Poezijos pavasaris 2001

almanacho viršelis 2001

Sudarytojai Vladas Braziūnas, Eugenijus Ališanka
Dailininkas Linas Spurga
Vilnius: Vaga, 2001

 

2001 m. Poezijos pavasario laureatas

Stasys Stacevičius

už eilėraščių rinkinį „Toli kriokliai”

Stasys Stacevičius. Foto Ričardas Šileika
Ričardo Šileikos nuotr.

 

Poezijos pavasario programa

Almanache pristatomi autoriai

Skaityti daugiau
Marius Abramavičius, Neringa Abrutytė, Gintarė Adomaitytė, Gasparas Aleksa, Eugenijus Ališanka, Arnas Ališauskas, Pulgis Andriušis, Guillaume Apollinaire, Vyt Bakaitis, Henrikas Bakanas, Alis Balbierius, Onė Baliukonė, Elena Baliutytė, Birutė Baltrušaitytė, Vladas Baltuškevičius, Charles Baudelaire, Uldis Bērziņš, Sigitas Birgelis, Andrij Bondar, Bernardas Brazdžionis, Josif Brodskij, Jonas Budrys, Alfonsas Bukontas, Jurgita Butkytė, Tanasis Chatzopoulos, Daiva Čepauskaitė, Henrikas Algis Čigriejus, Gintautas Dabrišius, Romas Daugirdas, Viktorija Daujotytė, Erika Drungytė, Džajadeva, Alfredas Franckaitis, Federico Garcia Lorka, Sigitas Geda, Arvydas Genys, Liudvikas Giedraitis, Dainius Gintalas, Gintaras Grajauskas, Antanas Gustaitis, Leonardas Gutauskas, Harvey L. Hix, Valerija Idaitė, Markus Jääskeläinen, Jonas Jackevičius, Liudvikas Jakimavičius, Jurgis Jankus, Edmundas Janušaitis, Benediktas Januševičius, Vidmantė Jasukaitytė, Dalia Jazukevičiūtė, Arne Johansson, Stasys Jonauskas, Antanas A. Jonynas, Rima Juškevičiūtė, Anatolijus Kairys, Donaldas Kajokas, Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė, Mykolas Karčiauskas, Laurynas Katkus, Julius Keleras, Robertas Keturakis, Vytautas Kirkutis, Artūras Klimovičius, Nijolė Kliukaitė, Marytė Kontrimaitė, Linas Kranauskas, Michael Krüger, Kristina Kudirkienė, Jurgis Kunčinas, Mindaugas Kvietkauskas, Vytautas V. Landsbergis, Juozas Laurušas, Gary Lawless, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Jonas Liniauskas, Bronė Liniauskienė, Juozas Macevičius, Marija Macijauskienė, Jonas Mačiukevičius, Justinas Marcinkevičius, Birutė Marcinkevičiūtė, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Aidas Marčėnas, Antanas Masionis, Eugenijus Matuzevičius, Jonas Mekas, Elena Mezginaitė, Romuald Mieczkowski, Ona Mikalauskienė, Algimantas Mikuta, Emilis Milkevičius, Dainius Morkūnas, Audrius Musteikis, Medeina Musteikytė, Julija Nova, Gytis Norvilas, Kristín Ómarsdóttir, Algimantas Pabijūnas, Petras Panavas, Eglė Perednytė, Kornelijus Platelis, Darius Pocevičius, Jacek Podsiadło, Daina Pranckietytė, Aldona Elena Puišytė, Kazimieras Pūras, Henrikas Radauskas, Bronys Raila, Vacys Reimeris, Alicja Rybałko, Kęstutis Danielius Rimkevičius, Laurynas Rimševičius, Tomasz Różycki, Vytautas Rubavičius, Tomas Arūnas Rudokas, Viktoras Rudžianskas, Stasys Rutkauskas, Stasys Santvaras, Izet Sarajlić, Jolita Skablauskaitė, Algis Skačkauskas, Vytautas Skripka, Dainius Sobeckis, Stasys Stacevičius, Antanas Stanevičius, Stefanos Stefanidis, Sergej Stratanovskij, Jonas Strielkūnas, Jūratė Sučylaitė, Józef Szostakowski, Valentinas Sventickas, Renata Šerelytė, Lidija Šimkutė, Darius Šimonis, Alvydas Šlepikas, Aleš Šteger, Mindaugas Švėgžda, Heather Thomas, Janet C. Todd, Vita Tunaitytė, Rita Tūtlytė, Judita Vaičiūnaitė, Skirmantas Valentas, Tomas Venclova, Antanas Zališčevskis, Jonas Zdanys, Dovilė Zelčiūtė, Markas Zingeris, Agnė Žagrakalytė, Paulina Žemgulytė, Julius Žėkas, Manfredas Žvirgždas
Vertėjai: Jurgita Marija Abraitytė, Eugenijus Ališanka, Algimantas Baltakis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, Antanas Gailius, Sigitas Geda, Liudvikas Jakimavičius, Valdas Jaskūnas, Julija Kovaliova, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Laima Masytė, Zita Mažeikaitė, Juozas Mečkauskas-Meškėla, Sigitas Parulskis, Dalia Staponkutė, Jonas Strielkūnas, Artūras Valionis, Regina Venckutė

 

Almanacho recenzija

Benediktas Januševičius. Pats didžiausias “Poezijos pavasaris

Skaityti daugiau

Gegužės 21–ąją „Vagos” knygų salone pri­statytas šių metų „Poezijos pavasario” almanachas. Trumpai šią knygą apibūdino leidyk­los vyriausioji redaktorė Janina Riškutė, sudarytojai Vladas Braziūnas ir Eugenijus Ališanka (rūpinęsis svečių kūryba). Kaip įpras­ta, almanacho autoriai paskaitė po vieną eilė­raštį. Šįkart buvo galima išgirsti Stasės Lygutaitės–Bucevičienės, Antano A.Jonyno, Jono Strielkūno, Lauryno Katkaus, E.Ališankos, Alio Balbieriaus, Agnės Žagrakalytės, Vitos Tunaitytės ir B. Januševičiaus kūrinių. O V. Braziūnas paskaitė Alicjos Rybałko ir Andrijaus Bondaro vertimų.

Vos išvydus šių metų almanachą, į akis krinta jo neregėtas grožis ir didybė – 583 puslapiai. Taigi – dvigubai storesnis, nei įprasta. Tokia apimtis pirmiausia šokiravo patį sudarytoją V. B., be abejo, šokiruos ir vertintojus su skaitytojais. Tačiau nevertėtų daryti sku­botų išvadų. Nagi pasvarstykime. Šiandien Rašytojų sąjungoje kur kas daugiau narių nei, tarkim, prieš dvidešimt metų. Vadinasi, rei­kalauti, kad „P.p.” būtų tokios pat apimties, kaip tuomet, būtų absurdiška. Kita vertus, nie­kas neliepia skaityti visko iš eilės. Verčiau at­sirinkti tai, kad įdomu. Niekas negali paneigti, jog tikimybė rasti daugiau skaitomų tekstų di­desnė storame almanache nei mažučiame.

Kodėl jis vis dėlto toks didelis? Tą lemia ne tik autorių gausa (168), bet ir publikacijų apimtis (vienam poetui skiriami 3–5 pusla­piai), nepoetiniai tekstai (esė, dienoraščiai, laiškai). O tai jau pliusai. Mat, norint susida­ryti išsamesnį vieno ar kito poeto kūrybos vaizdą, nepakanka vieno ar dviejų kūrinių. O publicistiniai tekstai visuomet praturtina al­manachą.

Vis dėlto pamėginsiu atsiversti ir žvilgte­lėti, kas jo viduje. Visos knygos per tokį trum­pą laiką, be abejo, nespėjau perskaityti, o ir niekada to nedaryčiau. Radau bent tuziną ne­girdėtų autorių. Tai galėtų būti arba jau pri­miršti, arba dar nežinomi poetai. Vadinasi, galima manyti, jog teorinę galimybę patekti į „P.p.” turi kiekvienas, parašęs bent šį tą ver­tesnio. Gerai tai ar blogai, manau, kiekvienas nespręs savaip.

Išties įdomūs almanacho publicistiniai tekstai. Tarkim, laiškai bei dienoraščiai, ne­žinia, ar specialiai parinkti tokie, kad, rodos, būtų parašyti šiandien. Skausmas, liūdesys, skurdas, nežinia – dėl savo ar tautos likimo. Pavyzdžiui, Birutės Baltrušaitytės ir Antano Masionio dienoraščiai, skelbiami su palydi­muoju Viktorijos Daujotytės žodžiu. „Jautie­si mažu žmogeliu, kai kiti (galingesni) tvarko ir tvarkys tavo likimą. Sraigtelis valdžios apa­rate, didžiulėje valstybėje sukiojamas sraigte­lis, iki kol jis bus netinkamas sukioti”, „Tai ne stygius, o skurdas – viskas tas man po 30 darbo metų, turint visus mokslo laipsnius ir vardus (!), o dar rašančiai, verčiančiai… Var­ge, vargeli! Vos ne 13 knygų autorė – ir tokie rezultatai. Didesnio pasityčiojimo iš viso gy­venimo ir būti negali! Iš viso gyvenimo!” – rašo B.Baltrušaitytė, apmąstydama buitį ir kartu bandydama suvokti save, kaip kūrėją.

A. Masioniui rūpi tautos išlikimo proble­ma. Kita vertus, net ir didžiausios nevilties akimirkomis juodu sugeba džiaugtis gyveni­mu, gamta.

Panašių jausmų kupina ir Valerija Idaitė, kurios dienoraščius parengė Gintarė Adomai­tytė. Čia rašoma: „Aš turbūt pradėsiu tikėt dievu, likimu, fatališkumu. Juodoj tamsoj su­boluos žmogaus veidas, ištiesta man šilta, ne­savanaudiška ranka”.

„Jeigu mašinom, tai pilkim mašinom. (…) Tik va, Stasy, ir man viena bėda, tai tas primi­tyvusis jausmas, kad mašina rašydamas nejau­čiu gyvo kontakto nei su medžiaga, nei su min­tim. Va vargšas rasai ir jauties, lyg mylėtum ne dūšia ir kūnu, bet mašina, o kaip toks jausmas gali nuteikti, aiškinti, rodos, ir nebereikėtų”, – laiške Stasiui Santvarui prieš penkiasdešimt me­tų rašė Jurgis Jankus. Jei laiškas būtų rašytas šiandien, manytume, jog kalbama apie kom­piuterį. Tačiau kūrėjo santykio su kūriniu pro­blema daug universalesnė. Panašiai, kaip ir šių dienų žmogus, ko gero, jautėsi ir priešistorinis dailininkas, stengęsis perteikti ant uolos me­džiojamo gyvūno atvaizdą.

Jonas Mekas ir Vyt Bakaitis prisimena Algimantą Šalčių (1925–2000), kuris buvo nežinia kas. „O Almus buvo laisvesnis, nes jis niekados negalėjo apsispręsti, kuo būt, ar Almum ar Šalčium”, – vis kartoja J. Mekas.

Rita Tūtlytė žvelgia į dabartinių penkias­dešimtmečių ar kiek jaunesnių poetų, debiu­tavusių aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – devintojo pradžioje, kūrybą. Ji pažymi, jog, atėję ne vien iš lituanistų būrio, šie rašytojai atnaujino literatūrą, suteikdami jai „neįpras­tą požiūrį bei naujas stebėjimo–pasakojimo pozicijas, abstrahavimo matmenį”. R. Tūtlytė plačiau apžvelgia G. Patacko, K. Platelio, A. Gailiaus, Ž. Bilaišytės poeziją, visiškai nu­tylėdama A. Verbą su R. Daugirdu. „Galvojant apie visą aštuntojo dešimtmečio debiutantų kartą, galima pastebėti, jog ji iš tiesų davė pradžią daugeliui naujų reiškinių poezijoje, įsi­tvirtinusių jau vėlesniais – postmoderniais – dešimtmečiais. (…) Įteisinta plati santykio su praeities kultūra skalė (citavimas, imitavimas, parodijavimas), pasitraukimas į gryno literatūriškumo sferą, kalbos eksperimentai”, – bai­gia savo straipsnį R. Tūtlytė.

Valentino Sventicko užrašuose ilsisi Po­ezijos pavasario kasdienės akimirkos bei min­tys, neišplėtotos, likusios stalčiuje. Čia teks­tas apie tai, ką veikti su gera knyga, šalia – nutikimas provincialiame miestelyje N., kur atvykę poetai pasijuto niekam nereikalingi, to­lėliau – mėginimas įrodyti, „kad poezija gali būti”, ir dar kai kas.

Pokalbis apie almanacho poeziją, manau, nėra būtinas. Kaip nėra būtina skaityti viską iš eilės. Verčiau pamėginti atsirinkti, kas artima ir įdomu. Tarkim, ką pirmiausia skaityčiau aš, atsitiktinai pasiėmęs šį rinkinį? Juolab kad pub­licistiką jau perskaičiau. Pradėčiau nuo A. A. Jo­nyno, J. Vaičiūnaitės, J. Strielkūno, R. Daugir­do, H. A. Čigriejaus, D. Kajoko, A. Balbieriaus, D. Čepauskaitės, D. Gintalo, N. Abrutytės, to­liau imčiausi L. Gutausko, G. Grajausko, A. Šlepiko, A. Marčėno, E. Janušaičio, D. Jazukevičiūtės, L. Jakimavičiaus, V. Rudžiansko. Pirmą są­rašą jau beveik perskaičiau, vadinasi, galiu skai­tyti toliau, aprėpdamas vis daugiau ir daugiau autorių. Čia nėra jokios sistemos, tiesiog tai žmonės, kuriuos pažįstu ir kurių poezija man daro įspūdį, – ją, atsivertęs vieną ar kitą „P.p.”, skaitau pirmiausia. Tačiau nesu perskaitęs išti­sai nė vieno „P.p.”. Ir neskaitysiu. Tai būtų di­džiausia kvailystė.

P.S. Pagirtinas V. Braziūno mėginimas su­dėlioti tekstus pagal vidinę ar bent išorinę giminystę.

 

Almanacho publikacijos

Sudarytojo Vlado Braziūno lamentacija

Skaityti daugiau

Šių metų „Poezijos pavasario” almanacho
(paties storiausio pasaulyje)
sudarytojo VLADO BRAZIŪNO lamentatija

sėdžiu prie svetimo gero visas nesavas (lyg būčiau Panavas)
krizenu sau į saują: už tavo vasaras prie tvenkinių, atminties
žarijas nė skatiko Vaga nemokės, на халяву
kaip Aivaras sakė, rašyki, už dyka, tuo ir skiries nuo santechniko iš Ukmergės

be garbės nenuleisk, kai guldysi kur Gotlande kniūbsčią
kai užgriūsi tarytum ruduo paskutinis, kai vėjo varpelė tik gailiai skambės
gal iš ryto ankstyvo prie tavo eilių prisišlies, ims kukuoti ir kūkčiot
tavo plaukus dažytus gal raus, tavo plikę beribę uržys, – nebambėk

reikalauja aukų, tartum trisdešimt paukščių vis grįžtančių lesa – ką?
tavo jaknų paštetą ir laiką, kuris įrašytas žvaigždėj
ak, praeive, nurisk nuo Birutės tą akmenio bakaną
ar negalit ant jo šitaip dviese ramiai, taip mėnulio šviesoj pasėdėt

nerašyti, nesiusti, nesiųsti, nekrauti, negriauti man mano buvimo
kad ir menamo, vis juk ne Nemuno, ne PDR, ne visų, ne Jazu, ne Sigito
(to kito), ne jie

andai gyrės (Panavas), kad gražūs tie mūsų gyvenimai, vimdo
angelas dalią ir prašo išdidžią tarpuvartėj jį trapumu sužavėt

suvažinėt tai galėčiau, bet koks ten pavasaris būtų už grotų
nors užgrotų orkestro duobė ar duobė danguje, ar nušvistų koks tortas danguj,
betgi pilvas

vis viena garsiau ir skaisčiau, dienos pilkos, bespalvės, net Juozą Albinas
pagrobęs
plovo jam užkandą taiso, tas ir užkanda, o kam, ir be plovo neplonas ir ilgas

ilgesio pilnas, antai visąnakt ibelhauptais jam groję žiogai, nenustygę
nenustygavo jų Juozas, žadėjęs užvoži, netesėjęs, teksto ir man neatnešęs
atnašauju vis vienas tas netektis, oi, kiek jų nešė pavasariu, atnešė – špygą
ir tą netaukuotą, nieko, aš pratęs, užtat ir bepiga taip peštis

nuogam su pliku
šitaip plečias tas plepalo tekstas tarytum Marčėnas, kad laikas galabyt jį
taškas

2000.XI.18–XII.8

 

+ epitafija

jau eilėm žolelė žėlė
daug kur ir nedygo
jau oželį azazelį
pjaus visa valdyba

2000.XI.21

 

Rita Tūtlytė, Keli kartos profiliai

Skaityti daugiau

Aštuntojo dešimtmečio pabaigos–devintojo pradžios debiutantų karta, kokia ji? Regina Biržinytė, Dalia Ramoškaitė, Nijolė Miliauskaitė, Eglė Juodvalkė, Rimantas Kasparas, Dalia Saukaitytė, Kęstutis Rastenis, Daina Pranckietytė, Kornelijus Platelis, Antanas Gailius, Živilė Bilaišytė, Gintaras Patackas, Gražina Cieškaitė, Vladas Braziūnas, Vytautas Rubavičius, Zita Mažeikaitė, Antanas A. Jonynas, Juozas Erlickas, Donaldas Kajokas. Kartos vaizdą papildytų prozininkai nuo kiek vyresnių Jurgio Kunčino bei Antano Ramono iki jauniausio Sauliaus Tomo Kondroto. Tai – kar­ta, kuri nežygiavo kartu bendrais darbais. Galima sakyti, jog ši karta – labiau vienišiai, atskiruoliai, rymotojai kiekvienas prie sa­vų autoritetų, kiekvienas pats sau ieškojęs poetinio kelio. Šia pras­me netgi kiek hermetiški.

