Poezijos pavasaris 2001
2001 gruodžio 16 d.
Sudarytojai Vladas Braziūnas, Eugenijus Ališanka
Dailininkas Linas Spurga
Vilnius: Vaga, 2001
2001 m. Poezijos pavasario laureatas
Stasys Stacevičius
už eilėraščių rinkinį „Toli kriokliai”
Poezijos pavasario programa
Almanache pristatomi autoriai
[expand title=”Skaityti daugiau”]
Marius Abramavičius, Neringa Abrutytė, Gintarė Adomaitytė, Gasparas Aleksa, Eugenijus Ališanka, Arnas Ališauskas, Pulgis Andriušis, Guillaume Apollinaire, Vyt Bakaitis, Henrikas Bakanas, Alis Balbierius, Onė Baliukonė, Elena Baliutytė, Birutė Baltrušaitytė, Vladas Baltuškevičius, Charles Baudelaire, Uldis Bērziņš, Sigitas Birgelis, Andrij Bondar, Bernardas Brazdžionis, Josif Brodskij, Jonas Budrys, Alfonsas Bukontas, Jurgita Butkytė, Tanasis Chatzopoulos, Daiva Čepauskaitė, Henrikas Algis Čigriejus, Gintautas Dabrišius, Romas Daugirdas, Viktorija Daujotytė, Erika Drungytė, Džajadeva, Alfredas Franckaitis, Federico Garcia Lorka, Sigitas Geda, Arvydas Genys, Liudvikas Giedraitis, Dainius Gintalas, Gintaras Grajauskas, Antanas Gustaitis, Leonardas Gutauskas, Harvey L. Hix, Valerija Idaitė, Markus Jääskeläinen, Jonas Jackevičius, Liudvikas Jakimavičius, Jurgis Jankus, Edmundas Janušaitis, Benediktas Januševičius, Vidmantė Jasukaitytė, Dalia Jazukevičiūtė, Arne Johansson, Stasys Jonauskas, Antanas A. Jonynas, Rima Juškevičiūtė, Anatolijus Kairys, Donaldas Kajokas, Anastazija Kanoverskytė-Sučylienė, Mykolas Karčiauskas, Laurynas Katkus, Julius Keleras, Robertas Keturakis, Vytautas Kirkutis, Artūras Klimovičius, Nijolė Kliukaitė, Marytė Kontrimaitė, Linas Kranauskas, Michael Krüger, Kristina Kudirkienė, Jurgis Kunčinas, Mindaugas Kvietkauskas, Vytautas V. Landsbergis, Juozas Laurušas, Gary Lawless, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Jonas Liniauskas, Bronė Liniauskienė, Juozas Macevičius, Marija Macijauskienė, Jonas Mačiukevičius, Justinas Marcinkevičius, Birutė Marcinkevičiūtė, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Aidas Marčėnas, Antanas Masionis, Eugenijus Matuzevičius, Jonas Mekas, Elena Mezginaitė, Romuald Mieczkowski, Ona Mikalauskienė, Algimantas Mikuta, Emilis Milkevičius, Dainius Morkūnas, Audrius Musteikis, Medeina Musteikytė, Julija Nova, Gytis Norvilas, Kristín Ómarsdóttir, Algimantas Pabijūnas, Petras Panavas, Eglė Perednytė, Kornelijus Platelis, Darius Pocevičius, Jacek Podsiadło, Daina Pranckietytė, Aldona Elena Puišytė, Kazimieras Pūras, Henrikas Radauskas, Bronys Raila, Vacys Reimeris, Alicja Rybałko, Kęstutis Danielius Rimkevičius, Laurynas Rimševičius, Tomasz Różycki, Vytautas Rubavičius, Tomas Arūnas Rudokas, Viktoras Rudžianskas, Stasys Rutkauskas, Stasys Santvaras, Izet Sarajlić, Jolita Skablauskaitė, Algis Skačkauskas, Vytautas Skripka, Dainius Sobeckis, Stasys Stacevičius, Antanas Stanevičius, Stefanos Stefanidis, Sergej Stratanovskij, Jonas Strielkūnas, Jūratė Sučylaitė, Józef Szostakowski, Valentinas Sventickas, Renata Šerelytė, Lidija Šimkutė, Darius Šimonis, Alvydas Šlepikas, Aleš Šteger, Mindaugas Švėgžda, Heather Thomas, Janet C. Todd, Vita Tunaitytė, Rita Tūtlytė, Judita Vaičiūnaitė, Skirmantas Valentas, Tomas Venclova, Antanas Zališčevskis, Jonas Zdanys, Dovilė Zelčiūtė, Markas Zingeris, Agnė Žagrakalytė, Paulina Žemgulytė, Julius Žėkas, Manfredas Žvirgždas
Vertėjai: Jurgita Marija Abraitytė, Eugenijus Ališanka, Algimantas Baltakis, Vladas Braziūnas, Marius Burokas, Antanas Gailius, Sigitas Geda, Liudvikas Jakimavičius, Valdas Jaskūnas, Julija Kovaliova, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Laima Masytė, Zita Mažeikaitė, Juozas Mečkauskas-Meškėla, Sigitas Parulskis, Dalia Staponkutė, Jonas Strielkūnas, Artūras Valionis, Regina Venckutė
[/expand]
Almanacho recenzija
Benediktas Januševičius. Pats didžiausias „Poezijos pavasaris
[expand title=”Skaityti daugiau”]
Gegužės 21–ąją „Vagos” knygų salone pristatytas šių metų „Poezijos pavasario” almanachas. Trumpai šią knygą apibūdino leidyklos vyriausioji redaktorė Janina Riškutė, sudarytojai Vladas Braziūnas ir Eugenijus Ališanka (rūpinęsis svečių kūryba). Kaip įprasta, almanacho autoriai paskaitė po vieną eilėraštį. Šįkart buvo galima išgirsti Stasės Lygutaitės–Bucevičienės, Antano A.Jonyno, Jono Strielkūno, Lauryno Katkaus, E.Ališankos, Alio Balbieriaus, Agnės Žagrakalytės, Vitos Tunaitytės ir B. Januševičiaus kūrinių. O V. Braziūnas paskaitė Alicjos Rybałko ir Andrijaus Bondaro vertimų.
Vos išvydus šių metų almanachą, į akis krinta jo neregėtas grožis ir didybė – 583 puslapiai. Taigi – dvigubai storesnis, nei įprasta. Tokia apimtis pirmiausia šokiravo patį sudarytoją V. B., be abejo, šokiruos ir vertintojus su skaitytojais. Tačiau nevertėtų daryti skubotų išvadų. Nagi pasvarstykime. Šiandien Rašytojų sąjungoje kur kas daugiau narių nei, tarkim, prieš dvidešimt metų. Vadinasi, reikalauti, kad „P.p.” būtų tokios pat apimties, kaip tuomet, būtų absurdiška. Kita vertus, niekas neliepia skaityti visko iš eilės. Verčiau atsirinkti tai, kad įdomu. Niekas negali paneigti, jog tikimybė rasti daugiau skaitomų tekstų didesnė storame almanache nei mažučiame.
Kodėl jis vis dėlto toks didelis? Tą lemia ne tik autorių gausa (168), bet ir publikacijų apimtis (vienam poetui skiriami 3–5 puslapiai), nepoetiniai tekstai (esė, dienoraščiai, laiškai). O tai jau pliusai. Mat, norint susidaryti išsamesnį vieno ar kito poeto kūrybos vaizdą, nepakanka vieno ar dviejų kūrinių. O publicistiniai tekstai visuomet praturtina almanachą.
Vis dėlto pamėginsiu atsiversti ir žvilgtelėti, kas jo viduje. Visos knygos per tokį trumpą laiką, be abejo, nespėjau perskaityti, o ir niekada to nedaryčiau. Radau bent tuziną negirdėtų autorių. Tai galėtų būti arba jau primiršti, arba dar nežinomi poetai. Vadinasi, galima manyti, jog teorinę galimybę patekti į „P.p.” turi kiekvienas, parašęs bent šį tą vertesnio. Gerai tai ar blogai, manau, kiekvienas nespręs savaip.
Išties įdomūs almanacho publicistiniai tekstai. Tarkim, laiškai bei dienoraščiai, nežinia, ar specialiai parinkti tokie, kad, rodos, būtų parašyti šiandien. Skausmas, liūdesys, skurdas, nežinia – dėl savo ar tautos likimo. Pavyzdžiui, Birutės Baltrušaitytės ir Antano Masionio dienoraščiai, skelbiami su palydimuoju Viktorijos Daujotytės žodžiu. „Jautiesi mažu žmogeliu, kai kiti (galingesni) tvarko ir tvarkys tavo likimą. Sraigtelis valdžios aparate, didžiulėje valstybėje sukiojamas sraigtelis, iki kol jis bus netinkamas sukioti”, „Tai ne stygius, o skurdas – viskas tas man po 30 darbo metų, turint visus mokslo laipsnius ir vardus (!), o dar rašančiai, verčiančiai… Varge, vargeli! Vos ne 13 knygų autorė – ir tokie rezultatai. Didesnio pasityčiojimo iš viso gyvenimo ir būti negali! Iš viso gyvenimo!” – rašo B.Baltrušaitytė, apmąstydama buitį ir kartu bandydama suvokti save, kaip kūrėją.
A. Masioniui rūpi tautos išlikimo problema. Kita vertus, net ir didžiausios nevilties akimirkomis juodu sugeba džiaugtis gyvenimu, gamta.
Panašių jausmų kupina ir Valerija Idaitė, kurios dienoraščius parengė Gintarė Adomaitytė. Čia rašoma: „Aš turbūt pradėsiu tikėt dievu, likimu, fatališkumu. Juodoj tamsoj suboluos žmogaus veidas, ištiesta man šilta, nesavanaudiška ranka”.
„Jeigu mašinom, tai pilkim mašinom. (…) Tik va, Stasy, ir man viena bėda, tai tas primityvusis jausmas, kad mašina rašydamas nejaučiu gyvo kontakto nei su medžiaga, nei su mintim. Va vargšas rasai ir jauties, lyg mylėtum ne dūšia ir kūnu, bet mašina, o kaip toks jausmas gali nuteikti, aiškinti, rodos, ir nebereikėtų”, – laiške Stasiui Santvarui prieš penkiasdešimt metų rašė Jurgis Jankus. Jei laiškas būtų rašytas šiandien, manytume, jog kalbama apie kompiuterį. Tačiau kūrėjo santykio su kūriniu problema daug universalesnė. Panašiai, kaip ir šių dienų žmogus, ko gero, jautėsi ir priešistorinis dailininkas, stengęsis perteikti ant uolos medžiojamo gyvūno atvaizdą.
Jonas Mekas ir Vyt Bakaitis prisimena Algimantą Šalčių (1925–2000), kuris buvo nežinia kas. „O Almus buvo laisvesnis, nes jis niekados negalėjo apsispręsti, kuo būt, ar Almum ar Šalčium”, – vis kartoja J. Mekas.
Rita Tūtlytė žvelgia į dabartinių penkiasdešimtmečių ar kiek jaunesnių poetų, debiutavusių aštuntojo dešimtmečio pabaigoje – devintojo pradžioje, kūrybą. Ji pažymi, jog, atėję ne vien iš lituanistų būrio, šie rašytojai atnaujino literatūrą, suteikdami jai „neįprastą požiūrį bei naujas stebėjimo–pasakojimo pozicijas, abstrahavimo matmenį”. R. Tūtlytė plačiau apžvelgia G. Patacko, K. Platelio, A. Gailiaus, Ž. Bilaišytės poeziją, visiškai nutylėdama A. Verbą su R. Daugirdu. „Galvojant apie visą aštuntojo dešimtmečio debiutantų kartą, galima pastebėti, jog ji iš tiesų davė pradžią daugeliui naujų reiškinių poezijoje, įsitvirtinusių jau vėlesniais – postmoderniais – dešimtmečiais. (…) Įteisinta plati santykio su praeities kultūra skalė (citavimas, imitavimas, parodijavimas), pasitraukimas į gryno literatūriškumo sferą, kalbos eksperimentai”, – baigia savo straipsnį R. Tūtlytė.
Valentino Sventicko užrašuose ilsisi Poezijos pavasario kasdienės akimirkos bei mintys, neišplėtotos, likusios stalčiuje. Čia tekstas apie tai, ką veikti su gera knyga, šalia – nutikimas provincialiame miestelyje N., kur atvykę poetai pasijuto niekam nereikalingi, tolėliau – mėginimas įrodyti, „kad poezija gali būti”, ir dar kai kas.
Pokalbis apie almanacho poeziją, manau, nėra būtinas. Kaip nėra būtina skaityti viską iš eilės. Verčiau pamėginti atsirinkti, kas artima ir įdomu. Tarkim, ką pirmiausia skaityčiau aš, atsitiktinai pasiėmęs šį rinkinį? Juolab kad publicistiką jau perskaičiau. Pradėčiau nuo A. A. Jonyno, J. Vaičiūnaitės, J. Strielkūno, R. Daugirdo, H. A. Čigriejaus, D. Kajoko, A. Balbieriaus, D. Čepauskaitės, D. Gintalo, N. Abrutytės, toliau imčiausi L. Gutausko, G. Grajausko, A. Šlepiko, A. Marčėno, E. Janušaičio, D. Jazukevičiūtės, L. Jakimavičiaus, V. Rudžiansko. Pirmą sąrašą jau beveik perskaičiau, vadinasi, galiu skaityti toliau, aprėpdamas vis daugiau ir daugiau autorių. Čia nėra jokios sistemos, tiesiog tai žmonės, kuriuos pažįstu ir kurių poezija man daro įspūdį, – ją, atsivertęs vieną ar kitą „P.p.”, skaitau pirmiausia. Tačiau nesu perskaitęs ištisai nė vieno „P.p.”. Ir neskaitysiu. Tai būtų didžiausia kvailystė.
P.S. Pagirtinas V. Braziūno mėginimas sudėlioti tekstus pagal vidinę ar bent išorinę giminystę.
[/expand]
Almanacho publikacijos
Sudarytojo Vlado Braziūno lamentacija
[expand title=”Skaityti daugiau”]
Šių metų „Poezijos pavasario” almanacho
(paties storiausio pasaulyje)
sudarytojo VLADO BRAZIŪNO lamentatija
sėdžiu prie svetimo gero visas nesavas (lyg būčiau Panavas)
krizenu sau į saują: už tavo vasaras prie tvenkinių, atminties
žarijas nė skatiko Vaga nemokės, на халяву
kaip Aivaras sakė, rašyki, už dyka, tuo ir skiries nuo santechniko iš Ukmergės
be garbės nenuleisk, kai guldysi kur Gotlande kniūbsčią
kai užgriūsi tarytum ruduo paskutinis, kai vėjo varpelė tik gailiai skambės
gal iš ryto ankstyvo prie tavo eilių prisišlies, ims kukuoti ir kūkčiot
tavo plaukus dažytus gal raus, tavo plikę beribę uržys, – nebambėk
reikalauja aukų, tartum trisdešimt paukščių vis grįžtančių lesa – ką?
tavo jaknų paštetą ir laiką, kuris įrašytas žvaigždėj
ak, praeive, nurisk nuo Birutės tą akmenio bakaną
ar negalit ant jo šitaip dviese ramiai, taip mėnulio šviesoj pasėdėt
nerašyti, nesiusti, nesiųsti, nekrauti, negriauti man mano buvimo
kad ir menamo, vis juk ne Nemuno, ne PDR, ne visų, ne Jazu, ne Sigito
(to kito), ne jie
andai gyrės (Panavas), kad gražūs tie mūsų gyvenimai, vimdo
angelas dalią ir prašo išdidžią tarpuvartėj jį trapumu sužavėt
suvažinėt tai galėčiau, bet koks ten pavasaris būtų už grotų
nors užgrotų orkestro duobė ar duobė danguje, ar nušvistų koks tortas danguj,
betgi pilvas
vis viena garsiau ir skaisčiau, dienos pilkos, bespalvės, net Juozą Albinas
pagrobęs
plovo jam užkandą taiso, tas ir užkanda, o kam, ir be plovo neplonas ir ilgas
ilgesio pilnas, antai visąnakt ibelhauptais jam groję žiogai, nenustygę
nenustygavo jų Juozas, žadėjęs užvoži, netesėjęs, teksto ir man neatnešęs
atnašauju vis vienas tas netektis, oi, kiek jų nešė pavasariu, atnešė – špygą
ir tą netaukuotą, nieko, aš pratęs, užtat ir bepiga taip peštis
nuogam su pliku
šitaip plečias tas plepalo tekstas tarytum Marčėnas, kad laikas galabyt jį
taškas
2000.XI.18–XII.8
+ epitafija
jau eilėm žolelė žėlė
daug kur ir nedygo
jau oželį azazelį
pjaus visa valdyba
2000.XI.21
[/expand]
Rita Tūtlytė, Keli kartos profiliai
[expand title=”Skaityti daugiau”]
Aštuntojo dešimtmečio pabaigos–devintojo pradžios debiutantų karta, kokia ji? Regina Biržinytė, Dalia Ramoškaitė, Nijolė Miliauskaitė, Eglė Juodvalkė, Rimantas Kasparas, Dalia Saukaitytė, Kęstutis Rastenis, Daina Pranckietytė, Kornelijus Platelis, Antanas Gailius, Živilė Bilaišytė, Gintaras Patackas, Gražina Cieškaitė, Vladas Braziūnas, Vytautas Rubavičius, Zita Mažeikaitė, Antanas A. Jonynas, Juozas Erlickas, Donaldas Kajokas. Kartos vaizdą papildytų prozininkai nuo kiek vyresnių Jurgio Kunčino bei Antano Ramono iki jauniausio Sauliaus Tomo Kondroto. Tai – karta, kuri nežygiavo kartu bendrais darbais. Galima sakyti, jog ši karta – labiau vienišiai, atskiruoliai, rymotojai kiekvienas prie savų autoritetų, kiekvienas pats sau ieškojęs poetinio kelio. Šia prasme netgi kiek hermetiški.
Su šia karta sietinas bendresnis reiškinys: technokratų kartos atėjimas į kultūrą. Nemaža dalis šios kartos kūrėjų yra nelituanistai (A. Gailius – germanistas), nefilologai (K. Platelis – inžinierius statybininkas, G. Patackas – technokratas; artimas jiems amžiumi V. Rubavičius – technokratas–kultūrologas; prozininkai R. Gavelis – technokratas, S. T. Kondrotas – sociologas filosofas). Ateidami ne vien iš lituanistų būrio, literatūrai jie suteikė svarbių atsinaujinimo impulsų: neįprastą požiūrį bei naujas stebėjimo–pasakojimo pozicijas, abstrahavimo matmenį.
Dabartinių penkiasdešimtmečių karta (ir keleriais metais jaunesni ar vyresni) aštuntojo dešimtmečio pradžioje kultūrinį interesą rinkosi ne tik kaip atsparos barą (dalies dalyvavimas kraštotyrinėse ramuvos ekspedicijose, žygeivių žygiuose, kelionėse po Baltarusijos lietuviškus kaimus), bet ir realizuodami savarankiškos pasaulėžiūros formavimo potroškį: atmetamos privalomos literatūrinės ir gyvenimo būdo programos, dairomasi į rusų disidentus, intensyviai skaitoma užsienio poezija, užsiimama vertimais, domimasi XX amžiaus Vakarų filosofija. Sąmoningai plečiamas akiratis verstine, disidentine, ezoterine, filosofine, mitologine ir t. t. literatūra, iš kelių šaltinių savarankiškai formuojama pasaulėžiūra. Ieškoma savito, nekanonizuoto santykio su kultūra.
Kritika įžvelgia specifinį šios kartos disidentiškumą: V. Kubiliui atrodo, kad šios kartos laikysena – tam tikras hipių judėjimo variantas Lietuvoje (V. Kubilius, Lietuvių literatūros istorija. XX amžiaus literatūra, V., 1996, p. 296). V. Sventickas kartos pozicijas sieja su sąmoningu maištu (V. Sventickas, Keturi portretai, V., 1991, p. 10). D. Mitaitė įžiūri šios kartos (ypač G. Patacko, A. Grybausko) dėmesį disidentams – Vaclavui Havelui, Tomui Venclovai. Tuo metu pasirodžiusi T. Venclovos versta rusų sidabro amžiaus poezija buvo skaitoma taip pat šiuo požiūriu: A. Achmatova, O. Mandelštamas, B. Pasternakas, anot kritikės, „lietuvių autoriams ne tik dideli poetai, bet ir pasipriešinimo sistemai simboliai (D. Mitaitė, „Aštuntojo dešimtmečio debiutai: neviltis ir maištas“, XX amžiaus lietuvių literatūra, V., 1994, p. 406).
Tuo metu randasi stebėtinai stiprus pasaulinės kultūros alkis. Vis labiau populiarėja E. Poundas ir XX amžiaus vidurio modernizmo klasika: T. S. Eliotas, F. G. Lorka, C. Baudelaire, R. M. Rilke, A. Solženicynas, M. Bulgakovas, J. Selingeris, F. Kafka; nepaprastai žavimasi Lotynų Amerikos romanu.
Labai tikslus ir tikras A. A. Jonyno prisiminimas apie tai, kokį poveikį turėjo 1969 metais išleista užsienio poetų rinktinių eilėraščių knyga XX a. Vakarų poetai, pasirodžiusi šios kartos jaunystėje – abitūros ir studijų laiku. Panašų poveikį turėjo ir 1972 metais Lietuvoje išleista A. Mackaus poezijos rinktinė Neornamentuotos kalbos generacija bei jau vėliau išėjusi H. Radausko rinktinė Lyrika (1980). Šie literatūriniai kontekstai leido patirti XX amžiaus vidurio poezijos lūžius, apčiuopti modernaus eilėraščio modelius, atkreipti dėmesį į siurrealizmo poetiką, ekspresyvias intonacijas. Kartos poezija randasi jau ne tiek iš lietuvių poezijos tradicijų, kiek iš užsienio (vakarietiškųjų, rusiškųjų) literatūrinių kontekstų patirties.
Ir ne tik iš skaitymo patirties. Jaunieji aštuntojo dešimtmečio poetai (A. Gailius, K. Platelis, V. Rubavičius, K. Rastenis, A. A. Jonynas) itin angažuojasi poezijos vertimams. Tai – poetų vertėjų karta. Jų kūryboje galima atsekti paralelius reiškinius, literatūrinius susikalbėjimus, „dialogus“. Tai įdomu ne tik pačios kūrybinės virtuvės pažinimui, – vertimo darbas, įsiskaitymas į kitų tradicijų tekstus iš tiesų paliko ženklų pėdsaką ir jų poezijoje. Originalioji poezija dažnai atsiduria vertimo paraštėje arba yra konkuruojantys dalykai (A. Gailius, K. Platelis, V. Rubavičius, K. Rastenis).
Su tos kartos atėjimu į kultūrą keistai „nulūžta“ iki tol akivaizdi, atsekama, motyvuojama ir t. t. tarybinės lietuvių poezijos tradicija. Tradicijų atšakėles puoselėjantys autoriai jaučiasi „nesugaunamieji“, laisvi pasaulio poezijos piliečiai…
Jaunoji karta atsitraukia nuo esamų gyvenimo formų ir normų, bando pralaužti klasikos tradicijas (kas iki tol buvo labai svarbi lietuvių literatūros norma), nuosekliai kuria naują santykį su kultūra, vertybėmis, naujus savo kultūrinio buvimo pagrindus, ieško alternatyvos rimtajai oficialiajai literatūrai. Aktyvus paaugliškas neigimas, šaipymasis iš esamų idėjų, vertybių turi itin pozityvių pasekmių (G. Patacko poezija).
Šios kartos poezijoje keistai susikryžiuoja popsas ir elitiškumo siekis, rimtumas ir parodijiškumas, originalumas ir sekimai. Įsidėmėtina, kad ko gero būtent ši karta išgrynina ir suteikia rangą popkultūrai, įveda ją į vartoseną.
Po Kukučio – tradicinės kultūros ir civilizacijos sankirta motyvuoto personažo – randasi tipiškas šių dienų žmogus – civilizacijos produktas, mintąs ne tiek gyvenimu, kiek kultūra, jaunas plevėsa, romantiškas ir atsainus klajūnas, bohemiškas opozicionierius, kurio santykis su visuomenės normomis ypatingai laisvas (iš tokios laikysenos kiek vėliau išauga J. Kunčino romanas Tūla).
Susiformuoja gana aiškios kūrėjų grupės: poetai – avangardistai, įtvirtinę netikėtą požiūrį, žanrų maišatį, ironiją (G. Patackas, J. Erlickas), ir poetai – vertėjai, eseistai, „neoklasicistai“ (K. Platelis, A. Gailius); su vienais ir kitais susisiekia A. A. Jonyno poezija. Avangardistiškai nusiteikusių poetų ypač įspūdinga kūrybos pradžia; „neoklasicistai“ ilgiau brandina kūrybos paskatas.
Požiūrio taško, neįprasto rakurso ieškojimas – aštuntojo dešimtmečio pabaigos-devintojo dešimtmečio pradžios literatūros žymė.
Prozoje (S. Šaltenio Riešutų duona, R. Gavelio, S. T. Kondroto apsakymai) tie dalykai pavadinami „magiškuoju realizmu“, o poezijoje – siejami su siurrealizmo poetika. Jaunųjų poezijoje neįprastai bandoma pažvelgti į kasdienos detales. G. Patackas kūrybos pradžioje išsiskiria pomėgiu demonstruoti nuolatines civilizacijos grumtynes su gyvybe, panašiai kaip fantastinėje – siurrealistinėje S. T. Kondroto novelėje Facecija, komiškai papasakojančioje į keturtaktį variklį pakliuvusio žmogelio savijautą. Tipiškas G. Patacko eilėraštis būtų Dublis Nr. 426 (į plieno spalvos automobilį dūzgiant varikliui/ nedvejodamas sudūžta nemechaninis vabalas, JŽVP, 65).
K. Platelio eilėraščio Įsibrovėliai pavadinimas asocijuojasi su R. Gavelio apsakymų knyga (Įsibrovėliai, 1982), o turinys – su minėta S. T Kondroto novele, – jame vaizduojamas baidyklę primenantis, stotelėse ryjantis žmones autobusas ir besispyriojanti bei nelipanti į dvokiančius autobuso nasrus mergaitė. Eilėraščio Medžioklės sezono pradžia pabėgimo iš buities akimirka ir medžioklės scena savo ruožtu primena žmogaus – žvėries metamorfozes S. T. Kondroto, R. Gavelio prozoje. Jaunuosius kūrėjus labiausiai traukia fantasmagoriško, „kito“, kitokio, reliatyvaus pasaulio galimybė, sapno, fantazijos ir kasdienės tikrovės samplaika (Leidžiasi laiptais kaimynė į antrojo buto sapną, – G. Patackas, JZVIJ131). G. Patacko ankstyvojoje poezijoje vyrauja bodleriškas siaubo ir ekstazės lydinys, poetikoje – šoko efektas (Tylos ranka įsiremia petin,/ ir apsnigti ašigaliai siūbuoja,/ o pragare ir rojuje žaibuoja/ ir šitaip saldžiai kvepia nebūtim, JŽVP, 29).
Prieš gerus penkiolika metų J. Riškutė taikliai pastebėjo, jog šios kartos poezijoje „asmenybės raiška paremta knygine patirtimi, kultūrinėmis, intelektualinėmis klišėmis“ (J. Riškutė, „Bandymai pažinti“, Literatūros kritika ir dabartis, V., 1984, p. 136). Iš tiesų, rašymas iš literatūros tampa šios kartos apsisprendimu, principu (T. Venclova ir čia bus įnešęs sugestijų). Literatūrinė patirtis tampa pačia tikriausia tikrove, o klišė – priemone prisidengti nuo neįdomios šiandienos, pabėgti į literatūros pasaulį, suvokti santykį su praeities kultūros mase. Kaip tik su šia karta prasideda imitacijos / parodijos ciklas kultūroje.
Priešingai tuo metu rašomai Just. Marcinkevičiaus poezijai, jaunųjų poezijoje krikščionybės ženklai praranda svarbą. Jiems svarbi ir iškalbi atrodo Antikos patirtis, kurią perteikti darosi netgi madinga (O. Mandelštamas – T. Venclova – K. Platelis – G. Patackas – A. A. Jonynas). Bendri visai kartai Homero, Minotauro, Ariadnės ir kiti antikiniai motyvai.
G. Patacko poezijoje prisiimami įvairūs vaidmenys: Rembo, Bodlero, Robinzono, Hamleto, Ikaro… Poetą traukia Antikos ir Naujųjų amžių legendos, mitai ir dramos. Jis „pakartoja“ įvairius Europos kultūros istorijos epizodus: Ikaro skrydį, Kolumbo kelionę, Robinzono atsiskyrėliškumą, pasaulio tvaną, – bet ne įsigyvendamas į aną laiką, o „išbandydamas“ vaidmenį ar reiškinį šiuolaikiniame pasaulyje (o laikas slenka. Niekur nesimato/ Dangoraižio, antenos, Ararato, AUA, 42; Tai mes,/ <… > /, Iššokame kaip kamščiai iš orbitų/ Iš penkto rato Dantės pragare, JŽVP, 21). Lyrinis subjektas vienu metu gyvena tarsi keliuose matmenyse: praeities kultūroje ir dabartyje. Eilėse tarsi ir nėra konkrečios veiksmo vietos ir laiko, – juos nurodo istorijos bėgsme bendriniais tapę tikriniai vardai, vietovės (ant uolos, ant kalvos, ant sinajaus, JŽVP, 31).
Puikiai funkcionuoja kelionės laivu (tai ir kelionė per epochas) motyvas. Jame telpa Europos literatūroje įsitvirtinusios asociacijos: Kristupo Kolumbo, Odisėjo, kapitono Granto kelionės, laivas–vaiduoklis iš Skrajojančio olando, Nojaus laivas; bet visų pirma – Rembo Girtas laivas. Motyvas apima ir atradimų troškulį, ir skepsį (ir Kolumbas, pasaulį atradęs,/ nebegali atrasti Europos, JŽVP, 15), ir galimybę išsiveržti iš normų ir neįprastai pamatyti kupiną gyvybės gražų ir bjaurų pasaulį, ir egzistencinį „plaukimą“ laike, kuris patvirtinamas keliasluoksnėmis Biblijos parafrazėmis (ir skrieja į žemę pro ūkanos sapną karvelis/ <…>/ iš jūros atėję mes vėlei pavirsime jūra, JŽVP, 62). Panašus vaidmuo tenka ir Kalno pamokslui, kuris vyksta visais laikais ir visur (Prie kalno stovi sfinksas ir medūza,/ kol mokytojas nuo viršūnės sako/ pamokslą debesims, žaibams ir lietui, JŽVP, 247).
Kalbantysis yra paniręs civilizacijoje, jaučiasi tarsi kokia kosmoso, kultūros istorijos atplaiša, buities elementas, menkos gyvybės apraiška: molekulė liepsnelė kraujo lašas (JŽVP, 34), civilizacijos ir buities trapus likutis (JŽVP, 46), – panašiai kaip ir minėtos S. T. Kondroto novelės žmogus, susitraukęs „beveik iki dujų molekulės dydžio“ (S. T. Kondrotas, Pasaulis be ribų, V., 1977, 94). Kita vertus, šis G. Patacko „mažas žmogelis“ yra gaivalingas, gyvybingas ir… linksmas. Lengva ironija – pagrindinė kalbėjimo intonacija. Kultūros istorija perrašoma netikėtai buitišku, ironišku kodu, šmaikštaujančiu tonu (Jis stovi galų žemėje, botfortais/ pamynęs pievoj augantį česnaką/ lyg nugalėtą barbarą, JŽVP, 245). Tipiškas tokios laikysenos eilėraštis Ikaras, kur linksmą kultūros sluoksnių dėliojimą atitaria gretutinis rimas, puseilių rimavimas. Paprastai rimuojami itin skirtingų sferų (kultūrų, kalbinių sluoksnių…) žodžiai:
…kelios moterys nerimtos, pasiklydę labirintuos,
šaukė, kad nebėr jau Dievo ir dangaus jau nebėra,
kad išminčių milijonai susimaišė su planktonais,
<…> <…>
musulmonų ir krikščionių, vergvaldžių ir karvedžių (JŽVP, 14).
Ypač demonstruojama rimavimo linksmybė (venų akvedukai / veidukas). Rašoma linksmai, bepokštaujant.
G. Patackui tinka gaivališkumas, energija; jo poezijoje veiksmas prilygsta sprogimui, žaibui, šūviui. Pokštas, nerimtumas, žaidybiškas atsainumas, neįsipareigojimas, distancijos jausmas yra G. Patacko poezijos stiprybė (variacija H. Radausko temomis vėlesnėje kūryboje jau nėra tokia įspūdinga, – šiek tiek lėliškas, sapniškas siurrealistinis pasaulis stokoja gyvybės ir gaivalo).
Laikotarpio pradžioje rimtumas, „ašara“, kentėjimas (kentėjimo kultūra, anot V. Kavolio) jaunųjų avangardistų atmetami kaip pernelyg išeksploatuoti dalykai – pirmon vieton kyla pokštas, juokas, parodija, paradoksas. Tai – vienas svarbiųjų poezijos raidos bruožų. Iš atskirų asmenybių teritorijos (K. Binkis, J. Tysliava, A. Baltakis, A. Žukauskas, S. Geda) pokštas pereina į lietuvių poezijos pagrindinę vagą, užčiuopiamas kaip gyvybinga tradicija, vedanti naujų (postmodernių) laikysenų link (J. Erlickas)… Senųjų motyvų perrašymas ironišku kodu – aštuntojo dešimtmečio pabaigoje–devintajame dešimtmetyje populiariausia poetinė jaunųjų laikysena.
Literatūra virsta motyvu, citata, poetinio žaidimo instrumentarijumi; intonacija, strofika – tam tikra literatūrine kliše. Žinomas A. A. Jonyno eilėraštis „Kalėdų eglutė“ (pakabinkit pakabinkit/ ant Kalėdinės eglutės/ baltą baltą nosinaitę/ nusišluostyti akims, A. A. Jonynas, KPL, 154) ir G. Patacko eilėraštis „Mėnesiena“ (miesto miegantis titanas braška kaulais ir detalėm/ <… >/ slegiamas sunkių portalų ir iliuzijų mažų, JŽVP, 20) pagrįsta ta pačia intonacija, kaip ir kiti šių poetų eilėraščiai (pavyzdžiui, A. A. Jonyno Salomėja ir G. Patacko Asmodėja).
Perrašymo idėja veda ir K. Platelio kūrybą. Poeto eilėraščiai randasi iš literatūros skaitymo, iš buvimo literatūroje. Įsibūnama Homero epų, kitų Antikos kūrinių pasaulyje (Tą naktį kažkur Finikijoje/ Padėjau galvą po storu, šakotu medžiu, PU, 371), imituojama to laiko poetika ir estetika (vaizdiškumas, hegzametras, Homero kūrybai būdingi sudurtiniai būdvardžiai: aušraveidis, mėlynrūbė moteris, sparnuotapėdis). Poetas orientuojasi ir į kitus literatūros šaltinius: pastoralę, anglų romantinius paveikslus, Giesmių giesmę. Jų visų turinys – tobulo grožio vaizdai (sodai, tvenkiniai, fleitininkas, jaunos moters figūra), istoriniai ir mitologiniai Antikos siužetai (Tarp mirtų ir kiparisų paklydusi fauno birbynė/ sumaišo procesijos žingsnį, įkaitina kraują, PU, 142)… K. Platelis lieka arčiausiai T. Venclovos ne tik neoklasicistine nuostata, bet ir nuostata kantriai gilintis į pasirinktąją sritį, ją išmanyti. Šia prasme įžvelgtume autoriaus orientavimąsi į elitiškumą. Poeto kūrybos prioritetai: vaizdo estetika, literatūriškumas.
Santykis su „perrašomąja“ kultūra kitoks nei G. Patacko: G. Patacko santykis su literatūra – pastišas, parodija, K. Platelio – imitacija, inscenizavimas. Kaip ir G. Patacko atveju, sukuriamas hermetiškas poezijos pasaulis, bet visiškai kitokiu principu. K. Platelio poezijos vaizdas nenurodo į ką nors kitą, jis yra pats savaime – skleidžiasi savo grožiu, literatūrinio teksto užuominomis, parafrazėmis (Saulės vežimas nurieda dangum ir nugrimzta/ į sužavėtą jūrą, o rytą/ Ji žengia dangun lyg skaisti Afroditė, PU, 88).
Rinkinyje Luoto kevalas iš literatūriško kevalo išsilukštenama į dabarties parametrus: rytas kaime, moteris, gatve vedanti vaikus į darželį, civilinės gynybos apmokymai, mergaitės, geriančios pigų vyną kapinaitėse… Bet, kita vertus, buities scenos pasirenkamos kaip bendra žmogaus duotybė; bandoma ją pamatyti sakralumo, pagarbos, vertės šviesoje – eilėraštis Kraujo stebuklas (apie geriančias kapinaitėse pigų vyną mergaites) raiškiai atveria šį sakralumo matmenį: Tuo metu kažkoks dievas sutrešusioj sienoj,/ Kur kadaise būta altoriaus, klausėsi/ Ir laimino jų nekaltas sielas,/ Ir priėmė jų auką, ir suteikė/ Joms komuniją/ Per obuolių vyną, kuris tada kainavo/ Rublį septyniolika (PU, 258).
A. Gailiaus eilėraščių rinkinyje Šičia (1997) literatūrinis kontekstas kryptingai atsirinktas: sekama Antikos išmintimi (skyriaus pavadinimas Ad se ipsum primena Marko Aurelijaus Laiškus sau pačiam), Rytų poezijos meditacine patirtimi, J. Bobrovskio poezijos sugestijomis (skyrius Lauryniškių elegijos). Iš T. Venclovos, rusų poetų (vėliau iš A. Nykos-Niliūno) perimamas kalbėjimas poetikos ir gramatikos kategorijomis (hegzametras, jambai). Šio poeto santykis su rašto kultūra nėra nei parodijinis, nei imitacinis, greičiau gerąja prasme „vartotojiškas“, t. y. reprezentuojantis kultūros žmogaus buvimą kultūroje. Geros literatūros išugdytas, autentiškai pasisavinantis, atsirenkantis.
Vienas iš naujai rastų požiūrio taškų – erotinio motyvo sklaida. Jaunieji poetai jį perima iš S. Gedos ar A. Žukausko, o plėtoja sekdami Vakarų moderniųjų poetų pėdomis. Iš XX amžiaus I pusės moderniosios poezijos mokomasi rafinuotos, užtamsintai atviros, provokuojančios kalbos. Devintajame dešimtmetyje išpopuliarėjęs užuominų menas, „ezopinė kalba“ turėtų būti siejama ne tik su pasaulėžiūrinėmis, politinėmis realijomis, bet ir su erotinėmis… Erotiniai motyvai šią stilistiką populiarina ne mažiau nei politiniai.
Iš jausmo aprašinėjimo persikeliama į vaizdo plotmę: užsimenama detalė perkoduojama kitu vaizdu, nusakoma to paties lygmens dar kitu vaizdiniu. Si „vaizdų kalbos“ pastanga sutampa su angliškuoju-amerikietišku eilėraščiu arba su europietišku vizualaus, daiktiškojo eilėraščio tipu, su kintančiu sakymo pobūdžiu lietuvių eilėraštyje apskritai. Erotinis motyvas išryškina ir anksčiau minėtą požiūrių kaitos, netikėto rakurso principą (humoras, šypsnys, provokacija)… Su šia karta lietuvių eilėraštis ima drąsiai ir laisvai formuluoti erotines asociacijas.
G. Patackas rinkinyje Atleisk už audrą šiek tiek dar seka S. Gedos Pėdomis, Strazdu: iš čia semiasi veiksmo impulsyvumo, ekspresijos, gyvenimo kaip gyvybės gaivalo pojūčio. Gyvastis, gaivalas G. Patacko poezijoje, viena vertus, spontaniški, nevaldomi; kita vertus, jie beveik visada uždaryti į tam tikras civilizacijos sukurtas formas (geometrines), kurias būtina sulaužyti, išsprogdinti (skausmo išnara, džiaugsmo kevalas, jausmų taurė, atsargumo rėmai).
Gamta intensyviai perrašoma karo žodynu, karas – gamtos, karas – erotikos, erotika – karo ir t. t… G. Patackas provokuoja draudžiamas temas ir rakursus. Nusakant vieną kitu, taikomas ne pridengimo / atskleidimo, o paradoksalaus išryškinimo, sustiprinimo, demaskavimo principas. Erotinis motyvas paklūsta mechanistinio poetinio pasaulio dėsniams, nužeminamas, labiausiai įsukamas į parodijinį ciklą, o Gulago univermage (orientuojantis į rusų romansus ir V. Vysockio dainas – suvulgarinamas). Ne kartą kuo smagiausiai, ironiškiausiai parafrazuojama Gėtės Fausto frazė Sustok, akimirka… Kai bandoma erotinį motyvą interpretuoti rimtai, kai nebepaliekama distancijos ir priartėjama prie išpažintinių intonacijų (Pergamento kriauklė, Amuletai), nebelieka ir skaitymo rakto…
K. Plateliui būdingas erotinių motyvų rafinuotumas, – pirmon vieton kyla kontekstai, pustoniai, kalbėjimas vienu reiškiniu per kitą. Erotiniams motyvams skleisti pasinaudojama literatūriniais siužetais (arba tarsi literatūriniais…), kurie aktyvina imituojamo kūrinio vaizdus, prasmes ir vertybes, leidžia prisiminti gerą literatūrą, gyventi ja, suvokti nepaliaujamą jos reikšmių spinduliavimą, be to, kalbėjimui suteikia distancijos. Šmėsčioja reprezentatyvūs moters pavidalai: Giesmių giesmės mylinčioji vynuogyne, Penelopė, piemenaitės ir valdovė iš flamandų paveikslų, Sapfo, mergelė ir vienaragis, sužadėtinė, Elena; prisiimami Teiresijo, Pigmaliono, Edipo vaidmenys. Erotiniai motyvai apima flirto pradžią, mergaitiškų reakcijų į flirtą aprašymus ir vyrišką žavėjimąsi tąja reakcija. Vyrauja vyro jausmų ir vaizduotės sukurtas moters pavidalas. Poetą domina vyriškos ir moteriškos prigimties raiška kultūros istorijoje, pati kultūros istorija lyčių traukos požiūriu.
Erotiniu kodu dažnai regima ir gamta. K. Platelio poezijoje erotinis motyvas (gyvybės gajumas, gimimas, gyvybės pradžia) pačia bendriausia prasme susisiekia su kuriančios Gamtos motyvu. Provaizdis – gyvybę teikianti, kurianti Žemė-Motina, pavasario inscenizacijos (Tą dieną pabunda upės/ Po storu gyslų ledu/ Ir drovia žaluma užsiplieskia žemė,/ pajutusi karštą Saulės dievaičio žvilgsnį, PU, 104)…
Svarbiausia tai, jog šiose literatūrinėse inscenizacijose prisiimamas antikinis ar ir Giesmių giesmės atvirumas kūniškai būčiai: kūno grožiui, kūno gyvybei (apvaisinimo, nėščios moters, gimdymo, gimimo adoracija). Įtvirtinama nuolatinė nuostaba gyvybe ir buities sakralumu. Eilėraščių pavadinimai Kraujo stebuklas, Vyno stebuklas nutiesia sąsajas į visą kūrybos kontekstą, suvienija erotines ir krikščioniškas aliuzijas (Mes kūną valgome savo ir geriame savo kraują, PU, 23), postuluoja vientisą būtį (Kas apsiimtų pasverti, nurodyti melagystę,/ Sielos ir kūno mazgą perdalinti pusiau/ Proto liepsnojančiu kalaviju? Aš nesu jo nukalęs,/ Aš dalindamas klydau, kai proto savo klausiau, PU, 331). K. Platelio poezijoje kūniškumas yra rilkiškai gražus (nors skleidžiasi ne rilkiškai).
Literatūrinės kūrybos, rašymo tema įvairiai aktualizuojama; perrašoma ir romantinė, ir XX amžiaus moderni kūrybos samprata. Itin populiarus šiuo požiūriu tampa H. Radausko eilėraštis Dainos gimimas. G. Patackas šio eilėraščio improvizacijoje pritraukia ir siurrealistinį H. Radausko kūrybos kontekstą, kur kūryba ir naikinimas konkuruoja kaip dvi to paties proceso pusės: Bet aš į gaisro šokį nežiūrėjau./ Ant kalno užsilipęs dainavau (JŽVP, 178). Linksma kūrybos apoteozė… G. Patackas kūrybos (rašymo, genialumo) motyvą linksmai subiologina (menas kaip genas), sumechanina: Po kūno mėlyną žmogieną/ Jie varinėjo vieną geną,/ Kvailai vadinamą menu// <… >/ Ir plušo genas kaip kombainas (JŽVP, 196).
K. Platelis kūrybos santykį su literatūros palikimu (juo suprantama visa rašto kultūra) nusako programiškai: Šios mintys ne mano./ Jas atpučia vėjas, siaučiantis/ Virš protėvių jūros./ Šie ritmai ir dermė ne mano./ <… >/ Šie vaizdiniai ne mano// <… >/ Mano gal tik gyvybė (PU, 365–366). Poeto kūryboje, šiaip jau grįstoje literatūriška vaizduote, gyvenimas svarbesnis už rašymą. Pastarasis neatsiejamas nuo vidinės laikysenos.
Jaunieji poetai perima ne tik europinį daiktų eilėraščio modelį bei anglų–amerikiečių eilėraščio vaizdiškumą, bet ir pasakojamąsias, komentuojamąsias intonacijas. Formuojasi dvi tendencijos: vieno vaizdo plėtra pagrįstas eilėraštis (K. Platelis, A. Gailius, iš dalies – A. A. Jonynas) ir vaizdų griūties, „sąrašo“ eilėraštis (G. Patackas).
Į permanentinį avangardą besiorientuojančio G. Patacko kūryboje eilėraščio stuburu tampa koliažo, montažo, išskaičiavimo, daiktų sąrašo principas. Tik G. Patacko poezijoje, priešingai T. Venclovos poezijai, išskaičiavimas turi nepaprastos energijos; daiktų sąrašas fiksuoja gyvą įvykių srautą, kuriame tik punktyru tebrėžiamas tas patsai svarbiausias. Išskaičiavimas G. Patacko poezijoje demonstruoja ir vertybių hierarchijos iširimą, ir įtampos nebuvimą, ir atvirkščiai: daiktų eilė slepia įtampas, netikėtas sandūras (griaustinio neartikuliuotas šūvis/ sugretintas su kūdikio riksmu/ nervingas zylės čiauškesys pabundant/ ar gretimoj saloj žmogėdrų būgnai, JŽVP, 26). Išskaičiavimas čia pat duoda ir žodžių žaismą, ir dviprasmybę (kuriais savo eiles grįs jau dešimto dešimtmečio poetai): Medūzos akys veidrodžio neranda,/ smulkių neranda smuklininkas seniui (JŽVP, 247).
G. Patacko poezijoje vaizdas grūdasi prie vaizdo, reiškinys prie reiškinio, – vaizdai prabėga virtinėmis tarsi stumiami kokios inercinės jėgos, vaizdų pasaulis paklūsta mechaniniam, molekulės judėjimo principui. G. Patacko tranki greitakalbė poezija reprezentuoja „triukšmą“, daugiažodystę; tylos pusei atstovauja K. Platelis, A. Gailius.
K. Platelio kalbėjmas lėtas, ramus, atitinkąs nurodomus žanrus: idilę, pastoralę, himną, prakalbą… K. Platelio eilėraštis grindžiamas vieno vaizdo, vienos scenos plėtra. Jo poezijai itin tinka pavadinimai: scena, siužetas, vizija. Scena išbaigiama, nuvedama į tam tikrą atomazgą. Pasirinkto kalbėjimo kodo ir jo estetikos rėmuose kuriama absoliučiai hermetiška poetinė realybė.
K. Platelio poezija randasi iš nuostatos giliai įkvėpti, užsimerkti (NAT, 9), patirti regėjimo stebuklą. Tokiu, netgi dvejopu – simetrišku – regėjimu pagrįstas eilėraštis Susitikimas prieblandoje (PU, 114). Žiemos prieblandos valandą kalbantysis iš rūmų bibliotekos žvelgia pro langą, ir tuo pat metu iš knygų lentynos nužengia berniukas, keistu būdu iš sodo pakliuvęs čia… Vizualiai, vaizdu sumodeliuojami du žvilgsniai: iš knygų pasaulio į gamtą ir iš gamtos – į knygų pasaulį.
A. Gailius rašo minimalistinį eilėraštį. Jam būdinga grakščios vaizdų slinkties poetika, vaizdo estetika, sakymo, vaizdo, minties, ypač – minties vingio precizija. Minties fragmentas, pridengtas vaizdo štricho ir jo paruoštas, „iškyla“ eilėraščio pabaigoje (Skaudžiai nuės tau kojas/ šalnos/ rauplėta/ druska, Š, 22). Vaizdas – švarus, nuvalytas nuo apnašų; taupus, kelių štrichų, primenantis grafiką arba Rytų kultūroms būdingą piešinį. Situacija neišorinė, nekonkreti, – greičiau abstrakti, bendra, vidinė. Iš amžino laiko išplėšta, bet visada žmogišką patirtį ištinkanti akimirka. Būsena, savijauta išgaunama labai atsargiai liečiantis prie realijų. Paskirą A. Gailiaus eilėraštį tiktų vadinti fragmentu, nuotrupa. Eilėraščiai komponuojami į labai vientisus skyrius ar ciklus.
A. Gailiaus poezijoje itin kantriai ieškoma žodžio (vertėjo patirtis). Svarbi čia tyla ir iš tylos kylanti kalba, pats kalbėjimas tyloje, pauzių išretinti žodžiai (Laikas/ laikas keliauti/ rankom skvernus atbloškus,/ liko/ viena žvaigždė/ tau/ į namus/ pareiti, Š, 20).
Panašiu metu ir Lietuvoje, ir išeivijoje linkstama ieškoti abstraktokos kalbos, tvirtinama abstrakčių sąvokų ir vaizdiškumo dermė. Abstraktai konkretinami, priartinami prie kasdieniškos patirties, jiems suteikiama figūratyvumo, judesio. Tokia poetika ypač būdinga G. Patacko eilėms (mes stebuklą išleidom į pensiją, PK, 47). Panašiai elgiamasi su kosmosu, su metafizika (viršum bedarbio angelo momens, JZVP 42). Abstrakcijų ir buities vaizdo sandūra sukuria įspūdingus vaizdo blyksnius.
Živilė Bilaišytė – tos pačios kartos atstovė anapus Atlanto, JAV. Taip pat studijavusi nehumanitarinius mokslus, kritikė-poetė. Amerikoje 1973 metais išleista jos poezijos knyga Žaiskime ieškojimą, o 1994 – pomirtinė eilėraščių ir straipsnių knyga Detalių reikšmė. Ž. Bilaišytės poezija tarsi „sutaiko“ abu Lietuvoje išryškėjusius eilėraščio modelius (vientiso vaizdo plėtra, vaizdų griūtis).
Jos eilėraščio ekspresija slypi paskirame vaizde, vaizdo atplaišų kompozicijoje, montavimo technikoje. Iš S. Dali pasiskolinama vaizdinių sukeitimo idėja (vienas vaizdinys vietoje kito vaizdinio). Mintį rutulioja paskiri, vienas su kitu akivaizdžiai nesiejami vaizdiniai, neįprastos metaforos. Eilėraštyje Aistros ir įsakymai (DR, 22) pasakos apie raganos egzekuciją ir besidraikančius blizgančius jos kaulelius motyvas pritaikomas nuodėmei – aistrai – raganiškumui nusakyti. Nuoseklus veiksmas nėrutuliojamas, o pateikiami tik jo raiškūs fragmentai, nuotrupos. Įvedamas kintantis žiūros taškas, kuriamas kelių balsų, kelių pozicijų eilėraštis.
Saviti poezijos bruožai, bet susiejantys su panašia karta Lietuvoje – geometrijos, astronomijos, fizikos terminai ir dėsniai, grindžiantys poetinės minties tėkmę (neatmestina čia T. Venclovos poezijos įtaka). Mėgstami jos žodžiai: brūkšnys, kreivė, forma, spiralė. Svarbi plokštuma, paviršius, erdvinė konfigūracija: langai, durys, mitų rėmai, granitas. Eilėraštyje Upelis (DR, 59) mąstymo kryptiškumas žymimas geometrinėmis linijomis: iškreipta vandens tėkmė, ratas, vaga. Eilėraštyje Studija tarp santykio ir tolio erdviškai komponuojamais vaizdais bandoma nusakyti prieita fizinė ir dvasinė riba, atsiradęs fizinis ir dvasinis atstumas bei ribos ir atstumo santykinumas. Eilėraštis sudarytas iš kelių skirtingų plotmių – plokštumų: abstraktaus mąstymo, vaizdų, su jais nesusieto veiksmo; šios trys plokštumos viena kitą perkerta atkartodamos tą pačią temą. Žodis riba čia vienu metu yra ir geometrijos (fizinio atstumo), ir psichologijos (dvasinės situacijos), ir kalbos galimybių sąvoka. Abstrakčiai mąstoma prieita kalbos riba (vienu sakiniu peržengėm paveldėtas ribas <… > reikia naujo žodyno ir sintaksės). Delno įvaizdis ateina iš tradicinės, vaizdais grindžiamos lyrikos. Juo nusakomas fiziškas asmens santykis su problema: ir artumas, ir noras nutolti. Veiksmas – judesys peilio ašmenimis – neturi konkrečių laiko ir vietos nuorodų, yra gana abstraktaus lygmens (reikalaujame aiškios ir aštrios/ peilio ašmenim rėžtos ribos). Judesys – peilio ašmenimis brėžiama riba – netiesiai nusako fizinio ir dvasinio skausmo patirtį. Ją atitaria kartu su delno motyvu varijuojama žaizdos – rakšties tema (atviroje žaizdoje/ karšta adata ieško rakšties/ saldžiai skaudu). Delno bei rakšties delne vaizdas eilėraštyje išskaidomas, pateikiamos tik kelios jo „nuolaužos“, laisvai gravituojančios prie abstrakčiame lygmenyje mąstomų dalykų. Panašias prasmės konotacijas gauna rakštis (fizinė ir dvasinė žaizda, kliūtis, skausmas) bei peilio ašmens judesys (skausmas, savo teritorijos apsibrėžimas). Vaizdiniai, atėję iš skirtingų sferų, ima vienas kitą papildyti. Eilėraštį vienija įvairiaprasmė brėžiamos/ rėžiamos ribos sąvoka, tolumo–artumo izotopijos.
