijų, galimybė išvysti savo tekstus šalia žinomų autorių taip pat yra labai svarbi. Kartu su redaktore Janina Riškute ruošdami „Poezijos pavasarį 95“, mes ir nusprendėme jaunuosius almanacho autorius, jų kūrybą pristatyti taip, kad ji nedingtų už poezijos korifėjų nugarų, o būtų matoma ir pastebima, – almanachas prasideda jaunaisiais. Ne visų debiutuojančių šiame leidinyje pavardės yra negirdėtos, tačiau skaitytojai ras ir visai nepažįstamų. Rengiant knygą, buvo iškilę nemaža sunkumų, iš kurių didžiausias – begalinis autorių pasyvumas. Maniau, kad užgrius kūrinių banga, paštas užsikimš nuo gausybės siunčiamų eilėraščių, deja, taip neatsitiko. Sunkiausia buvo su straipsniais, kurių niekas nerašo ir rašyti nežada. Dabar, kai knyga jau pasirodė, akivaizdūs yra jos trūkumai ir galbūt šiokie tokie privalumai, deja, – šaukštai jau po pietų, o apie visa šitai, tikiuosi, kalbės recenzentai. Noriu padėkoti Janinai Riškutei už didžiulę pagalbą rengiant šį leidinį ir atsiprašyti tų autorių, kurie jaučiasi įžeisti, neišvydę savo kūrybos almanache, – bandžiau nekreipti dėmesio į pavardes. Linkiu sėkmės 1996-ųjų metų almanacho sudarytojams, manydamas, kad šią tradiciją būtina išlaikyti – kvaila būtų atsisakyti švenčių (turiu galvoje ir Poezijos pavasarį, ir jį lydintį almanachą) vien todėl, kad jos atsirado sovietmečiu.

JURGIS KUNČINAS
1. 1974 metais. Tais pačiais vykau ir su „grupe“. Galingo būta tąsyk užmojo! Pats maršrutas bylo: Vilnius-Lazdijai-Utena-Tauragnai-Kaunas-Vilnius. Sustojom dainiaus A. Drilingos „klėtelėje“ ant Šventosios upės kranto. Važiavo P. Širvys, Tilvyčio sūnus Rytis, T. Rosto-vaitė, P. Raščius… Grįžau gyvas ir laimingas, bet paskui į „PP“ išvykas manęs ilgai ilgai nesivežė…
2. Almanachas kasmet vis kitoks. Eina prastyn, labai sugrūsti tekstai. Vertimai neretai atsitiktiniai, straipsneliai rašomi prisiverstinai. Almanachas reikalingas. Vienu metu, kai buvo suabejota jo kasmetiniu reikalingumu, berods E.Matuzevičius pasakė: „Vyrai! Uždaryt labai lengva, o vėl iš naujo pradėt sunku!“ Tie žodžiai aktualūs ir šiandien. Tegul būna. Būtų ką „uždaryt“ ir be almanacho.
3. Gerų ir labai gerų. Akcentų – ryškių.
4. Kai galiu, dalyvauju. Reikėtų mažiau „pompos“, daugiau sąmojo, gyvos muzikos. Kartais „PP“ uždarymai primena šermenis ar mišias. Būtų gera, kad renginiuose dalyvautų geriausieji – ir namiškiai, ir „legionieriai“. Dabar vos ne „gero tono“ požymiu tampa nedalyvavimas almanache bei renginiuose. Reiktų skaityti ne vien klasiką, bet ir Binkį, Šimkų, Erlicką, o vietoj kamerinio choro kartą imt ir pasikviest kokį Kernagį – karūna nenukristų!
5. Prognozės geros. Poezija pasveiks gal. Temperatūros kreivė nuteikia maloniai. Lietuvių poezija suklestės apie 2003 metus, prasidėjus „postfekalinei“ epochai. Vėl sužydės gamtos lyrika – ją deklamuos kiekvienas fermeris. Tūkstančiai rašys tik savo draugams, o tik keli – visai tautai. Pamatysit, viskas bus gerai!

TOMAS ARŪNAS RUDOKAS
1. Debiutavau 1983-iaisiais. Kaune, Lakštingalų slėnyje, gavau dovanų tokią varinę taurę ne taurę, iš kurios nei vyną gersi, nei gėles į ją merksi.
2. „Poezijos pavasario“ almanachas, be abejo, yra reikalingas. Kadangi leidinių, spausdinančių poeziją, niekada nebus per daug, „Poezijos pavasaris“ – tarsi karaliaus Artūro apvalusis stalas, prie kurio susirenka jauni ir seni poezijos riteriai.
3. Į almanachą žiūriu daugiau kaip į lietuvių, o ne užsienio literatūrą reprezentuojantį leidinį. Lietuvių autorių jame ir netrūksta – visos žvaigždės savo vietoj. Tačiau pasigendu kritinių straipsnių, kuriuose atsispindėtų ne atskirų autorių kūryba, bet dabartinės poezijos procesas, jos tėkmės, duobės, sūkuriai. Mažiau akademiškumo – daugiau rizikos! Gintaras su vabzdžiu visada įdomesnis negu be vabzdžio.
4. Poezijos pavasario renginiuose dalyvavau 1983-iaisiais ir 1994-aisiais. Apskritai nemėgstu jokių masinių ir pompastiškų renginių. Bet publikai tokie renginiai (ir reginiai) patinka. Be to, Poezijos pavasaris primena tautai, kad lietuvių poezija dar gyva, o ir gyvų poetų dar liko.
Koks turėtų būti Poezijos pavasaris? Tai daugiau ne poetų, bet organizatorių fantazijos ir galimybių reikalas. Poeto darbas – rašyti eiles, o ne autografus ant nosinaičių, suvilgytų gražių gerbėjų ašaromis. Bet jeigu į Poezijos pavasarį nesusirinktų gražių gerbėjų, gal ir poetų jame mažiau dalyvautų…
5. Nei lietuvių poezijos praeitis, nei dabartis neduoda pagrindo pesimistiškai žiūrėti į ateitį. Lietuvių poezijos dinozaurai išaugino naują dinozauriukų kartą, kuriai, tiesa, dar neišaugo protiniai dantys, bet riaumoti ji jau moka. Tikiu, kad ta karta išmoks kalbėti ir ginti savo kalbą, o ne vien uodega plakti dykumos smėlį.
Poezijos leidybos reikalai yra apgailėtini. O leisti knygas savo lėšomis gali ne kiekvienas. Poetas – ne prekijas ir poezija – ne prekė. Antra vertus, kas rašė, tas rašys, kol lazda pražys!
Pasitinkant Poezijos pavasario šventę, belieka palinkėti kantrybės ir meilės visiems – leidėjams, skaitytojams, kolegoms, sau pačiam. Ir gražioms gerbėjoms.

MARYTE KONTRIMAITE
1. 1968 metais.
2. Tegul būna…
3. Manau, kad gerai ta įvairovė – nuo kone „akademiškų“ iki beveik odiozinių, tik reiktų vengti akivaizdžios grafomanijos, – jai dabar yra tiek galimybių reikštis, bent jau „PP“ derėtų nuo jos atsiriboti. Ir dar – nepakenktų tas publikacijas truputį (temų požiūriu ar kaip kitaip) pagrupuoti, kad nebūtų (dabar pasitaikančių) tokių dalykų, kai naivokas, atviros emocijos kupinas eilėraštis atsiduria šalia akibrokštais žaidžiančio parodijinio su nešvankokomis, drastiškomis detalėmis. Kaip tik dėl šitokio „broliškų kapų“ principo ne vienam autoriui praeina noras duoti savo kūrybą į almanachą. Iš dalies todėl ir aš jau keleri metai nebeduodu savo eilėraščių – rašau mažai, todėl geresnių gaila, o blogų šiaip jau nedera spausdinti…
4. Važiuoju kasmet kur tolėliau, į rajonus, kur žmonės nepersisotinę kultūros renginiais, o čia juk – nemokama šventė idealistams. Senokai bodžiuosi pompastiškais „šou“ ir valdžios pozavimais poetų fone, bet gal ir to reikia, ypač pradedantiems literatams – kad juos pamatytų, kad galėtų pasisukinėti tame „olimpe“, tegul ir tam, kad įsitikintų visa tai esant tuštybių tuštybę. Tačiau visur (net tarp ponų!) pasitaiko ištikimų poezijos mėgėjų, ir tai nuostabu. Gerai, kad atsirado naujų betarpiškesnio bendravimo renginių – „Eilėraščiai per naktį“ (tik svarbu, kad jie netaptų nevaldomo darkymosi, vulgarybės demonstravimo vakarais, reiktų vengti užgauliojimų). Šiaip jau Poezijos šventės reikia, manau, – ne tik rašantiems.
5. O bala žino. Gal leiskim tą „PP“ almanachą bent iki kito tūkstantmečio, o toliau – matysim, jei gyvi būsim. Jei rimtai, – būtina remti tikrą poeziją, nes jau baigia atbukti skaitytojų poetinė klausa nuo visokios „liurlyrikos“.

ARNAS ALIŠAUSKAS
1. 1993 m. E. Ališankos sudarytame „PP“.
2. Jokių abejonių dėl almanacho reikalingumo. Jis reikalingas tiems, kuriems reikalinga pati poezija, kuriems reikalingas pats renginys, ir visai nesvarbu, kad sovietmečiu tai rūpėjo penkiasdešimčiai procentų gyventojų, o dabar terūpi penkiems. Tai ne tų penkių procentų problema – taigi ir ne mano. Pagaliau šimtatūkstantiniai poezijos rinkinių tiražai, mano nuomone, buvo daugiau snobizmo negu meilės literatūrai ženklas. O grįždamas prie kalbos almanacho tema, noriu akcentuoti, kad akivaizdi tapo sudarytojo reikšmė. Paskutinieji almanachai, sudaryti ne grupės žinovų, o atskirų žmonių laisva atranka, tampa dar vienu jų literatūrinės saviraiškos būdu. Man įdomu pamatyti, kas rūpi E. Ališankai, kas – K. Navakui ar A. Šlepikui kaip sudarytojams.
3. Kuo įvairesnių autorių (turinčių minimalų poezijos kokybės cenzą, kad leidinys netaptų taikomosios poezijos tribūna). Be poetinių publikacijų almanacho visai nebūtų, be esė, memuarinių rašinių jis būtų daug skurdesnis.Visų žanrų kūryba almanache gali sugyventi su viena sąlyga: kad būtų išlaikytas kiekybinis poezijos prioritetas, knygą sudarant, ir teminis poezijos prioritetas kitų žanrų publikacijose.
4. Gražiausi Poezijos pavasario renginių atsiminimai man siejasi su „anapus kadro“ liekančiais momentais. Pvz., penkių sakinių pokalbis su seniai matytu kolega, pokalbiai prie stalo ar važiuojant autobusu j rajoną. įsiminė pernykštė poezijos popietė, kai skaičiau savo eilėraščius aklųjų ir silpnaregių draugijos bibliotekoje. Savitą veidą turi „Naktiniai skaitymai“. Jie puikiai nužymi tą ribą, kada drioksteli PP griaustinis. Iki to tik jauti, kaip kaista ir elektrinasi atmosfera, kaip kaupiasi seniai tvinkstantis protrūkis. Gražūs, be abejo, ir renginiai Kaune, Lakštingalų slėnyje, ir VU kieme tradicinis baigiamasis vakaras. Viskas turi savo vertę.
5. Poezijos ateitis – neprognozuojamas dalykas. Kaip kiekvieną meno procesą (pvz., teatro, dailės), taip ir poeziją sunku iš anksto nuspėti. Aišku yra viena – visa šio žanro kūryba jau pradėjo, o ateity dar labiau kristalizuosis apie du branduolius – populistinį (vadinu tai taikomąja poezija) ir poetinį. Nenorėčiau, kad tai būtų palaikyta tiesiogine „menas menui“ – „menas liaudžiai“ priešprieša. Iš leidybos reikalų kol kas matyti, kad žmonės, turintys pinigų savo knygoms leisti, neturi talento joms parašyti, o žmonės, turintys talentą, neturi pinigų leisti savo knygoms. Bet šiame – antrajame – būryje ir vyksta ne man vienam įdomūs procesai: vietinės klasikos ir naujovių priešprieša, naujų vardų ir estetikų atėjimas, užkamšymas tų spragų, kurias kadaise paliko kvaili sovietmečio draudimai. Pažiūrėkim, kaip viskas pasikeitė per pastaruosius penkerius metus: Marčėnas, Parulskis, Navakas iš jaunųjų poetų tapo tiesiog poetais, „Svetimi“ atėjo ir savo manifestais puikiai išprovokavo gyvą reakciją. „Atėjo į poeziją“ Januševičius ir Taukačikas, eilinis universiteto studentų lituanistų desantas, kiti autoriai iš poezijos išėjo. Vieni garbingai, kiti nelabai – tai jų pačių reikalas.
Praeis nelabai daug laiko, ir, spėju, ryžtingiau ims veikti jaunų poetų grupė „Įžanga“, kol kas tik apčiuopom tirianti aplinką. Žodžiu, spėju ateitį būsiant tokią, kokia buvo ir praeitis. Tik norėčiau ir linkėčiau, kad estetikų kovos netaptų fiziniu snukių daužymu. O visos kitos kibirkštys – tegu sau skyla…

