Poezijos pavasaris 2000

Poezijos pavasario almanachas 2000

Sudarytojai – Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė, Eugenijus Ališanka 
Dailininkas – Linas Spurga 
Vilnius: Vaga, 2000

 

2000 m. Poezijos pavasario laureatas 

Gintaras Grajauskas

už eilėraščių rinkinį „Kaulinė dūdelė”

Gintaras Grajauskas. Ričardo Šileikos
Ričardo Šileikos nuotrauka

Almanache pristatomi autoriai

Skaityti

Gintaras Grajauskas, Leonardas Gutauskas, Robertas Keturakis, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Justinas Marcinkevičius, Marcelijus Martinaitis, Antanas A. Jonynas, Donaldas Kajokas, Aidas Marčėnas, Alis Balbierius, Henrikas Nagys, Rimvydas Stankevičius, Dainius Gintalas, Laurynas Katkus, Vladas Braziūnas, Tomas Sakalauskas, Laimonas Noreika, Gražina Cieškaitė, Kornelijus Platelis, Judita Vaičiūnaitė, Vaidotas Daunys, Sigitas Geda, Nijolė Miliauskaitė, Vytautas P. Bložė, Sigitas Parulskis, Erika  Drungytė, Darius Šimonis, Viktoras Rudžianskas, Raimondas Jonutis, Patricija Šmit, Jolita Skablauskaitė, Daina Pranckietytė, Dalia Jazukevičiūtė, Marytė Kontrimaitė, Tomas Arūnas Rudokas, Giedrė Kazlauskaitė, Romas Raila, Ramutė Skučaitė, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis, Jonas Strielkūnas, Onė Baliukonytė, Robertas Danys, Stasys Jonauskas, Vytautas Kaziela, Algirdas Verba, Arnas Ališauskas, Alvydas Šlepikas, Vytautas Stulpinas, Stasė Lygutaitė, Paulina Žemgulytė, Justinas Kubilius, Vytautas Sirijos Gira, Romas Daugirdas, Mindaugas Švėgžda, Jonas Zdanys, Rima Pociūtė, Linas Kranauskas, Benediktas Januševičius, Audrius Musteikis, Gasparas Aleksa, Albinas Bernotas, Vytautas Rudokas, Juozas Macevičius, Petras Vaičiūnas, Marcin Šwietlicki, Desmond Egan, Pia Tafdrup, Doris Koreva, Riccardo Held, Eva Runefelt, Sigfus Hjartmarsson, Aleksandr Skidan, Guntars Godinš, Sam Witt, Vasil Holoborodko, Helmuth Schonauer, Michael Schmidt, Tomaž Šalamun

 

Almanacho recenzija

Gintaras Bleizgys. Subtilios jungtys

Skaityti

“Metai”, 2000 Nr. 7

Nesu Poezijos pavasario gerbėjas. Nedalyvauju jo renginiuose, nespausdinu savo kūrybos ir „Poezijos pavasario“ almanache. Tačiau jį skaitau. Jau daugel metų. Galbūt todėl, kad čia galima, vienoje vietoje rasti tiek daug įvairiausios poezijos, kad ji neseniai sukurta. Keletas paskutiniųjų almanachų buvo visiškai nuvylę. Visi vienodi, su vis prastesne poezija, rengiami tarsi be atrankos. Rodės, nieko dora iš šio renginio almanachų jau ir nebebus. O praėjusį rudenį, išėjus jubiliejiniam Poetinio Druskininkų rudens almanachui, Poezijos pavasario leidiniui ne vienas literatūros kritikas ėmė pranašauti galą.
Galas neatėjo. Šiais metais leidinys prisikėlė tarsi feniksas iš pelenų. Jo sudarytojai – Valdas Kukulas, Viktorija Daujotytė ir Eugenijus Ališanka – privertė vėl įsitikinti sena tiesa, kad darbas meistrą giria, kad viskas įmanoma, jeigu yra talentas.
Tad kuo gi skiriasi naujasis almanachas? Pirmiausia – pakito jo išorė: leidinyje gerokai daugiau puslapių – jis storesnis, bet mažesnio formato. Išoriškai jis panašus į įprasto formato knygą. Tuo labai skiriasi nuo plačiaformačio, laisviaformio Poetinio Druskininkų rudens almanacho, su kuriuo nenoromis yra priverstas konkuruoti.
„Poezijos pavasario 2000“ tekstų išdėliojimas primena lyg kokį romaną: jaučiama, kad dėliojant tekstus ieškota nuoseklumo, išbaigtumo, sąsajų tarp tų tekstų. Atsisakyta formalaus ir pakankamai banalaus abėcėlinio sudarymo principo, visokių kūrybos skirstymų į „jaunųjų“ ir „senųjų“… Sudarytojai labai pasistengė, kad ne pavardės ir ne kūrėjų amžius, o jų tekstų prasmės ir temos sudarytų leidinio jungtis ir formuotų jo struktūrą. Tai labai drąsus ir sudėtingas reikalas. Neįdėmus skaitytojas tų vidinių jungčių gali nepastebėti ir nusivilti, o įdėmesnis – atrasti laisvę savo fantazijai, skaityti kūrybiškai.
Almanachas ir prasideda nųo siūlymo ieškoti jungčių. Gintaro Grajausko „Mažosios erezijos“ tarsi įveda skaitytoją į netikėtų sugretinimų, kompiliacijų, neįprastų prasmių ir tiesų pasaulį – amžių ir tūkstantmečių sandūros, virsmų erdvę: „Kokį kultūrinį kodą, kokį bendrą vardiklį suras ateities kartos XX amžiui – Kosminių Skrydžių, Virtualios Realybės, Avelės Dolės? Kaip jos besistengtų, bet koks apibūdinimas bus netikslus ir dalinis. Mes, šį amžių išgyvenę, bijome pavadinimų, išmokome laviruoti tarp daugybės logiškiausiai argumentuotų apibrėžimų. Išmokome ironizuoti bet kurią baigtinę tiesą <…>. Šiaip ar taip, gavome vieną rimtą pamoką: savo kailiu patyrėme, kad Mozarto „Užburtoji fleita“ visai nedisonuoja su krematoriumų ūžesiu“ (p. 17).
Amžių virsmas, naujo tūkstantmečio pradžia „Poezijos pavasaryje 2000“ nelieka be atgarsio. Almanacho dvasia – tarsi koks atsisveikinimas su XX amžiumi, mėginimas jį interpretuoti, pasiimti iš jo tai, kas reikalinga, vertinga tolesniam gyvenimui. Šiai paradigmai priskirčiau neabejotiną išliekamąją vertę turinčią rubriką „Iš naujųjų archyvų“. Su šia rubrika publikuojami Henriko Nagio laiškai Liudvikui Jakimavičiui (p. 57–73); Raimondo Jonučio laiškai Aliui Balbieriui (p. 145–163), Petro Vaičiūno laiškai Juditai Vaičiūnaitei (p. 315–324) ir ištraukos iš Vaidoto Daunio laiškų Edvardui Vaičiui (p. 113–119).
Atminties paradigmai priklauso ir „Trio“ – Valdo Kukulo pokalbis su Nijole Miliauskaite ir Vytautu P. Blože (p. 125–130). Pokalbis labai mielas, labai graži ir jo paantraštė –„Poezijos pavasaris“ kalbina Nijolę Miliauskaitę ir Vytautą P. Bložę“. „Poezijos pavasaris“, suprask – almanachas, yra kalbanti knyga (knygelės pačios bylo). Tokios iš pirmo žvilgsnio smulkmenos parodo, kaip nuoširdžiai buvo sudarinėjamas almanachas, suteikia jam gyvybės.
Dėmesį ypač patraukė vienas šio pokalbio fragmentas; susijęs su laiku, XX amžiaus kataklizmais: V Kukului užsiminus apie tuos laikus, kai V. P. Bložės poezija buvo cenzūruojama, neleidžiama ją publikuoti, V. P. Bložė sako: „…dabar tarsi ilgiuosi tų laikų, kai galėjau rašyti, nė negalvodamas ką nors skelbti. Kokia laisvė! Nepriklausomybė! Negalioja tau nei cenzūra, nei terminai,– nei kritikos murmesiai ar liaupsės. Esi kas esi. Rašai va banque – gal viso to nė neliks. Arba išeis tik post factum“ (p.128). Ar kas nors taip dar rašys XXI amžiuje?
Almanache dera kronikiškumas ir poezija. Paprastai kronika yra poezijos priešingybė, asocijuojasi su nuoboduliu, plika faktografija. Bet štai būna ir kitaip. Didžiuoju „Poezijos pavasario 2000“ kronikininku (reikėtų sakyti – metraštininku) pavadinčiau Algimantą Baltakį, publikuojantį savo straipsnelį „Datos, datos, datos…“ (p. 188–191). „Lygiai prieš šimtą metų, 1899–ųjų spalio 20 dieną, mano seneliui Jonui Baltakiui, Strazdiškio kaimo žemdirbiui, mano senelė Rozalija (mergautine pavarde Gogelytė) padovanojo antrą sūnų, kuris Leliūnų bažnyčioje, tada dar medinėje, netrukus buvo pakrikštytas Jurgio vardu. Ėjo niūrūs lietuviško žodžio draudimo metai, todėl mano tėčiui, būsimam šios bažnyčios – jau mūrinės – vargonininkui, buvo išrašyti metrikai rusų kalba…“ – tarsi koks skrupulingas kanceliarijos raštininkas dėsto poetas (p. 188). Kaip seniai tai buvo, o drauge – ir kaip neseniai.
A. Baltakio rašinys – tarsi koks laiškas iš praeities tolybių, surašytas ateinančioms kartoms, kito tūkstantmečio kartoms, užsibaigiantis nuolat aktualiu, o drauge, anot autoriaus, ir senamadišku atodūsiu, kad „ir mūsų tėvai, ir mes patys buvome nešami tos pačios XX amžiaus tėkmės ir gyvenome tame pačiame žemės lopinėlyje, Lietuvoje“ (P. 191).
Yra šiame almanache ir dar vienas didysis metraštininkas. Tai Donaldas Kajokas, eilėraščiu „Galingas ruduo“ (p. 51) įsijungiantis į keistų šio leidinio kronikininkų paradigmą. Štai ir pats eilėraštis:
– tūkstantmečio pabaiga Suvalkijoje –
trečią parą žuvys sumaišė dangų
su ežeru, pasiklydusios
plaukiojo lietumi, nardė po uoksus,
kareivių ausis,
vyniojosi vijos kaip virvės tarp
trobesių elektros
jėgainių kalvarijų varliagyviai dėles
taipogi
taip smarkiai lijo
pliaupė
nuovargingai
tirštai
Tikrai gražus eilėraštis, bet jeigu prie jo nebūtų parašyta autoriaus
pavardė, pamanyčiau, jog tai Sigito Gedos eilėraštis. Prieš metus Sigito Parulskio knygoje „Mortui sepulti sint“ taip pat aptikau S.Gedos poezijos aspiracijų. Gal tai tik sutapimai; ne poezijos ar poeto įtaka, gal tai tiesiog panaši laiko jausena, įsigyvenimas į panašius įvaizdžius, bet tai man nelabai patinka. Žinoma, nenorėčiau, kad paskutinieji sakiniai būtų suprasti kaip D. Kajoko ar S. Parulskio kūrybos kritika. Tai tik mažyčiai pastebėjimai. Geros poezijos tikrai nesiruošiu kritikuoti. Tiesą sakant, nesiruošiu iš šio almanacho nieko kritikuoti. Metu burtą už jį. Ir noriu išsakyti vieną tokį siūlymą. Būtų labai gražu, kad „Poezijos pavasario“ almanachą leistų Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Taip, žinau šio leidinio istoriją iš šių metų almanache spausdinamo Albino Bernoto laiško Valdui Kukului „kur du stos – visados…“ (p. 287–297), suprantu ir sentimentus šiai leidyklai, bet. Bet ankščiau Rašytojų sąjungos leidyklos nebuvo, o „Vaga“ dabar yra tokia pat paprasta privati leidykla kaip ir daugelis kitų. Kodėl tad Rašytojų sąjungos almanachui skirti pinigai turėtų atitekti privačiai leidyklai?!

 

Almanacho publikacijos

Albinas Bernotas. Kur du stos – visados… Laiškas Valdui Kukului

Skaityti

Vėlų vėlaus rudens vakarą skambini ir sakai man, kad štai pavasaris. Pavasaris? – vos tyliai nesusikeikiu, koks čia, po perkūnais, pavasaris, kai už lango žvarbus vėjas, lietus, o gal net jau ir šlapdriba, kaip kad vakarykščiai buvo žadėjęs radijas. Pavasaris… Matyt, Kukului susuko galvą – kas susuko? – kad būtų padoriau ir nieko neįžeistume, sakykime: jauna graži žmona, ji taip neatsukamai susuko, kad Valdas jau nebeskiria rudens nuo pavasario, nesibaigiantis, amžinas Deimantės ir Valdo pavasaris, matyt, kad šitaip, ir aš ištempęs ausis laukiu, kokią dar gegužio žiedais žieduotą įdomybę iš Tavęs šįvakar bus man lemta išgirsti. O tuo tarpu išgirstu, kad ką tik esi pakilęs iš lovos po rudeninio gripo, balsas tikrai gerokai kimtelėjęs, tariami žodžiai ne tiek skamba, kiek bilda ir ošia, kaip kad ošia už lango pliaupiantis šaltas lietus, ir pro tą ošesį iškart nesusigaudau, apie kokį pavasarį Tu čia man šneki, todėl akimoju ir pašoka, šventą teisybę sakant, su Deimante nė iš tolo nieko bendra neturintis bjaurus įtarimas, kad Tu… Matai, brolau, kaip kartais išeina, tikriau – ne kartais, o dažniausiai, o gal ir visada – kodėl tad visada įtarinėjame žmogų dėl pačių blogiausių dalykų, kodėl ne dėl geriausių? Jeigu būtų dėl geriausių, sutik: ir pasaulis mums visiems būtų geresnis, jaukesnis, suprantamesnis. Ir štai pagaliau, nuslūgus nesmagių įtarinėjimų bangai, nors Tu ir nematai, bet iš gėdos paraustu, netikėtai sukilusi drumzlina banga beregint subliūkšta ir išsilieja skruostuos nemaloniai degančiu karščiu: atleisk. Valdai, jau dabar ir aš imu suprasti, kad skambini šįvakar ne dėl nesančio pavasario gamtoje, o dėl būsimo, jau ruošiamo 2000-ųįų metų „Poezijos pavasario “, į kurį norėtum įdėti ištraukų iš dienoraščio, laiškų ar kokios kitokios dokumentikos. Tavo pasiūlymas ir pageidavimai man daugiau negu suprantami, Tavim dėtas, ir aš taip daryčiau: kas gi kitas tos dokumentikos turėtų prisikimšęs pilnus stalo stalčius, jei ne žmogus, kuris „Poezijos pavasario“ redkolegijoje pirmą kartą įrašytas bene 1967 metais, o paskutinįsyk – 1992? Net pats nustėrau pasižiūrėjęs: 25 metai, suprantama, su pertraukom, kartais net gana ilgom, bet vis tiek – ketvirtis šimtmečio… Ir nustėrau ne dėl to ketvirčio, o dėl to, kad stalo stalčiai tušti. Na, gal ne visai tušti – pasirausęs tikriausiai rasčiau visokiausių savo greitraščiu prikreigliotų popieriaus skiaučių: štai čia planuojamų straipsnių, o ten – numatomų ar jau pačių vertėjų siūlomų kitų tautų poezijos publikacijų sąrašas, o šičia – kūrinių eilės tvarkos leidinyje variantai, autorių pavardės su klaustukais, pliusais ir telefonų numeriais, taip, telefonų čia daugiausia, laiškai nebuvo madoj, telefonu operatyviau ir tikriau, štai poetas skambina: ar gavai? – gavau, gavau, labai ačiū, bet aš norėčiau dar pridėti porą eilėraščių, tai paskubėk, rytoj jau komisija pradeda skaityti, arba: kur buvai anksčiau, šaukštai popiet, poryt nešam į „ Vagą“. O po svarstymų ,. Vagoje“ vėl, būdavo, prapliumpa skambučiai: ar praėjo, kas praėjo, kas nubyrėjo?.. Liūdniausia, žinoma, būna, kai nubyra viskas, ir ypač tada, kai pats sudarytojas tiems „nubyrėjusiems“ simpatizavo ir per visus svarstymus balsavo už. ,,Nubyrėjimų“ būdavo kasmet, ir labai gausiai – daugiau nubyrėdavo negu likdavo, be tokio atsisijojimo turbūt neįmanomas joks almanachas, nei vakar, nei šiandien; ir rašydamas šias eilutes, suprantama, turiu galvoj ne normalų, turbūt niekada neišvengiamą kūrinių atrankos darbą leidinio redakcinėje komisijoje, turiu omeny visai ką kita – savotišką anų laikų „transcendenciją“, kai kūrinys dingdavo, išnykdavo, tiesiog išgaruodavo už redkolegijos ribų ir nepriklausomai nuo jos valios. Net sunku būdavo nuspėti, kam, kodėl ir kuriame leidybinio proceso ar cenzūravimo etape tas ar anas eilėraštis (arba visi eilėraščiai) užkliuvo ir neįtikę dingo. Turiu prisipažinti, kad buvau baisiai
naivus žmogelis, panašus į tą, kuris vis tikisi, kad vieną gražią naktį koks nors miruolis prisikels ir bent per sapną atėjęs pasakys, kaip ten yra iš tikrųjų – už tos ribos, anapus. Anų laikų paslaptingą, tiesiog mistiškai atrodantį, dažniausiai vos juntamą „anapusybės“ ne itin malonų dvelksmą dabar man būtų sunku kiek tiksliau nusakyti, kiekvienu atveju jis turėjo skirtingų niuansų, cenzūravimo darbus dirbo toli gražu ne vien glavlitas, šiems darbams, kaip sykį atsitiktinai pasitaikė nugirsti, kartais būdavo pasitelkiamas net toksai poezijos „žinovas“ kaip Motiejus Šumauskas, tuometinis LTSR ministrų tarybos pirmininkas!.. Kam yra tekę bent kiek susidurti su saugumu (o man teko dar mokantis antrame kurse), tas žino, kad kamantinėjimas visada baigdavosi reikšmingai, su pagrasinimo gaidele ištarta fraze: „Visa tai, apie ką čia kalbėjome, lieka tarp mūsų“. Taigi suprantama, kad apie nemalonėn patekusius menininkus jeigu ir žinojo, tai niekas garsiai nešnekėjo – nei eilinės redakcijų pelės, nei jų viršininkai: prieš minėtąją mistinę „anapusybės“ jėgą, matyt, visi buvo beveik lygūs. Čia nedaug ką reiškė ir raudonieji bilietėliai, žinoma, juos turintys jautėsi tvirčiau, lyg už raudono skydo, kurį „mistinės“ ietys laužyti, trupinti vis dėlto dažnai privengė: per daug didelis triukšmas neriant kailį saviškiui, nesvarbu – tikram ar tariamam, buvo nelabai pageidautinas. Totaliai užimtos burnos skleidė bežodę grėsmę, lyg slopioj tvankumoj naivesniam buvo sunku susigaudyti, kodėl silpnesni, kartais beveik grafomaniški eilėraščiai be didesnio vargo pralenda, o profesionaliai parašyti – nors ir šį tą galinčios rankos laiminami, bet su neaiškiu numykimu panosėj: ką gi, gal šįkart surizikuokim… Antai „Šiaurės Atėnuose“ Vytautas Bložė prisimena, kaip nemalonėn pakliuvusius poetus jam padėdavo apginti Vytautas Kubilius ir Albinas Bernotas. Ačiū Bložei už pagyrimą, nors ir kaip man būtų malonu ir garbinga, bet aš, deja, kad ką nors būčiau įnirtingai, o juo labiau išimtinai gynęs, nors užmušk, neprisimenu. Išdilo iš atminties? Sklerozė suėdė? Gal taip, o gal ir ne. Man šiandien atrodo, kad tai buvo kiek kitaip. A. Baltakis, V. Bložė, V. Kubilius, Just. Marcinkevičius. V. Reimeris, V. Rudokas ir šių eilučių autorius – tokios sudėties „Poezijos pavasario “ redakcinė komisija ruošė almanachą trejus metus iš eilės. Paprastai šios komisijos būdavo kaitaliojamos ir tvirtinamos kasmet iš naujo, todėl tiesiog nežinau, nors tuo metu ir dirbau Rašytojų sąjungoje, kaip ten atsitiko, kad mūsų minėtoji komisija 1967, 1968 ir 1969 metais
liko ta pati, nė viena pavarde nepakitusi. Per tokį laiką, pavyzdžiui, mokykloje įvyksta daug didelių dalykų, suspėjama susidraugauti arba išsiskirti visam gyvenimui. Matyt, šie metai ir mums išpuolė kažkuo ypatingi, jei būtų kitaip, nė Bložė „Šiaurės Atėnuose“ tikriausiai nebūtų užsiminęs.
Autoriai rankraščius sunešdavo ir prisiųsdavo dviem egzemplioriais, daug kas paskutinėm dienom arba ir smarkiai vėluodami, ypač straipsnius, kaip tokiai gausiai komisijai juos operatyviai perskaityti? Nutarėme pasidalinti grupėmis – po du, po tris. Sau porininku mane pasirinko V. Bložė (o gal aš jį pasirinkau, neprisimenu). Vakarop, kai jau baigdavau Rašytojų sąjungos kanceliarinius darbus, ateidavo Vytautas, nusimetęs padriekdavo pasienyje permirkusią striukę (ar lietpaltį?), delnu nubraukdavo juodame (tada dar juodame kaip smala) barzdos šepetėlyje pakibusius sidabrinius šlapdribos lašelius – kažkodėl tie treji metai man atmintyje išsilaikė kaip nesibaigianti rudeninė šlapdriba su drėgnais žvarbiais vėjais, su pusnuogiais senais medžiais už lango, prie kurio šiandien sėdi V. Sventickas. Kitoje kabineto pusėje už nevarstomų, žalia sofa užstatytų durų kai kurį vakarą girdim, kaip sukrebžda Paulius Širvys, – ten, koridoriuje, stovi senas, aplūžęs, apsilaupiusia fanera masyvus stalas, prie jo, sako, savo pirmininkavimo metais kadaise sėdėjęs Petras Cvirka, dabar čia kartais pritupia Paulius, stalo viduriniame stalčiuje –jo juodraščių sąsiuvinis, rodos, žaliais viršeliais, kurį jis atėjęs išsitraukia ir rašo, o išeidamas vėl įmeta į nerakinamų stalčių. Kai anais metais buvo nurašinėjami ir verčiami į laužą seni Rašytojų sąjungos baldai, aš tą stalą pasiėmęs nusivežiau į savo Argirdiškę, kad nedraskytų rankovių ar nesukruvintų riešo, lipnia juostele apklijavau atsilaupiusius, nušerpetojusius, kaip koks pjūklas aštrius faneros kraštus, ir štai šias eilutes rašau prie Širvio, o gal ir Cvirkos alkūnių nurymoto stalo, bet rašau ne apie buvusius stalo šeimininkus, o apie Bložę, jis tyliai, trapiai ima kikenti, lyg kad gaidys kieme šauktų vištas, netrukus garsiai nusikvatoja, aš liaunuosi skaitęs, dabar jau žvengiava abu, nes Vytauto juokas be galo užkrečiantis, neatsilaikysi, jei taip ilgiau, prileistum kelnes, bet ilgiau nėra kada, štai koks kalnas mašinraščių dar laukia, tad abu susitvardom, Vytautas abiem kumščiais kilsteli akinius ir nusibraukia linksmas ašaras. Linksmas?
Mudviem – taip, bet autoriui, kurio eilėraščius aš garsiai ką tik perskaičiau, o Vytautas išklausė ir prajuko – nelabai. To autoriaus ne vienas eilėraštis, nupurtytas mudviejų juoko, matyt, lėks į šoną, labai neaišku, ar išvis kas nors iš to viso jo prisiųsto pluošto liks…
Rudens vakarai su Blože, – jeigu reikėtų, šitaip galėčiau įvardyti anuos trejetą metų, ir gal būtų savotiškos nostalgijos tame įvardijime, net graudulio, jau vien dėl to, kad tie metai niekada negrįš – lauke žliaugia nesibaigianti šlapdriba, tai kas, kad šlapdriba, kad žvarbūs vėjai, bet mudu iki vėlaus vakaro užsisėdėsiva prie jaukiai degančios lempos, prie šnarančių mašinraščių, nuo skaitymo pakaitom ims perštėti gerkles, užkimšim, už sienos koridoriumi į gūdų vidurnaktį nutols vėlyvi ir vieniši Pauliaus Širvio žingsniai, kilsiva, Vytai, ir mudu namo, šiam vakarui užteks, štai koks kalnas eilėraščių su mudviejų pliusiukais, minusais, klaustukais; šie paprastu pieštuku mašinraščio kamputyje ar prie eilėraščio pavadinimo įbrėžti mudviejų ženklai, be jokios abejonės, turės tam tikrą svorį, dar ne viename posėdyje toliau svarstant almanacho medžiagą, ten ne kartą ir žodžiu teks pakartoti savo nuomonę apie aptariamus eilėraščius. Bet neprisimenu nė vieno atvejo, kad būtume išskirtinai palaikę, mėginę prakišti vieną ar kitą autorių vien dėl to, kad jis ne A, o B; prie S. Gedos, J. Juškaičio, T. Venclovos ar prie kurio nors kito poeto pavardės mudu nei pliusų, nei minusų iš anksto, neskaitę kūrybos nerašėm – rašėm prie konkrečių eilėraščių priklausomai nuo to, ko jie tuometiniu mudviejų supratimu buvo verti. Nuomonė ne apie autorių, o apie jo eilėraščius, – jeigu tokį nuomonės išsakymą V. Bložė turi galvoj rašydamas į „Šiaurės Atėnus“; man malonu, kad jis mane po tiek metų prisiminė, o kad dorą kūrybos vertinimą jis pavadino dar ir poeto apgynimu, dvigubai maloniau. Beje, nuo tų mūsų dorai išsakytų vertinimų, kaip jau minėjau, kartais nelabai kas priklausė, mįslinguos sovietinės mistikos rūkuos yra dingęs ne vienas eilėraštis su V. Bložės ar kurio nors kito redkolegijos nario pliuso ženklu. Tačiau, šiaip ar taip, tai buvo, mano supratimu, ne mūsų pralaimėjimas, o tik nuostoliai, veidrodis ne sudaužytas, o lik vietomis subraižytas, ir todėl drįsčiau teigti, kad tuometinis ,, Poezijos pavasaris“ atspindėjo ne iškreiptą, o tikrą mūsų poezijos tėkmės vaizdų. Netgi kai kuriais metais išėjusius blankesnius „Poezijos pavasarius“ laikyčiau ne trūkumu, o privalumu: vadinasi, tais ar anais metais būta menkesnio poezijos derliaus, ir papilkėję almanacho puslapiai istorijai tai paliudija be melo, be dirbtinų pritempimų; mėgindami galvoti atvirkščiai, ar netaptume panašūs į pasakėčios personažą, kuris, pamatęs savo beždžionišką fizionomiją veidrodyje, labai pasipiktina ir veidrodį atsivedėjęs teškia į akmenį? Nepaisant neišvengiamų raudonų apnašų ir įbrėžimų, man atrodo, kad leidinys savo esme visada išliko švarus, giliau nepanirdamas į drumstus ideologizavimo sūkurius.
Laiškai, dienoraščiai, kaip kad Tu sakai, Valdai, be abejo, atskleistų „Poezijos pavasario“ nueitą kelią detaliau, tikriau, be to, uoslę pakutentų sluoksniais sugulusio laiko pelėsių kvapas. Taip, laiškų buvo, bet man tada atrodė, kad jie ne mano nuosavybė, ir aš juos dėjau į aplankus, o aplankus kišau į spintas, kuriose vieną ar du kartus rausėsi darydami tvarką samdyti archyvininkai. Kur dabar tie visi popieriai? Sakai, Valdai, kad jų likimas neaiškus. Tiesą sakant, jeigu būtų ir dingę, dėl „Poezijos pavasario“ laiškų nelabai ir apgailestaučiau: daugiausia tai buvo ne tiek laiškai, kiek lydraščiai, pridėti prie siunčiamų eilėraščių pluošto.
Kas kita dienoraštis – jis mudviem dabar labai praverstų, vieną vakarą jis padėtų išskaidyti į daugybę vakarų, valandų, akimirkų, juk kai atmintyje treji metai susiplaka, susikoncentruoja pavirsdami trim rudens vakaro valandom, kažin ar iš tų valandų galima tikėtis preciziško dokumentinio tikslumo, tai tik likęs įspūdis, neturintis tvirtos visuotinumo jėgos, jis priklauso vien man, nes kito atmintyje iš to paties vakaro galbūt plaukia visai kiti vaizdiniai ir refleksijos. Be abejo, tą patį būtų galima pasakyti ir apie dienoraštį, bet jis, sutik, vis dėlto patikimesnis už nuolat laiko deformuojamą atmintį. Taip, dienoraštį esu rašęs, tačiau bene tris kartus ir sunaikinęs, ir nelabai gailiuosi tai padaręs, nes vieną kartą iš manęs dienoraščio buvo pareikalauta, o kitą kartą primygtinai įsakyta jį rašyti. Geresnio įkalčio nei dienoraštis sugalvot nesugalvotum!.. Štai net E. Mieželaitis, kaip dabar paaiškėja iš spaudos, dienoraštį pradėjo rašyti tik 1995 metais. Negi jis per savo ilgą, neramų ir prieštaringą gyvenimą nejautė poreikio tai daryti anksčiau? Atvirai prašnekti net šiandien kartais nėra visai saugu, tai ką čia kalbėti apie anuos laikus, kai ir ausyli plyšiai sienose laukė, kad tik prasižiotum. Kita vertus, kai kas juk nepabūgo rizikuoti dėl daug pavojingesnių dalykų negu dienoraštis, o tu štai išsigandai ir atsižadėjai būti disidentu net užrakintam stalo stalčiuj… Tai neparanki, nesmagi prielaida, tik galima guostis, kad ji liečia ne mane vieną.
Tokia nelabai smagia mintim šį laišką Tau, mielas Valdai, būtų galima ir baigti, tačiau, nepaminėjus Juozo Macevičiaus, paskutinį tašką dėti, manau, tikrai per anksti. Su Juozu ilgus metus drauge dirbome ne tik „Pergalėje“. Rašytojų sąjungoje, bet ir „Poezijos pavasarį“ esam leidę. Tai jam priklauso anksčiau čia mano pasakyta frazė: ką gi, gal šįkart surizikuokim… Labai dažnai po tos frazės kelias dienas, o gal ir savaites, kas čia šiandien viską tiksliai prisimins ir suskaičiuos, Juozas vaikšto, kaip pasakytume, „ne savo veide“, irzlus ir nešnekus, su savo menkais niekais nė nemėgink tada lįsti jam į akis, ant jo palinkusios liesos nugaros pro švarką net aštrios mentės prasišauna, nelyginant du dygliai, rodos, jis tik pasipurtys ir atšokę tuoj nulėks į šonus visi tie, kurie jam trukdo išpildyti sau pačiam ištartą ir ant pečių užsiverstą pažadą surizikuoti. Ar visada atšokę taip ir nulakstydavo? Gal ne tuoj pat, gal ne, kam tada reikėtų vaikščioti dienų dienom aptemusiu veidu ir atstačius tuos du dyglius… Feliksas Vaitiekūnas, pergalietis, sykį man prasitarė: neturėjau ir, matyt, neturėsiu geresnio šefo už Macevičių, už jo kaip už mūro, su juo, ir stokodamas platesnių pečių, esant reikalui, gali drąsiau pakrutėti. Juozas nepaliks bėdoj, nors kai kam jo žvilgsnis ir atrodo rūstus, niekada piktai nepurkštaus, jeigu tau kas nesiseka. Gal jau trys dienos, sakau apimtas panikos, suku galvą, bet „Poezijos pavasario“ medžiaga nesugula, ir tiek, nesiklijuoja, o „Vaga“ spaudžia, kad tuoj pat atneštume… Albinuk, plačiai ir linksmai mostelia ranka Juozas, drožiam posėdžių salę! O toje salėje visu ilgu pasieniu gal kokios poros kilometrų ilgio stalas, jei ir to dar tau nepakanka, kampe stovi Mieželaičio rašomasis, erdvus kaip aerodromas, ant jo niekada nesu matęs jokio popiergalio, jokio aplanko, – Rašytojų sąjungos pirmininkas išeidamas niekada nepalieka jovalo – viską subraukia į stalčius. Ant tų dviejų stalų tuoj sukiojam visą „Poezijospavasario“ medžiagą, Macevičius lėtai vaikšto aplinkui, rankioja mašinraščius ir krauna į vieną krūvą. O tu, Albinuk, sėsk, sako, ir rašyk, tai bus turinys. Rašyti aš nelabai spėju.. O dabar eik pas Levutę (tai mūsų mašininkė Marcinkevičienė) ir diktuok, tavo greitaraštyje, matau, ji nelabai susigaudys. Po gero pusvalandžio mudu su Juozu, sunkius ir storus portfelius tempdami, oriai traukiam prospektu ta kryptimi, kur jau taikosi už stogų dingti blyški rudenio saulė – taip tų metų „Poezijos pavasaris“ nukeliauja į „ Vagą“, nevėluodamas, sutartą dieną, nors jau ir vakarop.
Eilėraščio pavadinimas „Jazz“, parašyta angliškai, aš anglų kalbos nė trupimo neragavęs, todėl ir skaitau paraidžiui – jaz. Džiaz, Albinėli, džiaz, mane ramiai pertaria Vytautas Rudokas, aš nesmagiai pasimuistau, pasitaisau, ir „Poezijospavasario“ svarstymas sklandžiai vyksta toliau, o aš slapčia džiaugiuosi, kad pro Vytauto aštrų liežuvi šįkart man pavyko sėkmingai prasmukti. Juk jis, visą redkolegiją pralinksmindamas, galėjo pasakyti kad ir taip: eilėraštį „Džiaz“ dedam į „Poezijos pavasarį“, o tą savo jaz parsinešęs gali įsidėti į namų sienlaikraštį! Vytautas Rudokas išradingai dygus, kartais duria iki kraujo, tuo turėjau progos įsitikinti, su juo dirbdamas kartu gal ilgiau negu su Macevičiumi. Į namų sienlaikraštį Rudokas patardavo įsidėti viską, jei tik pats ką nevykusiai sukurpei ar per žioplumą mėginai pasiūlyti kito tokio pat nevykėlio kurpinį. „Poezijos pavasario“ eilėraščius sijodavo su ūkininko skrupulingumu – kad nė šapelis nepakliūtų į grynų grūdų aruodą, geriau jau tegu vienas kitas grynuolis nutyška į pelus, bet ne atvirkščiai! Jei į almanachą nutarta dėti daugiausia po šešis eilėraščius, tai kaip kirviu nukirsta – liks po jo skaitymo ne daugiau kaip šeši, nors septintasis ir būtų pakilęs į paties Pasternako ar Nabokovo, kuriuos Rudokas labai vertina ir su meile verčia, aukštumas. Nors… ką čia gali žinoti – antai atidaviau į Vytauto rankas bene pusę ruošiamo rinkinio, su ta intencija, kad atsirinks, o Vytautas ir padriekė žurnalo puslapiuose tą visą pusę, galimas daiktas, kad tai buvo pati stambiausia publikacija tų metų, o gal ir visoje „Pergalės“ istorijoje. Kiekvienas vis nori būti gerutis ir dosnus, atidarė, pakėlė visus šliuzus, priplūdo niekalo, ne, jeigu taip, nesutiksiu kitais metais būti redkolegijoje, man gėda, kad ten mano pavardė įrašyta, guodžiasi Vytautas, sirgte serga dėl išeisiančio „Poezijos pavasario “, ir tikriausiai tas jo sirgimas „Poezijos pavasariui“ kasmet išeidavo tik į sveikatą.
Vytautas Rudokas vis žadėdavo pasitraukti iš „Poezijos pavasario“ redkolegijos, bet, ačiū Dievui, vis nepasitraukdavo, o aš tais metais tariausi pasitraukęs visiems laikams: vedžioju sau
šunį rudeniškai gelstančiose Lakajos lankose toli nuo Vilniaus triukšmo, dar toliau nuo įvairiausių posėdžių bei redkolegijų, ir labai nustembu iš tolo pamatęs į kiemą įsukančią baltą „Volgą“, iš kurios, mano šuniui nenorom amsint, netrukus išlipa Mykolas Karčiauskas su megzta ruda berete ir Ričardas Pakalniškis, be beretės, bet su juoda, striukei smakrą kiek pailginančia plačia barzdele. Netikėti ir mieli, ne, kaip tuoj pat paaiškėja, visai nemieli svečiai: atvažiavo agituoti, tiesą sakant, ne agituoti, o pranešti, kad aš už akių paskirtas „Poezijos pavasario“ redkolegijos pirmininku. Neturiu nei mašinos, nei telefono, kaip gyvendamas savo nuošalioje Argirdiškėje vadovausiu tai redkolegijai, negi be manęs nėra kam? Keičiam leidinio formatą, sako Mykolas, ir niekas nenori, kad keistume, tik Renčys. Tai Renčį ir darykite tuo pirmininku, aš irgi visom keturiom prieš formato pakeitimą! Prieš vėją nepapūsi, paaiškina man Mykolas, o posėdžius darysime čia, tavo sodyboje, nebus tau jokio vargo, rankraščius aš, kaip sudarytojas, tau atvešiu, perskaitysi – vėl išsivešiu, ir t. t., ir pan. Prižadėjo aukso kalnus, ir aš, galutinai abiejų svečių prie sienos priremtas, pusiau juokais sakau: tai padarom šiandien pirmąjį posėdį! Kad nematom ant stalo, ko reikia posėdžiui, suokalbiškai susižvalgę, užveža nesupratingam šeimininkui svečiai. Tuoj pamatysit! – atsikertu ir pašokęs išbėgu į antrą stubos galą atsinešti. „Posėdžiui“ įpusėjus, Ričardas pareiškia norą savo sode turėti putiną, ar čia paupiuos nerastume kur mažo jauno putinėlio? Rudeniop, sakau, visi palakajai raudonuote raudonuoja, tiek čia putinų. Tai einam, vieną ir išsikasant, kyla nuo stalo Ričardas, negaliu praleisti tokios progos. Kur tu, Ričardai, nueisi, sėsk, ir posėdžiaujant toliau, juk jau vėlus vakaras, naktis, juokiasi Mykolas. Lauke tamsu, nors į akį durk, pritariu Mykolui ir aš, kaip tu įžiūrėsi tą putinėlį. Juk sakei, kad visi paupiai raudonuoja, einam, ir tiek. O kai niekas su Ričardu neina tamsoj putinėlio ieškoti, Ričardas žodis po žodžio darosi vis irzlesnis, ima pykti, sako, niekad nebūčiau pamanęs, kad man Bernotas putinėlio pagailės… Rytoj, kai prašvis, išmaišysiu visą paupį, prižadu tau, Ričardai, surasiu patį gražiausią, rinktinį putinėlį, kai atvažiuosi pas mane į kitą posėdį, pasiimsi. Rinktinis putinėlis Ričardą pralinksmina, ne kiekvienas poetas, girdi, turi tiek gražaus užslėpto jumoro, reta lyrinio talento savybė, ką tik vos ne koliojęs, dabar mane įninku girti Ričardas, bet vis tiek nerimastaudamas juda kruta, primygtinai Mykolą ragina važiuoti namo, esą ilgai laukdami namiškiai dar kažin ką pagalvos, ir mano abu svečiai, iškart tokie nemieli man su savo agitacijom, o dabar, po „posėdžio “, tokie brangūs ir mieli, išvažiuoja, atsisveikindamas kieme jiems tol širdingai mojuoju, kol susigriebiu, kad nakties tamsumoj jie to mano mojavimo nė vienas nemato.
Baltosios „ Volgos“ savo sodyboje daugiau nebesulaukiau, keliskart man pačiam teko traukiniu kratytis į Vilnių, kaip aš ten pirmininkavau tą rudenį redakcinei komisijai, nelabai ir prisimenu, o gal nelabai noriu prisiminti, matyt, varu varomas pirmininkavau nekaip…
O Ričardas putinėlio nepamiršo, vienąsyk žadėdavo pats atvažiuoti, kitąsyk prašydavo gražiai įsukti į celofaną ir kam nors įduoti, kad pargabentų į Vilnių, bet kas čia labai norės su svetimu medeliu tąsytis, atseit, jeigu taip labai reikia, tegu pats ir parsiveža, tad kadaise gražus jaunas putinėlis, laikinai įkastas panamėje prie liepto, aukštų medžių paunksnėje baigia nunykti, ilgai laukęs ir jau niekada nesulauksiantis Ričardo… Kai jau Ričardo nebėra, rodos, aš pats galėčiau tą gležną medelį užsikelti ant dviračio bagažinės, paskui, sukoręs dvylikos kilometrų kelią, įsinešti jį traukinio vagonan, ir taip drauge su juo parkeliauti į Vilnių pas Ričardą. Deja, Ričardo nebėr, ir man gėda pačiam sau prisipažinti, kad, kol jis buvo gyvas, tokia kelionė su putinėliu į Vilnių atrodė pernelyg varginanti, nepatogi. Šiandien atrodo kitaip: drauge su velėna kapinėse juk ir likusių gyvųjų galvose bei širdyse dažnai kai kas apsiverčia, deja, tame apsivertime daugiau graužaties negu paguodos…
Guodžia nebent tai, kad ateina gabus jaunimas, nebūtinai putinėlių sodinti, ,,Poezijos pavasario “ leisti – su teikiančiu gražios vilties jaunimu Sigito Pamiškio asmenyje tiesiogiai susidūriau paskutinįsyk būdamas 1992 metų almanacho sudarytoju. Lig tol Sigito iš matymo nepažinojau, tik iš eilėraščių, tad redkolegijai susirinkus pirmąkart, ne paskutinėje vietoje man rūpėjo ir jo išorė: mažakalbis, nudūręs akis į aptariamų popierių pluoštus, susimąstymo akimirkomis vis keliantis smilių ir nykštį prie smakro ar nosies galo, toks įspūdis – lyg ten stirksotų išaugęs koks gyvaplaukis, kurį Sigiui maga žūtbūt suėmus pirštų galais išpešti. Gana greitai paaiškėjo, kad jis iš tikrųjų ir peša, tik toli gražu ne gyvaplaukius iš smakro ar nosies galo, o iš daug giliau esančių saugyklų, ir išpeša tokių dalykų, kurie pradžiugino tada ne tik redkolegiją, bet, manau, ir paskui išėjusio almanacho skaitytojus. Senimo nagai aptrupėję, atšerpetoję, senimui sunku ką nors išpešti, ypač tose vietose, kur iš pirmo žvilgsnio nieko peštino lyg ir nėra, todėl senyvi žmonės bijo jaunų arogantų, kad šie jų pačių neimtų pešioti. Prisipažinsiu, dėl šito ir aš iškart būgštavau, bet šiandien stebiuosi Sigito Gedos nuovokumu, kad jis „Šiaurės Atėnuos“ sau į porininkus pasirinko ne ką kitą, o Parulskį, jei būčiau jaunesnis ir dar tinkamas spaudai ir leidybai, ir aš norėčiau jį šalia turėti, kaip kad prieš 30 metų turėjau Vytautą Bložę. Tarsi toj dainoj: kur du stos – visados!..
Kaip matai, Valdai, kuo pradėjau, tuo ir baigsiu: porininku, – jis, porininkas, darbe ir apskritai gyvenime daug ką reiškia, pats patyriau, jeigu eilėraščiai iš tikrųjų nemeluoja, tai ir man neleis meluoti Algimanto Baltakio anasai eilėraštis apie jo ištikimą porininką „Pergalėje“ Juozą Macevičių.
Laiško pabaigoje derėtų Tau, Valdai, ko nors palinkėti – ko būtent? Žinoma, visų pirma – gero porininko, kad jį prisimintum ir po 30 metų! Į tokią ilgalaikę Tavo atmintį man būtų net nedrąsu pirštis, bet antai E. Mieželaitis savo dienoraštyje vis pasidejuoja, kad visi jį užmiršo ir telefonas amžinai tyli, o štai Tu, Valdai, man paskambinai, aš savo ruožtu parašiau Tau šį ilgą laišką, tad kuo mudu ne porininkai 2000-ųjų metų „Poezijos pavasario“ sužydėjime?
Su pagarba
Tavo Albinas Bernotas
Argirdiškė, 1999, spalis

 

 Henrikas Algis Čigriejus. Fragmentas su Marcinkevičium

Skaityti

Eik, žmogau, eik prie didžiausio šio amžiaus savo mago – televizoriaus, paspausk bet kurį jo mygtuką, ir bet kuriuo paros metu prieš tavo akis sumirguliuos niekad nesibaigiančios spalvotos spalvočiausios, lėkštos lėkščiausios panelių ir ponelių meilių istorijos.
Bet kuriuo paros metu galėsi tu pamatyti, kaip kažkas kažką galabija, kaip išlekia su visais stiklais „kvadratiniai“ vyrukai, tykšta liepsnų kamuoliuose prašmatnūs fordai – – – Jėgos kultas, mušimo džiaugsmas, kaip ne kartą jau ir sakyta – stačiai mušimo poezija.
O knygų lentynoje suglumusios knygos, tarsi negerą juoką išgirdusios – Vaičiūnaitės, Martinaičio, Strielkūno, Marcinkevičiaus…
Ašara Dievo aky,
Lietuva, ką tu veiki?– – –
Vėl kaip prieš nemaža metų tas pats – ne retoriškas, bet pašėliško rūpesčio klausimas.
Na o ta Lietuva, ką jinai, – ištrūkusi iš pražūties ir nelaisvės namų, negali dar kaip reik atsigauti; praėjo, rodos, nemaža laiko, bet apsvaigusi jai dar galva. Ir dar – ji atsidūrusi lyg ir turguje. Triukšmas, margumynai, šmugelis.
Bet jos poetai yra jos ir, anot Antano Rimydžio, „kas širdy paslėpta, tai paslėpta“.
* *
1953 metų rugsėjis. Man toks pirmas dideliame mieste – Lietuvos sostinėje. Sostinėje, bet taip nedrąsiai dar lietuviškai prabylančioje. Universitetas, storos jo sienos, kreivi kaip viduramžiu gatvelės koridoriai. Bet jais zuja saviškių saviškiai, vienas kitas dar ir namie motinos austo čerkeso, miestelio siuvėjo siūtu švarkeliu apsivilkęs. Prie didžiosios – 34 auditorijos kilometrinis sienlaikraštis, o jame:
(…)
Žydi žydi ajerai Ir tegul sau žydi –
(…)
Penktakursio Justino Marcinkevičiaus eilės; jau tada apie jį kalbėta kaip apie neeilinio talento jaunąjį. Kai kurios lituanistės jo eilėraščius iš sienlaikraščio (buvo tada tokia mada) net persirašinėdavo. Žinoma – iš, rodos, paprastų, bet skambių ir grakščių eilučių sklido labai artima nuotaika, savas balsas. Tarsi kažkas iš „Antrųjų vainikų“, kažkas iš priešsovietinių laikų, žodžiu, iš poezijos kaip poezijos. Nereikia pamiršti, kad tada buvo dar ypač brandaus socialistinio realizmo metas. Toji branda gal jau ir linko į vytimo stadiją, mat tautų vadas ir tėvas jau buvo palikęs šitą pasaulį, į visus jau buvo padvelkusi artėjančio naujo pavasario nuojauta.
Nors iki tikrojo pavasario dar buvo toli, dar laukė ir žiemos, ir darganos; išvedžiojimų išvedžiojimai, kurie šių dienų jaunesniam žmogui vargu ar gali būti bent kiek suprantami.
Po teisybei, nesupratome jų ir mes.
Ak, buvo tik taip, kaip buvo. Vieni pradėjo, kiti baigė, vieni nešė pluoštus į storesnius ar plonesnius žurnalus, leido knygas, kiti savo eiliuotus sielvartus kišo į stalčius, kad tie patamsiuose ilgai gulėtų ir plėktų. Formaliai, jei tiesioginių antisovietinių agitacijų nerašei, kalėjimas ar tremtis nebegrėsė. Nebegrėsė tai nebegrėsė, bet… „Bet“ vis dėlto egzistavo. Ir dar kaip, ir ne vėjo nešiojamo vaidinuoklio pavidalu.
Vyko nervus sekinantis žaidimas. Žaidimas brutaliai primestas, primetėjas įžūliai žaidė žymėtomis kortomis ir bet kada galėjo tėkšti lemtingą kozirį.
O kai kam ir pavykdavo. Taip tyčia, lyg ir pralošiant: ai, tiek to – dabar tavo viršus…
Kalbėkim šiaip, kalbėkim kitaip apie aną, jau tolstantį metą, bet literatūra vis labiau ir labiau darėsi ne tik panašesnė į literatūrą, o jau tikra literatūra, kai kuriais kūriniais tokia, kad tik duok Dieve tokios šiandien.
Justinas Marcinkevičius nejučiom (gal būtų galima pasakyt ir – staiga) pasidarė ir matomas, ir girdimas, ir visuotinis. Jį entuziastingai skaitė ir mūsų patriotizmo monopolį turintis Kaunas, ir toliausia periferija; skaitė buhalteriai, siuvėjai, daktarai, medicinos seserys. O ką jau kalbėt apie mokytojus! Be Marcinkevičiaus bent posmelio, bent ištraukos, sakinio nebeapsiėjo jubiliejai, išleistuvės, visokios šventės; mirgėjo šio poeto eilės laiškuose ir atvirutėse.
Žinoma, jis nebuvo vienintelis. Anaiptol. Kas iš tautos, turinčios tik vieną gaivintoją bei adoratorių? Jis buvo „vienas iš“, ir nėra reikalo čia aiškinti, kad ne tik geras. Nėra reikalo čia dabar nustatinėti jo vietos ar didumo tarp kitų.
Kur ne kur, o jau mokyklos valdose Marcinkevičiaus kūryba buvo ypač populiari. Mokiniai, mokytojai kartu su Mažvydu bei jo špitolninkais skandavo skiemenavo: Lie-tu-va, Lie-tu-va! Įdėdami į šį žodį tokią prasmę, tokią potekstę, tokį užtaisą, koks šiandien, beje ir deja, kiek primirštas ir prigesintas.
Taigi – pasak vieno išmintingo žmogaus: demonai moka sudarkyti mūsų prisiminimus.
Gramatika – skyryba, rašyba, veiksniai, tariniai, papildiniai. Kiek kartų šita pilkoka gramatikos buitis skaidrinta, pavyzdžiams pasitelkiant įspūdingus Marcinkevičiaus sakinius. Esu mokyklos žiurkiukas ir žinau, ką sakau.
Mokykla, kas galėtų prieštarauti Sąjūdžio pradžios laiku nuskambėjusiai minčiai, mokykla juk buvo tas Trojos arklys prie imperijos bastiono sienų. Kokia bebuvusi – sovietizuota, ateizuota ar dar kitaip nelabai jaukiai apibūdinama, buvo jinai tas arklys. O poezijos skaitymai, literatūriniai renginiai mokyklose argi nebuvo didžiųjų mūsų laisvės mitingų repeticijos?
Priešsąjūdiniais laikais Marcinkevičių grobstė visi. Žodis „grobstė“ čia visai tinka, jo knygos vos spėdavo patekti iš spaustuvės į knygyną. Jį mokėjo atmintinai tie, kurie ilgiausiai galėdavo deklamuoti Brazdžionį, Aistį, Miškinį. Į tų didžiųjų tarpą Marcinkevičius buvo priimtas be jokių abejonių. Šiuos kūrėjus siejo tiesioginė poetinio kraujo giminystė.
Populiarumas gali būti klastingas, per jį greitai galima nusizulinti, ir reikia gana maloningos rankos iš aukščiau, kad taip neatsitiktų. Marcinkevičius šitos bėdos išvengė.
Kur čia paslaptis? Tas saldus žodis „Lietuva“; šventas žodis, kurį, kaip apsaugantį nuo šmėklų, reikia kartoti einant gūdžią naktį pro kapines? O mes gi iš tikrųjų grūdinėjomės ir po naktį, ir pro kapus.
Pats tėvynės vardas ne visada būtinas tarti, obuolys dilgynėse irgi jinai, tik čia kaip koks slaptažodis, dar labiau širdį suvirpinantis mūsų suokalbio ženklas.
Žodis – „…kol dar turim“. „Kol dar“ – ne susitaikymo su pralaimėjimu, ne rezignacijos išvada, o perspėjantis sargybinio signalas, skirtas galinčių girdėt ir išgirsti ausims. Gražus žodis buvo realus tautos ginklas. Kitų, plieninių ar ugninių, neturėjom. Beje, kiti nebuvo pajėgūs jos apginti.
Laimė, džiaugsmas, liūdesys, netektis, nerimas, meilė, – negi to nėra Marcinkevičiaus poezijoje? Šios temos labai įspūdingai poeto plėtojamos, bet jo knygos – kaip tos paukščių vilkstinės, kur vedlio balse pirmiausia ne vestuvių, o tėvynės gaida.
Na, koks nedidelis akmenukas iš Marcinkevičiaus tomelio į bažnyčios daržą (šventorių) irgi įlėkdavo, bet tie „akmenukai“ ėjo į mažai paisomų sąrašą. Negausios, po genocido debesiu susigūžusios tautos adoracija bei gynimas buvo kartu ir tarnyba pačiam Dievui.
Vienos knygos žmogų sukrečia, perlieja kaip audros lietum, nušveičia dienų apnašas, atveria akis, kitos į žmogaus namus ateina paprasčiausiai gyventi, pasidaro šeimos nariais. Marcinkevičiaus kūryboje yra ir tų, ir tų. Kaip daugeliui mūsų, imponavo ir tos antrosios. Savumo, jaukumo sąvokos tarsi nepretenduoja į didžiąsias, aukštąsias kategorijas, bet ar tik nebus kartais jos vienos iš aukščiausių.
Pasakiau banalybę, bet banalybės nemeluoja: įgrįsta jos ligi gyvo kaulo, bet jos gyvos ir jų, tarsi nusidėvėjusių batų, nenuspirsi.
Yra poezija ir yra tekstai, tik tekstai. Visi tokių turi. Vieni jie atsiradę iš laikinų susižavėjimų ar patikėjimų, kiti – savotiškos duoklės. Kad ir kaip ten būtų, jie yra iš tų, kuriuos vadiname nueinančiais.
Tai jau taip, o brandi visuomenė į nueinančius, rodos, nebado nei pirštais, nei palydi, kaišiodama liežuvius.
O su didžiule dovana atėjęs į prakeiktą laiką baisiam lošime poetas turėjo teisę pakišti ir mušamą kortą.
Vienas artimas mano draugas (ne, ne iš rašančių) man ir sako: matai, koks tu nori išlikti cacutis, nepagarbini tu nei to, nei ano, nepurvinos tavo rankytės, nepurvinos. Tik gal kaip anos panaitės, kuri labai mėgsta pyragą, o nė iš tolo nenori nei uost, nei regėti, kokiais keliais pyragas ligi stalo ateina. Kartais, brol, turi daryti ir tai, ko nelabai nori. Ir kažkas turi už tave padaryti, t. y. parašyti, ko tu nepadarysi, t. y. neparašysi; tu mat labai teigiamas…
Man rodos, tada savo bičiuliui norėjau praretint dantis.
Bet tai buvo tada.
Nesam šventieji, ir savo cecho broliams ar tyliau, ar garsiau, ar pagaliau tik savo širdy, ten sukrebždėjus pavydo vabalui, šį bei tą ir ne per geriausio esam pasakę. Bet kam tai rūpės (iš tikrųjų!), kai bus prabėgę mūs metai? Kai liks tik tai, kas parašyta iš skaidraus įkvėpimo.
Poetinės saulės užstoti negalima. Ji gali nešviesti, bet jei kartą tikrai sušvito, tai ir nesileis.
Nepaisant didžiausio visais laikais reitingo (kariasi dabar ant liežuvio šis žodis), Marcinkevičius gali kai kam ir nepatikti. Ir, žinoma, nepatinka, bet dėl to dar negriūva dangus.
Ar Marcinkevičius šiandien nublankęs? Ne, gal tik ne taip dažnai ir ne taip visuotinai kartojamas. Todėl gal ne visai korektiškai čia man kai kur pasipynė būtasis laikas, lyg būtų kieno užprašytas ar išprovokuotas. Taigi šiandien – nors rūbai margo svieto ir mainos, iš esmės juk nieks nepasikeitė ir nieko tokio neatsitiko.
Tik pro kapines, rodos, praeita.
Didelio poezijos sterilumo atsisakyta seniai, tolimi jau Liudviko Rėzos laikai, bet poetinį žodį reikėjo svert visada. Kitados, kai į poezijos eilutes įsiveldavo koks debesėlis, sakysim, keturvėjininkai mokėjo tai padaryti, tai tas pasispardymas atrodydavo toks simpatiškas, ir išmanantys žiūrėdavo įjį kaip į nepiktybišką pokštą. Galų gale skersvėjai reikalingi irgi. O dabar, kai debošas pasidarė vos ne poetinė norma, kaip vėl naujai suskamba žodis, kurio mokyta žmonių namuose. Namuose, į kuriuos norisi sugrįžti. „Dar sykį atvert tas duris, peržengt slenkstį, sulytą kepurę pakabint ant vinies, vandens kibire pamatyt savo veidą ir, pažvelgus į ugnį, tyliai ištarti: jau vakaras“ (Dienoraštis be datų).

 

Algimantas Baltakis. Datos, datos, datos…

Skaityti

Lygiai prieš šimtą metų, 1899-ųjų spalio 20 dieną, mano seneliui Jonui Baltakiui, Strazdiškio kaimo žemdirbiui, mano senelė Rozalija (mergautine pavardė Gogelytė) padovanojo antrą sūnų, kuris Leliūnų bažnyčioje, tada dar medinėje, netrukus buvo pakrikštytas Jurgio vardu. Ėjo niūrūs lietuviško žodžio draudimo metai, todėl mano tėčiui, būsimam šios bažnyčios – jau mūrinės – vargonininkui, buvo išrašyti metrikai rusų kalba ir juose nurodyta gimimo vieta: „Vilkomirskij uezd, Utianskaja volostj“.
Ukmergė prieš šimtą metų buvo didžiulės apskrities centras, o Utena – kuklus valsčiaus miestelis. Istorija tų miestų rangus sukeitė: dabar jau Utena yra apskrities centras, o apie Ukmergę Vytautas Kernagis pašaipiai dainuoja:
Montego Bay, Montego Bay,
Santechniku aš dirbu Ukmergėj!
Še tau, kadaise toks šaunus miestas prilyginamas Balbieriškiui! Žinoma, ukmergiečiams apmaudu, bet iš dainos žodžio neišmesi…
Dar viena apvali data.
Prieš penkiasdešimt metų, 1949-ųjų rugsėjo pirmąją, penkiasdešimt guvių jaunuolių, suvažiavusių iš Aukštaitijos ir Žemaitijos, iš Suvalkijos ir Dzūkijos studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros senajame Vilniaus universitete, pirmą sykį susėdom greta vienas kito Istorijos-filologijos fakulteto septintoje auditorijoje. Nors buvo sunkūs, neramūs laikai, tą gražų, saulėtą rudens rytą mūsų visų veidai švietė, o širdys plakė pagreitintu ritmu: atvertėme naują puslapį savo biografijose… Būtent tada ir susipažinau, o vėliau ir susidraugavau su dviem būsimais poetais – Alfonsu Maldoniu ir Justinu Marcinkevičiumi.
Įdomus sutapimas: mūsų visų tėvai gimė šimtmečių sandūroje ir ta pačia seka, kaip ir jų sūnūs. Alfonso (jam 1999-ųjų rugpjūčio 22 d. jau sukako septyniasdešimt) tėvas Motiejus Maldonis gimė 1899-ųjų vasario 11 dieną. Manasis, kaip jau žinote, gimė tų pačių metų rudenį. O Justino tėtis Motiejus Marcinkevičius – 1900 metų vasario 25 dieną. Nenuostabu, kad visi trys buvo kartu pašaukti į Lietuvos kariuomenę ir dalyvavo garsiajame Giedraičių-Širvintų mūšyje (1920 m. lapkričio 17-21 d.). Neaišku, ar du Motiejai ir Jurgis yra kada nors matę vienas kitą, bet man svarbu žinoti, kad mūsų tėvai kariavo, vadovaujami to paties generolo Silvestro Žukausko.
Vėliau mūsų tėvų keliai išsiskyrė.
Motiejus Maldoms grįžo ūkininkauti į Novaplentės (vėliau perkrikštytos į Naujaplentę) kaimą, Alovės parapijoje, kur turėjo 10 hektarų žemės. Čia rado jau gimusį pirmąjį sūnų Bronių, kuriam ketino palikti ūkį, o jaunėlį Alfuką leido į mokslus. Jaunėlis išsimokslino, o Bronių Antrojo pasaulinio karo metais paėmė darbams į Austriją, iš kur jis pabėgo į Slovėniją, tapo partizanu ir žuvo paskutinėmis karo dienomis. O Motiejui užvado nebeprireikė, nes įsisteigė kolūkiai. Naujaplentėje jis gyveno iki gyvenimo pabaigos.
Motiejus Marcinkevičius buvo patekęs į lenkų nelaisvę, todėl į savo gimtąjį Važatkiemį, Prienų parapijoje, grįžo kiek vėliau ir kibo į savo valaką. Vedė Ievą Kvainauskaitę iš to paties kaimo, kuri jam pagimdė penkis vaikus, vienas mirė mažas; Justinas buvo antras vaikas. 1944-aisiais ji mirė. Motiejus gretimame Bagrėnų kaime susirado antrą žmoną, su kuria susilaukė dar penketo vaikų. Savo gimtinėje, kaip ir Alfonso tėvas, išbuvo iki pat mirties 1985-iįjiį pavasarį.
Mano tėveliui patiko kareivio duona, jis pasiliko tarnauti Kunigaikštienės Birutės ulonų pulke, stovėjusiame Alytuj, ilgokai pūtė dūdą pulko orkestre. Vėliau jis baigė Rokiškio vargonininkų mokyklą, šešetą ar septynetą metų vargoninkavo Leliūnuose, čia vedė mano mamą Zofiją Zarankaitę, su kuria susilaukė septyneto vaikų. Leliūnuose ir aš su seserim Danguole gimiau. Deja, 1933 m. pateko į kalėjimą. Prie žemės taip ir negrįžo. Su šeima 1937 m. išvyko į Kauną. Patyrė įvairiausių peripetijų karo metais ir pokariu. Pažino ir tarybinių lagerių siaubą, namo grįžo tik po amnestijos 1956 metais. Dirbo krovėju, keltininku, kiemsargiu. Niekados nedejavo. Mirė 1974 m. liepos mėnesį.
Beje, Alfonsas ir Justinas ne kartą bendravo su mano tėčiu, jį ir į paskutinę kelionę palydėjo. Savo ruožtu, ir mudu su Alfonsu ne sykį svečiavomės Važatkiemyje pas Justino tėvelį, su juo ir Vilniuje retkarčiais tekdavo susitikti. Ir prie jo karsto abu stovėjome. O su Alfonso tėveliu taip ir nepavyko susipažinti. Net ir į jo laidotuves 1965 metų sausyje per gilų sniegą į Naujaplentę atklampojom tik tada, kai karstą jau nešė iš trobos ir guldė į roges. Laidojo Motiejų Maldonį Pocelonių kapinaitėse Po penkerių metų greta atsigulė ir jo žmona Elena (mergautine pavarde Matačinskaitė), taip ir nepripratusi prie Vilniaus triukšmo.
Norėdamas kokiu nors būdu pažymėti šių jokiose enciklopedijose neminimų žmonių šimtąsias metines, daviau sau žodį: visuose literatūros vakaruose, kuriuose šiemet dalyvausiu, būtinai skaitysiu eilėraštį, skirtą savo tėveliui. Manau, kad šiuo eilėraščiu aš pagerbiu ir visus tuos, kurie gimė lygiai prieš šimtą metų ir buvo pirmoji nepriklausomos Lietuvos karta. Turėkite kantrybės ir jūs, mielieji šio almanacho skaitytojai, išklausyti mano senokai parašytų posmų.
Baladė apie vagą
Koks tu žilas, mano tėve!
Koks raukšlėtas, Dieve Dieve!
Kiek matyta! Kiek patirta!
Gula galvą metų stirta
Už kalnų, už jūrių marių
Tavo tėvas jaučiais aria.
Tu dar mažas. Ant vagos
Sėdi. Lauki pabaigos.
Oi vaga, vaga, vaga!
Kurgi tavo pabaiga?
Štai jau pats prie arklo stojai.
Keičias ne vaga. Artojai.
Koks stiprus tu, mane tėve!
Koks tu jaunas, Dieve Dieve!
Daug jaunesnis už mane
Girdai žirgą Nemune.
Kol pagirdei, kol pašėrei,
Vieškeliai žole apžėlė.
O kol pūdymus arei,
Pradundėjo du karai.
Jau vaikų vaikai užaugo.
Traktoriais vagoja lauką.
Tu jau senas. Ant vagos
Sėdi. Lauki pabaigos.
Oi vaga, vaga, vaga!
Kurgi tavo pabaiga?..
1971
Ypač jaudinausi, šią baladę skaitydamas Širvintose, „Atžalyno“ vidurinėje mokykloje, tėvo gimtadienio išvakarėse. Su manim tąsyk buvo kolega, kuris ir paakino parašyti šią apybraižėlę. Ją baigsiu senamadišku atodūsiu: ir mūsų tėvai, ir mes patys buvome nešami tos pačios XX amžiaus tėkmės ir gyvenome tame pačiame žemės lopinėlyje, Lietuvoje.
1999, lapkritis
{slider Algimantas Baltakis. Nepelnytai primirštas poetas

Vytautas Sirijos Gira (1911–1997), leisdamas eilėraščių rinktinę „Ekranas“ (1967), rašė: „Jau bus keliolika metų, kai nusprendžiau nutraukti ryšius su poezija. Reikia jausti pačiam, kada nebetinki meilei, poezijai ar sportui. Kitaip lieki arba apgailėtinas, arba juokingas.
Bet senųjų savo eilėraščių neturiu ko gėdytis. Man atrodo, kad mes, prieškariniai poetai, palikom šį tą, bent formos srityje, ką dabar sėkmingai vysto toliau jaunieji. Estafetę perėmė gabios rankos“.
Tačiau toji estafetės lazdelė buvo perduota tik po ilgos pertraukos, ir tas perdavimas anaiptol nebuvo sklandus…
[ savo rinktinę V. Sirijos Gira dėl suprantamų priežasčių negalėjo įdėti didelio pluošto eilėraščių, kuriuose daugiau ar mažiau ryškūs tautiškumo ir katalikybės pradai. O apie pirmosios knygos „Golas į ateitį“ (1931) atvirai antikomunistinius paskvilius diskretiškai neužsimenama nei 1961-aisiais, nei 1979-aisias metais išleistoje „Lietuvių literatūros istorijoje“. Pats rašytojas man yra pasakojęs, kad būtent šia knygelę jam ne kartą primindavo tie, kas norėjo jj šantažuoti. Manyčiau, kad ir du tarybiniais metais išleisti eilėraščių rinkiniai ,,Pro amžių bėgį“ (1947) bei „Mes taikos neprašom –reikalaujam!“ (1951), katastrofiškai silpni, deklaratyvūs, atsirado ne tiek iš vidinės būtinybės, kiek bandant išpirkti jaunystės „paklydimus“, išvengti represijų.
Pirmasis pokario dešimtmetis drastiškai nutraukė natūralią ne tik Lietuvos politinio, bet ir kultūrinio gyvenimo raidą. Modernizmo daigai, gražiai prasikalą mūsų mene tarpukariu, buvo negailestingai sutrypti. Tas fizinio ir dvasinio teroro dešimtmetis Lietuvoje daug ką suvis ištrynė iš tautos atminties. Ir tik „atlydžio“ laikotarpiu iš pradžių nedrąsiai, o vėliau vis drąsiau lyrikoje ir novelistikoje, tapyboje ir grafikoje, kino ir foto mene buvo vėl išbandomi modernesni raiškos būdai.
V. Sirijos Gira, stebėdamas, kaip mūsų jaunieji poetai stengiasi prabilti naujoviškiau, negalėjo ištverti iš jų ir nepasišaipęs: jūs išradinėjate dviratį, kuriuo mes, prieškariniai Kauno poetai, važinėjome po Laisvės alėją, ir gan šauniai! Taip tvirtino katalikiškuoju modernistu kadaise vadintas poetas. Ir į jo žodžius vertėjo įsiklausyti.
Kad V. Sirijos Gira gali nesigėdyti savo senųjų eilėraščių, rodytų ir tai, kaip pagarbiai jo poeziją vertina reiklusis Alfonsas Nyka-Niliūnas. Straipsnyje „Lietuvių poezijos antologija“ (1951) jis V. Sirijos Giros vardą mini greta Henriko Radausko. Mums įdomi ir tokia pastaba iš kito straipsnio – „Žodis pomirtinei Henriko Radausko knygai“ (1971): „Ieškodami giminystės ryšiu, su kitais jo generacijos poetais, galėtume paminėti Vytautą Sirijos Girą ir ankstyvą (Amžino žydo ir Krintančių žvaigždžių) Brazdžionį. Pirmasis artimas savo poetiniu urbanizmu ir lengva ironija; antrasis – savo ekspresijos dinamika, vaizdiniu išradingumu bei poetinės technikos virtuoziškumu“ (A. Nyka-Niliūnas. Temos ir variacijos, V., 1996, p. 100).
Tad neturėtume stebėtis, kodėl A. Nyka-Niliūnas, dokumentiniame filme (199 ) vardydamas dešimtį geriausiųjų XX amžiaus lietuvių poetų, pamini ir Vytautą Sirijos Girą.
Sveikindamas jį su Kalėdomis, A. Nyka-Niliūnas 1996 metais rašė: „Dar kartą apsisuko vienas metų ratas! Ir vėl Kalėdų Senis brenda per pusnis šią tylią šventą naktį… Bet man vis neduoda ramybės mintis, kad būtinai (pabraukta dviem brūkšniais – A. B.) reikėtų išleisti Jūsų poezijos rinktinų, kurios dabar visiems taip trūksta…“
Tikiuosi, kad A. N.-N. nepyks, kad be jo leidimo cituoju žodžius iš atviruko, kuriuos man maloniai leido nusirašyti poeto našlė Alma. Juk ir publikuodami „Poezijos pavasaryje“ bent dalį V. Sirijos Giros eilėraščių, neįdėtų į rinktiną „Ekranas“, norime paakinti leidėjus susidomėti šiuo nepelnytai primirštu poetu ir pagaliau išleisti nesudarkytąjo poezijos rinktiną.
Be jau minėto pirmojo rinkinio „Golas į ateitį“, meniškai gal kiek silpnesnio, nes čia jaunas poetas dar nevisiškai savarankiškas, žengia karštomis keturvėjininkų pėdomis, V. Sirijos Gira išleido prieškariu dar tris knygas: „Širdys formaline“ (1934), „Mergaitės ir asonansai“ (1935) ir „Šešėliai nuo ekrano“ (1937). Čia jis, ypač paskutinėje knygoje, jau atsižvelgė į savo pirmtakų paliktas vilkduobes: stengėsi nepasiduoti aklai kūrybos stichijai, disciplinavo savo poetiką, ištobulino eilėdarą. Kaip ir H. Radausko,
jo bendraamžio, V. Sirijos Giros eilėraštis komponuojamas iš tvarkingų, gerai surastų strofų, surimuotų originaliais, dažniausiai asonansiniais rimais. Modernumo V. Sirijos Gira siekė, drąsiai įvesdamas į eilėraščius savo meto aksesuarus, kartais nesibodėdamas ir dienos aktualijų. Jis – nuoseklus urbanistikos puoselėtojas šiaipjau kaimietiškoje mūsų poezijoje.
Vytautas Kubilius savo kapitaliniame veikale „XX amžiaus literatūra“ (1995) šiek tiek užsimena apie V. Sirijos Girą– prozininką, tačiau nė žodžio neprataria apie jo poeziją, nors ji galbūt ir yra vertingiausioji šio rašytojo palikimo dalis.
1999, lapkritis
{Rima Pociūtė. Amerikos kultūros kontekstas keliems Kleopo Jurgelioniu eilėraščiams
Esminiai klausimai, kalbant apie moderniąją lietuvių poeziją – ar ji visą dvidešimtąjį amžių tebuvo Europos kūrybiškumo provincija; ar lietuviai rašytojai tik įkvėptai mėgdžiodavo tuos kūrybos modelius, kurie jau būna neišvengiamai senstelėję, kai pasiekia nekalbančius „didžiosiomis“ kalbomis.
Kol modernioji literatūra teberegima kaip sraunesnių, viena kitą lenkiančių ar vos pastebimų srovių išvagotas masyvas, tebeprasminga klausti, ar buvo lietuvių poetų, priklausiusių modernizmo avangardui. Tokių, iš kurių gyvenimiškosios patirties augo ir skleidėsi poezija, kurią – ir žvelgiant literatūros istoriko žvilgsniu – būtų galima laikyti menine prasme autentiška.
Moderniosios lietuvių poezijos avangardo laikas buvo amžiaus pradžia. Pora dešimtmečių, kai, panaikinus spaudos draudimą, baigėsi intelektinis tautos genocidas ir aistringai siekta visa kuo susilyginti su Europa. (Vis dar tebetikint, kad kalba išsaugos tautinės tapatybės šerdį, kad visa, kas „svetima“, jos bus pakeista į „lietuviška“, nes ji – tai pati lietuvybė.)
Vienas tų nedaugelio lietuvių poetų, kurių gyvenimai tapo terpe modernizmo savimonei išsiskleisti, buvo Kleopas Jurgelionis. Jis prisidėjo prie moderniosios poezijos normų įtvirtinimo ir sukūrė puikios lyrikos – tai buvo tie pripažinimo žodžiai, kuriuos Jurgelioniui tik pačioje jo gyvenimo pabaigoje įtikinamai ištarė Brazdžionio kartos poetai.
K. Jurgelionis – iki šiandien didžiausias Amerikos lietuvių poetas (ta prasme, kuri buvo labai aiški prieš Antrąjį pasaulinį karą): Jurgelionis buvo ilgiausiai išgyvenęs Amerikoje lietuvis rašytojas, žinomiausias Niujorko ir Čikagos lietuvių bendruomenių poetas, reiškęsis kūryba beveik 60 metų.
Antrojo pasaulinio karo išeivių susidomėjimą Jurgelioniu lėmė tai, kad jis vienintelis iš Amerikos lietuvių poetų pateko į Vainikų poezijos antologiją – etaloniniu tapusį moderniosios literatūros leidinį. Bet šiandien reikšmingiausia būtų parodyti, kad Jurgelionis kaip poetas formavosi ir specifiškai amerikietiško modernizmo kontekste.
Ar neįprastai eksperimentiška, nors ir ne itin meniška jo poezija atskleidžia kai kuriuos modernizmo raidos dėsnius, kurių suvokimui reikėjo istorinės distancijos, ar ji patvirtina kai kurias iki šiol sunkiau įžvelgiamas moderniosios lietuvių poezijos tendencijas, ar įrodomai demonstruoja su modernizmo pasaulėžiūros kilimu susijusius poetikos pokyčius? – tokie esminiai klausimai vienam iš lietuvių literatūros „marginalų“.
K. Jurgelionio poezija, kurios didelė dalis liko neišspausdinta
rinktinėje Glūdi liūdi (1971), gali būti paskaitoma archyvuose (gyvenimo pabaigoje rankraštinį rinkinį jis persiuntė į Lietuvą). Bet ir susipažinus su 1916 m. publikuotais eilėraščiais aišku, kad Jurgelionis buvo veikiamas platesnio nei lietuvių kultūrinei savimonei įprasta modernizmo konteksto.
Rankraščių poezija – neišbaigti poetiniai eskizai, tekstų variacijos. K. Jurgelionis eskiziškai palietė ir pramaišiui perkėlė į eilėraštį tai, kas Vakaruose išryškėjo kaip skirtingų moderniosios literatūros srovių eksperimentai. Jo poezijoje galima įžvelgti pokyčius, būdingus Šiaurės Amerikos XX a. pirmosios pusės didmiesčių kultūrai, jų civilizacijai.
Ankstyvojo modernizmo tyrinėtojai Jungtinėse Valstijose sukurtą meną priskyrė Vakarų menui. Ilgą laiką modernizmą vaizduotasi europocentriniu reiškiniu. Manyta, kad gaivališkas eksperimentinis menas išsiliejo iš vieno šaltinio, kad didžiulis sprogimas įvykęs Europoje per pirmuosius penkiolika šio amžiaus metų. Modernizmo idėjų ir estetikos istorijos centras esanti Europa, modernizmas didžiąja dalimi „fermentavęsis“ čia.
Tačiau požiūris į XX a. avangardo universalumą kinta. Dabar modernizmas suvokiamas kaip itin įvairialypis reiškinys (Edwardas Lucie-Smithas), ir įvairiakalbių moderniųjų Amerikos poetų kūryba padeda atskleisti Amerikos modernizmo savitumą. Būtų galima pasakyti, kad kelios lietuvių poetų kartos – iki „bežemių“, net vieno kito dar jaunesnio lietuviškai rašančio amerikiečio, – formavosi amerikietiškojo modernizmo kontekste.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Amerikoje pasigirdo priekaištų ateinantiems, kurie – nors kartojami per amžius – atrodė skirti XX amžiui: jaunųjų sielos lavinimas apleistas, jos iškrypę. Tie savanaudžiai, komercializuoti nuo mažumės, trokšta tik malonumų, o malonumai kaip rūdys suėdė skonio likučius ir traukia tai, kas vulgaru, primityvu (A. P. Comer, Laiškas augančiai kartai, rašytas 1911 m.).
Randolphas Bourne’as atsakė visos kartos vardu: atvirkščiai, mus apima jausmas, kad atsimušame į menkėjančių galimybių sieną. Įsibėgėjančio amžiaus kartos turi mažiau galimybių nei ankstesnės, tad jaučiamas vis didesnis kartėlis, jog ankstesnes vertybes ginantieji veidmainiauja.
Idealus pradėta vertinti įtariai, į visuomenę žiūrėta ne kaip į moralių arba amoralių individų sumą, bet kaip į komplikuotą jų sąveiką: „Jūs taip ilgai stengėtės pertvarkyti pasaulį, kurdami gerą žmogų, kad mums turėtų būti atleistina, jog dėmesį sutelkėme į visuomenės veikimo mechanizmus, nebesistengdami tos mašinerijos operatorius padaryti griežtos moralės“. Jau amžiaus pradžioje sukilta prieš grėsmingus mokslo, pramonės pasiekimus, – prieš tai, kad apleistas tikėjimas. Tuomet buvo prarasta ir viltis, kad etinio pobūdžio blogybes bus galima išnaikinti. Vėlesnis anarchistinis jaunųjų siautėjimas nukreiptas prieš visuomeninę mašineriją – griovė vyresniųjų sukurtus politinius mechanizmus: tai, esą, taip pat pragaištingas automatizuotas pasaulis.
Tą dešimtmetį, kai Europa kariavo Pirmajame pasauliniame kare, Amerikos visuomenė persiėmė niūriomis nuotaikomis. Čia slypėjo tarpukario moralistinės politikos pradžia – prasidėjo draudimų ir ribojimų laikotarpis, pasibaigęs emigracijos uždraudimu. Amerikos lietuviai vis labiau darėsi geriau ar prasčiau lietuviškai kalbantys amerikiečiai.
Amerika visuomet buvo vieta, kur Vakarų žmogus, apimtas desperacijos, ar atvirkščiai, jausdamasis kupinas jėgų susikurti geresnį gyvenimą, galėjo ieškoti išsigelbėjimo. Nuo XIX a. naujieji imigrantai jautėsi esą ne tik visų ankstesnių civilizacijų paveldėtojai ir naujos civilizacijos kūrėjai. Jie vis labiau jautėsi nepriklausomi nuo europietiškosios patirties.
Amžiaus pradžioje europiečiai, grįžę iš Amerikos, dar pasakodavo, kokie laukiniai esą amerikiečiai. Jie paskelbė vaizdingų pasakojimų apie amerikiečių nesubrendimą, kvailą šovinizmą, netoleranciją. Amerikiečiai tebeatrodė tokie, kokius juos prieš pusšimtį metų buvo pavaizdavęs Dickensas: politikai, „laikraštininkai“, generolai, biznieriai, – gauja pusgalvių intrigantų. Tačiau amžiui įsibėgėjant „amerikietiškumas“ darėsi standartas. Dabar jau atvykęs europietis atrodė ribotas, nes jis taip energingai nesiima veiklos. Bet buvo sakoma, kad jo veikimo skalė greit ima plėstis, jis ima kurti projektus (tvirtinant, kad nieko panašaus jis niekad nebūtų sukūręs savo šalyje).
Socialinis judrumas buvo Amerikos bruožas, ji kunkuliavo tarsi katilas. Iki Pirmojo pasaulinio karo JAV tapo didžiausia industrine valstybe. Jau 1846 m. iš Vienos atvykęs pianistas Henry Herzas su nuostaba pastebėjo, kad gydytojai lengvai tampa statybų rangovais, pulkininkai yra viešbučių savininkais, o pianistai – bakalėjininkais.
Apie 1910 m. žemės ūkis tiek suintensyvėjo, kad jam nebereikėjo didžiosios dalies darbo jėgos, amerikiečiai miniomis plūdo į miestus. Žemė kaip turtas liko ikiindustrinio kapitalizmo vertybe. „Prie žemės“ neliko ir lietuviai imigrantai. (Jurgelionis mėgino įrodyti, kaip puiku įsikurti savame ūkyje, bet tai jam nepavyko.) Simbolinė žemės vizija jam buvo vaikystės žemė, kurią įsivaizdavo romantizuotai, kaip „gimtąjį kampelį“, ir apkaišė alegoriniais žemės motinos provaizdžiais.
Žemė – jos neapvaldyta laukinė jėga, jos įdirbimas, pavertimas turtu – buvo viena pagrindinių amerikiečių idėjų. Patirtis ją užvaldant suteikė pagrindą amerikiečių svajonėms apie visos žmonijos išlaisvinimą. Amerikos žemė įsivaizduojama kaip platforma, nuo kurios atsiveria begalybė.
Amerika tebėra „pusiaukelė į nepasiektąją Indiją“, žemiškas slenkstis. XIX a. Amerikoje būta daug menininkų primityvistų, perteikusių autentiškas vizijas. Šis naivus tiesiogiškumas taip pat būdingas ankstyvajai amerikiečių fotografijai. Vėliau imta dramatizuoti: žmogaus kovos su gamta heroizmas, užkariavimo dvasia. Gamtoje randama žiaurios galios (tai atsispindėjo jūros vaizdavime).
Apibendrintos formos, plačiai išsilieję ritmai, – tuo metu jie dar neįprasti. Menininkas neturi tapti detalės vergu. Jis turi perteikti mintį, o ne paviršių. Jūros peizažai turėjo mistinę, simbolinę dimensiją. Jurgelionio eilėraščio subjektas žvelgia į tokią begalybę: „Ir kažin kokios / Lyg stygos per jūras ištįso / Iš sielos ir žaidė melodijas / Liūdniausias gyvenimo viso…“ (“Persiskyrimas“).
Jaunuosius, kurie K. Jurgelionio asmenyje matė autoritetingą intelektualą, vienijo „žemininkų“ idealai. Antrojo pasaulinio karo išeivių „žemininkų“ prisirišimas prie Lietuvos kaip prie geografinio žemės lopinėlio, jų žemdirbiško mentaliteto reliktai anachroniški Amerikos didmiesčių kultūros fone. Bet toks tradicionalizmas buvo ir pradedančio ryškėti antimodernizmo – tam tikros modernaus mentaliteto kontrareakcijos – apraiška.
Kiekvieną dešimtmetį vis daugiau amerikiečių pakeisdavo savo gyvenamuosius adresus, tokia dinamika reiškė visokeriopus pasikeitimus, ieškojimus, maišatį. Atrodė, kad žmonės keičia savo gyvenimo būdą taip pat lengvai, kaip ir kvėpuoja. Save maitinantys, išlaikantys piliečiai, – nei turtingi nei vargšai, – atrodė ideali bendruomenė, galinti save valdyti. Šioje žemėje turėjo rastis „naujas žmogus“, besielgiąs pagal „naujus principus“.
Tik nesirado lygiai tiek pat efektyvus, kiek naujoji technologija, naujas menas. Kauno poetai atsidusdavo paskaitę eiliavimus amerikietiškuose laikraščiuose: „Ten nėr dainų kampelis“. Ir dar griežčiau – šita biznio ir dolerio šalis užmuša visus talentus.
Tai, kas palengva vis dėlto radosi, buvo kitoks nei Europoje modernusis menas. Šiandien tikima, kad modernizmo savimonė susiformavo būtent meninėje kūryboje (šis Baudelaire’o teiginys plačiai cituojamas). Modernizmas – didmiečių išgyvenimas: savianalizė, kritiška ironija, civilizacijos pražūtingumo reflektavimas. Jis buvo išeivių ir poliglotų tvarinys, iki amžiaus vidurio – sudėtingas pasaulėžiūrų konglomeratas.
Modernizmas paradoksaliai dvilypis: tai ir vilties, ir žlugusių galimybių ideologija. Pozityvių aspektų ieškojimas sudėtingiausiomis aplinkybėmis, – ir desperacija: atsakas į perdėtą tikėjimą industrializacija, urbanizacija, technologiniu progresu, tikėjimą, kad pasaulinis karas yra kova už tai, kad pagaliau baigtųsi bet kokie karai.
Po pilietinio karo prasidėjo „socialinio darvinizmo“ laikotarpis, ši pseudofilosofija persmelkė biznio pasaulį ir teismus. Vadinamojo „aukso amžiaus“ metu daugelis amerikiečių toleravo neteisingumą, konkurencija buvo laikoma tokiu šventu dalyku, kad „plėšikaujantys ponai“ nelaikė jokia nuodėme papirkinėjimų ar to, kad apeina įstatymus: korporacija turi išmanyti teisę, o ne dešimt dievo įsakymų. Dievobaimingumas eina išvien su turtais. Tačiau socialistų judėjimas, aktyviausias 1903-1920 m., niekaip negalėjo įtikinti dirbančio amerikiečio, kad jis yra proletaras. Nelygybė toleruojama, nes dauguma amerikiečių manė, kad ir jie patys turi lygias galimybes ar kad galėtų jas įgyti, pasikeitus įstatymams. Buvo sukurta daugybė naujų įstatymų. Ko buvo labiausiai trokštama – tai lengvai įgyjamų pinigų.
Ankstyvieji modernizmo stiliai iki amžiaus vidurio Amerikoje irgi tapo pelną teikiančia verte. Abstraktusis menas verčiamas politinės menininko laisvės Amerikoje iliustracija, institucijos ėmė už jį mokėti. Modernizmui Amerikoje virstant institucionalizuotu menu, moderniojo meno propagavimui, kūrinių kaupimui buvo pradėta skirti daug lėšų. Žinoma, tautinių mažumų, marginalizuotų bendruomenių atstovai nuo avangardinės kultūros buvo atriboti kalbos barjero, uždaros bendruomenės ryšių. Nuojautos, iki ko ta parsidavėliška avangardinė kultūra buvo „priėjusi“, buvo gąsdinančios. K. Jurgelioniui, paskutiniųjų rafinuotų Europos stilių pasekėjui, tai atrodė į pirmykštę barbarystę grąžinantys dalykai.
Avangardiški ir groteskiškieji Jurgelionio didmiesčio vaizdai, – antiestetizmą ironizuojantis menas, – nors esmingiau jo poezija su avangardinėmis nuostatomis nesutapo. K. Jurgelionio poezijoje esama Amerikos gyvenimo realijų, tokiuose poetiniuose kūriniuose galima aptikti nerimasties ar net visą išeivio egzistenciją persmelkusios nevilties, stipriausiai ir įtaigiausiai perteiktos ekspresionistų.
Groteskiški K. Jurgelionio poetinio kūrinio „Amerikos metropolis“ vaizdai negali būti siejami su viena kuria nors modernizmo srove, daugiau – su antimetropolitizmu (pabrėžtiniu ir nekritišku miesto kultūros vertinimu), antimodernistinėmis nuostatomis. Tie antiestetiški vaizdai turėjo ateiti iš tam tikros patirties. (Pirmojo pasaulinio karo metais prancūzų poetai, panardinti į gyvenimo-mirties dramą, tapo poetinių kasdienybės įvaizdžių kūrėjai, pritaikė kūrybai spalvingą slengą). Mirga Niujorko tikriniai pavadinimai ir Niujorko žemųjų socialinių sluoksnių – prastuomenės – kalbėjimo manierą perteikiančios frazės. Šiurkštų primityvumą perteikiančios realijos – potėpiai tokiam Niujorko vaizdui.
Ist Said, Baueris,
Jeruzolimos liūdnų piliečių
Skarmalai ir silkės,
Liesos mergšės,
Į gatves išspirtos
Su naktiniais paukščiais.
Grinvič Vilidž
Su parodija artistų,
Beteri su skarmalų Sokratais (…)
Isto upė,
Bruklinas,
Viliausburgo tiltas
Ir lietuviai po patilte,
Skersai upės susivėlę –
Tai kas nors, sesute,
Tai kas nors!
Visiškai skirtingų elementų sugretinimas – esminis tiek kubistų koliažui, tiek moderniam naratyvui. Tikrovė padalijama išradingai komponuojamais planais, atveriamos kuo skirtingiausios perspektyvos, tikimasi, kad skaitytojas (ar klausytojas-suvokėjas) rekonstruos objektą erdvėje ir laike taip, kaip numato kuriantysis (Danielis R. Schwarzas).
Šio poetinio teksto vaizdai – kaip sustabdomi kino kadrai. „Retransliuojant“ vardijama ir įvardijama tai, kas daugelį kartų matyta ir įgrisę iki nuobodumo. Norint visa tai susieti su kokia nors žanrine atmaina, reikia prisiminti pačius seniausius apeiginius tekstus. Tai būtų tarsi jų parodija. Visas tekstas „girdimas“ kaip nepertraukiamo kalbėjimo tirada.
Neįmantrūs skurdo ir žlugusių vilčių ženklai, socialinių kastų atributai, Niujorko deklasuotųjų geografija. To arealo „toponimika“: Ist Said – Jeruzolimos piliečių, Bruklinas – lietuvių. Lietuviai – po patilte, tarsi gyvenimo srovės išplauti, įstrigę „skersai“ tai tėkmei. Tas gyvenimo „skersumas“ iškalbingas ne tik teksto atveriamo vaizdo lygmenyje, – elementarų įvardijimą išplečiantys žodžiai „skarmalai“, „sokratai“ su „skersai“ yra jungiami garsinių sąšaukų, Įvardijimas „skarmalų sokratai“ yra tiksli klasiška ironija.
Ši hermetiška subkultūra turi savo kalbą – vulgatą: žodžiai
lietuviški, bet pažodžiui iš anglų kalbos verstos frazės prasmės neįmanoma suvokti („Tai kas nors, sesute, / Tai kas nors“). Jurgelionio siekta, kad ši frazė, konstatuojanti liūdną esamybę, nuskambėtų sarkastiškai. Iš tiesų, kreipinys „sesute“, primenantis lyrines, išeivių ypač mėgtas dainas, suplaktas su apgailėtiną dalią konstatuojančia fraze, sukuria graudžios ironijos efektą, neįprastu būdu eksploatuoja rezignaciją, kuria groteskišką išeivių gyvenimo Amerikoje perspektyvą.
A. Mackus taip pat vertino K. Jurgelionio, sukūrusio modernius poetinius išeivystės eskizus, kūrybą. Ar būtų galima kalbėti apie Jurgelionio įtaką Mackui?
Karas pakirto pasaulio istorijos kaip einančios geryn mitą, tikėjimą progresu. Pagrindinis modernizmo desperacijos šaltinis – individo nuvertėjimas beveidėje civilizacijoje, kur viešpatauja anoniminės galios. Amerikonizmo ideologija, – Amerika yra ateities žemė, kur bus nusimesta pasaulio istorijos našta, ji – nuostabiausias eksperimentas, kokį kada išgyveno žmonija, svaiginanti dvasinė patirtis; žmonija vėl tampa jauna toje didžiulėje žmonių giminės kolonijoje, – buvo vertinama ir ironiškai.
Kalbėta, kad žmogus negali jaustis tokiu individu, kokį aukštino amerikietiškosios ideologijos. Kaip individas jis menkai reikšmingas, jo gyvenimo žymės tuoj „išdyla kaip pėdos smėlyje“ (ši su S. Nėrim besisiejanti metafora perteikia bendresnę tarpukario intelektualo, pasiduodančio reliatyvizmui, jauseną). Po Antrojo pasaulinio karo ir Jurgelionis reiškė tą humanistinį kriticizmą, kurį toliau išvystė jaunimo judėjimai.
K. Jurgelionis buvo teisininkas (baigė teisės bakalauro studijas Čikagos universitete) ir „laikraštininkas“ tuo metu, kai šių profesijų atstovai Amerikoje buvo įtakingiausi. Labai svarbu, žinoma, ir tai, kad likimas jam lėmė dalį gyvenimo gyventi Čikagoje. Ji buvo atvira naujovėms ir įvairovei, vidurio žemių, – Amerikos centro, – vakarinė riba. Derlingoms žemėms ir dideliems industriniams miestams sugeriant imigrantų bangas, Čikagoje gyvenimas virė, pradėjo ryškėti įtakingų rašytojų, žurnalistų, kritikų būrys, vėliau net vadintas Čikagos mokykla. Čikagos laikraštininkai išsiskyrė erudicija, sugebėjimu intelektualiai interpretuoti didmiesčio įvykius, būtent čia redaktoriai sukūrė liberaliąją spaudą. Daugeliui Čikagos rašytojų buvo tekę dirbti didžiųjų miesto laikraščių redakcijose. Lietuviai taip pat buvo pasiekę tam tikro žurnalistinio profesionalumo. Jurgelionis entuziastingai sveikino Tysliavą, kai jis Niujorke pradėjo leisti lietuvių kalba kultūros žurnalą. Žinant, kad Jurgelionis yra sakęs, jog Žemaitės vaizdeliai savo aiškumu ir gyvumu primena Amerikos laikraščių reporterių pranešimus, tai reikia vertinti ne kaip pasišaipymą, o kaip jai palankų atsiliepimą.
Jurgelionis pats kūrėsi platesnį intelektualinį kontekstą, išliko atviras žmonėms ir egzistencinėms patirtims. Kol nebuvo studijavęs universitete, margojo gyvenimo epizodus siejo noras įgyti išsilavinimą. Apskritai troško žinojimo, patirties, to, kas garantuotų „žmoniškesnį“ gyvenimą. Netapęs nei profesionaliu kalbininku, nei tikru teisininku, Jurgelionis liko plačių interesų laikraščių leidėjas, redaktorius.
K. Jurgelionio redaguojama Tėvynė (1938-1941 m. jis buvo vyriausiasis redaktorius) buvo pripažinta „paskaitomu“, – įdomiu, aktualiu laikraščiu. Bet Jurgelioniui tai buvo ir vienintelė vieta išspaudinti savo poeziją ar Omaro Chajamo vertimus – nors ir tame pačiame literatūriniame puslapyje, kur spausdinami jo motinos prisiminimai apie švietėjo Katelės lietuviškąsias mokyklas.
Kaip redaktorius Jurgelionis nedaug tegalėjo prieštarauti asimiliacinei Amerikos vidaus politikai, bet kokie pasisakymai, prieštaraujantys oficialiosioms ideologijoms, buvo cenzūruojami. Tačiau eilėmis Jurgelionis karštai įtikinėjo: „Kalba, tiktai kalba yra mums tėvas ir motutė“.
Tautybė Amerikoje buvo likusi pagrindine socialine distinkcija ir socializacijos veiksniu. Tad tautos dvasia – kaip priešprieša racionalumui, ribotumo civilizacijai – tebebuvo mistifikuojama. Bet būdama bendruomeninių ryšių prielaida, ji vertė idealistines tautos koncepcijas sieti su praktiniais kalbos reikalais. Lietuvybei nykstant, Jurgelionis peržengė lemtingąją kalbos gynimo ribą, teigdamas, kad lietuviškumas gali būti perteiktas ir anglų kalba. Toks paradoksalus teiginys jį grąžina prie „turinio poetų“, tikėjusių, kad raiška yra antrinė, „apvelkanli“ perteikiamą turinį.
Čikagiškiai rašytojai gilinosi į atstumtųjų visuomenės grupių gyvenimą, didmiestį siedami su modernia (nors su natūralizmo filosofija dar susijusia) tradicija, vaizdavo jį kaip intensyvią, kuo margiausią realybę.
5-6-ąjį dešimtmetį Jurgelionis rašė esė apie civilizacijos ydas, kartodamas elitinio žurnalo Harper’s magazine kritiko Bernardo de Voto, išsikrausčiusio iš Niujorko, žodžius, kad gyvenimas megapoliuose yra „neautentiškas“. Niujorko prestižas slepia miesto gyvenimo nežmoniškumą. De Voto sakėsi miesto žmonėms jaučiąs tiesiog gailestį. Niujorko parduotuvių vitrinose parodytos „žalios pievos su įvairiomis žaismėmis“. Tos žaismės yra kvailos, neįmanomos, bet piliečiai priploję nosis prie stiklo žiūri į jas, ir valandėlei jų akys sublizga. Jie prisimena, kad kažkur žmonės dar gyvena kaip žmonės ir alsuoja laisve. Jie mato tose vitrinose bėgantį vandenį ir savo vaizduotėje džiaugiasi upelių pakrantėmis. Tai trumpalaikė paskata nusilpusioms širdims, įsivaizduojamas balzamas suirusiems nervams. Iš tų veidų su priplotomis prie lango nosimis matomas „gyvenimas, išstumtas iš normalių vėžių, be natūralumo, pripildytas dirbtinių pakaitalų“.
De Voto išsakė, ko ilgėjosi Jurgelionio bendraamžių amerikiečių karta – „paprastesnio ir labiau žmogiško“ gyvenimo. Tačiau priklausydamas etnine prasme marginalizuotų žmonių grupei – imigrantų bendruomenei, Jurgelionis liūdnai pakomentavo De Voto: šis neminįs milijonų skurdžių gyvenimo, neminįs Bowery „gatvės tipų“, jis nieko nesako apie esančias prie geležinkelio lindynes, kur džiova ir pneumonija šienauja didžiausią šienapjūtę. De Voto piktinosi, kad Niujorkas yra žmogaus dvasios kalėjimas. Niujorkas – dar ir „žmogaus gyvenimo grabas“.
Jurgelionis priklausė nebe pirmai kartai, teigusiai, kad miesto civilizacija nepagydomai serga. Bet industrinio Vakarų megapolio kritika buvo palyginti naujas dalykas lietuvių idėjų istorijoje. Šiaip Jurgelionis, žinoma, buvo didmiesčio žmogus, ir kai ne savo pasirinkimu teko palikti Niujorką, paliko su širdperša. Dar sunkiau senatvėje skyrėsi su Čikaga, kuri liko svarbiausiu jo gyvenimo miestu. Kai senatvėje teko išvykti į Kaliforniją, sakė, kad jaučiasi kaip tremiamas į Sibirą.
Atvykus Antrojo pasaulinio karo išeiviams, daugiausia jaunesniems žmonėms, Jurgelionis bendravo, atkurdamas europinės tradicijos literatūrinį saloną. Įvyko keletas įspūdingų literatūrinių susitikimų jo namuose, atvykus į Los Angeles „dipukams“. Alė Rūta prisiminė duetu skaitomus meilės poezijos vertimus, kiniškus žibintus sode.
Senoji emigracija, greta naujos emigrantų bangos, pasirodė esanti daug mažiau išsilavinusi. Bet ji buvo kosmopolitiškesnė, nesiilgėjo kažkada savo noru apleisto krašto taip, kaip karo išeiviai. Jurgelionis, kaip ir visi amžiaus pradžios liberalai, skyrėsi net nuo universitete išsilavinusių Antrojo pasaulinio karo išeivių tuo, kad pasaulio problemas regėjo platesniame aktualijų kontekste nei sovietinė agresija, Lietuvos okupacija, pasaulio perdalijimas į du priešiškus blokus.
K. Jurgelionis visą gyvenimą pasisakė prieš totalitarizmą, industrinio kapitalizmo sąlygojamą politiką, jos konformizmą. Apie kapitalizmą ir socializmą kalbėjo kaip apie tolygios struktūros jėgas ir abiems jautė vienodą priešiškumą.
Jauniausieji, pirmoji nepriklausomos Lietuvos generacija, buvo valstybių sienomis perdalintos Europos nacionalistai. Jurgelionio kritiškumas Amerikos demokratijai, kaip neužtikrinančiai žmogiškosios būties pilnatvės, sutapo su moderniąją kultūrą atstovavusių tarpukario intelektualų neužtikrintumo jausmu. Pradedant prometėjiškomis amžiaus pradžios nuostatomis ir baigiant antimodernizmo banga, – viską ir visus siejo klausimas: kas sunaikins visą socialinį blogį? Tai, kad Jurgelionis buvo politinis emigrantas, išpažino modernesnę krikščionybę, jį suartino su „dipukais“.
„Gilesnis žvilgsnis į gyvenimą“, žmogaus egzistencijos trapumo jutimas, – tos pasaulėjautos ypatybės, kurios Jurgelionį siejo su dramatiškai savo lemtį išgyvenančia okupuotos Lietuvos jaunųjų išeivių karta. Jurgelioniui tai buvo iki tol neturėtoji intelektuali auditorija, ir jis kūrybiškai tiesiog atgimė. Jaunieji taip pat jį pamilo ir vėliau kiek nustebino lietuviškąją išeiviją prašmatnių laidotuvių (parodančių, kad atsisveikinama su didžiu žmogum ir poetu) organizavimu.
Amerikoje nebuvo Europos kavinių ir salonų kultūros, rinkimosi mažomis grupelėmis tradicijos. Susibūrimai Jurgelionio namuose turėjo meno sąjūdžio požymių (čia pagarbiai buvo vertinamos jaunos kuriančios moterys, kurias „žemininkai“ vyrai nuvertino; toks bendravimas buvo „Santaros-Šviesos“ liberalumo provaizdis). Septintojo dešimtmečio pradžia – vėlyviausias laikas, kai meno gyvavimui struktūrą dar suteikdavo sąjūdžiai. Vėliau jauni lietuviai kūrė idealistinių nuostatų bendruomenes, pasiduodami nuotaikoms, reiškiančioms Amerikos jaunimo sąjūdžių įsisiūbavimą.
Atsikūrus intelektualiai bendravimo atmosferai, senatvėje su poezija K. Jurgelionis siejo jo „ilgo gyvenimo pripažinimą“ dvasinę kvintesenciją; rankraštinė poezijos rinktinė atrodė svarbiausia iš visko, ką jis „savo gyvenime atliko“. Labai stebėjosi sužinojęs, kad jo „paprastos lengvos eilutės“ „Jūra ir mergos“, spausdintos Vaivorykštėje ir Vainikuose, buvo dainuojamos – jam tai buvo didžiausia galima poezijos pripažinimo forma.
Stilistinė meno diferenciacija, kokią nors srovinę priklausomybę reiškiąs atsiribojimas tuo metu tebeteikė postūmį moderniojo meno raidai. Meno kryptims tebebuvo būdingos savybės, perimtos iš prieš jas gyvavusių, – bet visiems rūpėjo estetika. Jaunosios kartos kritikai, persikėlę iš karo nusiaubtos Europos, patys adoravo estetizmą, tad nuoširdžiai buvo sakoma, kad Jurgelionio poezija – tai įspūdis, dvasia, kad traukia eilėraščių prasmingumas, visuotinumas (B. Babrauskas).
K. Jurgelionio vėlyvoji poezija padeda suprasti, kaip modernioji kultūra gravitavo į antimodernizmą. Brendo esminis kultūros lūžis; iš šiandieninės istorinės perspektyvos matyti, kad taip prasidėjo modernizmo pabaiga. Grįžtama prie tų vertybių, nuo kurių buvo stengiamasi atsiplėšti kaip nuo įkyrėjusios tradicijos. Lietuvių kultūroje antimodernizmą sunku atpažinti dar todėl, kad įtakoms vėluojant sunku suprasti, kur senosios išsikvėpusios stilistinių linkmių pabaigos, o kur į jas paneigusią stilistiką jau reagavęs konstrastilius – avangardas, prieštaraujantis tam, kas buvo vakar, bet vėl artimas tam, kas buvo „užvakar“.
Taip antrojoje Jurgelionio gyvenimo pusėje jausmingumas reiškė naująją – antimodernistinę– reakciją. Antra vertus, kadangi jis buvo labai veikiamas romantinės tradicijos, „širdingumo“ reikalavimai gali būti siejami ir su tuo, kas buvo inertiška (įgrisusio sentimentalizmo apraiškų randame net vėlyviausioįe,
6-ojo dešimtmečio pabaigos poezijoje; Jurgelionio kartai teko dar ir iššluoti klasicizmo, akademizmo liekanas).
Idealu tapo estetizmas, reiškęsis daugiau kaip nebeaiškios kilmės „minimalizmas“, asketiškas atsiribojimas nuo „besiplečiančios“ realybės; raginimas susitelkti tik menui, atsiriboti nuo visko, ką galima apibrėžti kaip „nemeną“. Tegu menas ir pasaulis egzistuoja kaip dvi lygiagretės plotmės. Pasiryžęs atsikratyti bet kokių formų įmantrybių, toks minimalizmas pasiekė to, kad eliminavo visa, kas leidžia apskritai kalbėti apie kokį nors stilių. Jurgelionis vertė Babilono raudą, kur neartikuliuotas raudos žodis dar tik įvardija: „Jos rauda aprauda didelę upę, kur nendrės nebeauga, / Jos rauda aprauda ežerą, kuriame žuvys nebesiveisia, / Jos rauda aprauda ajeryną, kuriame ajerai nebeauga“.
Modernizmas aplenkė visas iki tol buvusias kultūras abejojimu, ar vakarietiškosios vertybės tikrai yra išskirtinės, pasiruošimu priimti visa, kas buvo „svetima“. Amerikoje, kur daugelis ieškojo savo šaknų, neatslūgo dėmesys tolimoms civilizacijoms. Atokus kitoniškumas buvo gyvastingumo, meno atsinaujinimo šaltinis. Pasaulio tautų epai tapo natūraliu moderniosios kultūros kontekstu. Romantikams svarbus buvo Orientas, vėliau dėmesys krypo į naujas egzotiškas žemes. Jurgelionis taip pat domėjosi indėnų epu.
Nors Jurgelionis vaikystės prisiminimus laikė lemtinga patirtimi, jis buvo miestietis, kaime praleidęs tik vaikystę, – negyveno gamtos pasaulyje. Suprantama, jis negalėjo nė siekti vizualiai perteikti gamtos vaizdą. „Gamtiškieji“ jo eilėraščiai pagrįsti aliuzijomis į rojaus mitą. Jurgelionio poezijoje lokalaus pasaulio kolorito dar mažiau kaip kitų amžiaus pradžios moderniųjų poetų kūryboje. Vaizdas deformuotas, išblėsęs, nutolęs nuo atkuriančiojo vaizdavimo tradicijų. Keista butaforinė arkadija. Tokie vizualiai blankūs štrichai neperkelia į „tikrovę“. Miesto ir gamtos priešstata (gamta – kaip užmiestis, tai tuoj pat asocijuojasi su impresionistiniais paveikslais) bėra abstrakti žmogaus egzistencijos prieštaravimų poliarizacija. Amerikiečius tokia stilistika vedė į impresionizmą.
Amerikiečiams taip būdingas rojaus mitas – rojaus troškimas rado paskutinį rimtą kalbėtoją apie tai Davidą Thoreau, – kuris skelbė, kad necivilizuotume yra pasaulio išsigelbėjimo viltis. Dar kartą tenka prisiminti, kad meilė gamtoje buvo visuotinių jaunimo sąjūdžių 7-ąjį dešimtmetį slaptažodis. Ieškodami kelių pačioms didžiausioms žmonijos problemoms spręsti, modernistai kūrė utopijas, pasidavė mistikai, jungėsi į reformuotas religines bendruomenes. Jurgelionis taip pat intensyviai ieškojo dvasinio susitapatinimo galimybės. Patraukė protestantiškoji etika. Išgyvendamas artėjančios mirties baimę, Jurgelionis teprisileido liuteronų kunigą. (Jo laidotuvės taip pat vyko litueronų bažnyčioje.)
Tysliavienės liudijimu, Jurgelionis senatvėje „atrodė nutolęs nuo realybės“. Jo etinis maksimalizmas atrodė sektantiškas. Kad meilės lyrikas buvo virtęs kažkokiu meilės apaštalu, pastebėjo jaunieji karo išeiviai. Jurgelionis kvietė atnašauti meilei, deklamuodamas Mickevičių. Tame pačiame kontekste, apibendrindamas, kad „meilė – visos poezijos pagrindas“, Jurgelionis kalbėjo ir apie Tagorės kūrybą. Kartojo, kad meilė, išmintis, užuojauta, – tai ir Budos reikalavimai poezijai ir tikybai.
Po Antrojo pasaulinio karo stiprėjo įsitikinimas, kad pasauliniai karai buvo mirtinas smūgis Vakarų civilizacijai. Europos istorijos pasikeitimų pokariu nustota laukti. Po karo vėl sustiprėjo Amerikos, „svajonių šalies“, mitas; jis pasiekė išsigelbėjimo mito dimensijas. Amerikos visuomenė turėtų vesti ne tik Europą, bet apskritai žmoniją į globalų, kosminį taikos amžių. Dabar įdomus nebe Vakarų žmogus, bet universalus, kosminis. Tos iki tol neįsivaizduotos būtybės prototipai buvo „aptikti“ Amerikoje, pradėtoje laikyti visų visuomenių epitomu, universalesne, nei Romos imperija.
Waltas Whitmanas skundėsi, kad Amerika nebuvo kokių nors moralinių ar meninių ištakų žemė. Amerikos menas, poezija, drama, muzika ir filosofija kaip anksčiau, taip ir visą XX a. negalėjo prilygti politikai ir ekonomikai. Pagrindinis estetinis pasiekimas – Romos laikus primenantis menas. Didžiulės, gražios konstrukcijos, suvokiamos kaip anoniminiai kūriniai: Bruklino tiltas, Čikagos dangoraižiai.
„Privalomas optimizmas“ ir tai, ką Whitmanas vadino „visa persmelkiančiu įžūlumu ir vulgarumu“, greit pakirto sąžiningos kūrybos troškimus, ir estetai ėmė palikinėti Ameriką. Apie 1920 m. amerikiečiai poetai telkėsi Paryžiuje. Europos klasių sistema sukūrė „vertikalų žmogų“, vienišą genijų, kuriantį intelektualiąją istoriją. Tai buvo nesuderinama su demokratiniais Amerikos kultūros pokyčiais. Jos masinės kultūros produktas – „horizontalus žmogus“, priklausantis linkusių susibroliuoti tipui. Originali ir būdingiausia Amerikos filosofija – pragmatizmas.
Amerikoje reikėjo pastangų atsikratyti senuoju pasauliu, išdildant Viktorijos laikų moralės šešėlį. Net amžiaus viduryje, po Antrojo pasaulinio karo, viena amerikietiškojo, abstrakčiojo ekspresionizmo ypatybių tebebuvo priešiškumas ankstesnėms socialinėms normoms. Kai nuo moralizavimo atitrūkta, naujoji masinė kultūra, amerikietiškasis modernizmas darėsi vis labiau formos kultūra; popmenininkus daug labiau domino blizgantis paviršius, o ne socialinės, politinės ar moralinės idėjos.
Sovietinį komunizmą Amerika priėmė kaip blogį, vertą tokios konfrontacijos, kuriai galėtų prilygti nebent biblinė kova. Amerika yra kritiškoji ir gelbstinčioji civilizacijos dalis, jai teko dalia laikyti atviras istorijos duris, kurias nori užtrenkti blogio jėgos. Komunizmas – tai iracionali dogma, grasinanti visai žmonijai, ji atmeta visa, kas amerikiečiams yra esminės egzistencijos prielaidos.
Šitos grėsmės akivaizdoje net intelektualai, menininkai grįžo prie laisvės, kaip pagrindinės vertybės šūkių. Pokariu stiprėjo emigrantų įsitikinimas, kad kiekvienas asmeniškai yra įsipareigojęs protėvių žemei. Kitaip Vakarų žmogui nėra ateities, barbarai paplis jo žemėje.
K. Jurgelionis į sovietinės Lietuvos archyvus persiuntė savo rankraštinę poezijos rinktinę, Omaro Chajamo vertimus, mįslių rinkinį. Taip prisidėdamas prie ryšių su Lietuva po šaltojo karo atkūrimo, jis K. Vairui-Račkauskui adresuojamą siuntinį pavadino grąžinama skola už kažkada Račkausko iš Amerikos Jurgelioniui atsiųstą šipkartę.

 

Marcelijus Martinaitis. Ar dar sugrįš Paulius Širvys?

Skaityti

Po geroko laiko grįžtu prie Pauliaus Širvio, dar ir dėl to, kad šių metų rugsėjo 9 dieną jam būtų sukakę 80 metų. Nemaža laiko, kai jo jau nėra, bet kartu ir yra, tik nežinau – kaip. Sunku pasakyti, kaip tas jo buvimas jaučiamas, ir ne man vienam, o net ir tiems, kurie jo nepažinojo, bet girdėjo, skaitė, matė deklamuojantį, einantį gatve, sėdintį kavinėje su „žygio draugais“, atsimena vieną kitą posmą. Jis yra ir tiems, kuriems tokia „širviška“ poezija jau tolima. Negirdėt, kaip dabar įprasta, kad kas nors nuo poeto atsimestų dėl kai kurių jo ankstyvųjų eilėraščių, dėliotų juos į vieną ar kitą pusę. Kartais tiktų jam tokia sau pačiam išpranašauta eilutė: „Apeik mane kaip akmenį, / Kaip mirusį apeik“.
Net ir apeinamas jis vis tiek yra. Nors šiandien ne vienas poetas, dar dyvas būdamas, bei metus kitus nieko nepaskelbęs, išnyksta ne tik iš spaudos puslapių, bet ir iš atminties. Jeigu nori būti žinomas, reikia nuolat priminti apie save, kokiu nors būdu spraustis viešumon.
Kitaip buvo ir yra su Pauliumi Širviu. Dar jam gyvam esant, kai paskutiniaisiais gyvenimo metais jau nieko nerašė, o tik pasirašinėdavo, buvo vienas žinomiausių poetų. Kada poezijos knygos buvo leidžiamos didžiuliais tūkstantiniais tiražais, populiariausių to laiko poetų rinkinių tiražai, sudėjus visus į daiktą, nesudarė net penkiasdešimties tūkstančių egzempliorių. Jo eilėraščiai buvo tiražuojami žmonių atmintyje, o ir jį pažinojo, galima sakyti, visur: mažuose miesteliuose, gatvėse, gėrovų bendruomenėse, prašmatnių damų draugijoje, kareivinėse, kalėjimuose, akademinėje aplinkoje, tarp generolų ir valkatų. Kartais vadintas net lietuviškuoju Jeseninu, kurį poetas mėgo ir bandė versti. Pauliaus Širvio poezijos sklaida, jos skvarbumas buvo savaiminis, kad net nėra su kuo šiandien palyginti. Nebuvo aplink jį, kaip dabar įprasta, susispietusių stūmikų, garbės pumpuotojų, tokius vydavo šalin, ką nors rupaus pasakydavo. Pačia savo laikysena vengė oficialumo, parsidavimo, kas tiems laikams buvo didelis dalykas, nors tai tikriausia trumpino gyvenimą ar pats jį trumpinosi.
Viename savo rašinyje, rašytame po poeto mirties, esu klausęs: ar dar jisai sugrįš, koks ir kada grįš? Panašiai reikėtų klausti ir šiandien, literatūrinėje viešumoje beveik išnykus jo pavardei. Tada taip klausdamas lyg ir nujaučiau, kad keičiasi poezijos ir kalbos ritmai, skonis, klausa, intonacija, visas romantiškai lyrinis išraiškų arsenalas, kad poetas tolsta į kitą — pomirtinį būvį, iš kurio grįžtama kitaip. Per tą laiką atėjo nauja karta, jau nepatyrusi tokios poezijos poveikio, iš pamatų keitėsi literatūros vertinimai, vadovėliai, mokykliniai skaitiniai.
Taip ir norisi sakyti, kad Paulius Širvys buvo paskutinis, iki dugno išgramdęs tradicinės poezijos žodžio aruodus, jos garsinius išteklius. Kas šiandien besiryžtų taip rašyti, intonuoti, beveik išdainuoti eilutes: „Nutolau tolau. /Toli nutolau“? Kaip toks eilėraštis atrodytų jį skaitant, sakysime, Užupio „respublikos“ poprenginyje, kuriame modernus poetas nusimauna kelnes, apdujusi minia laukia nešvankybių, isteriškai kaukia išgirdusi „metalą“?
Esu pastebėjęs, kad sklandus, intonuotas, tiksliai surimuotas eilėraštis neretai sukelia juoką, palaikomas banalybe, seniena. Štai ir pats jau savaime vengiu sklandžios eilutės, tikslaus rimo… Romansiniai įvaizdžiai, mylimosios adoravimas, tas Pauliaus Širvio „Iš versmės man atnešk tą mėnulį“ jau mažai ką sako sekso ir trankios muzikos treniruotai klausai ir vaizduotei. Apskritai yra išsemtos arba pažeistos intymios, intonuojamos, foniškai rišlios kalbos zonos. Čia turiu mintyse ne vien Pauliaus Širvio lyriką. Į smegenis jau įmuštas kitas kalbos ir gyvensenos ritmas.
Taip sakydamas nieko nekaltinu ir nerūstauju, suprasdamas, kad vyksta lūžis visoje meninės kalbos sistemoje, persemantizuojami jos gilieji išraiškos klodai, vaizdinija. Todėl ir klausiu, kaip ir koks Paulius Širvys šiandien galėtų grįžti? Klausiu – ir neatsakau. Beje, koks galėtų grįžti neišvarytas, neatstumtas, vyriausios ir vyresniosios kartų neužmirštas, išlikęs jį pažinojusiųjų akyse ir klausoje?
Jis rašė poeziją, kurią reikia girdėti, todėl ir pats ją skaitydavo iš atminties, graudulingai, beveik išdainuodamas. Ši jo garsinė poetika, ypatinga kalbinė vaizduotė buvo maitinama tarpukario ir pokario romansų, neoromantikų, rytų aukštaičių dainingumo, žodžio permatomumo, nes ir jis pats buvo puikus dainininkas, turėjo gerą klausą, kurioje tekstas įrašomas patvariau nei popieriuje.
Nežinau, kiek ir kokių yra išlikę jo balso įrašų. Gal tik vienas kitas, padarytas deklamuojant pačiam poetui. Su jo skaitymu, su jo balsu bus prarasta didelė dalis Pauliaus Širvio lyrikos įtaigos. Visai kitaip atrodo tie patys eilėraščiai, kai juos skaitai akimis ar klausaisi aktoriaus. Siekdamas įgarsinti savo tekstus, kai kuriuos poetas nuolat taisė, perdirbinėjo, trynė kišenėse, kol surasdavo tikslesnę žodžių garsinę sankabą, kol pasiekdavo tokio vidinio rišlumo, kai, rodos, jau kalbama ne sakiniais. Tada pasakoma kažkas daugiau nei tiesioginėmis žodžių reikšmėmis, – „gramatika“ ištirpsta, išsilieja.
Viena iš poetų pastangų ir yra įveikti gramatiką, jos mechaniką bei schematizmą, kokiu nors būdu ją aplenkti. Šis amžinas karas su žodžiu dažniausiai baigiasi pralaimėjimu. Šiandien kariaujama niveliuojant skyrybą, trupinant sakinius, skaldant žodžius, naudojant įvairias grafines priemones. O Paulius Širvys išraiškos skaidrumo siekė, iki galo išnaudodamas eufonines kalbos savybes, tobulindamas intonacinį teksto rišlumą, – tokiu būdu daugiau pasakydamas nei tiesioginėmis, žodyninėmis reikšmėmis. Tokie foniškai skaidrūs buvo jo paskutinieji eilėraščiai, kuriuos savaip užbaigė jo garsusis „Aš – beržas“. Čia dažnai suklumpa kai kurie aktoriai, nepastebėję vidinių teksto jungiamųjų grandžių, tik klausa suvokiamų intonacinių sankabų. O poetas čia ir sustojo, galbūt jausdamas, kad savęs jau nepralenks. Toliau keletą metų nieko nėra.
Šiandien poetai tuoj po kišenes graibosi tekstų, vos iškyla reikalas paskaityti „ką nors“. Retas kuris „įgarsina“ savo eilėraštį, nes kūriniai jau rašomi popieriuje ir popieriui, knygai. Naujos informacijos priemonės, į kurių žabangas pateko ir žodinė kūryba, įpratina labiau matyti nei girdėti, kad net šiuolaikinis teatras žodžius aktoriams grūda kiek galima giliau į gerkles, kad tiktai nekliudytų scenos reginiams. Literatūrologai mus jau įpratino sakyti ne eilėraštis, o tekstas, turint mintyse rašytinį bei grafinį kūrinių pavidalą. Tuo tarpu Pauliaus Širvio eilėraščių niekaip negaliu pavadinti tekstais, nes aš juos girdžiu.
Dabar eilėraštis kartais suprantamas kaip akcija, intriguojantis postmodernistinis veiksmas. Todėl reikia dar kažką daryti: laidomi nešvankūs žodžiai, tyčia atsainiai skaitoma, eilėraščiai plėšomi ir mėtomi ant grindų, vaipomasi vaizduojant ciniką, tarp pirštų įspraudžiama ciagretė, graibstomasi apie pažastis. Pasikeitė viešo pasirodymo vaizdinys, poeto asmens emocinės, intelektinės interpretacijos, tai, kas suteikia kūrybai asmenybinį matmenį.
Turint mintyse asmenybinį kūrybos pobūdį, galima sakyti, jog Paulius Širvys buvo ne vien poetas, bet ir savotiškas poezijos personažas, vidinis savo kūrybos veikėjas. Būti poetu jam užteko tik kelių ar keliolikos eilėraščių (tiek ir būtų, padarius griežtą atranką), kai šiandien poeto vardui susidaryti reikia knygų, gražiai įrištų tomų. Kaip jau sakiau, Pauliaus Širvio eilėraščiai buvo suvokiami ne knygose ar per knygas, o kažkaip per jį, per jo balsą, pažintis su juo. Jam knygų lyg ir nereikėjo, o ir jis pats nebuvo panašus į knygų ar rašto žmogų. Nepažinodamas jį galėjai palaikyti kuo tiktai nori: grįžusiu iš seniai pasibaigusio karo, jūreiviu, mieste užsibuvusiu kaimo berneliu, kol jis ncprakalbėdavo, neatsiverdavo kaip poetas. Jame būta kažkokio skaudumo, kuri sustiprindavo karo paliktas randas veide.
Šiaip visiems atlaidus, buvo griežtas savo eilėraščiams, ypač parašytiems ankstyvoje jaunystėje, apie kuriuos sakydavo, kad geriau jų nebūtų buvę. Vertino savo vėlyvuosius, daininguosius, kurių nedaug, tačiau jų užtenka poetui likti Pauliumi Širviu. Poetas ir jo poezija yra susijusi su kažkokia nostalgija, praėjusio laiko liūdnumu, mus tada ištikusiu skurdu, knygų badmečiu, bendraamžių jaunystėmis, prastu drabužiu, kurio Paulius Širvys nekeitė iki gyvenimo pabaigos, ir pirmąja poezijos patirtimi jo „Beržų lopšinėje“. Tas laikas buvo negeras, baisus, kruvinas, niekšingas, purvinas. Tačiau prie jo, prie jo poezijos, retokai skalbiamo drabužio purvas nelipo. Tais laikais, nusibaigiant stalinizmui, jis buvo pirmasis, kurio poeziją toje baisioje tuštumoje jau buvo galima skaityti. Taip sakydami mes, Kauno jaunieji literatai, leidome per rankas jo „Žygio draugus“.
Kartais bandau Paulių Širvį įsivaizduoti vilkintį nenusivelkamais jūreivio marškinėliais šiandieniame Gedimino prospekte, prašmatniuose „Literatuose“, į kuriuos traukdavome „pas Šabaniauskienę“ pasišildyti degtinėle po atšiaurių valdžios antpuolių ar šiaip gesinti širdies skausmų, beje, saugumo slapukų stebimi. Čia buvo kažkokia jų rinkimosi vieta. Paulius Širvys mokėjo su jais apsieiti. Šiandien sunkų jį įsivaizduoti atsispindintį naujutėlaičiuose bankų, valdžios įstaigų languose, kalbantis su naująja ponija.
Gedimino prospektas buvo jo „centras“, į kurį kas dieną išsiruošdavo. Čia jis iš tikrųjų gyveno, buvo visiems savas, net iš mažai pažįstamų pasigirsdavo: eina Paulius, kartais – Poviliukas… Tada dar buvo Širvio Vilnius, – pusiau kaimas, pusiau miestas, kaip iš nelaisvės grįžęs atsarginis, aprengtas gerokai nunešiotu drabužiu. Šito miesto jau nėra, kaip nėra tokio poeto ir poezijos, tokios meninės bohemos, nėra „Literatų“, nėra „centro“, kuriame viešpatavo pažįstami ir atpažįstami kultūros ir meno žmonės, savotiški originalai, kavinių kunigaikščiai, bajorai ir valkatos. Čia radosi savas kavinių folkloras, čia buvo deklamuojama garsioji Pauliaus Širvio „Padavėja“, čia daug kas buvo užrašyta ir išliko jei ne atmintyje, tai slapukų saugumui rašytuose „raštuose“.
Taigi ir Pauliaus Širvio poezija pasitraukė iš „centro“.
1999.12.12

 

Duetas. Susitinka eseistas Tomas Sakalauskas ir aktorius Laimonas Noreika

Skaityti

T. S. Laimonai, jūs labai anksti atradote savo skirtį. Kaip atėjo žinojimas būti aktoriumi, o ne kuo nors kitu, pavyzdžiui, rašytoju (jūsų neseniai pasirodžiusi knyga „Aktoriaus dienoraščiai“ rodo, kad sugebate žodžiu reikšti savo mintis ir išgyvenimus)?
L. N. Aš dažnai galvoju, kaip čia atsitiko, kad nuo pat vaikystės turėjau vieną tikslą, vieną svajonę, – ir ji išsipildė.
Negalia suprasti, kodėl dabarties jaunimas blaškosi. Ateina metas stoti į aukštąją mokyklą, o nežino, ką pasirinkti: vienur stoja, kitur stoja, negali apsispręsti. Kiek daug nenusistojusių žmonių! Nežinau, ką reikia daryti, kad žmogus jaunystėje turėtų svajonę. Žinau, jog be svajonės nieko negalima pasiekti, neįmanoma surasti savo vietos gyvenime.
Aš dar nėjau į mokyklą, kai į Šiaulius atvažiavo teatras vaikams. Mano brolis ėjo j trečią skyrių; jis nusipirko bilietą ir nusivedė mane į spektaklį. Sėdėdamas ant brolio kelių, pamačiai „Dvylika brolių juodvarniais lakstančių“. Ir nuo tos dienos man susimaišė protas.
Po to persikėlėm gyventi į Kauną. Jau turėjau dvylika metų, kai kažkur perskaičiau, kad į Vaikų teatrą renkami artistai. Ir adresas parašytas. Nueinu pagal tą adresą. Pasirodo, tas teatras – tame pačiame name kaip ir „Metropolis“, tik įėjimas iš Daukanto gatvės. Paskambinu. Duris atidaro didelis, didelis žmogus su auskaru ausyje. Tai buvo Dauguvietis. Aš klausiu, kur čia į teatrą priima artistus. Žmogus su auskaru užriaumojo: „Čia priima artistus, o ne vaikus“, – ir užtrenkė duris…
Paskui prasidėjo pirmoji okupacija. Aš jau dirbau fondo pasiuntiniu. Turėjau atliekamų kapeikų. Eidavau į visus Kauno dramos teatro spektaklius: į operos – taip pat. Ligi šios dienos turiu išsaugojęs vaikišką sąsiuvinį, kuriame surašyti ir aprašyti mano matyti artistai – Kurmytė, Rymaitė, Vainiūnaitė, Kubertavičius…
Vokiečių okupacijos metais vėl sugrįžome į Šiaulius. Sužinau, kad į Šiaulių teatrą priima artistus – paskelbtas konkursas. Nueinu tiesiai iš gimnazijos. Viešpatie mano, susirinkę daugybė gražių ponių ir panelių, – pasipuošusios, gražiai sušukuotos. Aš tarp jų atrodau kaip varganas piemuo. Bet vis tiek ryžtuos stoti į teatrą. Iš trisdešimt stojusių priėmė tik dvylika. O laime! Į tų išrinktųjų tarpą ir aš patenku. Taip prasidėjo mano artistinis gyvenimas. Man buvo šešiolika metų…
Po konkurso kitą dieną mane kartu su Birute Raubaite pakvietė į teatrą repetuoti minioje. Raubaite man sako: „Kaip įdomu, įsivaizduok, man šiandien šešiolika metų, o aš pirmą kartą scenoje!“ Ir aš.
Paskui priartėjo frontas, sugriovė subombardavo Šiaulių teatrą. Režisieriai pasitraukė, artistai išsilakstė. Kur lįsti? Kažkas bando iš naujo teatrą organizuoti. Aš gavau pažymėjimą, kad esu aktorius, nors buvau baigęs tik du teatrinės studijos kursus. Išdavė pažymėjimą, kad neimtų į frontą. Tačiau teatro vis nėra. Trinamės po Liaudies Namus… Neiškentęs važiuoju į Kauną, bet ten artistų nereikia – užtenka savų; į jokius kursus nepriima. Ką daryti? Einu į geležinkelio stotį. Užlipęs ant vagono stogo, išvažiavau į Vilnių. Visą kelią pratupėjau ant stogo… Išlipau Vilniuje, einu gatve, o žmonės žiūri į mane ir juokiasi. Priėjau prie vitrinos, pasižiūriu. Viešpatie, aš gi suodinas: pro du tunelius pravažiavęs patapau į velnią panašus… Nusivalęs suodžius, einu į teatrą. Ten randu režisierių Dauguvietį ir direktorių Siparį. Direktoriui sakau, kad noriu stoti į teatrą, aiškinu, kad esu vaidinęs Šiauliuose, esu patyręs artistas. Manęs klausia, kodėl aš nepasilikau Šiauliuose, ten trūksta artistų. Sakau, kad ten režisierių nebeliko, nebėra studijos, o mokytis noriu. Na gerai, sako, eik į kitą kambarį ir palauk. Girdžiu kalbasi: „ Tai ką darysim?“ – klausia Siparis. – „Na, kam to vaiko mums reikia“, – atsako Dauguvietis. – „Bet mes niekuo nerizikuojam. Priimkim šiam sezonui: jei pamatysim, kad niekam tikęs – paliuosuosim“. Priėmė. Tapau trečios kategorijos aktorius. Aš devintame danguje. Likau aktorius iki šios dienos.
T. S. Ar, praėjęs ilgą aktoriaus kelią, nenusivylėte savo pasirinkimu?
L. N. Niekados! Niekuomet nebuvau nusivylęs… Jūs dar klausėte dėl mano rašymų. Atsakau: neturiu jokių ambicijų būti rašytoju. Knyga „Aktoriaus dienoraščiai“ – ne mano parašyta: tai kalbėjimasis su savimi. Matot, kalbėti su savimi gulint lovoj, pasidėjus ant pilvo sąsiuvinį, bepiga. O jeigu man reikėtų parašyti menkiausią straipsnį – neparašyčiau. Nežinočiau, kaip pradėt, nesurasčiau pirmo žodžio.
T. S. O gal tie žodžiai, kurie atsiranda, kai žmogus kalbasi su savimi, – tikriausi žodžiai? Tačiau tiek tos – grįžkim į aktoriaus gyvenimą.
Jūs, Laimonai, dramos aktorius, kino aktorius ir literatūros (daugiausia poezijos) skaitovas. Žodžiu, esate lyg ir „trijų mūzų tarnas“. Kuri mūza jums palankiausia? Kada geriausiai jaučiatės – būdamas teatro scenoje, filmavimo aikštelėje ar poezijos vakaro metu? Kur tikriausioji jūsų vieta?
L. N. Artistas esu ir čia, ir čia, ir čia. Tačiau kiekviena vieta turi savo specifiką. Blogiausia yra kine. Filmuodamasis tu neturi kontakto su žiūrovu. Tai yra kančia. Lipdo iš tavęs vaidmenį kaip iš molio. Vieną, kitą, dešimtą dublį padarys, o paskiau režisierius sumontuos kaip norės. Tu nedalyvauji toj kūryboj. Tave įterpia į vieną ar kitą epizodą. Jokio kūrybinio džiaugsmo nėra… Džiaugsmą patiriu tik gatvėje sutikęs kokį žmogų, kuris tave sveikina atpažinęs, nes matė kino ekrane, bet tai nėra artisto tikslas.
Skaitymas ar vaidmens kūrimas dramos spektaklyje taip pat sukelia skirtingus išgyvenimus. Skaitai – tu tiesiogiai bendrauji su klausytoju. Pagal susirinkusiųjų klausymą, pagal tylą gauni atsaką. Tai – didžiulis džiaugsmas.
Spektaklio metu publikos nematai, – ji skendi tamsoje. Bendrauji su partneriais, lyg žiūrovų nebūtų.
T. S. Tačiau jei tamsoje nebūtų žiūrovų, aktorius tuščiai salei nevaidintų, tiesa?
L. N. Taip, tuščiai salei jis nevaidintų. Su sale kontaktas turi būti. Bet kartais atsitinka taip: salė puiki, salė tyli, rodos, kad ji klauso, bet jauti, kad negirdi. Nėra kontakto. O kada nėra kontakto – nesvarbu, ar skaitant, ar vaidinant – artistui didelė bėda. Neįvyko susitikimas. Išeini suplukęs lyg būtum plytas nešiojęs.
T. S. Ar, skaitant poeziją, didesnė tikimybė nei spektaklyje, jog susitikimas su publika įvyks ir aktorius patirs džiugų atlygį?
L. N. Ne, ne! Jeigu turi gerą vaidmenį ir tuo vaidmeniu gali daug ką pasakyti, tai yra didžiausias džiaugsmas.
T. S. Tačiau aktorius teatre vaidina tai, ką paskiria režisierius Jam prisieina vaidinti ir prastose pjesėse, ir blogus vaidmenis. Tuo tarpu poezijos vakaro programą skaitovas pasirenka pats –tai, kas jam artima, kas jį jaudina, tiesa?
L. N. Tiesa. Prisimenu, atostogų metu važinėjau po kurortus i skaičiau Putiną. Baigėsi atostogos, grįžau į teatrą, ir kitą dieną išvykstame gastrolių. Vaidinau A. Arbuzovo pjesėje „Ir vėl sugrįžta jaunystė“. Pajutau baisų nusivylimą, nes po Putino poezijos skaitymų turėjau vaidinti niekalą. Atrodė, kad tu darai nusikaltimą. Dalyvauji spektaklyje, sakai žodžius, bet tais žodžiais nieko negali pasakyti. Niekalas. Tada pagalvojau, kad reikėtų paduoti pareiškimą ir – išeiti iš teatro. Bet tau paskiria Mažvydo vaidmenį. Būdamas scenoje, vėl pajunti ryšį su žiūrovu. Koks džiaugsmas! Tai atlygis už visus blogus spektaklius. Taigi, ar aš Putiną skaitau, ar Mažvydą vaidinu – tolygu. Va taip.
T. S. Sakykite, ar šiuo atveju skaitovas ir aktorius vienas kitam padėjo? Ar čia nėra tiesiogiai susiję dalykai?
L. N. Manau, kad tai susiję dalykai. Monika Mironaitė man yra sakiusi: „Žinai, kodėl mums lengva skaityti? Ogi todėl, kad mes teatre turim daug pagrindinių vaidmenų“. Iš tiesų, kai turi gerą vaidmenį, jis, skaitant poeziją, padeda visą vakarą išsaugo kontaktą su publika. Ir priešingai, kai man pavyksta pusantros valandos išlaikyt poezijos klausytojų dėmesį, vaidinant didelį vaidmenį, lengviau pakelt įtampos naštą. Vienas kitam padeda.
T. S. Jūs paminėjote Moniką Mironaitę – pokario Lietuvos teatro primadoną. Norėčiau su jumis aptarti vieną svarbią aktoriaus kūrybos ypatybę. Savo knygoje „Aktoriaus dienoraščiai“ jūs rašote: „Prisipažinau (kalbėdamas su režisierium Vancevičium), kad esu narcizas, bet nė kiek ne didesnis negu jis ir kiekvienas aktorius“. Ir tai suprantama: aktoriaus kūryba vyksta čia ir dabar. Aktorius žino, kad jam išėjus iš teatro, jo kūryba pasibaigia, nyksta ir užsimiršta. (Skirtingai negu dailininko ar poeto, kurių kūriniais gali gėrėtis ir po daugelio metų kitos kartos.) Aktoriui nelengva išgirsti kitą: jam svarbu, kad jį išgirstų, kad jo klausytųsi, kad jam plotų, neštų gėles, rašytų pagiriamuosius žodžius… Kada jis esti scenoje, nori surinkti visas teatro teikiamas malones…
Štai, didžiai talentinga mūsų aktorė Monika Mironaitė išėjo iš teatro. Užaugo nauja žiūrovų karta, kuri nematė Mironaitės scenoje, nepatyrė jos kūrybos maginio poveikio, todėl negali jos prisiminti. Dar jaunesnės kartos nežinos net jos vardo. Tai liūdna ir graudu, tiesa?
L. N. Jokios tragedijos čia nėra. Žinoma, sunku susitaikyti su tuo, kad nebegali vaidinti, kad nepajėgi, bet ne todėl, jog esi užmirštamas. Kiekvienas artistas gerai supranta, kad jo menas –tai visai kas kita, nei muzika ar poezija. Bet artistas turi didesnį džiaugsmą kurdamas negu poetas, nes jis kuria šią minutę ir jo kūryba eina kartu su juo… įsivaizduokit: pasibaigus spektakliui, aš pusę nakties nemiegu, – negaliu atsipalaiduoti nuo džiaugsmo, kurį patyriau susitikęs su žiūrovu. (Tiesa, gali būti, kad neužmiegu dėl apmaudo, dėl to, kad nepasisekė spektaklis. Būna ir taip.) Aš galvoju, kad ir tie žmonės, kurie buvo tą vakarą teatre, kurie taip žiūrėjo, taip tylėjo, gal irgi neužmiega. Toks džiaugsmas, toks džiaugsmas!
O dabar atsigręžti, pavyzdžiui, į tapytoją. Ar jam įmanoma patirti tokią palaimą, kokią patyrė artistas? Jis kuria vienas: baigęs tapyti paveikslą nuneša į parodą. Ir – atitolsta nuo jo. Nepatiria betarpiško susitikimo su kitu žmogumi, su žiūrovu.
T. S. Suprantama, apie tai mes ir kalbame. Bet aktorius išeina iš teatro – ir apie patirtą susitikimų su žiūrovais palaimą lieka tik prisiminimui…
L. N. O kaipgi kitaip gali būti?
T. S. Kitaip būti negali: toks aktoriaus likimas. Kitoks, pavyzdžiui, dailininko likimas. Antai, į Rembrandto paveikslus mes žiūrime ir džiaugiamės, praėjus nuo jų sukūrimo keliems šimtams metų. O ką mes žinome apie genialios prancūzų aktorės Saros Bernardt kūrybą? Nieko. Liko tik jos amžininkų papasakoti prisiminimai.
L. N. Bet tokius kaip Rembrandtas galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
T. S. Apskritai, genialūs kūrėjai – retas reiškinys meno istorijoje. Beje, ant vienos rankos pirštų turbūt galėtume suskaičiuoti ir genialius aktorius… Mums kalbant apie aktoriaus ir dailininko kūrybos likimus, pagalvojau, jog čia esama paslėptos teisybės: vienas gauna daugiau vienu laiku, kitas – kitu; kūrybingas žmogus nelieka nuskriaustas… Na, bet grįžkime prie jūsų likimo: ar nejaučiate nuoskaudos, išėjęs iš teatro?
L. N. Nejaučiu jokios nuoskaudos. Būtų kas kita, jei aš iš teatro būčiau turėjęs išeiti prieš trisdešimt metų. Tuomet, kada aš buvau jaunas, kada atrodė, jog viską galiu. Galiu vaidinti Hamletą, Lyrą… Viską, ką tik gausiu. Bet kai man suėjo septyniasdešimt, aš pasakiau: ne, daugiau nebegaliu. Aš jaučiuosi svetimas. Aš savo atlikau, padariau viską, ką galėjau; sąžiningai dirbau. Daugiau nebegaliu, tad ko čia pergyventi. Ir žinote, kai padaviau pareiškimą, kad išleistų į pensiją, man taip lengva pasidarė.
Bet man dar liko Putinas, Salomėja Nėris, Justinas Marcinkevičius… Atmintis dar veikia.
T. S. Literatūros vakarai – reikšmingas tarpsnis jūsų kūryboje. Sakykite, kada suartėjote su poezija? Kaip tapote poezijos skaitovu?
L. N. Galiu tą patį pasakyti, ką kalbėjau anksčiau apie aktoriaus kelio pasirinkimą: į poeziją atėjau nuo vaikystės. Mokiausi, berods, ketvirtame skyriuje. Mokytojas uždavė išmokti du ilgus eilėraščius – Maironio „Šatrijos kalną“ ir Vaičaičio ,,Oi, ūžia, švilpia blogas oras“. Sako, išmokit arba vieną, arba kitą. Išmokau abu… Ateina tų eilėraščių skaitymo pamoka. Mokytojas klausia: kas paskaitys „Šatrijos kalną“? Visi tyli. Aš atsistoju – ir skaitau. Kadangi buvau vienintelis mokinys klasėje, kuris išmoko eilėraštį, mokytojas man rašo 5+. Na, gerai. O kas išmoko „Oi, ūžia, švilpia blogas oras“? Visi vaikai susigūžę tyli. Aš vėl atsistoju ir tą eilėraštį padeklamuoju ir ne bet kaip, o „su išraiška “, Ir vėl man rašo 5+. Mokiausi aš nekaip – ir staiga du penketai su pliusu.
Nuo tada, galima sakyti, ir prasidėjo mano skaitymai. Net Maskvoj mokydamasis skaičiau. Prisimenu, mūsų, lietuvių kursas surengė koncertą. Turėjau tautinius rūbus; šokom, dainavom, o aš rusų kalba skaičiau lietuvių poetų vertimus. Visą laiką mane traukė poezija.
Po vienuolikos metų darbo Kauno teatre atvažiavau į Vilnių. Praėjo nemaža laiko, kol įsijungiau į naujo teatro repertuarą. Iš pradžių– gausybė tuščių dienų. Tada aš televizijai pasiūliau poezijos valandėlę. Pasirinkau Putiną. Gerai pasirengiau. Skaičiau penkiolikos minučių trukmės laidą. Po to antrą, trečią. Žiūriu, kad susidaro Putino poezijos programa. Pradėjau ją skaityti Aktorių namuose, paskiau Filharmonijoj.
T. S. Poezijos skaitymas jus suvedė su ryškiomis kūrybinėmis asmenybėmis – poetais Vincu Mykolaičiu-Putinu, Justinu Marcinkevičium, Marcelijum Martinaičiu ir daugeliu kitų. „Aktoriaus dienoraščiuose“ ypač dažnai minimi šie trys poetai. Prisiminkite juos: kuo patraukė ir praturtino jus kaip žmogų ir kūrėją susitikimai su šiomis asmenybėmis?
L. N. Prisiliesti prie tokios asmenybės kaip Putinas – ne juokas. Tai tokia viršūnė, kad net šiurpas eina, artėjant prie jo. Susitikti su Putinu mane įkalbėjo Baltušis. Jis sakė: „Kaip tu drįsti skaityti jo eiles: autorius gyvas, o tu jo nepaklausei“. – „ Viskas, sakau, atspausdinta poeto knygose“. – „Tai reikia bent pranešti… “ Ir galų gale išdrįsau aplankyti poetą. Tai buvo Kačerginėj, tuo metu, kai mūsų teatras gastroliavo Kaune. Parodžiau jam savo programą. Pasakė, kad turįs kai kurių papildymų. Sako: „Jei dar būsit kitą savaitę, prašom užeiti“. Antrą kartą aplankyti man jau drąsiau. Ateinu. Poetas stovi ant laiptelių. Mane pamatęs, klausia: „Kas čia mane aplankė?“ – „Aktorius Laimonas Noreika. Mes tarėmės, profesoriau… “ – „ Tai tamsta“. Tuos žodžius Putinas taip švelniai ištarė, kad man lyg kalnas nuo pečių nusirito: vadinasi, aš jo nevarginu, aš ne našta jam esu, kaip galvojau. ,, Tai tamsta… Labai gražiai saulė šviečia pro pušis. Aš nulipsiu prie jūsų. “Paėmė mane už rankos, ir mes vaikščiojom po pušyną… Justinas Marcinkevičius natūraliai įėjo į mano gyvenimą. Repetavom jo „Dvidešimtą pavasarį“. Susitikdavom. Kai parengiau Putino programą, pradėjau galvoti apie kitus poetus, kitas poezijos programas… Skaičiau Adomą Mickevičių, o paskui į mano vakarus atėjo Justinas Marcinkevičius. Poetas – mano kartos žmogus; mus jaudino tos pačios problemos; panašūs išgyvenimai. Labai malonu su juo bendrauti.
Kelis Marcelijaus Martinaičio eilėraščius pirmą kartą perskaičiau kažkokiam laikrašty ir, prisimenu, pagalvojau: „Ko tas jaunas poetas taip maivosi?“ Netrukus pamačiau ir jį patį. Mūsų teatras gastroliavo Pasvaly. Tuo metu prasidėjo Poezijos pavasaris. Grupė poetų atvažiavo į Pasvalį, tarp jų ir Martinaitis. Matau, jis stovi ir skaito eilėraštį. Suklusau. Ypač įsidėmėjau dvi eilutes:
O į Rytus ir į Vakarus
Čia medžius ir žmones vežė…
Buvo sovietiniai laikai, o jis sako: Į Rytus žmones vežė. Puoliau ieškoti to poeto… Kitame Poezijos pavasary važinėjau po Lietuvą ir skaičiau jo eilėraščius. Susipažinau su Marcelijum – stebuklingu, nesvietiško talento žmogumi.
T. S. Jūs, Laimonai, nemažai skaitote Salomėjos Nėries poezijos. Ji, be abejo, viena talentingiausių mūsų poečių. Tačiau į Salomėjos kūrybinį palikimą žiūrima įvairiopai.
Prisiminkime jos žinomą ir poetišką ketureilį, parašytą 1940-aisiais:
Gintarėlį tau nešu ant delno,
Baltijos lašelį tą nublankusį –
Lietuvos aš vardą švelnų
Tau nešu kaip saulę rankose.
Kam poetė neša tą „gintarėlį“? Ogi, pasirodo, „tautų vadui ir mokytojui“ Stalinui. Negana to, šiam neregėto masto budeliui ji parašė dar ir „Poemą apie Staliną“. A. Miškinis dėl tokio Salomėjos Nėries posūkio net aiktelėjo:
Mes tada apstulbom – kurgi tu, sesule,
Kurgi, seserėle, argi Tau su jais?
Šiandien žmonės tuos Salomėjos eilėraščius vadina kolaboracionistiniais. Kitaip turbūt jų ir neįmanoma įvardyti? Kaip jūs žvelgiate į tokias Salomėjos Nėries kūrybos mirties kilpas?
L. N. Salomėją Nėrį aš priimu visą – ir su „gintarėliu“, ir su „ Poema apie Staliną“; su viskuo, todėl, kad ji visame kame buvo tikra, nemelavo. Prisimenate, jos santuoka įvyko Paryžiuje, mieste, kuriame gvveno Ž. P. Sartras, R. Rolanas ir kitos didžios asmenybės. Tiems žmonėms atrodė, kad tuo metu Sovietų Rusija buvo vienintelė jėga, galinti numaldyti vis labiau Vokietijoje galvą keliantį fašizmą. Salomėja grįžta į Lietuvą – Vokietija užima Lenkiją. Hitlerinė Vokietija stovi prie Lietuvos slenksčio – ir graso. Atrodė, kad tik Sovietų Rusija gali pastoti kelią tai grėsmei. Kad ji – išsigelbėjimas. Todėl Salomėja ir nešė Stalinui gintarėlį „ant delno, Baltijos lašelį tą nublankusi“, nes tikėjo tuo, ką rašė.
Mes dabar mandri, – žinom, kad Stalinas buvo banditas! Salomėja tada to nežinojo. Tačiau kai 1941 m. birželio 14 d. prasidėjo trėmimai, ji pamatė; ji sužinojo:
Į šaltą mūrą atsitrenkus,
Iš savo sapno pabudau.
Nejaugi ji nusikalto? Mes dabar tapom tokie demokratiški, taip gerbiam kiekvieno pažiūras, kiekvieno nuomonę, o atsigręžę į Salomėją, vadinam ją išdavike. Kodėl? Ji tikėjo tuo, ką darė. Suklydo, bet neišdavė.
T. S. Tačiau teisybės dėlei turiu pasakyti, ką žinau. Iš vieno žmogaus (jo pavardę ir vardą prisimenu), kuris karo metais labai gerai pažinojo Salomėją, su ja artimai bendravo; jis man pasakė, jog vykstant iš Lietuvos delegacijai į Maskvą parvežti „Stalino saulės“, jai buvo užsakyta parašyti „Poemą apie Staliną“. Užsakymą išpildė. Apie tai poetė prisipažino mano paminėtam žmogui. Taigi…
L. N. Manau, kad to užsakymo (nors tai dar neįrodyta) ji nebūtų galėjusi išpildyti, jeigu nebūtų tikėjusi tuo, ką rašo. Tuo metu viso pasaulio proletariatas (ir ne tik jis) kraustėsi iš proto dėl to Stalino. Tačiau Salomėja, pamačiusi savo klaidą, eilėraštyje „Tėvynei“ pasakė tokius žodžius:
Sukruvinta ir apiplėšta
Ji stovi man akyse…
Šimtus aš mylių eisiu pėsčia,
Kol gyvą pamatysiu.
Žydės ten sodai, svyros vaisiai,
Ar lapai kris pageltę,
Aš kėliais į tave pareisiu
Per lietų, gruodą, šaltį…
(…………………)
Nepardaviau tavęs aš niekad,
Neišdaviau, mieloji!
Audra praūžia, miškas lieka…
Širdis gi nemeluoja.
Tai poetės atgailos žodžiai. O Salomėjos Nėries poezijos knyga „Prie didelio kelio“, kurią parengė Viktorija Daujotytė, ar ne apie tai liudija? Nebarkime Salomėjos, – ji nekalta.
T. S. Atsigręžkime į dabartinį mūsų teatrą, o gal, tiksliau sakant, į Vilniaus teatrus, su kurių režisieriais yra siejamas Lietuvos teatro atgimimas.
Jūs jau kuris laikas esate palikęs Vilniaus teatrą, bet ryšiai iki paskutiniųjų metų nėra visiškai nutrūkę: antai, 1994 metais E. Nekrošius jus pakvietė suvaidinti A. Čechovo „Trijose seseryse“ senutėlį Feropontą. Suvaidinote. Ketverius metus su tuo spektakliu važinėjote po pasaulį…
Teatro kritikai (mūsuose ir užsienyje) rašo apie Lietuvos režisierių pasiekimus. Bet štai išvystame jų paskutinius darbus: V. Šekspyro „Makbetą“, „Ričardą III“, Sofoklio „Karalių Edipą“ – ir kyla abejonių, svarstymų. (V. Eimantas „Kultūros baruose“, savo poleminėse pastabose, netgi kalba apie mūsų teatro krizę.)
Kas kelia abejonių? Visų pirma – aktoriaus nuasmeninimas. Aktorius vis dažniau tampa režisieriaus išradingų sumanymų atlikėju, išpildytoju. J. Miltinis sakydavo: aktorius turi būti filosofas ir akrobatas, t. y. gerai valdantis kūną, jaučiantis scenos erdvę, dramos ritmą ir drauge su žiūrovu sprendžiantis jam gyvybiškai svarbius klausimus. Dabar aktorius tik akrobatas. Stebi spektaklius ir vis rečiau patiri aktoriaus ir žiūrovo dialogą. Atkreipia dėmesį režisieriaus sugebėjimai šviesų, vaizdų, garsų ir aktorių pagalba kurti įspūdingus reginius, efektus, stebinti, šokiruoti… Matyt, neatsitiktina, kad sudėtingus vaidmenis gali atlikti neprofesionalūs aktoriai… Kaip jūs vertinate tokį dabarties lietuvių režiesieriaus teatrą? Kaip žiūrite į tokį režisieriaus ir aktoriaus santykį? Ar nepasiilgote aktoriaus teatro?
L. N. Kas yra teatras? Įsivaizduokit, aš nueinu į turgų, tarp žmonių susirandu kokią vietelę, pasikloju kilimėlį, juo nužymėdamas neliečiamą erdvę, ir pradedu ką nors kalbėti, skaityti. Ir prasideda teatras, tiesa, labai primityvus… Artistas– tai yra teatras. O dabar artistas, teisingai sakote, nustumtas į kampą. Išraiškos priemonės teatre pasidarė tiek reikšmingos, jog artistas tapo marionete. Jis patapo išraiškos priemone… Dabar pajėgūs, kūrybos brandą pasiekę artistai vaikščioja be darbo. Jie nereikalingi. Viską gali suvaidinti jaunieji, todėl, kad juos galima modeliuot kaip nori. Jiems sako: tą daryk, taip daryk – ir jie daro.
Bet man atrodo, kad tai yra laikinas dalykas: dabar užėjo, užsisuko tokia mada. Praeis, nes turi ateiti diena, kai žiūrovas garsiai paklaus: „Kur dingo artistas? Duokit artistų!“
Teatras – tai artistas.
T. S. 1991 metais Alfonsas Maldonis ant savo poezijos rinktinės „Artėjimas“ jums užrašė tokius žodžius:
Vėl važiuoji, propaguoji,
Vėl eini ir deklamuoji
Visai Lietuvai eiles.
Iš teatro išėjote, bet aktorius Laimonas Noreika neprapuolė. Jūs turite Putiną, Salomėją Nėrį, Justiną Marcinkevičių, Marcelijų Martinaitį, gausybę kitų poetų. Prie jų grįžtate, juos skaitote: nuo jų neįmanoma nueiti, juos palikti.
Linkiu jums, Laimonai, ilgiausių metų su lietuvių poezija!

 

Trio. „Poezijos pavasaris“ kalbina Nijolę Miliauskaitę ir Vytautą P. Bložę

Skaityti

1. Norėčiau klausinėti Jus abu, nes su Jumis susijusi kelių šio amžiaus dešimtmečių mūsų poezijos istorija. Prisimenu moksleiviškas N. Miliauskaitės eilėraščių publikacijas „Moksleivyje“ (viena jų buvo palydėta R. Vanago žodžio). Tuomet V. Bložė jau buvo gerai žinomas, bet man, moksleiviui, prisipažinsiu, buvo svarbesnė N. Miliauskaitė. Ir staiga ji dingo. Kiek čia lėmė to meto poezijos vertinimo konjunktūra (neilgtrukus su šios konjunktūros problemomis susidūrė V. P. Bložė), o kiek asmeninis apsisprendimas? Jei asmeninis, tai koks? Čia vėl esu priverstas pasiduoti asmeniškumams: kuomet menkai tebuvo spausdinami V. P. Bložė, S. Geda, J. Juškaitis, buvau šventai įsitikinęs, kad tai jų apsisprendimas: spausdintis svetimoje aplinkoje mažai! Ir koks buvo nusivylimas, kai patyriau, kad jie buvo kankiniai, skriaudžiamieji! O aš kažkada didžiuodavausi dėl kiekvieno nespausdinamo teksto! Dėl jų! Koks Nijolės santykis kūrybinio kelio pradžioje buvo su ideologine, estetine to laiko konjunktūra?
2. Ką reiškia kūrybinėje biografijoje tylos periodas? Ir vienas, ir kitas jį išgyvenote, nors dėl nevienodų priežasčių. Bent man atrodo, kad kūrybinio „nebylumo“ laikotarpiai Jus lik kaupė, drausmino, nors negalėčiau tvirtinti, kad dėl to Jums neskauda. Man, kaip vertintojui, labiau skaudėtų šiandieninė situacija, kai žmonės, prieinantys prie knygų finansavimo, išleidžia viską, ką parašo. Ir drauge suprantu, kad net dešimčiai tikrai gerų eilėraščių reikalingas kontekstas, kurį sudaro visa „likusioji“ kūryba. Tačiau dėl to konteksto, tarkim, šiandien nebėra E. Mieželaičio. Nors niekas netvirtins, kad jo nėra poezijoje. Viena nereikalinga knyga sunaikina ankstesnes reikalingas. Šia proga gal abu pakomentuokite knygų leidybos politiką iš asmeninių pozicijų.
3. Dar ir dabar užtinku knygose senąjį V. Bložę-vertėją, todėl negaliu atsistebėti naujuoju V. P. Blože-vertėju. Ar tai įsakmus laiko reikalavimas – paneigti bet kokią klasikinę prozodiją, eilėdarą, ar tai paprasčiausiai talento diktatas (beveik taisyklė, kad geri poetai verčia prastai, o vidutiniai poetai tiksliems vertimams nesuteikia meninės jėgos)? Ar jums iš tiesų atrodo, kad poetinės kalbos, meninių formų likimas toks priklausomas nuo laiko? Bent man jau dabar baisu, kai pasaulyje kyla „pasaulinės“, kolektyvinės poezijos koncepcijos. Ar tai jau tapo V. P. Bložės charakterio bruožu: modernizuoti, priešintis tam, kas yra mūsų literatūrinėje kasdienybėje (turiu galvoje interviu su K. Plateliu „Šiaurės Atėnuose“)? Tačiau juk ta kasdienybė, kita vertus, šiandien pavaldi Jums, Jūsų autoritetui.
4. Jau minėtame interviu su K. Plateliu V. P. Bložė išmintingai kalbėjo apie asmenybės brandą, kuri tarsi savaime koreguoja ir visas stilistikas, ir poetikas. N. Miliauskaitės kūrybinis kelias tokią raidą tik paremia: tai pirmiausia asmenybės, žmogaus saviraida (nors rytietiškiems motyvams jos kūryboje pritarčiau su išlygomis). Tad kaip Jūs abu žiūrite į paradoksalią šiandienos situaciją: kai Jūsų gerbėjai, adoratoriai pagal mąstymo, jausenos parametrus negali Jūsų nei suprasti, nei išgyventi, vis dėlto vadina Jus savo mokytojais, kumyrais? Ir kiek čia lemia papildomi „kultūriniai triukšmai“: biografija, renginiai Druskininkuose ir pan.? Kiek apskritai literatūriniame gyvenime lemia kultūrinis mitas ir kiek – autentiška kūryba? Šiuo atveju vėl kreipiuosi į V. P. Bložę –A. Puškino vertėją. Juk, tarkim, daugeliui profesionalų didesnis yra V. Baratynskis.
5. Ir pabaigai – kiek provokacinis klausimas. Amžiaus pabaiga, ir daugelis ima skaičiuoti nuopelnus, kas ką pirmas lietuvių poezijoje yra „atradęs“, „įteisinęs“ (nors, mano galva, pasaulinės poezijos mastu nėra absoliučiai nieko naujo, išskyrus individualią kad ir V. P. Bložės asmeninę patirtį, išreikštą jo kalba). Kaip V. P. Bložė, jau istoriškai įvardytas novatorius, o ir pats savo avangardinius siekius įvardijęs, galėtų motyvuoti N. Miliauskaitės novatoriškumą šiandienos kontekste?
Valdas Kukulas
Nijolė Miliauskaitė: 1. Kaip skirtingai viskas atrodo – Tau, Valdai, ir man. Atleisk, bet man sunku suprasti Tavo požiūrį į nespausdinimą. Juk neišspausdintas, niekieno neperskaitytas eilėraštis lyg ir neegzistuoja? Kažkodėl dauguma man žinomų rašytojų labai skaudžiai reaguoja į nespausdinimą, o dailininkai – kad niekas neperka jų paveikslų. Nesame tokie, kaip tas daug kam girdėtas zeno vienuolis, kuris sunaikina tik ką parašytą eilėraštį. Manyčiau, visa laimė, kad ne visi zen budistai ir daosai taip elgėsi. Šiaip ar taip – tas zeno vienuolis galėjo ir nenaikinti savo eilių, tai buvo jo laisva valia, jo pasirinkimas. O čia juk prievarta. Laksčiau kaip didžiausia kvaiša po Vilniaus knygynus, ieškodama Vytauto „Preliudų“, kiekvienai pardavėjai kaišiodama po nosim „Naujas knygas“ – taigi parašyta, kad išėjo, kada gi bus? Nežinojau, kad „Preliudai“ jau neišeis, kad šis poetas juoduosiuose sąrašuose, kad po uždraudimo jį ištiko insultas, kad jis prie mirties. Žinojau tik tiek, kad tai puiki poezija ir kad tą knygelę būtinai turiu gauti (kartais mergaitės turi neblogą intuiciją ir jaučia tikrą poeziją, nors ir nesugeba išreikšti to žodžiais). Ir dabar tebemanau, kad „Preliudai“ – ypatinga knyga.
Po to – maždaug dešimt metų, kai redakcijos kratyte kratėsi Vytauto eilių, o leidykla niekaip nesutiko leisti naujų eilėraščių knygos. Kas kiek laiko išgirsdavom, kad iš straipsnių periodikoj išbraukiama jo pavardė. Tokia jau mūsų patirtis – visai nesidžiaugiau nešdamasi atmestus Vytauto eilėraščius.
Malonu girdėti, kad buvai pastebėjęs publikaciją „Moksleivyje“. Tik pristatė tuos eilėraščius S. Geda, kuris jau buvo man didelis autoritetas (po diskusijos apie jo poeziją, po to, kai V. Daujotytė gynė jį). Manyčiau, kad mano eilėraščių niekas labai ir nepastebėjo, ir nekreipė dėmesio – ar maža mergaičių rašo eiles? Pats puikiai žinai, kas iš to išeina. Todėl gal ir nepatyriau kokių nors ypatingų, tiesioginių ideologinių reikalavimų. Rašiau kaip rašėsi. Dalyvaudavau studentų konkursuose, studentų laikraštis spausdino, o A. Masionis pakvietė į jaunųjų sekciją. Tiesą sakant, ta mano „kūryba“ buvo prasta, bet Vilniaus universitete dėstytojai labai palaikė rašančius, skatino dirbti, mokytis, buvo tolerantiški.
2. Taip jau susiklostė, kad atsidūriau greta Vytauto. Kadangi Vytauto poezija man visada buvo ir yra svarbiau, nei mano, vienu metu apsisprendžiau mesti rašymą (nors būtent tada jau buvau pradėjus apčiuopti, kad galėčiau rašyti). Viską nulėmė tai, kad neturėjom pastogės, bastėmės iš vietos į vietą, nežinodami, kur dingsim po mėnesio ir apskritai kas su mumis bus. Kadangi Vytauto nespausdino, nemačiau jokios prasmės terlioti popierių. Ta tyla, nerašymas, – man askezės j ir mokymosi metai. Esu juk Vytauto mokinė: būdama greta jo, buvau kaip pameistrys prie meisterio.
Tačiau Vytautas niekada neturėjo tikrų tylos periodų: visada rašė ką ar vertė, tik buvo nespausdinamas.
Deja, neišmanau, kokia turėtų būti knygų leidybos politika. Gal reiktų mokytis iš skandinavų?
4. Vaje! Nei aš matau tuos gerbėjus ir adoratorius, nei ką! Vėl mudu, Valdai, labai skirtingai žiūrim į tą pačią realybę. Esu įsitikinus, kad svarbių svarbiausia – kūryba. Gali sau būti koks nori triukšmadarys, bet jeigu nieko geresnio neparašysi?..
5. Neatimkim duonos iš kritikų.
Tas, kas praktikuoja jogą, žino neturįs prisirišti prie savo veiklos rezultatų. Taip ir poetas.
Vytautas P. Bložė: 1. Gal ir nebevertėtų nieko pridurti prie to, ką čia Nijolė išsipasakojo. Tiek tik, kad dabar tarsi ilgiuosi tų laikų, kai galėjau rašyti, nė negalvodamas ką nors skelbti. Kokia laisvė! Nepriklausomybė! Negalioja tau nei cenzūra, nei terminai, nei kritikos murmesiai ar liaupsės. Esi kas esi. Rašai va banque – gal viso to nė neliks. Arba išeis tik post factum. Dėl to amžinai dėkingas lieku pirmiesiems savo gerbėjams, pamėgusiems mano itin privačias rašliavas – M. Martinaičiui ir S. Gedai. Norėjau nors „manuskriptais“ šį tą nuveikti: kad kas pasidžiaugtų, pritartų, gal net palenktyniautų. Kas iš to, galvojau, kad dūli stalčiuose? Dėl to kurį laiką (iki Nijolės, trečiojo ir ištikimiausio gerbėjo ir bičiulio) net vieną kitą įnoringesnį rankraštį (ar net paruoštą leisti knygą) palikdavau Marciui arba Sigitui, kad duotų kam ir pasiskaityti.
Negalėčiau tvirtinti, kad manęs visai nespausdino. Sykį per metus – tai tikrai, t. y. „Poezijos pavasaryje“, tik, deja, ne pačius man brangiausius dalykėlius. Geresnieji dažniausiai būdavo eliminuojami. Rašyk, kaip rašo visi, ir būsi spausdinamas. Reikėjo ožiuotis, nes kaip rašo visi – aš ir mokėjau, ir būčiau galėjęs (žiūr. mano vertimus). Dėl ko kentėjo ir mano artimieji: žmona, motina, dar ilgai negavusi (po Sibiro) pensijos.
Dabar? Dabar nelabai yra kada eiliuoti: tenka atsakinėti (kaip šiuo atveju) į klausimus, susirašinėti su vertėjais, leidėjais. O tai jau darbas pripažinimui, laurams (puikybei).
2. Nemoku atsakinėti į klausimus. Bent jau numeruota tvarka. Tad dovanok, kad į pirmąją Tavo antrojo klausimo dalį (per aklumą?) jau lyg ir atsakiau vienu ypu. O šiaip labai pritariu Tavo mintims. Išleisti knygą labai ir labai nelengva. Niekas jos nelaukia. Įteikus, paruošus (prieš 20 ar daugiau metų rašytą ir net sau pačiam neleistą skaityti rankraštį) – mirtina tyla. Neskubama su dotacija, arba gauni tik dalį jos. Parašyti knygą reikėdavo gal pusmečio (kartais, ypač Palangoje, kartais ir kelių savaičių), o išleisti – vidutiniškai – trejeto metų. Savigarba neleidžia belstis paramos į verslininkus. Tikėjausi, kad mano plunksna nebe privati nuosavybė…
3. Čia rimta, neįprasta ir paskubom neaptariama problema. Tiek tik, kad tikslinti svarbu ne vien prozodiją (iš kinų, vietnamiečių, net prancūzų ar suomių – kaip? neatitinka metrai, sąskambiai!). Ambicingi poetai, jeigu jau versdavo, „maudavo ant savo kurpalio“. Kitaip poeziją, jeigu ji tikrai gera, reiktų laikyti neišverčiama. Tačiau vertėjo tikslas turėtų būti – visom įmanomom priemonėm – ta pačia medžiaga, išgyvenimais, iš dalies ir stiliumi – atkurti svarbiausia: estetinį įspūdį, grožį, virš eilučių plevenančias prasmes: kad būtent ši virš eilučių švytinti originalo aureolė liktų įmanomai ta pati, o jei originalas (per pavydėtiną pavyzdingumą ar pagarbią chrestomatizaciją) jau kiek ir aptriušo – įkvėpti savo paties alsavimo. Tai, aišku, rizika. Bet ir gyvybės garantija.
Esu tolerantiškas kitaip rašantiems (ar verčiamiems). Visad mėgau gerus prozodininkus: J. Vaičiūnaitę, J. Juškaitį, T. Venclovą ir kai dar (o ir dabar!) rimuodavo – S. Gedą. Labai vertinu klasikinius Just. Marcinkevičiaus vertimus: jis vienas patikimiausių mūsų vertėjų. Su dėmesiu, gal net malonumu (kartais šiek tiek šypsodamasis) skaitau ir Tavo, Valdai, tarsi sąmoningai (tyčia) paarchaintus, net suprimityvintus opusus, sukurptus kažkiek, jei neklystu, „bendruomenine dvasia“. (Nors pats moki puikiai rašyti ir skaudžiai intymią lyriką.)
Pirmąkart girdžiu, kad aš tiek daug reiškiu jaunajai kartai. Spaudoj to nepastebiu, niekas pernelyg manęs nemini. Gal tai nuošalesnių pokalbių (kavinių, privačių susibūrimų) ataidai, kurie, ačiū Dievui, manęs nepasiekia.
4. Vėl būsiu sumaišęs klausimų numerius, todėl vėl prašau atleisti. Džiaugiuos, kad išgriebei iš mano improvizuotų postringavimų, jog viską lemia asmenybės branda. Pokalbyje su K. Plateliu aš tą mintį tik pakartojau, kadangi 1972 metų „P.P.“ almanache pirmąkart buvau trinktelėjęs panašų credo. Bet pabūgau būti pernelyg pretenzingas. Tad jau parašytam „credo“ įprašiau K. Nastopką paruošti klausimus, kad lyg ir pastūmėtas (kaip Tavo dabar) būčiau atviraširdžiauti. Nors nutylėjimas kartais yra gražesnis, juoba iškalbingesnis.
5. Vėl susipainiojau. Tyla (gera byla) turėtų būti skirta penktajam klausimui.
Vienas iš Nijolės nuopelnų būtų tai, kad patetikų, abstrakcijų, hepeningų ir performansų laikais triūsėsi – gyvenimo virtuvėje, poezijos gyvastyje, – buvo arti kasdienybės: darbų, vargų, rūpesčių.
Iš naujų archyvų

 

Henriko Nagio laiškai Liudvikui Jakimavičiui

Skaityti

Iš naujų archyvų
Henriko Nagio laiškai Liudvikui Jakimavičiui
Henrikui Nagiui šiemet būtų sukakę 80, aš pernai persiritau per keturiasdešimties slenkstį. Atrodytų, ką tokie gali susirašinėti, susišnekėti – visiškai skirtingos patirtys, sportininkų terminu – skirtingos svorio kategorijos…
Mūsų pažintis ir draugystė užsimezgė lygiai prieš dešimtį metų, kai aš viešėjau Kanadoj. Grįždamas Lietuvon pro Montrealį užsukau pasišnekėti pas poetą. Tai prakalbėjome bene 10 dienų. Po to tie pašnekesiai tęsėsi laiškais ir vėl gyvai, Nagiams dusyk viešint Lietuvoje. Po paskutinio vizito (1993), ir blogėjant sveikatai, į laiškus poetas dažniausiai atsakinėdavo telefono skambučiais. Teisindavosi, kad sunku rašyti, kad labiau norisi girdėti gyvą balsą.
Čia skelbiami laiškai kupiūruoti labai minimaliai. Kai kuriems dalykams dar neišmušė viešo skelbimo valanda (tokių trumpinimų tik keletas), kai kas trumpinta skaitytojo labui – tai pastraipos, kurios nebūtų suprantamos be ilgų papildomų asmeninio pobūdžio paaiškinimų.
Liudvikas Jakimavičius
1989.VI.2 Mielas Bičiuli,
Pasitaikius tokiai gerai progai ir Jūsų motinai sutikus laišką jau poryt skraidinti Vilniun, rašau SIETYNUI ir Jums kelis sakinius. Gerai, kad atspausdinote BUDAPEŠTO BALADĘ savo žurnale. Galite ir daugiau mano eilėraščių spausdinti – Sigitas Geda turi visus mano rinkinius. Deja, beturiu po vieną egzempliorių visų savo knygų ir negaliu Jums užrašyti. Mielai padaryčiau tai. VAGA žada išleisti mano poezijos rinktinę, – tada galėsite įsigyti. Tiktai nesuprantu, kodėl toji rinktinė žadama išleisti kitais arba net 1991 metais? Apie popieriaus trūkumą žinome, mini jį ir leidykla…
Apie Bronių Krivicką ir, ypač, Mamertą lndriliūną galėčiau kai ką parašyti. Pažinau abu. Mamertą geriau. Galiu atsakyti ir į anketą, tiktai jos neturiu. Daug daugiau apie juos galėtų parašyti Kazys Bradūnas. Esava geri bičiuliai: galiu jam paskambinti ir pasiūlyti Jums parašyti laišką. Gerai?
Liūnė Sutema Katiliškio archyvą tikrai turi, tiktai nežinau, ar rizikuos jį siųsti. Apie tai Zinai užsiminiau, bet ji man nieko konkretaus neatsakė. Galite jai parašyti apie tai pats, bus geriau. <…>
Kavolio, Maziliauskienės, Šilbajorio karta apie Indriliūną ir Krivicką nieko nežino (arba beveik nieko). Toji karta tik mažą dalį lietuvių literatūros tėra skaičiusi ir ribojasi (išskyrus Šilbajorį) kelių autorių ir kelių knygų arba net apysakų ar novelių interpretacija. Ir toji jų interpretacija dažnai būna labai suraizgyta, subjektyvi ir užsiiminėja radimu nebūtų dalykų. Yra ir tokių, kurie apie poeziją bendrai nedaug nusimano. Mūsų ,,establišmentas“ taip pat egzistuoja: jie kartoja vienas kito tezes ir verčiasi kelių autorių glorifikacijomis…
Konkrečiai kalbant, jei norėtumėte, galite mano eiles spausdinti. Jei norėtumėte kokių vertimų – ir jų turiu. Būtų įdomu, jei padarytumėte daugiau anketų ir pakviestumėte daugiau išeivijos rašytojų ir kultūrininkų atsiliepti, nes šiuo metu čia dar tebeviešpatauja keli tikri ir ne taip tikri literatūrologai, kurie gana arogantiškai rūšiuoja rašančiuosius į,,saviškius“ ir „nesaviškius“. Vienas jų per Kultūros kongresų praeitų metų vasarą Toronte yra viešai pareiškęs, kad išeivijoje buvę išleista tik trys (3) knygos, kurias jis skaitąs vertomis atsiversti! Šis pilietis dabar turi gana svarų balsą, pavyzdžiui, kai siūloma, kurių išeivijos autorių knygos leistinos (ir kada) Lietuvoje…
SIETYNĄ paremsime (t. y. mes, montrealiečiai) ir moraliai, ir finansiškai. Aš pats siunčiu Jums kelis eilėraščius, kuriuos galite atspausdinti. Vienas jų parašytas dar 1953 m., vėliau pataisytas ir niekur nebespausdintas. Jo mintys tinka ir šiandien: ir čia, ir pas jus (Laiškas rašto seserims ir broliams). Savo laiku pas mus išeivijoje viešpatavo tikra literatūrinė inkvizicija: ne saviškiams nebuvo skiriamos literatūrinės premijos etc… Panašu?
Fragmentai iš poemos KRISTIJONAS buvo spausdinti tiktai ribotą tiražą turinčiame mūsų savaitraštyje NEPRIKLAUSOMA LIETUVA. Ir iš mano Jums užrašytos kantatos galite, jei nutartumėte taip, spausdinti ką norite.
Juokais pridedu porą ,, suvenyrų “ ir siunčiu daug daug linkėjimų SIETYNUI ir visam jūsų kolektyvui: gyvuokite, ištverkite, kalbėkite ir šaukite savo jauną tiesą Lietuvai ir visam pasauliui!
Tokių, kaip JUS, šiandieną labai labai reikia. Jūs e s a t e gyvenimo druska dabar…
Lauksiu naujo SIETYNO ir JŪSŲ laiško. <…>
Dar kartą: Gyvuokite! Sveikinu SIETYNĄ ir
VILNIŲ, ir LIETUVĄ!
Jūsų Henrikas Nagys
1990. XI. 23 Montrealis
Mielas Liudvikai,
Be galo apsidžiaugiau gavęs Tavo laišką. Ten tiek daug brangių ir draugiškų jausmų ir žinių. Ačiū Tau ir visiems mano bičiuliams.
Rašau, deja, Tau tuos kelis žodžius iš ligoninės. Lapkričio 15 dieną ištiko mane mažas širdies priepuolis. Dar negalutini tyrimai rodo. kad yra gerokai susiaurėjęs vienas širdies vožtuvas. (Tai jau nuo vaikystės turėta, bet iki šiol nežymi yda.) Taigi reikės operacijos. Tvarkysią tą vožtuvą, kaip sako manasai kardiologas. Iš pradžių buvau be galo prislėgtas. Šįryt lyg kiek ir nušvito: žiūriu pro langą į rūškaną saulėtekį virš milžiniškos Montrealio panoramos…
Parašysiu daugiau kitą dieną. Pavargau. Bet Tu, mielas mielas Liudi (kaip tave vadina tavo sesuo), taip daug padarei: tiek šilumos iš to Tavo laiško. Ačiū Tau už viską, viską, viską. Ir; būk geras, padėkok visiems, mane prisiminusiems ir skaičiusiems (ir, tikiuosi, mylėjusiems) mano eiles. Ypač Sigitui Gedai, Matuzevičiui. Laimonui Noreikai (jis puikiai perduoda mano eilėraščius!), Aleksandrui Krasnovui, Kornelijui Plateliui (kuriam aš neparašiau dar žmoniško laiško, nes gi visus metus taip su ta savo širdim ir vargau – kaip Pats matei), padėkok ypač Jonui Juškaičiui (kaip gi Jo savijauta?) ir Jo žmonai Danutei Žilaitytei už Jos prozos knygą „Šulinių krašte“, kurią jau perskaičiau ir ji man patiko, taip pat pasveikink dailininką Vytautą Valių (kuriam taip pat vis dar neparašiau). Vytautą Bložę ir Nijolę Miliauskaitę <…>
Dabar Jau tikrai pavargau: ir ranka, ir aš pats…
Dieve, kiek aš Tau čia darbo užduodu! Atleisk… bet pats tikrai dabar tiek neparašyčiau…
Dar skaičiau ligoninėj Tavo, V. V. Landsbergio, Bložės ir Gedos eiles. Po truputį, po lašą, kaip vaistus. Poezija padeda…
Dabar jau visai pavargau ir galva apsunko. Bet Tu paspausk ranką visiems jauniems mano broliams, visoms mano jaunoms seserims, poetams, žodininkams, pasveikink Vilnių ir Lietuvą, ir visus, kurie myli ją labiau už duoną, auksą, šlovę, kurie ją myli tik todėl, kad ji viena tokia paprasta, tokia graži ir žalia, tokia vargana, bet ir tokia nuostabi, tokia visos meilės verta, tokia sava ir vienintelė, vienintelė, sava ir svaigi.
Tebūnie tai sentimentalu, gal ne „intelektuališkai“ pasakyta, bet… taip kalbi savai žemei, nes ji supranta paprastą ir tiesų žodį, nes ji pati pilka ir paprasta. <…>
Tavo Henrikas
P. S. Kada operuos mane, dar nežinau. Gal po mėnesio?..
1990. XII. 7 Mielas Liudvikai,
Vėl rašau Tau kelis sakinius. Lapkr. 29 d. grįžau iš ligoninės namo, nes chirurginiame skyriuje įsimetė kažkoks mikrobas. Kol tą mikrobą – bakteriją likviduos, didesnės operacijos atidėtos. Operacija bus didesnė, negu Tau iš ligoninės rašiau – atrodo, jie nori visas kraujagysles pakeisti ir dar vožtuvą sutvarkyti. Žodžiu, tikras kanalizacinis remontas.
O kaip gi Tu jauties? Gal pagavai upėtakių su tais naujais įtaisais? (turi galvoje žvejybos įrankius, kuriuos man dovanojo, kai buvau Montrealyje – L. J.) Kaip SIETYNAS? O rupūžė Gorbis, atrodo, laikysis iki paskutiniosios, kol ta jo imperija velniop nueis. Nenori derėtis. O tas kvailys Bushas dar vis jį ir Kremlių paramsto.
Vieną reikalą norėjau, kad padarytum. Aš vis Tave varginu. Neatsimenu, ar minėjau, kai čia kalbėjova, kad Vytautas Karalius man maždaug prieš metus (iš Vakarų Berlyno) atsiuntė tokį savo rinkinį manuskriptą eilių, straipsnių ir aforizmų, vokiečių, anglų ir prancūzų kalbosna išverstų. Kalbėjausi su kai kuriais
įtakingesniais savo pažįstamais, bet kol kas nieko neišėjo – šiame krašte taip lengvai nespausdina nepažįstamų autorių. Be to, kaip matei, nesu kažkoks biznierius (o ir praeityje nebuvau). Be to, sveikata gerokai apribojo mano veiklą. Žodžiu, būk geras, pasakyk jam ir išaiškink kaip nors, kad pasakytų, ką daryti su tais raštais. Aš jam ir pats kelis sakinius parašysiu. Dabar jau ranka visai nebeišgali tiesiai ir aiškiai rašyti.
Aš Tave vis prisimenu tokį šiltą, meilų ir gerą meškiną, ir kaip Tu miegojai (ant tos siauros sofos) taip kietai ir saldžiai kaip didelis katinas. Taip norėtųsi Tave vėl pamatyti ir kalbėtis, ir būti kartu, ir kad būtų pavasaris, kad žaliuotų žolė ir žydėtų magnolija ir kitos gėlės, kad mano kregždės būtų grįžusios ir…
Betgi tikiu, kad dar susitiksime ir Vilniuje, ir Montrealyje.
Kaip matai, rašau laiškus dabar. Parašiau jau daug kam, ilgai neatsakytus. Tik Bložei vis nežinau kaip rašyti: lyg ir pažįstu jį (iš Tavo filmo, iš eilių ir straipsnių), bet lyg ir nedrįstu. Kai skaičiau „L ir M“ jo rašinį TIKROJI TĖVYNĖ, pagalvojau, kad jis tiesą rašė – gal tikrai buvau toks pamirštas poetas, nes nesistengiau niekam pataikauti ir sau garso (“šlovės“) neorganizavau. Tau esu kalbėjęs apie tai. Tu mane jau žinai, koks esu. Tiesiai kalbu ir į akis. O tai nepatinka stabų garbintojams ir patiems ,, genijams“. Bet, sakydavo Marius (Katiliškis – L.).), trauk juos velniai.
Šviesių švenčių Tau ir taviesiems, visoms mano seserims ir broliams. Apkabink, ir iki pasimatymo.
Henrikas
1991. XI. 9. Šeštadienis Montreal – Lasalle
Mielas, mielas Liudvikai,
jau savaitė praėjo, o rodos, daug daugiau dienų. Kažkaip visa toli, bet ir be galo arti. Rodos, tos trys savaitės padalijo gyvenimą: 47 metai beveik nieko nebereiškia, o tos trys savaitės tapo tikru gyvenimu. Taip betgi turėjo būti. Man visai nekeista, kad taip yra. Matai, man visa šita egzilio buitis tebuvo laikina, netikra, verčianti tiktai kaip nors ištverti, išsilaikyti, neprapulti. Nežinia kam dėkui – neprapuoliau. Todėl man buvo taip gera, taip tikra, taip be galo sava Lietuvoje. Ir vaikštau čia, ir sapnuoju naktim Jus visus, ir nebenoriu klausytis vietinių žinių: visa tas pats, lyg nieko nepasikeitė čia – tos pačios kvailystės, rietenos, smulkmenos, ginčai. Svetimas pasaulis dar labiau susvetimėjo. Skaitau vėl išeivijos lietuviškąją spaudą – niekas nepasikeitė ir joje: vis dar gudresnė už kitus etc. etc. Dar vis tebemoko Lietuvą visokie greimai, mockūnai, venclovos, gustaičiai ir t. t. Vis tie patys „intelektualai“ kalba lyg iš aukštybių aukštybės, taip labai save įsimylėję, taip tikri savo pranašumu ir tiesos monopoliu – kaip jau sakiau Lietuvoj – tikri klasiški megalomanai… Duok, Dieve, jiems po atskirą parnasą ir po atskirą dangų.
Ačiū Tau, Liudvikai, už pabuvimą nepakeičiamu „Vergilijum“ (nors kaip Birutė sako – Vilnius ne pragaras), keliaujant po Vilnių, jo apylinkes ir dzūkų žemę. Liko man akyse ir sąmonėje toji nepamirštama kelionė į Druskininkus, Sigito ir Gražinos (Gedų –L.J.) sodybėlė, Nemunas, Merkinė, Perloja, Merkinė– tos lieknos pušys ir platuma – viskas liko. Liko Vytautas Bložė (tas nepaprastas vakaras) ir Nijolė (tyli, tokia tikra kita Lietuva) ir Tavoji Rūta (tasai kitas toks savas Vilnius), ir visa kita, taip neapsakoma kasdieniais žodžiais. Vilniaus Universitetas, Marcelijus (koks kontrastas, palyginus su Vytautu Blože), jo žmona Gražina, nepamirštami, TV matyti, bet visiškai ne tokie vaizdai ties Parlamentu, Televizijos bokštu – istorija ir kraujas ir kasdienybė, tapusi kažkokia sakraline Lietuvos ir mūsų dalimi.
Tai dabar toks pirmas mano laiškas Tau. Jų turėsiu parašyti daugiau ir daug kam, nes nebeįmanoma bus tylėti. Kol juos parašysiu, Tu visus visus visus Juos pasveikink, pasakyk žodį nuo manęs, kad prisimenu Juos (daug daugiau: gyvenu), esu su jais ir jaučiu, kad dabar tikrai gyvenu.
Iki pasimatymo Tau, Rūtai ir visiems, su kuriais buvo taip nepaprastai jauku ir gera pabūti, pagyventi, pakvėpuoti vėl vieną kartą savo orą.
Tavo Henrikas
1992. I. 14, Lasalle, P.Q.
Mielas Liudvikai (arba Liūdi, kaip Tave namuos vadina)
Rašau ant šio „valdiško“ popieriaus, žinodamas, kad Tavęs tikrai nepapiktinsiu, nes ir Tu man ant panašaus „valdiško“ popieriaus pabraukei apie pašėlusias vėtras, nusiaubusias Lietuvą. Skaitėva su Birute ir nuogąstavome: ar jaugi tie Vakarai tiktai tokias palaimas tepatieks? Tikra Sodoma ir Gomora ir velniava… Bet žinai, ir šiame amžinos žiemos krašte panaši velniava: užvakar pustė ir šaltis siekė 20 žemiau nulio, o šiandien 6 laipsniai virš nulio ir… lyja. O kai nelyja, vis tiek drėgmės beveik 100 nuošimčių ore. Kvėpuoji vandeniu, kaip žuvis…
Po šio oro pranešimo galima pakalbėti ir apie rimtesnius reikalus. Nuo sausio pradžios taip užsiėmiau laiškų rašymu (o jų vis dar kalnelis pūpso), kad neturėjau laiko savo rinkinį tvarkyti. Mums esant VAGOJE, Krasnovas sakė, kad iki praeitų metų galo laukiąs rankraščio. Kaip matai, jau kitų metų pradžia… Pavydžiu aš Brazdžioniui ir Bradūnui – jiedu sau pliekia eilėraštį po eilėraščio, rinkinį po rinkinio, kaip iš gausybės rago, o aš čia krapštam ir braukinėju, perrašau ir vėl braukiu ir vėžlio greičiu judu pirmyn. Reikės rašyti Kazimierui laišką ir klausti jo eiliavimo paslapties.
Pakalniškis, sakai, demonstruoja savo žinias toje man įteiktoje anketoje? Jis gi ne vienas: daug dabar tokių yra. Betgi jis žino, ką kalba. O atsakydamas jo klausimus, kaip matei, atsakiau taip, kaip norėjau ir sugebėjau. Gerai, kad atspausdins METŲ gal trečiame numeryje. Manęs Aputis yra prašęs atsiųsti ir eilėraščių METAMS. Pasakyk jam, kad kai tik turėsiu baigtų naujų, tikrai atsiųsiu METAMS, nes man tasai jūsų žurnalas patinka. Gerai redaguojamas. (Tarp kita ko: nežinau, ar aš esu užsimokėjęs METŲ prenumeratą. Paklausk, kai turėsi kiek laiko. Taip pat ir apie LITERATŪRĄ IR MENĄ. Man rodos, kad pasakiau Vytautui Kaune tų abiejų leidinių neužsakyti, nes užsisakyti nutariau pats iš čia. Jei to nepadariau, padarysiu, kai man parašysi. Tiktai dar vienas reikalas: kaip man siųsti pinigus? Ar galiu siųsti čekį? Ar gal INTERNATIONAL MONEY ORDER, kurį galiu gauti čia bankuose?) Aš iš viso nesioricntiioįu, kaip galima tiesiai į Lietuvos leidyklų ar kt. sąskaitas pinigus pristatyti. (Su šiuo laišku siunčiu Tau tokį mažą kanadietišką banknotą. ,,Užsifundyk“ kokio tauraus gėrimo bonkų toje dolerinėje. Praėjusių švenčių proga. Tikiuos, kad šiuo primityviu keliu Tave tas popieriukas pasieks. Tada bus galima ir pakartoti šią nekomplikuotą procedūrą. Redakcijon ateinantys taip patarė Birutei: sakė, nueina, nes nebekeliauja pro Maskvą.)
Tavo motina atvažiavusi atvežė Tavo laišką mums. Ačiū! O Alma tai vis kviečia ir kviečia atvažiuot pas juos. Tiktai man gruodžio mėnesį teko pasigalinėti su tokiu kanadietišku pusgripiu, kad net dabar dar vis šniūkščiu ir šniurkščiu. Ir čia siaučia gripas (o visai neseniai ėmė jaunuolius ir jaunuoles ,, galabyti“ smegenų uždegimas. Pasirodo, ir ši bjauri liga užkrečiama. Tai šią savaite paskiepys apie ketvirtį milijono kanadiečių tiktai Kvebeko ir Ontario provincijose!).
Grįžęs vėl prie laiško, sėdžiu ir kalbuosi su Tavim, bet be balso ir be rašto. Ir pagalvoju: kaip gera šnekučiuotis, kai matai vienas kitą. Visai kitas reikalas. Raidė vis tiek toks gana šaltas reikalas…
(šį laišką įdedu ir kelis NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS puslapius, ir kelias atmintinas nuotraukas. Jų dar pagamins daugiau – tada ir daugiau atsiųsiu.
Nieko neišdegus su dėstymu Kaune, vis tiek planuojava šįmet vėl atskristi į Vilnių ir Lietuvą. Gal į Poezijos pavasarį? Ką Tu apie tai galvoji? Gal vėliau? gal vasarą? Pasitikiu Tavo nuomone. Juk buvai toks nuostabiausias pasaulyje gidas Vilniuje! Be Tavęs būtume su Birute turėję gerokai pasiplūkti… Ačiū Tau už tai. Kai atlėksi Kanadon, aš Tave galėsiu pavežioti. Pameškeriosime Dainavos ežerėlyje ir kur nors toliau, į Siaurės ašigalio pusę, kur tiktai indėnai meškerioja.
Pasveikink labai labai Rūtą. Ačiū, už jos laišką, parašytą tokiom dailiom ir mažytėm raidėlytėm. Daili ir pati rašytoja (kaip Tu man sakei: už tai ir vedžiau ją)…
Finis coronat opus, – prisiminiau iš senų lotyniškų laikų. Šiuo kartu gal ir užteks. Perduok glėbius linkėjimų visiems, kuriuos buvau susitikęs Vilniuje, ir, žinoma, pačiam Vilniui ir, dar kartą, Tavo namiškiams.
Spaudžiu dešinę ir kairę. Tavo –
Henrikas
1992 II 22 Kanada Mielas Liudvikai,
ačiū už ilgą (ir nuodugnų laišką), įdedu dar menką dovanėlę, kad išgertute dar gero vokiško alaus į visų mūsų sveikatą. Man buvo smagu skaityti, kad abu su mano bendravardžiu Henriku Čigriejum išgėrėte į mano sveikatą. Judu abu geros širdies ir gero žodžio poetai – mano poezijos broliai. <…>
Kol kas laikausi neblogai, o apie atvykimo laiką dar parašysiu. Labai norėčiau paspininguoti kur nors Lietuvoje ir pabūti su Jumis visais. Pasveikink prie progos Bložę ir Nijolę, Gedus, Martinaičius ir Platelius.
Apkabinu ir iki pasimatymo –
Henrikas
1992. VII. 2 Mano mielas Bičiuli Liudvikai,
Tavęs labiausiai pasiilgau: ir čia, ir Vilniuje Tu buvai su manim taip ramiai ir geraširdiškai, kad lyg Tavęs nė nebuvo. O buvai labiau už kitus. Dabar rašau Tau šį greitą laišką ir jaučiuosi kaltas, kad neatsakiau į Tavo laiškus, kaip derėjo. Maniau atskristi į Poezijos pavasarį, bet neišdegė: visokie smulkūs ligoninės ir laikraščio reikalai painiojosi po kojom (žinai, Birutė su tuo laikraščiu, kaip su girnapuse po kaklu), taip ir užrūdijova beveik nepastebimai…
Labai nuliūdino ir įskaudino pirmasis nepraėjęs referendumas: pasidarbavo, atrodo, „opozicija“, padedama visokių pseudointelektualų ir eilinių kvailių. O, žiūrėk, Estijai pavyko pravesti panašų referendumą, ir ji jau puikuojasi naująja Estijos krona. O be to, tiesiog liūdina be galo ir krašto tie nuolatos dingstantys laiškai. Bent pusė mano laiškų niekad nepasiekė adresatų. Argi tikrai nieko negalima padaryti, kad tokio barbarizmo apraiškos neterštų Lietuvos prestižo?
Užtai į šį laišką įdedu 70 kanadietiškų. Jie Tau ir Rūtai skirti. Tavo motinai minėjau, kad norėčiau gauti LITERATŪRĄ IR M ENĄ oro paštu. Dabar gi Vytautas iš Kauno atsiunčia, bet po kelių mėnesių, į kai ką L&M parašytą norėčiau reaguoti. Aišku, greitai. Tu man užsakyk tą laikraštį ir būtinai parašyk kiek tai kainuoja. Aš per ką nors pinigus Tau atsiųsiu. Dabar gana daug kas važiuos į Lietuvą. Pagaliau ir aš pats rimtai planuoju šios vasaros pabaigoje atlėkti pas jus. Velniškai pasiilgau jūsų visų: Tavęs ir visų tų, kuriuos tada aplankėme. Ir tos dzūkų žemės, kaip Henriko Čigriejaus poezijos… (Jam buvau parašęs ilgą gerą gerą laišką apie jo eilių knygą KAIP ŽOLĖS, bet laiškas dingo, o aš jokio nuorašo (kaip kvailys) nepasidariau… Pasakyk jam, kad jo eilės man labai arti širdies. Labai.) (Ir išgerkite dar kartą gero vokiško alaus mano sveikaton. Gerai?) Tai tiek dabar ir greitai. Vešiu laišką atiduoti Tavo motinai. Ji pas Seseles ir ryt perpiet iš ten išvažiuoja į aerodromą (arba orauostą).
(J. Juškaitis išprašė kelis mano eilėračius NAUJAJAM ŽIDINIUI – A1DAMS. Parašyk, kaip jie atrodo.)
Pridedu ir savo nuotrauką, darytą niekieno kito, bet mažojo Mariuko. Kažkada šią žiemą ar pavasario pradžioj.
Apkabinu jus visus ir tikiuosi greitai tai pakartoti jau nebe ant popieriaus, bet tikrai, fiziškai.
Iki pasimatymo.
Jeigu sutiksi kokį pažįstamą –sakyk, kad sveikinu iš visos esybės savo.
Tavo Henrikas
Lasalle-Montreal; 1993.V.27:
Mielas Liudvikai,
visai visai nutilau. Nutildė rinkimai, nutildė bjauri ir ilga žiema, nutildė ir šaltas, niekam netikęs pavasaris, pagaliau nutildė ir visokie mažesni bei didesni negalavimai. Kelis mėnesius nieko nerašiau: nei laiškų, nei eilių, net nei vertimų nedariau. Tik NL reikėjo kas antrą savaitę žinių iš Lietuvos ir pasaulio rašyti. Ir nusibodo iki gyvo kaulo…
Tau skubu parašyti, kad (pagaliau) nutariau ir aš skristi kartu su Birute ir Gintaru (taip, Gintaru, nes jis labai nori pamatyti tą mūsų Lietuvą) į Vilnių ir Lietuvą. Birželio 9 d. apie 3 p. p. atlėksim su SWISSAIR. Tave pamatyti tai labai labai norėsime. Nebūtinai pasitikti, pasitiks Vytautas, atvažiavęs iš Kauno (tenai ir būvosime pagrindinai). Bus daug kuo pasidalinti – daug visko atsitiko, ypač Lietuvoje. Kurį laiką jaučiausi vienišesnis negu bet kada… Susiskambinsime.
Siunčiu laišką Tavo tėvų adresu, nes Tavąjį adresą kažkur nukišau ir greitomis negaliu atrasti. Tų laiškų kalnas susidėjo, o pedantas (gerąja prasme), deja, nesu. Reikėtų kiek to vokiško kraujo…
Daug daug linkėjimų lekia su šiuo laišku – prieš lėktuvą – Tavo tėvams, Aušrai, Rūtai ir Tau pačiam (o taip pat visiems kitiems, mažiau ir daugiau pažįstamiems, bet lygiai branginamiems). Iki pasimatymo!
Tavo ir Jūsų Henrikas
1993. liepos 14 Montrėal-Lasalle Mielas Liudvikai,
Nutariau atpyškinti Tau šitą laišką pusantros valandos prieš pasimatymą su dantistu. Trauks kažkokį nervą iš danties. Taigi nervų nuraminimui ir numarinimui rašau Tau laišką. Esu dar visas – siela ir kūnu – ne tuo mėsiniu, bet tuo ažūriniu — su jumis visais. Esu Lietuvoje, Vilniuje, į Kanadą atneštas šveicariško lėktuvo, kurį pūtė tikriausiai Afrikos karšti vėjai, nes jau Zuerich’e prasidėjo dusinantys karščiai. Sėdžiu dabar sumirkęs savo prakaituose ir kalbuosi su tom daugiabučiuose gyvenančiomis keistomis kregždėmis (kurias Tu matei). Nesupranta lietuviškai nič nieko! Šeškinės varnos suprato, ir Vilniaus lakštingala, ir Gedos gegutė. Jau vien dėl to neverta čia gyventi. O kur dar šimtai šimtų daug svaresnių argumentų?
Nostalgijos kankinamas perskaičiau tų savo pasikalbėjimų su Sigitu Parulskiu LIETUVOS AIDE. Na, ir nesklandus jis prakeiktai – lyg per išgriautą grindinį rieda tie mano sakiniai sakinėliai. (Birutė pareiškė: atrodo, kad padoraus sakinio nesugebi sumegzti ir suregzti. Teisybę sako!) Nusiunčiau Sigitui porą būtiniausių patikslinimų. Tikiuosi, atmuš LA puslapiuose, nes kitaip tikrai koks nors varnalėša prikibs. Norėtųsi ginčytis, jei reikia, dėl kokių nors principinių teigimų, o ne dėl nedasakymų ir suveltų sakinių. Aišku, Sigitas visai nekaltas: ką girdėjo, tą nurašė…
Tu (ir tie kiti pašnekintojai), tikiuosi, panašius mano raštiškus sakinius šiek tiek ištiesinsite.
Čia, Montrealio angliškame laikraštyje (THE GAZETTE), tas ekonominis poetas Raymond Filip (Filipavičius) yra paskelbęs rašinį, pavadintą IN LITHUANIA, POETS ARE HEROES. Rašiny yra klaidų (jis sovietinės okupacijos pradžia nurodo 1945 metus), ir jis pirmoje eilėje skirtas savai autoreklamai. Apie lietuvių literatūrą jis nežino beveik nieko, nes – kaip sakiau Tau – su lietuviškąja bendruomene gana įžūliai nepalaikė jokių santykių ir nelankė jokių lietuviškų seminarų nei parengimų. Jis ,,atsivertė“ lietuvybėn, kai pamatė, kad samariečiai perka jo knygeles ir kad lietuvybė yra geras tramplynas savo karjerai lietuvių tarpe (ypač tų, kurie jo anksčiau nepažino), nes kvėptelėjo šlove ir pinigais. Jam nepavyko su „tautiečiais“ (net gerokai įraudusiais), nei su anglofonais, nei su frankofonais (nei su kitais „gramofonais) “, tai atsigręžė į mus ir kai kuriuos naivelius gana mikliai mulkina. Rašytojų Sąjungai įsidėmėtina: LIETUVOS AIDE radau (1993.05.29 numeryje) rašinėlyje EILĖRAŠČIAI PER NAKTĮ to paties piliečio Filip teigimą, jog aš išvertęs cituojamą eilutę „Lietuvių kapuose prie Montrealio žolė nupjauta “. Tokios niekad neverčiau. Esu išvertęs, įkyriai Filipo prašomas, tiktai vieną jo eilėraštį apie gitaras. Nieko daugiau. Operuoja mano pavarde žmogelis… Tokia jau jo savęs išpūtimo taktika. Jo pagyros – kurių teko klausytis kelis kartus – yra atvirkščiai proporcingos jo atsiekimams. Liūdna ir pikta, kai tokie ima kalbėti apie lietuviškąjį Montrealį ir apie Lietuvą bendrai. Kai labiausiai jų reikėjo, nei vieno nebuvo nė kvapo. Tokie, kaip jis, tyčiojosi iš lietuviškosios veiklos ir lietuvių. Jokių šaknų jie niekad nėra ieškoję… Dabar tai pasirodė naudinga. Tai tokia nauja čionykščių padermė – komerciniai poetai, dailininkai, patarėjai, veikėjai, „intelektualai“, visi suuodė pigios šlovės ir pinigo kvapą… Tiek to. Įsivažiavau su tuo Filipavičium. Be reikalo.
Deja, laiško nebaigiau. Dabar jau penktadienis (liepos 16) ir, dėkui Dievui, atvėso. Jau ir gyventi, ir kvėpuoti įmanoma. Aš dar vis Lietuvoje, Vilniuje, pas jus. Vaikštau kartu su Tavim į turgelį, važiuoju į Druskininkus ir atgal, pakeliauju po Vilniaus pušynus, lankausi METŲ redakcijoje, pereinu Kaune Laisvės alėja ir pastoviniuoju ties muziejumi… nakvoju jūsų didžiajame kambaryje ant jūsų ištraukiamos sofos (gi judu ant grindų!) ir stebiuosi, kad taip lėtai naktėja ir taip anksti aušta. Visokių įmantrių samprotavimų prirašyta apie nostalgiją, bet gyventi ja beveik nepakeliama. Tegul tai ir sentimentalus jausmas, kaip pasakytų semiotikai, bet skauda, ir gana. (Skaičiau neseniai kažin kokio semiotikos adoratoriaus straipsnį – nebeatsimenu, kuriame Lietuvos laikraštyje, ar tik ne L&M), kad semiotika esanti gyvenimo būdas! Ar nesakiau, kad Greimas būtų pakeltas bent į palaimintuosius, jei būtų buvęs geras katalikas. O dabar, žiūrėk, semiotika taps kultu ir jis, t. y. Greimas, bus vyriausiasis guras. Įdomūs žmonės tie „elitai“. Ne mūsų prasčiokų nosiai tokie metafiziniai šuoliai!
Man Tavo Rūta sakė, kad neturite kantatos. Man atrodė, lyg Tau daviau. Bet atsiųsiu greitai tą kasetę. Ir kavos. Su linkėjimais ir didžiausiu troškimu vėl sėsti į lėktuvą ir atkentėti dešimt ar daugiau valandų ir išlipti Vilniuje. Išlipti tiesiai į Lietuvos vasarą. Pas jus. Tai būtų tikras ir geriausias mano eilėraštis. Poezija, kaip nukritusi iš pačio Dangaus. To didžiojo, kur gyvena visų eilėraščių visi žodžiai. Ir visų gerų žmonių sielos.
Na, ir nušnekėjau. Pabučiuok Rūtą ir visas ir pasveikink visus visus nuo manęs. Prašydamas atleisti už mašinraštį.
Tavo Henrikas
Montreal-Lasalle, 1994. VII. 5
Mielas Liudvikai,
Labiausiai Tavęs turiu atsiprašyti, nes nieko neatsakiau į Tavo 3 laiškus. Mane toji žiema labai ir labai aplamdė – vėl reikėjo per daug dažnai lankytis ligoninėse, ir šiaip jau užgulė tokia tuštuma ir desperacija, kad tiktai tylėti šiaip taip sugebėjau… Nieko nerašiau: nei eilėraščių, nei laiškų.
Bet štai su Birute siunčiu Tau vieną sakinį, užtikrinimą, gėrėjimasi: taip, kaip rašei paskutiniuosius eilėraščius (ačiū už tą man skirtąjį), taip rašyk. Tu atradai savo poetinį ž o d į, stilių, braižą. Taip rašyk. Patikėk manim. Neklausyk, jei kitaip kalbės ajatolos, rabinai, literatūrologai bei literatūrologės.
Lauksiu tokios Tavo eilių knygos (ir parašysiu apie ją į METUS).
Parašysiu žmonišką laišką vėliau. Šitą siunčiu su Birute. Gal atvažiuosiu į DRUSKININKŲ POETINĮ RUDENĮ jei būsiu tinkamai sulopytas. (Parašysiu ir seniai žadėtą laišką Tavo Rūtai. Tenepyksta ant manęs.)
Pakelk su kokiu geru žmogum stiklą gaivinančio už mane
Henrikas
1995.XII.6 Mielieji Rūta ir Liudvikai,
kad tiktai dabar rašau (ir tokia mechaniška priemone), atsiprašau iš aukšto (kaip seniau sakydavo) ir labai labai „nuobažniai“.
Pirmiausia: tikrai begaliniai pasiilgau Judviejų ir visų artimų man žmonių. Čia gyvenau visus metus kaip koks trapistų vienuolis – be Birutės, mačiau gal tik kelis žmones. Ir tai tik iš reikalo. Buvau nugrimzdęs į ilgą ir labai nelemtą marmalynę: juodą, juodą ir be jokios švieselės tunelio gale. Išsikaliau iš tos duobės, pradėjęs versti R. M. Rilke ‘s eiles (Sigitas Geda paprašė leidžiamai R. M. R sukakties knygai). Ir tokią atranką savo eilių ir tekstą, skirtus redaktorės Janinos Riškutės paruoštai mano eilių chrestomatinei mokyklinei laidai. Tą knygą jinai turbūt pavadins „Poetas, prisijaukinęs sakalą“ ar panašiai. Atsiųs man, rašė ir sakė, tą paruoštą spausdinimui knygos maketą. Tai bus graži išimtis, nes iki šiol beveik niekas niekad man neatsiųdavo nei mano vertimų, nei mano pasikalbėjimų peržiūrėti ir patikslinti. Todėl susilaukiau net rūstybės iš moterų (!), nors esu šimtanuošimtinis ir prisiekęs feministas. Ar tik ne tasai Braziūnas, kai lankiausi pirmą kartą Lietuvoje, universitete įsirašė visokius mano pasakymus (ar tiksliai juos nusirašė nuo juostos – kas žino?) ir tarpe jų vieną tokį (netikusį, reikia pripažinti) juokais pasakytą kalambūrą apie literatūrologių užslėgtą poeziją… Labai užsigavo, rodos, net Daujotytė, nekalbant jau apie dvi šioje pusėje vandenio, gamtos apdovanotas… Taigi. O ant Gavelio negirdėjau kad rūgotų – tasai gi beveik lygiai šlykščiai kaip markizas de Sade išdergia moteris. Ir dar kaip! O feministės tyli. Matyt, turiu kokį nors netikusį perkūnsargį: neapsaugojo ir neapsaugo manęs nuo rūstybinių žaibų… O čia žiema prasidėjo jau lapkričio vidury. Va, šiandien praneša, kad prerijų provincijose šaltis (pridėjus vėjo stiprumą) siekia apie 50 laipsnių minus. Tai jau kaip visiškai geram Sibire. Sniegas įsitvirtino ir išbus iki balandžio pradžios. Tokioj žiemoj sėdžiu ir lesinu šąlančius žvirblius, varnėnus (dauguma jų niekur neišskrenda) ir kitokius mažylius paukštelius. Skaitau ir rašau (ir iš kitų duonos neprašau). O šiaip čia vietiniai tebedurnavoja kaip anksčiau ir per tą nelemtą referendumą, nusukę bent apie 100,000 balsų, vos nesugriovė Kanados. Jei esama Dievo – jis turėtų jiems užleisti marą ar šiaip kokią dievišką bausmę: sakykim, paraližuoti visiems kvebekuazams liežuvius. Gal protas pabustų. Nors abejoju.
Šį rytą nutariau Tau, Liudvikai, parašyti porą patarimų. Nebūtinai jų verta klausyti. Bet štai: kodėl nerašai eilėraščių? Tokių, kaip anąkart, po vasaros. Jie, kaip Tau rašiau, buvo tikrai ir geri, ir labai savi. (Jeigu rašai, ir esi jau sukrovęs rinkinį –patarimą atsiimu). Šiaip tie Tavo šmaikštūs pasisakymai ir linksmokos recenzijos irgi orą prablaivo. Ir Tavo pastabos poetinio Druskininkų rudenio metu tikriausiai į taikinį pataikė, nors tai tokie vienadieniai apsireiškimai. Neišlieka. Kad, bendrai kalbant, literatūrinį orą Lietuvoje reikia pravėdinti, bent iš tolo atrodo, kad labai ir labai reikėtų. Toji, kaip ją pats sau vadinu, Tėvynės-šikynės generacija jau per daug garsiai ir įžūliai skeryčiojasi. Paskaitai kokį, atsiprašant, vandenėlį, o apie jo (jos) pirmąją knygelę net po dvi recenzijas randi (žinoma, savųjų ,, chebros“). Tai tokie nevykę, savos smuklės garuose lyg vykstantys pasipešiojimai, pasiglostymai ir dar velniai žino kas. O apie tikrai vertas dėmesio knygas vos kokią vieną recenzijėlę paskaitai kur nors prie išvietės durų įkištą. Negeri kvapai tokios literatūros ir tokio literatūrologavimo… Prastas žodis susilipdė. Tai tiek apie tai.
Perskaičiau, ką judviem parašiau (o tai be galo blogas įprotis: skaityti parašytus savo laiškus – kaip taisyklė, nuvilia ir gundo sudraskyti) ir pamačiau, kad beveik nieko neparašyta. Tokie padraikalai. Tai dar kartą sakau: pasiilgau jūsų, Lietuvos, lietuviškai kalbančių žmonių ir lietuviškai čiulbančių paukščių. Jau 1991-ųjų rudenį, kai skrendant į Vilnių teko išbūti Varšuvos aerodromo barakėlyje beveik 8 valandas, pastebėjau, kad Varšuvos varnos kitaip krankia negu kanadietiškos. Ir Lietuvos paukščiai kitaip. Ir Rūta taip gražiai ir kitaip sako: Letuvoj. Nesigirdi ant popieriaus parašius. Gaila. Pasiilgau žmonių – savų žmonių. Vienu metu buvau pagalvojęs, kad jau niekad nebepamatysiu nei Lietuvos, nei Vilniaus, nei tų žmonių, kurių pasiilgau… Ėmė į liūdną pusę rašytis.
Kaip sekasi „7-ioms meno dienoms“? Jeigu turėčiau pakankamai pinigų, užsisakyčiau daug daug Lietuvos žurnalų ir laikraščių. Bet šitoj susmirdusioj provincijoj tik mokesčius kelia, o pensijas, ko gero, ims mažinti, nes reikia pinigų kitam referendumui. Tie kvailiai gi nenustos griovę Kanados ir pjovę sau savo durnų galvų. Tikra begalvių tautelė… Gintaras jau visai rimtai ruošiasi iš čia išsikelti. Nėra jokios ateities jo vaikams. Tik laikinai atidėjo. Ir aš – kaip Liudvikas gerai žino – seniai noriu iš čia išvažiuoti. Kad ir į peklą. Birutė įsipareigojusi tempia tą NEPRIKLAUSOMĄ LIETUVĄ. Ir niekas nepadeda. Dabar iš Lietuvos atvykstantys yra apgailėtinos mizerijos: gyvena, kad nusipirktų gerą (tiktai apie Porsche arba Mercedes’ą svajoja!) mašiną ir gerą namą. Visi „daktarai“ ir „inžinieriai“! Ateina į redakciją ir prašo žodynų. Ir kaip įnirtę mokosi prancūziškai. Ir tikrai įsirašytų separatistų gretosna, jei tik tie garantuotų, kad galės likti čia amžinai. Jiems Lietuva ir lietuviškas žodis – nusispjaut. Tokių jau šimtai knibžda ir Amerikoj. Ypač Kalifornijoje ir Floridoje. Politrukas Laurinčiukas tenai pinigingiems (bet durniems, kaip bato aulas) „pažangiesiems“ rašo biografijas ir visokius atsiminimus. Aišku, už dolerius, gerą maistą ir butą. Tenai ir genijus Kondrotas buvo nukakęs, tasai, kurs pareiškė Čikagoje, dabar rašysiąs romanus tik anglų kalba. (Dabar sėdi Muenchene ir FREE EUROPE radijui rašo straipsnelius ir žineles. „Išplaukė“ į tarptautinius vandenis. Aiškiai kelių kuolelių stokoja…)
Kažkur, nebeatsimenu, skaičiau vieno Lietuvos literatūrologo ir poeto lakią pastabą, kad, girdi, išeivijoje buvę tik keli pirmo rango rašytojai (gal sakė, poetai), o visi kiti antraeiliai, trečiaeiliai ir daugybė grafomanų. Gal ir tiesa. Betgi man atrodo, kad Lietuvos literatūriniame parnasėlyje nėra n i e k a d o s buvę tiek grafomanų, kiek dabar! Žinoma, prisideda ir visokie išeivijos (ar, anot Bradūno, egzodo: skamba prašmatniau) rašeivos, kurie dabar už pinigus spausdinusi Lietuvoje. Lietuvoje esama tokių neva tai leidyklėlių, už dolerius pasiryžusių spausdinti ir visišką mėšlą. Yra ir žymiai per daug „genijų“. Kai žiūriu iš tolo, kaip arogantiškai skeryčiojasi kai kurie jaunieji – nejauku darosi. Kokios pozos! Kokia išmonė! Ir apie viską! Primena man kažkaip tą plačiakelnį užsienio reikalų ministrą Gylį. Apsaugok Viešpatie nuo tokių genijų ir tokių ministrų… O mus Lietuvoje senais gerais laikais Radauskas, Churginas ir Brazdžionis vadino trumpai drūtai piemenimis. Nesiginčijom. Neniekinom jų. Tik rašėm. Man ir šiandien Maironis liko Maironiu, ir Putinas, ir Kossu-Aleksan-dravičius <…> Tai jau baigiu. Pagaliau ir atsiminiau, kad gi aš judviejų adreso neturiu. Reikės skambinti Almai.
Jūsų Henrikas

 

Iš Vaidoto Daunio laiškų bičiuliui Edvardui Vaičiui

Skaityti

…kad galėtume gyventi savo natūraliu ir tikru gyvenimu…
Iš Vaidoto laiško
1979.01.30-31. Gurzufas
Sveikas, Edi,
Su malonumu sėdu tau rašyt. Dabar aš Gurzufe. Viešbutyje „Čaika“. Pasiėmiau atskirą kambarį, sumokėjau 3 rb. 20 kp. (už dvi paras). Galvoju pabūti čia iki 02.03 d. O gal ir ilgiau. Atsibosti neturėtų, nes aš važiavau čia ne dėl ypatingų įspūdžių, o tiesiog pabūti vienas, su savo mintim, kad vėl galėčiau nerti, kaip tu sakai, ,,į baseiną“, į smulkmenų pilną Vilnių. Salia to dar noriu pakvėpuoti savo vaikystės oru. Žmonės važiuoja prie jūros pakvėpuoti jodu, aš, ačiū dievui, čia randu dar ir kažko neįvertinamo, neapčiuopiamo, nepaaiškinamo, bet be galo artimo ir gaivinančio sielą. Mūsų anuos vaikiškus metus aš užuodžiu tikrąja to žodžio prasme. Čia jūra kalba, visa šita erdvė, kuria aš niekada14 daugiau nekvėpavau, išskyrus tuos du mėnesius prieš aštuonetą
metų. Kažkas be galo magiško yra šitoje oro atmintyje. Bijau, kad rytoj-poryt šito pojūčio jau nebebus. Priprasiu prie to, kur esu. O šiandien kiekviename žingsnyje persekiojo kažkas be galo artimo. Pačio Arteko dar nemačiau. Palikau rytdienai. Bet, jaučiu, tas oras, kuris supa mane, kurį aš užuodžiu, kuriuo kvėpuoju kaip kažkuo pilnu, neišsakytu, yra tikresnis už patį Arteką, už tuos pastatus, kuriuos rytoj pasistengsiu pamatyti. Jis tikresnis jau vien todėl, kad yra neapčiuopiamas. Daiktai yra šilti ir kalbantys, kai tu nematai jų, esi šalia ir jauti juos. Kai pradedi čiupinėti – miražas išnyksta. Čiupinėji daiktus, nematydamas jų sielos. Štai kodėl, jaučiu, man visiškai užtektų tų akimirkų, kuriose šiandien šmėstelėjo Arteko kiparisai, tvora, autobusai su pionieriais. Man atrodo, kad jau galėčiau važiuoti atgal, nes tą šventą atminties jausmą jau patyriau arba patiriu. T. y., galėčiau važiuoti atgal nepačiupinėįęs to namo, kuriame gyvenau. Šitaip jis išliks šventesnis.
<…> Jaučiu savotišką malonumą, gal dėl tos savo vienišos kelionės, kai norisi pasikalbėti. Man dabar toptelėjo į galvą mintis: iš kur visos šitos mintys ateina? Juk netiesa, kad jos ateina štai dabar, štai šitą vakarą, šitą valandą, šitą akimirkų. Jos dabar tik išplaukia į paviršių, kadangi reikia šiuo metu kažką suformuluoti (laiškas yra laiškas!). Jos slypi kažkur be galo giliai, dar toje valandoje, kai važiavau traukiniu arba kai ruošiausi važiuoti. O gal jos laukė tiesiog visą mano gyvenimą (21 m.), kad galėtų šiandien supulti ant šito popieriaus lapo. Žinai, aš visą laiką pagaunu save begaudantį šitos minties pulsavimą, gimimą. Šitai be galo trukdo bendrauti ir galvoti. Dar važiuodamas traukiniu kentėjau, kad siela nėra tuščia, bet ir negali kalbėti, aš beveik per prievartą bandau gimdyti, formuluoti tai, ką šiuo metu pergyvenu, jaučiu arba tai, ką pergyvenau, jaučiau prieš keletą akimirkų ar valandų. Žinau, kad tai yra blogai, bet instinktyvi baimė kažką praleisti tuščiai, nepastebėti kad ir nekalčiausios akimirkos (kurią galbūt tau siunčia gyvenimas kaip kažką esminga, vildarnusis, jog pastebėsi), instinktyvi baimė daro savo. Man vis atrodo, kad balansuoju ant krašto, kurio vienoje pusėje matau ateinančių mintį, o kitoje jau atėjusią ir nueinančią. Pavydžiu žmonėm, kurie neturi šitos ydos, kuriems viskas eina gražiai, natūraliai, lengvai. Man, pavyzdžiui, sunku net žiūrėti į jūrą, kuri yra nuostabiai graži. Sunku grožėtis. Nes grožėjimasis yra nebylus ir iškalbingas. Vis jaučiu, kaip kyla noras sąmoningai suvokti šitą grožį, jo tikslą, kiekviename jo niuanse slypinčią prasmę ir mintį <…>.
Dar galvoju, kad visos kūrybos esmė yra tame nore suformuluoti, apibendrinti tai, kas yra ar buvo. Kūryba visų pirma reikalinga pačiam kūrėjui: ,,susigaudyti“ savyje, sulaikyti popieriuje tas mintis, minties nuotrupas ar šiaip akimirkas, kurios plaukia pro šalį, visiškai nepasakydamos sugrįš ar ne. Jeigu Gėtė nebūtų parašęs „Fausto“, tiksliau, jis rašė „Faustą“ tam, kad jam pačiam būtų aišku, ką jis galvoja. Jis savyje jautė visa tai, kas vėliau pagimdė „Faustą“. Jis nežinojo, ką rašys, žinojo tik apie ką: t. y. žinojo pavienes minties ir jausmo nuotrupas, iš kurių, be abejo, susideda visas branduolys, visas pastatas. Pastatas jam ir rūpėjo, nes tik jo pagalba galima paaiškinti pavienes mintis.
Gėtė ir tokie kaip jis – vienetai. Paprastai mes fiksuojam pavienes mintis, „pastatą“ už mus pastato kiti – tyrinėtojai. Lyrika šiuo atžvilgiu yra subtiliausia literatūros rūšis. Kažkas be galo dinamiško, nesibaigiančio slypi tame nuolatiniame akimirkos refleksijos fiksavime. Jeigu prozoje (ypač stambiojoje) daugiau ar mažiau sąmoningai konstruojama minčių tėkmė, tai lyriką valdo prasiveržiantis instinktyvus noras sulaikyti akimirką. Akimirkos menas. Proza ir poezija, – tai akimirka ir Laikas, minties nuotrupa ir Mintis. Tai, kas yra vadinama filosofine lyrika, yra mėginimas apibendrinti, instinktyvų impulsą pajungti sąmoningesniam minties apibendrinimui, kas padėtų lipdyti Mintį. Bėda ta, kad apibendrinimas, koks jis bebūtų, visada yra netikslus, sąlygiškas, neišreiškiantis viso to, kas yra apibendrinama. Štai kodėl turi teisę egzistuoti filosofinė poezija be apibendrinamosios minties: neapibendrindama jinai apibendrina žymiai daugiau (teoretikui, deja, čia žymiai sunkiau, nes reikia suformuluoti nesuformuluojamus dalykus).
Lyrika – taip pat stengimasis „ susigaudyti savyje “. Tik „gaudomasi“ čia ne taip racionaliai, kaip epiškame dalyke. Saviraiška, akivaizdi liaudies dainoje, reikalinga patikrinti save, „išlieti“ save ir pajusti, kad tai yra Tikra. Liaudies daina, kaip joks kitas kūrinys, ypač aiškintina grynu estetiniu pasitenkinimu. Originalioje filosofinėje poezijoje šis estetinės vertės matas lieka kažkur šalia, įsipina sąmoningosios minties erdvė. Ima atrodyti, tarytum toje liaudies dainoje be gryno estetinio pasitenkinimo jokios kitos vertės nebelieka. Ir niekas kažkodėl nepagalvoja, kad liaudies dainos estetinio pasitenkinimo vertė yra intuityvaus savęs patikrinimo vertė. Šis „patikrinimas“ – tai tas pats „susigaudynias savyje“. Ir sakyk, kodėl liaudies daina negali būti filosofinė! Idiliškas, harmoningas kaimo žmogus nežinojo, kad jisai tikrina save. O kodėl žmogus būtinai turi žinoti?! Nežinodamas jis daug daugiau žino!
Aš tik norėjau pasakyti kilusią mintį, kad kūryba visų pirma yra reikalinga pačiam kūrėjui suvokti save. Tai demagogija, kai yra kalbama, kad poetas ar rašytojas rašo kitiems. Grafomanai rašo kitiems (jie tai tikrai rašo kitiems!). Kūryba, žinai, ne tik būdas gyventi, kaip sakė Rilkė, bet ir būdas tobulėti, suvokti (sąmoningai ar intuityviai), jog gyveni ir kaip gyveni <…>.
Vaidas
1979.12.22, Vilnius Sveikas, Edi,
<…> Tiesiog fiziškai jaučiu bėgantį laiką, apčiuopiu jį, ir nėra nieko graudžiau už tai. Stengiuosi visą laiką palaikyti save, pabūti su savim, kad galutinai mano vidaus neišbarstytų, „neišklibintų“ veiklos, kalbų, bendravimo inercija. Ji mane „išklibina“ kiekvienais metais, ji yra mano priešas Nr. I. Kiekvienais metais po vasaros įbrendu į mokslo metus kaip į kokią katilinę ir kiekvienais metais nepavyksta išbristi su ta pačia sielos pusiausvyra. Šiemet bene ilgiausiai sugebėjau justi savyje dvasinės rimties platformą, bet dabar gal jau ir vėl pradedu justi beišsibarstančią sielą. Nežinau, gal tai laikina.
Sakiau – bendravimo inercija. Ne pats bendravimas, aišku, kaltas. Kaltas tas bendravimas, kuris įprastas mūsų gyvenimui. Tuščiažodžiavimas, falšas, stengimasis įteisinti savąjį „aš“ – jo bruožai. O svarbiausia jo žymė – paviršutiniškumas. Gal jau esu tau rašęs apie tai. Man darosi koktu nuolat kalbėti prisilenkus prie „pašnekovo“, kalbėti apie dalykus, gromuliuojamus galbūt jau dvidešimt amžių. Darausi liguistai sentimentalus sutikęs žmogų, nebijantį galvoti ir dalintis mintimis ne apie reiškinius, o apie jų esmę. Tiesa, tokių žmonių gal ir nėra. Vienas kitas.
Keistas dalykas, dabar savo minčių patvirtinimą dažniausiai randu vyresnių žmonių mintyse ir labai retai (beveik niekada) savo vienmečiuose. Aš nežinau, kas čia yra, bet taip yra <…>
Vaidas
1980.02.07, 23.15 val., Vilnius
Saliut, Edi,
<…> Laiko maža ir reikia daryti atranką. Gyvybiškai jaučiu tokios atrankos poreikį, nes jau dabar kartais dilgteli širdy, kad daug ko gyvenime nespėsiu. <…> Man jau baigiasi atostogos. Dar porai dienų parvažiuosiu į Rumšiškes, ir viskas. Savaitę su draugeliu (tokiu Saulium, kursioku) praleidom jo „dvare“, t. y. nusipirktoje gryčioje Dzūkijoje. Slidinėjom palei Merkį, Ūlą <…>. Tenai pradėjau skaityti T. Mano ,,Užburtą kalną“. Tai iš tiesų užburiantis romanas. Trokštu jį baigti skaityti, bet bijau, kad prasidėjęs mokslas ims trukdyti tai daryti. Taip buvo ne kartą
Vaidas
1980.03.14 Sveikas, Edi,
<…> …aš jau seniai girdėjau savyje: tas besaikis antikonformizmas juk ne tai; juk reikia kažko daugiau (aišku, besaikiai mes niekada nebuvom). Svarbiausia, kad antikonformizmas nevirstų kažkuo išoriniu, lėkštu mosikavimu rankomis, nes toks jisai užgožia tikrąjį (vidinį) santykį su tiesa, su pasauliu, pagaliau su egzistencija, kaip pasakytų tas pats Kjerkegoras. Neišlaisvinęs sielos, jos nepripildysi, bet išlaisvinti ją reikia ne išoriškai, o per vidinį laisvės pojūtį (jeigu nori – egzistencinį pojūtį), per tą savotišką galimybę sielai nušvisti, prisipildyti. Per etinį pasirinkimą, o ne per estetinį. Šitaip išlaisvintai sielai išorinis antikonformizmas atkrinta kaip kažkas neesminga, ji savaime neturi nieko bendro su konformizmu <…>. Aš nesutinku su Kamiu, kuris Sizifą pavertė išeitimi, jį suabsoliutino. Jei priimu egzistencializmą, tai visų pirma tokį, koks jis yra Kjerkegoro filosofijoj, kur jis dar yra ,,išgrynintas“, nesuabsoliutintas <…>. Lik sveikas!
Vaidas
1980.06.11 Sveikas, Edi, broli mano,
Tokia dvasinė situacija, kad sėdi ir imi rašyti laišką be jokio plano ir pareigos. Šiaip tai situacija normali, nieko ypatingo. Tuoj prasidės egzaminai, jie šį kartą užsitęsė, kadangi panelės laikė mediciną, o mums nieko laikyti nereikėjo; tad laukiu pirmojo egzamino – sintaksės, iš viso dar bus keturi.
Savijauta, tiesą sakant, keistoka, kadangi per tas dešimt pirmųjų šio mėnesio dienų gerokai išsunkiau save, rašydamas straipsnį apie Tagorę (ar minėjau tau jį?). Daviau sau žodį žūtbūt parašyti, nes baigiasi man duotas terminas. Parašiau per savaitę ir parašęs atsipūčiau, tačiau iš tikrųjų tai tikrosios kančios prasidėjo tik dabar, nes tą šviežią straipsnį (praktiškai netaisytą ir neredaguotą) Vacys Bagdonavičius nunešė savo vadovui į institutą, kad tas perskaitytų ir pasakytų savo nuomonę. Slegia sielą ir sąžinę, kad su tokiu darbu lendu rimtiems žmonėms į akis. Vacys sako, kad bendras vaizdas geras, bet aš pats žinau, ko tam straipsniui trūksta, ir jeigu kas nors numestų iš dangaus savaitėlę laiko, pulčiau dirbti.
Bet dabar tie kvaili egzaminai, kurie man kelia apatiją!
Va! O žinai, vis dėlto važiuoju į Aziją. Kankinančiai galvojau –i važiuoti ar nevažiuoti – ir jeigu nebūčiau pajutęs savyje bundančio konformizmo, gal būčiau ir nevažiavęs. Dabar, kai apsisprendžiau, tai jau lyg ir laukiu tos kelionės <…>. Taigi išvažiuosiu į Aziją, į imperijos pakraštį, gal labiau mylėsiu visa tai, kas čia yra su mumis <…>.
Vaidas
1980.08.09
Linkėjimai iš Azijos! Atėjo laikas parašyti laišką. Galvojau tai padalyti jau seniai, bet nebuvo laiko kada prisėsti. O be to, kankino pirmojo žodžio fobija, vis galvojau, kaip čia parašyti, kad viskas būtų tikra ir teisinga.
Jau kasinėjam, mūsų objektas – viduramžių pastatas. Vadovė, archeologijos daktarė iš Maskvos, kalbėjo, jog tie pastatai, jos nuomone, susiję su kulto apeigomis. Vakare viena tų tvirtovių atrodo kaip Tibeto vienuolynas, ir man kyla magiškas noras patraukti į ją (iki jos – 5 km.). Bet paskui pajuntu, kaip manyje bunda Tarkovskio Stalkeris, kuris draudė į ranka pasiekiamą paslaptį eiti tiesiai, suvokdamas, jog ir paslaptį reikia prisijaukinti, paruošti susitikimui save patį <…>.
<…> Kitą sekmadienį važiuosim į Bucharą arba Chivą, o šį savaitgalį apeisiu apylinkes. Bandysiu vaikščioti vienas. Vis galvoju apie Šveicerį, apie vieną straipsnį, kurį parašyti turiu iliuzijų – tik trūksta vienatvės, jaučiu vienatvės troškulį, didesnį negu vandens. Nors, tiesą sakant, nebesusigaudau, kiek per dieną išgeriu vandens. Gal kibirą, o gal pusę. Kuo daugiau geriu, tuo daugiau noriu. Štai ir dabar – pats vidurdienis, viskas tarytum sustojo, spengia ausyse nuo tylos, atrodo, tuoj su garsu diena persivers į kitą pusę, nutilo vėjas, balta saulė, – atrodo, viskas taip ir turi būti, lyg būčiau jau kažkada gyvenęs čia <…>.
Vaidas

 

Raimondo Jonučio laiškai Aliui Balbieriui

Skaityti

Ryga, 1976.V.23
Labas, Aliau!
Neseniai gavau iš Edvardo (Edvardo Vaičiaus; dabar jis gyvena Panevėžio rajone, pedagogas, žurnalistas. – Red.) laišką, kupiną sentimentų, o ten tavo adresas. Pasirodo, ir Tu pas brolius latvius. O tai gerai – vis arčiau Lietuvos.
Mano nuotaika kuonopuikiausia, o jeigu ne tie nuostabūs orai, būtų dar šviesesnė. Jau pusė šešių ryto, aš budžiu prie vartų, todėl laisvo laiko marios. Ką tik parašiau laišką Edvardui su pamokslais ir pagraudenimais – nežinau, kas man buvo užėję. Paisto vaikis kažką apie BAM’ą, kam to reikia. Paskyriau jį mūsą dviejų ambasadorium Lietuvoje, o kartu spaudos atašė, žinoma, su slapta žvalgybine užduotim – rinkti informaciją apie visus naujausius įvykius gimtinėj ir pranešinėti draugams armijoje.
Mano dalis labai gražioj vietoj įsitaisius – sename parke. Už jos vienoje pusėje miškas, iš kurio kol kas tik vienas malonumas –gesinti beveik kiekvieną dieną kylančius gaisrus. Kitoje pusėje pieva, o už pievos kanalas. Kai juo plaukia koks nors garlaivis, atrodo, lyg jis plauktų pieva. Savotiškai gražu. Tiesa, Tu turbūt ten esi buvęs, juk iš Vilniaus Tave irgi atvežė į Rygą. Bet, supranti, dabar viskas sužaliavo ir ta vieta pasidarė neatpažįstama.
Atrodau klaikiai: ausys nuo saulės apsilupę, nosis raudona, galva plika, kelnės plačios, apsikabinėjęs kinžalais – vienu žodžiu, kažkoks turkų janičaras. Eina panos gatve ir juokiasi į saujas. Tiesiai nusijuokti bijo, nes labai jau žiaurus atrodau.
Ryga, 1976.VI.5
Labas, Aliau!
Pirmiausia žemai lenkiuosi už laišką. Kad ir keista, bet jų gavimas ir rašymas čia man beveik vienintelė kultūrinė priemonė, žinoma, neskaitant kelių kariškų filmų. <…>
Tavo laišką gavau tą pačią dieną kaip ir Edvardo. Laimingas sutapimas. Iš karto pasijutau senų draugų būry. Prisiminiau Biržus ir tą jaukų, mažytį alubarį. Mane persekioja keistas jausmas – kad viskas, ką aš dabar darau, – laikina, kad kiekvieną dieną mano padėtis gali pasikeisti, t. y. aš grįšiu į normalų gyvenimą. Tai ne kokios iliuzijos ar svajos, o kažkokia konkreti pasąmonės būsena.
Tarnyba eina normaliai. Niekas per daug manęs nevaiko, nebent užšoku ant kokio nepažįstamo viršininkėlio. Tie, kurie mane pažįsta, laiko labai rimtu, tik įdomu, ar ilgai tai tęsis. Dėl viso to kaltas mano niekingas chameleoniškas būdas. Visada, kad ir nesąmoningai, stengiuosi prisitaikyti prie aplinkybių, prie bet kokios kvailių kompanijos. Tikrai niekinga. Iš viso kvailiai labiausiai išryškėja tarp mokytojų ir kariškių. Pas mus taip pat nemaža seržantų su iškrypusiu humoro jausmu. Todėl ,,po plastunski“ tenka pašliaužioti bet kokiu oru. Tiesa, aš dar tik du kartus tebuvau taktikoj, bet tai padėties nekeičia. Ypač įdomus vienas seržantas, tikras Napoleono ir Machno hibridas. Pasižiūrėjus iš šalies, labai įdomiai atrodo.
Parašyk, jei ne paslaptis, kas tu toks esi. Tikriausiai ryšininkas. Mano svajonė tapti fermos vedėju. Pas mus nemaža kiaulidė, ir ten karaliauja vienas lietuvis. Super ramus gyvenimas. Deja, jam tarnauti dar metus. Kai duos automatą, reiks palaisvinti vietą, <…>
Ryga,1976.VII.15
Labas, Aliau!
<…> Visa vasara pro aprasojusius dujokaukės stiklus. ,,Bajeris“ – kaip sakydavo mano draugelis lenkas. Apskritai, negalvok, kad aš kritęs žmogus, nors laiškas labai padrikas.
Gavau porą gromatų iš Adučiaus (Edvardo Vaičiaus. – Red.). Taip pat banderolę su knygomis. Atsiuntė naują „Poezijos pavasarį“. Yra neblogų eilėraščių – Gedos, Jonyno A.A. Apskritai, visos neperskaičiau, nes nebuvo laiko, atidaviau tėvams, kad perduotų Edvardui. Ten buvo krūvos autografų, „Tvirtai laikyk plunksną, Edvardai! K. Saja“ ir pan. Tik vienas Martinaitis pasirašęs iš padoresnių <…>.
Motina papasakojo apie literatūrinio gyv. užkulisius. Mat ji neseniai buvo žurnalistų stovykloje. Šis tas įdomaus apie T. Venclovą. Na, baigsiu.
Spaudžiu dešnę. Parašyk, seni!
Raimondas
Ryga,1976.VIII.3
Labas, Aliau!
Aš ir pats nustebęs, kad rašau tau laišką. Man gi tai svetima –nesulaukus atsakymo. Šiandien visą dieną lyja, o kai lyja, aš kaip ir arčiau namų. Tam dar padeda pakelis ,,Regatos“, Vilniaus radijas ir naujas ,,Nemunas“, kuris, atvirai pasakius, – šlamštas. Išskyrus gal straipsnį apie Niką Kentą – anglų gitaristą ir dainininką.
Kaip ir dažniausia, aš stoviu prie vartų (KPP) (KPP – „kontrolno-propusknoj punkt“, leidimų kontrolės punktas. – Red.). Marios laiko ir tik 4 val. miego. Betgi tai jau nebaisu – pripratau. Bičas davė knygą, Ebe Bovam „Čuvstva i vešči“, tačiau ten nieko įdomaus. Tik miela, kad ant viršelio Krasausko graviūra.
Galva prigrūsta įvairiausių kelionių planų. Net juokinga, juk prieš akis dar 21 mėn. Tu pastebėjai, kad rašau 21 mėn., o ne 2 m., kaip rūpestingai čia skaičiuoji laiką. Vienas pusiau rusas, pusiau ukrainietis užkvietė pas save į Krymą. Kvietė ilgai ir rimtai. Rodosi, aš tikrai važiuosiu pas jį. Tiesa, tai įdomus tipelis. Turi subtilų humoro jausmą, o be to, jūrų pėstininkas. Tai truputį išskiria iš vienodos mūsų masės.
“Numirusių jūra, o baltas balandis“ – niekaip neišeina iš galvos ta frazė. Atrodo, nieko ypatinga ,,Numirusių jūra, o baltas balandis“. Galėčiau Tau rašyti ir rašyti ją. Tačiau neišsigąsk, aš kartais humanistas.
Vieno mano seržanto žuvo pana. Gana šaunus latviukas. Nieko beveik nežino, todėl liūdna stebėti, kaip jis vartosi naktimis, o kartais ašara nukrinta į grikių košę. Toks gyvenimas, pasakytų prancūzas. Dvilypis jausmas, kai juokiesi iš mirties ir privalai ją
gerbti.
Neseniai perskaičiau T. Kapotės „Pusryčiai pas Tifanį“. Nežinau, kelintą kartą. Tačiau su malonumu. Kartais rodosi – naujų knygų galėtų ir nebūti — skaitytum ir skaitytum senas. O iš viso kartais norisi, kad laikas judėtų ne spirale, o ratu. Pastovumo ir paprastumo šaukiu kaip Just. Marcink., bet juk tai ne man. <…>
Ryga, 1976.IX.9
Labas, Aliau!
<…> Nepilni du mėnesiai — ir aš paliksiu Rygą. Vis šis tas naujo. O, be to, jau būsim atitarnavę pusę metų. Net įdomu.
Kaip stipriai jau jaučiasi ruduo. Aš visada mėgau rudenį. Tai pats geriausias laikas rašyti, bent man. O dabar ruduo tik nuotaiką gadina. ,,/ užmirštą parką prie jūros atsėlina kvailas ruduo… “ Edvardas man atsiuntė tuos du Gedos eilėraščius. Kaip sentimentaliam romane užplūdo prisiminimai. 76 m. pradžia ir pavasaris. Kažkoks betikslis, bet smagus blaškymasis. To jau nebebus niekada, nebebus to betarpiškumo, tos laisvės spjauti į viską. <…>
Ryga, 1976.X.6
Sveikas gyvas, Aliau!
<…> Paskutiniu laiku labai išklibo nervai. Niekada nebuvau toks piktas ant žmonių, kaip dabar. Rėkiu dėl mažiausio niekniekio, o paskui gėda. Po velnių, negerai.
Jau artėja man egzaminai. Jaučiu, kad bus daug juoko. Iš manęs artileristas – tik dievui į langus šaudyti, o dar viskas rusų kalba. Apskritai, iš dalies jie čia tik formalumas, tačiau egzaminai yra egzaminai. Vien šitas žodis truputį krečia.
Lapkričio aštuntą teks pakelti sparnus. Žinai, aš laukiu šios akimirkos. Iš viso, čia beveik visi to laukia.
Mama atsiuntė krūvą žurnalų ir „Litmenį“. Gerai, kad spėjau perskaityti, kol neišgrobstė tautiečiai. Kaune atsidarė paroda paveikslų, saugojamų Čiurlionio galerijoj. Pusenas, E. Manė, Vlaminkas, Ruo, V. Kandinskis – šiurpas krečia, kai perskaitai šias pavardes. Gražus dangus, Martynai, bet ne dėl tavęs.
Spaudžiu dešnę.
Su pagarba Raimondas
Kaliningradas, 1976.XI. 17
Sveikas gyvas, Aliau!
Jau ketvirta diena aš Kaliningrade, „lineikoj“. Jau ketvirta diena nieko neveikiu. Nieko gero ir nesišviečia. Pulkas aptriušęs ir milžiniškas, o viską dar palydi kasdieninis lietus. Pats Karaliaučius mažai išlaikė vokiškos dvasios. Mūsų broliai spėjo ir čia viską nusiaubti. Po truputį rašau laiškus, skaitinėju kažkokią rusišką knygpalaikę. Aplinkui klega Azijos atstovų būrys. Nors baltieji sudaro apie pusę viso pulko, tačiau jie ištirpsta triukšmingame musulmonų turguje. Gink dieve, nesu rasistas, bet…
Tiesa, kelionė į šį miestą buvo linksma. Degtinės butelis kainavo 10 rub., o vėliau jo kaina pašoko iki 30 rb. O žavios palydovės, kažkokios Vilniaus lenkaitės, po truputį burbuliavo lietuviškai. Vėliau nuotaika krito, ir bijau daugiau nepakils iki to lygio.
Liūdna, kad Alfas (Alfas Pakėnas, dabar literatas, žurnalistas,
gyvena Kaune ir Ukmergėje. – Red.) išeina į armiją. Aš mažai Jį pažinojau, tačiau ir to užteko Jį pamėgti. Netinka šis vyras armijai, oi kaip netinka. Nors velnias žino, kaip papuls. Yra juk ir tylių kampelių pas mus. Tuo labiau, kad beveik baigęs institutą. O jo entuziazmas prieš armiją visai suprantamas. Kažkada, prieš pusę metų, ir mes laikėmės išdidžiau.
Nepraeis mėnuo, prasidės poligonai. Jų romantika, ypač žiemą, visai netraukia. Bet kaip nors iškęsiu, jei neišeisiu iš proto. Na ir užteks. Parašyk, seni, praskaidrink mano liūdnas dienas.
Spaudžiu dešnę.
Raimondas
Kaliningradas, 1976.XII. 14-15
Labas, Aliau!
Skaitau Paustovskio jaunystės laiškus ir kilo toks neapsakoma noras Tau parašyti, tarytum aš turiu perduoti kažką svarbaus, o juk iš tikrųjų aš tuščias lyg šis stiklinis ąsotis, kuris stovi ant mano stalo ir kurio nudaužtas kaklelis labai gražiai atrodo.
Aš vėl stoviu sargyboje. Šiandien taip sninga, kad rodosi, jau j Naujieji Metai, nežinau kodėl – kai naktį sninga, man visada vaidenasi šita šventė. O mano „nariadas“ visai nieko – tik vienas postas, nė vieno karininko. Kepam lašinius, o nuo jų toks namų kvapas, kad neįmanoma miegoti.
Gavau nuo Edvardo laišką ir banderolę su knygom ir „Pergalėm“. Knygos rusiškos: „Poezija soc. stran Evropy“, K. Paustovskij „Poetičeskoje izlučenije“ ir kt. Mano tarnybos draugai vos nenualpo pamatę šią siuntą, ypač juos sujaudino storas soc. šalių poezijos tomas. Edis (Edvardas Vaičius. – Red.) eilinį kartą meta institutą. Nusibodo ir nesinori pamokslauti. Bet atsinaujinimas armijoje – per brangiai kainuojantis malonumas. Nenorėčiau, kad jis čia patektų.
Kartelis parašau eilėraštį. Žinoma, jie blogi. Tačiau aš tai darau, kad neužmirščiau savo amato. Juokinga, ar ne? Keletą
siunčiu Tau – kodėl, velnias žino, aš visada balansavau ant beprotybės ribos. <…>
Rašyk kuo greičiau. Atmink, kad Tavo laiškų labiausiai laukia motina ir aš.
Raimondas P.S. <…>
Kaliningradas, 1977. 11.16
Labas, Aliau!
Kad užėjo toks noras pasikalbėti su Tavim. Kad užėjo.
Užvakar grįžau iš Estijos, iš žiemos stovyklos. Ten man išpjovė apendiksą, todėl visa ta kelionė man buvo tik malonus poilsis, koks tik begali būti armijoje. Poligonas buvo nuostabioj vietoj, miške. Kai 20 šalčio, beržai ir eglės spindi šerkšnu, o naktį išėjus iš palapinės, iš krosnelių kyla svaigūs dūmai, o žvaigždės ir mėnulis taip arti ir nenatūraliai gražūs – kad nesupranti ką pajautei – gyvenimo pilnatvę ar tuštumą. Arba įsivaizduok – didžiulė laukymė, apsupta žėrinčių beržų ir pušelių, blausi sausio saulė, žydras reklaminis dangus, oras šaltas ir skambus, aš buvau pirmoje mašinoje, kai pasiekėm tą vietą, jos pakrašty ant slidžių stovėjo medžiotojas, kurio veide sustingo nuostaba, matant, kaip į šią žiemos harmoniją įsiveržia mašinos, pabūklai, krūvos erzeliojančių kareivių. Praėjo 5 min., ir pirmykščio grožio neliko nė pėdsako. Kažkoks keistas jausmas buvo apėmęs stebint tai.
Užvakar naktį grįžom į pulką, batarėja po poros valandų išvažiavo į pulko mokymus. Batalione palikau vienas, apsuptas iš šalčio ir bado spygaujančių žiurkių. Niekas apie mane nežino, niekas neieško, jeigu sumanyčiau dezertyruoti, tai sužinotų tik gale savaitės. Vaikštau tuščiais koridoriais, miegu tuščioje kazarmėje, valgau bulkutes ir saldainius iš krautuvėlės kitoje pusėje gatvės, desertui silpnas „Java 100“ dūmas. Kai prieš pietus pabundu, rodosi, aš visai ne armijoje, o laikinai patekęs į negyvenamą salą, į mirusį miestą ar pan. <…>
Kaliningradas, 1977.III. 10 [?] Labas, Aliau!
Pirmos dienos pavasario, kurio pėdsakai dar tokie neryškūs. Gal tik truputis daugiau drėgmės, paklaikusios varnos ir kažkoks nenatūralus linksmumas apėmęs mane. Rodos, iš proto einu.
Vakar buvau patrulyje. Oras pasitaikė nuostabus. Nuėjau į filmą. Kažkoks šlamštas, bet filmuota Vilniuje. Niekada nemaniau, kad Vilniui jaučiu tiek sentimentų. Baisiausiai susijaudinau, žiūrėdamas į senamiestį, sporto rūmus, Gedimino aikštę, operos ir baleto teatrą ir kt. Kas per jautrybė!
Šiaip viskas po senovei. Nežinau, ko griebtis. Netgi nesugalvoju, ką veikti laisvalaikiu, o jo čia nemaža. Tačiau rašyti ar skaityti ką nors rimtesnio negaliu. Per daug nervingas pasidariau. Viskas trukdo. Rankos dreba, net adatos įverti negaliu. Gal nuo rūkymo?
Kartais pagalvoju apie silpnąją lytį. Žinoma, pavasaris. O pavasarį jos visos gražios, nusimetę savo kailius.
Ak, ką čia kalbėti ir dejuoti. <…>
Kaliningrad, 1977.IV.24
Sveikas, Aliau!
Vakar grįžau iš komandiruotės ir radau tavo laišką. Per tą mėnesį, kurį praleidau svetur, mane aplankė tik keturi laiškai. Juokingai mažai. Draugai po truputį užmirštami, bet nuo to nė trupučio neliūdna.
Mūsą pulką išformuoja ir man tikriausiai teks išvažiuoti į Vokietiją. Niekaip nesugalvoju – ar tai blogai, ar gerai. Yra pliusų, yra minusų.
Paskutinį kovo šeštadienį buvo atvažiavusi mama su drauge. Iš kažkur susiklijavo nemaža lietuviška kompanija. Ūžėm visų parą. Paskui aš išvažiavau į komandiruotę, kurioje buvo gana nyku. Tiktai paskutinę savaitę širdis atsigavo. Užvakar su vienu lietuviu, pėstininku, prisilakėm kaip kiaulės. Siautėjom po miestelį, kur gyvena beveik vien karininkai. Dainavom, kol užkimom ir apkurtom. Ir niekas neprikibo, matyt, labai baisūs atrodėm. Dieve tu mano. < …>
Na ir viskas. Atsiųsk Milašiaus, jei dar turi. Ir iš viso, atsakymą parašyk kuo greičiau, nes velnias žino, kiek aš čia prabusiu.
Spaudžiu dešnę,
Raimondas
O viešpatie, kada susitiksim prie alaus bokalo.
Kaliningradas, 1977.V.6
Sveikas gyvas, Aliau!
Vakar gavau Tavo laišką, Milašiaus eilėraščius. Neypatingas
vertimas. Jį gerai išvertė vien tik T. Venclova –…..numirėlius
nugirdė lietūs, seni ir tamsūs lietūs Lafontenuos… “ Beje, T. V. jau užsienyje ir, kaip „sakoma“, šmeižia T. Lietuvą.
Per gegužės šventes buvo atvažiavę tėvukai. Gėrėme „Starką“ kolūkiečių viešbutyje „Varpa “ – vietinis koloritas. O dabar vėl viskas sena vaga. Kada baigsis kybojimas ore. Kada gi baigsis. <…>
Greitai teks atsisveikinti su Karaliaučiumi. Nelabai tesinori –apsipratau. Vaizdas per tvorą į Vokietiją – gana niekinga perspektyva.
Šiandien tokia nuostabi naktis. Pasiutiškai kvepia ievos. Išprotėjo, ar ką? Esu sargybos viršininkas, o norėtųsi būt poste. Sėdžiu prie stalo, o apie mane siautėja žiurkės. Jų cypimas kaip neteptų durų. Dantis sugelia. <…>
Potsdamas, 1977.V.21 [27?] Labas, Aliau!
Liepsningi sveikinimai iš Vokietijos pastogės. Mano koordinatės: Prie pat Potsdamo, o iki Vakarų Berlyno 3 ar 4 km. Baigiu išeiti iš proto. Nykuma neapsakoma. „Toska“, kaip sako prancūzai.
Beprotiškai žydi alyvos ir dar kažkokie medžiai miesčioniškais rožiniais žiedais. Danguje – kiaurai peršviečiamos saulės debesų driekenos. Vasara, narkomanė vasara.
Ką jaudina svetimas skausmas
Nuskendusio laivo dvasia
Į tolį nužemintai šauks mus
Pražydus šiąnakt lelija
Rodos, realybė netenka prasmės. Mūsų mintys įgauna tikrovės pavidalus, o tikrovė – kažkas už sąmonės ribų. Šiurkštus medžių šokis. Šiurkštūs kareivių balsai. Norisi kalbėti apie tuos, kuriuos mylėjome.
Velniai griebtų, bemiegėmis naktimis galvą sprogdina idiotiškiausios idėjos ir svajonės. Po kojomis jokio pagrindo, tarsi stovėčiau ant žemės krašto, o žemė plokščia kaip blynas.
Virš mašinų parko suka ratus sportinis anglų lėktuvas. Jo oranžiniai sparnai liečia kaštonų viršūnes. Pasirodo, šitaip galima. Europa!
Rūkau kažkokį šlamštą, džiovintą mėšlą, po 6 kap. „Ochotničji“. Pripratau, lyg amerikoniškos.
Ir liaudis kažkokia užguita, vaikiški tokie. Na ir įklimpau, broliuk. <… >
Spaudžiu dešnę R
(Lietuvių čia nėra, žiūri į mane kaip į eksponatą)
Potsdamas, 1977.VII.13
Labas, Aliau!
<…> Už lango lietus. Šiltas ir jaukus. Vokiškas. Rodosi, ir paukščiai čiulba vokiškai. Tiesa, jie dabar pasislėpė. Bet liūdėti nėra ko. Iš ryto vėl saulė, vėl teritorijos valymas. Eilinė rutina.
Buvau susirgęs grafomanija. Prirašiau 1/3 užrašų knygutės visokių nesąmonių ir vėl nutūpiau. Jeigu nori, pasiskaityk šį mano ligos kūdikį:
Daug skaičiau vienu momentu. Bet nieko rimto – fantastiką ir įžymių žmonių biografijas. Gal kiek įdomesnė T. Mano ir Garsijos Lorkos. Tiesa, Lorkos klaikiai parašyta, bet daug nežinomų eilėraščių.
Sename žurnale ,,In. lit. “ radau P. Celano eilėraščių ir truputį apie jį. Kelias dienas vaikščiojau lyg narkomanas. Ką padarysi, sena meilė.
Gal tau įdomu: sutikau vieną karininką, labai panašų į Tave. Tiesiog viskas – judesiai, veido bruožai, kalbos maniera. Be to, poetas. Tiesa, kokio lygio, nežinau. Užvakar jį išvežė į psichiatrinę. (Jis buvo smulkesnis ir mažesnio ūgio už Tave, tai tu neįsižeisk, tai prasiblaivymui.)
Mano nervai visiškai pakrikę. Įdomu, ar ilgai dar ištempsiu. Tiesiog nebesuprantu, ko noriu. O būna momentų, ir galvoti nesugebu. Priedo dar kankina nostalgija. Pamačiau „Pravdoje“ nuotraukas iš dainų šventės Vilniuje – susigraudinau baisiausiai. Ką padarysi, knygų nėra, laikraščių nėra, lietuvių nėra. Visai nesmagu tokiam senam nacionalistui kaip aš.
Na ir baigsiu. Rašyk, Seni, tiek daug, kiek įstengsi. Pradžiugink mane. Spaudžiu dešnę.
R <… >
Potsdamas, 1977.VII.18
Aliau,
po velniais, aš įsivaizduoju, kaip nusibodau Tau su savo laiškais. Bet nieko negaliu padaryti su savim, tokia aplink tuštuma, tokia įkyri erdvė, kad nors stauk. Kartais nebesuprantu, kas su manim darosi – viskas nusibodę iki gyvo kaulo, esu piktas, piktas, piktas.
Šiandien papuoliau į „nariadą“, prieš akis ilga naktis su savim, su savo idiotiškom mintim ir abejonėm. Skaitau senus laiškus lyg gavęs telegramą ,,Skaityk senus laiškus“. Pensininko užsiėmimas. Viename iš savų Tu rašai, kad mes manieringi ir kad mums trūksta nuoširdumo. Kartais aš pagalvoju – jeigu būčiau nuoširdus, būčiau dar manieringesnis. Lyg sena išpendėjusi dama. Po velnių, koks aš dvilypis, trilypis, keturlypis, o gal ir dar daugiau…lypis. Į viską, ką darau, tartum žiūriu iš šalies ir komentuoju, deja, ne visada ironiškai. Mums trūksta ironijos. Ta, kuri yra, ne visai tikra, jeigu neklystu – nenuoširdi.
Ir Edis nieko nerašo. Stato naują gyvenimą, o gal nusivylė mumis, nes mes visada daugiau kalbėjom negu darėm. Bet aš nesigailiu. Ir jeigu sugrįžčiau į praeitį, mažai ką keisčiau – neverta (žinoma, į armiją nebuvo tikslo eiti). Aš jau nebegaliu žiūrėti į ją atlaidžiai, per daug kainuoja. Jeigu būtų galima tapti, koks buvau pirmomis dienomis – sunku velniškai, neapsakomas nuovargis, bet tada dar aš galėjau pasijuokti iš savęs, o dabar tai sukelia tik gailią šypseną.
Kartais parašo seni Kaliningrado draugai. Jie nugrūsti į Tolimuosius Rytus. Gal ten įdomiau negu čia? Apskritai, gerai ten, kur nėra mūsų, – sena lyg pasaulis tiesa. Na va, kiek pristenėjau Tau, bet kai pasteni – pasidaro lengviau.
Skaitau Milašių, kurį tu atsiuntei. Labai blogas vertimas, bent taip man atrodo.
Ką rašo Alfas?
Ką rašo tas tavo draugelis dailininkas (Vladas Budrys, tautodailininkas, gyvena Biržuose. – Red.,)?
Kas gero Lietuvoje? –juk tu ten – buvai.
<… >
Potsdamas, 1977.IX.18
Labas, Aliau!
Aš jau taip seniai berašiau Tau – beveik du mėnesiai. Tai pateisina milijonas priežasčių (o gal atvirkščiai), apie kurias Tau kada nors papasakosiu. Tiesą sakant, buvau parašęs du ilgus laiškus, bet abu suplėšiau. Jie buvo kažkokie padriki ir lipnūs – nepatiko.
Alsuoju rudeniu. Apsvaigau be galo. Dieve mano, kas bus, kai pradės kristi lapai. Vakarais klausausi muzikos. Beveik visos stotys perduoda Elvio Preslėjaus dainas. O tai gražu ir liūdna – ruduo, ir klausaisi neseniai mirusio dainininko.
Retkarčiais televizorius. Vakarų Vokietijos programos kartais būna neblogos, bet tai tik retkarčiais. Televizorius ne mano hobby
Knygos, kurias aš skaitau, nežmoniškai kvailos. Tarsi jas būtų rašę ne rašytojai, o inkvizitoriai – specialiai kankinimui. Bet nieko nepadarysi. Ir ta tuštuma, kuri yra, ir ta tuštuma, kuri manęs laukia, bus užpildyta beprotiškomis idėjomis ir planais. Kartais man atrodo, kad aš visą laiką einu ratu.
Edvardas nerašo. Velnias žino, kur jis. Aš irgi nerašysiu. Kai prisimenu jo audringą veiklą literatūros ir gyvenimo frontuose, man atrodo (ir aš to bijau), kad tai tik pigus entuziazmas. Bet taip turbūt reikia, ir tai geriau negu dūsauti prie urnos su savo pelenais.
Kaip gerai, kad atsiuntei savo eilėraštį. Jis lyg gyslotis prie mano dabartinės nuotaikos.
O dabar lik sveikas. Tikriausiai pasikeis mano adresas, todėl kol kas nerašyk. Parašysiu aš pats.
Spaudžiu dešnę R
Potsdamas, 1977.IX.23.
Labas, Aliau!
Skaitinėju Tavo laiškus. Ne tiek daug mes bendravom, o ir mūsų susitikimai buvo kažkokie punktyriški, nuotrupos pokalbių, trumpi susitikimai ir ilgi išsiskyrimai. Paskutinis alus Biržuose. Ir visa tai pasidarė sava ir brangu.
Aš be galo susipyniau savo mintyse, jausmuose ir prisiminimuose. Ir kartais bijau, kad būsiu netinkamas realiame gyvenime. Ne tas žodis ,,netinkamas“, bet kažkas panašaus. Ką veiksiu grįžęs, net nežinau. Tie dveji metai institute nepaliko jokio pėdsako. Žinai, aš net užmiršau savo grupiokų vardus ir pavardes. Lyg nepažinojau. Bijau, kad mes būsime (gal tik aš) lyg Hemingvėjaus „prarastoji karta“.
O ruduo vis labiau užvaldo mane. „My pjom doždi. Doždi my pjom. Doždi“. Arba „Osen listja svoji est s ruki u menia“. Ir dar: „Davai vdvojom: Pariž i osen bez obmana“… Tai P. Celanas –mano dievukas. Jis toks rudeniškas. Tiesa, atleisk, kad citatos rusiškai. Žinai, kartais pakyla noras išversti jį. Bet bijau. Ir turbūt niekada gyvenime tuo neužsiimsiu.
Pats rašau mažai. Beveik visai nerašau. Nes tuščias tuščias. Ir visa, ką parašiau, nepatinka. Man savi eilėraščiai patinka tik išgėrus.
Kol kas man nerašyk. Lik sveikas. Nesikankink ir neliūdėk. Aš nesakau, kad viskas bus gerai, bet tai neišvengiama.
Spaudžiu dešnę R
Potsdamas, 1977.X.4
Labas, Aliau!
Vakar gavau porą laiškų iš Edvardo. Viešpatie, jis taip pat susipynęs savo mintyse, troškimuose ir iliuzijose, kaip ir mes. Niekaip neišsivaduoju iš šitos nerealybės ir laukiu nesulaukiu dienos, kada mes vėl susitiksime ir visa tai apkalbėsim. Zinai, aš dar niekad nebuvau toks pasimetęs, ir galbūt mes padėsime (arba man padėsite) išbristi iš tos balos vienas kitam.
O dabar tik norisi visiems kartoti vienos L. Framco žmonos žodžius: „jeigu aš žinočiau, ko noriu ir ko nenoriu, tai norėčiau ir norėčiau“. Būna akimirkų, kai aš jaučiuosi lyg indas, į kurį triukšmingai veržiasi oras – iš esmės tokia pat tuštuma, kaip ir vakuumas.
Baisiausia tai, kad, rodos, visiškai praradau humoro jausmą. Kas belieka – kankintis ir laukti. Laukti. O vis dėlto pasiutiškai pikta.
Spaudžiu dešnę R
Plungė, 1977.XI.20
Labas, Aliau!
Aš įsivaizduoju Tavo nustebimą, gavus mano laišką. Taip, aš namie. Paleido dėl akių. Turėčiau būt laimingas. (Tiesa, su akimis nieko tokio baisaus nėra. mane jos kankino nuo pat vaikystės.) Taigi, tu rečiau būt laimingas.
Bet kažkas man atsitiko. Galbūt Tu, kalbėdamas su manim, to nepastebėtum ir galbūt aš Tau nieko nesakyčiau, nebent išgėręs, bet tai rašyti dar galiu. Tu pats rašei man apie tuštumą, kuri laukia mūsų sugrįžus, bet aš jau nebe tuščias indas – aš sudaužytas indas, nedailios, nereikalingos šukės. Juokinga, žmogus, kuris turėtų Tau padėti užmušt tą prakeiktą likusį pusmetį, verkšlena ir dar toliau kartina ir taip nesaldžias dienas (Tavo). Na, bet susilaikysiu!, ir pažadu – tai paskutinis kartas.
O dabar apie pirmus susitikimus Tėvynėje. Grįžęs namo antradienį (8), pirmadienį vėl klaidžiojau po Vilnių. Miestas toks pat – senas geras Vilnius. Instituto atmosfera tokia pati. Su vargais suradęs Edvardą, sužinojau, kad atostogų parvažiavo Alfas ir 6 val. bus bendrabutyje. Įsivaizduoji? O paskui ilgai klaidžiojom po miestą –Alfas, Edvardas, aš ir dar vienas bičas iš jaunų, ieškojom P. Širvio. Niekur neradom. Nusipirkom Anykščių vyno, rūkytos žuvies, „Kastyčio“ ir grįžom į bendrabutį. Alfas visą laiką skaitė savo eiles, įsimylėdavo mergaites, aš kažką rezgiau Edžiui apie gyvenimo prasmę, jis man apie keliones, jaunieji klausė ir galbūt krizeno į saujas. Iš šalies gana juokingai atrodėm, bet nusispjaut ant visko. Naktį (Alfas jau buvo išvažiavęs) aš staiga pasiilgau savo panos ir nepažadinęs Edvardo išdūmiau į Radviliškį. Ten buvo pasiutęs gėrimas ir dar kai kas. Ketvirtadienį šiaip taip grįžau. O šiandien buvo atvažiavęs Edis. Ir dar kitą šeštadienį atvažiuos. Apsikroviau knygomis ir žurnalais. Jų tiek daug, kad sunku skaityti. Lauksiu atvažiuojant pono Vaičiaus. Su juo nuotaika pakyla šimtu procentų. Tiesa, jis vėl tapo „Lit. rudens“ laureatu kartu su Nedzinskaite ir dar kažkuo. Žemė sukasi. Tik trūksta tavęs.
Parašyk kuo greičiau.
Spaudžiu dešnę
R
Plungė, 1977.XII.9
Labas, Aliau!
Aš tiek ilgai laukiau Tavo laiško. Jau norėjau vėl rašyti. Jis labai ilgai, net keista, juk Tu visai netoli, ėjo – apie 2 savaites. Gerai, kad radau eilėraščių, aš juose Tave jaučiu taip pat kaip laiške… „jūrų paukščio širdis skrenda aukštai virš manęs “ – gerai! O ką aš veikiu – net nežinau. Iki pavasario pabūsiu namie, o paskui žiūrėsiu. Dabar taip šalta, slampinėju po miestą lyg senas varnas. Sargyboje ne kas. Skaityti beveik negaliu. Nežinau, kodėl. Juk seniau rydavau knygas bet kur ir bet kaip. Tiesa, skaitinėju Friedrich Nietzsche „Also sprach Zarathustra“ (be abejo, lietuviškai, 1938 m. leidimas). Bet vargu ar pabaigsiu. Kartais filmas. Mačiau lietuvišką „Virto ąžuolai“ ir „Mulen Ruzas “ – apie Tulūz-Lotreką – sentimentali melodrama, šlamštas trumpiau. Laukiu, kol visai atbuksiu. Gal bus lengviau, lengviau, lengviau. Kartais girtuokliauju, bet gana saikingai, netraukia. Knygynas tuščias, ir padoresnės knygos gauti neįmanoma. Jei kas pasitaikys, atsiųsiu. < …>
Plungė, 1977.XII.22
Labas, Aliau!
<… > Gerai, kad atsiuntei savo eilėraščių – siųsk visą laiką. Man jie atspindi gyvą poezijos medį, o mūsų korifėjų kūryba (tai tie, kuriais mes žavėjomės) blunka ir, kuo daugiau ją skaitau, tuo atrodo nelygesnė. O gal čia aš, liaudiškai tariant, išpendėjau. Paliko senoji meilė – Celanas ir 73 m. „Poezijos pavasaryje“ vėl atrastas Konradas Eikenas (verstas Tomo Venclovos. – Red.), amerikietis. < …>
Plungė, 1978.1.5
Labas, Aliau!
<…> O poezija, poezija turbūt pasiliks su manimi, nors, kaip matau, mes į ją žiūrim truputį skirtingai. Tai ne todėl, kad Tu kalbėjai apie konkretų mano eilėraštį, kurį, be abejo, aš irgi laikau ne per geriausiu, bet dėl kitų priežasčių. Eilėraštis rašomas visai (kaip man atrodo) ne iš išankstinio nusistatymo, ne dėl kokios minties, bet iš kruopelės nuotaikos ir, svarbiausia, žodžių. Aš nesu už grynus žodžių nuotykius, bet į tai žiūriu labai rimtai. O gera mintis eilėraščio nesugadina, ir tiktai tiek. Apskritai, jaučiu, kad aš tau neaiškiai kažką dėstinėju. Dar pagalvosiu apie tai ir tau parašysiu. <…>
Plungė, 1978.1.19
Labas, Aliau!
<…> O aš kažkoks žiemos augalas, apmiręs ir pasiutiškai laukiu vasaros, lyg per ją kas nors išsispręstų. Norisi truputį papiešti, bet negaunu Leningrado akvarelės. Tai todėl, kad pas mus buvo keletas visokių mėgėjų parodų, o tas mane visada uždega. <…>
Plungė, 1978.1.28
Labas, Aliau!
Šiandien tokia puiki žiemos diena – truputį pusto ir šviečia saulė. Su savo vienu draugu, jaunavedžiu, buvom užlipę ant penkiaaukščio stogo, reikėjo nukelt anteną. Vėjas pasiutiškas, vos nenulėkiau žemyn. Paskui išsikepėm kiaušinienės, sklaidžiau neseniai Paryžiuje išleistą Čiurlionio albumą. Geras albumas. Labai išsamus. Kai kurių kūrinių nebuvau matęs nei originalų, nei reprodukcijų. Paskui žiūrėjom rungtynes, Kauno „Žalgiris“ sudaužė Leningrado „Spartaką “.
Plungė mane pjauna, nors ją myliu. Kartais bastausi po parką. Jis elegantiškas visais metų laikais. Ir tiek daug nesutvarkytas, kad pradėtum bodėtis. Laukiu parvažiuojant Edvardo. Pasibastysim, pasišnekėsim. Siaubingiausia čia tai, kad publika neįdomi. Niekas nežadina vaizduotės. Gyvenimas čia sukasi apie kavinę, barą, restoraną ir pan. Vienu žodžiu, alkoholis ir moterys. Nors kultūrinių renginių būna. Niekur negaunu Leningrado akvarelės. Nupirkau Tau porą knygų. Bet nesiryžtu siųsti – toks šlamštas. Netgi žurnalo rimtesnio neįmanoma nusipirkti, kas per laikai. Gal ką Tau atsiust, parašyk. Nors apskritai aš pats žinau, ko Tau trūksta. Rašymas nesiseka. Skaudu nevaisingai ieškoti to žodžio, kuris
galbūt yra, bet kurio dar nė karto nepavyko apčiuopti. Tai apie jį galima pasakyti:
Jis paskutinis jis išties lengvai
Atsiskiria ir tūno
Kažkur širdy kažkur širdy giliai
Nepaprasto lengvumo.
Jau iš šio padriko laiško matyt, koks išpendėjęs pasidariau. Laukiu vasaros, tik jos. Laukiu!!!
Parašyk, seni. įsivaizduoji, man laiškai reikalingi kaip ir armijoje. Parašyk greičiau.
R
Plungė, 1978.III.9
Labas, Aliau!
Jau pavasaris, ir visai mažai Tau beliko vargti, o taip pat ir visiems tiems, su kuriais išėjai. Tiesa, sniegas dar trukdo jį iki galo pajusti, bet jis jau visur, ir ta nuotaika, ir ta paslaptinga erotika, vienodai užvaldžiusi žmones ir kates.
O aš dar iriuosi nesąmoningai ir apmaudžiai. Edžio jau savaitę nemačiau (įsivaizduoji, tai vyksta Plungėje) ir net nežinau, kas jam atsitiko. Taigi, viskas tas pats.
Susiradau savo senus eilėraščius. Ir pamačiau, kad tos makulatūros esu prigaminęs apie 600. Įspūdingas skaičius. Bet kas iš to. Tai, ką rašiau 9 klasėje, logiškai nė trupučio ne blogiau už dabartinį savęs žudymą. Trūksta technikos, bet tai atperka įdomūs pastebėjimai. O dabar tik truputis to įsirašymo, ką pavadintume technika, ir tos pačios apiblukusios metaforos. Po velnių, kodėl taip yra. Jokio žingsnelio į priekį. Ratu, tik ratu, tik ratu. Ieškoti to paprastumo „tartum duonos kepalėlis ant rankų“, bet tai lengvai gali virsti prastumu. Tiesiog įdomu, ką daryti. Gal nieko?
Taip pat nesuprantu, kaip toliau judėti. Mokytis, bet ką? Spjauti į viską? Net nusigerti, ir tai netraukia. Parašyk, ką Tu manai veikti, o gal viliesi grįžęs sugalvoti – niekai.
Aš esu kaip voratinkly. Daugybė sidabrinių gijų apraizgė mane, tiesa, aš dar kartais spurdu, bet tai be tikslo ir į niekur.
Nemanyk, kad tai pesimistinis laiškas. Nuotaika nebloga (juk pavasaris). Tai tiesiog esamosios būklės konstatavimas.
Taip pat tėvukas truputį nervina – mes esam panašūs ir kartu skirtingi. Mes stumiam vienas kitą, o kai gyveni po vienu stogu, tai šį tą reiškia. <…>
Plungė, 1978.IV.4
Labas, Aliau!
<…> Laikas bėga, o naujo ko nors, įdomesnio, nesulaukiu. „Pergalė“, Tu pats žinai, spausdina „Chameleoną“, nežinau, bet kol kas jo nepamėgau. Tiesa, patiko Mikelinsko „Už horizonto – laisvė“, o ponas Vaičius į jį žiūri labai skeptiškai. Gal aš ir klystu. <…>
Parvažiuok greičiau. Pasišnekėsim apie armiją ir poeziją prie bokalo alaus arba stiklo vyno. Bus saulėtos dienos, nuvažiuosim į Platelius ir valgysim suanglėjusius šašlykus užsigerdami rūgštoku „Gintaro krantu“ arba sidru. <…>
Plungė, 1978.VII.5
Labas, Aliau!
Į tą prakeiktą neakivaizdinį (Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto neakivaizdines studijas. – Red.) įstojau. Bet kodėl aš ten stojau ir ką apie tai manau, papasakosiu vėliau. Paskutiniu laiku nieko beveik nerašiau. Dabar po truputį įsilinguoju. <…>
Parengė1 Vladas Braziūnas
1 Rengiant laiškus spaudai, siekta kiek tik įmanoma išsaugoti jų autentiškumą. Niekas nekeista, praleistos vielos pažymėtos „<,,,>“, Kai kur tik pataisyta skyryba, taip pat labai jau aiškūs rašybos riktai.

 

Petro Vaičiūno laiškai Juditai Vaičiūnaitei (siųsti iš Vilniaus į Kauną 1942-1954 metais)

Skaityti

Mieloji Dalia1 ir tiek pat man mieloji Dita!2
Šiomis dienomis gavau iš Jūsų po laišką ir du Jūsų atvaizdus. Viešpatie, kaip mane visa tai nudžiugino! Palikau Jus, mano brangios mergaitės, dar nemokančias skaityti, o Jūs dabar tokius gražius laiškus jau sugebate parašyti! Ir kaipgi man nesidžiaugti, jei Jūs jau tokios mokytos esate?! Žiūrėkite – ir toliau taip uoliai mokykitės. Mokslas žmogų puošia, atveria jam visus kelius į gyvenimą.
Nemažesnio džiaugsmo aš patiriu ir į Jūsų, brangutės, atvaizdus žiūrėdamas: jie tokie puikūs ir dailūs! Nuoširdžiai dėkoju Jums už tokias mano širdžiai brangias dovanas.
Mes visi esame gyvi ir sveiki. Dirbdami kiekvienas savo darbą, saugome Lietuvos sostinę.
Atsidėkodamas Jum už atminimą manęs siunčiu Jum savo atvaizdų.
1 Dalia Vaičiūnaitė, Juditos sesuo, pianistė /1935–1994/, Petro Vaičiūno krikštadukrė,
‘ Mažybinis Juditos vardas
Pasveikinkite savo tėvelius nuo manęs, dėdienės Tėfos’ ir
Arno.2
Tesaugo Jus, mergužėlės, Geroji Apvaizda, kad sveikutėlės išaugtumėte gerom lietuvaitėm ir būtumėte laimingos. Bučiuoju Jus – vieną ir antrų – karštai karštai.
Dėdė Petras 1942. X. 28
Vilnius
Miela Ditute,
Siunčiu Tau laimės talismaną – sagą su mėlynu akmenim. Jis Tave apsaugos nuo visų gyvenimo nelaimių, o ypač nuo baisiųjų bombų.
Bučiuoju.
Dėdė Petras V. 1943. IV. 16
Mielai Ditutei – Dėdė Petras V. 1944. II. 20.
Petras Vaičiūnas
Ak, žvaigžde žvaigžduže!’
Ak, žvaigžde žvaigžduže, naktužės liktuži,
Sviesk mano šalelei, kol saulė pareis,
Kad mano seselės, kad mano brolužiai
Išbristų naktužę šviesiais pabariais!
1 Petro Vaičiūno žmona aktore Teofilija Vaičiūnienė /l 899 1995/.
2 Petro Vaičiūno sūnus /l921–1981/.
‘ Atsiųstas eilėraštis buvo išspausdintas „Žiburėly“ su dedikacija Juditai Vaičiūnaitei.
Ak, žvaigžde žvaigžduže, sapnužiais poringa,
Guosk žemę ir širdis svajonių galia,
Ausk Nemuno šaliai dienužę darbingą,
Kad žengtų ji žygin su laimės dalia!
Ak, žvaigžde žvaigžduže, duok laimei valužę,
Šviesk mūsų tėvynei, kol saulė įkais,
Šviesk broliams už jūrų, kad jie nepalūžę
Sugrįžtų namolio it gervės pulkais!
Ak, žvaigžde žvaigžduže, tu Dievo dukruže.
Spindėk mūsų lemčiai sapnais pakiliais,
Burk Vilniaus kalneliams tu šviesią dalužę,
Vesk Lietuvą saulėn žvaigždėtais keliais!
1944. II. 16. Vilnius
Miela Ditute!
Nuoširdžiai Tau dėkoju už meilius žodelius. O vis dėlto labai gaila, kad neatvažiavai drauge su mama į Vilnių. Žinok, kad Tu visuomet mums esi ir būsi miela viešnia. Tad kitąsyk pasitaikius progai būtinai mus aplankyk. Juo labiau, kad mes dabar turime vėl didelį butą. Turiu Tau, Brangute, pasakyt, kad labai simpatiškai atrodai prisiųstoj man nuotraukoj. Būk sveikutė!
Bučiuoju
Petras
1946. IX. 15 Vilnius
Mielosios ir brangiosios Dalia ir Judita!
Dėdė kun. Juozas per mane siunčia Jums šventėms po 500 rublių.
Arnas Daliai dėkoja už nuoširdų laišką. Jis dar tebeguli lovoj. Jo sveikata neblogėja, bet kada atsikels iš lovos, dar nežinia.
Aš taip pat dar tebesergu. Visą laiką gulinėju ir nežinau, kuo visa tai baigsis.
Ir iš Jūsų liūdną žinią gavome, kad Judita susirgo. Tikimės, kad neilgam.
Priimkite nuo mūsų visų daug gerų linkėjimų švenčių proga. Te Naujieji metai visiems mums ir visam pasauliui atneša nors truputėlį džiaugsmingesnio gyvenimo!
Sveikinkite savo mainytę ir senelę.
Jūsų Petras Vaičiūnas 1946. XII. 22 Vilnius
Mano mielosios, Dalia ir Judita!
Dėdė kun. Juozas siunčia Jum per mane 1000 /tūkstantį/ rublių. Tuos pinigus veža Jum gerasis dėdė, p. B. Žygelis.2 Gali atsitikti taip, kad 500 rublių iš to tūkstančio Jūs jau ryt poryt gausite, o kitų penkių šimtų rublių Jums teks palaukti keliolika dienų.
Aš dar vis tebesergu. Arnas jau kaip ir sveikas. Labai sunku tapo visiems su pinigais. Kaip nors išgyvensim vieni kitiems padėdami.’
Labų dienų mainai ir senelei. Jus sveikina dėdienė Tėfa ir Arnas.
Bučiuoju
Petras Vaič. 1947. II. 22
Vilnius
1 Kunigas Juozas Vaičiūnas /l 894—1962/, Petro Vaičiūno ir Viktoro Vaičiūno /l 896-1945/, gydytojo psichiatro, Juditos tėvo, brolis.
: Balys Žygelis /1887 1972/, buvęs „Spaudos fondo“ direktorius, grįžus iš tremties,
‘ Mama sunkiai sirgo, ja. operavo; siųsdavo siuntinius seserims j Sibirą,
Miela Dalia ir Judita!
Kun. Juozo pavestas siunčiu Judviem per p. Olekienę’ tūkstantį rublių. Turėsite linksmesnes Velykų šventes.
Pas mus nieko giedresnio. Aš vis dar tebesergu. Nebežinau, ką ir bedaryti. Kad nors pavasaris greičiau prašvistų.
Daliai dėkoju už laišką. Džiaugiuos, kad Jums sekasi mokslas. Gaila, kad Judita nebesmuikuoja. Reikia tikėtis, tik laikinai. Linkiu Jum, Jūsų motinai ir senelei linksmesnių Velykų.
Bučiuoju
Petras V 1947. III. 21. Vilnius
P.S. Labų dienų nuo dėdienės Tėfos ir Arno.
P. V.
Mano mielosios Dalia ir Judita!
Dėdė kun. Juozas ir vėl Jum visą tūkstantį rublių siunčia. Turėdamos netikėtų pinigų, lengviau užbaigsite mokslo metus.
Tikiuosi, kad dabar, atėjus pavasariui, dažniau aplankysite savo tėvelio kapą. Padėkite jam ir nuo mūsų po kuklią pavasario saulės išaugintą gėlelę.
Mano sveikata negerėja. Prieš kelias dienas vos nemiriau. Tris dienas negalėjau nei valgyti, nei gerti. Visą laiką kenčiu skausmus. Viena gerai – jaučiu, kad dar gyvensiu. Labų dienų motinai ir senelei.
Bučiuoju
Petras V.
1947. IV. 25 Vilnius
1 .liulvynn JovaišailėOlekienę /)>. I90.V, balerina.
Mielosios!
Dėdė kun. Juozas dar vieną šimtą červoncų siunčia Jum pagerinti savo gyvenimui.
Pas mus čia visus nieko naujesnio, tik vis sunkiau darosi visiems gyventi. Visa laimė, kad aš jau trečia savaitė nebekenčiu sunkių skausmų.
Teta Tėfa vakar išvyko dviem savaitėm pasilsėti į Valakampį, kuris yra prie pat Vilniaus. Tat mes dabar tik su Arnu vienu du namie.
Sveikinkit mamą ir senelę. Bučiuoju
Petras V. 1947. VII. 15
Brangute!
Nuoširdžiai dėkoju Tau už pavasarišką laišką. Mano sveikata –vieną dieną geriau jaučiuos, o kitą – nors gulk į karstą. Po Tavo mamos paskutinio vizito visai buvau niekam vertas kurį laiką. Mano ligoms pirmiausia reikalinga absoliuti ramybė, o dienos gyvenimas nekiek tos ramybės teteikia.
Nemažiau už Tave ir aš laukiu pavasario. O ypač saulės. Aš tik saulėtą dieną esu pilnas energijos. Tai ir Tu, žiūrėk, kad būtum man kaip tikra saulės dukra.
Sveikink motiną ir seserį, o Tau labų dienų nuo dėdienės Tėfos ir garsaus fotografo Arno.
Bučiuoju
Petras V. 1949. III. 24 Vilnius
Mano brangioji Dita!
Tavo laiškas pas mane atėjo tik po dviejų savaičių ir labai tirštais klijais užklijuotas. Ačiū, kad nors švenčių proga prisiminei mane. Dėdė kun. Juozas taip pat keletą kartų manęs klausė, ar Jūs tebesat gyvos ir sveikos. Turbūt jau žinai, kad jis dabar gyvena net Druskininkuose. Ir aš, ir dėdė kunigas manėm, kad Tu su Dalia mus aplankysi per šventes. O gal ir gerai, kad neatvykote, nes dėdė kunigas turi be galo šaltą butą – kambariuose vanduo užšąla, o aš vis blogiau jaučiuosi. Jau antras mėnesis kaip man pradėjo antrą pusę gerklės skaudėti1 ir iki šiol nepaliauja. Gydytojai liepia dihydro-streptomyciną pavartoti, o tų vaistų aš dar neturiu ir nežinau, kada ir kur jų gausiu. P. Rapolas1 irgi serga, jau du mėnesiai kaip niekur neišeina iš kambario. Gaila man jo, jis toks vienas. Gerai būtų, kad Tu jam parašytum nors keletą žodelių.
Labai dėkoju Tau už eilėraščius. Jų tematika ir poetinės priemonės – geresnių nereikia, tik forma dar nevisai tobula. Džiaugiuos, kad turiu giminaitę, žadančią būti didelė poetė. Bet žinok, Ditute, kad be didelio darbo didžiu negalima tapti.
Priimk nuo manęs, o taip pat ir nuo dėdienės Tėfos su Arnu daug gerų linkėjimų. Labų dienų mamai ir Daliai.
Karštai bučiuoju
Petras V.
1950. I. 6
Mano mielosios Dalia ir Dita!
Jūsų laišką gavau tik šiandien. Nuoširdžiai dėkoju Jums už atminimą. Ką gi man Jums palinkėti naujiems metams? Sprendžiant iš Jūsų laiško, Jūs visko turite, nes esate kupinos geros nuotaikos. O tai visų svarbiausia gyvenime, ypač – jauno žmogaus gyvenime.
1 Petras Vaičiūnas sirgo plaučių, kaulų ir gerklės tuberkulioze.
1 Rapolas Jakimavičius /1893–1961/, skulptorius, artimas Vaičiūnų draugas.
Savo nuotaika aš – ir norėdamas – negaliu pasigirti. Mane
visą laiką peršvietinėja, tepa, bado, čiupinėja ir velniai žino ką daro, o sveikatos – kaip nėr, taip nėr.
Dalią aš vasarą mačiau. Žinau, kad Ji gražiai suaugusi. Labai man norėtas pamatyti Juditą. Manau, kad Ji taip pat gražiai atrodo. Mano manymu, galėjote atostogų metu aplankyti mus ir Druskininkų dėdę.
Šiaip jau mes gyvename po senovei. Dėdienė Tėfa tebevaidina teatre ir visą laiką rūpinasi manim, mano gydymusi. Tiesa, padidėjo mūsų šeimos skaičius: nuo rudens pas mus gyvena Šarūnas.’
Dar kartą dėkoju Jums už laišką ir linkiu Jums ir Jūsų motinai ramių metų!
Būkite sveikos! Labų dienų Jums nuo visų mūsų.
Bučiuoju
Petras
1951. I. 6
Vilnius
Vilnius
Visuomet man mielom Daliai ir Juditai
Kad viskas esi man ir žvaigždės tą sako, –
Prabilo mergelė sau mielo sulaukus.
Lai šiąnakt ne viską jiem žvaigždės pasako!
Ne skausmas, bet metai težildo jiem plaukus.
1952. I. 19 Vilnius
1 Petro Vaičiūno vyresnės sesers Onos Razumaitės-Kisielienės anūkas, ištremtų tėvu vaikas.
Miela Dita!
Vartydamas šiandien Lope de Vegos veikalą užtikau posakį, kas ,,mandagumas – tai raktas į širdį“, ir čia pat prisiminiau, kad aš iki šiol nepadėkojau Tau už prisiųstus man eilėraščius. Aš savo tokį nedžentelmenišką pasielgimą galiu pateisinti rankų skaudėjimu ir kitomis savo sveikatos negerovėmis. Bet sakyk man, mano Brangioji, kodėl Tu, išvykus iš Druskininkų, iki šiol neparašei ten paliktam dėdei nė vieno žodelio?! Birutės’ žodžiais, dėdė be galo rūpinosi, ar laimingai Tu pasiekei namus. Nusiramino tik tada, kai gavo iš Tavo motinos laišką. Prieš 32 metus aš, dar visai žaliuojąs bernužėlis, aplankiau Maironį, ir jis, tas didysis dainius ir, be to, užimąs aukštas vietas, rado reikalinga net rytojaus dieną padaryti man revizitą. Tas Maironio apsilankymas mano tuometinėje beveik elgetiškoje pastogėje Tau gali labai daug pasakyti, ką reiškia gyvenime nuoširdus mandagumas ir kokios lieka jo pasekmės.
Dabar apie poeziją. Kiekvienas žmogus turi savy daugiau ar mažiau genialumo, kiekvienas žmogus per visą savo amžių vis ilgisi grožio, kažko didaus. Bet ne kiekvienas žmogus įstengia konkrečiomis formomis pareikšti tą savo sielos nerimą. Tam reikia ir tam tikrų aplinkybių, ir didelės valios, o užvis labiausiai – nepabūgti prometėjiškų kančių, daug dirbti, kad pasiektum viliojančio idealo papėdę. Be to, visoje toje žmogaus sielos tragedijoj vaidina, galbūt net lemiamą vaidmenį, žmogaus kūrėjo fantazija. Be jos, be tos kūrybinės fantazijos, ir nemanyk, Dita, imti plunksnos į ranką! Tavo atsiųstieji man eilėraščiai gan įtikinamai byloja, kad Tu esi ir turi būti poetė. Tu savo eilėraščiuose ,,Išskrido paukščiai“ ir „Dovanos saulei“ kupina lyrizmo, be kurio nėra ir negali būti jokios poezijos. O jei Tavo poezijoje to lyrizmo su kaupu – tai jau visai geri reikalai. Pirmasis Tavo eilėraštis man nepatiko. Ir kuriems galams Tu nuo žemės kažkieno numestą žibutę pakėlei? Ar negalėjai miške tą gėlę nusiskinti ir paskui padovanoti kam?! Be to, venk, Dita, ne vietoje vartoti mažybinius žodžius, kaip, pavyzdžiui, ,,širdužė“, „saulužė“ ir kt. ir visą laiką rašyk tik tai, kas degina širdį!
Spaudžiu ranką. Labų dienų visiems.
Petras V.
1952. X. 9
Vilnius
1 Tolimesnė giminaitė
Brangute!
Ačiū Jums visoms už sveikinimus, o Tau – už eilėraščius. Tavo „Numylėta vienuma“ prašosi muzikos. Kiekviena turinti menininkės širdį dainininkė mielai tą eilėraštį dainuotų koncerte. Taip pat labai gerai, kad Tu esi susirūpinusi „Iš kur toks tyras, toks gražus dangus virš miesto nuobodaus, dulkėto?“ Norėtųs, kad Tavo gražūs eilėraščiai turėtų ir rimus gražius. Neimk pavyzdžio iš daugelio dabartinių mūsų poetų, kurie visai nepaiso rimų. Jei taip, tai jau geriau visai nerimuoti. Be to, ir kirčiai turi būti tvarkoj. Jei kyla abejojimas dėl kirčio, žvilgtelėk į P. Skardžiaus knygą „Lietuvių bendrinės kalbos kirčiavimas“. Patarčiau neišblaškyti savo eilėraščių: kada nors juos išleisim. Ar nepagalvoji pasirinkti sau gražaus pseudonimo?
Prof. R. Jakimavičius man juokom pranešė, kad turi „kavalierių“ aukštesnio ūgio net už jį patį. Didelio ūgio vyrai beveik visuomet turi labai ramią sielą.
Mane visų laiką gydo. Nuo rudens dar nė karto nebuvau išėjęs į gatvę. Vieną ligą apmaldau, tuojau kita užgriūna. „Smutno mi, Bože!“ – kaip kartoja Julius Slovackis viename savo gražiųjų eilėraščių. Būk sveikutė, mano brangioji Dita! Sveikink nuo mūsų visų motiną ir seselę.
Petras V.
1953. IV. 16
Vilnius
Dita, brangioji, būk gerutė, pasigailėk savęs, baik savo dabartinę mokyklą su pasižymėjimu, gauk medalį! Pats medalis prieš amžinus dalykus – tuščias daiktas, bet, jeigu jį gausi, turėsi vasaros atostogas be jokio rūpestėlio. Štai kodėl aš prašau Tave tapti medalio savininke.
Nuoširdžiai Tau dėkoju už eilėraščius, kuriuos man atvežė Dalia. Jie man patiko.
Bučiuoju Tave
Petras V.
1954. V 23
Vilnius
Mielosios!
Mums ir dėdei iš Druskininkų labai būtų malonu matyti Jus visas pas save šiandien 7 val. vak.
P. Vaičiūnas
1955. 111. 18 Vilnius

 

Poezijos pavasario svečiai

Desmond Egan (Airija)

Desmond Egan (Airija)

Desmondas Eganas – airių poetas, išleidęs 15 poezijos knygų, prozos rinkinį, dvi graikų pjesių vertimų knygas. Apdovanotas daugeliu tarptautinių premijų, yra vienas iš labiausiai verčiamų airių rašytojų, jo knygos verstos į prancūzų, vokiečių, japonų, čekų, graikų, švedų ir kt. kalbas. Šiuo metu jis yra G. M. Hopkinso tarptautinės vasaros mokyklos meninis direktorius. Kritikas Hughas Kenneris apie jį rašė: „Pirmasis airių poetas, išsilaisvinęs iš būtinybės skambėti airiškai… Išsiskiria atvirumu Europos ir Amerikos poetinėms tradicijoms – kaip joks kitas anglų poetas“.
Eilėraščius vertė Eugenijus Ališanka

Pia Tafdrup (Danija)

Pia Tafdrup (Danija)

Pia Tafdrup gimė 1952 m. Kopenhagoje. Nuo 1981 m. yra išleidusi dešimt poezijos knygų, apdovanota daugeliu literatūros premijų. Danijos Literatūros Akademijos narė (1989). Čia pateikiami eilėraščiai iš rinkinio Karalienės vartai (Dronningeporten, 1998). Knygos eilėraščių tema – vanduo, įvairiausi jo pavidalai, regimi žmogaus, keliančio egzistencijos klausimus. Įkvėpimo rašyti apie vandenį poetė sakosi pasisėmusi Jeruzalėje – dykumų apsuptame mieste ji kasnakt sapnavusi lietų. Ten gimė ir rinkinio pavadinimas: nė vieni vartai, vedantys į Jeruzalės senamiestį, nėra pavadinti
moters vardu, ir bendras požiūris į moteris čia neigiamas. Todėl poetė nusprendė sukurti būtent moteriai skirtus vartus į pasaulį, karalienės vartus. Šis poezijos rinkinys 1999 m. įvertintas Šiaurės Tarybos Literatūros premija.
Eilėraščius vertė Laura Vosyliūtė

Doris Kareva (Estija)

Doris Kareva (Estija)

Doris Kareva (g. 1958) – estų poetė ir vertėja. Studijavo anglų kalbą ir literatūrą Tartu universitete, šiuo metu dirba kultūros savaitraščio Sirp redaktore ir Estijos Nacionalinės komisijos prie UNESCO generaline sekretore.
Doris Kareva išleido dešimt poezijos knygų. Vertė Aną Achmatovą, Emily Dickinson, Josifą Brodskį, Kahlilį Gibraną, Williamą Shakespearą, Samuelį Becketą etc. Šiuo metu Estijoje laikoma viena iškiliausių poečių.
Eilėraščius vertė Danutė Sirijos Giraitė

Riccardo Held (Italija)

Riccardo Held (Italija)

Riccardo Heldas gimė Venecijoje 1954 metais. Studijavo prancūzų literatūrą pas F. Orlando. Išvertė H. de Balzaco romaną Su kamuoliu žaidžiančios katės namai, V. Hugo romaną Rytietės, G. Salvatore’s pjesę Stalinas, G. Flaubert’o Šv. Antano gundymas, t. p. išvertė R. M. Rilke’s, H. Benno, P. Celano, T. Manno kūrinių. Iki 1996 metų „Marsilio“ leidykloje rūpinosi užsienio literatūros vertimais, jo pasiūlymu pradėta leisti serija „Marsilio-Poesia“.
1985 metais už knygą Tas palaidas aitrus geidimas (1985) apdovanotas Rimini-Pasolini’o premija. 1996 metais už knygą Nepagarbus žydrynės mirgesys apdovanotas Montale’s premija. Jo kūriniai išversti į prancūzų, vokiečių, ispanų kalbas, verčiami į anglų kalbą.
Eilėraščius vertė Inga Tuliševskaitė

Eva Runefelt (Švedija)

Eva Runefelt (Švedija)

Eva Runefelt (g. 1953) – švedų poetė ir prozininkė. Debiutavo 1975 m. romanu ir eilėraščių rinkiniu. Yra išleidusi šešias poezijos knygeles, novelių rinkinį, parašiusi radijo pjesę, libretą kamerinei operai. Jos eilėraščių versta į kinų, graikų kalbas. Kultūros ir meno temomis rašo į vieną didžiausių Švedijos dienraščių Svenska Dagbladet.
Eilėraščius vertė Zita Mažeikaitė

Sigfús Bjartmarsson (Islandija)

Sigfús Bjartmarsson (Islandija)

Sigfús Bjartmarssonas gimė 1955 m. Adaldalyje, Siaurės Islandijoje, užaugo žemdirbių šeimoje, tarp jo protėvių yra keletas rašytojų. Keliavo po Europą, Vidurio Rytus, Karibų jūros šalis, Centrinę Ameriką ir Jungtines Valstijas. 1978-1979 studijavo ispanų kalbą Meksike, vėliau istoriją ir literatūrologiją Islandijos Universitete. Dirbo statybininku, žveju, ūkininkavo.
Išleido kelis novelių rinkinius ir poezijos knygas: Šešėlių šiluma, 1985; Be plunksnų, 1989; Zombis, 1992; Veidrodžių parduotuvė mieste, 1995; t. p. knygą Vilkai, 1998. Išvertė Octavio Pazo ir Jorge Luiso Borgeso kūrinių.
Eilėraščius vertė Rasa Ruseckienė

Aleksandr Skidan (Rusija)

Aleksandr Skidan (Rusija)

Aleksandras Skidanas (g. 1965) gyvena Peterburge, išleido eilėraščių knygas Delirium (1993), V povtornom čteniji (1998) ir eseistikos knygą Kritičeskaja massa (1995). Šie eilėraščiai versti iš antrosios A. Skidano poezijos knygos.
Eilėraščius vertė Alvydas Šlepikas

Guntars Godiņś (Latvija)

Guntars Godiņś (Latvija)

Guntaras Guodinis (g. 1958) – latvių poetas ir vertėjas. Dirbo Latvijos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoju, žurnalo Avots (Šaltinis) redaktoriumi; aktyviai dalyvavo Latvijos liaudies fronto veikloje, tačiau tolesnės politinės veiklos atsisakė.
Uoliai kelia Latvijon estų, suomių poetinę (ir liaudies dainuotinę, ir epinę) kūrybą: „Vertėjas – kaip kėlėjas per upę – yra rašęs Guntaras, – dviejų krantų tarnas ir ponas“… Šiuo metu jis – Latvijos kultūros atašė Estijoje.
Eilėraščius vertė Vladas Braziūnas

Sam Witt (JAV)

Sam Witt (JAV)

Samas Wittas, gimęs 1970 m. Didžiojoje Britanijoje, Vimbldone, nuo septynerių metų gyvena JAV. Virdžinijos universitete jis baigė anglų literatūros studijas, vėliau dalyvavo Ajovos universiteto literatų „dirbtuvėse“, kuriose susipažino su Kernu Shawnu Keysu, Lietuvoje jau gerai pažįstamu amerikiečių poetu. Šiuo metu Samas Wittas gyvena San Franciske, literatūrinę veiklą ir eksperimentinės poezijos rašymą derindamas su muzikos kritiko darbu.
Eilėraščius vertė Mindaugas Kvietkauskas

Vasil Holoborodko (Ukraina)

Vasil Holoborodko (Ukraina)

„Nuo Rabindranato Tagorės iki Vasilio Holoborodko“ – tokiu pavadinimu prieš dešimtį metų serbai išleido pasaulinės poezijos antologiją. Taigi, tikroji poezija – net ir nespausdinama, draudžiama tėvynėje – nepripažįsta politinių sienų ir apribojimų. Nors Ukrainos respublikinėje spaudoje V. Holoborodko (g. 1945) publikacijos paskelbtos dar 1964 m. ir jis yra savo poetų-amžininkų lyderis, tačiau jo knygos Žalioji diena, Peteliškė ant Ikaro sparnų pasirodė tik 1988 ir 1990 m. Vasilis studijavo Kijevo ir Donecko universitetuose, bet jų nebaigė. Toks buvo tuometinio Ukrainos „kitaip mąstančio“ jaunimo likimas…
Tikimės, kad iš mūsų atrankos ir iš Vlado Braziūno vertimų skaitytojas pajus Holoborodko poetinės vaizduotės savitumą, įspės pagoniškai krikščioniškos Ukrainos viziją.
Eilėraštis „Putinas per Kalėdas“ dedikuotas žinomam disidentui, talentingam ukrainiečių poetui Vasiliui Stusui (1938-1985), o konkrečiau – istoriniam įvykiui – 1989 m. lapkričio 16 d. Kijevo „Bajkove“ kapinėse įvykusiam Stuso palaikų perlaidojimui iš paskutinės įkalinimo vietos Permės srity Rusijoje.
Holoborodko ir Stusas išleido savo rinktines tik „atšilus orams“.
Pasakytina, kad Lietuvos periodikoje Birutė Baltrušaitytė-Masionienė (1940-1996) išspausdino Vasilio Stuso eilėraščių vertimų, 1996 metų „Poezijos pavasario“ almanache paskelbti Stuso šeši eilėraščiai tapo vertėjos ukrainistine gulbės giesme…
Stusas ir Holoborodko – tėvynainiai. Tai Rytų Ukraina, „nepoetiškas“ Donbasas, kuris, beje, padovanojo ukrainiečių kultūrai ryškius talentus poetą Volodymyrą Sosiurą, prozininką Mykolą Chvyliovyją, literatūrologus Ivaną Svitlyčnyją, Ivaną Dziūbą… Donbase, Lugansko srities Adrianopolio kaime, Holoborodko dabar gyvena ir dirba.
Šiomis dienomis „Nemuno“ žurnalui Tomas Arūnas Rudokas pateikė dviejų jaunųjų ukrainiečių poetų eilėraščių vertimų: tai gyvenanti Lvove Marjana Savka ir gyvenantis Charkove, o kilęs iš Donbaso Serhijus Žadanas. Taigi, tradicija tęsiasi.
Eilėraščius vertė Vladas Braziūnas

Helmuth Schönauer (Austrija)

Helmuth Schönauer (Austrija)

Helmuthas Schönaueris (g. 1953) – austrų poetas, romanistas, dramaturgas, kritikas. Išleido vienuolika knygų-romanų, eilėraščių rinkinių, literatūros kritikos. Yra daugelio rašytojų organizacijų narys (Graco sąjungos, Austrijos dialektu rašančių autorių susivienijimo ir kt.). Apdovanotas įvairiomis premijomis, tarp jų – Austrijos Švietimo ir meno ministerijos knygų premija (1990).
Eilėraščius vertė Vladas Braziūnas

Michael Schmidt (Didžioji Britanija)

Michael Schmidt (Didžioji Britanija)

Michaelis Schmidtas – anglų poetas, gimė Meksikoje 1947 m., kur ir užaugo. Studijavo Harvardo ir Oksfordo universitetuose, šiuo metu dėsto Mančesterio universitete. M. Schmidtas leidžia literatūrinį žurnalą PN Review, kurį jis įsteigė 1972, taip pat vadovauja paties įkurtai leidyklai Carcanet Press. Yra išleidęs keletą poezijos knygų, porą romanų bei kritikos knygų, buvo spausdinamas keliose antologijose. Vertė actekų poeziją, Octavio Pazo kūrybą.
Eilėraščius vertė Eugenijus Ališanka

Tomaž Šalamun (Slovėnija)

Tomaž Šalamun (Slovėnija)

Tomažas Šalamunas (1941) – šiuolaikinis slovėnų poetas, kone daugiausia iš visų verčiamas į įvairias pasaulio kalbas. Vien tik Slovėnijoje išleido apie 26 poezijos rinkinius, kurie smarkiai paveikė naująją slovėnų poeziją. 1999 m. Šalamunas buvo apdovanotas valstybine premija (Prešernova nagrada). Šiuo metu poetas gyvena JAV, dėsto Alabamos universitete.
Eilėraščius vertė Neringa Abrutytė

 

Poezijos pavasario konferencija

Eugenijus Ališanka. Pasakojimo sugrįžimas

Skaityti

Poezijos ir prozos, kaip žanrų, geneologinės šaknys tos pačios – ritualiniai tekstai, atliekami apeigų metu, šventieji tekstai par excellence. Pakaktų prisiminti Senąjį Testamentą ar Vedas, kur skirtis tarp poezijos ir prozos neįmanoma, nes šie žanrai randasi vėliau kaip kultūros sekuliarėjimo pasekmė. Prozos žanras formavosi kaip pasakojimas, jo atramos taškais tapo mitinės istorijos, metraštininkų analai, istoriniai įvykiai. Poetiniai tekstai skyrėsi dėmesiu retoriniams kalbos aspektams, jie vystė eiliavimo technikas, įvaldydami ritminį, riminį, metaforinį ir kitokį kalbėjimo būdą. Tačiau ilgą laiką šie žanrai neturėjo griežtos takoskyros. R. Barthes’as yra pažymėjęs, kad klasikinė poezija buvo suvokiama tiktai kaip ornamentinės prozos variantas, meniškumo (t.y. tam tikros technikos) vaisius; niekada kaip skirtinga kalba ar skirtingos jausenos produktas. Modernizmas, ypač romantizmas, radikaliai keičia situaciją. Poetinė kalba įgauna savarankišką statusą, poetas poeziją ir jos erdvę – kalbą – paverčia savo ideologija, savo dievybe, kitaip sakant, įvyksta kalbos resakralizacija. Klasikinė kalba yra žodžių galaktika, kur mintis kuria vis naujus žvaigždynus, kur svarbesnė pati jungtis, o žodžiai tėra „cheminiai valentai“, tuo tarpu modernioji poezija tarsi patenka į vienos žvaigždės traukos lauką – žodžio lauką. Anot Barthes’o, „kiekvienas žodis yra netikėtas objektas, Pandoros skrynia, iš kurios išlekia visos kalbos potencijos, vadinasi, jis kuriamas bei vartojamas su ypatingu smalsumu, kažkokiu šventu alkiu“.
Poetinė kalba virsta ypatingu patirties fiksavimo būdu, ji neaprašinėja gyvenimo (tai lieka prozai), bet per žodį ieško ryšio su pirmapradžiu žodžiu, su transcendencija ar savo būties bedugne. Tokių, kuriems tai rūpi, lieka nedaug. Todėl poezija tampa saloniniu, universitetiniu saviraiškos būdu (Lietuvoje tai netolima ateitis), tuo tarpu proza leidžiama pelningais tiražais, romanai tampa bestseleriais; proza tiesiog atrodo žemiškesnis, „žmogiškesnis“ dalykas.
Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais (Lietuvoje, sakyčiau, šį dešimtmetį) situacija keičiasi. Poezija vis dažniau atsisako simbolinio, metaforinio kalbėjimo. Į poetinį tekstą skverbiasi prozinio pasakojimo elementai, aprašinėjamos gyvenimo situacijos, „fotografuojami“ realybės fragmentai, eilėraštis įgauna reportažo, metraščio, dienoraščio, biografijos, dokumento pavidalus. Kalba paprastėja, joje atsiranda kasdieninės kalbos intonacijų, ji atsisako modernistinei literatūrai būdingo prašmatnaus žodyno; rašoma taip, tarsi būtų kalbamasi su bičiuliu prie arbatos puodelio (kartais tarsi prie alaus bokalo – nelygu, koks autorius temperamentas), pasakojant jam matytas situacijas, nutikimus, pagaliau sapnus. Poetas tampa žemiškas, demonstratyviai paprastas, toks „kaip visi“. Šios poeto metamorfozės pirmiausia siejasi su menininko savimonės ir vaidmens pasikeitimu. Formuojasi naujas tipas, kurį D. Kuspitas yra pavadinęs „pakankamai geru menininku“. Modernistinį menininką genijų, priešinantį save pasauliui ir besikaunantį su juo, kalbantį ypatinga kastine kalba, keičia „pakankamai geras menininkas“, kuris vengia dominuoti pasaulyje, jaustis išskirtinis. Jis vertina save kaip tarpininką tarp „aš“ ir pasaulio, jis kalbasi su pasauliu, siekdamas išlikti partneriu, pašnekovu. Todėl natūraliai keičiasi jo kalbėjimo manieros, jis neįrodinėja, nenurodinėja, neauklėja. Jis tiesiog pasakoja. Kodėl tokiu svarbiu meno elementu tampa pasakojimas? Pasakojimas ne tik pasakoja apie realybės ir „aš“ ryšius, jis padeda tą ryšį patirti, susigrąžinti tai, ką yra išstūmęs logofiliškasis mąstymas, metaforinis, simbolinis šuolis „anapus“. Sitai įmanoma todėl, kad „kiekvienas susidūrimas su pasakojimu yra dabarties įvykis“ (J. B. Wigginsas), kitaip sakant, pasakojimas aktualina mano būtį „čia ir dabar“. Pasakojimas neįrodinėja, todėl ir atsakas į jį nėra loginė argumentacija. „Jis prezentuoja patirties sferą, prieinamą vaizduotei,
ir kviečia dalyvauti vaizduotės atsake realybei“ (J. B. Wigginsas). Taigi pasakojimas inspiruoja kitą pasakojimą, pasakojimas laukia iš mūsų pasakojimo. Taip mes iš tiesų bendraujame prie arbatos puodelio ar alaus bokalo.
Ar poezijos posūkis į pasakojimą reiškia poezijos, kaip žanro, nykimą, jos lėtą virsmą prozos atmaina? Greičiau būtų galima kalbėti apie tam tikrą poezijos ir prozos suartėjimą, juo labiau kad prozos kalba nebėra tokia, kokia buvo Dostojevskio, Tolstojaus, Dreiserio ar Balzaco kalba. Formuojasi kitoks kalbėjimo būdas, smelkiantis tiek poeziją, tiek prozą, tiek pagaliau ir eseistiką. Tai bendravimo su pasauliu „tekstai“, pastangos užmegzti ryšį su juo. Kitaip sakant, nauja religijos forma – žodis „religija“ etimologiškai reiškia ryšį, jungtį.
Kita vertus, tiek poezijoje, tiek prozoje pasakojimas nėra ar nebėra „istorija“, grindžiama didžiosiomis klasikinėmis istorijomis. Tai greičiau klaidinantis pasakojimas – parabolė, kuri pavedžioja skaitytoją ir sugrąžina jį į savo centrą, tekstas, nevedantis viena kuria kryptimi, bet sąmoningai klaidžiojantis arba pasirenkantis aklavietę. Literatūra šiandien yra „sąmojo, epigramos, aforizmo, paradokso, stebinančių sugretinimų ir ginčytinų atvaizdavimų literatūra“ (S. R. Hopperis). Jos strategija – šokiruoti, išmušti iš įprastumo ir statyti priešais sieną, kurios netgi nesiūloma sugriauti. Tai literatūra, kuri prasideda ir baigiasi tyla, kuri savo esme primena koaną. Proza suteikia ilgesnį klaidžiojimo malonumą, poezija yra trumpesnis kelias į tylą. Todėl renkuosi poeziją.

 

Vytautas Martinkus. POEZIJA plius PROZA yra KELIAS Į KŪRINĮ

Skaityti

Tokia matematinė formulė atėjo į galvą, kai į pašnekesio temą pasižiūrėjau be teorinio noro svarstyti, kas šiandien vadintina poezija, o kas – proza. Akivaizdu, jog šiandien yra nelengva kalbėti apie poeziją, kuri ištirpsta paribyje – ten, kur prasideda ar baigiasi proza, drama, esė. Paribio literatūra yra lyg didelis Miltinio raganų katilas, kuriame verda dievaižin kas. Į tą katilą sukrauta visko: pradedant žanrais, stiliais ir baigiant rupūžės akimis ar gyvačių išnarom. Tokiame katile nesvarbios išorinės poezijos ar prozos formos: tarkim, rimas, naratyvas. Tačiau tai – ateities literatūra. Labai abejotina, ar joje bus svarbu skirti poeziją nuo prozos.
Poetai, poezijos tyrėjai tebeskelbia poezijos autonomiją, tačiau ją išlaikyti ar įrodyti yra labai sunku. Kalbose apie poeziją vyrauja du požiūriai: vienas jų yra pasenęs, apeliuojantis į kritikų gebėjimus apibrėžti, paaiškinti, padėti suvokti, kas yra poezija. Atsiranda manančių, kad poezija (arba proza) sąmoningai padaroma, pramokus atitinkamos stilistikos. Kitas požiūris: poeziją bandoma pakeisti jos filosofija, kritika, dekonstrukcija, pagaliau – psichoanalize, fenomenologija, hermeneutika, struktūralizmu ar poststrukturalizmu. Kuo tik pageidaujate. Kviečiama į kaukių karnavalą, kuriame apie literatūrą tarytum kalbama, tačiau iš tikrųjų ji apeinama.
Atakuojamas kūrinys. Manoma, kad ir tokios sąvokos niekam jau nereikia. Ištardamas savo kalbos antraštėje tą žodį, tenorėjau pabrėžti, kad jokie literatūriniai tekstai nepakeičia šitos sąvokos, kai svarstoma kultūra, kūrinija. Metaforiškai tariant, esame aštuntosios dienos akivaizdoje. Pasaulis tebekuriamas, ir toji kūryba yra mūsų estetinių įžvalgų ir fenomenų bendroji prielaida. Literatūra yra tos aštuntosios dienos dalis. Turime ieškoti kelių į tos dienos šviesą.
Jeigu taip, tai galėtume kalbėti apie dvejopą kūrinio stilių: poetinį ir prozinį. Tačiau toks svarstymas prasmingas tuomet, kai kalbama apie konkretaus kūrinio stilių. Anot stiliaus teoretikų, toks stiliaus sąvokos vartojimas tikriausiai neapibūdintų vien autoriaus asmenybės išraiškos, nei žanro ar kitokios universalijos savybės. Literatūroje jis orientuotų mus tik j kalbą, į ją išreikštą pasaulio realybę. Galėtume palyginti skirtingus kūrinius, jų poetinę dvasią. Poetinio ir prozinio stiliaus pripažinimas tame pačiame kūrinyje primintų, kad ne tik autorius yra didesnis už analizei pasirinktą kūrinį, bet ir pats kūrinys yra didesnis už poeto (autoriaus) asmenybę. Taigi, jei būtų mano valia, ginčus kreipčiau meno ar net kalbos filosofijos, kūrinio autoriaus žiūros, pozicijos, formos energijos link. Aiškėtų, kad ne vien mūsų epocha gali „girtis“ poezija prozoje ir proza poezijoje. Lietuvių literatūros istorijoje daug tekstų, kurie yra antlaikiški kalbamuoju požiūriu. Simono Daukanto „Būdas“ – vienas tokių „stebuklingų“ tekstų. Jį skaitant telieka stebėtis ir neatsakyti, ko jame daugiau: prozos ar poezijos, filosofijos ar istorijos. Vadinkim Daukanto tekstą „elitiniu“. Kita vertus, ir Daukanto laikais, ir šiandien labai daug kitokių, paprastesnių („populistinių“) tekstų, kuriuos man be galo įdomu skaityti. Atsiverskim poetų (ir prozininkų) dienoraščius, laiškus, žodžiu, viską, kas anaiptol nėra priskiriama grynam literatūros žanrui. Štai tokiuose tekstuose labai neįprasta forma egzistuoja nuo seniausių laikų gyva poezijos ir prozos santara. Postmodernioje epochoje suklestėjusi esė tik pabrėžia tokią kūrinio stilių samplaiką. Gryni besistengiantys atrodyti ar išlikti poezijos ar prozos tekstai dvelkia neįveikta klasicizmo laikų norma, o tokia norma mažiausiai šiuolaikiška.
Būtent tada, kai autorius neapsibrėžia pakankamai aiškios žanro krypties, jis labiausiai pavaldus tiems pasąmonės ir pagaliau struktūriniams būties poezijos, pasaulio prozos dėsniams, kurie daro įtaką viskam, ką mes vadiname tekstu. Kai aš skaitau Marinos Cvetajevos „Florentietiškas naktis“ arba Sigito Gedos „Miestą ir priemiestį“, jaučiu, kaip pasiutusiai arti tvinksi visa tai, ką čia mes mėginam atskirti, – poezija ir proza. Tokie tekstai – nuogi, mažiausiai literatūrinių formų kaukėmis pridengti, poetinis pasaulio jautimas juose bene įspūdingiausiai veržiasi pro stilistinius ir net gramatinius „plyšius“, neišsakymus, apsirikimus, reikšmių paieškas ir panašiai.
Taigi tuo požiūriu nedaug kas pasikeitė, o gal niekas nepasikeitė net per kelis šimtmečius. O juk atminty galim atgaivinti antikos autorių ar Laozi tekstus! Jų akivaizdoje manyti, kad XXI a. išvakarėse postmoderni estetika ar poetika yra paradigmiškai nauja poezijos ir prozos vienovė, aš nedrįsčiau. Poezijos ir prozos dermė kūrinyje – lyg vertikalė, kurią mums šiandien reikia derinti su istorinėmis arba šiandienėmis (čia ir dabar) konkrečių žanrų horizontalėmis. Tokį „kryžių“ neša kiekvienas autorius, kuris rašo plunksna, ant kurios smaigalio visada yra šio to daugiau negu tik raidę ar žodį kaip semantinį pėdsaką paliekantis rašalas. Tas autorius, kuris bando įveikti mūsų dienų komunikacines užtvaras, kuris suvokia (nujaučia), jog netgi labai laisvas signifikantų žaismas ir per tą žaismą atsirandančių skirsmų pasaulis tėra sąlygiška tikrovė. Čia man beveik patinka prisiminti ar priminti tą miglotą Derrida terminą difference (skirtumas), tačiau su neištariamu „a“ – differance (skirsmas). Po ja – gilioji pasaulio struktūra. Autoriaus bandymai atsigręžti į ją, nurodyti ją esant verčia mus imtis neįmanomų dalykų, kalbėti perkeltinėmis reikšmėmis, prasimanyt metaforų, vartoti jas visur ir taip įžūliai, kaip anksčiau net poetai nedrįsdavo.
Esu tikras, kad tai, kas prozą supoetina, kas poeziją gali drąsiai „skandinti“ ir nepaskandinti prozoje, yra metafora. Siek tiek kitokia, nei Aristotelio apibūdinta. Tačiau jei gu ko „Poetikos“ autorius ir pasigestų, tai nebent toje sąvokoje buvusio užkoduoto dieviškumo. Suintensyvėjo ne pačių metaforų kūrimas, o mūsų komunikacijos priklausomybė nuo gebėjimo metaforizuoti. Naivu būtų sakyti, kad šiandien prozininkas mažiau nei poetas turi pasikliauti savo poetine klausa. Filosofai parodė pavyzdį. Kodėl L. Karsavinas parašė „Poemą apie mirtį“, o ne traktatą apie mirtį1. Mane jaudina filosofo pasitikėjimas žodžiu „poema“: per visą tekstą jis yra „filosofiškai tikrinamas“, perkuriamas, jeigu mėgstat modernius terminus, – dekonstruojamas.
Efektas stulbina: savaiminis filosofavimas įgyja poezijos (poemos) statusą. Atsiverskime A. Šliogerio „Alfą ir Omegą“ ir pamatysime, kad filosofas tekstą rašo, kuria, stato ant tokių pat poetinių – metaforiškų pamatų. Tik toks būdas ir daro tą Šliogerio tekstą filosofija. Padeda surasti kelią į kūrinį.
Be abejo, kelias į kūrinį yra ne tas pat kas pats kūrinys. Todėl poezijos ir prozos dermė viename kūriny nepašalina kūrinių skirstymo į poeziją ir prozą.
Pabaigoje norėčiau pasvarstyti, kas laukia tų, kurie mano, kad žanro kanonai yra svarbesnis dalykas nei ką tik mano nurodyti poetinio jautrumo struktūros klausimai. Be abejo, pavyzdžiai nieko neįrodo, bet gal skatina lyginti. Štai tie, kurie yra skaitę J.P.Sartre’o esė „Kas yra literatūra?“, tegu palygina autoriaus teiginius apie poeziją ir prozą su jo paties grožinės literatūros tekstais. Tarkim, tegu atsiverčia apysaką „Žodžiai“. Smalsuolio lauktų keistas patyrimas: Sartre’as, teoriškai prozą skyręs, net priešinęs poezijai, prozos tekstui parašyti taiko poezijos poetiką. Jis sugebėjo parašyti „Žodžius“ tiktai „pamiršdamas“ savąją žanrų skirtumų teoriją.
Tad priešpaskutinis mano sakinys gana banalus: poezija ne tik kasdieniškėja, pereina per paribį, kur nebeaišku, ar ji tebėra poezija, ar jau kas kita; poezija nyksta kaip tradicinis žanras, dažnai ji tėra literatūrinio teksto modalumas.
O galiausiai klausimas: ar poetams labai brangus tasai metafizinis vardas – poetas? Ar kas atsitiktų kūrinio stilistiniams klodams, jei tą žodį keistų kitas? Ar dėl to turėtų išnykti Poezijos pavasaris?

 

Pia Tafdrup. Poezija – kalba kalboje

Skaityti

Tai poezija, kuria aš domiuosi, todėl sutelksiu dėmesį į eilėraščius. Aš žiūriu į poeziją kaip į kalbą kalboje, žinoma, yra įvairių eilėraščių: trumpų, ilgų, eilėraščių proza ir taip toliau.
Aš domiuosi poezija, kuri įgauna oeuvre būdingų formų. Šie eilėraščiai turi oeuvre bruožų, ir tai reiškia, kad jie turi tikslą. Šiuos eilėraščius reikia sugretinti su tais eilėraščiais, kurie turi proceso bruožų, t.y. eilėraščiais, kurie yra dalis besitęsiančio rašymo, eilėraščiais, kurie veda pirmyn, eilėraščiais, kurie yra pradėti ir neužbaigti, tad yra dažnai taisomi ir net perrašomi, – mane jie erzina, kadangi kažko, tobulai parašyto ir paleisto į pasaulį, „pagailėta“, tad tas kažkas perredaguotas ir padarytas blogesnis ar geresnis. Tai yra svarbus principas.
Mane domina skirtumas tarp oeuvre ir proceso.
Oeuvre gali būti ir minimalistinės formos, ir ilgesni eilėraščiai. Trumpas eilėraštis nėra geresnis už ilgą ar atvirkščiai, pagrindinis dalykas, kad eilėraštis jaudintų skaitytoją!
Kartais ilgame eilėraštyje naudojami prozos elementai, arba toks eilėraštis turi epinį aspektą. Tačiau svarbiausia, kaip jis veikia, ar tai geras eilėraštis.
Kai kada sunku kalbėti apie poeziją. Tad norėčiau išryškinti skirtumą tarp trumpo ir ilgesnio eilėraščio, kurie daugiau ar mažiau priklauso oeuvre kategorijai.
Minimalistiniame eilėraštyje viskas vyksta akimirksniu. Čia metaforos išdėstytos glaustai ir labai tiksliai, o ilgesnis eilėraštis kviečia klausytis tekančios balso srovės, kurioje visi motyvai užbaigti (daugiau ar mažiau). Skaitytojui reikia labai susitelkti, kad suvoktų eilėraščio visumą, o ne tik atskirus žodžius. Ilgesnis eilėraštis negali klaidžioti į visas puses, o metaforos turi būti susietos viena su kita ir veikti viena kitą.
Gana dažnai eilėraščiais bandoma išreikšti kažką, kas yra už kalbos ribų, kas yra mūsų bežodė gyvenimo zona, kažką, kas yra tarp jausmo, mito ir atspindžio. Forma, kuri muzikoje gali būti perteikta nata, orkestruojama įvairiais garsais, aukštesniais ar žemesniais. Kaip vandens srovė randa kelią žemyn ar aukštyn. taip gali būti apibrėžtos būties formos ties žinomybės ir nežinomybės riba.
Lengva atmesti griežtos struktūros eilėraščius kaip tuščią formalizmą. Tokį neapgalvo
tą žingsnį greičiausiai sąlygoja paklausios formos poezijos baimė. Griežtos formos eilėraš
čiai taip pat gali būti šiek tiek netvarkingi (kaip Larso von Triero filmai), ir žaibas gali trenkti kaip tik ten, kur jo nelaukiama… Plačios struktūros eilėraščiuose, jų polifoninėse sudedamosiose dalyse vartojamos ne tik atskiros metaforos; tai greičiau lingvistinių metaforų klausimas. Metaforos siejamos viena su kita lygiaverčiais ryšiais ar parataksiškai provokuoja prasmių laviną. Tai sudėtingos struktūros eilėraščiai; kiekvienas jų keičia savo „paslapčių srautą“, kaip Cézanne’as sakė apie savo natiurmortų parodas. Tokia meno forma leidžia skaitytojui eiti vienam per įvairiai apšviestus kambarius.
Aš teikiu pirmenybę trumpam eilėraščiui, garsiai skaityti galiu minutę, bet negaliu likusį gyvenimą rašyti tokio pat ilgio eilėraščių, aš turiu tyrinėti kalbą, tirti jos galimybes, išsiaiškinti ir atrasti.
Mano nauja knyga „Tūkstantagimis“ sudaryta vien iš ketureilių. Minimalistinio eilėraščio priešingybė – ilgas eilėraštis bando praplėsti klaustrofobinę erdvę; ilgas eilėraštis remiasi troškimais, klaidomis, pokyčiais, įvairiais požiūriais: tai ne staigus botago kirtis. Ilgam eilėraščiui netrūksta išreiškiamų prasmių kontrolės.
Čia yra erdvė vaizdams kartoti, ilgoms meditacijoms, mąstymo manevrams. Poezija turi būti aiški, bet ilgesni eilėraščiai gali būti ryškaus plaukiančių sapnų pobūdžio, dažnai besiremiantys architektoninėmis formomis, metoniminiais sklandymais, slaptomis kalbos tendencijomis, su kuriomis skaitytojai turi fiziškai rezonuoti.
Suprantama, ilgo eilėraščio dinamika –nuo svyruojančio ritmo iki energingos eigos –suponuoja metamorfozes.
Kalbėk dar, kalbėk kaip lietus, sakė vietiniai Afrikos gyventojai Karen Blixen, nes jiems patiko jos rimavimas. Lietaus tonacija labai gerai charakterizuoja ilgą eilėraštį. Žodžiai pailgina nervų ląstelių virpėjimą, kartu jie veikia sąmonę. Lietaus varvenimas suteikia jėgų skaitytojui, kaip ir žodžiai, skambantys eilėraštyje. Poezija gauna savo teises tik tada, kai yra skaitoma ar girdima, tuomet ji veikia jausmus ir sąmonę. Su tekėjimu asocijuojasi mintis, kad kažkas gimsta ir miršta. Mirtis irgi yra būties dalis.
Poezija yra gana paprasta, aiški kalba kalboje. Jos prasmių tirštumas nereiškia, kad trokštama padaryti interpretacijos eskizą, tai – bandymas glaustomis ar plačiomis metaforomis padaryti gerą vaizduotės ir mąstymo kopiją.
Eilėraščiai ne tik tiria, bet ir kuria visatą, estetinį vaizdinių pasaulį. Geras eilėraštis turi būti ir muzika, ir jausmai, o kartu turi vesti mintį pirmyn. Tai privalo daryti žodžiai. Jie privalo daryti tai, ką pasako, – išplėtoti nuotaiką, kuo aiškiau viską išreikšti. Tekstas turi dar ir priešintis. Pasipriešinimas įgalina šuolį, kuris eilėraščiui suteikia lankstumo, judrumo ir naujų reikšmių. Eilėraštis, kalbantis apie troškimą, turi jį parodyti: tam tikrais žodžiais, žinoma, ir visa sakinio konstrukcija. Esmė privalo pasireikšti kaip forma, tad eilėraštis privalo rutulioti troškimo sandarą. Tuo tarpu eilėraštis, vaizduojantis sniegą, turi būti visiškai kitokios, „apmuturiuotos“, konstrukcijos. Eilėraščiui būtina vaizduoti konkrečius jutimus, o ne postuluoti ar svarstyti abstrakčius. Eilėraščio esmę reikia įgyvendinti jo stiliumi. Poezija – unikali kalbos galimybė esmei išsakyti.

 

Darius Šimonis. Ubagų turto dalijimas

Skaityti

Užuot kalbėję apie tai, kaip organizuoti gerą tekstą, kaip tobulinti seną ir neignoruoti naujo, išvengti banalybių ir autorinio vištakumo, ieškoti ir rasti sau, ir tik sau, svarbių temų, būdingų išraiškos formų, geriau padalykime viską į poeziją ir, žinoma, į prozą. Padalykime visą literatūrą į dvi priešingas stovyklas, kad nereikėtų prisiminti, jog didžiausias visų menų priešas yra fasadiškumas ir mimikrija, meilės garantijos ir pateisinančios priežastys, sterilumas ir nuodėmių kratymasis. Ak, tos dresuotos beždžionėlės, už bendruomenės pinigus vežiojamos rodyti turtingiems dėdėms! Nėr kalbos – sunku pasakyti: „Žinai, seni, esi tikras peckelis, prieš dvidešimt metų tai dar dar, o dabar trauk tave devynios…“ Kur kas lengviau ir saugiau pirmiausia apibrėžti, demarkuoti: „Šio poeto kūryboje mes matome besikeičiančių metų laikų ciklą, tokį paprastą ir tikrą“. Arba: „Rašytojas A. P. charakterių spalvingumu ir gamtovaizdžio aprašymu pralenkė patį gyvenimą“. Reikia, gyvybiškai reikia uždangstyti tikrąsias šios temos inspiracijas, kad visi išdžiūvę šuliniai, mediokritai ir kitos pasipūtusios avys galėtų purkštauti: „Aš čia nieko nesuprantu, kas čia – poezija ar proza, „Figaro vedybos“ ar „Pamaskvio vakarai“?“ Jūs dar nuo vaikystės dalyti pratę: žodžius – į skiemenis, meilužes – į plėšrias katytes ir nepatenkintas raganas, net meilę padalijat vaikams, nesuvokdami, kokį tuo sukeliat pavojų visuomenės santvarkai. Jūs dalijatės nuovargį, alergiją ir išorinius dirgiklius su žmonomis, laimės žavias akimirkas –su jaunutėmis talento gerbėjomis, išbraižot gaublyje vandenynus ir salas, gamtoje – perskiriat gyvybę ir mirtį. Su geometrija dalimis kapojat tieses ir plokštumas, ereziškų mokslelių mylėtojams atkertat nuo korpuso galvas. Jūs baltą dalinat į begalinį spalvų spektrą, kelius suskirstot į važiuojamus ir nevažiuojamus.
Net dangų pasmerkėt teleskopo analizei, binarines žvaigždes vieną nuo kitos atskyrėt ir dvigalvius dvynius iš Algerijos andai plėšėt per pusę. Pasidalijot luomais, įtakos sferom, šventųjų rangais. Pasidalijot viskuo, kaip jus ir mokė. Mokėkit tad viską sutvarkyti taip, kaip buvo. Proza ir poezija – o kas kaltas? Poezija ir proza – tai ką dabar daryti? Verstis kūliu. Verstis, kol pradės ryškėti kontūrai. Išryškės, jog kažkas nori sukiršinti du gražius dalykus, du pusbrolius dvynius, į literatūrą patekusius per skirtingų mūzų konkuruojančias įsčias.
Tuomet po nerišlaus, verksmingo dialogo prablaivės poetas, ne toks fatališkas ir užsispyręs taps prozininkas. Yra už ką ir kaip pašiept abu juos. Abiem jiems gresia vienodas, panašus, mažai tepanašus ir visiškai priešingas finalas.
Abu nuodijasi žodžių dulkėmis.
Abu tai daro tekstų šlifavimo dirbtuvėse.
Idealiu atveju dulkės tik ir lieka.
Paskui keli švirkštai egzorcizmo, užsikosėjimas, netikėtas pasveikimas ir ilgas ilgas savižudybės vilkinimas gyvenimo draugėms ant sprando.
Poetas ir prozininkas. Jie dar ne kartą sulips ir išsiskirs, bus sulipdyti ir atskirti, kol vienąsyk jų išmėsinėti kūnai bus rasti viename filipinietiškame Web Site.
Savo sielvarto nenumaldys tada gražuoliai žiniasklaidos muškietininkai ir politinės scenos artistės, šventorių kurmiai ir pedagogai. O labiausiai užkietėję rašto žmonės ar tiesiog raides pažįstantys dalysis savosiomis įvykio versijomis ir nuogąstavimais redakcijų skiltyse.
Ir todėl aš, pasižymintis vaškine logika, sakau, kad tyčia ne visai tiksliai arba turbūt visai netiksliai, o greičiausiai tiesiog iškreiptai supratau šios temos inspiracijas. Kur link ši tema suka? Nežinau.

 

Sigfusas Hjartmarssonas. Dar gyva islandų poezija

Skaityti

Noriu prisipažinti, kad aš beveik nemąsčiau apie šioje konferencijoje svarstomus dalykus nuo to laiko, kai prieš daugelį metų nuodugniai tyrinėjau poeziją. Tada aš buvau geros nuomonės apie literatūros teoriją ir priskyriau literatūrą aukščiausiai kategorijai, taip manau ir dabar, remdamasis savo patirtimi.
Šioje kalboje aš daugiausia remsiuos savo patyrimu. Kai su draugais ėmiau rašyti poeziją, modernizmas buvo labai paplitęs tarp senų poetų, ir tai neatrodė didelis įvykis, mus tik šiek tiek kamavo šlykštus jausmas, kad ne tik pavėlavome ateiti į pasaulį, bet ir jau esame viena koja grabe, kas, atrodo, truputį ankstoka dvidešimtmečiams. Nekrologai poezijai buvo dažnesni ir labiau įtikinami negu prozai.
Bet, žinoma, mes to nepaisėme. Mums buvo nesvarbu, kad klasikinė poezija eina savo keliu ar kad poezija susikompromitavo ir panašiai. Bet mes nenorėjome, kad poezija dingtų istorijos šešėliuose. Mes manėme, kad jeigu sena poezijos forma jau traukiasi, tai jos esmė vis tiek grįš, ir mes ją kiauras naktis regėsime kažkur savo vaizduotėje.
Atmintimi niekada negalima visiškai pasitikėti, bet aš prisimenu kelis apynaujus ir optimistinius požiūrius. Mes turėjome būti antenos, priimančios realybės esmę, kristalai, perduodantys ją toliau lyg tekantis vanduo. Mes palaikėme kilnią vaisingą kūrybos kritiką, nukreiptą prieš formules, prieš autoritetus ir taip toliau. Šviesiausiomis akimirkomis priklausėme antikinei ir paslaptingai šventai sektai.
Dabar papasakosiu kelias liūdnas nusivylimo istorijas. Mes įsivaizdavome, kad vienas geras skaitytojas yra daug geriau už tūkstantį blogų. Borgesas teigė, kad čia skaičiai nesvarbūs, nes dialogas vyksta akis į akį. Mes taip pat pastebėjome tai, ką aš ir dabar laikau labai keistu dalyku, – kad Islandijoje, mano šalyje, visi rašo eilėraščius, bet niekas jų neskaito.
Kai prasidėjo tikroji postmodernizmo invazija, vienas mano kolega ją matė. Tai buvo milžiniškas traleris šaldytuvas, plaukiantis į Reikjaviko uostą. Jo įgula buvo jauna ir labai energinga, jis buvo pilnas nuvertintų teorijų ir įvairių pažemintos praeities liekanų.
Mums šitai labai patiko. Bet vėliau mes nebuvome dėl ko nors visiškai tikri, išskyrus tai, kad buvome laisvi nuo visko, kas nuobodu ir rimta. Buvo labai linksma. Literatūra buvo paprastas žaidimas, kuriame išradingiausias žaidėjas laikytas geriausiu autorium. Bet pasirodė, kad trumpų sakinių žaidimą labai sunku vertinti rimtai, kaip ir mūsų klausomą pankroką. Tačiau viskuo patenkintas paauglys užaugo, ir jam pradėjo rūpėti kai kurios teorijos.
Kai sėdau rašyti šio pranešimo, įsivaizdavau, kad labai daug optimizmo galėsiu sudėti į šiuos lapus. Pavyzdžiui, galėčiau parašyti keletą sakinių apie tai, kaip serganti ir greitai nykstanti mano šalies tikroji poezija per keletą pastarųjų metų atgimė nauja šlovingos postmodernios literatūros forma internete, nepriklausomų kūrėjų filmuose, underground roko vaizdo klipuose, televizijos reklamose, graffiti ir toliau duoda naujų atsakymų į abu šios konferencijos keliamus klausimus. Tačiau tiesa yra ta, kad aš nežinau tokių naujienų. Aš net nežinau, ar poezija serga ir nyksta, ar ji jaučiasi pakankamai gerai. Kai pradeda rastis gerų dalykų, mūsų šalies autoriai važiuoja į užsienį ir sako žmonėms, kad islandų literatūra netobulėjo tūkstantį ar dar daugiau metų. Mano nuomone, čia yra dalis tiesos, kadangi XIII a. apsakymų rašymo stilius grįžta į madą. Bet ši banga yra nusistačius prieš poeziją ir prieš poetinę prozą.
Galų gale priėjau prie šiandien diskutuojamų dalykų esmės. Čia pasiremsiu viena pagrindinių postmodernizmo idėjų, kuri teigia, kad retorika sutvarko loginę teksto sandarą. Šio dalyko esmė nėra naujiena. Tai pagrindinė propagandos strategija su šiokiu tokiu televizijos pridėtu atspalviu. Dėl to postmoderni proza turi nuosekliai eiti dabartinės kultūros keliu, kaip daro žiniasklaidos programos. Elementai, stabdantys šį tekėjimą, yra netinkami ir turi būti pašalinti. Iš tikrųjų jie nori mus išlaisvinti iš mąstymo, domėjimosi, vaizduotės, jie tik nori mums perduoti žinią. Apskritai tai reiškia, kad tekstui suteikiamos dvi ir daugiau reikšmių.
Dabar dėl to turbūt isteriškai jaudinamasi, nes šiuolaikinės literatūros pasaulis labai platus. Tačiau namuose aš gilinausi į šias idėjas, padedamas ištikimų prekybos vadybininkų ir žiniasklaidos. Nusiminimo valandomis šių teorijų skleidėjai man priminė gimnastikos mokytojus, apie kuriuos rašė Czesławas Miłoszas savo esė rinkinyje „Pavergtas protas“. Turbūt čia aš perėjau į kitą pusę. Islandų auditorija rėktų ant manęs, sakytų, kad aš pats buvau sumautas postmodernistas.
Ir jie turbūt būtų teisūs. Mano tautiečiai žiūrėtų į postmodernizmą kaip į Valhalą, senovės skandinavų dievų rūmus. Juose 540 durų, už kurių yra namai ir jaudinanti tiesa – griaunanti būtis. Tad nenuostabu, kad mes nesame dėl ko nors visiškai tikri. Tačiau grįžkime prie mano ir mano draugų netolimos praeities. Mūsų viltys nesudužo visos iškart, ypač susijusios su mūsų poetine proza. Net pačios keisčiausios ir labiausiai geidžiamos, mūsų nuostabai, tapo realios, nes mes manėme, jog XX a. visuomenė nesupranta meno, pagrįsto idėja, kad kiekvienas, išmokęs skaityti ir rašyti, suteiks pirmenybę nuobodžiam meno darbui, o ne duonai ir žaidimams.
Dabar kai kas iš jūsų turbūt mano, kad šis vyrukas nori atsukti laiką, sugrąžinti modernizmą. Aš tai paneigsiu. Aš tik niurnu prieš teorijas, kurios daro tokius dalykus kaip poezija prozoje ir proza poezijoje nesvarbius. Aš prisipažįstu, kad nekenčiu siekimo literatūrą paversti propaganda ar žaidimų ir juokų namais. Ir aš neketinu sėdėti su tokiais žmonėmis senelių prieglaudos svetainėje ir kalbėti apie literatūrą.

Benediktas Januševičius. Vyrai ir moterys: lygūs be lygybės ženklo

Skaityti

Svarbiausias kriterijus, kuriuo remiuosi vertindamas grožinį tekstą, – jo gyvybiškumas. Galvojant toliau, galima daryti išvadą, kad jeigu tekstas yra gyvas, jis gali turėti lytį. Prisiminkime tokį primityvų literatūros skirstymą į vyrišką ir moterišką, į kaimišką ir miestišką, į vaikų ir suaugusių. Ne mažiau vulgarus kartais pasirodo ir kūrinių klasifikavimas į poeziją ir prozą. (Be abejo, yra rašinių, kurie puikiai atitinka vieno ar kito žanro reikalavimus; kita vertus, daugelis kūrinių, netelpančių į kurią nors lentyną, telpa Prokrusto lovoje.)
Grožinis tekstas yra žmogaus kūrinys. Vadinasi, tekstas, poetinis, prozinis ar kitoks, lyg kūdikis perima žmogaus savybes, t.y. tampa šiek tiek į jį panašus. Vadinasi, tekstas, kaip ir žmogus, gali būti tik vyras arba tik moteris. Vyro ir moters priešpriešos bei sąveikos modelį galima pritaikyti literatūrai. Galima įsivaizduoti, kad panašiai sąveikauja poezija ir proza.
Tuomet tema turėtų būti formuluojama šitaip: „Vyras moteryje, moteris vyre“. Štai jums ir intriga. Niekuomet tiksliai nepavyktų pasakyti, kas tam tikru atveju yra vyras, o kas – moteris. Poezija ar proza? Atsakymą diktuoja kriterijai.
Tačiau aišku ir tai, kad tarp poezijos ir prozos, kaip tarp vyro ir moters, niekuomet negalėsime padėti gyvybės ženklo.
Įsivaizduokime, kad poezija ir proza tartum vyras ir moteris sukuria šeimą. Jie turi bendrą ūkį. Bendrus interesus. Mylisi. Rūpinasi vienas kitu. Vaikų susilaukia ir juos augina. Ir galų gale miršta. Dar galima įsivaizduoti aibes gyvenimiškų vaizdų: kūrinys visuomeniniame transporte, vaikų darželyje, mokykloje, kavinėje, kūrinys blaivas ar girtas, protingas kūrinys ar išprotėjęs, kūrinys leidėjas, laikraštininkas, kūrinys žudikas ar švietėjas ir taip toliau. Įsivaizduokime eilėraštį, kepantį bandeles, arba novelę, išsitiesusią pliaže… Puikumėlis!
Nubrėšiu schemą: dievas (arba dievas-žmogus (dievo kūrinys, autorius)-kūrinys (šiuo atveju – literatūros). Pusprotukai įsivaizduoja esą dievai. Kuklūs (o gal išdidūs) autoriai linkę eliminuoti save iš šios grandinėlės, palikdami dievą su žmogaus (savo) kūriniu. Vieni atsainiai nusimeta atsakomybę nuo savo pečių, kiti siekia suteikti kūriniui dieviškumo apraiškos teises. Tačiau, kad ir ką po to autorius darytų, kad ir kaip nertųsi iš kailio ar net visai pakeistų odą, kūrinys lieka toks, koks yra, ir gyvena savo žemišką gyvenimėlį. Kas miršta nė negimęs, o kas gyvena, pasensta ir miršta, tik kai kurie tekstai karšta šimtmečiais (ar net tūkstantmečiais), pergyvena kartų kartas. Bet abejoju, ar žmogaus kūriniai galėtų sudominti viešpačius. Tiesiog, iš šios vertikalės pašalinus žmogų, nebus ryšio, nes kūrinys nepakils iki dievo, o dievas nenusileis iki žmogaus kūrinio. Liks tuštuma.
Manau, konferencijos pavadinimas pasirinktas neatsitiktinai. Jis puikiai apibūdina šiandieninį lietuvių gyvenimą: poezija prozoje, proza poezijoje. Ir jokių grynų produktų.
Viskas susipynę, susipainioję, susimaišę, visi vienas su kitu susiję, susijungę ar vienas nuo kito priklausomi. Kas geriau gyvena: vyrai ar moterys?
Kas gimsta iš poezijos ir prozos sąjungos? Poetinė proza arba proziniai eilėraščiai. (Pakeliui pasitaiko įdomių atradimų. Pavyzdžiui, M. Ivaškevičiaus proza. Ritminė, ypač metaforizuota.)
Ir vis dėlto poetinė proza. Pastaraisiais metais mano akiratin pateko dvi tokios knygos: M. K. Čiurlionio „Žodžio kūryba“ (parengė Vytautas Landsbergis) ir Vytauto Rudoko „Kalbėti motinos tarme“ (poetiniai tekstai kupiškėniškai). Kaip matyti iš pirmosios antraštės, o iš kitos – paantraštės, tikslus žanras nenurodytas. M. K. Čiurlionio eilės, laiškai, vizijos žengia per pačią poezijos ir prozos takoskyrą; V. Rudokas unikalia kupiškėnų tarme eiliuotai atpasakoja tėvų pasakojimus. M. K. Čiurlionio tekstai, neatitrūkstantys nuo jo muzikos ir tapybos, plevena grakščiai lyg peteliškės, V. Rudoko kūriniai tvirtai stovi ant žemės. Vyrai ir moterys, moterys ir vyrai. Spręskit kaip norit, bet lygybės ženklo nepadėsit. Skirtumas tik tas, kad tekstai, priklausomai nuo išorinių veiksnių, atsitiktinumų, vertybių skalės ir taip toliau, gali keisti lytį, o žmonės – ne.

 

Poezijos pavasario kronika

Dutūkstantųjų trisdešimt šeštasis –

Skaityti

“Metai”, 2000 Nr. 7

tokio jau brandaus amžiaus sulaukė Poezijos pavasaris – kūrybos, literatūros bičiulystės, knygos ir skaitytojo (ar klausytojo) pasikalbėjimo šventė, trukusi vos ne dvi savaites. Gegužės vidury būrelis mūsų poetų susitiko su Punsko, Seinų ir Suvalkų žmonėmis bei to krašto kūrėjais. Toliau viskas ėjosi tradicine linkme. „Poezijos pavasario“ almanacho krikštynos įvyko „Vagos“ leidykloje. Ko gero, šiųmetinis almanacho pristatymas buvo vienas įdomesnių – jame šalia šurmulingo šventiško lengvumo buvo rimto kalbėjimo ne tik apie šį taip pat trisdešimt šeštąjį poezijos almanachą, o paliesta ir gilesnių dabartinės mūsų literatūros būklės dalykų. Kalbėjo leidyklos vyriausioji redaktorė J. Riškutė, sudarytojas V. Kukulas, poetas L, Jakimavičius. Visų vieninga nuomonė – šis almanachas išsiskiria prasmingu turiniu (gausu itin originalių publikacijų – eseistikos, laiškų ir kt.), jame eilėraščius spausdina jau daugelyje ankstesnių leidinių nedalyvavę poetai.
Prieš pasklisdami po Lietuvą, poetai, skaitovai, literatūrologai ir kritikai paminėjo 125-ąsias M. K. Čiurlionio gimimo metines – graži buvo poezijos ir muzikos valanda „Tylusis amžinumas. Eilėraščių vainikas M. K. Čiurlioniui“, moksleivių poezijos skaitymai (jie buvo skirti Tarptautiniams jaunimo metams), konferencija „Poezija prozoje, proza poezijoje“, susitikimas su vaikų poetais Vilniaus mokytojų namų kiemelyje, „Eilėraščiai per naktį“ Rašytojų klube, skaitymai Užupio kavinėje… Šventės dienų dalyviai (o svečių buvo iš Švedijos, Slovėnijos, Danijos, JAV, Estijos, Latvijos, Ukrainos, Anglijos, Austrijos, Lenkijos…), prieš išvažiuodami su poetais į rajonus, buvo supažindinti su Kernave ir Trakais, o tos pačios dienos popietę surengė vakaronę Trakų rajono Zabarijos kaime. Gegužės 25-oji diena gal ir buvo įžanga į pačias sodriausias Poezijos pavasario dienas: tądien Vilniuje, „Arkos“ galerijoje, įvyko nacionalinės premijos laureatų poezijos vakaras. Kitą dieną (gegužės 26-ąją) poetai sujudino Kauną – iš ryto čia vyko poezijos skaitymų valanda, o vakare Maironio literatūros muziejaus sodelyje poezijos šventės metu buvo paskelbtas ir vainikuotas naujasis Poezijos pavasario laureatas Gintaras Grajauskas, laurus pelnęs už stiprią poezijos knygą „Kaulinė dūdelė“. Minėtajame šių metų „Poezijos pavasario“ almanacho pristatyme „Vagos“ leidykloje jo sudarytojas V. Kukulas, kalbėdamas apie G. Grajausko eilėraščius, išspausdintus almanache, pažymėjo, jog dabartinės poezijos pagrindinė ašis, jos centras yra susidaręs per ankstesnius du tris dešimtmečius. Pastaraisiais metais jame įsitvirtino ir G. Grajauskas. Žiniasklaidos pakalbintas laureatas šalia kitų įdomių minčių, skirtų poezijos meno prasmei gyvenime, pasakė ir tokią: „Poezijos pabaiga ateis kartu su pasaulio pabaiga“. Tikrai jaukus vilties niuansas ir padrąsinantis žodis tiems, kurie aliarmuoja dėl poezijos ir apskritai literatūros reikalingumo…
Šiemet poezijos šventė lankėsi Alytuje ir jo rajone, Vilkaviškio, Molėtų, Šakių, Jonavos, Radviliškio, Klaipėdos, Elektrėnų, Ukmergės rajonuose, taip pat Nidoje, Klaipėdoje, Birštone, Trakuose.
Priešpaskutiniąją poezijos šventės dienos pavakarę Vilniuje, Šv. Mikalojaus bažnyčioje, įvyko sakralinės poezijos vakaras, o baigiamasis – kaip visada, Vilniaus universiteto K. Sarbievijaus kiemelyje.
Kartu su Poezijos pavasariu baigėsi ir gamtos pavasaris – gamta įžengė į brandą, į vasarą. Kartu bręs ir poezijos žodis, pražysiantis ateinantį pavasarį.
J. A.

Literatūra ir menas

Paulina Žemgulytė. 2000-ųjų „Poezijos pavasaris“

Skaityti

“Literatūra ir menas”, 2000 05 26

Gegužės 17-ąją „Vagos“ salone buvo pristatytas šių metų „Poezijos pavasario“ almanachas. Pradėdama knygos sutiktuves „Vagos“ leidyklos vyriausioji redaktorė Janina Riškutė pirmiausia pasidžiaugė gera šio almanacho išvaizda. Dailininkas Linas Spurga yra apipavidalinęs daug „Poezijos pavasarių“, tačiau šiųmetinis itin puikios išvaizdos. Almanachas, kalbėjo redaktorė, sulauks dėmesio ne tik dėl to, kad patraukliai atrodo, bet ir todėl, kad šiuo metu esant blogai ekonominei situacijai, knygų, ypač rimtų, gerų, išleidžiama mažai. Sudarytojas Valdas Kukulas pateikė klasikinį, tradicinį almanacho modelį, turbūt apie tokį galvojo ir šio leidinio iniciatoriai prieš trisdešimt šešerius metus, sakė J. Riškutė. Sudarytojui pavyko prisikviesti kaip reta daug garsių poetų – nuo vyresniosios kartos iki jaunųjų. V. Kukulo pagrindinis principas – griežta atranka, silpnus eilėraščius atidedant į „raudonus aplankus“, kurių turinį jis pavadino makulatūra. Almanache, be poezijos, spausdinami pokalbiai su poetais, laiškai, paminėti jubiliejai, pristatomi poetai, geri, tačiau mažiau žinomi (įdomi rubrika– „nežinomieji žinomi“).
Valdas Kukulas apgailestavo, kad pristatyme nedalyvauja Viktorija Daujotytė, viena iš sudarytojų, taip pat nemažai padirbėjusi, ir be jokių ritualinių išvedžiojimų padėkojo savo žmonai Deimantei, dirbančiai Rašytojų klube ir pasirūpinusiai, kad visi pateikti rankraščiai laiku pasiektų sudarytoją, taip pat nuolat raginusiai dirbti.
Anot sudarytojo, visokia literatūros klasifikacija, visokia metodologija yra spekuliatyvus, lengvai į vieną ar kitą pusę pasukamas dalykas. Bet jam pasirodę, kad jo gyvenimo būdas sutampa su literatūros istorijos chronologija. Jie su V. Daujotyte svarstę ar nereikėtų kokio nors įvadinio straipsnio almanachui, bet paskui nusprendę, kad po šitiekos leidimo metų tai jau nebereikalinga.
Knygos scenarijus, kalbėjo Valdas Kukulas, yra aiškus. „Raudoni aplankai“ – storesni negu šis neplonas almanachas. Daug eilėraščių atkrito. V. Kukulas paaiškino rinkinio stuburo principus. Atmetę tezę, kad poezija via apskritai nesužeidžiamas daiktas ir gali sklisti nuo balto popieriaus lapo, sutikę su sąlyga, kad eilėraštis turi būti užrašytas, matome, anot sudarytojo, jog mūsų poezija kito pagal tam tikrą gradaciją.
V. Kukului labai svarbu buvę prikalbinti, kad eilėraščių duotų Juozas Macevičius, nes tai yra vienintelis iš dabartinių mūsų poetų, kuris ir savo gyvenimą, ir kūrybą traktuoja kaip apsisprendimą. Tai yra gyvenimas pagal pasirinktą modelį, net ir matant, kad tas gyvenimas eina priešinga kryptimi, negu tavo įsivaizduotas. Iš čia randasi, V. Kukulo manymu, gilusis Juozo Macevičiaus poezijos dramatizmas. Todėl keičiasi santykio su gyvenimu ir su savim samprata. Nes nebėra jokio pagrindo gyventi pagal savo maksimas, visa aplinka jas griauna, ir tada atsiranda gyvenimas, kaip Dievo dovana. Justinas Marcinkevičius pradeda kitą liniją, kuria teigiama – aš turiu Dievo dovaną, ir aš ją pražudžiau. Ši linija eina iki Henriko Čigriejaus, Donaldo Kajoko, bet dramatizmą čia gimdo kita sandūra. Taip, gyvenimas – kaip Dievo dovana, kalbėjo V. Kukulas, bet, norint jį estetiškai ir etiškai įprasminti, reikia amžinai kurti antrinę tikrovę. Ir Just. Marcinkevičius yra priverstas paskelbti, kad gyvenimas, yra gerumas, švelnus prisiglaudimas, kai to gerumo gyvenime visiškai nebelieka. Tai yra antrinė religija. Dar didesnės gelmės siekė Marcelijus Martinaitis. Nebegalėdamas remtis tautosakos mąstymo lytimis, jis ėjo į mitologiją, bet tai irgi buvo antrinė tikrovė. Ta linija žengia Henrikas Čigriejus. Donaldas Kajokas, norėdamas motyvuoti savo buvimą čia ir dabar, šiandienos kultūroj, apsuko didžiulį ratą per rytietiškus tikėjimus. Kitoj gretimoj linijoj – Alfonsas Maldonis, Jonas Strielkūnas, Onė Baliukonytė ir keletas jaunesnių, kurie suvokia, kad gyvenimas nėra jokia Dievo dovana, o tik didelė problema, bet kadangi ją gavai iš protėvių ir senelių, turi sukandęs dantis nešt šitą naštą. Yra vienintelis tos problemos sprendimas – ją apmąstyti, apmąstyti gyvenimą. Suprasti, vadinasi, nugalėti, – yra pasakęs kažkoks filosofas, prisiminė V. Kukulas. Šiais argumentais vadovaudamasis, V. Kukulas ir sudarė „Poezijos pavasarį“. Jis sakėsi labai norįs, kad juos suvoktų ir skaitytojai. Tikrove tapusią kultūrą reprezentuoja Judita Vaičiūnaitė, Tomas Venclova. Komplikuotesnė Gražinos Cieškaitės kūryba. Dar sudėtingesnis Jono Juškaičio atvejis, nes šis poetas mąsto kosminėm lytim, o remiasi vos ne A.Maldonio tradicijos moralinėm tiesom. Vytauto P. Bložės ir Sigito Gedos požiūrį į gyvenimą ir pasaulį V.Kukulas pavadino siurrealistiniu. Jie, atsiribodami nuo sociumo, laikosi nuostatos – esu kūrėjas, esu šio pasaulio Dievas ir kosmosas. Dar viena almanache išskiriama linija būtų postmodernas. Kad jis neatrodytų kokia nors naujiena, atsiradusi iš niekur, būtini V. Kukului buvę Rimos Pociūtės ir Algimanto Baltakio rašiniai. Ši srovė ėjo per keletą dešimtmečių ir keitė savo pavidalus. Po šituo stogu tilpo Beno Januševičiaus paišyba ir panašūs dalykai.
V. Kukulo nuomone, kūrybos centras, kurį jis bandė almanache išryškinti, sutelktas per ankstesnius du tris dešimtmečius. Pastarąjį dešimtmetį į jį įėjo Gintaras Grajauskas, Eugenijus Ališanka (su trečiąja knyga). Literatūros procesas vyksta, bet daugelio kūryba nėra literatūra, kurią mes priimame be išlygų.
Janina Riškutė pridūrė, kad „Poezijos pavasaryje 2000“ prisiminta almanacho leidybos istorija (Albino Bernoto straipsnis), ir tai kaip tik geras akcentas. Yra eseistikos, įdomių pokalbių, vienų poetų rašiniai apie kitus (M. Martinaitis rašo apie Paulių Širvį, H. Čigriejus – apie Justiną Marcinkevičių). Viena unikaliausių publikacijų – Henriko Nagio laiškai Liudvikui Jakimavičiui.
L. Jakimavičius papasakojo šių laiškų atsiradimo istoriją, poetai paskaitė savo eilių.
V. Kukulas paklaustas, ar kas nors jį nustebinę savo kūriniais, atsakė, kad didžioji dalis poetų tik patvirtino savo įvaizdį. Tačiau jį šiek tiek nustebinęs Alfonsas Maldonis, kurio eilėse jis radęs netikėto mąslumo. Be to, jį nustebinę, kai kurie autoriai, atsisakę duoti eilių almanachui dėl to, kad jų politinės pažiūros skiriasi nuo sudarytojo pažiūrų.
Pastaraisiais metais „Poezijos pavasariuose“ būdavo daug jaunimo kūrybos, netgi be didesnės atrankos. Paklausus kaip sekėsi su tuo srautu susidoroti, sudarytojas paaiškino, kad čia jam padėjo griežtas scenarijus. Nors su vyresniaisiais susitarti sekėsi lengviau negu su jaunimu. Tačiau ir tie „Poezijos pavasariai“, kurie buvo tarytum sumesti beveik vien iš jaunimo kūrinių, vis tiek yra įdomūs kaip tam tikros kartos kūrybos liudijimas. Toks rinkinys gali būti darbinė knyga. Vis dėlto V. Kukului esą įdomesni, kryptingesni daugiau įvairių kartų vienijantys almanachai.
Mažiausiai pavykusią knygos dalimi V. Kukulas laiko eseistiką, nes ne visi pasižadėję autoriai parašė. Be to, jis norėjęs almanachą padaryti plonesnį, atmesti dar daugiau kūrybos ir palikti tik konceptualius dalykus.
Paklausus, kas sėkmingiau gali sudaryti tokį almanachą – kritikas ar poetas (o V. Kukulas ir vienas, ir kitas), sudarytojas atsakė vienu žodžiu – analitikas.

 

Rimvydas Stankevičius. Paukštė Kaune

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 02

Nuo seno kelionė į Kauną Poezijos pavasario dalyviams yra vienas maloniausių, labiausiai trokštamų šventės momentų. Tad ir šiemet į autobusą susirinko gausus būrys Pegaso raitelių. Tarp jų galima buvo pamatyti Aidą Marčėną, Robertą Danį, Eglę Juodvalkę, Shawną Kerry Keysą, „Poezijos pavasario“ almanacho debiuto laureatę Giedrę Kazlauskaitę, vieną latvį, vieną estę, vieną danę, Artūrą Valionį, Rimvydą Stankevičių, Arną Ališauską, Darių Šimonį, fotografę Džoją Barysaitę ir dar dievaižin kiek žmonių. Kaune visos Lietuvos poezijos pajėgos susijungė – pasipildė Kauno poetais P. Palilioniu, K. Navaku, D. Kajoku, T. Marcinkevičiūte, D. Čepauskaite… O iš Klaipėdos atvažiavo svarbiausias šių metų Poezijos pavasario asmuo – Gintaras Grajauskas. Menininkų rūmuose, kurie buvo paversti tarsi kokiu paskirstymo punktu, visi kartu ir kiekvienas atskirai sužinojo tolesnį savo likimą – viena grupė išvažiavo į Prienus, kita – į Vytauto Andziulio pogrindinę sovietų laikų spaustuvę. Pastaroji grupė sužinojo, kad Lietuvoje dar esama žmonių, kurie „griežtai“ myli Lietuvą – jie dievagojosi, kad Salomėjos Nėries knygos niekada gyvenime nepaimtų į rankas. Už akių „gavo velnių“ ir šiemetinis laureatas Gintaras Grajauskas: kodėl jis neišvertė epigrafo, pasirinkto savo eilėraščiui, į lietuvių kalbą. Po sočių pietų pas poną Andziulį grįžome į Kauną, kur mūsų laukė didysis poezijos vakaras kieme netoli Maironio paminklo ir, žinoma, šių metų Poezijos pavasario laureato vainikavimas.
Apvainikuotas Gintaras Grajauskas skundėsi, kad nuo šiol jam gyventi bus dar sunkiau, nes garbės ir atsakomybės svoris užgulė jo pečius. Taip pat sakė, kad po šio apdovanojimo jis paseno dvidešimčia metų, todėl neatsitiktinai šventės programėlei parinko eilėraštį „Dieduko gimtadienis“.
Buvo parodyta vaikiškų pantomimos vaidinimų, tylos minute pagerbtas išvakarėse miręs kaunietis poetas Gintaras Gutauskas. Jo atminimui nuskambėjo ir T. Marcinkevičiūtės eilėraštis. Buvo įdomu ir gera, to jausmo nesugebėjo panaikinti net tai, kad springo garsiakalbiai, netiksliai buvo pristatomi poetai, o Gintaro Grajausko „Kaulinė dūdelė“ virto „Kauliniu vamzdeliu“. Tiesa, poetai, nepratę prie gryno oro, gerokai sušalo, tad skuoste nuskuodė atgal į Menininkų rūmus, kur gavo neblogai užvalgyti ir išgerti. Poetų bandymas šturmuoti sceną, atimti iš muzikantų instrumentus ir groti patiems Rašytojų sąjungos pirmininkui Valentinui Sventickui buvo ženklas, jog metas važiuoti namo. Kelelis nedulkėjo.

 

Šventė pasibaigė

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 02

Šiemetinė Poezijos pavasario uždarymo šventė prasidėjo džiazo būgnininko Arkadijaus Gotesmano muzikavimu Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme. Eugenijus Ališanka ir Alvydas Šlepikas vieną po kito kvietė prie mikrofono poetus ir vertėjus. Pirmenybė buvo teikiama įvairių premijų laureatams ir Poezijos pavasario svečiams. Pirmasis turėjęs skaityti šiemetinis laureatas Gintaras Grajauskas, deja, nepasirodė dėl ligos, ir jo eilėraščius teko skaityti vienam iš vedėjų – A. Šlepikui. Gaila, tačiau šventiniame poezijos renginyje negalėjo dalyvauti ir dar du premijuotieji – moksleivių skaitymų nugalėtojas Romas Lavrinovičius ir už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas apdovanotas meksikiečių poetas bei vertėjas Gerardo Beltranas. Už „Fausto“ pirmosios dalies vertimą apdovanotas Antanas A. Jonynas, geriausia poezijos skaitove pripažinta Birutė Marcinkevičiūtė. Skaitė taip pat Rimvydas Stankevičius – poezijos skaitymų „Eilėraščiai per naktį“ šiųmetinis nugalėtojas, tuose pat skaitymuose už geriausią meilės eilėraštį pagerbtas Johnas Burnsas, geriausia „Poezijos pavasario 2000“ almanacho debiutante Giedrė Kazlauskaitė, Vytauto Tamulaičio premijos laureatas Jonas Strielkūnas, Vilkaviškio premijos laureatas Viktoras Alekna, Zigmo Gėlės premijos laureatas Rimantas Kmita, pirmojo Poezijos pavasario baigiamojo vakaro dalyvis Algimantas Baltakis, Algirdas Verba, užsienio svečiai, parodijų paskaitė Kęstutis Navakas. Vakaro pabaigoje kalbėjęs LRS pirmininkas Valentinas Sventickas paskelbė, kam skiria savo asmeninę premiją – savaitę Nidos poilsio namuose „Urbo kalnas“. Šiais metais tai kad ir menka, tačiau paguoda Poezijos pavasario dienomis mirusio kauniečio poeto Gintaro Gutausko šeimai.
LM informacija

 

Ričardas Šileika. Trys dienos be lietaus

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 02

VAIKŲ bibliotekon gausiai susirinkę lazdijiečiai gražiai nuliūdo (ypač mokytojos), neišvydę laukto Justino Marcinkevičiaus. Tačiau satyros meistras Gediminas Astrauskas visomis išgalėmis stengėsi nublaškyti netekties šešėliukus nuo veidų ir širdžių. Na, o Lazdijų moterys galų gale net nenorėjo išleisti poetų į Lenkiją, tačiau Poezijos pavasario sulaikyti neįmanoma. Nesulaikytų net įdegelė barmene su žydinčiom krūtim.
PASIENIO kontrolės postuose poetai (kaip ir visi kertantys sieną) buvo išbandomi muitininkų nepasitikėjimu ir įtarumu. Mūsų grupelei mėginta diagnozuoti kontrabandą, idiotizmą, o gal ir tėvynės išdavystę. Punske pirmučiausia pasisveikinome su Sigitu Birgeliu, kuris kontroliavo status quo ir pajėgė atsakyti į visus klausimus.
JOTVINGIŲ vėlės jau trečią pavasarį susirinko ant Eglinės piliakalnio paklausyti gyvųjų balsų. Slėnumoje pratisai ir ilgesningai mūkė karvės. Šiltame danguje paukštyčiai čirpė vakarinę (sutartinę). Didelė laužo ugnis, lenkiškas alus, lietuviškos dainos. Ir kaulelis, už kurio užkliuvęs gali nusikočioti nuo piliakalnio. Ir pakliūti į sienos saugotojų nagus.
LENGVA Punsko naktis su Punios ežero žolynuose nerimstančiom varlėm. Lėtas rytas su gerklingais gaidžiais. Darželyje tulpes sodinanti moteris. Taikiai bindzenantys šunėkai ir neskubrūs „Žiguliai“ bei „Fiatai“. Pusryčiai „Sodo“ kavinėje.
IŠVYKOJE „Lietuvių kultūros pėdsakais“ dalyvauja visi. Savijauta gera, pulsas normalus, matomumas puikus. Istorijas, teisybę, legendas ir anekdotus kloja šios pustūkstančio kilometrų kelionės vadovas Eugenijus Petruškevičius. Jis – žurnalistas, buvęs ilgametis „Aušros“ redaktorius, pirmininkavęs Lenkijos lietuvių draugijai, dabar – „Baltstogės“ radijo ir televizijos lietuviškų laidų redaktorius.
LENKIJOS-Lietuvos ir Lenkijos-Rusijos sienų sankirtos vietoje tik du pasienio stulpai
(Lietuvos ženklo nėra). Šast virš medžių garnys, nepaisantis jokių valstybių, jokių sienų. Birutė Jonuškaitė sako: koks aidas nuo Lietuvos pusės. O mano galvoj sukasi dvi sąvokos: didybė ir menkystė.
PETRUŠKEVIČIUS aiškina, kad Rytprūsijoj buvo draudžiama apsigyventi žydams. Albrechto laikais toj teritorijoj gyvenę tik keturi žydai. Todėl vietovardis Zytkiemy nereiškia „žydų kiemas“.
GELEŽINKELIO tiltai Romintų girioj (per menkutėlį Romintos upelytį), 31,5 (kituose raštuose minima 40) metro aukščio betoniniai gigantai, sumūryti vokiečių. Puiki vieta nusižudyti (sakau balsiai). Antanas A. Jonynas priduria: jeigu neužsimuši, tai prigersi.
GOLDAPĖS miestas, kurio bažnyčioje pamokslavęs K. Donelaitis. Vengožavas (Angenburgas), kur gydėsi I. Simonaitytė. Šventaičio ežeras, prie kurio viloje buvo internuotas iš Lietuvos pasitraukęs A. Smetona su palydovais. Galiausiai – Hitlerio, Geringo ir kitų vokiečių karo vadų bunkeriai (dabar griuvėsiai).
„GYVENANT Lenkijoje svarbiausias Punsko ir Seinų krašto lietuvių uždavinys – žadinti ir stiprinti savo tautiškumą bei stengtis tokiu būdu, pasitelkus kultūrą, išlaikyti lietuvybę“ / Petras Vitkauskas, „Aušra“, Nr. 8). Tuo patys įsitikinome, lankydamiesi Juozo Vainos etnografiniame muziejuje, Punsko valsčiuje, regėdami „Aušros“ išleistų lietuviškų knygų parodą. Kovo 11-osios licėjuje, Navinykų mokykloje, Seinų lietuvių namuose ant sienų – po du herbu. Dešinėje lietuviškas Vytis, kairėje – lenkiškas erelis. Tai reiškia – lojalumas įstatymams, bet ištikimybė savo tėvų, protėvių kraujui ir kalbai.
A. A. JONYNAS skaitė apie Užupio katiną 11-ame autobuse, B. Jonuškaitė – apie nėščią laiptinės katytę. V. Staskevičiūtė – apie kamuolėlį, G. Astrauskas ragino valgyti bananus ir nežiūrėti į bulves. S. Birgelis bylojo apie pasaulį, kurio nėra, J. Karčiauskas vis minėjo baro duris. Aš porinau apie „zeimeriu“ lašinius pjausčiusį tėvą. Visi kiti skaitė eilėraščius apie meilę bei kitas šventybes.
PASTOVĖJOME prie pernai pastatyto paminklo poetui ir vyskupui Antanui Baranauskui šalia Seinų Svč.Mergelės Marijos bazilikos. Sigitas B. klausia: ar žinote, kiek kovota, kad paminklas čia stovėtų? Atsako: devyniasdešimt metų.
RAŠO vyrai protingi
Apie dulkes ir mirtį.
Šaukia lyg pasaulį
Iš naujo gimdytų.
Aš meldžiuosi:
Kad lytų, kad lytų, kad lytų!
Šitaip Birutė Jonuškaitė meldėsi visas tris dienas. Ir ką jūs manote?! Įriedėjusius į Lietuvą pavasarininkus pasitiko susidrumstęs dangus, o galop ir išprašytas vanduo (lietus).
PRASMINGA buvo tas dienas nematyti „Lietuvos ryto“, nerakinti savo buto durų, nesirūpinti pilvo reikalais, neatsakinėti į telefono skambučius.

 

Jonas Linkevičius. Kius kius kius į Šakius

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 02

Poezijos pavasario dalyvių grupė, turėjusi išvykti į Šakius, beveik visą valandą vėlavo (dėl nežinia kur dingusios vertėjos!). Didžiausias krūvis tą dieną teko poetui Jonui Strielkūnui. Susitikime su kriūkiečiais jis, anot kartu keliavusio Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko Valentino Sventicko, gyvasis poezijos klasikas, buvo apdovanotas vaikų prozos klasiko Vytauto Tamulaičio literatūrine premija. Antroji ir trečioji vietos teko gelgaudiškietei poetei Eugenijai Šulinskienei ir prozininkui Albertui Laurinčiukui. Paskatinti poetai – šakietis Albinas Murauskas ir klaipėdietė Nijolė Kepenienė. Taip jau išėjo, kad prozininko vardu pavadintame konkurse, surengtame antrą kartą, vėl beveik visi laimėtojai – poetai. Kriūkuose savo kūrybą, be konkurso laimėtojų, skaitė svečiai – amerikietis poetas Johnas Burnsas, vilnietis Laurynas Katkus, kaunietė Zenė Sadauskaitė, Gintaras Margelis iš Kazlų Rūdos, šakietės Danutė Jovaišienė ir Elena Dekaminavičienė. Kalbėjo Zanavykų draugijos prezidentas Albinas Vaičiūnas, Kriūkų kultūrininkai.
Šakių centre, skvere prie bibliotekos, plazdant aukuro ugniai, vėl pasirodė visi kalbėję ir savo kūrybą skaitę Kriūkuose, prie jų prisidėjo didžiulis būrys poetų, daugiausia „Lygumų šaltinio“ klubo narių. Visiems paminėti reikėtų puslapio. Gavome dovanųjų knygelių. Jose yra visai neblogų eilėraščių, bet visuma – pilkoka. Susitikimas, kurį gražiai papuošė sesučių duetas, buvo netrumpas, gale paaiškėjo, kad gal pusė jo dalyvių – poetai… Kai regi, kad Šakių krašte tiek poetų, atrodo, turėtų būti daugiau ir besidominčių jų kūriniais. Susitikime pasigesta zanavykų jaunimo veidų. Tačiau vis dėlto mes likome dėkingi Šakių rajono kultūros vedėjai Eug. Kasperavičienei, viešosios bibliotekos direktorei R. Ūsienei ir kitiems zanavykams, nepamištantiems gražių seno krašto tradicijų.

 

Onė Baliukonytė. Dzūkijos širdin

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 02

Mūsų kelionė mielųjų Poezijos pavasario rengėjų Janinos ir Deimantės (įdomu, ar kas nors kada padėkojo joms ir kitiems Rašytojų sąjungos žmonėms už šias nepaprasto žmogiško ir kūrybinio intensyvumo kupinas dienas?) buvo sustyguota itin kruopščiai: gegužės 26 d. 9.30 val. poetų grupė išvyksta į Alytaus rajoną ir miestą. O toji poetų grupė, kurion įsiterpiau ir aš, buvo kaip reta sava, beveik dzūkiška: Antanas A. Jonynas, Jurgis Kunčinas, Dalia Bozytė, Albertas Skyrelis, vienintelis mūsų užsienietis austras Helmuthas Schonaueris ir maloniosios Rašytojų sąjungos leidyklos darbuotojos Dalia ir Lina, net sausros ir nepriteklių nukamuotiems dzūkeliams sugebėjusios įsiūlyti nemaža knygų.
Taigi, kaip ir buvo nurodyta Janinos popieriuose, pirmiausia užsukom į Butrimonių vidurinę, turinčią beveik puspenkto šimto moksleivių bei 22 abiturientus (kuriems, žinoma, jau ne poezija rūpėjo) ir dvelkiančią ypatinga ramybe bei šiluma. Paskaitėm, pasidžiaugėm savo šmaikščiuoju svečiu, pasijuokėm iš ironiškų Alberto epigramų, žvilgtelėjom į mokyklos biblioteką ir muziejėlį, pabendravom su nuoširdžiai mus globojusiais mokytojais Genovaite Ziurinskiene, Stase Gramauskiene, Sigitu Karlonu (mokyklos direktorė Marija Balinskienė, gaila, buvo išvykusi), ir – į Alytų, pačion dzūkų krašto širdin. Tiesa, prieš tai dar neiškentėm neužsukę į Punią, nepasigrožėję senuoju Nemunu nuo Margirio piliakalnio viršūnės. Tiesiog atsigavo širdis ir prašviesėjo akys: toks grožis ir tokia erdvė! Ir tokia fundamentali rimtis… Kas prieš ją, atrodytų, smulkūs mūsų poezijos reikalai. O vis dėlto kažkam jie dar labai aktualūs. Žmonės renkasi, klausosi, reaguoja…
O jau Alytuj – Antano ir Jurgio vaikystės mieste – stabtelėjom visur, kur buvo kas nors
originalaus, savotiško. Išgėrėm kavos prie pagarsėjusio „Lukašenkos“ (ir net susipažinom su ėjusiu pro šalį šios skulptūros autorium), pastovėjom parke prie gražiojo Angelo ir, žinoma, prie tiesiog nenusakomo keistumo (tai sušvelnintas įspūdis; o kaip yra iš tikrųjų – reikėtų pamatyti patiems!) paminklo, skirto tremtinių kančių atminimui. Paskui atsidūrėm Antano vaikystės namuose, kur nūnai įsikūręs Alytaus A. Jonyno memorialinis muziejus. Stovi sau tokia beveik kaimiška pirkia su dideliu kiemu ir dar didesniu sodu, – ir pamažu muziejėja; bet kažkaip ramiai, natūraliai, per daug neapsisunkindama daiktais ir dokumentais… Štai kur išties buvo gera skaityti eilėraščius, tylėti, klausytis paukščių ir jaunimo dainininko (bei subtilaus poeto) Dariaus Milerio – Nojaus iš „Airijos“. O po to – dar ilgai sėdėti kieme, valgyti sūrį, gerti alų ir bendrauti su senais mūsų kolegų bičiuliais. Ir, aišku, su šių namų šeimininkėmis – muziejininkėmis Rasa Balčaitiene bei Audrone Jakunskiene (atsiprašau tų, kurių čia nepaminėjau, – bet dėkoju visiems)…
Tačiau, kaip sakoma (svečiams): susipratot ateit, susipraskit išeit… Pribrendo metas keliauti atgal, nors mūsų vairuotojas buvo kaip reta kantrus ir leido visokius „nukrypimus nuo normos“. O kadangi aš išsiskyriau su juo paskutinė, tai neiškenčiau nepaklausus, su kuo taip gražiai bendravom. Pasirodo, Vytautas Lanskoronskis ne tik turi vieną rečiausių Lietuvoj pavardžių, bet ir genealoginį medį, siekiantį XII amžių! Ir, be vairuotojo darbo Kultūros ministerijoj, dar studijuoja istoriją Pedagoginio universiteto vakariniame skyriuje bei dainuoja Arkikatedros jaunimo chore. Iš tiesų, tokios riteriškos kultūros žmonių šiais laikais nedažnai sutiksi! Dar ir todėl ši mūsų kelionė Dzūkijos širdin buvo kaip reta maloni.

 

Balys Bukelis. Zabarija 2000

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 02

Anksčiau mažai kam girdėtas, nedidelis kaimelis Zabarija energingos Ališankų šeimynos (o ypač skulptoriaus Arvydo Ališankos) dėka dabar kasmet Poezijos pavasario metu tampa vieta, kurioje susitinka poezija ir kiti menai. Šiemet jau ketvirtus metus iš eilės Zabarijoje vyko užsienio svečių poezijos vakaras, taip pat didžiulė (gal reiktų net rašyti „grandiozinė“) menininkų akcija, kurios sumanytojas ir pagrindinis iniciatorius buvo jau minėtas Arvydas Ališanka. Kad menininkai kaži ką ruošia Zabarijoje, buvo žinoma anksčiau, tačiau tai, ką išvydome keliaudami po šį kaimelį nuo vieno kūrinio prie kito, tiesiog pribloškė ir sužavėjo. Meno kūriniai buvo eksponuoti apleistuose pastatuose, iš sovietmečio išlikusiose metalinėse konstrukcijose, gyventojų sodybose, tvartuose, kiemuose, laukuose. Tradicinės kaimo buities ir modernaus meno derinys buvo konceptualus ir šokiruojamai harmoningas: valstiečio tvarte (tikrame!) pagal technomuziką „šokantis“ videoarklys buvo ir linksmas, ir graudus, viduryje laukų – pilnos knygų lentynos, knygos ant žolės, vartomos vėjo, kažkokie didžiuliai vytelių kamuoliai, milžiniškas bėgančio žmogaus siluetas kalvos šlaite, akmeninis plaustas ant kūdros kranto… O kieme miestietes verpti mokanti vietinė močiutė – lyg amžinybės nuojauta. Negalėčiau net ir suminėti visų akcijos darbų, projektų, visko buvo tiek, kad užtektų trims akcijoms. Galiu tik pasakyti „bravo“ organizatoriams, dalyviams, taip pat „ačiū“ visai Ališankų šeimynai, kuri ne tik menais, bet ir maistu, gėrimu rūpinosi.
Akcijoje „Zabarija 2000“ dalyvavo dailininkai A. Ališanka, Artūras Raila, Kazys Venclovas, Arvydas Lukys, Kęstutis Musteikis, VDA studentai.

 

Henrikas Algis Čigriejus. Prie mūsų Nemuno

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 02

Kompanija nedidelė, bet, kaip sakoma… Viešnia iš Danijos Pia Tafdrup ir jos vertėja žavi Laura Vosyliūtė, svečias iš skambiojo Tirolio Helmuthas Schonaueris ir jo draugas visiems mums mielas Antanas A. Jonynas, Algimantas Baltakis (kur maišos Baltakis, ten nuobodu nebūna), grupės vadas Liutauras Degėsys, kuriam reikėtų pavydėti (ne todėl, kad vadas, bet kad moka rašyti vaikams), na, ir šių eilučių autorius.
Į Birštoną atvykom taip laiku, kad net nesmagu, lyg būtume ne Mūzų numylėtiniai, kuriems klysti – ne tik žmogiška, bet ir būtina.
Pasitiko mus gražiai šokantys, spalvingais drabužėliais apsitaisę mokinukai ir kultūros fronto moterų apsuptas pats meras, čionykščių Birštono tėvu dar vadinamas, Antanas Zenkevičius. Tai maloniai nustebino ir pasaulio mačiusią, daugelio literatūros premijų laureatę Pia Tafdrup. Yra dar žmonių, kurie džiaugiasi, ką nors gražaus pamatę ir pas kitus.
Gera buvo susitikti su vidurinės mokyklos dešimtokais, gera matyti, kad dvidešimtojo amžiaus pabaigos jaunimas nėra abejingas poezijai. Tik gaila, kad šį sykį moksleiviai neskaitė savo kūrinių. Nors Birštono vidurinės mokyklos mokinių 1998 metų kūryba išleista net gražiu almanachėliu, kurį parengė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Iligija Riabčukienė.
Na, ir pavakary – „didysis koncertas“ miesto bibliotekos kiemelyje. Žmonių gal ne marių marios, bet atėję tie, kuriems iš tiesų įdomu. Kitaip ir negali būti.
Čia savo kūrybos paskaitė bei apie mus gražiai pakalbėjo Birštono poetė medikė Danutė Daina Palubinskienė, visą vakaro programą apvainikuodama įspūdinga Dovydo psalme.
Savo gražius tris eilėraščius padeklamavo ir žemaitė iš Prienų – Stefa Juršienė. Šiaip jau publika į dideles provokacijas nesileido, nors mūsų vadas ir gundė.
Nebuvo jaunimo? Buvo. Muzikos mokytojos Tolemos Ragienės vadovaujamas mergaičių ansambliukas jautriai dainavo, jaunutė smuikininkė Greta Ragaitė gražiai pasmuikavo.
Galėjo gal tirolietiškai padainuoti ir mūsų svečias, bet nesusipratome paprašyti.
Rašyt eiles nėr labai lengva, bet nėra lengva ir poezijos švenčių renginius reguliuoti; čia kaip tokioj stoty, kur visi keleiviai – geri vėjo pamušalai. Didžiausia šių renginių našta gula ant bibliotekų žmonių pečių, todėl paskutinis šitos trumpos informacijos žodelis tegul būna nuoširdi padėka Alinai Jaskūnienei, Stefanijai Puskunigienei, Ingridai Vaitkevičienei, Nijolei Raiskienei, Almai Sinkevičienei, Palmirai Kvedarienei, Genutei Maciūtei.
Kas žino, gal kada nors vėl susitiksim.

 

Rimvydas Stankevičius. Paukštė Elektrėnuose

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 02

Į jaukų autobusėlį, pasipuošusį Poezijos pavasario paukšte, sulipome aštuoniese: du broleliai iš Jungtinių Amerikos Valstijų – poetas Samas Wittas ir dailininkas Klay’us Wittas, jų žemietė lietuvė poetė Eglė Juodvalkė, vaikų poetė, dramaturge Eligija Volodkevičiūtė, poetas Albertas Skyrelis, du jauni poetai Rimvydas Stankevičius bei Artūras Valionis ir grupės vadovė Alma Karosaitė. Lydimi Alberto Skyrelio lūpine armonikėle grojamų lietuvių liaudies melodijų, visų pirma patraukėme į Semeliškes, kur radome baisią sausrą ir mokykloje būrį gražiai pasipuošusių mokytojų bei mokinukų. Labiausiai nustebino puikus nedidukų moksleivių surengtas poezijos spektaklis pagal poetės Almos Karosaitės eiles. Vaikai tiesiog ne deklamavo, o dainavo, todėl Samo buvo pakrikštyti „hiphoperiais“. Paskaitę savo eilių ir atsakę į begales klausimų, jau lyg turėjome ir išvažiuoti, tačiau visus apžavėjo puikus vaišių stalas, prie kurio amerikiečiai broliukai taip įsišėlo, kad ėmė šnekėti lietuviškai (iki tol šios kalbos visai nemokėjo) ir visaip linksminti koleges bei šeimininkus. Šiaip taip atsisveikinę su vaišingais šeimininkais, išdūmėme į Elektrėnus. Pakeliui Vievyje aplankėme patį keisčiausią iki šiol matytą muziejų, kuriame telpa tiek kelius tiesiančios mašinos, tiek žvėrių iškamšos, tiek mineralų kolekcija, tiek veikiantis Lenino laikų telefonas. Kai muziejuje tarp eksponatų radome 1200 metų senumo mamuto iltį, nutarėme, kad jei ko ir trūksta muziejuje, tai Prokrusto lovos. Linksmieji broliai ir čia veltui laiko neleido, Albertui Skyreliui užgrojus „Suk, suk ratelį“, jie ėmė šokti pusiau kazokiškus, pusiau sportinius šokius. Elektrėnuose, kaip ir kiekvienais metais, mus pasitiko pirmosios vidurinės mokyklos literatūrinio muziejaus direktorius Vytautas Mizeras.
Pasivaikščioję po mokyklą, sklidiną nuostabių lietuvių rašytojų bei jų herojų skulptūrų, paragavę giros, ėmėmės darbo. Literatūriniame mokyklos kiemelyje šoko merginos, liejosi poezija, dainavo chorai, buvo suvaidintas poezijos spektaklis „Eglės žalčių karalienės“ tema. Po viso to Poezijos pavasario paukštės nešėjų grupės laukė puota su naminiu sūriu, mokyklos direktorės auginamų bičių medumi ir daugybe visokių skanėstų, už kuriuos atsidėkodami, amerikiečiai Samas ir Klay’us surengė tikrą cirko spektaklį. Žiūrovai net ėmė baimintis, kad nereikėtų kviesti medicininės pagalbos.

 

Jonas Aukštaitis. Trys vakarai Vilniuje

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 02

Poezijos pavasario savaitė Vilniuje prasidėjo gegužės 22 d. poezijos ir muzikos valanda „Tylusis amžinumas. Eilėraščių vainikas M. K. Čiurlioniui“, skirta M. K. Čiurlionio gimimo 125-osioms metinėms. Rašytojų klube M. K. Čiurlionio kūrinius atliko pianistė Aldona Radvilaitė. Apie M. K. Čiurlionį – kompozitorių, dailininką, literatą – kalbėjo Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas ir profesorė Viktorija Daujotytė. M. K. Čiurlionio tekstus skaitė aktorė Edita Zizaitė. Savo santykį su garsiuoju tėvynainiu išsakė ir eilėraščių paskaitė poetai Onė Baliukonytė. Kazys Bradūnas, Alfonsas Bukontas, Eglė Juodvalkė, Jonas Strielkūnas. Buvo atidaryta dailininko Romo Oranto kūrinių paroda.
Gegužės 25 d. plunksnos broliai, dailininkai, muzikai, kiti poezijos bičiuliai atėjo į „Arkos“ galeriją susitikti su Nacionalinės premijos laureatais – Kaziu Bradūnu, Sigitu Geda, Jonu Juškaičiu, Marcelijumi Martinaičiu ir Jonu Strielkūnu, kuriuos matome Arnoldo Baryso nuotraukoje.
Gegužės 27-ąją pirmą sykį Poezijos pavasarių istorijoje Sv.Mikalojaus bažnyčioje įvyko sakralinės poezijos vakaras. Vakarą pradėjo ir baigė dvasingais žodžiais apie religijos, poezijos ir muzikos ryšius monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas. Eilėraščius skaitė poetai Viktoras Alekna, Kazys Bradūnas, Jonas Juškaitis, Birutė Pūkelevičiūtė, Jonas Strielkūnas. Skambėjo VGTU choro „Gabija“ (vadovė Rasa Viskantaitė) atliekami kūriniai. Padėkos žodį tarė Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas.

 

Rimgaudas Graibus. Ta pati ir kitokia šventė

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 02

Nepasakyčiau, kad esu naujokas Poezijos pavasario renginiuose. Tačiau kiekviena šventė būna vis kitokia. Matyt, taip ir turi būti, nes susitinki su naujais poezijos žodžio mylėtojais, susipažįsti su naujomis vietovėmis. Čia tinka pasakymas – du kartus į tą pačią upės tėkmę neįbrisi.
Svarbiausia, kad mūsų grupės narius, įvairaus amžiaus poetus – Aliciją Rybałko (vadovė), Meilę Kudarauskaitę, Neringą Abrutytę, ukrainietį Vitalijų Kvitką, Stasį Stacevičių ir šių eilučių autorių – vienijo tarpusavio supratimas, gera nuotaika, kuria buvo „apkrėsti“ Jonavos ir Radviliškio rajonų poezijos gerbėjai.
Jonavoje mus sutiko rajono bibliotekos darbuotojai, vadovaujami direktorės Romualdos Kasteikienės. Rajono vicemerė Vitalija Jagelavičienė supažindino su rajonu ir miestu, kuris ruošiasi paminėti savo 250-ąsias metines.
M. Kudarauskaitė viešojoje bibliotekoje bendravo su mažaisiais poezijos mylėtojais, A. Rybałko, N. Abrutytė, V. Kvitka – su Ruklos „Geležinio vilko“ pulko kariais. S. Stace-
vičius ir šių eilučių autorius, lydimi vietinių poetų I. Nagulevičienės ir P. Zlatkaus, buvo nuoširdžiai sutikti Upninkų vidurinėje mokykloje.
Vėliau iš visų pašalių susirinkę į rajono viešąją biblioteką, įsitikinome, kaip išsiilgę poezijos Jonavos žmonės, – salė buvo sausakimša.
Kitą dieną išvažiavome į Radviliškio rajoną. Vėl (tai matyt, jau tapo tradicija) eilėraščius skaitėme Burbiškių dvaro parke, Kleboniškių kaimo muziejuje, Baisogaloje. Esame dėkingi mus lydėjusiems rajono kultūros skyriaus vedėjui Eugenijui Jurgauskui, muziejaus direktoriui Egidijui Prascevičiui ir Baisogalos seniūnui Petrui Kaščionui.
Norisi baigti poeto Vytauto P.Bložės, beje, kilusio iš Baisogalos, žodžiais: „Ačiū jam, tam kraštui, už miestelius ir bažnyčių bokštus, už upes ir tiltus, už dūzgiančius bitynus, už aukštus pakelių medžius, už viską, kas įvyko ten, už įsiklausymą, už mokytojus, už pamokas“.
Tai matėme ir jautėme.

 

Agnė Žagrakalytė. Kelionė į Sūduvą

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 02

8.30. Išvykstant iš Vilniaus, lyja. Autobusėlyje susėdame po du – vairuotojas Kęstas ir grupės vadovas Vacys Reimeris, Vitalija Bogutaitė ir Viktoras Alekna, Samas Wittas ir Agnė Žagrakalytė. Pirmoji pora šnekučiuojasi. Vitalija verčia Samo tekstus, Viktoras Alekna kuria ekspromtus – Poezijos pavasaris, šiaip ar taip. Kiek liūdniau pačiam gale – jaunuoliai nesusikalba, tad žiūri į tolį ir mandagiai šypsosi, kol draugiškai užmiega.
9.10. Kaune prisideda Viktoras Rudžianskas ir Edmundas Janušaitis. Link Suvalkijos šiltėja. Ir lauke, ir viduj, mat S. Nėries metraštininkas sėda į galą, drauge su kauniškiais, o jaunimas, padedamas Vitalijos, pažindinasi. Už langų – lygumos, juodmargės karvės ir gandrai grioviuose.
12.00. Vilkaviškis. Čia randame iš Klaipėdos atvykusį Joną Kantautą. Pasitinkančių šypsenos. Priėmimas pas Vilkaviškio merą. Siūlymas atsigaivinti baigiasi nevešia diskusija, kurios karščiausias taškas – mokytojų atlyginimai. Ataušę kratomės į Paežerius, V. Kudirkos klėtelėn. Mokytojas Stasys Ankevičius, 95-erių, o baisingai žvalus muziejaus saugotojas, pasakoja apie „Varpą“, klėtelę ir svarbiausią jos eksponatą – Daktaro smuiką, kuriuo čia pat sugriežia Lietuvos himną… Išsinešu dovaną – mokytojo knygelę „Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi“. Kieme – katė. Kiek dirsteli į visus, saulėn išlindusius, ir vėl nukicena.
14.00. Bildam į Kiršus, kur jau esam laukiami. Muzikantai trenkia polką, spaudžiamos rankos sodybos šeimininkams Bučams. Keista. Dairais ir bandai suprast, kad čia – vietos „iš eilėraščių“. Poezijos pavasario atidarymas. Mokinukės nedrąsiai skaito S. Nėrį. Pramaišiui su dainuojančiom moterėlėm („Piene, piene, nuostabi gėlele…“) pilasi poezija. Maži smagūs nesklandumai: išstumta priekin „jauniausioji poetė“ stovi per toli nuo mikrofono, Samo vertimai, daryti autobuse, sunkiai skaitomi, o Saulius Balandis pyksta dėl „pravardės“ ir V. Rudžiansko eilėraščių (tik pora žodelių svaresni, tačiau nuosprendis jiems – „natūralizmas“). Krūmuose plėšosi lakštingalos. Ta tikroji poezija lakštuoja garsiausiai, be jokių mikrofonų. Sėdamės ant pamatų (V. Alekna užsisvajoja – jais laksčiusi Saliamutė…), šeimininkė atneša medaus, agurkų, pieno ir šiąnakt slėgtą sūrį.
15.55. Išvažiuojam – gausūs pietūs mokyklos valgykloje. Vėl linksniuojami pinigai. (Bibliotekos, knygų trūkumas…) Apsunkę kylam – į S. Nėries muziejėlį.
18.00. Baigiamasis Poezijos pavasario vakaras Paežerių rūmuose. Du vaikinukai lyrina gitarom, atvykusių ir čionykščių eilės, ežero vėjas ir progiesmiu užtraukęs Salomėją šiemetinis jos premijos laureatas – Viktoras Alekna.
20.00. Dvaro balkone – šildymasis šnekesiais ir vynu, dailiai lėtas saulėlydis ir kakton atminimui cvaktelėjęs vietinis mašaliokas. Po ilgų atsisveikinėjimų bei abipusių dėkojimų svetingą Vilkaviškį paliekame jau gerokai sutemus.

 

Petras Keidošius. Su Vlado Šlaito vardu

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 02

Į mūsų vežti atvykusį nedidelį, bet jaukų ir talpų autobusiuką susėdo eiliuoto žodžio kūrėjai – Vytautas Rudokas, stovėjęs prie „Poezijos pavasario“ almanacho ištakų, šešių jo knygų pribuvėjas, Gintautas Iešmantas, ilgametis Sibiro kalinys ir belaisvis, išleidęs bene 10 eilėraščių knygų, šių eilučių autorius, pirmosios ir bene 28 švenčių dalyvis, vis dar jaunu poetu laikomas Robertas Danys, talentingi svečiai – JAV poezijos atstovas Johnas Burnsas, skaitantis savo eilėraščius ir ispanų kalba, estų poetė, žurnalo „Sirp“ redaktorė Dolores Kareva, jos draugas, latvių kultūros atašė Estijoje Gunaras Guodinis ir dar visai jaunutė lietuvių poetė Jurgita Butkytė, padėjusi suprasti lietuviškai išverstus svečio iš Amerikos eilėraščius. Jeigu dar pridurčiau knygų prikrautą autobusiuką ir knygas lydinčią leidyklos darbuotoją Danguolę Tunkevičienę, tai ir būtų visas mūsų nediduko autobusiuko ekipažas.
Nepraėjus nė pusantros valandos, mes jau kvėpavome gaiviu Veprių ežero vėju, rymojome prie Veprių dvarininkaitės Jūratės paminklo, kurį bene 1976 metais Vepriams kaip diplominį darbą padovanojo kraštietis skulptorius Viktoras Žentelis. Pridursiu, kad jo tėvas Jonas Žentelis vadovauja vietos kraštotyros muziejui, kur mes taip pat buvome maloniai pakviesti. Apžiūrėję Veprių istorines ir etnografines įžymybes, tiesa, nespėję apeiti visų 35 trečiųjų Lietuvos Kalvarijų stočių, – irgi Žentelių giminės pėdsakas, – mes susėdome ant malonaus piečio gaivinamo vaizdaus Veprių ežero kranto.
Skaitėme eilėraščius, jų vertimus, skambėjo lietuvių, anglų, estų, latvių ir ispanų kalbos, aidėjo nelabai gausios, bet patikliai nusiteikusių, kaimiečių skarelėmis ryšinčių poezijos gerbėjų katutės. Poetus puikiai papildė vietos dainininkai ir muzikantai, susitelkę į „Subatėlės“ ansambliuką. Nuo jo neatsiliko ir vietos klebonas, labai primenantis patį Antaną Strazdelį. Jis pasekė poetams poetiškai suręstą pamokslą, palinksmino visus savotiškais, humoro ir vietos aktualijų nestokojančiais dzinguliukais, literatūriškai – kupletais.
Mus sutiko ir maloniu svetingu žodžiu pasveikino buvusi Veprių apylinkės šeimininkė – seniūnė J. Akstinavičienė, nesenų rinkimų pakylėta į rajono tarybos merės kėdę. O 15 val. mes jau sėdėjome Ukmergės Pilies parke, apsupti žymiai gausesnės ir margesnės poezijos smalyžių draugijos. Prie mūsų eilėraščiais prisidėjo vietos poetai, literatai iš Anykščių, Jonavos rajonų, latvių jaunimo dainos kolektyvas „Cirulis“. Literatūros vakaro metu buvo paskelbta ir apdovanota Vlado Šlaito premijos laureatė, vietos laikraščio žurnalistė Rasa Griškevičienė, o prie namo Vytauto gatvėje, kur 1936-1943 m. gyveno poetas, atidengta atminimo lenta.

 

Vitalijus Asovskis. Aidas virš ežero

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 02

Kad Islandijoje yra avių ir geizerių, tikriausiai žino visi, o štai kokia tos šalies, panašios į vienišą laivą vandenyne, šiuolaikinė poezija, žino nedaugelis. Netgi apsiskaičiusieji vargu ar paminės ką nors, be senųjų sagų. O kad ši tauta, gyventojų skaičiumi nepralenkianti Klaipėdos, išugdė savo Nobelio literatūros premijos laureatą Halldorą Laxnessą, kaip paaiškėjo, neįtarė net kai kurie mūsų poetai. Ko tada laukti iš Molėtų rajono Alantos moksleivių, kuriems teko laimė klausytis Poezijos pavasario svečio Sigfuso Bjartmarssono eilių. Lydėjusios poetą Rasos Ruseckienės vertimai leido išgirsti ne tik kalbos muziką, bet ir suprasti poetinį eilėraščių audinį. Beje, netgi tada, kai poetas skaitė klasikines eiles be vertimo, visus užbūrė svetimos kalbos skambumas, ir paskui jaunieji klausytojai apspito svečią iš Islandijos, norėdami bent užrašų knygutėse turėti jo parašą. Lietuvių poezijos atstovė Alantoje buvo Marytė Kontrimaitė, kuri su jai būdingu išraiškingumu ir temperamentu skaitė įvairios nuotaikos bei tematikos eilėraščius – nuo dramatinių iki ironiškų, bet visada lyriškai nuspalvintų.
Kiti į Molėtų rajoną važiavusios poetų grupės nariai susitiko su Joniškio vidurinės mokyklos moksleiviais. Eligija Volodkevičiūtė, Nijolė Kliukaitė-Kepenienė ir Vitalijus Asovskis bendravo su jaunaisiais, tarp kurių irgi atsirado poetų. Tiesa, vaikų drovumas ne visiems leido parodyti savo talentus, bet nuoširdus E. Volodkevičiūtės kalbėjimas vis dėlto paskatino kai kuriuos paskaityti savo kūrybos.
Vakare visa grupė susirinko Molėtų centre, ant ežero kranto. Auditorija buvo susikaupusi ir palanki svečiams. Be eilių skaitymo, skambėjo Vilniaus akordeonistų kvinteto virtuoziškai atliekamos muzikinės pjesės. Norėtųsi tikėti, kad molėtiškiai, atėję į susitikimą su literatūra, nebuvo apvilti. O patiems poetams netikėta dovana tapo muzika. Norėjosi, kad ji skambėtų kuo ilgiau, ir buvo be galo gaila, kai po eilėraščių virš ežero nutilo ir jos aidas.

 

Birutė Jonuškaitė. Juodas, baltas suveltas posmas

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 09

Kamuolėli, kamuolėli.
Kamuolėli, kamuoly,
Tu būni juodas
Ir baltas,
Bet dažniausiai – suveltas…
Veronikos Staskevičiūtės eilėraščio posmelį apie gyvenimą pakartojau gal ir ne visai tiksliai, bet būtent jis, nutūpęs kažkur mano paausyje, it įkyrus nakties mašalėlis plazda jau visą savaitę. Žilagalvės moters balso virpesys – „Aš labai jautri, nervinga…“ – žvelgiant i vienišą medį palaukėje, jos skrupulingas ruošimasis išeiti į „sceną“ – „Kaip man geriau tinka? Su akiniais ar be jų?“ – mažytės smulkmenos, stebinančios daugiau nei šešis dešimtmečius išsaugotu atvirumu ir naivumu. Siela skaidri kaip Sventaičio ežero vanduo, po kurį Veronika braidė, keliaudama su mumis per prūsų žemes.
Taigi Veronikos Staskevičiūtės, gimusios Punsko parapijoje, Šaltėnų kaime, su tėvais vokiečių deportuotos į Lietuvą, dabar gyvenančios Kaune, tądien Lazdijų vaikų bibliotekoje nebuvo. Ji Punską pasiekė savarankiškai. O mes –Antanas A. Jonynas, Gediminas Astrauskas, Ričardas Šileika ir šių eilučių autorė – pasiėmę Janinos Rutkauskienės įteiktus 2000-ųjų „Poezijos pavasarius“ tradiciškai užsukome pabendrauti su šiapus sienos gyvenančiais dzūkeliais.
Daug saulės, ant grindų sutūpę, susėdę, sugulę vaikai: ramūs, atidūs, imlūs kiekvienam šmaikštesniam G. Astrausko posmeliui, labai mieli ir tokių pat žvitrių, paslaptingų akių, kaip Antano A. Jonyno „Užupio katinas“, besivažinėjantis eilėraštyje 11 numerio autobusu.
Sako, dar neseniai toje salėje gulėdavo pašarvoti dzūkeliai, sako, savivaldybė (kaip reta kur) nepagailėjo lėšų, kad dabar čia būtų daug knygų ir daug vaikų galėtų jas vartyti ar retsykiais ateitų pasiklausyti kokių nors muzikantų, dainininkų, poetų. Dzūkams, regis, ne tik voveraitės rūpi. Beje, ne visiems. Berods jaunų klausytojų būtų buvę daugiau, jeigu ne griežtas kai kurių mokytojų perspėjimas: kas praleis pamokas, prie to pavardės atsiras „n“ raidelė. „N“ kaip nepateisinta? „N“ kaip ne – poezijai, ne – literatūrai, ne – paikiems susibūrimams pamokų laiku. Yra juk svarbesnių dalykų. Pavyzdžiui, pasų tikrinimas Lazdijų poste. Noriu – ateinu uždėti antspaudo, noriu – ne. Nors eilių nėra, bet sugaišti tenka beveik valandą. Bent tiek džiugu, kad tai ne tautiečių nuopelnas.
Kuo čia dėti jotvingiai ir poezija? Tokia išvada buvo padaryta po poezijos vakaro Punsko licėjaus moksleivės Elenos eilėraštyje. Atseit tik „dėl mėsos ir alaus“ visi sugužėjo prie Eglinės piliakalnio. Ta „poetiškoji“ mėsa – skaniai ant žarijų pagruzdintos dešrelės. Jomis vaišinta po eilėraščių.
Smagu, kad visa renginio režisūra – Punsko licėjaus mokinių. Dar smagiau, kad nuo to piliakalnio tokia Viešpaties poezija atsiveria – nei šiapus, nei anapus sienos kito tokio posmelio nerasi. Paskutinį kartą čia buvau devintos klasės baigimo proga. Irgi kūrenom laužą (dešrelių nekepėm, nes nieks jų Punske negamino, o ir tokios mados nebuvo), irgi dainavom, irgi prisiminėm čia gyvenusius jotvingius. Bet labiausiai tada rūpėjo Lietuva. Piliakalnio viršūnė dar buvo plika, todėl valandų valandas galėjom žiūrėti į čia pat išartą sieną, į besidriekiančius už jos dirvonus: nieks niekada jų nearė, nesėjo, nekirto javų. Magiška įtartinos ramybės zona dalijo ne tik Dzūkiją į dvi dalis, bet ir mūsų sąmonę: čia mes, o ten, už tų dviejų stulpų su ereliu be karūnos, tūno su kūju ir pjautuvu pasislėpęs rusas ir saugo uždraustą vaisių – Lietuvą. Nepasiekiamą, tėvų apraudotą, mokytojų nupasakotą, keliančią keistą sumaištį širdyje.
Dabar nuo piliakalnio sunku ką nors įžvelgti. Pro tankias medžių šakas nebent sumirga sunkvežimių švieselės – jos slenka ryškiai degančių Budzisko perėjos žiburių link. Kas nori, gali pėdinti ten tiesiai per laukus, jei pasą turi, – po pusvalandžio būsi Lietuvoje. Jokios paslapties, jokio jaudulio. Net gaila.
Bet grįžkim prie poezijos. Už eilėraščius skaitančių nugaros, piliakalnio papėdėje – pienių slėnis. Baltas baltas, tarsi dangus būtų sumaišęs receptus ir išpylęs ne ilgai lauktą lietų, o pieną su puta. Per tą pievą atbrido pulkelis vaikų, moterų ir vyrų. Pastovėję poetams už nugaros, ramiai atlaikė įdėmius žiūrovų žvilgsnius ir susirado vietelę nuošaliau – ištiesė ryškų languotą patiesalą, neskubėdami įsikūrė, tarsi teigdami, kad pasiliks ne keliems eilėraščio posmams, o visam vakarui… Tik vėliau išgirdau – jie kalbėjo lenkiškai. Eglinė, Budziskas – jau ne grynai lietuviški kaimai. Renginių juose, – ypač tokį šiltą gegužės vakarą, kai galėtų jau lyti, bet dar vis nelyja, tokį vakarą po skrupulingai Viešpaties išblizginta žydryne, – labai pasiilgstama. Tuo labiau kad poezija iš tolo kvepėjo alum ir dešrelėmis.
To kvapo, o gal garsų iš Lietuvos suviliotas, horizonte pasirodė dar vienas smalsuolis. Maža tamsi figūrėlė slinko ta pačia balta pieva artyn, didėjo: tai buvo senyvas žmogus, rankas, kaip visi kaimo vyrai, sukabinęs už nugaros (šitaip einama, kai ne tik drabužiai, bet ir nuotaika šventadienė), plevėsuojantis prasegto švarko skvernais. Tai galėjo būti mano tėvas, nes ir jis paskutiniais metais prieš mirtį nešiojo tokią pat vakarietišką mėlyną kepurę su dideliu snapu ir plastikiniais danieliais dirželyje ant pakaušio, kad galėtum jį suveržti arba atleisti… Žmogus priėjo piliakalnio papėdę, aptvertą viela (elektrinis piemuo?), pralindo pro jos apačią ir kaip bažnyčioje nusiėmė baisiai ryškiai amerikonišką kepurę, nederančią prie jo šiaudinių ūsų ir poezijos:
– Labas vakaras visiems!
Įsitaisė šalia mūsų, kelnes truktelėjo gerokai aukštyn – kad keliai neišsisėdėtų. Ant vieno jų užmovė kepurę.
Eilėraščius skaitė Punsko licėjaus mokytojas Algis Uzdila, prieš tai pasvarstęs, kur daugiau poezijos: šiapus ar anapus. Jis mane irgi mokė. Ne tik rusų, vokiečių kalbų, bet ir dar kai ko: tai buvo vienintelis pedagogas, neįsileidęs į mokyklą nė vieno berniuko su kepure ant galvos. Gal todėl mane lig šiol šokiruoja kepurėtos vyrų galvos parduotuvėse, įstaigose, įvairiuose susibuvimuose po įvairiausiomis pastogėmis… Kepurėto poezijos paukščio negalėčiau įsivaizduoti net ir po dangaus kupolu.
Ačiū Dievui – Ričardui Šileikai ne tik kad kepurės, bet ir šukų nereikia. Sakosi nebraukiąs jomis per savo galvą nei rytą, nei vakarą. Jis, jauniausias iš mūsų, labai ramiai skaitė jotvingių ainiams.
Jaunimas ėmė pilti ant piliakalnio dainas. Laužas degė ilgai, nušviesdamas tarp medžių dūkstančių vaikų veidus ir plikas blauzdas. Uodės gėlė skaudžiai, iš pasalų, kaip ir mintis, kad mano tėvai neatbrido per pievą, neprisėdo šalia. Neprisėdo šalia ir piliakalnio globėjas Jonas Judickas, kuriam anuomet mes – moksleiviai – padėjom grėbti šieną. Šį pavasarį drauge su mano tėvais jis šienauja Anapilio lankas, o jo laukuose žmona, kaip ir anksčiau, svetingai lesino poezijos paukštę, kuri sklandė Punsko padangėje jau keturioliktą kartą. Esu dėkinga savo kraštiečiui Sigitui Birgeliui, kad ir mane pakvietė ja pasidžiaugti.

 

Benediktas Januševičius. Naktinių skaitymų dekadansas

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 09

 Gegužės 24-oji. Rašytojų klubas. Vakaras. Laikrodžiai perkopia 20-ąjį laiptelį, skamba panaktinio varpelis, „Eilėraščiai per naktį“ – jau dešimtieji. Tačiau nei gimtadienio šurmulio, nei įtampos. Vakaronė savo dvasia veikiau priminė kapines nei literatų sambūrį. Jokių išsišokimų ar akibrokštų. Tai patys ramiausi skaitymai per visą jų gyvavimo istoriją. (Tą galiu labai atsakingai pareikšti, nes dalyvavau visuose skaitymuose, o kai kuriuose –nuo pat pradžios iki galo, ką liudija dalyvių bei nugalėtojų sąrašai mano sąsiuviniuose. Manote, esu koks „Eilėraščių per naktį“ metraštininkas ar šiaip poezijos maniakas? Jokiu būdu. Tiesiog amžiais kam nors įsikinkau juos aprašyti, o kitą rytą keikiuos ir žaliuoju, kaskart iš naujo suvokdamas, kad kūryba tikrai reikalauja kančių.) Bet gal taip ir turi būti. Poezija turi skambėti tyloje, metaforos į klausytojų ausis turi plaukti ramybės bangomis.
Ir vis dėlto. Kaip ir kasmet, panaktinis paskelbė taisykles, kurių svarbiausios – skaityti ne daugiau kaip dešimt minučių, būti demokratiškiems. Be pagrindinio prizo, dar numatyti įteikti: „Aušros“ leidyklos prizas už gražiausią eilėraštį apie Lietuvą (Punske leidžiamo žurnalo metų prenumerata bei trejetas knygų), tautodailininkės A. Varnienės įsteigtas prizas už gražiausią meilės eilėraštį – jubiliejinis P. Širvio medalis bei gerokai užtrukusio konkurso „Elegija tūkstantmečio pabaigai“ apdovanojimas. Pastarasis, deja, ir šiemet niekam neatiteko. (Konkursas „Elegija tūkstantmečio pabaigai“ dar kartą pratęstas. Kūrinius vertėtų siųsti adresu: Lietuvos rašytojų sąjunga, K. Sirvydo 6, 2600 Vilnius, Lietuva. Tik šiukštu nesiųskite į „Literatūros ir meno“ redakciją – sukelsite papildomų rūpesčių.)
Vadinasi, tarp ateinančių panaktinėti į Rašytojų klubą nėra nė vieno, gebančio parašyti elegiją ar… meilės eilėraštį (!). (Be komentarų.) Todėl meilės lyrikų tarpe pelnytas lyderis buvo anglakalbis Johnas Bornsas. Nelengva buvo rasti ir tikrai lietuviškos tematikos eilių, bet, ačiū Aukščiausiajam, kur buvęs, kur nebuvęs, jų paskaitė Gytis Norvilas. Tebūnie jam šviesi „Aušra“!
Skaitymus garbingai pradėjo Tomas Arūnas Rudokas, – iš poros jo eilėraščių liejosi iki skausmo nuoga literato kasdienybė, – o pabaigė Dalia Jazukevičiūtė, atėjusi prie mikrofono, kai vertintojai jau buvo išėję pasitarti. Todėl į 34-ių vakaro dalyvių skaičių neįtrauktas jos vardas. O tarp T. A. Rudoko ir D. Jazukevičiūtės įsiterpė keletas kasmetinių grafomanų, kurie akivaizdžiai tolsta savuoju keliu, keletas neapsiplunksnavusių jauniklių, vienas kitas netyčia užklydęs praeivis, pora moksleivių (J. Andriuškevičiūtė ir L. Verseckaitė, vis atstovaujama savo sesers Eglės), sėkmingai dalyvavusių vakarykštėje popietėje. Nusprendė savo jėgas išmėginti ir naktį tas pats Aleksandras Makejevas su gitara. Buvo ir daugiau užsieniečių. Pvz., Samas Wittas ar po truputį lietuvėjantis Kerry’s Shawnas Keysas. Nijolė Simona Pukinskaitė skaitė Fernando Pesoa vertimus. Smagių satyrų pateikė Grigorijus Demenokas, tačiau Kęstutis Navakas pasigrobė visas negausios publikos simpatijas, pažėręs parodijų pagal J. Strielkūno, D. Kajoko, A. Verbos, A. Šlepiko ir A. Marčėno eilėraščius, prigulusius šių metų „Poezijos pavasario“ almanache. (Gaila, naktiniuose skaitymuose nedalyvavo pats Marčėnas, vietoje savęs atsiuntęs tik liūdną poeto Aidą.)
Pagaliau pati svarbiausia žinia: „Eilėraščių per naktį“ nugalėtoju tapo Rimvydas Stankevičius. Jam atiteko E. Kelmicko antikvariato prizas – dailus senovinis grafikos darbas. Dar karta nuoširdžiausiai sveikinu Rimvydą! Ir tikiuosi, kad Poezijos pavasario naktiniai skaitymai Rašytojų klube dar suvešės. Lietuvos demokratija retkarčiais suabejojame, tačiau „Eilėraščių per naktį“ demokratija neabejotina!

 

Benediktas Januševičius. Moksleivių skaitymai be dvyliktokų

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 09

Į moksleivių poezijos skaitymus gegužės 23 d. Rašytojų klube moksleiviai rinkosi gana vangiai. Daug ir nesusirinko. (Palyginkime: praeitais metais tokiame renginy dalyvavo net 49 jaunėliausi eiliuotojai, o šiemet jų buvo vos 22). Priežastis paprasta: nebuvo dvyliktokų. (Išskyrus vienintelę Liną Verseckaitę, kuri surado būdą moksleivių skaitymuose dalyvauti neakivaizdžiai: jos eilėraščius skaitė vyresnioji sesuo Eglė.) Jiems koją pakišo gerbiami Lietuvos švietėjai, kurie nesiliauja reformavę mokslo sistemą. Užvertė egzaminais gegužės pabaigoje. Truputį apmaudu, nes abiturientai, jau stovėdami prie Gyvenimo slenksčio, galėjo turėti dar vieną galimybę paskelbti savo kūrybą, pasirungti. Tačiau apmaudu tik truputį, nes rašytas žodis turi viltį būti perskaitytas, jei tik jis to vertas, o jaunuolis, turintis rimtų kūrybinių ambicijų, rašys ir toliau, gal net sukurs ką nors išties įdomaus.
Skaitymų nugalėtoju tapo vilniškis Romas Lavrinovičius, Jono Pauliaus II vidurinės mokyklos vienuoliktokas. Jis pademonstravo savo sugebėjimą rašyti trim kalbom: lenkų, lietuvių ir rusų. Tačiau, kaip teigė vertintojų komisija, geriausiai įvertintas R. Lavrinovičius ne už kalbų mokėjimą, o už tekstų turinį. Kiti pagerbtieji išsidėstė tokia tvarka: Monika Saukaitė (jai taip pat teko ir poeto Algimanto Baltakio simpatijos, išreikštos dviem eilėraščių knygomis – paties A. Baltakio ir tik ką išėjusia P. Širvio rinktine – bei pinigėliais, kurių skaičiaus svetimi nežino), Marius Šinkūnas, Lina Tilindytė, Justina Andriuškevičiūtė, Lina Verseckaitė ir Gabija Gerulaitytė. Specialūs prizai paskirti Simonai Šilinskaitei, atlikusiai savo kūrybos dainų, Editai Žilytei (V. Sventicko paskirtas prizas –„Lietuvių rašytojų sąvadas“) bei Gabrielei Zaiko (už vyriškumą). Tačiau nė vienas skaitymų dalyvis, sulaukęs pabaigos, neišėjo tuščiomis – kiekvienam kliuvo didesnis ar mažesnis glėbelis knygų.
Už visą gausybės ragą reikia padėkoti LRS, „Vagos“, „Alma litteros“, „Tyto albos“, „Baltų lankų“, „Aušros“, „Andrenos“, „Trijų žvaigždučių“ ir „Vyturio“ leidykloms, „Metų“ ir „Šeimos“ žurnalams, Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondui, Fotomenininkų ir Dailininkų sąjungoms, Tautos namų santarai, „Snoro“ bankui, „Arkos“ ir „Vartų“ galerijoms, Edmondo Kelmicko antikvariatui.
Teisingai ar nelabai moksleivių kūrybą vertino Algimantas Baltakis, Valdas Kukulas, Alvydas Šlepikas ir tas žmogus, kurio pavardę galima rasti kažkur viršuje po teksto antrašte.

 

Ričardas Šileika. Obeliai. Gegužės 26-oji. Remonto dirbtuvės.

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 09

Daug gražių vietų aplankė Poezijos pavasario keliauninkai. Gėrė, valgė ir giedojo. Rajonų kultūros skyrių vedėjai ir viešųjų bibliotekų direktorės negailėjo poetams dėmesio ir meilės (platoniškos). Tuo tarpu viena eilėraščių skaitymo šventė nebuvo įtraukta į jokius PP planus.
Rimvydas Pupelis, Romas Kundelis ir „Gimtasis Rokiškis“ pakvietė į pirmąją Poezijos pavasario šventę Obeliuose. R. Pupelis yra dailininkas (ir šiaip labai spalvinga asmenybė), R. Kundelis – Obelių globos namų direktorius ir Lietuvos krepšinio mažų miestelių lygos įkūrėjas. O „Gimtasis Rokiškis“ yra geras rajono laikraštis, kuriame daugiausia dirba moterys.
Šiuos netradicinius poezijos skaitymus Rimvydas Pupelis pavadino tarmiškai „Anys kalbės žodžiais“. Veiksmas vyko Obelių remonto dirbtuvėse, vadinamame angare, kur riogsojo remontuojamas „pusantrinis“ T-150, „Belarusas“, du autokrautuvai (keliamoji galia – 5 tonos), suvirinimo aparatas, dvejos štampavimo staklės (1956 ir 1989 metų gamybos), „Volga“ (valst. numeris BUD 124), gulėjo didžiulė metalinių sijų krūva, kabėjo perspėjanrys darbo saugos skydai (pvz.: „Atsargumas – geriausia darbo apsaugos priemonė“), tvyrojo tepalų ir degalų ambra. Tokioje darbui ir kūrybai nuteikiančioje vietoje lyg transparantai baltavo R. Pupelio vėliavos – ilgos marškos su tekstais ir piešiniais. Obelių seniūnijai ir Globos namams priklausančios priekabos buvo paverstos puikiausiomis scenomis. Ant vienos savo eilių skaityti kopė poetės ir poetai, kita atiteko „muzikinei daliai“ – puikių Rokiškio muzikos mokytos smuikininkių kvartetui: Daliai Bartininkienei, Neringai Ragelienei, Jurgai Smelskytei ir Oksanai Sadauskienei.
Poezijos paklausyti žmonės suvažiavo trylika automobilių ir vienu dviračiu. Iš Rokiškio atlėkė dailininkai Sigitas Daščioras, Sigutė Klemkaitė, iš Dusetų – Eugenijus Raugas ir Alvydas Stauskas, atvyko Obelių vaikų piešimo mokytojas Virgis Valskis, Rokiškio krašto muziejaus fotografas Gintautas Dainys. Sėdiniavo santūrūs ir dosnūs šio renginio finansuotojai. Valdžiai atstovavo Obelių seniūnas Eugenijus Narkūnas ir Rokiškio savivaldybės Kultūros tarnybos inspektorė Janina Komkienė.
Poezijos fiestos „keravotojas“ R. Pupelis pasielgė tolerantiškai ir taktiškai (iš žodžio
„taktas“, o ne „taktika“): pirmučiausia eiles skaityti leido plunksnos sesėms ir broliams iš
Obelių, Panemunėlio, Kriaunų, Degenių, Rokiškio, o tik po to ant priekabos pakvietė svetelius iš Vilniaus (Lietuvos sostinės).
Širdyje subrandintus eilėraščius skaitė Birutė Stošienė, Alisa Mikulėnaitė, Irena Varnienė, Sigutė Sejonienė. Reda Kiselytė tikino, kad „dėvėti reikia tik savo kostiumą“, o Algimanta Raudienė samprotavo, jog „geriau būtų, kad būtum arklys“. Antanas Žilinskas minėjo mirusi Hamletą, o Sigitas Araminas klojo apie Tibeto fariziejus (sic!). Atvykėliai poetai, man regis, irgi neapsišiukšlino. Dainius Gintalas rėžė ultimatumą „Tauro“ alui, nuo kurio jis gavęs hemorojų, todėl dabar savo bobai kasryt vis lyginąs palaidinukes, o paskui virstąs drugeliu. Sigitas Parulskis (prie jo pavardės programėlėje buvo nurodytos dvi gyvenamosios vietos –Vilnius ir Obeliai), užpildęs kraštiečio anketą (kurioje turėjo išvardyti savo nuopelnus ir laimėjimus), prabilo apie kaulus, trupinių dievą, kelionę į tėviškę pro „Villono“ viešbutį. Ričardas Šileika sąžiningai melavo apie Alienę iš Gudžiūnų, apie karvę be vieno rago, apie trisdešimtmetį Kristaus avatarą. Darius Šimonis netarė nė žodžio, nes nepasiekė Obelių (pasiklydo Vilniaus gatvių labirintuose). Ūkiškų poezijos perlų švystelėjo visiems Venecijus Jočys iš Degenių kaimo. Perfrazavęs Širvį, jis tėškė: aš – tėvas, išbridęs iš Brežnevo laikų, su šakėm ir dalgiu ant pečių. Venecijus, pasirodo, ne tik šmaikštus žodininkas, bet ir nagingas medžio amatininkas, neseniai laimėjęs L. Šepkos drožėjų konkurso pagrindinę premiją. Kiekvienam tąvakar skaičiusiam V. Jočys dovanojo po išdrožtą ožį ar aviną (vėliau S. Parulskis mąstė, kodėl jis avinus drožia be pimpalų?), vaišino ožkos sūriu. Savo ekstravagantiškais tekstais, sūriu ir išlygintom (kantas kaip „britva“) „kliošinėm“ kelnėm galėjo suvilioti ne tik viso krašto poetes, bet ir „Gimtojo Rokiškio“ korespondentes.
Jau viskas šitaip ir būtų baigęsi, tačiau Rokiškio rajono krepšinio federacijos prezidentas Romas Kundelis paskelbė poetų knygų aukcioną. Buvo parduodamos A. Žilinsko, D. Gintalo, S. Parulskio, R. Šileikos eilių knygos. Ir ką jūs manote? Besirungiantys pirkėjai kainas kilstelėjo iki 20-25 litų. S. Parulskio ir A. Marčėno „50 eilėraščių“ ponia Daiva nupirko už 40 litų, o S.Parulskio „Mortui sepulti sint“ ponas Leonardas įsigijo už 85 litus. Neabejotina, kad aukciono sėkmę lėmė Romo Kundelio neeiliniai sugebėjimai ir šioje srityje.
Prie Obelių ežero snūduriavo karvė, darželyje žydėjo sinavadai, knygnešio Juozo Zaukos gatve prariedėjo moteris ant dviračio, širveno Ramintos šaltinis, Obelių kapinėse dūlėjo tapytojo Eduardo Jono Remerio (1806-1878) kaulai. O aplink R.Pupelio sode jaukiai šnarantį lauželį tysojo poetai. 22.10 viduriuos susikaupusį orą išleido čia pat besiganantis arklys.

 

Benediktas Januševičius. Vakarų kryptis

Skaityti

“Literatūra ir menas” 2000 06 09

VIII grupė. Gegužės 26, 27 dienos. Maršrutas: Gargždai, Nida, Klaipėda. Grupėje: Eugenijus Ališanka, Alis Balbierius, Sigitas Birgelis, Benediktas Januševičius, Arūnas Spraunius, Michaelas Schmidtas ir Zita Gaižauskaitė, kurią radome Kaune.
Važiavome ilgai. (Nes iki Gargždų toli.) Važiuodamas mėginau vizualizuoti popierinį lėktuvėlį, tačiau magija, pasirodo, man nepavaldi. Tuomet neapsikentęs ėmiau tiesiog ir sulanksčiau iš popieriaus. Be jokių pokštų ir stebuklų. Lenkiau pirštus mėgindamas suskaičiuoti, kelintą kartą plaukiu Poezijos pavasarin. Užlenkiau aštuonis.
Gargžduose atsidūrėme šiek tiek pavėlavę. Paklausę taksistų, radome „Vaivorykštės“ gimnaziją, kur direktoriauja gerb. Irena Pintverytė. Mokykla meniška, todėl joje labai daug dailės darbų, kuriuos sukūrė moksleiviai. Šie darbeliai galėtų neblogai konkuruoti su šiuolaikinių dailininkų kūriniais. Vadinasi, užaugs kultūringi žmonės.
Bet apie dailę mes neturėjome ką pasakyti. Mes skaitėme eilėraščius. Z. Gaižauskaitė deklamavo eilėraščius vaikams: mažiausiems ir abiturientams. S. Birgelis kimiai bumbėjo versdamas penkių savo knygų puslapius. A. Balbierius, atidėjęs šalin ekologijos ir ornitologijos paskaitas, skaitė iš savo seno eilėraščių rinkinio „Atodūsių girios“. Michaelas Schmidtas, Meksikoje gimęs ir augęs, Anglijoje studijavęs, o dabar dėstytojaujantis poetas, prozininkas, leidėjas ir literatūros tyrinėtojas, taip pat surado porą eilėraščių, iš kurių man ypač įsiminė „Jo tėvas buvo kepėjas“. M. Schmidto eilėraščius išvertė Eugenijus Ališanka, tad jam ir teko viešinti džentelmeno kūrybą lietuviškai. A. Sprauniaus eilėraščiuose viešpatavo opeliukas ir poetas. Jam skaitant galvojau, kad ir aš labai norėčiau gauti kokią nors premiją. Galvojau, o garsiai prisipažinau, kad laidyti popierinius lėktuvėlius man maloniau, nei garsiai skaityti eilėraščius. Todėl vieną savo eilėraštį paverčiau lėktuvėliu ir paleidau. Eugenijus Ališanka „Dievakaulio“ eilėraščius skaitė paskutinis.
Poezijos skaitymai tą dieną „Vaivorykštės“ vidurinėje užleido vietą madų šou, o mes išdardėjome link jūrų marių. Taigi, kaip suprantate, didžioji dienos dalis paskendo kelionėse. Tačiau mūsų laukė atpildas – kopos, gyvos ir mirusios. Ir T. Manno namelis. Ir skaitymai jame. Lygiai 19 valandą. (O Klaipėda, pasirodo, jau buvo apipilta, deja, ne mūsų poezijos posmais.) Nebuvome pavargę, todėl nei mūsų veidai, nei repertuaras ypač nepasikeitė. Nė nedvejojęs parašiau eilėraštį, lakoniškai apibūdinantį mūsų kompaniją. Tačiau jį čia cituoti būtų neetiška. Bet. Skaitančių buvo ir daugiau. Tai Ona Dovidavičiūtė-Pučenia, mokytoja, puoselėjanti Liudviko Rėzos atminimą, ir Daiva Molytė-Lukauskienė, kurios tekstai lyg nerijos kopos dvelkė ramybe. Bet pajūrio kopos, kaip paaiškėjo, čia niekuo dėtos, nes Daiva kilusi iš Valkininkų. (Valkininkų geležinkelio stotis, apie kurią ji kalbėjo viename savo eilėraštyje, man sukelia šiurpius prisiminimus. 1992 metais autobusas, vežęs būrį literatūros žmonių į Poetinį Druskininkų rudenį, sugedo tiesiog ant geležinkelio pervažos. Kvapą tuomet kaip reikiant užgniaužė… bet, kad ir keista, išgyvenau net iki 2000-ųjų. Tiesa, stresą tąkart teko malšint bene populiariausiu būdu. Kai kas – ne aš – net taip numalšino, kad Druskininkuose jau buvo viskam abejingas.)
Lyginti mūsų viešnagę Nidoje su kita diena, praleista Klaipėdoje, būtų tas pat, kas lyginti poeziją su proza. Pagaliau juk neįmanoma palyginti nepalyginamų dalykų: svajingo žvalgymosi po kopas ir akmenėlių rinkimo (tiesa, nafta nuklota jūros pakrantė neatrodė labai romantiška) su skaitymais Lietuvos kariniams jūrų laivininkams. Mano vidutinio ilgumo gyvenime to dar nėra buvę. O ar bus? Hm. Skaitėme dalinyje, o vėliau karinio laivo „Aukštaitis“ įgulai. Be „Aukštaičio“, dar matėme „Sūduvį“. Beje, grupę papildė dar du užsieniečiai: jaunesnis Sergejus Michailovas ir vyresnis Olegas Gluškinas, kuris, pasirodo, globoja rusų jūrininkų literatų būrelį. Abu iš Kaliningrado. Michailovo kūriniai veikiau primena prozos miniatiūras nei eilėraščius, o O. Gluškinas, keturis dešimtmečius pragyvenęs Kaliningrade, parašė 10 prozos knygų, tačiau laisvalaikiu eiliuoja. Tad Poezijos pavasario konferencijos tema vis neiškrito iš galvos.
Skaitymai ketvirtą po pietų Klaipėdos paveikslų galerijoje praturtėjo ne tik dar dviem užsieniečiais – Uolafu ir Dariumi Gūtmaniais, tėvu ir sūnumi, bet ir Klaipėdos krašto eiliuotojais. Skaitymus pradėjo kultūringo (nes turi neblogą literatūrinį priedą „Gintaro lašai“) „Klaipėdos“ dienraščio vyriausiasis redaktorius Antanas Stanevičius, neseniai išleidęs antrąjį eilėraščių rinkinį „Namai“. Jis fotoaparato spragtelėjimų skaičiumi pralenkė A. Balbierių, kurį laiką intensyviai fotografavusį pajūrį ir laivus, bet galiausiai pristigusį pinigų naujai juostai. Toliau skaitė O. Dovidavičiūtė-Pučenia ir D. Ercevilė, taip pat Antanas Zališčevskis, šių metų Liūnės Sutemos premijos laureatas; skaitė broliai latviai – tėvas ir sūnus Gūtmaniai; skaitėme ir mes, atklydę iš Vilniaus ir Kauno, Punsko ir Mančesterio; ir vėl skaitė D. Molytė-Lukauskienė, menotyrininkės akimis tyrinėjanti teksto ir vaizdo, formos ir turinio dermę; atėjo eilė senėliausiai regėtiems Mindaugui Valiukui bei Rimantui Kmitai, šiemet nuskynusiam Zigmo Gėlę; atėjo eilė ir visai tik ką girdėtiems O. Gluškinui bei S. Michailovui; toliau skaitė Natalija Kolesničenko, Sergejus Jergičevas) Alfonsas Navickas, Sigitas Poškus, Arūnas Marčiauskas, kolegoms pažadėjęs išleisti tikrą knygą, ir Stasys Jonauskas, vienintelis šiame sambūry Poezijos pavasario laureatas. O tada atėjo Rimantas Černiauskas ir publikai pasiūlė griebti poetus ir kankinti… Negalėčiau pasakyti, kad šie LRS Klaipėdos skyriaus vadovo žodžiai mane būtų nuteikę kaip nors neįdomiai. Kita vertus, ko daugiau tikėtis iš prozininko?
Klaipėda – didelis miestas, – tiek supratau. O Sigitas Poškus patikslino: Klaipėda –ilgas miestas. (Kiti įspūdžiai tegu lieka mano užrašų knygelėje.)

 

Poezijos pavasaris – 2000. Uždarymas

Parengė R. Š.

SRTF logo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *