Atgal į sąrašą

Poezijos pavasaris 2008

Poezijos pavasario almanachas 2008

 

Sudarytojai – Gasparas Aleksa, Violeta Šoblinskaitė
Dailininkas – Ramūnas Čeponis
Vilnius: Vaga, 2008

 

2008 m. Poezijos pavasario laureatas

Viktoras Rudžianskas

už eilėraščių rinkinį „Nuo do iki do”

Viktoras Rudžianskas. Foto Ričardas Šileika

Ričardo Šileikos nuotrauka

Almanache pristatomi autoriai

[expand title=”Skaityti”]

Stasys Jonauskas, Vladas Braziūnas, Romas Daugirdas, Tomas Taškauskas, Arvydas Genys, Stasys Stacevičius, Nerijus Cibulskas, Kornelijus Platelis, Alina Baravykaitė, Vytautas Kaziela, Vytautas Stulpinas, Jurgita Jasponytė, Alma Riebždaitė, Tomas Venclova, Mindaugas Peleckis, Dalia Teišerskytė, Renata Šerelytė, Sigitas Birgelis, Donatas Paulauskas, Aušra Kaziliūnaitė, Jūratė Sprindytė, Jonas Mačiukevičius, Evaldas Ignatavičius, Lina Navickaitė, Rūta Brokert, Mari Poisson, Albina Protienė, Marija Macijauskienė, Jūratė Sučylaitė, Dovilė Zelčiūtė, Greta Lisauskaitė, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Gvidas Latakas, Paulius Norvila, Giedrė Kazlauskaitė, Aldona Ruseckaitė, Kerry Shawn Keys, Erika Drungytė, Sara Poisson, Enrika Striogaitė, Julius Keleras, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Robertas Danys, Marytė Kontrimaitė, Rolandas Rastauskas, Elena Karnauskaitė, Robertas Keturakis, Paulius Talius, Ignė Aidukaitė, Violeta Šoblinskaitė, Jonas Zdanys, Saulius Rimkus, Ona Jautakė, Orija, Tomas Andriukonis, Audrius Musteikis, Emilija Liegutė, Stasys Rutkauskas, Alfonsas Jonas Navickas, Liudas Gustainis, Lidija Šimkutė, Vladas Vaitkevičius, Jonas Kantautas, Irna Labokė, Zita Mažeikaitė, Eglė Perednytė, Nijolė Raižytė, Rimantas Vanagas, Nijolė Simona Pukinskaitė, Sonata Paliulytė, Danas Milašauskas, Antanas Šimkus, Agnė Bražinskaitė, Skaidrius Kandratavičius, Dovilė Kuzmickaitė, Jolita Skablauskaitė, Petras Panavas, Aldona Puišytė, Paulina Žemgulytė, Ramūnas Kasparavičius, Vidmantė Jasukaitytė, Gynė Dineikaitė, Benediktas Januševičius, Marek Wawrzkiewicz, Miloš Ðurđević, Boel Schenlaer, Jiři Červenka, Leta Semadeni, Elžbieta Musiał, Dariusz Sośnicki, Ross Hattaway, Suzanne Doppelt, Serhij Žadan, Werner Söllner, Per-Eric Söder, Justinas Marcinkevičius, Virginijus Gasiliūnas, Laimonas Noreika, Liūnė Sutema, Algimantas Mikuta, Antanas A. Jonynas, Almis Grybauskas, Liudvikas Jakimavičius, Arnas Ališauskas

[/expand]

 

Almanacho recenzija

Benediktas Januševičius. Šiandienos poetai rašo apie Vilnių ir angelus

 

Poezijos pavasario programa 

 

Poezijos pavasario svečiai

[expand title=”Jiří Červenka (Čekija)”]

Jiří Červenka gimė 1943 m. Jindřichův Hradece. Studijavo filosofiją, čekų kalbą bei literatūrą Masaryk universitete Brno. Dabar gyvena Znojmo, pietų Moravijoje. Lietuvą pirmą kartą aplankė norėdamas pamatyti Česlovo Milošo, kurio darbus tuomet vertė, gimtąsias vietas. Kelionę aprašė esė Kelionė į Šatenius, kuri buvo išspausdinta čekų literatūros žurnale Souvislosty 1990, bei lenkų apžvalgoje Krasnogruda 2001 metais. Tos pačios kelionės metu parašė ir keletą eilėraščių, remdamasis savo įspūdžiais Lietuvoje, kuria susižavėjo ir domisi iki šiol. Ilgus metus gyveno Prahoje, kur leido pogrindinį žurnalą Vidurio Europa.

Eilėraščius vertė Almis Grybauskas

[/expand]

[expand title=”Leta Semadeni (Šveicarija)”]

Leta Semadeni rašo poeziją ir trumpąją prozą retoromanų ir vokiečių kalbomis. Gimė 1944 metais Scuol (Škuol) miestelyje. Ciūricho universitete studijavo vokiečių, prancūzų ir retoromanų filologijas, vėliau Katlikų universitete, Kite, Ekvadore ispanų kalbą. Jau 20 metų dirba mokytoja Lyceum Alpinum, Cuoce (Zuoz). Laisvai samdoma retoromanų radijo ir televizijos bendradarbė. Kartu su Werneriu Bucheriu įkūrė Šveicarijos literatūros žurnalą Orte (Vietos).
Bibliografija: Monolog per Anastasia – Monolog für Anastasia, Poesias – Gedichte, Nimrod, Ciūrichas, 2001. Poesias da chadafö – Küchengedichte (Virtuvės eilėraščiai) Vallader/deutsch. Ediziun da l Uniun dals Grischs, Schlarigna, 2006. 2002 metais gavo Šilerio premiją už Monologą Anastazijai.

Eilėraščius vertė Markus Roduner ir Vladas Braziūnas

[/expand]

[expand title=”Miloš Đurđević (Kroatija)”]

Miloš Đurđević gimė 1961 metais Rabo saloje. Splito ir Zagrebo universitetuose studijavo teisę, filosofiją ir lyginamąją literatūrą. Poeziją, literatūros kritiką ir esė skelbė periodikoje, radijuje. Internetinio poezijos žurnalo Poetry International Web (www.poetryinternational.org) kroatiškos skilties redaktorius. Verčia šiuolaikinę amerikiečių ir anglų poeziją (John Ashbery, Raymond Carver, Lou Reed, Kerry Shawn Keys, Jonathan Franzen, Don Paterson ir kt.). Yra dalyvavęs daugelyje tarptautinių poezijos festivalių, susitikimų, seminarų Europoje ir JAV. Išleido: poezijos knygas Peizažai arba žodžių ieškojimas ratu (1989), Veidrodyje (1994), Pjūtis (1997); kritikos ir esė knygą Vidudienio liūtis (2003); parengė naujausios kroatų poezijos rinktinę Perkame dūrius (2004), šiuolaikinės kroatų poezijos antologiją Orfiškos šventyklos griovimas (2006).

Eilėraščius vertė Laima Masytė

[/expand]

[expand title=”Boel Schenlaer (Švedija)”]

Boel Schenlaer – švedų poetė, dramaturgė, redaktorė ir leidėja. Gyvena ir dirba Stokholme. Gimė 1963 m. komunoje Otvidaberg Švedijos pietuose, 1992 m. debiutavo poezijos rinktine Freska. 2007 m. išleistas jos naujausias poezijos rinkinys Meilė kaip fobija. Rinkinys Freska 2006 m. išleistas į arabų kalbą, tapo pirmuoju švedų poezijos rinkiniu pilnai išverstu į šią kalbą. Boel Schenlaer taip pat yra poezijos žurnalo Post Scriptum įkūrėja ir redaktorė, Södermalmės poezijos festivalio įkūrėja ir direktorė.

Eilėraščius vertė Sigutė Radzevičienė

[/expand]

[expand title=”Per-Eric Söder (Švedija)”]

Per-Eric Söder (g. 1952 m.) XX a. aštuntojo dešimtmečio pradžioje su Bruno K. Öijer’iu ir Eric’u Fylkeson’u subūrė poetų grupę Vezuvijus, kuri buvo tamsi ir maištinga švedų literatūros povandeninė srovė. Po bendros antologijos Per-Eric Söder išleido savo pirmąją knygą 1974 m., po jos sekė dar aštuonios. Naujausia rašytojo knyga – prozos rinkinys Hundtomten (Šuo kaukas, 2007 m.).

Eilėraščius vertė Ramunė Dambrauskaitė-Muralienė

[/expand]

[expand title=”Gunnar Lundkvist (dailininkas, Švedija)”]

Dailininkas, populiarus Švedijoje ir pasaulyje, garsus savo komiksais suaugusiems. Komiksai pasižymi savitu humoru, kaip pavyzdžiui Katinas Klasas, 2007 m. išverstas į rusų kalbą. Šis dailininko darbas šiuo metu verčiamas į lietuvių kalbą ir Poezijos pavasario festivalio metu bus eksponuojamas Užupio kavinėje.

[/expand]

[expand title=”Suzanne Doppelt (Prancūzija)”]

Suzanne Doppelt rašo ir fotografuoja. Jos kūryboje, kurią skelbia nuo 1994 m., juntamas artimas ryšys tarp literatūros ir fotografijos. Paskelbė keletą knygų leidykloje P.O.L., Gyvūnų ir augalų dauginimasis dviem vienodom dalim, kartu su Anne Portugal (1999), Totemas (2002), Kažkas šlubuoja (2004) ir Pieva yra nuodinga (2007).
Savo fotografijas eksponavo: Pompidou centre Paryžiuje, Bastios kultūros centre, Neapolio prancūzų institute, Niujorko universitete…
Bendradarbiauja žurnale Inventaire-Invention, yra žurnalo Vacarme redakcijos narė.

 Eilėraščius vertė Neringa Abrutytė

[/expand]

[expand title=”Anne Portugal (Prancūzija)”]

Anne Portugal, poetė ir vertėja, gimė 1949 m. Anžere. Paskelbė eilėraščių knygų leidykloje P.O.L , tarp kurių Suoliuko patogumai, 1985; Iš ko pastatyti sieną; Pats paprasčiausias aparatas, 1992; tai tikrai bobas, 2001. Dalyvavo įvairiuose meniniuose projektuose, su Sophie Calle, Suzanne Doppelt.

[/expand]

[expand title=”Werner Söllner (Vokietija)”]

Werneris Söllneris, poetas ir vertėjas, gimė 1951 metais Horoje, Vakarų Rumunijoj. Po abitūros Arade iki 1975 metų studijavo Kluže-Napokoje (Klauzenburge) fiziką, germanistiką ir anglistiką, apgynė diplominį darbą apie Paulo Celano ankstyvąją lyriką. Dėstė vokiečių ir anglų kalbas gimnazijoje Bukarešte, nuo 1976 iki 1982 metų dirbo vokiečiakalbės literatūros redaktorium vienoje rumunų vaikų literatūros leidyklų, vadovavo Bukarešto poezijos klubui. 1982 metais dėl konfliktų su tuometiniu Rumunijos režimu išvyko ir pasiliko Vakarų Vokietijoje, ir nuo tada apsigyveno Frankfurte prie Maino, dėstė Frankfurto Goethes universitete, Dartmuto ir Oberlino koledžuose, rašė ir vertė rumunų poeziją (Mircea Dinescu, Marin Preda). Nuo 2002 metų – Heseno Literatūros forumo Musono bokšte programų vadovas. Yra VFR PEN centro ir Vokietijos rašytojų sąjungos narys. Svarbiausi apdovanojimai – Rumunijos rašytojų sąjungos poezijos premija (1978), Andreaso Gryphijaus paskatinamoji permija (1985), Friedricho Hőlderlino premijos paskatinamasis prizas (1988), Vokiečių pramonės valstybinio susivienijimo kultūros skyriaus premija (1992); 1989 metais kartu su kitais apdovanotas Vokiečių kalbos premija. Yra išleidęs keletą lyrikos rinkinių: Wetterberichte (Orų prognozės, 1975); Kopfland, Passagen (Galvos šalis, pasažai, 1988); Der Schlaf des Trommlers (Būgnininko miegas, 1992), šiemet Frankfurte išeina naujas poeto rinkinys, iš kurio ir skelbiami čia pateikiami vertimai. Pora jo eilėraščių įtraukta į Marcelio Reich – Ranickio sudarytą visų laikų geriausių vokiečių eilėraščių antologiją. Werneriui Söllneriui nemenką įtaką darė Paulo Celano poezija, jo niūrokoje, melancholiškoje lyrikoje ir persikėlus į Vokietiją svarbus vaidmuo tenka transilvaniškosios gimtinės prisiminimams. Lietuviškai poeto kūrinių buvo skelbta Poetinio Druskininkų rudens almanache.