Ž. Bilaišytės poezijoje geometrinės linijos ne yra, o tampa, randasi: rėžiama, brėžiama, pjaunama (peilio vaizdinys), krentama žemyn, kopiama aukštyn. Šituo veiksmu skaudžiai – „aštriai“ modeliuojamas gyvenimas.
Iš A. Mackaus perimama sulaužyto kūno metafora (figūra). Poetės eilėse ji kūrybiškai pratęsta: tampa nebe mirties ar egzilės simboliu, o vaizdžių ir kartu abstrakčiu mąstymo instrumentu, mažiau susijusiu su konkrečiomis ar iš anksto žinomomis reikšmėmis, labiau besisiejanti su patirties, dvasinės situacijos mąstymu (dabar išmainiau kaulą ir sąnarį į granitą, DR, 52). Išskaidytai žmogaus kūno figūrai atitaria paralelūs, bet labai tolimi daiktai (Visur betvarkėj byra makaronai! ant purvinų grindų virtuvėje/ ploni, trapūs, geltoni/ plyšta ant tamsių plytelių// Likimo įvaizdžius renku,/ kaip pasakoj, p. 45). Abstrakčios kalbos ieškojimais Z. Bilaišytei artimi V. Rubavičius, G. Cieškaitė.
Galvojant apie visą aštuntojo dešimtmečio debiutantų kartą, galima pastebėti, jog ji iš tiesų davė pradžią daugeliui naujų reiškinių poezijoje, įsitvirtinusių jau vėlesniais – postmoderniais – dešimtmečiais. Šios kartos poezija leidžia įžvelgti, kaip dar devintojo dešimtmečio pradžioje įkultūrinę vartoseną buvo įsiurbti A. Mackus, H. Radauskas, T. Venclova, abu Europos merai: Homeras ir Bodleras, amžiaus pradžios rusų ir modernieji Vakarų poetai (R. M. Rilkė, E. Poe, T. S. Eliotas). Įteisinta plati santykio su praeities kultūra skalė (citavimas, imitavimas, parodijavimas), pasitraukimas į gryno literatūriškumo sferą, kalbos eksperimentai.
[/expand]
Poezijos pavasario svečiai
[expand title=”Uldis Bērziņš (Latvija)”]
Uldis Bērziņš (Latvija)
Numanau, jog skaitysiantiems Uldžio Bėrzinio eilėraščius pravartus būtų vienas kitas paaiškinimas, juolab kad ir patys latviai savo poezijos knygose jų nevengia. Tiesą sakant, ir didumas šitų aiškinimų – ne paties vertėjo, o poeto paaiškinimai jam.
Eilėraščio Baltosios pėdkelnės pavadinimas – aliuzija į rusų белые колготки – mitiškąsias snaiperes iš Baltijos šalių. Pėcis, Jėcis (Pēcis, Jēcis) yra Peterio, Jekabo (Pēteris, Jēkabs) deminutyvai – jie galėtų būt Latvijos savanoriai, drauge su skandinavais Maksu ir Moricu (Henne & Moritz) kovęsi Žiemos kare prieš bolševikus. Aleikumu ̷s ̷salam! (ir) jums taika! – atsakymas į pasveikinimą salamu aleikum! – taika jums! Allah alim! – Dievas žino (geriau)!
Ymis eilėrašty Tekstas kaip dalyvavimas – mitinis skandinavų (islandų) pirmasis žmogus. Refajai – milžinų rasė.
„Tuščia šimtmečių bus vėsy…” eilėraščio Antinis – Janio Rainio Auksinio žirgo herojus, bemaž pavėluoja – vis dėlto užjoja Stiklo kalnan ir, Baltojo tėvo gudrybės padedamas, pažadina princesę (=laisvę, o metų cikle – pavasarį, Saulcerytę).
Darbo vizitas. Leikartas – Varis Leikartas (1940–1978) – poetas, nusižudęs. Leinertas – Uldis Leinertas (1936–1969) – iškilus savo poetinės kartos atstovas, garsus ir kaip gėrėjas, žuvęs per kvailas peštynes – Rygos senamiesty, prie pilies jį sumušė chuliganai, po kelių dienų ligoninėje mirė. Juris Kunnosas (1948–1999) – vienas iškiliausių latvių poetų, irgi buvęs didis gėrėjas; jis buvo iš ryto rastas kieme negyvas, iškart kalbėta apie žmogžudystę, paskiau paaiškėjo – širdis. „Tą sapną, – rašo autorius, – susapnavau neilgtrukus po Jurio mirties.”
Eilėraščius vertė Vladas Braziūnas[/expand]
[expand title=”Tanasis Chatzopoulos (Graikija)”]
Tanasis Chatzopoulos (Graikija)
Tanasis Chatzopoulos (gim. 1961 m., baigęs Atėnų universitetą, medicinos fakultetą) dirba Atėnuose psichoanalitiku. Poezija ir psichoanalizė – du vienas kitą nuolatos papildantys Tanasio užsiėmimai ir tikrosios jo aistros. Pirmąjį T. Chatzopoulos poezijos rinkinį išleido viena stambiausių Graikijos leidyklų „Kastaniotis” 1986 m., vėliau jo poezijos rinkiniai išėjo 1988, 1990, 1991, 1994, 1996, 1997 (rinkinys prancūzų, anglų, italų kalbomis Tarytum esantys), 1998 ir 2000 metais. Dar išleisti poetiniai eskizai Kalbėjimas rožei (1997) bei G. Seferio dienoraščio „Dienos” antologija Šviesos byla (1995). T. Chatzopoulos minimas Graikijos periodiniuose leidiniuose, skirtuose literatūrai. Beje, poetas yra vertęs į graikų kalbą: Pierre Jean Jouve, René Char, Paul Claudel, Yves Bonnefoy, Jacques Dupin, Andre du Bouchet, Michel Tournier, Philippe Jaccottet, Chateaubriand, E. M. Cioran, Paul Valéry, Virginia Woolf. Keli jo poezijos rinkiniai ir pavieniai eilėraščiai yra išversti į anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų, katalonų, švedų, italų, bulgarų, slovėnų kalbas.
Eilėraščius vertė Dalia Staponkutė[/expand]
[expand title=”Kristin Ómarsdóttir (Islandija)”]
Kristin Ómarsdóttir (Islandija)
Kristin Ómarsdóttir (g. 1962 m.) – garsi islandų poetė ir rašytoja, moderniosios poezijos atstovė, žinoma ne tik Islandijoje, bet ir už jos ribų. Yra parašiusi ir išleidusi keletą eilėraščių knygų, apsakymų rinkinių, tris romanus. Už vieną jų – Brangioji, aš mirštu (1998) – gavo islandų dienraščio „DV” kultūros premiją. Kristin Ómarsdóttir rašo ir pjeses. Žinomiausia – Meilės istorija 3 (1997). Eilėraščiai versti iš poezijos rinkinių Užsimerk ir galvok apie mane (1998), Seno restorano padavėja (1993) ir Ypatinga diena.
Eilėraščius vertė Jurgita Marija Abraitytė[/expand]
[expand title=”Arne Johansson (Švedija)”]
Arne Johansson (Švedija)
Poetas ir žurnalistas, Arne Johanssonas gimė 1950 m., debiutavo eilėraščių rinkiniu Pasikeitimai (1985), išleido keletą poezijos ir prozos knygų. Jo eilėraščiai primena meditacijas. „Gamtovaizdis man yra be galo reikšmingas. Tai mano kūrybos išeities taškas, jis duoda man kūrybos impulsą, formuoja mano mintį ir mano išvadas, tai kaip koks veidrodis, kuriame aš matau tai, ką darau”, – sako poetas.
Eilėraščiai versti iš knygos Žemė šviečia net ir sapne, Brutus Östlings Bokförlag Symposion, Stockholm/Stenhag, 1998.
Eilėraščius vertė Zita Mažeikaitė[/expand]
[expand title=”Stefanos Stefanidis (Kipras)”]
Stefanos Stefanidis (Kipras)
Stefanos Stefanidis (Kipro graikas, gim. 1949 m.) dirba Kipro valstybiniame universitete, dėsto anglų kalbą, literatūrą, yra lyginamųjų kultūrinių studijų universitete pradininkas ir dėstytojas. Didžiąją gyvenimo dalį praleido toli nuo gimtosios Kipro salos, todėl jo mąstysena ir vaizduotė kupina tarpkultūrinės patirties bei simbolikos. Jo kūryba yra įdomus postkolonijinės literatūros ir psichologijos pavyzdys. S. Stefanidžio paskutinioji knyga, postkolonijinės literatūros skaitiniai, Kali atlaidų aiškinimas: deivė indo–karibų rituale ir literatūroje (2000) ir ankstesnis (1988) tos pačios tematikos dokumentinis filmas Sveika, mama Kali įkvėpti jo daugialypės gyvenimo Gajanoje patirties. 1988 m. JAV Antropologijos ir humanizmo organizacija apdovanojo jį pirmuoju poezijos prizu. 2000 m. jis buvo išrinktas komisijos nariu Britanijos tautų sandraugos rašytojų prizui skirti. S. Stefanidis rašo angliškai ir verčia į anglų kalbą daugiausia iš graikų, ispanų ir portugalų kalbų.
Eilėraščius vertė Dalia Staponkutė[/expand]
[expand title=”Harvey L. Hix (JAV)”]
Harvey L. Hix (JAV)
Harvey L. Hixas (g. 1961 m.) – amerikiečių poetas ir filosofas, gyvena Kanzaso mieste ir profesoriauja Kanzaso menų institute. Yra išleidęs kelias poezijos knygas ir porą knygų apie postmodernizmo filosofiją. Už paskutiniąją poezijos knygą Rational Numbers, iš kurios ir versti šie eilėraščiai, jis pelnė T. S. Elioto premiją. H. L. Hixas taip pat išvertė į anglų kalbą mano knygą Peleno miestas, kuri pe pasirodė Northwestern University Press leidykloje.
Eilėraščius vertė Eugenijus Ališanka[/expand]
[expand title=”Sergej Stratanovskij (Rusija)”]
Sergej Stratanovskij (Rusija)
Sergejus Stratanovskis – rusų poetas, kurio beveik visi eilėraščiai 1969–1985 metais buvo spausdinami vien užsienyje ir vadinamajame samizdate, tačiau palankiai vertinami poezijos žinovų bei specialistų.
Eilėraščius vertė Jonas Strielkūnas[/expand]
[expand title=”Tomasz Różycki (Lenkija)”]
Tomasz Różycki (Lenkija)
Tomaszas Różyckis (g. 1970 m.) – jaunas lenkų poetas. Dėsto prancūzų literatūrą Opolės užsienio kalbų koledže, yra išleidęs dvi poezijos knygas, kurios jau susilaukė atidaus kritikų dėmesio. Atstovavo Lenkijai didžiausiame literatūriniame Europos projekte „Europos ekspresas 2000″.
Eilėraščius vertė Artūras Valionis[/expand]
[expand title=”Aleš Šteger (Slovėnija)”]
Aleš Šteger (Slovėnija)
Alešas Štegeris (g. 1973 m.) – jaunas slovėnų poetas, kritikas, žurnalistas, rašantis įvairiems Slovėnijos ir kitų šalių leidiniams. 1996 m. jis pelnė premiją už geriausią debiutą, 1998 m. – už geriausią metų poezijos knygą. 1996–1999 m. jis rengė tarptautinį jaunųjų poetų festivalį Medanoje, šiuo metu dirba redaktoriumi leidykloje „Beletrina”. Kritikų vertinamas kaip viena ryškiausių jaunosios slovėnų poezijos figūrų. „Literatūros ekspreso 2000″ dalyvis.
Eilėraščius vertė Laima Masytė[/expand]
[expand title=”Gary Lawless (JAV)”]
Gary Lawless (JAV)
Eilėraščius vertė Liudvikas Jakimavičius[/expand]
[expand title=”Michael Krüger (Vokietija)”]
Michael Krüger (Vokietija)
Michaelis Krügeris (g. 1943) – Hanser leidyklos direktorius; žurnalo Akzente redaktorius. Išleidęs per dešimt poezijos knygų ir keletą trumpų romanų. Jo poezija versta į daugelį kalbų, pelnęs prestižinių premijų vokiškai kalbančiose šalyse.
Eilėraščius vertė Antanas Gailius[/expand]
[expand title=”Janet C. Todd (JAV)”]
Janet C. Todd (JAV)
Janet C. Todd – amerikiečių poetė. Jos pirmąją poezijos knygą išleido Pine Press leidykla. J. C. Todd eilėraščiai buvo skelbti tokiuose žurnaluose kaip The Paris Review, Prairie Shooner ir Atlanta Review. Aktyviai dalyvauja įvairių meno institucijų (Virginijos menų centras, Hambridžo centras) veikloje, yra viena iš internetinio žurnalo The Drunken Boat redaktorių.
Eilėraščius vertė Marius Burokas[/expand]
Poezijos pavasario kronika
Mindaugas Kvietkauskas. Neįmanoma suvestinė: Poezijos pavasaris – 2001
[expand title=”Skaityti daugiau”]
Gegužės 21–27 d. ūžusių trisdešimt septintojo poezijos pavasario renginių, skaitymų, vakarojimų ir naktinėjimų, visų poetų bei klausytojų bendrystės būdų ir formų suminėti, kaip ir kasmet, neįmanoma. Išsamiausia suvestinė negalėtų atskleisti, kokiu pavidalu vieną ar kitą dieną tarp susibūrusių poezijos aistruolių apsilankydavo šėliojanti pavasarinio smagumo dvasia. Būta jos ir pačiuose tradiciškiausiuose, ir naujesniuose renginiuose, bet kaip dabar tuos apsireiškimus paliudyti?
Gegužės 21–ąją „Vagos” knygų salone šventės startas: pristatytas naujasis „Poezijos pavasario” almanachas, sudarytas Vlado Braziūno ir Eugenijaus Ališankos. Pirmoji paskata poetų pokštams renginiuose – mat almanachas, nelauktai net patiems sudarytojams, šiemet gimė nepaprastai storas. Tos pačios dienos vakarą Rašytojų klube pradėti skaitymai – čia eiles skaitė ir atsiminimais dalijosi įvairių metų Poezijos pavasario laureatai, kalbėta apie šventės ištakas, istoriją nuo 1965–ųjų.
Kitą dieną laureatus klube pakeitė debiutantai. Jaunų žmonių domėjimasis poezija vėl nepaprastai didėja – moksleivių skaitymuose išklausytas net 121 pradedantis poetas, tai absoliutus šio kasmetinio renginio rekordas. Jiems, tokioje minioje paskaičiusiems tik po vieną eilėraštį, buvo lengva ir pasimesti, ir likti neišgirstiems, nors prizų ir buvo išdalyta gausiai. Geriausiai įvertinti jaunieji poetai ir poetės – Vaiva Mažeikaitė, Kristina Čimaškaitė, Livija Pečiulytė, Lina Augucevičiūtė, Andrė Jarutytė, Justas Jasėnas, Lina Tilindytė, Agnė Pašešiūnaitė, Emilis Milkevičius, Jerzy Stankiewicz. Marius Šinkūnas apdovanotas specialiu „Metų” žurnalo prizu. Tik pabaigus moksleiviams, po geros valandos Rašytojų klube į savo knygos lietuvių ir anglų kalbomis „Medinė/ Wooden” sutiktuves ir poetinį–muzikinį performansą jau kvietė Liudvikas Jakimavičius.
Gegužės 23 d. poetai ir kritikai suko į meno filosofijos plotus: šiemetinei konferencijai parinkta kartu ir paini, ir gyvai reaguoti skatinusi tema „Eilėraštis – fikcija ir/ar istorijos dokumentas”. Didelė dalis kalbėjusių teigė eilėmis pasakoją tik savųjų fikcijų istorijas (Eugenijus Ališanka: „Mano fikcija tampa istorija, nes kitokios istorijos aš ir neturiu”; Dainius Gintalas: „Kalbėti apie pasaulio objektyvumą jau tapo beprasmiška”), kiti labiau akcentavo išmonės ir istoriškumo lygybę ar jų dialogą (Harvey L. Hixas: „Istoriniai naratyvai vardija įvykius, o poezija suteikia jiems žmogišką prasmę”). Pavakariop poetai persikėlė į renginį Vilniaus mokytojų namų kiemelyje, o dar vėliau – į sausakimšą Užupio kavinę, kurioje skaitymus atidarė Užupio Respublikos prezidentas Romas Lileikis. Temstant Rašytojų klube įsisiūbavo „Eilėraščiai per naktį”, kurių pagrindinis prizas atiteko Laurynui Rimševičiui, šiemet paskelbtam ir geriausiu „Poezijos pavasario” almanacho debiutantu.
Knieti ypač pasidžiaugti žaismia ir kūrybiška poezijos vakaro, gegužės 24 d. vykusio Zabarijos kaime, skulptoriaus Arvydo Ališankos sodyboje, atmosfera: svečiai iš užsienio poetiniais užkeikimais čia iš pradžių bandė įveikti senų medžių šniokštimą, vėliau stebėjo Andriaus Pulkauninko ir menininkų grupės performansą „Medis. Akmuo. Ugnis” bei dalijosi įspūdžiais prie miške išbarstytų kitų keliolikos instaliacijų. Beje, iš Vilniaus dar gegužės 16–ąją buvo išsiųsta pirmoji Poezijos pavasario pasiuntinių grupė – į Lazdijus, Punsko ir Seinų kraštą, o vėliau daugybės pasiuntinių su eiliuotais raštais apkeliauta Birštonas ir Klaipėda, Elektrėnai ir Nida, Alytus ir Molėtai, Joniškio, Skuodo, Tauragės, Zarasų, Anykščių, Šilalės, Vilkaviškio rajonai.
Gegužės 25–ąją Kaune vainikuotas šiųmetis Poezijos pavasario laureatas Stasys Stacevičius, kuriantis eiles vienkiemio tyloje Merkinės apylinkėse. S. Stacevičius įvertintas už ketvirtąjį savo poezijos rinkinį „Toli kriokliai”.
Baigiamajame Poezijos pavasario vakare Vilniaus universiteto K. Sarbievijaus kieme apdovanotas geriausias metų skaitovas Alvydas Šlepikas, geriausias lietuvių poezijos vertėjas į užsienio kalbą Harvey L. Hixas (už E. Ališankos knygos vertimą), geriausias metų poezijos vertėjas į lietuvių kalbą Alfonsas Bukontas (už „Bhagavadgytą”). Prizas už esė šiemetiniame „Poezijos pavasaryje” įteiktas literatūrologei Ritai Tūtlytei. Kaip ir kasmet draugėn suburti ir pagerbti čia skaitė eiles visi iki vieno šventės laureatai, didžiuma užsienio svečių.
Mindaugas Kvietkauskas
„Metai”, 2001 liepa.
[/expand]
Eugenijus Ališanka. Pasaulio poetai Poezijos pavasaryje
[expand title=”Skaityti daugiau”]
Šiemetinis Poezijos pavasaris išsiskyrė iš ankstesnių pirmiausia tuo, kad jame dalyvavo daugiau poetų iš kitų šalių. Septyniolika poetų iš dvylikos šalių skaitė savo kūrybą vienuolika kalbų. Tai nėra daug, jeigu palyginsime mūsų festivalį, sakykim, su Vilenicos (Slovėnija) ar Strugos (Makedonija) festivaliais, į kuriuos kviečiama po penkiasdešimt ir daugiau rašytojų iš kitų kraštų. Tačiau, atsižvelgiant į Poezijos pavasario tradicinę struktūrą ir finansavimo galimybes, tai pakankama „kritinė masė”, kad mūsų festivalis būtų išties tarptautinis. Pamenu, dar prieš šešetą septynetą metų keleto svečių iš užsienio balsai ištirpdavo lietuviškos poezijos fiestoje, jų kūryba būdavo menkai pristatoma – po porą eilėraščių – literatūrinėje spaudoje. Šiandien daugumą svečių solidžiomis publikacijomis pristato „Poezijos pavasario” almanachas, jų kūrybą skelbia kultūriniai savaitraščiai, jie dalyvauja visuose renginiuose, rengiamas atskiras svečių vakaras Zabarijos kaime. Pastaraisiais metais į „Poezijos pavasarį” pavyksta pasikviesti išties rimtų poetų, kurie gerai žinomi savo šalyse, yra sulaukę tarptautinio pripažinimo. Kviečiama ir jaunesnių, bet jau spėjusių išgarsėti savo šalyse, poetų. Tad trumpai apie šiemetinius svečius.
Poetė, eseistė iš Didžiosios Britanijos Bernardine Evaristo yra puikiai žinoma savo šalyje. Be kitų apdovanojimų, 1999 m. ji pelnė prestižinę Emma premiją už geriausią metų romaną (už eilėraščių romaną „Lara”). Poezijos pavasario metu ji skaitė eilėraščius iš kito eilėraščių romano „Imperatoriaus mergaitė”, kuriame pasakojama apie juodaodės imigrantės likimą Londiniume – III a. Romos imperijos Londone. Šiame romane sodria poetine kalba pasakojamoje istorijoje išryškėja istorinis kontekstas ir kartu apmąstoma pačios poetės – išeivės iš juodosios Afrikos – situacija. B. Evaristo poeziją iškart įvertino lietuvių poetai: jėga padvelkė ir iš eilėraščių (romano fragmentų), ir iš pačios poetės laikysenos, balso. Akivaizdus iššūkis lietuvių poetams – poetinis pasakojimas, siužetinė linija, istorinis fonas – kas ryšis tokiai poezijai ir kam tai pavyks?
Beje, B. Evaristo važiavo „Literatūros ekspresas 2000″ traukiniu ir praėjusių metų birželio mėnesį dalyvavo Vilniuje surengtuose renginiuose. Poezijos pavasaryje svečiavosi ir daugiau traukiniu keliavusių rašytojų – tai jauni poetai Tomaszas Różyckis (Lenkija) bei Alešas Štegeris (Slovėnija). T. Różyckis gyvena Opolėje, Kalbų koledže dėsto prancūzų kalbą. Išleidęs porą poezijos knygų, jis buvo kritikos pastebėtas ir įvertintas, o tai nėra taip lengva šalyje, turinčioje daugiau negu 50 milijonų gyventojų. A. Štegeris jau spėjo susilaukti pripažinimo Slovėnijoje. 1996 m. jis pelnė premiją už geriausią debiutą per dvejus metus, 1998 m. – už geriausią metų poezijos knygą. A. Štegeris jau keletą metų rengia tarptautinį jaunųjų poetų festivalį Medanoje, kuriame yra dalyvavę ir lietuvių poetai. Jis dirba redaktoriumi leidykloje „Beletrina”, kuri daug dėmesio skiria jaunųjų kūrybai. Ši leidykla domisi ir lietuvių kūryba.
Tik porą dienų dalyvauti Poezijos pavasaryje galėjo poetas iš Vokietijos Michaelis Krügeris. Vieną dieną buvo pristatytas jo romanas „Himelfarbo sugrįžimas”, kurį išleido „Tyto alba”, kitą dieną jis skaitė savo poeziją Zabarijos kaime. M. Krügeris vadovauja vienai iš didžiausių Vokietijos leidyklų „Hanser”, kuri leidžia nekomercinę literatūrą. Kartu M. Krügeris yra įtakingiausio Vokietijos literatūrinio žurnalo „Akzente” redaktorius. Jo rūpesčiu šiuo metu rengiamas lietuvių literatūrai skirtas žurnalo numeris, kuris turėtų pasirodyti prieš prasidedant 2002 m. Frankfurto knygų mugei, šįkart pagrindine tema pasirinkusiai Lietuvą.
Pirmą kartą Poezijos pavasaryje dalyvavo poetas iš Kipro – Stephanos Stefanidis, Kipro graikas, rašantis anglų kalba. Jis dėsto Kipro valstybiniame universitete anglų kalbą ir literatūrą, yra lyginamųjų kultūrinių studijų universitete pradininkas, verčia iš graikų, ispanų ir portugalų kalbų. Kitas poetas iš pietų Europos – Thanasis Chatzopoulas – graikas, gyvenantis Atėnuose. Jis dirba psichoanalitiku, verčia pasaulio poeziją į gimtąją kalbą, jo paties eilėraščiai ir kai kurios knygos yra išverstos į daugelį Europos kalbų. Abu šiuos autorius į lietuvių kalbą vertė Dalia Staponkutė, jau daugelį metų gyvenanti Kipre, verčianti graikų literatūrą į lietuvių kalbą. Ji taip pat dalyvavo festivalio renginiuose.
Kaip ir kasmet Poezijos pavasaryje dalyvavo poetai iš Skandinavijos šalių. Iš Islandijos – Kristin Ómarsdóttir, moderniosios poezijos atstovė, viena iš labiausiai pripažintų Islandijos poečių, gerai žinoma ne tik savo šalyje, bet ir svetur. Iš Švedijos – Ame Johnssonas, kūrybiškai balansuojantis tarp poezijos ir prozos žanrų, skandinaviškai santūrus, meditatyvus. „Gamtovaizdis man yra be galo reikšmingas. Tai mano kūrybos išeities taškas, jis duoda man kūrybos impulsą, formuoja mano mintį ir mano išvadas, tai kaip koks veidrodis, kuriame aš matau tai, ką darau”, – sako jis. Jauna suomių poetė Jaana Paju Poezijos pavasaryje dalyvavo Lietuvių bendrijos Suomijoje, pirmiausia bendrijos viceprezidentės V. Dzvonkaitės-Koivulos, rūpesčiu. V. Dzvonkaitė-Koivula ir išvertė poetės kūrybą mūsų festivaliui.
Iš Sankt Peterburgo šiemet atvyko viduriniosios kartos poetas Sergejus Stratanovskis. Septintajame dešimtmetyje jo kūryba nebuvo spausdinama, ilgą laiką jis dalyvavo neoficialiuose sambūriuose, pirmą kartą oficialiai spausdintis jam buvo leista tik 1985 metais. Jo sudėtingą tradicinės formos poeziją puikiai išvertė Jonas Strielkūnas.
Vis labiau lietuvių poezija ir Poezijos pavasariu domisi amerikiečių poetai. Šiemet jame dalyvavo keturi, vienas iš jų – jau Lietuvos pilietybę turintis ir Vilniuje gyvenantis Kerry Shawnas Keysas, kuris nemažai nusipelnė skatindamas amerikiečių susidomėjimą mūsų literatūriniu gyvenimu. J. C. Todd, Gary Lawlessas ir Harvey L. Hixas dar kartą paliudijo amerikietiškosios poezijos įvairovę – skyrėsi ir tekstai, ir poetų laikysena – „svinguojantis” ilgaplaukis G. Lawlessas, drovi J. C. Todd, skaitanti atviriausios fiziologijos pilną eilėraštį, ir inteligentiškas jaunas profesorius H. L. Hixas, kurio poezija subtiliai psichologiškai niuansuota ir slepianti kertinius filosofinius akmenis. H. L. Hixas šiemet pelnė Poezijos pavasario prizą už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas, kurį jam ir įteikė per baigiamąjį vakarą. H. L. Hixas dėsto literatūrą ir filosofiją Kanzaso menų institute, yra išleidęs kelias knygas apie postmoderniąją kultūrą, už naujausią savo poezijos knygą „Racionalūs skaičiai” („Rational numbers”) jis pelnė T. S. Elioto premiją.
Poezijos pavasario renginiuose jau antrą kartą dalyvavo poetas iš Meksikos Gerardo Beltranas. Pernai jis pelnė prizą už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas, tačiau atvykti negalėjo, tad prizą atsiėmė šiemet. Šiuo metu jis studijuoja lietuvių kalbą Vilniaus universitete, todėl nesunkiai įsiliejo į poetinių skaitymų ir daugiakalbio polilogo maratoną.
Nepaminėjau dar dviejų svečių – jauno lenkų poeto iš Opolės Paweło Marcinkiewicziaus, praėjusiais metais pelniusio Cz. Miłoszo premiją, ir Uldžio Beržinio, kuris gerai pažįstamas lietuvių skaitytojams. Prieš keletą metų U. Bėrzinis buvo apdovanotas Baltijos Asamblėjos premija, ir ta proga buvo išleista jo knyga lietuvių kalba „Vabzdžių žingsniai”. Tai senas lietuvių bičiulis, verčiantis lietuvių poeziją (beje, ne tik lietuvių – Uldis verčia daugiau negu iš dešimties kalbų), vienas didžiausių šiandieninės Latvijos poetų, drįsčiau sakyti – ir pasaulio. Ir pagaliau jo dešimtokė dukra Una, kuri lydėjo jį per Poezijos pavasario vakarus. Mokanti kinų kalbą, puikiai šnekanti angliškai ir lietuviškai, nesunkiai radusi bendrą kalbą su poetais ir poetėmis, puikiu balsu dainavusi latvių dainas prie laužo Angelų sodyboje šalia Nemuno kilpos…
Kartais girdžiu klausimą, ar ne vienos krypties bėgiais juda Poezijos pavasaris. Jau vien iš to, ką paminėjau, akivaizdu, kad lietuvių poezija išgirstama ir paskleidžiama pasaulyje. Dažnas svečias aprašo įspūdžius savo šalies dienraščiuose, žurnaluose, poetų kūriniuose atsiranda lietuviškų motyvų. Ir pats svarbiausias dalykas – lieka nematomos gijos tarp visų susitinkančiųjų, kurios anksčiau ar vėliau duoda vaisių.
Išlydima islandų poetė K. Ómarsdóttir ištarė: „Tai geriausias festivalis, kuriame man teko dalyvauti”. Gijos driekiasi.
Eugenijus Ališanka
„Metai”, 2001 liepa.
[/expand]
Poezijos pavasario konferencijos pranešimai
[expand title=”Skaityti daugiau”]
FIKCIJA AR DOKUMENTAS?
Diskusija gegužės 23–iosios popietį vyko gana gyvai, nors visiems buvo iš anksto aišku, kad eilėraštis yra ir fikcija, ir istorinis dokumentas, nes tam tikras dokumentas yra ir tuščias popieriaus lapas, ir bet kuris kitas daiktas. Ne visi prelegentai vienodai suprato tik pačią dokumentiškumo intenciją poezijoje. Vieni laikėsi nuomonės, kad poetas sąmoningai ar nesąmoningai kuria tekstą, be kita ko, ir kaip savo įvairialypės patirties dokumentą, kiti, neneigdami neišvengiamo teksto dokumentiškumo, teigė, kad poetui pirmiausia rūpi meninė kūrinio kokybė, nes tikrovę jis stengiasi perteikti, o ne liudyti. Žinia, skirtumas čia nedidelis, bet diskutuota buvo ir gana audringai. Matyt, kiekvienas kalbėjo turėdamas omenyje savo patirtį. Nebuvo apeitos ir poezijos vertimo problemos. Svarstyta, kiek vertimas gali „dokumentuoti“ originalą. Tad diskusijos vedėjui Eugenijui Ališankai nebuvo nuobodu ar bent jau lengva.
Diskusijoje kalbėjo Eugenijus Ališanka, Harvey’us L. Hixas, Dainius Gintalas, Tanusis Chadzopulas, Skirmantas Valentas, Kornelijus Platelis, Kristin Ômarsdôttir, Mindaugas Kvietkauskas, Stefanas Stefanidis, Dalia Staponkutė, Ame Johnssonas, Valentinas Sventickas, replikavo dažnai joje minėtas Uldis Bėrzinis, Bernardine Evaristo ir Janet C. Todd.
Uldis Bėrzinis kalbėjo, kad eilėraštis, kuriame autorius aprašo kokius nors istorinius įvykius, jei ir negali pretenduoti tapti patikimu istoriniu dokumentu, visada liudija autorių, tai, kaip jis tuos įvykius suvokė ir išgyveno. Bernardine Evaristo dalijosi mintimis apie savo eiliuotą romaną. Be abejo, pasak jos, jame perteikiamos jos pačios patirtys ir svajonės, tačiau ji prieš imdamasi kūrybos nuodugniai studijavo istorinį savo vaizduojamos aplinkos kontekstą, tad kai ką pasiskolino iš anų laikų dokumentų. Janet C. Todd sakė, kad galbūt vienintelė vieta, kurioje galime aptikti meną, yra žodis. Žodis – tai mažytė kalbos monada, kruopelė, tačiau – ir šaknis, susisukusi tarsi kiaulpienės; tai ilga etimologija su tarmių, per kurias žodis keliavo, pėdsakais, tad ir jo istorija. Bet žodis išleidžia ir kitą šaknį – į žmones, pro kuriuos jis spraudžiasi prisiimdamas jų asmenybių pėdsakus. Jai menas – abi susipynusios šaknys: etimologijos ir asmeninių pėdsakų, susisukusios kaip Hermio kaducėjus ar DNR, nešančios – kaip?– gyvybės kibirkštį, ištisus gyvenimus.
Skelbiame iš anksto parengtus kai kurių diskusijos dalyvių pasisakymus.
Mano kasdienis galvos skausmas man nėra fikcija, nors kitas žiūrėdamas į mano akis šio dygaus ir alinančio proceso nepastebi. Kiekvienos istorijos esmė skleidžiasi ne per išgrynintų faktų virtinę, bet per motyvus, troškimus ir vizijas. Istorija gali būti ir tai, kas realiai nėra įvykę, bet apie ką buvo nepermaldaujamai mąstoma. Kalbėti apie pasaulio objektyvumą jau tapo beprasmiška, todėl būtinos pliuralizmo ir tolerancijos nuostatos iškėlė postmodernųjį būvį. Pasaulis yra toks, koks jis atsispindi individualios sąmonės veidrodžiuose. Todėl centrine meno kūrinio, taigi eilėraščio, ašimi tapo pojūčiai. Ir pirmiausia, mano galva, poetas eilėraščiais pasakoja ir dokumentuoja ne ko kito, bet savo pojūčių, reakcijų į tam tikrus įvykius ir aplinkybes, istoriją, įvykius paprastai palikdamas nuošalėje, nes tai labiau prozininko darbas. Kadangi pojūčiai gali tarsi gyvatės įvairiausiai rangytis ir mainytis, randasi tokių fenomenų kaip Fernando Pessoa. Šiuo atveju man nerūpi konkrečių istorinių faktų interpretavimas eilėraštyje. Man labiau rūpi vidinių motyvų, pojūčių, vizijų ir troškimų istorija ir jų dokumentavimas.
Gryna fikcija, lengvabūdiškas prasimanymas niekuomet nesusitiks su grynais gyvenimo faktais, todėl apie grynos fikcijos ir išorinių įvykių santykį nėra prasmės kalbėti. Bet fikcija, kuri pirmiausia čia yra siejama su fantazija, kuri yra fantazija, prisodrinta pojūčių kraujo, jau nėra gryna fikcija. Kad ji tokia nebūtų, poetas turi vidinį melo detektorių, kuriuo ir pamatuoja, kiek jis meluoja pirmiausia sau pačiam, o tada ir skaitytojui. Paprastai, jeigu jis bijo rodyti savo tikrąjį veidą, kuria nuo vidinės tikrovės atsietus vaizdinius ir slepiasi jų miškuose, eilėraštis rampa ne tvirtas ovališkas, bet gerai neišvirtas, sukiužęs kiaušinis. Todėl poetui, nesvarbu, koks laikmetis būtų, diktatoriškas ar demokratiškas, visuomet reiks drąsos prabilti pirmiausia apie save. Jeigu melo detektorius veikia šauniai, eilėraštis tampa autentišku sąmonės ar pojūčių dokumentu. Tuomet svarbu, kad kiekviena metafora ar simbolis, per kuriuos reiškiasi pojūčiai, būtų iš tiesų išgyventi, patirti, pakrauti gyvenimiškos energijos, o ne sudarytų gražių butaforijų ekspoziciją. Vadinasi, poetas pirmiausia pats turėtų gerai suvokti savo eilėraščio motyvus ir turinį, nes kai menas, anot Josifo Brodskio, atsisako suvokiamumo principo, jis užleidžia savo pozicijas ir pasismerkia vykdyti grynai dekoratyvinę funkciją. Būtent toks eilėraštis, kai fantazijų vaikomasi dėl pačių fantazijų, jų dekoratyvumo, paprasčiausiai ir tampa gryna fikcija. O pačių fantazijų, simbolių, vaizdinių autentiškumo matas yra kalba. Gyvi pojūčiai yra tarsi raktas, o kalba yra spyna, kurią reikia atrakinti. Puikiai žinom, kad tik tuomet, kai susijungia mūsų pačių energijos įkrauti neigiami ir teigiami poliai, atsiveria kalbos Sezamas.
Ką reiškia, kai poetas rašo, mąsto, kalba, tarkim, apie sadistinius polinkius ir žudymo malonumą, nors jie išoriškai niekuomet nėra aiškiai pasireiškę. Ar tai reiktų suvokti, kad jis kuria gryną fikciją ir ja nori atkreipti kritikų dėmesį, trokšta suvilioti skaitytoją, jį šokiruoti? Žinoma, atvejų gali būti įvairių. Bet panašu, kad visa esmė slypi vėlgi menininko sąmonėje, jo smegeninėje. Eilėraštyje kuriamų vaizdinių ir išorinės gyvenimo tikrovės neadekvatumas nėra fikcijos ženklas tokiu atveju, kai eilėraštis tampa filtru, kuriame nusėda prigimtinės drumzlės. Galbūt ir japonas Issei Sagava būtų nenušovęs ir nepradėjęs valgyti savo mylimosios, jeigu būtų rašęs eilėraščius ir naudojęsis šiuo filtru. Galbūt nemaža dalis kitų žudikų tam tikromis kūrybinėmis, surimuojančiomis galiomis būtų atpalaidavę įtemptą spyruoklę, o jų kankinimo ar žudymo įrankiu būtų pasirinktas kad ir eilėraštis. Pastarasis gali būti ir peilis, ir puokštė gėlių. Jeigu aš renkuosi pirmąjį, bet realiai nieko nežudau, tai nereiškia, kad aš meluoju ir mano eilėraštis tėra gryna fikcija. Jis yra mano sąmonės dokumentas.
Dainius Gintalas
Rašytojų organizacijos vadovui tenka dalyvauti daugybėje literatūros vakarų. Ar sėdi salėje, ar scenoje, – kaupiasi įspūdžiai. Nėr to gero, kad neišeitų į bloga. Visų įspūdžių niekad niekam nesakysiu. Bet šiandien pasakysiu vienų dalyką, susijusį su aptariama tema.
Štai lietuvių poetas neprašomas entuziastingai komentuoja publikai eilėraštį, kurį skaitys. Nori pasakyti, kada, kokiomis aplinkybėmis jis parašytas. Koks buvo pretekstas. Į ką reaguota. Koks įvykis ar žmogus paskatino rašyti. Kokių jame esama aliuzijų, paslėptų citatų. Kaip šaunu buvo jas „prakišti“ cenzūros metais. Ką apie tą eilėraštį yra sakę kolegos ir paršai kritikai.
Paskui išgirsti tą eilėraštį. Pagalvoji, kad pats eilėraštis pasakė visa, kas buvo komentuota, ir ne taip elementariai, ir dar daugiau. Tada, savaime suprantama, ateina mintis, kad geriausiai būtų, jeigu poetai skaitytų eilėraščius ir apsieitų be kalbų apie juos.
Gali galvoti taip kiek nori, bet poetai daro savo – ir skaito, ir komentuoja. Gali įtikinti save, kad jie elgiasi paikai, bet tikėsi tuo tik akimirką, nes žinai, kad tas poetas – talentingas ir protingas žmogus.
Taigi tų įspūdžių išvada – nemažai daliai lietuvių poetų eilėraštis visgi dokumentas. Regis, jiems atrodo, kad laiko ir fakto paliudijimas eilėraštyje nėra pakankamai dokumentiškas, ir dėl to norisi pridėti dar žinių. Tai tendencijos ženklai.
Eilėraščių–fikcijų egzistavimą, pasiremdamas tais pačiais viešų skaitymų įspūdžiais, galėčiau dokumentiškai įrodyti. Tokių eilėraščių autoriai jų nekomentuoja. Net primygtinai prašomi.
Yra išorinių eilėraščio–dokumento ženklų. Konotuotas jo pavadinimas. Motto. Paskyrimas. Tekste minimas visuomeninis ar kultūrinis faktas, įvykis, asmuo. Įterpta citata arba stilizacija. Meninės vertės požiūriu tai savaime neutralūs dalykai, – gali ir padėti, ir pakenkti. Tačiau beveik visada lyriką žlugdo pasakojimas, – autoriaus užgaida papasakoti eiliuota kalba atsitikimą, neturint jokių kitų meninių siekimų. Galėtume sakyti, kad toks eiliuotas pasakojimas nori dokumentuoti, ir tikrai: dokumentiškai paliudija, kad tai nėra šiuolaikinio lygmens lyrika.
Pastarojo dešimtmečio lietuvių poezijos publikacijų sraute eiliuotų pasakojimų net pagausėjo. Pasirodė, kad taip rašė didžioji dalis sudėtingo likimo žmonių, kurių poezija sovietmečiu nebuvo spausdinama, – tremtiniai, rezistentai, nemaža dalis vyriausios kartos emigrantų. Taip dažnai rašo ir mėgėjai, išsileidžiantys knygas už savo pinigus. Vertybių sistemoje tokia poezija stengiasi įsitvirtinti sakydama, kad ji esanti tradiciška, taigi savaime geresnė už „visokius išsidirbinėjimus“. Bet šiuo arveju tradicija suvokiama pernelyg laikinai ir lokaliai. Ilgametis pasaulio lyrikos gyvenimas yra įtikinęs, kad jos jėga yra išgyvenimas, vaizdas, koncentruotos kalbos grožis ir daugiareikšmiškumas, prasmių sankaupa.
Įdomu yra galvoti apie eilėraštį, išspausdintą lietuviškai ir angliškai greta. Tebus šįkart Liudviko Jakimavičiaus:
Tada buvo čia ir dabar,
Dabar – ten ir kodėl.
Then it was here and now.
Now it is there and why.
„Medinė/Wooden“ (V., 2001, p. 82–83)
Lietuviams jo lietuviški žodžiai primena visuomeninio gyvenimo permainą ir išsako poeto požiūrį. Angliškai skaitančiam turbūt lieka tik žaismė. Bet dar yra tokia viltis: gal situacija turi universalumo.
Valentinas Sventickas
DALYVAVIMAS KAIP TEKSTAS
Šių metų „Poezijos pavasario“ almanache radau Vlado Braziūno išverstą Uldžio Bėrzinio eilėraštį „Tekstas kaip dalyvavimas“, jo fragmentą pacituosiu: „Susitikau jaunutę, muzikalią, Dievą mylinčią slovakę, mes vaikštėm po skliausčiom bažnyčių perdangom, burkavome ir ėmėme bučiuotis. Tatai, be abejonės, tekstas – bet tai yra teisybė, aš galiu prisiekti!“ Nesirengiu čia interpretuoti Uldžio eilėraščio, norėjau tik pateikti ironijos, su kuria poetai žiūri į eilėraščio faktologiškumą, pavyzdį. Poezija ne registruoja faktus, o naudojasi jais, siekdama savų tikslų. Retos išimtys, kurias mums pateikia literatūros istorija, tik patvirtina šią taisyklę. Turiu omenyje eiliuotus faktų aprašymus, pavyzdžiui, Lukrecijų. Tačiau faktai mums sukelia emocijas, o iš jų mes gaminame pačią subjektyviausią lyriką. Galų gale ne kas kita, o poeto dalyvavimas pasaulyje virsta jo tekstu, nesvarbu, iš ko ir kaip jis padaromas. Ar galima faktiškumo požiūriu kaip nors klasifikuoti ar vertinti tekstus? Manau, tai būtų beprasmiškas užsiėmimas, nes faktas čia niekuo dėtas. Nes faktas, perkeltas į poeziją, paprastai netenka savo faktiškumo. Pavyzdžiui, ar paremtas faktu Janet C. Todd eilėraštis „Myžantis“? Manau, taip, bet kas iš to? Ginčo dėl eilėraščio esmė yra – ar jis geras, ar ne? O tai, ar jis geras, ar ne, visiems ginčo dalyviams jau būna pasakiusi jų intuicija. Dalyvavimo eilėraštyje patirtis virsta tekstu labai plačiame suvokėjo patirties kontekste, taigi kažkur kitur.
Eilėraštis klastoja istoriją, jis greičiau jos apokrifas nei analizuotinas dokumentas. Bet apokrifas – taip pat dokumentas. Istorinis eilėraščio dokumentiškumas – ne poezijos, o visai kito lygmens dalykas, tačiau jo visada esama. Kiekvienas tekstas atspindi tam tikrą jautrumą, savaip diskutuoja su vieno ar kito laikotarpio vyraujančiais stiliais, mentalitetais, galų gale būna parašytas tam tikro laikotarpio kalba. Jis įsilieja į savo istorinį kontekstą ir gali padėti tam, kuris po kiek laiko mėgins tą kontekstą atkurti. Tą ir daro literatūros istorikai, kaip Rita Tūtlytė šiemetiniame almanache. Galų gale tą sąmoningai ar nesąmoningai daro kiekvienas tekstų skaitytojas, savo sąmonėje lipdantis kur kas platesnio konteksto vaizdinį, kuris niekada neįgaus teksto formos ir kuriam visada trūks tikslumo. Pagaliau ir tokios siauros srities kaip literatūros istorija tyrinėtojas niekad nepajėgs aprėpti visų istorinį kontekstą nužyminčių „dokumentų“. Lietuvoje kasmet pasirodo apie 400 eilėmis parašytų knygų. Kas įmanytų jas perskaityti?
Kita vertus, istorija – taip pat tekstai, kurių dokumentiškumą nuolat kvestionuoja patys istorikai. Neišvengiamų sąsajų su laiko kontekstu nenusikrato nei pats geltoniausias „istorinis“ romanas, nei pats rafinuočiausias kito laikotarpio stiliumi sukurtas poetinis tekstas, nei istorikų darbai. Poetai tai supranta ir lengva ranka žaisdami mėgdžioja, klastoja istoriją, naudojasi jos ir kasdieninės tikrovės „faktais“. Iš šiemetinių mūsų svečių šiuo atžvilgiu įdomios Bernardine Evaristo publikacijos „Literatūroje ir mene“ ir „7 meno dienose“. Žinoma, būna, kad poetai flirtuoja su faktais, kitaip sakant, kontekstu, veliasi su juo į diskusiją. Tokią poeziją vadiname progine ar panašiai. Man pasirodė grakšti storiausio pasaulyje almanacho sudarytojo V. Braziūno autoepitafija praėjusiame „Literatūros ir meno“ numeryje. Iš tiesų pjaus oželį azazelį valdyba. Kas galėtų paneigti? Bet žolelė ten gražiai želia tarsi antkapis oželio.
Tačiau eilėraštį sunku pavadinti ir visiška fikcija. (Noriu atkreipti dėmesį, kad lietuvių ir anglų kalboje, į kurią čia dabar verčiama, šie žodžiai vartojami kiek skirtingomis prasmėmis.) Jei, kaip sakiau, dalyvavimas pasaulyje virsta tekstu, šis nėra visiškai fiktyvus (Uldis siūlosi dėl to net prisiekti). Mes dalyvaujame gyvenime su savo sąmonėmis, pasąmonėmis ar dar velniai žino kuo, jei tikėsime hermetiškais mokymais. Čia vėl – darosi svarbu, kokia intencija tą dalyvavimą tekstu verčiame: ar norime kuo tobulesne forma perteikti savo esmines patirtis, ar tiesiog pateikti skaitytojui kuo lengviau užsimiršti padėsiantį skaitalą? Svarbi ir dalyvavimo kokybė: ar mes tik bandome fiksuoti tikrovės paviršiuje šalia mūsų plūduriuojančius daiktus bei reiškinius, ar ieškome ir kitų – istorinių, kultūrinių – perspektyvų? Pagaliau svarbūs ir mūsų gebėjimai: ar mes pakankamai gerai „valdome“ kalbą, kad perteiktume savo dalyvavimo patirtis, ar kalba „valdo“ mus? Uldis minėtame eilėraštyje skundžiasi, jog talento trūkumas privedė jį prie autotematizmo. Ir mane jis ten pat nuveda, kai nesu pakankamai fiktyvus. Gal taip nutinka dar kam nors? Kita vertus, kiekvienas su savo žodžiais pakliūvame į konteksto gniaužtus, ir nė vienas neperžengsime dalyvavimo kontekste sąlygojamų savo ribų.
Savo dalyvavimą PP svečių eilėraščiuose šiuo tekstu paverčiau norėdamas dalyvauti šioje konferencijoje, tad mano dalyvavimas čia ir kituose Poezijos pavasario renginiuose taip pat tėra kaip tekstas.
Kornelijus Platelis
IŠ FIKCIJŲ ISTORIJOS
Pačia plačiausia prasme galima būtų tvirtinti, kad visi žmogaus kūriniai yra istorijos dokumentai ar tiesiog dokumentai. Po keleto tūkstančių metų rasta vazos šukė su neįskaitomu užrašu yra tos epochos dokumentas, nepriklausomai nuo to, kaip ta vaza buvo vertinama anuomet. Šiuo atžvilgiu ir kiekvienas eilėraštis, parašytas prieš šimtą metų ar šiandien, yra dokumentas.
Tačiau šiuo lygmeniu fikcionalumo klausimas net nekyla – daiktas (eilėraštis) dokumentuoja istoriją pačiu savo atsiradimu ir buvimu. Fikcijos ir dokumento santykį išryškina kitas lygmuo – pats tekstas, teksto ir tikrovės sankirta. Eilėraštis yra kūrinys, kitaip sakant, vaizduotės produktas. Vaizduotė sukuria tai, ką galima būtų pavadinti pasaulio vaizdiniu, tačiau šis vaizdinys nedaug ką bendra turi su matomu vaizdu. Poetinė vaizduotė vaizdija, bet ne vaizduoja, ji yra ekspresyvi, nors jos išeities taškas gali būti ir impresija. Kalbant paprasčiau, poetinė vaizduotė ne atspindi realybę, bet ją įveikia. Gastono Bachelard’o žodžiais, ji yra „gebėjimas kurti realybę peraugančius, ją dainuojančius vaizdus“. Taigi poetinis vaizdinys išlaiko autonomiją matomos, juntamos realybės atžvilgiu. Minėto Bachelard’o teigimu, poetinis vaizdinys yra toks psichinis įvykis, iš kurio nereikalaujama jokios atsakomybės. Ieškoti jo pateisinimo jutiminėje realybėje, kaip ir nustatyti jo vietą bei vaidmenį eilėraščio kompozicijoje, – antraeiliai uždaviniai.
Ar tai reiškia, kad eilėraštis yra fikcija par excellence? Tarptautinių žodžių žodynas sako, kad fikcija yra „nesamas, pramanytas, tikrovės neatitinkantis, tik įsivaizduojamas ar vaizduojamas kaip esantis dalykas“. Prisimindamas eilėraštį, kuriame rašiau, kaip aš tarnavau eunuchu turkų sultono hareme, visiškai sutinku, kad eilėraštis yra fikcija. Aš tik įsivaizduoju, kuriu nesamą, pramanytą, tikrovės neatitinkantį dalyką, kurį pateikiu kaip esantį. Natūraliai kyla klausimas, kokia tokių fikcijų prasmė, – ar tai tik vaizduotės žaidimėliai? Norint tokiame eilėraštyje surasti daugiau, reikia jį konceptualizuoti, t. y. aiškintis jį pasitelkus sąvokų kohortą. Tačiau pats vaizduotės žaismas, pats fikcijos kūrimas yra svarbus savaime, ir nėra būtina skubėti fikcijas apipinti sąvokomis. Žymus psichoanalitikas Jamesas Hillmanas radikaliai priešina vaizdinį ir sąvoką. Jo nuomone, vaizdinys yra daug svarbesnis, todėl jis siūlo neskubėti vaizdinio redukuoti į prasmę, jo konceptualizuoti, bet skatina įsigilinti į vaizdinio fenomenologiją. Interpretacijai, alegorizavimui Hillmanas priešpriešina analogiją, kuri veikia rytietiško koano principu. „Interpretuodamas“ sapną gauni vis daugiau antausių nuo mokytojo, kuris grąžina tave prie vaizdinio. Svajotojas turi pasiduoti šiai begalinei regresyviai antausių, analogijų ir vaizdinių sekai. Konceptualizavimas tėra antraeilis uždavinys.
