Poezijos pavasaris 1997

 

almanacho viršelis 1997

 Sudarytoja – Onė Baliukonytė
Dailininkas – Linas Spurga 
Vilnius: Vaga, 1997

1997 m. Poezijos pavasario laureatas 

Vytautas P. Bložė

už eilėraščių poemą „Ruduo”

Ričardo Šileikos nuotrauka

 

Almanache pristatomi autoriai

Skaityti

Viktorija Daujotytė, Vytautas P. Bložė, Nijolė Miliauskaitė, Jonas Strielkūnas, Lidija Šimkutė, Stasys Jonauskas, Paulina Žemgulytė, Kornelijus Platelis, Ezra Pound, Julija Jekentaitė, Antanas A. Jonynas, Vidmantė Jasukaitytė, Vytautas Rudokas, Marytė Kontrimaitė, Vladas Braziūnas, Solveiga Daugirdaitė, Patricija Šmitaitė, Stasys Stacevičius, Violeta Šoblinskaitė, Bronė Liniauskienė, Petras Keidošius, Jolita Skablauskaitė, Karol Wojtyła, Sigitas Geda, Giedrė Aleksandravičiūtė, Vytautė Jalinskaitė, Mindaugas Kvietkauskas, Ričardas Šileika, Regina Biržinytė, Benediktas Januševičius, Jūratė Sučylaitė, Rimantas Žukas, Balys Auginas, Marija Macijauskienė, Dainius Gintalas, Antanas Šimkus, Daina Nemčinskaitė, Mindaugas Peleckis, Marzanna Bogumiła Kielar, Marius Burokas, Romas Daugirdas, Artūras Valionis, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Manvydas Vitkūnas, Erika Drungytė, Audrius Musteikis, Liudvikas Giedraitis, Mantas Gimžauskas, Stasys Jurevičius, Vytautas Kaziela, Janina Jovaišaitė, Robertas Keturakis, Aldona Elena Puišytė, Elina Naujokaitienė, Oskaras Milašius, Gražina Cieškaitė, Vytautas Skripka, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Naglis Nebūta, Justinas Marcinkevičius, Henrikas Algis Čigriejus, Desmond O’Grady, Eduardas Mieželaitis, Marcelijus Martinaitis

 

Almanacho recenzijos

Sigitas Parulskis. Prozos vasara

Skaityti

 

“Metai”, 1997 Nr. 8-9

Šių metų „Poezijos pavasario“ almanachas galėtų būti įtrauktas į draudžiamų knygų sąrašą. Tiksliau – į sąrašą tų knygų, apie kurias draudžiama rašyti recenzijas. Ypač Parulskiu! Perverčiau, perskaičiau, vėl perverčiau – liūdnas kalbavaizdis.
Pradėsiu nuo to, ko šiame almanache nėra: J. Juškaičio, J. Vaičiūnaitės, A. Verbos, D. Kajoko, A. Marčėno, V. Rubavičiaus, G. Patacko, K. Navako, A. Ališausko, V. Gedgaudo, N. Abrutytės, nė vieno rimto emigracijoje gyvenančio poeto.
Sąrašas atsitiktinis, nepilnas, bet pavardės mūsų poezijos kontekstui reikšmingos. Todėl apie bendras tendencijas ir kryptis nėra prasmės kalbėti. Nenorėčiau, kad tai būtų suprasta kaip priekaištas almanacho sudarytojai Onei Baliukoriytei. Pastaruoju metu šios pareigos ir taip jau tampa vis nedėkingesnės. Tačiau daryti išvadas apie poetų požiūrį į almanacho svarbą jų kūrybiniame (skelbimosi) gyvenime taip pat neskubėsiu. Galbūt atsitiktinumai, lemiantys tokius niūsų poetų „metinės“ kūrybos rezultatus, yra svarbesni už nuobodžius, išsamius, tvarkingus dėsningumus.
Žvelgiant į šio almanacho poezijos plotus, galima išskirti tam tikras atskiras grupeles: savo pačių tradiciją tęsiantys (N. Miliauskaitė, S. Geda, J. Strielkūnas, R. Daugirdas, H. A. Čigriejus, R. Šileika, K. Platelis, V. Skripka, E. Mieželaitis ir pan.), kiek pasikeitę, disonuojantys su jiems įprasta intonacija (V. P. Bložė, Just. Marcinkevičius), sugrįžę iš „aukštybių“ (V. Jasukaitytė), tradiciniai „jaunieji“ (M. Kvietkauskas, A. Musteikis, M. Gimžauskas ir pan.), vertingi vertimai: Ezra Pound (vertė K. Platelis), Karolis Vojtyla (S. Geda), Marzanna Bogumila Kielar (R. Rastauskas), Desmondas O’Grady (A. Danielius). Vieną sykį, nenorėdamas nuskriausti poetų, jau paminėjau visas almanache esančias pavardes („Metai“, neprisimenu, kelinti, „Schindlerio sąrašas“), todėl tenedrįsta įsižeisti poetai, šiame tekste neradę savo pavardžių.
Beje, vertimų almanachas ;,Atodangos“ turbūt jau baigė savo kadenciją, todėl būtų prasminga bent jau trečdalį ploto „Poezijos pavasaryje“ skirti vertimams. Tai tikrai naudingesnis veiksmas nei grožėjimasis savo pavarde šiame leidinyje.
R. Rastauskas, pristatydamas labai sėkmingai debiutavusią lenkų poetę M. B. Kielar, sako: „Tarp „nuogu teziniu mąstymu“ ir „stipriu smūgiu“ šokiruojančių savo kartos poetų M. B. Kielar išsiskiria tyru poetinio balso tembru. Būtent tembras išreiškia dvasios judesius“. Skaitydamas šių metų almanachą pasigedau ir „nuogo tezinio mąstymo“, ir „stiprių smūgių“, ir pagaliau poetinio balso tembro. Pirmiausia, žinoma, turiu omenyje jaunuosius. Nežinau, kokia turėtų būti jų rašoma poezija, tačiau perskaityti tekstai nedaug teturi gyvybės požymių – nei aistros, nei jos sutramdymo, nei galynėjimosi su kalba, su tradicija, nei įtampos, mėginant sulydyti skirtingas stilistikas. „Rusija miglose“, – kaip sakė „Laiko mašinos“ autorius.
Nė kiek nemažiau miglos ir almanachą atveriančioje Viktorijos Daujotytės esė „Nuošalės pamąstymas“. Aptakios formuluotės, pavargusios (nedrįstu sakyti – banalios) opozicijos – „Centras neišliktų be periferijos. Kelias negali būti be kelkraščio – nuokelės“. Arba: „Menas nebeapima meno. Rėksminga, „šiuolaikiška“ jo dalis atsisako pastebėti tame pačiame laike ir toje pačioje erdvėje tyliai iš nematomų šaknų augančią kūrybą“. Prisiminimuose dabar toks mielas, o kadaise pats juodžiausias baubas matematikos mokytojas rūsčiai klausdavo: „Kuo remiantis tvirtini?“ To paties būtų galima paklausti ir V. Daujotytės – kas tas „šiuolaikiškas“ menas, kas jo atstovai? Pavardės? Darbai? Adresai? Požymiai? Yra keletą kartų cituojama tik D. Kajoko kūryba (dar H. Radauskas, A. Nyka-Niliūnas) kaip tarpstantis nuokelyje, nuošalyje, atskirybėje augalas. Bet visiškai neaišku, kam jis priešpriešinamas. Mieliau tokiu atveju perskaityčiau tekstą apie D. Kajoko kūrybą, apie jo stilistiką, jo pasaulėjautos gaires, o ne abstrakčius samprotavimus apie kažkokius būrius, grupes, tarp, su, apie paslaptinguosius sąskambius, siejamus būtent su nuošalės, tylos poezija ir pozicija, drauge šiai pozicijai suteikiant kone kankinio ir būtinai išminčiaus aureolę. Grožis kaip esencija, substancija suplakamas su jam atstovaujančiais žodžiais simboliais, o juk kūrėjas, net labai tyliai ištaręs žodį tyla arba grožis, suardo, sujaukia tylą. Labai lengva rasti grožį ir garbinamą nuošalę ten, kur ji jau padėta, t. y. patvirtinti stereotipinę nuostatą. Argi tai ne per lengva užduotis? Nors, kita vertus, V. Daujotytės pozicija tendencinga (teigiama prasme), ją galima netgi pavadinti tam tikra literatūros ideologijos kryptimi, programa. Kadangi krypčių ir programų turi būti įvairių, su V. Daujotyte bent jau galima polemizuoti.
Su Marcelijumi Martinaičiu („Iš užrašų sąvartyno“) ginčytis neįmanoma. S. Parulskį jis lygina su senukų ir pagyvenusių žmonių vienišose kaimo sodybose ir butuose pjoviku ir pacituoja gėdingiausią minėtojo autoriaus sakinį „Metuose“: „Kas vyresniems žmonėms yra labai svarbu, man tas nieko nereiškia“. Deja, S. Parulskis „Metuose“ taip nesakė. Vargu ar jis taip galėjo kur nors kitur pasakyti. O tai, kad kai kurios vyresniųjų poetų vertybės (pavyzdžiui, savęs – poeto – pavertimas stabu) jam yrą neįdomios ir nesvarbios – tiesa. Anksčiau jam atrodė, kad grafomanijai netaikoma amnestija dėl senaties, bet tai nesunkiai pašalinama problema. Tereikia paskelbti, nuo kada kūrėjai tampa „vyresni“ ir pasiūlyti neberašyti apie juos. Tuomet jie užbaigs savo gyvenimą ne „su chamo rašiniu rankoje“, o su labai brandžios ir gausios kūrybos tomais. Visiems bus gerai. Tik M. Martinaičio dar norėčiau paklausti, ar prieš Donelaitį, Baranauską, Maironį gulėjęs popieriaus lapas buvo visiškai tuščias? Ar tai nekvepia „visatos centro“ kompleksu, sergančios tautos puikybe? Poeto, kalbančio tautos praeities vardu, puikybe? Tas Parulskis vis dėlto įžeidus ir jautrus banditas. O tokie kur kas pavojingesni.
Vyrus turėtų rimtai nuteikti tai, kad apie, poeziją šiame almanache kalba vien moterys: Solveiga Daugirdaitė apie Bernardą Brazdžionį (jubiliejinis), Giedrė Aleksandravičiūtė apie K. Binkio ir S. Gedos lyriką („Poetas ir laisvė. Istoriniai pokyčiai“ – lyginamasis), Elina Naujokaitienė – „Oskaro Milašiaus žodis alcheminės paslapties: žaizdre“ (ezoterinis). Pastarasis nuteikia viltingai, tik nepakanka pasakyti, jog O. Milašius domėjosi alchemija, mistika, kabala ir kurdamas naudojosi pastarųjų sistemų ženklais ir išmintimi. Gal dar įdomiau būtų teorines žinias pritaikyti praktikoje, analizuojant poeto tekstus, struktūrinant jo poetikos simbolius, metaforas, idėjas. Būtent remiantis alchemikų šaltiniais, kabala, mistikais, Šventraščiu etc. Būtų siaubingai įdomu ir naudinga, ypač jeigu rašantysis apie tai pats nenuklystų į mistifikacijas, nepasiduotų „alcheminei“ stilistikai.
Šiame rašinyje apie naujausiąjį „Poezijos pavasario“ almanachą daugiausia dėmesio skirta prozos tekstams. Apie poeziją – beveik nė žodžio. Juk ir apie publikacijas (eilėraščius) periodikoje niekados nerašomos didžiulės recenzijos. Nebent atsiliepimai, ir tai tik tokiais atvejais, kai jos išties nudžiugina, nustebina, patinka ir pan. Tokių šiame almanache nėra. Nors tai nereiškia, kad čia nėra geros poezijos.

 

Benediktas Januševičius. Lyginamoji pavasariologija

Skaityti

“Literatūra ir menas”, 1997 Nr. 21

Vos paėmus šių metų „Poezijos pavasarį“, matyti, kad jis gerokai pasikeitęs. Bet, daug nesvarstęs „blynų“ tema, pasakysiu, kad sudarytoja (atmetusi idėją „P.p.“ atiduoti jaunimui, o būtent tuo buvo kaltinamas ankstesnis sudarytojas Alvydas Šlepikas) atvėrė naują „Poezijos pavasario“ formavimo kryptį: prestižinio leidinio, kuriame publikuojama geriausia lietuvių poezija (jei tokią įmanoma atrinkti) – nuo gyvųjų klasikų iki jau pradėjusių plunksnuotis viščiukų, pretenduojančių į pirmosios knygos konkurso laurus.
Kitas nesunkiai pastebimas pokytis – autorių išdėstymas. Iš pirmo žvilgsnio autoriai išdėstyti visiškai be jokios krypties ir tvarkos. Na, pamėginkime perversti kartu. Pradedama polemiškai didaktiniu Viktorijos Daujotytės rudens esė pavasariui „Nuošalės pamąstymas“. Neprieštarauju, kad tokia niūroka deklaracija „Menas nebeapima meno“ tinka šiuolaikinio almanacho įžangai. Tolesnis pasirinkimas taip pat vykęs ir logiškas: Vytauto P.Bložės, o šalia – Nijolės Miliausbitės eilės. Bet toliau poetų seka gerokai painesnė: J. Strielkūnas-L. Šimkutė-S. Jonauskas-P. Žemgulytė-K. PlateIis-J. Jekentaitė-A. A. Jonynas-V. Jasukaitytė-V. Rudokas-M. Kontrimaitė-V. Braziūnas-S. Daugirdaitė. Ir taip toliau. O kuo toliau (į mišką), tuo daugiau (medžių). Negaliu pasakyti, kad šie poezijos vyrai ir moterys vienas kito neverti, bet… Praėjo savaitė, kol mano galvelėje ėmė aiškėti šiokia tokia sistema, tam tikri metafiziniai atskirų poetų kūrybiniai ryšiai.
Pavyzdžiui, dauguma A. A. Jonyno eilėraščių primena, jo paties žodžiais tariant, „pranašų pamokymus“:

Gerbk savo atmintį
ir ypač saugok tai
ko joje nebeliko

tai patys svarbiausi dalykai

O Vidmantė Jasukaitytė čia pat postringauja, kad „Per daug išminties poezijoje,/ logikos gyvenime“.
Sudėtinga forma bei intelektualiniu krūviu gali pasirodyti artimi Artūro Valionio bei Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščiai. Janinos Jovaišaitės „lėlininkas iš vaikystės skrynios/ ištraukia lėlišką lėlių teatrą“, o Roberto Keturakio “Užmirštas poetas suguldo senus savo eilėraščius / į kartonines batų dėžutes“. Erikos Dungytės giminystę su Audriumi Musteikiu ženklina šios eilutės:

Sandalmedžio smilkalo gijos buvo gyvesnės už mus abu

E. Drungytė, „Antrasis“

Medetkos lysvės kupolas. Kupolo šventumas.

A. Musteikis, „Kupolas“

O nuo Audriaus Musteikio reikalavimo „išplėsti galimybių ribas“ nesunku pereiti prie Liudviko Giedraičio eilėraščių, kurie išplečiami iki begalybės, padėjus… daugtaškius.
Savo margaspalviais, gamtos dovanotais epitetais artimos išeivijos poeto Balio Augino (pristato M. Macijauskienė) ir Marzannos Bogumilos Kielar (vertė Rolandas Rastauskas) pažintinės eilių publikacijos. Nagi palyginkime B. Augino ir M. B. Kielar perliukus:
.
1. „Skaidrios dienos žydrajam vandeny“ – „žemas krantas nakties“;
2. „Po vidudienio stogu“ – „virš galvos sueižėjo aušros vainikas“
3. „Žiedų kriokliai putojo per kraštus“ – „Minkštas prisilietimo vijoklis lyg prieš kelionę“

Tačiau jųdviejų eilėraščiai kiek atitolę vienas nuo kito.

O štai V. Rudoko ir N. Nebūtos eilės, nors kai kurios jų intonacijos ir gana artimos, įdėtos priešinguose knygos galuose. Matyt, norėta išvengti per didelės humoro koncentracijos vienoje vietoje. Tiesa, V. Rudokui ne vien linksmybės galvoje. Jis vėl prabyla kupiškėniškai, improvizuodamas A. Strazdo gyvenimo vaizdelį („Ką būtų galėjęs atsakyti Untanas Strazdas Palėvenės dominikonam (kupiškėniškai)“).
Tuo tarpu kartu startavusių Dainiaus Gintalo ir Antano Šimkaus keliai išsiskiria. Panašūs likimai jų eilėraščiuose ištinka moteris:

traukiniai vėluoja vėlinėm
perone girti velniai
lukštena saulėgrąžas ir moteris

A.Šimkus

O žvilgsnis juk tavo atšips į kanopą kanopa
į geldą pavirs
ir būsi girta nelaiminga kaip boba kaip
smėly parvirtus žuvis

D.Gintalas

Širdies įvaizdis skirtingose terpėse („nespėsi atlaisvint širdies“, – D. Gintalas; „širdies šventyklą atstatysim“, – A. Šimkus) ima plakti visiškai kitaip. D. Gintalas toliau tęsia „kulikaitiadą“, o A.Šimkus, pasitelkęs „Internacionalo“ ritmiką, skelbia postmodernistinį manifestą:

širdies šventyklą atstatysim
išvardinsim bevardžius dievus
regėjimų knygas sklaidysim
gal net atrasim giedrą gėlą
kuria alsavo žodžiai pasmerktųjų
ieškoti rasti vėl prarasti
pradžią
žemę tą
nepažadėtą

Ir čia jau pradedu prieštarauti savo ankstesnei minčiai apie poetų giminystę ir eilėraščių bendrumus. Juolab kad įmanoma pririnkti pakankamai duomenų, kalbančių visai ką kita. Bet ar būtina Mindaugo Peleckio bandymus išrasti konkrečiosios poezijos dviratį („Begalinės pabaigos vizija“, „Medžio vizija“, „Vizija apie Kainą“) ar „bitlų“ ilgesį („Jos gyvenimas“, „Baltoji karštligė II, arba atsiprašant eilėraštis“) su kuo nors tapatinti? Ar būtina su kuo nors tapatinti R.Daugirdą, kuris, „suaręs dangų“, prašo užliūliuoti jo „tamsiąją pusę“?
O ar įmanoma su kuo nors palyginti K.Mieželaičio „Marginalijas“? Kai kurios iš jų (pvz., „Nuobodulys“) gana simpatiškos, tačiau kai kurių skaityti nė neverta (pvz., „Profilio“). Marginalijos… Tai kad jas paskelbė E. Mieželaitis, dar nereiškia, kad jas turėtų publikuoti ir V. Jalinskaitė. Jos eilėraščiai „birželio mira sklando kvapas pjūties…“ ar „pats gražiausias natiurmortas…“ galėjo dar palaukti. O štai „Grįžimai į Provansą“ (turistinė poezija?) šaunūs.
Atsidūręs almanacho pabaigoje Marcelijus Martinaitis tampa E.Mieželaičiui puikia priedanga, konstatuodamas, kad „Tuščių popieriaus lapų eilėraščiams jau nebeturime: mes rašome ant to, kas jau buvo daugelį kartų parašyta“. M. Martinaitis užsipuola S. Parulskį dėl neva gėdingiausio jo sakinio: „Kas vyresniems žmonėms yra labai svarbu, man tas nieko nereiškia“. Atmetus kontekstą, kuris liko nežinomas, galima tik spėlioti, kuo gi M.Martinaičiui galėjo nepatikti šis sakinys. Juk ir „vyresniems žmonėms“ jaunesnių rūpesčiai nesukelia ypatingo susidomėjimo. O man nebūtinai įdomu tai, kas svarbu S.Parulskiui… Dar daugiau. Kai kurie vyresniųjų darbai man atrodo nevykę. Pavyzdžiui, Gražinos Cieškaitės rimavimo koncepcija – tokia kaip eilėraštyje „Nežudyk“: tenai – vandenai, tuos – daiktuos, juose – dvasia, tas – tautas, tos – lentos, tu – ratu… Betgi tai mano problema, ar ne? Juoba kad, skaitydamas Mariaus Buroko eilėraščius, esu įsitikinęs: lietuvių poezija dar bent keletą dešimtmečių tikrai gyvuos!
Turėjau komplimentų Sigitui Gedai, bet netyčia atsiverčiau „Metus“. Šių metų balandžio mėnesio numerį. O paskui dar praėjusių liepos…
Galiu ranką prie širdies pridėjęs pasakyti – tikrai apsidžiaugiau, sulaukęs naujo „Poezijos pavasario“. Nors jis man atrodo, švelniai tariant, šiek tiek keistokas. Išvydęs jaunesnius, pasigedau R.Stankevičiaus, D. Šimonio, A.Ališausko. Ką darysi. Bet nėra ir D. Kajoko, S. Parulskio, A. Marčėno, K. Navako bei kitų. Kas žino, gal neparašė, gal patingėjo atnešti, gal pagailėjo ar pražiūrėjo… Negi patikėsi, kad suabejojo savo eilėraščių verte. Norėtųsi išvysti ir daugiau užjūrio lietuvių poetų. Be minėtų autorių (o ir daugelio kitų) lietuvių poezijos portretas atrodo neužbaigtas, o gal – apiblukęs. Taigi dėl almanacho „liesinimo“ politikos sumažėjo ne tik prastų ar vidutinių eilėraščių, bet ir pripažintų poetų kūrybos. Todėl pasverti, ar geresnis pernykštis almanachas, kuriame gyvųjų klasikų daugiau, ar šiųmetinis, – galėtų nebent labai, labai, labai savimi pasitikintis vertintojas. Tuo aš nenoriu pasakyti, kad kuris nors iš šių dviejų almanachų yra nevykęs.
Išvada. Norint, kad pavyktų sudaryti nepriekaištingą (jeigu tai iš viso įmanoma) „Poezijos pavasarį“, nepakanka vien gerų sudarytojo ketinimų. Reikia, kad visi dalyviai, o ypač tie, kurie linkę ieškoti krislų kitų akyse, reikliau atsirinktų tekstus. O sudarytojai Onei Baliukonytei lenkiuosi ir dėkoju, kad pasiryžo atlikti šį nelengvą darbą.