Eilėraščius vertė Antanas A. Jonynas

[/expand]

[expand title=”Dariusz Sośnicki (Lenkija)”]

Dariuszas Sośnickis gimė 1969 m. Kališe. 1989-1994 m. studijavo filosofiją Poznanės Adomo Mickevičiaus universitete. Redagavo literatūros leidinius Już jest jutro (1990-1994) ir Nowy Nurt (1994-1996). Šiuo metu gyvena Poznanėje, dirba lenkų literatūros redaktoriumi Varšuvos leidykloje W.A.B. Išleido eilėraščių rinkinius: Marlewo (Marlevas, 1994), Ikarus (Ikaras, 1998), Mężczyzna w dominie (Vyras su domino, 1999), Symetria (Simetrija, 2002, nominuotas prestižinei žurnalo Polityka premijai – Politykos pasui), Skandynawskie lato (Skandinaviška vasara, 2005), Folia na wietrze (Folija vėjyje, 2007).

Eilėraščius vertė Vytas Dekšnys

[/expand]

[expand title=”Elżbieta Musiał (Lenkija)”]

Elżbieta Musiał, poetė, tapytoja, 4 poezijos rinkinių autorė: Miejsce na Niebo (Vieta Dangui, 1996), Tatuaż z obłoków (Debesų tatuiruotė, 2001), Cień rzeki (Upės šešėlis, 2003) bei poema Na śmierć zegarka przejechanego zimą przez samochód (Žiemą automobilio pervažiuotam laikrodėliui atminti, 2007). 2006 m. pasirodė jos esė rinkinys Poeta patrzy na kobietę (Poetas žvelgia į moterį), skirtas dvylikos žinomų lenkų poetų dvylikai lyrinių eilėraščių. Autorė, daugybės tarptautinių projektų dalyvė, yra surengusi virš 20 individualių tapybos parodų Lenkijoje ir kitose šalyse.

Eilėraščius vertė Birutė Jonuškaitė

[/expand]

[expand title=”Marek Wawrzkiewicz (Lenkija)”]

Gimė Varšuvoje 1937 metais, studijavo istoriją Lodzės universitete. Pirmąjį eilėraščių rinkinį Malowanie na piasku (Tapymas ant smėlio) išleido 1960 m. Beveik 40 metų dirbo žurnalistu, yra parašęs šimtus straipsnių kultūros tema. Buvo kelių leidinių, tarp jų Nowy wyraz (Naujas žodis), Poezija ir Kobieta i Życie (Moteris ir gyvenimas) vyriausiu redaktoriumi. Marekas Wawrzkiewiczius – daugelio antologijų sudarytojas, vertėjas (verčia iš slavų, ypač rusų kalbos), jis rašo ne tik eilėraščius, bet ir esė, romanus, yra Varšuvos Poetinio rudens organizatorius, daugelio literatūrinių konkursų laureates, nuo 2003 m. – Lenkų literatų sąjungos pirmininkas. Apdovanotas Ordino Polonia Restituta Kavalieriaus kryžiumi, 2006 m. – Gloria Artis medaliu ir C. Norwido premija. Pastaraisiais metais M. Wawrzkiewiczius išleido eilėraščių rinkinius: Późne popołudnie (Vėlyva popietė, 2001), Każda rzeka nazywa się Styks (Kiekviena upė vadinasi Stiksas, 2002, 2003), Eliada i inne wiersze (Eliada ir kiti eilėraščiai, 2003), Smutna pogoda (Liūdnas oras, 2003), Coraz cieńsza nić (Vis plonesnis siūlas, 2005), Dwanaście listów (Dvylika laiškų, 2005), Ostateczność (Pasaulio pabaiga, 2006). Pesme. Wiersze (Pesme. Eilėraščiai: rinkinys serbų ir lenkų kalba, 2006), Światełko. Wiersze wybrane (Švieselė, 2007)

Eilėraščius vertė Vytas Dekšnys

[/expand]

[expand title=”Ross Hattaway (Airija)”]

Ross Hattaway gimė Velingtone, Naujojoje Zelandijoje, o nuo 1990 gyvena Dubline, Airijoje. Jo poezija spausdinta tokiuose leidiniuose ir rinkiniuose kaip Writings (Wellington), Life Beyond the Louvres (Northern Territory Anthology), ar Poetry Australia. Pirmoji Ross’o poezijos rinktinė, The Gentle Art of Rotting (Švelnus puvimo menas), išleista 2006 m. Irish Independent apibūdinta kaip „nauja, jaudinanti poezijos kolekcija”. Kai kurie poeto eilėraščiai, sukurti dar gyvenant Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje, perteikia šių šalių kultūrą ir gamtovaizdį. Žaismingi ir kiek komiški Ross Hattaway eilėraščiai, be abejo, perteikia ir nemažai airiškos patirties. Ross’o eilės taip pat atspindi jo požiūrį į žmogaus būklę ir turi tai, ką pats autorius vadin
a „atsiprašymo” eilėraščiais, vietoje įprastinių meilės eilėraščių.
Ross Hattaway labai džiaugiasi, galėdamas pristatyti savo poeziją, bei airiškąją poezijos tradiciją svarbiame tarptautinio lygio Poezijos pavasario festivalyje.

Eilėraščius vertė Julius Keleras

[/expand]

 

Poezijos pavasario kronika

Nemunas

NUO Donelaičio varnų IKI kosminės valandos. Poezijos pavasario laureatą Viktorą Rudžianską kalbina Donaldas Kajokas

[expand title=”Skaityti”]

Nemunas, 2008 m. birželio 5-11 d. Nr. 21

Šių metų Poezijos pavasario laureatu už eilėraščių rinkinį „NUO do IKI do“ išrinktas ir Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje vainikuotas poetas Viktoras RUDŽIANSKAS. Redakcijos svetainėje laureatą kalbino kolega Donaldas KAJOKAS.