JANINA RIŠKUTĖ
Šiemet almanachas pasirodė dar gegužės pradžioje, tad jau iki Poezijos pavasario šventės daug kas spėjo jį paskaityti, padiskutuoti.
Anksčiau buvo įprasta sakyti, kad „Poezijos pavasaris“ atspindi lietuvių poezijos visumą. Realiai to nebuvo – nei tada, nei dabar. Pamažu atprantame nuo „atspindėjimo“, „atstovavimo“, pratinamės prie savanoriško dalyvavimo (ar nedalyvavimo). Vis dėlto vertės kriterijus turėtų būti savaime suprantamas, o almanacho kartelė – aukštesnė nei periodikos. Jei silpni tekstai, gal užtektų ir vieno eilėraščio, „dėl vardo“. Liesus honorarus galėtų papildyti rėmėjų prizai už įdomiausias publikacijas, – tai būtų ir akstinas autoriams atidėti almanachui ką geresnio, o ne tai, kas atliko nuo Miko.
Šįkart almanache daug jaunimo, daug naujų vardų. Tai liudija ir leidinio demokratiškumą – užtenka pateikti eilėraščius Rašytojų sąjungai, ir jeigu jie šio to verti, publikacija garantuota. Nesu tikra, ar šioje knygoje tiksliai parašytos debiutantų pavardės, – apie kai kuriuos autorius nei leidykla, nei sudarytojas neturėjo jokios informacijos. Naudodamasi proga, noriu paprašyti almanacho autorius, negavusius sutarčių, užeiti į leidyklą ir jas pasirašyti. Gal ateityje autoriai, norintys debiutuoti almanache, galėtų pateikti apie save informacijos nors „tarnybiniam naudojimui“. Dar gražiau būtų viešas prisistatymas ar pristatymas, nes skaitytojams visada smalsu sužinoti apie naują autorių nors vieną kitą smulkmeną. Antra vertus, yra visos teisės publikuoti kūrybą anonimiškai, kaip tai daro Anonimas ir Balys Bukelis.
RS galėtų drąsiai atiduoti almanachą į vienas rankas, vienam sudarytojui, – būtų didesnė tikimybė sulaukti kryptingesnio leidinio ir apsaugoti sudarytoją nuo neatsakingų padėjėjų. Gerų pavyzdžių jau yra: kūrybingas „Poezijos pavasario 93“ sudarytojo E. Ališankos darbas.
Kad ir kas būtų sudarytojas, šis almanachas visuomet stichiškas. Ypač šiemetinis, nesimaskuojantis konceptualiom programom, proginiais straipsniais, nesulaukęs literatūrinių portretų. Kritikos bado laikais gal vertėtų almanache publikuoti Poezijos pavasario konferencijos medžiagos analizę, kitais būdais budinti kritinę mintį?
Almanachas, pradėjęs savo ketvirtąjį dešimtmetį, tebūna ir toliau poetų susibūrimo, jaunųjų saviraiškos vieta.

[/expand]

 

Poezijos pavasario programa

[expand title=”Skaityti”]

 

21 d. Prologas. Raseinių rajone – poezijos šventė, skirta Maironio „Pavasario balsų“ pirmojo leidimo 100-osioms metinėms
22 d. 14 val. Rašytojų sąjungoje – spaudos konferencija
23 d. 18 val. Rašytojų klube – K.Platelio poezijos knygos „Prakalbos upei“ pristatymas
24 d. 16 val. Vyriausybės rūmų konferencijų salėje (I aukšte) – tarptautinė konferencija „Poetas ir skaitytojas“
24 d. 21 val. Rašytojų klube – vakaronė „Eilėraščiai per naktį“
25 d. 8.30 val. Vilniaus miesto universitetinėje ligoninėje (Antakalnio 57) – poezijos valanda
25 d. 16 val. Rašytojų klube – moksleivių poezijos skaitymai
25 d. 18.30 val. Pedagogų kvalifikacijos kėlimo institute – poezijos skaitymai
25 d. 18 val. Vilniaus lietuvių kultūros namuose – poezijos popietė
25-26 d. Vilkaviškio-Lazdijų, Šiaulių-Radviliškio rajonuose – Poezijos pavasario renginiai
26 d. 18 val. Vilniuje, Sereikiškių parke – poezijos almanacho „Įžanga“ autorių akcija: bendros kūrybos poemos „Apokaliptinis pavasaris“ viešas skaitymas
26 d. 18 val. Kaune – Poezijos pavasario-95 laureato vainikavimas ir literatūros vakaras prie Kauno pilies
26 d. Druskininkuose, 26-27 d. Telšių-Plungės rajonuose, 27 d. Širvintų ir Trakų rajonuose – Poezijos pavasario renginiai
28 d. 18 val. Vilniaus universiteto K.Sarbievijaus kieme – baigiamasis vakaras

[/expand]

 

Poezijos pavasario svečiai

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1995 05 20

Lietuviškasis Poezijos pavasaris įgauna vis didesnį tarptautinį svorį ir užima garbingą vietą šalia kitų gerai žinomų Europoje ir pasaulyje festivalių, pavyzdžiui, Strugos ar Vilenicos. Ir šį kartą į kvietimą mielai atsiliepė poetai iš įvairių kraštų – ypač iš tų, su kuriais palaikome glaudesnius literatūrinius ryšius, šįkart laukiame poetės iš Suomijos Anni Sumari, dviejų poetų iš Austrijos – Gerardo Bisingerio ir Marianne Sula, iš Vokietijos – marburgiečio poeto Lotharo Balzerio, kuris jau yra pažįstamas lietuviams, bei Friedricho G.Pfaffo, jauno poeto iš Slovėnijos Jure’s Potokaro, iš Danijos – Nielso Franko, iš Latvijos – poeto ir vertėjo Janio Rambos, iš Ukrainos – gero lietuvių draugo, poeto ir gerai žinomo lietuvių poezijos vertėjo į ukrainiečių kalbą Dmitro Čeredničenkos. Tikimės, kad dar atsilieps ir poetai iš Estijos, gal ir iš JAV. Mielai laukiame ir „savų“ svečių, lietuvių poetų, gyvenančių svetur ir Poezijos pavasario metu besilankančių Lietuvoje. Poetė iš tolimosios Australijos Lidija Šimkutė-Pocius jau yra pažadėjusi atvykti ir dalyvauti visuose Poezijos pavasario renginiuose, jos kelionę remia Australijos menų taryba (Australia Council for the Arts).

[/expand]

 

Poezijos pavasario konferencija: Poetas ir skaitytojas

 

Kornelijus Platelis

[expand title=”Skaityti”]

 

Kiek pamenu, ir praeitais metais šioje salėje diskutavome panašia tema. Ar kas nors nuo to laiko pasikeitė? Tikriausiai. Kas nors visada pasikeičia. Tačiau sunku pasakyti, kas daugiau veikia poeto ir skaitytojo santykius – mūsų kūrybos, jos apmastymo ir propagavimo kokybė ar visuomenėje vykstantys procesai. Procesų mes nevaldome, galime tik daugiau ar mažiau sąmoningai juose dalyvauti. Tad svarstant, kaip mes turėtume santykiauti su savo „dvyniu ir priešu“, siūlyčiau apsiriboti nuo mūsų priklausančiais dalykais.
Žinoma, pasaulis vis rečiau nusipelno poeto pagyrimo. Tobulėjančios komunikacijos priemonės stumia į pašalį ne tik poeziją ar apskritai literatūrą, bet ir patį skaitymą. Aš tai pavadinčiau pasauline nelaime. Žmonės atpranta susikaupti ir savo sąmonėje ne tik dešifruoti metaforas, bet ir kurti paprasčiausius vaizdus. Pažinimas kur kas daugiau plečiasi į plotį negu į gylį. Šią dimensiją vis dažniau keičia gilinimasis į plokštuminių priežastingumų grandis. Tačiau gal tai – tik nespėjančio žengti į koją su laiku retrogrado niurzgėjimas. Gal iš tiesų – pergalingai pradeda įsivyrauti nauji bendravimo būdai, o mūsų tekstams ir mums patiems jau seniai paruošta vieta istorijos šiukšlyne. Ką gi, tuomet poetams belieka desperatiškai priešintis.
Man visuomet skamba naivokai, kai patys piofcsionalai mažėjantį dėmesį poezijai aiškina dvasinių vertybių devalvavimusi. Tai paprasčiausia mąstymo inercija. Žinoma, mūsų amžiaus avangardizmas sunaikino poezijos vertinimo kriterijus, palikdamas vienintelį – suvokėjo intuiciją. Dabartiniais postmodernizmo laikais įsitvirtino požiūris, kad kiekvienas kūrinys turi būti vertinamas pagal jo estetinę sistemą, o tų sistemų hierarchija neegzistuoja. Tačiau, man regis, kiekvienas atskiras vertintojas turi savo intuityvią sistemą, kuri jam pasako, ar į kurį nors kūrinį verta žiūrėti rimtai, ar ne. Atsinaujinant poetinei kalbai, visada vertinimo autoritetas iš išorės (t.y. visuotinai pripažintų normų) persikelia į vidų – naujos patirties ir ilgesio prisodrintą intuiciją. Aš nesigailiu tų, dėl savų priežasčių nuvertėjusių kriterijų. Tačiau dabar aiškiai matome, kaip stokojame ta intuicija besiremiančių ir naujais instrumentais ginkluotų autoritetų. Be to, kai niekas neteigia jokių teksto organizavimo principų, nėra ir kam prieš juos maištauti. Kūrybą ir vertinimus įsiurbia taikingas abejingumas. O ir mes patys, poetai, viešai beveik nebebandome apmąstyti savo ir kitų autorių kūrybos. Rašome arba kaip esame įpratę, retkarčiais pasiginčydami patys su savimi, arba imituojame kelių dešimtmečių senumo naujoves. Tarytum norėdami pažnaibyti mūsų nepastebintį skaitytoją, griebiamės barzdoto avangardizmo su visu jam būdingu momentiniu kontekstualumu, tarsi nepastebėdami, kad kontekstas jau seniai pasikeitęs.
Esant tokiai padėčiai, sunku ginčytis, kuris tekstas laikytinas dvasine vertybe, kuris ne, tačiau aišku, kad visą mūsų produkciją šiai kategorijai priskirti gana sunku. Kartais tenka suabejoti, ar tūlas eilutėmis surašytas kūrinys kokiu nors dvasiniu požiūriu geresnis už grakščiai suręstus verslo planus, politines deklaracijas ar kitus ką nors įforminti siekiančius dokumentus. Nes kaip tik pastaruosiuose pastebiu daugiau savotiškai nesuinteresuoto intelekto pastabų, blaivaus tikrovės vertinimo ir savos srities principų laikymosi. Manau, visi sutinkame, kad poetinis tekstas privalo turėti estetinę (ar kaip kitaip ją pavadintume) kokybę, kuri jį įprasmintų, suteiktų jam „ekologinę nišą“, išskirtų iš kryžiažodžių sudarinėjimo b panašių laisvalaikio užsiėmimų. Tačiau kas, be mūsų, turėtų tai patvirtinti?
Visa įprastu būdu paskelbta poezija pretenduoja į tam tikrą santykį su adresatu. Kaip žinome iš tradicinės estetikos ir visų naujais žodžiais senas tiesas performuluojančių mokslų, eilėraštis ne tik perteikia informaciją, bet ir siūlo mėgautis pačiu komunikacijos procesu. Norėdami tą procesą praturtinti pagalbiniais dalykais, gražiai iliustruojame knygas, žurnalų publikacijas, rengiame skaitymus su muzika ar vyno taure. Tačiau visada tenka grįžti prie teksto ir bent sau atsakyti, ko jis veltas. Poezijos tradicijoje galima pastebėti dvi ryškesnes poeto nuostatas skaitytojo atžvilgiu, įvairiais laikais jos formuluotos kiek skirtingai, bet abi senos kaip ir pati poezija. Vieni autoriai kuria kuo didesniam skaitytojų būriui, kaip jį įsivaizduoja; kiti kuria sau, dievams, kelių tūkstantmečių senumo poezijos tradicijai ir pan. Pastaroji nuostata poetų, bent jau mano kartos, labiau gerbiama, tačiau literatūros istorijoje rastume aibę poetų, kurie, stengdamiesi įtikti skaitytojui, išarė joje gilią vagą. Tad abi šios nuostatos reikšmingos bei reikalingos kultūrai. Pirmąja besivadovaujantys poetai sulaukia daugiau skaitytojų, antrąja – mažiau, bet labiau išmanančių. Sąmoningai pasirinkus vieną šių nuostatų, darosi aiškiau, kaip turime savo poeziją pateikti. Be to, skaitytoju neišvengiamai yra ir kiekvienas poetas. Tad, pažvelgę į save, galime daug ką pasakyti apie tuos, kuriems skiriame savo tekstus. Turint galvoje dabartinį mūsų poezijos apmąstymo vangumą, kyla įtarimas, kad skaitytojai esame nekokie.
Į poezijos propagavimą taip pat žvelgiame skirtingai. Vieni mano, kad reikia ką nors daryti, ir bando daryti, kiti mano, kad poezijos meno ateitis nuo poetų nepriklauso, ir moja į viską ranka. Štai ir Poezijos pavasaryje kai kurie autoriai dalyvauja ieškodami naujų bendravimo formų, kiti – tiesiog kad toks yra, treti nedalyvauja, laikydami šį renginį netekusiu prasmės. Tartum ta prasmė priklausytų ne nuo mūsų pačių, o nuo publikos, kolegos Svcnticko ar dar dievai žino nuo ko.
Aš palaikau nuomonę tų, kurie mano, kad ką nors daryti reikia. Bent jau tam, kad leidėjai, nepaisant mūsų nusiskundimų, poezijos knygų vis dar išleidžiantys nemažai, ateityje, išgirdę žodį „poezija“, nepradėtų graibytis revolverių. Dėl to, manau, verta diskutuoti.