Su šia karta sietinas bendresnis reiškinys: technokratų kartos atėjimas į kultūrą. Nemaža dalis šios kartos kūrėjų yra nelituanistai (A. Gailius – germanistas), nefilologai (K. Platelis – inžinie­rius statybininkas, G. Patackas – technokratas; artimas jiems am­žiumi V. Rubavičius – technokratas–kultūrologas; prozininkai R. Gavelis – technokratas, S. T. Kondrotas – sociologas filosofas). Ateidami ne vien iš lituanistų būrio, literatūrai jie suteikė svarbių atsinaujinimo impulsų: neįprastą požiūrį bei naujas stebėjimo–pasakojimo pozicijas, abstrahavimo matmenį.

Dabartinių penkiasdešimtmečių karta (ir keleriais metais jau­nesni ar vyresni) aštuntojo dešimtmečio pradžioje kultūrinį inte­resą rinkosi ne tik kaip atsparos barą (dalies dalyvavimas kraštotyrinėse ramuvos ekspedicijose, žygeivių žygiuose, kelionėse po Baltarusijos lietuviškus kaimus), bet ir realizuodami savarankiš­kos pasaulėžiūros formavimo potroškį: atmetamos privalomos li­teratūrinės ir gyvenimo būdo programos, dairomasi į rusų disi­dentus, intensyviai skaitoma užsienio poezija, užsiimama vertimais, domimasi XX amžiaus Vakarų filosofija. Sąmoningai plečiamas akiratis verstine, disidentine, ezoterine, filosofine, mitologine ir t. t. literatūra, iš kelių šaltinių savarankiškai formuojama pasaulė­žiūra. Ieškoma savito, nekanonizuoto santykio su kultūra.

Kritika įžvelgia specifinį šios kartos disidentiškumą: V. Kubi­liui atrodo, kad šios kartos laikysena – tam tikras hipių judėjimo variantas Lietuvoje (V. Kubilius, Lietuvių literatūros istorija. XX amžiaus literatūra, V., 1996, p. 296). V. Sventickas kartos pozicijas sieja su sąmoningu maištu (V. Sventickas, Keturi portretai, V., 1991, p. 10). D. Mitaitė įžiūri šios kartos (ypač G. Patacko, A. Grybaus­ko) dėmesį disidentams – Vaclavui Havelui, Tomui Venclovai. Tuo metu pasirodžiusi T. Venclovos versta rusų sidabro amžiaus poezija buvo skaitoma taip pat šiuo požiūriu: A. Achmatova, O. Mandelštamas, B. Pasternakas, anot kritikės, „lietuvių auto­riams ne tik dideli poetai, bet ir pasipriešinimo sistemai simboliai (D. Mitaitė, „Aštuntojo dešimtmečio debiutai: neviltis ir maištas“, XX amžiaus lietuvių literatūra, V., 1994, p. 406).

Tuo metu randasi stebėtinai stiprus pasaulinės kultūros alkis. Vis labiau populiarėja E. Poundas ir XX amžiaus vidurio moder­nizmo klasika: T. S. Eliotas, F. G. Lorka, C. Baudelaire, R. M. Ril­ke, A. Solženicynas, M. Bulgakovas, J. Selingeris, F. Kafka; nepa­prastai žavimasi Lotynų Amerikos romanu.

Labai tikslus ir tikras A. A. Jonyno prisiminimas apie tai, kokį poveikį turėjo 1969 metais išleista užsienio poetų rinktinių eilė­raščių knyga XX a. Vakarų poetai, pasirodžiusi šios kartos jaunys­tėje – abitūros ir studijų laiku. Panašų poveikį turėjo ir 1972 me­tais Lietuvoje išleista A. Mackaus poezijos rinktinė Neornamentuotos kalbos generacija bei jau vėliau išėjusi H. Radausko rinktinė Lyrika (1980). Šie literatūriniai kontekstai leido patirti XX amžiaus vi­durio poezijos lūžius, apčiuopti modernaus eilėraščio modelius, atkreipti dėmesį į siurrealizmo poetiką, ekspresyvias intonacijas. Kartos poezija randasi jau ne tiek iš lietuvių poezijos tradicijų, kiek iš užsienio (vakarietiškųjų, rusiškųjų) literatūrinių konteks­tų patirties.

Ir ne tik iš skaitymo patirties. Jaunieji aštuntojo dešimtmečio poetai (A. Gailius, K. Platelis, V. Rubavičius, K. Rastenis, A. A. Jo­nynas) itin angažuojasi poezijos vertimams. Tai – poetų vertėjų karta. Jų kūryboje galima atsekti paralelius reiškinius, literatūri­nius susikalbėjimus, „dialogus“. Tai įdomu ne tik pačios kūrybinės virtuvės pažinimui, – vertimo darbas, įsiskaitymas į kitų tradicijų tekstus iš tiesų paliko ženklų pėdsaką ir jų poezijoje. Originalioji poezija dažnai atsiduria vertimo paraštėje arba yra konkuruojan­tys dalykai (A. Gailius, K. Platelis, V. Rubavičius, K. Rastenis).

Su tos kartos atėjimu į kultūrą keistai „nulūžta“ iki tol aki­vaizdi, atsekama, motyvuojama ir t. t. tarybinės lietuvių poezijos tradicija. Tradicijų atšakėles puoselėjantys autoriai jaučiasi „ne­sugaunamieji“, laisvi pasaulio poezijos piliečiai…

Jaunoji karta atsitraukia nuo esamų gyvenimo formų ir nor­mų, bando pralaužti klasikos tradicijas (kas iki tol buvo labai svarbi lietuvių literatūros norma), nuosekliai kuria naują santykį su kul­tūra, vertybėmis, naujus savo kultūrinio buvimo pagrindus, ieško alternatyvos rimtajai oficialiajai literatūrai. Aktyvus paaugliškas neigimas, šaipymasis iš esamų idėjų, vertybių turi itin pozityvių pasekmių (G. Patacko poezija).

Šios kartos poezijoje keistai susikryžiuoja popsas ir elitiškumo siekis, rimtumas ir parodijiškumas, originalumas ir sekimai. Įsidė­mėtina, kad ko gero būtent ši karta išgrynina ir suteikia rangą popkultūrai, įveda ją į vartoseną.

Po Kukučio – tradicinės kultūros ir civilizacijos sankirta mo­tyvuoto personažo – randasi tipiškas šių dienų žmogus – civiliza­cijos produktas, mintąs ne tiek gyvenimu, kiek kultūra, jaunas plevėsa, romantiškas ir atsainus klajūnas, bohemiškas opozicio­nierius, kurio santykis su visuomenės normomis ypatingai laisvas (iš tokios laikysenos kiek vėliau išauga J. Kunčino romanas Tūla).

Susiformuoja gana aiškios kūrėjų grupės: poetai – avangardis­tai, įtvirtinę netikėtą požiūrį, žanrų maišatį, ironiją (G. Patackas, J. Erlickas), ir poetai – vertėjai, eseistai, „neoklasicistai“ (K. Pla­telis, A. Gailius); su vienais ir kitais susisiekia A. A. Jonyno po­ezija. Avangardistiškai nusiteikusių poetų ypač įspūdinga kūry­bos pradžia; „neoklasicistai“ ilgiau brandina kūrybos paskatas.

Požiūrio taško, neįprasto rakurso ieškojimas – aštuntojo dešimt­mečio pabaigos-devintojo dešimtmečio pradžios literatūros žymė.

Prozoje (S. Šaltenio Riešutų duona, R. Gavelio, S. T. Kondroto apsakymai) tie dalykai pavadinami „magiškuoju realizmu“, o poezijoje – siejami su siurrealizmo poetika. Jaunųjų poezijoje neįprastai bandoma pažvelgti į kasdienos detales. G. Patackas kūry­bos pradžioje išsiskiria pomėgiu demonstruoti nuolatines civiliza­cijos grumtynes su gyvybe, panašiai kaip fantastinėje – siurrealis­tinėje S. T. Kondroto novelėje Facecija, komiškai papasakojančioje į keturtaktį variklį pakliuvusio žmogelio savijautą. Tipiškas G. Patacko eilėraštis būtų Dublis Nr. 426 (į plieno spalvos automo­bilį dūzgiant varikliui/ nedvejodamas sudūžta nemechaninis vabalas, JŽVP, 65).

K. Platelio eilėraščio Įsibrovėliai pavadinimas asocijuojasi su R. Gavelio apsakymų knyga (Įsibrovėliai, 1982), o turinys – su minė­ta S. T Kondroto novele, – jame vaizduojamas baidyklę prime­nantis, stotelėse ryjantis žmones autobusas ir besispyriojanti bei nelipanti į dvokiančius autobuso nasrus mergaitė. Eilėraščio Medžioklės sezono pradžia pabėgimo iš buities akimirka ir medžioklės scena savo ruožtu primena žmogaus – žvėries metamorfozes S. T. Kondro­to, R. Gavelio prozoje. Jaunuosius kūrėjus labiausiai traukia fan­tasmagoriško, „kito“, kitokio, reliatyvaus pasaulio galimybė, sap­no, fantazijos ir kasdienės tikrovės samplaika (Leidžiasi laiptais kaimynė į antrojo buto sapną, – G. Patackas, JZVIJ131). G. Patacko anksty­vojoje poezijoje vyrauja bodleriškas siaubo ir ekstazės lydinys, po­etikoje – šoko efektas (Tylos ranka įsiremia petin,/ ir apsnigti ašiga­liai siūbuoja,/ o pragare ir rojuje žaibuoja/ ir šitaip saldžiai kvepia nebūtim, JŽVP, 29).

Prieš gerus penkiolika metų J. Riškutė taikliai pastebėjo, jog šios kartos poezijoje „asmenybės raiška paremta knygine patirti­mi, kultūrinėmis, intelektualinėmis klišėmis“ (J. Riškutė, „Bandy­mai pažinti“, Literatūros kritika ir dabartis, V., 1984, p. 136). Iš tiesų, rašymas iš literatūros tampa šios kartos apsisprendimu, prin­cipu (T. Venclova ir čia bus įnešęs sugestijų). Literatūrinė patirtis tampa pačia tikriausia tikrove, o klišė – priemone prisidengti nuo neįdomios šiandienos, pabėgti į literatūros pasaulį, suvokti santy­kį su praeities kultūros mase. Kaip tik su šia karta prasideda imita­cijos / parodijos ciklas kultūroje.

Priešingai tuo metu rašomai Just. Marcinkevičiaus poezijai, jaunųjų poezijoje krikščionybės ženklai praranda svarbą. Jiems svarbi ir iškalbi atrodo Antikos patirtis, kurią perteikti darosi net­gi madinga (O. Mandelštamas – T. Venclova – K. Platelis – G. Pa­tackas – A. A. Jonynas). Bendri visai kartai Homero, Minotauro, Ariadnės ir kiti antikiniai motyvai.

G. Patacko poezijoje prisiimami įvairūs vaidmenys: Rembo, Bodlero, Robinzono, Hamleto, Ikaro… Poetą traukia Antikos ir Naujųjų amžių legendos, mitai ir dramos. Jis „pakartoja“ įvairius Europos kultūros istorijos epizodus: Ikaro skrydį, Kolumbo kelio­nę, Robinzono atsiskyrėliškumą, pasaulio tvaną, – bet ne įsigy­vendamas į aną laiką, o „išbandydamas“ vaidmenį ar reiškinį šiuolaikiniame pasaulyje (o laikas slenka. Niekur nesimato/ Dangoraižio, antenos, Ararato, AUA, 42; Tai mes,/ <… > /, Iššokame kaip kamš­čiai iš orbitų/ Iš penkto rato Dantės pragare, JŽVP, 21). Lyrinis sub­jektas vienu metu gyvena tarsi keliuose matmenyse: praeities kul­tūroje ir dabartyje. Eilėse tarsi ir nėra konkrečios veiksmo vietos ir laiko, – juos nurodo istorijos bėgsme bendriniais tapę tikriniai vardai, vietovės (ant uolos, ant kalvos, ant sinajaus, JŽVP, 31).

Puikiai funkcionuoja kelionės laivu (tai ir kelionė per epo­chas) motyvas. Jame telpa Europos literatūroje įsitvirtinusios aso­ciacijos: Kristupo Kolumbo, Odisėjo, kapitono Granto kelionės, laivas–vaiduoklis iš Skrajojančio olando, Nojaus laivas; bet visų pir­ma – Rembo Girtas laivas. Motyvas apima ir atradimų troškulį, ir skepsį (ir Kolumbas, pasaulį atradęs,/ nebegali atrasti Europos, JŽVP, 15), ir galimybę išsiveržti iš normų ir neįprastai pamatyti kupiną gyvybės gražų ir bjaurų pasaulį, ir egzistencinį „plaukimą“ laike, kuris patvirtinamas keliasluoksnėmis Biblijos parafrazėmis (ir skrieja į žemę pro ūkanos sapną karvelis/ <…>/ iš jūros atėję mes vėlei pavir­sime jūra, JŽVP, 62). Panašus vaidmuo tenka ir Kalno pamokslui, kuris vyksta visais laikais ir visur (Prie kalno stovi sfinksas ir medū­za,/ kol mokytojas nuo viršūnės sako/ pamokslą debesims, žaibams ir lietui, JŽVP, 247).

Kalbantysis yra paniręs civilizacijoje, jaučiasi tarsi kokia kosmo­so, kultūros istorijos atplaiša, buities elementas, menkos gyvybės ap­raiška: molekulė liepsnelė kraujo lašas (JŽVP, 34), civilizacijos ir buities trapus likutis (JŽVP, 46), – panašiai kaip ir minėtos S. T. Kondroto novelės žmogus, susitraukęs „beveik iki dujų molekulės dydžio“ (S. T. Kondrotas, Pasaulis be ribų, V., 1977, 94). Kita vertus, šis G. Patac­ko „mažas žmogelis“ yra gaivalingas, gyvybingas ir… linksmas. Leng­va ironija – pagrindinė kalbėjimo intonacija. Kultūros istorija perra­šoma netikėtai buitišku, ironišku kodu, šmaikštaujančiu tonu (Jis stovi galų žemėje, botfortais/ pamynęs pievoj augantį česnaką/ lyg nugalėtą bar­barą, JŽVP, 245). Tipiškas tokios laikysenos eilėraštis Ikaras, kur links­mą kultūros sluoksnių dėliojimą atitaria gretutinis rimas, puseilių ri­mavimas. Paprastai rimuojami itin skirtingų sferų (kultūrų, kalbinių sluoksnių…) žodžiai:

…kelios moterys nerimtos, pasiklydę labirintuos,

šaukė, kad nebėr jau Dievo ir dangaus jau nebėra,

kad išminčių milijonai susimaišė su planktonais,

<…> <…>

musulmonų ir krikščionių, vergvaldžių ir karvedžių (JŽVP, 14).

Ypač demonstruojama rimavimo linksmybė (venų akvedukai / veidukas). Rašoma linksmai, bepokštaujant.

G. Patackui tinka gaivališkumas, energija; jo poezijoje veiks­mas prilygsta sprogimui, žaibui, šūviui. Pokštas, nerimtumas, žaidybiškas atsainumas, neįsipareigojimas, distancijos jausmas yra G. Patacko poezijos stiprybė (variacija H. Radausko temomis vėles­nėje kūryboje jau nėra tokia įspūdinga, – šiek tiek lėliškas, sapniškas siurrealistinis pasaulis stokoja gyvybės ir gaivalo).

Laikotarpio pradžioje rimtumas, „ašara“, kentėjimas (kentėji­mo kultūra, anot V. Kavolio) jaunųjų avangardistų atmetami kaip pernelyg išeksploatuoti dalykai – pirmon vieton kyla pokštas, juo­kas, parodija, paradoksas. Tai – vienas svarbiųjų poezijos raidos bruožų. Iš atskirų asmenybių teritorijos (K. Binkis, J. Tysliava, A. Baltakis, A. Žukauskas, S. Geda) pokštas pereina į lietuvių poezi­jos pagrindinę vagą, užčiuopiamas kaip gyvybinga tradicija, ve­danti naujų (postmodernių) laikysenų link (J. Erlickas)… Senųjų motyvų perrašymas ironišku kodu – aštuntojo dešimtmečio pa­baigoje–devintajame dešimtmetyje populiariausia poetinė jaunų­jų laikysena.

Literatūra virsta motyvu, citata, poetinio žaidimo instrumen­tarijumi; intonacija, strofika – tam tikra literatūrine kliše. Žino­mas A. A. Jonyno eilėraštis „Kalėdų eglutė“ (pakabinkit pakabinkit/ ant Kalėdinės eglutės/ baltą baltą nosinaitę/ nusišluostyti akims, A. A. Jonynas, KPL, 154) ir G. Patacko eilėraštis „Mėnesiena“ (miesto miegantis titanas braška kaulais ir detalėm/ <… >/ slegiamas sunkių portalų ir iliuzijų mažų, JŽVP, 20) pagrįsta ta pačia intonaci­ja, kaip ir kiti šių poetų eilėraščiai (pavyzdžiui, A. A. Jonyno Salomėja ir G. Patacko Asmodėja).

Perrašymo idėja veda ir K. Platelio kūrybą. Poeto eilėraščiai randasi iš literatūros skaitymo, iš buvimo literatūroje. Įsibūnama Homero epų, kitų Antikos kūrinių pasaulyje (Tą naktį kažkur Finikijoje/ Padėjau galvą po storu, šakotu medžiu, PU, 371), imituoja­ma to laiko poetika ir estetika (vaizdiškumas, hegzametras, Ho­mero kūrybai būdingi sudurtiniai būdvardžiai: aušraveidis, mėlynrūbė moteris, sparnuotapėdis). Poetas orientuojasi ir į kitus literatūros šaltinius: pastoralę, anglų romantinius paveikslus, Gies­mių giesmę. Jų visų turinys – tobulo grožio vaizdai (sodai, tvenki­niai, fleitininkas, jaunos moters figūra), istoriniai ir mitologiniai Antikos siužetai (Tarp mirtų ir kiparisų paklydusi fauno birbynė/ sumaišo procesijos žingsnį, įkaitina kraują, PU, 142)… K. Platelis lieka arčiausiai T. Venclovos ne tik neoklasicistine nuostata, bet ir nuostata kantriai gilintis į pasirinktąją sritį, ją išmanyti. Šia pras­me įžvelgtume autoriaus orientavimąsi į elitiškumą. Poeto kūry­bos prioritetai: vaizdo estetika, literatūriškumas.