– „NUO do IKI do“ – aštuntoji tavo knyga. Man atrodo, kad iki „Miestelių.lt“ leidai daugiau eilėraščių rinkinius, o „Miesteliuose “ir naujausioje knygoje lyg ir pasikeitė rašymo metodas – pradėjai rašyti ne tiek rinkinius, kiek knygas. Kas tam turėjo įtakos?
– Iš tiesų taip. Visos ankstesnės knygos surinktos iš parašytų eilėraščių, o „Miestelius“ rašiau kaip vientisą knygą. Esu atviras atsitiktinumams. Ir jie mane vis lydi. Tarkime, knyga apie Ričardą Mikutavičių, – kelias į „Nemuno“ redakciją, persikėlimas gyventi iš Kauno į Vilkiją. Kita vertus, kai tų atsitiktinumą daug, net pats imi įtikėti, kad tau lemtas toks stilius. Taigi Vilkija, ganėtinai šiltas 1999 m. lapkritis, radijas, televizija, spauda šneka apie virsmą – XXI amžių, kuriame viskas labai keisis, namus su visais žmonėmis, jų protais, emocijomis, net buitimi užvers naujos technologijos, apipilsiančios skalsa ir patogumais, trumpai tariant – nauja gyvenimo kokybe. Galima buvo įtikėti, kad Lietuva nuo savo paviršiaus nusišluos kaimus ir miestelius su visais ridikėliais ir vištomis ir taps kokiu vienu moderniu miestu, gal Tokiju. Iš televizijos ekrano gurkštelėjęs eilinę dozę optimistinio rytojaus, išėjau lauk parūkyti. Tylu, ramu, pešu dūmą, ir staiga kažkoks triukšmas danguje. Ogi nuo Užnemunės, nuo Šakių rajono, už kurio jau – Karaliaučiaus žemės, skrenda didžiulė varnų paklodė. Joje jokių properšų – taip tankiai sumušta! Vaizduotei – smagumėlis, mintyse audžiasi pasakos su raganomis, o tas varnų karkimas net šiurpina. Kelios minutės, ir vėl – po antskrydžio lyg mistiška tyla… Ir pasisuk taip, grįžęs į kambarį pasiimu kažkokį leidinuką, o jame–rašinys apie gamtą, kuriame teigiama, kad varnai gyvena per 300 metų ir galbūt šiandien dar yra išlikę mačiusiųjų Kristijoną Donelaitį. Kaip koks šišas, kaip virusas apėmė – o kas, jei toje juodoje paklodėje buvo išperėtasis Tolminkiemyje? Paradoksas – kambaryje iš kompiuterio sklindanti muzika ir mūsų klasiko sumeistrauto pianino ar fortepijono garsai. Naujausios technologijos ir rankų darbas – vienoje vietoje, viename laike, lyg nebuvę šimtmečių. įsikirto ir tokia mintis, kad apskritai nėra ryškesnės K. Donelaičio poetinės mokyklos, o poezija krypsta kita linkme, veržiasi iš uždaros erdvės tradicijų. Apima noras ne almėti su laiku ir įvykiais, pagyventi pagal laikrodį, kuris eina atgal. Ne, neturėjau pretenzijų įsikomponuoti į hegzametrą, apsirėdyti būru, prisišaudyti varnų, bet rūpėjo ta šiurkštesnė faktūra… O jos pats gyvenimas miestelyje nešykštėjo, bruko lyg špargalkę. Pamažu pradėjo dėliotis struktūra: iš pradžių galvojau, kad tai bus ciklas, paskui tema įsuko, pradėjau matyti knygą, matyti ją kaip vieną eilėraštį. Ir sukau savo laikrodį atgal…
O paskui ėmiau vytis globalizaciją. Pamąsčiau: jau buvome vienoje mažoje globalizacijoje, prievartinėje, nepatrauklioje, uždaroje. Naujoji – patraukli, ko gero, dar pavojingesnė tavo kalbai, kultūrai, nes turi ką pasiūlyti mainais. Tada kyla mintis: o kada mes prarandame daugiau savitumo? Ar tada, kai ginamės nuo prievartos ir išgyvename sunkų dvasinį, materialinį ar kitokį laiką, ar tada, kai lendame į vartotojų visuomenę ir išorėje gyvename gerai, suvokdami, kad teks prarasti dalį savitumo. Nostalgijos anai sistemai nejaučiu, juo labiau kad žinau – sovietmečiu per penkiasdešimt tautų su savo kalbom ir mažom kultūrėlėm išnyko. Mes išgyvenome. Tam, kad priartėtų pasaulis su fiestomis ir tragedijomis nešina nekvestionuojama vertybe – laisve. Kai gauni, turi atiduoti. Norėtųsi, kad procesas vyktų adekvačiai. Kad mokėtume rinktis. Ar būtina to išmokti? „NUO do IKI do“ tarp kitų klausimų yra ir šis. O gal viskas paprasčiau? Skaičiau, kad viena kosminė valanda tęsiasi septyniasdešimt dvejus kablelis kažkiek tai metų. Išeitų, kad žmogaus gyvenimas – kaip vienadienio drugelio. Štai ir skrydis, ir visas margumas: do – veiksmas pirmasis – riksmas, do – iškvėpimas paskutinis. Nuo vieno iki kito žaidimas visa kuo. Neišskiriant retorinio klausimo – kodėl mes taip nemokame žaisti. Arba – kaip mes išmokome taip gražiai žaisti. Nežinau, ar knygoje bent į vieną iš tų klausimų atsakiau. Bet man ir nereikia to žinoti.
Beje, po „Miestelių.lt“ turėjau tokią nedidelę patirtį: vis dėlto ji ne taip dažnai buvo skaitoma kaip vienas eilėraštis. O ne visi atskirai paimti tekstukai išpildyti, nors kai juos išimi, knygai tarsi kažko trūksta. Tokių tekstukų yra ir „NUO do IKI do“. Šįkart neskaidžiau knygos į skyrius, net nuo publikuotų eilėraščių nuėmiau pavadinimus, tariuosi, kad taip akcentuoju, jog tai vienas ištisas eilėraštis.
– Taip, jie vienas kitą paremia, būtinas kontekstas, tada eilėraščiai ima šnekėtis tarp savęs. Man pasirodė, kad “skirti vienam skaitytojų ratui, juose save kiek varžei, vengei liesti platesnius kontekstus, o „NUO do IKI do “ iš karto perėjai prie plačių kultūrinių, politinių, intelektualinių aliuzijų, nesakyčiau, kad laikai, erdvės toje knygoje maišosi, greičiau jie vienas su kitu sukimba, sueina…
– Ateina į vieną kosminę valandą…
– Nes laikas yra labai keistas daiktas, nežinia, ar jis apskritai egzistuoja, o gal viskas egzistuoja vienu metu, tik mūsų protas visa tai išskaido ir įvardija pagal savo išmanymą. Naujausioje knygoje pradėjai naudoti būtent tokį metodą. Jis pasirodė man kitoks negu“Miesteliuose.lt“.
– “Miesteliai.lt“ – kamerinė erdvė. Sudėtinga joje buvo išsitekti ir išgyventi. Neišsišokant, nesužeidžiant. Kokia smulkmena: buvo eilėraštis su žodžiu „siluetas“. Dabar jau nepamenu, ar tą eilėraštį apskritai išmečiau, ar „siluetą“ keičiau į „šešėlį“. Bet buvo klaida. Knygos redaktorė Janina Riškutė mane suturėjo. Įdomu buvo rašyti „Miestelius“, pačiam save varžyti.
Naujausioje knygoje save tapatinu daugmaž su pasaulio patirties žmogumi. Ir, man regis, jo psichologija labiau fragmentuota, asociatyvi, prisodrinta nepastebimų, lyg dvidešimt penktasis kadras, įvykių, patirčių, negu gyvenančiojo kamerinėje aplinkoje. Bet jose vienoda gimimas, meilė ir mirtis. Manau, šiose knygose yra pakankamai daug bendrų dalykų, kurie nematomi, o kontrastą sukūrė tai, kad jos atsidūrė arti viena kitos. Kitaip sakant, skiriasi žaidimai nuo pirmojo iki paskutiniojo do.
Aš paprastai nekalbu, kas mano mokytojai, esu savamokslis, bet mokiausi iš daugelio poetų. O kad knygos stilistika, tematika kažkiek keistųsi, kiek esi pajėgus ją pakeisti – nuostata nužiūrėta nuo S. Gedos auksinių laikų, kada buvo sunku prognozuoti, kaip atrodys jo nauja knyga.
„NUO do IKI do“ eilėraščių buvo kur kas daugiau, bet dėliodamas ir galvodamas, kaip reikia komponuoti, mintijau apie D. Kajoko „Mirti reiki
a rudenį“. Ir pabaigoje atsirado ne eilėraštis su antruoju do, o su kolibriu. Labai keista, kolibris, kuris yra paminėtas tik tame eilėraštyje, dabar palengva tampa mano poetiniu paukščiu. Kaip simbolis.
– Taip, čia įdomu, kartais nesuprasi – lyg ir atsitiktinis dalykas, o pradeda diktuoti tolesnę kryptį, gal net ir tolesnę knygą, kažkokį naują ėjimą…
– Tas kolibris man nukrito. Pakils ar nepakils. Taip, tai įdomu.
– Poetai, nori nenori, savo eilėraščiuose apsinuogina. Jie nebūtinai pasakoja biografijos faktus, tačiau kažkokį emocinį lauką, giluminę skaudatį ar problematiką galima atsekti. „NUO do IKI do“, man regis, tu leidai sau savotiškai pasiausti ir per tą siautimą, siautulingumą atskleisti gana slaptas vidines patirtis, bet atskleisti ne tiesmukai, o rafinuotai, per metaforas, įvaizdžius, per motyvų pasikartojimus, kai kuriuos nutylėjimus. Poetas ir apsinuoginimas, atsivėrimas. Iki kokios ribos galima leisti sau atsiverti ir apskritai ar ta riba kontroliuojama?
– Apie keturiasdešimtuosius gyvenimo metus supratau paprastą dalyką– iš esmės visos klaidos, visos šunybės, kurias esu padaręs, visiškai nekenkia mano gyvenimui, jos visiškai nėra kažkokie svetimkūniai. Nieko neturiu bijoti, slėpti, gėdytis, bent jau eilėraštyje. O jis padiktuoja, kiek atsiverti, kad tai, pasak tavęs, būtų ne tiesmukai, o rafinuotai, per metaforas, įvaizdžius, per motyvų pasikartojimus, kai kuriuos nutylėjimus. Ir ką čia daugiau komentuoti? Vis vien tas, kuris skaitys, atras arba neatras ne ką kita, o savąją patirtį. Arba opoziciją jai.
– Dar apie naujausią knygą. Neapleido jausmas, kad pirmą kartą ją perskaičius liko daug besiplaikstančių galiukų, antrą kartą perskaičius – jau kitaip. Knyga atsiveria vis labiau, kuo daugiau kartų skaitai. To, be abejo, iš dabartinio skaitytojo tikėtis sunku, bet poezijos knyga, matyt, ir turi būti skaitoma ne vieną kartą. Kita vertus, „Miesteliai “ man atsivėrė po pirmo perskaitymo.
– Gerai, kad šioje knygoje atsiveria erdvė mąstymo, pojūčių, estetikų variantams, jų sintezėms. Jei būčiau sau leidęs taip elgtis su „Miesteliai, lt“, tai knyga būtų išvirtusi, tarkime, į “Miestus.com“.
– Norėčiau pašnekėti apie verlibrą. Jeigu mūsų literatūrologai labiau domėtųsi šiandiene kūryba, įdomu, kaip jie analizuotų tavo verlibrą, nes jisai specifiškai rudžianskiškas. Dabar visi — moka nemoka – pradeda rašyti nuo verlibro, nes mano, kad tai lengviausia forma. Vis dėlto verlibras turi labai subtilias savo taisykles, vidinį pojūtį – ritmikos, melodikos, prasmės niuansų. Yra daug verlibro formos privalumų ir ne ką mažiau pinklių. Ką manai apie verlibrą kaip apie formą?
– Apie viską neiškalbėsiu. Būtina vidinė klausa. Man svarbu ganėtinai tikslus kirtis, jūros bangavimas, kad atėjus reikiamam momentui tą bangą perkirstum. Ir sukurtum nutylėjimų erdves ir prasmes.
Kitas labai svarbus dalykas, kurį naudoju, yra eilučių skaidymas. Kai jau rengiau knygai tekstus, reikėjo pasukti galvą, kaip skaidyti – kad matytųsi kelios prasmės ar viena? Siekiamybė – turėti knygoje keletą verlibrų, kurie skambesiu priartėtų prie klasikinės formos. Pastebėjau, kad jauni autoriai – galbūt tai jiems kol kas reikalinga poza – keistai žiūri į Maironį, į Salomėją Nėrį. Na, jeigu ir nerašysi ta forma, jos skambesį privalai išgirsti. Kaip geras kompozitorius, kuriantis estradą ar ką kitą, turi pasiklausyti ir Vivaldžio, ir kitų meistrų.
– Girdėjau, kaip Tu skaitai savo verlibrą ir kaip kartais skaito aktoriai. Jeigu aktorius paėmė knygą ne atsitiktinai, ne tiktai tam vakarui, jis gali atskleisti naujus niuansus, tapti įdomiu interpretuotoju. O tas, kuris rinkinį paima atsitiktinai, sykiais taip nuvažiuoja į šoną…
– Kad ir kaip būtų parašytas verlibras, manau, jis pirmiausia skirtas tyliam skaitymui, prieš norėdamas skaityti jį garsiai, tu negali pasitikėti savo aktorine meistryste, turi pabūti su eilėraščiu. Kita vertas, iš aktorių skaitymo jau matau, kad ir su klasikine forma parašytu eilėraščiu reikia gerokai pabūti. Nes keistokai skamba vienodai skaitomas Maironis ir, tarkime, Tautvyda Marcinkevičiūtė arba Gintaras Patackas.
– Du rinkiniai parašyti kaip knygos, bet iš kai kurių publikacijų akivaizdu, kad vystosi dar kelios tavo kūrybos kryptys – atsirado Klara, mane domina ir kitos publikacijos, kurias sąlyginai esi pavadinęs „Dykumos“ ciklu. Eilėraščiai, kurie jau irgi truputėlį kitokie. Kokia „Dykumos“ situacija?
– Anksčiau ar vėliau ji turbūt bus. Dabar aš esu tolokai nuo dykumos. Nežinau, kaip yra, nemoku to įvardyti, bet kažkokios vidinės būsenos lemia, kokį eilėraštį pasirinksiu, kaip jis rašysis. „Dykumą“ užmezgusios būsenos atsitraukė. Ir specialiai neieškosiu, palauksiu, gal grįš.
– Bet jų jau yra?
– Taip, o „Dykumoj“, manyčiau, aš rašau asketišką verlibrą, jį taip pavadinčiau. Ir čia jau negaliu taip valiūkauti kaip „NUO do IKI do“. Čia – nutylėjimų erdvės ir prasmės.
– Buvo ne viena naujausios tavo knygos recenzija, apie ją rašė iškilūs kritikai, jie daug pasakė, bet dažnai autorius pagalvoja: o vis tiek jie šį tą pražiūrėjo, kažko neįvardijo. Ar yra kokių nors svarbių aspektų, kurie recenzijose buvo lyg ir apeiti, bet tau aktualūs?
– Man netikėta, kad skaitydamas visas recenzijas supratau, jog recenzentai gana atidžiai perskaitė ne tik „NUO do IKI do“, bet prisiminė ir kai kurias anksčiau išėjusias knygas. Neužfiksavau, kad ką nors svarbaus jie būtų pražiūrėję. Atvirkščiai. Bene pirmąsyk buvo atskleista subtilių metodinės virtuvės dalykų.
– Sugebėtum parašyti recenziją apie savo knygą?
Ne, nesugebėčiau, kažkada bandžiau apie svetimas rašyti, dabar ir apie svetimą neparašyčiau, galiu parašyti, tarkime, įspūdį, interpretaciją, dar ką nors, bet recenzijos tikrai ne. Tai jau kritikų reikalas.
– Ar jau matai savo poezijos rinktinę?
– Jeigu man reikėtų šiandien sudaryti rinktinę, nežinau, ką daryčiau. Dar nematau. Ir nežinau, ar kada pamatysiu.
–Ar tiesiog neturi laiko, ar manai turįs per mažai kūrinių, vertų rinktinės?
– Gal ir tai, ir tai, be to, nematau modelio. Ko gero, rinktinės apskritai niekada nesudarysiu… Nors yra pasakyta: jei nori prajuokinti Dievą, papasakok savo planus.

[/expand]

 

Audronė Meškauskaitė. Ir vėl apie paukštę

[expand title=”Skaityti”]

Nemunas, 2008 m. birželio 5-11 d. Nr. 21

Poezija vis kinta ir žengia naujais takais, o per Poezijos pavasarį pas poetus vėl sugrįžta ta pati, jau solidaus amžiaus, bet vis taip pat lyriškai čiulbanti šventinė poezijos paukštė. Kaune niekas nesiruošė jos sočiai bei gausiai lesinti, bet keletą grūdelių vis dėlto pabėrė Menininkų namuose ir leido garsiai pačiulbėti Maironio lietuvių literatūros muziejuje laureato ir ąžuolų vainiko vakare – šią privilegiją kauniečiai vis dar išlaikė ir mėgino paukštę lepinti kaip galėdami. Poezijos pavasario laureatą šiemet rinko Vilniuje, o literatūrinė Kauno valdžia ten net nesivargino nuvykti. Na, bet Kauno atstovui vis tiek atiteko ąžuolai. Menininkų namuose Poezijos pavasario renginiai prasidėjo poezijos ir muzikos vakaru „Dedikacija Kaunui“ ir atidavė duoklę neseniai pro Kauną praūžusioms miesto savivaldos 600-osioms metinėms skirtoms šventėms. Tai, kad poezija dera su muzika, o gal net kažkada iš jos atsirado, neatrodo keista, tačiau kitame renginyje kauniečiai poeziją panoro gretinti su proza ir surengė eilėraščius rašančių prozininkų kūrybos vakarą „Tarp prozos ir poezijos“. Vakarui vesti buvo pakviestas tikriausiai pats nuosekliausias ir metodiškiausias kada nors matytas renginio vedėjas Laimonas Inis, tam darbui pasitelkęs daugybę literatūros enciklopedijų ir kriti
nių straipsnių. Penkiems vakaro skaitovams surikiuoti sugalvojęs paprastą, bet, anot vienintelės dalyvavusios moters, šiek tiek nekorektišką sistemą pagal amžių.
Pats solidžiausias, labiau žinomas kaip aktorius ir tik po to kaip prozininkas bei poetas Antanas Žekas prisipažino, kad sulaukė tokio amžiaus, kai jau gali rašyti sonetus. Na, kad ir apie kaktusą, kurio likimas kartais baigiasi tekila, arba apie šiuolaikinius poetus, besikapstančius žodžių šiukšlyne ir besimėgaujančius vynu. Gal ir teisingas pasirinkimas – tinkamas ir pagodoti, ir pagrūmoti. Rimantas Klusas į renginį neatvyko, todėl žiūrovai taip ir liko neprajuokinti. O Liudas Gustainis nors ir pamiršo paskaityti žemaitiškai, publikai padovanojo kelis savo skaidrius „būtiškus“ eilėraščius, visai kitaip skambančius po „sunkiai paskaitomo“, „metafizinio ir astrofizinio“ savo paskutiniojo romano. O štai Petro Venclovo romanai painūs visai kita prasme. Vakaro vedėjas jį pristatė ir kaip psichologinių detektyvų, ir kaip meilės romanų rašytoją, kurio veikėjai dažnai labai jautrios psichikos, bet kūrinių neišbalansuoja. Tą vakarą jokių detektyvinių istorijų nenutiko, ir P. Venclovas paskaitė romantiškos lyrikos „ponioms ir panelėms, kurios myli vyrus“. Stanislovui Abromavičiui teko pasiaiškinti, kaip per trumpą laiką galima parašyti tiek daug knygų. Pasirodo – reikia rašyti vaikams. Savo eilių poetas skaityti nesiryžo ir visus pamalonino dar visai jauno A. Baranausko (į kurį S. Abromavičius vis labiau įsikūnija) „Plunksna“. Paskutinioji, o tai reiškia, ir pati jauniausia, vakare skaitė Aldona Ruseckaitė, kuri atidžiai išstudijavo renginio taisykles ir joms nenusižengė, vis dėlto perskaičiusi novelę „Ponas ECH“. Visa tai tenka jums pasakoti, nes salėje žiūrovų buvo vos daugiau nei dalyvių.
Leidę paskaityti prozininkams, kitą vakarą į Menininkų namų sceną organizatoriai pakvietė mėgėjus, kurie negali gyventi be poezijos. Renginys taip ir vadinosi – „Negaliu be eilėraščių“, o jo vedėjai Erikai Drungytei teko suvaldyti trisdešimt penkerių skaitovų šurmulį ir begalinį entuziazmą. Nors tarp profesionalios poetės vedėjos ir dalyvių mėgėjų rangėsi nepasitikėjimo kirminėlis, viskas vyko sklandžiai ir į sceną žengė skaitovai – nuo Vokietijos menininko Gerhardo Spilgieso, surengusio ne tik fotografijų parodą Kaune, bet ir atsivežusio poezijos knygelę, iki mokytojų ar odininkų, kuriems, anot E. Drungytės, reikia išlieti savo emocijas, kad nebūtų perpildytos neurologinės ligoninės. Kai kas prisipažino, jog poeziją rašo, nes neturi kuo daugiau užsiimti, tačiau kitiems ji – tikras pagalbos šauksmas, kaip ir tą vakarą garsiai nuskambėjęs „grąžinkit mums „Žaldokynę“! Labai įdomu, kodėl į renginį neatvyko beveik kas antras užsirašęs skaityti, nors tas priežastis tikriausiai ne taip jau sunku numanyti.
Vėliau Poezijos pavasaris išsiskirstė į literatūrinius Kauno muziejus ir gegužės 30 d. susirinko į pačias reikšmingiausias laureato paskelbimo bei apdovanojimo iškilmes Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje. Pažiūrėti, kaip poetas Viktoras Rudžianskas papuošiamas ąžuolo lapais, perjuosiamas tautine juosta ir išbučiuojamas poezijos ir poetų mylėtojų, susirinko nemažas būrys žiūrovų, poetų ir užsienio svečių. Pats laureatas prasitarė, kad jau yra gerokai nuvargęs ir priėmęs garbingas regalijas, savo eilėraštį paprašė perskaityti aktorės Olitos Dautartaitės. Tačiau prieš tai dar pasveikino poezijos gerbėjus, taip jų ir visus aukšto rango pareigūnus, įvertino beveik amžinas ir nekintančias Poezijos pavasario tradicijas, padėkojo visiems ir kiekvienam atskirai Lietuvos paukščiams už jų suteiktas „paslaugas“, rašyti padėjusiam Dzūkijos kampeliui ir pažadėjo dar vieną knygą. O tada vėl nuskambėjo rudžianskiškas moto „nuo do, iki do“, sugrojantis visų mūsų gyvenimų gamą nuo gimimo iki mirties.
Kiek žmonių, sėdinčių ant suoliukų priešais sceną, išgirsta skaitomus eilėraščius, sužinoti sunkiai įmanoma. Tačiau jie pamato poetą, įvertina jo „žmogiškąjį“ pavidalą, pamėgina sugauti iš skaitomo teksto ir balso sklindančias vibracijas, trumpam suserga nepavojingu poetiniu fetišizmu. Poetai kviečiami šiek tiek muistosi, kartais net atsikalbinėja, tačiau vėliau visada užlipa ant scenos ir perskaito, ką geriausio (klausomiausio?) yra parašę. Štai todėl išklausius dviejų svarbiausių vakaro žmonių – kultūros ministro Jono Jučo bei laureato V. Rudžiansko – renginio vedėjų visi buvo pakviesti į „poetinio žodžio puotą“. Ją, kaip ir dera pagal nerašytą reglamentą, pradėjo ne tik Seimo narė, bet ir poetė Dalia Teišerskytė. Vėliau į sceną „pramaišiui“ lipo Kauno, Vilniaus ir užsienio poetai, daugiausiai skaitę lietuvių ir prancūzų kalbomis. Kartais eilėraščiai iš pastarosios kalbos net nebuvo verčiami, nes, anot vedėjo Egidijaus Stanciko, jos skambesio grožis ir taip atskleidžia visas prasmes. Vokiečių kalba ne tokia harmoninga, todėl kietą ir aštrų svečio eilėraštį teko išversti Antanui A. Jonynui. Viešnia iš Šveicarijos skaitė rotoromanų kalba, kuria kalba vos 60 tūkst. žmonių. O Lenkijos atstovas ne tik perskaitė eilėraštį, bet ir atskleidė sveikuolišką šiųmečio laureato paslaptį. Pasirodo, V. Rudžiankas Lenkijos tvenkiniuose kažkada maudėsi net spalio mėnesį, o vėliau sunkiai suvokiamu būdu dar sugebėjo dalyvauti jų poezijos festivalyje. Tada ir paaiškėjo, kad jis yra ne tik poetas, bet ir drąsus žmogus, o tai tik sutvirtino lietuvių, pasiryžimą. pasaulyje prisistatyti kaip drąsių žmonių visuomenei.
Poetai keitė vienas kitą, skaitė gal šiek tiek kitiems žmonėms, nei buvo pernai, bet viskas vis tiek atrodė kaip dar kartą apsisukęs ratas, kaip visų kartu regimas „deja vu“. Apgaulinga atmintis – poetai ir jų eilėraščiai kiti, medžiai tie patys, tačiau kėliais centimetrais paaugę, po tais medžiais galvas ant samanų padėję studentės – pernai dar buvusios moksleivės. Ir kartu vis nepaliekantis tvirtas ir stiprus tradicijos jausmas, kartais keliantis žiovulį, kartais nuraminantis, jog viskas savo vietose.
Ir šiemet buvo dalijamos gausios dovanos – ne tik daugybė almanachų daugiau ar mažiau pagelbėjusiems žmonėms, ypač jau minėtiems aukšto rango pareigūnams, bet ir „Kauno dienos“ prizas Gintarui Patackui, kuris turėtų virsti begale kavos puodelių Laisvės alėjos kavinėse, ar Vaidevutės Margevičienės rūpesčiu suorganizuotas romantiškas savaitgalis Birštono sanatorijoje po almanacho sudarymo suplukusiems Gasparui Aleksai ir Violetai Šoblinskaitei Aleksai. Savaitraštis „Nemunas“ jaunai poetei Dovilei Kuzminskaitei įteikė snaudžiantį katiną, tikriausiai ne linkėdamas senmergystės, o daug įdomesnių dalykų. A. Ruseckaitė norėjo įteikti, bet galės tik perduoti prizą poetui Vladui Baltuškevičiui, kuris šiais technologijų laikais vis dar vaikšto rankraščių prigrūstais portfeliais. Prizų buvo ir daugiau, tačiau žiūrovai kantriai sėdėjo lyriškai į šoną palenkę galvas ir tris valandas klausėsi eilėraščių, aplink šmirinėjantys fotografai pleškino rūkančius, romantiškai dūmuose paskendusius poetus, tikriausiai mėgindami atspėti kitų metų laureatą (o kad dūmai padeda, įsitikinsime pažvelgę į V. Rudžiansko nuotrauką ant knygos viršelio), todėl žemai dangumi skraidžiojantys lėktuvai ir oro balionai galėjo sudominti tik žolėje besivoliojančius vaikus, gyvenančius kituose pasauliuose. Tiesa, vienas lėktuvas net du ratus apsuko virs skaitančios Saros Poisson galvos – gal sugavo tinkamas vibracijas?..
Atėjo vakaras, o vienas almanachas vis dar gulėjo niekam neįteiktas. Pagaliau ir jis iškeliavo pas damą, jau keturiasdešimt pirmąjį kartą mėginančią gaudyti skrajojančią poezijos paukštę. Gal ir sugauna, bet vis tenka paleisti.
Ji tai jau tikrai turėtų žinoti, kuo tą paukštę lesinti ir kur jos tykoti.

[/expand]

 

Robertas Keturakis. Smagu būti Pavasario paukščiu

[expand title=”Skaityti”]

Nemunas, 2008 m. gegužės 22-28 d., Nr. 19 (199-640)

Nė nepastebėjau, kaip Kazio Borutos kūrybinės bendrijos, savo narius vadinančios borutaičiais (atrodo, jog tai kilnus tikslas), veiklai žymėti jau reikia penkiolikos metų. Ir kaip čia pastebėsi, jei borutaičių rengiamas Poezijos pavasarėlis vyksta slaptingame K. Borutos piliakalnyje, stūksančiame Kauno rajono Ražiškių kaimo žiemrytiniame pakraštyje, prie pat neapdainuotos jotvingių upės Jiesios deltos, taigi prie pat Nemuno. Ar ne praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžioje K. Boruta čia įsigijo žemės rėželį ir iš Liudvinavo dvikinkiais vežimais atsigabenęs dailidžių paruoštus sienoms rąstus, gegnes ir kitą namui ręsti reikalingą medžiagą pastatė nedidelį namą, kurio vieni langai žvelgė į slėnį, užklotą švendrėmis, ievų, klevų, ąžuolų tirštu žalumu, kiti – į saulėlydžio pusę.
Ir kaip čia pastebėsi metus, jei juos žiedais, žaliu K. Borutos vėju, Poezijos pavasarėlio eilėraščiais, dainomis, šokiais, klasiko kūrybos fragmentų išradingomis inscenizacijomis, jaunų balsų klegesiu užkloja, vystyte suvysto jaunimas kone iš visų Kauno rajono mokyklų ir iš Sūduvos gelmės – Liudvinavo!
Taigi lieka tik aukšta pavasario saulė, salsvas nukirstos žolės dvelksmas, marmuriniai pakalnučių žiedai, kvepiantys Rojumi, sentimentalios alyvų kekės, aikštelė prie K. Borutos namo (vos neištariau – pilies), kur stovi kuklus koplytstulpis su mažučiu Rūpintojėliu nuolat mėlynu šešėliu užklotoje ertmėje po skardos stogeliu. Saulutę su kryželiu koplytstulpio viršūnėje buvo kažkas nukirtęs (kirtėjo nukritusių ranką žolėje kol kas nesuradome), tačiau Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos borutaičiai su savo vadovais viską stropiai sutvarkė – ir vėl virš koplytstulpio šviečia saulutė su kryželiu.
Čia, aikštelėje prie K. Borutos namo, ir prasidėjo jaunesniojo Poezijos pavasario brolio – borutaičių Poezijos pavasarėlio’2008 šventė kanklininkių ansamblio svajinga melodija ir daina „Sėjau rūtą“. Jai nutilus (netylėjo tik vėjūkštis medžių lajoje ir mažutis blukiai melsvu apdarėliu paukštukas, nuolat baręs save, o gal didelį apvalų inkilą, įkeltą klevan netoli aikštelės) visą turiningos šventės tvarką į savo valdingas rankas paėmė vaidila Dominykas Dvylys ir vaidilutė Solvita Sylytė. Tai jie sveikino šventės dalyvius ir svečius (nors svečiai jautėsi taip pat reikšmingi dalyviai), paprašė pagerbti borutaičių vėliavą ir sugiedoti himną, kuriame jautėsi gaivalinga „laisvo žmogaus laisvoje žemėje“ (K. Boruta) dvasia. Tai jie pakvietė klasiko dukrą Eglę Borutaitę-Makariūnienę uždegti šventės aukurą. Aukšta, ori, kartais net didinga Eglė ritualiniu atsargiu judesiu perkėlė liepsną iš savo rankų aukuro viršūnėn. Ir skambant K. Borutos išaukštintai, M. K. Čiurlionio harmonizuotai lietuvių liaudies dainai „Oi, giria, giria“, Poezijos šventė apgaubė visus ne lyg dangaus skliautas.
Kalbėdama Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos mokytoja ekspertė Zigrita Petraitienė, borutaičių draugijos, jos kūrybos ir gražių darbų skatintoja ir geroji dvasia, prisiminė, kad ši šventė daug kuo ypatinga.
Penkioliktasis borutaičių Poezijos pavasarėlis – lyg Jiesia Nemunan –įsiliejo į didingą Šiųmetę Poezijos pavasario programą.
Tai įvyko mįslingais Skaitymo metais.
Šventę pasitiko borutaičių poezijos konkurso dalyvių laureatų almanachas „Sumirgėkit, žodžiai“.
Paskelbti laureatai 1-4 klasių grupėje: I vieta – Rytei Patalavičiūtei (Garliavos mokykla darželis, 4 kl.), II vieta – Linai Stonytei (Babtų mokykla darželis, 4 kl.), III vieta – Simonai Aušiūraitei (Garliavos Jonučių vidurinė. mokykla, 4 kl.)
Laureatai 5-8 klasių grupėje: I vieta–Viktorijai Micpovilytei (Domeikavos gimnaziją, 8B klasė), II vieta – Vazgiui Mažvydui (Šlienavos pagrindinė mokykla, 5 kl.), dvi III vietos – Ievai Matukaitei (Kačerginės pagrindinė mokykla, 7 kl.) ir Laurai Kaniauskaitei (Kauno apskr. specialioji mokykla, 7B kl.)
Prieš pagerbiant 9-12 klasių laureatus, nuaidi K. Borutos beveik testamentinis prisipažinimas-įspėjimas: „Tik daug vėliau sužinojau, kad reikia rašyti paprastai ir nuoširdžiai, kaip jauti ir galvoji, kad rašto ritmas sutaptų su širdies plakimu ir minties bangavimu“. Įdomu, kodėl toks įspėjimas pasigirsta kviečiant apdovanojimams vyresniuosius?
Laureatai 9-12 klasių grupėje: I vieta – Gabrielei Jasilionytei (Karmėlavos B. Buračo gimnazija, 11 kl.), II vieta – Gabijai Dobrovolskytei (Garliavos Jonučių vidurinė mokykla, 9 kl.), III vieta– Gretai Sadūnaitei (Šlienavos pagrindinė mokyklą, 9 kl.)
Borutaičių vadovė Zigrita Petraitienė dovanoja visiems mokytojams (literatų ir laureatų konsultantams), literatams, skaičiusiems savo eilėraščius, kerimą gerosios laumės šypseną, gėles, lankstinukus, ženkliukus, Poezijos pavasarėlio almanachą ir dar kažką – galima pavadinti prisiglaudimu, bet galima – ir palaiminimu. Vadovei dosnių apdovanojimų apeigas padeda atlikti Kauno rajono Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus elegantiška vyriausioji specialistė Dalia Brazienė, minėtieji Vaidila ir Vaidilutė, Kauno rajono meras Valerijus Makūnas, dailininkė Vanda Dūdienė, kiti Poezijos šventės nuoširdumu ir dosnumu gaubiami tituluoti ir apskritai giedrių veidų dalyviai.
Tarp jų kukliausi buvo atvykusieji iš (Kazio Borutos žodžiais tariant) gražiausio pasaulyje miesto Liudvinavo. Jų susikaupę veidai, ori eisena, raiškūs balsai tarytum bylojo: viską mes surinksim į širdies gelmes!
Ir mes tikėjom, jog taip ir bus.
Tikėjo Garliavos Jonučių vidurinės mokyklos direktorius A. Pakalkis, kurio pečiai atlaikė organizacinį šventės slėgį, tikėjo mokytojai, kartu su mokiniais skaitę savo eilėraščius. Tikėjo svečiai iš sostinės Benediktas Januševičius, Jolanta Sereikaitė, Alvydas Šlepikas. Jie buvo kuklūs, kartais graudžiai sužavėti, kaip ir Juozas Šalkauskas, įskridus į vargonais gaudžiančios šventės vidurį tikrai Baltai Gulbei; jie buvo atidūs laureatų vainikams (beveik laurų), mokinių eilėraščiams (ypač tiems, kurie prasimušė iš kasdieniškiausių apraiškų, pavyzdžiui, baltažiedžio kopūsto); jie vengė TV, žalio vyno, galimybių apskrusti saulės atokaitoje greta ramios borutaičių vėliavos. Jie buvo tikri ir tuo stulbinamai žavūs visam šviesiam šventės, banguojančios K. Borutos piliakalnio viršūnėje, pasauliui.
Pasakodamas jums apie tą vis dar manyje nenuščiūvančią šventę būgštauju, kad šiuose prisiminimuose daug ką netyčia aplenkiau, daug ko nepastebėjau, nepamačiau. Ir daug ką savyje stengiausi nutildyti. Pirmiausia mintį, jog klydau vertindamas jaunųjų kūrybą įprastais matlankiais – išmintimi, pastabumu, vaizduote, raiškos priemonėmis. Tai niekados nebus šių literatų išskirtinumo ar pranašumo ženklai.
Jų išskirtinumas ir pranašumas –jaunystė su visagalybės pojūčių ir vis dosniau atsiveriančia galimybių erdve. Jų išskirtinumas – nenoras išmokti tobulo kūrinio meistrystės, nes nėra tobulų kūrinių. Yra tik apsvaigimas svajonėmis ir savo galių jutimu, atkaklumu sielos viendienystę paversti Amžinybe.
Ir dar: pagarba (pasitikėjimas) Poezija jiems yra pasitikėjimas talentu. Ir pasitikėjimas švente, kurioje ima šviesti smagus tikrumas.
Kaip Viktės Simonavičiūtės eilėraštyje: smagu būt pavasario paukščiu! („Sumirgėkit, žodžiai“, p. 48).

[/expand]

 

Andrius Jakučiūnas. „Eurovizija“ ir saldžiai karti meilė poezijai

[expand title=”Skaityti”]

Nemunas, 2008 m. gegužės 29-birželio 4 d., N r. 20 (200-641)

Savaitgalį, kai Lietuva jau turėjo būti susitaikiusi (bet ar iš tikrųjų susitaikė?), kad jos stabukas Jeronimas Milius nečiulbės ir nerodys plunksnų „Eurovizijos“ finale, lėtai per Žvėryną žingsniuodamas į Poezijos pavasario renginį juokais mąsčiau, kokiu svoriu ši tiesiog neįsivaizduojamo menkumo nesėkmė yra prislėgusi žmonių širdis. Galbūt tebeniršdami ant europiečių už nesupratingumą jie palūžo per daug ar net apskritai jau yra kitokie negu vakar – t. y. tauresni, dvasingesni, labiau pasirengę klausytis paprastai ignoruojamos poezijos, kuri visais laikais sugebėjo žeisti klausytojus ne tik per daug tikrais jausmais, bet ir savo aristokratiška, ne visada konformistiška žiūrovų atžvilgiu laikysena. Poezija niekada nekeliaklupsčiavo skaitytojams kaip „Eurovizijos“ atlikėjai, kurie kiekvieną mielą dieną yra priversti dėti visas pastangas, kad elegantiškesniu sūkiu ar cyptelėjimu scenoje bent minutėlę prikaustytų auditorijos dėmesį; prašalaičiams ji visuomet atrodė (buvo?) rūsti, nepasiekiama, baugi – bent tiek, kiek užtenka, kad statistinis miestelėnas rastų dingstį laikyti poetus arogantiškais veltėdžiais. „Rašytojas nieko negali apčiuopiamai mylėti, jis to paprasčiausiai nepajėgtų. Jis gali tik apsimesti mylįs, išmokti gyventi kaip visi žmonės, minimaliai prisitaikyti, tiksliau, apsimesti prisitaikąs“, –atskleidžia Giedrė Kazlauskaitė savo esė „Rašytojas ir kritikas“ („Poezijos pavasario“ almanachas, 2008). Ir tikrai – ar turi teisę padorus žmogus pakęsti poetą, prisiversti nesipiktinti jo kūnu ir siela –pradais, kurie abu akivaizdžiai netelpa į vieną kalokagatijos idealą, nes rašytojuje iš esmės yra per daug alkoholio ir erezijų? Bet šiandien – po nelaimingosios „Eurovizijos“, ypač jei ji nuskaudė žmones taip baisiai, kaip dvi mano matytas paaugles, kurios garsiai kabinosi už vilties, kad „J. Milius vis tiek yra fainas bičas“– gal viskas kitaip?
Ne, ne kitaip – ačiū Dievui, popkultūros tragedijos neįgalios kaip nors paveikti kultūrą apskritai. Laukinė, nesužieduota (t. y. neįtraukta į visuomenei priimtinų užsiėmimų sąrašą) poezija, net jei skaitymuose kartais galima sutikti vos keletą literatūros pasauliui nepriklausančių esybių, vis tiek liaudžiai kelia pagarbą ir baimę. Čia siekiant harmonijos, kaip ir meilėje – odi et amo – reikalingos priešybės. Tokią liaudies „priešišką meilę“ poetams ir poezijai įžvelgiu interneto komentatorių atsiliepimuose: „Ką, šitas šūdas („Poezijos pavasaris“ – aut. past.) dar neužsilenkė?“, „Geriau tegu poetai vienas kitą pro š… daro“ ir t. t, girdžiu, kai susirūpinusiais veidais žmonės manęs klausia apie „rimtesnes“ nei literatūros kūrimas mano veiklas, įskaitau straipsniuose, kur pabrėžiama, jog literatas turėtų stengtis būti naudingas visuomenei – tarsi užsiimdamas kūryba jis tiesiog piktnaudžiautų visuomenės kantrybe, o ne dirbtų. Bet nejau reikia dėl to pykti? Nemanau.
Liguistos emocijos liaudies santykiams su poetais suteikia intymumo, juos komplikuoja, tačiau niekada taip smarkiai, kad išnyktų komunikacijos galimybė. Kalbant itin vaizdingai, visa tai primena pipirų barstymą ant žaizdų. O kas, jei ne pipirai labiausiai paskanina maistą?!
Nepaisant „Eurovizijos“ ir saldžiai karčios meilės, kurią poezijai reiškia vulgus profanus, Poezijos pavasario festivalis vyko ir vyksta. Tiesa, ne visi renginiai vienodai sėkmingi, tačiau bent iki šiol festivalis, ačiū Dievui, nedavė pagrindo įsišėlti kalboms, neva jis, kaip „sovietmečio reliktas“, jau atgyvenęs savo geriausius laikus ir norint nesuteršti šviesaus jo atminimo derėtąjį laidoti drauge su visomis jį lydinčiomis dilemomis. Bet vis dėlto – programoje nuolat pasitaiko renginių, kurie, atvirai kalbant, žiūrovus pastato į keblią padėtį. Ir ne todėl, kad jie neįdomūs ar įjuos rinktųsi, sakykim, nemokšos ir grafomanai. Anaiptol, Poezijos pavasaryje tokių nebūna, tačiau neretas atvejis, kai prieš publiką susėdusi šviesuomenė staiga susizgrimba nelabai suvokianti, ką, kaip ir kodėl turinti daryti Čia ir dabar. Maždaug taip praėjusį penktadienį atsitiko renginyje „Nuo Poezijos pavasario iki Poezijos pavasario: skaitymai ir vertinimai“, kurio koncepcijos man taip ir nepavyko iki galo perkrimsti. Lyg ir bandyta atsakyti į klausimą, kas geresnio per metus nutiko poezijoje, prisimintos pernai išėjusios knygos, įsisvarstyta, kas visų pirma yra poezija – emocija ar grožis, tačiau kažkokios „vakaro vinies“ žiūrovai taip ir nesulaukė. Kritiką keikė poetas, poetą – kritikas, bet kokio nors ryšio tarp kritikų kalbų ir poezijos skaitymų nebuvo. Apskritai susidarė įspūdis, kad vienu metu vyksta du renginiai. Maža to, vakaras truko klaikiai ilgai, jam baigiantis ir renginio dalyviai, ir žiūrovai akivaizdžiai jautėsi išsekę. Žinoma, žiūrovų savijauta yra niekis, palyginti su ilgu ir nuoširdžiu kritikų triūsu, kurį jie, tikėtina, įdėjo skaitydami ir vertindami per metus išleistas knygas, tačiau tai nepadeda suprasti, ką naujo sužinojau aš – žiūrovas, apsilankęs šiame renginyje. Galbūt tai, kad viena kritikė labai nemėgsta vienos prozininkės? O gal svarbus yra faktas, kad kritikė kaunietė minėjo daugiau kauniečių autorių pavardžių? Arba… Atvirai kalbant, nepajėgiau ieškoti tarp eilučių pikantiškų detalių, kurias jums, skaitytojai, dabar mielai viešinčiau. Tiesiog gal poetai šiais metais kūrė nepakankamai gerai, kad tarp jų būtų galima išskirti aiškius lyderius, o gal kritikams nepavyko įtikinamai perteikti žiūrovams aistros, apie kurią anksčiau minėtoje esė kalbėjo G. Kazlauskaitė: „Kritikas taip trokšta rašyti, jog dėl to jis yra pasiryžęs viskam: tapti mokslininku, dėstytoju, kokios nors pusiau represinės struktūros dalimi. (…) Jis patirs savyje numarinto rašytojo ilgesį; ilgesį, virstantį mylimojo santykiu su mylimuoju“. Sutikime, jog tiesa gali būti kažkur per vidurį.

[/expand]

 

Linkėdama įkvėpimo ir mūzų palankumo. „Nemunas” kalbina festivalio direktorę Janiną Rutkauskienę

[expand title=”Skaityti”]

Nemunas, 2008 m. birželio 5-11 d., Nr. 21

„Nemunas“:
– Poezijos pavasario paukštė kuriam laikui kažkur nutūpė ir tyliai ilsisi, leisdama mums apmąstyti patirtus Įspūdžius ir emocijas. O kada Poezijos pavasaris prasideda ir baigiasi jo rengėjams? Kaip sekasi suderinti skrydžius, kad jos balsą išgirstų net atokiausiuose Lietuvos kampeliuose ir ne tik – jau keleri metai vis toliau svečiose šalyse? Ar aktyviai ir geranoriškai renginyje talkina patys poetai, ar reikia jiems „pasiklonioti“? Ir apskritai, ko nemato žiūrovas ir kuo šiemet džiaugiasi arba dėl ko nerimauja rengėjai?

Tarptautinio poezijos festivalio Poezijos pavasaris direktorė Janina Rutkauskienė:
– Festivalis mums prasideda jam dar nepasibaigus. Dar vykstant Poezijos pavasariui pavyksta aptarti ar numatyti kai kuriuos ateities dalykus. Štai šiemet skaitytojai pirmą kartą gavo almanachą su kompaktine plokštele, o mes jau esame susitarę, kad kitiems metams ją rengs Virginijus Gasiliūnas. Dabar vyksta viena proziškiausių festivalio dalių – atsiskaitymai. Suprantama, kartu mėginame apžvelgti ir aptarti dar šviežius įspūdžius, pasidžiaugti pasisekusiais renginio akcentais, analizuojame pasitaikiusias spragas.
Per keturiasdešimt ketverius metus Poezijos paukštė jau yra aplankiusi visą Lietuvą, o, kai kurias vietas – daugybę kartų. Senos ir gražios tradicijos yra įsitvirtinusios Kaune, Vilkaviškyje, Radviliškyje, Telšiuose, Tauragėje, Biržuose, Klaipėdoje, Nidoje… Poetų labai mėgstamas Birštonas. Kartu keliauja fotografijos parodos, šiemet A. Sutkaus paroda „Rašytojų retro“ gražiai įsikomponavo ir buvo mielai sutikta Širvintose. Tačiau vis randasi ir naujų erdvių, o kai kurios jų greitai užkariavo poetų ir dalyvi
ų simpatijas. Besiruošdami baigiamajam vakarui užtrukome darbe, kai staiga į klubą sugužėjo visa grupė, parvykusi iš Paberžės. Visi tokie laimingi, pailsėję, kupini geriausių įspūdžių ir dėkingumo savo kolegai ir klebonui Skaidriui Kandratavičiui už globą ir dėmesį. Labai gražiai į mūsų geografiją įsiliejo Europos parkas, džiaugiamės vieni kitais. Sunku dabar būtų išvardyti visus, kurie priima festivalio dalyvius, ko nors nepraleidžiant, tačiau ta proga kuo nuoširdžiausiai noriu padėkoti visoms savivaldybėms, merams, kultūros skyrių vadovams, bibliotekininkams bei kitiems festivalio entuziastams už jų triūsą, paramą ir supratimą. Taip pat pagrindiniams festivalio rėmėjams: Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, TEO LT ir informaciniam rėmėjui LRT.
Be dalyvavusiųjų ir skaičiusiųjų Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje, šiemet 22 grupėse, dar kitaip vadinamuose poetų „desantuose“, kurie pasklido po šalį, dalyvavo 150 rašytojų. Vien laivu Nerimi plaukė per 80 poetų! Taigi galėčiau atsakyti, kad gildijos žmonės yra aktyvūs. Vieni patys pasidomi, pasiteirauja ir pasako, kur norėtų dalyvauti, kitų ieškome, nes norime, kad atstovautų visų kartų poetai, įvairiai rašantys. Deja, kai kada laiku nesuradę, vėliau jau nebegalime įtraukti įrenginius. Ne vienas vyresnės kartos poetas yra labai laukiamas skaitytojų, bet vis dažniau atsisako dalyvauti dėl sveikatos. Ta proga norėčiau paprašyti visų, su kuriais jau būna sutarta, atsakingiau žiūrėti į išvykas ir tesėti pažadus, nes kartais mašinytės išrieda ne su visa grupe, o mums iš anksto net nepranešama. Nepatogu prieš laukiančiuosius rajonuose. Lygiai taip ir dėl pasiruošimo skaitymams: vieni ruošiasi atsakingai, o kiti mano „prasisuksią“ bet kaip. Kartelę renginiams esame kilstelėję gana aukštai, norime ją ir išlaikyti. Jau ir vietose renginių talkininkai suvokia, kad Poezijos pavasaris – tai ne literatų klubų renginiai, o proga išgirsi profesionalios, geros poezijos, pasiklausyti svečių iš kitų šalių, taip pat ir aktorių, skaitančių poezijos klasiką. Džiaugiamės svečiais ir esame numatę kitais metais taip pat kviestis poetus iš Europos šalių. Galima tik pajuokauti, kad su svečiais kartais kyla mažų problemėlių – iš toli atvykę jie dažnai „netelpa į laiko limitą“ skaitymuose, todėl vakarų vedėjai turėtų būti kiek griežtesni. Pasiteisino ir mūsų grupės, išvykstančios iš Lietuvos –jos yra tikrai laukiamos, jau esame gavę gražių atsiliepimų iš tų šalių. Net ir nedidelis lauknešėlis vaikiškų knygų labai pradžiugino mūsų tautiečių mažuosius skaitytojus Airijoje.
Dar vienas geras pasikeitimas –šiemet iš anksto žinojome laureatą, nors ir tai kiek per vėlai. Kadangi būna keletas nominantų, aiškumas padėtų mums anksčiau tinkamai suformuoti grupes, o ir žiniasklaidai palengvintų paskleisti informaciją. Tiesa, kartais nuliūdina ir spaudoje tokie labai neatsakingi, paviršutiniški ar net nepagarbūs dalyviams (beje, ir rašyti pačių dalyvių), organizatoriams ar rėmėjams rašiniai. Taip tik apsisunkinam patys sau darbą kitiems metams. Baigdama norėčiau dar kartą padėkoti visiems, prisidėjusiems prie šios gražios, giliai įaugusios į mūsų tradicijas šventės organizavimo, o poetams palinkėti įkvėpimo ir mūzų palankumo, kad ir kitais metais Poezijos paukštė džiugintų mus.

-gvp-,

[/expand]

 

Regina Katinaitė-Lumpickienė. Poezijos pavasaris Naisiuose

[expand title=”Skaityti”]

Nemunas, 2008 m. gegužės 29-birželio 4 d., N r. 20 (200-641)

Gegužės 21-ąją mūsų greitai susidraugavusi grupė išvažiavo į Naisius (Šiaulių r.), Poezijos pavasario šventę. Pirmiausia aplankėme Naisių literatūros muziejų, įkurtą buvusiame Zubovų dvare. Mus svetingai pasitiko muziejaus direktorė Rita Žukauskienė ir jos kolegės. Išties įdomu, kad kaimo vietovėje įkurtas muziejus, kuriame saugomas Šiaurės Rytų literatūros korifėjų atminimas ir eksponuojama didelė medalių kolekcija, nupirkta dar buvusio kolūkio, o paskui muziejininkių slėpta seifuose nuo „metalo medžiotojų“, kol atėjo geresni laikai.
Kol į muziejų rinkosi svečiai, rajono valdžios atstovai, spėjau apsidairyti ir kieme. Graži aplinka, po langais, turbūt kaip ir prieš daugelį metų, žydėti trokštančias galvas kelia aguonos, sinavadai, ramunės, šalavijai, mirtos… Ramiai ošia medžiai. Prie namo pritvirtintoje lentelėje įrašas: „Šiame name gyveno ir kūrė lietuvių liaudies poetas Zigmas Gėlė-Gaidamavičius 1894-1912“. Poetes mirė labai jaunas, vos peržengęs aštuonioliktuosius gyvenimo metus. Parašė poezijos knygą „Gėlynas“, bet nebespėjo jos išleisti…
Po susitikimo muziejuje patraukiame į Naisių kultūros centrą, kuriame turi vykti poezijos šventė. Čia jau susirinkę poeziją mylintys ir ją kuriantys žmonės.
Pirmoji šventės dalis skirta Zigmo Gėlės premijai įteikti, Į ketvirtąją dešimtį įžengusią premiją 1976 m.
įsteigė kolūkis „Už taiką“ su savo eruditu pirmininku Česlovu Karbauskiu.
Ji įteikiama kasmet už geriausią metų poezijos debiutą. Nuo 1992 m. premiją skiria Šiaulių rajono savivaldybė, o įteikimą organizuoja Šiaulių kultūros skyrius ir Naisių literatūros muziejus. Taigi jau daug lietuvių poetų yra pamaloninti Zigmo Gėlės vardo premija.
Šiemet komisija, vadovaujama poeto Vytauto Kirkučio, iš penkių kandidatų premijai gauti išrinko Petrą P. Gintalą už jo pirmąją (pomirtinę) knygą „Einu namo“. Knygą sudarė ir redagavo Janina Riškutė, apipavidalino poeto brolis Martynas Gintalas, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Knygoje spausdinami eilėraščiai, proza, dienoraščio fragmentai, piešiniai ir nuotraukos. Leidyklos skelbtame pirmosios poezijos knygos konkurse ši knyga laimėjo pirmąją vietą.
Premijai įteikti šventės vedėja Rita Žukauskienė pakvietė Šiaulių rajono mero pavaduotoją lngridą Venciuvienę, Kultūros skyriaus vedėją Valę Jurešienę ir Naisių kultūros centro direktorių Raimondą Sinkevičių.
Trisdešimt antroji Zigmo Gėlės premija įteikiama mirusio poeto Petro P. Gintalo tėvui dailininkui, beje, ne vieno Naisių muziejuje eksponuojamo medalio autoriui Petrui Gintalui. Jį paprašo rankose palaikyti atminimo skulptūrėlę, kurioje tarp kitų premijos laureatų išraižytas ir jo sūnaus vardas bei pavardė.
Simboliška ir graudoka – Petras P. Gintalas atsisveikino su šiuo pasauliu devyniolikos metų. Zigmas Gėlė išeidamas į amžinybę buvo aštuoniolikos… Ir kažkaip lengva sieloje, kad jaunas talentingas žmogus atsimintas ir pagerbtas po mirties tokio pat jauno žmogaus vardo premija.
Premijos įteikimo proga eiles skaitė Šiaulių miesto „Romuvos“ gimnazijos mokiniai. Juos moko mokytoja Vida Norvaišienė. Šioje gimnazijoje daug mokytojų ir mokinių, puoselėjančių Zigmo Gėlės vardą. Geriausias pavyzdys – gimnazijoje atidaryta Zigmo Gėlės auditorija. Petro P. Gintalo eiles skaitė ir Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas. Gražiai, jausmingai dainavo Meškuičių kultūros centro moterų tercetas, šoko gimnazistai. Šiltus sveikinimo žodžius tarė Meškuičių seniūnė Jolanta Baškienė.
Antrojoje šventės dalyje apie Petro P. Gintalo kūrybą, knygos sudarymą kalbėjo literatūrologė Janina Riškutė, savo eiles skaitė atvažiavusieji: pirmoji Zigmo Gėlės premijos laureatė Vidmantė Jasukaitytė, poetai Albertas Skyrelis, Stasys Jurevičius, Vytautas Stankus ir šių eilučių autorė. Savo kūrybos paskaitė ir poetai Vytautas Kirkutis, Stasys Bulzgis, Jaunius Kulnys, kiti Šiaulių „Verdenės“ ir Joniškio „Audruvės“ klubų literatai.
Po poezijos skaitymų visi išvažiavome į Sereikių kapines, kuriose su savo neišsipildžiusiomis svajonėmis palaidotas jaunutis poetas Zigmas Gaidamavičius-Gėlė. Padėjome gėlių prie poeto kapo, pastovėjome pa
vasario saulės nutvieksti…
Šalia kapinių plečiasi Zigmo Gėlės premijos laureatų parkelis – kasmet jame pasodinamas ąžuoliukas arba liepaitė, žiūrint kas – poetas ar poetė tapo laureatu. Sušlamės čia ir šiųmetis Petro P. Gintalo ąžuoliukas, paglostytas jo tėvo rankų. Sulapos bėgant metams. Kaip ir kiti šio ypatingo parkelio medžiai – į saulę besistiebiantys, inkilus keliantys, paukščių giesmėmis besipuikuojantys…

[/expand]

 

Andrius Jakučiūnas. Šis tas apie tikėjimą gėlėmis ir „Poezijos pavasario“ almanacho „stuburą“

[expand title=”Skaityti”]

Nemunas, 2008 m. birželio 5-11 d., Nr. 21

Prasidėjo tradicinė poezijos šventė – tarptautinis festivalis Poezijos pavasaris. Birželio 18 d. vakarą VU Botanikos sode Vingio parke, Vilniuje, vyko jo atidarymo renginys „Ir aš tikiu gėlėmis – dabar jau tikrai pavasaris“. Nors iš ryto mieste siautęs lietus nežadėjo rengimo dalyviams nieko gero (arba, tiksliau, nieko „sauso“), vakare lijo nedaug, todėl apie stichijos šėlsmą daugiausia liudijo iš žiūrovų krepšių kyšantys skėčių galai. Į Botanikos sodą Poezijos pavasario metu eiti be apsaugos nuo lietaus yra labai neapgalvotas žingsnis – krituliai šią dieną yra tokie pat įprasti, kaip ir dainų švenčių metu. Jo savo atidarymo kalboje neužmiršo ir LRS pirmininkas Jonas Liniauskas – jis tvirtino, kad lauke lyja. Vadinasi, lijo. Tiesa, krapnojimas poetams ne per daug rūpėjo, jie savo eilės skaityti laukė tradicinėje palapinėje. Renginio metu savo eilėraščius skaitė Vladas Braziūnas, Laura Sintija Černiauskaitė, Romas Daugirdas, Erika Drungytė, Kęstutis Navakas, Renata Šerelytė ir kt., poetų kūrinius klaikiu savo balsų patosu siaubė aktoriai, skambėjo fleita atliekami muzikos kūriniai. Botanikos sodo darbuotojai kaip visada bandė sugundyti poezijos mėgėjus gėlėmis.
Nors Poezijos pavasaris dar kaip reikiant neįsibėgėjęs, karštų naujienų jau yra. Naujiena – tradicinis „Poezijos pavasario“ almanachas. Tiesa, prieš gerą savaitę pasirodęs leidinys didelių netikėtumų skaitytojams nesiūlo (žinoma, jei ignoruosime faktą, kad almanache publikuojasi apie keliasdešimt nežinomų ar bent menkiau žinomų autorių), nors atrodo, jis visai pakenčiamai (viršelis – tarsi nuoroda į lietų), be to, šiemet įgyvendinta sena organizatorių svajonė – kartu su almanachu išleista kompaktinė plokštelė, kurios turiniu pasirūpino uolus literatūros metraštininkas, literatūrologas Virginijus Gasiliūnas. Tačiau faktas lieka faktu – almanachas jau seniai praradęs gyvybinę galią, neturi aiškios koncepcijos ir motyvacijos, indiferentiškas savo paties ir jį supančio pasaulio požiūriu. Baisiausia, kad jis nebeturi tegul ir visiškai nepagrįsto išdidumo (mano galva, tai didžiausias leidinio trūkumas) – praėjusiame „Nemuno“ numeryje publikuotame pokalbyje apie almanacho realijas ir perspektyvas patys sudarytojai Violeta Šoblinskaitė Aleksa ir Gasparas Aleksa nedviprasmiškai supeikė (skaitydamas pradėjau nuogąstauti, kad jie pasielgs dar radikaliau – išsižadės jo) savo kūrinį. Kas tuomet lieka skaitytojams, kurie pasikliaudami autoritetinga sudarytojų nuomone sklaidys almanacho puslapius jau turėdami aiškių išankstinių nuostatų, o nenorėdami pasirodyti baltomis varnomis, savo bičiuliams
bei pažįstamiems cituos vieno iš sudarytojų žodžius: „Almanachas, koks yra dabar, man nereikalingas“. Na, bet tai, žinoma, antraeiliai dalykai. Jei jau poetai savo eilėraščiuose taip ryžtingai mini Dievą ir angelus1, reikėtų neabejoti, kad ir pastarieji teisingai supras, kodėl būtent jiems skiriama tiek daug dėmesio. Kad ir kaip būtų, svarbiausia, jog šiemet pagaliau susirūpinta almanacho kokybe ir prabilta apie būtinybę suteikti jam pažangesnę kryptį, todėl, galimas daiktas, įgyvendinus kai kurias idėjas ateityje sulauksime savo misiją, užduotis ir savo vertę suvokiančio leidinio.
Nuo 1964 m. Lietuvoje vykstantis festivalis yra didžiausia Lietuvoje poezijos šventė. Per dvi savaites Poezijos pavasaris aplankys didelę Lietuvos dalį, taip pat numatyti reginiai Seinuose ir Punske (Lenkija), Airijoje, Kaliningrado srityje ir kt. Šiemet Poezijos pavasaryje dalyvaus dauguma (lankstinuke rašoma „visi“) Lietuvos poetų, laukiama atvykstant išeivijos kūrėjų bei literatūros kritikų, taip pat svečių iš Čekijos, Šveicarijos, Kroatijos, Švedijos, Lenkijos, Airijos, Latvijos ir Rusijos. Kaip ir kasmet, poetai bus pagerbti įvairiomis premijomis ir prizais. Antanui A. Jonynui už poeziją apie sostinę bus įteikta Vilniaus mero premija, aktorę skaitovę Dalią Rasą Jankauskaitę apdovanos Laimono Noreikos vardo prizu, už geriausią vertimą į lietuvių kalbą bus apdovanotas Vytautas Dumčius, už vertimus į užsienio kalbą prizas atiteks vertėjai Claudijai Sinnig, į vokiečių kalbą išvertusiai Sigito Parulskio ir Tomo Venclovos eilėraščius. Salomėjos Nėries prizą už eilėraščių rinkinį „Pavėsiai“ įteiks Vytautui Stulpinui, už eseistiką „Poezijos pavasario“ almanache apdovanota Giedrė Kazlauskaitė, o prizas už poeziją vaikams atiteks rašytojai Violetai Palčinskaitei. Gegužės 30 d. Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje, bus paskelbtas „Poezijos pavasario“ laureatas. Festivalio baigiamasis vakaras vyks Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme birželio 1 dieną.

[/expand]

 

Donatas Paulauskas. Poetai ir poetienės Salovartėje

[expand title=”Skaityti”]

Nemunas, 2008 m. birželio 12-18 d., Nr. 22

Šįkart „Naujosios Romuvos“ ir „Nemuno“ susitikimas Salovartėje (Varėnos r.) buvo pavadintas taip: poezija kaip bendravimo būdas. Bendravau dviem eilėraščiais, kiti trimis, dar kiti nenorėjo bendrauti arba norėjo, tik kitais būdais.
Apžiūrėję gražią Žibų sodybą, buvome pakviesti pasivaišinti ir prisėsti. Viktoras Rudžianskas ir Andrius Konickis, dviejų leidinių vyriausieji redaktoriai, apsivilkę „Nemuno“ ir „Naujosios Romuvos“ marškinėliais, pradėjo renginį. Bet prieš tai visi dalyviai, suėję aplink trimetę eglutę, dviejų leidinių meilės vaisių, aukojo vyną, alų ir (turbūt pastebėjau tik aš) kramtomąją gumą. Paskui kiekvienas turėjo trumpai prisistatyti; labiausiai įsiminęs prisistatymas buvo toks: „Evaldas. Poetienė“. O kol poetai ir poetienės tarėsi, kas pradės pirmas skaityti savo tekstus, gal iš girių, o gal ir ne, atsėlino dzūkai. Ir buvo nuspręsta: pirmieji skaito dzūkai. Paskaitė, plojimų paklausė, išsitraukė fotoaparatus ir atidžiai fiksavo viską, kas juda.
O po dzūkų laiptelių link, kur buvo skaitomi eilėraščiai, pajudėjo jaunieji autoriai, atvykę iš Vilniaus ir Kauno. Keletą savo eilėraščių paskaitė Tomas Taškauskas, o skaitymams pasibaigus palindo po vaišių stalu ir tūnojo lyg koks „galbūt poetas“, kaip pats save ir pristatė. Atmintinai kelis savo tekstus padeklamavo Ieva Gudmonaitė, o Emilis Milkevičius pasakojo, kaip jis rašytų kokį nors dar neparašytą eilėraštį. Ant laiptelių prisėdo Aušra Kaziliūnaitė ir taip pat paskaitė eilėraščių. Buvo ir Rūta Brokert – mačiau ir klausiau.
Vėliau girdėjau Valdą Daškevičių, jis skaitė ir skaitė, ir skaitė… netgi tada, kai neištvėręs pradėjo loti šuo, netgi tada, kai žmonės, netoli esančioje Merkio upėje plaukę baidarėmis, pradėjo šūkauti ir skanduoti, netgi tada, kai skrendantis vabalas bandė išlaviruoti tarp poetų, mėgindamas ištrūkti iš poezijos skaitymų… Bet Valdas baigė ir mes labai plojome. Atėjo ir Erikos Drungytės eilė, kuri skaitė savo eilėraščius it Mergytė iš Lchasos. Šiek tiek girdėjosi ir Birutės Mikalauskienės šnabždesiai, stengiausi suprasti, kas užkalė tą oranžą, juk toks debiutinės knygos pavadinimas – „Užkaltas oranžas“. Buvo ir lenkų poetė Barbara Gruszka-Zych, viešinti Lietuvoje, o jos eiles vertė ir lietuvišk
ai skaitė Birutė Jonuškaitė. Įsiminė Alfo Pakėno, Albino Galinio eilėraščių motyvai ir turbūt išprotėsiu, jeigu nepasimirš.
Skaitymuose dalyvavo ir savo poeziją skaitė nemunietis, poetas Vidmantas Kiaušas-Elmiškis bei Gražina Viktorija Petrošienė, prisistačiusi kaip „Nemuno“ budinti ir nustebinusi savo vienu vieninteliu eilėraščiu. Visus pralinksmino Aloyzo Tendzegolsio absurdo posmai, o V. Rudžiansko, kaip šiųmečio Poezijos pavasario laureato, poezijos išgirdome renginio pabaigoje, kai prieš skaitydamas jis paaiškino, jog turi, pavyzdžiui, ir japoniško kraujo. Jam baigus skaityti Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Jonas Liniauskas dar kartą pasveikino laureatą ir padovanojo žalių lapų vainiką „iš pirmų rankų“.
Po poezijos skaitymų A. Konickis ir visa čia sugužėjusi ,,Naujosios Romuvos“ redakcija pakvietė į aukcioną, kurio metu buvo dovanojami abiejų redakcijų leidiniai ir šiek tiek knygų. Likusį laiką kai kurie maudėsi upėje, kai kurie šnekučiavosi ir diskutavo, o dar kai kurie klausėsi Franko Sinatros ar glostinėjo šunį, gailėdami jo nubrozdinto snukelio. Žodžiu, bendravo ne tik eilėraščiais.

[/expand]

 

Vilniaus mero premija – poetui Antanui A. Jonynui

[expand title=”Skaityti”]

Nemunas, 2008 m. birželio 5-11 d., Nr. 21

Tarptautiniam poezijos festivaliui Poezijos pavasaris įpusėjus, kai žiūrovai ir dalyviai jau turėjo būti susitaikę su mintimi, kad festivalis, kaip visuomet, nenuvils, tačiau nepateiks ir didesnių staigmenų, praėjusią savaitę pradėjo aiškėti premijų laureatai. Antradienį surengtame LRS valdybos posėdyje Poezijos pavasario laureatu buvo išrinktas „Nemuno“ vyriausiasis redaktorius, poetas Viktoras Rudžianskas (jau tos dienos rytą renginyje „Augame kartu su eilėraščiu“ LRS pirmininkas, poetas Jonas Liniauskas juokavo, kad pavakarę derėtų žvalgytis į sąjungos rūmų kaminą ir stebėti, ar nepasirodė naują laureatą skelbiantys dūmai). Jam Poezijos pavasario laureato vainikas ir diplomas tradiciškai buvo įteiktas Kaune, Maironio literatūros muziejaus sodelyje šeštadienį. Tačiau ir sostinė aną savaitę neliko be literatūrinių apdovanojimų teikimo ceremonijų – ketvirtadienį, 14 val. Vilniaus rotušėje buvo teikiama Vilniaus mero premija. Šiemet ji atiteko Nacionalinės premijos laureatui, poetui ir vertėjui Antanui A. Jonynui.
Į Rotušę susirinko festivalio dalyviai, lietuvių ir užsienio poetai, festivalio organizatoriai, juos pasitiko ansamblio „Banchetto musicale“ meno vadovės Jūratės Vyčienės ir fleitininkės Ievos Baublytės atliekami Renesanso muzikos kūrimai. Juozas Imbrasas pasveikino 44-ojo Poezijos pavasario dalyvius, kaip ir kasmet, susibūrusius į Vilnių skelbti naujo poetinio žodžio. Miesto meras atkreipė dėmesį, kad mero apdovanojimas už eilėraščius apie Vilnių vykstant Poezijos pavasariui jau tapo tradicija, ir pasidžiaugė kasmete tarptautine poetų švente, kuri, jo manymu, ypač svarbi dabar, kai rengiamasi 2009-iesiems – Vilniaus kaip Europos kultūros sostinės metams. (Beje, šiemet pirmą sykį buvo skirta mero premija, o ne prizas. Ankstesniais metais mero prizus yra gavę poetai Algimantas Baltakis, Almis Grybauskas, Aidas Marčėnas ir Vytautas Rubavičius.)
Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas J. Liniauskas įteikė merui šių metų „Poezijos pavasario“ almanachą ir pristatė apdovanojimo ceremonijos dalyvius: lietuvių poetus Aidą Marčėną, Vladą Braziūną, Birutę Jonuškaitę, Dalią Teišerskytę, Antaną A. Jonyną, Eugenijų Ališanką, Vytautą Dekšnį, Aliciją Rybalko (Vokietija), Lidiją Šimkutę (Australija), Sigitą Birgelį (Lenkija), Rašytojų klubo direktorę ir Poezijos pavasario pagrindinę rengėją Janiną Rutkauskienę, vertėją Markusą Rodunerį, taip pat užsienio poetus, atvykusius iš Lenkijos, Švedijos, Airijos, Čekijos, Prancūzijos, Kroatijos, Vokietijos ir Šveicarijos.
Premijos laureatas A. A. Jonynas, kuris yra vilnietis nuo pat gimimo (jei nekreipsime dėmesio į faktą, kad viena Lietuvos interneto svetainė anądien PP laureatą „Kaune kuriančiu poetu“), neslepia laukęs šios premijos ir net pavydėdavęs anksčiau ją gavusiesiems. Poetas taip pat tikino, kad viskas, ką jis rašo, siejasi su Vilniumi, nors eilėraščių, kurie labai konkrečiai kalbėtų apie Vilnių, gal ir nėra tiek jau daug.
Taip jau sutapo, kad iškart po apdovanojimo ceremonijos laureatas ir apdovanojimo ceremonijos dalyviai buvo priversti skubėti į Neries krantinėje, šalia Mindaugo tilto jų laukiantį garlaivį, kuris Poezijos pavasario dalyvius ir literatūros pasaulio žmones plukdė Europos parko link. Ten vakare turėjo prasidėti Poezijos pavasario svečių skaitymai. Plaukiant upe laureatas rado laiko atsakyti į keletą „Nemuno“ klausimų.
– Kiek tas Vilnius, kurį matome vaikščiodami gatvėmis, skiriasi nuo tavyje esančio Vilniaus? Juk premija iš esmės skirta tam –subjektyviajam, tavo sieloje dunksančiam Vilniui; tai su juo tu mus tiesiogiai ar netiesiogiai pažindini savo kūriniuose?
– Labai sunku pasakyti, kaip yra iš tikrųjų. Aš juk neaprašinėju miesto. Miestas yra būtis savyje, kuri nepastebimai tampa ir būtimi tavyje; jis iškyla kaip kažkokie seni prisiminimai, reminiscencijos – ir nėra taip svarbu, ką matai gatvėje, kas vyksta už lango. Galų gale yra daugybė Vilniaus, kuris man išvis neegzistuoja, ir, savo ruožtu, daugybė Vilniaus, kuris egzistuoja tik man pačiam. Sakykim, jei kam nors Vilnius asocijuojasi su „akropoliais“, tai aš tokio Vilniaus nežinau ir net nesu matęs savo akimis. Mano Vilnius yra mano patirtys, kurias aš išgyvenu, kurios sugrįžta, atsiveria vis iš naujo. Miestas yra atsirandantis ir vėl iš naujo išnykstantis; taigi aš negaliu pasakyti, kad kalbu apie kažkokį išnykusį Vilnių, bet taip pat negaliu tvirtinti, kad apie esantį. Visa yra tiek persipynę, kad tiksliau apibrėžti paprasčiausiai neįmanoma. Su savo tragiška ir dramatiška lemtimi Vilnius yra amžinai laikinas miestas, jis visuomet yra radimosi ir išnykimo būsenoje, jis nepagaunamas – tiesą pasakius, jo gal net nėra.
– Kaip miesto atspindį tavo sąmonėje ir pasąmonėje keitė su miestu, regis, nesusiję asmeniškumai – meilės, netektys ir t. t. ?
– Man, kaip kūrėjui, didelę reikšmę turi emociniai santykiai su viena ar kita vieta. Daiktai yra neatskiriami nuo įvykių – scenovaizdis pasikeičia nuo tavo paties būsenos; esama vietų, kurios susijusios su netektimis, praradimais, vietų, kurios primena tokius dalykus, ir tos vietos netgi yra pačios brangiausios, nors kartais jos atkuria ir labai skaudžius prisiminimus. Kalbant apie mano atmintį, reikia suvokti, kad aš, galima sakyti, neturiu jos, nes įspūdžiai manyje labai greitai išblėsta. Truputį pavydžiu žmonėms, kurie prisimena prieš dvidešimt metų įvykusius pokalbius. Aš taip nepajėgiu. Mano sąmonę kartais tik nušviečia kažkokie blyksniai, savotiškos „fotografijos“, užpildytos keistos šviesos, ir iš tos šviesos išnyra daiktai, pojūčiai, jausmai, patyrimai…
– Ši premija, nors kandidatūrą išrenka ekspertai, turi ir politinį atspalvį. Kitados taip pat esi gavęs premiją ir iš prieštaringai vertinamo pašalintojo prezidento Rolando Pakso rankų. Ar tavęs netrikdo šitoks apdovanojimo dvilypumas?
Aš stengiuosi šito dalyko nesureikšminti. Vis dėlto premiją skiria ne merai, ne prezidentai, o ekspertai, literatūros žmonės. Visiškai nėra svarbu, kam suteikiama garbė ją įteikti. Pagaliau, kad ir kaip ten būtų, Nacionalinę premiją aš priimu kaip visos Lietuvos įvertinimą, Vilniaus mero premiją – kaip mano gimtojo miesto įvertinimą.

[/expand]

 

Metai

2008 m. Poezijos pavasario laureatas – Viktoras Rudžianskas

Vladas Braziūnas. Apie Poezijos pavasario mėnesį – iš kuosų ir kuolingų krašto

 

Literatūra ir menas

Du apuoku

Benediktas Januševičius. Poezijos pavasario pradžios puokštė

Benediktas Januševičius. Du „Poezijos pavasario” pristatymai pirmadienį

Benediktas Januševičius. Pirmasis, penkioliktasis pavasar(ėl)is Pajiesyje

 Mykolas Karčiauskas. Poezijos atlaidai

Benediktas Januševičius. Atsargiai – poezija

 „Eilėraščių per naktį” džiaugsmai

Eugenija Vaitkevičiūtė. Kas ir kodėl išpirko rožes

Ričardas Šileika. Poetiniai ir turistiniai – izmai šiaurės rytuose

Benediktas Januševičius. Poezijos pavasaris baigėsi – metas rengtis kitam

 

Baigiamasis vakaras VU Sarbievijaus kieme, I dalis (LRT mediateka)

 

Baigiamasis vakaras VU Sarbievijaus kieme, II dalis (LRT mediateka)

 

 

Parengė R. Š.