 

Almanacho publikacijos

Viktorija Daujotytė. Nuošalės pamąstymas. Rudens esė pavasariui“

Skaityti

 

Lietuva nebeapima Lietuvos. Pakilo, atsiplėšė į pelningą politiką bėganti dalis. Ji kalba Lietuvos vardu, bet mažiausiai tėra Lietuva. Ar atsisakę bėgti liks nuošalėje?
Rugsėjis mato Lietuvą bulvėse. Suklupusią. Kartojančią praamžinus judesius. Išimti iš žemės, paimti nuo žemės, supilti, išpilti. Atsidusti – pabaigėme. Pažvelgti į saulę – ak, nebeaukštai…
Menas nebeapima meno. Rėksminga, „šiuolaikiška“ jo dalis atsisako pastebėti tame pačiame laike ir toje pačioje erdvėje tyliai iš nematomų šaknų augančią kūrybą.
Bet ji nenustoja būti. Dailės Akademijos galerijoje K. Dereškevičiaus iki didžiausio intensyvumo sutelkta žalia spalva – spindinti gyvybės magija, radauskiška, sąskambinga: „Ir spindėjimą žalio lapo/ Tu pasiėmai su savim“ („Sugrįžimas“). Tik spindėjimą, kurio nėra, ir kuris yra – jei yra – labiausiai. Kūryba, kuri nežino – eina, stovi ar grįžta: „Ir stovėsi kaip Odisėjas/ Nežinodamas, ar grįžai“. Šį nežinojimą žino tik kūryba.
Kalba, kurią nuolat girdime,– ne, ji nebeapima lietuvių kalbos, jai nebereikia didžiosios apimties. Arba kito matmens, atsirandančio iš kalbos ir kalbančiojo sąlyčio. Tūžminga, rėkianti, gatvinė, pati savęs negirdinti, kad turi namus užmiršusi.
Tyli elegija – „tylinčiojo aidas“ – vis toliau, vis tyliau.
Literatūros avangardas iš visų avangardizmo bruožų šiandien labiausiai brangina buvimą priekyje, matomumą. Kas niekam neatstovauja, nustoja būti. Žmogaus kaip žmogaus, atskiro, vienintelio, nebepakanka niekam – net kūrybai. Nejaugi iš tiesų gyvename vis labiau nuo savęs pačių atsidalindami? Vis labiau paklusdami už mūsų, ne iš mūsų esančioms normoms.
Gyvename vis labiau atsisakydami. Neturintys dėl to, kad neturi. Pertekę dėl to, kad pertekę. Pertekę dėl galios. Neturintys – galbūt – dar ir dėl tiesos. Juk iš tiesų apie tiesą ar bent teisybę temąsto ko nors stokojantys. Turinčiųjų pasaulyje tiesos vietą lengvai užima turėjimas.
Tiesa? Iš ko mes galime žinoti apie jos buvimą? Tiesos niekada, jokiu pavidalu nepatiriame. Patiriame – baugiausiais pavidalais – lik netiesą. Bet netiesa nurodo ir tiesos buvimą. Kokiu būdu suvoktume netiesą, nenujausdami tiesos?
Tiesa neapima tiesos. Tiesoje yra daug tiesų. Išseko tiesą turinčių kalbėjimo galimybės – ir kultūroje, ir politikoje. Liko tik neišnaudotos – niekad neišnaudojamos – susikalbėjimo galimybės.
Meno kūryboje mąžta žmogaus, mąžta gyvos gamtos ir gyvų daiktų. Daugėja fantomų, anoniminių pamėklių. Daugiau metalinio skambėjimo, mažiau minkštų sąskambių – tarp, su.
Bet gyvo gyvenimo ir šiandien nėra mažiau negu bet kada. Kai įsižiūri, įsimąstai. O, kad būtų įmanoma suimti tą gyvybę, sukaupti, sustabdyti, pasakyti. Žemės menas, akimis, žvilgsniu išimantis kaip apimantis, įrėminantis trumpam, trapiam buvimui – ar ne šitaip veriasi kita kūrybos perspektyva? Nuošalės perspektyva.
Kuo daugiau iš paskutiniųjų bėgančių į politiką ar į meno avansceną, tuo atidžiau sektina, ar dar kas nors eina kelkraščiais,– neskubėdamas, įsižiūrėdamas į debesis viršum galvos, į pro žvirgždą prasikalusią žolę. Į bėgančius kelio viduriu – tarp mašinų, motorų, gergždžiančios geležies.
Centras neišliktų be periferijos.
Kelias negali būti be kelkraščio – nuokelės.
Tai, kas matoma,– be to, kas nematoma.
Kryptis arba šalis – be nuošalės.
Išnyksta šalies, kaip krypties, reikšmė. Tautosakiškasis klausimas – kurion, katron šalelėn – ne šalį-valstybę nurodo, o kryptį, pusę.
Nuošalė – nuošali vieta, nuošalybė, arti vienatvės, vienumos, vienišystės. Nuošalietis – atsiskyrėlis. Būnantis. Einantis. Nebėgantis.
Žmonės traukia būriais. Būriai matomi. Būriai apsimėto akmenimis. Dėl kelio, dėl galimybės būti matomiems. Dvidešimtame amžiuje – ypač. Ir mene. Lekiančių viena kryptimi kryptys. Žiūrinčių viena kryptimi metodai. Sambūriai. Programos. Žurnalai. Kultūros istorija kaip būrių ir sambūrių istorija. Niekad –vienišųjų, atskirųjų.
Kur yra nūdienės kultūros nuošalė ar nuošalės? Ar jų nebėra – visu akipločiu tik kelias bėgantiems kartu. Į kelias – kartais tik į vieną – šalis. Kartais – priešpriešiais.
Nuošalė – ir nuošalės – tebėra. Tebėra ir nuošaliečių, tik jie lyg ir nematomi. Nedaugėja juk ir žiūrinčių – matančių. Vienišųjų siluetai pilki, pilkai žalsvi – gamtos spalvų. Gamta nuošaliesiems būtina. Ji leidžia nuošaliesiems būti. Padeda išbūti pati vis dar išbūdama. Didžiausio, greičiausio kelio nuošalėje auga žolė, dygiausia, atkakliausia peleninė sesuo.
Vytautui Kavoliui, parašiusiam „Sąmoningumo trajektorijas“, buvo aišku, kad pro įvykius prasišviečia sąmoningumo poslinkiai. Pro matoma – nematoma. Bet sąmoningumas simbolinėmis, nepagaviomis formomis prasišviečia ir pro ne-įvykius. Pro tai ir per tai, kas ne-įvyksta. Kas lieka nuošalėje.
Kodėl nuošalėje? Ar kad yra pralenktas, aplenktas, paliktas, nustumtas nuo kelio? Ar kad pats – sąmoningai – yra iš greitkelio pasitraukęs?
Ar yra nuošalės – nuošaliečių sąmoningumas? Kokios jo formos?
Donaldo Kajoko „Valtis tarp medžių baltų“:

ir nutyla visai – tarp žiedų
plaukia valtis į deltą išplitusią
tyliai plaukia toli nuo kitų
taip toli kad net neatsilikusi

Kas yra toli, atskirai, tas nėra atsilikęs. Kad nebūtum atsilikęs, reikia būti atskirai.
„Kuo mažiau užrašyti žodžiai disonuoja su rašančiojo vidiniu skambesiu, tuo talentas didesnis“,– šią mintį D. Kajokas yra išsakęs „Komentaruose“. Klausytis savo vidinio skambesio – girdėti jį. Bijoti disonanso tarp to, ką girdi ir ką rašai. Neatsiskirti nuo savęs. Pasitikėti vidiniu skambesiu. Būti pasiruošusiam išgirsti. Galėti išgirsti.
Pačioje šio amžiaus pradžioje Vydūnas poetinėmis kategorijomis mąstė apie iš gelmių sklindantį paslaptingą varpų skambėjimą. Suteikė tam paslaptingam skambėjimui jūrų varpų simbolinę formą trijų veiksmų misterijoje „Jūrų varpai“ (1920). Sukūrė šioje dramoje keleriopas opozicijas – vis ieškojo žmogaus dvasios derinio, tinkamo jūrų varpams išgirsti. Trokštančio kilti ar nusižeminančio, mylimo ar mylinčio, išoriškai dievoto ar Dievo ieškančio, filosofo ar elgetos? Svarbiausia – gebančio taip klausytis, „kad jums ir sieloj suskambėtų“.
Sąskambio didžioji prasmė. Sąskambio galimybė ir būtinybė. Ką įsidėmime, ką pamilstame, ką išgirstame,– tai įvyksta mumyse pagal sąskambio dėsnį. Dėsnį, kuris nėra pažįstamas, o tik išpažįstamas. Sąskambio žmogus gali išbūti nuošalėje. Ir dvasinę nuošalę kurdamas kaip sąmoningumo teritoriją.
Lietuvių poezijos atskirasis – Henrikas Radauskas: „Ir štai prasideda juokingas pavasaris, / Nepranašautas jokių pranašų…“ Pavasaris – gamtos „reikalas“. Bet pavasarį galima ir „pranašauti“. Pranašauti rimtai, o pranašavimo rimtį įveiks „juokingas pavasaris“.
Pranašų kelias.
Juokingo pavasario nuokelė.
Viena ir kita kartu – eilėraštyje.
Sąskambis ar atoskambis: poetinio kelio vedėjas – pavasario pranašas Maironis ir „juokingo pavasario“ metaforos – mito kūrėjas H. Radauskas.

Iš pat šaknų pakyla mitas,
Pavasario prasmė,
Ir lašas džiaugdamasis ritas,
Ir skleidžiasi giesmė.

Gamtos žmogiškosios reikšmės, prasmės yra sukurtos: tik per kultūrą, kylančią „iš pat šaknų“ (gamtos dalyvavimo kultūros kūryboje būtinybė), prasmė ateina iki tos dienos, kai ji išgirstama. Įprasminama ir perprasminama.
Kur vyksta „perprasminimo“ įvykiai? Keliuose, bet ir nuokelėse, nuošalėse. Kūrinys gali būti ir kelyje, ir nuokelėje kartu.
V. Kavolio, labai santūraus, nesistebinčio kultūros žmogaus nuostaba prieš H. Radauską, prieš jo „juokingą pavasarį“, prieš iš šaknų kylantį mito atgarsį: „Bet kaip uždega nublukusią kalbą tas mito atspindys, žinąs, kad jam jokių iliuzijų nebereikia! Kokiomis stipriomis, lelijų linijoms prilygstančiomis formomis tirpsta civilizacija, žinanti, kad ji teturi savo pačios sąmoningumą!“
Kuo stipresnis sąmoningumas, tuo mažiau pasirinkimo. Sąmoningasis yra ten, kur jis turi būti. Kelyje arba nuokelėje. Šalyje arba nuošalėje.
Sąskambio galimybė: cituota D. Kajoko mintis apie disonanso tarp būsenos ir žodžių vengimą. Ir V. Kavolio klausimas: „su kuo šiandien mažiausiai girgždėdamos susilieja mūsų vidinės fotografijos? Kas yra ištirpęs mūsų gyvenimo druskoje, mūsų nustebimų akimirkose?“ Tas, kuris skaito kūrinį, jį išgyvena, reflektuoja, taip pat siekia, kad jo „aš“ (vidinė fotografija) rastų atitikmenį – sąskambį.
Literatūros kritika baigia užmiršti šį sąskambį – kaip mintį ir kaip klausimą. Kas veja kritiką keliu, kur būti priekyje yra lygu būti atsilikusiam? Kas neleidžia jai sustoti ir įsižiūrėti į nuošales?

Maniau neseksiu niekad paskui nieką
o nusekiau kaip inkščiantis šuniūkštis
nors vejamas buvau nors lėkė gniūžtės
patižusio sunkaus bespalvio sniego

D. Kajokas. Aklieji

O gal mes nebeturime vidinių fotografijų? Gal „masinio naudojimo“ aparatai befiksuoja mus – raudonomis triušių akimis – tik valgančius, geriančius, bėgančius?
Atpažinti ir išpažinti. Kasdienę gyvenimo druską ir retą nustebimo akimirką. Kelią ir nuokelę. Nuošalės galimą prasmę. Net jei prasmė tėra prasmės ieškojimo palaikomas mitas – vis vien šis mitas kyla iš pat šaknų arba iš tų egzistencinių situacijų, kur paskutinė galimybė plėšiasi jau iš negalimybės: „…tik saujelė liko tik saujelė / plynam lauke ir begaliniuos vėjuos / keliavo jau tik tie kurie negali…“ Taip, vėl iš D. Kajoko „Aklųjų“: keliavo jau tik tie, kurie ne-gali…
Galimybės slypi ne tik galimybėse, bet ir ne-galimybėse. Kiekviena tradicija apsibrėžia galimybėmis. Kiekviena modernizacija prasideda iš ne-galimybių, bet skubiai konvertuoja jas į galimybes. Tarpas – erdvės ir laiko –, kuris lieka ne-galimybėms virstant galimybėmis, yra nuošaliųjų. Iš šio tarpo šaknų imasi svarbios pradžios arba prasmės, kurios išlaiko (ar tik vis dar pratęsia?) pačią prasmės galimybę.
Nuošalės žmonės neskuba. Jie gali eiti ir grįždami.
Bėgantiems viena kryptimi sunku sustoti. Dar sunkiau – grįžti. Grįžimas yra galimybės apvertimas. Prasmės galimybės perkėlimas erdvėje ir laike: ne ten, į kur bėgame, o ten, iš kur išbėgome. Bet niekas, kas esmingai sugrįžo, nerado to paties, ką paliko. A. Nykos-Niliūno Eldoradą saugo fizinio sugrįžimo negalimybė. Metafizinė sugrįžtis išsaugo padaugindama. A. Nyka-Niliūnas žemininkas, paėjėjęs kartu. Nuošalietis, metafiziškai grįžęs atgal ir kartu atsisakęs grįžti.

paparčio varpui gaudžiant sugrįžau
o jums atrodo nebuvau išėjęs
tačiau kodėl sausos šakos šešėlis
ant mano veido krenta daug gražiau

D. Kajokas – „Ketureilis“. Distancija tarp fizinio ir metafizinio judesio, tarpas grožiui, kaip nesuinteresuotai pagavai.
Ar nuošalėje iš tiesų daugiau galimybių nesuinteresuotumui, kaip grožio pasirodymo sąlygai?
Kai visiems privaloma ideologija trypte ištrypė vienos krypties kelią, nuošalėse kaupėsi nepaliestos, neatpažintos, neišnaudotos dvasinės energijos galimybės. Pasikeitus krypčiai – ar kryptims – į nuošales plūstelėjo būriai. Vėl būriai.
Ir vėl – per maža atskirųjų.
Bet ar jų gali būti daug?