Santykis su „perrašomąja“ kultūra kitoks nei G. Patacko: G. Pa­tacko santykis su literatūra – pastišas, parodija, K. Platelio – imi­tacija, inscenizavimas. Kaip ir G. Patacko atveju, sukuriamas her­metiškas poezijos pasaulis, bet visiškai kitokiu principu. K. Platelio poezijos vaizdas nenurodo į ką nors kitą, jis yra pats savaime – skleidžiasi savo grožiu, literatūrinio teksto užuominomis, parafra­zėmis (Saulės vežimas nurieda dangum ir nugrimzta/ į sužavėtą jūrą, o rytą/ Ji žengia dangun lyg skaisti Afroditė, PU, 88).

Rinkinyje Luoto kevalas iš literatūriško kevalo išsilukštenama į dabarties parametrus: rytas kaime, moteris, gatve vedanti vaikus į darželį, civilinės gynybos apmokymai, mergaitės, geriančios pigų vyną kapinaitėse… Bet, kita vertus, buities scenos pasirenkamos kaip bendra žmogaus duotybė; bandoma ją pamatyti sakralumo, pagarbos, vertės šviesoje – eilėraštis Kraujo stebuklas (apie gerian­čias kapinaitėse pigų vyną mergaites) raiškiai atveria šį sakralumo matmenį: Tuo metu kažkoks dievas sutrešusioj sienoj,/ Kur kadaise būta altoriaus, klausėsi/ Ir laimino jų nekaltas sielas,/ Ir priėmė jų auką, ir suteikė/ Joms komuniją/ Per obuolių vyną, kuris tada kainavo/ Rublį septyniolika (PU, 258).

A. Gailiaus eilėraščių rinkinyje Šičia (1997) literatūrinis kon­tekstas kryptingai atsirinktas: sekama Antikos išmintimi (skyriaus pavadinimas Ad se ipsum primena Marko Aurelijaus Laiškus sau pačiam), Rytų poezijos meditacine patirtimi, J. Bobrovskio poezi­jos sugestijomis (skyrius Lauryniškių elegijos). Iš T. Venclovos, ru­sų poetų (vėliau iš A. Nykos-Niliūno) perimamas kalbėjimas po­etikos ir gramatikos kategorijomis (hegzametras, jambai). Šio poeto santykis su rašto kultūra nėra nei parodijinis, nei imitacinis, grei­čiau gerąja prasme „vartotojiškas“, t. y. reprezentuojantis kultūros žmogaus buvimą kultūroje. Geros literatūros išugdytas, autentiš­kai pasisavinantis, atsirenkantis.

Vienas iš naujai rastų požiūrio taškų – erotinio motyvo sklai­da. Jaunieji poetai jį perima iš S. Gedos ar A. Žukausko, o plėtoja sekdami Vakarų moderniųjų poetų pėdomis. Iš XX amžiaus I pusės moderniosios poezijos mokomasi rafinuotos, užtamsintai atvi­ros, provokuojančios kalbos. Devintajame dešimtmetyje išpopu­liarėjęs užuominų menas, „ezopinė kalba“ turėtų būti siejama ne tik su pasaulėžiūrinėmis, politinėmis realijomis, bet ir su erotinė­mis… Erotiniai motyvai šią stilistiką populiarina ne mažiau nei politiniai.

Iš jausmo aprašinėjimo persikeliama į vaizdo plotmę: užsime­nama detalė perkoduojama kitu vaizdu, nusakoma to paties lyg­mens dar kitu vaizdiniu. Si „vaizdų kalbos“ pastanga sutampa su angliškuoju-amerikietišku eilėraščiu arba su europietišku vizua­laus, daiktiškojo eilėraščio tipu, su kintančiu sakymo pobūdžiu lietuvių eilėraštyje apskritai. Erotinis motyvas išryškina ir anks­čiau minėtą požiūrių kaitos, netikėto rakurso principą (humoras, šypsnys, provokacija)… Su šia karta lietuvių eilėraštis ima drąsiai ir laisvai formuluoti erotines asociacijas.

G. Patackas rinkinyje Atleisk už audrą šiek tiek dar seka S. Ge­dos Pėdomis, Strazdu: iš čia semiasi veiksmo impulsyvumo, eks­presijos, gyvenimo kaip gyvybės gaivalo pojūčio. Gyvastis, gaiva­las G. Patacko poezijoje, viena vertus, spontaniški, nevaldomi; kita vertus, jie beveik visada uždaryti į tam tikras civilizacijos su­kurtas formas (geometrines), kurias būtina sulaužyti, išsprogdinti (skausmo išnara, džiaugsmo kevalas, jausmų taurė, atsargumo rėmai).

Gamta intensyviai perrašoma karo žodynu, karas – gamtos, ka­ras – erotikos, erotika – karo ir t. t… G. Patackas provokuoja draudžia­mas temas ir rakursus. Nusakant vieną kitu, taikomas ne pridengi­mo / atskleidimo, o paradoksalaus išryškinimo, sustiprinimo, demaskavimo principas. Erotinis motyvas paklūsta mechanistinio po­etinio pasaulio dėsniams, nužeminamas, labiausiai įsukamas į parodijinį ciklą, o Gulago univermage (orientuojantis į rusų romansus ir V. Vysockio dainas – suvulgarinamas). Ne kartą kuo smagiausiai, iro­niškiausiai parafrazuojama Gėtės Fausto frazė Sustok, akimirka… Kai bandoma erotinį motyvą interpretuoti rimtai, kai nebepaliekama distancijos ir priartėjama prie išpažintinių intonacijų (Pergamento kriauklė, Amuletai), nebelieka ir skaitymo rakto…

K. Plateliui būdingas erotinių motyvų rafinuotumas, – pirmon vieton kyla kontekstai, pustoniai, kalbėjimas vienu reiškiniu per kitą. Erotiniams motyvams skleisti pasinaudojama literatūri­niais siužetais (arba tarsi literatūriniais…), kurie aktyvina imituo­jamo kūrinio vaizdus, prasmes ir vertybes, leidžia prisiminti gerą literatūrą, gyventi ja, suvokti nepaliaujamą jos reikšmių spinduliavimą, be to, kalbėjimui suteikia distancijos. Šmėsčioja reprezentatyvūs moters pavidalai: Giesmių giesmės mylinčioji vynuogy­ne, Penelopė, piemenaitės ir valdovė iš flamandų paveikslų, Sapfo, mergelė ir vienaragis, sužadėtinė, Elena; prisiimami Teiresijo, Pigmaliono, Edipo vaidmenys. Erotiniai motyvai apima flirto pra­džią, mergaitiškų reakcijų į flirtą aprašymus ir vyrišką žavėjimąsi tąja reakcija. Vyrauja vyro jausmų ir vaizduotės sukurtas moters pavidalas. Poetą domina vyriškos ir moteriškos prigimties raiška kultūros istorijoje, pati kultūros istorija lyčių traukos požiūriu.

Erotiniu kodu dažnai regima ir gamta. K. Platelio poezijoje eroti­nis motyvas (gyvybės gajumas, gimimas, gyvybės pradžia) pačia ben­driausia prasme susisiekia su kuriančios Gamtos motyvu. Provaiz­dis – gyvybę teikianti, kurianti Žemė-Motina, pavasario inscenizacijos (Tą dieną pabunda upės/ Po storu gyslų ledu/ Ir drovia žaluma užsiplies­kia žemė,/ pajutusi karštą Saulės dievaičio žvilgsnį, PU, 104)…

Svarbiausia tai, jog šiose literatūrinėse inscenizacijose prisii­mamas antikinis ar ir Giesmių giesmės atvirumas kūniškai būčiai: kūno grožiui, kūno gyvybei (apvaisinimo, nėščios moters, gimdy­mo, gimimo adoracija). Įtvirtinama nuolatinė nuostaba gyvybe ir buities sakralumu. Eilėraščių pavadinimai Kraujo stebuklas, Vyno stebuklas nutiesia sąsajas į visą kūrybos kontekstą, suvienija eroti­nes ir krikščioniškas aliuzijas (Mes kūną valgome savo ir geriame savo kraują, PU, 23), postuluoja vientisą būtį (Kas apsiimtų pasver­ti, nurodyti melagystę,/ Sielos ir kūno mazgą perdalinti pusiau/ Proto liepsnojančiu kalaviju? Aš nesu jo nukalęs,/ Aš dalindamas klydau, kai proto savo klausiau, PU, 331). K. Platelio poezijoje kūniškumas yra rilkiškai gražus (nors skleidžiasi ne rilkiškai).

Literatūrinės kūrybos, rašymo tema įvairiai aktualizuojama; perrašoma ir romantinė, ir XX amžiaus moderni kūrybos sampra­ta. Itin populiarus šiuo požiūriu tampa H. Radausko eilėraštis Dainos gimimas. G. Patackas šio eilėraščio improvizacijoje pritraukia ir siurrealistinį H. Radausko kūrybos kontekstą, kur kūryba ir nai­kinimas konkuruoja kaip dvi to paties proceso pusės: Bet aš į gais­ro šokį nežiūrėjau./ Ant kalno užsilipęs dainavau (JŽVP, 178). Links­ma kūrybos apoteozė… G. Patackas kūrybos (rašymo, genialumo) motyvą linksmai subiologina (menas kaip genas), sumechanina: Po kūno mėlyną žmogieną/ Jie varinėjo vieną geną,/ Kvailai vadinamą menu// <… >/ Ir plušo genas kaip kombainas (JŽVP, 196).

K. Platelis kūrybos santykį su literatūros palikimu (juo su­prantama visa rašto kultūra) nusako programiškai: Šios mintys ne mano./ Jas atpučia vėjas, siaučiantis/ Virš protėvių jūros./ Šie ritmai ir dermė ne mano./ <… >/ Šie vaizdiniai ne mano// <… >/ Mano gal tik gyvybė (PU, 365–366). Poeto kūryboje, šiaip jau grįstoje litera­tūriška vaizduote, gyvenimas svarbesnis už rašymą. Pastarasis neatsiejamas nuo vidinės laikysenos.

Jaunieji poetai perima ne tik europinį daiktų eilėraščio mode­lį bei anglų–amerikiečių eilėraščio vaizdiškumą, bet ir pasakoja­mąsias, komentuojamąsias intonacijas. Formuojasi dvi tendenci­jos: vieno vaizdo plėtra pagrįstas eilėraštis (K. Platelis, A. Gailius, iš dalies – A. A. Jonynas) ir vaizdų griūties, „sąrašo“ eilėraštis (G. Patackas).

Į permanentinį avangardą besiorientuojančio G. Patacko kū­ryboje eilėraščio stuburu tampa koliažo, montažo, išskaičiavimo, daiktų sąrašo principas. Tik G. Patacko poezijoje, priešingai T. Venclovos poezijai, išskaičiavimas turi nepaprastos energijos; daiktų sąrašas fiksuoja gyvą įvykių srautą, kuriame tik punktyru tebrėžiamas tas patsai svarbiausias. Išskaičiavimas G. Patacko poezijoje demonstruoja ir vertybių hierarchijos iširimą, ir įtampos nebuvimą, ir atvirkščiai: daiktų eilė slepia įtampas, netikėtas san­dūras (griaustinio neartikuliuotas šūvis/ sugretintas su kūdikio riksmu/ nervingas zylės čiauškesys pabundant/ ar gretimoj saloj žmogėd­rų būgnai, JŽVP, 26). Išskaičiavimas čia pat duoda ir žodžių žaismą, ir dviprasmybę (kuriais savo eiles grįs jau dešimto dešimtmečio poetai): Medūzos akys veidrodžio neranda,/ smulkių neranda smukli­ninkas seniui (JŽVP, 247).

G. Patacko poezijoje vaizdas grūdasi prie vaizdo, reiškinys prie reiškinio, – vaizdai prabėga virtinėmis tarsi stumiami kokios iner­cinės jėgos, vaizdų pasaulis paklūsta mechaniniam, molekulės ju­dėjimo principui. G. Patacko tranki greitakalbė poezija reprezen­tuoja „triukšmą“, daugiažodystę; tylos pusei atstovauja K. Platelis, A. Gailius.

K. Platelio kalbėjmas lėtas, ramus, atitinkąs nurodomus žan­rus: idilę, pastoralę, himną, prakalbą… K. Platelio eilėraštis grin­džiamas vieno vaizdo, vienos scenos plėtra. Jo poezijai itin tinka pavadinimai: scena, siužetas, vizija. Scena išbaigiama, nuvedama į tam tikrą atomazgą. Pasirinkto kalbėjimo kodo ir jo estetikos rėmuose kuriama absoliučiai hermetiška poetinė realybė.

K. Platelio poezija randasi iš nuostatos giliai įkvėpti, užsimerkti (NAT, 9), patirti regėjimo stebuklą. Tokiu, netgi dvejopu – simet­rišku – regėjimu pagrįstas eilėraštis Susitikimas prieblandoje (PU, 114). Žiemos prieblandos valandą kalbantysis iš rūmų bibliotekos žvelgia pro langą, ir tuo pat metu iš knygų lentynos nužengia ber­niukas, keistu būdu iš sodo pakliuvęs čia… Vizualiai, vaizdu su­modeliuojami du žvilgsniai: iš knygų pasaulio į gamtą ir iš gam­tos – į knygų pasaulį.

A. Gailius rašo minimalistinį eilėraštį. Jam būdinga grakščios vaizdų slinkties poetika, vaizdo estetika, sakymo, vaizdo, minties, ypač – minties vingio precizija. Minties fragmentas, pridengtas vaizdo štricho ir jo paruoštas, „iškyla“ eilėraščio pabaigoje (Skau­džiai nuės tau kojas/ šalnos/ rauplėta/ druska, Š, 22). Vaizdas – šva­rus, nuvalytas nuo apnašų; taupus, kelių štrichų, primenantis gra­fiką arba Rytų kultūroms būdingą piešinį. Situacija neišorinė, nekonkreti, – greičiau abstrakti, bendra, vidinė. Iš amžino laiko išplėšta, bet visada žmogišką patirtį ištinkanti akimirka. Būsena, savijauta išgaunama labai atsargiai liečiantis prie realijų. Paskirą A. Gailiaus eilėraštį tiktų vadinti fragmentu, nuotrupa. Eilėraš­čiai komponuojami į labai vientisus skyrius ar ciklus.

A. Gailiaus poezijoje itin kantriai ieškoma žodžio (vertėjo pa­tirtis). Svarbi čia tyla ir iš tylos kylanti kalba, pats kalbėjimas tylo­je, pauzių išretinti žodžiai (Laikas/ laikas keliauti/ rankom skvernus atbloškus,/ liko/ viena žvaigždė/ tau/ į namus/ pareiti, Š, 20).

Panašiu metu ir Lietuvoje, ir išeivijoje linkstama ieškoti abst­raktokos kalbos, tvirtinama abstrakčių sąvokų ir vaizdiškumo der­mė. Abstraktai konkretinami, priartinami prie kasdieniškos patir­ties, jiems suteikiama figūratyvumo, judesio. Tokia poetika ypač būdinga G. Patacko eilėms (mes stebuklą išleidom į pensiją, PK, 47). Panašiai elgiamasi su kosmosu, su metafizika (viršum bedarbio an­gelo momens, JZVP 42). Abstrakcijų ir buities vaizdo sandūra su­kuria įspūdingus vaizdo blyksnius.

Živilė Bilaišytė – tos pačios kartos atstovė anapus Atlanto, JAV. Taip pat studijavusi nehumanitarinius mokslus, kritikė-poetė. Amerikoje 1973 metais išleista jos poezijos knyga Žaiskime ieškojimą, o 1994 – pomirtinė eilėraščių ir straipsnių knyga Detalių reikšmė. Ž. Bilaišytės poezija tarsi „sutaiko“ abu Lietuvoje išryškė­jusius eilėraščio modelius (vientiso vaizdo plėtra, vaizdų griūtis).

Jos eilėraščio ekspresija slypi paskirame vaizde, vaizdo atplai­šų kompozicijoje, montavimo technikoje. Iš S. Dali pasiskolina­ma vaizdinių sukeitimo idėja (vienas vaizdinys vietoje kito vaiz­dinio). Mintį rutulioja paskiri, vienas su kitu akivaizdžiai nesiejami vaizdiniai, neįprastos metaforos. Eilėraštyje Aistros ir įsakymai (DR, 22) pasakos apie raganos egzekuciją ir besidraikančius blizgančius jos kaulelius motyvas pritaikomas nuodėmei – aistrai – raganiškumui nusakyti. Nuoseklus veiksmas nėrutuliojamas, o patei­kiami tik jo raiškūs fragmentai, nuotrupos. Įvedamas kintantis žiūros taškas, kuriamas kelių balsų, kelių pozicijų eilėraštis.

Saviti poezijos bruožai, bet susiejantys su panašia karta Lietu­voje – geometrijos, astronomijos, fizikos terminai ir dėsniai, grindžiantys poetinės minties tėkmę (neatmestina čia T. Venclovos poezijos įtaka). Mėgstami jos žodžiai: brūkšnys, kreivė, forma, spi­ralė. Svarbi plokštuma, paviršius, erdvinė konfigūracija: langai, durys, mitų rėmai, granitas. Eilėraštyje Upelis (DR, 59) mąstymo kryptiškumas žymimas geometrinėmis linijomis: iškreipta vandens tėkmė, ratas, vaga. Eilėraštyje Studija tarp santykio ir tolio erdviškai komponuojamais vaizdais bandoma nusakyti prieita fizinė ir dva­sinė riba, atsiradęs fizinis ir dvasinis atstumas bei ribos ir atstumo santykinumas. Eilėraštis sudarytas iš kelių skirtingų plotmių – plokštumų: abstraktaus mąstymo, vaizdų, su jais nesusieto veiks­mo; šios trys plokštumos viena kitą perkerta atkartodamos tą pa­čią temą. Žodis riba čia vienu metu yra ir geometrijos (fizinio at­stumo), ir psichologijos (dvasinės situacijos), ir kalbos galimybių sąvoka. Abstrakčiai mąstoma prieita kalbos riba (vienu sakiniu peržengėm paveldėtas ribas <… > reikia naujo žodyno ir sintaksės). Delno įvaizdis ateina iš tradicinės, vaizdais grindžiamos lyrikos. Juo nu­sakomas fiziškas asmens santykis su problema: ir artumas, ir noras nutolti. Veiksmas – judesys peilio ašmenimis – neturi konkrečių laiko ir vietos nuorodų, yra gana abstraktaus lygmens (reikalauja­me aiškios ir aštrios/ peilio ašmenim rėžtos ribos). Judesys – peilio ašmenimis brėžiama riba – netiesiai nusako fizinio ir dvasinio skaus­mo patirtį. Ją atitaria kartu su delno motyvu varijuojama žaiz­dos – rakšties tema (atviroje žaizdoje/ karšta adata ieško rakšties/ saldžiai skaudu). Delno bei rakšties delne vaizdas eilėraštyje iš­skaidomas, pateikiamos tik kelios jo „nuolaužos“, laisvai gravituojančios prie abstrakčiame lygmenyje mąstomų dalykų. Pana­šias prasmės konotacijas gauna rakštis (fizinė ir dvasinė žaizda, kliūtis, skausmas) bei peilio ašmens judesys (skausmas, savo teri­torijos apsibrėžimas). Vaizdiniai, atėję iš skirtingų sferų, ima vie­nas kitą papildyti. Eilėraštį vienija įvairiaprasmė brėžiamos/ rėžiamos ribos sąvoka, tolumo–artumo izotopijos.

