Sudarytoja – Onė Baliukonytė 
Dailininkas – Linas Spurga 
Vilnius: Vaga, 1998

 

1998 m. Poezijos pavasario laureatas 

Gintaras Patackas

už eilėraščių rinktinę „Jazmino žiedas vakarą prakalbina”

 

 

Almanache pristatomi autoriai

[expand title=”Skaityti”]

Judita Vaičiūnaitė, Solveiga Daugirdaitė, Wisława Szymborska, Leonardas Gutauskas, Nijolė Miliauskaitė, Aidas Marčėnas, Gražina Cieškaitė, Oskaras Milašius, Donaldas Kajokas, Jonas Zdanys, Marija Jurgelevičienė, Kornelijus Platelis, Aleš Debeljak, Anna Rancane, John Freeman, Doris Kareva, Lauri Otonkoski, Johann Hjalmarsson, Olga Sedakova, Stasė Lygutaitė, Jonas Strielkūnas, Julija Švabaitė, Algimantas Baltakis, Henrikas Nagys, Rainer Maria Rilke, Stasys Jonauskas, Vitalija Bogutaitė, Vytautas Skripka, Marytė Kontrimaitė, Antanas Kalanavičius, Seamus Heaney, Paulina Žemgulytė, Alfredas Franckaitis, Henrikas Algis Čigriejus, Naglis Nebūta, Vytautas Kaziela, Alė Rūta, Werner Aspenstrom, Vladas Braziūnas, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Robertas Keturakis, Jehuda Amichai, Mykolas Karčiauskas, Aldona Veščiūnaitė, Jonas Šalna, Algirdas Verba, Julija Jekentaitė, Petras Panavas, Jolita Skablauskaitė, Romas Daugirdas, Julius Keleras, Tomas Arūnas Rudokas, Laima Sruoginytė, Eugenijus Ališanka, Edita Nazaraitė, Valdas Gedgaudas, Benediktas Januševičius, Rima Pociūtė, Dionysios Potamitis, Eglė Potamitis, Stasys Stacevičius, Nijolė Kliukaitė, Vytautas Stulpinas, Patricija Šmitaitė, Raimondas Dambrauskas, Rimas Maldeikis, Ona Mikalauskienė, Alfonsas Tyruolis, Lidija Šimkutė, Iš senovės indų poezijos, Dovilė Zelčiūtė, Dainius Gintalas, Antanas Šimkus, Renata Radavičiūtė, Audrius Musteikis, Ričardas Šileika, Nijolė Simona Pukinskaitė, Rimantas Žukas, Jūratė Sučylaitė, Liudvikas Giedraitis, Mindaugas Peleckis, Julija Nova, Tomas Mickonis, Karolis Gerikas, Vytautė Jalinskaitė, Gytis Norvilas, Mindaugas Kvietkauskas, Vario burnos

[/expand]

 

Almanacho recenzija

Benediktas Januševičius. Balandžiai ir žmonės

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1998 05 30

„…bet šviečiančiam dulkių stulpe/ tebesklando balandis – / balti jo sparnai išskleisti“ – tokios eilutės yra pirmame almanacho eilėraštyje „Baltoji Madona“, kurio autorystė priklauso Juditai Vaičiūnaitei. Panašų vaizdą matome ir ant almanacho viršelio: poezijos paukštė virsta balandžiu ir skrenda į debesis. Balandžiai turi sparnus ir debesis, o žmonės – sapnus ir kalbą. Skrydžio ir žodžių sandūroje atsiranda eilėraštis. Šitaip trumpai apibūdinčiau šiųmečio „Poezijos pavasario“ visumą.
Tačiau pradėsiu nuo moterų. Solveiga Daugirdaitė esė „Moterų pavasariai“ aprauda sunkią moters dalią „Poezijos pavasariuose“, literatūroje, apskritai gyvenime ir nostalgiškai prisimena laikus prieš penranda eilėraštis, šitaip trumpai apibūdinčiau šiųmečio „Poezijos pavasario“ visumą.
Tačiau pradėsiu nuo moterų. Solveiga Daugirdaitė esė „Moterų pavasariai“ aprauda sunkią moters dalią „Poezijos pavasariuose“, literatūroje, apskritai gyvenime ir nostalgiškai prisimena laikus prieš penketą tūkstančių metų, kada pasaulį valdė moterys. Autorė teigia: „…visame pasaulyje jos dirba daugiau.“ Bet: „moterys debiutuoja ir dingsta, tai gerai matyti almanache“. Be abejo, dėl viso to kalti tik vyrai: „Didysis keblumas ne tas, kad vyrai dominuoja, o tas, kad šiandieninę literatūros sampratą sukūrė ne moterys ir ne moterims. Kaip ir kitus menus ar mokslus“. Remiantis S. Daugirdaitės išvadomis, reiktų pripažinti, kad jei jau „Poezijos pavasario“ almanachą sudarinėja moteris, jis yra niekam tikęs. Nenorėčiau su tuo sutikti.
Netoli šio teksto įsikūrusios ir pačios moterys: jau minėta „nesunaikinamųjų giminės“ Judita Vaičiūnaitė, besižvalganti po Vilniaus skliautus, gedinti princesės Dianos; Nijolė Miliauskaitė, ir toliau poetizuojanti kasdienybę (kojinių adymas, žaizdų tvarstymas, blindės medelis pakylėti iki amžinybės pajautos), sunku patikėti, kad tokie tekstai kadaise skambėjo revoliucingai; Gražina Cicškaitė savaip operuoja filosofinėmis sąvokomis; tai gal bent jubiliatė Marija Jurgelevičienė rašo pagal moterų poezijos taisykles? Čia pat ir Nobelio premijos laureatės Wisławos Szymborskos eilėraščiai. Gaila, kad jos dalyvavimas Poezijos pavasaryje teliko graži svajonė.
Pirmasis almanacho vyras Leonardas Gutauskas pateikia dvylika eilėraščių iš knygos „Popierinė dėžutė“. Nesiimu spręsti, ar jis tiktų j kompaniją Juditai Vaičiūnaitei, vaikščiojant po Vilnių:

Vilnius man Maironio dūmuos
Panašus į majų uostą,
Kur griuvėsiuos snaudžia pumos,
Kur lavonus šunys uosto.

Toliau – gana žaismingai nusiteikęs Aidas Marčėnas, visai nepanašus į Vytauto P. Bložės verstą Oskarą Milašių. Kur kas mąslesnis – Jonas Zdanys. Donaldas Kajokas su Kornelijum Plateliu aprašinėja troleibusų keleivius: „grakšti nefertitės galvutė snaudžia/ ryto troleibuse, sausis“ (D. Kajokas. „Studija: žiemos gramatika“); „Penktajam troleibuse ant galinės sėdynės/ šalia snūduriuojančio senio iš Gerontiono, Rausvų obuolių maišelis ant kelių“ (K. Platelis. „Obuoliai“).
Nebloga almanacho naujovė – Poezijos pavasario svečių puslapiai. Mat keletą metų „Poezijos pavasariuose“ spausdinta pernykščių šventės svečių, kuriuos poezijos gerbėjai jau būdavo primiršę, kūryba. Dabar almancho užsieniečius bus galima ir pamatyti. O įžengti į svečių frakciją, tikiuosi, man padės keturios islando Johanno Hjalmarssono eilutės:

Bet tai tie patys žodžiai,
kuriuos rašiau vaikystėje,
tos pačios mintys, kurios nori
pasilikt balsvoj dykynėj

„Atminčiai“

Taigi tie patys būties ir sapnų žodžiai, kuriuos įvairiomis kalbomis rašo poetai. Tebūnie ta pati jau minėta paralelė: „Jei iš sapno išskris balandžiai, tuoj/ pranyks užmaršty,“ – ciklo „Sapno biografija“ eilėraštyje rašo slovėnas Alešas Debeljakas; o latgale Ana Rancanė pasižada: „Prekiausiu sapnais/ su klevo lapais, geltonais, raudonais“ („Vienas rudens eilėraštis“), estė Doris Kareva teigia: „Eilėraštis visai lyg sapnas“; „Mes“ visi esam stygos/ sapnų visatos“. Jai pritaria suomis Lauri’s Otonkoski’s: „Miegantvs vaikai/ vis dar iš tolo džiaugias rytdiena/ kurią tu paliesti gali tik sapnu“ („Platonas“). Tas pats J. Hjalmarssonas: „Šalis miega eilėraščiuose apie paukštį“ („Apie peizažą“); toliau – „Žodžiai lyg paslaptinga neįminta kelionė sustingdavo ant mūsų lūpų, ir mes mėgaudavomės būtimi“ („Stebuklas“). Čia vėl grįšiu prie S. Daugirdaitės esė: „Poetams visko reikia čia ir dabar…“ Matyt, neprieštarauja Alešas Debeljakas: „Čia ir dabar“ (iš ciklo „Sapno biografija“). Tarsi aidas atsiliepia anglų poetas Johnas Freemanas: „gera diena būti čia dabar// būti čia dabar, gera diena//būk čia dabar“ („Gera diena“). Būtis viena, žodžiai tie patys, nesvarbu, kuo apsimestum – vyru ar moterimi…
Artėjant prie almanacho vidurio – vyresnių poetų kūryba: Stasės Lygutaitės, Jono Strielkūno, Julijos Švabaitės ir kitų. Julija Švabaitė eilėraštyje „Berniukas su šuneliu“ kalbina elgetaujantį berniuką, kurį, manau, matė kiekvienas, bent kartą užklydęs į Gedimino prospektą Vilniuje. Vilniaus vaizdai ir kitame poetės eilėrašty „Lituanica“: „Tai mano Vilnius –/ atpirktas/ išduotas/išvaduotas…“ Panaši ir Algimanto Baltakio intonacija: „Tai mano bendruomenė./ Tik čionai/ galiu būti išgirstas/ gal ir suprastas/ nuteistas/ arba išteisintas“ („Mano bendruomenė“). Abu poetai apmąsto kūrybos ir būties prasmę: „šimtmečių neištversim/ jei nieko jau švento/ jei lyg trenktas/ paklydusio žaibo/ prekėjas/ poetas, vienuolis/ teisėjas// mankurtas…“ (J. Svabaitė. „Salomėja“); „Ko vertas menas?/ Mokslas?/ Ko verta/ vienos dienos tiesa?/Ji primena pasaldintą melą“ (A. Baltakis. „Abatas Eduardas klausia…“). O lygiai už šimto puslapių pasigirsta Eugenijaus Ališankos eilėraštis „Esė apie lietuvių literatūrą“: „Vis mažiau mane domina lietuvių poezija (juolab proza)./ Kartais atrodo: skaitau tam, kad užmirščiau. (…) Kartais prisimenu tik vieną kitą vardą: Vytautas, Alfonsas, Sigitas./ Kartais sakau: ji išmokytų meno, bet ne gyvenimo“. Gal šį tą galėtų paaiškinti Raimondas Dambrauskas: „eilėraštis įmanomas tik vienas už izoliuotų sienojų“ („Procesas”: vardas“).
Trumpas Kornelijaus Platelio žodis palydi du paskutiniuosius Henriko Nagio eilėraščius: „Room 1107 B“ ir „Trečiadienis“.
Toliau – Sigito Gedos verstų Rainerio Maria Rilkc’s eilėraščių mozaika. Čia paminėsiu ir kitus „Poezijos pavasario“ vertimus. Tai Nobelio premijos laureato Seamuso Heaney’o ankstyvieji eilėraščiai (vertė Kornelijus Platelis), švedų rašytojo Vcrnerio Aspenstromo (vertė Zita Mažeikaitė), Izraelio poeto Jehudos Amichajaus (iš ivrito kalbos vertė Alfonsas Bukontas), Laimos Sruoginytės (vertė Vytautas P. Bložė) ir senovės indų (vertė Sigitas Geda) poezija. Tikrai įdomi vertimų kolekcija.
O štai Rima Pociūtė esė „Marginalijų poezija“ originaliai iškelia poezijos žmogiškumo klausimą. Ji kalba apie griežtą laureatų ir klasikų hierarchiją, nustelbiančią ar visiškai išstumiančią ne tokius tvirtus autorius: „Atsiribojantis ir nuvertinantis požiūris sunaikina galimybę pažinti nepatekusius į tą pačią hierarchinės segmentacijos zoną“. Kaip didžiausią modernios mūsų kultūros ir literatūros marginaliją, autorė iškelia „moteris, atstumtą, šaržuotą moteriškumą“. Toliau rašoma: „Lietuvių modernizmo hierarchijos aukštumose liko skrupulingiausiai save patį reflektuojantis individas“. R. Pociūtė pranašauja, kad artimiausiu metu bus paskelbta „akademinio modernizmo pabaiga“. Būtų įdomu pasvarstyti, kaip, sugriuvus ar bent persigrupavus (tokią griūtį, manau, sąlygoja ir šiuo metu vis deklaruojama vertybių krizė) šiai hierarchijai, atrodys lietuvių literatūra. Ar ji įgis daugiau žmogiškumo? O gal dar labiau nužmogės? Ar atskirsime žmogų nuo kūrėjo, ar asmenybė nuo autoriaus taps visiškai neatskiriama? Žinoma, nenorint veltis į spėliones, galima paprasčiausiai palaukti XXI amžiaus.
Negebėdamas apžvelgti visų „Poezijos pavasario“ autorių, kaip kartą tai pavyko padaryti Sigitui Parulskiui, pamėginsiu sustoti nors prie kai kurių, „pamiršdamas“ nuolatinius almanacho dalyvius. Pirmiausia – prie nepelnytai sovietmečiu užmiršto ir anksti išėjusio Antano Kalanavičiaus. (1945-1992). Poetą prisimena jo bendramokslė Marytė Kontrimaitė. Ji aprašo visas nesėkmes, siekiant plačiau paskleisti jo kūrybą. Nepavyko jo eilėraščių išspausdinti užjūryje, nesisekė išleisti poezijos rinkinių, „įprasta didelio talento (Nedzingėje nugirdau net įvardijant – genijus) pomirtinė dalia,“ – savo tekstą baigia M. Kontrimaitė. Tuo tarpu čia pat prigludusiuose A. Kalanavičiaus eilėraščiuose galime rasti ir tokių eilučių: „Tylus kaip/ samana/ žema“; „aš esu visų neženkliausias/ žemėtas žmogus“.
Dėmesį patraukia ir tokia pora: Dionysios Potamitis, graikas, gimęs Atėnuose 1964 m., daug keliavęs, šiuo metu gyvenantis Kopenhagoje, rašantis eilėraščius graikiškai, daniškai ir lietuviškai (!), bei Eglė Potamitis (Matukonytė). Na, kad ir toks graiko lietuviškosios kūrybos fragmentas:

kalbam
retai
kai
kalbam
kalakutų
kalbam
burbuliojimais
smėlyje
pakrantėj
mažoj
įlankoj
kur
pora
medžių
auga
ir
keletas
bažnyčių
smėlyje
pakrantėj
mažoj
įlankoj

Paskutines savo apžvalgos eilutes norėčiau skirti tiems, kurių kūryba užima paskutiniuosius keturiasdešimt devynis „Poezijos pavasario“ puslapius. Nepraranda dvasinės pusiausvyros ir eiles toliau dedikuoja savo artimiesiems (sūnėnui Džiugui, Kulikaitei) Dainius Gintalas.
Pagoniški motyvai ir nuotaikos tvyro Antano Šimkaus eilėraščiuose: kreipinyje „Gyvastie gyvate“ ir maldaknygės perrašyme „Neteiskite ir nebūsite – čia“. Nuo jo neatsilieka Renata Radavičiūtė su žalčio vaizdais diptiche „Tyla“. Ričardas Šileika, mintydamas apie dangų, išlieka lakoniškas:

senam kieme
šeši balsai
aukoja giesmę dangui
aukštybėse dievai
veidais raukšlėtais
neturi laiko–
šitai pramogai

Kai kurie jaunuoliai nusitekę ypač eksperimentiškai. Čia noriu paminėti figūrinį Karolio Geriko eilėraštį „Gyvačių išnarizmo laikotarpis“ ir Gyčio Norvilo „šventas…“.
Mindaugas Kvictkauskas „Poetų grupės legendoje“ svarsto lietuvių modernizmo vaidmenį ir likimą. Viena mintis: „Lietuvių modernizmo tradicijai iš esmės belieka kritikuoti savo pačios tąsą“.
„To dar nebuvo!“ – belieka sušukti, atsivertus 308-318 puslapius. Čia – „Vario burnų“ projektas „Šiaurės Afrika“, kurio autorystė mįslinga (pasirašė Dao Ldaza Papą, Mntasa Him Jahska, Sarut Sui Scla, S mot Slom Bhsuktu ir Toma Buka). Iš tiesų dada, konkrečiosios poezijos pavyzdžiai, raidės ir piešiniai, suteiksiantys, tikiuosi, lietuvaičiams akstiną toliau eksperimentuoti. (Kai kam, be abejo, pasirodys, kad toliau nebėra kur eiti.)
Čia savo pasakojimą apie šių metų „Poezijos pavasario“ almanachą ir baigsiu. Noriu pabrėžti tik viena: tai neblogai sudarytas, darnus leidinys, atspindintis šiandieninę lietuvių poeziją.
P.S. Gaila, kad ir vėl kai kurie poetai almanachui pateikė eilėraščių, jau publikuotų knygose. Matyt, tai neišgydomas virusas.
P. P. S. Kai kurių eiliavimų buvo galima ir atsisakyti.

[/expand]

 

Almanacho publikacijos

Solveiga Daugirdaitė. Moterų pavasariai

[expand title=”Skaityti”]

1.
ak, ir vėl! negaliu
dirbti dviejų darbų:
jeigu rašau eilėraštį
tai būtinai
turiu prisvilinti bulves

Nijolė Miliauskaitė, „ak, ir vėl! negaliu…“

Taip pat atsidustų visos rūpesčių moterys (Birutės Baltrušaitytės terminu), bet turbūt tik poetės turi privilegiją buitimi piktintis garsiai ir nebūti apšauktos niurgzlėmis anei feministėmis. Niekas mat netiki, kad jos skundžiasi rimtai ar kad jomis paseks kitos.

2.
Kai paklaus bernelis:
„Ar tu moki auscie?Ar tu mokie verpcie?“ Atsiliepsiu: „Arsime abudu“.
Ir nupinsiu jajam savo rūtų vainikėlį.
Ginta Remeikytė, „Arkime kartu“2

Pažiūrėti įdomesni ankstesnių metų „Poezijos pavasariai“ – su tarybinio kičo tekstais, puošti nepakartojama to laiko grafika, kurioj sumišęs tarybinis monumentalizmas ir folkloro stilizacija, kylančios statybos ir pavasaris… Kad ir Kazimiero Paškausko „Pavasaris“, aprėpiąs privalomus šio sezono atributus – grėblius, šakes (balandis – švaros mėnuo, darbymetis kaime) ir poravimąsi (centre – putni pora: moteris besiplaikstančiomis garbanomis, jos krūtį bečiumpąs vyriškis)3. Erotikos bei pseudopagonybės elementų sampyna (didvyrių didybei paryškinti) naudota ir „Poezijos pavasario“ šventėse Lakštingalų slėny. 1984-ųjų „Poezijos pavasario“ priešlapy – aukuro uždegt žengiąs poetas laureatas, apsuptas vaidilučių dirbtinėm kasom, bet svarbiausia, matyt, tai, kas lyg ir „slepiama“– pro skeltukus švysčiojančios blauzdos, keliai, šlaunys… Tai oficialių ano meto renginių stilius, giliai nusėdęs j smegenis: pirmojo atkurtos Lietuvos Respublikos Prezidento inauguracijos ritualas nuostabos šurmuliuką sukėlė būtent kičo ir pseudopagonybės jungtimi. Tikėtasi atsinaujinimo, o parodytas senas geras CK mėgtas skonis. Moterų funkcija tuose ritualuose – būti veidrodžiais, patvirtinančiais vyrui, jog jis – pasaulyje pats pats… Poetės šmėsteli grupinėse nuotraukose iš kelionių po gamyklas ir kolūkius, bet portretinėse jos pasitraukia į foną: tokia jau fotoaparatų ir videokamerų techninė savybė. Moterų portretų nedaug: dažniausiai tik tos, kurių nematyti nebeįmanoma, pavyzdžiui, laureačių: Degutytės, Vaičiūnaitės, Cieškaitės.
Ypatingas moteriškas vardas „Poezijos pavasariuose“ – Juditos Vaičiūnaitės. Pastovus: moterys debiutuoja ir dingsta, tai gerai matyt almanache. Judita Vaičiūnaitė – iš nesunaikinamųjų giminės: „ligi dugno, audringai, karališkai“, nepasiduodama „laikui su kraujo ir turgaus kvapu“. Kol moterys sąmonėjo, organizavosi ir vadavosi, ji visą gyvenimą kūrė poetinę moterų istoriją, aprėpiančią mitus ir buitį, Lietuvą ir Graikiją, balerinas ir mūzas. 1965-ųjų „Pavasaryje“ išspausdinti „Keturi portretai“ man jau buvo mokyklinė klasika. Kai dar niekas Lietuvoj nelukšteno paradoksalių feminizmo ir postmodernizmo ryšių, poetė vienu sakiniu išsisuko iš hierarchijos pinklių: „Nemėgstu klasifikuoti poezijos, iškeliant vienus vardus ir tuo pačiu žeminant kitus“4. Lygiai taip – vienu tarsi netyčia pasakytu ar parašytu sakiniu – įvairiomis progomis ji atsiribojo nuo pasaldintos didvyrių istorijos kanklių ir birbynių bei lietuvių, kaip valstiečių tautos, įvaizdžio; tiesiog konstatavo, kad vertinama moteris Lietuvoj – patelė su šventeivos kauke ir kad reta šiandien terašanti prie rašomojo stalo; poetizavo kasdienybę pirmiau seminarų apie kasdienybės poetiką… Greitakalbe yra aptarusi daugybę temų, kurios šiandien atrandamos kaip naujiena, gal net pasičiupta bevažinėjant po užsienius…

3.
Nes aš esu pirmoji ir paskutinioji.
Aš esu pagarbintoji ir paniekintoji.
Aš esu ištvirkėlė ir šventoji.
Aš esu moteris ir mergelė,
Aš esu motina ir duktė.

Iš Naj Hammadi tekstų,
vertė Lidija Simkutė-Pocienė5

Koks moteriškosios literatūros tradicijos įnašas į „Poezijos pavasarius“? Toks buvo pirmasis sumanytas klausimas. Tačiau besvarstant galimus atsakymus vis labiau aiškėjo, kad jis šauna pro šalį: reikia klausti, kiek šis (kaip ir bet kuris kitas) leidinys atspindi, užčiuopia moteriškąją literatūros raišką. Nieko nepaaiškintų paprasčiausias skaičiavimas, kiek būta moterų, kiek vyrų publikacijų, net jei pamatytume aiškią antrųjų persvarą: literatūra ne procentais vertinama. Didysis keblumas ne tas, kad vyrai dominuoja, o tas, kad šiandieninę literatūros sampratą sukūrė ne moterys ir ne moterims. Kaip ir kitus menus ar mokslus. Tačiau tai, kad į moterų kūrybą literatūroje ar kur kitur dar tebežiūrima pro padidinamąjį stiklą, pikdžiugiškai ieškant „nuodėmių“, vis akivaizdžiau tampa nebe moterų, o to „kur kitur“, šiuo atveju – literatūros problema. Suabsoliutinti vienokią mąstyseną ar modelius literatūroje – reiškia ją nuskurdinti. Suvokimas, kad moterų neįmanoma tiesiog pridurti prie bendrų tendencijų skyrelyje „ir kiti“, akivaizdus ne vien literatūroje ir menuose. Tarkim, pripažįstama, kad jau ne moterų, o ekonomikos kaip mokslo bėda, kad nėra būdų apskaičiuoti, įvertinti moterų darbą namuose, ir todėl – neįmanoma už jį mokėti, nors tyrimai liudija bendrą kryptį: visame pasaulyje jos dirba daugiau. Moterų organizacijos kartais deklaratyviai pareikalauja mokėti atlyginimus namų šeimininkėms. Paprastai į tuos reikalavimus nežiūrima rimtai. Nes antraip išpuoselėtas ekonomikos rūmas subyrėtų. Akivaizdu: ekonomiką, kaip mokslą, sukūrė vyrai, vakare grįždavę iš darbo ir ištiesdavę kojas… Darbu laikę tik savo darbą ne namuose. Todėl neįmanoma „įtraukti“, „integruoti“ moterų, „skatinti jų ekonominio aktyvumo“, kaip kad siūlo tarptautinių, taip pat ir moterų, konferencijų rezoliucijos.
Ekonomistės siūlo pamąstyti apie Weiberwirtschaft, reiškiančio maždaug moterų ekonomiką, aktualizavimą, atmetant jo neigiamą konotaciją (lietuviškai sakytume gal – bobų ekonomika)6. Juk žinome daugybę pavyzdžių, kai užgaulus pravardžiavimas – impresionistų ar gotikos – tampa neutraliu terminu.
Kas atsitiko, kai moterys ėmė savęs ieškoti istorijoje? Pirmiausia paaiškėjo, kad , jų, kaip socialinės grupės, ten [istorijoje –S.D.] iš esmės nėra“7. Angliškas history akivaizdžiai atsiskleidė kaip his-story. Antra, paaiškėjo, kad monumentali karaliavimų ir užkariavimų istorija tapusi niekam nebeįdomi, tad teko atsigręžti į tai, kas ilgus amžius atrodė neverta garbaus mokslo dėmesio: privatų gyvenimą, moteris ir vaikus, madas, papročius… Moterų pasirodymas reiškia esminius pačios sferos pokyčius.
Na o moterų literatūra? Ar moterys pagaliau joje pasirodė? „Esame įpratę iš moterų poezijos laukti vangaus aprašinėjimo, dūsavimo dėl nukritusių lapų ir išskrendančių paukščių“, sykį pasakė poetas.8 Teisybė, kad jos kartais atrodo apgailėtinai, šokinėdamos per kartelę, kurią ne pačios iškėlė. Bet „savo noru“ lįsti į Prokrusto lovą – vienintelis būdas įrodyt, jog „moterys gali“, nes tos raiškos formos, kurios galbūt joms būtų parankesnės – tarkim, laiškai ar dienoraščiai – pas mus tebelaikomos „didžiosios literatūros“ paraštėmis. Kada pagaliau bus atidžiau pasižiūrėta, tarkim, į Salomėjos Nėries dienoraščius – puikų kūrinį? Kodėl apskritai dienoraščiai dar vis laikomi prieškario gimnazistėms tetinkama rašliava?
Vis dėlto atrodo, kad cituotame poeto pasakyme – vienam iš begalybės, kuriais jos in corpore ir pavieniui gauna per galvą – daugiau teisybės ne apie moterų poeziją, o apie „įpratusius laukti“. Ir schreibende Frau, ir raganos randasi iš noro visa, kas bloga, priskirti kitam, t.y. kitai. Verta, beje, atsiminti, jog labai svarbu, ko iš žmogaus tikimasi: nieko gera nelaukti iš moters vien todėl, kad ji – moteris, yra ir asmens ribotumo išraiška, ir psichologinė diskriminacija. Moterys paprastai padaro tai, ko iš jų tikimasi. Praeito amžiaus pabaigoje jos suformavo lietuvių prozą, nes spaudai reikėjo darbininkų, o proza romantizmo tradicijos nebuvo itin vertinama. Pirmaisiais šio amžiaus dešimtmečiais literatūros konjunktūra pasikeitė: dievu tapo proza, o poezija, kaip „nerimta“, jau tapo įkandama moterims. Užtat išnyko prozininkės. Na o šiandien? Aišku, kad nekoks literatūros kritikos ir ypač mokslo prestižas – čia sparčiai daugėja moterų (pati esu įrodymas). Bet grožinė literatūra, matyt, dar nelaikoma visiškai nuganytomis pievomis. Iš ko sprendžiu?..
„Poezijos pavasariai“ gal pernelyg margi ir fragmentiški, kad galėtume daryti plačiau užgriebiančias išvadas. Moteriškosios raiškos tekstus juose tenka tarytum iškasti, išryškinti. Tą pat galima sakyti ir apskritai apie lietuvių poezijos kontekstą: kuo atidžiau įsižiūri, tuo moterų kūrybos tąsa ryškėja. Tereikia duoti jai vardą, kuriuo pašaukta ji atsivertų. Pirmoji poezijos publikacija „Poezijos pavasaryje“ buvo – Janinos Degutytės, palydėta jos žodžių: „…Atsiveria puslapiai – ne, atsiveria vartai –ir didžiulis nežinomas stebuklų pasaulis suspinduliuoja visomis savo saulėmis, apakina visomis savo bedugnėmis…“9

4.
Oi dukrela mana, brangioji dzienela,
Kų tu sumislinai, jaunoj jauny stelėj dzidelė dar
sveikatėlė,
Tai apsiracinai savo mažuosius vaikelius, drabnuosius
paukštelius.
Pasakyk, dukrela, pasakyk, viešnela,
Kadu sugrįši in mani neščeslyvų, kadu viešneli būsi ?

Raudojo Cecilija Baužienė iš Dubinių kaimo, Rodūnės valsčiaus, Lydos apskrities. Užrašė M. Alseikaitė 1940 m. LTR 2375(122)10
„Poezijos pavasaris“ 1989 metais išspausdino kelias 1931–1963 m. užrašytas raudas. „Dauguma jų užfiksuotos be melodijų. Išliko tik žodžiai, tačiau daug mums bylojantys, parodantys ne tik kūrėjo poetinį polėkį, bet ir jo dorovinį pamatą, archajinį
“ Poezijos pavasaris, Vilnius: Vaga, 1965, p. 7.
“’ I’oe.ijos pavasaris HV, Vilnius: Vai’.a, 1989, p. 50.
pasaulio suvokimą“, rašoma pristatant publikaciją (nepasirašytas tekstas turbūt ją parengusios Nijolės Laurinkienės).10 Viskas čia iškalbinga, kaip ir gramatikos smulkmena pacituotuose žodžiuose, už kurios slypi… na, kelių tūkstančių metų istorija (his-story prasme).
Raudas, kaip ir sutartines, išlaikė tik moterys, iš moterų lūpų užrašytos ir publikuojamos, jos iš tiesų liudija ne kūrėjo, o kūrėjos poetinį polėkį… Tai smulkmena, o problema ta, kad lietuvių folkloristika, kaip mokslas, ligi šiol iš esmės sugebėjo nepastebėti giminės (gender prasme) problematikos. Naujausioje knygoje apie šeimos papročius gimdyvė tebevadinama „ligone“ – pagal geriausias modernistinio androcentrizmo tradicijas. Spėjama, kad sutartinės buvo „elitinio“ moterų sluoksnio menas. Žinančiųjų, žynių, pribuvėjų ir žolininkių, vėliau medžiotų kaip raganos. Net jei sutartines ir giedojo platesnis moterų ratas, jų tikrąją „prasmę žinojo tik tam tikras moterų (žynių) sluoksnis“, ką rodo ir gausūs garsažodžiai, kurių prasmė nebežinoma paskutiniųjų kartų giedotojoms“. Arba kita „daug mums bylojanti“ detalė: „Jeigu kurios mergaitės mėgdavo jas dainuoti, tokios gaudavo ilgus metus neištekėti, nes bijodavo jaunikaičiai, idant jų pačios nebūtų raganos“12. Na o kaip su raudų, ypač šermenų, „poetiniu polėkiu“? Mirtis ateina (mirtis neateina, ji čia, – patikslina mane Liūne Sutema) ir pas „ne elitą“. Pagaliau šiuosyk nė nesvarbu: jei raudos – ir ne „elitinio“ sluoksnio, akivaizdu, kad jos „šaknijasi senojoje matricentristinėje kultūroje“13. Šermenys ir „Šermenys“ yra moterų: „Keičiasi laikai ir santvarkos, o moterys susitinka viena su kita tose pačiose kryžkelėse: gimdydamos, globodamos, laidodamos“14. Šiandien Jurga Švedienė, pribuvėja, save vadina keltininke, atplukdančia kūdikį: visų pirma ji išmano perėjimo iš kito pasaulio į žmonių pasaulį taisykles15. „Tik priimu gyveniman ateinantį, prie mirštančio budžiu“, – galėtume apibrėžti moters veiklos sferą, nors iš tikrųjų tai – sąlytis su esminėmis paslaptimis16. Fizinis sugebėjimas gimdyti ir metafizinė gimdymo patirtis, gyvybės ir mirties ryšys, ciklinis atsinaujinimas yra mūsų kasdienybės dalis. Todėl prireikė padalyti pavojingą moters vienybę į dichotomijas: kūno/sielos, kultūros/gamtos, proto/ jausmo. Todėl prireikė logocentrizmo, visada gėdingai troškusio pagrįsti falocentrizmą17. Rezultatas atsispindi mokslo prioritetuose: apie žmogaus gyvenimą beveik nieko nežinome – politikams ir mokslininkams vaisiaus (žmogaus!) vystymasis –„ezoterinė“ ir nesvarbi sritis; kai Visatos kilmei tyrinėti išleidžiami milijardai, beveik neįmanoma gauti lėšų panašiems tyrimams18.
Lietuvių kalba nėra išimtis: jei pasitaiko bent vienas vyras, lietuviškai jau dera vartoti vyriškosios giminės formas. Tačiau jos ypač krenta į akis, regint Marijos Alseikaitės, tautosakos rinkėjos, pavardę. Tai ji, svetimšalė, vėliau privers garbią leidyklą permąstyt, ką leidžia anglų kalbos etiketas: 1974 metais Marijai Gimbutienei „Thames and Hudson“ tvirtins, kad netinka deives minėti pirmiau nei dievus ir pavadins knygą „Senosios Europos dievai ir deivės, 7000–3500 m. pr. Kr.“, nors knygos turinys kalba priešingai. 1982-ųjų leidimas bus pakartotas jau tikruoju pavadinimu: „Senosios Europos deivės ir dievai“…19 1993-aisiais, per paskutinę savo kelionę į Lietuvą, Marija Gimbutienė paaiškins: „Kai nuolat esu klausiama, kodėl būtent aš rašiau apie gynocentrinę Europą (gynė – moteris) prieš indoeuropiečių įsiveržimą, kodėl aš, o ne kas kitas ėmėsi šifruoti tos kultūros simbolinę sistemą, kodėl pasitelkiau mitologiją ir tautosaką priešistoriniams įvaizdžiams suprasti, mano atsakymas dažnai yra trumpas: visų pirma dėl to, kad užaugau Lietuvoje“. Ir pridūrė: „Atsimenu, kai prieš 55 metus išėjau ankstų rytą į Dzūkijos kalnelius, senutė pjovė pjautuvu avižas ir dainavo taip, kaip kvėpavo. Pajutau tokį susivienijimą su žeme, darbo ritmu ir daina. Man užteko tos vienos akimirkos, kad įstrigtų visam gyvenimui ir nulemtų pažiūras į gyvenimo ir darbo prasmę“20. Ta pati mintis, pacituota jos biografės, angliškai skamba nepalyginti santūriau: The old women used sickles and sang while they worked. The songs were very authentic, very ancient. At that moment I fell in love with what is ancient because it was a deep communication and oneness with Earth. I was completely captivated. This was the beginning of my interest in folklore21. Iš šių dviejų citatų matyti, kaip skiriasi ir pačios kalbos, ir jų vartosena. „Senos moterys“ jau nebeturi maloninio „senutės“ atspalvio, poetiškasis „dainavo taip, kaip kvėpavo“ dingęs ar pavirtęs „labai autentiškom, labai senom“ dainom, ir visai skirtinga pabaiga: tai, kas angliškai paskatina racionalų „domėjimąsi folkloru“, lietuviškai „nulemia pažiūras į gyvenimo ir darbo prasmę“…
Marija Gimbutienė primygtinai kratėsi feministės vardo ir teigė esanti tik mokslininkė. Rašytoja Charlotte Perkins Gilman teigė panašiai: „Aš nesu feministė; pasaulis yra maskulinistinis“22. Atvirukuose tiražuojama kitos rašytojos – Rebeccos West – frazė: „Niekad nesugebėjau suprasti, kas yra feminizmas: žinau tik, kad žmonės mane vadina feministe kaskart, kai pasakau nuomonę, skiriančią mane nuo kilimėlio prie durų“.
Marijos Gimbutienės nuopelnas ne tas, kad ji savo rankom atkasė daugybę deivių statulėlių: Knoso rūmai, pribloškę archeologus akivaizdžiu civilizacijos kitokumu, buvo atkasti dar amžiaus pradžioje. los nuopelnas buvo: duoti vardą tam pasauliui. Kretos muziejų lentynose tylėjusios bebalsės skulptūrėlės prakalbo Deivės kalba. (Kai Jonas Balys 1942 metais neįsileido Marijos Gimbutienės, studentės, tyrinėjančios laidotuvių papročius, į tautosakos archyvą, elgėsi ne tik autokratiškai, kaip vėliau ji pati apibūdino;23 jis turėjo ir gerą nuojautą: iš tos studentės sklido pavojus kelių tūkstantmečių struktūrai.) Jos teorija – iš tiesų beveik poetinė vizija, kurios užmojis akivaizdžiai atsiskleidžia, kai Gimbutienė užginčija Simone de Beauvoir teiginį, kad „vyrai visada buvo reikšmingi, o moterys –nereikšmingos“: „Jos teiginys pagrįstas paskutinių 5000 metų istorija, kai dominavo vyrai, ir neatsižvelgiama į ankstesnius tūkstantmečius. Iki patriarchato įsigalėjimo priešistorinės visuomenės buvo subalansuotos, sveikos ir tvirtos“24. Paskutiniai penki tūkstančiai metų – kas jie prieš amžinybę! Tas pats laiko suvokimas ir Vytauto Kavolio, nebeperskaičiusio paskutinės savo knygos korektūros, užuominoj: „Per ilgą laiką kultūra subalansuoja save, atstatydama tai, kas užmiršta, represuota, ko pasigendama, ko trūksta, kad galėtų normaliai veikti. Žinoma, kultūros, ypač civilizacijos, tuos balansus pasiekia per šimtmečius, mes visi jau galime būti mirę, kol kultūra pati save subalansuos“25.
Poetams visko reikia čia ir dabar; mokslininkai gali laukti – jiems svarbu žinoti, kad procesai, apie kuriuos jie mąstė, vyks ir po tūkstantmečių. Ar poezija šiandien beturi amžinybės – ar nors laiko – pojūtį, ar jis jau atiduotas mokslininkams, kurie pagal apibrėžimą turėtų tupėt ant sausos šakos? Žydinti teorija, bedžiūstanti poezijos šaka: postmoderno džiaugsmui?

[/expand]

 

Marytė Kontrimaitė. Patyręs didžiulę tylą

[expand title=”Skaityti”]

„Tai va, Antanai, perrašinėju Tavo eilėraščius Los Andželo priemiestyje, už praviro lango siūbuoja ir šiurena didžiulė žalia palmės letena, o aš kankinuosi, stuksendama amerikoniška mašinėle, kuri neturi, žinoma, nei nosinių raidžių, nei ilgųjų, nei kitų lietuviui rašeivai būtinų dalykų, bet nieko – sužymėsiu vėliau. Svarbu, kad Tavo eilėraščiai pasirodytų čionykštėj spaudoj, nes mūsų ponai snobai labai linkę žavėtis viskuo, kas pažymėta importo ženklu. Nuo to, aišku, nepasikeis nė viena šių stipriai sukaltų eilėraščių eilutė, to ir nereikia, bet, viena, ir išeivijai verta susipažinti su jais – turtingos, gyvos, labai autentiškos kalbos juvelyriškai nušlifuotais poetiniais grynuoliais, o antra, – žinau, kad ir Tau nesvetima šiokia tokia tuštybė – malonu bus pamatyti savo kūrybą, išspausdintą užjūriuose…“
Tai rašiau pirmą kartą gyvenime atsidūrusi tikrame užsienyje (iki tol net Lenkijoje neteko pabuvoti, tik po „plačiąją Tėvynę“ buvau nemažai pasivažinėjusi; pirmą kartą – ne savo ir ne tėvų valia – sibiruose…), 1990 metais pusbrolio Ričardo Kontrimo pakviesta pasisvečiuoti jo namuose Kalifornijoje.
„Ne taip lengva paaiškinti, kodėl šios pirmos ir galbūt vienintelės savo viešnagės Valstijose metu jaučiuosi būtinai privalanti čia „įtaisyti“ Tavo eilėraščius. Greičiausiai todėl, kad laikau Tave tokiu stipriu ir savitu poetu, kokiu gali didžiuotis mūsų apkvailinta ir suluošinta karta. Nors Tavo kūryba nepririšta prie laiko jokiais išoriniais atributais, tačiau joje tvyro, gal iš pirmo karto nepastebimas, mūsų minčių ir jausmų magnetinis laukas, mūsų kartos nerimas, skausmas, pasimetimas ir viską pakelianti viltis. Žiūriu į Tavo eilėraščius ir visos mūsų tautos likimo fone –jie gyvi ir tvirti, išliekantys ir labai reikalingi.
Todėl manau, kad svarbu papasakoti apie Tave tokį, kokį pažįstu ir atmenu nuo 1965 metų, kai kažkuri iš mano naujųjų draugių, pirmakursių lituanisčių kumštelėjo ir parodė: „Žiūrėk, antai tas poetas, kuris stojamųjų egzaminų rašinį parašė eilėmis, na tas, raudonom kojinėm“. Ne tik tos iš po trumpokų kelnių šmėsčiojančios raudonos arba pakaitom avėtos motinos
numegztos baltos vilnonės kojinės išskyrė Tave iš viso mūsų būrio. Dar buvo veido išraiška – lyg arogantiška, lyg šalta ir ironiška, o atidžiau įsižiūrėjus galėjai suprasti, kad tai – kaukė, slepianti ypač didelį jautrumą.
Tu buvai vyrėlesnis už daugelį mūsų – dvidešimtmetis tarp aštuoniolikmečių (berods, sunkiai sirgai ir kažkuriuos mokslo metus mokykloje gavai pakartoti). Gal dar kokia priežastis buvo, tik ne dėl kariuomenės, – tarnavęs nebuvai. Į mūsų kursą su lengvata įstojo keletas atitarnavusių kariuomenėje, – turiu ir nuotrauką, išspausdintą Tarybiniame studente: du uniformuoti vyrukai ir dvi merginos, geriausiai išlaikiusios stojamuosius egzaminus, beje, visi su komjaunimo ženkleliais (fotografuojant priminė, kad įsisegtume). Iš tų merginų viena –Violeta Sagaitytė (po pirmo kurso ji įstojo į konservatoriją, dabar – Kauno muzikinio teatro solistė), kita – aš, iš tų uniformuotųjų vienas – rašytojas Viktoras Brazauskas, o kitas, nesvarbu kuo vardu, buvo komjaunimo, vėliau kompartijos funkcionierius, gatvėj sutiktas sveikindavosi taip didingai, kad nesyk apsimesdavau susimąsčiusi ar susikaupusi žiūrinti kažkur kitur…
Tu nebuvai pirmas moksle, stojamųjų egzaminų pažymiai – tik vidutiniai, nesipuikavai nė pirmojo Respublikinio moksleivių kūrybos konkurso laureato vardu, kaip kai kurie iš mūsų. Tu buvai visai kitoks – keistuolis iš Dzūkijos, Sapiegiškių kaimo netoli Nedzingės. Tačiau kone visi jautėm tą Tavo keistumą esant gerbtiną, – tiek jau buvom praprusę, kad numanytume originalumo vertę. Netrukom susigaudyti, kad turi ir talento, – Tu noriai skaitydavai savo eilėraščius, deklamuodavai gūdžiu balsu monotoniškai, iškilmingai, duodavai ir patiems pasiskaityti, jei kas paprašydavo.
Žvelgėm į Tave susidomėję, lyg su atlaidžia pašaipėle, lyg ir su pagarba – buvai įdomus keistuolis. Ir Tavo eilėraščiai buvo keistoki – daug lyg iš akmens ar iš metalo iškaltų puošmenų, neįprastų, iš pirmo žvilgsnio – alogiškų metaforų, kurios „iš antro žvilgsnio“ nustebindavo savo taiklumu. Prie panašių keistenybių mus jau buvo pradėjęs pratinti Sigitas Geda, visą skaitančią, o ypač kritikuojančią visuomenę apstulbinęs, vienus sužavėjęs, o kitus papiktinęs savo novatoriškom ,,Pėdom“. Tavo eilėraščiai buvo tikrai įdomūs, tik dar nelygūs, juose matėsi daug „darymo“, efekto dėl efekto, tarp puikių eilučių pasitaikydavo prastokų, arba ryškių, bet nerišlių… O gal tada man tik taip atrodė? Juk aš, kaip ir daugelis net gerokai vyresnių ir išsilavinusių, dar nelabai mokėjau skaityti moderniąją poeziją. Langelis į laisvąjį, modernųjį meną anuomet, chruščioviškojo „atlydžio“ laiku, buvo tik pravertas, godžiai gaudėm kiekvieną to šviežio oro dvelktelėjimą, stverdami jau leidžiamus XIX a. pabaigos – XX a. pradžios Vakarų Europos ir rusų poetus: Bodlerą, Verleną, Rembo, Apolinerą ir Bloką, Achmatovą, Cvetajevą, Pasternaką, Chlebnikovą. Visa tai – daugiausia rusų kalba, man, Sibiro vaikui, lengviau prieinama, negu daugeliui mano draugų, ir aš tuo šiek tiek puikavausi, taip pat ir prieš Tave, viso to beveik neskaičiusį. Užtat turėjai kiek supratimo apie lietuvių prieškario ir išeivijos poeziją, apie kurią aš nieko nežinojau, išskyrus tuos trupinius, randamus viešai Lietuvos bibliotekose (apie specfondus net nebuvau girdėjusi).
Šiaip jau iš pradžių atrodei neapsiskaitęs, tikras netašytas kaimietis, tik tos manieros – ori veido išraiška, beveik didinga laikysena ir – iš po striukų kelnių naminės vilnonės kojinės – gana komiškas derinys… Traukėm Tave „per dantį“ visos aštrialiežuvės kurso mergiščios, bet lyg nesuvokdavai to – atsakydavai rimtai, beveik iš aukšto, ir nebelikdavo ūpo šaipytis.
Išvežė mus į kolūkį kasti bulvių – anuomet įprastinė studentiškų mokslo metų pradžia. Pakliuvome į vieną brigadą Vilkaviškio rajono pakraštyje. Susidraugavau su mergaite, kuri Tau patiko. Abi šaipėmės iš Tavęs, bet netrukus pastebėjau, kad jos pašaipa slepia kitokias mintis ar net jausmus. Kas judu traukė vieną prie kito, tokius fatališkai nepanašius? Ji – pasiturinčių miestiečių duktė, praktiška suvalkietė, tiesa, su kūrybos gyslele, neabejinga menui. Tu – labai nepraktiškas dzūkas iš skurdžios šeimos, kaimietis iš nuošalaus užkampio, o ir vidumi abu be galo skirtingi. Bandžiau „apginti“ nuo Tavęs savo draugę, bet – lemties būta. Tačiau teisi pasirodė mano nuojauta, ne pora jūs buvote (kažin ar kuri mergaitė galėjo Tau būti pora, o jau Tu tikrai – niekieno, tik pats sau draugas visame savotiškame Tavo pasaulyje). Judu tapote kurį laiką dideliu džiaugsmu, o paskui kančia vienas kitam.
Mudvi nuomavomės vieną kambarėlį, ir dažnokai pykteldavau, kad ateini ir sėdi iki pusės nakties. Tu nelabai pastebėdavai kitų jausmus ar nuotaikas, gyvenai savo mintimis ir interesais, iš kurių svarbiausi buvo Tavo eilėraščiai. Nesižavėjau jais, bet pripažinau, kad įdomūs, supratau, kodėl daug kas juos vertina, vis dažniau publikuoja. Suvokiau, kad Tu – viena ryškiausių asmenybių tarp mūsų kartos literatų.
Mūsų kurse rašančių buvo ir daugiau: Onė Baliukonytė, Petras Dirgėla, Gediminas Griškevičius, minėtasis Viktoras Brazauskas, Bronius Kašelionis, Aloyzas Tandzegolskis ir dar keletas. Netoliese buvo ir kiti lituanistai: Bronius Radzevičius, Vidas Marcinkevičius, Vladas Vaitkevičius, Alma Karosaitė, Jonas Kalinauskas… Buvo literatų konkursai, vakarai ir susitikimai – oficialūs ir šiaip pasisėdėjimai. Universiteto literatų konkurse Tu nedalyvavai, nes „iškritai“ po pirmo kurso. Nesisekė Tau laikyti egzaminus, ypač iš kompartijos istorijos ir marksistinės filosofijos – nemokėjai šnekėti apie tai, kuo netikėjai (mes jau buvome išmokę rimtais veidais dėstyti privalomas nesąmones, o kai kuo mes tikėjom – anuomet ne visos rausvos „šviesaus komunistinio rytojaus“ iliuzijos buvo dingusios ir vyresniems, gudresniems už mus, „pokarinukus“). Tu nepasižymėjai stropumu nė tose paskaitose, kurios nebuvo konjunktūros primestos – ilgokai neišlaikei senosios lietuvių literatūros įskaitos ir kitų, ypač kalbos dalykų, nelabai mėgai lindėti skaitykloje, daug laiko leisdavai su kitais „jaunaisiais genijais“ begalinėms kalboms, pašlakstomoms ne tik kava… Išėjęs iš mūsų kurso Tu nedingai iš mano akiračio, nes šalia buvo galingas „magnetas“ – mano bičiulė. Judviejų draugystė vis gilėjo, apsipykdami ir vėl susitaikydami, atrodo, jau nebemokėjote gyventi vienas be kito.
Tu įstojai į Pedagoginį institutą, kur išgarsėjai savo eilėraščiais ir originalumu. Ten, matyt, Tave labiau vertino ir gerbė, išsilaikei iki trečio kurso, tačiau užbaigti studijų nepavyko, Užtat rašei daug ir vis brandžiau. Ypač gražūs buvo Tavo eilėraščiai vaikams. Juose – tas pats Tau būdingas metaforų švytėjimas, tik viskas išgryninta, persunkta natūraliu vaiko tikėjimu pasakomis ir stebuklais, slypinčiais visame kame, kas jį supa. Tada tokių, iš pažiūros alogiškų, bet be galo tikrų eilėraščių vaikams dar nerašė nei S. Geda, nei L. Gutauskas.
Anuometinis Lietuvos pionieriaus laikraščio redaktorius poetas J. Siožinys noriai spausdino Tavo eilėraščius vaikams. Knygelė vaikams turėjo pasirodyti, berods, 1969 ar 1970 metais, kartu su Tavo „suaugusios“ poezijos rinkiniu „Dulkėti erškėčiai“. Tu taip džiaugeisi, pasirašęs sutartį su „Vagos“ leidykla, gyreisi gavęs avansą, kurį labai greitai išleidai.
Bet nė viena tų knygelių neišėjo. Kodėl – liko mįslė. Šnekėta įvairiai: Tu atsisakęs bendradarbiauti su KGB, įžeidęs kažkurį sovietinį „gyvąjį klasiką“, dalyvavęs pogrindinėje spaudoje. Kas tiesa, nežinau. Tik iš savo draugės, o Tavo žmonos girdėjau, kad Tave kvietę į tas grėsmingas instancijas, gąsdinę, o anuometinis Rašytojų sąjungos literatūros konsultantas pareiškęs, kad Tavo kūryba niekada nebebūsianti spausdinama. Nepadėjo kreipimasis pagalbos į jau garsius vyresniuosius draugus – M. Martinaitį, S. Gedą. Jie tuometinei valdžiai ir patys atrodė gana „įtartini“, vargu, ar jų užtarimas galėjo ką pakeisti. Tavo poezija – ką tik girta, vertinta – buvo pasmerkta tylai. Tai Tave palaužė, – neatlaikė nervai, patekai į ligoninę. Vėliau Tau vis rodydavosi (tada gal ir tiesos kiek būta), kad kažkas seka, nori pagrobti eilėraščius, patį suimti ar net užmušti.
Ir santuoka neatnešė ramybės nei pusiausvyros. Išsiskyrėte, – manau, kad nė vienas nesate dėl to kaltas. Tu nebuvai šeimos žmogus, nesugebėjai (ir nesistengei) rūpintis žmona ir kūdikiu, ji viena turėjo išlaikyti visus tris. Neišsilaikei jokioje tarnyboje, nes rūpėjo tik kūryba – eilėraščiai ir dar dirbiniai iš metalo, įsijautęs meistravai peilius, durklus, tikrai įdomius, meniškus, kuriuos dovanodavai savo draugams ir šiaip pažįstamiems. (Man žadėtojo stileto taip ir nesulaukiau…). Kaune, kur įsikūrėte, žmonai baigus studijas, irgi nepritapai.
Išvažiavai į savo tėviškę. Girdėjau, kad dirbai melioracijoje. Kelis kartus aptikau Tavo eilėraščių Nemuno žurnale. Paskutinį kartą – 1987 metais. Jau kilo Atgimimo banga, aš, kaip ir daugelis, įsijaučiau, laksčiau į mitingus, važinėjau į Armėniją, kuriai, per „perestroiką“ ypač žiauriai nukentėjusiai, padėti man, armėnų literatūros vertėjai, atrodė būtina pareiga. Rūpinausi pagalba nukentėjusiems nuo žemės drebėjimo, stengiausi perteikti Lietuvos žmonėms teisingą informaciją apie tą didelės kultūros ir skaudžios istorijos šalį. Domino politika, publicistika, istorija, iš literatūros – anksčiau draustoji užsienio, išeivijos.
Tačiau šią, 1990 metų vasarą, kai visi šiek tiek pavargom nuo politikos, buvusi mudviejų bendrakursė, o dabar jau žinoma žurnalistė Aldona Žemaitytė pakvietė mane bendradarbiauti jos kuriamame naujame savaitraštyje Dienovidis. Išsyk pagalvojau apie Tave – seniai laikas pristatyti skaitytojams, tiksliau – priminti jau pamirštą Tavo vardą, pareklamuoti kūrybą, išleisti abi „nuskandintąsias“ knygas ir naują, įdomią ir brandžią (tai rodė tos kelios negausios publikacijos Nemune) poeziją.
Paprašiau buvusios Tavo žmonos (mano draugės) padėti nusigauti į Sapiegiškes, nes aš niekada ten nebuvau (judu retkarčiais parašydavot vienas kitam). Su dar vieno bendrakursio, A. Tendzegolskio pagalba (jis dirba Varėnos rajono laikraštyje ir kiek galėjo, tiek spausdino ten Tavo kūrybą) atkeliavome iki Tavęs.
Sapiegiškes – miškai, laukai, nedidukas namelis, šalia – net dvi šunų būdos (o jų vardai kokie – Žėrutis ir Slenkstenis!), tvartas, daržas, keli vaismedžiai… Čia Tu dabar ir gyveni su sena, beveik kurčia motina, dar gana mikliai bėginėjančia šen ir ten.
Pamatęs mudvi, sutrikai. Pasisveikinęs kieme, atsiprašei, skubom įėjai į trobą, netrukus grįžai persirengęs, pasipuošęs, iš kaimiečio pavirtai beveik į „frantą“. Atpažinau tą patį Antaną – visada stengeisi kiek įmanoma geriau atrodyti viešumoje. Priėjai įsitempęs, pražilęs, bet visiškai dar toks pat kaip kadaise…
Neužmiršiu tos dienos po labai mėlynu dangumi, skaisčia vasaros saule. Padėjome Tau grėbti šieną, paskui ėjome pasivaikščioti, prie ežero rankiojom kvapnias ir saldžias žemuoges. Kalbėjom apie literatūrą, politiką, bendrus pažįstamus, truputį – apie tavo sūnų, kurio nematei šešiolika metų (jau studentas). Pasirodei gana daug žinąs apie viską, kas vyksiu pasaulyje, – skaitai laikraščius, yra gi radijas ir televizorius. Bet retsykiais Tau prasprūsdavo kalbos, kad ir dabar čia, Sapiegiškėse (?!) kažkas seka, tyko, gresia… Manau, kad nieko daugiau nėra, nebent aplinkinių smalsumas. Kur ne – gyvena
nuošaliai, tik su motina, nė jokios širdies išrinktosios, nė ko, niekur nedirba, tik po savo daržą, kelis gyvulėlius augina, dar kartais laikraštyje kažkokių nesuprantamų eilėraščių išspausdina.
Tavo eilėraščiai labai išaugę. Juose Tu visas su savo skausmu, slopinamomis viltimis, didžiule vienatve, bet ir vienovėje su žeme, akmenimis, medžiais, paukščiais ir visokiais kitokiais gyviais, mažiausiai – su žmonėm. Eilėraščiai tiek turtingi puikiomis metaforomis, kiek neturtinga daiktais ir civilizacijos išgalvotais patogumais Tavo buitis. Tos eilėraščių puošmenos daugiausia tikros, gyvos, nors priekabi akis ir gali kai kur užtikti truputį perdėtos ornamentikos. Tačiau nemaža atgaiva skaityti Tavo eilėraščius, kuriuose – artimumas gimtajai žemei, skaudi ištikimybė gyvenimą ir grožį teigiančiai tiesai, kai aplink tiek daug negatyvizmo ir bjaurasties estetizavimo. Tau, dvasios aristokratui, tai giliai svetima, Tavo estetika tauri, bet ne sterili, – labai tautiška, natūrali, bet ir aukščiausios „literatūrinės prabos“. O Tavo kalba! Tie nuostabūs dzūkizmai, ne dekoratyvūs, o tiesiog organiškai įaugę į pačią eilėraščių šerdį…
Ir labai džiaugiuosi, Antanai, kad pakėlęs tiek smūgių, net širdies smūgį tiesiogine, fizine prasme, sulaukęs šią vasarą keturiasdešimtpenkmečio, tebeesi tame nuošaliame savo Dzūkijos kaimelyje, tvirtai tebesilaikai savo kūrybos, nors aplaužytas, bet neišraunamas, kad išsakai skaudžią tiesą ir viltį už visą mūsų kartą:

Galgi ryto, žmogau, nesulauksi,
O sulauksiančiais ryto
Remiuos.

Tai, ką tada rašiau, liko neišspausdinta, – nepavyko man „įtaisyti“ Antano Kalanavičiaus eilėraščių išeivijoje. Grįžusi Lietuvon pataikiau tiesiai j 1991 sausį, stovėjimą ir giedojimą, didžiulę įtampą. Bet jau buvau atidavusi Antano eilėraščių į visokią spaudą, netrukus pasirodė nemaža publikacija Proskynoje, vėliau – Dienovidyje, Poezijos pavasaryje ir kitur. Nunešiau jo visiškai paruoštą spaudai eilėraščių vaikams rinkinį į „Vyturį“, deja, įstrigo. Aiškinausi galimybes išleisti jo knygą „Vagoje“, girdėjau tik dūsavimus, kad poezija labai nuostolinga…
Bet džiaugiausi, kad atsinaujino – tik draugiškas –jo bendravimas su buvusia žmona ir sūnumi, kad jis nebe toks vienišas, kad juo susirūpino ir kiti mūsų literatai: J. Vaičiūnaitė, A. Gailius, V. Sventickas. Bandyta išrūpinti jam stipendiją. Tai pavyko tik 1992 metais, kai jis mirus motinai jau buvo likęs visai vienas savo „vienkiemio gyly“. Aš daugiau jo nebesutikau. Tais metais organizavau humanitarinę pagalbą Kalnų Karabachui, tam paaukojau beveik pusmetį. Rugsėjo mėnesi, iš toliašaudėm patrankom daužomo, kasdien bombarduojamo Karabacho man pasisekė prisiskambinti namo. Dukra pasakė, kad skambino iš Rašytojų sąjungos ir pranešė – mirė mano buvęs kurso draugas poetas Antanas, kvietė važiuoti į laidotuves Dzūkijon…
O parvažiavusi radau iš „Vyturio“ leidyklos man sugrąžintą Antano eilėraščių rinkinį su prierašu, kad išspausdinti nesą galimybės.
Didžiulę Antaną gaubusią tylą galutinai pramušti pavyko, deja, tik po jo fizinės mirties, – trečias infarktas ištiko jį ką tik gavusį pirmą rimtesnę piniginę pagalbą, atidavusį visiems skolas, visiškai vieną. Jo poezija prasiveržė įsikūnijusi stora knyga, apie jo kūrybą išspausdinta nemaža straipsnių, studentai rašo kursinius ir diplominius darbus, o gal jau esama ir disertacijų; jo gimtinėje mokinukai deklamuoja Antano eilėraščius, rengiami skaitymai jo garbei, atsiranda net visokių pasekėjų… Įprasta didelio talento (Nedzingėje nugirdau net įvardijant – genijus) pomirtinė dalia.

[/expand]

 

Rima Pociūtė. Marginalijų poezija

[expand title=”Skaityti”]

Kuri poezija yra graži? – kiek keistai skambėtų toks klausimas. Priimtiniau atrodytų klausti, kokia poezija yra graži. Bet moderniosios poezijos rūmas buvo tokia keliaaukštė institucija, kur turėjo būti aišku, kuris poetas yra klasikas, laureatas, kuris jo eilėraštis neprilygstamas ir kuri eilutė tinka būti iškalta antkapio akmenyje. „Ir spindėjimą žalio lapo / Tu pasiėmei su savim.“
Amžių pabaigos sustiprina iliuziją, kad daug kas baigiasi ir bent kažkas turės būti visiškai kitaip. Provincialios kultūros (Baltijos šalys yra toliau nuo Paryžiaus nei atokiausias Prancūzijos bažnytkaimis) amžių riboženklius paverčia ir kultūrinėmis padalomis. Spėtume, kad bent apie šio tūkstantmečio pabaigą bus paskelbta akademinė modernizmo pabaiga. Ar mums atrodys, kad tai blogai, ar ne, priklausys nuo pastangų apsiprasti su postmodernizmo kategorija ir tuo, kad išsikvėpė, tapo nebepatikimi „aukštojo“ modernizmo idealai ir normatyvai.
Nebežinia, kas „išliks“ iš visą XX amžių Lietuvoje įkvėptai teberašytos poezijos. (Dienoraštyje Vincas Mykolaitis-Putinas taip racionaliai atsisveikino su besibaigiančiais 1962-aisiais: „Nepergeriausi man buvo šie metai, tačiau kaip pagalvojau, kad ateinantieji gali būti blogesni, šiuos palydžiu be piktų jausmų“1.)
Pradėti „marginalinės“ poezijos (neatnešusios autoriui pripažinimo „pelno“ poetinėje apyvartoje) skaitymus galima ir nuo vienos autorės vienintelio chrestomatijon priimto eilėraščio eilutės: „Medus ir meilė lapais varva – / Medus ir meilė – viskas“2. Jei pavyktų įrodyti, kad ji graži, būtų pakartota išvada, kurią paskelbė Henrikas Radauskas apie išeivijos poeziją: „Padėtis nėra beviltiška – kartais joje galima užtikti eilėraščių, kurie liudija apie neabejotiną jų autorių talentą“. Bet liktų klausimas, kas lemia eilėraščių chrestomatinio paplitimo – išlikimo sėkmę. Moderniosios poezijos kūrėjai ir kritikai su naiviu egocentrizmu „išstumdė“ į visiškus pakraščius, į bibliografinę ir akademinę izoliaciją visus ir – labiausiai – visas, kas negalėjo tilpti pačioje hierarchijos viršūnėje. („Nors ir pažįstu „gyvenimą, gilesnį už bedugnę, skaudesnį kaip pati liūdniausioji daina, karštesnį už pragaro ugnį, – nuperkamu tik paties gyvenimo kaina“, tačiau nesijaučiu esanti pakankamais gabumais apdovanota, kad toliau tęsčiau literatūrinę kūrybą…“3 – albuminio aforizmo žodžiais kritikų-estetų skrupulingumui iššūkį metė viena išeivijos rašytoja. Ji net nebemato prasmės išnaudoti progą, kurią suteikia autobiografijos parašymas.) Menkai publikuoti rašytojai yra patys įdomiausi (ar bent nuoširdžiausi) autobiografijų autoriai. Jie daug ir patraukliai rašo apie savo vaikystę, tėvų namus ir sodus, pirmuosius mokytojus, dėkodami šiems už paskatinimą. Moterys išsipasakoja, kaip augant vaikams emigracijoje darėsi vis aiškiau, kad būtiniausia lektūra yra vaikiškos knygelės, padėsiančios išlaikyti tėvų kalbą. Jos ėmėsi rašyti tokias knygeles ir… tiek ir beparašė.
Iškeldamas aukščiausius standartus išeivijos kultūrai, H. Radauskas šaržuojančio įtikinėjimo efektui sukurti pasirinko kaip tik „nepriklausomo kultūros žurnalo“ ir „abėcėlės“ paralelę „Neturime su jokia srove nesurišto, nepriklausomo kultūros žurnalo, ir jokių perspektyvų tokiam žurnalui atsirasti nėra. Joks fondas tokiam reikalui pinigų neduos, o abėcėlei išleisti duos. Vienas iš argumentų, remiančių elementorių, būtų: pirma reikia išmokti abėcėlę, kad galėtum tokį žurnalą paskaityti Naivesnis „geros valios žmogus“ tokiai argumentacijai atsispirti negalės“4.
Modernistai įsitvirtino elite (patys sukūrę elitiškumo standartus), įsitvirtino pranašų asketizmo suluošintų gyvenimų kaina. O dabar? – visų kitų ir „kitoniškumo“ reabilitacija, ateinant laikams „po modernizmo“. Violetai Kelertienei pasisakius apie šiandieninę literatūros kritiką5 kaip apie agresyvius literatūrinių grupių ir grupuočių „puolėjus“, marginalizavimo – svarbos sumenkinimo – problema yra pagarbiai diskutuojama, ieškant „tikrai“ marginalinių asmenybių. Ieškoti ko nors ypatingo netektų, suvokiant, kad hierarchinės modernizmo struktūros vertė – ne tik atrinkti hermetiškiausius (estetinio „apsisprendimo“ prasme) rašytojus, bet ir „perrinkinėti“ jų kūrybinį derlių. Iš paties rašančiojo vis reikalaujant atsinaujinimo, net pripažinčiausio rašytojo savimonę persmelkia kūrybiškumą represuojanti vertybinė savianalizė. Septintąjį dešimtmetį Putiną alino kintančio modernizmo kriterijų nebežinančiojo savigrauža nė kiek ne mažiau nei ideologinė savicenzūra („Pagaliau parašiau vieną eilėraštį „Neramu“. Eilėraštis išėjo su neryškia simboline potekste, tačiau ne aukščiausio lygio. […] Turiu dar prieš porą metų parašytą „Į šventąją žemę“. […] eilėraštis stiprokas ir man patinka“6.)
Pokariu išskirtieji vienaip ar kitaip dalyvauja negailestingoje poetinio modernizmo režimo savistaboje. Čia dėmesį sutelkiant į lietuvių „aukštojo“ modernizmo epicentrą, simptomiškas yra griežtas Radausko pasisakymas apie eilėraščius, parašytus socialistinio realizmo rašytojų vienutėse: „Trumpas „atodrėkio“ periodas, kai buvo paskelbta kiek eilėraščių nepolitinėm temom, teparodė naivų grįžimą į primityvumą ir sentimentalumą“7. Radauskas neįsiklausė nė į jo paties pavartotą oksimoroną „autoriteto skonis“: kai Andrė Gide’as neįtraukė į prancūzų poezijos antologiją Milašiaus todėl, kad jo nelaikė geru poetu, o Jean Cassou Milašių vadino didžiausiu tų laikų prancūzų poetu, Radauskas jų vertinimus perteikė kaip aiškinimųsi nereikalaujantį dalyką.8 Autoriteto (kritiko-eksperto) vaidmuo atrodė lemtingas ir Putinui. Paskaitęs Antano Maceinos studiją, skirtą „Nuvainikuotaiai vaidilutei“, Putinas stebėjosi: „Kaip kartais aukštos kultūros kritikas sugeba pagilinti kūrinio turinį ir daug ką savo įdėti į nagrinėjamą kūrinį“9.
Atsiribojantis ir nuvertinantis požiūris sunaikina galimybę pažinti nepatekusius į tą pačią hierarchinės segmentacijos zoną. Tik „keistas“ yra šalia įsikūręs kitoks. Putinas – toks pat narciziškas kaip jo paties – sovietinio eiliuotojo – nepajėgiamomis atverti dramomis besibodįs Radauskas, kai dienoraštyje aprašinėja buvusią artistę. Ji tik keistuolė „vasarų kaimynė“, greta Kačerginėje įsigijusi sklypą ir besistatanti namelį: „štai jau visa vasara gyvena sandėliuke prie pradėto namelio. Gyvena su dviem šuniukais, kurie čia dažnai drumsčia ramybę. Ilgai nežinojau, kas tai per keistuolė. Pasirodo, kad ji kadaise buvusi Kauno operos artistė. Jos vyras, taip pat artistas, mirė seniai, prieš karą. Tada ir ji pasitraukusi iš teatro. […] Sakosi, kad po vyro mirties negalėjusi dainuoti dėl susijaudinimo, gailesio“10. Save „primetusi“ moteris (pagal Putino įrašą, pasiveja žingsniuojantį nusenusį triumviratą – Putiną, Stanulį ir Kubertavičių), jos sentimentų – meilės ir ištikimybės – žūtbūtinumas, pareikalaujantis laikysenos, kurios nuoširdumu gal net visai tikėti neįmanoma… Nebedainavusi iš gailesio?..
Moterys, atstumtas, šaržuotas moteriškumas, – štai lietuvių moderniosios kultūros ir literatūros marginalijų marginalija. Nei karas, nei badas, nei maras nepakeitė homosocialinių (palankių tik savajai socialinei grupei) moderniųjų lietuvių poetų nuostatų. („Būsimi žemininkai […] rinkdavosi pas Santvarą literatūrinėms valandėlėms. Jose neteko dalyvauti, tik per grindis atsklisdavo literatūros garsai. Kiek supratau – buvau nepageidaujama. Betgi ir pats Santvaras, išėjus knygai „Laivai palaužtom burėm“, L. Miškino (iš to paties būrelio) buvo į miltus sumaltas. Kartą, eilutėje laukdama maisto, girdėjau jų artimas mergaites svarstant, kaip visiškai „nusirašę“ visi patriotikai – ir Aistis, ir Brazdžionis, ir Santvaras“11.) Tai moterys prisikrovė stalčius nespausdintos poezijos (aplinkybė, padedanti atpažinti visą marginalinę grupę). Aušra Marija Sluckaitė-Jurašienė savo autobiografiniame esė „Neatsigręžk atgal, Euridike“ kaip giminės kūrybingiausiąją pamini savo tetą „vienuolę be vienuolyno“ Konstanciją, kuri su įkvėpimu rašė ir rašė poezijas, net nesvajodama jas po karo spausdinti. „Mokydama mane skambinti pianinu, ji išdidžiai rodydavo storus dailiai perrašytų eilėraščių sąsiuvinius. Jų buvo šeši ar septyni“12. Kiek galėjo būti tuose eilėraščių sąsiuviniuose bent pavienių „gražių“ eilučių? Ar išliko tie sąsiuviniai? Ar kas nors juos bent paskaitinėjo? (Ir ar tai buvo svarbiausia pačiai autorei?)
Lietuvių modernizmo hierarchijos aukštumose liko skrupulingiausiai save patį reflektuojantis individas. Ir– modernizmo ironija – Putinas net po brandžios senatvės jubiliejaus išlieka toks pat jokios rimties (įmanomos pažįstant bent save patį) neįgijęs, kaip ir seminaristas Liudas Vasaris: „Padarė iš manęs kažkokią iškamšą ir garbino. O kokia iš tiesų mano vertė? Mano nelaimė ta, kad aš pats savyje neturiu tvirto pagrindo, aiškios nuomonės apie save“13. Praeinant pokario depresijai, Vakaruose matoma tapo liberali, tolerantiška, įvairialype gyvenimo patirtimi savo kriticizmą grindžianti asmenybė.
„Po modernizmo“ reabilitavus poezijas ir kūrybines laikysenas, nepaklususias „aukštajai“ ideologijai, lietuvių literatūros istorijos rezginėlė sutankėtų. Atsirastų kitų vardų ir kūrybos, niekuo nepakeičiamų praėjusių gyvenimų literatūrinių interpretacijų ir, Algirdo Juliaus Greimo įžvelgtąja prasme, „daugiau gyvenimo“. Homosocialios kritikos (viduriniosios klasės daug kuo vidutiniški vyrai, idealistai neretai tik estetikoj), jų nusistovėjusių chrestomatinių statusų supriešinimas su memuarų interpretacijomis yra viena postmodernistų strategijų, naikinant rigidiškas hierarchijas. Vaizdumo dėlei buvo pradėta nuo auksaspalvių – pačių „svarbiausiųjų“ – vardų dildymo granito plokštėse. Lietuvių modernizmas nebuvo aršiai herojiškas, neturėjo ekstremistiškesnio avangardo – tad nereikės ir išsižadėti Radausko ar Putino ribotumų. Radauskas ilgainiui įgijo Europos literatūros modernėjimo linkmių prieštaringumo nuojautą, naująjį estetinį mikrokosmosą apibrėždamas kaip pastangas susimbolinti tai, kas susiję jau su iracionaliais pradais: „Vienas iš svarbiųjų naujosios poezijos požymių – tegu ir ne visiems jos atstovams privalomas – yra vis didesnis iracionalių, o taip pat fantastinių pradų veržimasis į poeziją. […] visai įmanomas toks poeto apibrėžimas: iracionalus savo dvasia, bet klasikinis savo stilium“14. Dėmesio Radauskui perteklius didina tikimybę, kad atsiras ir interpretacijų, leidžiančių priimti šį archetipinį lietuvių modernizmo veikėją postmodernizmo – irgi jau pradedančio normatyviškai sustingti – kontekste. Nors tai, kad lietuvių literatūra XX a. viduryje buvo itin inertiška15, susiję ne tik (o gal ir ne tiek) su globaliomis istorinėmis realijomis, kiek su asmenybėmis, išlikusiomis kultūrinėje reprezentacijoje po Antrojo pasaulinio karo, pokario naikinimų, emigracijos atšiaurumo. Gal provokuoti pokyčiams rigidiškąjį modernizmą pokariu būtų galėjęs Balys Sruoga, buvęs ne tik programiškas, bet ir nuolat turėjęs neįspėjamų poelgių, sprendimų, pasirinkimų potencijos. Putinas, gerai pažinojęs Sruogą, paliudijo šias lyg ir priešingas jo savybes: „rašė sąmoningai, programiškai, net ir per daug“16. O jau gulėdamas mirties patale Sruoga Putinui prišnekėjęs tokių intymių dalykų, kad, kaip šis rašė dienoraštyje, niekam neišdrįstųjų pakartoti ir su savimi nusinešiųs į kapą. Sruoga ir Putinas: galėjimas išsikalbėti ir baimė atsiverti, priimti, liudyti. Sruoga tarsi daugiau „dalyvavo gyvenime“ visomis formomis, prieinamomis individui – ir tomis, kurioms jį pasmerkė istorija. Sruoga išgyveno tai, kas jam buvo skirta, įžvelgdamas dar tik kultūros ateityje išnirsiančius paradoksus. Kaip visa pasaulyje kinta, kaip nieko neįmanoma užsitikrinti. Kaip reikia žmogui atleisti. 1940 metais Sruoga pradėjo Konstantino Balmonto literatūrinės veiklos sukakties kalbą kuo sentimentaliausiais pagraudenimais: „Daugelis dar turbūt atsimena, kai 1933 metais K.D. Balmontas viešėjo Lietuvoj. Suvargęs senelis […], emigracijos palaužtas, sunykęs, apiplyšęs. Dairėsi, kur pavalgyti būtų sočiau. Keptas viščiukas buvo gerbūvio idealas. Graudžiai melodingai skambėjo jo virpantis balsas, kai jis tardavo: mne cyplionočka – man viščiukėlį. Grįžo Prancūzijon – jo padėtis pasidarė dar liūdnesnė. Senatvė, jėgos menkėjo, visą gyvenimą buvę silpni nervai galutinai pakrinka. Alkana būtis, nekūrentame kambaryje vienintelė kėdė, ir ta pati ketvirtosios kojos pritrūkusi, niauri ligoninė… Ar gyvas dar jis dabar, ar turi juodos duonos trupinėlį, ar ligos neatėmė žmogaus pavidalo“. Grąžinkite jį į tėvynę, „kur nors“, „kur yra tiek saulės ir jo numylėtos magnolijos žydi“. Netgi jei „jis, ir į tėvynę sugrįžęs, […] negerų žodžių prikalbės.“17
Nepublikuota, neperskaityta arba jau nebeskaitoma poezija ir su ja susijusios autobiografinės marginalijos tebeturi nuolat į kultūros pakraščius išstumiamo žmogiškumo. O ir naujausi poetinio įtaigumo ieškojimų „mėginiai“ gali būti pradėti labiau vertinti, kai „kitaip“ (ir vykusiai) perskaitoma lyg ir gerai žinoma poezija. Po literatūriškumu visuomet būna bent šiek tiek gyvenimo.

[/expand]

 

Mindaugas Kvietkauskas. Poetų grupės legenda

[expand title=”Skaityti”]

Pokalbis įrašytas Vilniuje, N. redakcijoje
– Viena pirmųjų nuostabų, ištinkančių lietuvių kultūros tyrinėtoją, yra susitikimas su keista čionykšte mitine erdve, kurią jauti, bet tuo pačiu ji tarytum nebeveikia. Tenka tik klausytis legendų ir prisiminimų apie miestą, skaityti apie parduotuves ir kino teatrus Adomo Mickevičiaus prospekte ar, pavyzdžiui, nudžiugti supratus, kad ulica Ludwisarska – ta pati Liejyklos gatvė, kuria praeini kas rytą. Tačiau kitakalbiai atvykėliai, pro kuriuos prasibrauni į universiteto biblioteką, žengia tvirčiau. Jie pataiko į mito herojų įspaustas pėdas. O tavo žingsniai arba per maži, arba per platūs.
– Norėčiau pradėti citatą: „Pirmasis tavo principas stengtis, kad pakiltum iš tos bet kokios niekinimo bedugnės ir padėtum kitam pakilti. Gerbk draugiją kaip didelį ir šventą dalyką“. 1818 metų sausį Filomatų draugijos posėdyje Adomas Mickevičius taip kreipėsi į Janą Čečiotą.
– Gal cituotum toliau?
– Visai nebūtina. Tiesiog sėdėdamas bibliotekoje, versdamas knygą po knygos, kiekvienas pajus, kaip pamažu nuliejama šios ištarmės erdvė. Tą patį filomatų bendrystės mitą netikėtai aptikau kad ir paprastutėje 1896 metų dedikacijoje. Joje net ne prašoma, o teigiama, nes bendruomenė juda savo erdvėje, jau pramintu keliu. Štai tas nežinomas lenkiškas inskriptas V. Sirokomlės „Margirio“ leidime: „Mielas Olesiau, siunčiu tau vieną iš mylimiausių mūsų literatūros šedevrų. Neužmiršk jos tarp svetimųjų. Apšviesk ir padrąsink šiam tikslui Henių ir vargšą toli nublokštą Vladzių J.“
– Kodėl šita masonų ložių, kurioms priklausė elito didžiuma, slaptųjų draugijų, salonų, literatūrinės draugystės erdvė šiandien nuo mūsų atsitraukia? Aišku, man visai nėra būtina jausti nostalgiją filomatų susirinkimams gamtoje, kai vaikštau po Markučių parką. Nė nesistengiu ieškoti namo Bokšto gatvėje, kuriame pigius pietus valgydavo „Žagarų“ jaunimas. Kaip
gerai besuprasčiau tos erdvės kultūros kalbą, vis vien jaučiuosi joje tarsi sapne, iš kurio nuolat tenka pabusti. Pabudęs atsimenu kitką – Rašytojų sąjungos salėje trūksta vietų, štai debiutuoja nauja poetų grupė, pristatomas ką tik išėjęs almanachas, rinktinė, žurnalas. O po pusmečio – vėl tuščios šnekos, dulka knygynuose išdidi almanachų krūvelė, ir plaukia vienspalviai literatūriniai Vilniaus vandenys.
– Išvertęs metaforų kalbą į analitinę, sakyčiau, kad miestas, kuris ne taip jau seniai buvo įvairiausių literatūros grupių, universitetinių sambūrių, net pasaulinio garso kultūros sąjūdžių centras, šiandien yra visiškai praradęs tokią savo reikšmę. Dalybos su lenkais lygiai neteisios tiek mums, tiek jiems: mes turime realią kultūros erdvę, tačiau joje – daugybė perskilų, atminties dėmių; jie paveldėjo Adomo Mickevičiaus, Česlavo Milošo genialumo ir sambūrių veiklos legendas – labai kūrybingas, tačiau praradusias savo šaknis ir tikrąją erdvę. Mitas, kuris nuolat vyksta, bet neturi savo šventosios erdvės. Ir erdvė, kuri tveria, bet yra praradusi dalį savo prasmių.
– Ilgesys šiam mitui išliks visada, tačiau aš noriu klausti reikliau: kodėl per tuos metus, kai turime Vilnių, niekas taip ir nesugebėjo pajusti jo buvusios bendruomenės legendų? Česlavas Milošas ir „Žagarai“ visų pirma tapatino save su filomatų veikla: istorinė ir mitinė laiko projekcijos pridengė viena kitą, paslėpė išdavikišką viena kitos nuogybę. Nors ir labai norėčiau pasiskolinti kai kurias Č. Milošo ištartis, tačiau mano kalbos padargai pasirodo netikę. Esu pakliuvęs į spąstus – būčiau tiesiog juokingas, jei norėčiau, kad Vilniaus universiteto „Literatų kalvė“ man primintų Filomatų draugiją. Tolimos šiandien atrodo ir Č. Milošo strofos iš ciklo „Miestas be vardo“ (vertė Almis Grybauskas), kuriose kartu su autoriumi pasirodo ir A. Mickevičius:

Su skudučiais ir su deglais,
ir su bum bum būgnelio,
tai tas, miręs prie Bosforo, prieky pačiame
už parankės su panele,
ir kregždutės virš jų lakioja.
Nešas irklus, lazdas, apvyniotas lapais,
prie Žaliųjų ežerų susiskintas puokštes.
Vis arčiau čion Pilies gatve –
nieko, debesis tik
virš Polonistų ratelio
Originaliosios kūrybos sekcijos.

Taigi aš noriu klausti reikliau: gal ne tik politinė praeitis kalta, kad nesame sukūrę savo literatūros sambūrių mitologijos, kad niekaip negalime atgaivinti sau patiems jų istorijos. O ji aktuali, nes dabartinę lietuvių literatūros situaciją tikrai galima pavadinti krize dėl neveiklumo.
– Jei jau turiu remti šį pokalbį faktais ir šaltiniais, vėl cituosiu Česlavą Milošą. Tiesa, apie „Žagarų“ praeitį jis prabyla nostalgiškai, tačiau literatūrinių sambūrių veiklą apskritai vertina visai kitokiu tonu, nei ta daroma mūsų literatūrologijoje ar eseistikoje. „Visa, kas priklauso vadinamajai kultūrai, literatūros ir meno sąjūdžiai, besikeičiančios mąstymo ir vaizduotės mados, reiškiasi tuo, kad sutirština, suintensyvina gyvenimą, nes tai yra įamžintas, paliečiamas laikas, ne visiškai išnykstančių ir ne visiškai pasmerktų užmarščiai formų heraklitiškoji upė. Ir nepaprastai pakilu, džiaugsminga sekti, kaip, atrodytų, nereikšmingos kryptys tampa svarbiausiomis.“
Tarpukario lietuvių literatūros mados šiandien yra jau sustingusi istorija. Emigrantų judėjimai, pavyzdžiui, geriausiai iki šiol mūsų literatūros ideologiškai pagrįstas žemininkų ir bežemių generacijų konfliktas, yra tolimas, nes gerokai skiriasi kultūros erdvė ir laikas. O ar mūsų pokario kultūroje funkcionavo literatūros grupių, sąjūdžių tradicija, kuria galėtume remtis?
– Jei literatūros grupės telkimosi ženklai yra žurnalai, almanachai ar kitokios viešos bendrumo manifestacijos, tai pokaryje jos nebuvo įmanomos dėl politinių aplinkybių. Netgi bendruomenės literatūrinių madų tradicija, jos kaita buvo smarkiai apribota. Literatūros kryptys apskritai gyvybingos tik tada, kai tuo pačiu metu esama viena kitos vertų alternatyvų. Tuo tarpu pokario literatūros procesą reiklų apibūdinti ne kaip alternalyvų rungtį, o kaip etapinį modernėjimą nepalankioje, pusiau rezistencinėje situacijoje. Pirmosios tarybinio laikotarpio „mados“ – pseudoromantinės socializmo traktuotės – buvo aiškus ideologinis diktatas. Porą dešimtmečių vėlesnio etapinio laisvėjimo (nuo P. Širvio iki V. Šimkaus) galima laikyti taip pat visuotinai tuomet paplitusiu sąjūdžiu, literatūros mada. Tik ji, kaip ir visas tarybinis laikotarpis, tapo uniformiška.
Naujųjų sąjūdžių pradžia tikriausiai laikytini tik poetinio modernizmo debiutai 8-ajame dešimtmetyje.
– Galbūt taip ir galėjo įvykti. Tame dešimtmetyje geriausiai buvo galima justi alternatyvų rungtį. Viena iš jų užėmė stabilias politinės jėgos pozicijas, o kita – V. Bložės, S. Gedos, M. Martinaičio, T. Venclovos, K. Platelio bei kitų jaunesniųjų pakraipa kaupė vis didėjantį intelektualinį užtaisą. Lietuvių poetinis modernizmas tapo tokia stipria literatūros mokykla būtent dėl to, kad jis ilgą laiką turėjo likti opozicijoje. Priešininko buvimas sutelkia.
– Tad kodėl iš pradžių suabejojai – „galbūt“?
– Lietuvių modernizmo mokykla šiuo metu yra pakliuvusi į savo pačios pinkles. Jau 8-ojo dešimtmečio pabaigoje ši mokykla įtakos kultūrai požiūriu ėmė įgyti monopolį. Su šių poetų meistryste, intelekto akiračiais ir pakankamai laisva politine laikysena tuo metu realiai nebebuvo kam rungtis. Vėlyvasis lietuvių modernizmas buvo stiprinamas naujos literatūrologų kartos. Juk ir Viktorija Daujotytė yra sakiusi, kad Sigito Gedos „Pėdų“ ir „Strazdo“ pasirodymas buvo antras svarbiausias lūžis šio amžiaus poezijoje nuo pomaironinės kartos debiutų. Tad pagaliau sunaikinus priešiškos politinės jėgos kliūtis, vėlyvasis modernizmas pasidarė vienvaldis.
– Nes, deja, taip ir nesusikūrė jokia solidesnė alternatyva šiai tėkmei… Skaidyti modernizacijos procesą buvo pavojinga visų pirma politine prasme. Kita vertus, vienintelę realią atsvarą šiai mokyklai sukūręs Tomas Venclova elgėsi išties įžvalgiai, turint omenyje dabartinę poetinio monopolio situaciją. Nes tenka pripažinti, kad nė vienas iš jaunesnių autorių, nors ir sukūręs savitą poetiką, nesugebėjo ir vis dar nesugeba intelektualiai konkuruoti su vėlyvojo modernizmo atstovais. O intelektualinės mados greičiausiai ir gali transformuotis į naujo pobudžio kultūrinę veiklą.
Beje, spėju, kad vėlyvieji modernistai patys kartkartėmis nėra patenkinti, jausdami savo idėjų monopolį. Štai S. Geda pernai „Poetiniame Druskininkų rudenyje“ aptardamas S. Parulskio eilėraštį tarytum apgailestavo, kad „vaizdinija, kurią „suformavo“ […] septintojo ir aštuntojo, devintojo pradžios ir pabaigos debiutantai, imtinai iki Aido Marčėno ir Sigito Parulskio, yra ne per labiausiai pasikeitusi“.
– Lietuvių modernizmo tradicijai iš esmės belieka kritikuoti savo pačios tąsą. Autorių, kurie jai dar priešinosi prieš keletą dešimtmečių, mintimis taip pat nebegalima remtis. Universitetų bibliotekos jau mažina šių poetų knygų skaičių, – trūksta vietos lentynose. Tarybinių laikų knygos sukraunamos rietuvėmis kampuose – imkite ir vartokite, kaip kam patinka. Kartą iš jų susirinkau į glėbį gal septynis ar aštuonis E. Matuzevičiaus, E. Mieželaičio, A. Venclovos rinkinius. Ėjau vakare ta pačia senamiesčio Liejyklos gatve ir galvojau, kokią gi tradiciją man skirta gelbėti? Štai nešuosi knygas, kurių niekam nereikia, į kurias neatsiremsiu. Akmuo atmestas ir netaps kertiniu. Tačiau kita tradicija, į kurią remiuosi, grasina mane galiausiai prislėgsianti, – per daug joje sukaupta modernistinės galios. Negaliu jos negerbti, bet negaliu jai ir pasiduoti. Ir, prisiminęs Pascalį, sakau: tenka būti šioje literatūros erdvėje nelyginant mąstančiai nendrei.
– Ir tada pradedi su keistu įkarščiu šifruoti XIX amžiaus dedikacijas? Tarytum imi sapnuoti svetima kalba sukurtus literatūros mitus? Ieškai naujos, tegul ir legendinės, savo kilmės ir kadaise išnykusios iš šių gatvių iki šiol nepažįstamos tau bendrijos? Ir pavargusiomis nuo skaitymo akimis, grįždamas iš bibliotekos vakare, ant namo sienos netyčia perskaitai: ulica Ludwisarska?
Nieko. Pasirodė. Tik koja slystelėjo. Pataikei į kadaise įspaustą pėdą.

[/expand]

 

Poezijos pavasario anketa.  Alis Balbierius, Ričardas Šileika, Jonas Liniauskas,  Dainius Gintalas

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1998 05 23

1. Kuriais metais debiutavote „Poezijos pavasario“ almanache?
2. Kaip vertinate almanachą? Ar jis reikalingas?
3. Kokių autorių, publikacijų, akcentų reikėtų almanachui?
4. Ar dalyvaujate Poezijos pavasario šventės renginiuose? Kokie jie turėtų būti?
5. Kaip prognozuotumėte lietuvių poezijos ateitį, jos leidybą?

Alis Balbierius

1. Gana vėlai. Berods prieš 12 metų.
2. Esu įsitikinęs, kad toks almanachas tikrai reikalingas. Argi mūsų nepriklausomybę
atgavusiai šalelei tokia baisi prabanga kartą per metus išleisti „Poezijos pavasario“ almanachą?
Šiandien almanachas nebeturi tokio poveikio visuomenei, kultūrai ir patiems poetams, kokį turėjo anais laikais. Tada ir kultūros leidinių būta nedaug, ir geros užsienio verstinės poezijos knygas buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Senuosiuose almanachuose dažniau aptikdavau įdomių, tada dar man naujų vertimų, o jaunas poetas, dar be savo knygos, po kelių publikacijų almanache jau tapdavo neblogai žinomas.
Šiandien buvusi „Poezijos pavasario“ reikšmė ir šlovė priblėso leidinių ir masinės kultūros reiškinių jūroje, tačiau ji anaiptol nėra paskandinta ar sunaikinta. Almanachas atlieka tam tikras savo funkcijas, tebejaučia gyvą poezijos pulsą. Tarkim, į Poezijos pavasario renginį atėjęs žmogus nusiperka šį leidinį ir gal tik tą vieną kartą per metus paskaito mūsų poetų rašinių. Ir net tai, be abejonės, yra gerai. Mano galva, almanachas išlaiko tradiciją, o jo kokybė priklauso nuo sudarytojų, leidėjų ir pačių poetų kūrinių vertės.
3. Reikėtų atidžiau paanalizuoti, kas jau visuose almanachuose yra buvę, kad galėtum ką nors pasakyti. Pastaraisiais metais gal pasigendu įdomesnių vertimų, net, pavyzdžiui, geros klasikos, kokių nors indėnų ar aborigenų poetinio folkloro. Neretai – įdomesnių iliustracijų.
4. Kai būna laiko ir noro – taip. Renginiai yra tokie, kokie jie būna. Ačiū Dievui, periferijoje žmonės gan gausiai ateina į renginius. Ir eilių pasiklausyt, ir į poetus pasižiūrėt – ar neišnyko.
5. Ką čia prognozuoti? Poezija bus rašoma ir bus leidžiama. Regis, poetų, ypač jaunų, netgi daugėja, nors šis amatas (ar pašaukimas) yra menkas biznis. Bet tai, kad daugėja rašančių eilėraščius, džiugina. Vadinasi, dar TV, kompiuteriai ir masinės kultūros
erzacai neišplovė mums smegenų; dar mąstoma, jaučiama ir ilgimasi aukštesnių vertybių.
Įvairių užsienio šalių poetai atvažiavę stebisi, kad Europoje dar gyvuoja toks unikalus reiškinys kaip Poezijos pavasaris, jo renginiai ir net klausytojų gausa. Tai gal patys nesunaikinkim to, kas kitiems unikalu, o mums kartais atrodo ir pabodę

Ričardas Šileika

1. Solveiga Daugirdaitė paakino nusiųsti keletą eilėraščių tokiu ir tokiu adresu. Taip ir pasielgiau, net pats sau nesiaiškindamas, kodėl. Neatmenu, kiek tų savo genialiųjų opusų prikimšau vokan, tačiau tų metų – 1994-ųjų „Poezijos pavasario“ almanacho sudarytojas (ačiū jam) surado tik porą tinkamesnių. Tai va tie du debiutiniai – apie karvę, laukiančią moters, bei apie mokytojos ir mokinio bučinį – ir pakliuvo šimtas devyniasdešimt septintan puslapin. Du visiškai apynormaliai eilėraštukėliai, įsispraudę tarpu Aistės Birgerytės ir Neringos Abrutytės.
O šiaip debiutuoti tokiame daugiaautoriniame leidinyje – visiškai nieko nereiškia. Ir metai neturi reikšmės.
2. Kiekviena „Poezijos pavasario“ knyga – vis su kitokiu viršelio piešiniu. Tai žali lapeliai, tai raudonos žuvytės. Nenuostabu. Ir viduje iliustracijų esama, eilėraščių visokiausių. Autorių kaita ne itin pastebima. Nors akylesniam sekėjui, be abejo, pakliūva akysna naujų vardų su pavardėm. Ar reikalingas? Atsakymas būtų išties objektyvus, apklausus visų almanachų autorius. Mano galva, šie „Poezijos pavasario“ eilėraštynai – pirmučiausia yra tradicija. O lietuviškam mentalitetui tradicija vra svarbiausia. Tai lėtas, nuoseklus tęstinumas, sąlygojantis tam tikrą dvasinio saugumo, t.y. vangumo, pojūtį.
Galima šiuos almanachus vadinti kapinynu, galima gėlynu, net užkabinti lentelę „Mišrios prekės“. Kiekvieno poeto laisva valia – būti joje (knygoje) ar nebūti. O kritikuoti ar tarti pagyros žodį irgi kiekvienas laisvas.
Galiu ir pasiūlyti. Almanachą parduoti viešame aukcione: a) Lietuvos kaimo rašytojų sąjungai, b) Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungai, c) Šiaurės Lietuvos literatų draugijai, č) Biržų literatų klubui „Versmė“, d) Pakruojo literatų klubui „Židinys“, e) Telšių literatų klubui „Šatrija“, f) Kelmės literatų klubui „Vieversys“, g) Vilkaviškio literatų klubui „Seklyčia“, h) Joniškio literatų klubui „Audruvė“, i) Radviliškio literatų klubui „Jonvabalis“, j) Akmenės literatų klubui „Žiemgala“, k) Pasvalio literatų klubui „Užuovėja“, 1) Kazlų Rūdos literatų klubui „Girių versmė“, m) Kybartų krašto literatų klubui „Liepona“ ir taip toliau. Žinoma, už nemenką sumą.
3. Autorių lai būna įvairiausių, kaip ir lig šiol. Dėl iliustracijų. Siūlyčiau tekstus iliustruoti pačių autorių paso nuotraukomis, taip pat fotografijomis su žmonomis, vyrais, vaikais, seneliais… Ir kuo senesnės fotografijos, tuo geriau. Juk veidai juose jaunesni (tai visuotinė tendencija: žmonės nori atrodyti jauniau; jokia išimtis poetai, ypač poetės).
4. Pirmąkart 1995-aisiais neprašomas prisigretinau prie Radviliškin atvykusių poetų grupės. Jie leido man paskaityti eilėraščių Komaro dvare (Baisogaloje). Į Poezijos pavasario baigiamąjį vakarą Sarbievijaus kieme irgi atvykstu. Paklausau protingų žmonių, pažiopsau. Vieną kitą atpažįstu lygindamas su spaudoje įdėtomis jaunystės (tą dalyką jau minėjau) nuotraukomis. Pasidžiaugiu, paploju.
O iš pačios sostinės į pačius Mažeikius teko pirmąsyk vykti pernai. Gera buvo. Autobusėlio sėdynės minkštos, pašnekovai plepūs (pačiam nereikia varginti liežuvio), prošal lekia nuo žiedų svaigstą sodai. Kaip turėtų būti toliau? Manau, kad, kaip ir ligi šiolei, poetams turėtų duoti valgyti. Honoraro vietoj. Gėlių nebūtina, nes, kol parsibaladoji namo, jos virsta žolių gniūžte.
5. Vyks dar skrupulingesnė diferenciacija. Teritorinė, literatūrinės spaudos, poetų ir poezijos.
Ką Klaipėdoje veiks (veikia) G.Grajauskas, nerūpės (nerūpi) Vilniaus poetinėms personoms, Skuodo mohikano darbai nė motais Kauno „vakarušnikams“. Ką Šiauliuose bus parašęs V. Kirkutis ar M. Jurgclcvičienė, net negalės (negali) sužinoti (juolab perskaityti), sakykim, panevėžietis A. Spraunius ar druskininkietė J. Jekentaitė. O ką jau kalbėti apie jaunuosius – radviliškietį M. Pachalką ar šeduvį V. Krivicką, kurių net savo parapijoje neva nepažįsta.
Dėl publikacijų. Vienoje redakcijoje triūsiančio žmogaus tekstai veik neturi teisės būti spausdinami kitame laikraštyje ar žurnale. (Žurnalistinė etika ar panašiai? Tfiū!) Toliau bus gražiau. Be to, čia visiškai neprasitariau apie senos draugystės ar kitokius ryšius, kurie oi daug ką nulemia.
Poetų reikalai ir taip pernelyg akivaizdūs (tereikia pasitrinti „Suokalbyje“ ar kitur).
Dėl pačios poezijos. Ji yra ir bus. Gausės (gausėja) normalios poezijos. Knygos taip pat bus leidžiamos. Už pačių autorių pinigus – irgi. Tačiau išleisti knygelę bus vis sudėtingiau ir sudėtingiau.

Jonas Liniauskas
1. Buvau įsitikinęs, kad debiutavau 1975 metais, bet… tai buvo 1981-ieji. Maniau, kad kartu buvo publikuoti ir danų poetų vertimai, bet… Almanache aš nebuvau pristatytas su rubrika „Nauji vardai“, vadinasi, poezijoje nebebuvau naujas. Po metų pasirodė mano pirmoji knyga. Matyt, Poezijos pavasario renginiuose dalyvavau nuo 1975-ųjų. Mano atmintis man sako, kad 1981-ieji man nebuvo reikšmingi, kad debiutas almanache man nebuvo Debiutas. Paprasta, viena iš daugelio publikacijų.
2. Mielesnis buvo pailgos formos almanachas, kur su nuotraukomis būdavo pristatomi debiutantai – kasmet nauji veidai ir vardai. Buvo spausdinamos senos archyvinės nuotraukos. Taip pat skelbiami tų svečių, kurie dalyvaus Poezijos pavasario renginiuose, eilėraščiai. Kiek žinau, bent ši tradicija grįžta. Po visų „plastinių operacijų“ ir metamorfozių almanachas prieš kelerius metus priminė celofanuotą pienišką dešrelę, – ne mėsa, ne krakmolas, bet valgoma. Buvo sausakimšai įvairaus lygio poetų, kai kurie iš jų net anoniminiai. Mano galva, kas leistina akcijai, neleistina almanachui, kas įprasta žurnalistikai, nepriimtina poezijai. Poezijoje už žodį privalai atsakyti kaip už darbą.
Almanachas reikalingas bent dėl kelių priežasčių. Pirma, tai yra šiandieninės lietuvių poezijos skerspjūvis, kur aiškiai matomos tendencijos, mados, ligos, atradimai…
Antra, galima perskaityti, ką rašo poetai, kurių knygos pasirodo tik kartą per dešimtmetį.
Trečia, almanachus mėgsta skaitytojai ir dar pusmetį po Poezijos pavasario renginių prašo autografų.
Ketvirta, be meilės lyrikos albumų, tai yra vienintelė kasmet pasirodanti poezijos antologija. Būtų galima nurodyti dar…
3. Reikėtų prisiminti kaip Vytautas Kubilius pristatė savo skandalingąją, „XX amžiaus literatūrą“. Sakė, kad knygą įsivaizdavo lyg simfoninį orkestrą, kur griežia pirmieji smuikai, antrieji, įsijungia kiti instrumentai. Instrumentų, kurie nereikalingi kūriniui (knygai) atlikti, jis neėmė. Man atrodo, buvo išsakytas esminis apskritai knygų sudarymo principas. Sudarytojas yra dirigentas, jis atrenka autorius, publikacijas, akcentus. Kiekvienas almanachas sudarytojo valia turi savo temą, sistemą, tezę ir antitezę. Yra šventa sudarytojo teisė rinktis ir atrinkti, žinau, kad net tuos pačius eilėraščius dėliojant, – kiek bus sudarytojų, tiek skirtingo grožio almanachų…
4. Dalyvauju ir vertindamas esu subjektyvus. Dažnai daug lemia pinigai ir laikas. Pagaliau kiekvienas rajonas turi savo specifiką, vienur siekiama iškilmingumo, kitur – paprastumo. Renginiai vyksta ir salėse, ir bibliotekų skaityklose, ir lauke. Vis dar populiarūs yra Naktiniai skaitymai, graži moksleivių diena, – bet jie buvo pernai, o šiemet? Nenoriu fantazuoti.
5. Jeigu poezijos ir jos leidybos ateitis bus kaip dabartis, tai galima sakyti, kad tai bus egzistavimas. Neklestės, bet ir nenumirs. Blogai, kad neveikia paramos ir labdaros įstatymas, o net ir dabar privačią paramą dažniau gauna grafomanai, darydami žalą kultūrai ir ne vien tuo, kad išleidžia galėjusius kultūrai atitekti pinigus. Blogai, kad saliutams ir vienadieniams renginiams skirti pinigai neduodami leidybai. Blogai, kad rašytojų darbas prilygintas mašininkių darbui, ir gautas honoraras tolygus apmokėjimui už perrašymą. Blogai, kai pinigus kultūrai dalinti kartais turi teisę tie žmonės, kurie per gyvenimą perskaitė tik Kelių eismo taisykles ir Baudžiamąjį kodeksą. Vienas rašytojas pasiūlė, tarkim, 2000-uosius paminėti neišleidžiant nė vienos lietuvių rašytojų knygos. Gal visus metus gavusi vien grafomaniją ir muilo operų burbulus valdžia ir visuomenė atsitokėtų, suprastų, kad šiuo metu visą kultūrą gauna už ačiū. Suskaičiavau, kad už poeziją mano mėnesinis darbo užmokestis yra 23 litai. Todėl atvirai galiu žiūrėti bankininkui, elektrikui, pramonininkui ar valdininkui į akis, nes žinau, kad jiems mokėjau visus akcizus, pridėtinės vertės mokesčius, pelnus, antpelnius, apmokėjau visus jų muitus ir žlugusius projektus ir dar suteikiau kultūrinę labdarą. O lietuvių poezijos ateitis man atorodo puiki, nes dauguma poetų šiuo metu pasiekė savo kūrybinę brandą.

Dainius Gintalas
1. Tokia laimužė nusišypsojo 1992 metais. Tai iš tiesų man buvo pasididžiavimo vertas dalykas, tai buvo mano poetinis debiutas Lietuvos Respublikoje. Tuo metu studentavau Vilniaus universitete ir lankiau Marcelijaus Martinaičio vadovaujamą „Literatų kalvę“, rašančių studentų klubą. Tad štai M.Martinaitis (jis buvo redakcinės komisijos pirmininkas) ėmė ir atrinko almanachui iš keleto du mano eilėraštukus, kas man buvo baisiai netikėta ir džiugu. Ir įpuolė mano teksčiukai tarsi mažytės žuvytės almanacho upėn, ir pasiklydo, žinoma. Bet vis viena buvo džiugu, kad jos ten kažkur krebžda.
2-3. Vertintojas esu prastas. Tik graudu girdėti kalbas, kad štai poetas ėmė ir paraše specialiai šiam almanachui keletą eilėraščių. Tad jeigu tokiu principu ims vadovautis daugelis, o panašios tendencijos jaučiamos, tuomet, atsivertęs knygą, atsidursi eilėraščių lavoninėje ar pernelyg greitai susenusių prieglaudoje. Tokiu atveju labiau gerbiu tuos, kurie apskritai neatneša savo tekstų, nors, žinoma, būna gaila, kai nerandi vieno ar kito stipraus autoriaus. Almanache pasigendu ekspresyvios Lotynų Amerikos, Kaukazo bei Užkaukazės tautų poezijos. O dėl paties almanacho reikalingumo man nekyla abejonių.
4. Deja, tik šiemet žadu dalyvauti. Mat buvau nusprendęs, kad kol neturėsiu poetinio paso, tai yra nebūsiu išleidęs knygos, į jokius „pavasarius“ nevažiuosiu. Bet poezijos pavasarėlyje (vis dėlto ne pavasaryje) dalyvavau – pernai prie gražaus tvenkinio įsikūrusiose Boreikiškėsc (Vilniaus rajonas), garsaus lenkų poeto Vladislavo Sirokomle’s kūrybos salelėje. Apskritai po Vilniaus kraštą važinėti teko tikrai nemažai, ir šios išvykos, susitikimai su klausytojais (šie žmonės negalėjo būti ma– . no skaitytojai, nes nebuvo matę mano knygos) tapdavo didelėmis šventėmis. Taigi nors ne per seniausiai pienas nuo mano lūpų nudžiūvo, bet jau teko patirti, ką poetui reiškia klausytojas (skaitytojas) ir ką šiam, ypač gyvenančiam nuošaliame kaimelyje, reiškia gyvas poetas. Jau vien dėl to Poezijos pavasario išvykos yra labai sveikintinos, o kur dar pažintis su Lietuva, kaimeliais, jų istorijomis, ypatumais ir keistenybėmis, kur dar įvairiausi nuotykiai ir taip toliau.
Manau, Poezijos pavasario renginiai turėtų būti tokie, kokie yra, svarbu, kad juose jaustųsi dvasios jėga, poetinio žodžio ir netgi paties poeto jėga. Nemanau, kad klausytojui yra labai įdomus panosėje lemenantis, kad ir genialus autorius. Nebent smalsu būna jį pamatyti. Bet ar visuomet tasai smalsumas pasiteisina? Beje, turbūt daugiau dėmesio būtų galima skirti vaikų literatūrai, rašytojų susitikimams su vaikais.
5. XXI amžiuje poezija, taigi ir lietuvių, bus gyva. XXII – taip pat. O toliau pažiūrėsim. Svarbu, kad nepradėtų poezijos kurti robotai. Nes tuomet tikrąją poeziją tegalės atgaivinti… pasaulio pabaiga. Kalbant apie leidybą, tikiu, kad XXI amžiuje mus tikrai išgirs ir ims leisti Europa, o XXII – ir kiti kontinentai. Sakysite, esu optimistas. Tai kad kito kelio nėra.

[/expand]

 

Poezijos pavasario svečiai

[expand title=”Aleš Debeljak (Slovėnija)”]

Aleš Debeljak (Slovėnija)

Alešas Debeljakas (g. 1961) – vienas labiausiai verčiamų savo kartos slovėnų poetų ir eseistų. Jo knygos išleistos Kroatijoje, Čekijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Vengrijoje ir JAV.
A. Debeljakas – Prešereno premijos (Slovėnijos nacionalinė premija už geriausią metų knygą), The Hayden Carruth Poetry Prize (JAV) bei Miriam Lindberg Israel Poetry for Peace Prize (Tel Avivas) premijų laureatas.
Lietuvių skaitytojai jau turėjo progos susipažinti su jo nostalgiškų metaforų pynėm („Regnum I“) bei skvarbia publicistika („Lietuvos rytas“).

Eilėraščius vertė Rolandas Rastauskas

[/expand]

[expand title=”Anna Rancāne (Latvija)”]

Anna Rancāne (Latvija)

Ana Rancanė – poetė, dramaturgė. Gimė 1959 metais. Rygoje, Latvijos universitete, baigė Ekonomikos fakultetą, gavo inžinierės programuotojos diplomą. Mokėsi Maskvoje, M. Gorkio literatūros institute. Yra dirbusi inžiniere ekonomiste skaičiavimo centre, redaktore „Liesmos“ leidykloje. Bet poezija, anot pačios A. Rancanės, – iš namų ir iš motinos. Iš gimtosios Latgalos. Nuo pat pirmosios knygos „Malda į namus“ (1982) A. Rancanė kuria ne tik latvių, bet ir gimtąja latgalių kalba (jai pačiai – tikrai ne tarme; „muna volūda“, – ji sako net eilėraščio pavadinimu). Beje, tai mums nebe pritrenkianti naujiena: latgališkai rašo ir užpernykščiai Poezijos pavasario svečiai Oskaras Seikstas ir Valentinas Lukaševičius. Pastarais metais A. Rancanė apsigyvenusi Daugpily; ji mananti – visam laikui. Čia buvo Daugpilio teatro literatūrinės dalies vedėja, „Dienos“ dienraščio regiono biuro vedėja; šiuomet dirba laikrašty „Latgales Laiks“.

Eilėraščius vertė Vladas Braziūnas

[/expand]

[expand title=”John Freeman (Jungtinė Karalystė)”]

John Freeman (Jungtinė Karalystė)

Johnas Freemanas – anglų poetas, gimęs 1946 metais Esekse. Išaugo Londone, studijavo Kembridže, šiuo metu gyvena Kardife, kur dėslo anglų kalbą Velso universitete. Paskelbęs ne vienų dešimtį straipsnių apie devyniolikto amžiaus literatūrą, daugiausia apie Shelley ir moderniąją literatūrą, Jo eilėraščiai publikuoti įvairiuose žurnaluose, antologijose bei rinkiniuose. Knyga „The light is of love, I think“, iš kurios versti šie eilėraščiai, yra jo rinktinė – iš naujausių eilėraščių ir iš ankstesnių poezijos knygų.

Eilėraščius vertė Eugenijus Ališanka

[/expand]

[expand title=”Doris Kareva (Estija)”]

Doris Kareva (Estija)

Doris Kareva (g. 1958) – poetė ir vertėja, bene ryškiausia šiuolaikinė estų lyrikių tradicijų tęsėja. Išleido septynis eilėraščių rinkinius bei rinktinę „Laikas mylėti“ (1991), taip pat rinktinę dviem kalbom (estų ir rusų) drauge su rusiškai rašančia poete Marina Tervonen – „Kamertonas“ (1997). Nauja D. Karevos poezijos knyga „SieloRatis“ (1997) praėjusiais metais buvo pristatyta Baltijos Asamblėjos literatūros premijai.
Poetės kūryboje žymu savo tautos ir amžininkų dramatiškų išgyvenimų. Eilės moteriškai trapios, joms būdinga tylos, šviesos poetizavimas, emocinė įtampa, lakoniškas stilius. Vėlesniuose rinkiniuose dažni elegiški motyvai. Mirtis suvokiama kaip ryškiausia paribio patirtis, kuri visiems šiapus likusiems santykiams teikia kitokią, apsivalymo prasmę.

Eilėraščius vertė Danutė Sirijos Giraitė

[/expand]

[expand title=”Lauri Otonkoski (Suomija)”]

Lauri Otonkoski (Suomija)

Lauris Otonkoskis – suomių poetas, gimęs 1959 metais Helsinkyje. Poetas, fleitininkas ir muzikos kritikas. Pirmąjį eilėraščių rinkinį paskelbė 1990-aisiais, vėliau išleido dar tris poezijos knygas, dvi knygas apie muziką ir vieną – vaikams.

Eilėraščius vertė Eugenijus Ališanka

[/expand]

[expand title=”Jóhann Hjálmarsson (Islandija)”]

Jóhann Hjálmarsson (Islandija)

Jóhannas Hjálmarssonas gimė 1939 metais Reikjavike, užaugo Hellissanduro žvejų kaimelyje vakarų Islandijoje. Baigęs mokyklą, studijavo ispanų kalbą ir literatūrą Barselonoje. Daug keliavo, kurį laiką gyveno Švedijoje. Pirmąjį poezijos rinkinį „Meškerės kabliukas laimei“ išleido 1956-aisiais, būdamas 17 metų. 1958 metais pasirodžius eilių rinkiniui „Nuostabios žuvys“, buvo pripažintas vienu gabiausių jaunųjų Islandijos poetų. Domėjosi siurrealizmu ir ekspresionizmu, tai žymu jo poezijos rinkiniuose „Asfaltuotos širdys“, 1961, ir „Skrendantis naktinis traukinys“, 1961. Jo kūryboje galima įžvelgti keletą laikotarpių, nuo romantiškų pirmojo rinkinio eilėraščių iki siurrealizmo ir klasikinio modernizmo. Svarbiausieji rinkiniai: „Nauja lapija, nauja tamsa“, 1967, „Priebėga danguje“, 1973, „Prosenelio portretas“, 1975, „Kelionės tikslas – tamsa“, 1985, „Jūros langai“, 1989 ir „Balsas veidrodžiuose“, 1994. Pastarųjų metų eilėraščiuose vyrauja apmąstymai apie laiką, būties efemeriškumą, mirtį ir amžinybę, žymu kitų pasaulių, kitos tikrovės, Dievo pajauta.
Poetas yra išleidęs keturis rinkinius poezijos vertimų, parašęs nemaža straipsnių apie literatūrą ir šiuolaikinę islandų poeziją. Dirba literatūros kritiku didžiausiame šalies dienraštyje „Morgunblaðið“.

Eilėraščius vertė Rasa Ruseckienė

[/expand]

[expand title=”Olga Sedakova (Rusija)”]

Olga Sedakova (Rusija)

Olga Sedakova (g. 1949) šiandien gal net geriau žinoma Vakaruose nei Rusijoje. Jos pirmoji poezijos knyga pasirodė 1986 metais Paryžiaus leidykloje. Rusijoje pirmoji knyga išėjo tik 1990-aisiais, už ją buvo paskirta „Paryžiaus premija rusų poetui“. Didelis poezijos rinkinys „Eilėraščiai“ (Maskva, 1994) apdovanotas Europos poezijos premija Romoje. Šiuo metu ji verčiama į įvairias pasaulio kalbas, dvi jos knygos išleistos Anglijoje. Rusijoje, Maskvoje, kur ji gyvena ir dėsto Universitete, tebesijaučią kiek svetima, dar nuo tų laikų, kai, studijavusi slavistiką, apsigynusi doktoratą, neturėdama galimybių spausdinti savo poeziją ir net akademinius darbus, aštuntajame dešimtmetyje leido knygas Samizdate. Jos poezija yra kiek nuošaliau nuo didžiosios rusų poezijos srovės, tačiau tai nėra nuošalės poezija – sugėrusi Mandelštamo, Chlebnikovo, europinės poezijos syvus, Olga Sedakova tęsia rusiškąją tradiciją. Šie eilėraščiai – iš rinkinio „Китайское путешествие. Стеллы и надписи“, Mocквa.

Eilėraščius vertė Arnas Ališauskas

[/expand]

 

Poezijos pavasario konferencija

 

Eugenijus Ališanka. Kentaurų dienos

[expand title=”Skaityti”]

Taip suformulavus temą – „Poetas ir kritikas“ – kyla pagunda kalbėti dichotominėmis figūromis. Supriešinti poetą ir kritiką kaip kuriantįjį ir analizuojantįjį (vertinantįjį), kritiko veiksme aiškintis kaip antrinę, talkinančią poezijai ir kultūros savimonei. Tačiau galima pažvelgti ir iš kitos pusės, iš kurios poetas ir kritikas matytųsi kaip viena būtybė. Regis, tokiam žvilgsniui nereikia ypatingų pastangų – šiandienos Lietuvos literatūriniame gyvenime iš tiesų vyrauja būtent toks kritiko tipas – poetas-kritikas. Kiek širdžių (ar smegenų pusrutulių) turi toks kentauras, iš esmės neatsako nei kentauro poezija, nei kritika. Tačiau visai galimas dalykas, kad vidaus organai veikia gerai. Kaip žinom, romantinė vizija poetinį aktą siejo tiesiogiai su jausmu, išgyvenimu, atmesdama intelekto tarpininkavimą, ir pačią kritiką laikė beprasmiu darbu. Tai buvo nedidelė saviapgaulė, nors kaip tik toks „šventas nežinojimas“ davė puikių vaisių. Dvidešimto amžiaus kritinė sąmonė sugriovė šį mitą, pasitelkdama (tiksliau – sukurdama) psichoanalitines, hermeneutines, pagaliau dekonstruktyvistines teorijas. Šiandien, bent jau lietuviškoje terpėje, mes dar susiduriame su romantinės vizijos reliktais. Švelniausia jo forma – poetas pakrikštijamas intelektualiu, jo poezija intelektualia, t.y. tarsi kiek svetima „tikrajai“ poezijai. Intelektualia poezija tampa tekstai su vienu ar kitu svetimžodžiu ar filosofiniu intarpu, paminėjus vieną ar kitą mitologinę ar istorinę figūrą. Tačiau ar iš tiesų S.Parulskis yra mažiau intelektualus už K.Platelį ar G.Cieškaitę? Ar iš tiesų kritiko, analitiko darbas yra svetimas ar net priešiškas poetinei kūrybai, ir poetas griebiasi jo tik vienokios ar kitokios reikmės verčiamas?
Matyt, atsakymas būtų – ne, kritikas ir poetas gyvena didesnėj santarvėj, nei kartais gali atrodyti. Pirmiausia todėl, kad poetas pats yra kritikas par excellence. Ne tik tikrovės kritikas, kuris pateikia savąjį tikrovės vaizdinį ar sampratą, bet ir atliekantis kritinį aktą viso to, kas buvo sukurta iki jo, kas kuriama šalia, atžvilgiu. Kitaip sakant, kurdamas eilėraštį, poetas kritikuoja visą ligtolinę ir savo laikmečio poeziją. Kaip teigia žymus anglų kritikas George’as Steineris savo knygoje „Real Presences“, kuri neseniai pasirodė ir lietuvių kalba, kiekvienas rimtas menas, muzika ir literatūra yra kritinis aktas. Pratęsiant šią mintį galima pasakyti, kad tik pakankamai kritiškas, t.y. turintis kritinę galią, protas pajėgus kurti rimtą meną. Steineris pateikia daug pavyzdžių, kai didieji menininkai savo kūrinius kūrė iš esmės kritikuodami ar kritiškai perskaitydami ankstesnių menininkų kūrinius. Sakykim, Joyce’o „Ulisas“ – tai kritinis „Odisėjos“ permąstymas. Taigi kūrybinėje veikloje slypi kritinis pradas, jis slypėjo visad, tačiau šiame amžiuje mes pradedam jį aiškiau įžiūrėti. Steineris šiuo atžvilgiu yra radikalus. Jo žodžiais, „pati (kūrinio) struktūra yra interpretacija, o kompozicija yra kriticizmas“.
Taigi šioje anagoginėje, kaip pasakytų N. Frey’us, gelmėje poetas yra ir kritikas. Iškildami į kultūros paviršių, mes matome skirtingus poeto ir kritiko diskursus. Tačiau jų skirtumas yra greičiau vienos ar kitos (poetinės ar kritinės) kalbos vartojimo, o ne kilmės klausimas. Pasirenkamas eilėraštis arba kritinis diskursas. Postmodernizmo, struktūralizmo amžiuje tarp jų galima rašyti lygybės ženklą, abu juos pavadinant tekstais. Tokią giminystę nujaučia ir patys poetai-kritikai. Neretai jų kritiniai tekstai nesilaiko teorinio diskurso taisyklių, nuslysta į poetinės kalbos lankas. Tai sukelia neigiamą reakciją tų, kurie išsiilgę aiškaus kritinio įvertinimo, o sulaukia vos ne beketiškų komentarų. Galima būtų prisiminti K. Navako literatūrines apžvalgas „Literatūroje ir mene“, iš kurių po kelių mėnesių ėmė dingti visos konkretybės ir rastis „teksto malonumas“. Deja, tokia galimybė užprogramuota kiekvieno kentauro smegenyse, nors ne visi ja pasinaudoja, kaip ne kiekvienas poetas pasinaudoja galimybe tapti kritiku. Tai vėlgi pasirinkimo klausimas. Lietuvoje mes pasigendam kritikos, tačiau nepasigendam poezijos. O gal mums iš tiesų trūksta poetų, o ne kritikų?
RS. Palikau nuošaly kritiką-akademiką, kritiką-literatūros mokslininką. Vildamasis išprovokuoti diskusiją, kūrybinį pyktį, o ne siekdamas sumenkinti „tik kritikus“, pacituosiu dar vieną G. Steinerio mintį: „Meno, literatūros ir muzikos suvokimui, interpretacijoms ir kritiniams sprendimams iš meno, literatūros ir muzikos vidaus retai prilygsta siūlomieji iš išorės, tie, kurie pateikiami ne kūrėjo, kitaip sakant, apžvalgininko, kritiko, akademiko.“

[/expand]

 

John Freeman. Poetas ir kritikas, poezija ir kritika

[expand title=”Skaityti”]

Tam tikros rūšies bloga poezija kartais vadinama tiesiog terapine, kitaip tariant, sau pataikaujanti jausmų išraiška. Tai nesąžininga terapijos, arba gydymo, sąvokos atžvilgiu. Labiausiai reikia mūsų nuostabiam, bet kenčiančiam pasauliui gydymo, o gera poezija yra vienas iš būdų, kuriuo gydomas pasaulis.
Aš skaičiau ir rašiau poeziją visą savo gyvenimą, nes tai malonumas, nes ji padeda sutelkti dėmesį ir suderinti kartais disonuojančius mūsų patirties elementus. Rašau poeziją, kad išreikščiau tai, ką suvokiu bei jaučiu. Pokalbiu ir kitomis rašymo formomis taip pat galima pasiekti to paties tikslo, bet poezija yra budresnė ir subtilesnė, labiau svarstanti, suprantanti ir nenukrypstanti nuo savo tikslo svarstymais. Malonumas, dėmesio sutelkimas, pusiausvyra ir tiesa – štai gydymo poezija privalumai.
Poezija taip pat yra kūryba, kaip tapyba ar dainavimas. Mes jaučiame, aš tikiu, slaptą, bet stiprų poreikį įprasminti savo būtį kūrybišku atsaku sukurtai visatai. Taigi kiekvienas turėtų būti kūrybingas, jei mes pripažįstame, jog yra begalė būdų būti kūrybingiems be poezijos rašymo, jog poezija gali būti vertinga kaip rašymas, nebūdama vertinga išleista, kaip gali būti gera tapyti ar dainuoti, net jei dainuojame ar tapome prastai, nes darome tai su malonumu.
Kaip ir visi poetai, aš tikiu, jog visa, kas yra geriausia poezijoje, sukuria žmogaus protas. Mokslas ir filosofija taip pat gali paliudyti žmogaus proto galią, bet tik poezija tiesiogiai išreiškia proto tiesą, nelaukdama loginių ar eksperimentinių duomenų jai patvirtinti. Poezijos tiesa yra žmogaus tiesa, kurią sudaro kalba bei klausymas, estetinis ritmo bei formos pojūtis. Poezija suderina intelektą, dvasią, jausmus ir vaizduotę su fiziniu pasauliu, kuriame gyvename.
Aš priskiriu prie poezijos dramą bei romaną, nes jie susiję su kalba, kuri maloni protui, balsui ir ausiai. Poetui ir poezijos mylėtojui kiekvienas diskursas yra ne kas kita kaip nusileidimas iš poezijos aukštybių, nebent tai pokalbis, kuris dažnai pakyla iki poezijos lygio ir laiduoja žmonių tarpusavio bendravimą.
Tad kodėl kas nors, galintis įkopti į šias aukštybes, galintis mėgautis poezija ir poetine kūryba, turėtų domėtis kritika? Ką ji siūlo mainais už žmogaus proto galią? Mokslas ir filosofija gali pasiūlyti tiesas, kurių joks eilėraštis nepateiks, bet kritika nėra nei mokslas, nei filosofija, nors kai kurie kritikai yra bandę ją padaryti ir vienu, ir kitu.
Tobulame pasaulyje egzistuotų poezija, bet ne kritika. Tobulame pasaulyje visi mes būtume puikiai įgudę poezijos skaitytojai ir rašytojai. Žinotume, kaip vertinti kiekvieną mūsų skaitomos poezijos niuansą: žinotume, kokia poezija yra geriausia, kokia poezija labiausiai mus patenkintų kaip skaitytojus ir klausytojus. Geriausios poezijos vieta būtų aiški lyg tautos paminklo; poezijos knygas būtų
lengva nusipirkti, jos būtų pigios kaip duona.
Netobulame pasaulyje, žinoma, yra priešingai. Nė vienas iš mūsų nėra tobulas skaitytojas, tik vieni gali skaityti kai kuriuos eilėraščius geriau nei kiti. Kritikai gali mums parodyti, kaip skaityti poetą, kuris dar nėra mums artimas savo dvasia, ar net atverti naujas gelmes poezijoje, kurią mylime. Mūsų pasaulyje yra per daug poetų, kad juos visus perskaitytume, tad kai mes skaitome tik garsiausius, galime praleisti tuos, kurie mums suteiktų didžiausią malonumą, nes kai kurie geri poetai nėra įžymūs ir kai kurie įžymūs poetai nėra labai geri: mat skonis yra labai individualus. Kritikai gali mums nurodyti poetus, kurių niekad nebuvome girdėję, kuriuos galime skaityti ir mėgautis. Taigi netobulame pasaulyje kritikai atlieka naudingą funkciją, patardami mums, kaip skaityti ir ką skaityti. Kritikas pavaldus poetui: kritika egzistuoja tam, kad tarnautų, darytų paprastesnį ir turtingesnį poeto ir skaitytojo bendravimą.
Aš dėstau literatūrą universitete, o manasis požiūris į kritiką ir jos funkcijas yra nemadingas universitetuose. Daugelis mokslininkų, dėstančių literatūros fakultetuose daugiau domisi kritikos teorija, arba metakritika, užuot nuodugniai tyrinėję literatūrą. Jie žavisi teorija pateikdami geriausios poezijos pavyzdžius, kitaip tariant, plytas svarbesniam statiniui už pačią poeziją, pavyzdžiui, visuomenės ideologijos tyrinėjimams. Kritika jiems neatskiriama nuo teorijos ir per daug reikšminga, kad pavadintų ją poezijos ar ko kito tarnaite. Daugelis šių mokslininkų puola pačią mintį, jog vienos eilės yra geresnės už kitas: tai, kas vadinama kanonu, menamu didžiosios literatūros panteonu, šiems mokslininkams nėra rašymo kokybės patvirtinimas, bet nelemtas dominuojančios klasės ideologijos demonstravimas. Asmeninio skonio sąvokos paprasčiausiai atsisakyta, mat ji atvirai deklaruoja subjektyvų asmeninį malonumą, kurį jiems atstoja iliuzinis mokslinis objektyvumas, o grynas šventinis požiūris į malonumą ar jausmą apskritai yra netinkamas.
Laimė, literatūros pasaulis egzistuoja už universitetų ribų. Eilės rašomos ir publikuojamos, o poezijos knygos aptariamos literatūrinėje spaudoje. Ir kai kurie mokslininkai, nors jų ir mažuma, rašo eiles ir rašo apžvalgas bei straipsnius apie šiuolaikinius poetus.
Aš esu vienas iš šios mažumos. Kaip kritikas rašau apie šiuolaikinius poetus, kurie man atrodo geri ir apleisti, aiškinu, kaip skaityti jų eiles, bandydamas suderinti abi kritiko funkcijas – parodyti kitiems, ką ir kaip skaityti, visad pripažįstant, kad yra ir kitų būdų skaityti, ir kitų poetų, vertų skaityti. Visus poetus, apie kuriuos rašau, pradėjau skaityti savo malonumui, ir daug iš jų veikė mane kaip poetą.
Aš rašau taip pat apie Shelley, kuris nėra šiuolaikinis ir tikriausiai nėra apleistas, bet manau, kad jo kūryboje yra nepakankamai įvertintų aspektų. Jo dvasingumo dialektika ir racionalus skepticizmas byloja mūsų amžiui apie racionalizmą ir dvasinį alkį. Visą savo gyvenimą jis gyveno tikėdamas, jog mūsų pareiga (dažnai tai –slapta aistra) aktyviai reaguoti į grožį ir į mūsų pasaulio kenčiančiuosius. Tai vertingas priešnuodis prieš pasyvųjį pscudoobjektyvumą, kurio taip gausu mūsų kultūroje. Savo puikiame esė „Poezijos gynyba“, taip pat eilėse jis parodė, kokį lemiamą vaidmenį poetai galėjo ir vis dar gali atlikti, nepaisant poezijos nuvertinimo mūsų netobulame pasaulyje, padėdami kitiems reaguoti į grožį ir kančią, darydami pasaulį tobulesnį.
Taigi tokia yra mano, kaip kritiko, veikla. Bet tobulame pasaulyje ji būtų nereikalinga; ir net šiame pasaulyje, koks jis yra, man ji visuomet atrodo antraeilė, lyginant su eilių rašymu bei skaitymu.

[/expand]

 

Viktorija Daujotytė. Išgirsti ir būti išgirstam

[expand title=”Skaityti”]

Poezijos ir kritikos jungtyje problemiška yra kritika. Poetas tenori būti išgirstas, suprastas, įvertintas. Pagrindinė mintis, kurią formuluočiau: kritikas į kūrybą turi atsiliepti ne tik idėjomis, reikšmėmis, vertinimais, bet ir kritikos tekstu, kuris yra iškalbus kaip tekstas. Kad galėtų vykti tekstų dialogas. Kurį laiką kritikos ateitis buvo siejama su metodais. Problema – metodo pasirinkimas, jo instrumentų, sąvokų įvaldymas. Kritikos galimybės prasiplėtė, bet pagilėjo ir plyšys tarp kritikos, literatūros, skaitytojų. Metodas yra savanaudiškas. Jis pirmiausia rūpinasi savim, užmiršdamas ar primiršdamas literatūrą.
Metodų požiūriu dabartinė lietuvių kritika yra eklektiška. Nebūtinai tik blogąja puse. Blogai, kai eksponuojamas išorinis metodas, neturintis vidinės kalbos, arba atskiro balso.
Problema – kritikos kalbos lygis, tikrumas, turtingumas. Ir – savitumas. Savitumo, individualumo siekimas mus grąžina prie rašančio ar kalbančio asmens, prie jo mąstymo ir girdėjimo, prie balso galimybių. Kritikas turi ne tik išgirsti rašantį, bet ir būti išgirstas skaitančių, apie literatūrą mąstančių.
Reikia pasakyti, kad specialių kalbų, metodų būdų lengviau išmoksta tie, kurių savos
– savitos kalbos galimybės yra menkesnės.
Ir nacionalinė literatūra, ir jos kritika šiandieniniame gyvenime beužima labai mažą vietą. Dėl šios priežasties galėtų mažėti antagonizmo, kuris, siekiant literatūrą valdyti, buvo specialiai pabrėžiamas. Apie mūsų padėtį šia proga pasakytina, kad šiandien daugiau agresijos rodo rašytojai negu kritikai.
O kas yra dabartiniai lietuvių literatūros kritikai? Kas bandytų sudaryti jų bent dešimtuką? Patys rašytojai? Studentai, baigę po tris keturis kursus? Tekstams aptarti žinių neužtenka, sąvokos išmokstamos greitai. Bet kūrybai išgirsti, į ją atsiliepti ir būti pačiam išgirstam? Užtat tekstas mums ir atrodo panacėja. Bijome tarpų tarp tekstų – kaip ir savo pačių tylos. Ir literatūra, ir žmogaus gyvenimas yra žmogaus menas. Žmogaus apeiti neįmanoma.
Rašytojas ir kritikas yra pokalbio dalyviai. Pokalbis užsimezga arba ne. Pastangos jį palaikyti – tik iš bėdos. Arogantiškas kritiko tonas yra įžeidžiamas. Arogancija yra antroji bejėgystės pusė.
Kaip ir pataikavimas stipresniam.
Kritika yra ir sprendimo kompetencija (išsilavinimas, žodžio klausa, raštingumas), ir moralinės nuostatos, laikysena. Suderinti abi šias pozicijas yra sunku, bet pastanga kritikui privaloma.
Šiandien kalbėti apie moralinę laikyseną, įsipareigojimą yra pakankamai senamadiška, konservatyvu. Bet iš principo meno kūrybą išlaiko tik konservatyvumas, konservuojanti tradicija.
Pagrindinė kritikos užduotis ir šiandien – kaip ir prieš šimtą metų – ta pati: reflektuoti vertybes, padėti literatūrai išlaikyti vertybių struktūrą. Vertybė yra vertybė – nesvarbu, kaip ją vadinsime: estetine, moraline ar pilietine. Nei moralinių, nei pilietinių vertybių negalima sukurti be didelių kuriančiosios asmenybės pastangų, kurioms paklūsta, į kurias atsiliepia kalba.
Mūsų jaunoji kritika yra per menkai iškalbi. Ir recenzija turi būti gražus tekstas – jei gražumas ir būtų „negražus“.
Gal būtų perspektyvu ugdyti specialiąją filologinę kritiką – mūsų moksliniams žurnalams: „Darbams ir dienoms“, „Lituanistikai“, „Literatūrai“. Tai universitetų, filologinių, humanitarinių studijų uždavinys. Ir kartu norėti ar ilgėtis eseistinės kritikos, išlaikančios gyvenimo ir meno ryšį, provokuojančios asmenybę, jos laisvę ir atsakomybę. Eseistinė kritika prie literatūros pritraukia žmogaus gyvenimą, tai, kas jam atsitinka, kas įvyksta, kas pasirodo. Ir kas – galbūt – ir yra ta teisybė,
kuri ir kritikui turėtų būti svarbi. Kam knyga? Kam eilėraštis?
Baigiantis praėjusiems metams, „Šiaurės Atėnuose“ buvo paskelbtas I.Janonytės ir J.Buitkaus pokalbis su Stasiu Petronaičiu, su J.Miltinio teatro aktoriumi, suvaidinusiu A.Čechovo Ivanovą, Shakespeare’o Makbetą… Kadaise (iš savigarbos) atsisakiusiu filmuotis pas tuomet garsų ir sistemos proteguojamą S.Bondarčiuką… Kaip suprantu, dabar jis – žmogus, kuris gyvena laisvu noru (ar skaudžia valia) atsiskyrusio – vienišojo gyvenimą. Į klausimą, kas padeda išgyventi, Stasys Petronaitis atsakė: „Ėmiau domėtis poezija. Kreiva akim į ją žiūrėdavau. Kiek mudu su Masiuliu esame praleidę valandų, svarstydami, kam reikalingas eilėraštis iš dešimties posmų, jei proza tą patį galima išreikšti keliais žodžiai. Dabar kitaip vertinu. Naivūs tada mes buvome, jauni! Kokių gražių posmų parašė senatvėje Mieželaitis! Dabar susidomėjau Henriko Radausko poezija. Gavau vieną jo knygą, perskaičiau, susiradau kitą“.
Ar šį pasisakymą, šį tikrą liudijimą privalu išgirsti kritikai? Ar ji turi mokėti apie tai pasakyti taip, kad ir pati galėtų būti išgirsta?
Kritika negali būti tik nuobodžios, trafaretinės arba kiškio drąsą demonstruojančios recenzijos. Ji turi girdėti ne tik literatūrą, bet ir jos reikalingus. Arba – dar nereikalingus.
Sugebėt atsiliepti balsu.
Ir būti išgirsta.
Į Eugenijaus Ališankos klausimą atsakyčiau: taip mums trūksta kritinės minties, refleksijos. Mąstymo apie poeziją grožio. Tad tikriausiai trūksta kritikos.

[/expand]

 

Arnas Ališauskas. Poetas ir kritikas

[expand title=”Skaityti”]

„Gal kas norėtų ir galėtų parašyti recenziją?“ – su tokiu klausimu mintyse ne vienas literatūros puslapio tvarkytojas ir gula, ir kelia. Ką nors įkalbėti atlikti kokį darbą dažniausiai nepavyksta, ir žurnalistas arba kurpia recenziją pats (neretai – antrą ar net trečią tam pačiam numeriui), arba užsako kokiam filologijos studentui. Abiem atvejais skaitytojai reaguoja vienodai – ima šurmuliuoti, diagnozuoja eilinę literatūros kritikos komą, geriausiu atveju suorganizuoja diskusiją „Poetas ir kritikas“.
Kaipgi čia atsitiko, ar iš viso kas nors atsitiko, kad buvusi opozicija (poetas-kritikas) šiandien dažniausiai telpa viename asmenyje. Viena iš tokios keistokos evoliucijos priežasčių – pinigai. Nors ir tvirtintume, jog būtina saugoti dvasinio pasaulio sienas ir menininką, recenzijos ir literatūriniai straipsniai rašomi laikraščiuose ir žurnaluose, o ne debesėliais danguje, gėlytėmis miško laukymėje ir ne krauju ant mylimosios durų. Bėda, kad tie laikraščiai ir žurnalai, kurie įsileidžia tokio pobūdžio rašinius, negali (dažniau, negu nori) atseikėti už gerą recenziją tiek, kiek kitur galima gauti už eilinę lovos istoriją. Ir dėl šitos priežasties literatūros kritikos grietinė beveik nedalyvauja kritikos (šiuo atveju labai svarbu atskirti nuo literatūrologuos) procese, numojusi ranka ir, matyt, nusprendusi nesismulkinti su pavieniais rašinėliais. Tų rašinėlių, kaip būdo prisidurti prie stipendijos, mieliau imasi studentai, kurie savo laiko ir prestižo dar neįkainojo taip brangiai. Nematau čia jokios bėdos – ir štai kodėl. Anksčiau poezija dažniausiai ateidavo iš neoficialių bohemos užstalių, aludžių ir tarpuvarčių, kompanijų bei atsiskyrėlių, o kritika iš akademinės aplinkos. Buvo susidariusi ir tam tikra socializuota opozicija: poetas – ncformalas, geriantis, nepartinis, sunkiai auklėjamas, jeigu studijuoja, – amžinas studentas ir taip toliau. Kritikas – rimtas mokslo žmogus su akiniais, to paties universiteto aspirantas, žodžiu, – teigiamas. Aišku, kad toks skirstymas gerokai karikatūrinis, bet karikatūros ir jų vaizduojami stereotipai liaudžiai visada buvo ir yra bene suprantamiausia ir labiausiai priimtina meno forma. Dėl to ir šiandien kokia nors moteriškė iš provincijos, gavusi žentą – poetą, lauktų paskutinio latro. Gavusi kritiką, džiaugtųsi, kad duktė ištekėjo už „mokslo žmogaus“.
Tuo tarpu ir šiandien iš akademinės aplinkos ateina ir nemaža dalis poezijos, ir kritikos, neretai tai – tas pats asmuo, kuris sugeba ir recenziją parašyti, ir eilėraštį sukurti visai nevidutiniškai. Atsirado savotiškas „fenomenas“, leidžiantis ir plakti (rašyti kritiką), ir kartu atkišti sėdynę (savo tekstus atiduoti tam pačiam teismui). Saviplaka? Šventumo elementas? Kas ten supaisys…
O kiek yra nesutarimų ir nesusišnekėjimų dėl poeto ir kritiko santykių, dažniau – dėl terminijos, o ne dėl esmės. Iš tikrųjų kiekviena rimtesnė knyga sulaukia dėmesio ir recenzijos ar įvairiaus lygio atsiliepimų bent keliuose iš maždaug dešimties literatūros temas gvildenančių leidinių. Tuo tarpu kas vadintina „standartine“ recenzija, – iki šiol neaišku, nors ir apibrėžta ne viename žodyne. Vieni taip vadina greitojo reagavimo atsiliepimą, pagrįstą literatūros teorijos nuostatomis, kiti – impresionistinį, neįpareigojantį rašinėlį – improvizaciją knygos tema, treti reikalauja griežtai sustruktūrinti tekstą, laikytis visų metodikos taisyklių, pateikti galutines išvadas ar interpretacijas. Gal kas imtųsi paaiškinti, kuris poezijos reflektavimas – iš tikrųjų tikras ir kaip reikia rašyti pezijos kritiką…
Aš pats literatūros, taigi ir poezijos kritiko darbą įsivaizduoju kaip profesionalaus vagies, kuris savo grobį išdalija liaudžiai, amatą. Būstą (meno kūrinį) reikia ne laužti, o atrakinti universaliu visrakčiu, kurio įvairios geležtės tinka įvairiems užraktams, ir visai nesvarbu, kuri geležtė geriau tiko šįkart. Toliau jau galime atsargiai ir subtiliai eiti iš kambario į kambarį, ieškant vertingiausių dalykų, kurie nepakartojami, netiražuojami, kurių neįmanoma nukopijuoti. Daug triukšmo sukėlęs, pripėdavęs, viską taukuotom rankom apčiupinėjęs ir kitokių pėdsakų palikęs, bet nieko vertinga neišnešęs vagišius (kritikas) nebus gerbiamas nei amato brolių, nei vertybių savininkų. Žinia, kleptomanų esama tarp pačių įvairiausių pažiūrų, išsilavinimo, orientacijų žmonių, dėl to svarbu – tik profesionalus darbas, ne ruošimasis jam, aukštojo ir kitokio mokslo diplomas ir kitos aplinkybės.
Viena tokių aplinkybių – madingas „grupės draugų“ kompleksas, verčiantis gerai ir palankiai rašyti tik apie savo lagerio autorius. Manau, kad tie lageriukai – pernelyg matomi, pernelyg išlaikantys lietuviškus mastelius, kad būtų reikalas ir galimybė užsiimti lit. korupcija. Pagaliau tokiu pat draugų būriu galima pavadinti ir vyresniąją mūsų literatūros kritikų kartą (kaip įrodymą galima paminėti faktą, kad naująją Donato Saukos knygą aptarė profesorės ir profesoriai, kuriuos prisikviesti parašyti „paprastą“ recenziją – nelabai realu). Manau, kad pavojingesnis už grupės draugų kompleksą priešingas – Liudviko XIV kompleksas, kai rašoma, kas tik nori, o mintyse turima frazė „literatūra – tai aš“. Vulgarus ir chunveibiniškas elgesys su meno kūriniu, teigiant vien save ir nieko daugiau, laikytinas jau ne literatūros teorijos ir praktikos reikalu, o psichiatrinės medicinos dalyku (žr. medicinos terminų žodyną – „ekshibicionizmas“).
Negalima smerkti žmonių, kurie serga. Bėda ta, kad ligos istorija kartais pretenduoja tapti literatūros istorijos dalimi. Čia – jau ne poezijos bėda. Ir ne mano. Mano bėda ta, kad pastaruoju metu leidyklos išleido gerą šūsnį poezijos knygų, kurias reikia apžvelgti, įvertinti, rcfleksuoti, recenzuoti ir taip toliau. Dėl to anaiptol ne retoriškai, o tiesmukai ir dalykiškai klausiu – gal kas norėtų ir galėtų parašyti recenziją?..

[\expand]

 

Benediktas Januševičius. Poezijos ir kritikos trintis

[expand title=”Skaityti”]

Poetas ir kritikas viename kūne negali taikiai gyventi. Tai sakau, manydamas, kad Lietuvoje pavyzdžių, galinčių patvirtinti šį teiginį, yra daugiau, nei galinčių paneigti. Galima pasakyti ir taip: poezija ir kritika yra dvi moterys, du panašūs, taigi vienas kitą stumiantys, poliai. Kita vertus, poezija ir kritika yra dvi artimos sritys literatūros padangėje, ir būtų keista, jei tarp jų neatsirastų sąlyčio taškų, nesusidarytų kokių nors jungčių. Pridursiu, kad vienas kitam nebūtinai prieštarauja poezija ir darbas, poezija ir mokslas ir taip toliau.
Tarkime, kad poetas ir kritikas – du atskiri kūnai. Iš patirties žinau, kad poetas dažniausiai rašo recenzijas ne iš gero gyvenimo, o iš būtinybės: daugiau nėra kam rašyti, arba reikia pinigų. Atskirais atvejais poetas lenda į kritiką, norėdamas pramankštinti protą, turiningai praleisti laisvalaikį, na, kartais – manydamas, kad atlieka tam tikrą ypatingą misiją, nurodydamas kolegoms, kaip rašyti, neva taisydamas jų klaidas, žodžiu, tręšdamas grožinės literatūros dirvonus.
Iš tiesų tai yra kritiko pareiga, ir jis ją atlieka kur kas geriau. Kritikas atrodytų, yra tas žmogus, kuris visur ir visada žino, kaip reikia rašyti. Bet, kad ir kaip keista, pats nieko dora nesukuria. Tai nėra nei blogai, nei gerai. Tiesiog dviem moterims vienu metu negali būti ištikimas.
Tačiau kritikas gali ir nebūti poetas, tuo tarpu poetas privalo turėti bent mažytę kritiko gyslelę. Didžioji dalis poetų vis dar teberašo žodžiais. Kiekvieną žodį, prieš kimšdamas į eilėraštį, poetas pasveria, apžiūri, pagalvoja ir tik tada užrašo arba ne. Vieniems šis procesas užtrunka pusę mirksnio, kitiems – pusę gyvenimo… Bet jei kūrėją kamuoja „žodžių tryda“ ir rašydamas jis nejaučia jokios atsakomybės, – jam niekas nepadės.
Poetas reiškiasi kaip kritikas ne vien tobulindamas savo eilėraščius. Jo kritiškumas kartais įsiskverbia ir į kūrybą. Cia galimi įvairūs variantai. Kritika gali būti tiesmuka. Štai viena nugirsta Stasio Lauciaus eilutė: „Mes grįšime, rašo poetai“. O šių metų „Poezijos pavasaryje: Raimondas Dambrauskas teigia: „eilėraštis įmanomas tik vienas už izoliuotų sienų“ („Procesas: vardas“). Tame pačiame almanache randame ir Eugenijaus Ališankos eilėraštį „Esė apie lietuvių literatūrą“: „Kartais sakau: ji išmokytų meno, bet ne gyvenimo./ Kartais klausiu: argi jai rūpi kaip kokiam Celanui gyvenimas./ Kartais tyliu: toks neišmanymas prisišauks bėdą“. Kitas pavyzdys – Aidas Marčėnas. Jo eilėraščių rinkiny „Dulkės“ yra tokios eilutės:

Net vaizdžiausiai vaizduotei nepavyks pakartoti
šio tūrio:
nei pilis, nei griuvėsiai, virš jų nei tamsa, nei
žara –
ši vietovė tokia, kad jos, rodėsi, niekas nekūrė.
Kas poezija man? Kas minties ir mirties
vienuma?
Nebūta praeitis, paskutinė vilties metastazė?
Ten giliausia gelmė ir sekliausia tenai sekluma…

„aš sėdėjau prie knygos“

Tokių pavyzdžių galima surasti ne vieną dešimtį. Poezijos buitis ir būtis, prasmė ir beprasmybė kiekvienam rūpi.
Kita poetinės kritikos forma pavadinčiau įvairių tekstų, tiesų perteikimą ir interpretavimą eilėraščiuose. Poetas, įtraukdamas į kūrinį kokio nors teksto mintį, atgarsį, fragmentą, yra priverstas vienaip ar kitaip jį įvertinti. Jau vien tai, kad tam tikras „svetimkūnis“ pateko į eilėraštį, liudija ryšio tarp autoriaus ir svetimo teksto egzistavimą.
Iš visų interpretacinių eilėraščių man pačiam įdomiausi tie, kuriuose galima pajusti lietuvybės pulsą: istorijos ir tautosakos apraiškų, senųjų raštų kalbos, tarmių ir viso kito. Bet… Šių metų „Poezijos pavasario“ almanache Solveiga Daugirdaitė savo esė „Moterų pavasariai“ rašo: „įvairiomis progomis ji (Judita Vaičiūnaitė – B.J.) atsiribojo nuo pasaldintos didvyrių istorijos kanklių ir birbynių bei lietuvių, kaip valstiečių tautos, įvaizdžio“. Šitaip autorė atskleidžia 1965-ųjų situaciją. Išties anuo metu tokie lietuviškumo „atributai“ kaip ašarėlės, rūtų vaininkėliai, žirgeliai, saulelės ir Co buvo prievartaujami visomis įmanomomis pozomis. Kai kas dar iki šiol žiūrėdamas į mėnulį kaukia. Ir visiškai natūralu, kad nuo to reikėjo kaip nors atsiriboti. Ir atsiribota. Atsirado vadinamoji miesto poezija. Pagaliau dabartinių 30-35 metų poetų kūryboje lietuviškumo nė su žiburiu nerasi. Na, nebent ironiškam kontekste. Išimtis būtų gal tik Ričardas Šileika, aukštaičių tarme „fotografuojantis“ kaimo gyvenimo vaizdus.
Kas kita – kelių pastarųjų metų debiutantai. Jie vis labiau domisi senaisiais lietuvių dievais, liaudies patirtimi, permąsto šimtmečių palikimą, vaizduotėje mėgina atgaivinti praeitį. Du Antano Šimkaus eilėraščio „Skradžiai (I)“ („Literatūra ir menas“, 1997 XI. 29) fragmentai: „Devyni amatai, devynios jūros marios, – / Ir kas gi pasiekta – už vieną muštą dešimt../ Neprasivers po kojom žemė“; „Kai tiesos badas –
šaknys melo saldžios/ O vaisių nėr – todėl nekartus…“ Čia matome nesudėtingą patarlių ir priežodžių koliažą. Autorius tiesiog skradžiai skrodžia šiuos liaudies perliukus. Daugiau lietuviškų eilėraščių galima rasti ir šių metų „Poezijos pavasaryje“. Pavyzdžiui, to paties Antano Šimkaus eilėraštis „Gyvastie gyvate“: „O, gyvastie gyvate/ Besiraitanti po nuopuolio ratais/Ant sopulio kelio“. Žodžių gyvate, gyvata, gyvastis, gyvybė, gyvenimas giminystė mums noriai atskleidžia ypatingą šio roplio reikšmę, jaustą senovės lietuvio. Gyvatės giminaitis žaltys gyvuoja ir Renatos Radavičiūtės eilėraštyje „Tyla“: „Kaip niekada žole buvau o niekas/ nežinojo brolis tik kalbėdavo lytėdamasis/ siela meldėsi žalčiams“. Prabilęs apie roplius, negaliu neatsiversti ir praeitais metais išėjusios Dainiaus Gintalo pirmosios knygelės, kuri taip ir vadinasi „Angis“. Suprantama, kad žmogus, kuriam gyvatė išgelbėjo gyvybę, jaučia turįs teisę apie tai kalbėti: „čionais prie tavo miego stovės moliūgas/ kuriame gyvens gyvatės/ iš jų kiaušinių risis riebūs ir gysloti žodžiai“ („Ars poetica“). Ir čia privalu skelbti pavojaus signalą, nes matome, kaip vėl imami valkioti prasmingi dalykai.
Bene giliausią lietuvybės šaknį bus iškasęs Darius Šimonis. Štai vienas eilėraštis iš praeitais metais išėjusios jo pirmosios knygelės „Spiečius“. „Prilipo prie lino visi/ taryt prie sakų“, – taip pradedamas šis eilėraštis, taip prasideda ir žmonijos istorija – nuo drabužių. „Prismaigsto kryželių keliuos –/ aure, žalty, tau rubežiaus stulpai:/ žinok, kur kiaušinį dėt/ kur Lietuva baigiasi.“ Ir vėl žaltys. Žaltys, kadaise buvęs geroji namų dvasia, šių laikų žmogui yra siaubą keliantis gyvūnas, pragaro pasiuntinys. Todėl šių dienų poezijoje žaltys pirmiausia simbolizuoja tą dvasinę negalią, kurią įskiepijo žmogui krikščionybė. Pamiršome esą gamtos dalis, pasijutome jos valdovai… Na, na.
„Dievas nūn/ jau ne miško spragsintis garsas/ bet pirštų miklumas intensyviai/ kalbant rožančių“, – eilėraštis dar tik įpusėjo, tačiau Lietuvos istorijos eskizas jau baigtas. O šiomis citatomis aš norėjau atskleisti Darių Šimonį kaip istorijos kritiką.
Grįšiu prie pradžios minčių. Matydamas viename asmenyje poetą ir kritiką, aš turiu pripažinti, kad iš nuolatinės įtampos, kylančios tarp poezijos ir kritikos, iš jų tarpusavio trinties gimsta poezija. Ir kol tokia įtampa ar trintis egzistuoja, kūrybos procesas nenutrūksta. Netekęs šios vidinės įtampos, poetas tampa eiliniu rašeiva. Nors nereikia pamiršti, kad poezijos ir kritikos trintis nėra pirmas ir juo labiau ne paskutinis kūrybos katalizatorius.

[/expand]

 

Valentinas Sventickas

[expand title=”Skaityti”]

Ekspromtu įsiterpsiu į pokalbį, mėgindamas pasakyti keletą paprastų dalykų. Kaip įsivaizduoju kritiko priedermę dabar? Tai tarpininkas tarp poeto ir skaitytojo. Ir specialaus, tam tikrų interesų skaitytojo, tarkim, mokytojo, bibliotekos žmogaus, knygų pardavėjo. Dabar dažnai drovimės anotuoti kūrinį. Tad skaitytojas, juoba specialus literatūros „vartotojas“, pasigenda atpažinimo ženklų: kuo savitas autorius, „apie ką“ kūrinys, kas yra toje knygoje, kokiame kontekste ji matoma. Daugeliui kolegų tai atrodo pernelyg paprasta, pernelyg elementari užduotis, ir ji paprasčiausiai neatliekama.
Tarybiniais laikais Lietuvoje knygų išeidavo mažiau, ir apie kiekvieną vertesnę (arba taip vaizduojamą) būdavo parašoma. Dabar išleidžiama po 10 knygų kasdien. Žmogus, atėjęs į knygyną, nežino, kas lentynose: kur tikroji literatūra, kur nuotykių lektūra, kas prasta literatūra. Manau, viena svarbiausių kritiko priedermių dabar būtų paprasčiausia selekcija. Esu jau siūlęs galimą išeitį: turtingam dienraščiui pasisamdyti keletą tikrų literatūros autoritetų, kad jie kiekvieną savaitę keliais sakiniais pasakytų, ko vertos išėjusios knygos. Galbūt mūsų kolegos, atvažiavę iš kitų kraštų galėtų papasakoti apie tokį ar panašų projektą?
Yra leidėjus ir autorius aptarnaujančios kritikos. Šiuo atveju sunku kalbėti apie objektyvumą ir vertybių sistemą. Redakcijos neatsisako tokios kritikos, o leidėjas arba autorius palankią recenziją gali linksmai įsigyti už šimtą gramų. Galima tai vertinti kaip literatūrinius žaidimus, kuriuos „pašvęstieji“ supranta. Bet kriterijai sutrinka. Ir yra į spaudą žiūrinčių labai rimtai.
Ar poetas turėtų labai paisyti kritikos pastabų? Man atrodo, kad nelabai. Kritika daugiausia kalbasi su skaitytoju. Poetas paiso gal tada, kai kritikas pataiko į paties poeto savigraužos, abejonių dėl savo kūrybos jautriuosius taškus.
Dėl metodų. Gerai apsiskaitęs žmogus tuos metodus gali išmokti. Ar „naujosios kritikos“, ar interpretavimo, ar semiotinio. Bet man vis dažniau atrodo, kad analizuojamas kūrinys kaskart siūlo savo taisykles, kad kūrinį išgirsti svarbiau negu metodų chorą. Išmanymas yra kaip tas balnas, apie kurį čia kalbėjo Sigitas Geda. Joti galima įmantriai, bet paprastai – geriau. Tarkim, struktūrinė eilėraščio analizė labai įdomi, daug ką pasakanti. Bet ji dažnai tolina nuo prasmių, savitumo pajautos. Todėl į struktūrinę, lingvistinę ar kitokią analizę norisi žiūrėti kaip į tarpinį etapą, kuris kritiko tekste tiesiogiai atsispindi arba ne. Trijų dienų tyrinėjimas pavirsta keliais žodžiais: naktis jo kūryboje paminėta 64 kartus.
Kartais kritikas tenori parodyti savo išmonę. Apie kūrinį beveik nieko nesužinome. Dabar jaunesni poetai, rašantys kritiką, linkę į šitokią gražbylystę. Parodo, kokie jie sąmojingi, kaip gražiai lanksto žodį, – geriau negu grynieji kritikai. Tiek tos naudos…
Nežinau, ar daug atvejų kitų šalių kultūrinėje spaudoje, kai recenziją arba straipsnį žmogus pasirašo slapyvardžiu. Kas slepiasi po tuo slapyvardžiu, težinoma kai kuriems literatūros žmonėms. Man šitai kliūva. Jeigu esi jaunas, pradedi, nori to slapyvardžio, – prisipažink: poeziją pasirašysiu Jono, kritiką Petro vardu. Nes kiekvienas nuolat apie literatūrą rašantis eksponuoja savo vertybių sistemą ir ją tvirtina. Vertybių laukas anuo atveju dingsta. Recenzija kaip nuogas stulpas, be asmenybės žymių. Poetas Sigitas Geda yra ir vertėjas, eseistas, jis nuolat rašo apie literatūrą. Ir jo atsiliepimą apie kolegos knygą skaitome, visa tai turėdami galvoje. Nežinau, kaip skaitytume jo recenziją, jeigu jis pasirašytų Stasiu Petraičiu. Na, šiuo atveju bent jau kolegos tikrą autorių atspėtų.
Patys rašytojai, dėstydami savo reikalavimus kritikai, kartais pasako, – ir čia, šioje konferencijoje tai svarstyta, – kad literatūros tyrinėtojas galbūt turėtų būti „aukščiau“ literatūros. Man regis, kritikas nėra nei aukščiau, nei žemiau, jis yra greta. Jis kartu. Jo nebūtų, jeigu nebūtų literatūros. Jis tik gali geriau išmanyti specialius dalykus, atkakliau šviestis ir lavintis, jam būtinas poreikis ir gebėjimas nuolat reflektuoti, atpažinti vertybes. O kritiko arogancija visiems kliūva. Ir menininkams, ir skaitytojams, pagaliau dėl arogancijos visada kliūva ir jam pačiam.

[/expand]

 

Friedrich G. Paff

[expand title=”Skaityti”]

* * *
Poetas ir kritikas? Ar poetas ir kritikas viename asmenyje?
Atsiprašau, bet šia tema negaliu daug pasakyti.
Manau, ši tema artimesnė kritikams nei poetams, nors ir taip aišku, jog kiekviename poete gyvena kritikas.
Eilėraščio rašymas yra pirmesnis nei kritika.
Eilėraštis nesigėdi kritikos, jis suteikia podiumą diskusijai, visuomet yra pasiruošęs abejoti savim, bendrauti su žinojimu ir kritika.
Nepriklausomi laisvi poetai ir nepriklausomi laisvi kritikai, dirbdami su žodžiu, gali vienas kitam padėti.
Savavaliai poetai yra tokie pat nuobodūs kaip ir savavaliai kritikai.
Priklausant nuo rinkos, leidyklų, madų diktato, labai svarbu išsaugoti nepriklausomybę ir turėti aiškų požiūrį, jeigu rizikuoji rašyti eiles.
Kokie kriterijai taikomi poezijai?
Svarbu, kad klausimas būtų pateiktas atvirai.
Poetas, eilėraštis ir kritikas gali dalyvauti įkvepiančioje diskusijoje. Jeigu jie kalbės, turėdami skirtingus tikslus, – vienas kito nesupras.
Eilių neturi riboti seminai.
Bet kaip atrodo realybė?
Vokietijoje, poetų ir mąstytojų šalyje, yra daug knygynų, net keletas universitetinių knygynų, kuriuose nebėra poezijos skyrių, o detektyvų, romanų, mokslinės fantastikos ir panašios lektūros – apstu.
Eizenache, mieste, kur Lutheris išvertė Bibliją, vienas rusų poetas apstulbo, kai knygų pardavėjas patarė ieškoti poezijos hobių, rankdarbių ir kulinarijos skyriuose, vildamasis, jog gal ten rasime ką nors ir apie poeziją.
Garsūs poetai ir kritikai per vieną diskusiją konstatavo, kad Rytų Europos tautos atsilikusios nuo mūsų 50 metų ir kad jos, besivydamos Vakarus, juos nukopijuos. Tikiuosi, kad taip nenutiks.
Jūs turite visas sąlygas čia, Lietuvoje, eiti savo našiu keliu. Remdamiesi savo istorine patirtimi, galite nustatyti naujas Europos kryptis.
Eilėraštis. Tai menkniekis. Jis nieko nereikalauja. Jis nieko neduoda. Jis tik yra. Vis dėlto: be meilės eilėraštis būtų dar menkesnis.
Baltam vyšnios žydėjimui nereikia kritiko. Eilėraščiai yra lyg vyšnios žiedai. Mokykitės krintančių žiedų kalbos.

[/expand]

 

Poezijos pavasario kronika

Metai

Gintaras Bleizgys. Kritika traukėsi į šalį

[expand title=”Skaityti”]

„Metai”, 1998 Nr. 7

„Poezijos pavasaris’98“ nuvilnijo tarsi koks poezijos ledonešis. Galima galvą guldyti, kad dar niekada vienu metu Lietuvoje nebuvo išleista tiek daug ir tokių gerų poezijos knygų. Daugelio užtenka paminėti tik autorių pavardes: O. Baliukonytė, A. Baltakis, V. P. Bložė, S. Geda, J. Juškaitis, J. Liniauskas, M. Martinaitis, S. Parulskis, J. Vaičiūnaitė, T. Venclova… Anot „Lietuvos ryto“ apžvalgininko A. Ališausko: „Ant pirštų galima suskaičiuoti tuos poetus, kurie neišleido savo knygos“. Be to, išleista ir puikių vertimų: Nobelio premijos laureatės Wisławos Szymborskos „Poezijos rinktinė“ ir švedų poeto Wernerio Aspenströmo rinktinė „Šiaurės dvasia“. Vertėja Zita Mažeikaitė už šią ir praėjusiais metais išleistą Tomo Tranströmerio eilėraščių knygą buvo pripažinta geriausia užsienio poetų vertėja į lietuvių kalbą.
Tokia poezijos leidinių gausa tikriausiai pasotins ir pačius atkakliausius poezijos mėgėjus. O ką jau kalbėti apie kritikus. Darbo jiems pakaks daugeliui metų. Su poezijos knygų gausa gražiai derėjo ir tarptautinės šių metų Poezijos pavasario konferencijos tema: „Poetas ir kritikas“. „Lietuvoje trūksta kritikos, bet netrūksta poezijos, gal tai reiškia, kad iš tiesų nėra gerų poetų, o ne kritikų?“ – klausė konferencijoje E. Ališanka. Pagaliau kas yra literatūros kritika: ar ji – antrinis, poezijai patarnaujantis dalykas?
Dabar susiklostė tokia situacija, kad Lietuvoje trūksta profesionalių literatūros kritikų. Ja dažniausiai užsiiminėja patys poetai. Anot E. Ališankos, tokie žmonės yra tarsi kentaurai – poetai ir kritikai viename asmeny. Nors, tiesą sakant, kiekvienas kūrėjas yra kritikas, tik ne pirmąja šio žodžio reikšme. Kurdamas menininkas kritikuoja visą ligtolinę ir jo meto kūrybą, daugybė kūrinių gimsta polemizuojant, kritikuojant kitus tekstus.
Kad literatūros kritika yra antraeilis, poezijai neprilygstantis dalykas, neabejojo svečias iš Didžiosios Britanijos Johnas Freemanas. Kritika nėra nei mokslas, nei filosofija, nors žmonės norėjo paversti ją ir vienu, ir kitu. Kritikas yra tarpininkas tarp poeto ir skaitytojo, jis gali lemti autoriaus populiarumą, tačiau kritika jokios įtakos neturi kūrinio kokybei. Deja, dažnai atsitinka taip, kad geri poetai nėra labai garsūs, o garsūs poetai nėra labai geri. Nuostabu, jeigu kritika stengiasi atrasti, pristatyti gerus, dar mažai žinomus poetus.
Karingai buvo nusiteikęs svečias iš Airijos Desmondas O’Grady. Jis sakė, kad poetas ir kritikas niekada negalėtų miegoti vienoje lovoje. Kritika dažnai per daug kišasi į meno dalykus, poetus ima traktuoti netgi kaip nusikaltėlius. Žinome daugybę istorijos pavyzdžių, kai dėl savo kūrybos žmonės buvo žudomi, deginami inkvizicijos laužuose.
Vilniaus universiteto profesorė V. Daujotytė teigė, jog pagrindinė kritikos užduotis šiandien yra ta pati kaip ir prieš šimtą metų: reflektuoti vertybes. Įtaką gali daryti ne atskiras asmuo, bet kritikų grupė. Poetas nori būti išgirstas, suprastas, įvertintas. Literatūros kritika negali būti tik nuobodžios, trafaretinės recenzijos. Dabarties kultūroje agresyvesni atrodo patys kūrėjai nei jų vertintojai. Į literatūrinę spaudą atėjo daugybė jaunų žmonių, kurie yra pramokę tam tikros literatūros tyrinėjimo metodikos, tačiau dar neturi gyvenimiškos patirties, nėra susikūrę savo kritinės kalbos. Dažnai jie gana tiesmukiškai vadovaujasi vienu ar kitu šiuo metu populiariu metodu, tekstas tampa tarsi panacėja. Trūksta geros eseistikos, kuri prie teksto pritrauktų ir autoriaus gyvenimą. Cituodamas W. Gombrowicziaus „Dienoraštį“ S. Geda apie kritikus sakė: „Jie yra subanalinimo meistrai, artistai, galintys ryškiaspalvį gyvenimą paversti putra, kurioje yra visko po truputį ir viskas nesvarbu“. Dabar kritika yra pavirtusi į elementarų pasityčiojimą, reklamą, postringavimą „žiurkių“ stiliumi.
Poezijos pavasaris – poezijos šventė. Kritika buvo priversta užleisti pozicijas. Skaityti eilių, susitikti su poezijos mėgėjais poetai išsiskirstė po visą Lietuvą, buvo ir Lenkijoje – Punske, Navininkuose, Seinuose.
Šiemet sukanka 200 metų nuo Adomo Mickevičiaus gimimo. Tai progai skirtas Rašytojų klube vykęs „Vakaras su Adomu Mickevičiumi“, kuriame dalyvavo poetai ir vertėjai A. Maldonis, Just. Marcinkevičius, V. Šimkus, literatūrologas V. Kubilius, aktorius L. Noreika. Skaityta naujų šio žymaus poeto vertimų, kalbėta apie jo vietą ir reikšmę mūsų kultūrai. V. Kubilius sakė, jog A. Mickevičiaus įtaką mūsų literatūrai galima lyginti su Biblijos įtaka kai kurių kitų šalių literatūroms.
Iš įprastų Poezijos pavasario renginių šiemet išsiskyrė netradicinis vakaras „Poezija ir būgnai“, vykęs Užupio kavinėje. Iniciatoriai – A. A. Jonynas ir L. Jakimavičius. Savo eiles čia skaitė nemaža svečių iš užsienio – islandas J. Hjalmarssonas, norvegas K. Odegardas, vokietis E. G. Paffas, anglas J. Freemanas. Prie svečių, matyt, derėtų priskirti ir N. Abrutytę, kuri eiles skaitė anglų kalba (vertimo nebuvo). Šią poetų daugiakalbystę lydėjo G. Laurinavičiaus mušamų būgnų garsai.
Kiek ramesnė ir nuobodesnė buvo vakaronė „Eilėraščiai per naktį“, matyt, todėl, kad energingiausių dalyvių jėgos jau buvo kiek išsikvėpusios minėtame renginyje Užupyje. „Eilėraščių per naktį“ panaktiniai šįmet buvo V. Sventickas ir J. Liniauskas. Iš 52 dalyvių atrinkti geriausi. Nugalėtoja tapo Agnė Žagrakalytė, skatinamieji prizai įteikti Konstantinui Bileriui, Mykolui Starkauskui ir Laimai Kreivytei.
Poezijos pavasaris yra poezijos šventė dar ir dėl to, kad poetai čia susilaukia įvairių apdovanojimų. Be jau išvardytų, negalima pamiršti, jog už geriausią praėjusių metų debiutą, poezijos knygą „taika tavo kraujui“, Zigmo Gėlės premiją pelnė Alvydas Šlepikas. Už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas šiemet apdovanota rašytoja ir vertėja Ugnė Karvelis, kuri į prancūzų kalbą išvertė M. Martinaičio „Debesų lieptus“. Vilkaviškio rajono savivaldybės premijos laureate tapo Nijolė Miliauskaitė. Na ir žinoma „Poezijos pavasario’98“ kulminacija – ąžuolų vainikas visos šios šventės laureatui Gintarui Patackui.
Praėjusiais metais „Vagos“ leidykla išleido Gintaro Patacko eilėraščių rinktinę „Jazmino žiedas vakarą prakalbina“. Ši nuostabi rinktinė ir atvedė poetą į „pergalę“. Beje, nepamiršta ir „Vagos“ leidykla. Poezijos pavasario išvakarėse Lietuvos rašytojų sąjungos sudaryta komisija pripažino, jog ši leidykla 1997 metais išleido daugiausia gerų poezijos knygų.

[/expand]

 

Literatūra ir menas

Valentinas Sventickas

[expand title=”Skaityti”]

 

„Literatūra ir menas” 1998 06 06

Poezijos pavasario pabaigos vakare mėginau pajuokauti, tardamas, kad šiemetinis PP buvo sausas, ir tai esanti užuomina mūsų poezijai – išsunkti vandenį, kratytis plepumo. Tuoj priėjo žurnalistas ir paklausė, ką turėjau galvoj sakydamas „sausas“. Kad nelijo, – atsakiau. Žurnalistas teiraudamasis šypsojosi, taigi galvojo apie gėrimus. PP atvaizdas spaudoje dažnokai su „linksmais“ motyvais – nusvirusi galva nuotraukoje, pikantiškos žinutės apie vaišes ir vieną kitą pavargėlį. Tiesą sakant, tai erzina, – kaip lengviausias, estradinis rašymas. Apie diskusijų, skaitymų, atsivėrimų prasmes rašyti yra sunkiau. Reikia kantriai klausytis, stebėti, gaudyti klausytojų reakcijas, reikia jautrumo poezijos kitimams ir dar savųjų įžvalgų. Taigi į karnavalinius PP malonumus spaudos žmogus turėtų nerti paskiausiai. Galima parašyti, kad Lietuvos Prezidentas tolimiems PP svečiams irgi pasiūlė po taurę vyno. Ir galima parašyti, kad Ugnė Karvelis (čia – rašytoja, vertėja) tame susitikime kalbėjo apie valstybės reikalą rūpintis mūsų poezijos vertimais į pasaulio kalbas, kad norvegas Knutas Odegardas maloniai nusistebėjo poezijos lygmeniu bei populiarumu Lietuvoje ir žadėjo kviesti mūsų poetus į savo festivalį. Tačiau tai neįdomu, gal patetiška, tad parašykime, kad abu jie vyno neatsisakė. Visais atvejais jo privengė tik laureatas Gintaras Patackas, kadaise rašęs: „Nugirdė juos žvaigždėm žalia naktis“…
Per savaitę poetai aplankė keliolika miestų ir rajonų, buvo daugiau kaip šešiasdešimt susitikimų. Šį didelį smagų ratą Vilniuje įsuko vos keletas įgudusių žmonių. Europoje tatai vadinama projektais, kuriems įgyvendinti steigiamos institucijos.
Nesunku atspėti, kad šiandien savaitraštyje kolegos pažers įvairių įspūdžių, beje, minėtų motyvų irgi nesikratydami. Dabar pagalvokime apie tų miestų, rajonų, kaimų ir miestelių kultūros žmones. Jie pasikvietė poetus ir rūpinosi, kad viskas būtų gerai. Suko galvą valdžiai, kurią paskui pasodino į garbės suolą ir apipylė padėkomis, ieškojo rėmėjų, skynė gėles savo darželiuose, vartė atvykstančių poetų knygas, apleido savo darbus, vaikus ir užmiršo egzaminus. Jie patys laukė poetų ir tikėjo, kad daug yra laukiančių. Jų laukimas ir tikėjimas dirbo. Ačiū. Dėkoju žinodamas, kad jie vargiai šį „ačiū“ beperskaitys, nes neturi už ką prenumeruoti „Literatūros ir meno“.
Per balandį ir gegužį išleista daug gerų poezijos knygų. Šmėsteli mintis, kad jau vien dėl to PP dabar reikalingas. Dažnas leidėjas pasakys, kad išleido skolon. Ekspertai seniai yra nusprendę, kurias iš tų knygų Kultūros ministerija parems. Bet ji niekaip neatriša pinigų maišo. Tai kada? Jau birželis.
Ko nesakiau konferencijoje „Poetas ir kritikas“.
Poetui gera, kai kritikas apie jį rašo gerai. Kritikui gera, kai jis gali gerai rašyti apie gerą poeziją. Nieko gero, kai gerai rašoma apie prastą poeziją ir prastai apie gerą.
Kritikas skiriasi nuo poeto tuo, kad privalo skaityti ir prastą poeziją. Poetas ne, neprivalo. Bet jis skaito kritiką – gerą ir prastą – ir kaip įmanydamas slepia, kad skaitė ją.
Yra poetus aptarnaujančių kritikų. Juos susekti būtų Operatyvinės tarnybos užduotis. Nes tai yra blogai, o 3-čiasis skyrius šitaip būtų gerai išgarsėjęs. Bet jį naikina, ir visa lieka kaip buvę. Na, ir gerai.
Prašymas kalbininkams.
Ar galima susitarti, kad Poezijos pavasario, kaip renginio, vardą visi rašytų be kabučių, ir tik almanacho antraštę – su? Viešo patarimo reikia, nes kitais metais apie tai bus rašoma jau trisdešimt penktą kartą.

[/expand]

 

Benediktas Januševičius. Poezijos pavasario sutiktuvės

[expand title=”Skaityti”]

Literatūra ir menas, 1998 05 30

Šiais metais Poezijos pavasario paukštę Vilniuje pirmasis pasitiko Adomas Mickevičius. Gegužės 25-osios vakarą Rašytojų klube, minint 200-ąsias šio didžio poeto gimimo metines, aktorius Laimonas Noreika prabilo kiekvienam lietuviui žinomais posmais „Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą…“, „Tie medžiai kunigaikščių Lietuvą dar mena…“.
Vytautas Kubilius pabrėžė ypatingą Adomo Mickevičiaus svarbą lietuvių literatūrai. Pasak mokslininko, A. Mickevičius yra pagrindas, iš kurio augo mūsų literatūros medis. Visa XIX a. lietuvių literatūra vystėsi šio poeto šešėly, varijuodama jo plėtotas temas. Pasak profesoriaus, A. Mickevičius savo kūryboje apibrėžė geografinę erdvę, kurioje gyvena lietuviai; paskatino istorinės lietuvių savimonės formavimąsi, iškėlė būtinybę prikelti Tėvynę ir jai tarnauti.
Šie motyvai buvo lemtingi ir sovietinių laikų literatūrai. Į tai atkreipė dėmesį ir poetas Justinas Marcinkevičius, kurio didžiulę vertimų dalį sudaro A. Mickevičiaus kūryba. J. Marcinkevičius teigė, kad pokario metais vertimų banga kilo iš politinių paskatų: tai, ko negalima buvo pasakyti originalioje kūryboje, poetai (jų tarpe – Vincas Mykolaitis-Putinas) siekė išsakyti versdami A. Mickevičių. Be to, J. Marcinkevičius paskaitė „Vėlinių“ poemos fragmentą.
Keletą Adomo Mickevičiaus eilėraščių vertimų paskaitė Alfonsas Maldonis, o Vladas Šimkus pateikė neseniai išverstą Adomo Mickevičiaus kasidą. Nebuvusieji vakare šį kūrinį tikriausiai galės perskaityti „Metų“ žurnale.
Adomas Mickevičius – labiausiai į lietuvių kalbą verčiamas poetas. V Kubiliaus duomenimis, jo kūrybą yra vertę daugiau kaip penkiasdešimt poetų. A. Mickevičiaus vertimuose atsispindi visa lietuvių literatūros raida, perėjimas iš silabinės eilėdaros į silabotoninę. Kiekviena karta sukuria savo eilėdarą, todėl didžiuosius klasikų kūrinius tenka versti iš naujo, tačiau V Kubilius žadėjo, kad dabartiniai „Pono Tado“ ir „Vėlinių“ vertimai išsilaikys dar penkiadešimt metų.

[/expand]

 

Ričardas Šileika. Būgnų buvo mažoka

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1998 06 06

Gegužes 27-ąją vėl plaikstėsi Užupio Respublikos vėliava. Poezijos šventės „POETAI IR BŪGNAI“ vietos pakeisti buvo neįmanoma. Adresas aiškus net miegantiems: Užupio 2. Lauko kavinės ryškiai žaliai tepti suolai sulaukė sėdėtojų. Organizacinis komitetas (A. A. Jonynas ir L. Jakimavičius) derino paskutines detales. Po „Holstein“ kepeliušais – įvairaus plauko ir rango (ir raugo) poetų irgi poečių. Daugiausia – iš Užupio ir Užsienio.
L. Jakimavičiui iškilmingai perskaičius „Užupio himną“, viskas ir prasidėjo. Pašauktieji prisiartindavo prie mikrofono, padeklamuodavo po gabalą poezijos ir vėl grįždavo savo vietosna. (Drausmė yra drausmė.) Švelniai įsiterpdavo būgnijantis Gediminas Laurinavičius.
Kad islandas J. Hjalmarssonas, norvegas K. Odegardas, vokietis E. G. Paffas ar anglas J. Erecmanas skaitė nelietuviškai, tai suprantama. Tačiau angliškai prabilusi N. Abrutytė vertimo į gimtąją kalbą taip ir nepateikė. Ačiū die, dėl to jokių ekscesų neįvyko. Alus buvo geriamas, poezija skaitoma. O fotografas Algimantas Aleksandravičius (čionai atvykęs specialiai iš Panevėžio) uoliai „gadino“ fotojuostas.
Už valandos Užupio laiku pasirodė Kornelijus Platelis. Kaipmat buvo priverstas perskaityti eilėraštį „Uniformuotos moterys“.
Atidžiausiai visų skaitančiųjų klausėsi Aldona Veščiūnaitė ir pypkelę papsintis Antanas A. Naujokaitis. Čia pat sukiojosi žilabarzdis seniokas, siūlė pakalnučių. Visko šičia užteko. Va, būgnų buvo mažoka.

[/expand]

 

Benediktas Januševičius. Tradiciniai naktinėjimai

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1998 06 06

Tradiciškai Poezijos pavasario savaitės trečiadienį (šiemet – gegužės 27 d.) Rašytojų klubo salėje vyko naktiniai skaitymai „Eilėraščiai per naktį“. Tradiciškai renginio pradžioje (20 val.) panaktinis Valentinas Sventickas ir aušrininkas Jonas Liniauskas paskelbė tradicines skaitymų taisykles. Jose numatyta daugiau galimybių renginio dalyviams, nei šie buvo linkę pasinaudoti. Skaitymuose įvairių poetinių akcijų, kūrybinių artelių projektų, pagaliau originalesnio skaitymo tikrai trūko, o patys skaitymai, sakyčiau, buvo sausoki.
Pirmąsias dvi skaitymų valandas beveik vienvaldžiai prie mikrofono buvo vyresnės kartos plunksnagraužiai ir raštininkai. Nelengva dideles eiliavimų dozes „praryti“, ir gerai, kad čia pasitaikė nors šiokios tokios įvairovės: nuo kalinių iki tremtinių, nuo perdėm savim pasitikinčių iki vos beišskaitančių savo tekstus dėl nenumaldomo rankų drebėjimo.
Pagaliau įsidrąsino jaunimas ir vis dažniau ėmė veržtis prie mikrofono: vilkai ir vilkeliai, kasmetiniai ir pirmamečiai. Dabar prisiminčiau Jolantą Sereikaitę, Artūrą Valionį, Gytį Norvilą, Mindaugą Kvietkauską, besidžiaugiantį savo pirmąja knygele, Alvydą Šlepiką, skaičiusį svetimus tekstus, Tomą S. Butkų, giedojusį P. Morkūno, T.S. Butkaus bei užsienio dadaistų giesmes, Lauryną Katkų. Maža buvo plunksnos meistrų: Rimgaudas Graibus, A. A. Jonynas ir Liutauras Degėsys. Tam tikra kūrybinio potencialo dalis (L. Jakimavičius, S. Parulskis ir kt.), matyt, paspruko į Užupį. Ką padarysi.
„Eilėraščiai per naktį“ baigėsi netradiciškai anksti: vos po vidurnakčio. Tačiau tradiciškai buvo įteikti prizai. Ir tai svarbiausia. Iš 52 skaičiusių buvo atrinkti geriausi. Pagrindinis naktinių skaitymų prizas teko Agnei Žagrakalytei, paskatinamieji – Konstantinui Bileriui, Mykolui Starkauskui ir Laimai Kreivytei. Naktinių skaitymų metu paskelbto improvizacijų seklių tema konkurso nugalėtoja tapo Rūtavilė Januševičiūtė. Daugumą prizų įsteigė Edmundo Kelmicko antikvariatas. Apdovanoti mėginta ir patį panaktinį Valentiną Sventicką. Jam prizą įsteigė Mokytojų namų renginių organizatorius Juozas Žitkauskas ir „Respublikos“ kultūrininkas Raimundas Celencevičius, bet kas dabar pasakys, gavo panaktinis tą prizą ar ne? Tikriausiai, kad negavo…

[expand]

 

Benediktas Januševičius. Iš gerojo velnio glėbio – į Kuršių marias

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1998 06 06

Po ilgokos kelionės iš Rytų (Vilniaus) į Vakarus pagaliau atsidūrėme Šilalės viešojoje bibliotekoje. Čia teko savarankiškai pasirinkti, kas iš mūsų grupės skaitys eiles Palentinio laisvalaikio salėje, o kas – Kaltinėnų parapijos salėje. Pasiskirstėme taip: grupės vadovas Vladas Braziūnas, Vitalija Bogutaitė ir Robertas Keturakis nuvyko į Kaltinėnų bažnyčią, o likusieji – Jurgis Kunčinas, Judita Vaičiūnaitė, Aidas Marčėnas ir šios žinutės autorius Benediktas Januševičius – nėrė tiesiai į gerojo velnio, nuo neatmenamų laikų gyvenančio netoli Palentinio esančiuose Soverenuose, glėbį.
Paskaičius ir pasistiprinus, gerasis velnias mus nunešė į pačią Žemaitijos viršūnę, ant Medvėgalio kalno. Netekus gerojo velnio globos, buvo nelengva laipioti stačiais Medvėgalio šlaitais, kopti į greta esantį Pilies kalną. Vis dėl to mūsų grupė sėkmingai susijungė, ir drauge keliavome Šilalės įžymybių apžiūrėti. Būnant Bijotuose, kur nutūpę Dionizo Poškos Baubliai, V Braziūnui kilo mintis, kad bėdai prispyrus „Literatūros ir meno“ redakcija galėtų įsikurti Baublyje (juk jame telpa 12 žmonių, o ko daugiau bereikia?). Dar vienas kelionės taškas – Vytogala. Čia kadaise Vytautas Didysis įkrėtė į kailį kryžiuočiams, o šiek tiek vėliau gimė Stasys Girėnas. Jo tėvų name įkurtas memorialinis muziejus.
Diena baigėsi poezijos švente Šilalės viešojoje bibliotekoje. Čia Poezijos pavasario pasiuntiniai skaitė pramaišiui su vietiniais žodininkais.
Tą patį vakarą, atsisveikinę su Šilalės viešosios bibliotekos direktore Donata Litviniene ir jos talkininkėmis, išskubėjome į Šilutę, kur F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje poetų jau laukė tenykščio Poezijos pavasario rengėjai su bibliotekos direktore Dalia Užpelkiene. Pataikėme į patį švenčių sūkurį. Viena iš jų – 487-asis Šilutės gimtadienis. Papusryčiavę, išvykome pasižvalgyti po Rusnės salą, o svarbiausia – į etnografinę žvejo sodybą, kur laukė įprastas darbas – eilėraščių skaitymas.
Kiek vėliau žavėjomės Šilutės didybe ir grožiu, o Robertas Keturakis atvykusių poetų vardu per šventės atidarymą įteikė miestelėnams puokštę sveikinimų. Penkioliktą valandą žėrėme savo eilėraščių posmus jaukioje „Gilijos“ kavinėje. Po skaitymų – vėl į kelią. Aplankėme Kintų Vydūno kultūros centrą (su Vydūno memorialiniu muziejumi, vaikų dailės mokykla, galerija), Ventės ornitologijos stotį. O galiausiai iš vadinamosios Lietuvos Venecijos – Mingės kaimo prieplaukos leidomės į nepakartojamą kelionę po Nemuno deltą ir Kuršių marias. Dėkui ponui Alfonsui Pekarskui, plukdžiusiam mus savo laivu „Perloja“.
Po „kruizo“ buvome nugabenti į Šurmų žuvininkystės įmonės prieplauką, kur laukė ilga vakaronė, pasibaigusi eilėraščių skaitymais. Taigi tokia ištaiginga buvo mūsų grupės kelionė.

[/expand]

 

Iki kito pavasario

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas” 1998 06 06

Ir paskutinėms Poezijos pavasario akimirkoms saulė negailėjo spindulių, – popietė Sarbievijaus kieme buvo giedra kaip ir visos šventės veidas. Gausiai susirinkusiai publikai vedantysis Kęstutis Navakas kalbėjo protingus ir kartu sąmojingus žodžius, eiles skaitė iš svečių šalių atvykę poetai bei keletas mūsiškių. Po Filologijos berželiu tyliai sėdėjo garbingas svečias – Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis, Sąjūdžio 10-mečio proga keletą minčių išsakė Sigitas Geda. Kaip visada – Poezijos pavasario šventės baigiamajame vakare išsirikiuoja laureatų eilutė. Išgirdome 34-ojo Poezijos pavasario laureato Gintaro Patacko, Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijos laureato Alvydo Šlepiko eilių, gėrėjomės geriausios praėjusių metų skaitovės Lilijos Žadeikytės menu. Už geriauią poezijos vertimą į kitas kalbas (šiuo atveju – M.Martinaičio eiles į prancūzų kalbą) apdovanota Ugnė Karvelis, o už poezijos vetimus į lietuvių kalbą (iš švedų kalbos) – Zita Mažeikaitė.
„Nemuno“ redakcijos prizas už debiutą „Poezijos pavasario“ almanache paskirtas Karoliui Gerikui, o geriausio esė autore pripažinta Solveiga Daugirdaitė. Daugiausia poezijos knygų per praėjusius metus išleido „Vagos“ leidykla. Rašytojų sąjungos pirmininko prizas – trumpas poilsis Nidos kūrybos namuose – atiteko Antanui A. Jonynui.
Poezijos paukštė iš Sarbievijaus kiemelio išskrido lydima Juozo Erlicko dainavimo.

[/expand]

 

Vacys Reimeris. Malonus buvimas kilpoje

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas” 1998 06 06

 

Išties nejaukiai pasijutome, kad čia taip ilgai nebuvo užsukę Poezijos pavasarių keliai. Birštoniečiai buvo pasiilgę susitikimo su gyva poezija – sveikino, globojo, vaišino, mylėjo mus. Į dvi grupes pasidaliję, susitikome su poezijos bičiuliais. Poetas Eugenijus Ališanka (jis buvo mūsų skrydžio šturmanas) ir poetė vertėja Zita Mažeikaitė lydėjo anglų poetą Johną Freemaną ir švedų poetą Magnusą Williamą Olssoną pas besiilsinčius sanatorijose, mudu su Alma Karosaite pabendravome su moksleiviais, jų tėveliais bei pedagogais, pasigėrėjome ką tik prie Nemuno iškilusia nauja Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto skulptūra, kurią sukūrė Gediminas Jokūbonis.
Žinoma, svarbiausias mums – patekusiems Birštono kilpon – įvykis buvo literatūrinė popietė – susitikimas su poezijos mylėtojais kultūros namų bibliotekos jaukiame kiemelyje. Jausmo ir žodžių muzikai lyg ir nereikėjo vertimo.
Kai Magnusas W.Olssonas skaitė savo eilėraščius, skirtus tėvo atminimui, įsijautęs į juos jis siūbavo bangavo, tarytum Nemuno vilnys. Vertimą į lietuvių kalbą perskaitė poetė Zita Mažeikaitė. Johno Freemano – simpatingo intelektualaus anglų poeto – posmų vertimus skaitė poetas Eugenijus Ališanka. Alma Karosaitė lyg atsiprašinėjo, kad ji daugiau rašo vaikams, bet jos puikus vaikiškas eilėraštis apie likimo nuskriaustą asilėlį tikrai labai patiko visiems.
Nesinorėjo ištrūkti iš malonaus Birštono ir jo žmonių glėbio.

[/expand]

 

Vytautas Rubavičius. Į Kauną – pagerbti Gintaro Patacko

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1998 06 06

Važiavome į Kauną pasižiūrėti, kaip maištingasis Gintaras Patackas įbrenda ir pamažu žengia pirmuosius žingsnius lietuvių literatūros istorijos tėkmėje. Ilgai nerimęs, blaškęsis, nusirenginėjęs ir persirenginėjes, beprotiška ironija bandęs išnuodyti klasikinius gyvius, ypač šlovingojo sovietinio meno, jis galop suvokė, jog nuo lemties nepabėgsi – ir mūsų akyse, Maironio kiemelyje, plojant ir šypsant aukštiesiems Kauno valdovams, lyg gelbėjimo ratą ant kaklo užsimetęs ąžuolo lapų vainiką, nužengė į istoriją, iš kurios jau nebeištrūks. Sudie neatsakingiems vyno gurkšnojimams, dabar jau taurę ar stiklinę liečia (pakelia) kupini reikšmės pirštai, ir gurkšnis – mąslus ir išminties paženklintas – kada nors atsiskleis jaunų magistrantų ar diplomantų darbuose. Poetui Gintarui Patackui nebereikia rūpintis nei kaip, nei ką – jis eina, ir spiečiai reikšmių patys puola prie jo paliktų ženklų. Matėme šią gražią akimirką ir džiaugėmės. Nežinau, ar džiaugėsi pats Gintaras Patackas, – ten, istorijoje, jau kiti valdo jausmai, gal net ne jausmai, o tiesiog rūpinimasis tautos dvasia ir mumis, likusiai stovėti ant kasdienybės skardžio.
Gintaras buvo gražus, ir jo žmona, Tautvyda Marcinkevičiūtė, buvo graži, ir aš buvau gražus, ir visi žiūrovai, kurių prigužėjo pilnas Maironio literatūros muziejaus kiemelis, buvo gražūs. Ir daugiau buvo gražių žmonių – nenuilstantis Petras Palilionis, poetas verslininkas Kęstutis Navakas, aplodismentų sūpuojamas Antanas A. Jonynas, svečiai iš Švedijos, Australijos ir kitų egzotiškų kraštų. Ir saulė buvo graži, ir vakaras, ir vienišas plerpiantis lėktuvėlis, be paliovos sukęs ratus virš mūsų galvų.
Ruošdamiesi tai kulminacijai, apsilankėme Kauno jėzuitų gimnazijoje, pabuvojome ten kadaise kentusio ir kūrusio Adomo Mickevičiaus kambarėlyje, pro langą pažvelgėme į kitą langą, už kurio sėdėdavo poeto širdies dama, vazonėliu pranešdavusi, jog ji jau viena ir laukianti. Petras Palilionis, neseniai pakartotinai išleidęs savo prieš kokius penkiolika metų parašytą draminę poemą apie Adomą Mickevičių, pasirodo, yra ištyrinėjęs kiekvieną didžiojo poeto sąsajos su Kaunu takelį. Susitikome su gimnazijos literatais, jaunaisiais poetais. Supratome, jog artimiausiais dešimtmečiais poezijos menas tikrai dar nesunyks. Tradicinė vakarienė su Kauno rašytojais, šokiai ir žaidimai… Netrūko nei užkandžių, nei linksmybių. Apsvaiginti įspūdžių gausos, lengvo, neįpareigojančio bendravimo, poezijos apvalytomis sielomis blyksint žaibams grįžome namo. Visi.

[/expand]

 

Henrikas Algis Čigriejus. Kur Neris ir Šventoji

[expand title=”Skaityti”]

 

„Literatūra ir menas”, 1998 06 06

Pirmiausia viso ketvirtojo „desanto“ – Meilės Kudarauskaitės, svečio iš Vokietijos Friedricho G. Paffo, Vytauto Karaliaus, Gedimino Astrausko, Dariaus Šimonio, Vitalijaus Asovskio, RS leidyklos darbuotojos Neringos Junzilienės, malonaus vairuotojo Juozo Bendžiaus – vardu šių eilučių autorius dėkoja Jonavos bei Ukmergės savivaldybėms, tų miestų viešųjų bibliotekų direktorėms Romai Kastcckicnci ir Valerijai Židonienei, jų komandoms – visoms ir visiems šioms šaunioms moterims talkinusiems žmonėms. Šitokio tipo renginiai reikalauja daug energijos, pastangų ir kantrybės, ir to deramai neįvertinti gali tik tas, kuris su panašiais dalykais niekada nėra susidūręs.
Štai trumpai drūtai programos:
Gegužės 29, Jonava. Poezijos skaitymai Statybininkų mokykloje, II vidurinėje mokykloje, Šveicarijos kultūros namuose, ekskursijos į Skarulius ir į Samuolių sodybą, svarbiausias renginio akcentas – skaitymai Jonavos kultūros centre ir galiausiai vakaronė viešojoje bibliotekoje.
Gegužės 30, Ukmergė. Poezijos skaitymai Jasiuliškio pensionate ir Ukmergės neįgaliųjų namuose „Mūsų namai“, ekskursija po muziejų, poezijos šventė Ukmergės miesto pilies parke ir vakaronė literato Alfo Pakėno sodyboje.
O kur dar poezijos paukščių lesinimas – tie pusryčiai, priešpiečiai, pietūs ir vakarienės… Ak, vaišingumas mūsų mielojoje Lietuvėlėje dar neišgaišęs.
Ne taip jau baisiai seniai vienas autorius viename laikrašty rašė: „(…) Ir susirinko šiemet (…) į Poezijos pavasario renginius vieni savo iliuzijų ar aspiracijų kuprų parodyti, kiti pasidžiaugti, kad tos kupros ne jų. Praėjo tribūninės mikrofoninės poezijos laikai“. Meilių žodžių tame straipsnelyje yra ir daugiau, bet bala jų nematę. Kandžių skeptikų visada buvo ir bus.
O tie Poezijos pavasariai, manyčiau, dabar gyvena savo renesanso metą. Ypač kai kalbame apie vietinius, rajonų literatus, kurie per susitikimus vis kukliai ir svečiams, ir publikai primena: esą jie ne poetai, girdi, jiems šalia tikrų poetų gana nesmagu. Ir taip toliau, ir taip toliau.
Tai kad gal ne! Poezija nėra sportas, kur labai ryškūs lyderiai, čempionai, laimėtojai, kur pagal dydį visus surikiuoja metrai, centimetrai, milimetrai, minutės, sekundės. Poezija, jei ji gyvenimo būdas, – visai kas kita. Pirmiausia ir svarbiausia – rašančiojo vertybinė orientacija: ne dėl „čipsų“, ne dėl kramtomų gumų, šunų bei kačių ėdalo, ne dėl trūkstančių kitų prieinamybių žmogui turi skaudėti galvą. Šio pasaulio tuštybių bei cinizmo nieks negalės nugalėti, bet kam lemta šaukti prieš juos, tas šauks. Savo gimtąja kalba, savo metafora. Žinoma, – vienų balsai skambesni, kitų tylesni, taip jau sutvarkyta. Ir poezijoje kaip gamtoje dovanos yra tokios, kokios yra.
Susitikimuose savo kūrybą skaitė trys dešimtys rajonų literatų, gal nieko labai neįžeisiu, jei čia visų neišvardinsiu. O kai kurių nepaminėti tikrai negaliu, būtent: Mindaugo Švėgždos, Irenos Nagulevičicnės, Petro Zlatkaus, Raizos Užusienienės, Alfo Pakėno, Romo Railos, Vinco Lukšos.
Nepamiršta, kad poezijos tikroji sesuo yra muzika. Jonavoje grojo Kauno J.Naujalio kvartetas, Ukmergėje – muzikos mokyklos styginių ansamblis, Jasiulišky dainavo ir grojo patys pensionato žmonės.
Sėkmės visiems!

[/expand]

 

Mikas Tamašauskas. Lakštingala nečiulba Palemone

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1998 06 06

Ir vėl pavasaris. Ir vėl atėjo bei praėjo tradicinis Poezijos pavasaris. Iki šiol tradiciškai jo svarbiausia vieta būdavo Kaunas, Salomėjos Nėries gyventos vietos – Palemone, prie Lakštingalų parko ir Kauno marių.
Bet kažkodėl buvo sulaužyta sena tradicija – pakeista pagrindinė šventės vieta. Ja tapo Vilnius. Pasibaigė Poezijos pavasario savaitė, o Kaunui tebuvo paskirtos vos kelios valandos. Kodėl? Kodėl poezijos lakštingalai nebeteko pagiedoti Lakštingalų parke. Kodėl užgeso prie Kauno marių Poezijos pavasario aukure ugnis? Juk poetė S.Nėris sakė:

Jau šalnos baigėsi, žydės alyvos, –
Lakštingala negali nečiulbėti.

Kadangi esu Salomėjos Nėries kūrybos mėgėjas, vertintojas ir žurnalistas, tai 1955 metais, švenčiant jos gimimo 50-metį ir 10-metį nuo jos mirties, aplankiau jos ilgametę gyvenimo ir kūrybos vietą – Palemoną. Savo patirtus įspūdžius aprašiau „Literatūros ir meno“ laikraštyje. Juos pavadinau „Pamiršta pareiga“. Kritikavau tuos, kurie poetės ir jos vyro Bernardo Bučo jėgomis pastatyto dviaukščio namelio priežiūra nesirūpina, kurie nevykdo Lietuvos KP CK įpareigojimo minėtame name įrengti Salomėjos Nėries memorialinį muziejų.
Kai aš aplankiau būsimąjį muziejų, pamačiau, kad ne tik Kultūros ministerija, Mokslų akademija, bet ir Rašytojų sąjunga net nesirengia vykdyti minimų įpareigojimų.
Norint pagerbti S.Nėries atminimą, nuo 1964 metų šalyje pradėta organizuoti Poezijos pavasarius, kurie tapo tradiciniai. Bet ką mes šiandien matome? Švenčiant 34-ąjį Poezijos pavasarį Palemonas iš viso nebuvo aplankytas…

[/expand]

 

Alis Balbierius. LM redaktoriaus krikštynos

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas” 1998 06 06

Poetų grupė iš Vilniaus ir Kauno vėlavo į Šiaulius, nes ne visada suspėsi tokį atstumą nulėkt per 3 valandas, nors vairuotojas savo mašinėlę spaudė, kaip galėjo. Šiame eiliuotų, bet nebūtinai rimuotų žodžių žygyje dalyvavo poetės ir poetai – Z. Gaižauskaitė, B. Marcinkevičiūtė, J. Sereikaitė, subtilią poeziją rašantis svečias iš Suomijos Lauri’s Otonkoski’s, A. Šlepikas, V. Rudžianskas ir šių eilučių autorius.
Pirmiausia Naisiuose, gražioje medinėje bažnytėlėje, visai šalia poeto Z. Gėlės-Gaidamavičiaus kapo ponas „Literatūros ir meno“ redaktorius (vyr.) gavo minėto poeto premiją už geriausią praėjusių metų debiutą. Ši garbinga ir įpareigojanti premija, kuri jau paskirta 22 kartą, A. Šlepikui teko už poezijos knygą „Taika tavo kraujui“ („Scenos“ leidykla). Čia ponui autoriui jau buvo pasodintas jaunas ąžuoliukas gražiai lapojančioje visų laureatų giraitėje, nes gegužės pabaiga – jau ne ąžuolų sodinimo metas.
Perfrazuojant A. Šlepiko knygos pavadinimą, taika mūsų kraujui vyravo ir tolesniuose
grupės žygiuose. Skaitėm eiles (svečiai ir vietos poetai) Šiaulių miesto P. Višinskio aikštėj, smagiai vakarojom su Šiaurės Lietuvos literatų draugijos nariais. Visur mus maloniai lydėjo Šiaulių kultūros skyriaus vadas p. Hubertas Smilgys, poetas Vytautas Kirkutis ir kiti mūsų globėjai.
Kitądien lėkėm pirmiausia į Vilkijos tautosakos muziejų, kur mus į glėbį „čiupo“ Kauno rajono kultūros skyriaus režisierė Elvyra Čičinskienė. Tad skaitėm eiles Vilkijoj, svetinguose Babtuose ir praeities garbingus aidus menančioje Raudondvario pilyje, o Vilnių pasiekėm dar prieš vidurnaktį.
Grupės vardu darsyk noriu padėkoti visiems (ir paminėtiems, ir nepaminėtiems), kurie mus šiame kelyje globojo, vaišino alum, raudonu vynu ir midum bei įvairiais tautiniais skanėstais, taip pat palaikė mus savo pakilia šventiška nuotaika ir dėmesiu. Ačiū ir tiems, kurie mūsų klausės, o jų būta išties nemažai.

[/expand]

 

Jonas Strielkūnas. Sūduva – dar gyva

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1998 06 06

Iš Rašytojų sąjungos išvyko, tarsi norėdamos apgauti kokį menamą priešą, labai negausios, nors ir įvairiopos pajėgos: norvegų poetas Knutas Odegardas, jį lydinti jauna graži vertėja Nora Strikauskaitė, Rašytojų sąjungos leidyklos darbuotoja Giedrė Šorienė ir šių eilučių autorius. Prie Lazdynų arklio mūsų laukė ne iš arklių, o iš kengūrų šalies Australijos atvykęs malonus tautietis Bronius Žalys. Į Sūduvą važiavome irgi tarytum maskuodamiesi – per Druskininkus, kur frontą gerokai sustiprino Vytautas P. Bložė ir, kaip vėliau paaiškėjo, pagrindinis mūsų slaptasis ginklas – Nijolė Miliauskaitė. Kadangi tie manevrai atėmė nemažai laiko, Vilkaviškyje jau radome laukiančius sąjungininkus iš artimojo užsienio – Kauno: Vladą Baltuškcvičių, Gražiną Cieškaitę, Jūratę Sučylaitę ir Vladą Vaitkevičių.
Pirmieji poezijos skaitymai V. Kudirkos, kurio gimimo 140-ąsias metines šiemet švęsime, tėviškėje Paežeriuose prasidėjo skaisčiai šviečiant saulei, o baigėsi staigiai užklupus liūčiai, – tai, anot V. P. Bložės, savaip simbolizavo praėjusio pusantro šimtmečio Lietuvos istoriją. Iš tiesų smagu buvo žiūrėti, kaip energingai kalba ir griežia V. Kudirkos smuiku vienmarškinis liūtyje, nepailstantis rašytojo klėtelės saugotojas Stasys Ankevičius. Ypač jaukus buvo susitikimas sodinamame J. Basanavičiaus ąžuolyne Ožkabaliuose, kur, šeimyniškai susėdę ratu ant lauko akmenų, klausėmės svečių ir vietinių poetų posmų bei Bartninkų moterų dainuojamų dar paties J. Basanavičiaus užrašytų Ožkabalių dainų. Tuo pat metu kita poetų grupė viešėjo S. Nėries tėviškėje Kiršuose. Tačiau svarbiausias tos dienos įvykis buvo, be abejo, kituose Paežeriuose, prie senų dvaro rūmų iškilmingai skambant muzikai, Vilkaviškio rajono savivaldybės premijos įteikimas poetei Nijolei Miliauskaitei.
Visą dieną mus lydėjo ir globojo rajono meras Jonas Mačys, vicemeras Jonas Šuliauskas, kultūros skyriaus vedėja Brigita Pakalkienė ir viešosios bibliotekos direktorė Asta Velioniškienė. Jie pasakojo apie šių dienų Sūduvos džiaugsmus ir rūpesčius, pabrėždami, kad dažnai jų žodžių neišgirsta aukščiausi vadovai Vilniuje. Be kita ko, jie kritiškai vertina vykstančią administracinę reformą, kai naujai kuriamos apskritys tik didina biurokratų skaičių, o tokius senus apskričių centrus kaip Vilkaviškis numatoma paversti valsčiais, dar labiau atitolinant valdžią nuo žmonių. Tai, žinoma, aktualu ne tik sūduviams. Tikėkimės, kad jų žodžiai bus išgirsti ir suprasti.

[/expand]

 

Paulina Žemgulytė. Tarp ežerų ežerėlių

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas” 1998 06 06

Poezijos pavasaris, nors ir ne ruduo, kasmet gausiai pažeria pažinimo vaisių: mums – dar nelankyti Lietuvos kampeliai ir nauji žmonės, o jiems – mūsų poezijos žodžiai. Molėtų ir Zarasų kryptimi išvykome: Aldona Veščiūnaitė-Janavičienė (Australija), Desmondas O’Grady’s (Airija), Sigitas Birgelis (Punskas), Mykolas Karčiauskas (grupės vadas), Valdemaras Kukulas, Vytautas Rudokas, vertėjas Antanas Danielius. Skaitėme eiles mokyklose – Giedraičių ir Alantos, Molėtų rajone, kitądien – Antazavės ir Antalieptės, Zarasų rajone. Čia daugiausia buvo jaunų klausytojų, o Molėtų skulptūrų parke bei Zarasų viešojoje bibliotekoje – ir augesnės publikos. Visur mus priėmė šiltai, nuoširdžiai be galo vaišingai. Paleidę skristi po vieną kitą posmą, honoraro gavome trigubai: jau vien kad paklajotum po Molėtų, ir Zarasų ežeriją, verta kantriai skrebinti plunksną ištisą ilgą žiemą.
Ir Molėtuose, ir Zarasuose buvome apsupti vietos literatų. Molėtų rajono literatų kūrybinėje stovykloje Antalakajos kaime ir nakvojom – įspūdingai trankėsi perkūnas, grojo muzika, liejosi vynas. Žodžiu, buvo smagu. Smagu, kad tiek daug Lietuvoj eiliuojančių žmonių, besiklausančių, mėgstančių poeziją žmonių ir neužmirštančių poezijos paukščius palesinti rūpestingų globėjų. Tad dėkingi visiems – Molėtų merui Valentinui Stundžiui (kurio kalba prilygo puikiam eilėraščiui), Molėtų literatų vadui Alfonsui Kavoliūnui, bibliotekos vedėjai Virginijai Reišienci, Zarasų bibliotekos vedėjai Danutei Karlienei ir pulkui gražių jos bendradarbių (kurių niekaip nenorėjo palikti mūsų svečias iš Airijos), kelią į žvaigždes Etnokosmologijos muziejuje rodžiusiam Gunarui Kakarui, Fausto Kiršos sodyboje gerąją namų dvasią saugančiai dailininko Arvydo Každailio šeimai… Visur mus lydėjo nepaprastas aukštaitiškas nuoširdumas.
34-asis Poezijos pavasaris baigėsi. Lauksime kitų metų didžiosios bendravimo šventės.

[/expand]

 

Gasparas Aleksa. Septyni ugniažolės žiedai

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1998 06 06

Kartą gegužės mėnesio gale Radviliškyje, Baisogaloje ir Kėdainiuose pražydo ugniažolės. Penki vyrai (poetai Johannas Hjalmarssonas iš Reikjaviko, Stasys Stacevičius iš Merkinės, Rimgaudas Graibus, Gintautas Iešmantas ir Gasparas Aleksa iš Vilniaus), pagrobę aktorę Liliją Žadeikytę ir vertėją iš islandų kalbos Rasą Ruseckienę, išjojo šiaurės vakarų kryptimi.
Augenijus Jurgauskas (Radviliškio rajono savivaldybės kultūros skyriaus vedėjas) ir Rima Godelienė (Radviliškio rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė)
kartu su būriu talkininkių bibliotekininkių pašaukė lietų ir perkūną, pažymėjo kelią juodomis varnų vėliavėlėmis. Keliauninkai, skambant islandiškos ištarmės muzikai, surado kelią ir Radviliškio bibliotekos salėje sutiko apie 100 piliečių, ištroškusių apginti poetus. Gintautas Iešmantas deklamavo apie žmogaus gyvenimo skirtį ir aukso pavojų, Stasys Stacevičius aiškino, kaip gaudyti septyngalvius slibinus, Rimgaudas Graibus įniršusio liūto balsu riaumojo apie tikrąją meilę, o Gasparas Aleksa visus mokė, kaip nugalėti gravitaciją ir išskristi. Net rajono meras Vytautas Šimelis stebėjosi tokia išmintinga poezija ir prisiminė vaikystę, kai aktorė Lilija Žadeikytė krykštavo. Iš islandų poeto Johanno Hjalmarssono skaitomų eilių sklido efemeriškos būties magija.
Kėdainiečiai rinkosi į bibliotekos kiemelį ir laukė pasirodant poezijos kerėtojų. Nušvito saulė, poetai, vedami Audronės Pečiulytės, apžiūrėjo miesto senamiestį, bažnyčias ir sinagogas.
Dar taip neseniai bažnyčiose barbarai buvo įrengę sandėlius ir sporto sales, bet Radvilų dvasios atėjo į pagalbą, ir žmonės praregėjo.
Nevėžis rūsčiai tekėjo pro šalį ir kartu su keliomis dešimtimis kėdainiečių klausėsi eilių. Bibliotekos kiemelyje jau minėti keliauninkai sutiko Kėdainių eiliuotojus Vitolį Laumakį, Genę Sereikienę, Romualdą Kosmauską, klausėsi jų eilėraščių ir pavydėjo jiems drąsos. Eilėraščių pluoštą paskaitė Kėdainių kronikierius ir „Panevėžio balso“ vyriausiasis redaktorius Algimantas Kaminskas. Bibliotekininkės savo varpelius atidavė poetams, vertėjai ir aktorei ir prisakė grįžti į Vilnių bei jį saugoti. Kelionėn palydėjo Kėdainių rajono savivaldybės vicemeras Algimantas Dagys, perskaitė lietuvių poetų eilėraščių, pamokė Rimgaudą Graibų, kaip rašyti. Rimgaudas Graibus visą naktį keliauninkus vedė į Vilnių ir ragino pakelės liepas greičiau pražydėti.
Rytą prabudome Sarbievijaus kieme, širdyse žydėjo ugniažolės, ir nieko nebijojome.

Vienas iš Jų, t. y. Gasparas Aleksa

[expand]

 

Rašantiems poeziją

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1998 05 23

Paskutinę gegužės savaitę vėl vyks Poezijos pavasaris. Vienas iš tradicinių renginių – moksleivių poezijos skaitymai Rašytojų klube (K.Sirvydo 6. Vilnius). Gegužės 26 d. 14 val. esate visi laukiami: žinomi ir dar ne, pagirti ir apvilti, tradicionalistai ir pokštininkai. Kviečiame ir eksmoksleivius, žinoma, su eilėraščiais. Jūsų klausysis ir mūsų poetai klasikai, kurių valia bus prizai bei dovanos geriausiems.
Viliamės, kad švietimo skyriai ir mokyklos parems iš toliau atvyksiančių savo jaunųjų poetų kelionę.
Pasitikslinti ar pasiteirauti galite paskambinę į Rašytojų klubą tcl. 62 96 27 direktorei Janinai Rutkauskienei arba tel. 61 77 27 literatūrinių renginių organizatorei Deimantei Kažukauskaitei.
Mieli vyresnieji rašytojai, skaitytojai, mokytojai, tėvai! Kuo nuoširdžiausiai kviečiame ir Jus ateiti į susitikimą su jaunaisiais mūsų poetais.

[/expand]

 

Eilėraščiai per naktį

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1998 05 23

Gegužės 27 d. 20 vai. Panaktinio skardus varpelis vėl pakvies Jus į poetinės demokratijos salelę-vakaronę „Eilėraščiai per naktį“ Rašytojų klube (KSirvydo 6, Vilnius).
Devynioms minutėms mikrofoną gaus kiekvienas jo trokštantis poetas ir eiliakalys, laureatas ir provincijos slapukas, užsienių garsenybė ir studentiškų auditorijų keistuolis. Maloniai kviečiami kitų menų bei žanrų kūrėjai, bandantys prabilti ir poezijos kalba. Mums vienodai tinka iškilmingi deklamavimai ir poetiniai pokštai, solo numeriai ir artelių kūrybinės akcijos (bet ir artelėms skirtas laiko limitas yra toks pat – 9 minutės), drovus skaitymas ir dainuojamoji poezija.
Vakaro rengėjai tiki klausytojų tolerancija, o patys nieko nei peiks, nei girs, tik įteiks Naktinių skaitymų prizą ir…
Skaitančius ir klausančius džiugins bei guos „Suokalbio“ kavinė. Bet kelyje prie mikrofono kantriai budės Valančiaus draugija.
Tikimės, kad viskas aišku, bet jei knietės pasitarti, tai prašom skambinti telefonu 22 39 19, 62 88 45.
Taigi trečiadienio vakarą Jus pasitiks Panaktinis Valentinas Sventickas, o palydės – Aušrininkas Jonas Liniauskas.
Iki!
POEZIJOS PAVASARIO RENGĖJAI

[/expand]

 

 

LRT laida „Ženklai” 1998

 

 

Parengė N. C.