 

Solveiga Daugirdaitė. „Ir seseriai, ir broliui tolimas?“

Skaityti

 

Paklausta, ką beveikianti, keliems draugams atsakiau: „Skaitau Brazdžionį“. Atrodo, kas dar šiandien galėtų būti labiau netinkama nei Bernardo Brazdžionio skaitymas, rizikuoji būt palaikyta megzta berete ar sentimentalia patriote. Nesunku suprasti, iš ko kyla šioji atmetimo reakeija ar bent švelnus sąmyšis. Tik ko šiandien labiau gėda – entuziastingų sutiktuvių ar paskubom perleistos „Pilnaties“ su nubyrėjusiom „Ąžuolo“ strofom ir neinformatyviu pradžios žodžiu? Bet Brazdžionio poezija, ypač Lietuvoj rašyta, tebeturi magijos, tebėra pilna paslapties, stilinga nuo pat pirmųjų rinkinių. Turbūt jokiam kitam lietuvių poetui Biblija nebuvo tokia „prisijaukinta“ knyga, kurios simboliai ir įvaizdžiai be jokio pasipriešinimo sušoktų tekstuosna (Juozui Keliuočiui tai –„dulkės, drumsčiančios Brazdžionio lyrikos tyrumą“). Šitaip poezija išsiplėtė išsyk keliom kryptim: į Rytus (senovės žydų pasaulis), į Vakarus (bendras Europos kultūros pamatas), poeto klausimai ir atsakymai įgijo universalumo, amžinybės, tradicijos pamatą.
Klausimas, kaip skaityti Brazdžionį, nėra visai paprastas, nors studentai mikliai išmoksta numot ranka – neoromantikas! – lyg tai galėtų paaiškint kokios vienintelės strofos jėgą. Kad ir tos, kurios sutrumpėjus eilutė yra šio rašinio pavadinime: „Sesuo man tarė: tu ne mano brolis./ Ir brolis tarė: tu ne mano brolis…“
Lygiai taip prieš jo spraudimą į rėmus, tąsyk ideologijos, 1933 metais protestavo Jonas Aistis: „Brazdžionį kai kas skiria prie katalikų, atseit prie krikščionių demokratų. Taip lengvai klijuoti etiketes gali tik menkos kultūros žmonės. Jis yra krikščioniškos kultūros poetas. Vadinasi, Europos poetas, o tuom patim ir visos Lietuvos, kol ji bus krikščioniškos kultūros nešiotoja“. Šiame straipsnyje („Jeruzale, Jeruzale, nenoriu mirštančios tavęs“) Aistis tvirtino, jog Brazdžioniui svarbu „pamatyti Europą“, kad „išaugtų milžinu“: „Jam reikėtų pamatyti didžiąją krikščioniškos kultūros Europą ir jos tikrą veidą. Gal jis parsivežtų dar daugiau liūdesio, kaip turi, bet jis ten galėtų pakilt aukščiau Šatrijos kalno“. Tas tikrojo Europos veido ilgesys, atrodo, tuomet tvyrojo gal ne mažesnis nei šiandien, skirtumas gal tik tas, kad dabar turima daugiau iliuzijų – nežiūrint tikrai palengvėjusios komunikacijos. Bet, matyt, lygiai taip pat išaugo ir galimybės manipuliuot protais? Europa mūsų žiniasklaidoje yra tapusi pirmiausia politikos ir ekonomikos sąvoka, ne kultūros (siauresniąja šio žodžio prasme). Aistis apgailestavo, kad valstybė nesiunčianti poetų į Vakarus,– nežinau, kad ką būtų pasiuntusi dabar, nors pažįstu daug išvažiavusių su kitų valstybių stipendijom – ir dažniausiai prašapusių… Pagaliau ir apie ūkį: beveik nesu surikusi žmonių, patenkintų, pavyzdžiui, savo šalies priklausymu Europos Sąjungai, lygiai kaip Lietuvoj nesu sutikusi abejojančių šita panacėja… Žinia, mano bičiuliai nėra Briuselio biurokratai ar didžiųjų tarptautinių kompanijų galvos.
Tam tikra prasme Europa, matyt, prieškariu buvo arčiau – turėta mažiau iliuzijų, bet ir tiksliau žinota, ko iš jos tikėtis. Pagaliau aiškiau jaustas bendras likimas ir atsakomybė. Vėl Aistis: „Civilizacijos padariniai dengia šilkais, emaliuota limuzinų skarda ir gražiai nutinkuotų rūmų sienomis mūsų sielos pūlius. <…> Žmonija skęsta. Skęsta kitur ir pas mus. Mes vis vejamės Europą“. Taigi andainykštė Kęstučio Navako svaja apie autobusą, vežantį į Europą, yra graži prieškario tradicijų tąsa, matyt, išlikusi užkonservuota Kaune.
Bet – likimo ironija – kai po dešimtmečio ir Aistis, ir Brazdžionis bus meste išmesti į Europą, abu nebesidžiaugs. „Paryžiaus paletėj“ Brazdžioniui atrodys, kad „Louvre’o verčiausias, jo sienų nematęs Čiurlionis“ ir nuo Vakarų dailininkų antplūdžio ginsis lietuviškais vardais. Turisto tremtinio žvilgsnis nebepajėgs įžvelgt daugiau nei tarybinio turisto Eduardo Mieželaičio ar ką tik iš geležinio narvo ištrūkusios Tautvydos Marcinkevičiūtės… Gali būti, kad Europa geriau matyti buvo iš Kauno neišvažiavus: „knyginės pažintys“ bent jau knygiams parankios kad ir tuo, kad nekliudomi jie gali keliaut laike ir erdvėje, sutikt seniai mirusius ar tik poetų susapnuotus… Salomėja buvo Paryžiuj ne taip trumpai. Bet Antanas Vaičiulaitis, recenzuodamas „Diemedžiu žydėsiu“, stebėjosi, kad Paryžiaus gėlių pardavėja visai kaip kauniškė ir klausė: „Kurgi dingo tas naujasis, savitas atspalvis, kurio skirtingumas turėtų būti ryškus, susiduriant su svetimos šalies milžinišku miestu“? Kas galėtų atsakyti? Gal – reikia siųsti labai dar jaunus, nesukalkėjusius? Ar – ne tiek intravertiškus? Kas tai nustatytų?
Bet pagrindinė Aisčio įžvalga tebegalioja: krikščioniškos kultūros poetas. Ką tai reikštų? Pirmiausia turbūt esmines kultūros prielaidas: pasaulis sutvertas krikščioniškai suvokiamo Dievo, žmogus kūrėjas – kuriančio Dievo atvaizdas, kaip ironiškam ir graudžiam 1930 metų eilėrašty:

Ir nėra nieko manyje be nieko,
Ir tavo, dūšia, susirūpinimas tas be reikalo, be reikalo,
Nes ir visais pasiaukojimais, nusikankinimais, nebeišgelbėsi
žmogaus kolieko,
Žmogaus – gražiausio, žmogaus liūdniausio,
žmogaus bedievio – Dievo veikalo…
(„O mano dūšia“)

Įspūdingas ankstyvojoje Brazdžionio kūryboje „jaunos“, ankstyvosios, nepajudinama institucija nespėjusios pavirsti krikščionybės pojūtis. Apskritai trečiajame dešimtmetyje būti jaunam ir pilnam entuziazmo dar nebuvo gėda (ko vertos vien Nėries ankstaus ryto nuotaikos!). Krikščioniškasis egzistencializmas, į kurį rėmėsi neokatalikybė, sustiprino dėmesį atskiram Bažnyčios nariui. Brazdžionio Kristus „apiplyšęs, basas“, krikščionybė pirmiausia – moterų ir vergų religija („Kur mano moterys, kur mano apaštalai“,– moterys pirmiau! – eil. „Kristaus paieškojimas“). Todėl dažnai mėgstamas cituoti „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“ galėtų būti tiesiog neokatalikybės manifestas, autentiška krikščionybė, kur Dievas yra gal arčiau prie latro nei institucinių teisuolių ir jaunųjų „katalikų profesionalų“, kurie mielai įsteigtų egzaminėlį, suteikiantį teisę galvot, juoba rašyt apie Dievą,– sako, toks egzistavo dailininkams, norėjusiems piešt Leniną… Tačiau jei kas iš tiesų ir galėjo šokiruot tuomet ortodoksus (Adomą Jakštą, klasikinį kovotoją su „modernybėm“) – tai kalbėjimo būdas, ir reikėjo pusės amžiaus, kad prie jo būtų priprasta. Vienam 1991 metų interviu poetas džiaugėsi, kad jį „katalikai dabar pripažįsta“… Per šį pusę amžiaus Bažnyčia atsisuko veidu į žmones. Arba – tiek laiko reikia, kad meno naujovės pasiektų dorus piliečius.
1954 metais Jer. Žemkalnis (Algirdas Landsbergis), pyktelėjęs, kad LRD premija teko Brazdžionio „Didžiajai kryžkelei“, sulasiojo visas įmanomas šio rinkinio nuodėmes. Tarp nepatikusių dalykų vienas buvo teologinis,– pacitavęs porą eilučių, recenzentas klausė: „Ar tai reiškia Dievo ir velnio susitaikymą, galutinę visatos santaiką? Šitą tezę iškelia G. Papinis (Papini) savo naujausioje knygoje, kurią Vatikanas teologiškai kritikavo ir laikinai uždraudė. Ar Brazdžionio panaši nuomonė? Kokios bus tolimesnės pasekmės?“ Jokių, atsakytume šiandien su šypsena atsiminę, kad ir tai turbūt mūsų literatūros tradicija: ar taip seniai Maironis skųstas dėl „Taip niekas tavęs nemylės“? Tik Brazdžioniui Romos opinija nėr tiek aktuali, kaip buvo Maironiui…
Bet apskritai toji iš esmės neigiama recenzija itin įžvalgi: „pesimistinis aitrumas, užuot atribojęs Brazdžionį savin „Memento mori“, randa išeitį viduramžiškam visuomeniškume: visų tokia dalia. <…> vyraujančiai suskamba medievalistinė Brazdžionio pasaulėžiūros gaida. Prieš mūsų akis sumirga viduramžių raižinių mirties šokio serija“. Teisybė! Tik šituo atradimu Landsbergis nepasinaudoja – Brazdžionio „viduramžiškumas“ gali būti trūkumas, bet gali lygiai taip pat – ir privalumas.
Išties skaitant Brazdžionį atrodo, kad nėra be pėdsakų išnykę mirakliai ir misterijos, flagelantų giesmės, pamokslaujantys moralistai. Dar be išlygų aišku, kas gera, kas bloga. Net tikėjimas ir mokslas dar nėra susipykę („Ir apsilieju ašarom, kaip katalikas archeologas/ Pas seną Kapernaumą“). Antkapinės skulptūros, kur karalių kūnai aptekę kirmėlėm ir rupūžėm. Ieškantys durų į Dievo pasaulį mistikai ir alchemikai. Pabaisos, paskutinio teismo vaizdai ant katedrų durį). Alegorinės skulptūros, „virtusios gildijų simboliais“ (tai Landsbergis apie Brazdžionio sodininką, mūrininką etc.), simbolių literatūra. Toji kultūra vargiai pasiduoda šifruojama nūdienos įnagiais: jo karaliai, karalienės su perlais ir smaragdais ir artojai išties yra simboliai, kaip per pasaulį keliaująs žmogus,– gotikinių katedrų statytojams ir jose besimeldžiantiems beraščiams suprantami. Ir tokie pat realūs kaip Veronika iš VI tajemnyčios, stebuklai, numirę Dievuje mergelės, bažnyčios daktarai. Pagaliau – mirtis (pirmasis poeto eilėraštis buvęs apie mirtį, susirgus plaučių uždegimu…):

O kaip aš tave apimsiu, kad tu Svajonė,
O kaip aš tave sugausiu, kad tu Mintis,
O kaip aš tave nueisiu, kad tu Kelionė,
O kaip aš tave sutiksiu, kad tu Mirtis – – –
(„Mirtis“)

Nesu specialiai domėjusis, bet manau, kad Viduramžiai trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvoje neatrodė be išlygų obskurantiški. Bent jau XI–XIII amžius, katedrų statybų ir universitetų formavimosi laikas, turėjo būti patrauklus jaunumo, optimizmo dvasia. Lygiai kaip ir Viduramžių rudens rūstis (Antanas Vaičiulaitis, rašydamas apie Brazdžionį: „rūsčiai griaudėja“, „rūstauja“). Pagaliau bažnytinėje kultūroje Viduramžių tradicija nebuvo nutrūkusi (lotynų kalbos vartojimas eta). Tomo Kempiečio lietuviški vertimai siekia XVIII amžiaus pabaigą. „Šventųjų gyvenimai“, viduramžiškas žanras, dar visai priimtinas Motiejui Valančiui, šio amžiaus pradžioje tebebuvo gal skaitomiausia kaimiečių lektūra. Tarp Juozo Ereto darbų – knygelės apie Meisterį Eckhartą, Heinrichą Seuse’ą, Johaną Taulerį. Tačiau jeigu manysim, kad Aistis neklydo, vadindamas krikščioniškos kultūros poetu, tai pirmiausia ir turėtų reikšti – susijęs su Viduramžiais, nes tuomet formavosi tai, ką vadiname Europa – net ir politiškai: Europos vienijimosi pradžia yra Šventoji Romos imperija. Ir panašu, kad būtent Viduramžių palikimą Aistis, pats po kelerių metų Prancūzijoje kibęs į Viduramžių literatūros studijas, vadino tikruoju krikščioniškosios Europos kultūros veidu. Ką gi daugiau? Akivaizdu, kad katalikybės atnaujintojams Viduramžiai turėjo būti atrama ir įkvėpimo šaltinis. Nes tokio džiaugsmo, tokio tikėjimo ir pasitikėjimo kaip pirmaisiais šio tūkstantmečio amžiais krikščioniškoji Europa vėliau nebepatyrė. Lietuvių literatūroj labai nedaug šitokių džiugių eilėraščių, kaip Brazdžionio „Užgimimo sveikas“, kur Kristaus gimimo šventė tarsi dar perspektyvos neatradusio dailininko paveiksle paliečia visus: Viduramžiai mėgo karnavalus.
Kęstutis Nastopka apie Brazdžionio kūrybą išeivijoj sako švelniai: „Keičiasi apmąstymų kryptis“. Priekaištai, kad klimpstama į publicistinę patriotiką, buvo pelnyti. Ginties pozicija nėra palanki kurti. Be to, sumenkusi kūryba buvo patogus pretekstas prasimušt kitai kartai. Bet ar būtinai „kartų kova“ turi primint „klasių kovą“, kur privalai būt negailestingas priešui? Kokie rėmai yra toji literatūra, jeigu negali būti ir-ir, o tik griežtas arba-arba? Knygos, sakysim, literatūros istorijos, puslapių skaičius ribotas. Bet vos po kelių dešimtmečių tos „kovos“, kurioms nepagailėta rašalo nei energijos, kaip daugelis aistrų, atrodo tuščios ambicijos: mes turim savo bėdų. „Kažkas numiršta ir gyvenimą sapnuoja“.
Brazdžionio perskaitymas truputį keistų literatūros hierarchiją, bent tą, kuri susiklosčiusi mano galvoj: Sigitas Geda nebeatrodo pirmas lietuvis, perskaitęs šv. Raštą. Tai jau buvo, ir Geda bus iš nedaugelio sąžiningai perskaičiusių tai, kas iki jo parašyta. Už „Giesmės apie gimtąją pirkią“, išpopuliarintos per Atgimimą, stovi Brazdžionio „Nelaimingi miestai“:

Vargas tau, Karazaim, vargas tau, Bethsaida,–
Negirdėjai žodžio jo, nematei jo veido.

Tai ir būtų tradicija – tykus perdavimas. „Notre héritage n’est précédé d’aucun testament“ – „mūsų paveldas buvo mums perduotas be testamento“, cituoju su Hannah Arendt Renė Charą.

 

Giedrė Aleksandravičiūtė. Poetas ir laisvė. Istoriniai pokyčiai (K. Binkio ir S. Gedos lyrika)

Skaityti

Posthėgelinė epocha mąstančiam žmogui atveria kitą laiko supratimą. Istorinį įvykį suvokus kaip Pasaulio Dvasios pasireiškimą, atsirado galimybė kontempliuoti istorinį laiką. Kartu iškilo žmogiškosios laisvės paradoksas. Istorinio laiko samprata pastūmėjo žmogų prie naujų dievoieškos kelių. Griuvo ankstesnis laisvės supratimas. Žmogus tapo priklausomas nuo istorijos ir likimo. Tai būta pirmo žingsnio į modernų laisvės išgyvenimą. Modernizme laisvė sunki, komplikuota. Pagrindinis klausimas: kaip išgyventi laisvę? Reikia mokėti išbūti toje situacijoje, mokėti kurti per kančią… Šis straipsnis tėra pora žvilgsnių į du labai skirtingus ir labai panašius lietuvių poetus. Vienas jų – Kazys Binkis gyveno ir kūrė amžiaus pradžioj, kitas – Sigitas Geda – galima sakyti, jau į amžiaus galą. Straipsnis nepretenduoja aprėpti visą jų kūrybą, juolab – visą šimtmetį. Tai tiesiog eskizas, improvizacija poetinės, tuo pačiu ir žmogiškosios laisvės virsmo tema.
Linijinio laiko praradimas skatino atsigręžti į gamtos arba ciklinį laiką su archajine pasaulėjauta. Ciklinio laiko samprata rėmėsi amžinojo sugrįžimo, pasikartojimo mitu, leidžiančiu iš naujo atrasti nuo pat žmonijos kultūros pradžios pasikartojančius, archetipinius vaizdinius. Šia prasme ir lietuvių literatūroje archetipas funkcionuoja kaip nesąmoningas kultūrinis, gamtinis, psichologinis paveldas. Modernizmo ieškoma peržiūrint tradicijas. Modernizacijai reikia, kad joje dalyvautų archajine kultūra, vyktų esminis, giluminis procesas. Taigi čia laisvėjanti dvasia gali būti suvokiama kaip sutapimas su visuma, kaip jungtis, įsiliejimas į kosminį ritmą.
Tradicijos peržiūrėjimas K. Binkio ir S. Gedos kūryboje eina skirtinga linkme. K. Binkis lyg ir „rimtai nesidomi“ tradicija. Esminis „tradicijos užkabinimas“ K. Binkiui – jos paneigimas. „Ne mums pataikauti nabašninkų manijai/ Ir svarstyti poezijos mirusius atomus./ Metam „sudiev“ sušukuotai kompanijai/ Ir žengiam jauni į gyvenimo platumas.“ („Išsirikiavo senatvė už rašomo stalo…“) „Pavasario saulė nušvito meiliai/ Ir žiūri./ Ei žeme,/ Žemėn kepurę!/ Žiūrėk – spinduliai./ Ne saulė,– senovės lietuviškas dievas/ Šypsos, dangun pasilipęs./ Ne girią, ne upę, ne lauką, ne pievas,–/ Bet visą tavo ištisą plikę, / Tavo gyvaplaukius, kur suvytę,/ Atėjo milijardais degančių pirštų/ Naujam gyvenimui atkasyti,/ Atėjo tau pavasario pirštų“. („Agitacinio pobūdžio eilėraštis su priemaiša piršlybų“) K. Binkis prieš jį buvusią tradiciją paneigia drąsiai ir pernelyg drąsiai. Savitai neigdama tradiciją, K. Binkio poezija pabaigė B. Sruogos ir Putino kliudytą milžinų poezijos nuvainikavimą. K. Binkis užbaigė etapą, kai LDK poetinės tradicijos pagrindinis argumentas – praeitis ir istorija – pasiliko už sąmonės ribų. Kai K. Binkis, „pasikinkęs jauną vėją“, grakščiai „įšoko“ į modernų laiką, prie senųjų poetinių formų (A. Baranauskas–Maironis) jau nebuvo galima sugrįžti. Storakamienis ąžuolas subrandino naujus vaisius.
S. Gedos kūryboje tradicija nepaneigiama. Čia ji tarsi iš naujo peržiūrima. Svarbu ne tai, kas yra tradicija, svarbu – kaip į ją žiūrėsi ir ką ten pamatysi, atrasi. Intensyvėja individualus matymas. Kažką reikia sukurti iš naujo, iš savęs. Eilėraščių cikle „Ledynas baltas kaukaspenis“ kaip tik ir atsigręžiama į pradžią, į pasaulio sukūrimą iš nieko. Ledyno metaforą galima perskaityti kaip aliuziją j istorinę erdvę, ledynmečio laikotarpį, iš kurio atsiranda pirmapradė gyvybė: „Ir vėl kažkas sujudo dausose,/ ir kol gyvybė sunėrimus aikčioja –/ šarmoti plasta vandenys – / dvasia kaip ūkas/ geriasi į daiktus“ („Ledynas baltas kaukaspenis“, II). Svarbiausias šios strofos krūvis tenka „gyvybės sujudėjimui“, kaip dar nesusiformavusiai laisvei, kurios dvasia panaši į ūką, bet jau materializuojasi – „geriasi į daiktus“. Tai pirmieji žingsniai į mintį, prasmę, kultūrą. S. Gedos poezija veda prie susitaikymo su savo kultūra jau vien dėl to, kad bando pradėti iš pradžių, nuo nieko, nuo ledynmečio. Nieko nesiskolinant iš kitų. Bando sugroti savo laisve. Dėl naujojo prado vyksta susitaikymas su Dievu: „o šermukšnių uogos/ dumšlėtą dievo kaukę nusimes“ („Ledynas baltas kaukaspenis“, XI). Tai vienintelė modernaus žmogaus alternatyva pasijusti laisvam, išgelbstinti nuo istorijos siaubo, įkritimo į laiką: „o ajere, jau mano/ veido pusė/ per mirtį įsivėlė į lapus/ žaliapūgių“ („Ledynas baltas kaukaspenis“, VIII). Laisvės dvasia sukuriama iš sutapimų, atsigręžiant į mitologinės erdvės įvaizdžius. Per šešėlio, sapno motyvą, gamtos pasikartojimą ieškoma senųjų (baltų, romėnų) kultūrų jungčių: „ir šešėlis (jazmino/ plokštė sergi leliją –/ mano sapno avį, vėlę…),“//„prasideda pasaulių sutapimas:/ rugiagėlė romėno sapnas/ šalti ima, ties amžinąja/ eglių praraja“. Dvi skirtingas kultūras maitina meilės motina: „mater amorum žindantys ėriukai“ („Ledynas baltas kaukaspenis“, XI).
Laisvei išsiskleisti ieškoma kultūrinės atramos. Miestas S. Gedos poezijoje iškyla kaip esminis kultūros reprezentantas. Miesto erdvė ne iš karto atsiveria, bet brandinama pamažu. Čia vertėtų paklausti, ar nėra kokių naudingų sąsajų tarp laiko sampratos pasikeitimo ir miesto kultūros apskritai? K. Binkis mūsų sąmonėje pasiliko kaimo poetu, bet jo mąstyme juk jau buvo kažkas miestiška? Bent jau taurus vėjavaikiškumas… S. Gedai miestas – rimta kultūros gimimo vieta. Pirmiausia miestas pastatomas sapne. Sapno motyvo paralele perteikiamas miesto kūrimosi mitas: „kai statoma/ ant vėžlio kiaukuto mažytė Roma,/ o Romulas su Rėmu miega/ sniego vyšnioj…“ („Ledynas baltas kaukaspenis“, XI). S. Gedos kūryba persmelkta troškimo išsigelbėti nuo nebūties, įvardinti kiekvieną kultūros užuomazgą. K. Binkio kultūros įvaizdžiai liudija ironišką gyvenimo ir kūrybos santykį. „Lenda įširdę/ Purvinais batais į atdarą širdį./ Nebenugirdi./ Nebenumano./ O širdis pasisakyti trokšta:/ dar žodis:/ „Ateinančio šimtmečio žmonės/ Pastatys jums paminklą! –/ Po antrojo tvano iš jūsų pilvų/ Antrąjį Babelio bokštą“. („Pranašas“).
Psichologinėj erdvėj laisvė išsiskleidžia kaip pojūtis. Psichologinį laisvės santykį gražiai įprasmina K. Binkio „Vėjavaikis“ ir S. Gedos „Žalias paukštis“. Abiejų eilėraščiu situacija – kelionė, savotiška nesvarumo būklė ir kartu valinga kelionė savo paties sąmonės labirintais. K. Binkio laisvės būsena skrodžia laiką. „Pasikinkęs jauną vėją,/ Vėtrą šaunią apkabinęs,/ Leidžiuos per padangių plynes/ Su pavasariu lenktyniais“. Pavasaris – laikas, nuo kurio faktiškai pradedamas skaičiuoti gamtos ciklas, tai pradžios archetipas. Lenktynės – pabaigos, kulminacijos archetipas. Šioje strofoje išreikštas modernios sąmonės cikliškumas, kur tam pačiam vyksme kartu jauti ir pradžią, ir pabaigą. Nebelieka pagrindo, į kurį nuolat kreipiamasi. Tarsi iš vieno didelio laiko išsilukštena begalės kitų laikų – nuolat pasikartojančių ir vis kitokių. K. Binkio poezijoje laiko cikliškumas perteikiamas tarsi žaidžiant, panašiai kaip vaikystėje žaidžiame tai, kuo vėliau, suaugę, užsiimame rimtai. S. Gedos eilėraščio strofoje akcentuojamas sugrįžimo motyvas, išeičių ieškojimo situacija: „Viską narplioju ir skaldau,/ Ir į žygį jau šaukiu,/ Žalias paukštis –vertikalėm/ Aš į Lietuvą plaukiu“. Pirmos eilutės išreiškia ryžto situaciją. Jos siejasi su paskutine eilute, parodančia ryžto motyvą ir tikslą. Ne mažiau svarbus prieveiksmis „vertikalėm“. Plaukimas vertikalėm primena planiravimą, valdymą erdvėje. Tai ne tiesus, bet apsunkintas, vertikalus plaukimas. Kaip galima normaliai plaukti vertikalėm? Tai turėtų būti kankinantis išbandymas… Šioje strofoje iš kitų išsiskiria ir visa eilutė „Žalias paukštis – vertikalėm“, kuri signalizuoja veiksmo ir išgyvenimo nesutapimą. Visa strofa tarsi pasakoma: „Darau tai, ką turiu daryti, o ne tai, kas esu arba norėčiau būti“; vienintelė eilutė – „Esu tuo, kuo esu“. Ta eilutė – graži, o strofoje ir gražiausia. Ja apibūdinama laisvės forma, kuri dar yra per daug nereali (neegzistuojanti visuomenėje), kad ją būtų galima įvardinti. Kaip tik „vertikalėje“ susilieja laisvės ir kančios įtampa. Psichologinėje erdvėje geriausiai atsiveria kūrėjo požiūris į save patį. K. Binkio kūrėjas demonstruoja apsvaigimą, kūrybinio polėkio antplūdį. Iškyla debesų kelio metafora: debesyse nieko daugiau nematai – tik save ir debesis. „Kas man vėtrą paviliotų,/ Kas man vėją pažabotų?/ Debesų keliu didžiuoju/ Tik aš vienas tevažiuoju…“ S. Gedos paukštis – tolimesnis etapas. Jis apmąsto savo laisvę: „Kai dangum apsitaškai,/ Tai tada matai lig dugno“. „Iš dugno“ iškyla realybė – tiršta, tapybiška, kurioje sutampa buitis ir geros mintys: „Vakar žmonės kepė duoną./ Vakar ateitį užminkė,/ Ir gamtos galvoj geltonoj/ Prasišviečia geros mintys“. Tuo metu, kai K. Binkio poezija sėkmingai pralenkia laiką – „Lik, pavasari, tarp pievų!/ Gaudyk savo varles, sliekus…/ Paukštės ilstančios,–sudievu!/ Aš pralen kiu ir palieku“, S. Gedos eilėraščiuose su skausmu grįžtama, surandamas K. Binkio kūrybos prarastas laikas, įkritimas į istoriją. S. Geda sustoja tarp dviejų laikų, ieškodamas jungčių cikliškai pasikartojančiame gamtos ritme: „Vakar ateitį užminkė“…
Skirtingai dviejų poetų laisvė suvokiama gamtos erdvėje. K. Binkio gamtos laisvė remiasi psichologiniu pamatu, S. Gedos – egzistenciniu. K. Binkis sužadina savyje gamtos pojūtį, nuspalvina savo emocijomis: „Raudonos, margos, gelsvos, baltos/ Pražydo tulpės visos kartu,–/ Vėliavos iš žolių iškeltos/ Raudonos, margos, gelsvos, baltos…“ („Ūtos. Tulpės“). Gamtos įvaizdžių įtampa pakyla iki kalbos lygmens, kalba suskamba „p“, „r“ garsų eufonijoje. „Purienai papieviuose papuro./ Ir vaikigaliai kaip gervės/ Po papievius gūrinėja./ Purienų visiems po pūrą.“ („Purienai papieviuose papuro…“). S. Gedai gamta – jo savastis, namai. Šiai poezijai būdinga gamtinė metamorfozė, sutapimas su gamta nuo erdvinio mosto: „Lėks ir lėks į begalybę/ Kaimuos spurdanti gyvybė,/ Lėbaus upėje kaip ponai/ Ešeriai ir elektronai“. („Prie namų vaikai moliniai…“)// „Ir aprėpusi be žado/ Mano didelė dvasia –/ Eurazijos peizažą,/ Gyvulėlį Kaukaze…“ – iki unikalių kūno transformacijų, kaip F. Kafkos virtimas vabalu: „ten, po kriauklėm didingom/ dar pabals ilgi šermukšnių kūnai, prisikels dagys“ („Ledynas baltas kaukaspenis“, V)// „rugiagėlė su krūtim ir akmuo,/ o mėlynsparnis!/ daros neramu,“ („Ledynas baltas kaukaspenis“, IV). Gamta įprasminama kaip paskutinė priebėga. Gamta ir laisvė sutampa. Kitos laisvės nėra. Mėginimas išeiti iš gamtos lygus mirčiai, susinaikinimui. S. Geda grįžta į gamtą, išbando galimybę iš naujo sukurti būtį archajinio žmogaus, tik jau su kita laiko samprata: „šviesos akis… greit skris akmuo,/ pražilęs vieversys/ iš tolumų rugiagėlę vaizduosis,/ nuogą… iš stiebų/ mūs plaštakos… ir liūdna bus, nes vacca-virga/ spindinčioj bedugnėj,/ nes tempia mundi svyranti į ugnį…“ („Ledynas baltas kaukaspenis“, VI). Ši poezija bando kuo daugiau iškelti iš užmaršties, kai K. Binkio kūryboje – priešingai, mėginama „nuskęsti gamtoje“, atiduoti jai širdį, kitaip sakant, užsimiršti. „Už kiekvieną išpjautą dūdę,/ Už kiekvieną perpjautą pirštą/ Atiduotum visa, kas dar širdyje glūdi,/ Atiduotum – ir visa užmirštum.“ („Lenda į akį papieviai…“).
Modernioji laisvės samprata sugrįžta į vaikystę, kur dar galima pasisemti išminties, atgaivinti irstančią būties vienovę. K. Binkis ilgisi šios nerūpestingos vaikystės: „Kelniūkštės eina lupatom. / Kulniūkščiai saulėj blizga./ Įmanytum – gandru jų būrin nutūptum,/ Palikęs, užmiršęs viską“. („Lenda į akį papieviai…“) S. Gedai vaikystė – prisiminimas, skaidrus gėris, realesnis už sapną, svajonę: „sapnavom šitą sapną: vaikystė, sniego žaizdrėj/ ant arklio karčių supas boružė sniegina,/ baltų dienų plaštakės, dabar jau regim skaidriai,/ nupučiami beržynai ar žiogrėta tvora,/ baltai prasprogo gluosnis, o visa, kas svajota,/ juk buvo neteisybė, vien tu esi tikra“. („Nakvynė Udmurtijoj“). Išėjimas iš vaikystės – tarsi tremtis iš savo žemės, o tikra – vien pasikartojimas, sugrįžimas, ciklinis veiksmas.
Laisvė laike yra serganti laisvė. Modernieji poetai suvokia, kad laisve susergama. Laisvė – ne žaidimas, o sunkus darbas. K. Binkis laisvės ligos simptomus jaučia nesąmoningai. Ne jis ligą prisiima, bet ji pati prie jo „pristoja“: „Ir daryk, kad išeitų kaip nors kitoniškai?/ Tik pirštą nuversi, įkišęs duryse./ Matyt, liga pristojo chroniška,/ Ir nieko čia nebepadarysi…“ („Galvon suaugę baras profesoriai…“) S. Geda laisvę suvokia kaip būtinybę, tarsi ne liga svarbu, bet tai, kas iš jos gimsta: „Žinau – liūdėti, sirgti man gana,/ širdis tokių keistų jausmų pilna,/ Man reikia vaikščiot, džiaugtis ir rašyti/ Eiles, bent apie tai, kad jau pražydę/ Tavo pirkti mažyčiai hiacintai…“ („Ilgesys“). K. Binkio laisvė apimta nežinojimo būsenos. Subjektyvi sąmonė tarsi atskyla nuo pasaulio dėsnių. Žmogus – sau, gyvenimas – sau. „Išeini – aplinkui gyvenimo potvynis,–/ Visus širdies kalnus baigia apsemti./ Bendrai, pasiutimas eina visuotinis,–/ Taigi, neimsi perneval trūnyti ir senti.“ („Galvon suaugę baras profesoriai…“). S. Geda išmoko išgyventi savyje pasaulio dėsnį, gerti į save istorijos patirtį. Tai buvo pagrindinė priežastis, kad pasaulį priimtum tokį, koki jis yra: „Kas nepažinta, kas mylėt užginta,/ Kas sena, nauja, tolima, skaistu,–/ Širdy tokios palaimos man apstu,/ Kad atitirpsta skaudamieji pirštai.“ („Ilgesys“)
K. Binkio ir S. Gedos laisvės ir laiko sampratoje galima įžvelgti K. Binkio kūrybos posūkį moderniojo laiko linkme, laisvės – kaip gamtos užmaršties, kaip ligos poetizavimo pradžią. S. Geda bando sugrąžinti prarasto laiko „belaikę“ pilnatvę, eidamas į gamtą, ieškodamas vertikalaus, gelminio ryšio.

 