Ž. Bilaišytės poezijoje geometrinės linijos ne yra, o tampa, ran­dasi: rėžiama, brėžiama, pjaunama (peilio vaizdinys), krentama žemyn, kopiama aukštyn. Šituo veiksmu skaudžiai – „aštriai“ modeliuojamas gyvenimas.

Iš A. Mackaus perimama sulaužyto kūno metafora (figūra). Poetės eilėse ji kūrybiškai pratęsta: tampa nebe mirties ar egzilės simboliu, o vaizdžių ir kartu abstrakčiu mąstymo instrumentu, ma­žiau susijusiu su konkrečiomis ar iš anksto žinomomis reikšmė­mis, labiau besisiejanti su patirties, dvasinės situacijos mąstymu (dabar išmainiau kaulą ir sąnarį į granitą, DR, 52). Išskaidytai žmogaus kūno figūrai atitaria paralelūs, bet labai tolimi daiktai (Visur betvarkėj byra makaronai! ant purvinų grindų virtuvėje/ ploni, tra­pūs, geltoni/ plyšta ant tamsių plytelių// Likimo įvaizdžius renku,/ kaip pasakoj, p. 45). Abstrakčios kalbos ieškojimais Z. Bilaišytei artimi V. Rubavičius, G. Cieškaitė.

Galvojant apie visą aštuntojo dešimtmečio debiutantų kartą, galima pastebėti, jog ji iš tiesų davė pradžią daugeliui naujų reiški­nių poezijoje, įsitvirtinusių jau vėlesniais – postmoderniais – dešimtmečiais. Šios kartos poezija leidžia įžvelgti, kaip dar devintojo dešimtmečio pradžioje įkultūrinę vartoseną buvo įsiurbti A. Mac­kus, H. Radauskas, T. Venclova, abu Europos merai: Homeras ir Bodleras, amžiaus pradžios rusų ir modernieji Vakarų poetai (R. M. Rilkė, E. Poe, T. S. Eliotas). Įteisinta plati santykio su praeities kultūra skalė (citavimas, imitavimas, parodijavimas), pasitraukimas į gryno literatūriškumo sferą, kalbos eksperimentai.

Poezijos pavasario svečiai

Uldis Bērziņš (Latvija)

Uldis Bērziņš (Latvija)

Numanau, jog skaitysiantiems Uldžio Bėrzinio eilėraščius pravartus būtų vienas kitas paaiškinimas, juolab kad ir patys latviai savo poezijos knygose jų nevengia. Tiesą sakant, ir didumas šitų aiškinimų – ne paties vertėjo, o poeto paaiškinimai jam.
Eilėraščio Baltosios pėdkelnės pavadinimas – aliuzija į rusų белые колготки – mitiškąsias snaiperes iš Baltijos šalių. Pėcis, Jėcis (Pēcis, Jēcis) yra Peterio, Jekabo (Pēteris, Jēkabs) deminutyvai – jie galėtų būt Latvijos savanoriai, drauge su skandinavais Maksu ir Moricu (Henne & Moritz) kovęsi Žiemos kare prieš bolševikus. Aleikumu ̷s ̷salam! (ir) jums taika! – atsakymas į pasveikinimą salamu aleikum! – taika jums! Allah alim! – Dievas žino (geriau)!
Ymis eilėrašty Tekstas kaip dalyvavimas – mitinis skandinavų (islandų) pirmasis žmogus. Refajai – milžinų rasė.
„Tuščia šimtmečių bus vėsy…” eilėraščio Antinis – Janio Rainio Auksinio žirgo herojus, bemaž pavėluoja – vis dėlto užjoja Stiklo kalnan ir, Baltojo tėvo gudrybės padedamas, pažadina princesę (=laisvę, o metų cikle – pavasarį, Saulcerytę).
Darbo vizitas. Leikartas – Varis Leikartas (1940–1978) – poetas, nusižudęs. Leinertas – Uldis Leinertas (1936–1969) – iškilus savo poetinės kartos atstovas, garsus ir kaip gėrėjas, žuvęs per kvailas peštynes – Rygos senamiesty, prie pilies jį sumušė chuliganai, po kelių dienų ligoninėje mirė. Juris Kunnosas (1948–1999) – vienas iškiliausių latvių poetų, irgi buvęs didis gėrėjas; jis buvo iš ryto rastas kieme negyvas, iškart kalbėta apie žmogžudystę, paskiau paaiškėjo – širdis. „Tą sapną, – rašo autorius, – susapnavau neilgtrukus po Jurio mirties.”

Eilėraščius vertė Vladas Braziūnas

Tanasis Chatzopoulos (Graikija)

Tanasis Chatzopoulos (Graikija)

Tanasis Chatzopoulos (gim. 1961 m., baigęs Atėnų universitetą, medicinos fa­kultetą) dirba Atėnuose psichoanalitiku. Poezija ir psichoanalizė – du vienas kitą nuolatos papildantys Tanasio užsiėmimai ir tikrosios jo aistros. Pirmąjį T. Chatzopoulos poezijos rinkinį išleido viena stambiausių Graikijos leidyklų „Kastaniotis” 1986 m., vėliau jo poezijos rinkiniai išėjo 1988, 1990, 1991, 1994, 1996, 1997 (rinkinys prancūzų, anglų, italų kalbomis Tarytum esantys), 1998 ir 2000 metais. Dar išleisti poetiniai eskizai Kalbėjimas rožei (1997) bei G. Seferio dienoraščio „Dienos” antologija Šviesos byla (1995). T. Chatzopoulos minimas Graikijos periodiniuose leidiniuose, skirtuose literatūrai. Beje, poetas yra vertęs į graikų kalbą: Pierre Jean Jouve, René Char, Paul Claudel, Yves Bonnefoy, Jacques Dupin, Andre du Bouchet, Michel Tournier, Philippe Jaccottet, Chateaubriand, E. M. Cioran, Paul Valéry, Virginia Woolf. Keli jo poezijos rinkiniai ir pavieniai eilėraščiai yra išversti į anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, katalonų, švedų, italų, bulgarų, slovėnų kalbas.

Eilėraščius vertė Dalia Staponkutė

Kristin Ómarsdóttir (Islandija)

Kristin Ómarsdóttir (Islandija)

Kristin Ómarsdóttir (g. 1962 m.) – garsi islandų poetė ir rašytoja, moderniosios poezijos atstovė, žinoma ne tik Islandijoje, bet ir už jos ribų. Yra parašiusi ir išleidusi keletą eilėraščių knygų, apsakymų rinkinių, tris romanus. Už vieną jų – Brangioji, aš mirštu (1998) – gavo islandų dienraščio „DV” kultūros premiją. Kristin Ómarsdóttir rašo ir pjeses. Žinomiausia – Meilės istorija 3 (1997). Eilėraščiai versti iš poezijos rinkinių Užsimerk ir galvok apie mane (1998), Seno res­torano padavėja (1993) ir Ypatinga diena.

Eilėraščius vertė Jurgita Marija Abraitytė

Arne Johansson (Švedija)

Arne Johansson (Švedija)

Poetas ir žurnalistas, Arne Johanssonas gimė 1950 m., debiutavo eilėraščių rinkiniu Pasikeitimai (1985), išleido keletą poezijos ir prozos knygų. Jo eilėraščiai primena meditacijas. „Gamtovaizdis man yra be galo reikšmingas. Tai mano kūrybos išeities taškas, jis duoda man kūrybos impulsą, formuoja mano mintį ir mano išvadas, tai kaip koks veidrodis, kuriame aš matau tai, ką darau”, – sako poetas.
Eilėraščiai versti iš knygos Žemė šviečia net ir sapne, Brutus Östlings Bokförlag Symposion, Stockholm/Stenhag, 1998.

Eilėraščius vertė Zita Mažeikaitė

Stefanos Stefanidis (Kipras)

Stefanos Stefanidis (Kipras)

Stefanos Stefanidis (Kipro graikas, gim. 1949 m.) dirba Kipro valstybiniame universitete, dėsto anglų kalbą, literatūrą, yra lyginamųjų kultūrinių studijų universitete pradininkas ir dėstytojas. Didžiąją gyvenimo dalį praleido toli nuo gimtosios Kipro salos, todėl jo mąstysena ir vaizduotė kupina tarpkultūrinės patirties bei simbolikos. Jo kūryba yra įdomus postkolonijinės literatūros ir psichologijos pavyzdys. S. Stefanidžio paskutinioji knyga, postkolonijinės literatū­ros skaitiniai, Kali atlaidų aiškinimas: deivė indo–karibų rituale ir literatūroje (2000) ir ankstesnis (1988) tos pačios tematikos dokumentinis filmas Sveika, mama Kali įkvėpti jo daugialypės gyvenimo Gajanoje patirties. 1988 m. JAV Antro­pologijos ir humanizmo organizacija apdovanojo jį pirmuoju poezijos prizu. 2000 m. jis buvo išrinktas komisijos nariu Britanijos tautų sandraugos rašytojų prizui skirti. S. Stefanidis rašo angliškai ir verčia į anglų kalbą daugiausia iš graikų, ispanų ir portugalų kalbų.

Eilėraščius vertė Dalia Staponkutė

Harvey L. Hix (JAV)

Harvey L. Hix (JAV)

Harvey L. Hixas (g. 1961 m.) – amerikiečių poetas ir filosofas, gyvena Kanzaso mieste ir profesoriauja Kanzaso menų institute. Yra išleidęs kelias poezijos knygas ir porą knygų apie postmodernizmo filosofiją. Už paskutiniąją poezijos knygą Rational Numbers, iš kurios ir versti šie eilėraščiai, jis pelnė T. S. Elioto premiją. H. L. Hixas taip pat išvertė į anglų kalbą mano knygą Peleno miestas, kuri pe pasirodė Northwestern University Press leidykloje.

Eilėraščius vertė Eugenijus Ališanka

Sergej Stratanovskij (Rusija)

Sergej Stratanovskij (Rusija)

Sergejus Stratanovskis – rusų poetas, kurio beveik visi eilėraščiai 1969–1985 metais buvo spausdinami vien užsienyje ir vadinamajame samizdate, tačiau palankiai vertinami poezijos žinovų bei specialistų.

Eilėraščius vertė Jonas Strielkūnas

Tomasz Różycki (Lenkija)

Tomasz Różycki (Lenkija)

Tomaszas Różyckis (g. 1970 m.) – jaunas lenkų poetas. Dėsto prancūzų literatūrą Opolės užsienio kalbų koledže, yra išleidęs dvi poezijos knygas, kurios jau susilaukė atidaus kritikų dėmesio. Atstovavo Lenkijai didžiausiame literatūriniame Euro­pos projekte „Europos ekspresas 2000″.

Eilėraščius vertė Artūras Valionis

Aleš Šteger (Slovėnija)

Aleš Šteger (Slovėnija)

Alešas Štegeris (g. 1973 m.) – jaunas slovėnų poetas, kritikas, žurnalistas, rašantis įvairiems Slovėnijos ir kitų šalių leidiniams. 1996 m. jis pelnė premiją už geriausią debiutą, 1998 m. – už geriausią metų poezijos knygą. 1996–1999 m. jis rengė tarptautinį jaunųjų poetų festivalį Medanoje, šiuo metu dirba redaktoriumi leidykloje „Beletrina”. Kritikų vertinamas kaip viena ryškiausių jaunosios slovėnų poezijos figūrų. „Literatūros ekspreso 2000″ dalyvis.

Eilėraščius vertė Laima Masytė

Gary Lawless (JAV)

Gary Lawless (JAV)

Gary Lawlessas gimė ir gyvena Maino valstijoje JAV. Yra baigęs Rytų Azijos studijas, metus pragyveno su vienu garsiausių dabartinių JAV poetų Gary Snyderiu Kalifornijoje. Yra vienas iš leidyklos Blackberry Books ir knygyno steigėjų, tos leidyklos redaktorius, dėsto kūrybinį rašymą ir aplinkos literatūrą. Yra išlei­dęs 11 poezijos rinkinių. Čia pateikiami tekstai iš priešpaskutinio rinkinio Caribouddhism (1998) (naujadaras – pažodžiui verčiant „elnio ragų budizmas”). Re­daguoja „Wild Earth Magazine”, bendrauja su garsiu šiandienos japonų poetu Nanao Sakaki, kartu keliauja po pasaulį, yra jo mokinys.

Eilėraščius vertė Liudvikas Jakimavičius

Michael Krüger (Vokietija)

Michael Krüger (Vokietija)

Michaelis Krügeris (g. 1943) – Hanser leidyklos direktorius; žurnalo Akzente redaktorius. Išleidęs per dešimt poezijos knygų ir keletą trumpų romanų. Jo poezija versta į daugelį kalbų, pelnęs prestižinių premijų vokiškai kalbančiose šalyse.

Eilėraščius vertė Antanas Gailius

Janet C. Todd (JAV)

Janet C. Todd (JAV)

Janet C. Todd – amerikiečių poetė. Jos pirmąją poezijos knygą išleido Pine Press leidykla. J. C. Todd eilėraščiai buvo skelbti tokiuose žurnaluose kaip The Paris Review, Prairie Shooner ir Atlanta Review. Aktyviai dalyvauja įvairių meno institucijų (Virginijos menų centras, Hambridžo centras) veikloje, yra viena iš internetinio žurnalo The Drunken Boat redaktorių.

Eilėraščius vertė Marius Burokas

Poezijos pavasario kronika

Mindaugas Kvietkauskas. Neįmanoma suvestinė: Poezijos pavasaris – 2001

Skaityti daugiau

Gegužės 21–27 d. ūžusių trisdešimt septintojo poezijos pavasario renginių, skaitymų, vakarojimų ir naktinėjimų, visų poetų bei klausytojų bendrystės būdų ir formų suminėti, kaip ir kasmet, neįmanoma. Išsamiausia suvestinė negalėtų atskleisti, kokiu pavidalu vieną ar kitą dieną tarp susibūrusių poezijos aistruolių apsilankydavo šėliojanti pavasarinio smagumo dvasia. Būta jos ir pačiuose tradiciškiausiuose, ir naujesniuose renginiuose, bet kaip dabar tuos apsireiškimus paliudyti?
Gegužės 21–ąją „Vagos” knygų salone šventės startas: pristatytas naujasis „Poezijos pavasario” almanachas, sudarytas Vlado Braziūno ir Eugenijaus Ališankos. Pirmoji paskata poetų pokštams renginiuose – mat almanachas, nelauktai net patiems sudarytojams, šiemet gimė nepaprastai storas. Tos pačios dienos vakarą Rašytojų klube pradėti skaitymai – čia eiles skaitė ir atsiminimais dalijosi įvairių metų Poezijos pavasario laureatai, kalbėta apie šventės ištakas, istoriją nuo 1965–ųjų.
Kitą dieną laureatus klube pakeitė debiutantai. Jaunų žmonių domėjimasis poezija vėl nepaprastai didėja – moksleivių skaitymuose išklausytas net 121 pradedantis poetas, tai absoliutus šio kasmetinio renginio rekordas. Jiems, tokioje minioje paskaičiusiems tik po vieną eilėraštį, buvo lengva ir pasimesti, ir likti neišgirstiems, nors prizų ir buvo išdalyta gausiai. Geriausiai įvertinti jaunieji poetai ir poetės – Vaiva Mažeikaitė, Kristina Čimaškaitė, Livija Pečiulytė, Lina Augucevičiūtė, Andrė Jarutytė, Justas Jasėnas, Lina Tilindytė, Agnė Pašešiūnaitė, Emilis Milkevičius, Jerzy Stankiewicz. Marius Šinkūnas apdovanotas specialiu „Metų” žurnalo prizu. Tik pabaigus moksleiviams, po geros valandos Rašytojų klube į savo knygos lietuvių ir anglų kalbomis „Medinė/ Wooden” sutiktuves ir poetinį–muzikinį performansą jau kvietė Liudvikas Jakimavičius.
Gegužės 23 d. poetai ir kritikai suko į meno filosofijos plotus: šiemetinei konferencijai parinkta kartu ir paini, ir gyvai reaguoti skatinusi tema „Eilėraštis – fikcija ir/ar istorijos dokumentas”. Didelė dalis kalbėjusių teigė eilėmis pasakoją tik savųjų fikcijų istorijas (Eugenijus Ališanka: „Mano fikcija tampa istorija, nes kitokios istorijos aš ir neturiu”; Dainius Gintalas: „Kalbėti apie pasaulio objektyvumą jau tapo beprasmiška”), kiti labiau akcentavo išmonės ir istoriškumo lygybę ar jų dialogą (Harvey L. Hixas: „Istoriniai naratyvai vardija įvykius, o poezija suteikia jiems žmogišką prasmę”). Pavakariop poetai persikėlė į renginį Vilniaus mokytojų namų kiemelyje, o dar vėliau – į sausakimšą Užupio kavinę, kurioje skaitymus atidarė Užupio Respublikos prezidentas Romas Lileikis. Temstant Rašytojų klube įsisiūbavo „Eilėraščiai per naktį”, kurių pagrindinis prizas atiteko Laurynui Rimševičiui, šiemet paskelbtam ir geriausiu „Poezijos pavasario” almanacho debiutantu.
Knieti ypač pasidžiaugti žaismia ir kūrybiška poezijos vakaro, gegužės 24 d. vykusio Zabarijos kaime, skulptoriaus Arvydo Ališankos sodyboje, atmosfera: svečiai iš užsienio poetiniais užkeikimais čia iš pradžių bandė įveikti senų medžių šniokštimą, vėliau stebėjo Andriaus Pulkauninko ir menininkų grupės performansą „Medis. Akmuo. Ugnis” bei dalijosi įspūdžiais prie miške išbarstytų kitų keliolikos instaliacijų. Beje, iš Vilniaus dar gegužės 16–ąją buvo išsiųsta pirmoji Poezijos pavasario pasiuntinių grupė – į Lazdijus, Punsko ir Seinų kraštą, o vėliau daugybės pasiuntinių su eiliuotais raštais apkeliauta Birštonas ir Klaipėda, Elektrėnai ir Nida, Alytus ir Molėtai, Joniškio, Skuodo, Tauragės, Zarasų, Anykščių, Šilalės, Vilkaviškio rajonai.
Gegužės 25–ąją Kaune vainikuotas šiųmetis Poezijos pavasario laureatas Stasys Stacevičius, kuriantis eiles vienkiemio tyloje Merkinės apylinkėse. S. Stacevičius įvertintas už ketvirtąjį savo poezijos rinkinį „Toli kriokliai”.
Baigiamajame Poezijos pavasario vakare Vilniaus universiteto K. Sarbievijaus kieme apdovanotas geriausias metų skaitovas Alvydas Šlepikas, geriausias lietuvių poezijos vertėjas į užsienio kalbą Harvey L. Hixas (už E. Ališankos knygos vertimą), geriausias metų poezijos vertėjas į lietuvių kalbą Alfonsas Bukontas (už „Bhagavadgytą”). Prizas už esė šiemetiniame „Poezijos pavasaryje” įteiktas literatūrologei Ritai Tūtlytei. Kaip ir kasmet draugėn suburti ir pagerbti čia skaitė eiles visi iki vieno šventės laureatai, didžiuma užsienio svečių.