[/expand]

 

Kazys Bradūnas

[expand title=”Skaityti”]

Tema „Poetas ir skaitytojas“ yra beveik neaprėpiama. Įvairiausiais aspektais į ją žiūrėdami, galime prieiti prie labai prieštaringų išvadų, labai švelnių ir labai griežtų. Galima apsiriboti tik poeto žodine forma ir skaitytojo estetiniu imlumu, galima leistis ir į giluminius turinio bei minties klodus. Mano mintys čia suksis maždaug per vidurį, prisiliesdamos labiau prie poeto ir skaitytojo santykio būtinybės ar nebūtinybės.
Tik nereikėtų šios čia pateiktos pokalbiui temos kaip nors vienokiu ar kitokiu atžvilgiu dramatizuoti. Nedaryti tarp jų (taip poeto ir skaitytojo) nei ypatingos draugystės, nei įtampos. Ne teoriškai išgalvoti, bet realūs ir gyvenimiški jų santykiai yra tokie įvairūs, kad čia bendras koks nors vardiklis tiesiog neįmanomas. Ir, norint ką nors pamatyti ar užčiuopti bent kiek bendresnę išvadą, reikia stabtelėti prie kai kurių gyvenimo faktų. Sakysim, Donelaitis. Vien ryšium su juo kiek čia gali kilti klausimų ir kiek atsakymų į šiam mūsų svarstymui paklotą temą. Štai: ar gali kurti ir subręsti didelis rašytojas aplinkoje, kurioje, galima sakyti, visai nėra, šiuolaikiniu supratimu, jo skaitytojų. Ir Donelaitis savo pavyzdžiu atsakė, jog gali. Ir tai įrodė savo „Metais“, kurie skaitytojus surado, pačiam poetui jau seniai mirus, nes skaitytojų, poetinį veikalą kuriant, iš viso nebuvo.
Ar Donelaičio epinė poema būtų sukurta dar šaunesnė, jeigu jos būtų laukę tūkstančiai sąmoningų ir imlių skaitytojų? Vargu. „Metus“ čia nulėmė ne skaitytojas, o talento varomoji jėga, kuri tiesiog stebuklingai augo ir brendo ne kokiame krašto kultūros centre, o nuošaliausiam užkampy. Ir jeigu Donelaitis savo amžių būtų nugyvenęs Karaliaučiuje, o ne Tolminkiemy, tai šiandien jo „Metų“ tikrai neturėtume. Be skaitytojų Donelaitis poemą galėjo sukurti. Tačiau jis jos nebūtų sukūręs be ano laiko būrų kasdieninio gyvenimo tiesioginio pažinimo, be savo paties subūrėjimo pačia teigiamiausia prasme. Galima net pamanyti, kad Donelaičiui skaitytojus atstojo tie patys jo aprašomi būrai, ir visa poema tada tampa ne vien tik aprašu, bet ir pokalbiu kone su beknygiu skaitytoju.
O Maironis jau turėjo tikrųjų skaitytojų. Ir savo „Pavasario balsų“ išleidimu jis pats galėjo džiaugtis. Tačiau turbūt ne patys skaitytojai poetą lemiamai inspiravo. Greičiau jį nešė jau gerokai ir kitų įsiūbuota tautinio atgimimo banga, visais atvejais gražiai sutapusi ir su tautos atbudimu, su pavienio jos nario – poezijos skaitytojo augančiu sąmoningumu, ir su paties autoriaus nusiteikimu.
Pereikim pagaliau į mūsų pačių laikus. Stabtelkim prie Vytauto Mačernio. Jis taipgi savo knyginio skaitytojo nesulaukė, žuvo 1944 metais, savo kūrybą turėdamas dar tik rankraščiuose. Tačiau šie rankraščiai nusirašinėjami plito, dar poetui gyvam esant, tarp skaitytojų. Kadaise Donelaičio rankraščius galbūt tematė keli jo kaimynai pastoriai, o Mačernio „Vizijas“ ir „Sonetus“ nusirašinėjo daugybė. Ir pats poetas tokiam procesui nebuvo priešingas, lengvai pateikdamas šiam vyksmui naujus savo eilėraščius.
Kalbant apie poeto ir skaitytojo santykius, negalima negirdomis praeiti ir pro Vytauto Mačernio labai artimo bičiulio tragišką žūtį taipgi jaunystės metais. Tik Vytautą Mačernį mirtis užgriuvo staigiai ir netikėtai. O Bronių Krivicką mirtis kaip alkanas vilkas sekiojo partizaninių miškų ir bunkerių glūdumose beveik visą dešimtmetį kasdien ir kone kiekvieną akimirką. Ir šitokiomis siaubingomis aplinkybėmis žmogus dar rado laiko ir pasišventimo kurti eilėraščius, pačius geriausius, pačius autentiškiausius visoje miško brolių poezijoje.
Mačernis dar gyvas turėjo aplink save labai imlų ir labai išprususį rankraščių skaitytojų būrį. Krivickui ir to nebuvo. Tiesiog irgi stebuklu reikia laikyti tai, kad jo eilėraščiai mus pasiekė.
Ir kaip šiuo atveju galėtume atsakyti į ne tokį paprastą klausimą: kas nuo ko labiau priklauso – poetas nuo skaitytojų ar skaitytojai nuo poeto, kai jų susilietimo kūrybos procese kaip ir nėra arba kai tas ryšys atsiranda, poetui jau seniai gulint gimtojoje žemėje.
Unikalus yra taipgi žemininkų poetų kartos ir jų skaitytojų atsiradimas svetimose žemėse. Apimties ir pasiekto rezultato atžvilgiu tai buvo pirmas toks atvejis mūsų literatūros istorijoje. Poeto ir skaitytojo vidinės ir išorinės būsenos čia tapte sutapo. Vienus ir kitus slėgė tas pats skaudus tėvynės bei tėviškių netekimas, lygiai veikė ir vakarietiškoji kultūrinė aplinka, tačiau jie neatsižadėjo ir dvasion įsiskiepytų lietuviškosios kultūros bruožų. Esant tokiai bendrai jausenai, lietuvių egzodo poetui netrūko bent jau minimalaus skaitytojų būrio, ir Čikagoje rengiamos Poezijos dienos galėjo gyvuoti dešimtmečius, kaip kad čia, Vilniuje, Poezijos pavasaris.
Ar ne panašūs impulsai formavo čia, tėvynėje, vadinamą paskutiniųjų nuo žagrės poetų ir skaitytojų kartą, kuri visu dešimtmečiu vėliau atėjo už žemininkus ir kuriai žemininkų kūryba taipgi jau buvo ne paslaptis. Bet ir tėvynėje pasilikusių netektis buvo ne mažiau skaudi, kai jų akivaizdoje nyko ir tėviškės, ir visa gimtoji aplinka. Paguoda bent tokia, kad paskutinieji nuo žagrės turėjo kur kas gausesnį skaitytojų būrį, kuris laukte laukė tegu ir po įvaizdžiais paslėpto, bet vis dėlto suprantamo ir jaudinančio žodžio.
Na, o kaip dabar, kai knygose ir periodikoje matome tiek daug jaunųjų poetų, kurių gera dalis tik pradedantys, kurių bruzdėjimas ir įvairiopas gyvastingumas tiesiog neapsakomas. Galėtume pasakyti: tai turbūt daugiausia ta mūsų pirmoji karta nuo šaligatvio. Bijau būti suprastas blogai, lyg nesistengčiau jų suvokti. Skaitau, jaučių, suprantu, nors ir ne viską, ir ne visada. O ar supras ir tas nuoširdus ir paprastas, bet būtinas poezijos skaitytojas, kuriam poezija nėra keiksmažodis, nėra vien tik riebesnis pasakymas ar atsitiktinis žodžių surinkimas bei sukratymas į eilutes, kuriam ir lietuviškasis poezijos bruožas, išsiskiriantis visame pasaulinės poezijos kontekste, yra dar šis tas. Ar neatrodys skaitytojui, kad jis vienur kitur ten mato tik iš svetimų kalbų sunkiai besuvokiamą ir ne visai tobulą poezijos ar šiaip teksto vertimą.
O vis dėlto skaitytojų ir poetų dėka poezija Lietuvoje gajesnė negu kur nors kitur. Tai liudija ir kasmetinis Poezijos pavasaris, tiek jau metų neblėstantis su visais savo renginiais. O ir poezijos knygų išleidžiama, nesakyčiau, kad mažai. Proporcingai turbūt net daugiau negu kitose Vakarų šalyse. Ir tiražai dar vis tūkstantiniai. Tik gaila, jog neturime statistikos, kiek jų išperkama.
Rodos, jog čia, Lietuvoje, kažkur yra registruojami įvairių sričių įvairiausi rekordai. Nežinau, ar kas nors įregistravo ir poezijos leidybos rekordą, o jis šiandien greičiausiai yra pasaulinis – tai Bernardo Brazdžionio poezijos prieš kelerius metus išleidimas net šimto tūkstančių egzempliorių tiražu. Žodžiu – nėra ko nusiminti.

[/expand]

 

Anni Sumari (Suomija)

[expand title=”Skaityti”]

 

Suomijos RS turi mažaug 500 narių. Jie yra išspausdinę mažiausiai po dvi knygas (tai būtina stojimo į sąjungą sąlyga). Mūsų rašytojai rašo suomių ir švedų kalbomis. Pastarieji paprastai yra kitos – suomių švedų rašytojų sąjungos nariai. Didžiausia visuomenės problema pastaruoju metu – ekonomikos smukimas. Dėl to daugeliui iškyla nemažai sunkumų. Įtaka poezijos leidybai akivaizdi: parduodama kur kas mažiau knygų, o ir leidėjai skeptiškai žiūri į tokią literatūrą, kurią galima laikyti tikrai gera. Vyresnieji rašytojai savo knygos išleidimo laukia keletą metų, o jauni literatai, norintys išleisti pirmąją knygą, iš viso turi labai nedaug galimybių. Kai kurie suomių rašytojai yra pakeitę savo požiūrį į rašymą ir leidybą, „sukomercinę“ jį. Pagrindinis suomių literatūros žurnalas „Parnasas“ kaltina inteligentus egoizmu ir nesugebėjimu apginti savosios kultūros. Man atrodo, kad vulgarus darvinizmas kiekviename visuomenės sektoriuje dabar pasidarė tiesiog madingas. Vyrauja nuomonė, kad „silpnieji“ ilgainiui patys išnyks, o svarbiausiais laikomi tie rašytojai, kurie gauna už savo knygas milijoninį pelną. Pateiksiu keletą pavyzdžių, kaip mes plečiame poezijos knygų rinką. Kai kurie rašytojai ir kritikai subūrė draugiją „Pegasas“, kuri organizuoja rašymo kursus, publikuoja poeziją. Už labai nedidelį mokestį kiekvienas gali tapti „Pegaso“ rėmėju. Kita draugija irgi vienija žmones, besidominčius literatūra, ir jie gali nusipirkti tos draugijos leidinių sumažintomis kainomis. Yra toks renginys „Poezijos tramvajai“, kurio metu poetai skaito savo tekstus tramvajų keleiviams arba tiesiog palieka juos matomose vietose. Helsinkyje yra „Poetų galerija“, organizuojanti parodas, kur eilėraščiai būna pateikiami kaip tapybos darbai. Keliaudamas po įvairius Suomijos miestus, savo narių poeziją propaguoja „Gyvųjų poetų klubas“.

[/expand]

 

Aidas Marčėnas

[expand title=”Skaityti”]

 

„Poetas ir skaitytojas“… Kai prieš mėnesį išgirdau šiandieninio mūsų pokalbio temos pavadinimą, nejučia kilo klausimas – ar čia apie vieną žmogų? Kai ištariau šį klausimą balsiai, visi nusijuokė, bet tame juoke nebuvo daug džiaugsmo. Vis dar apsimetam, kad juokaujame? Užvakar paskambinusi mama, be kita ko, pasakė: čia tau yra laiškelis, kvietimas dalyvauti kažkokioje diskusijoje. Kokioje diskusijoje? – užkluptas nesusigaudžiau. Kaip ten, regis, „poetas ir moteris“, – atsakė mama. Tokia būtų kita medalio pusė.
O abi puses sudėjęs prisiminsiu Sigito Gedos žodžius, pasakytus per mano knygos „Dulkės“ prezentaciją: „Visi poetai šiek tiek moterys“. Sigitas, per savo gyvenimus prigyvenęs daug didesnę nei mano poetinę patirtį, žino, ką sako. Šiaip ar taip, mano asmeninė Anima pastaruoju metu tiktai smarkiai išdidėjusi, dažnai pasirodo kaip stambi negrė – gana arši moteriškė. Tokia tad Mūza – moteriškos giminės Otelas. Rankos jau ant gerklės.
Prieš dešimtmetį daug žadėjęs ir netesėjęs poetas neseniai išleido pornografinį romaną, kurį parašė rusiškai ir pats išveitė į lietuvių kalbą. Romanas vadinasi „Poetas ir prostitutė“. Nekalbėčiau apie tai iš viso, jei pats dažnai nesijausčiau esąs ir poetas, ir kartu prostitutė, – ir dar išverstas iš rusų kalbos. Bet kuo čia dėtas skaitytojas?
O būtent tuo, kad taip pasijuntu dažniausiai per literatūros vakarus, kai mano kūrybos gerbėjos prašo paskaityti ar pačios deklamuoja joms patinkančius mano eilėraščius. Esu populiarus poetas, ir tai kuo toliau, tuo labiau kelia man įtarimą. Manau, kad jeigu sąžiningiau būčiau sudėjęs savo knygas, rimčiau atsijojęs grūdus nuo pelų, išmetęs visą balastą, – netekčiau gal devyniasdešimties procentų skaitytojų. Man tikrai pakaktų ir likusių dešimties. Todėl ne tik nesibaiminu, bet ir džiaugiuosi mažėjančiu poezijos knygų tiražu, manau, kad optimalus gero poeto knygos tiražas šiuo metu Lietuvoje – tūkstantis egzempliorių. Būtent šitiek išleista Kornelijaus Platelio poezijos rinktinės „Prakalbos upei“ knygų. Vakar per knygos prezentaciją poetas prisipažino, kad poemą „Ugnies miestas“ pats dažnai su džiaugsmu pasiskaito. Ir vis dėlto, nors kitas geras poetas Almis Grybauskas autoriui kadais ir sakė, kad vargu ar kas šią poemą supras, drįstu teigti, jog ne Kornelijus Platelis yra sąžiningiausias šio sudėtingo kūrinio skaitytojas. Prisimenu pilną šviesos ir tiesos savo draugą Dainių Razauską (vardą ir pavardę miniu dar ir dėl to, kad poetas turėtų žinoti savo skaitytojus; atmetus kitus poetus, jų nebus labai daug, – apsimetu, kad juokauju), Vilnios pakrantėje kelias dienas iš eilės studijuojantį „Ugnies miestą“.Tad, kol yra kokia pakrantė, yra ir vilties būti išgirstiems. Žinant, kad Paskutinio teismo dieną su visais savo privalumais ir trūkumais stovėsime pirmose eilėse, greta kunigų ir ubagų. Baisu tik tai, kad Lietuvoje vis mažiau ubagų ir vis daugiau elgetų.

[/expand]

 

Nielsas Frankas (Danija)

[expand title=”Skaityti”]

 

Kalbėdami apie Danijos poezijos būklę, galėtume ją palyginti su ligonio sveikatos būkle. Danijoje poezija atrodo perdėm sveika, net jeigu žiūrėtume iš didesnio atstumo, pavyzdžiui, iš Lietuvos. Iš tikrųjų poezija dažniau siejasi su reiškiniais, kurių negalima lyginti su sveikata. Rašyti poeziją Danijoje nėra labai viliojantis darbas. Gauname šiek tiek lėšų iš Danijos vyriausybės, bet literatūra ir ypač poezija nėra labai svarbi, ji – efemeriškesnis dalykas. Nė vienoje šalyje nėra itin būtina. Bet argi buvo kitaip Petrarca’i, Dante’i ar Bocaccio’ui? Poezija, kaip ir visos kitos kūrybos rūšys, prarado švietėjišką misiją, pasišventimą. Iš jos dingo ir šlovinimo elementai. Ji užsiima tik savo reikalais. Šitaip ji ir išlieka sveika. Nors tam tikras tvarkos nebuvimas suteikia poezijai dinamiškumo, kuris priartina ją prie gyvenimo, o jai pačiai suteikia gyvybę.

[/expand]

 

Sigitas Geda

[expand title=”Skaityti”]

 

Pati tema, regis, laužta iš piršto. Lietuvių kalboje dar esama žodžio klausytojas (muzikos klausytojas), bet nėra žodžio žiūrėtojas (paveikslų žiūrėtojas).
Labai abstraktus žodis, beveik nieko nereiškiantis. Anais laikais skaitytojo vardu būdavo prisidengiama norint ką nors politiškai suniekinti, su kuo nors susidoroti: „Mes, skaitytojai, reikalaujame…“, „Skaitytojas nieko nesupras…“, „Skaitytojai iš Panevėžio ir Klaipėdos klausia, kiek dar bus bandoma jų kantrybė…“
Turiu prisipažinti, kad savo gyvenime pakankamai prisikentėjau nuo šitų nelemtų skaitytojų. Jeigu būčiau jų klausęs, dabar jie badytų mane pirštais, rodydami kaip sovietinę iškamšą.
Taigi kas yra poezijos skaitytojas Lietuvoje? Mokiniai, kuriems dažnai nevykusiai ir tendencingai įkalama į galvą keletas autorių, keletas eilėraščių, kelios eilutės? Studentai, kurie amžinai pervargę, skubantys, visais ir sykiu jokiais mokslais užgriozdintum galvom? Keistuoliai, gydytojai ir literatūros mokytojai, valkatos, gyvenimo meistrai ir nevykėliai? Aktoriai ir skaitovai?
Visi, kurie yra skaitę vieną ar du eilėraščius, vieną ar porą rinkinių? Deputatai, kurie spaudžia ranką ir sako: „Rašyk taip, kaip rašei prieš 20 metų. Va tada tai buvo gerai!..“
Jeigu turime galvoje žmones, mėgstančius poezijos vakarus, Poezijos pavasarius ar Poezijos rudenis, – tai jau ne skaitytojai, o klausytojai. Poezija jiems vienaip ar kitaip įkalama į galvas.
Net ir geriausias mūsų eilių skaitytojas yra… moteris, žmona ar meilužė, kuri ilgainiui tavimi nusivils. Žmogau, niekados nepateisinsi skaitytojo vilčių, ir tas, kuris prieš 20 metų išblyškęs ir išrasojęs spaudė tau ranką, – išduos. Aš, – pasakys jis, visaip sukdamas savo akis, – dabar kitaip manau…
Nutriušusios plunksnos broliai, genijai ir rašeivos! Netikėkite savo skaitytojais. Jie meluoja, jie garbina jus aklai, vildamiesi, kad per jus, jūsų kūrybą išsipildys jų sumautos viltys ir godos. Jie pernelyg jus myli, per daug investuoja, per daug susitapatina. Niekas taip nekeršija kaip apvilta meilė, ir didelė poetų kaltė, kad į senatvę aplink tiek nusivylusių, apatiškų, prasigėrusių ir pasikorusių. Nė vienas iš mūsų neišgelbėjo ir neišgelbės pasaulio. Nekalbėkime apie pasaulį, nes neišgelbėsim net šiukšlynų katės.
Pernelyg trapi ir efemeriška yra mūsų esencija. Tokia pat kaip dangus, kuris, paprasta akim žiūrint, nežinia, iš ko ir kaip padarytas. Mūsų galvos visad danguj (ore), bet mes jo nematome ir nejaučiame. Tik retkarčiais, tik kai kada – įkvėpimo, blykstelėjimo, apšvietimo ir išdidinimo akimirkomis.
Niekad nieko neprašyk iš stipresniojo. Tegul ateina ir pats atiduoda, kas tau priklauso… Aš neprisimenu, iš kur ir kieno šitie žodžiai. Skaitytojas dažnai yra stipresnis nei poetas. Teisingi eilėraščiai sukuriami tada, kai poetas supamas negandų, kai gelbstisi, gelbsti savo sielą ir savąją gyvastį. Tuo tarpu šiandien trapius žmogus niekam nereikalingas. Reikalingi antžmogiai, nuožmogiai ir apyžmogiai.
Negalvokime apie skaitytoją. Galvokime apie poeziją, dailę, muziką ir skulptūrą. Apie žolę: kaip skaniai ją graužia išbadėjęs senas, bedantis arklys!
Šitaip kalnas ateina prie Mahometo.

[/expand]

 

Lotharas Baltzeris (Vokietija)

[expand title=”Skaityti”]

 

Dėstydamas savo požiūrį nurodyta tema, noriu palyginti rašytoją su Robinzonu. Jūs atsidūrėt žodžių saloje, auginate juos ir dėl to galite būti pavadintas Robinzonu. Tuos žodžius galima rišti prie balionų, ir galbūt koks nors leidinys – palankus vėjas – nupūs jūsų balioną tiesiai skaitytojui į rankas. Bet ne kiekvienas Robinzonas gali susirasti savąjį Penktadienį. O mes žinome, kad visi leidėjai ir yra penktadieniai. Būtų gerai kiekvienam Robinzonui iš anksto žinoti, ar jo Penktadienis yra kanibalas, ar vegetaras. Kartais tas Penktadienis vienas, kaltais jų daug, ir jie padeda Robinzonui kelionėje. Kai kurie robinzonai sugeba penktadienių dėka gauti netgi jūrų žemėlapius, įgalinančius orientuotis toje aplinkoje. Kartais tam tikrų dotacijų ar stipendijų forma gali atsirasti mažytės oazės. Bet reikia nepamiršti, kad rašytojo plausto dažnai tyko koralų rifai – aukštos knygų kainos. Šalia koralų rifų galima pamatyti ir ypatingos formos gyvūną – delfino ir ryklio hibridą. Tai yra literatūros kritikai. Jie maitinasi rašytojų krauju. Kai kurie kritikai savo robinzonus nešioja ant pečių, giedodami giesmes, o paskui negailestingai numeta žemėn, susirasdami naują Robinzoną. Robinzonas keliauja iš salos į salą, kai kurie susijungia j draugijas, rašytojų sąjungas, bet dėl to, ko gero, laimi tik funkcionieriai. Kaltais Robinzonui pasiseka sutikti knygomis prekiaujančių pirklių laivą. Ir kai jie plukdo savo laivą į žemyną, Robinzonas irgi gali patekti į savo gimtąją šalį.

[/expand]

 

Vytautas Rubavičius

[expand title=”Skaityti”]

Jau kurį laiką atrodo, jog poezija nyksta, jog anksčiau daug daugiau žmonių laukdavo tavo eilėraščių. Daug mažiau poezijos ir gyvenime. O gal tai tik tavo atspindys nakties veidrody? Aišku viena: padaugėjo kalbų, kad poezija nereikalinga, kad menas yra tokia pat prekė kaip ir kiti žmogaus padaryti daiktai. Menininkams patariama ieškoti paprastų darbų, o svajoti – laisvalaikiu. Sielos ugdymo saviveikla. Lietuvoje akies mirksniu pasikeitė vertybių tinklas: kalba, jos galia palaikyti tautos savastį, joje glūdinti šventumo šviesa, padedanti išlikti savimi ir priešintis okupacinei (o dabar – vartotojiškai) ideologijai, – visa tai neteko reikšmės. Neteko reikšmės ir ant šitų pamatų iškilusi kūryba. Tik gal ne visam laikui: juk istorija dažnai iš užmaršties ištraukia nereikalingus daiktus ir žmones, kad tie pradėtų naują gyvenimą. Bet tai jau kita kalba.
Eilėraščiai yra skaitomi. O patys pirmieji skaitytojai yra poetai. Nieko negali pasakyti apie kitus žmones, kuriems brangios yra tavo knygos ar eilutės, – gali kalbėti tik apie save, aiškintis, koks tu esi skaitytojas, pabandyti sau vienatvėje atsakyti į klausimą, kodėl tau svarbu tos keistos, tiesiog kvailos ar nesuprantamos eilutės. Žmogui yrą lemta susitikti vieną ar kitą artimą žmogų, dirbti vieną ar kitą darbą. Lemtingai susitinkama ir su poezija. Neužmirštamas įspūdis pajutus, jog yra toks nesuvokiamas dalykas kaip kalba, jog yra metafora, sugelianti kaip mylima moteris. Kalba yra, o tu yri. Suvirpa atmintis, pajutusi, jog ją prikels vienintelis tinkamas žodis. Praamžė atmintis. Nujauti, kad tu gali kažką pasakyti, pasakyti taip negailestingai, kad skaitančiojo širdis atsilieps tavo iškentėtam vaizdiniui ar nuotaikai. Su laiku tas galios pojūtis silpsta – prasideda „normalios“ poezijos metas: pasakoji savo neviltį (poezija yra rafinuotos nevilties menas, o poetai – nevilties profesionalai), kuri metaforas ir žinai, jog atsisėdęs prie stalo gali pradžiuginti popieriaus lapą nauju eilėraščiu. Tačiau kalbos teikiama stiprybė neišnyksta. Išblėsus įkarščiui, troškimui pakeisti pasaulį, sukurti „kitą“ požiūrį į daiktus, imi labiau įsiklausyti į tai, kas visiems bendra, kas sieja nekalbant, nesiginčijant. Imi atsiliepti tik į išpažinimo šnibždesį, kada visiems ir niekam skirtos eilutės pasirodo esančios likimo atsiųstos tau vienam. Matyt, taip skaito ir tie, kurie skaito eilėraščius. O išpažinti gali nuodėmę, silpnumą, stiprybę, meilę ir visą šį Dievo sukurtą pasaulį.
Eilėraštis reikalauja sustoti ir įsiklausyti. Kaip sustoti šiuo metu, kai įvykiai veja vienas kitą, kai ekranuose be paliovos šmėkščioja nuotykiai, mirtys, žudynės, kai skubama duonos kąsnio ar įsikabinti į gerklę artimui savo? Kaip rasti jėgų įsiklausyti į bereikšmius dalykus? Poezija neturi jokios prasmės. Bet juk ir dangus neturi prasmės, ir meilė, ir sąžinė, ir daug kitų dalykų, kurie tiesiog išnyksta skubant. Jei tu dar sugebi skaityti eilėraščius, jei dar girdi Dylano, Kavafio ar Pessoa intonacijas, vadinasi, pasaulyje dar yra poezijos skaitytojas, ir nereikia būgštauti dėl poezijos ateities.

[/expand]

 

Donaldas Kajokas

[expand title=”Skaityti”]

– Šias eilutes jūs neprofesionaliai surimavote!
– Bet man leido… aš pasitariau…
– Su kuo?!
– Su Dievu.
Poetas – ne nuoroda į kokią nors veiklos sritį, ne profesijos įvardijimas. Veikiau tai titulas, suteiktas konkrečiam žmogui be teisės jį kam nors perduoti, padovanoti, tituluoti juo savo šeimos narius, po mirties palikti jį kaip turtą, kaip paveldėjimą. Poetas – nebūtinai žmogus, kuris rašo eilėraščius. Jis gali tapyti paveikslus, muzikuoti, projektuoti ar mūryti namus. Bet ir šitai nebūtina, nes galima šluoti gatves, švilpaujant prekiauti turguje, krapštyti nosį ir būti tikru poetu.
H.Hesse poetą apibūdina kaip įkvėpto žmogaus tipą. Pratęsčiau – tai talentingai gyvenančio, buvimą būvančio žmogaus tipas, tokio asmens aureolė, slaptai viešas titulas.
Šį titulą suteikia ne dosnūs monarchai, ne valstybės institucijos, kruopščiai suskaičiavusios mūsų nuopelnus tautai ir žmonijai, o kur kas aukštesnė jėga. Kas be ko, yra bandančių jį įgyti be perstojo minant įvairiausių ministerijų ir kontorų slenksčius. Bet tai jų keliai, jų bėdos, pėdos ir likimai.
Dabar kai kurie poetai prisipažįsta, jog truputėlį sutrinka pavadinti poetais, pasijunta nejaukiai. Šitaip dažniausiai būna pervartų laikais. Po septynioliktųjų revoliucijos Rusijos piliečiams buvo ne tik nejauku, bet ir mirtinai pavojinga prisipažinti esant sosto įpėdiniu, kunigaikščiu, net paprasčiausiu inteligentu, kultūringu žmogumi, besiremiančiu bendražmogiškomis vertybėmis. Dabar atėjo irgi panašus laikas, anot filosofo, barbarų metas. Tik šįkart barbarų vaidmenį vaidina ne vien dvasiškai apakusi ir savo grobio dalies (paradoksas: kartu su mitine lygiava!) reikalaujanti prasčiokija, bet ir neva jai priešinga, nors iš tikrųjų iš jos ir kilusi dabartinė pirklija. Kol ji kaupia kapitalą, tol nekreipia dėmesio į titulus, neva niekina juos. Paskui, žinoma, įsigeis. Pradės rūpintis, kad juos vaidintų inteligentais, intelektualais, kūrėjais, bandys kildinti save iš aristokratų, žymių asmenybių. Tačiau taip bus truputį vėliau. Dabar – turtas. Tiksliau – grobis. Visokiais būdais, gangsterių priemonėmis. Kultūra, geros manieros, aukštuomenės įpročiai – paskui, už pinigus.
Poetas – fenomenalus titulas. Jį turintys yra susiję ne giminystės, ne kastos, ne aukštuomenės ryšiais, o talentu – Aukščiausiojo karaliaus patepimu, sakramentu, skirtimi. Šio titulo savininkai – savotiški masonai. Nerašytos taisyklės bei reikalavimai griežti: išduok tau skirtą talentą – ir būsi užpultas savo ložės brolių kur kas skaudžiau, negailestingiau, žiauriau nei kitų piliečių; panaudok savo talento jėgą, sukurk savo buvimą kaip Žodį, o Žodį kaip Daiktą – ir būsi pagerbtas bei pakylėtas ložės brolių kur kas aukščiau, nei tai geba daryti žmonės, nepriklausantys šiai keistai brolijai. Įdomiausia, jog ir muša, ir išaukština ložės broliai beveik neklysdami. Kalbu apie tikrąją poetų ložę, kuri visuomet būna neoficiali, nuolat kintanti ir nepriklausoma nei nuo valdžios, nei nuo negabių imituotojų, nei savo dvaro poetų intrigų ar ideologinių išpuolių.
Slaptoji poetų ložė yra bemaž neklystanti, nes joje susiburia (visai nesiburdami!) poetai, kurie dar neišdavė savo pašaukimo. Vieni todėl, kad turi tikrai neeilinį talentą, kuris patikimai saugo nuo išdavystės, kiti, – šių kur kas daugiau, – kad yra pakankamai jauni, jų idealizmas dar neišblėsęs, stuburas nesulaužytas, o trumpas gyvenimas kol kas jiems nepasiūlė rimtos progos išduoti poeziją ir savo pašaukimą.
Patys poetai ir tikri poezijos žinovai, žodžio gurmanai be vargo pasakytų, kas priklauso tai slaptajai poetų ložei. Skirtųsi viena kita pavardė, ne daugiau. Nors niekur nėra tos ložės narių sąrašo, jokio dokumento, kam, kada ir už ką suteiktas poeto titulas, vis dėlto kiekvienas poetas jį žino. Tik dėl įvairių priežasčių kartais apsimeta nežinąs arba pateikia netikrą, suklastotą sąrašą. Bet, likęs vienas, puikiai supranta, ką į tą sąrašą įtraukė nepelnytai, o ką nuslėpė, nutylėjo. Tikruosius ložės narius jis gali išvardyti net pakeltas naktį. Taigi – sąrašą jis žino, tik dėl asmeninių sumetimų retkarčiais slepia, arba… Arba jis ne poetas. Jis neturi aukštesnės jėgos suteikto titulo. Tik mano, jog jį išmeldė, išsiderėjo, kantriai mindamas kafkiškųjų kontorų slenksčius. Vis dėlto jį, varganą kantruolį, skaudžiai prigavo – priėmė į RS, literatų sekciją, filologų būrelį, tik ne į poetų ložę.
Žinoma, nuo to jo pasaulis per daug nesusiaurės, tačiau dėl žodžio, dėl eilutės spalvos ir linijos, dėl paprasčiausio rimo jam niekada nebus leista pasitarti su Dievu.
Tik tiek.

[/expand]

 

Poezijos pavasario kronika

 

Poetai, auksakaliai!

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1995 05 20

Kviečiu į vakaronę „EILĖRAŠČIAI PER NAKTĮ“. Laukiame, žinoma ir klausytojų.
Tai vakaras, vienintelis per metus, kai lygiom teisėm savo eilėraščius dešimt minučių skaito išgarsinti laureatai ir bičuliams težinomi eiliuotojai, pasaulio scenų žvaigždės ir mūsų gatvių bardai, miestas ir kaimas. Visa įmanoma – klasikinė deklamacija, poetinės akcijos, gestų ir vaizdų kalba, rimtumas ir kūrybiški pokštai.
Tai vienintelė proga, kai galima skaityti be drovėjimosi ir baimės, – vakaro rengėjai skaitymų nekomentuos. Tą gegužės naktį dera rimtis ir žaismė, atpažinimai ir netikėtumai. Bus naktinių skaitymų prizas, aukcionas, bus parodų ir muzikos, veiks mūsų kavinė, nestigs šviesos ir šešėlių rūmų kieme.
Renkamės gegužės 24 d. 21 val. Rašytojų klube (K.Sirvydo 6, Vilnius).

Panaktinis Valentinas Sventickas

[/expand]

 

Moksleiviams, rašantiems poeziją

[expand title=”Skaityti”]

Literatūra ir menas, 1995 05 20

Gegužės paskutinę savaitę vėl vyks tradicinis Poezijos pavasaris. Ir vėl rengiame moksleivių skaitymų vakarą Rašytojų klube (K. Sirvydo 6, Vilnius) – gegužės 25 d. 16 val. Visi esate laukiami: jau žinomi ir dar ne, pagirtieji ir apviltieji, tradicionalistai ir pokštininkai, abiturientai ir pradinukai. Viliamės, kad atkeliaus moksleivių literatų konkursų prizininkai, kad švietimo skyriai ir mokyklos parems jų išvykas. Galite tiesiog ateiti, galite pasidrąsinti ir pasitikrinti, paskambinę telefonu 62 96 27 poniai Janinai Rutkauskienei.
Mieli vyresnieji rašytojai, skaitytojai, mokytojai, tėvai! Kuo nuoširdžiausiai kviečiame ir Jus ateiti į susitikimą su mūsų poezijos viltimis, prašome pavedėti droviuosius.
Vakarą ves rašytojai A.Karosaitė, M.Kontrimaitė, V.Kukulas ir A.Zurba.

Poezijos pavasario rengėjai

Poezijos pavasarį remia nepelno įmonė „Šiaurės miestelis“

[/expand]

 

Vladas Šimkus. Šventės ir kasdienybė

[expand title=”Skaityti”]

 

„Metai”, 1995 Nr. 7

Gegužės pabaigoje per Lietuvą nuvilnijęs Poezijos pavasaris dar kartą įrodė šios tradicijos gyvybingumą. Netrūko svečių iš tolimesnio bei artimesnio užsienio, netrūko nei valdžios dėmesio, nei rėmėjų palankumo, kelionių ir susitikimų programa buvo plati ir įvairi. Jei dar turėsime galvoje, kad dažnas save gerbiantis miestas ar rajonas rengia savo pavasarius ir pavasarėlius, tai poetinių atlaidų panorama iš tikrųjų atrodo įspūdingai. Apskritai žmonės mėgsta susibūrimus ir šventes.
Kelia nerimą kitkas – katastrofiškai mažėja normalaus, kasdienio bendravimo su eilėraščių knyga poreikis. Tas nerimas ir padiktavo šių metų tarptautinės poetų konferencijos temą: „Poetas ir skaitytojas“.
Pradėdamas pokalbį, Kornelijus Platelis gana tiksliai diagnozavo nūdienę situaciją. Tobulėjančios komunikacijos priemonės poeziją stumia į pašalį, pažinimas plečiasi ne tiek į gylį, kiek į plotį, užkabindamas tik plokštuminio priežastingumo grandis. Avangardizmas iš esmės pakeitė ir pačią poeziją bei požiūrį į ją. Išorinių vertinimo kriterijų (visuotinai pripažintų normų) nebeliko, vien suvokėjo intuicija gali pasakyti – turi eilėraštis estetinės vertės ar neturi. Pasak K. Platelio, „kai niekas neteigia jokių teksto organizavimo principų, nėra ir kam prieš tai maištauti. Kūrybą ir vertinimus įsiurbia taikingas abejingumas. O ir mes patys, poetai, viešai beveik nebebandome apmąstyti savo ir kitų autorių kūrybos. <…> Turint galvoje dabartinį mūsų poezijos apmąstymo vangumą, kyla įtarimas, kad skaitytojai esame nekokie“.
Tad iškilo ir kitas temos aspektas – „poetas ir poetas“. Šių metų Poezijos pavasario laureatas Donaldas Kajokas perskaitė gražų esė apie poetų ložę. Poeto titulas – nenuperkamas, nepaveldimas. ne-padovanojamas, jį suteikia ne monarchai ir ne valstybės institucijos, o aukštesnė jėga. Tai slaptai viešas titulas. Į savo ložę poetai susiburia nesiburdami, juos sieja ne giminystė, ne aukštuomenės ryšiai, o talentas. Nors jokio narių sąrašo nėra, kiekvienas tikrasis narys visada gali jį išvardyti beveik tiksliai. Nerašyti įstatymai ir reikalavimai griežti. Būsi išaukštintas, jeigu įkūnysi savo talentą, o jeigu jį išduosi – ložės broliai tave užpuls žiauriau negu kiti piliečiai. Ir muša, ir aukština ložės broliai, pasak D. Kajoko, beveik neklysdami.
Nepaisant kalbėtojo išlygų (dėl įvairių priežasčių ložės narys kartais gali pateikti ir suklastotą sąrašą), „tikrojo nario“ statusas pasirodė kiek utopiškas. Šlovės ir kitų talento teikiamų gėrybių {ir negandų) dalybos visada buvo ir bus gana keblus dalykas.
Kazys Bradūnas patarė nedramatizuoti pokalbio temos ir pateikė pavyzdžių iš literatūros istorijos. Donelaitis savo skaitytojo sulaukė jau seniai gulėdamas gimtojoje žemėje. Maironiui skaitytojų netrūko, bet ne jie inspiravo poetą – jį nešė jau gerokai įsiūbuota tautinio atgimimo banga. Mačernio eilėraščiai plito tik nusirašinėjami iš rankraščių, o Bronius Krivickas poeziją rašė miškų ir bunkerių glūdumose, vargiai galėdamas net sapnuoti, kad jo knyga bus išleista laisvame Vilniuje. Tad kas nuo ko labiau priklauso – poetai nuo skaitytojų ar skaitytojai nuo poetų? Ir vienų, ir kitų dėka, pasak K. Bradūno, poezija Lietuvoj vis dar gajesnė negu kur nors kitur.
Kas yra skaitytojas Lietuvoje? – klausė Sigitas Geda. Mokiniai, kuriems įkalta galvon keletas eilėraščių, pervargę studentai, mokytojai ir gydytojai, keistuoliai ir nevykėliai? Gal deputatai? Anais laikais skaitytojo sąvoka būdavo demagogiško susidorojimo įrankis („skaitytojai reikalauja…“, „skaitytojas nesupras…“, „kiek dar bus bandoma skaitytojų kantrybė?“ ir 1.1.). Todėl S. Geda ragino negalvoti apie skaitytoją, o galvoti apie poeziją. „Teisingi eilėraščiai sukuriami tada, kai poetas supamas negandų, kai gelbstisi, gelbsti savo sielą ir savąją gyvastį. Tuo tarpu šiandien trapus žmogus niekam nereikalingas. Reikalingi antžmogiai, nuožmogiai ir apyžmogiai.“
Algimanto Baltakio nuomone, nereikėtų pagal principą „arba-arba“ skirstyti poetų į elitui kuriančius „ložės narius“ ir tuos, kurie rašo didesniam skaitytojų ratui. Yra daug pavyzdžių, kai poetas geba patenkinti abi puses. Vakaruose poezija pasidarė sunkiai suprantama, ir visi sakome, kad tai normalu. Bet kodėl? Štai per LIFE festivalį, matydamas, kaip publika reaguoja į E. Nekrošiaus ar R. Tumino spektaklius, anglų režisierius apgailestavo, kad Anglija nebeteko tokio teatro. Kodėl turime iš anksto save pasmerkti izoliacijai?
Izoliacijos motyvas buvo ryškus Lotharo Baltzerio (Vokietija) pasisakyme. Jis poetą, atsidūrusį žodžių saloje, prilygino Robinzonui, kuriam reikia susirasti savo Penktadienį – leidėją (svarbu, kad jis būtų ne kanibalas), įveikti rifus ir dideles knygų kainas, nebijoti sutikti delfino ir ryklio hibridą – kritikus. Ir jeigu pasitaikys knygomis prekiaujančių pirklių laivas, Robinzonas gal ir pasieks savo gimtinę…
Apskritai svečiai menkai galėjo mus paguosti ar ką patarti. Pasak Nielso Franko (Danija), „poezija, kaip ir visos kitos kūrybos rūšys, prarado švietėjišką misiją, pasišventimą. Iš jos dingo ir šlovinimo elementai. Ji užsiima tik savo reikalais“. Taigi poetai jau senokai atsidūrė kukliame intelektualinio gyvenimo kamputyje. Ir vis dėlto kaip įmanydami rūpinasi poezijos knygų leidimu, buriasi į draugijas ir klubus, rengia įvairias akcijas. Kaip papasakojo Anni Sumari, Suomijoje yra net toks renginys – „Poezijos tramvajai“ (poetai skaito savo eilėraščius tramvajų keleiviams arba tiesiog palieka juos matomose vietose).
Savo apmąstymais konferencijoje dar dalijosi Friedrichas Paffas (Vokietija), Janis Ramba (Latvija), Dmitro Čeredničenka (Ukraina). Lidija Šimkutė (Australija), Aidas Marčėnas, Vytautas Rubavičius, Alvydas Šlepikas.
Konferencijos baigiamojo žodžio („rezultatų susumavimo“) nebuvo. Tačiau ir be to aišku, kad ir gyvenimas, ir poezija, ir skaitytojai keičiasi iš esmės ir negrįžtamai. Poeto, kaip tautos vedlio, mokytojo ir autoriteto, paveikslas vis sunkiau įsivaizduojamas. Literatūros raidos dirbtinai nepakeisi. Rašančių skambius salomėjiškus eilėraščius moksleivių seniai nebėra. Nuotolis tarp poeto ir skaitytojo neišvengiamai didės.
Ir vis dėlto privalu iš aukštybių pažvelgti žemėn, padaryti visa, kas nuo mūsų priklauso. Bent jau todėl, pasak K. Platelio, kad leidėjai, išgirdę žodį „poezija“, neimtų graibytis revolverių.

[/expand]

 

Šventė Klaipėdoje

[expand title=”Skaityti”]

 

„Metai” 1995 Nr. 7

Poezijos pavasario paukštė į vakarų Lietuvos pakrantę atskrido visą savaitę vėluodama. Poezijos maratonas prasidėjo gegužės 31 d. Laikrodžių muziejaus kiemelyje, kur jauniausieji miesto poetai skaitė savo eiles. Vakaro programą paįvairino Jaunimo centro kamerinis choras bei liaudies instrumentų ansamblis. Birželio 1 dieną Jaunimo centre klausėmės Žemaitijos rašytojų bendrijos narių. Dalyvavo Muzikos centro retroansamblis „Prisiminimas“.

Svečių, kurių šiemet sulaukėme kaip niekada gausiai, vakaras vyko birželio 2 d. Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Muzikos skyriuje. Iš Olštyno (Lenkija) atvyko almanacho „Borussia“ redaktorius poetas Kazimierzas Brakonieckis, Alicja Bykowska-Salczynska, Marijuszas Siniewskis bei lietuvių-lenkų kultūrinių ryšių puoselėtojas profesorius Mieczyslawas Jackiewiczius. Iš Latvijos – poetas ir eseistas Leonas Briedis su žmona Marija, rašančia eilėraščius gimtąja rumunų kalba. Iš Karaliaučiaus atvažiavo Sergejus Pogoniajevas. Svečiams talkino kaunietis Viktoras Rudžianskas, skuodiškis Stasys Jonauskas, išvertęs į lietuvių kalbą nemažai latvių poetų (tarp jų ir Leono Briedžio) eilėraščių, bei Rolandas Rastauskas, skaitęs lenkų poetų eilėraščių vertimus.
Klaipėdos muzikinio teatro instrumentinis kvartetas pauzes užpildė J. Gershwino kūriniais.
Baigiamasis Poezijos pavasario vakaras vyko jau minėtos bibliotekos bendrojoje skaitykloje. Be minėtų poetų, dalyvavo Gintaras Grajauskas, Ričardas Šileika iš Radviliškio, Nijolė Kepenienė, Erika Drungytė – Klaipėdos universiteto literatų konkurso laureatė, M.Sposmanytė ir V.Brencius – Ievos Simonaitytės premijos laureatas.
Vakarą vedė Klaipėdos skyriaus rašytojų pirmininkas Rimantas Černiauskas.

J.Š.

[/expand]

 

Poezijos pavasarėlio dešimtmetis

[expand title=”Skaityti”]

 

„Metai” 1995 Nr. 7

Septintąjį kartą prie Ūlos intako Uosupio. prie poeto A. Matučio Drevės, pakvietė Poezijos pavasarėlis. Ta graži tradicija gimė prieš dešimtį metų, o šešiakampis pasakų namelis upelio kilpoje, kuriam greit prigijo Drevės vardas, čia atsirado gerokai anksčiau.

A. Matutis buvo didelis nenuorama. Pėsčias, dviračiu, valtimi, vienas ir su vaikais jis išvaikščiojo, išvažinėjo, apkeliavo visą Lietuvą. Plaukdamas baidare Ūlos upe, stabtelėjęs Pauosupės kaimelio galulaukėje, jis aptiko gamtos stebuklą, su kuriuo nebenorėjo skirtis. Tai buvo prieš trisdešimt metų. Sugalvojo statytis prie Uosupio namelį – neregėtą, negirdėtą, tinkamą kūrybai ir atokvėpiui. Talkininkavo seni ir jauni, Rudnios mokiniai ir Pauosupės meistrai. Kildavo vis naujų sumanymų, pasiūlymų, galimybių panaudoti neregėtus savo šakotumu, gumbais medžių kamienus, senovės dzūkų buities, drevinės bitininkystės tradicijas. Pagaliau 1971 m. buvo iškeltas pabaigtuvių vainikas. Su džiaugsmu poetas dalijosi Dreve su savo jaunaisiais skaitytojais, su Ūla praplaukiančiais baidarininkais, uogautojais, grybautojais, giminėmis ir artimaisiais, bičiuliais rašytojais.
Į pirmąjį Poezijos pavasarėlį prie Drevės prieš dešimtį metų susirinko artimų kaimyninių mokyklų pedagogai. A. Matutis, tuo metu galynėjęsis su nepagydoma liga Kauno klinikinėje ligoninėje, džiaugėsi sambūriu, linkėjo jam gražios ateities. Po metų susiburta antrą kartą. Į šventę buvo pakviesta aktorė I. Leonavičiūtė ir šio rašinio autorius – nuolatiniai poeto palydovai jo susitikimuose su vaikais. Tą gegužės popietę buvo pagerbtas poeto A. Matučio atminimas. Skambėjo jo posmai, vyko raiškiojo skaitymo konkursas, literatūriniai atrakcionai.
Pradedant ketvirtuoju Poezijos pavasarėliu, jo pačiu ryškiausiu akordu tapo geriausio metų eilėraščio vaikams gamtos, žemės, Tėvynės tema rinkimas ir jo autoriaus pristatymas. Laureatą rinkdavo jaunieji skaitytojai, vyresniesiems pasiūlius keletą kandidatų, išspausdinus jų eilėraščius rajono laikraštyje „Merkio kraštas“. Poezijos pavasarėlio laureatais tapo Z. Gaižauskaitė, M. Vainilaitis, D. Kudžmaitė ir A. Karosaitė.
Daug gyvumo įnešė nuolatiniu šventės dalyviu tapusi kompozitoriaus J. Gaižausko šeimos kapela. Įvairaus amžiaus dainininkai – visas vaikaičių atžalynas, taip pat operos ir baleto teatro solistė D. Juodikaitytė – dainuodavo A.Matučio žodžiais sukurtas maestro dainas, operų arijas, o repertuaras kiekvieną kartą pasipildydavo naujais kūriniais.
Po penktojo Poezijos pavasarėlio užgriuvus organizaciniams sunkumams, net trejus metus teko laukti šeštojo. Beužslopstančią poezijos šventę atgaivinti ėmėsi Varėnos, Rudnios literatai, mokytojai, kultūros ir švietimo skyriai. į pagalbą atėjo vietinė „Gintaro“ firma, jos generalinis direktorius V. Mickevičius. Buvo atnaujinta Drevė, sutvarkyta aplinka, pastatytas stogastulpis. Rasta lėšų premijai, organizacinėms išlaidoms. Visiems šiems darbams vadovavo nepailstantys renginio organizatoriai ir Drevės globėjai – Rudnios internatinės mokyklos pedagogai Birutė ir Vincas Švagždžiai, artimai bendravę su A. Matučiu.
Šių metų Poezijos pavasarėlio šventė skyrėsi iš kitų didesniu pačių varėniškių literatų aktyvumu. Savo eiles skaitė, dainavo mokiniai, mokytojai. Marijampolės rajono Igliaukos A. Matučio vidurinės mokyklos, Varėnos muzikos mokyklos mokiniai parodė tai šventei specialiai parengtas poetines kompozicijas. Šventę paįvairavo Varėnos vaikų etnografinis ansamblis „Aitvarai“, Varėnos kaimo kapela. Kaniavos apylinkė įsteigė prizą geriausiam jaunajam poetui – šventės dalyviui. Poetė A. Karosaitė perskaitė premijuotą eilėraštį „Giesmelės gimimas“.
Tylos minute buvo pagerbti per pastaruosius dvejus metus į Anapilį iškeliavę aktyvūs Poezijos pavasarėlių dalyviai – poetas E. Matuzevičius, maskviškis literatūros kritikas V. Aleksandrovas, aktorė J. Valančienė bei A. Matučio artimieji – šimtametė motina Julija, sesuo Kazytė, Drevės bičiulis alytiškis P. Jančiauskas.

J. Linkevičius

[/expand]

 

Renata Baltrušaitytė. Trumpas vakaras be Kukulo

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1995 06 03

 Šįmet „poezijos pavasarėliui“ trūko dviejų nepakeičiamų jo atributų: įprasto lyriškai komiško giliamintiško vedėjo Valdemaro Kukulo bei tankiai susiglaudusių, nuo kūrybinio jaudulio išraudusių pačių jaunųjų poetų. Įkainojus šiuos graudžius praradimus, stiebias logiškas klausimas: ar būta „poezijos pavasarėlio“ išvis? Gal, sakau, būta, nes pavasarėlio vakarėliui svarbu nuotaika, svarbu buvimas ir ne taip jau svarbu personalijos. Kartais vieno poeto – per akis.
O skaitymuose rimtų moksleivių poetų dalyvavo trys: Antanas Šimkus iš Vilniaus M.Daukšos vidurinės, Mykolas Katkus iš 9-osios bei Marius Burokas iš Pilaitės vidurinės mokyklos. Likusieji – arba dar nerimti, arba jau ne moksleiviai, arba išvis ne poetai. Simpatiškų muzikantų M.K.Čiurlionio menų gimnazija šįmet nepagailėjo, – tad siūlomus rankraščių patiekalus sočiai užgėrinėjome klasika.
„Ištrykš iš venų pavasaris / šiltai šiltai pabučiuos / apkabins kaip beprotybė / kilpoj ant sausos šakos“ – ironiškai liūdnas beprasmybės dainiaus Antano balsas. Jo eilėraščiuose plyti ramaus pesimizmo jūra, tu guli jos prispaustas prie dugno, šansų pakilti jokių, užtat kaip palaiminga jausti nors mažiausią prasiskverbusį saulės spindulėlį…
Mykolo greitakalbė šaudė lyg žodžių kulkosvaidis, klausytojų sąmonė skubėjo iš paskos tamsiu tuneliu, kur ne kur apakdama nuo poetinių atradimų šviesos. Ir to užteko.
Marius, nors ir jo eilėraščių palubėse kabo „nutroškę bendrų maldų balandžiai“, visgi buvo šilčiausias, jaukiausias vakaro skaitovas, turbūt tuo ir pelnęs vertintojų palankumą. Iš kitų vilniečių autorių jį ryškiai skiria dėmesys žodžiui, nemiestelėniškos pasaulėjautos atšvaitai. Švelnus „retro“ skambėjo nūdieniškai aktualiai, net naujoviškai. Ar pagaliau troleibusai ir kanalizacijos vamzdžiai poezijoje atgyveno savo? Matysim…

[/expand]

 

Arnas Ališauskas. Geležinio vilko ir geležinės lapės draugystė

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1995 06 03

 Nors Vilnius ir Kaunas, bent jau šių miestų kultūrininkai neretai vieni į kitus pašaudo replikomis ar popierinėms kulkomis, per Poezijos pavasarius laikinoji sostinė su amžinąja geria bruderšaftą ir draugiškai bučiuojasi O kronika būtų tokia: šiemet iš Vilniaus į Kauno Poezijos pavasario renginius išvyko mažesnis poetų būrys nei ankstesniais metais, bet ne mažesniais poezijos pluoštais nešinas. Visi svečiai 14 val. atvyko į Meninmkų namus, kur šypsojosi ir plunksnos brolius pasitikdamas sveikino Kauno rašytojų vadovas Petras Palilionis, draugiškai globojęs svečius iš arti ir iš toli visų renginių metu. Pasveikinti Kauno muzikantų, kepintą duoną ir sūrį užgėrę lietuvišku alumi, pasikeitę pirmaisiais susitikimo džiaugsmais, svečiai ir patys kauniečiai buvo pakviesti į Čiurlionio muziejų dar kartą pasižiūrėti tapybos, pasiklausyti simfoninių poemų. Kitas gražus renginys – varpų muzikos koncertas Karo muziejaus sodelyje. Po to, muzikantų lydimi, poetai Kauno senamiesčio gatvėmis traukė link Maironio kapo, paminklo muziejaus. Ir vel kalbos, gėlės klasikui ant kapo ir prie paminklo, fotoaparatai ir filmavimo kameros, praeivių žvilgsniai, žydintys kaštonai, vestuviniai sambūriai Rotušės aikštėj – žodžiu, daug tikro virte verdančio gyvenimo.
Paskutinysis ir pagrindinis oficialus šventės akcentas – poezijos vakaras Nemuno ir Neries santakoje prie Kauno pilies. Daug žiūrovų susirinko pagerbti kauniečio poeto Donaldo Kajoko, vainikuoto trisdešimt pirmuoju ąžuolo lapų vainiku. Plojimai, gėlės, autografai, bučiniai ir rankų paspaudimai, šventinis šurmulys ir trumpas muzikantų sutrikimas – viskas tą vakarą buvo skirta laureatui. O po sveikinimo – kitų poetų eiles. Kadangi, kaip jau minėjau, plunksnos brolių būrys iš Vilniaus buvo mažesnis, savo klausytojus nudžiugino namažas būrys Kauno poečių ir poetų. Tarp jų – „Nemuno“ prizą už debiutą almanache laimėjęs Arturas Valionis. Kauno dienos„ įsteigtą prizą gavo poetas Algimantas Mikuta. Poezijos mėgėjams prisistatė geriausios praėjusių metų pirmosios knygos autorius Vytautas Kirkutis, gausiais plojimais kauniečiai sveikino Kazį Bradūną, „Poezijos pavasario“ laureatą Algimantą Baltakį, kitus autorius.
Nors šventinio fakelo ir ugnies aukuro rengėjai atsisakė, šilta buvo ir be ugnies. Šiluma sklido iš atėjusių paklausyti poezijos ir skaičiusių ją širdžių. Viešnagė Kaune baigėsi ten, kur ir prasidėjo – Menininkų namuose prie taurės šampano už esamą, buvusius ir būsimus laureatus, už gražią Vilniaus, Kauno poetų ir ne tik poetų draugystę. Poezijos pavasaris baigėsi, tegyvuoja Poezijos pavasaris!

[/expand]

 

Mindaugas Kvietkauskas. Didžiosios apokalipsės ir mažosios aferos

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1995 06 03

 Gegužės 26-ąją tik devyni žmonės Vilniuje nujautė artėjančius įvykius. Sužinoję apie pirmą viešą teroro aktą miesto centre, gaisrą Šiaurės miestelyje, pamatę virš Sereikiškių parko besitelkiančius „tvano“ debesis, jie iš tiesų pasijuto tapę pranašais. Poetų klubo „Įžanga“ narių sukurtas eilėraštis „Apokaliptinis pavasaris“ keistai siejosi su sostinės agonija, kuri, rodos, pati veržėsi į eilėraštį, skaitomą Sereikiškių parke. Šis ilgas kūrinys nenorom ėmė virsti užkalbėjimu ir pranašavimu, savo drastiškais vaizdais kiek pašiurpinusiu jo pasiklausyti susirinkusius „šventosios“ poezijos mylėtojus. Tik ištaškytas sprogimo žmogaus kūnas miesto centre vargu ar galėjo įkvėpti lengvus posmus. Vilnius, rodės, vieną dieną tikrai tapo apokaliptiniu miestu, o ilgojo „Įžangos“ poetų eilėraščio tema tebuvo vienas iš keistų tos dienos sutapimų.
„Įžangos“ klubo nariai D.Apanavičius, T.S.Butkus, M.Gimžauskas, D.Jakulevičius, L.Kalinauskaitė, R.Radavičiūtė, A.Šimkus, M.Valiukas ir šio rašinio autorius pradžioje apie pranašystę net negalvojo. Pirmiausia kilo noras įpilti šiek tiek alyvos į oficialius Poezijos pavasario renginius. Tad iškart buvo nuspręsta eilėraštį skaityti per megafoną – kaip senuose geruose tautos mitinguose. Po to kūrinys „Apokaliptinis pavasaris“, tada „teturėjęs“ 314 ketureilių posmų, buvo pusiau juokais pasiūlytas Lietuvos rekordų knygos sudarytojui Vytautui Navaičiui, kuris netikėtai sutiko, kad tai galėtų būti ilgiausias lietuviškas eilėraštis. Patys klubo nariai šį tekstą vertino tiesiog kaip „popkultūros“ reiškinį.
„Įžangos“ klubo poetai nesistengia nieko šokiruoti. „Popkultūros“ poezija mums tėra poilsis „apokalipsės sklidinam pasauly“. Penki šimtai posmų – Lietuvos rekordas? Ak, gal tai tik afera. Ne mažesnė nei eilių kūrimas. Ką gi, tuomet Poezijos pavasaryje – vienos aferos.

[/expand]

 

Birutė Marcinkevičiūtė. Dvi dienos be postmodernizmo

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1995 06 03

Į Žemaitiją… Išriedam aštuntą ryto mikroautobusu. Maršrutas: Vilnius-Kaunas (kur įšoks Jūratė S.) – Varniai-Telšiai-Plungė. Poezijos pavasario paukštelis ant mašinos stiklo tikriausiai reiškia – atsargiai, važiuoja poetai. Kompanija kaip reta originali, visi, švelniai tariant, kieti riešutėliai, įvairiausių profesijų, kalbantys armėniškai, daniškai, angliškai, vokiškai, prancūziškai, žemaitiškai ir
t.t. Be to, daugiau kaip pusė moterų, o tai jau pavojinga… Grupėje – jautriausios gydytojos J. Jekentaitė ir J.Sučylaitė, buvę ar esantys aktoriai (M. Kudarauskaitė, P.Keidošius ir šių eilučių autorė), ponas A. Franckaitis iš Vokietijos (sunku patikėti, bet sakosi esąs kunigas, o dar lietuvis-vokietis-prūsas!), jau klasikas V. Rudokas, pirmąsyk egzotiškoje Lietuvoje atsidūręs Nielsas Frankas, jaunas danų poetas (kai sužinojo, jog grįšim tik rytojaus naktį, jį ištiko šokas, nes nebuvo pasiėmęs nė dantų šepetėlio…), ir brigados galva – kieta žemaitė M. Kontrimaitė. Rodos, visi. Amžius: nuo 26 iki 73 metų (nors, pasak telšietės mokytojos, visi dar labai jauni, žvelgiant iš amžinybės).
… Varniai. Miestelio aikštė, poezijos skaitymas priešais Valančiaus paminklą – koks šimtas žiūrovų, daug vaikų, godžiai žvelgiančių į garbingus svečius, nuoširdžių, gal ne viską suprantančių, kas ataidi iš mikrofonų, bet širdimi jaučiančių, jog tai iškilminga ir rimta. (Mat grupėje beveik nėra šokiruotojų ar postmodernizmo atstovų). Vedlė Marytė išsyk randa bendrą kalbą su tautiečiais, ponas Franckaitis žavingai uždainuoja, subtilią lyriką į žemę sugrąžina arklio kanopų ar prašvilpiančių motociklų garsai.
„Varnių siela“ klebonas Jonas kviečia užeiti į senąją Varnių bažnyčią, kur meldėsi pats Valančius, kur rūsyje saugomi kadaise gyvenusių didžiųjų vyskupų kaulai… Pakeliui į Telšius sustojom prie Rainių Skausmo koplyčios.
Telšiuose poeziją skaitėme miesto knygyne ir Parodų salėje. (Nielsui vėl staigmena – Danijoj, sako, tiek sykių skaitau per metus, o čia – per dieną!) Čia ir paaiškėjo, KAS YRA KAS. Pasirodo, mūsų tarpe esama nepataisomų mėgėjų kalbėti – ne tik eilėraščiais, bet ir autobiografine proza. (Net keista, kodėl Lietuvoje tiek nedaug monodramos žanro kūrėjų!)
O paskui – kaip įprasta vaišingam krašte… Nielsas vis neatsistebi – kaip čia geria ir valgo, kiek šneka: „Eilėraštis turėtų kalbėti už save, o jūs šitiek… Bet, well“, – priduria diplomatiškai ir… panyra vienišas į naktį.
… Ankstyvas rytas Telšių viešbutėlyje. Paukščiai, ežeras, „Litmenis“ kioske (visai kaip Vilniuje!), kava. išvykstam Į Plungę. Padalinti į 2 grupes, iškeliaujam į Platelius. Čia prasideda „mažieji stebuklai“: lydi žavinga žemaitukė, Nacionalinio parko etnografė Aldutė, spinduliuojanti užmirštu nuoširdumu, o jos pasakojimas apie šiuos kraštus – tikri neparašyti eilėraščiai, žvalgantis į Žemaitijos kalvas, Platelių ežero vandenis, einant pro Riaubos kapą, lankant Orvydo sodybą…
… Plateliuose pasitinka vaikų dūdų orkestras, jų dainos, eilės, kanklių garsai. Priguža pilna salė – troba, kvepianti šiaudais ir medžiu…
Per dvi dienas jau beveik virtus paprastais žemaičiais, atomazga visiškai netikėta – iškilmingas vakaras Oginskių rūmuose su choru, „Ave Maria“, į šventę susirinkusia inteligentiška publika.
Bet svarbiausia – iš tų kelionių lieka tai, kas buvo užmiršta miestuose: kaimo vaikų šypsenos pienių pievoje gandro balsas, pabudimas ne namuos, greta paukščių, ir staiga kažkur pasigirstantys žodžiai, dar neužrašyti, artėjantys, kad kitą pavasarį vėl galėtume eiliuotai kalbėti apie gyvenimą tiems, kurie jį tokį gyvena.

[/expand]

 

Skrydis prie Vištyčio

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1995 06 03

Ankstyvą gegužės 25-osios rytą grupė poezijos desantininkų išskrido į dviejų dienų kelionę po Vilkaviškio ir Lazdijų rajonus. Grupei vadovavo jauniausias šio desanto dalyvis Alvydas Šlepikas, o vadovauti teko tikrų poezijos vilkų komandai, kurios nariai buvo šie: Antanas A.Jonynas, Jurgis Kunčinas, Vytautas Eidukaitis, Gintautas Iešmantas, du svečiai iš Vokietijos (Lotharas Baltzeris, Friedrichas G.Paffas) ir dvi šaunios damos (profesorė Viktorija Daujotytė bei jauna poetė Neringa Abrutytė). Rašytojų sąjungos „Mersedesas“, vairuojamas profesionalaus Lietuvos kelių skrajūno Valdo, švilpte švilpė tėviškės tyrais. Nepastebėjome, kaip atsidūrėme Salomėjos Nėries tėviškėje, kur profesorei Viktorijai Daujotytei buvo Įteikta Vilkaviškio rajono savivaldybės premija. Poetai skaitė eiles, kurių paklausyti susirinko ne tik vietiniai gyventojai, bet ir žąsys, o virš galvų vis suko ratus gandras, netoliese krovęs lizdą. Vienu metu kažkas šūktelėjo: „Žiūrėkit, gandras neša kūdikį!“ Gal tai buvo ir tiesa.

Išvažiavę iš Kiršų, pasukome link Kybartų. Ten mus pasitiko pilna salė poezijos gerbėjų ir Valentinas Sventickas su fotografu Arnoldu Barysu. Valentinas Sventickas šauniai vadovavo poetinei popietei, o mūsų jau laukė Vilkaviškio „Aušros“ vidurinėje mokykloje susirinkę žmonės
Viešnagė Vilkaviškio rajone baigėsi Vištyčio kempinge, kur dosnieji šeimininkai buvo paruošę ne tik nuostabią vakarienę, bet ir suomišką pirtį.
Gegužės 26-oji. Lazdijai. Grupė suskyla, nes vieni kviečiami į poezijos valandą Lazdijų vidurinėje mokykloje, o kiti lieka centrinėje bibliotekoje. Aplankome M.Gustaičio muziejų, pasigrožime restauruotu S.Nėries namu, kuriame greitai ims veikti poetės muziejus.
16 valandą atvykstame į „gražiausią Europos miestą“ Veisiejus. Čia susitinkame su vietinės moterų organizacijos narėmis. Vėsus Oginskių rūsys, kava ir nuoširdūs pokalbiai apie poeziją (ne tik). Eilėraščiai skamba ypač gražiai, girdisi kiekvienas skaitomas žodis.
Pasivaikščioję po Veisiejus, aplankę bažnyčią, išskrendame į Vilnių. Lekiame tiesiai į juodą debesį, į lietų.

B.B.

[/expand]

 

Paulina Žemgulytė. Geriausia grupė

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1995 06 03

 

„Mūsų grupė buvo geriausia“, – įpusėjus antrai kelionės dienai nusprendė Benediktas Januševičius, sėdėdamas už vaišėmis apkrauto stalo atstatomo etnografinio Kleboniškių kaimo trobos seklyčioje. Galima dar būtų buvę ir suabejoti, bet jis tą patį tvirtai pakartojo per paskutinę vakarienę Baisogaloje. Na ką gi, matyt, tikrai taip, – sutikome visi. O buvome grupėje, keliavusioje po Šiaulių ir Radviliškio rajonus, tokie personažai: Jonas Liniauskas, pagirtinai sėkmingai debiutavęs kaip vadovas, šauni jo mama Bronė Liniauskienė, poetė ir mokytoja, į gimtąsias vietas atvykusi iš Kretingos, publikos numylėtinis humoristas Gediminas Astrauskas, vis menąs sunkias „ilgadienes“ keliones per pirmąjį Poezijos pavasarį prieš trisdešimt metų, visom kalbom (išskyrus žemaičių) kalbantis poetas ir vertėjas iš Latvijos Janis Ramba, jauniausias poezijos bardas, šį kartą be „akcijų“, bet sėkmingai talkininkavęs Janiui, kone ekspromtu versdamas jo eilėraščius, Benediktas Januševičius, Šiauliuose prie mūsų vienai dienai prisijungęs guvus žemaitis poetas iš Čikagos Apolinaras Bagdonas, šiaulietis, šių metų Zigmo Gėlės premijos laureatas Vytautas Kirkutis ir šių eilučių autorė.
Kaip ir kievienais metais, malonu buvo įsitikinti, kad mes, t.y. poezija, žmonėms dar reikalingi (sėdėdamas tarp keturių sienų kartais viskuo suabejoji). Niekas žmonių nevaro – jie patys ateina, sėdi, klausosi, bendrauja. O baisogaliečiai sakėsi buvę net įsižeidę, nes pernai Poezijos pavasario paukštis pas juos nebuvo nutūpęs. O be reikalo. Ne tik lesina ten be galo gausiai, ne tik gražiai sutinka kultūrai ir miesteliui vadovaujanti šauni Kaščionių šeima, bet ir žmonių veidai, tamsžalės parko eglės, ir pats Baisogalos oras spinduliuoja tokia poetine energija, kad mes jos būsime pakankamai „pasikrovę“ iki kitų metų Poezijos pavasario.
Skaitėme eiles šiauliečiams, aplankėme Kryžių kalną, turtingą Naisių literatūrinį muziejų, kurį kaip darbšti bitelė po šapą surankiojo B.Stumbrienė ir kuris laukia nesulaukia apsilankant Zigmo Gėlės premijos laureatų (atvažiuokit nors pasižiūrėti, kaip jūsų sodinti medeliai auga).
Skaitėme mokyklose, skambant paskutiniam skambučiui, skaitėme bibliotekose, skaitėme visiems, kurie atėjo mūsų pasiklausyti, ir noriu jiems visiems padėkoti už išsaugotą tylią meilę poezijos žodžiui.

[/expand]

 

Vytautas Rubavičius. Po Trakų rajoną

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1995 06 03

 Poeto Gasparo Aleksos vadovaujama jaunų ir jau spėjusių pagyventi poetų grupė džiaugsmingai sėdo į gailiai krypuojantį autobusėlį ir nuskubėjo į ežerynų kraštą tikėdamasi vėsos. Tačiau ją pajutome tik Trakų pilyje, o Vievio ir Elektrėnų mokyklose laukė malonūs susitikimai ir mokinių bei etnografinių ansamblių koncertai. Elektrėnų mokykloje buvo pažymėtas Antano Miškinio 90-metis: atidengtas bareljefas, o mokyklos muziejus priglaudė Ipolito Užkurnio išdrožtą poeto biustą. Drožėjas sakė stengęsis parodyti Miškinį ir jauną, ir kartu seną. Gražiai dainavo Vievio mokyklos mokiniai, o eketrėniškiai tiesiog apstulbino programos įvairove: skaitovai, kanklininkės, etnografiniai ansambliai, klasikinių šokių grupė (svečiai ypač stebėjosi vaikų – džentelmenų ir jų ledi – parodytomis figūromis, ir teko aiškinti, jog Lietuvos šokėjai yra gana žinomi pasaulyje). Gera buvo visiems – ir dalyviams, ir klausytojams, kurie buvo gal patys svarbiausi dalyviai. Tokiose šventėse aiškiai pamatai, kaip kruopščiai ir pasiaukojamai dirba mokytojai, mokyklų vadovai, kultūrininkai, kokia teikiama vietinės valdžios parama. Romualdas Malikėnas, Vytautas Mizeras, Genovaitė Dapkevičienė… visų neišvardinsi. Suomių poetė Anni Sumari sakė, kad jai – tai pati nuostabiausia poezijos šventė. Kęstutis Navakas visur buvo pasitinkamas audringais jaunimo plojimais. Lidija Šimkutė – klausinėjama apie Australiją. Neatrodė sutrikę ir jaunieji – Artūras Valionis bei Mantas Gimžauskas. Gruzinų poetė Meri Šalvašvili parodė, kaip skamba jos išverstos lietuvių poetų eilės gruziniškai. Gražiai poetams talkino aktorė Regina Paliukaitytė.

[/expand]

 

Jonas Strielkūnas. Ant Kernavės kalvų

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1995 06 03

Nuo Vilniaus iki Kernavės – keliasdešimt kilometrų kelio ir šešių amžių laiko tarpas. Prieš šešetą šimtų metų kunigaikščiai Butautas ir Vytautas, atsivedė kryžiuočius, sugriovė senąją sostinę. Taigi šiemetinės Poezijos pavasario šventės dalyviai tik Istorijos ir etnografijos muziejuje galėjo pamatyti, kas likę iš kadaise klestėjusio miesto. Ukrainietis D. Čeredničenka apsidžiaugė čia išvydęs papuošalą iš Kijevo Rusios. Vadinasi, bendraujama jau seniai. O austrę M. Sulą taip sužavėjo kernaviečių moterų dainuojamos liaudies dainos, kad ji tuojau pat ekspromtu sukūrėjoms skirtą eilėrašti, kurį vėliau į lietuvių kalbą išvertė
S Kariūnas. Kernavėje poetai aplankė ir parapijos muziejų, apžiurėjo sukauptas buities, istorijos bei religijos relikvijas. Be jau minėtų, savo eilėraščius Kernavėje ir Širvintų bibliotekos kieme skaitė austrų poetas J.Bisingeris, mūsiškiai B. Baltrušaitytė, J. Vaičiūnaitė, A. Skyrelis ir aktorius L. Noreika.

[/expand]

 

Juozas Smeglas. Uodų balius Pasandravy

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1995 06 03

„Dar yra šiek tiek laiko, važiuojam į kapines, parodysiu Antano Smilgos, „Lietuvių laikraščio“ leidėjo Peterburge, kapą“, – tarė šalčiu padvelkęs paslaptingasis ponas Albertas pirmajam Poezijos pavasario desantui, ant žydrosios poezijos paukštės sparnų nusileidusiam Raseiniuose, besiruošiančiam vykti į didžiojo Justino Marcinkevičiaus apdainuotąjį pasandravį. Nežinau, kodėl poezijos paukštė žydra, – gal tai galėtų paaiškinti tie, kurie organizuoja poezijos šventes. Šiaip ar taip, „braidžiau po poezijos pievą“ drauge su Tautvyda Marcinkevičiūte, Alma Karosaite, Valdu Gedgaudu, Rimantu Klusu, Aidu Marčėnu bei Jonu Mačiukevičium. Pagerbėm Maironio „Pavasario balsų“ pasirodymo šimtąsias metines. Kando uodai, tiksliau – uodės, nes uodų patinėliai – nekalti sutvėrimai, kaip ir žmonių. Giedojo Kauno valstybinis choras, čiurleno Sandrava, Luknė ir įkvėptos eilės, rymojo paminklinis akmuo ir poetas kraštietis – Lietuvos kultūros ministras, kurį, beje, irgi kando uodai. Stebėdamas chorą pastebėjau, kad moterys tikrai ištvermingesnės už vyrus, bet visų ištvermingiausias man pasirodė aktorius Ramūnas Abukevičius, kuris, apspistas uodų spiečiaus, be kitų Maironio eilių, perskaitė visą poemą „Jūratė ir Kastytis“. Vakarop Alma Karosaite. ir Jonas Mačiukevičius nuvažiavo taurinti bei linksminti vidukliečių, o Tautvyda Marcinkevičiūtė, Valdas Gedgaudas, Aidas Marčėnas, Rimantas Klusas bei prie jų nejučia prisidėjusi Maironio muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, moteris bei poetė, nenuvylė raseiniškių, gausiai susirinkusių centrinėje bibliotekoje. Prie iškilmingo vakarienės stalo visą kelią su mumis buvęs ir mus stebėjęs mįslingasis ponas Albertas tarė: „Gal pasirodysiu netaktiškas, bet norėčiau paklausti gerbiamų poetų – ar buvote prie Maironio karsto?“ „Ne“, išlemeno persigandę gerbiamieji poetai. „O be reikalo“, – tarė ponas Albertas, primerkęs vieną akį, – štai ten tai jėgų pasisemtumėt“. Tuo savo bejėgišką reportažą ir baigsiu, džiaugdamasis, kad visi besikasydami uodžių sukąstas vietas laimingai sugrįžo namo. Belieka pridurti, kad ne be reikalo Alma Karosaite puikiose pavasarinėse salotose rado citvarą – žolę, gydančią nuo kirmėlių.

[/expand]

 

G. Alesionka. Į Druskininkus

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1995 06 03

 Pradžioje mūsų klausą, regą ir uoslę buvo užteršęs Vilniaus triukšmas, dūžtantys automobiliai ir anglies dvideginis. Atsigavome, išvydę žydinčias kalvas ir kalveles, lėkdami pro ežerų veidrodžius. Prie M. K. Čiurlionio memorialinio muziejaus šypsodamiesi mūsų laukė Druskininkų vicemeras K. Platelis ir muziejaus direktorius A. Nedzelskis (tik išlipę pamatėme, jog atvažiavome su greitosios pagalbos automobiliu). Jų globojami apžiūrėjome M. K. Čiurlionio namus, V. K. Jonyno ir Vaikų dailės galerijas. Klausėmės pavasario garsų, sklindančių iš parkų ir ežeriukų, tapome sveikesni, linksmesni.
Svečias iš Ukrainos, poetas ir vertėjas D. Čeredničenka, poetai O. Baliukonytė, K. Platelis ir L. Degėsis liko muziejuje, jų eilių godžiai klausėsi Druskininkų publika, o poetai V. P. Bložė, V. Jasukaitytė, A. Verba ir G. Aleksa nuskubėjo į „Eglės“ sanatoriją, kur bibliotekoje laukė gausus būrys nuoširdžių žmonių iš visos Lietuvos. Abu poetų būriai vakarop susijungė „Lietuvos“ sanatorijoje ir ištirpdė griežtokos publikos (iš viso krašto suvažiavusių valstybės kontrolierių) širdis. Ar gali būti abejingas poetui D. Čeredničenkai, verčiančiam i ukrainiečių kalbą lietuvių poeziją, pažįstančiam ir mylinčiam mūsų šalį? Ypač žmonės žavėjosi V. P. Bložės eilėmis ir vertimais, maloniai klausėsi O. Baliukonytės, V. Jasukaitytės, L. Degėsio ir D. Valentukevičienės eilėraščių, šiurpo ir šypsojosi, kai A.Verba skaitė meilės lyriką. Netrūko dėmesio poetams K. Plateliui ir G. Aleksai.
Viliamės, kad tie, kurie klausėsi mūsų kūrinių, taps švelnesni. Grįžome L. Degėsiui traukiant aukštaitiškas dainas, ginčydamiesi dėl lietuvių ir ukrainiečių bendrų protėvių, tikėdami, jog mūsų automobilis su raudonais kryžiais laimingai perskros nakties rūką.

[/expand]

 

Stasė Jokšaitė. Poezijos pavasarėliui – 10

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1995 06 03

 Septintąjį kartą prie poeto Anzelmo Matučio Drevės ant Ūlos intako Uosupio kranto mažus ir didelius sukvietė Poezijos pavasarėlis. Ši tradicija gimė prieš dešimt; metų, dar pačiam A. Matučiui gyvam esant.
Poezijos pavasarėlio renginiai ilgainiui kito – įsitraukė Varėnos rajono literatai, ėmė lankytis poetai, aktoriai. Nuo ketvirtojo Poezijos pavasarėlio ryškiausiu jo akordu tapo geriausio metų eilėraščio vaikams gamtos, žemės, tėvynės tema rinkimas ir jo autoriaus pristatymas. Poezijos pavasarėlio laureatais yra tapę Zita Gaižauskaitė, Martynas Vainilaitis, Dalia Kudžmaitė, o šiemet – Alma Karosaitė (už eilėraštį „Giesmelės gimimas“).
Šių metų šventė iš kitų skyrėsi aktyvesniu pačių varėniškių dalyvavimu – savo eiles skaitė mokiniai ir mokytojai, skambėjo dainos, ilgai netilo muzika. Klausėmės laureatės ir nenuilstančio literatūros globėjo Juozo Linkevičiaus žodžio.
Rudenį, rugsėjo 21-ąją, minėsime vaikų poeto A. Matučio mirties metines. Dėkingi už gražų poetinį palikimą ir šaunią Poezijos pavasarėlio tradiciją, lauksime aštuntojo susirikimo prie Drevės.

[/expand]

 

Albertas Skyrelis. Šventė Vilnijoje

[expand title=”Skaityti”]

 

Literatūra ir menas, 1995 06 03

 Poezijos pavasaris apsilankė ir Vilniaus rajone. Kaip visada, jis vyko Boreikiškėse, prie poeto V. K. Sirokomlės namo-muziejaus. Į šventinį renginį atvyko poetai M. Karčiauskas, A. Karosaitė, šių eilučių autorius, taip pat aktorė A. Kumpytė. Poetai skaitė naujausius savo eilėraščius, aktorė A. Kumpytė kitų lietuvių autorių kūrinius. Su savo kūryba supažindino Lietuvos lenkų poetai: A. Sniežko, M. Lotocka, J. Šostakovskis, V. Piotrovičius, R. Pščiolovska ir poetas iš Krokuvos E. Vengžinas. Poezijos šventėje dalyvavo rajono kultūros skyriaus vedėjas A. Pileckis, gausus rajono literatų būrys. Šį įspūdingą renginį gražiai paįvairino Vilniaus moksleivių namų ir Rukainių vidurinės mokyklos auklėtinių meninės programėlės, taip pat Rudaminos bei Maišiagalos kultūros namų kaimo kapelų pasirodymai.

[/expand]

 

16