Kita vertus, vaizduotė neabejotinai siejasi su atmintimi, su milžinišku savo gyvenimo įvykių, patirčių, faktų, žinių lauku. Šis ryšys ir leidžia spręsti „antraeilį“ uždavinį, ieškoti eilėraštyje dokumento. Kai rašau eilėraštį, sakykim, apie savo vaikystę, išplėšiu iš atminties vienokius ar kitokius įvykius, vardus, įspūdžius. Tačiau eilėraštis netampa mano vaikystės nuotrauka dėl kelių priežasčių. Tai, ką prisimenu, nebūtinai yra tikra dokumento atžvilgiu – gyvenimo patirtis, kalba, vaizduotė „iškreipia“ mano patyrimus. Vaizduotė tampa atminties forma, aš prisimenu kurdamas vaizdinius, vaizdydamas, kitaip sakant, kurdamas fikciją. Mano istorija tampa fikcija, „įsivaizduojama ar vaizduojama kaip esantis dalykas“. Ir atvirkščiai – mano fikcija tampa mano istorija, nes kitokios istorijos aš ir neturiu. Savo istoriją dokumentuoju fikcijomis.
Galima būtų paklausti, kuo čia dėtas skaitytojas? Tuo, kad jis, pasitelkęs savąją vaizduotę, interpretuoja mano tekstą, kuria savo fikciją ir savo istoriją. Istorijų yra daug, daug daugiau nei poetų ir poezijos skaitytojų kartu sudėjus, nes fikcijas kuria ne tik poezija.
Eugenijus Ališanka
VERSTINIS POMIRTINIS
Kalbėsiu vertėjos vardu, ir mano trumpas pasakojimas ves per palyginimus, pastebėjimus, analogijas, liesdamas eilėraščio istoriškumo motyvus tik fragmentiškai. Esu istoriškumo šalininkė, nes vertėjos darbas ir vaidmuo tiesiogiai susiję su kūrinio istorija. Vertėja dirba su istoriniais dokumentais – gatavais eilėraščiais ar tekstais, anot žymaus poeto Oktavio Pazo, – daiktais. Beje, nepaprastai „daiktiškos“ ir vertinimo metaforos. Štai Horacijaus kreipinys į vertėją, kurį aptikau George’o Steinerio knygoje „Po Babelio“: „Rinkis gražiausius žiedus tarsi bitė, siurbki nektarą ir paverski jį saldžiausiu medumi“. Lori Chamberlain, feministinės vertimų teorijos puoselėtoja ir vertėja, savo esė „Metaforiškas vertimas“ rašo: „Vertimai kaip ir moterys turi būti arba gražūs, arba ištikimi“. Sussan Bassnet, kita garsi vertimų studijų specialistė, apžvelgdama XIX amžiaus amerikiečių vertimus, pateikia štai tokią metaforišką citatą: „Vergai mes, plušame svetimose plantacijose; gražiname vynuogyną, o vynas – šeimininko“. Taigi vertėjas dirba su istoriniais dokumentais, suteikdamas jiems naują, „pomirtinį“, anot Walterio Benjamino, gyvenimą. Ši Walterio Benjamino sąvoka visų pirma reiškia, jog vertimas ženklina eilėraščio pomirtinio gyvenimo trukmę ir tampa žyme kitos kultūros istorijoje. Ar tampa? Ar verstas eilėraštis tampa kitos kultūros dalimi? Tai priklauso nuo dviejų pagrindinių dalykų – nuo kalbos išverčiamumo į kitą kalbą, nes ne visos kalbos tarpusavyje giminingos, ir nuo autoriaus kalbos išverčiamumo, nes ne visi autoriai vienodai dosnūs.
Poezijos vertimas galėtų būti labai grafiškas pavyzdys, kaip ir kokiame istorijos etape užsimezga literatūrų ir kultūrų bendravimas, suteikiantis intymaus kultūrų dialogo galimybę. Poezijos istoriškumas siejasi, vėl cituoju Oktavio Pazą, visų pirma su tuo, kada ir kur skaitomas kūrinys. Ar įmanomas intymus graikų ir lietuvių kalbų bendravimas? Ar gali graikų poetas prabilti lietuviškai? Kavafis jau yra prabilęs į lietuvių skaitytoją per tikrai įžvalgų ir jautrų Vytauto P. Bložės vertimą. Retas poezijos vertėjas drįstų tuo suabejoti. Aš verčiu Konstantino Kavafio eiles ir jo užrašus iš graikų kalbos – pasirinkau kūrinius, neverstus į lietuvių kalbą ir, manau, atskleidžiančius dar vieną Kavafio, kaip poeto ir asmenybės, gyvenimo pusę. Visų pirma tvirtai patikėjau Kavafiu, kaip poetu, nepaprastai gerai pažįstančiu savo vietos, tuomet Afrikos megalopolio – Aleksandrijos, praeitį, o antra – kaip jausmų metraštininku.
Gyvendamas kitoje kalboje ir kultūroje, ypač – neartimoje kultūroje, ieškai grožio ir artimiausio sau tos kultūros balso, kas gali padėti toje kultūroje išlikti. Kasdienis aktyvus buvimas kitoje kalboje yra nuolatinė disharmonija, intensyvus vertimas į save. Ne tik vertimas, bet ir čia esanti galimybė be galo intymaus ir ne visados malonaus santykio su svetima kalba – disonansas. Gramatiką galima įveikti, įsiminti, o kalbos intonacijas, jos muziką perprasti sunkiau, ją reikia girdėti, jausti. Tai pagrindinė to minėto disonanso priežastis – gal todėl kartais svetima kalba tavo lūpose atrodo „ne tokia graži“, netikra… Yra čia daug to, ką galima pavadinti neįmanomu buvimu. Panašiai pasakytina ir apie poezijos vertimą, jis neįmanomas. Iš esmės jis yra tik iliuzija, beprasmė pastanga, dirbtinė poza, meilės pažadas – tiki, kad myli, o pasirodo, tik pažadėjai mylėti (ispanų filosofas Ortega y Gassetas). Vertėjui – ne poetui – mažų mažiausia reikia poetinės klausos, daugiau juslių šviežumo nei hermeneutinės patirties.
Vertimo mūzos nėra. Eilėraštis tampa vertėjo mūza dėl labai daugelio ir netikėtų priežasčių. Nuo jų pareina ir vertėjo intymus santykis su autoriumi, ir psichologinis artumas. Taigi grįžtu prie poeto kalbos, prie jos išverčiamumo ir jos, kaip vertėjo mūzos. Kuo poeto kalba taisyklingesnė, tuo vertėjo santykis su ja intymesnis. O taisyklinga kalba visados palieka tarp eilučių potencialų savo vertimą. Sakoma, kuo mažiau poeto esybėje poeto, tuo jis abejingesnis vertimui. Antra vertus, nėra pagrindo kalbėti apie taisyklingą kalbą, nes kiekvienas poetas visados žino, kokia ji turi būti, na o vertėjas, vienaip ar kitaip, visados lieka skolininkas autoriaus kalbai. Tačiau autoriaus žodžio draugiškumas vertėjui yra itin svarbus, nes žodis, o ne sakinys, yra vienintelė vertėjo priemonė. Todėl, kuo mažiau originale žodžių – prasmės tarpininkų, – tuo švelnesnė vertėjo prievarta, tuo didesnė galimybė vertėjui likti permatomam. Geras eilėraščio vertimas, pasak Walterio Benjamino, yra permatomas, jame nematyti vertėjo, o tik eilėraštis, kaip kultūros dalis ir žymė jos istorijoje. O Martinas Heideggeris savo esė „Kalba“ žengia dar toliau sakydamas – meistriškai parašytas eilėraštis net ir poeto asmenį bei vardą gali paneigti.
Mano namuos Nikosijoje guli Sigito Gedos išversta François Villono rinktinė – nereikia mokėti senosios prancūzų kalbos, kad suprastum, jog tai atpažįstamas ir nuostabiai skaitomas vertimas. Vertimas turi padaryti originalą būtent atpažįstamą kitai kultūrai, nes originalas ir vertimas – vieno istorinio laivo dalys.
Skaitydama ir versdama Kavafį, pastebėjau lietuvių ir graikų santykio sudėtingumą. Didžioji graikų pasaulio dalis yra lietuviškas pasaulis aukštyn kojomis. Ypač mėgsta būti nedraugiškos šių kalbų giminės, lietuviški moteriškieji pavidalai išvirsta į vyriškuosius graikų kalboje. Neretai tai išderina prasmę, trikdo ritmą. Ir tai yra vienas didžiausių sunkumų, nes graikų kalboje su gimine susiję ir daugybė mitologijos simbolikos. Jausminio pasaulio simboliai graikų kalboje dažniausiai turi moterišką pavidalą. Tarkime, lietuviški vyriškosios giminės poetiniai daiktavardžiai Grožis, Gyvenimas, Malonumas, Prakeikimas graikų kalboje virsta moteriškąja Omorfia, Zoi, Idoni, Katara. Graikai turi ir bevardės giminės, belytį pasaulį, kuriam priklauso tiek mergaitė, tiek berniukas, t. y. nesubrendusios lyties subjektai arba neapibrėžiami fenomenai: Protas – to Mialo, Aukščiausios formos grožis – to Kalos, Visata – to Simpan, kūrinys – to Ergo. Graikų kalba siekia ypatingo tikslumo – giminė graikų kalboje ypač reikli ir reikalauja papildomo, ją patikslinančio, linksniuojamo artikelio. Verčiant į lietuvių kalbą, žodis keistai atrodo tarsi vienišesnis, truputį nuogas. Na ir panašiai. Grįžtant prie Kavafio kalbos, tai nesunku nuspėti, kodėl jį taip mėgsta vertėjai: poetas kalba ir galvoja jausmais, itin kruopščiai ir nuosekliai suteikdamas žodžiui kuo daugiau svorio, prasmės, neišradinėja kalbos ir jos nelanksto. Beveik kiekviename jo eilėraštyje erotikos tema rasi simbolį Idoni, kaip kūno jausmų metaforą; į lietuvių kalbą jis verčiamas ir kaip kūniškas malonumas, ir kaip kūniškas troškimas, intymus polinkis, geismas ar geidulingumas, gašlumas ar pasitenkinimas, nes šito reikalauja esančių žodžių įtampa. Antra vertus, graikai turi tris kūno pavadinimus, ir Kavafis vartoja juos: to kormi, to soma, i sarka (lietuvių kalboje tai reiškia kūną). Atrodytų, kad lietuvių jausmo fragmentiškumas ir kartu kūno vientisumas stipresnis. Kavafio poezijoje kiekviena kūno dalis turi savo istoriją ir jausmą – oda, lytis, rankos, garbanos. Bet štai meilė jo eilėse yra ryški kažko draudžiamo, iškrypėliško, anomalaus, nenormalaus, nelegalaus, žlugdančio, griaunančio metafora. Iš kiekvieno poeto eilių sunkiasi jausmų istorija, kaip tikriausias žmogaus santykio su jo vieta metraštis. O vertimų skaitytojams yra svarbi laiminga ir kūrybinga vertėjo neištikimybė, kad eilėraštis būtų skaitomas kaip jų istorijos dokumentas.
APRIŠTAS PETYS
Sakė, į sieną atsitrenkęs ar pargriuvęs.
Bet, įtariu, visai ne ta buvo priežastis
jo sužeisto ir aprišto peties.
Vienas staigus judesys,
keliant nuo lentynos
nuotraukas, kurias norėjo pažiūrėti iš arčiau
paleido raištį, pasirodė kraujas.
Perrišau petį, tačiau rišdamas
keistai delsiau; jam neskaudėjo,
o man patiko žiūrėti į kraują. Tas kraujas
buvo mano meilės medžiaga.
Jam išėjus ant kėdės pamačiau
kruviną paklodės nuoraižą,
tinkančią tik šiukšlynan išmesti,
pridėjau ją prie savo lūpų
ir laikiau, ilgai –
meilės kraują ant savo lūpų.
Dalia Staponkutė
POEZIJA, KAIP FIKCIJA IR ISTORIJA
Liūdna, tačiau poezija Jungtinėse Valstijose nėra taip vertinama kaip čia, Lietuvoje. Mes neturime nacionalinio festivalio, prilygstančio jūsų Poezijos pavasariui, todėl dėkoju už galimybę jame dalyvauti.
Maniškis temos „Eilėraštis: fikcija ir/ar istorijos dokumentas“ komentaras bus labai trumpas. Manau, kad eilėraštis yra ir fikcija, ir istorijos dokumentas.
Mes priskiriame kalbai ypatingą sugebėjimą: atskleisti tiesą apie pasaulį sakant ką nors klaidinga. Turiu omeny štai ką. Kai Albertas Einšteinas imasi aiškinti reliatyvumo teoriją auditorijai, jis pasitelkia „minties eksperimentą“. Einšteinas prašo mūsų įsivaizduoti keleivį, sėdintį prie atviro lango judančiam traukiny, ir žmogų, stovintį ant gretimos kalvos ir stebintį pravažiuojantį traukinį. Keleivis, iškišęs ranką pro langą, išmeta akmenį. Abu jie, keleivis ir stebėtojas, mato tą akmenį, krintantį ant žemės. Siekdamas paaiškinti savo idėją, Einšteinas prašo įsivaizduoti tai, kas yra beveik neįmanoma, būtent – kad nėra jokio vėjo pasipriešinimo. Tada iš stebėtojo ant kalvos taško akmuo kris ant žemės parabole. Iš traukinio keleivio taško akmuo kris tiesia linija. Einšteinas iš šio minties eksperimento, šios fikcijos, išgauna tam tikrą tiesą apie pasaulį: kad erdvė nėra absoliuti, ji yra reliatyvi stebėtojo judėjimo atžvilgiu.
Einšteinas rašo apie fiziką proza, bet aš sakyčiau, kad istorijos atžvilgiu panašiai tiesą galima atskleisti per fikcinius pasakojimus ir poezijoje. Kaip pavyzdį pacituočiau didžiojo airių poeto W. B. Yeacso „Antrąjį atėjimą“. Šis eilėraštis yra gryna fikcija: jis aprašo „neaprėpiamą Spiritus Mundi vaizdą“ tokiais fikciniais pavidalais: „kur nors dykumos smėlynuose / Figūra liūto kūnu ir žmogaus galva, / žvilgsniu tuščiu ir negailestingu kaip saulė / kraipo savo lėtas šlaunis“. Vargu ar galima įsivaizduoti fikciškesnį eilėraštį, tačiau kartu sunku įsivaizduoti ir eilėraštį, kuris geriau dokumentuotų laikmečio, kai parašytas eilėraštis, istorinius įvykius: konfliktą tarp Airijos ir Anglijos, Pirmojo pasaulinio karo padarinius, nesubalansuotus sprendimus ir neišvengiamai augančią įtampą, inspiruojančią Antrąjį pasaulinį karą, ir taip toliau. Paskutinės eilėraščio eilutės šiandien skamba taip, tarsi Yeatsas žinojo apie istorinius įvykius prieš jiems įvykstant: „koks grubus žvėris, jo valanda vėl ateina, / tėplioja link užgimsiančio Beatliejaus?“
Viena priežastis, dėl kurios poezija geba sakyti tiesą, gali būti kartu ir fikcija, ir istorija, yra ta, kad istorijoje svarbu ne įvykiai per se, bet žmogiškas įvykių išgyvenimas. Manau, kad tai ir turi omeny Aristotelis, sakydamas, kad poezija yra filosofiškesnė ir svarbesnė negu istorija. Istorija, anot Aristotelio, pasako, kas yra jau įvykę, poezija – kas dar galėtu vykti. Kitaip sakant, istoriniai naratyvai vardija įvykius, o poezija suteikia jiems žmogišką prasmę.
Žmogiškoji prasmė įžengia į istoriją, kai peržengia savąją patirtį ir įžengia į kito patirtį. Tai įvyksta ne išvardijant „tikrus“ įvykius (t. y. tuos, kurie atitinka tavąją patirtį), bet per fikciją, per vaizduotės veiksmą, susitapatinimą ir persikėlimą į kito asmens patirtį. Būtent todėl eilėraščių fikciškumas daro juos tikriausia istorija. Tai viena iš priežasčių, kodėl laikiau didele privilegija versti Eugenijaus Ališankos poeziją: jo „peleno miestas“ apibrėžia vietą, kur susitinka poezija ir istorija, kur „atsiveria vartai pro kuriuos / du tūkstančiai metų traukia pilki legionai“.
Harvey’us L. Hixas
Vertė Eugenijus Ališanka
Šiai diskusijai esu parengęs ne pranešimą. Manau, kad poezija gali apversti istoriją žemyn galva arba jai rimtai pasipriešinti, tačiau tam ji turi būti pasiryžusi baisiu pasmerktosios ryžtu. Šiaip ar taip, šiandien poetams apie tai garsiai kalbėti mažų mažiausiai yra netaktiška. Nors atsitinka, kad ir šiais laikais tai, ką dabartiniai poetai savyje iš įpratimo slopina, dar vis pratrūksta.
Šį sekmadienį, jau žinodamas, kad reikės ką nors kalbėti apie istoriją poezijoje, pakeliui į namus troleibuse pamačiau labai skurdžiai apsirengusį vaiką, paauglį, ir buvau sukrėstas jo vidinio monologo, kurio esmę gana tiksliai girdėjau, nes pažinojau to paauglio patirtį. Užrašiau tai ir manau, kad daugiau ne ką tegalėčiau pridurti. Taigi – čia ne pranešimas, o protrūkis.
PROTRŪKIS
Ką gali jums papasakoti bičas iš Rytų Europos?
Ką gali jis papasakoti iš savo istorinių
prisiminimų?
Apie vaiką, kurio drabužiai dukart senesni
už jį patį?
Apie treningines kelnes, nuo skalbimo
rankomis
nuėjusias pilkais karoliukais, apie batus,
kurių oda
nusilaupiusi kaip mirštančio beržo karna?
Apie tai, kaip jam baisu užmigti internate?
Kaip dar baisiau yra vienam pabusti
žiemą nešildomam kambary žaliai dažytomis
sienomis?
Apie mylimiausią savo žaislą?
Štai – apie jį. Aš jį turiu, jis dar gerai išsilaikė.
Tai pliušo asiliuko kreivomis ausimis.
Jis gal ir baisus, nestandartinis, jo storos rudos
lūpos –
ne vaikiško žaislo, o gyvo fermos veršiuko.
Tą žiemą pas mus kambariuos smelkė toks
šaltis,
kad vasario pradžioje mano rankos nuo odos
bėrimų
pasidarė raudonos kaip virtas vėžys. Nepadėjo
joks vaistas,
aš galėjau tik verkti, kaitinti vandenį baltame
prikaistuvyje,
mirkyti rankas ir paskui prašyti, kad jis jas
pabučiuotų savo minkštom storom lūpom.
Ir jis jas išgydė, pamažu pamažu nubučiavo
visą raudonumą.
Dabar galima pamanyti, kad mano rankos
yra aktoriaus, pianisto arba lyrinio „aš“ rankos.
Viskas yra tiesa, taip iš tikrųjų ir buvo,
ir jūs jau galite pradėti dėl manęs verkti.
Nes niekada neateisiu į nesuprantamus jūsų
eilėraščius.
Ir dar: manau, didelė klaida, kai poetai ir apie poeziją, ir apie istoriją ima kalbėti nuasmenintai.
Mindaugas Kvietkauskas
ISTORIJA EILĖRAŠTYJE. ВОЙШЕЛКЪ, ВОЙШЕВОЛКЪ
Norėčiau pratęsti „Baltų lankų” dvyliktame numeryje Kęstučio Nastopkos išdėstytas mintis apie istorinių dokumentų poetines interpretacijas. Kronikų ar metraščių atkarpos neretai virsta citatomis ir yra sinchronizuojamos, nors ir išlaiko ryšį su istorine praeitimi. Todėl jų diachroniškumas užmaskuotas ir beveik nejuntamas. Gali būti cituojami ne patys žodžiai, sakiniai, o motyvai. Citavimo nedera suvokti kaip kronikos teksto ištisinio perkėlimo į eilėraštį: kūrėjas pasinaudoja jį supančių tekstų visuma, šaltinio kilmė ir/ar bibliografinė išnaša didesnės vertės neturi. Glaustai aptarsiu vieną kitą istorinę citatą (šį žodį čia suprantu labai plačia prasme) viename Vlado Braziūno ir dviejuose Sigito Gedos eilėraščiuose apie kunigaikštį Vaišvilkų (visi išskyrimai mano – S.V.).
Vaišelka
ir raidžių rašto demonai tie patys
iš Graikijos, kaip Mindaugo sūnus
ir mano sapnas niekaip nesugrįžta
stačiatikis: tereiškia tai, ką reiškia
vienuolis: ko nėra, nereik kalbėt
klapčiukas: vien tik sąspalvių klausytis
girdžiu, kaip gelsvos sutemos nusės
ražienų sutemos, šventa šviesa aptiškę
sūnus negrįžta, demonai tie patys
klausytis ir girdėt, ateina kelias
atadūluojant kuopai per marias
tai grįžta iš karės
saulelės vakarės
kr-au-jais aprasojęs
o koja baltoji
prie tyminio balno ABD, 115
Kunigaikštis Vaišvilkas, atsisakęs karūnos
Jojantis/ nuo Konstantinopolio/ po ilgos/ piligrimo/ kelionės/ 12tam/ kilometre/ prie Naugarduko/ sustabdytas/ milžiniško/ mormonų/ sektanto/ su strėline/ Maimonido iš Kaspijos/ dugno/ pamanė/ ūmai/ kad esąs/ Bazilidas/ šiauriniam/ Gogo/ krašte/ o pasaulis/ netikę/ puolusių/ angelų/ pokštai/ ir smuko/ juodbėrio/ torsas/ kraujas/ užpylė/ pražydusius/ snapučius
ŽGV, 23
Restauruota magnetofoninio įrašo juosta
Vaišvilkas/ir Bazilido/ sektantas/ kalbasi/ Sirijos/ dykumoj/ girdėti/ smėlio/ byrėjimas/ sektantas:/ pasaulis yra tu kitaip sakant/ šėtonas/ Vaišvilkas:/ aš matau/ tiktai/ žalią/ fenikso/ kiaušinį/ sektantas/ (atsikosi):/ sunaikinti/ šėtoną/ reiškia/ išvaduoti/ pasaulį/ dieviškai/ valiai/ Vaišvilkas:/ išsaugoti/ tolesnėms/ laisvos/ sielos/ permainoms/ sektantas:/ ne/ pavasarį/ prie Naugarduko/ ritualinis/ nutolstančio/ žirgo/ žvengimas
ŽGV, 80
Galima skirti du citavimo bei pačių motyvų pateikimo būdus: implicitinį, t. y. atvirai neišreikštą, ir eksplicitinį, t. y. aiškiai išreikštą. Braziūno eilėraščiuose vyrauja pirmasis būdas, Gedos – antrasis.
ATMINTIS. Braziūno eilėraštyje iškylanti „slapta” tema – atmintis. Ją tekste simbolizuoja poetinė morfema min/mon bei eilėraščio gale glūdinti poetinė morfema oj, atspindinti lietuviško vardo slaviškąją formą: XIII a. rusiškai šis vardas tartas Voišolku (atitiktų liet. Vaišalga) arba Voišovolku (matyt, liet. skambėtų Vaišvilas). Kalbant apie istorinę atmintį, tiktų Konstantino Kavafio tyrinėtojo bei vertėjo J. Brodskio pasakymas, jog atmintis – vienintelis žmogaus ginklas prieš laiką. Braziūno Vaišelka į eilėraštį ateina kaip raidė, tačiau kartu jis yra ir demonas, įvardis tie patys sulygina raidę, demonus su Mindaugo sūnumi. Iškyla sąsajos su Ipatijaus tekstu, kuriame derinasi Vaišvilko šventumas ir jo demoniškumas. Raidė ypatingu būdu pabrėžia tą demoniškumą. Reikia neužmiršti, kad ilgus šimtmečius manyta raides turint apotropinį poveikį – tikėta, kad jos gali atbaidyti piktąsias dvasias. Todėl raidė prilyginama demonui. Kryptis – iš Graikijos – nurodo ne tiek hagiografinį elementą, kiek religiją. Be to, raidėje, ateinančioje iš Graikijos, slypi priešiškumas tėvui Mindaugui. Šventa šviesa aptiškę – motyvas iš Stryjkowskio, aprašiusio Vaišvilko nužudymo sceną: jam kardu buvo perskelta galva, ir smegenys aptaškė patalpą vienuolyne bei žudikus. Šventa šviesa siejasi ir su Vaišvilko vienuolišku gyvenimu. Taigi eilėraštis primena fugos formos kūrinį, kuriame visą laiką kartojama ta pati tema, plg. pasakymus sapnas nesugrįžta, sūnus negrįžta. Tačiau tą pačią struktūrą randame Vaišvilko gyvenimo aprašyme: paklusdamas to meto metraščių štampams, Ipatijus dukart pakartoja pasakojimą apie nepasisekusią kelionę į Graikiją. Graikija Braziūno tekste įrašoma derinant poetines morfemas gr:kl pastaroji duoda papildomą asociaciją su eilėraščio pavadinimu (šios poetinės morfemos išskirtos pusjuodžiu šriftu).
KELIAS namo, kuris turėtų eiti sausuma, pereina į vandens kelio vaizdą: ateina kelias atadūluojant kuopai per marias. Vos įžiūrimas armijos atadūlavimas sutemoje, galimas dalykas, susijęs su tuo, ką Tacitas XLIII „Germanijos” knygoje įvardijo kaip „mirusiųjų armijos vaizdinį” – germanai kaudavosi juodai nudažę ginklus bei kūnus, pasirinkdami mūšiui tamsiausią paros laiką. Vandens ir mirties sąsajos visada akivaizdžios, plg. žinomas lingvistines paraleles: latvių nāve „mirtis” ir graikų η ναυς „laivas”; arba kelio ir jūros neutralizaciją: rusų путь ir gr. π όντoç, pastaruoju atveju pirminė žodžio reikšmė – „pavojingas kelias”.
Pirmajame Gedos eilėraštyje aiški piligrimystės ir grįžimo tema. Kelionės, iš kurios grįžtama, kryptis – Graikija (Konstantinopolis). Mirtis krikščionybėje siejasi su samprata, jog mirdamas žmogus grįžta namo. Todėl nurodytas dvyliktasis kilometras nuo Naugarduko (ŽGV, 23) – ženklas, kad Vaišvilko žemiškoji kelionė baigėsi. Užstotas sektanto, jis pasijunta esąs Bazilidas. Šioje vietoje persikūnijama į ypatingą personažą. Galvoje turimas Bazilidas Siras, II amžiaus pirmojoje pusėje gyvenęs Antiochijoje, paskui persikėlęs į Aleksandriją. Jo darbų neišliko, tačiau spėjama, kad parašęs Evangeliją. Taigi Bazilidas šiauriniam Gogo krašte – Vaišvilkas, skelbiąs Evangeliją.
TORSAS. ŽGV, 23 tekste neaiškiai pavartotas žodis torsas, kuriuo paprastai įvardijamas žmogaus, ne žirgo, liemuo. Gal tai reikštų, kad Geda grįžta prie savo pamėgtos kentauro temos? Kentauras – mitinė būtybė, turinti arklio liemenį ir kojas, o viršutinė kūno dalis tokia pat, kaip ir žmogaus. Reikia atkreipti dėmesį į tą faktą, kad būtent kentaurai buvo Achilo ir Heraklio auklėtojai ir kad šis vaizdinys yra vienas seniausių Viduržemio jūros kultūroje, į kurią jis atkeliavo greičiausiai iš priešakinės Azijos (plg. Braziūno siejimą: Vaišvilkas – raide – demonas). Kentauro tema Gedos kūryboje aptinkama nuo pat pradžių, pvz., Strazdas–kentauras.
Vaišvilko kaip kentauro pavaizdavime slypi istorinė paralelė, susijusi su romėniškąja lietuvių kilmės istorija. „Lietuvos ir Žemaičių didžiosios kunigaikštystės metraštyje” sakoma: „Lietuvos kunigaikštystės herbas buvo Kentauras, o dabar – stulpai”. Vaišvilko siejimą su kentauru stiprina ir tai, kad metraščiuose jis traktuojamas kaip paskutinis (ar vienas paskutiniųjų) iš palemonidų.
DATAVIMAS. Paskutinės ŽGV, 23 eilėraščio eilutės „kraujas/ užpylė/ pražydusius/ snapučius” yra vienintelė trijų eilėraščių vieta, kur kalbama apie metų laiką. Datavimas pagal gėlių žydėjimą (tiksliau – pagal žiedadulkes) visiškai įprastas dalykas. Sakysim, taip identifikuojama laike ir erdvėje Turino drobulė – pagal joje aptinkamas žiedadulkių liekanas. Tačiau šiame eilėraštyje kunigaikščio mirties data, siejama su žydėjimu (t.y. pražydėjimu, tai dar tikslesnė datavimui sąvoka), nurodoma neteisingai. Sigitas Geda elgiasi su laiku lygiai taip pat laisvai, kaip su juo elgiasi metraštininkai, Vaišvilko nužudymą perkeldami į Velykas (iš tikrųjų jis nužudytas prieš Kalėdas). Snapučiai – tipiškos vasaros gėlės (ne pavasario, ne Velykų!). Taigi menamasis veiksmas vyksta vasaros metu. Tačiau snapučių vaizdinyje slypi labai reikšminga persikūnijimo metafora: mirtis – susiliejimas su gamta.
Kaitalioti faktų laiką pirmasis pradėjo ne Geda, o metraštininkai. Aureolę uždėti ant Vaišvilko galvos ypač stengėsi Ipatijaus kronika. Kaip yra pažymėjęs Saulius Žukas, tyrinėjęs Vaišvilko vaizdavimą metraščiuose, netgi paskutiniame kulminaciniame kelionės pas Vladimiro kunigaikštį Levą ir Haličo kunigaikštį Vasilką aprašyme pabrėžiamas Vaišvilko šventuoliškumas, dorumas ir asketiškumas: „Atvažiavo Velykų sekmadienį ir apsistojo didžiajame švento Mykolo vienuolyne”. Tačiau tai – tik literatūrinė detalė: kunigaikštis nužudytas gruodžio 9 dieną, taigi Velykų paminėjimas, Žuko teigimu, tėra emblema.
TĖVAS-SŪNUS. Braziūno eilėraštyje tėvo–sūnaus tema aiškiai išreikšta, tuo tarpu Gedos – užmaskuota eilutėse „aš matau/ tiktai/ žalią/ fenikso/ kiaušinį”. Tas feniksas, matyt, reikštų Lietuvą, užgimsiančią naujam tikėjimui. Antra vertus, fenikso tema artimai susijusi su Vaišvilko grįžimu į Lietuvą po tėvo Mindaugo nužudymo (keršto troškimas). Fenikso paveikslas kilęs iš tėvo mirties bei prisikėlimo įvaizdžio (Herodoto pasakojimas).
Taigi poetinis tekstas savotiškai „bando” tapti istoriją liudijančiu dokumentu. Tačiau šį dokumentą skaitytojas turi iššifruoti, t. y. iš jo reikalaujama kompetencijos. Bet lygiai taip pat, kaip ir metraštininkas, poetas „taiso” istoriją, kreipdamas jam palankia vaga. Pagaliau nereikia užmiršti, kad nei kronikos, nei metraščiai nėra tikrovės atspindys. Bene geriausiai tai liudija aptartų eilėraščių veikėjo vardas, kurio tikroji forma (greičiausiai jų būta dviejų) tebelaukia atskleidėjo.
Santrumpos
ABD – Vladas Braziūnas. „Ant balto dugno”, Vilnius, 1999.
ŽGV – Sigitas Geda. „Žalio gintaro vėriniai”, Vilnius, 1988.
Skirmantas Valentas
[/expand]
Apie Poezijos pavasario svečius
[expand title=”Skaityti daugiau”]
Poetė iš Didžiosios Britanijos Bernardine Evaristo, kurios poezija (ypač jos eilėraščių romanai) įvertinta svarbiausiomis Britanijos literatūros premijomis.
Iš Lenkijos šiemet atvažiuoja trys poetai: Jacekas Podsiadło, Tomaszas Różyckis ir Pawelas Marcinkiewiczius.
Jacekas Podsiadło laikomas vienu iškiliausių šiandieninių Lenkijos poetų, už savo kūrybą, be kitų apdovanojimų, pelnęs ir prestižinę Kościelskio fondo premiją.
Tomaszas Różyckis – jaunas poetas iš Opolės, dėstantis prancūzų kalbą Opolės koledže, jo kūryba jau sulaukė atidaus kritikų dėmesio.
Pawełas Marcinkiewiczius – vienas ryškesnių jaunesnės kartos poetų, praėjusiais metais gavęs Cz.Miloszo premiją.
Iš Graikijos atvyksta poetas ir vertėjas Tanasis Chadzopulas, Atėnuose dirbantis psichoanalitiku.
Pirmą kartą Poezijos pavasaryje dalyvaus poetas iš Kipro Stefanas Stefanidis, graikas, rašantis anglų kalba. Jis dėsto Kipro valstybiniame universitete anglų kalbą ir literatūrą, yra lyginamųjų kultūrinių studijų universitete pradininkas, verčia iš graikų, ispanų ir portugalų kalbų.
Slovėnijai šįkart atstovaus kylanti jaunosios kartos „žvaigždė” – Alešas Štegeris, 1998 m. pelnęs premiją už geriausią metų knygą, 1996–1999 m. rengęs tarptautinį poetų festivalį Medanoje, šiuo metu dirbantis redaktoriumi leidykloje „Beletrina”.
Poezijos pavasaryje dalyvaus garsi islandų poetė ir dramaturge Kristin Ómarsdóttir, moderniosios poezijos atstovė, žinoma ne tik Islandijoje, bet ir už jos ribų.
IŠ Švedijos atvažiuoja poetas ir žurnalistas Arne Johnssonas, kūrybiškai balansuojantis tarp poezijos ir prozos žanrų, gerai vertinamas Švedijos kritikų.
IŠ Rusijos – poetas Sergejus Stratanovskis, gyvenantis ir kuriantis Sankt Peterburge, vienas ryškiausių viduriniosios kartos rašytojų.
Sulauksime Michaelio Krügerio, poeto ir leidėjo, viešėjusio Lietuvoje prieš dvejus metus. Jis yra vienos didžiausių Vokietijos leidyklų „Hanser” vadovas, taip pat leidžia įtakingą literatūrinį žurnalą „Akzente”.
Iš JAV atvyks trys poetai – Harvey’us L. Hixas, Gary’s Lawlessas ir Janet C. Todd. Harvey’us L. Hixas – poetas ir filosofas, dėstantis Kanzas Sičio menų institute, praėjusiais metais už poeziją gavęs T.S.Elioto premiją, yra Išleidęs knygų apie postmodemiąją kultūrą.
Gary’s Lawlessas gyvena Maino valstijoje, yra leidyklos „Blackberry Books” leidyklos įkūrėjas ir jos redaktorius.
Janet C. Todd – poetė, aktyviai dalyvaujanti įvairių meno institucijų veikloje, viena iš internetinio žurnalo „The Drunken Boat” redaktorių.
Iš Latvijos atkeliaus mums jau pažįstamas poetas ir vertėjas Uldis Berzinis, kurio knygą „Vabzdžių žingsniai” skaitėme ir lietuvių kalba.
EUGENIJUS ALIŠANKA
[/expand]
Parengė S. V.