Mindaugas Kvietkauskas
„Metai”, 2001 liepa.

 

Eugenijus Ališanka. Pasaulio poetai Poezijos pavasaryje

Skaityti daugiau

Šiemetinis Poezijos pavasaris išsiskyrė iš ankstesnių pirmiausia tuo, kad jame dalyvavo daugiau poetų iš kitų šalių. Septyniolika poetų iš dvylikos šalių skaitė savo kūrybą vienuolika kalbų. Tai nėra daug, jeigu palyginsime mūsų festivalį, sakykim, su Vilenicos (Slovėnija) ar Strugos (Makedonija) festivaliais, į kuriuos kviečiama po penkiasdešimt ir daugiau rašytojų iš kitų kraštų. Tačiau, atsižvelgiant į Poezijos pavasario tradicinę struktūrą ir finansavimo galimybes, tai pakankama „kritinė masė”, kad mūsų festivalis būtų išties tarptautinis. Pamenu, dar prieš šešetą septynetą metų keleto svečių iš užsienio balsai ištirpdavo lietuviškos poezijos fiestoje, jų kūryba būdavo menkai pristatoma – po porą eilėraščių – literatūrinėje spaudoje. Šiandien daugumą svečių solidžiomis publikacijomis pristato „Poezijos pavasario” almanachas, jų kūrybą skelbia kultūriniai savaitraščiai, jie dalyvauja visuose renginiuose, rengiamas atskiras svečių vakaras Zabarijos kaime. Pastaraisiais metais į „Poezijos pavasarį” pavyksta pasikviesti išties rimtų poetų, kurie gerai žinomi savo šalyse, yra sulaukę tarptautinio pripažinimo. Kviečiama ir jaunesnių, bet jau spėjusių išgarsėti savo šalyse, poetų. Tad trumpai apie šiemetinius svečius.
Poetė, eseistė iš Didžiosios Britanijos Bernardine Evaristo yra puikiai žinoma savo šalyje. Be kitų apdovanojimų, 1999 m. ji pelnė prestižinę Emma premiją už geriausią metų romaną (už eilėraščių romaną „Lara”). Poezijos pavasario metu ji skaitė eilėraščius iš kito eilėraščių romano „Imperatoriaus mergaitė”, kuriame pasakojama apie juodaodės imigrantės likimą Londiniume – III a. Romos imperijos Londone. Šiame romane sodria poetine kalba pasakojamoje istorijoje išryškėja istorinis kontekstas ir kartu apmąstoma pačios poetės – išeivės iš juodosios Afrikos – situacija. B. Evaristo poeziją iškart įvertino lietuvių poetai: jėga padvelkė ir iš eilėraščių (romano fragmentų), ir iš pačios poetės laikysenos, balso. Akivaizdus iššūkis lietuvių poetams – poetinis pasakojimas, siužetinė linija, istorinis fonas – kas ryšis tokiai poezijai ir kam tai pavyks?
Beje, B. Evaristo važiavo „Literatūros ekspresas 2000″ traukiniu ir praėjusių metų birželio mėnesį dalyvavo Vilniuje surengtuose renginiuose. Poezijos pavasaryje svečiavosi ir daugiau traukiniu keliavusių rašytojų – tai jauni poetai Tomaszas Różyckis (Lenkija) bei Alešas Štegeris (Slovėnija). T. Różyckis gyvena Opolėje, Kalbų koledže dėsto prancūzų kalbą. Išleidęs porą poezijos knygų, jis buvo kritikos pastebėtas ir įvertintas, o tai nėra taip lengva šalyje, turinčioje daugiau negu 50 milijonų gyventojų. A. Štegeris jau spėjo susilaukti pripažinimo Slovėnijoje. 1996 m. jis pelnė premiją už geriausią debiutą per dvejus metus, 1998 m. – už geriausią metų poezijos knygą. A. Štegeris jau keletą metų rengia tarptautinį jaunųjų poetų festivalį Medanoje, kuriame yra dalyvavę ir lietuvių poetai. Jis dirba redaktoriumi leidykloje „Beletrina”, kuri daug dėmesio skiria jaunųjų kūrybai. Ši leidykla domisi ir lietuvių kūryba.
Tik porą dienų dalyvauti Poezijos pavasaryje galėjo poetas iš Vokietijos Michaelis Krügeris. Vieną dieną buvo pristatytas jo romanas „Himelfarbo sugrįžimas”, kurį išleido „Tyto alba”, kitą dieną jis skaitė savo poeziją Zabarijos kaime. M. Krügeris vadovauja vienai iš didžiausių Vokietijos leidyklų „Hanser”, kuri leidžia nekomercinę literatūrą. Kartu M. Krügeris yra įtakingiausio Vokietijos literatūrinio žurnalo „Akzente” redaktorius. Jo rūpesčiu šiuo metu rengiamas lietuvių literatūrai skirtas žurnalo numeris, kuris turėtų pasirodyti prieš prasidedant 2002 m. Frankfurto knygų mugei, šįkart pagrindine tema pasirinkusiai Lietuvą.
Pirmą kartą Poezijos pavasaryje dalyvavo poetas iš Kipro – Stephanos Stefanidis, Kipro graikas, rašantis anglų kalba. Jis dėsto Kipro valstybiniame universitete anglų kalbą ir literatūrą, yra lyginamųjų kultūrinių studijų universitete pradininkas, verčia iš graikų, ispanų ir portugalų kalbų. Kitas poetas iš pietų Europos – Thanasis Chatzopoulas – graikas, gyvenantis Atėnuose. Jis dirba psichoanalitiku, verčia pasaulio poeziją į gimtąją kalbą, jo paties eilėraščiai ir kai kurios knygos yra išverstos į daugelį Europos kalbų. Abu šiuos autorius į lietuvių kalbą vertė Dalia Staponkutė, jau daugelį metų gyvenanti Kipre, verčianti graikų literatūrą į lietuvių kalbą. Ji taip pat dalyvavo festivalio renginiuose.
Kaip ir kasmet Poezijos pavasaryje dalyvavo poetai iš Skandinavijos šalių. Iš Islandijos – Kristin Ómarsdóttir, moderniosios poezijos atstovė, viena iš labiausiai pripažintų Islandijos poečių, gerai žinoma ne tik savo šalyje, bet ir svetur. Iš Švedijos – Ame Johnssonas, kūrybiškai balansuojantis tarp poezijos ir prozos žanrų, skandinaviškai santūrus, meditatyvus. „Gamtovaizdis man yra be galo reikšmingas. Tai mano kūrybos išeities taškas, jis duoda man kūrybos impulsą, formuoja mano mintį ir mano išvadas, tai kaip koks veidrodis, kuriame aš matau tai, ką darau”, – sako jis. Jauna suomių poetė Jaana Paju Poezijos pavasaryje dalyvavo Lietuvių bendrijos Suomijoje, pirmiausia bendrijos viceprezidentės V. Dzvonkaitės-Koivulos, rūpesčiu. V. Dzvonkaitė-Koivula ir išvertė poetės kūrybą mūsų festivaliui.
Iš Sankt Peterburgo šiemet atvyko viduriniosios kartos poetas Sergejus Stratanovskis. Septintajame dešimtmetyje jo kūryba nebuvo spausdinama, ilgą laiką jis dalyvavo neoficialiuose sambūriuose, pirmą kartą oficialiai spausdintis jam buvo leista tik 1985 metais. Jo sudėtingą tradicinės formos poeziją puikiai išvertė Jonas Strielkūnas.
Vis labiau lietuvių poezija ir Poezijos pavasariu domisi amerikiečių poetai. Šiemet jame dalyvavo keturi, vienas iš jų – jau Lietuvos pilietybę turintis ir Vilniuje gyvenantis Kerry Shawnas Keysas, kuris nemažai nusipelnė skatindamas amerikiečių susidomėjimą mūsų literatūriniu gyvenimu. J. C. Todd, Gary Lawlessas ir Harvey L. Hixas dar kartą paliudijo amerikietiškosios poezijos įvairovę – skyrėsi ir tekstai, ir poetų laikysena – „svinguojantis” ilgaplaukis G. Lawlessas, drovi J. C. Todd, skaitanti atviriausios fiziologijos pilną eilėraštį, ir inteligentiškas jaunas profesorius H. L. Hixas, kurio poezija subtiliai psichologiškai niuansuota ir slepianti kertinius filosofinius akmenis. H. L. Hixas šiemet pelnė Poezijos pavasario prizą už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas, kurį jam ir įteikė per baigiamąjį vakarą. H. L. Hixas dėsto literatūrą ir filosofiją Kanzaso menų institute, yra išleidęs kelias knygas apie postmoderniąją kultūrą, už naujausią savo poezijos knygą „Racionalūs skaičiai” („Rational numbers”) jis pelnė T. S. Elioto premiją.
Poezijos pavasario renginiuose jau antrą kartą dalyvavo poetas iš Meksikos Gerardo Beltranas. Pernai jis pelnė prizą už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas, tačiau atvykti negalėjo, tad prizą atsiėmė šiemet. Šiuo metu jis studijuoja lietuvių kalbą Vilniaus universitete, todėl nesunkiai įsiliejo į poetinių skaitymų ir daugiakalbio polilogo maratoną.
Nepaminėjau dar dviejų svečių – jauno lenkų poeto iš Opolės Paweło Marcinkiewicziaus, praėjusiais metais pelniusio Cz. Miłoszo premiją, ir Uldžio Beržinio, kuris gerai pažįstamas lietuvių skaitytojams. Prieš keletą metų U. Bėrzinis buvo apdovanotas Baltijos Asamblėjos premija, ir ta proga buvo išleista jo knyga lietuvių kalba „Vabzdžių žingsniai”. Tai senas lietuvių bičiulis, verčiantis lietuvių poeziją (beje, ne tik lietuvių – Uldis verčia daugiau negu iš dešimties kalbų), vienas didžiausių šiandieninės Latvijos poetų, drįsčiau sakyti – ir pasaulio. Ir pagaliau jo dešimtokė dukra Una, kuri lydėjo jį per Poezijos pavasario vakarus. Mokanti kinų kalbą, puikiai šnekanti angliškai ir lietuviškai, nesunkiai radusi bendrą kalbą su poetais ir poetėmis, puikiu balsu dainavusi latvių dainas prie laužo Angelų sodyboje šalia Nemuno kilpos…
Kartais girdžiu klausimą, ar ne vienos krypties bėgiais juda Poezijos pavasaris. Jau vien iš to, ką paminėjau, akivaizdu, kad lietuvių poezija išgirstama ir paskleidžiama pasaulyje. Dažnas svečias aprašo įspūdžius savo šalies dienraščiuose, žurnaluose, poetų kūriniuose atsiranda lietuviškų motyvų. Ir pats svarbiausias dalykas – lieka nematomos gijos tarp visų susitinkančiųjų, kurios anksčiau ar vėliau duoda vaisių.
Išlydima islandų poetė K. Ómarsdóttir ištarė: „Tai geriausias festivalis, kuriame man teko dalyvauti”. Gijos driekiasi.

Eugenijus Ališanka
„Metai”, 2001 liepa.

 

Poezijos pavasario konferencijos pranešimai

Skaityti daugiau

FIKCIJA AR DOKUMENTAS?

Diskusija gegužės 23–iosios popietį vyko ga­na gyvai, nors visiems buvo iš anksto aišku, kad eilėraštis yra ir fikcija, ir istorinis dokumentas, nes tam tikras dokumentas yra ir tuščias popieriaus lapas, ir bet kuris kitas daiktas. Ne visi prelegentai vienodai suprato tik pačią dokumentiškumo intenciją poezijoje. Vieni laikėsi nuomonės, kad poetas sąmoningai ar nesąmo­ningai kuria tekstą, be kita ko, ir kaip savo įvairialypės patirties dokumentą, kiti, neneig­dami neišvengiamo teksto dokumentiškumo, teigė, kad poetui pirmiausia rūpi meninė kūri­nio kokybė, nes tikrovę jis stengiasi perteikti, o ne liudyti. Žinia, skirtumas čia nedidelis, bet diskutuota buvo ir gana audringai. Matyt, kiekvienas kalbėjo turėdamas omenyje savo patirtį. Nebuvo apeitos ir poezijos vertimo pro­blemos. Svarstyta, kiek vertimas gali „dokumentuoti“ originalą. Tad diskusijos vedėjui Euge­nijui Ališankai nebuvo nuobodu ar bent jau lengva.

Diskusijoje kalbėjo Eugenijus Ališanka, Harvey’us L. Hixas, Dainius Gintalas, Tanusis Chadzopulas, Skirmantas Valentas, Kornelijus Platelis, Kristin Ômarsdôttir, Mindaugas Kvietkauskas, Stefanas Stefanidis, Dalia Staponkutė, Ame Johnssonas, Valentinas Sventickas, re­plikavo dažnai joje minėtas Uldis Bėrzinis, Ber­nardine Evaristo ir Janet C. Todd.

Uldis Bėrzinis kalbėjo, kad eilėraštis, ku­riame autorius aprašo kokius nors istorinius įvy­kius, jei ir negali pretenduoti tapti patikimu istoriniu dokumentu, visada liudija autorių, tai, kaip jis tuos įvykius suvokė ir išgyveno. Bernar­dine Evaristo dalijosi mintimis apie savo eiliuotą romaną. Be abejo, pasak jos, jame perteikiamos jos pačios patirtys ir svajonės, tačiau ji prieš im­damasi kūrybos nuodugniai studijavo istorinį savo vaizduojamos aplinkos kontekstą, tad kai ką pasiskolino iš anų laikų dokumentų. Janet C. Todd sakė, kad galbūt vienintelė vieta, ku­rioje galime aptikti meną, yra žodis. Žodis – tai mažytė kalbos monada, kruopelė, tačiau – ir šaknis, susisukusi tarsi kiaulpienės; tai ilga etimologija su tarmių, per kurias žodis keliavo, pėdsakais, tad ir jo istorija. Bet žodis išleidžia ir kitą šaknį – į žmones, pro kuriuos jis sprau­džiasi prisiimdamas jų asmenybių pėdsakus. Jai menasabi susipynusios šaknys: etimologijos ir asmeninių pėdsakų, susisukusios kaip Hermio kaducėjus ar DNR, nešančios – kaip?– gyvybės kibirkštį, ištisus gyvenimus.

Skelbiame iš anksto parengtus kai kurių dis­kusijos dalyvių pasisakymus.

Mano kasdienis galvos skausmas man nėra fikcija, nors kitas žiūrėdamas į mano akis šio dygaus ir alinančio proceso nepastebi. Kiek­vienos istorijos esmė skleidžiasi ne per išgry­nintų faktų virtinę, bet per motyvus, troški­mus ir vizijas. Istorija gali būti ir tai, kas rea­liai nėra įvykę, bet apie ką buvo nepermal­daujamai mąstoma. Kalbėti apie pasaulio ob­jektyvumą jau tapo beprasmiška, todėl būti­nos pliuralizmo ir tolerancijos nuostatos iš­kėlė postmodernųjį būvį. Pasaulis yra toks, koks jis atsispindi individualios sąmonės veid­rodžiuose. Todėl centrine meno kūrinio, tai­gi eilėraščio, ašimi tapo pojūčiai. Ir pirmiau­sia, mano galva, poetas eilėraščiais pasakoja ir dokumentuoja ne ko kito, bet savo pojū­čių, reakcijų į tam tikrus įvykius ir aplinky­bes, istoriją, įvykius paprastai palikdamas nuošalėje, nes tai labiau prozininko darbas. Ka­dangi pojūčiai gali tarsi gyvatės įvairiausiai rangytis ir mainytis, randasi tokių fenomenų kaip Fernando Pessoa. Šiuo atveju man ne­rūpi konkrečių istorinių faktų interpretavimas eilėraštyje. Man labiau rūpi vidinių motyvų, pojūčių, vizijų ir troškimų istorija ir jų doku­mentavimas.

Gryna fikcija, lengvabūdiškas prasimany­mas niekuomet nesusitiks su grynais gyveni­mo faktais, todėl apie grynos fikcijos ir išori­nių įvykių santykį nėra prasmės kalbėti. Bet fikcija, kuri pirmiausia čia yra siejama su fan­tazija, kuri yra fantazija, prisodrinta pojūčių kraujo, jau nėra gryna fikcija. Kad ji tokia nebūtų, poetas turi vidinį melo detektorių, kuriuo ir pamatuoja, kiek jis meluoja pir­miausia sau pačiam, o tada ir skaitytojui. Pa­prastai, jeigu jis bijo rodyti savo tikrąjį veidą, kuria nuo vidinės tikrovės atsietus vaizdinius ir slepiasi jų miškuose, eilėraštis rampa ne tvir­tas ovališkas, bet gerai neišvirtas, sukiužęs kiaušinis. Todėl poetui, nesvarbu, koks laik­metis būtų, diktatoriškas ar demokratiškas, visuomet reiks drąsos prabilti pirmiausia apie save. Jeigu melo detektorius veikia šauniai, eilėraštis tampa autentišku sąmonės ar pojū­čių dokumentu. Tuomet svarbu, kad kiek­viena metafora ar simbolis, per kuriuos reiš­kiasi pojūčiai, būtų iš tiesų išgyventi, patirti, pakrauti gyvenimiškos energijos, o ne suda­rytų gražių butaforijų ekspoziciją. Vadinasi, poetas pirmiausia pats turėtų gerai suvokti savo eilėraščio motyvus ir turinį, nes kai me­nas, anot Josifo Brodskio, atsisako suvokiamumo principo, jis užleidžia savo pozicijas ir pasismerkia vykdyti grynai dekoratyvinę funkciją. Būtent toks eilėraštis, kai fantazijų vaikomasi dėl pačių fantazijų, jų dekoraty­vumo, paprasčiausiai ir tampa gryna fikcija. O pačių fantazijų, simbolių, vaizdinių auten­tiškumo matas yra kalba. Gyvi pojūčiai yra tarsi raktas, o kalba yra spyna, kurią reikia atrakinti. Puikiai žinom, kad tik tuomet, kai susijungia mūsų pačių energijos įkrauti nei­giami ir teigiami poliai, atsiveria kalbos Sezamas.

Ką reiškia, kai poetas rašo, mąsto, kalba, tarkim, apie sadistinius polinkius ir žudymo malonumą, nors jie išoriškai niekuomet nėra aiškiai pasireiškę. Ar tai reiktų suvokti, kad jis kuria gryną fikciją ir ja nori atkreipti kriti­kų dėmesį, trokšta suvilioti skaitytoją, jį šoki­ruoti? Žinoma, atvejų gali būti įvairių. Bet pa­našu, kad visa esmė slypi vėlgi menininko są­monėje, jo smegeninėje. Eilėraštyje kuriamų vaizdinių ir išorinės gyvenimo tikrovės ne­adekvatumas nėra fikcijos ženklas tokiu atve­ju, kai eilėraštis tampa filtru, kuriame nusėda prigimtinės drumzlės. Galbūt ir japonas Issei Sagava būtų nenušovęs ir nepradėjęs valgyti savo mylimosios, jeigu būtų rašęs eilėraščius ir naudojęsis šiuo filtru. Galbūt nemaža dalis kitų žudikų tam tikromis kūrybinėmis, suri­muojančiomis galiomis būtų atpalaidavę įtemptą spyruoklę, o jų kankinimo ar žudy­mo įrankiu būtų pasirinktas kad ir eilėraštis. Pastarasis gali būti ir peilis, ir puokštė gėlių. Jeigu aš renkuosi pirmąjį, bet realiai nieko ne­žudau, tai nereiškia, kad aš meluoju ir mano eilėraštis tėra gryna fikcija. Jis yra mano są­monės dokumentas.

Dainius Gintalas

Rašytojų organizacijos vadovui tenka da­lyvauti daugybėje literatūros vakarų. Ar sėdi salėje, ar scenoje, – kaupiasi įspūdžiai. Nėr to gero, kad neišeitų į bloga. Visų įspūdžių nie­kad niekam nesakysiu. Bet šiandien pasaky­siu vienų dalyką, susijusį su aptariama tema.

Štai lietuvių poetas neprašomas entuzias­tingai komentuoja publikai eilėraštį, kurį skai­tys. Nori pasakyti, kada, kokiomis aplinky­bėmis jis parašytas. Koks buvo pretekstas. Į ką reaguota. Koks įvykis ar žmogus paskati­no rašyti. Kokių jame esama aliuzijų, paslėp­tų citatų. Kaip šaunu buvo jas „prakišti“ cen­zūros metais. Ką apie tą eilėraštį yra sakę ko­legos ir paršai kritikai.

Paskui išgirsti tą eilėraštį. Pagalvoji, kad pats eilėraštis pasakė visa, kas buvo komen­tuota, ir ne taip elementariai, ir dar daugiau. Tada, savaime suprantama, ateina mintis, kad geriausiai būtų, jeigu poetai skaitytų eilėraš­čius ir apsieitų be kalbų apie juos.

Gali galvoti taip kiek nori, bet poetai da­ro savo – ir skaito, ir komentuoja. Gali įtikin­ti save, kad jie elgiasi paikai, bet tikėsi tuo tik akimirką, nes žinai, kad tas poetas – talentin­gas ir protingas žmogus.

Taigi tų įspūdžių išvada – nemažai daliai lietuvių poetų eilėraštis visgi dokumentas. Re­gis, jiems atrodo, kad laiko ir fakto paliudiji­mas eilėraštyje nėra pakankamai dokumen­tiškas, ir dėl to norisi pridėti dar žinių. Tai tendencijos ženklai.

Eilėraščių–fikcijų egzistavimą, pasiremda­mas tais pačiais viešų skaitymų įspūdžiais, ga­lėčiau dokumentiškai įrodyti. Tokių eilėraš­čių autoriai jų nekomentuoja. Net primygti­nai prašomi.

Yra išorinių eilėraščio–dokumento ženklų. Konotuotas jo pavadinimas. Motto. Paskyri­mas. Tekste minimas visuomeninis ar kultū­rinis faktas, įvykis, asmuo. Įterpta citata arba stilizacija. Meninės vertės požiūriu tai savai­me neutralūs dalykai, – gali ir padėti, ir pa­kenkti. Tačiau beveik visada lyriką žlugdo pa­sakojimas, – autoriaus užgaida papasakoti ei­liuota kalba atsitikimą, neturint jokių kitų meninių siekimų. Galėtume sakyti, kad toks ei­liuotas pasakojimas nori dokumentuoti, ir tik­rai: dokumentiškai paliudija, kad tai nėra šiuo­laikinio lygmens lyrika.

Pastarojo dešimtmečio lietuvių poezijos publikacijų sraute eiliuotų pasakojimų net pagausėjo. Pasirodė, kad taip rašė didžioji da­lis sudėtingo likimo žmonių, kurių poezija sovietmečiu nebuvo spausdinama, – tremti­niai, rezistentai, nemaža dalis vyriausios kartos emigrantų. Taip dažnai rašo ir mėgėjai, išsileidžiantys knygas už savo pinigus. Ver­tybių sistemoje tokia poezija stengiasi įsitvir­tinti sakydama, kad ji esanti tradiciška, taigi savaime geresnė už „visokius išsidirbinėji­mus“. Bet šiuo arveju tradicija suvokiama pernelyg laikinai ir lokaliai. Ilgametis pasau­lio lyrikos gyvenimas yra įtikinęs, kad jos jė­ga yra išgyvenimas, vaizdas, koncentruotos kalbos grožis ir daugiareikšmiškumas, pras­mių sankaupa.

Įdomu yra galvoti apie eilėraštį, išspaus­dintą lietuviškai ir angliškai greta. Tebus šį­kart Liudviko Jakimavičiaus:

Tada buvo čia ir dabar,

Dabar – ten ir kodėl.

Then it was here and now.

Now it is there and why.

„Medinė/Wooden“ (V., 2001, p. 82–83)

Lietuviams jo lietuviški žodžiai primena visuomeninio gyvenimo permainą ir išsako poeto požiūrį. Angliškai skaitančiam turbūt lieka tik žaismė. Bet dar yra tokia viltis: gal situacija turi universalumo.

Valentinas Sventickas

DALYVAVIMAS KAIP TEKSTAS

Šių metų „Poezijos pavasario“ almanache radau Vlado Braziūno išverstą Uldžio Bėrzi­nio eilėraštį „Tekstas kaip dalyvavimas“, jo fragmentą pacituosiu: „Susitikau jaunutę, mu­zikalią, Dievą mylinčią slovakę, mes vaikštėm po skliausčiom bažnyčių perdangom, burka­vome ir ėmėme bučiuotis. Tatai, be abejo­nės, tekstas – bet tai yra teisybė, aš galiu pri­siekti!“ Nesirengiu čia interpretuoti Uldžio eilėraščio, norėjau tik pateikti ironijos, su ku­ria poetai žiūri į eilėraščio faktologiškumą, pa­vyzdį. Poezija ne registruoja faktus, o naudo­jasi jais, siekdama savų tikslų. Retos išimtys, kurias mums pateikia literatūros istorija, tik patvirtina šią taisyklę. Turiu omenyje eiliuo­tus faktų aprašymus, pavyzdžiui, Lukrecijų. Tačiau faktai mums sukelia emocijas, o iš jų mes gaminame pačią subjektyviausią lyriką. Galų gale ne kas kita, o poeto dalyvavimas pasaulyje virsta jo tekstu, nesvarbu, iš ko ir kaip jis padaromas. Ar galima faktiškumo po­žiūriu kaip nors klasifikuoti ar vertinti teks­tus? Manau, tai būtų beprasmiškas užsiėmi­mas, nes faktas čia niekuo dėtas. Nes faktas, perkeltas į poeziją, paprastai netenka savo fak­tiškumo. Pavyzdžiui, ar paremtas faktu Janet C. Todd eilėraštis „Myžantis“? Manau, taip, bet kas iš to? Ginčo dėl eilėraščio esmė yra – ar jis geras, ar ne? O tai, ar jis geras, ar ne, visiems ginčo dalyviams jau būna pasakiusi jų intuicija. Dalyvavimo eilėraštyje patirtis virsta tekstu labai plačiame suvokėjo patirties kontekste, taigi kažkur kitur.

Eilėraštis klastoja istoriją, jis greičiau jos apokrifas nei analizuotinas dokumentas. Bet apokrifas – taip pat dokumentas. Istorinis ei­lėraščio dokumentiškumas – ne poezijos, o visai kito lygmens dalykas, tačiau jo visada esama. Kiekvienas tekstas atspindi tam tikrą jautrumą, savaip diskutuoja su vieno ar kito laikotarpio vyraujančiais stiliais, mentalitetais, galų gale būna parašytas tam tikro laikotar­pio kalba. Jis įsilieja į savo istorinį kontekstą ir gali padėti tam, kuris po kiek laiko mėgins tą kontekstą atkurti. Tą ir daro literatūros is­torikai, kaip Rita Tūtlytė šiemetiniame alma­nache. Galų gale tą sąmoningai ar nesąmo­ningai daro kiekvienas tekstų skaitytojas, sa­vo sąmonėje lipdantis kur kas platesnio kon­teksto vaizdinį, kuris niekada neįgaus teksto formos ir kuriam visada trūks tikslumo. Pa­galiau ir tokios siauros srities kaip literatūros istorija tyrinėtojas niekad nepajėgs aprėpti visų istorinį kontekstą nužyminčių „dokumentų“. Lietuvoje kasmet pasirodo apie 400 eilėmis parašytų knygų. Kas įmanytų jas perskaityti?

Kita vertus, istorija – taip pat tekstai, ku­rių dokumentiškumą nuolat kvestionuoja pa­tys istorikai. Neišvengiamų sąsajų su laiko kontekstu nenusikrato nei pats geltoniausias „istorinis“ romanas, nei pats rafinuočiausias kito laikotarpio stiliumi sukurtas poetinis teks­tas, nei istorikų darbai. Poetai tai supranta ir lengva ranka žaisdami mėgdžioja, klastoja is­toriją, naudojasi jos ir kasdieninės tikrovės „faktais“. Iš šiemetinių mūsų svečių šiuo at­žvilgiu įdomios Bernardine Evaristo publika­cijos „Literatūroje ir mene“ ir „7 meno die­nose“. Žinoma, būna, kad poetai flirtuoja su faktais, kitaip sakant, kontekstu, veliasi su juo į diskusiją. Tokią poeziją vadiname progine ar panašiai. Man pasirodė grakšti storiausio pasaulyje almanacho sudarytojo V. Braziūno autoepitafija praėjusiame „Literatūros ir me­no“ numeryje. Iš tiesų pjaus oželį azazelį val­dyba. Kas galėtų paneigti? Bet žolelė ten gra­žiai želia tarsi antkapis oželio.

Tačiau eilėraštį sunku pavadinti ir visiš­ka fikcija. (Noriu atkreipti dėmesį, kad lie­tuvių ir anglų kalboje, į kurią čia dabar ver­čiama, šie žodžiai vartojami kiek skirtingo­mis prasmėmis.) Jei, kaip sakiau, dalyvavi­mas pasaulyje virsta tekstu, šis nėra visiškai fiktyvus (Uldis siūlosi dėl to net prisiekti). Mes dalyvaujame gyvenime su savo sąmonė­mis, pasąmonėmis ar dar velniai žino kuo, jei tikėsime hermetiškais mokymais. Čia vėl – darosi svarbu, kokia intencija tą dalyvavi­mą tekstu verčiame: ar norime kuo tobules­ne forma perteikti savo esmines patirtis, ar tiesiog pateikti skaitytojui kuo lengviau užsi­miršti padėsiantį skaitalą? Svarbi ir dalyvavi­mo kokybė: ar mes tik bandome fiksuoti tik­rovės paviršiuje šalia mūsų plūduriuojančius daiktus bei reiškinius, ar ieškome ir kitų – istorinių, kultūrinių – perspektyvų? Pagaliau svarbūs ir mūsų gebėjimai: ar mes pakanka­mai gerai „valdome“ kalbą, kad perteiktume savo dalyvavimo patirtis, ar kalba „valdo“ mus? Uldis minėtame eilėraštyje skundžiasi, jog talento trūkumas privedė jį prie autotematizmo. Ir mane jis ten pat nuveda, kai ne­su pakankamai fiktyvus. Gal taip nutinka dar kam nors? Kita vertus, kiekvienas su savo žo­džiais pakliūvame į konteksto gniaužtus, ir nė vienas neperžengsime dalyvavimo kon­tekste sąlygojamų savo ribų.

Savo dalyvavimą PP svečių eilėraščiuose šiuo tekstu paverčiau norėdamas dalyvauti šio­je konferencijoje, tad mano dalyvavimas čia ir kituose Poezijos pavasario renginiuose taip pat tėra kaip tekstas.

Kornelijus Platelis

IŠ FIKCIJŲ ISTORIJOS

Pačia plačiausia prasme galima būtų tvir­tinti, kad visi žmogaus kūriniai yra istorijos dokumentai ar tiesiog dokumentai. Po keleto tūkstančių metų rasta vazos šukė su neįskai­tomu užrašu yra tos epochos dokumentas, ne­priklausomai nuo to, kaip ta vaza buvo verti­nama anuomet. Šiuo atžvilgiu ir kiekvienas eilėraštis, parašytas prieš šimtą metų ar šian­dien, yra dokumentas.

Tačiau šiuo lygmeniu fikcionalumo klau­simas net nekyla – daiktas (eilėraštis) dokumen­tuoja istoriją pačiu savo atsiradimu ir buvimu. Fikcijos ir dokumento santykį išryškina kitas lygmuo – pats tekstas, teksto ir tikrovės san­kirta. Eilėraštis yra kūrinys, kitaip sakant, vaiz­duotės produktas. Vaizduotė sukuria tai, ką ga­lima būtų pavadinti pasaulio vaizdiniu, tačiau šis vaizdinys nedaug ką bendra turi su matomu vaizdu. Poetinė vaizduotė vaizdija, bet ne vaiz­duoja, ji yra ekspresyvi, nors jos išeities taškas gali būti ir impresija. Kalbant paprasčiau, poetinė vaizduotė ne atspindi realybę, bet ją įvei­kia. Gastono Bachelard’o žodžiais, ji yra „ge­bėjimas kurti realybę peraugančius, ją dainuo­jančius vaizdus“. Taigi poetinis vaizdinys išlai­ko autonomiją matomos, juntamos realybės atžvilgiu. Minėto Bachelard’o teigimu, poetinis vaizdinys yra toks psichinis įvykis, iš kurio nereikalaujama jokios atsakomybės. Ieškoti jo pa­teisinimo jutiminėje realybėje, kaip ir nustaty­ti jo vietą bei vaidmenį eilėraščio kompozicijo­je, – antraeiliai uždaviniai.

Ar tai reiškia, kad eilėraštis yra fikcija par excellence? Tarptautinių žodžių žodynas sako, kad fikcija yra „nesamas, pramanytas, tikro­vės neatitinkantis, tik įsivaizduojamas ar vaiz­duojamas kaip esantis dalykas“. Prisiminda­mas eilėraštį, kuriame rašiau, kaip aš tarna­vau eunuchu turkų sultono hareme, visiškai sutinku, kad eilėraštis yra fikcija. Aš tik įsivaizduoju, kuriu nesamą, pramanytą, tikrovės neatitinkantį dalyką, kurį pateikiu kaip esan­tį. Natūraliai kyla klausimas, kokia tokių fik­cijų prasmė, – ar tai tik vaizduotės žaidimėliai? Norint tokiame eilėraštyje surasti dau­giau, reikia jį konceptualizuoti, t. y. aiškintis jį pasitelkus sąvokų kohortą. Tačiau pats vaiz­duotės žaismas, pats fikcijos kūrimas yra svar­bus savaime, ir nėra būtina skubėti fikcijas apipinti sąvokomis. Žymus psichoanalitikas Jamesas Hillmanas radikaliai priešina vaizdi­nį ir sąvoką. Jo nuomone, vaizdinys yra daug svarbesnis, todėl jis siūlo neskubėti vaizdinio redukuoti į prasmę, jo konceptualizuoti, bet skatina įsigilinti į vaizdinio fenomenologiją. Interpretacijai, alegorizavimui Hillmanas priešpriešina analogiją, kuri veikia rytietiško koano principu. „Interpretuodamas“ sapną gauni vis daugiau antausių nuo mokytojo, ku­ris grąžina tave prie vaizdinio. Svajotojas turi pasiduoti šiai begalinei regresyviai antausių, analogijų ir vaizdinių sekai. Konceptualizavimas tėra antraeilis uždavinys.

Kita vertus, vaizduotė neabejotinai siejasi su atmintimi, su milžinišku savo gyvenimo įvykių, patirčių, faktų, žinių lauku. Šis ryšys ir leidžia spręsti „antraeilį“ uždavinį, ieškoti eilėraštyje dokumento. Kai rašau eilėraštį, sa­kykim, apie savo vaikystę, išplėšiu iš atmin­ties vienokius ar kitokius įvykius, vardus, įspū­džius. Tačiau eilėraštis netampa mano vaikys­tės nuotrauka dėl kelių priežasčių. Tai, ką prisimenu, nebūtinai yra tikra dokumento at­žvilgiu – gyvenimo patirtis, kalba, vaizduotė „iškreipia“ mano patyrimus. Vaizduotė tam­pa atminties forma, aš prisimenu kurdamas vaizdinius, vaizdydamas, kitaip sakant, kur­damas fikciją. Mano istorija tampa fikcija, „įsivaizduojama ar vaizduojama kaip esantis dalykas“. Ir atvirkščiai – mano fikcija tampa mano istorija, nes kitokios istorijos aš ir ne­turiu. Savo istoriją dokumentuoju fikcijomis.

Galima būtų paklausti, kuo čia dėtas skai­tytojas? Tuo, kad jis, pasitelkęs savąją vaiz­duotę, interpretuoja mano tekstą, kuria savo fikciją ir savo istoriją. Istorijų yra daug, daug daugiau nei poetų ir poezijos skaitytojų kartu sudėjus, nes fikcijas kuria ne tik poezija.

Eugenijus Ališanka

VERSTINIS POMIRTINIS

Kalbėsiu vertėjos vardu, ir mano trumpas pasakojimas ves per palyginimus, pastebėjimus, analogijas, liesdamas eilėraščio istoriš­kumo motyvus tik fragmentiškai. Esu istoriš­kumo šalininkė, nes vertėjos darbas ir vaid­muo tiesiogiai susiję su kūrinio istorija. Ver­tėja dirba su istoriniais dokumentais – gata­vais eilėraščiais ar tekstais, anot žymaus po­eto Oktavio Pazo, – daiktais. Beje, nepapras­tai „daiktiškos“ ir vertinimo metaforos. Štai Horacijaus kreipinys į vertėją, kurį aptikau George’o Steinerio knygoje „Po Babelio“: „Rinkis gražiausius žiedus tarsi bitė, siurbki nek­tarą ir paverski jį saldžiausiu medumi“. Lori Chamberlain, feministinės vertimų teorijos puoselėtoja ir vertėja, savo esė „Metaforiškas vertimas“ rašo: „Vertimai kaip ir moterys turi būti arba gražūs, arba ištikimi“. Sussan Bassnet, kita garsi vertimų studijų specialistė, ap­žvelgdama XIX amžiaus amerikiečių vertimus, pateikia štai tokią metaforišką citatą: „Vergai mes, plušame svetimose plantacijose; gražina­me vynuogyną, o vynas – šeimininko“. Taigi vertėjas dirba su istoriniais dokumentais, su­teikdamas jiems naują, „pomirtinį“, anot Walterio Benjamino, gyvenimą. Ši Walterio Benjamino sąvoka visų pirma reiškia, jog ver­timas ženklina eilėraščio pomirtinio gyvenimo trukmę ir tampa žyme kitos kultūros is­torijoje. Ar tampa? Ar verstas eilėraštis tampa kitos kultūros dalimi? Tai priklauso nuo dvie­jų pagrindinių dalykų – nuo kalbos išverčiamumo į kitą kalbą, nes ne visos kalbos tarpu­savyje giminingos, ir nuo autoriaus kalbos iš­verčiamumo, nes ne visi autoriai vienodai dosnūs.

Poezijos vertimas galėtų būti labai grafiš­kas pavyzdys, kaip ir kokiame istorijos etape užsimezga literatūrų ir kultūrų bendravimas, suteikiantis intymaus kultūrų dialogo galimy­bę. Poezijos istoriškumas siejasi, vėl cituoju Oktavio Pazą, visų pirma su tuo, kada ir kur skaitomas kūrinys. Ar įmanomas intymus graikų ir lietuvių kalbų bendravimas? Ar gali graikų poetas prabilti lietuviškai? Kavafis jau yra prabilęs į lietuvių skaitytoją per tikrai įžval­gų ir jautrų Vytauto P. Bložės vertimą. Retas poezijos vertėjas drįstų tuo suabejoti. Aš ver­čiu Konstantino Kavafio eiles ir jo užrašus iš graikų kalbos – pasirinkau kūrinius, nevers­tus į lietuvių kalbą ir, manau, atskleidžian­čius dar vieną Kavafio, kaip poeto ir asme­nybės, gyvenimo pusę. Visų pirma tvirtai patikėjau Kavafiu, kaip poetu, nepaprastai ge­rai pažįstančiu savo vietos, tuomet Afrikos me­galopolio – Aleksandrijos, praeitį, o antra – kaip jausmų metraštininku.

Gyvendamas kitoje kalboje ir kultūroje, ypač – neartimoje kultūroje, ieškai grožio ir artimiausio sau tos kultūros balso, kas gali pa­dėti toje kultūroje išlikti. Kasdienis aktyvus buvimas kitoje kalboje yra nuolatinė dishar­monija, intensyvus vertimas į save. Ne tik ver­timas, bet ir čia esanti galimybė be galo inty­maus ir ne visados malonaus santykio su sve­tima kalba – disonansas. Gramatiką galima įveikti, įsiminti, o kalbos intonacijas, jos mu­ziką perprasti sunkiau, ją reikia girdėti, jaus­ti. Tai pagrindinė to minėto disonanso prie­žastis – gal todėl kartais svetima kalba tavo lūpose atrodo „ne tokia graži“, netikra… Yra čia daug to, ką galima pavadinti neįmanomu buvimu. Panašiai pasakytina ir apie poezijos vertimą, jis neįmanomas. Iš esmės jis yra tik iliuzija, beprasmė pastanga, dirbtinė poza, mei­lės pažadastiki, kad myli, o pasirodo, tik pa­žadėjai mylėti (ispanų filosofas Ortega y Gassetas). Vertėjui – ne poetui – mažų mažiausia reikia poetinės klausos, daugiau juslių šviežu­mo nei hermeneutinės patirties.

Vertimo mūzos nėra. Eilėraštis tampa ver­tėjo mūza dėl labai daugelio ir netikėtų prie­žasčių. Nuo jų pareina ir vertėjo intymus san­tykis su autoriumi, ir psichologinis artumas. Taigi grįžtu prie poeto kalbos, prie jos išverčiamumo ir jos, kaip vertėjo mūzos. Kuo po­eto kalba taisyklingesnė, tuo vertėjo santykis su ja intymesnis. O taisyklinga kalba visados palieka tarp eilučių potencialų savo vertimą. Sakoma, kuo mažiau poeto esybėje poeto, tuo jis abejingesnis vertimui. Antra vertus, nėra pagrindo kalbėti apie taisyklingą kalbą, nes kiekvienas poetas visados žino, kokia ji turi būti, na o vertėjas, vienaip ar kitaip, visados lieka skolininkas autoriaus kalbai. Tačiau au­toriaus žodžio draugiškumas vertėjui yra itin svarbus, nes žodis, o ne sakinys, yra vienintelė vertėjo priemonė. Todėl, kuo mažiau origina­le žodžių – prasmės tarpininkų, – tuo švelnes­nė vertėjo prievarta, tuo didesnė galimybė vertėjui likti permatomam. Geras eilėraščio ver­timas, pasak Walterio Benjamino, yra perma­tomas, jame nematyti vertėjo, o tik eilėraštis, kaip kultūros dalis ir žymė jos istorijoje. O Martinas Heideggeris savo esė „Kalba“ žen­gia dar toliau sakydamas – meistriškai parašy­tas eilėraštis net ir poeto asmenį bei vardą gali paneigti.

Mano namuos Nikosijoje guli Sigito Ge­dos išversta François Villono rinktinė – nerei­kia mokėti senosios prancūzų kalbos, kad su­prastum, jog tai atpažįstamas ir nuostabiai skai­tomas vertimas. Vertimas turi padaryti origi­nalą būtent atpažįstamą kitai kultūrai, nes ori­ginalas ir vertimas – vieno istorinio laivo dalys.

Skaitydama ir versdama Kavafį, pastebė­jau lietuvių ir graikų santykio sudėtingumą. Didžioji graikų pasaulio dalis yra lietuviškas pasaulis aukštyn kojomis. Ypač mėgsta būti ne­draugiškos šių kalbų giminės, lietuviški mo­teriškieji pavidalai išvirsta į vyriškuosius grai­kų kalboje. Neretai tai išderina prasmę, trik­do ritmą. Ir tai yra vienas didžiausių sunku­mų, nes graikų kalboje su gimine susiję ir dau­gybė mitologijos simbolikos. Jausminio pa­saulio simboliai graikų kalboje dažniausiai turi moterišką pavidalą. Tarkime, lietuviški vyriš­kosios giminės poetiniai daiktavardžiai Gro­žis, Gyvenimas, Malonumas, Prakeikimas grai­kų kalboje virsta moteriškąja Omorfia, Zoi, Idoni, Katara. Graikai turi ir bevardės gimi­nės, belytį pasaulį, kuriam priklauso tiek mer­gaitė, tiek berniukas, t. y. nesubrendusios ly­ties subjektai arba neapibrėžiami fenomenai: Protasto Mialo, Aukščiausios formos grožisto Kalos, Visata – to Simpan, kūrinys – to Er­go. Graikų kalba siekia ypatingo tikslumo – giminė graikų kalboje ypač reikli ir reikalauja papildomo, ją patikslinančio, linksniuojamo artikelio. Verčiant į lietuvių kalbą, žodis keis­tai atrodo tarsi vienišesnis, truputį nuogas. Na ir panašiai. Grįžtant prie Kavafio kalbos, tai nesunku nuspėti, kodėl jį taip mėgsta vertėjai: poetas kalba ir galvoja jausmais, itin kruopščiai ir nuosekliai suteikdamas žodžiui kuo daugiau svorio, prasmės, neišradinėja kal­bos ir jos nelanksto. Beveik kiekviename jo eilėraštyje erotikos tema rasi simbolį Idoni, kaip kūno jausmų metaforą; į lietuvių kalbą jis verčiamas ir kaip kūniškas malonumas, ir kaip kūniškas troškimas, intymus polinkis, geis­mas ar geidulingumas, gašlumas ar pasitenki­nimas, nes šito reikalauja esančių žodžių įtam­pa. Antra vertus, graikai turi tris kūno pava­dinimus, ir Kavafis vartoja juos: to kormi, to soma, i sarka (lietuvių kalboje tai reiškia kūną). Atrodytų, kad lietuvių jausmo fragmen­tiškumas ir kartu kūno vientisumas stipres­nis. Kavafio poezijoje kiekviena kūno dalis turi savo istoriją ir jausmą – oda, lytis, rankos, gar­banos. Bet štai meilė jo eilėse yra ryški kažko draudžiamo, iškrypėliško, anomalaus, nenormalaus, nelegalaus, žlugdančio, griaunančio metafora. Iš kiekvieno poeto eilių sunkiasi jausmų istorija, kaip tikriausias žmogaus san­tykio su jo vieta metraštis. O vertimų skaity­tojams yra svarbi laiminga ir kūrybinga ver­tėjo neištikimybė, kad eilėraštis būtų skaitomas kaip jų istorijos dokumentas.

APRIŠTAS PETYS

Sakė, į sieną atsitrenkęs ar pargriuvęs.

Bet, įtariu, visai ne ta buvo priežastis

jo sužeisto ir aprišto peties.

Vienas staigus judesys,

keliant nuo lentynos

nuotraukas, kurias norėjo pažiūrėti iš arčiau

paleido raištį, pasirodė kraujas.

Perrišau petį, tačiau rišdamas

keistai delsiau; jam neskaudėjo,

o man patiko žiūrėti į kraują. Tas kraujas

buvo mano meilės medžiaga.

Jam išėjus ant kėdės pamačiau

kruviną paklodės nuoraižą,

tinkančią tik šiukšlynan išmesti,

pridėjau ją prie savo lūpų

ir laikiau, ilgai

meilės kraują ant savo lūpų.

Dalia Staponkutė

POEZIJA, KAIP FIKCIJA IR ISTORIJA

Liūdna, tačiau poezija Jungtinėse Valsti­jose nėra taip vertinama kaip čia, Lietuvoje. Mes neturime nacionalinio festivalio, prilygs­tančio jūsų Poezijos pavasariui, todėl dėkoju už galimybę jame dalyvauti.

Maniškis temos „Eilėraštis: fikcija ir/ar is­torijos dokumentas“ komentaras bus labai trumpas. Manau, kad eilėraštis yra ir fikcija, ir istorijos dokumentas.

Mes priskiriame kalbai ypatingą sugebė­jimą: atskleisti tiesą apie pasaulį sakant ką nors klaidinga. Turiu omeny štai ką. Kai Albertas Einšteinas imasi aiškinti reliatyvumo teoriją auditorijai, jis pasitelkia „minties eksperimen­tą“. Einšteinas prašo mūsų įsivaizduoti kelei­vį, sėdintį prie atviro lango judančiam trau­kiny, ir žmogų, stovintį ant gretimos kalvos ir stebintį pravažiuojantį traukinį. Keleivis, iškišęs ranką pro langą, išmeta akmenį. Abu jie, keleivis ir stebėtojas, mato tą akmenį, krin­tantį ant žemės. Siekdamas paaiškinti savo idė­ją, Einšteinas prašo įsivaizduoti tai, kas yra be­veik neįmanoma, būtent – kad nėra jokio vė­jo pasipriešinimo. Tada iš stebėtojo ant kal­vos taško akmuo kris ant žemės parabole. Iš traukinio keleivio taško akmuo kris tiesia li­nija. Einšteinas iš šio minties eksperimento, šios fikcijos, išgauna tam tikrą tiesą apie pa­saulį: kad erdvė nėra absoliuti, ji yra reliatyvi stebėtojo judėjimo atžvilgiu.

Einšteinas rašo apie fiziką proza, bet aš sakyčiau, kad istorijos atžvilgiu panašiai tie­są galima atskleisti per fikcinius pasakojimus ir poezijoje. Kaip pavyzdį pacituočiau didžio­jo airių poeto W. B. Yeacso „Antrąjį atėjimą“. Šis eilėraštis yra gryna fikcija: jis aprašo „ne­aprėpiamą Spiritus Mundi vaizdą“ tokiais fikciniais pavidalais: „kur nors dykumos smėly­nuose / Figūra liūto kūnu ir žmogaus galva, / žvilgsniu tuščiu ir negailestingu kaip saulė / kraipo savo lėtas šlaunis“. Vargu ar galima įsivaizduoti fikciškesnį eilėraštį, tačiau kartu sunku įsivaizduoti ir eilėraštį, kuris geriau do­kumentuotų laikmečio, kai parašytas eilėraš­tis, istorinius įvykius: konfliktą tarp Airijos ir Anglijos, Pirmojo pasaulinio karo padari­nius, nesubalansuotus sprendimus ir neišven­giamai augančią įtampą, inspiruojančią Ant­rąjį pasaulinį karą, ir taip toliau. Paskutinės eilėraščio eilutės šiandien skamba taip, tarsi Yeatsas žinojo apie istorinius įvykius prieš jiems įvykstant: „koks grubus žvėris, jo valanda vėl ateina, / tėplioja link užgimsiančio Beatliejaus?“

Viena priežastis, dėl kurios poezija geba sakyti tiesą, gali būti kartu ir fikcija, ir istori­ja, yra ta, kad istorijoje svarbu ne įvykiai per se, bet žmogiškas įvykių išgyvenimas. Manau, kad tai ir turi omeny Aristotelis, sakydamas, kad poezija yra filosofiškesnė ir svarbesnė negu istorija. Istorija, anot Aristotelio, pasako, kas yra jau įvykę, poezija – kas dar galėtu vykti. Kitaip sakant, istoriniai naratyvai vardija įvykius, o poezija suteikia jiems žmogišką pras­mę.

Žmogiškoji prasmė įžengia į istoriją, kai peržengia savąją patirtį ir įžengia į kito patir­tį. Tai įvyksta ne išvardijant „tikrus“ įvykius (t. y. tuos, kurie atitinka tavąją patirtį), bet per fikciją, per vaizduotės veiksmą, susitapa­tinimą ir persikėlimą į kito asmens patirtį. Bū­tent todėl eilėraščių fikciškumas daro juos tik­riausia istorija. Tai viena iš priežasčių, kodėl laikiau didele privilegija versti Eugenijaus Ališankos poeziją: jo „peleno miestas“ apibrėžia vietą, kur susitinka poezija ir istorija, kur „at­siveria vartai pro kuriuos / du tūkstančiai me­tų traukia pilki legionai“.

Harvey’us L. Hixas

Vertė Eugenijus Ališanka

Šiai diskusijai esu parengęs ne pranešimą. Manau, kad poezija gali apversti istoriją žemyn galva arba jai rimtai pasipriešinti, tačiau tam ji turi būti pasiryžusi baisiu pasmerktosios ryžtu. Šiaip ar taip, šiandien poetams apie tai garsiai kalbėti mažų mažiausiai yra netaktiška. Nors atsitinka, kad ir šiais laikais tai, ką dabartiniai poetai savyje iš įpratimo slopina, dar vis pra­trūksta.

Šį sekmadienį, jau žinodamas, kad reikės ką nors kalbėti apie istoriją poezijoje, pakeliui į na­mus troleibuse pamačiau labai skurdžiai apsiren­gusį vaiką, paauglį, ir buvau sukrėstas jo vidinio monologo, kurio esmę gana tiksliai girdėjau, nes pažinojau to paauglio patirtį. Užrašiau tai ir manau, kad daugiau ne ką tegalėčiau pridurti. Taigi – čia ne pranešimas, o protrūkis.

PROTRŪKIS

Ką gali jums papasakoti bičas iš Rytų Europos?

Ką gali jis papasakoti iš savo istorinių

prisiminimų?

Apie vaiką, kurio drabužiai dukart senesni

už jį patį?

Apie treningines kelnes, nuo skalbimo

rankomis

nuėjusias pilkais karoliukais, apie batus,

kurių oda

nusilaupiusi kaip mirštančio beržo karna?

Apie tai, kaip jam baisu užmigti internate?

Kaip dar baisiau yra vienam pabusti

žiemą nešildomam kambary žaliai dažytomis

sienomis?

Apie mylimiausią savo žaislą?

Štai – apie jį. Aš jį turiu, jis dar gerai išsilaikė.

Tai pliušo asiliuko kreivomis ausimis.

Jis gal ir baisus, nestandartinis, jo storos rudos

lūpos –

ne vaikiško žaislo, o gyvo fermos veršiuko.

Tą žiemą pas mus kambariuos smelkė toks

šaltis,

kad vasario pradžioje mano rankos nuo odos

bėrimų

pasidarė raudonos kaip virtas vėžys. Nepadėjo

joks vaistas,

aš galėjau tik verkti, kaitinti vandenį baltame

prikaistuvyje,

mirkyti rankas ir paskui prašyti, kad jis jas

pabučiuotų savo minkštom storom lūpom.

Ir jis jas išgydė, pamažu pamažu nubučiavo

visą raudonumą.

Dabar galima pamanyti, kad mano rankos

yra aktoriaus, pianisto arba lyrinio „aš“ rankos.

Viskas yra tiesa, taip iš tikrųjų ir buvo,

ir jūs jau galite pradėti dėl manęs verkti.

Nes niekada neateisiu į nesuprantamus jūsų

eilėraščius.

Ir dar: manau, didelė klaida, kai poetai ir apie poeziją, ir apie istoriją ima kalbėti nuas­menintai.

Mindaugas Kvietkauskas

 

ISTORIJA EILĖRAŠTYJE. ВОЙШЕЛКЪ, ВОЙШЕВОЛКЪ

Norėčiau pratęsti „Baltų lankų” dvyliktame numeryje Kęstučio Nastopkos išdėstytas mintis apie istorinių dokumentų poetines interpretacijas. Kronikų ar metraščių atkarpos neretai virsta citatomis ir yra sinchronizuojamos, nors ir išlaiko ryšį su istorine praeitimi. Todėl jų diachroniškumas užmaskuotas ir beveik nejuntamas. Gali būti cituojami ne patys žodžiai, sakiniai, o motyvai. Citavimo nedera suvokti kaip kronikos teksto ištisinio perkėlimo į eilėraštį: kūrėjas pasinaudoja jį supančių tekstų visuma, šaltinio kilmė ir/ar bibliografinė išnaša didesnės vertės neturi. Glaustai aptarsiu vieną kitą istorinę citatą (šį žodį čia suprantu labai plačia prasme) viename Vlado Braziūno ir dviejuose Sigito Gedos eilėraščiuose apie kunigaikštį Vaišvilkų (visi išskyrimai mano – S.V.).
Vaišelka

ir raidžių rašto demonai tie patys
iš Graikijos, kaip Mindaugo sūnus
ir mano sapnas niekaip nesugrįžta
stačiatikis: tereiškia tai, ką reiškia
vienuolis: ko nėra, nereik kalbėt

klapčiukas: vien tik sąspalvių klausytis
girdžiu, kaip gelsvos sutemos nusės
ražienų sutemos, šventa šviesa aptiškę
sūnus negrįžta, demonai tie patys
klausytis ir girdėt, ateina kelias
atadūluojant kuopai per marias

tai grįžta iš karės
saulelės vakarės
kr-au-jais aprasojęs
o koja baltoji
prie tyminio balno ABD, 115

Kunigaikštis Vaišvilkas, atsisakęs karūnos

Jojantis/ nuo Konstantinopolio/ po ilgos/ piligrimo/ kelionės/ 12tam/ kilometre/ prie Naugarduko/ sustabdytas/ milžiniško/ mormonų/ sektanto/ su strėline/ Maimonido iš Kaspijos/ dugno/ pamanė/ ūmai/ kad esąs/ Bazilidas/ šiauriniam/ Gogo/ krašte/ o pasaulis/ netikę/ puolusių/ ange­lų/ pokštai/ ir smuko/ juodbėrio/ torsas/ kraujas/ užpylė/ pražydusius/ snapučius
ŽGV, 23
Restauruota magnetofoninio įrašo juosta
Vaišvilkas/ir Bazilido/ sektantas/ kalbasi/ Sirijos/ dykumoj/ girdėti/ smėlio/ byrėjimas/ sektantas:/ pasaulis yra tu kitaip sakant/ šėtonas/ Vaišvilkas:/ aš matau/ tiktai/ žalią/ fenikso/ kiaušinį/ sektantas/ (atsikosi):/ sunaikinti/ šėtoną/ reiškia/ išvaduoti/ pasaulį/ dieviškai/ valiai/ Vaišvilkas:/ išsaugoti/ tolesnėms/ laisvos/ sielos/ permainoms/ sektantas:/ ne/ pavasarį/ prie Naugarduko/ ritualinis/ nutolstančio/ žirgo/ žvengimas
ŽGV, 80
Galima skirti du citavimo bei pačių motyvų pateikimo būdus: implicitinį, t. y. atvirai neišreikštą, ir eksplicitinį, t. y. aiškiai išreikštą. Braziūno eilėraščiuose vyrauja pirmasis būdas, Gedos – antrasis.
ATMINTIS. Braziūno eilėraštyje iškylanti „slapta” tema – atmintis. Ją tekste simbolizuoja poetinė morfema min/mon bei eilėraščio gale glūdinti poetinė morfema oj, atspindinti lietuviško vardo slaviškąją formą: XIII a. rusiškai šis vardas tartas Voišolku (atitiktų liet. Vaišalga) arba Voišovolku (matyt, liet. skambėtų Vaišvilas). Kalbant apie istorinę atmintį, tiktų Konstantino Kavafio tyrinėtojo bei vertėjo J. Brodskio pasakymas, jog atmintis – vienintelis žmogaus ginklas prieš laiką. Braziūno Vaišelka į eilėraštį ateina kaip raidė, tačiau kartu jis yra ir demonas, įvardis tie patys sulygina raidę, demonus su Mindaugo sūnumi. Iškyla sąsajos su Ipatijaus tekstu, kuriame derinasi Vaišvilko šventumas ir jo demoniškumas. Raidė ypatingu būdu pabrėžia tą demoniškumą. Reikia neužmiršti, kad ilgus šimtmečius manyta raides turint apotropinį poveikį – tikėta, kad jos gali atbaidyti piktąsias dvasias. Todėl raidė prilyginama demonui. Kryptis – iš Graikijos – nurodo ne tiek hagiografinį elementą, kiek religiją. Be to, raidėje, ateinančioje iš Graikijos, slypi priešiškumas tėvui Mindaugui. Šventa šviesa aptiškę – motyvas iš Stryjkowskio, aprašiusio Vaišvilko nužudymo sceną: jam kardu buvo perskelta galva, ir smegenys aptaškė patalpą vienuolyne bei žudikus. Šventa šviesa siejasi ir su Vaišvilko vienuolišku gyvenimu. Taigi eilėraštis primena fugos formos kūrinį, kuriame visą laiką kartojama ta pati tema, plg. pasakymus sapnas nesugrįžta, sūnus negrįžta. Tačiau tą pačią struktūrą randame Vaišvilko gyvenimo aprašyme: paklusdamas to meto metraščių štampams, Ipatijus dukart pakartoja pasakojimą apie nepasisekusią kelionę į Graikiją. Graikija Braziūno tekste įrašoma derinant poetines morfemas gr:kl pastaroji duoda papildomą asociaciją su eilėraščio pavadinimu (šios poetinės morfemos išskirtos pusjuodžiu šriftu).
KELIAS namo, kuris turėtų eiti sausuma, pereina į vandens kelio vaizdą: ateina kelias atadūluojant kuopai per marias. Vos įžiūrimas armijos atadūlavimas sutemoje, galimas dalykas, susijęs su tuo, ką Tacitas XLIII „Germanijos” knygoje įvardijo kaip „mirusiųjų armijos vaizdinį” – germanai kaudavosi juodai nudažę ginklus bei kūnus, pasirinkdami mūšiui tamsiausią paros laiką. Vandens ir mirties sąsajos visada akivaizdžios, plg. žinomas lingvistines paraleles: latvių nāve „mirtis” ir graikų η ναυς „laivas”; arba kelio ir jūros neutralizaciją: rusų путь ir gr. π όντoç, pastaruoju atveju pirminė žodžio reikšmė – „pavojingas kelias”.
Pirmajame Gedos eilėraštyje aiški piligrimystės ir grįžimo tema. Kelionės, iš kurios grįžtama, kryptis – Graikija (Konstantinopolis). Mirtis krikščionybėje siejasi su samprata, jog mirdamas žmogus grįžta namo. Todėl nurodytas dvyliktasis kilometras nuo Naugarduko (ŽGV, 23) – ženklas, kad Vaišvilko žemiškoji kelionė baigėsi. Užstotas sektanto, jis pasijunta esąs Bazilidas. Šioje vietoje persikūnijama į ypatingą personažą. Galvoje turimas Bazilidas Siras, II amžiaus pirmojoje pusėje gyvenęs Antiochijoje, paskui persikėlęs į Aleksandriją. Jo darbų neišliko, tačiau spėjama, kad parašęs Evangeliją. Taigi Bazilidas šiauriniam Gogo krašte – Vaišvilkas, skelbiąs Evangeliją.
TORSAS. ŽGV, 23 tekste neaiškiai pavartotas žodis torsas, kuriuo paprastai įvardijamas žmogaus, ne žirgo, liemuo. Gal tai reikštų, kad Geda grįžta prie savo pamėgtos kentauro temos? Kentauras – mitinė būtybė, turinti arklio liemenį ir kojas, o viršutinė kūno dalis tokia pat, kaip ir žmogaus. Reikia atkreipti dėmesį į tą faktą, kad būtent kentaurai buvo Achilo ir Heraklio auklėtojai ir kad šis vaizdinys yra vienas seniausių Viduržemio jūros kultūroje, į kurią jis atkeliavo greičiausiai iš priešakinės Azijos (plg. Braziūno siejimą: Vaišvilkas – raide – demonas). Kentauro tema Gedos kūryboje aptinkama nuo pat pradžių, pvz., Strazdas–kentauras.
Vaišvilko kaip kentauro pavaizdavime slypi istorinė paralelė, susijusi su romėniškąja lietuvių kilmės istorija. „Lietuvos ir Žemaičių didžiosios kunigaikštystės metraštyje” sakoma: „Lietuvos kunigaikštystės herbas buvo Kentauras, o dabar – stulpai”. Vaišvilko siejimą su kentauru stiprina ir tai, kad metraščiuose jis traktuojamas kaip paskutinis (ar vienas paskutiniųjų) iš palemonidų.
DATAVIMAS. Paskutinės ŽGV, 23 eilėraščio eilutės „kraujas/ užpylė/ pražydusius/ snapučius” yra vienintelė trijų eilėraščių vieta, kur kalbama apie metų laiką. Datavimas pagal gėlių žydėjimą (tiksliau – pagal žiedadulkes) visiškai įprastas dalykas. Sakysim, taip identifikuojama laike ir erdvėje Turino drobulė – pagal joje aptinkamas žiedadulkių liekanas. Tačiau šiame eilėraštyje kunigaikščio mirties data, siejama su žydėjimu (t.y. pražydėjimu, tai dar tikslesnė datavimui sąvoka), nurodoma neteisingai. Sigitas Geda elgiasi su laiku lygiai taip pat laisvai, kaip su juo elgiasi metraštininkai, Vaišvilko nužudymą perkeldami į Velykas (iš tikrųjų jis nužudytas prieš Kalėdas). Snapučiai – tipiškos vasaros gėlės (ne pavasario, ne Velykų!). Taigi menamasis veiksmas vyksta vasaros metu. Tačiau snapučių vaizdinyje slypi labai reikšminga persikūnijimo metafora: mirtis – susiliejimas su gamta.
Kaitalioti faktų laiką pirmasis pradėjo ne Geda, o metraštininkai. Aureolę uždėti ant Vaišvilko galvos ypač stengėsi Ipatijaus kronika. Kaip yra pažymėjęs Saulius Žukas, tyrinėjęs Vaišvilko vaizdavimą metraščiuose, netgi paskutiniame kulminaciniame kelionės pas Vladimiro kunigaikštį Levą ir Haličo kunigaikštį Vasilką aprašyme pabrėžiamas Vaišvilko šventuoliškumas, dorumas ir asketiškumas: „Atvažiavo Velykų sekmadienį ir apsistojo didžiajame švento Mykolo vienuolyne”. Tačiau tai – tik literatūrinė detalė: kunigaikštis nužudytas gruodžio 9 dieną, taigi Velykų paminėjimas, Žuko teigimu, tėra emblema.
TĖVAS-SŪNUS. Braziūno eilėraštyje tėvo–sūnaus tema aiškiai išreikšta, tuo tarpu Gedos – užmaskuota eilutėse „aš matau/ tiktai/ žalią/ fenikso/ kiaušinį”. Tas feniksas, matyt, reikštų Lietuvą, užgimsiančią naujam tikėjimui. Antra vertus, fenikso tema artimai susijusi su Vaišvilko grįžimu į Lietuvą po tėvo Mindaugo nužudymo (keršto troškimas). Fenikso paveikslas kilęs iš tėvo mirties bei prisikėlimo įvaizdžio (Herodoto pasakojimas).
Taigi poetinis tekstas savotiškai „bando” tapti istoriją liudijančiu dokumentu. Tačiau šį dokumentą skaitytojas turi iššifruoti, t. y. iš jo reikalaujama kompetencijos. Bet lygiai taip pat, kaip ir metraštininkas, poetas „taiso” istoriją, kreipdamas jam palankia vaga. Pagaliau nereikia užmiršti, kad nei kronikos, nei metraščiai nėra tikrovės atspindys. Bene geriausiai tai liudija aptartų eilėraščių veikėjo vardas, kurio tikroji forma (greičiausiai jų būta dviejų) tebelaukia atskleidėjo.

Santrumpos
ABD – Vladas Braziūnas. „Ant balto dugno”, Vilnius, 1999.
ŽGV – Sigitas Geda. „Žalio gintaro vėriniai”, Vilnius, 1988.

Skirmantas Valentas

 

Apie Poezijos pavasario svečius

Skaityti daugiau

Poetė iš Didžiosios Britanijos Bernardine Evaristo, kurios poezija (ypač jos eilėraščių romanai) įvertinta svarbiausiomis Britanijos literatūros premijomis.

Iš Lenkijos šiemet atvažiuoja trys poetai: Jacekas Podsiadło, Tomaszas Różyckis ir Pawelas Marcinkiewiczius.

Ja­cekas Podsiadło laikomas vienu iškiliausių šiandieninių Lenkijos poetų, už savo kūry­bą, be kitų apdovanojimų, pelnęs ir prestiži­nę Kościelskio fondo premiją.

Tomaszas Różyckis – jaunas poetas iš Opolės, dėstan­tis prancūzų kalbą Opolės koledže, jo kūry­ba jau sulaukė atidaus kritikų dėmesio.

Pawełas Marcinkiewiczius – vienas ryškesnių jaunesnės kartos poetų, praėjusiais metais ga­vęs Cz.Miloszo premiją.

Iš Graikijos atvyks­ta poetas ir vertėjas Tanasis Chadzopulas, Atėnuose dirbantis psichoanalitiku.

Pirmą kartą Poezijos pavasaryje dalyvaus poetas iš Kipro Stefanas Stefanidis, graikas, rašantis anglų kalba. Jis dėsto Kipro valstybiniame universitete anglų kalbą ir literatūrą, yra ly­ginamųjų kultūrinių studijų universitete pra­dininkas, verčia iš graikų, ispanų ir portuga­lų kalbų.

Slovėnijai šįkart atstovaus kylanti jaunosios kartos „žvaigždė” – Alešas Štegeris, 1998 m. pelnęs premiją už geriausią me­tų knygą, 1996–1999 m. rengęs tarptautinį poetų festivalį Medanoje, šiuo metu dirban­tis redaktoriumi leidykloje „Beletrina”.

Po­ezijos pavasaryje dalyvaus garsi islandų po­etė ir dramaturge Kristin Ómarsdóttir, mo­derniosios poezijos atstovė, žinoma ne tik Is­landijoje, bet ir už jos ribų.

IŠ Švedijos atva­žiuoja poetas ir žurnalistas Arne Johnssonas, kūrybiškai balansuojantis tarp poezijos ir pro­zos žanrų, gerai vertinamas Švedijos kritikų.

IŠ Rusijos – poetas Sergejus Stratanovskis, gyvenantis ir kuriantis Sankt Peterburge, vie­nas ryškiausių viduriniosios kartos rašytojų.

Sulauksime Michaelio Krügerio, poeto ir leidėjo, viešėjusio Lietuvoje prieš dvejus me­tus. Jis yra vienos didžiausių Vokietijos lei­dyklų „Hanser” vadovas, taip pat leidžia įta­kingą literatūrinį žurnalą „Akzente”.

Iš JAV atvyks trys poetai – Harvey’us L. Hixas, Gary’s Lawlessas ir Janet C. Todd. Harvey’us L. Hixas – poetas ir filosofas, dėstantis Kanzas Sičio menų institute, praėjusiais metais už poeziją gavęs T.S.Elioto premiją, yra Iš­leidęs knygų apie postmodemiąją kultūrą.

Gary’s Lawlessas gyvena Maino valstijoje, yra leidyklos „Blackberry Books” leidyklos įkūrėjas ir jos redaktorius.

Janet C. Todd – poetė, aktyviai dalyvaujanti įvairių meno ins­titucijų veikloje, viena iš internetinio žurna­lo „The Drunken Boat” redaktorių.

Iš Latvi­jos atkeliaus mums jau pažįstamas poetas ir vertėjas Uldis Berzinis, kurio knygą „Vabz­džių žingsniai” skaitėme ir lietuvių kalba.

EUGENIJUS ALIŠANKA

 

Parengė S. V. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *