Atgal į sąrašą

Poezijos pavasaris 1999

almanacho viršelis 1999

 Sudarytojas – Benediktas Januševičius 
Dailininkas – Rimvydas Kepežinskas 
Vilnius: Vaga, 1999

 

1999 m. Poezijos pavasario laureatas 

Jonas Juškaitis

už eilėraščių rinkinį „Varpai sudūlės nuo skambėjimo”

Iš „Nemuno” archyvo

 

Almanache pristatomi autoriai

[expand title=”Skaityti”]

Patricija Šmit, Stasys Stacevičius, Ričardas Šileika, Gytis Norvilas, Leonardas Gutauskas, Paulina Žemgulytė, Mykolas Karčiauskas, Julija Jekentaitė, Vladas Braziūnas, Li Li, Amanda Aizpuriete, Ingibjorg Haraldsdottir, Kerry Shawn Keys, Craig Czury, Dannie Abse, Jaume Pont, Aleš Debeljak, Manfred Chobot, Aleksandr Kušner, Jyrki Kiiskinen, Michael Krüger, Vytautas Rudokas, Alis Balbierius, Vytautas Stulpinas, Algirdas Verba, Donius Remys, Marija Macijauskienė, Robertas Keturakis, Balys Auginas, Petras Keidošius, Juozas Almis Jūragis, Ezra Pound, Alfas Pakėnas, Markas Zingeris, Algimantas Baltakis, Viktorija Daujotytė, Daina Pranckietytė, Rimvydas Stankevičius, Aldona Elena Puišytė, Erika Drungytė, Liutauras Degėsys, Eglė Perednytė, Arvydas Genys, Jūratė Sučylaitė, Liudvikas Giedraitis, Stasys Jurevičius, Federico Garcia Lorka, Damaso Alonso, Vicente Aleixandre, Lukas Vangelis, Vacys Reimeris, Vytautas Kaziela, Lidija Šimkutė, Renata Radavičiūtė, Rimantas Žukas, Edita Nazaraitė, Arūnas Spraunius, Nijolė Simona Pukinskaitė, Valdemaras Kukulas, Darius Šimonis, Jolita Skablauskaitė, Alvydas Šlepikas, Kornelijus Platelis, Ramūnas Kasparavičius, Stasys Jonauskas, Ivan Bunin, Danutė Vaskelaitė, Stasė Lygutaitė, Ona Mikalauskienė, Jonas Strielkūnas, Vytautė Jalinskaitė, Marcelijus Martinaitis, Nijolė Kliukaitė, Rima Pociūtė, Jonas Zdanys, Justinas Kubilius, Daiva Čepauskaitė, Mindaugas Švėgžda, Eugenijus Ališanka, Dovilė Zelčiūtė, Aleksandras Šidlauskas, Rasa Čergelienė, Virginijus Sungaila, Sigitas Birgelis, Aušrinė Zulumskytė, Vytautas Butvilas Mažylis, Luana Stebulė, Mindaugas Peleckis, Judita Vaičiūnaitė, Kęstutis Rastenis, Gražina Cieškaitė, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Gasparas Aleksa, Viktoras Rudžianskas, Aldona Veščiūnaitė, Liudas Giraitis, Mindaugas Kvietkauskas, Vyt. Bakaitis, Romas Daugirdas, Dainius Gintalas, Neringa Abrutytė, Jonas Jackevičius, Edmundas Janušaitis, Edvardas Vaitkus, Julija Icikzonaitė, Nadija Neporožnia, Slavko Mihalič, Vesna Parun, Andelko Vuletič, Luko Paljetak, Branko Čegec, Leonas Peleckis-Kaktavičius, Sigita Gedziūnaitė, Linas Kranauskas, Mantas Gimžauskas, Tomas S. Butkus & m.f.

[/expand]

 

Almanacho recenzija

Juozas Smeglas. Plyta saturnalijoms

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas” 1999 05 22

Labai keistas reiškinys tasai Poezijos pavasaris, kuriuo šitaip stebisi dar ir dar kartą atvykti besiveržiantys tokių dalykų nei matę, nei girdėję poetai užsieniečiai ir kurio tolesnio egzistavimo galimybę kasmet vienaip ar kitaip kvestionuoja poetai tautiečiai. Čia vertėtų prisiminti C. G. Jungo žodžius, šiaip jau skirtus krikščioniškajai mitologijai: „Jie net nesupranta, kad nebeplėtojamas, sustingęs mitas miršta“. Kad ir kaip ten būtų, Poezijos pavasario reiškinys turi (ir nemenkai) tiek religinių, tiek mitologinių atspalvių, kurie bent trumpą pavasariško apsvaigimo akimirką naivesniam ar labiau kuoktelėjusiam eilių kūrėjui leidžia viešai pasijusti poetu, t.y., anot Josifo Brodskio, „metafiziniu vienetu“. Kadaise esu minėjęs, jog Poezijos pavasaris mane žavi tuo, kad kažkuo primena Saturnalijų savaitę, kai vergas ir šeimininkas susikeičia vietomis, išnyksta hierarchija, o Poezijos pavasario atveju – visi poetai tampa lygūs, tik kai kurie, prisiminus G.Orvvcllą, lygesni.
Tą „lygumą“ puikiai iliustruoja neilstančio šiandienos literatūros juodadarbio Benedikto Januševičiaus suformuota šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho „plyta“ (knyga ne vien storiu, bet ir spalva primena gerą gotikinės katedros plytą), kur Ezra Poundas (vertė K.Platelis) atsiduria tarp Juozo Almio Jūragio bei Alfo Pakėno ir visai neblogai jaučiasi.
Saturnalijų, karnavalo principus atliepia ir stilių, raiškos būdų, istorijos, geografijos etc. įvairovė: nuo Mykolo Karčiausko tarmybių („Virbynės alksna alksninga/ alinga ingė iš inginio“) ligi Manto Gimžausko „Čekių eilėraščių“ (SUMA/ 9.02/ KASA/10.02./GRĄŽA/ 1.00//4 VNT”); nuo nepamainomų Jono Strielkūno meilės kvadratų („Naktis tarsi kalnas/Ant mažo mus skiriančio stalo./ Mieloji, aš kaltas/ kad rankos prieš aušrą atšalo.“) ligi šiek liek plepių, šiek tiek bložiškų Julijos Jekentaitės verlibrų, iš kurių verta išskirti „Raudona saulė spigino akis“ – tikrą, iš vaikvstės; nuo subtilios (rimuotos!), pastaruoju melu kad ir nelabai derančios su konservatoriaus įvaizdžiu Kornelijaus Platelio autoironijos („Tamsiame arbatos puodelio apskritime/ Kvėpavimo jaukiamas veidas –/ Pasišiaušę plaukai pratęsia raukšles/ Ir po visą puodelį paskleidžia“ – eil. „Senstantis Narcizas“) ligi gan sugestyvių Erikos Drungytės raudojimų „Į ausį V. P. Bložei“: „… sėdi lizde skaudžiai kojas parietęs, / tyliai kvėpuoji už tuos visus – / už Romą, už Romulą, už Romovę: Rama, Rama –/ ramybę perėdamas, tačiau tas šaltinis, / kurį prakrapštei nageliu, tave patį / – pliūptels ir suvisai, sulig/ visai tave patį…………..“; nuo Viktorijos Daujotytės straipsnio apie romanso poetę Gražiną Tulauskaitę ligi Valdo Kukulo straipsnio „Vietoj ir vis apsukui“, kur kritikas amžiaus pabaigos poetiniuose sąjūdžiuose suranda analogijų su poetiniais sąjūdžiais amžiaus pradžioje; nuo švediškai rašančio kino Li Li ligi kiniškai rašyti mėginančio prancūzės ir kontrabandininko vaikaičio Alvydo Šlepiko; galų gale ištisa plejada -aičių, -yčių bei -įenių, nuo Juditos Vaičiūnaitės, Gražinos Cicškaitės ligi-., (o, dievai!) šiame „Poezijos pavasaryje“ gal net gausesnės nei stipriosios (koks abejotinas kalbos štampas!) lyties atstovų, kas labiau būdinga lietuvių prozai; nuo… Pakaks.
Ir kas tik čia nedalyvauja. Nedalyvauja „literatūrinė mafija“ – Sigitas Parulskis, Aidas Marčėnas, Liudvikas Jakimavičius bei „godfatheris“ Sigitas Geda, ir nors, kaip žinoma, šventa vieta tuščia nebūna, geriau jau ji būtų likusi tuščia; nėra ir dantukingųjų „Svetimų“, jiems atstovauja tik savas tarp savų, svetimas tarp svetimų Alvydas Šlepikas, kurį aukščiau paminėtame straipsnyje „Vietoj ir vis apsukui“ Valdas Kukulas pavadina pirmuoju „Svetimų“ grupės atskalūnu. Taigi – A. Šlepikas, kaip ir dera poetui, atstovauja tik sau bei mūzai – ir neblogai atstovauja, atsikratęs jo kūrybą pjaunančio daugžodžiavimo, įstengęs laiku sustoti, susitvarkyti, ką prisidirbęs; nedalyvauja postneoromantikai Gintaras Patackas, Antanas A. Jonynas plius Almis Grybauskas, Vytautas Rubavičius, kuriuos savo monografijoje iš penkiasdešimtaisiais gimusios kartos dėsningai išskyrė Valentinas Sventickas (o greta jų nedalyvauja ir Donaldas Kajokas); nedalyvauja gerą poeziją iškvepiantys Nijolė Miliauskaitė bei Vytautas P. Bložė; galų gale nedalyvauja pagrindinis šių Saturnalijų iniciatorius – Justinas Marcinkevičius (regis, jis jau senokai „paspruko“, o gaila).
Tiesa, almanache jo kūrybai skirti devyni puslapiai – Rimos Pociūtės adoracija „Modernybės archaizadja: istorinės praeities gedėjimas“, kurioje autorė trumpai drūtai reziumuoja: „Marcinkevičiaus poezijos švytėjimas – auksinės klasiškumo dulkės ant medinio paviršiaus“. Štai tokia ikona. Apie jos tapymą profesionaliame R.Pociūtės straipsnyje vertėtų pakalbėti kiek plačiau, bet, dėkui dievams, nei šio rašinio, nei „Poezijos pavasario“ almanacho apimtis (390 p.) to padaryti neleidžia. Tad teks pasitenkinti banalia patarle: „Neviskas auksas, kas auksu žiba“. Dar banaliau ją apversti: „Ne viskas žiba, kas auksas“ bei pridurti – toks į akis nežibinantis auksas poezijoje pats vertingiausias, ir jo galima rasti tiek Justino Marcinkevičiaus poezijoje, tiek ant vienos kitos 1999-ųjų „Poezijos pavasario“ karnavale dalyvaujančios kaukės, pavyzdžiui, ant minios chaose švystelėjusio aktorės bei poetės Daivos Čepauskaitės domino, o gal per kaukę geriau įžvelgiamose akyse? Vienoje – „Išgerk ir žiūrėki, daugiau nebeturime darbo,/ į burę nuleistą įsirausė marių žvėris/ ir tyliai šnopuoja į mūsų buvimą nesvarbų, / įkištume jį ir vidun, bet pragėrėm duris“, kitoje – „Šalna įsikibo į pirštą bevardį, / lyg vaikas paprašė – paglostyk mane./ Sužvilgo trumpai dilgėlė palei skardį / ir niekas trumpai neatitarė – ne“. Daiva Čepauskaitė ne per daugiausia ieško modernių raiškos būdų ir tartum tyčia talentingai naudojasi pačiu trivialiausiu, bet tvirtai sukaltu ketureiliu, kurį sunku būtų supainioti su, pavyzdžiui, Jono Strielkūno eilių architektūra, bet įmanoma, tarkim, su dažnai sužavinčiais Stasio Jonausko ketureilių tropais. Kad ir šiais: „Raibuliavo srovelė prieš vėją, – /Jos paviršiumi šliaužė naktis. / Švietė žvaigždės, ir žuvys tylėjo, / Apžiojusios upių žiotis“.
Pavasario iliuzijos verčia mąstyti apie atsinaujinimą, naujai kūrybai atgimusio Adonio puotą. Apskritai kokio nors rimtesnio lietuvių poezijos atsinaujinimo išsiilgę ir patys kūrėjai, ir jų kritikai. Balandžio „Metuose“ kalbėdami apie 1998-ųjų poezijos knygas, naują vėją savo burėmis mėgina sugauti mažne visi prelegentai. Ir nors manau, jog tai, kas nauja, nebūtinai gerai (ką patvirtina ir šis „Poezijos pavasario“ almanachas), o tai, kas sena, patikrinta – blogai, vis dėlto verta įsiklausyti į šias Liudviko Jakimavičiaus mintis: Vyresni, pripažinti poetai seniai nusikalę patogius (savus) eilėraščių modelius, lyg ir nelabai stengiasi ką nors naujesnio išradinėti. Jei reikia pavardžių– prašom“… Čia kritikas išvardina dešimt autorių, iš kurių šešis galima rasti ir šiame almanache. Ir tęsia toliau: „Visai nesakau, kad jų išėjusios knygos prastos – jos gal daug stipresnės už kitas sąrašo knygas, tačiau ir stilistiniu, ir poetinio pasaulėvaizdžio požiūriu jos visiškai panašios į priešpaskutines. Kitaip tariant, poezijos masyvas plečiasi į plotį, ekstensyvėja, o ne intensyvėja, poetai kartojasi, ir medituoti prie jų invariantiškų diskursų pradingsta noras“.
Čia reikia pabrėžti, jog esti įvairių atsinaujinimo galimybių. Iš pastarųjų metų Sigito Gedos kūrybos gal gražiausias kovo „Kultūros baruose“ skelbtas sonetas „Justiniškėse“. Bet grįžkime prie kai kurių L. Jakimavičiaus minėtų pavardžių, kurių turėtojų kūryba tartum Atlanto stulpai šiek tiek stabilizuoja amorfiškai anarchistinį 1999-ųjų „Poezijos pavasario“ almanacho chaosą. Judita Vaičiūnaitė panaši į Juditą Vaičiūnaitę, čia aptinkamas ir „itališko Vilniaus šešėlis“, ir graikų mitologijos debesų deivė Nefelė, ir priminimas Liudvikui Jakimavičiui, jog kai kurių poetų „nusikalti patogūs (savi) eilėraščių modeliai“ tiesiog garantuoja tų eilėraščių kokybę; ir Marcelijus Martinaitis panašus į Marcelijų Martinaitį – na tai kas, kad be rankų, be kojų (prisiminkime mįslę apie laiką), na tai kas, kad išskaptuotas iš medžio eilėraštyje „Ipolitui Užkurniui, mane padirbusiam iš ąžuolo kamieno“, mano galva – viename stipriausių šiame almanache: „Ipolitai, pagailėjai man rankų ir kojų: / kur dėjai medieną žemiau juosmenio? / Sukūrenai šaltą rudenio vakarą, / o gal iš mano kojų ir rankų /pridirbai šventųjų, rūpintojėlių?“ Toksai Marcelijaus Martinaičio panašumas į Marcelijų Martinaitį – nacionalinės reikšmės kultūros vertybė; sklidinas eufonijų, kalbos aidesių Vladas Braziūnas panašus į Vladą Braziūną (rugpjūtis – kokios pjūtys pasvaliuos/ kai jau nebevaliuos, nebevalios/ pakelti kojų), šiek tiek į Just. Marcinkevičių („lai plačiai pastatei mano kojas ant didelio kelio…“), tuo tik dar labiau panašėdamas į Vladą Braziūną; iš kitų L. Jakimavičiaus minėtų bei almanache aptiktų poetų Stasiu Jonausku jau žavėjausi, Jonas Strielkūnas pasirodė šiek tiek sentimentalesnis, nei dera Jonui Strielkūnui, užtat Algimantas Baltakis kiek nudžiugino, savo tekstuose daug kur sentimentalumo (šiaip jau pastarojo meto jo kūrybai gan būdingo) garbingai išvengęs, nors jo jambai ir pavadinti „juodais“. Pakaktų ir tiek: „O vėjas atlekia/ be tako./ Paklausia mūsų. / Pats atsako“. Senoviškai.
Kuo nors originalesniu stebinti per daug nesistengia ir lietuvių poezijos žemėlapyje savo liūdėjimo vietas jau tvirtai užsiėmę dar apyjauniai autoriai – Rimvydas Stankevičius (vėl galime aptikti „pietą“, „Atpirkėją“ ir kitų jau imančių pakyrėti paviršinių R. S. poezijos ženklų), Darius Šimonis ar Neringa Abrutytė („esu protingesnė bet viskas vis vien kaip seniau“). Ir gerai, kad nebestebina, gerai, kad jau supranta jog svarbiau, kai eilėraštis, kalba nustebina patį kūrėją, o kartu ir poezijos esmę (anot M. Heideggerio, „poezija kiekvieną meną, kiekvieną esinio išslaptinimą iškelia į grožį“) nustverti mėginantį tos poezijos suvokėją. Beje, esinys išslaptinamas, iškeliamas, į grožį nebūtinai gražiais žodžiais, veikiau atvirkščiai. Iš D. Šimonio eilėraščio „Burokėlių kraujas“: „Ko Jurga guli užversta palaidinuke, / ko burokėlių sunka apkrapvtos šlaunys? //Jo kraujo suradau ant spalio demonstracijų, / raudonam tranzistoriaus ar dagilio balse, /lango pravirumo smilkiny. Burokas dumia/ akis: kraujas turbūt maždaug nesumeluotas“. Tuo „turbūt maždaug nesumeluotu“ krauju šie poetai (prie jų gretinčiau dar kelis ar net keliolika tiek jaunesnių, tiek vyresnių autorių, pvz., nešiną eilėraščiu „Svečiai“ Stasį Stacevičių, kalbėjimo manierą kol kas nelabai sėkmingai mėginantį koreguoti Ričardą Šileiką ar, pasitelkus artimų poetų eilėraščių šukes, „Sielos koliažą“ dėliojantį Eugenijų Ališanką; kas nors paminėtų, tarkime, Mindaugą Kvietkauską – ir labai nesuklystų) daug pranašesni už tuos, kurių eilėraščiuose tarp žodžių neaptinku jokios kraujo apytakos, nors naudingų dalykų galima rasti ir ten (Pablo Picasso kišenės būdavo pilnos visokių šiukšlynuose rastų niekniekių, iš kurių meistras konstravo, kaip daug kam atrodo, – šedevrus).
Vis dėlto dar ko nors įdomesnio verta paieškoti tarp didesnę 1999 metų „Poezijos pavasario“ dalį sudarančių man mažiau žinomų ar visai negirdėtų autorių, nors ir nelabai tikėtina, kad iš kanapių, nustebindamas apyblaiviu nuogumu, išlįs koks Pilypas.
Štai kad ir Gyčio Norvilo eilėraščiai – ne tokie jau neįkainojami šedevrai, kad, prieš porą savaičių daugelį jų skaitęs „Literatūroje ir mene”“, dabar skaityčiau „Poezijos pavasaryje“. Bet jei jau taip primygtinai peršama – prašom. Trumpas „šileikiškas“ tekstukas: „mano kaimynas / mirė / visiškas senbernis // prie kapo aštuoni / vaikai verkė“ (suprask – jo vaikai). Stokoja ne tik poezijos, bet ir socialinės psichologinės logikos. Pirma – jei yra visiškas senbernis, gali būti ir nevisiškas, o tai jau kaip „truputį nėščia“. Antra – vargu ar aštuoni vaikai visi kaip vienas atėjo prie nežinomo tėvo kapo, o jei vis dėlto atėjo – vargu ar visi aštuoni verkė. O jei visi aštuoni atėjo ir visi aštuoni verkė (gyvenime taip gali nutikti, besiviliantis žmogus neturėtų atmesti stebuklo galimybės) – va tada tai jau tikrai nereikia pamiršti, kad jei toks stebuklas galimas gyvenime, tai negalimas poezijoje, nes gyvenimo ir poezijos, meno logika skiriasi. Nuostabus saulėlydis, nutapytas realistine maniera, tampa visiška banalybe. Nesiplėtočiau labai, jei panašių riktų nerasčiau ir kitų „Poezijos pavasario“ almanacho dalyvių kūrvboje.
Tad kas bent kiek užkabino skaitant man menkai pažįstamų poetų eilėraščius? Tiesiog vienur kitur blykstelėjusi poezijos prošvaistė, galimybė. Tokia prošvaistė išryškėja tarp mergiškai veržlių Eglės Perednytės trivialybių:

Jausmai neieško ypatingo adresato
Keistuolis taip
Naivus puiku
Kalbėt visai nemoka dovana

Ir toliau vėl niekai. Arba Renatos Radavičiūtės parulskiškas „nežinau / vemiu ar dainuoju“. Yra ir dar, bet visų neįmanoma ne tik apdainuoti / apvemti, bet ir išvardinti (todėl ir teikiu pirmenybę merginoms). Kaip neapdainuosi ir visų verstinių „Poezijos pavasario“ svečių, tiek gyvųjų, tiek mirusių, tiek…
Kaip jau turbūt pastebėjote, almanacho sudarytojo Benedikto Januševičiaus padirbėta labiau iš širdies (pagailėta, oi pagailėta poetų, dabar iš tų poetų ir sulauks daugiausia priekaištų) nei iš peties (esu dirbęs miško kirtėju, tad ne iš nuogirdų žinau jog mišką, kad šis augtų, reikia retinti). Čia ir užverčiu „plytą“. Kaukšt… Ar ko pasigedau? Nieko, visko ir taip per daug. Na, gal nepakenktų stipriai mažiau neatsakingo pavasario ir vis dėlto šiek tiek daugiau atsakingos poezijos. Dėl pirmosios šio sakinio dalies būtų galima papriekaištauti sudarytojui, tuo tarpu dėl antrosios nekaltas nei sudarytojas, nei autoriai. Yra kaip yra.
P.S. Likę nepaminėti dar 79 paskutinio šiame tūkstantmetyje „Poezijos pavasario“ almanacho autoriai neturėtų manyti, jog jų kūryba neverta vienokio ar kitokio įvertinimo.

[/expand]

 

Almanacho publikacijos

Viktorija Daujotytė. Romanso poetė

[expand title=”Skaityti”]

Gražinos Tulauskaitės neatpažintume iš nuotraukų – nei iš šypsenos, nei iš akių švytėjimo, nei iš liūdesio. Ji liko tarp tų, kurie telpa formulėse „kiti“, ,,ir kiti“. Šios poetės autobiografijos nėra net „Egzodo rašytojų“ knygoje. Bet šiemet vidurvasaryje – liepos 20 dieną – Gražinos Tulauskaitės devyniasdešimtmetis. Liepos mėnesį gimusios ir Liūne Sutema bei Janina Degutytė – ne seserys, jau šios poetės dukterys kartos prasme.
Sukaktis – dingstis atsigręžti ne tik į tuos, kurie literatūroje yra atskiri, bet ir tuos, kurie sudaro kurio nors laikotarpio ar krypties užbaigiančiąja eilę – „ir kiti“.
Gražina Tulauskaitė (Babrauskienė) kilusi iš Šakių krašto, zanavykė, tarsi iš prigimties gerai mokėjusi lietuvių kalbą. Mokėsi ir studijavo Kaune, vėliau dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą gimnazijose. Dalyvavo literatūriniame gyvenime, spausdinosi „Židinyje“, „Granite“, „Naujojoje Romuvoje“, Išleido penkis eilėraščių rinkinius – du pirmuosius Lietuvoje („Paklydę žodžiai“, 1934; „Vėjo smuikas“, 1944), tris svetur–emigracijoje („Po svetimu dangum“, 1951; „Rugsėjo žvaigždės“, 1957; „Vakarė banga“, 1968). Rinkinys „Rugsėjo žvaigždės“ apdovanotas Lietuvių rašytojų draugijos premija. Išgyveno iki 1990 melų, bet po „Vakarės bangos“ berods daugiau viešumoje nebesireiškė.
G. Tulauskaitė – trumpos poetinės distancijos bėgikė. Iš esmės dviejų pirmųjų rinkinių, išleistų per dešimtmetį, poetė: „Paklydę žodžiai“ ir „Vėjo smuikas“ išreiškia jos poetinę pasaulėjautą ir parodo jos ribas. Vėlesni rinkiniai gal kai kuriuos motyvus ir papildo, bet kartojimu ir apiblukina.
G. Tulauskaitės lyrika yra romansinė. Kad šis apibūdinimas iš karto nepasirodytų nuvertinantis, prisimintina, kad romansas nesvetimas Maironiui, kad romanso širdis plaka J. Tysliavos, J. Aisčio, Salomėjos Nėries, A. Miškinio lyrikoje. Šie vardai, ypač S. Nėries, G. Tulauskaitei yra orientaciniai. Ketvirtas dešimtmetis, kuriam priklauso ir G. Tulauskaitė, – pats intensyviausias XX amžiaus lietuvių literatūros laikas. Stipri literatūra, stiprūs kūrėjai spaudžia mažesnių galimybių talentus, neišvengiamai „duoda toną“ jų kūrybai. Išsiveržti beveik neįmanoma. G. Tulauskaitės, kaip ir kitų to laiko antrosios ar trečiosios gretos poetų ir poečių, likimas bent iš dalies nulemtas būtent labai stipraus fono, trukdančio lengvai įsirašyti.
Bet pirmiau ne apie įsirašymą, o patį rašymą. Antruosiuose „Vainikuose“, reikšmingoje K. Binkio antologijoje, anot sudarytojo, negalėjusioje sutalpinti „nė pusės visų pasireiškusių mūsų poezijos kūrėjų“, G. Tulauskaitei duota daug vietos – tik vienu eilėraščiu mažiau negu Salomėjai Nėriai. Bet užtat G. Tulauskaitė „Vainikuose“ paskelbė pačią trumpiausią autobiografiją:
„Gimiau ir mirsiu XX šimtmetį. Labiausiai mėgstu liūdnas dainas, smuiko raudą, rudens spalvas ir audrą“. Raštai sudarė dar vieną eilutę – „Paklydę žodžiai“… Dviejų eilučių autobiografiją galima būtų laikyti romansinės poetinės jausenos sutelktimi – branduoliu. Joje – visi pagrindiniai romanso žodžiai: mirtis, liūdesys, ruduo, rauda, audra, smuikas. Pasigestume čia tik meilės. Bet meilė yra kiekviename žodyje ir tarpuose tarp jų. Romanso prigimtis muzikinė, dainuojama. Ir žodinis romansas – eilėraštis trokšta būti dainuojamas, tad dainos, raudos, smuiko įvaizdžiai ir svarbūs, ir natūralūs.
Bet paklausykime G. Tulauskaitės eilėraščio – „Pavandeniui“:

Pavandeniui nuplauks gyvenimas,
pavandeniui ir mes…
0 kas įspės, į kokį krantą
kuri vilnis išmes?

Ir kas tikės, kad buvo meilė,
kaip tas ruduo, gili,
jeigu dabar nė vieno žodžio
surasti negali!

Tai kas iš to, kad saulė juoksis,
kad gaudys spinduliais,
jeigu tavęs atgal sugrįžti
jau niekad nebeleis.

Ar kas tikės, kad buvo meilė
šviesi, kaip saulė ant dangaus,
jeigu nė vienas savo laimės
už sparno nepagaus!

Jambas, lygus, sklandus, taisyklingas („klysta“ tik labai talentingi, kitokie, kiti), plaukiantis eilėraščio ritmas įsuka į valsuojančią romanso melodiją, vedamą smuiko. Žodžio ir muzikos santykis tokio tipo eilėraščiams labai svarbus. Pirmasis rinkinys „Paklydę žodžiai“ – tai jaunos poetės bandymas surasti savo santykį su žodžiu. Ji jaučiasi ištikta nuostabos, kad žodžiai yra tie patys – tie patys, paprastai ištariami, tie patys, skambantys jau iš knygos… To paties pavadinimo eilėraščio „Paklydę žodžiai“ du posmai:

O kada nors tie patys žodžiai
alėjomis per knygą išsities.
Kas nors paėmęs pavartys nuobodžiai
ir neapkęs paties.

Ir rodysis visa tai kvaila
ir neįtikėtina perdėm,
kad mes gyvenome tais žodžiais
ir tom pačiom raidėm.

Alėja – literatūrinio romanso žodis. Romansui reikia pralavintos, bet giliau neišlavintos sielos. Galimybės laikytis paviršiuje: gražu alėja (ne sodybos, o dvaro ar bent dvarelio ženklo), gražu krintantys lapai, įsisukantis vėjas, gražu, kad mylime, liūdna, kad viskas praeina. Romansinė būsena yra egzistencinio gylio paviršius. Paviršius, gylio nežinantis, negalintis jo atsiminti. Romansinė lyrika literatūrai būtina. Visada yra jos skaitytojų – su ašarom išgyvenančių nenuodingą romanso gražumą, atsiliepiantį į bendrąją kiekvieno mūsų patirtį. Savamokslio smuikininko melodija graži būtent kaip tokia – savamokslė, mylinti ir liūdinti pačiame patirties paviršiuje. Siame paviršiuje esame saugesni negu J. S. Bacho „Čakonoje“ – gramzdinančioje.
Smuikas – dažnas G. Tulauskaitės įvaizdis; labiausiai jis sutelktas antrajame rinkinyje „Vėjo smuikas“, išleistame 1944 metais – ribiniu Lietuvos ir pačios autorės gyvenimo laiku.
„Vėjo smuikas“ – geriausia G. Tulauskaitės knyga. Vientisa romanso stilistikos požiūriu: romansui žmogaus gyvenimas pirmiausia yra jo jausmų gyvenimas. Kaip pastebėjo K. Bradūnas („Lietuvių egzodo literatūra“, p. 161), kalbėdamas apie šios poetės kūrybą išeivijoje, „poetinis dialogas daugiausia ir vedamas su savo širdimi“. Lyrika suprantama kaip širdies kalba, neatskiriamai – per metaforą, – suaugusi su gamta. Širdies balsu raudanti audra, liūdną širdies melodiją griežiantis vėjas:

Tą ne grįžtančiąją laimę
Tavo smuikas apraudos, –
Mums abiems taip baisiai gaila
Tų žvaigždžių ir tos dainos.

„Žvaigždėms krintant“

Raudantis smuikas yra aukščiausia romanso gaida. Skaudanti širdis nesirenka žodžių, nesirūpina išradingesne forma. Romansas – taikus žanras; jis glaudžiasi prie kito romanso, jau esančio, kartoja ir kartojasi. Netrokšta tapti gera literatūra. Ir patenka į patį didžiausią pavojų – ima nykti,
* Vilniaus universiteto bibliotekoje radau „Vėjo smuiką“ su įrašu: Aldonos Dilytės 44.X. 16, Nr. 60… Prieš devynias dienas buvo žuvęs Vytautas Mačernis… Per Lietuva ėjo frontas ir baugi nežinia, bet poezijos knygą vis tiek reikėjo nusipirkti… Kad nežinomais keliais ji atitektų Bibliotekai.

blukti stipresnių tekstų akivaizdoje. G. Tulauskaitės romansinė lyrika tarsi išbandoma Salomėjos Nėries, jos dramatiškojo romantizmo. Tą išbandymą sunku atlaikyti. Juolab kad pati G. Tulauskaitė kartais ir formaliai pernelyg arti. „Vėjo smuiko“ geriausių eilėraščių pavadinimai: „Kai jauna buvai“, „Mūsų dienos“, „Paskutinis laiškas“, „Baltosios alyvos“, „Grįžkit“, „Ilgesys“… (Trečiajame rinkinyje yra net „Anksti rytą“.) Salomėja Nėris tarsi perrašoma, adaptuojama. „Kai jauna buvai“ pradžia: „Visos pievos tau žydėjo, / Sekė pasakas šilai…“ skaitoma ankstyvojo Salomėjos Nėries eilėraščio „Tau jaunam“ paraštėje: „Sužydėjo pievų gėlės / Lig vienai, – / Sužydėjo visos gėlės / Man jaunai“… Arba G. Tulauskaitės „Grįžkit“: „Grįžkit mano jaunos dienos, / Grįžkit sakalais tuojau…“ yra tik silpstantis stipraus Salomėjos Nėries balso aidas. Salomėjos Nėries autoritetas – stiprus, veikiantis. Ketvirto dešimtmečio lietuvių moterų lyrikoje aiškiai jaučiamas Salomėjos Nėries perrašymas. Bet kūryboje perrašymas nėra nusirašymas. Perrašant įsirašoma, įsirašoma į tradiciją, jau esančią, aiškiai jaučiamą. Įsirašantys antraeiliai ir trečiaeiliai literatūros vardai tradiciją išryškina, parodo jos ribas, deformacijas. Nesunku, bet pavojinga sulyginti Salomėjos Nėries „Vakaro smuiką“ ir G. Tulauskaitės „Vėjo smuiką“. Kiti literatūros, kūrybos lygmenys. Nesulygintini. Yra ir kitas pavojus – visai apeiti ar net suniekinti antraeilius kūrėjus, daug ką kartojančius ir kartojančius labiausiai tai, kas pirmaeilių rašytojų kūryboje ne taip stipru. Kas stipriausia, nėra pakartojama. Kūrėjo individualumą ir sudaro tai, ko negalima pakartoti.
Literatūra, jos procesai yra struktūriški, daugiaklodžiai. Literatūros procesą įprasmina stipriausi, pirmaeiliai kūrėjai; proceso formų kristalizacijai, tų formų akivaizdumui būtini ir menkesnio rango rašytojai. Šiuo požiūriu – ir ne tik šiuo – nepaneigiama ir tokių poetų kaip G. Tulauskaitė kad ir kukli vieta lietuvių literatūros istorijoje.
Pačią įdomiausią recenziją apie G. Tulauskaitės pagrindinį rinkinį „Vėjo smuikas“ parašė A. J. Greimas („Varpai“, 1944). Recenzija derina ironišką ir rimtą toną, pripažįsta moterų poezijos savitumą ir kartu ją ironizuoja. „Kiekvienos tautos poezijoje yra gana apibrėžta sritis moteriai-poetei, ir yra tonas, kuriuo prabilusi ji mus be galo sujaudina“. Tai tinka G. Tulauskaitės poezijos apibūdinimui, bet moterų poezija tik tokiu apibūdinimu susiaurinama. Recenzijoje užsimenama ir S. Nėris, kaip netekta. Tačiau jos vietos G. Tulauskaitė negalinti užimti, „nes pašauktasis ne visada būna dar ir išrinktasis“. Recenzija gana kritiška – kritikas G. Tulauskaitės rinkinyje mato pernelyg daug popierinių gėlių, banalybių, prastų rimų. Taip, bet ar romansui reikia taikyti simfonijos kriterijus? Ar iš širdies ir širdžiai griežiantį Mykoliuką reikia lyginti su „Čakonos“ atlikėju? Teisinga yra recenzijos pradžia: „Įvairiais balsais dangaus angelų chorai garbina Viešpatį. Įvairiais balsais žemės poetai gieda žmogaus didybę ir menkystą“. Tad yra vertas išgirsti ir taip giedantis balsas:

Kelias vakaras ružavas,
Kelias žodžiai jo,
O jau viską čia nudažęs
Ilgesiu ruduo.

Posmas iš „Ilgesio“ (su baustina, bet simpatiška, į aną Lietuvą perkeliančia kalbos klaida), iš tos romansinės stilistikos, kuri skausmingomis gaidomis užpildė mūsų pokarį, partizanų, tremtinių, išeivių dainas. Bet pati poetė šios stilistikos jau nei gilino, nei plėtojo, tik pildė naujomis realijomis. Gyvendama Vokietijoje, vėliau Čikagoje, ji ieškojo atitikmenų tarp savo ir svetimo peizažo („Aš vis Atlanto bangose / Baltijos ieškau pulso“), vis labiau jausdama, kad svetimybė nebepalaiko jos žodžio. Įdomesni sesers, seserystės motyvai („Sesei“), grįžimas prie smuiko temos, tyliai ištariant: „Kartais aš noriu būti /Tavo rankose raudantis smuikas…“ („Smuikininkui“). „Vakarėje bangoje“, Kalifornijos Lietuvių išeivių leidyklos išleistoje tik 500 egz. tiražu, išreikšta ir paskutinių žodžių nuojauta:

Gal kas į karstą man įdės
Ir gintaro nors gabalėlį,
Kaip nuotrupą nuo tos žvaigždės,
Kuri dainuot mane prikėlė.

„Atvira knyga“

[/expand]

 

Rima Pociūtė. Modernybės archajizacija: istorinės praeities gedėjimas

[expand title=”Skaityti”]

Seštą-septintą dešimtmetį buvo uždrausta tarpukario istorija – nulaužta pati žalią tautinės savimonės šakelę perduodanti ranka. Dabar naikinama 7-9 dešimtmečių istorija. Sunaikinta Kryžkalnio Lietuvė – viena subtiliausių anų dienų modernybės emblemų, tos gotiškai grakščios linijos, stilizuotas archajiškas galvos apdangalas ir trapi stipriausio medžio – ąžuolo šakelė. Ji stovėjo amžinajame kalne ties gūdžia kryžkele drobelės klostėmis karūnuota galva ir simbolizavo tautos pasąmonėje tvinksintį gedulą tiems, kas nebuvo praradę ryšio su jo raiškos archetipais. Kad su tokiu uolumu ją sunaikinti puolusieji būtų nuvilkę perlydymui kokį techninį griozdą iš upokšnio pakrantės. Justinas Marcinkevičius tuo pat metu poezijoje atkūrė praeities gedėjimo kultūrą. Gedinti poezija metaforų sarkofagu atminties gelmėse apgaubia tai, kas buvo prarasta, kai praradimo skausmas jau yra kiek išblėsęs, bet sunyks tik nutrūkus atskirai gyvybei. Marcinkevičiaus eilėraščių rinkinys „Vienintelė žemė“, išleistas 1988, perteikė vis didesnės egzistencinės įtampos išgyvenimus ir tautinės bendruomenės susikaupimo unikaliam istoriniam lūžiui savimonę: „kažkas pakyla žodžiui apie laisvę / jis ištaria gėlė tėvynė kraujas“. Tai kalbėjimas temstančio dangaus akivaizdoje, prigimtinių teisių priminimas – „kam reikia, kad mūsų nebūtų?“ Tokia poezija pati vedė į ekstatišką sukilimą: „Pašėlo tauta, pašėlo: /ji, su žodžiu ant peties, /į sukilimą išėjo“, „Gal jis ir teisybę sukurs, /jei šitaip maištingai kyla, / nors ir nežinodamas, kur: / į ateitį, ar į kilpą“.
Su Justino Marcinkevičiaus vardu buvo siejamas „aukštasis“ poetiškumas – gedulo ištikimybė praeičiai, apkurstant modernizacijos kasdieniškajam bruzdesiui: „Neuždangstomi skausmo langai. /Atviros graudulio durys“. Jo individualusis polinkis į rezignaciją, pakeitęs kaip niekieno kito atvirai reiksią džiaugsmo troškimą, buvo suvokiamas kaip išblaškytos tautinės kultūros psichologinė potekstė: „ne mirties baisu. / Baisu, kad viską atims. / Kad nebus ką užkalbini balsu, / ką parodyt akims“. Marcinkevičius ištobulino įtampos prieš žūtbūtinį mėginimą atgauti laisvę simbolinę raišką. Jis išryškino archajiškuosius kintančios kultūrinės savimonės bruožus – tai, kas buvo antinomiška gigantomaniškajam imperiniam modernizmui. Jis nugludino įvaizdžius praeities adoracijai, kai kategoriškai buvo primetama šaltu kūjo ir pjautuvo plieno spindesiu akinančios ateities mitologija. 9-ąjį dešimtmetį Marcinkevičius buvo brangintas už savo vienišėjančios poetinės vaizduotės pastangas sukurti demoralizuoto viešojo gyvenimo antivizijas: „Hosanna, Hosanna! / žalia, nesibaigianti vėliava“. Už filosofavimą eilėraščiu, perkeliantį į falsifikuoto marksizmo kraštą egzistencializmo įtampą, individualaus apsisprendimo prasmės suabsoliutinimą: „vadiname gyvenimu (…) erdvės ir laiko atkarpą ar trukmę, / kuriai vis tiek, ką savyje talpina. (…) O, taip – nustebę pamatome, kad išauginom stabą, / kurio jau nepajėgiame užmiršti. Yra tik vienas būdas: / reikia mirti“.
Lietuvos istorijos reflektavimas Justinui Marcinkevičiui reiškė tautinės bendruomenės patirties dramatizavimą: šaukiančiajam iš vidurio Priegliaus ,,tou ni tur / kittans deiwans turryetweyl“, – „Lietuva nežinojo, / ką atsakyti turėtų. / Ir lig šiolei nežino“. Moderniųjų laikų Europos istoriniai lūžiai sąlygojo pesimistinį poetinės vaizduotės vienakryptiškumą: „Kartais per sapną mes kalbam /jau nesuprantamais žodžiais. / Lyg dėliotumėm seno sudužusio indo šukes. / Jau nežinom jo formos. / Bet kalbam, nes bijom nutilti“. Europos, kurios agrarinių bendruomenių kultūrą Marcinkevičiaus poezija reflektuoja subtiliausiai perrinkta simbolika, modernėjimas buvo eukumeniškai pasaulyje išsiliesiančių įtakų ištakos, sudėtingi socialiniai, kultūriniai pokyčiai. (Apie amžiaus pabaigos užkariautoją: „Kokiu vardu bus pavadinta /jo pergalė – galbūt pradžia / to pralaimėjimo, kurs dygsta / ne mūšy, o dabar ir čia.“) Ši dinamika sąlygojo pavojingiausią XX a. iliuziją – dabar tokie revoliucingi laikai, kad per vieną gyvenimą daug kas gali būti patirta ir neklystamai perprasta. Buvo įsiteigta, kad modernizacija – fatališkai neišvengiama. Ir nors individų pastangų dalyvauti joje reikalaujama net prieš jų pačių valią, niekas negali jaustis neprisidėjęs prie grėsmingos sumaišties; „mano tai laikas mano / mes taikom į jį / mes pakariam jį / mes ir šaudom / pasodinu ant jo kapo / savo akis / ir jos verkia“.
Vytautas Kavolis vis pabrėždavo, kad modernizacija paskatina kontrreakciją – antimodernizmą (žavėjimąsi atmestąja tradicija) ir sąlygoja archaizmą, vieną paradoksaliausių modernybės apraiškų. Archaizmas yra mėginimas suvienyti tai, ką laikas jau išskyrė. Kai supaprastindamas savo modernizacijos teoriją Kavolis pateikia binarinę schemą, jis kalba apie dvi modernybes: racionalistinę ir kitą – net atvirai irracionalią. Viena – pasitikinti ir optimistinė, kita – įtari, linkusi demistifikuoti tikėjimą ateitimi ir optimizmą. Viena – kosmopolitinė, kita – gaivinanti nacionalizmą. Filosofinė modernybes kritika – pesimistinė, nihilistinė. Įsibėgėjusi modernybė (ji pokariu buvo pervardinta buržuaziniu nacionalizmu) jau buvo sukaupusi kritiškumo ir dekadentiškai korumpuotoms tarpukario visuomenės marginalijoms, ir ideologijoms, pagrįstoms skaisčios kolektyvistinės ateities vizijomis, – tai jos įžiebė antrąjį karą. Ir toms ideologijoms, kurios skelbia grįžimą į mitinę praeitį. Thomas Mannas yra kalbėjęs apie fašizmą kaip apie aukštos ideologijos romantizmą, o ne kaip apie reakcingąjį modernizmą. Sovietinis modernizmas reiškė tą pačią grėsmingą kombinaciją kaip ir fašizmas: potraukis technologinei pusei, humanizacijos atmetimas, romantizuotas poliariškų maksimų pomėgis. Panašus modernybes išgyvenimas – dabartis pranašesnė nei ankstesnės istorinės pakopos – prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Lietuvoje buvo tapęs kasdienišku.
Pokariu Lietuvą ištiko itin fragmentuota, suskaldyta kultūrinė modernybė: „skiemuo arba žodis (…) po tylinčią atmintį rausis, / vartysis, kartosis, teirausis, / kaip uodegą, sunkiai įvilks / tą prasmę, kuri dar įvyks“. Tuomet įtakingiausia modernizacijos samprata buvo Vakarų kilmės, bet XVIII, Apšvietos amžiaus. Tos epochos formuluotoji modernybė buvo racionalistinė ir elitinė. Ji taip pat buvo europocentrinė, – kas atėjo su mažos tautos atgimimo viltimi, negalėjo nebūti marginalas. Pastangos išsaugoti skirtingumus buvo laikomos prietarais, atgyvenomis. Sovietmečiu buvo piktinamasi, kad kuri nors grupė savo tradicijas nori išsaugoti net ir moderniajame pasaulyje. Tai atrodė atgyvena. Kavolio apibendrinimas – archajizacija pagrįstas racionalizmas – išvysto mitologiją, garbinančią grįžimą į premodernų būvį. Degradavusios imperijos „modernumas“ buvo nusakomas sunykimo metaforika – dekadansus, degeneracija, išsigimimas. Poetinis Marcinkevičiaus nihilizmas: „amžius – daugiaveidis staugiantis Apokalipsės žvėris“, „ta apspjaudyta saulė – tai žemė“, „šešėly netolies / slepiasi kažkas – tamsus, beveidis“.
Justinas Marcinkevičius buvo modernybės, pripažinusios klystamumo logiką, reiškėjas, kai autoritarizmas tapo labiausiai netoleruojančiu. Toje pačioje modernizmo paradigmoje atsiskyrė dvi ideologijos – kosmopolitinės asimiliacijos ir tautiškojo įsitvirtinimo. Marcinkevičiaus poezija, nepraradusi abstrahuojančios meditacijos konstrukcijų, netapo monolitiška, – ji liko efemeriška, pagrįsta vizijiškais, metafiziškai išgairintais regėjimais: „laukų darbuose, saulės atrastas, žydi / baltų žemės aštrus likimas“. Abejojama savimi, ir tai apibendrinama iki antitezės gigantomaniškam kosmiškumui: „perbėgai žiedą ir gyvenimo nėra“. Efemeriško dabartiškumo pradžia šiandien siejama su Baudelaire’u. Matei Calinesku: žvelgiant iš Baudelaire’o katalikiškos perspektyvos, jo požiūris apėmė ir tai, kas buvo demoniška. Tai vedė jį prie paradoksalaus grožio matymo blogyje (išganymas kančioje), išsiplėtusios grožio sampratos: grožio randama net baisume. Ryškėjo maksima, kad meninės raiškos verta tai, ką kiekvienas gali patirti tik per savo pojūčių aštrumą. Grumtynės su totalitarizmu buvo įmanomos efemeriško aktualizavimu („viskas baigiasi – dabar ir čia“). Marcinkevičiaus poezija pateikė gyvenimo grožio atsiskleidimo nevilties akimirką išgyvenimų. Pokario intelektinio gyvenimo privatumas lėmė Justino Marcinkevičiaus poetinį ego: žmogus pats sau pakankamas, nes yra dieviškumo pasaulyje duotybė: „ir gėrimas esi, ir tas, kurs geria neatsiplėšdamas“. Prieš industrializaciją – paprasti rankų darbai, grąžinantys kuriančiojo visagalybės pojūtį: „kuri save, / vis atskeldamas, / vis atskeldamas / tai, kas nereikalinga“. Prieš daugiažodystę, pigiausią utopijų įgyvendinimo būdą – jų verbalizavimą, – žodžio minimalizmas, jo biblinis kūniškumas, kasdieniškumas: „pasilenk prie kasdienybės, žodi, / pažiūrėk į jos akis, praplauk jas“. Tuštumos, praradimo įspūdį Marcinkevičius siejo ne su civilizacijos raida, o tik su urbanistine jos šerdimi: „kur slepiasi miesto dvasia, / ką ji galvoja, kai žiūri / į pavargusią moterį: / štai rankos, / ištemptos nešulių, / akyse / pyktis ir tuštuma“. Militaristiniai imperijos pralaimėjimai Marcinkevičiui, atkuriančiosios tradicijos poetui, neatrodė pranašiški, svarbesnis buvo Lietuvos savanorio figūros sugrąžinimas į istorinę-egzistencinę paradigmą: „Vienarankis kareivis, / keistu vardu – Savanoris, / maišely parsineša Lietuvą, / pakabina ant sienos prie kryžiaus“. Su tuo, kas anuomet buvo laikyta magiškąja kultūros puse, jo poezija nesusilietė, iš realybės nesiekta išgauti fantasmagoriškumo esencijos, erotinė vizija buvo krikščioniškai sublimuota: „O Stella maris! / Moterie mergele, / tarp pirštų trupinanti amžinybę! / Tu šoki mano sapnuose nuoga“.
Ekstatiškai išgyventos tik gamtiškojo grožio, susijusio su gyvastinga kaita, akimirkos: „Šventai taip žydėjo šermukšnis. / Žiūrėjau į jį ir verkiau“. Marcinkevičius yra poetas, atviriausiai išsakęs įgimtą džiaugsmo troškimą ir tamsos išsigandusios dvasios aimaną: „jau esi, dar nespėjus įvykti, / amžinoji naktie!“ Buvimo finalas – tai, ką teigė Mackus – mirtis nebus nugalėta: „Sugrįžimo diena bus kaip visos: / tyliai temstantis dievas gyvybės dugne“; „Už dievus ir jų pranašus / tuštumos begalybė didesnė“. Savąjį pasmerktumą įsisąmoninusios tautos apoteozė bebuvo galima tik apokalipsės vizijoje, transo būsenoje: „Jau ateina, ateina / nepažįstamas, bet panašus: Nežemiškas, galingas balsas / kaip tikro pranašo – į mus“. Nusiraminimo, susitapatinimo su „mažuoju“ žmogiškumu akimirką dvasia suvokiama kaip psichologinė savastis: „tylėdama klausysis arba klaus, / išmetinės, gailėsis, reikalaus“; basa atmintis; „vaiko dvasia pririšta kaip avelė (…) škiur-bur, gyvastie (…)“. Visa apimančio džiaugsmingo smalsumo, vaikiško jautrumo – psichologinės savasties simbolis – vaikas –išlieka visoje kūryboje. Naujai užsimezgęs 1988 m. atgimimo vaizdinys – kikilis ant imperijos ledo – tos pačios psichologinės paradigmos: „Pavasaris Pasandravy. Kikilis striksi po dirvą“.
Lituanizuoto socializmo metras Eduardas Mieželaitis kimšo patirtus įspūdžius į pigų turistinio eilėraščio maišelį. Marcinkevičiaus eilėraštyje sinesteziškai buvo sujungta tik tai, kas patirta autentiškai, kas išsigrynino atmintyje, kas buvo pasiimta iš tėviškės: „Laimė ir džiaugsmas yra prisiminti / baltą vaikystės drabužį“. Religines metaforas jis panaudoja sekuliarinės kultūros pagilinimui („Viešpatie, tu juk matai / sunkų knygnešio kelią. / Sako, kad tu skaitai / kiekvieną mūsų knygelę“). Kaip tikėjimo sublimacija pateikiamas ir sekuliarizuotas sąmoningumas: „Tik vieno maldaujam: / kad kūno namai / su dvasios namais sutartų“. Iš pradžių Marcinkevičiaus poezijoje dar būta tapybiškesnių vaizdinių, paskui tėviškės natiurmortai išdyla, lieka tik paveikslo detalės: „duoną dalina“. Kaip panašu į Cezane’o, esminio modernizmo vardo, kūrybinį likimą: jis galiausiai tapė ir tapė tų pačių pro langą regimų kalnų kontūrus, abstraktėjančia forma siekdamas perteikti kasdien iš naujo ekstatiškai išgyvenamąją įspūdį.
Atskirtieji nuo visuotinės istorijos, negalintys kalbėtis, iš kur einame, ir negalintys apibrėžti savęs siūlomo projekto sąlygomis istoriją ėmė suvokti kaip anoniminių jėgų personifikaciją: gyvenimas – „Kuris iš jų tikrasis? Mumyse / dėl mūsų grumias jis. (…) Aš nesipriešinu. Manęs nėra“. Įsipareigojimai istorinei tiesai atėmė iš pačių jauniausiųjų modernybės džiaugsmą, išsiliejusį tarpukario Kaune: „sunkus tatai darbas / tėvynė“; „Gal tai tiesa / su drumzlėmis iš dvasios dugno kyla?“ Optimistinė progreso vizija būtų buvusi išdavystė (svetimos ideologijos prievarta ištikimybę savai istorijai pavertė fatališka lemtimi: „kraujo žiedas / istorijos atlape“). Ji negalėjo būti kitaip poetiškai transcenduota kaip traumavusi patirtis – istorija: „kraujo upėj vartos geležis, / aršus jos aštrumas“. Modernizmo antitradiciškumą keičia archajizuotas grįžimas prie tradicijų, tai suvokiant kaip meninę brandą. Rinkinio „Vienintelė žemė“ daiktai praradę vartojamąją paskirtį, jie muziejiškai eksponuojami. Eilėraščio sacrum užlieja buvusius kasdieniškojo kalbėjimo plotus. Susikalbama, pasikeičiama uždraustomis prasmėmis jas paslepiant po laiko išplėštais ir muziejiškai inventorizuotais daiktais, įrankiais, baldais arba materialiosios egzistencijos duotybėmis: „žemele (…) ant klumpių norėjo tave išnešiot / po emigracijas, sibirus, / ištaškyt po Europą tankų vikšrais (…)“. Moralus istorijos vertinimas cenzūros akivaizdoje galimas tik kaip empatinis santykis – tik priešingybė sausam įvykių registravimui. Galia rašo istoriją. Poeto pareiga – restauruoti šį palimpsestą, bet taip, kad būtų atkurta „teisingoji“ istorija (jos tekstai suplėšyti, – drama „Mindaugas“). Vyriška istorijos samprata, ant desperacijos ribos, bet ta desperacija – neprisiimant oponavimo įsipareigojimų – kreipiama link agnosticizmo. Marcinkevičiaus poezija, Kavolio palyginimu, buvo Bradūno atitikmuo: rezignacinė gamtos, mitologijos, istorijos sintetinimo programa – kaimiška ir vyriška: „Saugok dainos buvimą / tiems kurie teisūs mirs“. Buvimas didesnių tautų istorijų pakraščiuose individams sukelia jausmą, kad jie –šešėliai, nebesupranta patys savęs, savo pačių fragmentai. Po keturių buvimo sovietijoje dešimtmečių sunykus analitinio santykio su istorija įsivaizdavimui, istorijos tema išliko tik dėl metaforinių kodų, leidžiančių kitaip pažvelgti j žmogiškumo esmę.
Intelektinė modernizacija 1970-1980 metais nebuvo sparti, iš prieškario – labai plati romantizmo brydė, kiek vėliau – pseudopagonybė (religinis individualizmas, istorinė sąmonė irgi siejama su modernizacija). Sunaikinus filosofijos ir suvaržius teologijos studijas, po modernizuotos ir intelektualams priimtinos prieškario katalikybės klostėsi „pagoniškieji“ judėjimai. Katalikybė, prieš karą jau buvusi modernumo atstovė, pridengiama pagoniškąja atributika. Tai ne tik stilistika, bet ir pakitęs tikėjimas: dievo redukavimas iki žmogiškosios būties menkumo, atsitiktinumo, netobulumo: „čia turėtų būt dievas. / Vis rečiau pasirodo jis mums. / Vis rečiau mes jam pasirodom“. Modernioji katalikybė ir mokslas, nors, atrodytų, tai paradoksas, reprezentuoja netikrumo pergalę prieš tikrumą, nepatikimumą prieš patikimumą ir autoritetą. Modernybė persiėmusi nepatikimumo logika. Naujo moksliškumo dvasia – lanksti, savikritiška, teoriškai drąsi ir reliatyvistinė. Nuo amžiaus pradžios ji dominavo visose intelektualų grupėse, avangarde, literatūrinėse mokyklose. Moderniojo mąstymo nuostatomis buvo tapęs racionalumas, analitiškumas, jautrumas pasikeitimams, kriticizmo vertinimas. Aukštas kultūrinis mokslo, mąstymo prestižas: „mąstymas: vienintelis žibintas, / vis dažniau užgęstantis, deja, / beprotybių skersvėjuos – o, amžiaus / protai, baimės paukščių nutupėti“. Pripažįstama, kad neišvengiamai klystama. Žinojimas įgyjamas per hipotezes ir bandymus; gyvenimas – tai išmėginimas, kuris turi būti idealiai laisvas nuo bet kokio išoriško autoriteto diktato, oficialiųjų visuomenės gyvenimo normų, intelekto bendruomenių, taip pat nuo asmeninių įsitikinimų rėmų: „tylėjimas yra kalba / kuria kalba nenoras / pasakyti / netiesą“.
Kol lieka tradicinė socialinė sąranga, dramatiškai atsinaujina jos praradimo grėsmė. Lietuvių kultūra du kartus išgyveno kaimo griovimo dramą – tarpukariu ir po jo, kai naujame kontekste atsinaujino ankstesnis konfliktas tarp tradicijos ir modernvbės. Viskas vėl redukavosi i prieškario antimodernizmą – kalbėjimą apie išėjimą iš kaimo, o ne apie kultūrinės modernizacijos pro ir contra: atminčiai – „tikresnė esi už tikrovę“, „mano lūpos meldžia gyvenimo (…) kalbai mūs – ak, nekaltai, / kad liko gyva lig šiolei“. Komunizmas buvo viena pseudomodernizacijos strategijų (stalinizmas – auksinis komunizmo amžius). Jis skelbėsi esąs naujieji amžiai, tačiau komunistinė modernizmo adaptacija buvo suvokiama kaip falsifikatas, grasinantis, bet bejėgiškas melas: „Tylėt / tačiau taip / kad sudrebėtų / žodžiu nepasiekiamas / melas“. Sovietinė modernizacija atrodė brutaliausia urbanizacija ir militarizacija: gamtos naikinimas, vienos svetimos „didžiosios“ kalbos primetimas, rekrutavimas įslaptintiems karams daugiatautėn kitakalbėn kariuomenėn. Kaip teigė Karlas Popperis – galima pasimokyti iš mažų klaidų, bet neįmanoma iš didelių – jos prislegia. Paskutinioji kultūros ginties stadija – hermetizacija: „Tamsos nuogai išrengta, / žmoguje susigūždavo sąžinė / ir dalgiu mėnesienoj sužibdavo / silpnųjų vienintelis ginklas: / tiesa“. Stiprėjo jausmas – esame pristumti prie bedugnės krašto.
Priverstinis suvarymas į tokią instrumentinio racionalumo visuomenę buvo dramatiškas. „Brandusis socializmas“ priminė šlubojo bėgimą pirmyn, kai stipresne koja mėginama liuoktelėti kuo toliau (prieš laiką baigiami penkmečiai). Kokiais mentaliniais pavidalais galėjo reikštis tuo metu pasaulėžiūrų persigrūmimas? (Apie tai kaip būtinybę be išlygų kalbėjo Kavolis.) Marcinkevičiaus lyrikoje ne monolitiškosios, o archetipiškojo visuotinumo metaforos: „gyvybės lizdas – meilės rankose“, „vienas trejybėje: augalas, paukštis, žmogus“.
Visuotinė amžinybė metaforomis susisiekia su giliausiu sluoksniu. Marcinkevičius atsiribojo nuo universalizmo ir pasaulio kaip planetos universumo, jį išgyveno kaip gąsdinantį svetimumą. Linkęs pasikliauti tik mitologinio pasikartojimo ciklu, kuris, jei nutraukiamas, – dramatiškai: „kad žinotum, kaip gelia / neišdygusią sėklą, kuri, / savyje numarinusi žiedą, / klūpo mano pačiam vidury (…)“. Buvimas čia kai kuriais aspektais sensualistiškas: „apkabink mane, kad būčiau gyvas, / lūpomis išnešk iš tos tamsos“.
Sunyko naivus tikėjimas amžinu ir harmoningu progresu. Evoliucija tikima tik kaip žinojimo, kuris ne visada gali laimėti, kaupimusi („beprotybei perdaug atiduota“). Evoliucija neturi tikslo, nerealizuoja jokio modelio, jokio dėsnio, kurį ji atskleistų. Ji neprognozuojama, – galimybių žaismas, vedąs nežinia kur. Tik pati gyvybė – prasmė: „Nuogą obuolio simbolį / gyvybė prasme pridengia“, „saldi vienybė su viskuo –/ atlyginimas už gyvybės darbą“, pasaulio kaita žmogui labiausiai –jo paties kūno kaita: „šiurpi kūno kaita“. Tai buvo tam tikra religijos atmaina, padedanti priimti visas – asmens būties, kultūros pabaigas: „ne mirties baisu. / Baisu, kad viską atims. / Kad nebus ką užkalbint balsu, / ką parodyt akims“. Atsakomybės neišsižadama, nors nebėra tikrumo, pastangų kryptingumo. Kūryba – alogiška: „Dainuoju upę / su trim krantais. (…) Trečiam krante – aš“. Sekuliarinėje kultūroje dievo įvaizdis yra minoriškos tonacijos savianalizės žymuo: „Lango tamsoje save regi / pasilenkusį prie žvakės: tuoj užpūsi“.
Marcinkevičius archajiškos civilizacijos simbolius dar kartą – dvidešimtojo amžiaus pabaigoje – verčia klasikiniais, ir kaip senojoje Graikijoje randasi universalesnė laikysena (intelektiškai pagrįsta retrospekcija atrodė tik bepradedanti išstumti gaivališką santykį su pasauliu). Pateikiamą kaip pagoniškai išgyvenamą žemės šventumo jausmą keitė krikščionybės – iš pradžių tik atmenamų vaikystės atributų – rekonstravimas. Psichoanalitiškai tiksliai Kavolio buvo parinkta tai parodanti atlaidų – atleidimo metafora: „Tik kada gi pagaliau sulauksiu / taip ilgai man žadamo, sapnuojamo / margo atlaidų saldainio“. Rinkinyje „Vienintelė žemė“ grįžtama prie XIX a. tikėjimo, kad kūryba – prigimtinis vyksmas, kaltės neužtraukiantis misterinis aukojimas: „tad giesme pražydusį peilį / į pasaulio krūtinę suvaro / nežinodamas tartum žinodamas“. Tai valstietiškosios afekto būsenos vizualizacija: peilis kaip širdį pervėręs kalavijas valstiečio troboje kabančiame paveiksle. Kristaus kančios minoras, tiesiogiai nesiejant išgyvenimų su krikščioniškojo meilės įsipareigojimo motyvais: „Atmintimi / ir ilgesiu aš savyje matau / tą dievą arba meilę / suprantu gyvybės tiesą: (…) Myliesi“. Marcinkevičiaus poezijos švytėjimas – auksinės klasiškumo dulkės ant medinio paviršiaus. Jo eilėraščių tekstai tapo moderniosios kultūros palimpsestais, kai susilietė skirtingos simbolinės struktūros, ir poezijos kalba buvo mėginama perteikti, ką reiškia buvimas nežinia – lyg temstančioje lyg prašvintančioje – kultūroje.

[/expand]

 

Valdas Kukulas. Vietoj ir vis apsukui

[expand title=”Skaityti”]

Amžiaus pradžia vertina amžiaus pabaigą
Poetai „kuria naują visatą. Jie nežiūri. Jie mato. Jie ima išorės įspūdžius visoj jų visumoj ir išskiria iš jų pačius ryškiausiuosius. Jie neduoda nuogų faktų. Jie juos apvelka naujos žodžių kombinacijos rūbu. <…> Poezija gyvena tarp visko ir nieko, nes eilėraštis kalba tik tam, kas nori, kad jis kalbėtų. Tekstas negali būti poeto aktualizuojamas“. Niekas neįtars, kad šis vientisas tekstas parašytas dviem etapais. Pirmąją jo pusę 1921 metais „Sekmoje dienoje“ paskelbė būsimieji futuristai, tuo metu būręsi apie B. Sruogą, F. Kiršą, o pabaigą į „Svetimų“ antologijos pirmąjį puslapį iškėlė D. Dirgėlos, V. Gedgaudo, D. Valančiausko grupė 1994 metais, dar prieš antologijos pasirodymą sukėlusi reklaminį triukšmą, kuriamo dingo ir pats knygos faktas. „Eilėraštis dėstomas tarsi iš mažų atskirų gabalėlių, kurių kiekvienas segmentas turi būti smogiantis. Tie netikėti įvaizdžiai eksponuojami kaip paveikslai parodoje, jie turi stulbinti ir šokiruoti“, – tokiais žodžiais 1995 metais jaunųjų poeziją aprašė V. Kubilius. Ir lyg tuos pačius poetus toje pačioje „Sekmoje dienoje“ aprašo Ekspressu pasirašęs anonimas: „Griežtu ir staigiu žodžio žybtelėjimu jie minčių dinamiką stumtelėja į posakių elektringą tėkmę. Ir smegenų pistonu sudilginus smegenų paraką, poetinės ekstazės kūrinys ima lėkti ir veikti kulipkos šovingumu“ (1921). Taip ekspresyviai iššaunamas eilėraštis, ir 1994 metais skaitome V. Gedgaudo „Kapsulę“, net neprisimindami kad kalbėti apie ją galėtume ir trečiojo dešimtmečio kritiko citatomis. Tada „Granata krūtinėje“, „Liepsnosvaidis širdims deginti“, dabar – „Kapsulė“. Tai nėra pačios kūrybos, pačių eilėraščių vertinimas. Tai tik lemtingi sutapimai, nes net kolektyvinius manifestus ir kolektyvinės nuomonės pareiškimus, praėjus lygiai trims ketvirčiams amžiaus, pasirašinėja bemaž vienas ir tas pats autorius: paskutiniuosius „Poezijos pavasarius“ ironija ir sarkazmu nuolat praskaidrina B. Bukelis, o antrojo dešimtmečio pradžioje panašią funkciją spaudoje atliko Ed. Bukelskis. Priežastis paprasta: Bukelskytė buvo F. Kiršos motina, o prof. E. Bukelienė – ilgametė Vilniaus universiteto literatų vadovė ir globėja. Pasaulis keičiasi, bet žmogus nesikeičia; jei būtų priešingai, šiandien mes ne tik neatsektume sąsajų tarp „Svetimų“, „Įžangos“ ir ankstyvųjų simbolistų, futuristų, bet ir apskritai neskaitytume nieko, išskyrus paskutiniąją paskutiniųjų metų knygą.
Abipus anuometinių ekspresionistų, futuristų gaudė Pirmojo pasaulinio karo ir Rusijos socialistinės revoliucijos salvės, o 1918 metų vasario 16-ąją paskelbta Nepriklausoma Lietuvos valstybė. „Svetimas“ E. Ignatavičius respublikinėje spaudoje debiutavo 1985 metais, kai M. Gorbačiovas visoje Sovietų Sąjungoje paskelbė didžiąją „perestrojką“, o Lietuvoje prasidėjus „dainuojančiai revoliucijai“, prie jo prisijungė V. Gedgaudas ir A. Šlepikas, pirmasis „Svetimų“ grupės atskalūnas. Didžiajam kultūriniam žygiui visus suvienijo 1990 kovo 11-oji, padalijusi vakarykščius herojus į pranašus ir autsaiderius. Ir politikoje, ir kultūroje. Ir šiems sugretinimams motyvuoti nebereikia nei „Lietuvių literatūros kritikos“, nei „Literatūros ir kalbos“ tomų, nei V. Galinio ar L. Gudaičio studijų, V. Katiliaus autentiškų paliudijimų. Paralelės akivaizdžios. Net biografiniai momentai panašūs, nors tai joks argumentas: „Svetimų“ formavimosi laikotarpiu dar muzikas, studijavęs kompoziciją Konservatorijoje, buvo šiandieninis teatro kritikas V. Gedgaudas, o „Keturiuose vėjuose“ pirmiausia muzikas buvo ir J. Banaitis, vėliau tapęs žymiu kultūrininku. Dabar analogiškoje ministerijoje patarėju dirba „svetimas“ D. Valančiauskas, o „Literatūrai ir menui“ vadovavo aktorius, dramaturgas, poetas A. Šlepikas, nevalingai pakartodamas anuometinį scenoje berods nevaidinusio, bet visa savo esybe aktoriškiausio poeto ir dramaturgo K. Binkio kelią.
Bet tai tik fonas, istorinis ir literatūrinis kontūras, kuris apibrėžia visais laikais ir visose literatūrose vienodą jaunų žmonių dvasinę sumaištį; kalbėti norisi ne apie pačią kūrybą, ne apie nekaltą eilėraščio žavesį, o apie nuolat pasikartojantį to nekaltumo sureikšminimą, jo afišavimą. Tas pats jutimas, kad jaunas poetas turi būti modernus, ir visai nesvarbu, koks modernumas tvyro abipus gimtosios literatūros – ekspresionizmas, dadaizmas, neorealizmas ar visa apimantis postmodernizmas. Neturint savo santykio su pasaulio kultūra, kuris galėtų formuoti ir modeliuoti visus kitus žmogiškus ir metakultūrinius santykius, nesvarbios ir kūrybos turinio problemos; ir anais laikais, ir dabar turinio sąvoka yra literatūrinių apmąstymų tabu („menininkas taps teroristu, primetančiu savo nuomonę publikai“); poetinė raiška ir saviraiška dar neturi jokių bendrų atskaitos taškų, jokių pasaulėžiūros ir pasaulėjautos pamatų, kurie lemtų vienokį ar kitokį meninį pasirinkimą. Iš čia per visą literatūros istoriją nusidriekiantis nuolat pasikartojantis „kalbos nekalbumo“, tiesos neišsakomumo leitmotyvas („Viskas yra pasakyta, nes žodžių mažiau nei žmonių. Niekas nepasakyta, nes žodis negali pažinti žodyno“). Atsisakius teigimo intencijų, pirmiausia apsisprendžiamą, ką neigti.
Visos pokarinės lietuvių poetų kartos, pasišovusios atnaujinti poetinę kalbą, skelbė karą pirmiausia (bet, deja, ir tik) „limonadinei“, „sacharininei“ poezijai, konkrečiai – deminutyvams ir paralelizmams. Bet neoromantikai tapo neginčijamais klasikais, nepaisant to, kad dar 1924 metais „keturvėjininkų“ ideologas P. Janeliūnas džiūgavo: „Eilėraščių“ Kazys Binkis mirė. Mirė „deimantų“, „žvaigždelių“, „meilužių“, „mergelių lyg dievaičių“, „širdelių“, „sapnų“, „svajonių“, „vylingų dūmų“, „šilkasparnių debesėlių“ Binkis. <…> Nenorėdamas gyventi, pūti dekadentu archaistu, jis mirė ir atgimė revoliuciniam poeto futuristo darbui“. Ir nepaisant šito džiūgavimo, revoliucinis futuristas K. Binkis tapo sopulingųjų, dainingųjų neoromantikų ideologu, o septintojo dešimtmečio kūrybinio maišto ideologas S. Geda šiandien, išleidęs „Skrynelę dvasioms pagauti“, atsiprašinėja bendražygių už mažybinę „skrynelės“ formą ir skaičiuoja deminutyvus S. Šaltenio romane „Kalės vaikai“. „Svetimų“ šūkis – mes visi skirtingi tarpusavy, bet visi drauge esame kitokie, negu poezija buvo iki mūsų – žavus tik tiek, kiek saviapgaulingas. Tikslesnė ir psichologiškai autentiškesnė būsena slypėtų tylesniame atodūsyje: mus jungia tik tai, kad esame niekam nereikalingi, „svetimi“. Bet M. Jonaitis, rašydamas apie S. Šemerio kūrybą, pastebi, kad jei ne triuškinanti B. Sruogos recenzija apie šio poeto „Granatą krūtinėje“, S. Šemerio pavardė mūsų poezijos atmintyje nebūtų išsilaikiusi. Ir „Svetimus“ mūsų literatūrinėje sąmonėje labiau lokalizavo galbūt ne pati jų kūryba, kuri iš esmės niekuo ypatingai neišsiskyrė, o kritiškas jos įvertinimas S. Parulskio rašinyje, iš kurio, regis, „Svetimi“ daugiausia tikėjosi.
Šį įspūdį dar sustiprintų ir savotiškai patvirtintų bendras istorinis, kultūrinis paskutiniojo šio amžiaus dešimtmečio kontekstas: tuomet mes garsiausiai kalbėjome apie skaitytojo krizę ir intelektualinio produkto kainos kritimą. O anuomet, kai Vaižgantas baisėjosi ta pačia S. Šemerio „Granata krūtinėje“, A. Bružas irgi kūrė jaunatviškiausius projektus: reikalavo priverstinio laikraščių skaitymo, „jeigu per metus Lietuvos gyventojai išgeria už 32 mln. litų degtinės, tai kodėl nebūtų galima 200 tūkst. egz. tiražu leisti iliustruotą savaitraštį, kuriam pakaktų 1 mln. 200 tūkst. litų?“ (L. Gudaitis). Tuomet „keturvėjininkai“ į savo gretas uoliai „priiminėjo“ K. Donelaitį, o po trijų ketvirčių amžiaus D. Dirgėla „kaip koks nors dionizas poška medžio šerdy“ stengėsi apgyvendinti „istorijos šiukšles knygas bei įkvėpimą“. Susumuodamas „Keturių vėjų“ veiklos rezultatus, J. Žlabys-Žengė minėjo, kad grupė pirmoji reabilitavo lietuvių kultūroje medinę liaudies skulptūrą. Viskas reikalinga ir viskas nesumeluota. Trūksta tik vieno, tarsi pašalinio konteksto. F. Kirša jau 1921 metais iš Vokietijos rašė tam pačiam K. Binkiui: „Ekspresionizmo idėjos, apie kurias Kaune taip skambiai kalbama, mane visai apvylė. Tos plačiosios ekspresionizmo minties čia visai neradau. <…> jų literatūra, kiek teko taip apgraibomis paliesti – yra bulvarinių erzelėjimų raugas. <…> Visur jauti naiviai rėkiantį vaiką, kad jo visas pasaulis klausytų. Man daugiau tinka tas faktinis palinkimas į naujenybę negu pati naujenybė, kaip ji reprezentuojama“. Todėl dabar nebesistebiu, kai matau, su kokia rūgščia mina kartais skaitomi Amerikoje studijuojančio A. Tereškino straipsniai. Estetinės nuostatos kuriasi nusivylimo erdvėse ir baigiasi taip pat nusivylimu.
Ir tai ne vien amžiaus pradžios ir pabaigos debiutantų dvasinės savijautos sąšaukos. Tai turbūt pastoviausia jauno poeto būsena, jungianti simbolistus ir ekspresionistus, futuristus ir trečiafrontininkus, prieškario ir pirmojo pokarinio dešimtmečio autentiškuosius kairiuosius (bei tai neliečia konjunktūros išprievartautųjų). Ši būsena beveik ta pati išliko ir šiandien, ir pabandykime, tarkim, kai kuriuos „Įžangos“ eilėraščius įterpti į septintajame dešimtmetyje debiutavusių R. Gražio ar V. Skripkos pirmąsias knygas. Kaip darniai jie ten įsikomponuos! Ir visai nesvarbu, kad kai kuriais laikotarpiais absoliutaus neigimo nuostatas keičia beatodairiškas teigimo patosas, nežinant, ką reikėtų teigti. Prieškarinės literatūros istorija kartojama ir šia prasme: trečiafrontininkai, teigdami natūralizmą ir realizmą, nesurado jokių naujų argumentų, kaip kategoriškas savęs atskyrimas nuo jau įsitvirtinusių futuristų: „Ekspresionizmas, savo esme būdamas simbolizmu, sukūrė simbolius – daiktus, kuriems suprasti reikėjo aplamdyti senąją, realistiškąją sąmonę“. Kadangi simbolizmas lėmė ekspresionizmo atsiradimą, patogiau juos buvo kvalifikuoti kaip jau esamą monolitą, o kad iškilesnis atrodytų būsimas „naujųjų rašytojų“ įnašas, prasminga aprioriai prabilti apie sintezę: „dalijant formą į dvi dalis – į jos konstrukciją ir turinį – pastarasis buvo paimtas iš realizmo arsenalo, o pirmasis – iš ekspresionizmo. Šiuodu elementu susintetinę, gavome pilną, naują formą, kurią mes ir vadiname neorealizmu“. Net J. Šimkus, reikalui prispyrus, mokėjo būti formalistu. Įdomu, kad ir „Svetimi“, palengva tapdami vis labiau „savi“, suka „paraboliškojo realizmo“ (a la F. Kafka), taigi savineigos keliu.
Ir vis dėlto esama gana esminių skirtumų šitose neabejotinose paralelėse. Rašydami apie prieškario modernistus, mes tekstus prigrūdame ir net perkrauname citatų, nuorodų į vokiečių, lenkų, prancūzų, rusų literatūras ir jų autorius, apie to meto pasaulio avangardo judėjimus ir jų manifestus; kol kas tik šio laikotarpio literatūrine medžiaga maitinasi lietuviškoji komparatyvistika. Net kalbėdami apie lietuviškųjų avangardistų A. Venclovos, K. Korsako virtimą odiozinėmis literatūros figūromis, mes remiamės pasaulinio garso kairėjusių ir vėl „iškairėjusių“ rašytojų likimais. Mūsų dienų avangardo nešėjams, atrodo, teko vaduotis vien gimtosios, ir tai tik pačios naujausiosios, poezijos kontekstais, kurių neparėmė joks intelektualinis, metakultūrinis podirvis. Šurmuliuojanti rusų poezija buvo nepriimtina ne tik dėl ideologinio atoveiksmio; tokioje amorfiškoje eilėraščių gausybėje be individualių orientyrų susigaudyti išvis neįmanoma, o tų orientyrų negalėjo būti dėl bendresnių to meto mūsų kultūrinių
orientacijų. Intelektualėjantis lenkų poezijos diskursas ilgam buvo atkirstas „geležinės uždangos“, ir keista tik tai, kad tos „uždangos“ jaunieji nesistengė „pramušinėti“. Tai visų laikų jaunųjų privilegija. Ir kad ir kaip norėtųsi diskutuoti su daugeliu S. Gedos teiginių, jo pastebėjimas viename interviu labai tikslus: „Laisvės laikais prasideda nauji neraštingumo metai“. Iš tiesų pasijutau labai senas, kai spaudoje perskaičiau A. Ališausko prisipažinimą, kad tik studijų metais, taigi jau prasidėjus laisvėjimo procesams, jam tapo žinomos net lietuvių išeivių (A. Nykos-Niliūno, H. Nagio ir kt.) pavardės. Užtat G. Bleizgys pademonstravo intuityvų įžvalgumą, kai, bandydamas suprasti A. Šlepiko poeziją, ėmė dairytis vokiškų, austriškų įtakų. Tai esmingas jauno poeto dvasinis ir intelektualinis judesys – pasaulio kultūroje iš tūkstančių surasti savo poetus, savo dvasios tėvus ir brolius. Tik atsiremiant į šias patirtis, įmanoma išeiti iš amorfiškos kolektyvinio kalbėjimo teritorijos. Kas kita, kad ir šia prasme mūsų poezija nuosekliai skriaudė ir tebeskriaudžia save: kiek energijos būtų sutaupiusi prieškarinė Kauno poetų mokykla, jei būtų ne nugara, o veidu atsigręžusi į polilogišką multikultūrinę Vilniaus aplinką! Deja, buvo taip, kaip buvo, yra taip, kaip yra. Ir turbūt nesumeluotas to paties S. Gedos liudijimas: „Kalbėjausi su keletu rimtų draugų iš jaunesnių ir sakiau, kad literatūra nėra pelikanas, kuris vien tik savimi maitinasi, kad reikia domėtis kitų tautų poezija, teologija, studijuoti filosofiją, psichologiją, o jie atkirto, kad pakanka to, kas jau kitų padaryta“. Antra vertus, T. Venclova žavėjosi J. Kaplinskiu, savo bibliotekoje turėjusiu vien estiškas knygas: o kam man užsienietiškos, jei viską turiu estiškai?
Tai lemia ir kitą įtrūkį tokiose nuosekliose amžiaus pradžios ir pabaigos patyrimų paralelėse. Nei „Svetimi“, nei „Įžangos“ poetai, padėję paskutinį tašką savo almanachuose, negalės pakartoti K. Binkio pašmaikštavimo, „girdi, kam daugiau leisti (žurnalą – V. K.), jei poetai dabar keikiasi arba niekas neberašo taip, kaip kiti anksčiau rašė. Dabar pats laikas parodyti individualų braižą, nes bendras braižas per ketverius metus ir net daugiau jau yra susiformavęs“ (J. Žlabio atsiminimai). Taip poetas atsisveikino su „Keturiais vėjais“. Bet nei iki „Svetimų“, nei po jų poetai kitaip nerašė ir nerašo, poezijos saviraida nuosekliai grindžia pati save, ir reanimuotų prieškario pastangų ji jau nebegali pastebėti. Patys jauniausieji, atrodo, labiau klausosi aštuntojo dešimtmečio debiutantų balsų negu savo beveik bendraamžių.
Tokiame kontekste „Įžangos“ autoriai atrodo kukliau, bet gerokai prasmingiau, nes aiškiai apsibrėžė savo „veikimo teritoriją“, pradėjo ne nuo deklaracijų, o nuo besikristalizuojančios savimonės, kuri juos palengva daro savaimingomis, savarankiškomis kultūrinio gyvenimo figūromis. „Svetimų“, kaip ir „Įžangos“, eilėraščius taip pat buvo galima išbarstyti didžiausiuose moksleiviškų konkursų poezijos kalnuose (beje, taip visai drąsiai galėtume elgtis ir su ankstyvaisiais B. Sruogos, F. Kiršos ir kt. autorių eilėraščiais, ir nustėrtume pamatę, kad negalime atpažinti būsimų poetų!); jie, žinoma, pelnytų laurus, bet vis vien liktų bendro gero moksleiviškos poezijos lygio. Bet „Svetimi“ savo poetinio srauto produkciją pateikė kaip poezijos veiksmo, lemtingo judesio ženklą, o „Įžanga“ tiesiog nusakė savo vietą literatūrinio gyvenimo panoramoje: „Šia knyga, beje, pratęsiame ir seną jaunųjų kūrybos almanachų leidimo tradiciją. Savo praeitimi esame panašūs į jų autorius, tačiau gerokai skiriamės – šis almanachas išleistas savarankiškai, mūsų pačių, besiruošiančių rimtai žengti į platesnes poezijos erdves“. Tai, žinoma, ne kūrybinė, o psichologinė savo vietos lokalizacija „poezijos erdvėse“, tačiau ji pranašesnė jau vien dėl to, kad autentiška ir nesukausto, nesuvaržo kūrėjo, o atpalaiduoja jį.
Nors „Įžanga“ išėjo tais pačiais 1994 metais kaip ir „Svetimi“, šio almanacho autoriai susibūrė gerokai vėliau už savo gentainius, ir gal kaip tik pastarųjų reklaminė nesėkmė skatino stoišką jų santūrumą. Jie jau nebesiafišuoja kaip smogiamoji kovinė poezijos brigada. Jie konstatuoja: „Gal dar anksti tarti, kad šiuo almanachu debiutuoja nauja poetų grupė. Mes neskelbiame jokių programų, o kiekvieno mūsų eiles skaityti ir vertinti prašome skyrium“. Jie atvirai įsijungia į tradiciją ir taip savotiškai pratęsia prieškario avangardo autorių vėlesnius kelius į „Granitą“, į „Pjūvį“, net į „Trečią frontą“ (atsišakojantys J. Banaičio, P. Juodelio, T. Tilvyčio likimai). Ir drauge tarsi visąlaik jaučia „Trečio fronto“ alternatyvumą. Šita alternatyvumo įtampa vėliau įsivyraus, tarkim, tarp ironiško intelektualizmo blyksnių M. Kvietkausko knygoje „Rabi“ ir atpalaiduoto, bet psichologinių, socialinių prasmių prisodrinto A. Šimkaus kalbėjimo („kas man la nelaisvės neapykanta /
kaukianti liga beprasmybės mėnulin /juk juodas ir kretantis / ne sniegas / tik žodis popieriuj“). Pozicijų alternatyvumas nulems ir skirtingas literatūrines jų laikysenas: M. Kvietkauskas deklaruos savo pasiryžimą profesionaliai dirbti profesionalo literato darbą, o T. S. Butkus mesis į entuziastingus „literatūros piliečio“ veiklos verpetus, leisdamas „Vario burnų“ seriją, kurioje čia aptariamas istorines paraleles nutęs dar toliau, už visų amžiaus pradžios avangardistinių judėjimų, gal iki „Gabijos“. Nors ir labai sąlygiškai, čia vėl pakartočiau visos poezijos istorijos kartojamą P. Palijevskio tezę: rusų poezija vystosi ne tik nuo Puškino, bet ir Puškino link. Lietuviškai būtų: mūsų poezija išėjo ne tik iš K. Donelaičio, ji eina atgal link K. Donelaičio. M. Gimžausko, A. Šimkaus, M. Valiuko balsais toldama nuo „Svetimų“, ši grupė M. Gimžausko ir T. A. Butkaus rašymais mus grąžina „dar toliau atgal“, iki nerealizuotų ekspresionistų ir dadaistų užmačių, jų taip pat nerealizuodami, o tiesiog iš naujo aktualizuodami, jei aktualizavimu galima pavadinti kompiuterinę poeziją, o tokią poeziją išvis ar įmanoma įvardyti kaip poeziją. Bet tai sąmoningas gestas: poeziją jos pačios saviraidos keliu reikia privesti iki galo, iki ribos, už kurios poezija jau neįmanoma, už kurios prasideda totalinė poetinio žodžio savigriova ir savinaika. Kažkada maniau, kad to siekia V. Rubavičius, dabar ten matau intencijų tapsmą naujomis intencijomis, kurias realizuoti reikia kažkam kitam. Knygą, kurios, galvodamas dar ir apie kitus dalykus, labiausiai laukiau, išleido M. Gimžauskas. Jo pirmoji knyga susegta iš tuščių balto popieriaus lapų, prie kurių prisegtas pieštukas. Man tai atrodo knyga – poezijos absoliutas, knyga, kalbanti apie poeziją abipus poezijos. Pats M. Gimžauskas turbūt galvojo išleidęs knygą anapus poezijos, kitapus visų kompiuterinių, perfomanso eilėraščių. Man priimtinesnė būtų senamadiškesnė – knygos virš poezijos – interpretacija: kiekvienas gali užrašyti savo eilėraštį, kaip jį išgyvena šią akimirką, būdamas šioje būsenoje. Nes ir užrašytą konkretaus poeto eilėraštį kiekvienas perskaito vis kitaip, ir, tarkim, S. Nėries eilėraščio „Diemedžiu žydėsiu“ variantų yra tiek, kiek žmonių jį perskaitė ir išgyveno. Bet M. Gimžausko knygoje tai neparašyta. M. Gimžauskas čia niekuo dėtas. Užtat kažkuo dėtas jo galvojimas apie poeziją ir kūrybą. Dėl to čia ir nekalbu apie konkrečių eilėraščių, sukurtų abiejų grupių poetų, meninę vertę. Dvidešimt metų nuosekliai skaitydamas moksleiviškų eilėraščių pluoštus, pasirodo, taip ir nesuvokiau moksleiviško eilėraščio fenomeno, ir reikėjo kelerių metų atotraukos, kad kai kas atsivertų jau buvusių moksleivių kūryboje, kuri buvusius bendražygius įjungė į bendresnį literatūros kontekstą, į abstraktesnes poezijos istorinės raidos ir saviraidos trajektorijas. Tai nėra eilėraščiai, rašomi poezijoje ir poezijai. Tai poetinės psichologinės intencijos, ir visai nesvarbu, kokiais žodžiais, kokia poetika bus sušukta: esu! Šie eilėraščiai žino, kad moderniais laikais jie privalo būti modernūs, bet, be paties žinojimo, jų modernizmas yra be istorijos ir ilgametės patirties išgyvenimo. Tai modernizmas, kuris, būdamas be savo saviraidos savimonės, negali būti nei neoromantizmas, nei neorealizmas, nei postmodernizmas. Tai tiesiog žmogaus psichologijos modernizmas, nes, be kontūrų, amorfiškas, be patyrimo ir jo išgyvenimo, jis yra visur ir visada vienodas jaunų žmonių ypatingumas. Šie eilėraščiai stengiasi sugriauti iki tol kurtas nacionalinės poezijos klišes ir stereotipus, nes tai išoriškiausia ir lengviausia, bet nenori pripažinti, kad lygiai tie patys vis atgyjantys trafaretai lygiai tomis pačiomis priemonėmis toje pačioje poezijoje jau buvo griaunami dešimtis kartų. Almanachą „Gabija“, pasirodžiusį 1907 metais, L. Gudaitis vadina „lietuvių literatūrinės spaudos pirmagimiu“, o „Įžangą“ mes galėtume įvardyti kaip paskutinį kolektyvinį šūktelėjimą: mes esame! Ir kaip šiurpiai tuose almanachuose kartojasi nuotaikos, temperamentas, poetiniai registrai: štai „Gabijos“ pasakojimo fragmentas: „Suvartotojų draugijos / „Nemuno“ krautuvė / yr gavus / naują transportą“. Pakeiskime istorinio laiko realijas ir aktualizuokime socialinį poeto vaidmenį. Ir kalbėjimo būdas „Įžangoje“ bus analogiškas: „Kapinių viršininkas / parodė visą / ekspoziciją garbingai / išdėliotą bekrypstančioje / erdvėje koncentriniais ratais“… Štai „Gabija“ poetine kalba aprašinėja A. Baranauską: „Vėlė –
kibirkštėlė / keliauja——/Iš Begalinės – Begalinėn. / Kartais Pasaulį / užeina / išblaškin Ją bangos Jūros / ant kranto / ir eina per pievas / per girias.“ Manierizmas čia niekuo dėtas, vis manieringesnis amžius jį tik modernizuoja: „Žongliruoju šokančio Šivos pozoj / prie magistralės: / tranzas transas / šalia kelio jovaras stovi / slaunasai žolyne rugeli“. Ir labai čia kam svarbu, kad tai tas pats M. Kvietkauskas iš „Įžangos“, kuris
vėliau leis „Rabi“. Šitaip pažvelgus, galima pasidairyti dar plačiau: neprisimenu, ar „Sietyno“ autoriai, ar pats V. Landsbergis paskelbė tezę, kad gyvename „kultūros griuvėsiuose“. Jei tai „Sietyno“ ištarmė, bent jau D. Kuolys ar V. Gasiliūnas turėjo žinoti, kad skolinasi poetinę „Gabijos“ formulę:

Štai mūsų kultūros griuvėsiuose – kaipo prakeikta vėlė! Ežerų gilumoje paskandintuose varpuose!
Lietuvos žemelės kraujuj – lyg skepeta – išmarkytos, aimanojime – miglų ir ūkanų ašarojime…

Keisti ir poezijos skaitymai, kai tai daro labai jauni poetai. 1913 metais jaunas B. Sruoga skaito garsųjį Maironio eilėraštį „Jo pirmoji meilė“ ir apibendrina: „tas pats dirbtinumas, netikrumas, šaltumas, jausmų nė nebuvę. Tai proto produktas, bet ne įkvėpimo, ne fantazijos, ne jausmų“. Ir perskaitykime tų pačių metų to paties B. Sruogos eilėraščius, įsitikinsime, kad kaip tik įkvėpimo, fantazijos ir jausmų produktas yra labiausiai dirbtinas, netikras, šaltas:

Negaliu aš persiskirti
Su širdim ir su valtim…
Nežinau, kur besiirti –
Ar jūrosna, ar širdin!

Tai nereiškia, kad karštas, kunkuliuojantis protas negali šaltumu, dirbtinumu pavadinti sukaupto, intensyvaus išgyvenimo, nes klaidžiojančiai minčiai, karščiuojančiai sielai turi būti nepriimtina klasikinėse formose stingstanti išgyvenimų lava. Jei būtų kitaip, būtų nenormalu. Ji geriau girdi apie tuos gęstančius ugnikalnius sūkuriuojančias vėtras, ir pati joms pritaria. Tai tereiškia tik viena: kad poeziją esmingai keisti siekiantis eilėraštis formuojasi ir formuosis vis iš naujo, ir visai nesvarbu, kas dešimtmetį ar kelis dešimtmečius jis plykstels, bet pačios poezijos jis nepakeitė ir nepakeis. Kaip esmingai nekinta turbūt viskas, kas žmogaus protui nepažinu. Tokio eilėraščio uždavinys, nors ir nepripažįstamas, – tėra sujudinti ne pačią poeziją, o mūsų galvojimą, refleksiją apie ją. Ir maištingas, bet nemaištaujantis eilėraštis neišvengiamai kartos vien pats save, tokį, koks jis jau buvo prieš dešimt, dvidešimt, penkiasdešimt, šimtą metų, nes jis atsiranda iš tos pačios, nekintančios jauno žmogaus būsenos: aš esu, ir galiu daryti ką noriu. Ir visi privalo priimti mane tokį, koks esu.
Tokie šūktelėjimai poezijai būtini, tik liūdna, kad jie būtini vien tam, kad čia pat būtų užmiršti. Nes jei prieš šimtmetį, prieš pusę amžiaus netyčia išsprūdęs balsas iki šiol tvyrotų bežodėje poetinėje erdvėje, ką šiandien apskritai veiktų jaunas poetas, prabudęs ankstų rytą ir labai norintis ištarti: esu?
Nenorėčiau, kad tai būtų suvokta kaip vertinimas, nors panašūs konstatavimai turbūt jau savaime yra vertinimai. M. Martinaitis savo intelektualinėje autobiografijoje kalba lygiai apie tuos pačius dalykus: „Išsviestuosius iš savo uždaros aplinkos arba bendruomenės ištinka nostalgija arba isterija. Man atrodo, kad, sakysim, futurizmas kažkada buvo tokių į miestus išėjusių kaimiečių isterija, kaip dabar Lietuvą ištikę agresyvaus postmodernizmo traukuliai, jo naujakuriai, kavojantys ir naikinantys beveik visas savo geografines, biologines, kultūrines ir net intelektualines šaknis. Beje, tokie tarpiniai reiškiniai supurto meną, jo kalbą, bet nesukuria savo kultūros, jos ilgalaikių orientacijų. Dažniausiai tyčiojamasi tik iš to, kas gali ar turi išlikti. Kaip tai kartojasi!“. Pritardamas bendrai ištarmei, pridurčiau, kad matau bent penketą jaunų poetų (į penketuką įeitų ir po vieną iš čia minėtų antologijų, almanachų autorių), kurie iš bendro, kolektyvinio kalbėjimo teritorijų pereina jau ir į kultūrą, bet iš patirties žinau, kad, kalbant apie jaunus autorius, geriau supeikti, negu pagirti, nes pagirtas jis gali netekti autoriteto tarp bendraamžių, o supeiktas gali tai iškelti kaip vėliavą: štai, ir mane jau puola tos senienos, tos iškasenos. Ir man pačiam kartais baisu, kad nesigėdiju būti laikomas iškasena. Dar daugiau – toks jaučiuosi iš tiesų ir biografiškai, ir kūrybiškai, kaip kažkada numiręs ir dabar bylojantis lyg iš kapo, lyg iš kažkur kitur. Ypač rašydamas kritiką vis dažniau pajuntu, lyg kalbėčiau senų gyvenimų ir patirčių balsu, liudydamas, kaip man dabar atrodo tas ne mano gyvenimas, ta ne mano literatūra, kurią suprantu vien todėl, kad ji man primena pernelyg gerai pažįstamus kitų laikų, kitų epochų ženklus. Pagaliau kažkada gyvenusį mane patį. Žinoma, tai ekskursas ne į temą, bet gal jis gali kai ką paguosti, o kai kam priminti ir būsimą senatvę.

[/expand]

 

Poezijos pavasario svečiai

[expand title=”Li Li (Švedija)”]

Li Li (Švedija) 

Li Li – švediškai rašantis ir Švedijoje gyvenantis kinų poetas. Gimė 1961 metais Šanchajuje, 1988-aisiais atvyko į Švediją tęsti švedų kalbos studijų, kurias buvo pradėjęs Pekino universitete. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Žvilgsnis į vandenį“ (1989). 1990 metais išėjo kitas jo eilėraščių rinkinys „Laiko svoris“. Pastaraisiais metais Li Li rengia eilėraščių knygų trilogiją, kurios pagrindinė tema – emigracija. Jau išleistos dvi šios trilogijos knygos: „Pabėgimas“ (1994) ir „Atgal“ (1995). Trečioji knyga turėtų vadintis „Tavo vieta“.

Eilėraščius vertė Zita Mažeikaitė [/expand]

[expand title=”Amanda Aizpuriete (Latvija)”]

Amanda Aizpuriete (Latvija)

Amanda Aizpurietė (Amanda Aizpuriete; g. 1956) pirmą eilėraščių knygą išleido 1980 metais. Jos debiuto kaimynai – Hermanis Margeris Majevskis (1979), Maris Melgalvas (1980), Eva Martuža, Juris Kunnosas, Klavas Elsbergas (1981), Anna Rancanė (1982; beje, dalyvavusi pernykščiame „Poezijos pavasario“ almanache, bet dėl ligos neatvykusi Poezijos pavasario šventėn), Inesė Zanderė (1983)… Vardai, kurie įdėmesniems lietuvių skaitytojams nėra nežinomi.
1996 metais išėjo ketvirtas A. Aizpurietės eilėraščių rinkinys „Paskutinioji vasara“; tais pat metais Vokietijos „Rowohlt“ leidykla išleido jos meilės eilėraščių rinktinę „Palik man jūrą“. Neatsitiktinai – meilės eilėraščių: nuo pat pirmųjų rinkinių kritika konstatavo, jog Amandos eilėraščiai „visada kaip nors susiję su žmonių santykių slėpiniais“ (Dainis Grinvaldas). O išėjus „Paskutiniajai vasarai“, Rūta Veidemanė rašė, jog „giliai slepiamos bei puoselėjamos neblėstamos meilės žaros niekas nėra regėjęs taip, kaip Amanda Aizpuriete“.
Bent jau probėgšmais pastebėtinas dalykas, itin būdingas latvių poetams, – didžiulis jų, kaip vertėjų, kūrybinis intensyvumas. Sakysim, latvių bibliografija nurodo, jog 1996-1997 A. Aizpurietė, be savos poezijos knygų, yra išleidusi ir dar 10 knygų, daugiausia – romanų vertimų…

Eilėraščius vertė Vladas Braziūnas [/expand]

[expand title=”Ingibjörg Haraldsdóttir (Islandija)”]

Ingibjörg Haraldsdóttir (Islandija)

Ingibjörg Haraldsdóttir (g. 1942) – islandų poetė ir vertėja. 1964-1969 studijavo kino režisūrą Maskvos Kinematografijos institute. 1970-1975 dirbo Kuboje, Havanos teatre Teatro Estudio. Dirbo žurnaliste, kino kritike, nuo 1993 literatūros žurnalo Timarit Máls og menningar redaktoriaus pavaduotoja. 1994-1998 Islandijos Rašytojų sąjungos pirmininkė. Išleido eilėraščių rinkinius: „Ten noriu skristi“ (1974), ,,Dienų gandai“ (1983), „Dabar kiti laikai“ (1989), „Eileraščiai“ (1990), „Moters galva“ (1993)
Išvertė F. Dostojevskio, M. Čechovo, M. Bulgakovo, M. Cvetajevos, A. Achmatovos, A. Rybakovo, L. Petruševskajos kūrinių, iš ispanų kalbos P. Nerudos, N. Guillino, M. Scorzos, C. Vallejo poezijos.Eilėraščiai versti iš rinkinių „Ledinė naujiena” ir „Slapta trobelė”.

Eilėraščius vertė Rasa Ruseckienė [/expand]

[expand title=”Dannie Abse (Jungtinė Karalystė)”]

Dannie Abse (Jungtinė Karalystė)

Dannie Abse yra gydytojas, poetas ir prozininkas. Išleidęs tris romanus, dešimt poezijos knygų. Laikomas vienu populiariausių ir iškiliausių Didžiosios Britanijos poetų, yra Karališkosios literatūros draugijos ir Velso akademijos narys, įvairių premijų – Cholmondeley, Charles Henry Foyle Velso menų tarybos ir kt. laureatas.

Eilėraščius vertė Eugenijus Ališanka [/expand]

[expand title=”Jyrki Kiiskinen (Suomija)”]

Jyrki Kiiskinen (Suomija)

Jyrki Kiiskinen (g. 1963) – suomių poetas, išleidęs tris poezijos knygas ir du romanus. 1991–1994 redagavo žurnalą Nuori Voima, šiuo metu – žurnalo Books from Finland redaktorius. Kritikai jį vertina kaip vieną reikšmingiausių šios kartos rašytojų.

Eilėraščius vertė Ieva Kosaitė [/expand]

[expand title=”Craig Czury (JAV)”]

Craig Czury (JAV)

Craig Czury (g. 1951) – amerikiečių poetas, devynių knygų autorius, taip pat poetų kalėjimuose antologijos Fine Line That Screams (1991) sudarytojas bei įvairių literatūrinių projektų atlikėjas. Jau dešimt metų veda poezijos rašymo seminarus mokyklose, kalėjimuose. Jo poezijos rinktinė šiais metais pasirodys ir rusų kalba.

Eilėraščius vertė Eugenijus Ališanka

[/expand]

[expand title=”Aleš Debeljak (Slovėnija)”]

Aleš Debeljak (Slovėnija)

Alešas Debeljakas kritikų laikomas vienu iškiliausių Centrinės Europos poetų. Gimęs 1961 Slovėnijoje, išleidęs penkias poezijos knygas, įvairių antologijų autorius, kelių prestižinių premijų laureatas; jo poezija skelbta daugelyje Europos šalių bei JAV. A. Debeljakas rašo ir knygas kultūros teorijos klausimais, yra socialinių mokslų daktaras, kultūros studijų profesorius Liublijanos universitete. Čia publikuojami eilėraščiai versti iš JAV išleistos jo knygos ,,Anxious Moments“ (1994).

Eilėraščius vertė Eugenijus Ališanka

[/expand]

[expand title=”Manfred Chobot (Austrija)”]

Manfred Chobot (Austrija)

Manfredas Chobotas gimė 1947 metais Vienoje. Laisvas menininkas, pripažintas austrų poetas. Kelių literatūrinių susivienijimų narys. Po 1972 metų apdovanotas ne viena premija, kurių žymiausioji – Theodor-Korner Preis. Rašo ne tik eiles, bet ir radijo pjeses, radijo laidų scenarijus, prozą, yra sukūręs vaidinimų televizijai ir kabaretui. Ne vienas jo eilių rinkinys parašytas Vienos dialektu.

Eilėraščius vertė Jurgis Kunčinas

[/expand]

[expand title=”Jaume Pont (Ispanija / Katalonija)”]

Jaume Pont (Ispanija / Katalonija)

Jaume Pontas (g. 1947 m.) – katalonų poetas ir kritikas, dėsto ispanų literatūrą ir literatūros kritiką Leidos universitete. Redaguoja žurnalą Quaderns de Ponent, išleidęs antologijų ir studijų apie katalonų poeziją, kelių poezijos knygų autorius.

Eilėraščius vertė Alina Kuzborska ir Gerardo Beltran

[/expand]

[expand title=”Michael Krüger (Vokietija)”]

Michael Krüger (Vokietija)

Michaelis Krügeris (g. 1943) – vokiečių poetas, Hanser leidyklos direktorius ir ilgametis literatūrinio žurnalo Akzente redaktorius. Išleidęs per dešimt poezijos knygų ir keletą trumpų romanų. Jo poezija versta į daugelį kalbų, pelnęs prestižinių premijų vokiškai kalbančiose šalyse.

Eilėraščius vertė Antanas Gailius

[/expand]

[expand title=”Aleksandras Kušneris (Rusija)”]

Aleksandras Kušneris (Rusija)

Aleksandras Kušneris (g. 1936) – rusų poetas, Peterburgo literatūrinės premijos „Šiaurės Palmyra“ (1994) ir Rusijos valstybinės premijos (1996) laureatas, eilėraščių rinkinių „Pirmasis įspūdis“ (1962), „Naktinis patrulis“ (1966), „Ženklai“ (1969), „Laiškas“ (1974), „Gyvatvorė“ (1988) ir kt. autorius. Nors daugelio jis laikomas peterburgišku dainiumi, jo kūryboje ryškūs ir viso pasaulio, ypač Antikos, mitologijos ir istorijos ženklai. Nobelio premijos laureatas Josifas Brodskis yra sakęs, kad Aleksandras Kušneris – vienas geriausių XX amžiaus lyrikų. Jo poezija versta į daugelį pasaulio kalbų. Čia spausdinami eilėraščiai iš knygų „Tiesioginė kalba“ (1975), „Tauridės sodas“ (1984) ir „Kraujažolė“ (1998).

Eilėraščius vertė Jonas Strielkūnas [/expand]

 

Poezijos pavasario konferencija. Esamasis laikas poezijoje: 2000

Dannie Abse

[expand title=”Skaityti”]

1974 m. kasmetinėje geriausios metų poezijos antologijoje Anthony’s Twaithas analizavo tris tuo metu Britanijoje madingas poezijos kryptis: vyraujančios krypties poeziją, rašomą tokių poetų kaip Philipas Larkinas ir Tedas Hughesas; žodinę poeziją, išaugintą Liverpulio eiliuotojų Rogerio McGougho, Briano Patteno ir Adriano Henry’o, ir akademinę poeziją, siūlomą tokių poetų kaip Geolfrey’s Hillas ir Mebdas McGuckianas, kurių nesuprantamumas laikytas pavyzdžiu išradingų akademinių kritikų analizei, studijoms.
Šios trys poezijos kryptys išlieka ir 1999-aisiais, nors margaspalvėje poezijos scenoje atsirado naujų autorių. Greta dažnų viešųjų poezijos skaitymų atliekama daugiau nei bet kada žodinės poezijos; to pasekmė – klausytojams, kurių skaičius svyruoja nuo 10 iki 100, daugiausia siūlomas naivus primityvumas. O akademinė „išnašų poezija“ vis dar turi pasekėjų universitetuose, nors du įžymiausi akademiniai poetai – Geoffrey’s Hillas ir Paulas Muldoonas – persikėlė į kitą Atlanto pusę, kur buvo mielai priimti dėstytojauti didžiausiuose JAV universitetuose.
Ir atliekamoji poezija, ir akademinė nuo pat pradžių buvo ypač kritikuojamos Philipo Larkino, kuris daugiau nei prieš dvidešimt metų rašė: „Dabar įmanoma… užsidirbti pragyvenimui jei ne poezija, tai bent būnant poetu. Pavyzdžiui, Dylanas Thomasas taip apibūdino poezijos skaitymus: „Nukeliauju 200 mylių, kad savo sodriu balsu deklamuočiau eilėraščius, kurie nebus įvertinti ir vis tiek gali būti perskaityti“. Jei tokiais skaitymais poetas įgalina klausytojus geriau suprasti jo eiles, labiau jomis mėgautis, tai yra gerai. Bet jei tokia veikla gundo jį pradėti rašyti tokias eiles, kurios turi pasisekimą tik tarp klausytojų, jis gali pradėti siekti poveikio per momentinę emociją, momentinę nuomonę, momentinį garsą ir šėlsmą, o tai jau gali būti nebe taip gerai. Toks pat pavojus laukia poeto universitete. Literatūra yra geras dalykas, o egzegezė ir analizė tegali parodyti jos gerumą ir inspiruoti naujesnius, labiau pagrįstus mėgavimosi ja būdus. Bet jei poetas, tapęs universiteto dėstytoju, įsitraukia į šią egzegezę ir analizę, kyla pavojus, kad jis ims laikyti geriausiais tuos eilėraščius, kurie labiausiai tinka analizei. Šito pasekmė būtų ta, kad jis pradėtų (vėlgi nesąmoningai) rašyti tokius eilėraščius, kurie laiduotų jam pragyvenimą.
Šioje vietoje negaliu nepacituoti poeto atlikėjo, kritikuojančio mokytuosius:

Eliotas mėgo miuzikholus
(tikriausiai mėgo ir pantomimas).
Poundas iš „Bevaisės žemės“ surinko šiukšles
ir jas visas sukišo į „Giesmes“.

O vyraujančios krypties poetai? Jie tęsia pagrindinę angliškojo rašymo tradiciją – neišraiškingi, lingvistiškai riboti, sekantys Wordsworthu arba greičiau teoriniu antrojo „Lyrinių baladžių“ leidimo autoriumi, teigusiu: „Principinis šiuose eilėraščiuose siūlomas tikslas – pasirinkti įvykius ir situacijas iš kasdienio gyvenimo, juos aprašyti vartojant, kiek tai įmanoma, realią žmonių kalbą ir kartu nuspalvinant juos vaizduote, kad paprasti dalykai būtų parodomi neįprastai; galų gale svarbiausia padaryti tuos įvykius ir situacijas įdomius, tiksliai, bet nepretenzingai atskleidžiant juose pagrindinius mūsų prigimties dėsnius“.
Kad oficialioms visuomenės gyvenimo normoms labiausiai priimtina yra Wordswortho pasekėjų poezija, patvirtina Andrew Mationo vainikavimas naujuoju Poetu laureatu. Nepaisant to, pastaruoju metu daugelis jauniausių poetų atrodo esą mažiau paveikti tos pagrindinės angliškojo rašymo tradicijos negu šiandien plačiai prieinamų europinės poezijos vertimų, todėl jie pasitelkia siurrealistines priemones, ypač kai jų darbo ašis turi naratyvinį pagrindą.
Tačiau turbūt įdomiausi kūriniai spausdinami ne Anglijoje, o Airijoje, Škotijoje bei Velse. Kruvinojo konflikto Šiaurės Airijoje dėka dėmesį patraukė airių poetai, ypač Seamusas Heaney’s ir Michaelas Longley’s. Škotijos Parlamento ir Velso Asamblėjos įkūrimu akivaizdžiai išreikštas nacionalizmas buvo varomoji jėga, atkreipusi visuomenės dėmesį į tokius poetus kaip Edwinas Morganas ir Douglasas Dunnas Škotijoje, R.S.Thomasas bei Gillianą Clarke’ą Velse.
Paskutinis stebinantis dalykas – daugėja jaunų poečių, taip pat reikalaujančių skaitytojų; matyt, čia įtaką turėjo, sąmoningai ar ne, feministinis nacionalizmas. Neatsitiktinai Britanijos laikraščiams spėliojant, kas taps naujuoju Poetu laureatu, dvi talentingos moterys – Carol Ann Duffy ir Ursula Fanthorpe – dažnai buvo palankiai vertinamos.

[/expand]

 

Kerry Shawn Keys. Pastabos

[expand title=”Skaityti”]

1. Savo prigimtimi visas menas yra „instaliacija“, – jei nutartume vartoti šį terminą. Aš taip nemanau.
2. Poezija yra instaliacija tuomet, kai ji statiška, įkalinta puslapyje, kai mes žinome to puslapio numerį. Taip dažai, spalvos ir formos įkalinami rėmuose. Objektai – jiems skirtoje erdvėje.
3. Iš tiesų poezija yra balsas, tonais ir ritmais judantis begalinėje erdvėje, apribojamas mūsų ausų – to, ką galime išgirsti, apribojamas mūsų smegenų – atminties ir kartojimo.
4. Instaliuoti – įstatyti į vietą, bet „stall“ taip pat reiškia sukliudyti išvengimu ar apgaule.
5. Poezija instaliaciją paverčia konsteliacija. Ji penkiamatė – joje garsas yra stereometriškas ir kartu visur sklindąs. Jis įeina į jūsų kūnus, protą ir egzistuoja be jokios išmatuojamos erdvės, nes jis transfigūruoja erdvę, o transfigūracijos sūkurys yra Penktasis Matas.
6. Poezijoje žodžių instaliacija nėra sustabdoma puslapiu ar aplinka – jie juda ir, būdami semantinės komunikacijos prigimties, kinta mums keičiantis. Ženklai nuolat kinta. Žodžiai įsikūnija ir kartu išsikūnija. Jie liejasi, slenka, bėga, virš tavęs, už tavęs, tavyje. Jie apibrėžia ir sukuria savo ištarimo erdvę ir laiką. Paveikslą galima perkelti iš vienos vietos į kitą. Instaliacija kinta, gali būti patiriama nuo ryto iki vakaro, todėl jos egzistencijai reikalingas stebėtojas. Tačiau tai vis dar gali būti poezija – jos vieta, jos durys, jos stebėtojas, jos diena ir naktis.
7. Ar dydis apibrėžia tai, kas vadinama „instaliacija“? Ar dydis apibrėžia eilėraštį? Tai – išorės ir vidaus ar vidaus ir išorės problema? Ar gali vienas labai mažas nedalomas objektas savaime būti instaliacija, ar jam reikalinga vieta, jį supanti erdvė? Ar erdvė, kurią mes oficialiai pripažįstame objekto aplinka, yra jo „konteineris“? Jei taip, ar instaliacija yra tiesiog didesni „konteineriai“ nei paveikslai? Ar paveikslas yra instaliacija jo paviršiumi ropojančiai musei? Įsivaizduokite, kad mes subombarduojame instaliaciją Kosove. Ar bomba yra instaliacijos dalis? Įsivaizduokite, kad mes subombarduojame eilėraštį. To padaryti mes negalime, nes eilėraštis galų gale nėra instaliacija. Ar instaliacija yra instaliacija?
8. Eilėraštis yra konsteliacija.
9. Ir paskutinė pastaba. Kaip tipiškai įrėmintas paveikslas gali būti pavadintas instaliacija suvokus, kad jis niekada nėra nepriklausomas nuo savo aplinkos; kaip kolekcija (kurią aš vadinu „skulture“) dažnai yra menkaverčių senienų ir laužo sankaupa, spinduliuojanti laiką ir kitas erdves; kaip nuotrauka yra ją sukuriančio aparato dalis; kaip skulptūra yra muziejuje ar gatvėje pastatytas apdulkėjęs, šviesos užlietas akmens ar medžio gabalas – lygiai taip poeto pasakytas eilėraštis šiandien pripildo šį kambarį ir išeis kartu su jumis – kaip garsas, kaip reikšmė, kaip kažkuo svetima, bet ir gimininga jėga. Paveikslas, eilėraštis, vaidinimas, sąvoka – jie visi yra instaliacinio pobūdžio kūriniai: mes apribojame arba išplečiame juos, jų apibrėžimą, jų žymėjimą žodžiais, kuriuos vartojame jiems charakterizuoti. Pamirškite žodį „instaliacija“ – jis industrinis, statiškas, lėtas, ikikibernetinis, jis atsiduoda stabilumu. Jis redukcinis. Vietoj to tebūnie konsteliacija – kartu skambantys lytėjimas, spalva, garsas (šiandien tai mušamieji ir balsas). Tai vyksta.

[/expand]

 

Eugenijus Ališanka. Anagoninis laikas poezijoje

[expand title=”Skaityti”]

Esamasis laikas dvelkia ramybe, pasitikėjimu, saugumu – „aš esu“, vadinas, leidžiuosi nešamas būties srauto, dalyvauju procesijoje, man rūpi ne tai, ką palikau ar kas manęs laukia priešais, – džiaugiuosi pačiu judesiu, esu tarsi šokėjas priešais Dioniso skulptūrą, apimtas dabarties palaimos. Praeitis kelia nostalgiją, verčia ilgėtis visko, kas galėjo įvykti, bet neįvyko, ar apgailestauti dėl to, kas įvyko: praeitis verčia mokytis ir atmesti ją kiekvienąsyk, kai suklumpi taip nieko ir neišmokęs. Dar klampesnė yra ateitis: vienintelis tikras atramos taškas – mirtis, į kurią atsiremia tik patys silpniausieji (ar patys stipriausieji).
Įvairiais periodais tiek poeziją, tiek apskritai žmogaus sąmonę valdo ateities, praeities ar dabarties motyvas. Sakykim, romantizmo vaizduotės projektai kilo ant praeities fragmentų, ant atminties, pagaliau sapno skeveldrų. Poeziją valdė būtasis laikas ir dažniausiai būtasis atliktinis (angl. past perfect) laikas, nes būtent romantizmas aiškiai suvokė ir išgyveno prarają tarp praeities ir dabarties. Dvidešimtojo amžiaus pirmąją pusę užplūdo utopizmų banga – būsimojo laiko vizija gyvenime ir poezijoje. Ateities atskaitos taškas – mirtis (arba jos negatyvas – nemirtingumas) keistai pasislinko arčiau, į esamąjį laiką, jos vieton stojo nežmogiški vaizduotės projektai, visuomenės modeliai ir panašiai. Mirtis liko vienu iš iliuzinių, sąlygiškų dabarties, esamojo laiko atributų. Futuristinis pasaulio vaizdijimas atvėrė dujų kameras, mėnulio jūras, avangardinius poetinius judėjimus, pagrįstus naujomis gamybos ir kalbos technologijomis. Būsimasis laikas šiose technologijose kaip atominis sprogimas gimdė naujas atomų ir elektronų kombinacijas, naujus proto blykstelėjimus, mirtinai apšvitindamas sėdintįjį „po šakom akacijos baltos“.
Amžiaus pabaiga, kuri dažnai nusakoma priešdėliu post-: postindustrinė, postideologinė, postmodernistinė etc., savo leitmotyvu renkasi esamąjį laiką. Utopiniai, fatališkieji ateities projektai praradę pasitikėjimą, netgi apokalipsės vaizdiniai sušvelnėja, „priartėja“: apokalipsė perkeliama į dabartį – „apokalipsė yra dabar“. Praeitis neišvengiamai egzistuoja, tačiau ką su ja daryti? Ji nepateikia aiškių, hėgeliškai instrumentuotų modelių, tiksliau, visi istorijos logocentriniai, didieji pasakojimai jau subyrėję ir mozaikinius gabalus (mažuosius pasakojimus), tarp kurių aš turiu susirasti savąjį pasakojimą. Iš šukių belieka dėlioti savo žodžius, savo gyvenimą, savo dabartį. Įžengiame į esamojo laiko epochą.
Kita vertus, esamojo laiko kategorijoje galima įžvelgti kelis prasmių lygmenis, kurie išryškėja pasitelkus dar viduramžiais tekstui taikytą sistemą. Pagal tą sistemą buvo išskiriamos keturios teksto reikšmės ar lygiai: pažodinis, alegorinis, moralinis ir anagoginis. Pažodinę esamojo laiko reikšmę siečiau su gramatine reikšme, t.y. esamasis laikas, kaip gramatinė forma, egzistuojanti formalioje laikų sistemoje. Šiame lygmenyje esamojo laiko vartosena gali būti tik formalus kriterijus, nes gramatinis esamasis laikas neišreiškia šiandienos poetinio vaizdijimo specifikos.
Alegorinė esamojo laiko reikšmė galėtų būti apibūdinama kaip dabarties, gyvenamojo meto, konkrečios patirties atspindys poezijoje, kitaip sakant, dabarties tapsmas poezijos objektu. Dažniausiai poezija ir yra vertinama šiame kontekste. Šiame lygmenyje nesunkiai įžiūrime esamojo laiko atributus – ironišką kalbą, šiuolaikinio pasaulio fragmentiškus vaizdinius, nedualistinę logiką, dabarties potyrius, tačiau negalime atsakyti į klausimą, kaip ir kodėl vyrauja esamasis laikas. Ieškant atsakymo į klausimą „kaip“, reikia pereiti bent jau į trečiąjį – moralinį lygmenį. Šiame lygmenyje aiškiau įžiūrimas dabarties ir praeities, dabarties ir ateities santykis, čia randami moraliniai argumentai ar kontrargumentai esamojo laiko prioritetams. Čia esamasis laikas iškyla kaip negatyvus (ironiškas, kartais ciniškas) atsakas istorijos balsams, ateitis tapatinama su mirtimi, tiksliau, ateities atskaitos taškas vaizdijamas mirties figūromis, esamasis laikas pasirenkamas kaip tam tikras meditacijos, „neveikimo“ būvis. Būtent šiame – moraliniame – lygmenyje esamojo laiko poezija sulaukia daugiausia priekaištų, ji kaltinama istorijos niekinimu, asocialumu, cinizmu ir panašiai. Prisimenu V Kubiliaus priekaištus jaunajai poezijai, skelbtus „Naujajame židinyje“.
Tačiau į klausimą „kodėl esamasis laikas?“ galima atsakyti tik nusileidus (ar pakilus) į ketvirtąjį – anagoginį – lygmenį, kuris iš tiesų pirmiausia yra poeto teritorija. Tai erdvė, kurioje viskas vieninga, anot Frye’aus, tai visata, kurioje „visa yra potencialiai identiška viskam kitam“. Būtent čia esamasis laikas tampa būtuoju ar esamuoju laiku, ir atvirkščiai.
Kita vertus, anagoginė gelmė nėra mistinė rimties vieta, kur visa susilieja į viena. Kelias į ją – ne tik meditacija ir kontempliacija, į ją galima eiti ir postmoderniojo dekonstruktyvizmo takais, kuriais taip dažnai klaidžioja šiuolaikinė, „esamojo laiko“ poezija.

Išardyti kalbos ryšius – išardyti pasaulio
santykius.
Nublokšti nuo savęs tinklą kuriuo gaudom
pasaulį.
Naujai sustatyti visatą.
Tai, kas buvo viršuj, turi atsikliūt apačioj.
Vertikalė – horizontalė.
Naujai viską sujungti.
Taip iš naujo suprasime visumą.
Viskas vieninga, bet tiktai kuriant.
S.Geda

Anagoginė gelmė yra kūrybos gelmė, joje išryškėja esamojo laiko visuotinumas. Kūryba įmanoma tik esamajame laike, „čia ir dabar“, tik kuriant įmanoma suvokti „anagoginį“ faktą – egzistuoja tik esamasis laikas. Aišku, žvelgiant iš kitų lygmenų, egzistuoja ir kiti laikai – būtasis, būsimasis.
Kita vertus, kaip aiškino dar Platonas, esamojo laiko taip pat nėra – yra tik belaikis plyšys tarp praeities ir ateities. Čia ir dabar įvykstančio dalyko mes nesuvokiame; vos aprėpiame jį protu, jis tampa praeitimi, atmintimi, istorija. Kitaip sakant, esamasis laikas – Tuštuma ir Niekas. Iš to plyšio trykšta esamojo laiko poezija ir suteka atgal. Skamba liūdnai ar negatyvistiškai? Anagoginiame lygmenyje – tai būsena, kurią japonai pavadintų „mono no avare“. Džiaugsmas ir liūdesys sumišai. Anagoginis laikas poezijoje. Viskas vieninga, bet tiktai kuriant.

[/expand]

 

Kęstutis Rastenis. Akimirka ir amžinybė

[expand title=”Skaityti”]

III a. kinų poetas ir literatūros teoretikas, kurio „Literatūros traktatą“ („Ven Fu“) iš angliško vertimo išverčiau į lietuvių kalbą (žr. „Estetikos istorija. Antologija“, t. 1, V, „Pradai“, 1999), rašė: „Akirmikoj aš regiu amžinybę/ Ir visą tarpjūrį pasaulį aprėpiu aš vienu žvilgsniu“. Tai galėtų būti šios konferencijos temos motto. „Aš dabar sutelksiu tai, kas šimtuskart laukė mano teptuko, / Kad būtų išsakyta ritmais, negirdėtais tūkstančius amžių!“
Europos poezijai 2000 metų – labai daug, o kinai, kad ir poetiškai perdėdami, savo poezijoje kalbėjo (ir mąstė) apie tūkstantmečius! Ar mes turime ši didžiojo laiko, amžinybės pojūtį? Greičiausiai, kad ne. Retas kuris. Matydami nuolatinį griuvimą ir absurdą, dažnai pasmerktas žmogaus pastangas, matydami Europos kultūros istoriją, daugiakalbės poetinės produkcijos gausą, vargu ar kas besvajojame apie amžinybę. Kita vertus, tai vėlgi nereiškia, kad poezija tampa tik dabartinės akimirkos, esamybės išraiška, fiksavimu. Pačiai poezijos prigimčiai būdinga tai, kad, kalbėdama apie dabartį, ji kalba ir apie praeitį, ir apie ateitį. Poezija turi savo laiką, kuris nesutampa su esamuoju laiku. Tai – sava tikrovė. Bet joje išlieka ir gyvenimo tikrovė – tiek simboliniu, tiek istoriniu, ties stilistiniu atžvilgiu.
T.S.Eliotas viename iš savo „Keturių kvartetų“ – „Burnt Norton“ – rašė:

Words move, music movės
Only in time; but that which is only living
Can only die. Words, after speacb, react
Into the silence. Only by the form, the pattern,
Can words or music reach
The stillness, as a Chinese jar still
Movės perpetually in its stillness.

Taigi tik forma, modelis, pavyzdys gali padaryti taip, kad žodžiai įgytų tą ramybę ir pastovumą, kuriuos turi kinų vaza, amžinai judanti savo nejudrumu. Tai yra tobulybės siekis. Formos siekis.
Bet egzistuoja ir realybė, egzistuoja ir netobulai tobula esamybė su savo bėdomis ir kančiomis. Ir retas poetas turbūt gali jai atsispirti. Egzistuoja jo šalis, jos likimas, XX amžiaus pabaigos istorinis kontekstas – vyksta daugybė prieštaringų dalykų, karai, etninis „valymas“, bandoma su juo kovoti brutalia jėga, naikinančia ir ginamuosius, yra daugybė nuo atskiro žmogaus nepriklausomų dalykų, kurių jis negali pakeisti ir į kuriuos jis neturėtų per daug reaguoti, pats nenorėdamas virsti auka ir kokios nors vienos ar kitos ideologinės manipuliacijos objektu. Tačiau poetas vis dėlto turbūt negali į tai neareguoti bent jau širdimi, savo siela, bent jau poezija. Vienas dalykas yra racionalūs, filosofiniai apmąstymai, kitas – poezija. Suprantama, dalyvavimas istorijoje, vėlimasis į ją yra rizikingas, poetas gali tapti pavaldus vienokiai ar kitokiai konjunktūrai, gali būti vienokių ar kitokių socialinių jėgų panaudojimas saviems tikslams ir dėl tos apie esamybę parašytos poezijos populiarus ar nepopuliarus tam tikru istoriniu laikotarpiu. Toks pavyzdys galėtų būti Salomėjos Nėries poetinis likimas, bet vargu ar drįstume duoti kokius nors receptus ar patarimus Poetei, net jei ir turėtume neįmanomą galią sugrąžinti praėjusį laiką. Tai yra vienokio ar kitokio pasirinkimo dalykas, ir ypač svarbus jis tampa tik neeilinio talento poetų atveju. O skaitytojas, žinia, irgi turi savo poezijos jausmą ir savo teisybės ar neteisybės pojūtį
Taigi, kaip rasė Tomas Venclova, parafrazuodamas B.Pasternaką, „naują tūkstantmetį kieme netrukus regėsim“. Tai, suprantama, magiška, simbolinė data, o pati poezija savo prigimtimi yra magiška. Ar yra tas šio naujo tūkstantmečio pojūtis? Anot to paties Lu Ji, poezija „per tūkstančius tūkstantmečių nutiesia jungiantį tiltą“. Kita vertus, labai sunku turėti tą tūkstantmečio pojūtį. Tai tiesiog gąsdina, kelia baimę. Verčia tave kaip kokią skruzdę pakelti galvą nuo savo šapo ir pažvelgti kiek tolėliau ir paklausti: „Kakoje, milyje, u nas tysiačeletije na dvore?“ Bent jau prieš 1000-metį pažvelgus, „kieme“ dar nebuvo Vilniaus. Ar žmogus išvis gali išgyventi to begalinio laiko, tūkstantmečio pojūtį? Gal privalo bent pabandyti? Bent jau tokios datos proga? Tada jis gal ir galės į viską pažvelgti A.Schopenhauerio „dieviškos ironijos“ požiūriu? Bet ar nuo to jam taps mažiau svarbus jo paties, kad ir kaip menki tokiu amžinybės požiūriu (sub specie aeternitatis), vargai ir rūpesčiai, jo paties gyvenamas laikas, istorinis kontekstas? Iš tos nuolatinės „schizofreniškos“ žmogaus situacijos, negalėjimo žvelgti vienu metu dviem žvilgsniais ir kartu būtinybės tai daryti, iš egzistencijos (būties) tuštumoje, nieke kyla heidegeriškas nerimas, ir bėgama į kasdienę būtį – kad ir ne tokią tikrą, bet taip pat būtiną. Nors ir nekuklu, baigdamas pacituosiu pats save:

Ir įsitempia mano sielos lankas
Tarp šito laiko ir taip mano siekių,
Bet nevalia paleist strėlės iš rankos,
Tegu ji įtempta kaip siela lieka.
„Tikroji tėvynė“

[/expand]

 

Benediktas Januševičius. Laikas? Lietuvoje?

[expand title=”Skaityti”]

Štai puslapis su tekstu. Tarkim, kad tai eilėraštis. Iš toli nematyti, kada jis parašytas. Tai gali būti tekstas, sukurptas prieš valandą, o gali būti – prieš šimtmetį, tik dabar perspausdintas ant balto „Data copy“ popieriaus. Bet juk nuo to tekstas nepasikeitė, ar ne? Tuo noriu pasakyti, kad laikas eilėraščiui turi nulinę įtaką, priešingu atveju galima būtų drąsiai teigti, kad kas nors negerai pačiam eilėraščiui.
Vis dėlto yra nemaža poetų, susirūpinusių dabartimi ar netolima ateitimi. Atsainiai pervertęs kovo ir balandžio kultūrinę spaudą, aptikau bent tuziną tekstų, kuriuose kalbama apie mirtį. Paskaičius atidžiau, ko gero, šis skaičius dar išaugtų. Žinant, kiek daug apie apokalipsę pliauškia bulvarinė spauda, paskaičius tokių eilėraščių, norisi vemti… Tiesa, čia dar reikia padaryti keletą išlygų. Kai kurie poetai netolimoje praeityje buvo susidūrę akis į akį su mirtimi. Taigi jie dalijasi patirtim. Tai yra tikra. (Šiuokart galvoj čirškia karštutėlaitis Jono Strielkūno eilėraščių rinkinys „Einu namo“ ar Onės Baliukonytės „Elgetaujanti saulė“.)
Gal ir visai man nevertėtų šičia sklaidytis, prisiminus, kad apie mirtį buvo rašoma visais laikais. Mirtis nepaaiškinama ir nepatikrinama. Ji tiesiog yra, buvo ir bus. Ir išnyks kartu su gyvybe.
Vis dėlto tokios mirtininkų koncentracijos lietuvių poezijos padangėje dar neteko regėti. Vadinasi, stovėjimas ant tūkstantmečio slenksčio ir pasaulio pabaigos nuojauta daro savo: poetai jaučia metafizinį troškimą žūt būt tapti pranašais. Šis troškimas poetams atima sveiką nuovoką ir net elementarias aritmetikos žinias: 1999-ieji paskelbti paskutiniaisiais tūkstantmečio metais. Nieko nepadarysi. Noras būti pranašu yra labai jau juokingas, kai norima pranešti apie visatos pokyčius.
Iš tikrųjų poetas tampa pranašu tik žvelgdamas į tolimiausius savosios būties užkaborius, ir savo žodžius pagrindžia savo krauju. Gal ir per skambiai šnektelėjau, bet prisiminkime 1996-uosius. Raimondą Jonutį. Prisiminkime kai kuriuos ženklus, tais metais paliktus „Poezijos pavasario“ almanache: miesto aikštėje, mirusiųjų diena, buriu iš peršauto delno, užsimerktam ir tylim viens kitam mirties nuojautą tarytum karste, tik kūdikis miega tarytum pasmaugtas. Kiekvienas puikiai žinome, ką dar galima pridurti: ogi – nieko. Po kelių savaičių šis poetas tapo pranašu. Nenuostabu, kad žmogus, kuris rašė apie save, o ne apie pasaulį ištiksiančias negandas, dabar yra visų pamirštas.
Rašymas apie laiką ar laikmetį tėra paikas žaidimas su visomis tragikomiškomis anomalijomis, kai apie ateitį rašoma esamuoju ar būtuoju laiku, o apie praeitį būsimuoju. Galima suplakti daugelį dalykų, – popierius viską iškęs. Tačiau poezija gali būti kuo nors reikšminga tik tuo atveju, jei ji valdo laiką, užuot ėjusi su juo koja kojon ar, kas yra dar blogiau, užuot buvus nuolanki laiko tarnaitė. Kitaip sakant, jei norime sėkmingai apsimesti kūrėjais, tai bent trumpai nebūkim kūrikais.

[expand]

 

Tomas S. Butkus. Tiksinti poeto ranka. +0

[expand title=”Skaityti”]

1
Tiksinti poeto ranka nieko nesitiki. Ji rašo. Ji rašo apie šių dienų įvykius – sumaištį, krizę, permanentinę kraujo mutaciją. Apie save, vėlyvą vakarą plaunantį kojines. Tai jo tema. Jis vienas geriau žino, kaip prašnekinti nieko nesakančias sienas, kaip padaryti nekenksmingą įsikalbėtą šiandienių įvykių šleifą, kuris rašant šitus žodžius gerokai nublankęs, ir gerai – daugiau laisvės lieka pačiam. Poetas gali sudėlioti „pūzlio“ gabaliukus taip, kaip pats įsigeidžia, kartais atsukti laikrodžio rodyklę keliom valandom atgal (deja, laikrodį pastauoju metu jam atstoja kaimyno kvėpavimas, triukšmas ir radijas). Jis gali pasitikrinti pilietinį pulsą – užbraukti anketų skaičiukus su klausimais, kurie liudija pagrįstą pilietinio pulso aritmiją. Jis žino tai, bet negali nė per žingsnį atsitraukti nuo sienos lemiamą momentą, – kaimynas ką tik išjungė sumautą blerbimą. Vadinasi, miestas jau turi užleisti vietą poetui. Taigi – tamsioji būties valanda. Kiekviename miesto lange dega po vieną, nieko nesitikinčią sielą. Ir ko joms tikėtis – kapo duobės šalia Salomėjos ar tuščių keleto puslapių kasmetinėje mirusių knygoje. Ne, jos slenka bekvape istorijos vaga, kurioje atsiduria ir gyvieji, ir mirę (taip pat ir tie, kurie nežino, ar jie gyvi, ar mirę). Kiekviename miesto lange – po vieną niūrų savižudį, rašantį vienintelę savo istorijos knygą. Poetas mano: tai likimas, suvedantis du žvilgsnius į vieną tašką – akimirką, sujungiančią sudėtingiausias formas, paslaptingiausias esencijas, duodančią naują gyvybę su nauja X taškų kombinacija… Dar jis mano, kad tas laikas, kuris skiria jį nuo nervingo kaimyno, panašus į trūkstamą mėnulio tamsiąją pusę (kurios, kaip teigia radijas, iš viso nėra). Taip, tai tiesa. Bet kur įrodymas, jog poetas neklysta… Jis dar mano, kad tai iš viršaus nusileidžia kaip batiskafas, kad atsiveria kažkokios ten angos ir taip toliau. Vieną kartą ir jam panašiai buvo nutikę. Dar vaikystėj, Žaidžiant smėlio dėžėj, pasigedus privataus kastuvėlio (jis mėtėsi po sūpynėmis)… Lyg kas būtų išmetęs televizorių per trečio aukšto balkoną – sūpynėse besisupanti sesuo išvydo, kaip vaiko galvoj tarp akies ir smilkinio atsivėrė skylė. Kodėl jis tai prisiminė? Juk visą tą laiką aprištagalvį sergėjo praeinantys žvilgsniai, turbūt vis dažniau kartodami: „Dieve tu mano“.
„Dieve tu mano“ – tai perspektyvios biografijos faktas, laiduojantis ramų poeto, šiandienos ekshumuotojo, būstą – praeities plojimus, dabarties reumatą ir nuplikimą, ateities kompetencijos trūkumą. Šie trys skirtumai tėra nevienodai pasisekę refrenai, sukurti skirtingiems instrumentams, vis dar liudijantiems keistus žmonijos įpročius – visus daiktus dauginti arba dalinti. Poetas laiką suvokia pridėdamas nulį. Nesvarbu kokio dydžio randas ir kaip nepasiekiamas, iliuminiscencinis Olimpo šešėlis, patyrimas, priartinantis jį prie pasaulio sūpynių. Nesvarbu, kad duotybė ir galimybė tėra viena, tas ekstremumo taškas, kur sūpynės pažadina poezijos smegenis – laiką, pasaulio svyravimo dažniams jau nepriklausantį. Tiesa, poetas gali tik viltis, jog žinojimas neatima galimybės pažinti. Ypač dabar, žiūrint, kaip kaimynas kieme už pavadžio timčioja šunį…

2
Šiandien viskas bus kitaip. Neberašysiu, jog tada, prakirtus galvą, radau savo temą. Neberašysiu, kad pribrendo laikas demaskuoti rudimentinį poezijos laiką. Nes ar galime demaskuoti esencijas, išeinančias iš formos, atstovaujančios konspiracinei nakties tuštumai, kuri atkuria tamsiąją mėnulio pusę taip, kad dingsta šviesioji. Ar būtina atverti tave ryjančią tuštumą, kad įsitikintum savo dvilypumu (kentauro faktoriumi). Masinis ir materialusis pradai čia niekuo dėti, niekuo dėta ir saulės šviesa, naktį identifikuojanti eilinį rašančiojo išbandymą – atkurti likusią „nepaliesto kūno“ dalį ne iš fragmentų, ne iš liekanų – iš savęs. Iš savo tiksinčios rankos radaro, fiksuojančio tuštumos apvaisinimą. Sakydamas „tuštuma“, jis sako „dabar“. Dabar, kai nustumtas nuo istorijos skardžio kaimynas, kaimyno šuo ir radijas, poetas įsitikinęs, jog pavyko paslėpti tikruosius faktus – pasaulio sumaištį, krizę, permanentinę kraujo mutaciją. Tą randą, kurį poetas, jūsų padrąsintas prieš daugelį metų, įsikalė, manydamas, jog, norint perprasti laiką, reikia juo sirgti. Tą nulį, apie kurį poetas daugiau negalvoja ir siūlo jums negalvoti.

[/expand]

 

Valdas Kukulas

[expand title=”Skaityti”]

***
jei kas sužinotų
kiek šį rytą
parašyta eilėraščių nustotų
skaityti knygas

Sigitas Birgelis

„Dar įsisąmoninti, istorijos bei atminties dalimi netapę įvykiai dabar iškart tampa palikimo dalimi. Meno kūriniai patenka teisiai i muziejus, nespėję pabūti meno kūriniais, – užuot galbūt išnykę, jie yra virtualios iškasenos“, – sako J. Baudrillard’as apie šio amžiaus pabaigą, ir jo tragiškasis patosas šiuo atveju turbūt nėra nepagristas. Tuo labiau kad tai sako prancūzų kultūros žmogus, visa savo esybe patyręs, kaip meno faktų, reiškinių perprodukcija gali nusmukdyti net didžiulę istoriją turinčios literatūros, kultūros lygį.
Dar niekad Lietuvoje nebuvo rašoma ir skelbiama tiek eilėraščių kaip šiandien, ir niekad negalėjome apie juos taip mažai pasakyti. Lyg sugriuvus kokiai gyvybiškai svarbiai ekologinei užtvankai (ekologiją čia vartoju sąmoningai, poeziją suvokdamas kaip būtiniausią elementą žmogaus dvasios ekologinei pusiausvyrai palaikyti), be jokių krantų ir krypties paplūdo neįmanomi, neaprėpiami poetinių formų, ženklų, žodžių srautai, kur neartikuliuoto, nesustruktūrinto kalbėjimo inercijos sūkuriuose be tvarkos susivarto, susimaišo net ir vien galimos, vien įmanomos prasmės bei reikšmės, ir guostis galėtume nebent tuo, kad šis metaforiškas šiandieninės poezijos vaizdas bene tiksliausiai sutampa su ideologiniu, politiniu, ekonominiu šiandieninio pasaulio vaizdu. Galime ramiai konstatuoti, kad poezija išgyvena, atspindi pasaulį tokį, koks jis yra. Nes pasaulis šiandien sprendžia iš tiesų amžiaus pabaigos vertą problemą: kas svarbiau, ką geriau paaukoti – ar nuo žemės paviršiaus iki paskutinės dulkės nušluoti visą valstybę, visą tautą, ar prarasti paskutinį pasaulio politikos moralinį bei ekonominį autoritetą, galėjusį lemti stabilumą keliuose žemynuose? Kultūra taip pat išgyvena didžiąją savo amžiaus pabaigos dramą: ar užimti kuo daugiau meniniam patyrimui įmanomos teritorijos, aukojant vertikalius patyrimus ir įžvalgas (nėra tam nei laiko, nei prasmės skubančiame pasaulyje), ar koncentruoti dėmesį į lemtingą vienintelį šuolį gilyn – į žmogų, į sudrumstą jo gyvenimo ir dvasios tamsą. Po B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelių“ panašių pastangų, regis, ilgai dar nejusime, tuo labiau nepamatysime jų rezultatų.
Pati savaime poetinės kūrybos perprodukcija galbūt nėra pražūtinga, tačiau kuo daugiau jos faktų, tuo mažesnė žmogaus patyrimo teritorija tenka kiekvienam iš jų: vis dėlto, nepaisant paskelbtų tekstų skaičiaus, menininių patyrimų teritorija lieka ta pati, nes istorijos pavidalai keičiasi, o žmogaus esmė lieka ta pati. Ir, tarkim, šiemetinis „Poezijos pavasaris“ jau nėra literatūros, poezijos faktas; tai pirmiausia istorijos dokumentas, kuris, jei išvis išliksim, po keleto dešimtmečių galės mus paliudyti sociopsichologiškai: kokie paviršutiniški, ambicingi ir pakąsti destrukcijos buvome. Dar daugiau: aktualindama avangardą (kur vidinės įstangos tradiciškai visada mažiau svarbios), mūsų poezija šiandien susidūrė su pačiai sau netikėta problema: būtent ten, kur, regis, turėjo būti daugiausia erdvės žaidimui, eksperimentui, žodžio alchemijai, pasirodė viskas išbandyta, patikrinta ir panaudota. Ir poezija ėmėsi kartoti visą prieškarinės lietuvių poezijos istoriją, tik atvirkštine tvarka: nuo neoromantikų – per trečiafrontininkus, futuristus – iki neartikuliuotos amžiaus pradžios poetinių formų imitacijos. Lengviausia tai būtų paaiškinti asmenybės, asmenybiškumo atrofija mūsų visuomenėje, apskritai šiandienos pasaulyje. Bet ėjimas atgal per poezijos istoriją iki pirmojo jos kūdikiško sapno labai primena ir sapną žmogaus, ištikto klinikinės mirties, kai jis akimirksniu pragyvena visą gyvenimą. Norėčiau, kad tai būtų tik užsitęsusios naujų patyrimų pražvalgos, rengiantis būsimam radzevičiškam žmogiškumo proveržiui, tačiau, tarkim, D. Sauka knygoje „Fausto amžiaus epilogas“ netiesiogiai teigia, kad lietuviškos poezijos istorija pasibaigė septintajame dešimtmetyje. Tą patį keliose vietose yra pakartojęs filosofas A. Šliogeris.
Poetinių faktų, formų, ženklų perprodukcija sukompromitavo profesionalumo sampratą poezijoje, ir čia galbūt kalta ne tik minėtoji asmenybiškumo, asmenybės atrofija kultūroje. Iš šiandieninio eilėraščio palengva, bet natūraliai dingsta poetinė kalba, kuri pati dar galėjo koduoti ir genties, regiono, tautos patirtį bei atmintį, kompensuodama autentiško gyvenimo ir išgyvenimo stoką. Miesto poetinė kalba lietuviškame eilėraštyje taip ir nesuspėjo susiformuoti, ir, neperėjusi šio etapo, poezija įžengė į „kompiuterinio mąstymo“, „kompiuterinės kalbos“ epochą. O „kalba yra tas galingasis kanalas, kuriuo mes sujungti su egzistencija ir patirtimi. Kompiuteris negali turėti egzistencinės patirties“ (V. Daujotytė). Si situacija nepalies gal tik silpno, vos pradėjusio formuotis intelektualiosios poetinės kalbos sluoksnio. Visa kita ji jau pasiglemžė. Kalbėdami apie žmogaus, asmenybės verčių nykimą, dar galime guostis, kad tai laikinas reiškinvys, nes žmogaus drama yra visų ir visada vienoda. Kalbos, taip pat ir poetinės, praradimas yra negrįžtamas procesas, ir miesto žmogus jau niekada nekalbės autentiška tarme. Tuo labiau „kompiuterinio mąstymo“ virusu užkrėstas žmogus nebegalės nepažeistas sugrįžti prie „paprasčiausiai žmogaus“ mąstymo. Ir kai šiandien mes vertiname poetinius tekstus, poetinius faktus, mes juos vertiname jų kontekste, jų pačių diktuojamoje aplinkoje, kur kas nors gali atrodyti stipriau, kas nors – silpniau. Bet jokie kiti kontekstai šiandieninės poezijos jau negrindžia, be jos pačios. Vertikalę prarado ne tik eilėraštis, meninis išgyvenimas. Vien horizontalus liko ir mūsų mąstymas apie kūrybą, poeziją.
Ir dar vienas, jau grynai sociopsichologinis aspektas. Tai, kad trijų milijonų tautoje kas dešimtas žmogus jei ne leidžia knygas, tai bent jau šiaip rašo eilėraščius, pirmiausia charakterizuoja ne eilėraščius, poeziją, o pačius tuos tris milijonus. Poezija visada buvo suvokiama ir išgyvenama kaip lengviausiai naudojamas, nesunkiai išbandomas žmogaus sąlyčio su laiku, su transcendencija, su amžinybe instrumentas, ir kūryba dažniausiai buvo paskutinė priebėga nuo neteisingo, negailestingo pasaulio, sprendžiant svarbiausią egzistencijos klausimą: kas aš esu? kokia mano gyvenimo prasmė? vardan ko aš gyvenu? Atrodo, kad šiandieninį mūsų žmogų jau ne fiktyviai, o išties apleido ir laikas, ir Dievas, ir amžinybė, ir eilėraštis dažnai atsiranda vien dėl to, kad uždrausta atsirasti namui, šuliniui, tiltui. Knygas šiandien gal net dažniau leidžia tie, kurie apie poeziją niekada negalvojo ir dabar negalvoja. Knygos fakto psichologinė motyvacija dažniausiai būna labai paprasta: ką nors palikti vaikams ir anūkams. Nes ko nors kito palikti žmogus nebesugebės. Tarp pervartų, pertvarkų dantračių žmogaus gyvenimas, jo siekiai, jo mintys ir išgyvenimai nebeteko prasmės, tad eilėraštis kartais gali tapti neįvykusios savižudybės forma, atmaina, ir niekas šiame kontekste žmogaus neįtikins, kad poetinis produktas gali būti bevertis, kaip ir kiekvienas kitas daiktas, nes profesionalumo kriterijų sukompromitavo vis dėlto pati poezija.

[/expand]

 

 

Poezijos pavasario kronika

Metai

Poezijos pavasaris-99

[expand title=”Skaityti”]

„Metai”, 1999 Nr. 7

Šįmetinis Poezijos pavasaris prasidėjo Markučiuose gegužės 24 d. vakaru, skirtu A. Puškino 200-osioms gimimo metinėms. 25 d. vyko moksleivių poezijos skaitymai Rašytojų klube. Daugiausia moksleivių susirinko iš Vilniaus ir Kauno, iš kitur – vienas kitas. Prizai buvo padalyti į tris grupes.
Tą pačią dieną „Baltų lankų“ knygų pievelėje buvo surengtas A. Marčėno ir S. Parulskio knygos „50 eilėraščių“ pristatymas. O Nacionaliniame dramos teatre vyko J. Strielkūno poezijos vakaras.
26 d. Poezijos pavasario šventę tęsė poetų ir kritikų konferencija „Esamasis laikas poezijoje: 2000“. Jai pasibaigus, didžiuma poetų susirinko Užupio kavinėje į poezijos vakarą „Skrydis nuo Užupio tilto“, o iš ten vėlų vakarą visu būriu patraukė į tradicinę vakaronę Rašytojų sąjungoje „Eilėraščiai per naktį“.
Kitą dieną dalis svečių išvyko į Kernavę, Trakus, o Zabarijos kaime (Trakų r.) vyko jų vakaronė. Tuo tarpu Vilniuje, Mokytojų namuose, savo poeziją skaitė poetai pedagogai.
28 d. Kaune buvo vainikuotas Poezijos pavasario laureatas poetas Jonas Juškaitis už poezijos knygą „Varpai sudūlės nuo skambėjimo“.
Poezijos pavasario šventės dalyviai tą pačią dieną pasklido po Lietuvą: Visaginą, Šiaulius, Varėnos, Radviliškio, Pasvalio, Pakruojo, Mažeikių, Joniškio rajonus.
29 d. poezijos skaitymai buvo tęsiami Trakuose, Birštone, Elektrėnuose, Ukmergės rajone.
Ir baigiamasis vakaras Vilniaus universiteto K. Sarbievijaus kieme įvyko gegužės 30 d.
Į šįmetinį Poezijos pavasarį atvyko poetų iš vienuolikos šalių. Iš Slovėnijos – Alešas Debeljakas, iš JAV – Craigas Czury ir Kerry Shawnas Keysas, iš Ispanijos – Jaume Pontas, iš Didžiosios Britanijos – Dannie’as Abse’as, iš Švedijos – švediškai rašantis kinų poetas Li Li, iš Islandijos – Ingibjörg Haralsdöttir, iš Austrijos – Manfredas Chobotas, iš Latvijos – Amanda Aizpurietė, iš Sankt Peterburgo – Sergejus Zavjalovas, iš Švedijos – Anna Harrison, šiemet pelniusi Poezijos pavasario prizą už poezijos vertimus.
Už poezijos skaitymą prizas buvo įteiktas Jaunimo teatro aktorei E. Žižaitei.
O „Vaga“ buvo apdovanota kaip leidykla, išleidusi geriausias 1998 metais poezijos knygas.
G. G.

[/expand]

 

Deimantė Kažukauskaitė. A. Puškino paminėjimas Markučiuose

[expand title=”Skaityti”]

„Metai”, 1999 Nr. 7

„Nepriklausomybės situacija yra palankesnė klasikai, ypač rusų klasikai, nors skamba tai galbūt ir paradoksaliai. Su mūsų Nepriklausomybe rusų klasikai atsistoja į savo vietą, t. y. jų netemdo nei jokios okupacijos, nei metodologijos Šešėlis. Esame laisvi žmonės ir laisvai juos interpretuojame.“ Gal šita poeto S. Gedos mintis paaiškintų tą gausybę renginių, pasipylusių gegužės pabaigoje – birželio pradžioje Vilniuje, minint Aleksandro Puškino 200-ąsias gimimo metines. Ši sukaktis prasmingai paženklino ir šiemetinį Poezijos pavasarį – pirmasis gegužės 24-osios renginys ir buvo jai skirtas. Vakare dalyvavo ir pats A. Puškinas – šiaip ar taip, bet poetai vertėjai A. Baltakis, V. Braziūnas, S. Geda, Just. Marcinkevičius, J. Strielkūnas, S. Zavjalovas sėdėjo jo (jo biusto) paunksnėje literatūrinio A. Puškino muziejaus parke.
„Į šių metų Poezijos pavasarį pakvietėm A. Puškiną, kuriam šiais metais sukanka 200. Ne pirmi pakvietėm, pirmieji pakvietė poetai K. Binkis, L. Gira. E. Mieželaitis, E. Matuzevičius, Putinas, A. Venclova, A. Churginas… Ir čia tebūnie daugtaškis. <…> Svarbu, kad yra tai, kas išlieka ilgesniam laikui – nauji vertimai, nauji susitikimai, nauji tyrinėjimai.“ Vakarą pradėjęs RS pirmininkas V. Sventickas žodį suteikė iš Sankt Peterburgo atvažiavusiam rusų poetui, klasikinės filologijos specialistui Sergejui Zavjalovui. Jo skaitytas pranešimas „Puškinas – dekonstrukcijos objektas“ buvo įdomus –įdomus „saviškio“ žvilgsnis į Puškiną ir jo mitą Rusijoje. S. Zavjalovo manymu, dabar svarbiausia yra rasti esmines priežastis, išskyrusias A. Puškiną iš kitų puikių rusų aukso amžiaus poetų (Batiuškovo, Baratinskio, Tiutčevo, Lermontovo) plejados. Mat literatūra net ir ant trečio tūkstantmečio slenksčio tebeegzistuoja tarytum dviejose realybėse: grynai literatūrinėje ir politinėje-kultūrinėje. A. Puškinas šiandieną yra patogi politinio kompromiso figūra – įtinkanti ir „zapadnikui“, ir imperininkui, ir ateistui, ir ortodoksui. Tačiau jei poetas pirmauja tarp kitų rašytojų kaip politinis personažas, tai jo ypatingumas tarp kultūros herojų nebėra toks akivaizdus.
Daug klausimų. Ir smagumas ieškoti naujų atsakymų. Kaip ir smagumas versti. Ne veltui V. Sventickas šypteli: „Poetai iki šiol verčia Puškiną, nors to neverčia daryti joks privalomas tarybinių tautų internacionalizmas“. Gražiai tą paliudijo antroji vakaro dalis – „Literatūros ir meno“ A. Puškino kūrybos vertėjų konkurso laureatų pagerbimas. Ceremoniją pradėjęs Just. Marcinkevičius (tiesa, nedalyvavęs konkurse), prieš skaitydamas savo vertimus, prasitarė: „Skaityti čia A. Puškino kūrybą reiškia kalbėtis su juo, kalbėtis ta kalba, kurios jis nemokėjo, gal tik girdėjo skambant aplinkui“. Bet kas čia yra, kad jauti, jog mūsų poetai susikalba su Puškinu?
B. Januševičius, laikinai einantis „Literatūros ir meno“ vyriausiojo redaktoriaus pareigas, trumpai ir drūtai atliko iškilmingą apdovanojimo aktą: spaudžiama ranka ir įteikiamas baltas vokas. Laureatai surikiuoti tokia tvarka: pirmoji premija – V. P. Bložei, antroji – S. Gedai, trečioji – V. Šimkui. O dar penkios paskatinamosios premijos atiteko A. Baltakiui, J. Strielkūnui, V. Braziūnui, A. Lagunavičiui (įdomu – pateikė konkursui 1947 metų vertimus, darytus paskatinus mokytojui Zigmui Kuzmickui), ir K. Rasteniui. Dalyvavę renginyje laureatai skaitė savo vertimus, ir galima buvo įsitikinti, kad A. Šlepiko sudarinėjamas A. Puškino kūrybos vertimų rinkinys bus vertas dėmesio.
Vakarą „įrėmino“ aktorių E. Zizaitės ir V. Jefremovo skaitoma A. Puškino poezija. Nuo V. Jefremovo rusiškai skaitomų eilėraščių šiurpuliukai per nugarą bėgiojo. Tokiu neaktorišku, dusliu, su nuovargio gaidelėm balsu pradeda „Когда для смертного умолкнет…“ – ir viduj kaži kas atsiliepia, atsišaukia. Taip norėjosi dar ir dar rusų kalba skaitomos A. Puškino poezijos.

[/expand]

 

Jaano Kaplinskio valanda

[expand title=”Skaityti”]

„Metai”, 1999 Nr. 7

Vercingetorigas tarė: Cezari, tu gali
atimt iš mūs žemę, kurioj mes gyvenam,
bet žemės, kur mes atgulsim,
atimt neįmanoma.

Aš mečiau savo kardą prie tavo kojų:
štai aš, ir štai mano tauta.
Aš žinau, tai, kas bus.
Tų arverniečių, kurie buvo
verti gyventi,
daugiau nėra tarp gyvųjų,
o su tais, kurie liks,
aš gyventi nenoriu.

Per ilgas Jaano Kaplinskio eilėraštis, kad galėtum čia perrašyt. O norėtųsi. S. Geda prisipažino, kad gal daugiau nei prieš 30 metų perskaitė tą eilėraštį „Metmenyse“ ir buvo jo „pagautas“. Perskaičius ką tik išleistą dvikalbę J. Kaplinskio rinktinę „Vakaras grąžina viską“ (S. Gedos vertimai) buvo baisiai smalsu pamatyti ir išgirsti patį autorių susitikime Rašytojų klube birželio 2 dieną. O kaipgi – juk Jaanas Kaplinskis – jau mitologinė figūra jo nepažinojusiems.
S. Geda, pristatydamas jį susirinkusiems, bėrė: „Jau 1968 metais buvo ruošiama Jaano eilėraščių publikacija „Literatūroje ir mene“. Ir E. Matuzevičiaus parašas jau buvo. O vis tiek nepavyko išspausdinti – manyta, kad pakenks socializmo statybai. .<,..> Aš pirmą kartą apie Jaaną perskaičiau „Metmenų“ žurnale ir užkibau už to eilėraščio „Vercingetorigas tarė…“ Tai buvo lyg programinis eilėraštis, tokios nuotaikos tada buvo ir Lietuvoje. Tas eilėraštis padarė stulbinantį įspūdį. Tik tas buvęs vertimas, pastebėjau, neatlaikė laiko, todėl verčiau iš naujo. <…> Su Jaanu pradėjus bičiuliautis, per jį ateidavo rimtos knygos iš Amerikos, estų muitininkai nesuprantama kalba parašytų knygų netikrindavo taip stropiai. Smagu dabar pajuokaut, kad teisybę sakė vadai: „Iš kibirkšties įsidegs liepsna“, va ir įsidegė, tik kita liepsna, bet, galima sakyt, Jaanas irgi mums padėjo atgaut Nepriklausomybę“.
Bet kalbam ne apie politiką (nors paskui paaiškėjo – jo ragauta ir tos duonos, buvo keletą metų Estijos parlamento narys), o apie poetą, todėl aktorė V. Kochanskytė verčia naująją knygą ir skaito eilėraščius. Begal gražius. Kad išgirstume autentišką eilėraščių skambėjimą, S. Geda provokuoja Jaaną Kaplinskį skaityti estiškai, o šalia perskaito vertimą. Įspūdis tas pats – jo eilėraščiai tylūs ir išmintingi. Gal todėl, kad nuo jaunumės domėjosi orientalistika, iš kinų kalbos išvertė ir sudarė pirmąjį Estijoje kinų poezijos rinkinį.
Kadangi vakaras toliau plėtojosi kaip laisvas pokalbis, tai čia pateiksiu įdomesnius jo fragmentus, tiksliau – Jaano Kaplinskio atsakymus į klausimus apie šiuolaikinę estų literatūros situaciją, apie valstybės ir kultūros santykius, apie kasdienę ir politiko duoną etc.
„Jokių didelių siurprizų nėra estų literatūroje. Yra daug žadantys jauni, yra vyresnioji karta, yra senieji – kaip Jaanas Krosas. Iki Nepriklausomybės literatūra buvo ginklas kovoje už save, už kalbą, už savitumą. <…> Seksas, religija ir politika buvo trys tabu Tarybų Sąjungoje. Bet mes, literatai, ir tada sugebėjome tas temas įtraukti į literatūrą. O dabar, kadangi nebėra jokių tabu, bent jau taip griežtai išreikštų, tai visko literatūroje turime su kaupu ir pervirš – sekso, religijos, politikos. Yra rašytojų, kurie mano taip pagausią laiko dvasią, bet, deja, išeina tik supermadinga pseudoliteratūra. Rimtai literatūrai dabar negeras laikas. Mat yra visuomenių, kur netrūksta pinigų, bet trūksta laiko, yra atvirkščiai gyvenančių, o mūsų visuomenė tokia: trūks
ta ir laiko, ir pinigų. Rimtam dalykui nebėra laiko, mes tik bėgam. Nori nenori, rašytojai turi persiorientuoti – taip vieni nuėjo į politiką, kiti keliauja ir aprašo savo įspūdžius, pvz., iš Venesuelos, kiti rašo sekso romanus. <…> Emilis Tode, sukėlęs šurmulį romanu „Paribio valstybė“, išleido dar kelis romanus, bet jie nėra tokie populiarūs. Išėjo ir jo eilėraščių rinkinys. Šiaip ar taip, bet tapo jaunesnės kartos klasiku. Geriausia dabar poetė Estijoje – Doris Kareva.
<…> Idėja, kad galima „daryti politiką“ švariomis rankomis – iliuzija. Patyriau. Savo kailiu. Mes negalim rinktis tarp gero ir blogo, o turim rinktis tarp maro ir raupų, tarp Scilės ir Charibdės. Atsisakiau.
Dabar gyvenimui, duonai užsidirbu rašydamas suomių žurnalams ir laikraščiams. Vien iš rašymo niekas negali pragyventi. <…> Kultūra dabar gyvena ir iŠ mokesčių už alkoholį, rūkalus, loterijas. Vienu žodžiu, mes gyvenam iš žmogiškų silpnybių.
<…> Kas mane sieja su Lietuva – galima pajuokaut – svorio centras. Jei brėžtum liniją nuo Tartu (motinos miestas) iki Varšuvos (tėvo miestas), tai tiesės centras būtų kažkur Šiaurės Lietuvoje. O jei rimtai – tai draugai ir pažįstami. Mūsų tada neleisdavo į užsienį, todėl daug bendravome tarpusavyje, užsimezgė santykiai visam gyvenimui. Be to, mes dar atrasime tai, kad gyvename vienoje erdvėje. Turime išsaugoję kažką labai svarbaus ne tik sau. bet ir visai Europai. Tik mes dar patys nežinome, neužčiuopiame tų svarbių dalykų.“
Jei ne Jaano Kaplinskio skubėjimas į Atviros Lietuvos fondo namus skaityti paskaitos, tai dar ilgai būtų buvęs klausinėjamas ir kamantinėjamas. Gyvas dėmesys jam gal paskatins kokį vertėją išversti jo eseistiką, už kurią ir buvo 1997-aisiais skirta Baltijos asamblėjos premija. Jei žmogaus ko taip dažnai negali pasiklausti, tai yra bent knyga. Ne taip jau blogai.
D. K.

[/expand]

 

Valdas Kukulas. Poezijos pavasaris, virstantis pavasario sąvokomis

[expand title=”Skaityti”]

„Metai”, 1999 Nr. 7

Poezijos pavasario teorines konferencijos prasmingos gali būti pirmiausia dėl to, kad šalia šventinio šurmulio, leidybinės komercijos, poetų pagerbimo ritualų bent trumpą akimirksnį sušmėžuoja ir tos šventės savivokos, savimonės atšvaitas, nors šiaip jau atrodo keistoka, kai kalbasi poetai – kiekvienas vis kita kalba: net ta pačia kalba kalbėdamiesi, jie vis dėlto bylotų kiekvienas savaip. Tuo labiau neįmanoma tokių konferencijų komentuoti, nes neįmanoma atpasakoti, „perrašyti“ net labiausiai abstrahuoto teksto. Jį įmanoma tik cituoti. Tad ir šiemetinės konferencijos, vykusios gegužės 26 d. Pramonininkų konfederacijos salėje, įspūdžiai bus kondensuoti ir bendri, juoba kad lietuvių autorių tekstai ne taip seniai paskelbti „Literatūroje ir mene“, o svečiai daugiau pasakojo, bandė supažindinti su savo tautų poezijos realijomis, negu teoretizavo, abstrahavo. Įdomiausių prelegentų išvis neįmanoma interpretuoti, nes kalbėdami jie tarsi rašė naujus savo eilėraščius (toks man pasirodė Craigas Czury JAV).
Konferencijos tema paskelbta labai plati – „Esamasis laikas poezijoje: 2000“. Ją pradėjęs E. Ališanka bandė suteikti temai šiek tiek metafizinę, istoriosofinę kryptį (jo pranešimas „Anagoninis laikas poezijoje“ išspausdintas „Literatūroje ir mene“ birželio 5), tačiau išgirstas buvo gal tik rusų poeto ir literatūrologo S. Zavjalovo bei konferenciją užbaigusio K. Rastenio, kuris savo ruožtu temą išplėtė tiek, kad ši pasirodė visai neanalizuotina, neinterpretuotina. Šiaip jau vyravo pažintinis, informacinis tonas, ir dar sykį pasitvirtino nuojauta, jog užsienio poetų viešnagės mums gal pirmiausia reikalingos dėl to, kad mūsų poetai galėtų pasijusti gana reikšmingi ir platesniuose kontekstuose (kokybės prasme dažniausiai taip ir yra). O informaciniai pranešimai apie kitų kraštų poeziją panašiose konferencijose – tam, kad patikėtume, jog poezijos saviraida vis dėlto visur patiria tuos pačius intelektualinius ir dvasinius nuotykius, nepriklausomai nuo kalbos, kuria eilėraščiai kuriami. Dannie’as Abse’as (Didžioji Britanija) kalbėjo ne tik apie tai, kaip poetai užsidirba pragyvenimui (nieko naujo po saule, jis pats gydytojas). Škotiškoje tradicijoje jis pasigedo ne tik radikalumo, bet ir muzikalumo, nes jaunieji seka jau ne savais poetais, o vertimais. Tai Didžiojoje Britanijoje vadinama Europos poezijos mokykla. Manau, daug ką čia galėtume atpažinti. Kaip, manau, daug ką atpažino ir T. S. Butkus, klausydamas, ką kalba amerikietis Kerry Shawnas Keysas. Skirtumas tik tas, kad amerikietis galėjo būti konkretesnis, dalykiškesnis, nes už jo pečių – gausybė avangardo faktologijos, ir dar nesenos.
Manfredas Chobotas (Austrija) džiaugėsi, kad jo šalies poezija įvairi, jaunimas rašo daugiau, negu rašė vyresnioji karta, bet tai, jog eilėraščiai ne tik skaitomi, o ir suvaidinami, sužaidžiami, manau, ir jį priartina prie amerikiečių poetų būsenų. Gal tiksliau apie švedų poeziją išsitarė Švedijoje gyvenantis kinų poetas Li Li: dabar poetai rašo tik todėl, kad rašo. Ekonominė, socialinė padėtis, kurią jis bandė apibūdinti, jei ne tapati mūsiškei, tai bent jau gerai žinoma iš kitų šaltinių. Įdomesnė Li Li kalbos dalis buvo apie Kiniją: ideologijų kaita, vidinės rezistencijos sindromas reikalautų atidesnės sklaidos.
Iš lietuviškų kalbų neskelbtos liko, regis, tik dvi – V. Sventicko ir L. Jakimavičiaus. Pastarasis paprasčiausiai atsisakė kalbėti, o V. Sventickas apibendrino Poezijos pavasario dienomis pasakytų savo kalbų tezes: tai, kad gerai teberašo viduriniosios kartos poetai, nereiškia poezijos krizės; leidžiamos knygos, kurios išliks ir po dvidešimties metų, be to, mūsų poetai neapsijuoktų ir kitų literatūrų kontekste; net ir tie poetai, apie kuriuos kalbėjome kaip apie nesuprantamus, dabar rašo paprastai; kritikoje apie poeziją labai daug kalbama nieko apie ją nepasakant.
Bet taip konspektyviai užrašęs įspūdžius, irgi nieko nepasakau apie pačią konferenciją.

[/expand]

 

Literatūra ir menas

Benediktas Januševičius. Naktinėjimai 

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas” 1999 06 12

Kai aplink vieni teisuoliai, man norisi meluoti. Ypač rašant apie skaitymus „Eilėraščiai per naktį“, tradiciškai vykstančius Poezijos pavasario savaitės trečiadienį, šiemet – gegužės 26-ąją, Rašytojų klube.
Ir vis dėlto kažkas ne taip. Pagal planą panaktinio varpelis, kviečiantis vis dar pajėgius skaityti poetus rašeivas, šįkart turėjo nuskambėti 20-tą valandą. (Taigi ir literatai priversti taikytis prie naujojo laiko.) Na, pavėlavo gal pusvalandį. Ir kas?
O štai ir pirmas sąsiuvinio puslapis. Pirma (vakaro) eilutė, kaip ir visos kitos, negali būti ilgesnė nei dešimt minučių. Gal todėl nesinori nei kalbėt, nei klausytis. Pakvimpa marinuotais pomidorais. Kamera, filmuoja, pokalbiai, tvanku.
Dar vienas netikėtas posūkis. Staiga Valentinas Sventickas, skaitymų įkvėpėjas ir puoselėtojas, primena jų atsiradimo istoriją. Kas galėjo pamanyti, kad „Eiėraščių per naktį“ šaknys – audringoje ir, ačiū Dievui, tolimoje Jugoslavijoje. O aš vis spėliojau, kodėl naktiniai skaitymai kartais būna tokie aršūs ar nuniokoti…
Bet pagaliau „Eilėraščių per naktį“ lyrika ir delyrika ima skverbtis per meilės ir vilčių lavonus, per tikėjimą, amžinybę ir melsvą tabako dūmelį į naują erą: paskelbiamas elegijos tūkstantmečio pabaigai konkursas. Aiškėja kitos nominacijos: tradicinė Marytės Kontrimaitės – didžiausio nepraustaburnio; naujoviška Benedikto Januševičiaus – normalaus poeto. Suskambus Maestro Vytauto Juozapaičio pjūklui (gerai, kad ne kokiam dalgiui), imu abejoti, ar tikrai poezija taip ir nusibaigs šiais metais. Egzistencinius mąstymus išblaško Kęstučio Navako parodijos. O Kerry Shawną Keysį sėkmingai verčia Tomas S.Butkus. Laurynas Katkus lemtingai atstovauja Gintarui Grajauskui. Nijolė Simona Pukinskaitė ieško kūrybinės dvasios. Tačiau aš, sušvitus Alvydui Slepikui, užuot sušukęs „Sovest nado imet!!!“, imu svarstyti, kas svarbiau: tipografijos švinas ar kindziukas? Bet iš kur žmogus pastversi atsakymą, jei tenka pačiam, blaivutėliui, šlitinėti prie mikrofono?
Kita vertus, viskas nėra taip blogai, kaip norėtųsi. (Jei kas Šiauliuose sutiksit Gabrielę Labanauskaitę, perduokit jai linkėjimų.) Štai ėmiau ir nepamečiau laikrodžio, todėl žinau, kad skaitant Mykolui Starkauskui (tuo metu salė vėl ėmė pilnėti) buvo ir toks laikas: 23 h 7 min. O kiek vėliau už drausmę Neringa Abrutytė pasiėmė kareivį. Knietėjo apdovanoti normalų poetą – tą ir padariau: normalizavau Mantą Gimžauską. Marytės Kontrimaitės muilas su tualetiniu rankšluosčiu atiteko Kerry Sh. K. ir Tomui S. B. Paskatinamųjų prizų (visokių ten knygų ir biustų) gavo Irina Špakovskaja, Aleksejus Jaskovas ir Lina Verseckaitė. Gintarui (Grajauskui) kliuvo višta. „Eilėraščių per naktį“ nugalėtoju tapo Darius Šimonis.
Kas galėjo prieš jį atsilaikyti?

[/expand]

 

Neringa Ginevičienė. Poezijos paukštė perskrido marias

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas” 1999 06 12

Poezijos pavasario paukštė iš Klaipėdos perskrido Kuršių marias ir nusileido Nidoje, prie Thomo Manno namelio. Atviroje verandoje skambėjo kanklių muzika (atliko Dovilė Vaidilaitė ir Irena Kisarauskienė). Savo eiles skaitė poetai kauniečiai Donaldas Kajokas, Gintautas Dabrišius, Viktoras Rudžianskas, Jaunius Cemnolonskas, viešnia iš Vokietijos Marie Luise Knechtel, latvių poetai Olafas Gūtmanis, Edvinas Taurinis, neringietė Ona Dovidavičiūtė-Pučenia, moksleivė Ieva Eimutytė. Renginį šmaikščiai vedė rašytojas Rimantas Černiauskas.
Poetai lankėsi ir Juodkrantėje, pasienio kariuomenės dalinyje. Prie Liudviko Rėzos paminklo pagerbtas šio Kuršių žemės didžiavyrio atminimas.
Neringos poezijos pavasariui talkino Thomo Manno kultūros centras, Neringos viešoji biblioteka.

[/expand]

 

Benediktas Januševičius. Šiaurėje ne visada šalta

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 06 12

Kiek vėliau nei 7.30 į Joniškį išvyko: Henrikas Čigriejus (vadas), Kęstutis Keblys, Vitalija Bogutaitė, Meilė Kudarauskaitė, Stasys Stacevičius, Jonas Ivanauskas ir B. J., t.y. aš. Iš kur bevažiuojant šiaurėn mikroautobusiuke atsirado Jūratė Sučylaitė, reikėtų patikslinti.
Jonišky mūsų laukė centrinės bibliotekos darbuotojos bei miesto valdžia. Pasisveikinome. Tarpe poetų atsidūrė joniškietė Ona Mikalauskienė, neseniai savo bibliografiją papildžiusi penktąja knvgelc „Šešėlių apeigos“. Ir išskubėjome kas sau. Vieni į Joniškio žemės ūkio mokyklą, kiti į Skaistgirį. Negi dabar sužinosi, kam geriau sekėsi: jiems (vėliau negalėjusiems atsigirti ypač sočiais pietumis) ar mums (jaunieji klausytojai visą dėmesį jau buvo išbarstę iki mums atvykstant).
Abu pogrupiai susitiko Žagarėje. Užsukome į šimtamečio Lietuvos savanorio, karininko, poeto Juozo Žlabio-Žengės tėviškę. Kuklioje muziejėlio ekspozicijoje galima rasti kcturvėjininko tremties knygų, tarp kurių – Vietnamo poetų eilės, Mao Dze Dungo tekstai, „Atsakymai į darbininkų klausimus“ ir dar kai kas, laikraščiai, vienaip ar kitaip minintys J.Žlabį-Žengę, nuotraukos. Man smalsu bu
vo apeiti toje pat sodyboje vis dar tvirtai pūpsantį vėjo malūną. Tiesa, jau palaužtais sparnais… Akys užkliuvo už įrašo ant betoninio tvoros stulpelio: „Lietuvos Respublikos Prezidentas Antanas Smetona/ Ministras pirmininkas Juozas Tūbelis/ 1934 m. VII 1 7 d. finansuojant Onai Žlabytei, „Arkitektoriaus“ Aniceto Žlabio prižiūrimi, meistras Juozas Strockis ir gizelis Petras Strockis pastatė šiuos tvoros stulpus ir nuliejo šaligatvį. Kalbą tikrino kalbininkas Jonas Grigaitis./ Sandininkas (? – BJ.) J.Žlabys“. Čia pat netoliese, Raktuvės piliakalnį užgulusiose kapinėse ir ilsisi poeto kaulai.
Apie 15 valandą skaitėme tyliai savo dienas žudantiems senukams, Naryskino dvarui ir didingiems parko medžiams. Mėginau rašyti: „išva… / liko griūvantis dvaras / liko krankliai / gal upelis“. Bet, jei mėginčiau būti atviras, Žagarėje dar aplankėme žirgyną, greitai atiteksiantį vokiečiams, pasižvalgėme po apylinkes nuo Žvelgaičio piliakalnio, o išvažiuodami grožėjomės tikrošiuolaikiniomenininkonamu, – jis visas apkaltas „petelnėm“ ir puodais. Žmonės kalba, kad gan piktokas tas menininkas.
Tą patį vakarą dar sulaukėme pastiprinimo: 19 valandą Joniškio kultūros namuose
prie mūsų prisidėjo Jolita Skablauskaitė. Žinoma, skaitėme. Šaltai ir negailestingai. Nuosekliai ir tiksliai. Su komentarais ir be. Tik Kęstučiui Kebliui pagailo joniškiečių, ir jis ėmė guosti susirinkusius, kad tikrai niekada nerašė, o ir dabar nerašo eilėraščių. Taigi.
O paskui buvo dainos, šokiai ir dar šis bei tas. Ir nakvynė.
Taip praėjo gegužės 28-oji. Gegužės 29-ąjai buvo lemta būti visai kitokiai. Ir tik todėl, kad ji prabėgo Šiauliuose. (Argi svarbu, kodėl? Prabėgo, ir tiek) Skaitėme mažai. Klausėme daug. Daugiausia apie Šiaulius. Taip mums ir reikia. (Čia gal derėjo pavartoti vienaskaitą.) Skaityti teko amfiteatre. Lengvai hipertrofuodamas pasakysiu: skaitėme vieni kitiems. Atvykėliai poetai – šiauriečiams ir atvirkščiai (šiauriečiai – atvykėliams). Čia labai svarbu iškelti klausimą: priklausys amfiteatras ateityje miestelėnams, ar jo vietoje išdygs Vilniaus banko filialas? Gaila būtų, jei taip atsitiktų. Amfiteatras – puiki vieta. Kiek sienų grafikos! Fantastika! Ir taip toliau. Be to, čia regėti kastruoti medžiai, bent penkiolika kaminų, vienas stoglangis, papilkę nuo metų suolai, prožektorius, tinginiaujantis jaunimėlis. Skaitymai tą šeštadienį Šiauliuose prasidėjo apie 12 h 22 min. O gal ir ne. Svarbu pridurti, kad vieną kartą jie ir baigėsi. Skaityta pramaišiui. Popiet vis dažniau dingdavau. Širdis mat troško kažko. Galiausiai ir visai išvažiavome, suspėję su Vytautu Kirkučiu viens kitam tarti: iki pasimatymo!

[/expand]

 

Skaitymai Trakų pilies menėje

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 06 12

Trakų pilies menėje įspūdingas gali būti jau pats kūrybos skaitymas, balso girdėjimas, ir gal ne tiek svarbu, kad Poezijos pavasario svečius čia pasitiko istoriniais rūbais apsirengę kunigaikščių palikuonys, kad įspūdingai dainavo ir muzikavo patys trakiškiai. Skaitymų rengėjai pasufleravo ir savo – ekologinę – temą, ir tai skaitymams suteikė tam tikrą dramaturginį stuburą. Nuosekliai jo laikėsi britų poetas, medikas D.Abse, kurio vertimus ir savo eilėraščius skaitė E.Ališanka. Skaitovė, šių metų šventės prizininkė E.Zizaitė ir dainininkas D.Sadauskas labiau akcentavo ne ekologinį, o istorinį temos aspektą. V. Kukulas turbūt buvo kažkur „tarp“, bet vis viena Trakų pilies erdvėje.
VK.

[/expand]

 

Vladas Braziūnas. P.p.plaukiojimas paežeriuos ir kitur

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 06 05

Šitos artistų artelės plaukiojimo zona buvo tokia: Šakių ir Vilkaviškio rajonai. Artelės vedėja buvo Alicija Rybałko, o jau paskui rikiavosi (nebūtinai tiksliai pagal poetinį bei fizinį ūgį): Viktoras Rudžianskas, Lidija Šimkutė, Edmundas Janušaitis, Vladas Vaitkevičius, Nijolė Kliukaitė (bei Kepenienė), Amanda Aizpurietė, Vladas Braziūnas. Šitiek pasakos žanro, – jas rašo ir Nijolė.
Toliau – kas? Romanas? Jų daugybę į savąją latvių kalbą yra privertusi ir Amanda (liet. – Mylėtina). Tikrų gyvenimo romanų per tas dvi dienas nepastebėta, šiokių tokių intrigos pradmenų būta Amandos ir gal Edmundo (abiejų – atskirai ir visiškai skirtingų!) būvyje.
Pagaliau mano mylimiausias (ne mėgstamiausias) žanras – Joks!
„Taigi nuo kultūros erdvės, kuri didmiesčiuose ar tolimame kaime (…) šiandien kuriama ar propaguojama, priklauso mūsų ateities kartų mentalitetas“, – rašo Rita Aleknaitė-Bieliauskicnė „Literatūroj ir mene“ tos dienos, kurios prievakary Vilkaviškio rajono kultūros skyriaus vedėja Brigita Pavalkienė be krislo tokioms šventėms tarsi privalomo banalumo šneka Paežerių rūmuose apie poeziją, o paskiau ir apie dvarų kultūrą, pristatydama ir „Vilniaus arsenalo“ kamerinio ansamblio kvartetą. Per baigiamąjį Poezijos pavasario vakarą M. K. Sarbievijaus kieme Kazys Bradūnas šių eilučių autoriui džiaugiasi kvarteto ten irgi klausęsis visai neseniai, rūmuose oficialiai atidarant Vilkaviškio krašto muziejų, taigi buvom ir ciklo „Klasikos vakarai Paežerių parke“ dalis. Gražaus ir prasmingo ciklo. Koks ir (norėtųsi manyt) nuo didžiojo gamtos ciklo jau trisdešimt penkeri metai neatsiejamas Poezijos pavasario ciklas, jei ne jis pats, tai bent jo atstovaujama poezija. Visus tuos metus poezija Zanavykijoje, Sūduvoje buvo. Kaip ir tas 1940 metais Kazio Bradūno tėvo pastatytas kryžius – vienintelis protėvių sodybvietės sargybinis, priėmęs bijūną. O šalia, toj pačioj sodybvietėj – tik fantasmagoriškoji kolchozo kompleksų architektūra, begriūvanti ir dar nykėjanti. Taip viskas visai greta. .
Kaip mėgdavo gerą pusvalandį patauškęs tarsi vienas sovietinis lietuvių generolas, „bet aš visai ne tai norėjau pasakyti“. Smulkmeniškasis mano užrašų bloknotėlis – visai bejėgis. Lieka tik paminėt nuogus faktus, visa, kas esmingiausia ir sunkiausiai nusakoma, deja, paliekant savo širdžiai ir skaitytojų nuojautai.
Svečiuotasi abiejose savivaldybėse (o, Vilkaviškio meras Jonas Mačys!), Šakių „Žiburio“ gimnazijoj ir pas Liepaloto moksleivius, P. Vaičaičio Santakuose ir Sintautuose, Kudirkos Naumiestyje, naujajame jo muziejuje (o, Gyvenimo Mokytoja Natalija Manikienė), V. Kudirkos Paežeriuose (o, nenuilstamasis Stasys Ankevičius!), J.Basanavičiaus Ožkabaliuose, S.Nėries Kiršuose. Gyvos vietos, gyva ir darbšti žmonių, atsimenamų ir menančių, dvasia. Savą kultūros erdvę kurianti ir propaguojanti. Tie abstraktūs žodžiai, kai kalbu apie šias vietas, man regisi tikri. .
Širdingai čia minėtinos Poezijos pavasarių šiuose rajonuose rengėjos, mūsų globėjos (žinoma, daugiausia moterys): Šakių viešosios bibliotekos direktorė Regina Ūsienė, skaitytojų aptarnavimo skyriaus vedėja Lina Eringienė, Vilkaviškio viešosios bibliotekos direktorė Astra Velioniškienė… ir dar daug daug.
Taip pat nenutylėtina, jog Paežerių dvare šiemetinę Vilkaviškio rajono savivaldybės premiją iš nudirbtų mero rankų dėkingai priėmė

Vladas Braziūnas

[/expand]

 

Jonas Strielkūnas. Per tris dvarus ir vieną kaimą

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 06 05

Važiuojame į Radviliškio rajoną, kuris bene vienintelis gali lygintis su Vilniumi ir Kaunu, sutikdamas 35-ąjį Poezijos pavasarį. It kokią Trakų pilį prisimename Šeduvos malūną: „Ar jis tebestovi dar vis?“ Tačiau nei į Šeduvą, nei į patį Radviliškį nepakliūvame, o mūsų dvi mašinėlės įbeda nosis į Burbiškio dvaro tvenkinį. Tiesa, paskui grįžtame papietauti į dar vieną dvarą – visą raudoną Raudondvarį.
Ir štai vaikštome po Burbiškio alėjas, per senus ir atnaujintus tiltelius tarp tvenkinių, apžiūrinėjame dvaro rūmus. Dabartinis šių rūmų šeimininkas, rajono paminklosaugos tarnybos vadovas, Daugyvenės muziejaus direktorius E. Prascevičius pažymi, kad šio dvaro šeimininkas pirmasis Lietuvoje 1912 metais pastatė paminklą Vytautui Didžiajam, Beje, dvare dar du paminklai – Dievo Motinos ir A. Mickevičiaus. Gražus sutapimas – mūsų poezijos šventėje dalyvavo ir Lenkijoje gyvenantis buvusio dvarininko sūnus A. Baženskis su šeima, palikimą padovanoję Radviliškio rajonui, tik su viena sąlyga, – kad dvaras ir jo aplinka būtų restauruojami, prižiūrimi ir naudojami kultūros reikmėms. Restauruojama, atrodo, sėkmingai. Kai vėliau aplankėme „mažąsias Rumšiškes“ – taip pat gražiai atstatomą rėžinį Kleboniškio kaimą-muziejų, kuriame vyksta net klojimo spektakliai, nusistebėjome, iš kur šiais nelengvais laikais semiama tiek lėšų kultūrai. Mus lydėjęs energingas rajono meras V. Simelis atšovė, kad pinigų viskam pakanka, tegu tik norų nestinga.
Gal reikia pagaliau paaiškinti, kas tie „mes“ ir ką ten veikėme. Mes – viešnia iš Islandijos I. Haraldsdottir, ją lydėjusi vertėja R. Ruseskienė, poetai V. Cinauskas, R. Danys, R. Graibus (grupės vadovas), J. Strielkūnas, D. Šimonis ir Radviliškio literatų klubo „Jonvabalis“ prezidentas A. Stančikas – skaitėme savo eiles prie A.Mickevičiaus paminklo Burbiškyje ir kaip kasmet prie buvusių Baisogalos dvaro rūmų. Ir čia, ir ten dalyvavo vietos muzikantai, šokėjai bei Panevėžio miesto pučiamųjų orkestras „Garsas“. Be jau minėtų, mus lydėjo rajono vicemeras E. Pranevičius, kūrybiškesnis net už poetus kultūros skyriaus vedėjas A. Jurgauskas, Baisogalos kultūros namų direktorė V. Kaščionienė. Gavome gėlių bei kitokių gėrybių. Bene įdomiausia dovana – Radviliškio krašto poezijos almanachas „Takas prie šaltinio“, iš tiesų solidus leidinys, kuriame – gausus būrys radviliškiečių: nuo M. Šikšnio ir Margalio iki B. Liniauskienės, V. P. Bložės, R. Šileikos ir pačių jauniausių – devyniolikmečių M. Pachalkos, V. Krivicko, V. Žilio.

[/expand]

 

Ričardas Šileika. Ir kilo į dangų margi sakalai

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 06 05

Jau antrą pavasarį poezijos kūrėjus ir mėgėjus pakvietė Užupis. Šįmetis renginys vadinosi „Skrydis nuo Užupio tilto“. Veiksmo vieta – tarp dangaus ir žemės. Aerodromo vyriausiasis vadas Antanas A. Jonynas lakūnus aukštajam pilotažui atrinko pats. Jis pakvietė geriausius lietuvių poetus (A. A. Jonyno poetų topdešimtukas!). Nuo nelaimingų atsitikimų apdraudė alaus bokalais, išdavė vizas. Lyg palaiminimas pirmučiausia nuskambėjo paties Poeto eilėraštis prancūzų kalba. Pernykščiai būgnai buvo sėkmingai išmainyti į pjūklą. Šiuo instrumentu dildino Vytautas Juozapaitis.
Iš Kauno į Užupį poetiniam skrydžiui pakviesti Donaldas Kajokas ir Daiva Čepauskaitė. Donaldas portfelyje jau turėjo „Regnum“ išleistus savo „Dykinėjimus“. Laukta knyga, o lengvutėlė!
Ant kilimo tako propelerius įjunginėjo K. Platelis, D. Šimonis, E. Juodvalkė, S. Parulskis. Po Dariaus Šimonio argumentuotų įkalbinėjimų aerodromo vadas leido pilotuoti ir Mindaugui Kvietkauskui. Eugenijus Ališanka kontroliavo užsienietiškojo oro laivyno tvarkaraštį. Unikalius aforizmus ir komentarus laidė Sigitas Parulskis, už vieną savo eilėraštį negailestingai griežtai supeiktas Liudviko Jakimavičiaus. Svarbiausia, žinoma, per ilgai neužsiskraidyti. Tą žinodamas, A. A. Jonynas uždarė dangų ir tarė: baigta. Kažkoks kvailys dar paklausė: o koks skirtumas tarp skrydžio nuo Užupio tilto ir skrydžio virš gegutės lizdo?

[/expand]

 

Birutė Marcinkevičiūtė. Prie išdrožtos poeto sielos

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 06 05

Praėjusio šeštadienio popietę į artimiausią Poezijos pavasario kelionę – Elektrėnus – turėjo išvykti devyni poetai. Bet… Rašytojų sąjungą pasiekė tik keturi. Gal karštis kaltas, gal vakarykštė diena Kaune – kažkur pradingo slovėnų poetas Alešas Debeljakas, o katalonietis Jaume Pontas, vakar pasakojęs, kad Vilniaus viešbutyje jau dvi naktis, vargšas, nesudėjęs akių (mat į jo kambario langą per naktis spigino gatvės žibintas – nepagelbėjo nei antklodės, nei akiniai nuo saulės!..), po trečios bemiegės nakties pagaliau… užmigo.
Ką padarysi, ko tik nebūna. Išvažiavome penkiese. Pakeleiviai – lietuvė poetė iš Australijos Aldona Veščiūnaitė, vis pradingstantis, bet ir vėl atsirandantis Robertas Danys, Gintautas Seimantas bei lydėjusi Elektrėnų bibliotekos darbuotoja, miela Genutė Dapkevičienė.
Anksčiau pravažiuojant prošal ir matant tik vienodas Elektrėnų namų dėžutes bei žiburius, visados atrodė, kad tai turėtų būt labai nuobodus miestas, bet ir čia, pasirodo, esama visko: ir vasaros čiuožykla, ir erdvus Elektrėnų marių paplūdimys. Gaila, kad neužteko laiko, nes aplankyti čiuožyklą buvo tikrai puikus pasiūlymas!
…Kasmetinio švenčių iniciatoriaus, „Ąžuolyno“ mokyklos direktoriaus Vytauto Mizero parengta vakaro programa buvo visapusiška – ir jaukiame mokyklos kiemelyje besiliejantys dainininkų balsai, ir lietuviški šokiai, ir moksleiviai, skaitantys po savo pirmą nuoširdų eilėraštį… Taip pat tradicija tapęs atidengimas liaudies meistro Ipolito Užkurnio naujos skulptūros, vėliau keliausiančios į unikalų šio menininko darbų muziejų mokykloje. V. Mizeras pasakojo, kaip kadaise Paulius Širvys pasakęs I. Užkurniui: „IŠDROŽK POETO SIELĄ“.
Drožėjas nusprendęs, kad toji siela galinti gyventi Poeto namų slenkstyje. Ir tai įkūnijo įstabioje skulptūroje P. Širviui – suskeldėjęs seno beržo kelmas, ant jo – liūdnos žmogaus akys, o viršuje – du mediniai sparnai, išdrožti iš P.Sirvio vaikystės trobos slenksčio pagaliukų!..
Atidengęs skulptūrą, V. Mizeras paklausė svečių: „Tai kokia gi ta poeto siela, kur ji gyvena?“ Į šį klausimą savo eilėmis mėgino atsakyti poetai. Gal todėl posmai skambėjo pavasariniai ir lyriški – Robertas Danys turbūt sužavėjo ne vieną abiturientę, o A. Veščiūnaitė dar papasakojo ir apie Australiją – nelengvą savo kelionę ten, tenykščius paukščius ir augmeniją, pavasarį, kuris Australijon ateina, kai Lietuvoje jau ruduo…
B. M., paskaičius savo liūdnų eilių, vakarą mėgino užbaigti šmaikščiau – autoironiškais Jono Strielkūno posmais. Nors vis tiek… nelinksma ta Poeto siela:

…Ir didelį Visatą kaip kopūstą
Kažin kieno atšipęs peilis drožia.
Lyg pragaras poezija užplūsta.
Po to panelės uosto ją lyg rožę.

J. Strielkūnas. „Iš poeto virtuvės“

Su rožėmis rankose dar prieš vidurnaktį grįžom į pilnaties nušviestą Vilnių.

[/expand]

 

JON.Vabalis. Anzelmo Matučio parkas

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 06 05

Tuo pačiu metu, kai šeštadienį Poezijos pavasario paukštė sklandė po kraštą ir jau ruošėsi grįžti į sostinę, Marijampolės rajono pakrašty, Zomčinės vienkiemyje, poeto A. Matučio gimtinėje, atidarytas jo gyvenimą ir kūrybą įprasminantis skulptūrų parkas. Tai, sakytume, graži dovana lietuvių poezijai.
Dešimtį dienų pokšėjo kirviai, kalė kaltai stovykloje, įsikūrusioje prie sodyboje raibuliuojančio tvenkinio. Čia plušėjo Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centro, jo vadovo Valdo Kubiliaus suburti drožėjai iš Čekijos, Danijos, Latvijos, Lenkijos ir, žinoma, iš Lietuvos. Iš viso 23 drožėjai, kurių tarpe septyni moksleiviai. Per tas dienas lietuviai ąžuolų, pušų kamienuose įamžino kai kuriuos A. Matučio kūrinių herojus, svečiai – savo tautų liaudies pasakų siužetus. Tą dešimtį dienų nerimavo gandrai, susikrovę lizdą ten pat ant tvirto betoninio elektros linijos stulpo. Kad tik drožėjų bildesio gąsdinti paukščiai nesuvėluotų užauginti rudens skrydžiui savo mažylių…
Jei kada važiuosite pro Igliauką, miestelio pagrindinėje sankryžoje pastatytas stogastulpis-rodyklė pakvies jus į poeto tėviškę. Nuvažiavus porą kilometrų, jo antrininkas parodys kelią į seną sodybą Zomčinėje. Prie gimtųjų poeto namų pakvies aukštas stogastulpis su užrašu „Anzelmo Matučio gimtinė“, kuriame iškalti svarbiausių poeto knygų pavadinimai. Čia parko atidarymo dieną tarė žodį, sukalbėjo maldą ir pašventino medį-paminklą Igliaukos klebonas Vitas Urbonas. Prie gimtojo namo pasitiks jauniausios simpoziumo dalyvės vienuolikmetės prieniškės Dovilės Pašukevičiūtės išdrožta skulptūra „Vaikas ir paukštis“.
Kiek atokiau nuo senų medžių apsuptos sodybos, jos šiaurės rytų pusėje – Anzelmo Matučio parkas. Tai praneša užrašas ant pirmojo stogastulpio, kurio autorius – drožėjas A. Česnulis. O kituose parko stogastulpiuose – numylėtiniai poeto ir jo skaitytojų personažai: Drevinukas, drakonas iš „Miško cirko“, trys vaikiukai pelėdžiukai iš populiarios pasakėčios, vaikai ir žvėreliai, visas mažųjų pasaulis. Viename stogastulpyje – du portretai, iš kurių atpažinsite A. Matutį vaikystėje ir brandos metais, prisiminsite paskutinio eilėraščio-testamento žodžius: „Akmenin nekalkit vardo,/ Įrašykite į širdis…“
Parkui parinktas žvyringas, žemės darbams nelabai tinkamas kampas. Jis apsodintas berželiais, tarp naujai subetonuotų stogastulpių – nuo žemės kylančios pušelės, pakraštys nuo keliuko žydi pusmetrinėmis alyvomis.
A. Matučio parko atidarymo proga kalbėjęs V. Kubilius iškilmingoje aplinkoje, dalyvaujant to krašto gyventojams ir svečiams, įteikė pažymėjimus simpoziumo dalyviams (jų vardus ir pavardes rasite iškaltus medyje). Septyni jauni drožėjai, apdovanoti simboliniais kirvakočiais, prisiekė tarnauti menui ir gėriui. Marijampolės rajono meras Juozas Vaičiulis, Seimo narys Sigitas Slavickas, literatūros kritikas Jonas Linkevičius dėkojo šio sumanymo autoriams, tarptautinio simpoziumo organizatoriams A. Antanavičiui, V. Kubiliui, A. Sakalauskui už puikią iniciatyvą, kurios dėka poeto gimtinė tapo reikšmingu, meniškai įprasmintu kultūros objektu ne tik Marijampolės rajone, bet ir visoje šalyje. Tai iš tikrųjų sektinas pavyzdys. Gero žodžio verti ir renginio rėmėjai marijampoliečiai. Gaila tik, kad į šventę nebuvo pakviesti poetai, kurių posmai būtų ją susieję su Poezijos pavasario švente.

[/expand]

 

Stasė Lygutaitė. Varpai sudūlės nuo skambėjimo

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 06 05

Mūsų buvo daug: Eugenijus Ališanka (grupės vadovas), Jonas Juškaitis, Danie’s Absie’s iš Anglijos, Alešas Debeljakas iš Slovėnijos, Craigas Czury’s iš JAV, Jaume Pontas iš Ispanijos, Diana Usačiovaitė, Vacys Reimeris, Eligija Volodkevičiūtė, Birutė Marcinkevičiūtė, Aldona Veščiūnaitė, Aleksandras Sokolovskis, Artūras Valionis, Petras Panavas, Aidas Marčėnas, Neringa Abrutytė, Leonas Narbutas, Danielius Sadauskas, Arnoldas Barysas ir šių eilučių autorė Stasė Lygutaitė.
Tad važiavom dideliu autobusu. Ir ne bet kur, o į Kauną. Debesys buvo balti, pakelės žalios, o Aidas Marčėnas, Neringa Abrutytė ir Poezijos pavasario laureatas Jonas Juškaitis – tylūs.
Pavasaris bėgo pro autobuso langus, o poetai nuo poezijos – ne. (Vienas kitas vartė „Poezijos pavasario“ almanachą.) Pavasaris žydėjo, žaliavo, kvepėjo, bet priklausė ne tik poetams, o ir akėčias traukiančiam arkleliui, ir ji vadeliojančiam vyrui, kurie tą rytą buvo toli nuo poezijos, užtat arčiau žemės.
Kauniečiai mus sutiko gražiai. Pasiskirstę į tris grupes, papildę savo būrelius čia gyvenančiais poetais, išvykome į Technologijos universitctą, Botanikos sodą ir Kauno rajono Ežerėlio kultūros namus, kur vyko literatūrinės popictės. 17 valandą padėjome gėlių prie Maironio paminklo, o 18 val. Maironio muziejaus sodelyje įvykusiame literatūros vakare, kurį vedė Petras Palilionis, buvo apvainikuotas šių metų Poezijos pavasario laureatas Jonas Juškaitis. Jam ši garbė suteikta už eilėraščių knygą „Varpai sudūlės nuo skambėjimo“. Čia pat buvo pagerbta ir jauniausia almanacho debiutantė Eglė Perednytė, „Nemuno“ žurnalo prizai įteikti Violetai Šoblinskaitei ir Algimantui Mikutai.
Paskaitę savo eilėraščių, pasiklausę skardaus ir jaunatviško Bernardo Brazdžionio balso, subtiliai ir išmintingai vadovaujami Eugenijaus Ališankos, pagaliau išvykome Vilniun, o prie Maironio kojų vyto laureato Jono Juškaičio padėtas ąžuolų vainikas. Gražus ir prasmingas poeto gestas. Varpai sudūlės nuo skambėjimo, laurai nuvys, amžinai skambės tik poezijos žodis. Tebūnie.

[/expand]

 

Alis Balbierius. Žemaitijos okupacija, arba Poezijos pavasaris Mažeikių krašte

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 06 05

Gegužės 28-29 dienomis Mažeikių kraštą okupavo poetai. Ten žemaičiai iškart pasidavė be kovos – pasitiko su duona, druska, gėlėmis, kepsniais, bobeline, raudonu vynu, kitų rūšių „vodka“ ir taip toliau. Tik vėliau paaiškėjo, kad vis dėlto dauguma „okupantų“ buvo gryni žemaičių emigrantai iš Vilniaus ar kitų vietų.
Eiles ir eilėraščius proza Mažeikių bibliotekoje ir muziejuj, Židikuose ir Renave, Sedoj ir Laižuvoj skaitė bei visaip publiką užkalbinėjo gyvieji klasikai Justinas Marcinkevičius ir Juozas Erlickas, sparčiai baigiąs sulietuvėti ir čia gyvenantis amerikiečių poetas Keris Šonas Keisis, iš Čikagos atkakusi Eglė Juodvalkė, „Vagos“ leidyklos vyriausioji (!) redaktorė Janina Riškutė, panevėžietė Elena Mezginaitė, klaipėdiečiai Gintaras Grajauskas ir Sigitas Poškus, vilniečiai Justinas Kubilius ir Laurynas Katkus bei, kaip įprasta rašyti, šių eilučių autorius.
Dėmesio centre buvo ne tik abu gyvieji klasikai, bet ir Rasa Čergelienė bei Virginijus Sungaila, ką tik abu išleidę pirmąsias poezijos knygas, taip pat K.S.Keisis – pirmosios lietuvių kalba originalios eilėraščių knygos autorius.
Vakarota ir šiek tiek nakvota buvo ne bet kur, o Žemaičių nacionalinio parko širdyje, Plateliuose, „Mažeikių naftos“ poilsio bazėje. Stalai visur lūžo nuo vaišių, degė laužai, ir gražiai vakaro šviesa atsispindėjo nuo Platelių ežero ir vakaro debesų. Rėmė šią Mažeikių poetinę akciją daug rėmėjų, kurių čia visų ir neišvardinsi, o svečius visaip kuravo Rasa Čergelienė ir Virginijus Sungaila. Ačiū jiems ir visiems kitiems, kurių dėka Mažeikių krašte jautėmės kaip namie.

[/expand]

 

Ričardas Šileika. Iš neprivalomų kelionių poezijos

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 06 05

Pienėm nugeltonavusios pievos virto pūkų mariomis. Tai brandaus pavasario paveikslas. Į šį vaizdą skoningai įsikomponavo karvės. Kelio juosta judantis baltas vabaliūkstis (mikroautobusas), žinoma, niekuo nepranašesnis užu kitas transporto priemones. Tik paukštuko piešinėlis (Poezijos pavasario emblema) priekinio lango kampe išdavė, jog juo važiuoja poezijos pavasarininkai.

poetai neprivalo turėti žmonų
kunigai rašyti eilėraščių
pasauly neprivalo būt negražių
minčių suvedžiotojų mergaičių

Sigitas Birgclis

Žinoma, poetai taip pat neprivalo lakstyti po Lietuvą ir giedoti savo eilių. Lietuviai neprivalo domėtis poezija ir mylėti poetų. Tačiau šie dalykai vyksta.
Poezijos paukštė, oriai ir aistringai sukanti zigzagus danguje, buvo matoma Pasvalyje ir Pakruojyje. Čia itin dėmesingai, iki paskutiniųjų žodžių buvo išklausyti bastūnai: Sigitas Birgelis (iš Punsko), Paulina Žemgulytė, Vytautas Rudokas, Sergejus Zavjalovas (iš Sankt Peterburgo), Ričardas Šileika, Gediminas Astrauskas ir Mykolas Karčiauskas. Pastarieji du poetu – iš šio krašto molio, iš Pušaloto ir Žvirgždės.
Poetai prasideda nuo pirmos eilutės, o žemės (rajonai) prasideda nuo riboženklių. Įvažiavimas Pasvalin buvo labai garbingai paženklintas. Pasvalietišku alumi, Vitalijos Stankevičienės (firma „Seimeta“) kepta namine duona, kapelos (vadovas Stanislovas Vitonis) muzikantų smagiu griežimu. Visą poetų septynetą į savo rankas paėmė (dar ne su tokiais yra susitvarkiusi!) ponia Danguolė Abazoriuvienė, Pasvalio Mariaus Katiliškio viešosios bibliotekos direktorė. Jos žodis buvo galutinis, neapskundžiamas ir šventas. Pasvalio rajono meras Gintautas Gegužinskas svetingai spustelėjo kiekvienam plaštaką ir plačiai atlapojo savivaldybės duris. Pasvalys garsus ne tik tuo, kad ši žemė pagimdė ir užaugino krūvą rašytojų, mokslo ir meno žmonių. Linksniuojamas jis Lietuvos žiniose ir kaip karstinių įgriuvų, paprastai vadinamų smegduobėmis, epicentras. Per pastarąjį dešimtmetį įvairiose rajono vietose žemė įsmuko devyniasdešimt penktais, devyniasdešimt septintais ir devyniasdešimt devintais metais. Tačiau, poetams viešint Pasvalyje, žemė buvo rami. Dangus taip pat nesipilstė nei vandeniu, nei meteoritais. Poetus padalijo perpus. Vieniems teko malonė aplankyti Joniškėlio miestą ir Daujėnus (kuriuose nebuvo buvęs net Pumpėnų vaikas Gediminas Astrauskas). Vaškų vidurinė mokykla sulaukė Mykolo Karčiausko, Sigito Birgelio, Ričardo Šileikos ir mokytojos iš Kriklinių Margaritos Lužytės. Margarita Vaškuosna atsivežė tik išleistą, šviežią savo knygelę „Karaliavimai“.
Zilpamūšyjc poetus sutiko kultūros namų superenerginga direktorė Janina Katauskienė irgi jos vadovaujamas moterų ansamblis. Įteiktas milžiniškas duonos kepalas. Moksleivės deklamavo M. Karčiausko, V. Rudoko, G. Astrausko eilėraščius. Todėl teko darsyk įsitikinti, jog šie poetai išties didžiai „šėnavojami“.
Pačiame Pasvalyje taip pat dėmesio ir atidumo nestigo. Peterburgietis Sergejus Zavjalovas fotografavosi su lietuvaitėmis, tautiniais rūbeliais pasidabinusiomis, galveles gėlių vainikėliais pasipuošusiomis. O visut visus įamžino fotografas Vidas Dulkė. Daug šio krašto istorinių detalių, įdomiausių faktų paporino po Pasvalio krašto muziejų vedžiodamas Antanas Stapulionis. Kartu su istoriku Albinu Kazlausku jie poetams apšvietė protas.
Šeštadienio rytą po ekskursijėlės po Pasvalį (Jono Krikštytojo bažnyčia, Svalios žiotys, Arūno Grušo sukurtas obeliskas Vytauto aikštėje) poetai buvo išgabenti į kaimyninį Pakruojo rajoną. Pakruojiečiai svetingumu nenusileido pasvaliečiams. Čia duoną keitė sūris, alų – kitoks alus, dainos skambėjo taip pat kita gaida. Poetų veidus ir žodžius fiksavo rajono laikraščio „Auksinė varpa“ žurnalistai Algis ir Nijolė Padoros. Pakruojo Juozo Paukštelio viešosios bibliotekos direktorei Romai Kulšytei poetai puolė dovanoti savo knygas (negi vešies atgal namo). Vienas M. Karčiauskas pilnutėliausią voką prikimšęs įteikė.
Vėlekos poetai buvo išbarstyti. Pašvitinyje, Klovainiuose, Balsiuose. Klovainiuose ypač pasisekė S.Zavjalovui, mat jis čia sutiko rusų kalbos mokvtoją Vitą Pėželicnę, kuri labai maloniai ėmėsi vertėjavimo. Klausančių buvo kelissyk daugiau negu skaitančių (poetams maloni aritmetinė lygybė). Klovainių mokyklos muziejų aprodė didis istorinių dalykų žinovas ir šio muziejaus sumanytojas Antanas Gasčiūnas. Prieš tokius žmones poetams taip pat privalu nulenkti galvą. Galų gale pačiame Pakruojyje poetų pajėgos susivienijo ir parodė, ką gali. Tarppoezines pauzes švelniai užpildydavo grupės „Slėnis“ (Ramūnas Kačerauskas, Arintas Rūkas, Dainius Tomkus) muzikavimas.
Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos anksčiau ir ką tik išleistomis knygomis prekiavo Danguolė Tunkevičienė. Intelektualūs produktai iš patikimų rankų! Svarbiausia, šios knygos gerokai pigesnės nei knygyne. Be to, kai kurių čia atvežtų knygų net neturėk vilties, o mielasis skaitytojau, išvysti Pasvalio ar Pakruojo knygynuose. Na, jeigu jau nenusipirkai, negraužk nagų, taupyk pinigus. Kitą pavasarį kartu su poetais atbildės ir knygynėlis.
Saulė linko arčiau horizonto. Vėjas it pelės šiuršeno žalioje medžių lapijoje. „Verdenės“ ansamblio (vadovė Aušra Rukienė) folkloristai šokiais, dainomis ir alumi krovė perdien nusilpusias poetų baterijas. Pakruojo miesto seniūnė Janina Dirbanauskienė uoliai vadovavo reanimacijai ir rekreacijai. Poetai dar surengė vieno eilėraščio skaitymus ir – aida į Vilnių! Autostradoje stabtelėjo trumpam reikalui, bet čia juos kaipmat užpuolė pamiškės recidyvistai ir kraugeriai uodai.

dalgis neprivalo skriausti pjovėjo
poetas rašyti eilėraščių apie tėvynę

Sigitas Birgelis

Žinoma, poetai neprivalo mylėti moterų, neprivalo sugrįžti laiku iš kelionių, neprivalo būti girti ir sąžiningi.
O visgi.

[/expand]

 

Gasparas Aleksa. „Te, kotoryje v teni…“

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 06 05

Kai Visagino šv. apaštalo Pauliaus parapijos klebonas Vytautas surado bažnyčiai vietą, iš pradžių nebuvo leista toje vietoje kirsti pušų, bet audra išlaužė medžius, ir bažnyčia buvo pradėta statyti. Žiūrėjau į altorių, pušinį kryžių, ant kurio plazdėjo balta skraistė, ir jaučiau už nugaros 150 jaunų širdžių, atsiliepiančių į angeliško balso berniukėlio kvietimą.
Kai sielos laikinai sugrįžo į mūsų pavargusius kūnus, pamačiau gražiuosius Visagino žmones: Vidą Kumpienę (fizikos mokytoją), Rimą Černovienę (savivaldybės kultūros skyriaus vedėją), Aldoną Mikštienę (lietuvių kalbos mokytoją), Vincą Lukšą, Viktorą Kravcovą (poetus – savivaldybės darbuotojus) ir daugelį kitų. Li Li – švediškai rašantis kinų poetas – juos mokė: „Tas kinas išalkęs, duok jam ryžių baltų tartum sniegas…“ Poetas Li (Bambukinė Skrybėlė) ir mes visi stebėjomės klebono Vytauto
Rapalio sugebėjimu suburti jaunus žmones ir net pavydėjome jam.
Visagino „Atgimimo“ gimnazijoje Marytė Kontrimaitė ne tik skaitė eiles, bet ir atvežė dovanų gimnazistėms Olesiai Pervušinai ir Ksenijai Krapivinai, jaunųjų filologų konkurso laureatėms. „Verdenės“ vidurinėje mokykloje poezijos mylėtojus sužavėjo poetė, vertėja Zita Mažeikaitė ir poetas Li Li. „Ateities“ vidurinėje mokykloje poetė Alma Karosaitė ir šių eilučių autorius, lydimi Vinco Lukšos ir mokytojos Ramunės Smagriūnaitės, buvo maloniai sutikti direktorės Stanislavos Ostrouch ir jos atidžių mokinių. Pokalbis apie poeziją, gyvenimą ir žmonių likimus tikriausiai ilgai išliks šimto vaikų širdyse.
Po to aplankėme Ignalinos atominę elektrinę, vos dūsuojančią ant Drūkšių ežero kranto. Šis monstras suteikia darbą kas ketvirtam iš 33 tūkst. Visagino gyventojų (ir duoną 3 tūkst. pensininkų). Nustebino suaugusiųjų ir vaikų atidumas poezijai. Svarbiausia, kad net 86 procentai jų – tautinių mažumų atstovai, kurie galbūt nieko nežino apie Sedulinos dvarą, Vilkaragio ir Visagino kaimus, bet mielai klausosi ir patys deklamuoja lietuviškai.

[/expand]

 

Benediktas Januševičius. Kalnas prizų moksleiviams

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 06 05

Moksleivių poezijos skaitymai šiemet nepasižymėjo geografine įvairove. Daugiausia moksleivių susirinko iš Vilniaus ir Kauno, o iš kitur – vos vienas kitas. Taigi tą dieną (gegužės 25-ąją) Rašytojų klube savo kūrybą skaitė 49 moksleiviai, jau pažįstami iš ankstesnių skaitymų ar jaunųjų filologų konkursų, taip pat ir pirmą kartą mėginantys viešinti savo tekstus.
Skaitymai, atmetant pertraukų laiką, truko apie trejetą valandų. Vertinimo komisijos narius (Marytę Kontrimaitę, Valdą Kukulą bei šių eilučių autorių) suglumino daugelio kauniškių poezijos blankumas. Spėliojom, kaip čia galėtų būti, kad iš Kauno neatvyko nė vienas jaunuolis, kurį jau galima būtų pavadinti poetu. Na, čia gal per griežtai pasakiau… Kita vertus, bene kiekvienas rusiškai rašantis moksleivis, pasirodęs tą popietę klube, buvo vertas pagyrimo.
Šįkart moksleiviai buvo apdovanoti kur kas demokratiškiau, nei per kurį nors kitą konkursą: prizai paprasčiausiai buvo padalinti į tris grupes.
Pirmoji apdovanotųjų grupė: Simona Kežytė, Gabrielė Labanauskaitė, Marija Malkova, Antanas Zališčevskis, Justina Andriuškcvičiūtė ir Olesia Pervušina.
Antroji grupė: Jūratė Verniūtė, Jurijus Čerepacha, Rūtavilė Janušcvičiūtė, Lina Verseckaitė, Laurynas Rimševičius, Robertas Narkus.
Geriausi tarp jauniausiųjų: Donatas Bieluckas, Tomas Gvozdas, Julija Račkovskaja ir Šarūne Lukošiūtė.
Tačiau nė vienas moksleivis neliko nuskriaustas – knygų pakako visiems. Už visus prizus reikia dėkoti „Lietuvos aido“ galerijai, Edmondo Kelmicko antikvariatui, „Metų“ redakcijai, „Vagos“, „Pradų“, „Žuvėdros“ ir Lietuvos rašytojų sąjungos leidykloms. Buvo ir dar vienas, paslaptingas prizas, kurį įsteigė Algimantas Baltakis. Jį poetas įteikė šiauliškei Gabrielei Labanauskaitei.
Bet, pasak Valentino Sventicko, svarbiausia – kūryba, o ne prizai.

[/expand]

 

Gasparas Aleksa. Pokalbis su Raila

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 06 05

– Koks buvo, Dieve, pats pirmasis žodis?
– Byloja jį kasdien visi daiktai.
– Kodėl man niekuomet nepasirodai?
– Esu tau prieš akis, bet nematai.

Romas Raila

Sėdėjome su poetu Romu Raila ant rąstų krūvos žurnalisto Alfo Pakėno sodyboje ir tylėjome. Sutemų apgaubtas, Paąžuolių kaimo debesimis ant žirgo šuoliavo poetas Li Li. Ausyse tebekurkė Lėno ežero varlės, į plaukus tebekrito paskutiniai Užulėnio kiemo obelų žiedlapiai, vadovaujami Algirdo Smetonos (Prezidento brolio anūko), nuo ežero kranto tolo poetai Ingibjorg Haraldsdottir (iš Islandijos), Vacys Reimeris, Julija Jekcntaitė, Alma Karosaitė, Rimgaudas Graibus ir vertėja Rasa Ruseckienė. Ačiū Valerijai Židonienei (Ukmergės viešosios bibliotekos vedėjai), išgelbėjusiai mus nuo pražūties Ukmergės poezijos mylėtojų glėbiuose, atvedusiai mus į Antano Smetonos Užugirio pagrindinę mokvklą, kur buvome išklausyti ir pamaitinti, kur dainavo patys jauniausi ir pagyvenę užulėniškiai, o kartu su jais ir viena pirmųjų pokario mokytojų Jadvyga Šinkūnienė. Jiems vadovavo mokytoja Laima Dirsytė.
Tebesėdėjome su Romu Raila ant rąstų, o Ukmergės pilies parke Virginija Tylienė kvietė Ukmergės, Jonavos ir Vilniaus eiliakalius skaityti savo tekstus ir tekstelius, klausytojai vos ne vos ištvėrė. Mums padėjo Ukmergės kultūros centro moterų ansamblis, dainų atlikėjai Ilona Papečkytė iš Kauno. Ukmergės savivaldybes kultūros skyriaus vedėjas Julius Zareckas įteikė pirmąją savivaldybės įsteigtą Vlado Šlaito premiją. Ją pelnė Vlado Šlaito kūrybos rinktinės „Saulė ant šaligatvio“ sudarytoja Indrė Žekevičiūtė.
Tebesėdėjomc su Romu Raila ant rąstų, o poetai vis klaidžiojo po Ukmergės kraštotyros muziejų, kuriame jiems Vaida Sakolnikicnė (muziejaus direktorė ir Indėnų Dievas) papasakojo daug miesto praeities paslapčių, po to visus įamžino videojuostoje.
Paskui poetas Li Li valgė save. Taip. Jis įrodė, kad kinui ryžiai yra viskas. Ryžiai, užteršti žuvimis, kalmarais ir t. t., yra nelyginant kinas, gyvenantis Švedijoje. Li prieš 11 metų išvažiavo į Švediją, tikėdamas sutikti šviesiaplaukią moterį, bet rado tik baltą sniegą ir šaltį. Jis dabar rašo švediškai, bet apie kino tremtį ir sniegą.
Kur ištremti Romą Railą, poetą ir krosniakurį? Jis tebesėdi ir tebetyli savo eilėraščiuose.

[/expand]

 

Jurgis Kunčinas. Poezija prie Ūlos ir Nemuno

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 06 05

Austrų poetas Manfredas Chobotas, mano amžininkas ir bendraamžis, išmaišęs pusę pasaulio, pagaliau atvyko ir į Lietuvą. Išvertęs išties originalių M. Choboto eilių, lydėjau jį dviejose kelionėse – po Varėnos rajoną (J. Liniausko vadovaujama grupė, kurią papuošė dar Albertas Skyrelis, Julija Jekcntaitė ir Juozas Nekrošius) ir į Birštoną. Šia Giminių autobusu A. A. Jonynas atvežė O. Baliukonytę, V. Palčinskaitę, slaviškos kilmės amerikietį Craigą Czurį, kuriam talkino vertėja Eglė Veseckaitė.
Tokia gaivi žaluma Lietuvoje būna tik iki Joninių – Dzūkijos pušynuose ji itin glosto akį. Perdien išmaišėme kone visą Varėnos rajoną, kuris, kad ir priklauso Alytaus apskričiai, savo dvasia išlieka visiškai autonomiškas ir savitas. Skaitėme Gūdžių kultūros centre ir Varėnos kultūros centre. Centrai gražiai skamba, ar ne? Ką gi, bibliotekos čia dar gyvos, ir jei ne varu varomi, o vien savo noru į poezijos skaitymus suguža per šimtą žmonių (Varėna), galima tik džiaugtis. Nereikia pamiršt, kad žmonės ir kitų darbų bei rūpesčių turi. Paskaitę nuvažiavom į Rudnią. Čia susijungė visos grupelės. Girių keliukais nuvinguriavome pas Anzelmą Matutį į Drevę. Būriu užgriuvom Zervynose ir Juozą Aputį, kuris, įlindęs į mėlyną kombinezoną ir užsivožęs kepurę su snapu, triūsė savo sodyboje. Bet sutiko širdingai ir pavaišino dzūkiškai.
Varėnoje buvome išklausyti atidžiai. Dar kartą įsitikinome, kad biblioteka – paskutinioji periferijos kultūros instancija, vis nepasiduodanti naujajai stagnacijai, abejingumui ir bene mažiausiai virkaujanti dėl skurdo. Pavakarojom gražiai, o Manfredas dovanų gavo lietuvių ir vokiečių kalbų žodynėlį. Gal, sakau, ne vien atminimui?
Varėnos keliuose prieš akis dažnai saulėj blykstelėdavo šaltvandenės Ūlos vingis, o Birštone viskas vyko prie Nemuno. Pavasarį taip ir neįveikęs krantinės sutvirtinimų, neplūstelėjęs į kurorto vejas, dabar jis, gerokai atsitraukęs, tyvuliuoja it didelė graži bala, laukdamas dienos, kada kurortas vėl galės subristi į jos tyrus vandenis. Nors Onė Baliukonytė ir karštai provokavo aštresnį pokalbį Birštono mokykloje, diskusija neišsivystė. Tiesa, mokiniai paskaitė ir savo eilių, padovanojo prašmatniai išleistą moksleivišką almanachą „Mano Birštonas“.
Miesto visuomenei skaitėme parke, prie kuklaus Balio Sruogos biusto. Eilių klausėsi ir netoliese ant galingo arklio užlipęs Vytautas Didysis, bene pirmasis lietuviškas raitelis balne. Skaitymai, rodos, pavyko. Itin svariai bei įtaigiai – beje, iš naujų pluoštų! – skaitė Onė ir Antanas. Šiltai buvo sutikti ir Manfredas su Craigu, kuris, pasiramsčiuodamas dzūkiško Šiksnelio drožta lazda (pasitempęs koją), smagiai strykčiojo po visą vasarai atbundantį Birštoną. Vakaronė buvo trumpa, nes Giminių vairuotojas trumpai drūtai pareiškė ilgiau kaip pusvalandį nelauksiąs. Atseit ne tokių žvaigždžių yra vežiojęs! Kur jau ne, visas autobuso salonas nuklijuotas artistų paveiksliukais. Negadinom nuotaikos nei sau, nei jam. Nuoširdžiai atsisveikinę su gerosiomis Birštono bibliotekininkėmis, moderatorėmis ir valdžios atstovėmis, pasukom į Vilnių. Tiesa, Craigas įspėjo, kad sutemus vairuotojas pavirs vilkolakiu (kaip tik patekėjo pilnatis), tačiau panašių metamorfozių šįkart neįvyko. Parūkę prie Šamuko ežerėlio ir, Craigui lūpine armonikėle (Varėnoje ją vis pūtė A. Skyrelis) pritariant, sudainavę „Clementine“, nė nepajutome, kai sušvito naktinio Vilniaus žiburiai.

[/expand]

 

Iki kitų metų

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 06 05

Baigiamąjį Poezijos pavasario vakarą Vilniaus universitete, K.Sarbievijaus kieme, gegužės 30-ąją lydėjo giedra, kaip ir visas po Lietuvą keliavusias grupes. Nors Vilniuje nestokojo renginių, tačiau ištikimieji poezijai jau iš anksto susėdo ant kiemelyje išrikiuotų suolų.
Vakarą pradėjo ir užbaigė dainininkas ir kompozitorius Mečislovas Litvinskis. Paskutinieji šventės akordai skiriami laureatams ir svečiams. (Beje, teko girdėti publikos priekaištų, kad pastaruoju metu mažai savo kūrybos baigamajame vakare skaito lietuvių poetai.)
Vakarą vedę Eugenijus Ališanka ir Alvydas Slcpikas pirmiausia prie mikrofono pakvietė šių metų Poezijos pavasario laureatą poetą Joną Juškaitį. Vilniaus miesto savivaldybės premija įteikta geriausiai metų aktorei skaitovei – Editai Zizaitei. Švedė Ana Harison apdovanota už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas, Antanas Gailius – už kitų tautų poezijos vertimus į lietuvių kalbą. Geriausio esė „Poezijos pavasario“ almanache autorium pripažintas Valdemaras Kukulas. Savo poeziją skaitė Vilkaviškio rajono savivaldybės premijos laureatas Vladas Braziūnas. „Moters“ žurnalo prizas atiteko poetei Tautvydai Marcinkevičiūtei. Porą eilėraščių paskaitė ir naktinių skaitymų prizininkas Darius Šimonis. Eglė Perednytė apdovanota už debiutą „Poezijos pavasario“ almanache. LRS pirmininko prizas – savaitė poilsio „Urbo kalne“ – šiemet paskirta Eugenijui Ališankai.
Vakaro metu buvo paskelbti leidyklų konkurso rezultatai. Daugiausia poezijos knygų per praėjusius metus išleido „Vaga“ (21 knyga ir 2 poezijos leidinėliai su natom), LRS leidykla –antroje vietoje (14 poezijos knygų), trečioje – „Baltos lankos“ ir „Nemunas“ (išleido po 9 poezijos knygas).
35-asis Poezijos pavasaris praėjo, suteikęs daugybę malonių akimirkų. Dabar kantriai lauksime kitų metų poezijos paukštės.
P.Ž.

[/expand]

 

Šviesus vakaras

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 05 29

Jono Strielkūno poezijos vakaras Nacionaliniame dramos teatre taip pat priskirtinas įsibėgėjančiam Poezijos pavasariui. Neseniai atšventęs jubiliejų, poetas į šį vakarą atėjo su nauja, ką tik „Vagos“ leidyklos išleista knyga „Einu namo“. Beje, jubiliejų priminė ir Vyriausybės sveikinimo raštas, kurį perskaitė Viktoras Gerulaitis, kartu prisipažinęs, kad jau nuo jaunystės draugauja su Jono Strielkūno poezija. Jono Strielkūno eilės, anot jo, puikios, daug pagal jas sukurta dainų, tačiau niekam dar nepavyko parašyti muzikos, kuri galėtų konkuruoti su poeto žodžiais. Tokiai minčiai pritarė ir Virgilijus Noreika, padainavęs porą dainų.
Valentinas Sventickas taikliai apibūdino Jono Strielkūno eiles ir patį autorių, išskirdamas pasikartojantį ramybės, harmonijos motyvą. Jono Strielkūno eilėraščiai – tarsi daina. Čia pakanka ir liūdesio, ir džiaugsmo, ir dramatizmo, ir gražaus bendrumo su gamta. Gamta poetui didelis, amžinas, neaprėpiamas pasaulis, į kurį žmogus ateina ir išeina.
Jautriai poeto eiles skaitė aktorė Birutė Marcinkevičiūtė. Jonas Strielkūnas irgi negailėjo žodžių – eiliuotų ir ne tik.
Gražiai derėjo pavakarės šviesa, muzika ir elegiška Jono Strielkūno poezijos nuotaika.
P.Ž.

[/expand]

 

Neįprasta knyga

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 05 29

Poezijos pavasario renginių sąraše – ir „Baltų lankų“ išleistos Sigito Parulskio bei Aido Marčėno nedidelės rinktinės „50 eilėraščių“ pristatymas. Jaukiame senamiesčio kiemelyje netrūko poezijos gerbėjų, muzikos ir poezijos. Šis dviejų poetų buvimas po vienu stogu – tikrai įdomus leidyklos sumanymas. Savos generacijos lyderiai, kaip pažymėjo pristatyme kalbėjęs Liudvikas Jakimavičius, – atrinko po 50 vienas kito eilėraščių ir parašė po trumpą palydimąjį žodį. Aidas Marčėnas apie Sigitą Parulskį sako, kad tai poetas, „vienas labiausių Lietuvoje“. Sigitas Parulskis savo draugą irgi ne prasčiau vainikuoja: „Jeigu dabar būtų renkamas lietuvių poezijos panteonas, Aidas M. turėtų būti banalybės dievas (…) karalius, tas, kuriam jos paklūsta, tarnauja, nuveikia kartais gal nepastebimus, bet pačius svarbiausius darbus kalbos organizavime, eilėraščio pastate“.
Nors šie du poetai dažnai minimi greta, tačiau jiedu labai skirtingi. Klasikinės dainingos formos Aido Marčėno eilėraštis gal artimesnis vienai grupei skaitytojų, rupus, svarios semantikos Sigito Parulskio – turbūt kitai.
Šiaip ar taip, skaitytojų ir gerbėjų nei vienam netrūksta. Ši „Baltų lankų“ idėja – originali ir sveikintina. Tuo labiau kad knyga puikios išvaizdos, labai kultūringai ir tinkamu laiku išleista. Belieka spėlioti, ką sumanios „Baltų lankų“ galvos dar sugalvos.

P.Ž.

[/expand]

 

Poezijos pavasaris prasidėjo

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 05 29

Kartais vėluojantis „Poezijos pavasario“ almanachas šiemet pasirodė kaip tik laiku, ir jo pristatymas tapo Vilniuje pirmuoju šventės renginiu. Į „Vagos“ saloną gegužės 19 dieną prisirinko neįprastai daug žmonių. Tai jau 34-asis almanachas, išleidžiamas „Vagos“ kas pavasarį, sutelkiantis mūsų poetus po vienu stogu, – kalbėjo leidyklos vyriausioji redaktorė Janina Riškutė. Pastaraisiais metais itin svarbus almanache tapo tarptautinis kontekstas – čia spausdinama ir šventėje dalyvaujančių užsienio poetų kūryba. Patrauklus leidinio bruožas – demokratiškumas: pateikti kūrybos čia gali kiekvienas.
Šių metų almanacho sudarytojas Benediktas Januševičius papasakojo, kaip buvo rengiama knyga, kokių siekta tikslų, o kaip pavyko juos įgyvendinti – spręs skaitytojai. Almanachas gana didelis, gal net storiausias iš visų iki šiol buvusių, beveik 400 puslapių. Spausdinami 3 esė, nemažai vertimų, daug mažai girdėtų vardų.
Pristatyme dalyvavę autoriai ir vertėjai – Judita Vaičiūnaitė, Rimvydas Stankevičius, Ričardas Šileika, Vladas Braziūnas, Nadija Neporožnia, Viktorija Daujotytė, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė ir kiti paskaitė savo kūrinių, pasidalino įspūdžiais bei prisiminimais apie savo dalyvavimą almanache.
Šiemetinis „Poezijos pavasaris“ ne tik solidus, bet ir puikios išvaizdos, – čia reikia pagirti dailininką Rimvydą Kepežinską.
Poezijos pavasaris prasidėjo, ir almanachas kartu su gyvu poezijos žodžiu tuoj pasklis po visą Lietuvą.
P.Ž.

[/expand]

 

Valdas Kukulas. Iš Lietuvos į Lietuvą

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 05 29

Akcijos pavadinimas: Poezijos pavasario prologas. Maršrutas: lietuviškieji Punsko ir Seinų kraštai Lenkijoje, pakeliui stabtelint Lazdijuose. Grupė: aktorius L. Noreika, poetai A. Marčėnas, L. Šimkutė, lenkiškai rašantis baltarusis iš Baltstogės M. Czajkowskis ir šių eilučių autorius. Kelionės tikslas – skaityti kūrybą, tačiau reikšmingesnis rezultatas – įspūdžiai iš politikų tiek komentuoto krašto, ne visada sutampantys su apžvalgininkų komentarais.
Keletas asmeniškų įspūdžių, dar nespėjusių virsti apibendrinimais ir neapaugusių abstraktesnėmis mintimis. Poeto S. Birgelio sudaryta trijų dienų šventės programa galėtų būti pavyzdinė ir ne vienam kitam organizatoriui: tokia intensyvi, kad nespėjome išleisti net tų kelių išsikeistų zlotų. Du rimti patyrimai Punsko muziejuose: etnografiniame muziejuje – pats jo šeimininkas J. Vaina, savarankišku, provokuojančiu mąstymu daug kur priartėjantis prie moderniųjų šiandienos istorikų (A. Bumblausko, E. Gudavičiaus ir kt.) įžvalgų; visuomeniniame istorijos muziejuje – autentiškas poeto J. Kėkšto rašomasis stalas, ačiū Dievui, nerestauruotas, toks, koks ir stovėjo legendinio kūrėjo kambarėlyje Varšuvos prieglaudoje. Prie jo, beje, nėra užrašo, kad tai J. Kėkšto stalas. Kitų autentiškų poeto daiktų muziejuje taip pat yra, deja, jie kol kas neeksponuojami – gal ir todėl, kad autentiški, kad radijo aparatas seniai neveikia. Tačiau dėl to jis ir yra muziejinis.
Lankymasis „Aušros“ leidykloje ir spaustuvėje patvirtino nuojautą, kad ir „regione“ galima leisti visai lietuvių kultūrai svarbius leidinius, – iš ten parsivežėme po šūsnį knygų. Iš jų svarbiausios būtų vėlgi to paties J. Vainos asmeninių rinkinių pagrindu sudarytos knygos „Nuo Punsko iki Seinų“, kurių prieš keletą metų, rašydamas apie regioninius literatūros savitumus, bergždžiai ieškojau Vilniuje. Ir, žinoma, paties S. Birgelio naujas eilėraščių rinkinys „Septynios dienos, septyneri metai“ su M. Martinaičio įžangos žodžiu.
Tačiau bene stipriausių išgyvenimų suteikė dienos kelionė po kadaise „vokišką“ Lenkiją, šiandien vasaromis labiausiai lankomą užsienio turistų. Joje susipažinome su antra įspūdinga šio krašto kultūros asmenybe – teisininku, kuris, net nepabuvęs teisininku, tapo istoriku – E. Petruškevičiumi, lydėjusiu ir pasakojusiu mums apie to krašto praeitį ir dabartį. Trumpoje ataskaitoje neįmanoma plačiau pakalbėti nei apie to krašto gamtą, nei apie miestų bei miestelių architektūrą. Akcentuotina politinė šio krašto topografija: čia palaidotas misionierius Brunonas, dėl kurio mirties Lietuvos vardas pirmąkart pateko į istorijos analus ir kurio dėka neilgtrukus švęsime Lietuvos paminėjimo 1000-mečio jubiliejų. Čia buvo įsikūrusi nuo Vokietijos į rytus labiausiai nutolusi Hitlerio vadavietė – didžiulis betoninių bunkerių miestas (vien stogo storis – 8 m), kurio aprašyti, neturint impresionisto įgūdžių, neįmanoma. Čia pravažiavome Ribentropo ministerijos padalinio rūmus ir rezidenciją, kurioje buvo internuotas iš Lietuvos pabėgęs A. Smetona. Susieti visus šios politinės toponimikos taškus būtų jau kito teksto užduotis. Kultūros savaitraštyje kol kas svarbiau užfiksuoti kelias grynai literatūrines reminiscencijas: kelionės metu ilgokai važiavome per Romintės girią, kurios kitą kraštą esame regėję, lankydamiesi Tolminkiemyje: regis, čia nuo negandų slėpėsi K. Donelaitis. Sustojome prie senos ligoninės pastato Angeburge (dab. Węgorzewas), kurio buvimo vietą ir tapatybę identifikavo tas pats E. Petruškevičius ir kurio paieškos vertos L. Gudaičio „Teisybės daugiaveidės“ skyriaus. Ši ligoninė minima I. Simonaitytės autobiografinėje prozoje, nes čia ji gydėsi iki pat prasidedant Pirmajam pasauliniam karui. E. Petruškevičius, rodydamas dokumentus, padėjusius surasti ligoninę, švytėjo.
Dar keletas mctafiziškcsnių įspūdžių: jau dešimt metų Lietuvos mokyklose nesu patyręs tokios atmosferos, tokios atidos kūrybai ir kūrybiniam žodžiui kaip Navininkuose, Krasnagrūdoje, Kovo 11-osios gimnazijoje, nors patriotinė, tautinė pedagogų retorika, atvykus iš šiandieninių aktualiųjų lietuviškų kontekstų, galėjo pasirodyti ir perdėta. Bet situacija yra tokia: lietuviškose Lenkijos salose Lietuvos šiandien yra gerokai daugiau negu pačioje Lietuvoje, ir tai primena mums mus pačius, gyvenusius sovietmečiu, kai priešiškoje aplinkoje svarbiausios, atraminės tautos vertybės buvo tarsi savaime suprantamos, todėl ir neaptarinėjamos, nediskutuojamos, jomis paprasčiausiai gyventa. Šį įspūdį sustiprino susitikimas su Punsko viršaičiu, Lietuvos konsulu Seinuose. Konsulas J. Kindurys pabrėžtinai kartojo: pas mus, esame namuose.
Ir vienas netikėtumas: Seinų lietuvių namuose aktorius L. Noreika staiga, netikėtai, „ne pagal planą“ atėjusioms čia penkioms mergaitėms ėmė skaityti V. Mykolaitį-Putiną. Nes būtent čia, greta, Seinų kunigų seminarijoje, Putinas rašė pirmuosius savo eilėraščius, būtent čia formavosi svarbiausios jo kūrybos atramos ir idėjos. Tai buvo paskutiniai mūsų skaitymai Lenkijoje. Bet ir aukščiausias emocinis tų skaitymų „taškas“, didžiausias meninis išgyvenimas, kuris, bent man, neblėsta iki šiol.

[/expand]

 

Benediktas Januševičius. Pavasaris – jubiliejus – Markučiai

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 05 29

Poezijos pavasario savaitė prasidėjo vakaru, skirtu Aleksandro Puškino 200-osioms gimimo metinėms. Renginys vyko literatūriniame A. Puškino muziejuje, Markučiuose. Dalyvavo poetai Sergejus Zavjalovas (Poezijos pavasario svečias iš Sankt Peterburgo), Justinas Marcinkevičius, „Literatūros ir meno“ savaitraščio A. Puškino poezijos vertimų konkurso laureatai Sigitas Geda, Algimantas Baltakis, Vladas Braziūnas, Jonas Strielkūnas, Kęstutis Rastenis ir Alfonsas Lagunavičius, aktoriai Edita Zizaitė ir Vladimiras Jefremovas, vakarą vedė literatūros kritikas Valentinas Sventickas.
Vakaro pradžioje V. Sventickas trumpai papasakojo susirinkusiems, kaip 1937 metais Lietuvoje buvo minimas A. Puškino mirties 100-metis.
Poetas ir vertėjas iš klasikinių kalbų Sergejus Zavjalovas padarė įdomų pranešimą, kuriame aptarė A. Puškino populiarumo priežastis. Svečio nuomone, šio poeto populiarumui didelę reikšmę turi politinis aspektas. (Visą pranešimo tekstą skelbsime kitame „Literatūros ir meno“ numeryje.)
Didžiąją vakaro dalį, kaip ir derėjo, užėmė A. Puškino kūryba. Poeto eiles skaitė aktoriai bei vertėjai, prisimindami, kaip ir kada teko susidurti su šio rusų liteatūros klasiko kūryba. O galiausiai šių eilučių autoriui teko garbė įteikti premijas „Literatūros ir meno“ surengto A. Puškino poezijos vertimų konkurso nugalėtojams. Laureatai pasiskirstė taip: I premija atiteko Vytautui P. Bložei, II premija – Sigitui Gedai, III premija – Vladui Šimkui, o paskatinamosios premijos – Algimantui Baltakiui, Vladui Braziūnui, Jonui Strielkūnui, Kęstučiui Rasteniui bei Alfonsui Lagunavičiui. Gaila, kad tą vakarą neišvydome Vytauto P. Bložės ir Vlado Šimkaus.
Vakaras Markučiuose baigėsi, A. Puškino jubiliejaus minėjimas ir Poezijos pavasaris tęsiasi, o poetai, įkvėpti puikaus vakaro, jau šnekučiuojasi, ar nevertėtų poeto muziejuje susirinkti ir kitais metais, kad ir be tokios svarbios progos… Ar mintis taps kūnu, sužinosime po metų, o kol kas dar reikia pribaigti šį Poezijos pavasarį.

[/expand]

 

Eilėraščiai per naktį

[expand title=”Skaityti”]

„Literatūra ir menas”, 1999 05 22

Šalnos prižadinta Redakcija saulei tekant paskambino panaktiniui Valentinui Sventickui ir sužinojo, kad vakaronė „Eilėraščiai per naktį“ vėl bus – šiltą gegužės 26 d. vakarą nuo 20 val. Rašytojų klube (K.Sirvydo 6, Vilnius).
Nustebome išgirdę, kad vakaronės vyriausybė nepasikeitė – panaktinis jau minėtas, aušrininku lieka Jonas Liniauskas. Nepakitę ir įstatymai: po dešimt minučių savo poeziją galės skaityti, deklamuoti, dainuoti ir kitokiais įmanomais būdais „atlikti“ viso to geidžiantys. Viskas tinka – rimtumas, pokštai, akcijos. Vakaro vedėjai, jau visko patyrę, vis tiek dar žada būti didžiai tolerantiški ir iš klausytojų reikalaus to paties.
– O prizas? – paklausė Redakcija.
– Bus. – O kam?
– Kas bus vertas.
Vis dėlto lakoniški tie bundančio panaktinio atsakymai… Tačiau Redakcija yra seniai pastebėjusi, kad naktinių skaitymų prizą dažniausiai yra pelnę jauni, ateinantys, kaip vėliau paaiškėja, – talentingi.
Atskirą, specialų prizą vakaronės rengėjai parūpino konkursui, kurį dabar skelbia: elegija tūkstantmečio pabaigai. Tai turi būti naujas, neskelbtas kūrinys. Jį galima perskaityti vakaronėje, galima iš anksto pateikti raštu. Konkursas atviras, be anonimiškumo vaidinimų.
Rengėjai neslepia, kad kavinė „Trečias brolis“ veiks ilgai, tačiau mikrofono su bokalu reikalaus netapatinti.
Regis, viskas aišku, bet pasitarti galima telefonais 22 39 19, 62 96 27.

[/expand]

 

Parengė V. D.