Elina Naujokaitienė. Oskaro Milašiaus žodis alcheminės paslapties žaizdre

Skaityti

Egzegetika, mito logiškumas, poetinės figūros visuomet perteikia religines, filosofines ir estetines poeto paieškas. XX a. poezija neatsiejama nuo iš praeities ateinančios žodžio, kaip dainos, maldos, meilės, meno ir filosofijos, sampratos. Viduramžių epocha itin iškėlė šias nenykstančias vertes. Oskaro Milašiaus kūrybą su viduramžiais sieja jo mistiškumas, sudvasinta tėvynės ir kūrybos samprata. Tai menininkas, artimai susiejęs lietuvių poezijos sferą su Vakarų kultūros ezoteriškumu, jos giliausiomis hermetinėmis tradicijomis. O. Milašius buvo vienas tų, kurių poetinį žodį, remiantis viduramžių verčių skale, galima įsivaizduoti kaip poeto paniekos žmogiškajam žinojimui apraišką, nenugalimą antgamtiškumo ir natūralumo priešstatą. Šios kategorijos geriausiai apibrėžia dvasinio gyvenimo pagrindus, neišnykstančius net ir daugiasluoksnės bei itin prieštaringos XX a. literatūros panoramoje. Estetinė asmeninio religinio patyrimo tradicija grįžta vis kitu pavidalu, ieško raiškos būdų, literatūros kelių, kuriais žengtų „modernusis pamaldumas“. P i e t e t o literatūra. Neatsitiktinai tad ir O. Milašių regime kaip naujųjų viduramžių žmogų, naujųjų laikų alchemiką. Jį prisiminę galėtume vėl kalbėti apie mistinę religinę ir moderniąją mistinę poeziją, jų sąlytį, įvardijamą lotyniškais žodžiais Devotio moderna. Sis religinis individualizmas taip pat remiasi tradicijomis. Pastarąsias nusakytų alchemijos, viduramžiškos sielos sanklodos, hermetinės poezijos sąvokos.
Mistinių „proveržių“ objektas, savaime transcendentiškas, į vieną visumą susietų ne tik tikruosius religinius mistikus, bei ir viduramžių riterius, kurtuazinius poetus ir poetes, alchemijos meistrus. Tarp XX a. moderniosios poezijos iškiliausiųjų kiek nuošaliau gyvenusį O. Milašių gaubia išskirtinio meno žmonių ir paukščių globotinio bei globėjo šlovė, hermetinės bendruomenės artumo jausmas. Ne vienintelis jis toks tarp XX a. prancūzų poetų, tokių literatų kaip jis gyventa ir dar gilesnėje praeityje. O. Milašiui artimi būtų H. Michaux ir J. Prėvert’as. Pirmasis domėjosi kūrybos alchemija, poetinę kalbą suvokė kaip „filosofinę substanciją“, o antrasis ne tik dėl savo ryšio su prancūzų avangardu, dėl savo demokratiškumo, bet ir dėl kurtuazinių tradicijų tąsos tapo vienu iš „moderniųjų trubadūrų“.
Neatsitiktinai O. Milašiaus meno, kaip alchemijos šakos, sampratą grindžia jo sudėtingas, komplikuotas požiūris į kalbą. Įdomios ir poeto susikurtos simbolio bei archetipo teorijos. Jos inspiruotos daugelio šaltinių, iš kurių kiek retesnis antikinis orfikų mokymas. Būdamas mistiku – jis turėjo savitai interpretuoti ir žodinę kūrybą, poeziją bei iškalbą. Apskritai, mistinio išgyvenimo ir retorikos santykis taip pat vertas gvildenimo. Lotynų Bažnyčios tėvai buvo retorikai. Tačiau iš vėlyvosios antikos paveldėtą iškalbos ir poezijos sampratą jie transformavo turėdami prieš akis krikščioniškąjį utilitarizmą. Stiliaus dalykai tapo svarbūs perteikiant ideologinius niuansus, skleidžiant apibrėžtas idėjas. Kaip ir prieš grynosios iškalbos meną pasisakiusiems krikščionybės apologetams, O. Milašiui nebuvo besąlygiškai priimtina panestetizmo kultūrinė tradicija. Poetas kartais aukodavo net mistiškumą, paslaptingą kalbėjimą ir pasirinkdavo klasikinę eilėdaros sistemą, kad ir aleksandriną. Bet tik tais atvejais, kai sąmoningai siekė sukurti ypatingo minties skaidrumo įspūdį. Vis dėlto dauguma poeto sukurtų tekstų lieka „neperžvelgiamai tankūs“, „goethiškai“ paslaptingi. (Meno esmė yra paslaptis,– tvirtino Goethė.) Juose gausu neįprastų nuorodų, sąsajų su alchemija ii apskritai hermetika.
O. Milašiaus simbolių skaitymas primena hieroglifų skaitymą. Dalis poeto kūrinių, skirtų jo atstovaujamai filosofijai išdėstyti, parašyti uždara, daugeliui neprieinama kalba. Viename jų mes matome viduramžių alchemiko laboratoriją. Kūrinio turinį sudaro šio alchemiko dėstoma filosofija bei ekstaziški regėjimai. Kalbu apie „Adepto 1922 m. Kalėdų naktį“. Šis kūrinys, mažai komentuojamas, tegali būti palygintas su Zoharo tekstu, dvelkiančiu senąja Kabala bei Šventyklos ordino riterių šifrais perteikiama paslaptimi, pilna neįtikėtinos įtaigos.
Paslaptis, paslaptis… Į ją krypsta senosios ir naujosios poezijos ženklai. Nevengiantys su neklystančia intuicija rožę sieti su spindinčiu cherubinų kalaviju apjuostu simboliu ir neatsargiai užkliudyti senosios masonybės paslaptį… O. Milašiaus filosofinės poezijos ir ritminės prozos kalba, verbalizuotą pavidalą kūrybinės alchemijos dėka įgavusios jo vizijos leidžia pajusti jų autorių žinojus arba numanius priešingybių analogijos jėgą, kuria mėgaujasi išrinktieji. Poetas intuityviai ir priklausydamas tradicijai savo žodžiu sujungė tuo metu Prancūzijos saloniniame gyvenime švytinčios išminties, apie kurią kalbama tarp pašvęstųjų, deimančiukus. Galbūt net nenorom jis įsiskverbė į sudėtingiausios simbolikos sferą, pridengtą įvaizdžių ornamentais ir inkrustuotą į mistines jo regėjimų konfigūracijas. Senoji ir naujoji simbolika jam atvėrė pasaulį, kurį sąmoningai ir net nesąmoningai, veikiami jo traukos, interpretuoja, reinterpretuoja, studijuoja, transkribuoja ir kopijuoja vis naujos poetų kartos.
Vokiečių kultūros O. Milašiui dovanota rozenkroiceriška potekstė poetinių simbolių lygmenyje kalba tartum apie hieroglifais įbrėžto mokymo reziumė, pentaklius ir rožės formos kryžių. Glaustai, stilizuota forma ir įtaigiai O. Milašius perteikia savo retą erudiciją. Jis sakytum atgaivina savotišką alcheminę gramatiką, ir ji transformuojasi. Ji gyvuoja toliau naujosios poetinės kalbos puošniomis figūromis, vaizduodama senus kaip pasaulis dalykus. O. Milašius išaukština pradinį Logosą, pradinį Žmogų, emanacijas, visus su Dievo didybe susijusius Arkanus.
Rozenkroiceriška filosofija, kuri yra vienas iš O. Milašiaus filosofinės poezijos skaitymo kelių, jo suaktualinta, skatina manyti, jog poezija, Logosu susijungdama su gyvenimu, kuria naujas dvasines konfigūracijas ir daiktus, o kultūra vėliau juos daug kartų savaip įprasmina.
Kaip skaityti mįslingąjį Oskarą Milašių? Ar alcheminė kūrėjo pasaulėjauta nepastūmėja net ir XX a. pabaigos apsišvietusio skaitytojo optinės apgaulės pavojams, atsirandantiems dėl hermetinio O. Milašiaus kūrybos savitumo? Analitikai ir hermeneutikai sukasi neiššifruojamų ir tartum užburtų interpretacijų ratu. O tikrąją poetinio žodžio, tegul mus dažniausiai pasiekiančio iš poetinių ar pažodinių vertimų, prasmę tegali be sąžinės graužaties pajusti išankstinių nusistatymų nesusaistyti jaunieji skaitytojai ar klausytojai. Jie gali, pagauti „teksto malonumo“ jėgos, gėrėtis įtaigos subtilumu, atsidūrę dieviškojo žodžių žaismo rate, kur sunku išlaikyti pusiausvyrą ir tikrą vertintoją atskleidžiančią distanciją…
Luvro Rytų kalbų mokyklos absolventas O. Milašius brendo antikinių ir rašto kultūros vertybių saugojimo atmosferoje, padariusioje jį jautrų bet kokios, ne vien hebrajų kalbos, abėcėlės raidėms: raidės dvasiai. Hebrajų abėcėlės įkvėptas, kalbą apskritai poetas išjautė kaip aktyvią jėgą, o šių kalbų raidynus – kaip dieviškuosius atributus. Raidžių teorija ir praktika, skaitmenų reikšmės, gilus įsismelkimas į hebrajų, baskų, prancūzų, lietuvių kalbų sielą paaiškinami paties O. Milašiaus hebrajiška kilme. Turbūt mistinė žydų filosofija, vertusi jį ieškoti sintezės ir išmokiusi visur įžvelgti esmes, jo poeziją daro neįprastai muzikalią, taurią, miglotai sugestyvią, nuskaidrintą labai savitos erudicijos. K a b a 1 a – bendras vakarietiško okultizmo pagrindas, todėl nenuostabu, kad savo kūryboje poetas sugebėjo suderinti viena ir kita. Dėmesys poezijai, žodžiui, kalbos garsų ir tikrovės reiškinių sąsajoms gyvenimo saulėlydyje O. Milašių paskatino atsidėti Šventraščio šifravimams bei praktinei magijai. Nelyginant legendinis profesorius Faustas savo poezija jis siekė atrasti aukso gavybos paslaptis, atverti jas amžininkams ir ateinančioms kartoms.
Jei, remiantis mistine filosofija, kiekviena raidė išreiškia idėją, tai kiek minčių suėmusi savin įtaigioji O. Milašiaus lyrika? Galbūt jos įstabaus sudėtingumo mes net nesuvokiam iki galo, nes egzistuoja ir magų raidynas, kurį galbūt žinojo poetas ir juo remdamasis užrašė tekstus… Tuo būdu tradicines ištakas turinti poezija susijusi su astraline būtimi, ją valdo, ją stebi. O mokslo, religijos ir meno samprata, paremta kūrybinės kalbos galios teorijomis, nesiliauja maitinusi poeziją.
O. Milašius rėmėsi iš praeities paveldėta išmintim, mokančia apie žodžio ryšį su kosmologija, šlove, kurios paslaptis savo filosofijoje svarsto Platonas (poetui – vienas pašvęstųjų). Raidyno gilesnių studijų dėka, pasak žinovų, įmanoma įgyti supratimą apie meną, muziką, kosmosą. O. Milašių žavėjo šios ezoterinės legendos, filosofinės fabulos, susijusios su Alberto Didžiojo, R. Bacono darbais, jų ars magna, žydų praktine magija, alchemikų menu. Kūrybos srityje alchemikai siekė virtuoziškumo, kaip ir poetai, kūrybos esmę nusakę filosofinio akmens ir aukso metaforomis. Poetai kūrė poezijos šlovę, siekė meistrystės, poetikos žinių. Viduramžių alchemikų svajonės primena poezijos kūrinius. Poezija išaukština savąjį žodį, jį išgrynina dvejopa – įrankio ir medžiagos – prasme. Esama sąmoningo rašymo, poetikos studijavimo ir metafizinio bei mistinio jos aiškinimo. Ši priešstata žymi ir O. Milašiaus kūrybinės minties dinamiką. Poetas žavėjosi senųjų civilizacijų perteikiama žinių visuma, neretai įvardijama saulės metafora. „Saulės sintezės“ menas jo poezijoje transformuojasi kerų galią turinčios įvaizdžių sistemos pavidalu: poetinių įvaizdžių tinklas, savotiškas jų šydas gaubia paslaptingą mintį – vidinę arba dvasinę saulę, skleidžiančią šviesą šių įvaizdžių migloje. Žodžio įtaiga, pakylėta raidyno samprata – visa tai tartum nepopuliarios, senamadiškos idėjos. Tačiau O. Milašius
159 nebijojo atrodyti senamadiškas ir priskyrė save kūrėjams, savo žodžiu siekusiems specifinės įtaigos. (Prancūzijoje kosmogoninių žodžio atitikmenų poeziją kūrė ir Ch. Baudelaire’as.) Sąsajų su alchemija kupina O. Milašiaus poezija išreiškia bendruosius minėtų alcheminės–hermetinės tradicijos meistrų principus.
Įtaigiąja puse kultūros vertybės artimos ir kai kuriems Kabalos principams, aktualinusiems slaptas kalbos galimybes. Raidynas – bet kokio šifro, įslaptinimo ir apskritai paslaptingos veiklos pirmavaizdis. Tai neabejotinai susiję ir su poezijos rašymo subtilybėmis, meno filosofijos žiniomis. Šie svarstymai skatina atkreipti akis į O. Milašiaus susidomėjimą ne vien savųjų tekstų stiliumi, bet ir apskritai poezijos, literatūros, kūrybos specifikos dalykais. Dar universalesni klausimai nušvinta poeto gyvenimo pabaigoje, užsiėmus biblinės egzegetikos praktika.
Intelektualinė literatūra iš dalies pakeičia pranašų ištarmes. Tačiau visada esama tiesaus kelio ir legendos – kelio, kuris nėra tiesus. O. Milašiaus stilius neatsiejamas nuo alegorinės pasaulio vizijos. Dažnai interpretatoriams šio poeto tekstai atrodo neaktualūs, mažai susiję su literatūra, „literatūriškumu“. Čia persveria ezoterinės teorijos. Ryšiai su slaptosiomis religinėmis viduramžių kultūros struktūromis, ordinais, cechais, saugančiais savuosius statusus. Tikrai, O. Milašiaus kūryba apima visą ratą žinių, prieinamų pastudijavus tam tikrus šaltinius. O. Milašiaus tekstuose atsispindi iš šių šaltinių ateinanti išslaptinančio ir įslaptinančio poetinio kalbėjimo įtampa. Daug poeto skelbiamų teorijų nenušviesta iki šiol. Į jas žvelgiant kyla prieštaringi jausmai. Tačiau jas gaubianti paslapties trauka ir mistinis „keistumo“ žavesys nenuginčijami, kaip ir paties O. Milašiaus svarus indėlis į lietuvių ir prancūzų kultūrą. Jo tekstai atlaiko istorijos išmėginimus. Užmarštin nugramzdinti jie ir vėl iškyla. Nelyginant nuskendusios knygos. Išlavinto skonio, rafinuoto stiliaus, retorinės formos O. Milašiaus kūryba kelia aukštus reikalavimus jo tekstų analitikams. Poeto mintis ir jos raiškos stilius, paradoksaliai įsitvirtinęs tarp mistikos ir dekartiškojo racionalizmo, akcentuoja tikslumą, bet kartu ir nuoširdumą, aktorišką laikyseną ir ženklo kultą. Tai savita religinio ir teatrališkojo pradų alcheminė transmutacija. Ji leidžia komentuoti poetą remiantis alchemijos ir hermetizmo kūrybiniais modeliais. O. Milašiaus kūryba vertinga ir joje įspaustais žmogiškojo išdidumo ženklais. Privilegijuotą prasmę joje turi esminiai dalykai. Judaizmas išaukštino žinojimo galybę. Jo tradicijomis rėmėsi ir O. Milašius. Jis bandė išsivaduoti iš pasaulio burtų ir pažinti Dievą…
Mentalinis universumas, kuriame gyveno senesnės civilizacijos, neišnyko. Jį galima pajusti iš O. Milašiaus tekstų. Jie lieka aktualūs net panardinti į visa keičiantį laiką… Poetas priešinasi inertiškumui, iškelia alcheminio pažinimo vertę. Jo kūryboje taip pat ryški „tamsios“ ir „šviesios“ ugnies priešstata. O. Milašius atveria globalines mito struktūras, apie kurias kalbėjo alchemikai. Pseudomąstymo ir tikrojo mąstymo įtampa lieka jo filosofijos horizonte. O. Milašius bėga nuo iliuzijos spąstų, bet kuria savąją „meninę“ iliuziją. Jo pesimistinė ir poetinė kosmogonija primena W. Blake’o tėvynės mitą. Jis kalba apie tikrą ir netikrą tremtį, į daugelį klausimų nepalikęs atsakymų… Literatūros padangėje O. Milašiaus paliktas pėdsakas turi subrandintos alcheminės kūrybos paslapties vertę.

 

Poezijos pavasario svečiai

Skaityti

 

Į šiemetinį Poezijos pavasarį žada atvykti poetų iš daugiau kaip dešimties šalių. Festivalyje svečiuosis visame pasaulyje žinomas švedų poetas Tomas Transtromcrįs, kurio knyga netrukus turėtų pasirodyti ir lietuvių kalba. Iš Suomijos atvyksta Markku Toivonenas, poetas, dramaturgas, eseistais. Jis yra išleidęs tris poezijos knygas, šiuo metu dėsto Helsinkio meno ir dizaino universitete, rengia radijo laidas apie poeziją. Rusų poezijai atstovaus Sankt Peterburgo poetas Aleksandras Tankovas. Thomas Thofneris – mūsų svečias iš Kopenhagos. Iš Slovėnijos atvyksta poetas Jure Potokaras – tas pats, kurio prieš dvejus metus, atskridusio į poezijos pavasarį, neįsileido Vilniaus oro uosto biurokratai. Tai keturių poezijos knygų autorius, jis taip pat yra vertėjas, muzikos leidėjas. Iš Tartu (Estija) sulauksimė poetės Ulle Kahusk (Kauksi Ulle), rašančios Pietų Estijos dialektu. Nauja šalis festivalio žemėlapyje – Graikija. Iš Atėnų atvyksta Karina Anghelaki-Rooke, iškiliausių šiandienos Graikijos poečių, išleidusi per dešimt poezijos knygų, plačiai verčiama į kitas kalbas, apdovanota įvairiomis premijomis, tarp jų – 1985 m. Graikijos nacionaline premija už poeziją. Tikimės sulaukti ir kiek egzotiško dueto – išeivės iš Amerikos, juodaodės poetės Shari-fa’os Malik, šiuo metu gyvenančios Vokietijoje, ir kontrabosisto iš Lenkijos Stano Michalako. Šio poezijos ir muzikos dueto širdis – džiazas.
Jau ne pirmą kartą mūsų šventėje dalyvaus pietietišką energiją spinduliuojanti poetė iš Gruzijos Meri Salvašvili bei senas lietuvių bičiulis, puikus poetas, poliglotas ir tikras latvis Peteris Brūveris. Festivalyje svečiuosis ir rašytojams gerai pažįstama Gunilla Forsen – Rašytojų ir vertėjų centro Visbyje direktorė. Vykdydami amerikiečių kultūros programą „Kultūros koridoriai“, į festivalį atvyks dar du poetai iš JAV. Tai – Carolyn Forche poetė, išleidusi tris poezijos knygas, kurios visos pelnė aukštus apdovanojimus. Šiai poetei politinis ir moralinis matmuo rūpi tiek gyvenime, tiek kūryboje. Stanley Mossas – žymus bitnikų kartos poetas, intelektualas, leidėjas, vadovaujantis ne pelno siekiančiai leidyklai „The Sheep Meadow Press“, daugiausia leidžiančiai poeziją.
Galimas dalykas, kad išvysime ir kitų veidų.

 

Poezijos pavasario konferencija

Vytautas Rubavičius 

Skaityti

Į Poezijos pavasario šventę susirinkę įvairių kraštų rašytojai susėdo mūsų Vyriausybės rūmuose prie stalo ir kalbėjo apie ironijos ir išpažinties apraiškas dabartinėje poezijoje. Sunkiai sekėsi įeiti į konkretesnes pokalbio vėžes, nes pati tema – neaprėpiama, juo labiau neaprėpiamas yra gyvenimas, nes ir ironija, ir išpažintis išreiškia išgyvenimus, atskleidžia tam tikra požiūrį į save ir pasaulį. Vėliau pasirodė, kad kalbėtojai ir buvo linkę iškelti egzistencinius poetinės kūrybos aspektus, nusakyti ironiškos ir išpažintinės poetinės raiškos reikšmingumą bei santykį su dabartinio meno raidos tendencijomis. Suprantama, nesunku progai pasitaikius pakalbėti apie ironiją kaip apie stilistinę figūrą ar kaip apie konceptualų požiūrį į pasaulį, aptarti išpažintinės (čia daugiausia turima galvoje lyrinės) poezijos bruožus. Ironija siejama su žaisme, neįprastais semantiniais laukais, dekonstruotais įvairiausiais „akivaizdumais“ (pavyzdžiui, parodant feministines figūros vyriškumą), o išpažintis aiškinama kaip išsakymas slapčiausių sielos virpėjimų (dažnai kiek nepadorių, o tas „kiek“ tinka ir atviroms homoseksualinėms ar lesbietiškoms vizijoms, ir bręstančio paauglio fantazijoms – nelygu kultūros kontekstas) arba prisipažinimas padarius kokias nors niekšybes. Pokalbyje išryškėjo tendencija išpažinimą sieti su religiniu išgyvenimu, esmine egzistencine atvertim. Tačiau sykiu buvo jaučiama, jog tokios poezijos beveik nebėra, nes visus mus supa sekuliarizuota kultūra, ir išpažintinė poezija jau savaime patenka į esmiškai ironiško suvokimo lauką. Ir šiuolaikinis poetas labai gerai tą lauką jaučia. Kita vertus, tai, kas dažniausiai pateikiama kaip išpažintiniai sielos virpesiai, yra tiesiog banalus klišinis eiliavimas, kur tie išpažintiniai ar lyriški žodžiai yra visiškai tušti ir galimi suvokti tik kaip savo pačių parodija.
Lietuvių poetai išėjo gerą ironijos mokyklą, kuri padėjo jiems išlikti. Suprantama, klausimas, ar savimi. Ir šis klausimas jau savaime ironiškas. Tačiau, be abejo, padėjo atsilaikyti, neįsileisti į sielą arba pašalinti iš jos ideologinį užkratą, meniškai apipavidalintas ideologines klišes bei vaizdinius. O tarp tų apipavidalintojų būta talentingų menininkų, kurių vaizdams kartais sunku buvo priešintis. Ironija padėjo susikurti ir saugoti savo individualią erdvę ir sykiu aktyviai veikti skaitytojo sąmonę, nes ironija buvo susijusi su visuomeniškai reikšmingais dalykais. Ji ir dabar padeda priešintis naujų ideologijų bei ritualų kvaituliui, ir ypač politinės demagogijos srautui. Juk mūsų lietuviškoji politinė tikrovė – tikras groteskas. Tačiau jos galia labai didelė, ji nepakenčia, kai ironiškai rodomas jos menkumas. Šiuo atžvilgiu ironija buvo ir bus reikalinga. Tačiau taip suvokiama ironija numato prielaidas, jog pats ironizuojantis stovi ant tvirto vertybių pagrindo ar bent jau jį nujaučia, juk ironizuojant būtina įžiūrėti tam tikras blogybes, o jas įžiūrėti galima tik turint tam tikrą „gėrybių“ atskaitos tašką. Lietuvių poetai, anais laikais „ironiškai“ žiūrėdami į primetamą ideologiją, puoselėjo tam tikras savo vertybines orientacijas. Dabar esame pasaulyje, kur tų orientacijų lyg ir nelikę, o postmodernybės ideologai teigia, jog jų ir negali būti.
Šiuolaikinis pasaulis ypač ironiškas. Pati ironija yra tapusi meninės kūrybos ir gamybos prmcipu. Ironiškas jau pats gyvenimo būdas, kada viename žmoguje maišosi lytys, tikėjimai, įvairių kultūrų ir magijų pavidalai. Galima sakyti, jog išryškėjo postmodernių sąlygų paradoksali prieštara. Viena vertus, po XX a. masinių žudymų, agresyvių ideologijų antplūdžio, atrodytų, tiesiog šventvagiška juoktis, juk juokas skardena lagerių tyruose ir masinėse kapavietėse, Holokausto ekonomikos griuvėsiuose pastatytuose naujosios Europos rūmuose. Kita vertus, tiesiog nebeįsivaizduojamas neironiškas menas, neironiška egzistencija. Ir ta ironiška egzistencija yra kai kas daugiau nei ironiškas santykis su pasauliu. Ironiška egzistencija suvokia, jog liko be pagrindo, jog ji tėra šiapusinė būtis, nebeturinti jokių sąsajų su sakraline sfera. Mirus Dievui, galima juoktis iš visko, tačiau ir tas juokas jau yra juoko simuliacija, tariant J. Baudrillardo žodžiais, kadangi jis nebeturi nei kuriamosios, nei demaskuojamosios galios, o vien tik prekinę vertę. Tad ir kyla klausimas, ar nebetekęs ryšių su sakraline sfera, praradęs dvasinius bei dorovinius orientyrus, kitaip tariant, užmiršęs dešimt Dievo įsakymų, žmogus begali išpažinti, patirti išpažinties būseną. Juk išpažintis reikalinga aukštesnės ją pagrindžiančios ir įprasminančios galios. Bent jau egzistencijos dramos išgyvenimo. Išpažintis neįsivaizduojama be nuodėmės ir atgailos įtampos, nes juk tik atgaila, galinti prisišaukti malonę, laiduoja žmogaus sielos pokyčius, galop jo atgimimą. Kaltė negali pakeisti nuodėmės jau vien dėl to, jog kaltė neįtaigauja atgailos, o vien tik įstatymais numatytą bausmę. O su įstatymais, kaip žmonių pasaulio „dirbiniais“, galima vienaip ar kitaip sutarti ir neatgailaujant. Ironiškoji pasaulėjauta šį klausimą palengvina ir sukomercina, reikia turėti ką prisipažinti. Populiariausia lektūra – žudikų, prievartautojų, budelių, profesionalių žudikų knygos ir pagal jas susukti filmai. Iškrypimai, prievarta, sadizmas, erotinės fantazijos – pagrindiniai gero komercinio meno elementai. Blogiausia, kada neturima ko prisipažinti. Komercinės ironijos, beje, labai greitai išmokstama. Jos technologija gana paprasta: sunaikinti šventus ar tokiais laikomus dalykus, tyčiotis iš tradicinių dorybių, žmonių jausmų ir vilčių, kitaip tariant, šventinti šlykštumą, taurinti blogį ir panašiai. Ir šitai ne paviršinis reiškinys ar mados dalykas: sunykus bent jau nujaučiamai pasaulio vertybių hierarchijai, nebetenkama būtiškojo pagrindo, įgalinančio skirti gėrį ir blogį, grožį ir bjaurastį. Tos vertybės matuojamos komerciniais matais, absoliučiu gėriu laikoma nauda. Gyvenimas virsta spalvinga pramogine informacine laida. Čia galima tik keistis (tiksliau – nesikeisti), tačia neįmanoma prisikelti, neįmanoma atgimti, neįmanoma patirti aukščiausios malonės. O šitai kaip tik įtaigauja išpažintis. Išpažintis nepaneigia ironijos, bet aiškiai numato jos ribas: ironija nesistengia keisti arba atstoti dieviškosios tvarkos. Tačiau plėšdama šio pasaulio kaukes ir skraistes ironija sėkmingai gali paskatinti nuoširdžią išpažintį, šitaip padėdama žmogui ir atsilaikyti, ir prisikelti.

 

Rimvydas Šilbajoris. Poezijos ėjimas ratu?

Skaityti

Likimo pirštu persmeigtas ir pasmerktas ką nors šios konferencijos tema per dvi dienas suimprovizuoti, pajutau, kad nepajėgsiu sukurti filosofiškai apmąstyto, įžvalgaus ir sistemiškai apibendrinančio dešimties minučių žodelio. Tad ėjau tiesiai prie paties šaltinio – literatūros terminų žodyno.

1. Jame radau, kad ironija yra teigiamo žodžio pavartojimas neigiama prasme, ir atvirkščiai. O išpažintis, kiek suprantu, yra sakramentas, prisipažinimas Dievui per kunigo ausį, kad nusidėjai ir meldi atleidimo.

2. Taigi atrodytų, jog būti tarp ironijos ir išpažinties reiškia būti kažkur pusiaukely tarp to, kas šventa, ir to, kas prieštarauja pats sau nelyg koks groteskas, pavyzdžiui, jei sakytume: „Viešpatie, aš nekaltas ir prašau neatleidimo“. Liūnė Sutema, tiesa, kartą ir įžengė i šią niekieno žemę su savo ironiška ir skaudžiai atvira eilute: „Viešpatie, neatleisk, nes aš žinau, ką darau“.

3. Bet ar dabar mūsų poezija jau visa toje žemėje? Ir ar ji žino, ką daro, ar eina kuria nors kryptimi – prie tik per išpažintį pasiekiamo švento spindėjimo ar gal prie tamsaus ironiško pragaro prieangio, kuris juokiasi iš savęs? O gal ji tik sukasi ratu, kaip koks vietoj prarasto rojaus obuolio pats savo uodegą įsikandęs žaltys?

4. Jeigu ji tik ratu sukasi, tai gal čia visai, taip sakant, normalu, ir nėra reikalo apie tą mūsų poeziją taip dramatiškai ir ironiškai kalbėti, nesgi viskas eina ratais – ir žemė, ir poetas, ir dangus, ir ne tik čia, šiandien, bet ir visur pasaulyje, visada. Kadangi būti poetu reiškia mylėti mažiausiai (arba daugiausia) bent patį save, tai galima pasakyti, jog poetams visuomet nuo meilės taip sukosi galva, kad jie svirduliuodavo lyg anas Henriko Radausko latras, prisigeręs Kristaus atleidžiančių ašarų, kažkur tarp amore sacro e profano. O tai, kaip mes visi žinom, yra jau labai sena tema ir gyvenime, ir mene. Dėl to ir sakau, kad normalu.

5. Bet štai atėjo Poezijos pavasaris, sudygo konferencijos, ir reikia jose ką nors svarstyti. Pradėsiu iš naujo, nuo išpažinties.

6. Nemoku piešti plačių panoramų. Nesu pakankamai įsiskaitęs į lietuvių poeziją, kad galėčiau konkrečiai pasakyti, kurgi jinai dabar stovi tarp ironijos ir išpažinties. Tarkim, čia kalbama apie tematiką, stilių ir poetų pasaulėjautą Lietuvos dabarties kontekste.

7. Jeigu taip, tai galiu tik prabėgomis paminėti keletą momentų, kai, skaitydamas šių dienų poetus, pajutau už ironijos besislepiančią išpažintį, o gal atvirkščiai. Tai tik pabiros pastabos, pavyzdžiui, be jokios apmąstytos sistemos. Didžiuma tų skaitytųjų yra intymūs eilėraščiai, susiję su pavieniais žmonėmis, daiktais, meile jiems ir sau.

8. Feminizmo kontekste ironiškai skamba pati Tautvydos Marcinkevičiūtės eilėraščio “Nėščiasis” prielaida, kad štai atsirado nėščias vyras, kuris ruošiasi gimdyti. Tekste vos ne iš kiekvieno žodžio sunkiasi tiršti ironijos nuodai. Prieš mus pilvotas, persigėręs, be galo nepatrauklus vyriškis. Bet tekste poetė sako: „Kaip ypatingai moters akys žavisi jo kūnu, kuris, besiruošdamas šiai kilniai misijai, nepaprastai pagražėję; veidą išmuša violetines alkoholinės dėmes… kraujagyslių kapiliarai išsiplečia… krūtinė dilgčioja ir brinksta… ir, taip, pilvukas jau padidėjęs, ir būtent tai, be abejo, aiškiausiai rodo, jog jis jau nebe vienas…“ Bet tas vyras yra ir Kūrėjas – jis gimdo paveikslą, nelyg vyrišką madoną su kūdikiu, autoportretą, kartodamas Dievo žodį, panašų į save. Tada ir suprantame: visas tas jo komiškai ironiškas nėštumas yra kūrybos akto metafora – akto, kuriam vykstant jau kalbame ne apie kūną ir lytį, o apie sielą – taigi ir pačios poetės, kaip kūrėjos, išpažintį, o iš tiesų meilės gimstančiam kūriniui paliudijimą. Tada ironiški pirmi žodžiai „kaip ypatingai moters akys žavisi jo kūnu“ įgyja dar priešingą, todėl dvigubai ironišką prasmę: poetė žavisi ne jo kūnu, o siela.

9. Julius Keleras savo „Elegijoj artėjančiam gimtadieniui“ sako, kad neverta raudoti, tuo ryškiai pabrėždamas žodžio „elegija“ ironišką prasmę. O tolesnės ironiškos konstrukcijos šitam prieštarauja, įteigdamos, kad kaip tik reikia raudoti, nes „amžinas mirties gurkšnis skalauja maldą kartojančias lūpas“, ir „kyla didingai viltis, aptemdžiusi priemiesčių skurdą“, ir „purvini gėrėjai vakarop drumzlinose akyse namopi parsineša nuovargį ir gėlą“. Kiekviena šių frazių ironiškai palydima žodžiais „neverta raudoti“. O mirties, elegiškas, ironiškas saldumas nelyg liūdesys „pripila sklidiną saują tamsaus kaip veninis kraujas medaus“. Iš tokių ironiškų ištakų eilėraštis plėtojamas kaip išpažintis – meiles prisipažinimas: „Miegas primena mirtį, bet dar daugiau meilę, nokstančią rytui“. Ta meilė kaip kalendoriaus lapai gyvenimui, taigi ji pati ironiška, juolab kad ji „kaip silpnutės jūros smiltys šaukiasi Dievo“. Nežinia, ar galima iš šio ironiškai išpažintim atsivėrusiu žodžių žaismo daryti kokias nors svarias išvadas apie mūsų poezijos raidą, bet man šis eilėraštis įdomus tuo, kad už jo įvaizdžių kaip už ironiškai atviro šydo slypi taip pat jau sena, poetams gerai pažįstama žmogaus būsenos žaismė – tarp meilės ir mirties. Gal čia, vėl prisimenant Radauską, būtų galima sakyti, kad gyvenimo meilė yra šventa, o mirties – profaniška?

10. Kur kas paprasčiau, bet gal sykiu ir subtiliau ironija ir išpažintis, kaip slapti ir švelnūs palytėjimai, jaučiamos Nijolės Miliauskaitės be pavadinimo eilėraštyje:

Tavo valandos beveik kad jau pamirštos
tolimoj pakrantėj
kasdien vis labiau rudenėjančioj

slankiojau šiaip sau be reikalo

sustojant ir pakeliant kokį
akmenuką, ryškų ir šlapią
ar kriauklę

tarsi nė neklausant

vis tų pačių balsų, vis tų pačių jūros, vėjo,
paukščių

kai taip žioplinėji, koks džiaugsmas
apima, kokia stebuklinga vienatvė
netikėtas turtas, tik tau atitekęs

smėlis prilipęs prie padų

tikrovė
staiga atsiveria

Jei tarsim, kad eilėraštis yra apie gyvenimo prasmę, tai „slankiojimas“ ir „žioplinėjimas“, šiaip sau, be reikalo kilnojant kriaukles ir akmenėlius, skambės ironiškai. Tačiau, priešingai Jeanui-Pauliui Satre’ui, kuris šlapiame, dumbliname akmenėlyje pajautė visą savo kosminę vienatvę ir visą jam staiga užsivėrusios, susvetimėjusios tikrovės šlykštumą, Miliauskaitei per tą ironiją tikrovė atsiveria nereikšmingose smulkmenose kaip sava ir prasminga, verčianti džiaugsmingai išpažinti – „koks džiaugsmas, kokia stebuklinga vienatvė“. Tokių nuotaikų daug ir Donaldo Kajoko eilėraščiuose.

11. Galop norėčiau paminėti ir vieną labai intymų eilėraštį. Tai Arno Ališausko „Kvailu laiku ties Nerimi“. Pasiremdami Roland’o Barthes’o sąvokom, galėtume pasakyti, kad jame išpažintis virsta protestu prieš šiuo Lietuvai kritišku laiku kraštą valdančią pasenusią ir išties kvailą vertybių sistemą. Ten vėluoja ledonešiai, akliesiems vaidenasi balta mirties žolė, ir šiame fone iškyla klausimas: „jeigu meluoja netgi tai, kas nemeluoja“, tai „ką užmėtys akmenim lietuviškas koranas“? Ilgų amžių senumo mahometoniška ir biblinė bausmė už pateistuvavimą staiga ironiškai kaip vaidmainystė atsiskleidžia dabar Lietuvoj, kur prisidengiant „šventais“ gyvenimo nuostatais karaliauja akla prievarta, apsimetanti morale. Eilėraštyje minima „į purvyno tyrę suklupusi neapdairiai“ ir susitepusi mergaitė nejučia virsta pačios mūsų žemės simbolišku įvaizdžiu, Lietuva, bandančia kaip tas ledolaužis išsilaisvinti ne tik iš svetimųjų priespaudos, bet ir iš savųjų akmenveidžių moralinės diktatūros sargų, besiremiančių okupanto suvokimu, kas normalu ir nenormalu. Eilėraščiu nusakoma būsena primena Algimanto Mackaus kadaise skausmingai ironiškus žodžius: „ledu ir akmeniu, vaikyste, sninga, sninga ir sninga“.

12. Tai tokias padrikas nuolaužas šį kartą ir tesurinkau. Gal ir jos patrauks nors akimirkai mūsų dėmesį, leis įdek įdėmiau pasižiūrėu į mūsų poezijos potvynius ir atoslūgius. Sakoma, kad jeigu jau darai vieną pranešimą, tai reikia ir pasiūlyti kokias nors išvadas. Manoji būtų tokia: kadangi dabartinėj lietuvių poezijoje tikrai labai daug ironijos ir sielos atvėrimo apraiškų, panašių į mano paminėtąsias, tai galima tikėtis, jog ir toliau mūsų poetai sugebės šypsotis, anot V. Majakovskio, kęsdami savąjį ir savojo krašto dantų skausmą širdyje.

 

Kornelijus Platelis. Amžiaus poezija: tarp ironijos ir išpažinties

Skaityti

 

Manau, kad šiandien mums nepavyks apžvelgti amžiaus poezijos, juolab kad mūsų forumas tarptautinis, ir kiekvienas svečias ar lietuvių poetas labai jau skirtingai įsivaizduoja amžiaus poeziją. Savo įžanginėmis pastabomis jokiu būdu nesiekiu nubrėžti mūsų pokalbio gairių, nustatyti diskusijos rėmų. Nei ironija, nei išpažintis nėra poetinės kategorijos, šios sąvokos išreiškia poeto nuostatas savęs ir pasaulio atžvilgiu, todėl labiau siejasi su kūrybos intencijomis negu su raiškos būdais. O kūrybos intencijos – tai tokia paini ir asmeniška sritis, leisdamasis į ją, gali pakliūti į saviapgaulės ir nesusipratimų pinkles.
Ironiškas poetas žvelgia į realybę ir į save iš tam tikro nuotolio, o linkęs į išpažintis nekvestionuoja savo susikurto realybės vaizdinio ir juo labiau savęs, išpažįstančio tam tikrus dalykus. Kita vertus, ironija kartais gali būti tik kaukė, slepianti nesugebėjimą suvokti ir išreikšti esminių išorinės ir vidinės tikrovės pavidalų, o išpažintis gali būti subtiliai ironiška, tai irgi labai supainioja reikalą. Todėl aš pats, kalbėdamas apie šiuos dalykus, esu linkęs viską paprastinti ir mėginti nusakyti labai jau bendromis sąvokomis.
Ironija labiau siejasi su polinkiu kurti tam tikros realybės vaizdą, išpažintis – su polinkiu reikšti lyriškus jausmus, sukeltus menamos, tarsi visiems suvokiamos realybės. Tarp kiekvienai poetinei stilistikai priskiriamų tekstų rastume tiek ironiškų, tiek lyrinių. Tačiau žvelgdami į šio amžiaus lietuvių poeziją, matome, kad trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje rimčiau būdavo traktuojamos išpažintys, o ironija kibirkščiavo tuometinių modernistų kūryboje. Pirmaisiais sovietiniais dešimtmečiais ironija apskritai buvo išgyvendinta. Cenzūra toleravo tik buržuazines atgyvenas ir užsienio buržujus pliekiančią satyrą, o išpažinti buvo leidžiama tik savo meilę sovietų šaliai ir tikėjimą šviesia ateitimi. Vėliau įsitvirtinęs pseudolietuviškas idiliškas romantizmas taip pat nemėgo ironijos. Ir vėl, kaip ketvirtajame dešimtmetyje, ironija sugrįžo į septintojo-aštuntojo dešimtmečio poeziją prasiveržusių per cenzūros kordonus modernistų kūryba. Dabar ironija, ilgai buvusi podukra, tapo net populiaresnė už išpažintį. Ją ypač pamėgo jaunesni autoriai, pastebėję, kad rimtai ką nors išpažįstant nesunku apsijuokti. Žinoma, ironija visada esti geriau už literatūrines banalybes mėgdžiojančio autoriaus pseudoišpažintis. Tačiau nei išpažintis, nei ironija negali būti kūrybos tikslas, nes tuomet kūrinys išreiškia tik autoriaus nuostatas ir jis yra paprasčiausiai silpnas.
Nors ironijos jau esama pačiuose seniausiuose žmonijos tekstuose – sakraliniuose (Rigveda) ir pasaulietiniuose (Egipto meilės lyrika, Homeras), – ji dažniausiai būdavo suvokiama kaip marginalinės kultūros dalis. Manau, su didesnėmis ar mažesnėmis išlygomis tai galima pasakyti apie visų tautų poeziją. Ir tik mūsų amžiuje ironija tapo pilnateisis poetinio teksto elementas. Daugelyje gerų kūrinių ji susilydė su išpažintimi ir virto naujos, aukštos prabos lydiniu, kuriame nebeliko jokio „tarp“. Anglakalbcje literatūroje tai atsitiko J.Joyce’o, T. S. Elioto ir E.Poundo laikais, lietuvių literatūroje – kiek vėliau. Daugelyje gerų kūrinių šios dvi nuostatos dar tebesilaiko skyrium. Man regis, didėjant informacijos srautui ir mažėjant pasauliui, autoriui darosi vis sunkiau rimtai žiūrėti į savo išpažintis ir net į savo ironiją. Lieka toli pati archajiškoji vertybė – poetinio teksto jėga, sukabinanti jo žodžius, idant jie nepabirtų pajudinti suvokėjo žvilgsnio tarytum kortų namelis.

 

Tomas Thøfner (Danija). Tarp ironijos ir išpažinties, arba kaip tolima tampa artima

Skaityti

Visi žinome, jog ironija susijusi su atstumu. Mes atitoliname save vienas nuo kito ir sykiu nuo amžinųjų esmių – meilės, mirties ir kitų panašių dalykų. Tokia ironija lyg ir gynybos būdas. Mes nedrįstame reikšti savojo patoso; gal dėl to, kad ypač bijome su patosu iškylančių klišių. Supranta, tam tikru atžvilgiu klišės visada teisingos, tačiau atrodo, jog to nepakanka. Klišių mes net nesugebame išgirsti, jos išvengia mūsų dėmesio kaip visą laiką girdimi ir niekad neišgirsti dalykai.
Ironija gali padėti vienaip ar kitai spręsti šią problemą.
Tačiau ironija gali būti ne tik gynyba, bet ir puolimas. Pasak gerai visiems žinomos patarlės, šitai geresnė strategija (geriausia gynyba – puolimas). Ironija gali nusilpninti bei suardyti įprastinį ir/ar represinį mąstymą bei kalbą. Ironija gali būti tikslus chirurginis instrumentas, išpjaunantis tokių, atrodytų, protingų dalykų gabaliukus bei gabalus ir atskleidžiantis ten glūdinčią ligą. Tokia ironija labai veiksminga – tekstai, kuriuose skleidžiasi tokia kalba, ir patys nuolat keičiasi. Ironija dedama sluoksniais ant senų tekstų, kaip kad potėpiai – ant tapybos drobių. Ironija persmeigia.

*

Visi žinome, jog išpažintis susijusi su artumu. Atlikdami išpažintį mes nepakenčiame distancijos, mes norime išsakyti tai, kas yra. Išpažinti melagystes, išpuikimą, baimę… Atrodytų, jog išpažintis yra primetama. Tad išpažinčiai būdingas tam tikras žiaurumas, – o jeigu niekam neįdomu? Nesvarbu – visi turi klausytis. O jeigu klausantysis laikosi atstu? Išpažintis vis tiek įsigauna į jį.
Išpažintis yra painus dalykas. Truputį per daug ar truputį per mažai – išpažintis jau prarado prasmę, virto stilistine figūra. Ar tapo nebeatskiriama nuo ironijos. Taip ji nenorom virsta parodija. Jau šv. Augustino išpažinimai kelia šias problemas, ypač žvelgiant į juos šiuolaikine akimi.
Visi žino, jog poezija susijusi su artumu. Tačiau, ko gero, vien poetai suvokia, jog ji taip pat susijusi ir su distancija. Taip, poezija išsako išgyvenjmus, artimus, slaptus dalykus. Ji visa tai iškalba, ir iškalba su meile. Ji kalba kitam asmeniui, kitai žmogiškai būtybei, lyg neegzistuotų jokių barjerų, jokių nuotolių. Tačiau juk visa tai ji sako kiekvienam. Ypač tas dvilypumas ryškus meilės eilėraščiuose, kurie gal visada rašomi turint galvoje labai konkretų dalyką, tačiau daro poveikį visiems, veikia universaliai. Ar ne ši slinktis ir yra poetinio veiksmo esmė? Pačiame savyje jūs išeinate iš savęs. Kildami į orą pasiekiate žemę. Skverbdamiesi į žemę, pakylate į padebesius. Vienišas minioje virsta vienišu spiečium.
Poezija tarp ironijos ir išpažinties. O gal virš šios prieštaros? Gal dabartis yra didelis eksperimentas, susiejantis šias, atrodytų, nesusiejamas sąvokas. Neturiu čia galvoje ironiškų išpažinčių ar išpažintinės ir ironijos – man svarbu tam tikras ironiškas žaismingumas, kuris, kad ir kaip paradoksaliai šitai atrodytų, yra gana nuoširdus. Gal čia ir yra tai, kas vadinama postmodernu, kada maišomi stiliai, citatos, kultūros sferos ir tarpsniai. Tačiau aš šią nuoširdžią ironiją pastebėjau tik pastaraisiais metais.
Mano galva, šia sąvoka galima nusakyti naująją danų poeziją, kitaip tariant, apibūdinti jaunesnės kartos kūrybą. Tai kaitai priklausau ir aš. Visai nenustebčiau, jei sąvoka „nuoširdi ironija“ būtų vartojama ir Skandinavijoje, ir Europoje, aiškinantis jaunųjų poeziją.

*

Nuo aštuntojo dešimtmečio Danijoje ir kitose šalyse kuriama išpažintinė poezija, ir ši sąvoka neturi menkinamosios reikmės. Tačiau tą poeziją, matyt, galima pavadinti netikra, kadangi jos kūrėjai įsitikinę, jog kūrybai visiškai pakanka sąžiningumo. Jog pakanka vien išsisakyti – paprasčiausiai išsilieti, iš vidaus stipria srove viską išpilti ant popieriaus. Visiškai nesirūpinant forma.
Šiaip žvelgiant, darosi aišku, jog sąvokos „ironija“ ir „išpažintis“, nepaisant įvairių keblumų, iškelia įdomų amžino formos ir turinio santykio aspektą. Galėtume teigti, jog poezijos yin ir yang kaip tik ir yra ironija ir išpažintis.
Išpažintis gali būti suvokiama kaip beformė, išsiliejanti, panaši į vandens tėkmę, siekianti artumo ir ryšio (toks yra ir turinys, troškimas, mus vejanti galia), tad į ironiją galima žvelgti kaip į tuščią formą, susilaikymą, sausumą (nelyg sausas humoras), priemonę atskirti ir nutolinti.
Tačiau kas būtų viena be kitos?

*

Matyt, ne atsitiktinai didžiuma senųjų klasikų, kuriuos įmanoma šiandien skaityti, yra labai ironiški. Pavyzdžiui. Laurence’o Sterne’o Tristra-mas Shandy’s. Kiek tokios anų laikų literatūros skaitome ir šiandien, neturėdami jokių istorinių ar kitų specialių interesų? (O kiek išpažinčių?).
Sunku aiškiau nusakyti nuoširdžią ironiją, apie kurią aš dabar pagalvoju. Gal tos kelios pastabos nors kiek padės ją suvokti. Paskaitysiu eilėraštį iš savo antrojo poezijos rinkinio.

NETEKTI IRONIJOS

Kasdien netenku kiek ironijos,
ir toli gražu ne vien jos.
Smegenų žūva ląstelės – nesugrąžinsi.

Kraujo skystį išprakaituoju,
rasa nusėda ant lango,
kurį vis dažniau tenka atvert.

Šviesos ir deguonies man reikia,
kad tvarką padaryčiau užrašų šūsnyse,
dažniausiai primetamas sutarties juodraštis.

Tries penkerius metus buvau užvaldytas minties
rašyti ant mylimosios kūno –
nežinojau, kodėl nei ką pasakyti noriu.

Dabar žinau – šitaip rašiau savo vardą.
Bekūnis ir net aistringesnis,
Visai čia jo neminėsiu.

 

Aleksandr Tankov (Rusija). Žaidimas ar išpažintis

Skaityti

 

Vienoje savo baladėje Kiplingas pasakoja tokią istoriją. Karalius sužino, jog jo šalyje gyvena puikus dainininkas, ir nutaria vykti pas jį pasiklausyti dainų; jei dainininkas išties pasirodys esąs puikus, tai paskelbsiąs jį į riterius. Atvyksta ir kiek iš aukšto prašo jo padainuoti. Dainininkas dainuoja vieną dainą, ir karalius pasijaučia esąs pragaro bedugnėje. Dainuoja kitą dainą, ir karalius.atsiduria lyg prie rojaus vartų. Dainuoja trečią dainą, ir karalius sužino, kas buvo, yra ir kas bus. „Aš nubloškiau tave į pragarą, atvedžiau į rojų, atskleidžiau visas pasaulio paslaptis, o tu norėjai padaryti mane savo riteriu!“ – sako karaliui dainininkas.
Taip, kūrybos akimirką dainininkas-poetas-menininkas yra aukštesnis už karalių, su gyvenimu jis kalba gyvenimo kalba. Neatsitiktinai žodis „kūrėjas“ rašomas iš didžiosios raidės. Kūrybos akimirką poetas yra Kūrėjo bendraautoris: jis vėl kuria gyvenimą, mirtį, meilę, lyg būtų užmiršęs, jog visa tai jau buvo. Ir kuria iš to, kas yra po ranka: „o jei žinotumėt, iš kokio šlamšto“, – rašė A.Achmatova.
Poezija ir meilė – kaip seserys. Meilės kelias – aptikti sielos, širdies ir kūno giminingumą, sąskambį (gal disonuojantį sąskambį), iškelti visišką jų dermę; poezijos kelias – surasti minčių, jausmų, žodžių ir ištarčių giminingumą ir išreikšti kūrybos aktu. Meilė ieško tolimų dalykų giminingumo, baugindamasi kraujomaišos; ir poezija susieja tolimus žodžius bei sąvokas, amžių išskirtas, užmiršusias savo giminystę, tad juo džiaugsmingiau atpažįstančias viena kitą susitikus. Rimai – senas galingas būdas suvesti žodžius akistaton, ypač veiksmingas, kai rimuojami tolimi, beveik nesusiję, skirtingų pasaulių, skirtingų kalbos dalių žodžiai, tiesiog sustingstantys iš atpažinimo džiaugsmo. Juo tolimesni žodžiai rimuojami, juo didesnė išsiskiria netikėtos giminystės energija, juo daugiau minčių ir prasmių įtraukiama į poeto kuriamą pasaulį.
Prisiminkime B. Pasternako eilėraštį „Высокая болезнь“:

Там, как орган, во льдах зеркал
Вокзал загадкою сверкал.
Глаз не смыкал и горе мыкал
И спорил дикой красотой
С консерваторской пустотой,
Порой ремонтов и каникул.

Kodėl ironiška poezija šiuo metu tokia populiari? Knygų prekyvietės užverstos trileriais, kovinėmis, paprastomis fantastinėmis knygomis, kitaip tariant, lengvesne literatūra, skirta vaikiškam suvokimui (nepaisant grubumo, prievartos, primityvios paaugliškos erotikos). Visų šių reiškinių priežastis ta pati.
Poezijoje infantili sąmonė, ieško paprasto tiesinio siužeto, etinių vertinimų, jėgų poliarizacijos, dichotominės pasaulio struktūros, o poezijoje – žaidimo: garsų, žodžių, sąvokų. K.Čiukovskis savo klasikinėje knygoje „Nuo dviejų iki penkerių“ rašo: „Vaikiškas eilėraštis – tai žaidžiančių jėgų pertekliaus požymis. Jis tos pačios prigimties reiškinys, kaip kūlversčiavimas ar mojavimas rankomis“. Poetas, taikydamasis prie šių supaprastinančių, infantilizuojančių pasaulį tendencijų, išduoda savo reikalą. Tikras kūrėjas neturi daryti nuolaidų svetimam skoniui – jis rašo menui ir pačiam sau, įliedamas į savo darbą visą gyvenimą, visą kraują, visą sielą.
Galų gale kodėl mes apskritai dirbame šį nepelningą, neprestižišką ir beveik nepadorų darbą?
B.Sandraras yra parašęs trumpą eilėraštį su gana ilgu pavadinimu: „Kodėl aš rašau eilėraščius?“ Eilėraštis atsako: „Todėl!“
Ir išties – kodėl? Gal iš dalies dėl to, kad pateisintume savo egzistenciją ar kad įrodytumėm, jog egzistuojam: kuriu, vadinasi, esu. Gal dėl to, kad per išorinį, paviršinį daiktų ir įvykių pasaulį prasimuša kartais kitas, tikrasis, prasmių ir reikšmių pasaulis, o tu, kaip stebuklo liudininkas, bandai apie tai papasakoti kitiems. O gal dėl to, kad galingesnė jėga pasirenka tave kaip savo instrumentą ir su tavimi kalba, o tu stengiesi nedetonuoti. Gal dėl to, kad kartais pasijauti stovįs ant slenksčio, traukiamas skersvėjo: prasiveria durys, ir tu bandai šitą jausmą išreikšti vieninteliu tau įmanomu būdu – žodžiais. Kokia čia gali būti ironija!

 

Katerina Anghelaki-Rooke (Graikija)

Skaityti

 

Vis pagalvoju apie 1995 metų Nobelio premijos laureato Seamuso Heaney’o eilėraštį „Kasimas“. Poetas aprašo, kaip jis Šiaurės Airijos laukuose stebi kasantį bulves savo tėvą. Vaikui kelia nuostabą ritmiški tėvo judesiai: pasilenkia, ima bulvę… Praėjus beveik pusei amžiaus, poetas prisimena harmonijos, pilnatvės, viltingo džiaugsmo jausmą, kuris kilo tą rytą, kada jis lydėjo ir savo seną, tačiau stiprų senelį į laukus. Jis priduria, jog šiuo metu nebeturi nei kastuvo, nei žemės, o ir nebeįstengtų jos apdirbti. Tačiau tarp smiliaus ir nykščio jis laiko rašiklį ir eilėraštyje daro išvadą: „Su juo aš kasu“.
Ironiška metafora čia yra kastuvas ir rašiklis. Abu jie vaizduojami kaip vienodos vertės instrurnentai, kadangi jie naudojami – ar turi būti naudojami – tam pačiam tikslui: pasodinti žmogui geresnę ateitį. Ne didžios idėjos, ne intelektualinės aukštybės… Tik vienintelis klausimas:ar turi ką pasiūlyti, ar mąstai apie ką nors, norėdamas pagerinti visą žmogaus gyvenimą žemėje, – turime omenyje jausmus, mąstyseną, gamtos grožio pajautą. Jeigu taip, tai darbuokis. Su kapliu, rašikliu. Jokio skirtumo.
Išpažinties elementas taip pat svarbus. Poetas linkęs prisiminti savo kaimiškas šaknis, valstietišką pagrindą, kuris, kai kalbama apie Šiaurės Airiją, verčia mus pagalvoti apie katalikų mažumą šioje daug išbandymų patyrusioje šalyje. Ir poetas patyrė daug išbandymų, kadangi jo vaikystės atsiminimai teikia ir iki gyvenimo pabaigos teiks jam skausmą.
Poeto – šių dienų poeto galvoje ironija dažnai užima praeity gyvenusio lyrizmo vietą. Ironiškai aprašoma didžiuma to, kas yra ir ko trūksta, ir šitai reikia daryti vis greičiau, nes greitis ir sudėtingumas yra mūsų laiko bruožai. Netgi poetas turi arba prisitaikyti prie šių realijų, arba užsičiaupti.
Lermontovo laikais vyraujanti psichologinė nuotaika buvo „toska“, o Baudelaire’o laikais – melancholija. Mūsų epochai būdinga savotiška egzistencinė baimė, kada egzistencija suvokiama kasdieniškesne prasme: pasaulis vis svetimesnis žmogaus širdžiai dėl savo sudėtingumo.
Pabaigoje norėčiau paminėti Konstantino Kavafio, mirusio 1936 metais, eilėraštį “Itakė”, kur ironija ir išpažintis tobulai susilieja. Eilėraštis baigiamas taip:

Ir jei tau vargeta ji pasirodys,
Itakės nesijausk apgautas.
Itakė suteikė tau nuostabią kelionę.
Nebūtum leidęsis keliaut be jos.
Dabar tu išmintingas,
daugel sužinojai
ir jau, matyt, nuvoki,
ką Itakės reiškia.

Visą ironiją išreiškia Itakių daugiskaita.

 

Poezijos pavasario kronika

 

Vladas Šimkus. Poezijos pavasaris-97

Skaityti

 

“Metai”, 1997 Nr. 7

Poezijos pavasario renginiai prasidėjo gegužės. 26-.d. Rašytojų klube surengtu vakaru „Vienatve, motin mano“, skirtu Oskaro Milašiaus 120-osioms gimimo metinėms. A. Vaičiulaičio. V. Šiugždinio, M. Indriliūno vertimų paskaitė kaunietis Petras Venslovas, tuos pačius tekstus originalo kalba – aktorė Karolina Masiulytė-Paliulienė iš Paryžiaus. Muzikavo Ramutė Kalnėnaitė (violončelė) ir Elena Stanevičiūtė (fortepijonas).
Ir šiemet sulaukėme, nemažai svečių. Tai poetai Kateriria Anghelaki-Rooke (Graikija), Pėteris Brūveris (Latvija), Carolyna Forsche ir Stenley Mossas (JAV), Jure Potokaras (Slovėnija), Üllė Kahusak (Estija), Meri Šalvašvili (Gruzija), Aleksandras Tankovas (Sankt Peterburgas), Tomas Thøfneris (Danija), Mikku Tolvonenas (Suomija), jau nekalbant apie svetur gyvenančius lietuvių poetus. Atvažiavo ir garsus švedų poetas Tomas Tranströmeris su žmona Monika. RS leidykla ką tik išleido jo eilėraščių knygą „Prisiminimai regi mane“ (vertė Z. Mažeikaitė ir M. Martinaitis, dailininkas A. Žvilius). Dalyvaujant autoriui, knyga buvo pristatyta Vilniuje („Litteros“ knygyne) ir Kaune (K. Navako knygyne „Septynios vienatvės“).
Tradicinei Poezijos pavasario konferencijai, kuri vyko gegužės 28 d. Vyriausybės rūmuose, buvo pasiūlyta tema „Amžiaus poezija: tarp ironijos ir išpažinties“. Formuluotė, atrodytų, pakankamai aiški, bet gal ir per daug aprėpianti – beveik visa, kas poezijoje vyksta nuo amžių ligi dabar. Pasak Rimvydo Šilbajorio, „būti poetu – reiškia mylėti mažiausia (arba daugiausia) bent patį save, tai galima pasakyti, jog poetams visuomet nuo meilės taip sukosi galva, kad jie svirduliuodavo, lyg anas Henriko Radausko latras, prisigėręs Kristaus atlaidžių ašarų, kažkur tarp amore sacro e profano. O tai, kaip mes visi žinom, yra jau labai sena tema ir gyvenime, ir mene“. Tad ir visai konferencijai netrūko „svirduliavimo“– skirtingų patirčių kalbėtojams sunkiai sekėsi apčiuopti vadinamąjį bendrą vardiklį. Poetai stengėsi išsakyti savo.credo, savo požiūrį į pasaulį ir kūrybą, pabrėždami poezijos sakralumą, bet gana rezervuotai prisiliesdarni tokio daikto kaip ironija. Sakysim, Sigitas Geda norėtų būti ironiškas, jeigu turėtų bent trejetą gyvenimų, o Lietuvoje nežinąs nė vieno ironiko, kuris būtų ką nors gero sukūręs. Bet čia galėtume bakstelti pirštu kad ir į jo paties „Babilono atstatymą“ – tikrai ne mergaičių chorui giedoti skirtą knygą. Arba Aleksandras Tankovas, pacitavęs B. r Pasternako eilėraštį, padarė išvadą, kad poezijoje, atveriančioje sudėtingą reikšmių ir prasmių pasauli, infantiliems žaidimams ir ironijai vietos nelieka. Bet argi ironiška J. Brodskio poezija mažiau prasminga negu Pasternako arba Mandelštamo?
K. Anghelaki-Rooke aptarė Nobelio premijos laureato S. Heaney’o eilėraštį „Kasimas“. Tėvo kastuvą poetas prilygina savo rankoje laikomam rašikliui. Šioje metaforoje prelegentė įžvelgė ir ironijos, ir išpažinties elemento. Visur, žinoma, galima įžvelgti visko. Keistokai šiame kontekste atrodė R. Šilbajorio paminėtos Liūnė Sutema arba N. Miliauskaitė, kaip ir M. Kvietkausko ir G. Bleizgio pasitelktas A. Miškinis. Artimesniais diskutuojamai temai pavyzdžiais rėmėsi A. Baltakis – T. Tilvyčio „Artojėliais“ir M. Martinaičio „Kukučio baladėmis“. Šie kūriniai, pasak A. Baltakio, lyg ir pakeitė mūsų požiūrį į savo folklorą; suvokėme esą ne tik lyriška, bet ir ironiška tauta.
O šiaip jau dauguma kalbėtojų (K. Platelis, V. Rubavičius. T. Thøfneris ir kiti) pripažino, kad ironija, dažniausiai buvusi marginaline kultūros dalimi, dvidešimtajame amžiuje tapo pilnateisiu poetinio teksto elementu. Ironiją ypač pamėgo jaunesni autoriai, pastebėję, kad rimtai ką nors išpažįstant, nesunku apsijuokti. Būtent ironija padeda įveikti klišes, plėšdama pasaulio kaukes ir skraistes gali paskatinti nuoširdžią išpažintį. „Išpažinties“ ir: „ironijos“ sąvokas, pasak T. Thøfnerio, galima traktuoti ir kaip amžiną turinio ir formos santykį.
Dėmesio vertas ir toks T. Thøfnerio konstatavimas: iš praėjusių šimtmečių palikimo šiandien įmanoma skaityti tik tuos autorius, kurių tekstuose randame didelę ironijos dozę (pvz., L. Sterne’as): Vadinas, ironija – ir literatūros gyvastingumo rodiklis.
Gegužės 30 d. poetai išvažiavo į Kauną, kur laureato vainiku buvo vainikuotas V. P. Bložė, o iš čia aštuoniomis grupėmis pasklido po Lietuvą, siekdami ir Punską, ir Nidą, ir Mažeikius, ir Zarasus bei kitus miestus ir miestelius. Ypač įspūdingos iškilmės vyko Elektrėnuose, kur dalyvavo Bernardas Brazdžionis. Poeto devyniasdešimtmėčiui pažymėti buvo atidengtas Ipolito Užkurnio sukurtas skulptūrinis biustas ir Mariaus Petrėno bareljefas.
Kitas mūsų poezijos veteranas – Kazys Bradūnas – lankėsi savo gimtinėje. Jam buvo įteikta Vilkaviškio savivaldybės premija.
Baigiamasis vakaras įvyko birželio 1 d. Klausytojus iš Sarbievijaus kiemelio lietus suvarė į Universiteto Teatro salę, kuri buvo pilnutėlė. Į baigiamąsias iškilmės atėjo ir Respublikos Prezidentas bei Seimo Pirmininkas.
Geriausio, skaitovo prizas atiteko ištikimam poetų talkininkui Danieliui Sadauskui.

 

Juozas Šikšnelis. Ir Klaipėdoje – Poezijos pavasaris

Skaityti

 

“Metai”, 1997 Nr. 7

Pamaryje vėluoja nė tik pavasaris, bet ir poezijos paukštė. Metropolijoje ji buvo paleista gegužės 26 d., o Klaipėdoje vyriausiojo vietinių raštininkų vado dekretu – gegužės 28 d.
Poezijos pavasario organizatoriai: LRS Klaipėdos skyrius, Apskrities viešoji Ievos Simonaitytės biblioteka, miesto Kultūros skyrius – konservatyvūs iš prigimties, todėl ir Poezijos pavasario-97 renginiai visą laiką vyksta pagal panašų scenarijų. Keičiasi tik datos ir poetai.
Tad ir šiemet: viskas prasidėjo jaukiame Laikrodžių muziejaus kiemelyje jaunųjų poetų skaitymais. Moksleiviai ir studentai, remiami skaitovų, tarsi norėdami užsitikrinti vietą po saule, rungtyniavo išsijuosę. Tarp jų buvo ir žinomesnių: A. Dočkus, I. Pliuškytė, M. Valiukas.
Antrajame vakare, vykusiame I. Simonaitytės bibliotekos Muzikos skyriuje, rungėsi Žemaitijos rašytojų bendrijos eiliuotojai O. Dovidavičiūtė-Pučenia iš Juodkrantės, J. Marcinkus, A. J. Navickas bei D. Girdenytė, išgirdome ir Šilutiškės D. Žibaitienės bei telšiškės N. Jankauskaitės posmus.
Trečiasis, svečių, vakaras: vyko vėlgi viešojoje bibliotekoje. Kad svečiai Leons Briedis su žmona Marija Makavej, rašančia gimtąja rumunų bei latvių; kalbomis, jaukiau jaustųsi, jiems talkino vietiniai N. Kepenienė, G. Grajauskas. A. J. Navickas.
Baigiamasis vakaras vėl sugrįžo į pradžią – Laikrodžių muziejaus kiemelį, kur prie vietinių poetų S. Poškaus, J. Kantauto, N. Kepenienės. V. Brenciaus, G. Grajausko prisijungė gausus desantas iš Vilniaus bei tolimesnių pasviečių: V. Reimeris. A. Baltakis, V. Kukulas,J. Sučylaitė, S. Lygutaitė-Bucevičienė, J. Jakentaitė, jau minėti latvių poetai L. ir M. Briedžiai, viešnia iš Australijos L. Šimkutė, poetas iš Suvalkų S. Birgelis.
Paskutinė payvasario diena buvo vasariška, tad skaitančių, ir klausančių nuotaika prie poezijos pritiko.

 

Literatūra ir menas

Abraomas Salininkietis. Nakties žodžiai ir muzika 

Skaityti

 

Vakaronė „Eilėraščiai per naktį“, kaip ir įprasta, prasidėjusi trečiadienį, gegužės 28 d., 21 valandą, baigėsi gana anksti – jau pirmą valandą. Tačiau to pakako, kad vakaronės dalyviai ir prijaučiantys suspėtų prisirankioti pačių prieštaringiausių įspūdžių. Bet suspėta padaryti ne vien tai.
Pėteras Brūveris suspėjo dar prieš prasidedant vakarui pasičiupti mikrofoną ir pamąstyti apie gyvenimo kelių daugybę.
VSventickui susakius griežtas vakarojimo taisykles, Benediktui Januševičiui liko truputis laiko atsiimti prizą (R.Katiliūtės paveikslą – E. Kelmicko antikvariato prizas) už akrostichus ir paskaityti keletą eilučių. (Po to jam galutinai pranyko balsas.)
„Respublikietis“ R.Celencevičius spėjo įteikti dovaną pačiam panaktiniui – daiktą, atvežtą iš muitinės miesto ir skirtą Lazdijų jubiliejui.
Leonui Pranaičiui nepritrūko sugebėjimo juokauti, tuo tarpu skaitę eiles buvo rimti ir susirūpinę lietuvių poezijos griovimu ar atkūrimu.
Žurnalistė Rasa Pakalnienė spėjo perskaityti tris dedikacijas: T. A. Rudokui, E. Kelmickui ir savo dukrai.
Spėta įteikti ir daugiau prizų. Pavyzdžiui, viešnia iš Suomijos poetei Alicijai Rybalko atvežė Savičiaus prizą.
Savo eilių paskaitė ir visas būrys rusakalbių poetų, susibūrusių Vilniaus universitete ir pasivadinusių „Ruslo“. Dėmesingai buvo sutiktas A. A. Jonyno, K. Platelio, L. Jakimavičiaus bei D. Katkaus kūrybinės artelės pasirodymas: muzika, šokiai, poezija, pokštai. Viena paslaptinga dama būtinai panoro tapti šios artelės nare. Tik panoro… nors žiūrovams pasirodė, kad ji – puikiai surežisuoto spektaklio dalyvė.
Be šios kūrybinės artelės, atsirado ir daugiau projektuotojų, mėginusių supinti muzikos garsus su eilėmis. Tai – Nijolė Simona Pukinskaitė ir Kristinas Taukačikas. Bet negi visus surašysi. Tačiau negali pamiršti estės Ule Kahusk išdainuotų eilėraščių, dainų lapių kalba, Artūro Valionio repavimo.
Atskirai paminėtini ir suspėjusieji eksįžangiečiai – Mindaugas Kvietkauskas, Tomas S. Butkus, Mantas Gimžauskas ir kiti, kurių keliai tai skyrėsi, tai susipindavo… „projaunuomenėje“. Kiekvienas jų vis stipriau įsikimba į savo gabalėlį poezijos žemėje. Natūralu, kad vakaronės „Eilėraščiai per naktį“ laureatu tapo taip pat „projaunuolis“ – Marius Burokas. Taigi.
Ne visus suspėjau pamatyti, o ir ne visi (gal) suspėjo perskaityti. Na ir tiek to.

 

Petras Keidošius. Nuo Baranausko ligi Širvio

Skaityti

 

Esu Poezijos pavasario senbuvis. Iš 33 „pavasarių“ nedalyvavau gal tik šešiuose ar septyniuose. Drįstu teigti, kad su Gintarine paukšte esu apskriejęs visą Lietuvą. Esu matęs ir tirštai apsėstas miestų aikštes bei laukymes, sausakimšas kultūros namų sales, mokyklų klases (daugelis Poezijos pavasario renginių sutapdavo su Paskutiniojo skambučio švente), esu išklausęs ištisus diskusijų ciklus, entuziastų ir skeptikų, nemalonių pranašysčių.
Bet štai, grįžęs iš eilinio Gintarinės paukštės skrydžio, vėl galiu džiaugdamasis tvirtinti, kad renginys vis dar reikalingas, neatgyvenęs ir tikrųjų poezijos smagurių laukiamas. Tiesa, dabar nėra tų, dažnai „organizuotų“, masių, pompastikos. Poezijos pasiklausyti, su poetais pabendrauti dabar renkasi tikrieji jos mylėtojai.
Į autobusą susėdome septyniese. Mūsų pulkeliui vadovavo Lietuvos Seimo narys, politinis kalinys ir tremtinys, poeto dovaną išsaugojęs gulaguose, šachtose ir kirtavietėse Vytautas Cinauskas. Prie jo prisidėjo A. Bukontas, R. Graibus, šių eilučių autorius. Į žmonos vairuojamą automobilį sėdęs J.Mačiukevičius
turėjo mus pasitikti pakeliui. O gydytoją ir poetą G.Aleksą iš po nosies pasigriebė Tauragės-Šilutės grupė. Užtat į mūsų autobusiuką įsėdo ir svečiai iš Suomijos: Tamperėje gyvenantis poetas nekalbusis Mikku Toivonenas ir apskritutė, labai linksma jo žmona dailininkė Anna Kirstina. Neapsiėjome ir be vertėjos. Laimė, tai buvo poetė ir aktorė B. Marcinkevičiūtė,
kuri skaitė ir grakščius savo posmus, ir V. Rubavičiaus verstus suomių poeto eilėraščius.
Svetingai anykštėnų sutikti, mes, žinoma, pradėjome nuo A. Baranausko ir A.Vienuolio vietų. Ne kartą pabuvojęs ten, kur gimė „Anykščių šilelis“, kur ilsisi „Paskenduolės“ ar „Viešnios iš Šiaurės“ autorius, randi čia visuomet ir ką nors nauja.
Išsiskyrėme į dvi dalis: viena išdundėjo į Troškūnus, kita patraukė į Svėdasus susitikti su Rimų ir Nerimų, Mykoliuko ir Severiutės, praktiškojo Sešiavilkio ir miegaliaus, tinginio Pečiūrų Peliksiuko ainiais.
Į Svėdasų biblioteką atėjo nedaug žmonių, daugiausia Žemaitės skara apsigobusių moterų, bet kokia tai buvo auditorija, kaip jos klausėsi ir plojo, kaip šmaikščiai pasakojo įvairius nutikimus, o viena moterėlė tokį eilėraštį perskaitė, kad mes net aiktelėjom.
Grįžus į Anykščius suėjome į Mažąją koplytėlę, puikiai įruoštą menę. Čia teko visiems nuoširdžiai paplušėti, skaityti, atsakinėti, klausytis anykštėnų dainininkių, bendrauti ir vaišintis.
O šeštadienį mūsų jau laukė Rokiškis. Čia iš karto patekome į rūpestingų šeimininkų – Kultūros tarnybos viršininko, Aukštaitijos akademijos prezidento P.Blaževičiaus, bibliotekos vedėjos Z. Jodeikienės, gausaus bibliotekininkių ir mokytojų būrio globą. Pirmasis supažindino mus su vienu gražiausių Lietuvoje neogotikos architektūros ansambliu – Šv. Mato Evangelisto bažnyčia, neįkainojama grafų Tyzenhauzų ir Pšezdeckių dovana rokiškėnams. Rokiškyje poetų gretas sustiprino iš Panevėžio atvykusi E. Mezginaitė ir vietos poetė R. Pauparėlienė, jau spėjusi išleisti eilėraščių knygą. Dar turėjome vykti į Pandėlį, Kamajus, Obelius ir Kriaunas. Obeliams teko 4 svečiai: su suomių pora ten vyko vertėja, poetė ir aktorė B. Marcinkevičiūtė ir šias eilutes rašantis. Obeliškiai, įteikę mums didžiulį obuolių krežį ir po žydinčią obels šakelę, supažindinę su savo miestelio istorija, pasikvietė visus į bibliotcką. Tiesiog tarp knygų lentynų susėdo tikrieji poezijos mylėtojai ir jaunų dainininkų ansambiukas, eiliavęs dainas, kurių daugeliui tekstą sukūrė Paulius Širvys.
Seimininkai prašė skaityti vis daugiau ir daugiau. Ypač buvo atakuojamas M. Toivonenas ir jo žmona.
Obeliškiai sumanė staigmeną. Ponios Z. Jodeikienės iniciatyva mūsų autobusiukas pasuko Padustėlio ir Aleksandravėlės link. Tai glaudžiai su Paulium Širviu susijusios vietos. Padustėlyje vidury plyno, tik iš atokiau berželių apsupto lauko ant savo gimtojo namo pamatų Pauliukas mus sutiko vienišas ir neįprastai tylus, o Aleksandravėlėje, kur jis mažas mokinukas bėgiojo, Poetas stovėjo didingas, kaimyno ir mokslo draugo skulptoriaus V. Žuklio prikeltas. Jis laukė apsuptas gausaus būrio jaunųjų ir senųjų poezijos gerbėjų. Savo tradiciją prisiminė lietus, bet niekas nė nemanė skirstytis.
Aš neprisimenu kito tokio nuostabaus ir originalaus renginio, skirto Pauliui Širviui, su kuriuo susipažinau lygiai prieš 50 metų Rokišky, išsiskyriau trims dienoms likus iki jo mirties…
Apdovanoti kasetėn įrašytomis Pauliaus Širvio dainomis, P.Blaževičiaus puikiai paruošta ir puošniai išleista knyga „Rokiškio krašto bažnyčia“, specialiai šventei padarytais medaliais ir, žinoma, puokštėmis gelių, visi grįžome į Vilnių, tvirtai tikėdami, kad Poezijos pavasaris gyvens, kad mes čia dar ne kartą grįšime.

 

Ričardas Šileika. Kas buvo ir ko nebuvo

Skaityti

 

Pavasaris astrologinis, pavasaris kriminalinis, pavasaris poetinis. Šįmet jis irgi toks.
Poezijos pavasaris – tai turizmas. Kertamos sienos. Išvykstama svetur. Svetimi atvyksta čionai ir tampa savi. Poetinė kraujomaiša, nenuspėjama poetų migracija. Lyg paukščiai atlėkę, lyg jaučiai parbaubia.
Poezijos pavasaris taip pat ir Lietuvos etnografinių zonų gyventojų vaišingumo patikrinimas. Tai rajono centrų bibliotekininkių pažinimas, susipažinimas ar visiškas susidraugavimas.
Tai žiūrėjimas į Lietuvos laukus ir miškus pro VRM mikroautobuso langus. Visi keliai atviri. Emblema – kraujo apskritime pažaliavęs paukštytis.
Gegužės 30-ąją saulė patekėjo Vilniuje 4 valandą 52-ą minutę, o nusileido Mažeikiuose apie 22 valandą.

***

Po to jau siejo mus Platonas ir Pitonas/ ką reiškia „siejo“? (N.Abrutytė). Kas siejo Albertą Skyrelį, Gedminą Astrauską, Vidmantę Jasukaitytę, Neringą Abrutytę, Aldoną Veščiūnaitę-Janavičienę, Tomą Thofnerį ir Ričardą Šileiką, vykstančius į Žemaitiją?
Sėdėjimas. Minkštos autobuso sėdynės. Taigi ekipažas buvo ekipaže, lietuviškos karvės – pievose, prie griovių, pakelėse.

***

A. Skyrelis yra mokytojas ekspertas. Moko Eitminiškių jaunuomenę lietuviškai. Žaidžia šachmatais, rašo parodijas.
Todėl jis paklausė VJasukatytės, ar ji nenori grįžti į Seimą.
V. Jasukaitytė pasakė: tie poetai, žmonom keičiasi.
A. Veščiūnaitė paklausė: „Kokia jūsų nuomonė apie spektaklį „Tėvas“? (A. Strindbergo – R. Š.)

***

Mažeikiuose atvykėlius sutiko viešosios bibliotekos direktorė Aldona Jonauskienė. Čia jau laukė Stasys Jonauskas (žemaitiškai – Juonauskis) ir Donius Remys (gyveno Mažeikiuos, Amerikoje, dabar – Palangoj. Išleidęs penketą knygaičių, glostančių širdeles, migdančių dūšeles). Grupės vadai Gediminas Astrauskas, demokratiškai pasitaręs su komanda, suskaldė ją į tris gabalus. Atvažiavę apylinkių seniūnai išgabeno aukas į Laižuvą, Židikus, Sedą,
Laižuvoje poetams parodė kapines. Židikuose jie irgi buvo nuvesti į kapines, Sedoje – į Marijos Dangun Ėmimo bažnyčią (kurioje kadaise yra meldęsi arba patarnavę Vytautas Mačernis ir Leonardas Andriekus), į Jono Nepomuko bažnyčią (kurioje meldęsis vysk. Antanas Baranauskas).
Sedos parapijos klebonas Saulius Katkus tvirtino, kad Kaunas ir Ukmergė priklausą Žemaitijai. Aukštaičių bajoro kinka R. Šileika kaip begalėdamas pasipriešino Lietuvos žemaitinimui.
Židikuos, Laižuvoj, Sedoj tie poetai irgi poetės sąžiningai skaitė eilėraščius.

***

Ak pakankinki dar (kodėl?) idee fixe (N. Abrutytė).

***

Tęsinys 18 valandą. Mažeikių bibliotekon klausytis poezijos susirinko būtent tiek, kiek reikėjo. Nė vienu daugiau.
Stasys Jonauskas čia buvo pats saviausias (saviškis). Todėl jį gražiai apiplojo (= ploti, aplodismentai). Žinoma, ne už ačiū.
Iš Vidmantės Jasukaitytės buvo prašoma maldaujama, reikalaujama romano tęsinio. Ji, regis, pažadėjo. Visgi prozą skaitančiųjų yra kur kas daugiau.
Sedos vidurinės mokyklos mokytoja Bronislava Kontarienė klausė, kodėl vyresnieji poetai gražiai rašo apie gražią meilę, o jaunesnieji yra (auto)ironiški ir kur kas šaltakraujiškesni? Į klausimą visiškai neteisingai atsakė VJasukaitytė.

***

In vino veritas. Raudonas ir baltas. Baltas ir raudonas vynas. „Kalnapilio“ mineralinis. Laimutės kavinėj skrandžių ritmai ir rimai. R. Šileikos barmeniški sugebėjimai. Filosofijos. Prisiminimai. Šokiai – ne. Dainos – ne.
Naktis. Mažeikiai. Antanas Daščioras ir Ilymas Žiauga. Jų čia nebėr. Nors jie rašė. Išėjo savu noru. Amžinybės toliuosna.

***

Gražiai ir meiliai atsisveikinusios su žemaičiais, aštuonios sielos pakilo link Lietuvos. Bet čia pasimaišė Radviliškis. Pilkas ir niūrus miestelis, kuriame visi labai mėgsta poeziją. Čia neseniai įkurta Jono Linkevičiaus ir Aleksandro Šidlausko individuali literatų bendrija „Jonvabalis“, kuriai vadovauja gerbiamas vidaus ligų gydytojas A.Stančikas. Jis (kaip ir V. Kudirka) gydo ne tik kūno ligas. Labai malonu, kad prie atvykusiųjų svečių prisidėjo ir skaitė savas kūrybas čionykščiai. Tai tikras sielų bendradarbiavimas.
Danas T.Thofheris skaitė N.Abrutytės eilėraštį lietuviškai. Kažkoks plikas poezijos klausytojas įteikė R.Šileikai dilgėlių. Už prastą pasirodymą. Valgydino poetus daug ir skaniai. Išgerti nedavė.
Tačiau po to Radviliškio kultūros darbininkai svečiams parodė Kleboniškių kaimo buities muziejų, autentiškumu lenkiantį Rumšiškes. Buvo nuostabiai nuostabu.

***

Iškankinti klausytojų meilės ir atidos, nebepajėgė dalyvauti tolesnėje veikloje lietuvė N.Abrutytė ir Danijos pilietis T.Thofneris. Jie nešte nešė kudašių iš Radviliškio (mačiau, išsinešė ir 2 apelsinus).

***

Finalas – sėkmingas ir džiugus – Baisogaloje, šių metų Poezijos pavasario laureato Vytauto P. Bložės gimtinėje. V. P. Bložę čia visi pažįsta kaip poetą, Kaip vaistininko sūnų – ne dažnas.
Baisogaloj nebuvo baisu. Seniūnas P. Kaščionis rūpinosi tvarka, švara ir patogumais.

***

„Aš viską suvokiau – ko nė nebuvo“ (N. Abrutytė)
O nebuvo daug ko. Neapykantos. Kraujo. Bado. Nemigos naktų. Išplūdimo. Nepasitenkinimo šūksnių.

 

Poezijos pavasaris – 1997. Uždarymas

 

 LRT laida “Ženklai” 1997

 

Parengė B. G.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *