Atgal į sąrašą

Poezijos pavasaris 2009

Poezijos pavasario almanachas 2009

 Sudarytojas – Vladas Braziūnas
Dailininkas – Ramūnas Čeponis
Vilnius: Vaga, 2009

 

2009 m. Poezijos pavasario laureatas

Rimvydas Stankevičius

už eilėraščių rinkinį „Laužiu antspaudą”

Rimvydas Stankevičius. Foto Ričardas Šileika

Ričardo Šileikos nuotrauka

Almanache pristatomi autoriai

[expand title=”Skaityti”]

Donaldas Kajokas, Gintautas Dabrišius, Stasys Jonauskas, Kristina Aleknaitė, Artūras Šilanskas, Vandis Chamrovski, Kornelijus Platelis, Agnė Žagrakalytė, Stanislovas Abromavičius, Gasparas Aleksa, Gintautas Iešmantas, Julius Keleras, Tomas Venclova, Indrė Meškėnaitė, Vidmantė Jasukaitytė, Birutė Jonuškaitė, Algimantas Mikuta, Luana Stebulė, Žilvinas Andriušis, Valdas Kukulas, Romas Daugirdas, Vytautas Rubavičius, Gvidas Latakas, Aidas Marčėnas, Vladas Baltuškevičius, Albinas Bernotas, Indrė Butkutė, Alis Balberius, Alina Baravykaitė, Arvydas Genys, Albinas Galinis, Steponas Algirdas Dačkevičius, Gynė Dineikaitė, Sigitas Birgelis, Elena Karnauskaitė, Egidijus Gaidauskas, Henrikas Algis Čigriejus, Rima Juškūnė, Tadas Žvirinskis, Evaldas Ignatavičius, Valdas Daškevičius, Rūta Brokert, Dainius Dirgėla, Ineza Juzefa Janonė, Vytautas V. Landsbergis, Sonata Paliulytė, Balys Jakubauskas, Vytautas Stulpinas, Ona Jautakė, Benediktas Januševičius, Kerry Shawn Keys, Aivaras Veiknys, Justinas Kubilius, Regina Katinaitė-Lumpickienė, Jonas Strielkūnas, Aldona Ruseckaitė, Skaidrius Kandratavičius, Dovilė Zelčiūtė, Rugilė Gaidukaitė, Petras Panavas, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Viktoras Gulbinas, Arnoldas Kalnikas, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Vytautas Kaziela, Eugenija Liumaitė, Mykolas Karčiauskas, Irna Labokė, Algimantas Lyva, Aušra Kaziliūnaitė, Robertas Keturakis, Domas Linkevičius, Daiva Povilaitienė, Jonas Zdanys, Mari Poisson, Meilė Kudarauskaitė, Mindaugas Milašius-Montė, Klava Novatorova, Rūta Mikulėnaitė-Jonuškienė, Nijolė Kliukaitė, Viktorija Vosyliūtė, Alfas Pakėnas, Aldona Elena Puišytė, Jurgis Viningas, Sara Poisson, Gintaras Patackas, Aurelija Stankutė, Violeta Šoblinskaitė Aleksa, Diana Šarakauskaitė, Donatas Petrošius, Artūras Valionis, Tomas Taškauskas, Zita Mažeikaitė, Aušra Uldukienė, Donatas Paulauskas, Audrius Musteikis, Vilmantė Sidabraitė, Viktoras Rudžianskas, Edita Nazaraitė, Vytautas Stankus, Stasys Stacevičius, Dainius Sobeckis, Nijolė Simona Pukinskaitė, Lidija Šimkutė, Marius Plečkaitis, Rolandas Rastauskas

[/expand]

 

Almanacho recenzijos

Neringa Mikalauskienė. Nacionalinės eilėraščių medžioklės ypatumai „Poezijos pavasario” almanacho laukuose

Pranas Visvydas. Eiliavimo krizės Lietuvoje nesimato

Apie pretendentų į „Poezijos pavasario 2009“ laurus poeziją: atvirai ir atidžiai

Julius Keleras. Apie gyvąją poeziją

[expand title=”Skaityti”]

Dabar turbūt beveik niekas nesakytų apie poeziją „ji man padėjo išgyventi“. Išgyventi, ištverti, išsilaikyti. Dvidešimt pirmajame amžiuje turbūt neišgirstume taip sakant. Neįsivaizduoju tokio skaitytojo, o jeigu ir įsivaizduočiau, tai jis turėtų būti šiek tiek pamėkliškai juokingas, anachronistiškai žavus kaip koks Kukutis ar mažiausiai po daugelio dešimtmečių iš komos prabudęs, pigiu kostiumu apsivilkęs ir kiek pastėręs čechoviškas inteligentas šiame zvonkių, mijų, radžių, televizinių realybių laike. Beje, pastarasis minėtiesiems personažams iš tiesų net nėra laikas, liudijantis pilnaprasmio gyvenimo trajektoriją, bet akimirka, po kurios tie vargšai ir visai nejuokingi juokdariai turi vėl kartkartėm pasirodyti ekrane ar ropštis ant kokios pakylos prieš minią, būtinai ir neišvengiamai prieš daugiatūkstantinę daugiaveidę minią ir įrodinėti savo tariamą nelaikinumą. Už šlamančius, žinoma. Ačiū Dievui, jog nėra privalu, kaip dalyvavimas sovietmečio gegužės 1-osios paraduose, klausytis jų dainavimo per TV, kaip neprivalu ir stypsoti aikštėse laukiant, kada gi pasibaigs tas išsvajotasis masinis renginys, kuris išsyk bus užstotas ir išguitas iš atminties kitų, eilėje jau trypčiojančių, pasirodymo laukiančių masinės kultūros pranašų balso. Ar jie galingi? Šiuo metu taip. Ar aš jais tikiu? Ne. Ar jie yra tautinės tapatybės dalis? Taip, bet reikia viltis, jog tai laikina. Belieka viltis. O toji viltis, kaip žinia, nėra protingųjų motina, bet optimistų, net jeigu jie ir nėra eurooptimistai, tai tikrai.
Net jei tai netiesa ar saldi saviapgaulė, tikiu, kad žodis gali būti amžinas. Beveik amžinas.
Kai pabundu naktį ir negaliu užmigti, mintyse padeklamuoju Anos Achmatovos, Osipo Mandelštamo, Marcelijaus Martinaičio, Tomo Venclovos, Valdo Daškevičiaus ar Antano A. Jonyno eiles, kurias išmokau atmintinai daugiau nei prieš dvidešimt metų. Ir jos man padeda. Gal „išgyventi“ ne klinikine prasme. Padeda per žodžius susigrąžinti laiką, o tuomet jau gali būti su žodžiais ir žodžiuose, kurie iš tiesų reiškia, kurie primena, kurie prisimena, kurie yra prisimenami. Padeda gal kiek ir mažiau, ką čia gramais ir besuskaičiuosi, nei tuomet – prieš kelis dešimtmečius, kai godžiai kopijuodavome ir savin gerte gėrėme Henriko Nagio, Kazio Bradūno, Alfonso Nykos-Niliūno, Henriko Radausko, Juozo Girniaus, T. Venclovos, Nadeždos Mandelštam, Genadijaus Aigi knygas, dalijomės su artimiausiais bičiuliais, skaitėm, aptarinėjom. O tais laikais tai, suprantama, nebuvo labai saugu, turint omenyje, kad mano mama vaikystėje su visa šeima patyrė Sibiro tremtį, o jos dėdė tuo metu JAV buvo žinomas antisovietinis veikėjas, bendradarbiavęs ir rėmęs Lietuvos Katalikų Bažnyčios kroniką ir jos žmones. Pasitaikydavo, kad originalą gaudavom tik vienai nakčiai, parai ar kelioms. Beje, daug tokių knygų esu gavęs iš Sigito Gedos, kuris mieliausiai jas skolindavo, priešingai nei, tarkim, Laimonas Noreika, kuris, kaip teigė S. Geda, buvo pasirašęs, kad niekam neskolins emigracijoje išleistų leidinių, kuriuos jis gaudavo tiesiog paštu.
Tuo metu klestint tegu ir kokybiškai, bet oficialiajai poezijai (Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis), emigracinė poezija mums siūlė visiškai kitą estetiką, stulbino, įkvėpdavo, leisdavo suvokti, jog ir be paskutinės kartos nuo žagrės dar esama šio bei to. Oficialiosios poezijos tekstualumas mano kartos neviliojo, 1930-ųjų karta, jokiu būdu neatmetant visų sudėtingų laikmečio aplinkybių, visgi buvo toks lietuviškas rusų poputčikų (Andrejaus Voznesenskio, Jevgenijaus Jevtušenkos) kartos atitikmuo, tai ir jų retorika buvo mums, drįsiu pasakyti, svetima.
Sava ir svetima. Sau ir kitiems. Ką reikštų dabar žodžiai, anuomet skaitytos, tyrinėtos, gyventos poezijos žodžiai, keitę ir struktūravę gyvenimus? Ir kam jie reikštų? Nebent daugumai tų, kurie jau yra mus palikę, ar, kaip bebūtų apmaudu ir liūdna, beveik pasiruošę palikti. Tų, kurie yra patyrę okupacijos galią, kurie šitiek metų yra kvėpavę nelaisvės, prievartos ir melo oru. Deja, jų laikas išseko. Kaip sako mano giminaitė gydytoja, kurios turbūt niekad ir nestebino mirties akivaizdybė: „žmogus gimsta, kad mirtų.“ Tai kartai, kuriai Vinco Kudirkos ir Bernardo Brazdžionio, netgi M. Martinaičio laikas, kai daugiau ar mažiau instinktyviai buvo saugomas ir puoselėjamas li
etuviškumas, yra negrįžtama ir, tiesą sakant, mažai kam be istorikų berūpinti praeitis. Spėčiau, jog dabar rašomi daugumos dvidešimtmečių-trisdešimtmečių eilėraščiai skirti kitam tikslui (jei išvis kažkam skirti), o ir ką šioje epochoje reikštų „padeda išgyventi“? Poezija, kaip visa rimtoji kultūra, atsidūrė visuomenės dėmesio užribyje, kuriame tebegalioja dar cezarių laikais paleistas šūkis „duonos ir žaidimų“. Duona kaip ir knygos vis brangsta, o žaidimų vis išgalvojama naujų. Žaidimai masėms, o tai nėra nei runkeliai, nei elitas. Bepigu: kaip ir nemažą dalį reklamų, ant kurių tiesiog užmetamas lietuviškas tekstas, viens du imam ir nubeždžioniaujam iš Vakarų, – iš anų supuvusių, bet vis dar neskleidžiančių blogo kvapo. Taip bent buvo sakoma prieš kelis dešimtmečius.
„Grafomanijos nėra ir nebus“ – skelbia Valdas Kukulas. Fotografas (ir VDA profesorius) Alvydas Lukys sako: „Nėra blogų fotografijų, yra blogas kontekstas.“ Reliatyvumas yra tapęs mūsų duona ir druska, gyvybės vandeniu, gal net regėtinu laisvės sinonimu. Ir vis dėlto.
Bene 1982 m. pirmąsyk kaip donoras duodamas kraujo tuometinėje Kraujo perpylimo stotyje Žolyno gatvėje, varžčiui suveržus ranką, pamenu, pajutau šiokį tokį silpnumą. Gal veikė ir reginys: į indą srūvantis mano kraujas, mano gyvybės vanduo. Tuomet mintyse ėmiau įnirtingai deklamuoti T. Venclovos eilėraštį „Nusišypsok, sustok, paskui pareik namo…“, ir man padėjo. Iš tiesų, padėjo.

[/expand]

 

 Poezijos pavasario apdovanojimai

 

Poezijos pavasario svečiai

[expand title=”Gastao Cruz (Portugalija)”]

Gastao Santana Franco da Cruz – portugalų poetas, literatūros kritikas, vertėjas ir režisierius. Gimė 1941 m. Faro mieste, Algarvėje. Baigęs Lisabonos universitetą, dirbo mokytoju; 1980-1986 m. dėstė portugalų kalbą ir literatūrą Londono karališkojoje kolegijoje. Poetas debiutavo su literatūrine grupe „Poesia 61″. Ypač jį išgarsino knyga „Portugalų poezija šiandien” (A Poesia Portugues Hoje, 1973).
G. Cruzo eilėraščiai dažniausiai kalba apie viltį ir neviltį, meilę ir chaosą, egzistencinį nerimą, būties laikinumą, apie gimtąjį kraštą. 2004 m. poetas pelnė Portugalijos rašytojų asociacijos Didžiąją poezijos premiją.
G. Cruzas – vienas iš teatro grupių „Grupo de Teatro Hoje” ir „Grupo de Teatro de Letras” steigėjų, joms yra parašęs keletą pjesių. Šiuo metu gyvena Lisabonoje.

[/expand]

[expand title=”Georgi Gospodinov (Bulgarija)”]

Georgi Gospodinov (g. 1968) – vienas garsiausių ir labiausiai verčiamų šiuolaikinių Bulgarijos poetų. Gimė Jambole. Sofijoje baigė bulgarų filologiją, Literatūros institute įgijo daktaro laipsnį. Dirba „Literatūrinio laikraščio” redaktoriumi. Pirmoji eilėraščių knyga „Lapidariumas” (1992) pripažinta geriausiu metų debiutu. Eilėraščių knyga „Vienos tautos trešnė” (1996) susilaukė trijų leidimų. Išleido rinkinį „Laiškai Gaustinui” (2003), rinktinę „Baladės ir suirimai” (2007). 1999 metais išleistas romanas „Natūralus romanas” buvo premijuotas, jo vertimai pasirodė dešimtyje šalių, jį galėsime skaityti ir lietuviškai.

[/expand]

[expand title=”Jelena Isajeva (Rusija)”]

Jelena Isajeva – rusų poetė ir dramaturge, septynių eilėraščių rinkinių ir dviejų dramaturgijos knygų autorė. Jos eilėraščių ir pjesių versta j anglų, vokiečių, prancūzų, suomių, kinų, arabų, hebrajų, lenkų, čekų, bulgarų, rumunų, armėnų ir kitas kalbas. „Triumfo”, „Vainiko” («BeHeq») ir kitų premijų laureatė. Spektaklis Doc. tor pagal Isajevos pjesę pelnė pagrindinį konkurso „Naujoji drama-2006″ prizą. Turi sūnų. Gyvena Maskvoje.

[/expand]

[expand title=”Christoph Janacs (Austrija)”]

Austrų rašytojas Christoph Janacs gimė 1955 metais Lince, Aukštutinėje Austrijoje, gyvena Nyderalme prie Zalcburgo; lyrikas, prozininkas, eseistas ir vertėjas. Yra išleidęs romanus „Tylėjimas apie Gerniką” (Schweigen uber Guernica, 1989) ir „Actekų vasara” (Aztekensommer, 2001), apsakymų rinkinius „Pradingęs žvilgsnis” (Dos Verschwinden des Blicks, 1991), „Stazione Termini” (1992), „Kojotų giedojimas” (Gesang des Goyoten, 2002) ir „Rakto istorijos” (Schlüsselgeschichten, 2007), eilėraščių rinkinius „Niekyba” (Nichtung, 1993), „Nesamas žvilgsnis” (Der abwesende Blick, 1995), „Templo Mayor” (1998), „Šaltinio naktis” (Brunnennacht, 1999), „Tras la ceniza/Pelenų link” (Tras la ceniza I DerAsche entgegen, 2000), „Sumava” (2000 ir 2004), „lauke naktis mumyse” (draußen die Nacht in uns, 2002), „svetimas šešėliams” (unverwandt den Schatten, 2006), „barkos nežinomybė / la barca sin certidumbre” (die Ungewissheit der Barke I la barca sin certidumbre, 2008) ir „nakties budėjimas” (nachtwache, 2008), aforizmų rinkinį „Meteoritai” (Meteoriten, 2004). 2009 metais pasirodys naujas eilėraščių rinkinys „Dyglių švelnumas” (die Zartlichkeit von Stacheln).

[/expand]

[expand title=”Jyrki Kiiskinen (Suomija)”]

Jyrki Kiiskinenas debiutavo kaip poetas 1989 m. Dirbo literatūros žurnalų „Jaunos jėgos” (Nuori Voima), „Knygos iš Suomijos” (Books from Finland) redaktoriumi. Šiuo metu gyvena kaip laisvas kūrėjas Helsinkyje. Kiiskinenas buvo vienas iš įkūrėjų „Gyvųjų poetų draugijos” ir vėliau organizavo ne vieną renginį.
Yra išleidęs penketą eilėraščių rinkinių ir trejetą romanų. 2000 metais rinkinys „Kai gyvenu” apdovanotas „Šokančio lokio” premija kaip geriausia metų poezijos knyga; poeto naujausias rinkinys „Kelionė į abi puses” taip pat buvo pristatytas „Šokančio lokio” poezijos premijai. Romanas „Balinis žmogus” (1994) apdovanotas Kalevi Jantti premija. Jo kūriniai išversti į daugiau kaip dvidešimtį kalbų. J. Kiiskinenas yra išvertęs poezijos iš švedų, prancūzų, anglų ir ispanų kalbų.

[/expand]

[expand title=”Zeynep Koylu (Turkija)”]

Zeynep Koylu – turkų poetė (g. 1978). Baigė Ankaros universiteto Komunikacijos fakulteto Radijo-Televizijos-Kino specialybę, 1997 m. laimėjo Z. Ozger poezijos premiją. Poezijos knyga „Rožė ir katė – paskutinis mano noras” (Son Arzum Gul ve Kedi) 1999 m. pelnė Orhon Murat Ariburnu geriausios poezijos knygos premiją. 2001 m. išėjo jos antrasis poezijos rinkinys „Bučiuojant pirmąjį medį” (Ilk agaci operek).

[/expand]

[expand title=”Juris Kronbergs (Latvija)”]

Juris Kronbergas, latvių ir švedų poetas ir vertėjas, gimė 1946 metais Stokholme.
Stokholmo universitete studijavo baltų ir Šiaurės šalių kalbas bei literatūros istoriją. Dirbo Stokholmo metro bilietų pardavėju, grojo pirmojoje latvių egzodo roko grupėje, buvo radijo žurnalistas, Švedijos vyriausybės ir parlamento vertėjas, o 1992-2002 – Latvijos kultūros diplomatas Stokholme. Nuo 2002-ųjų jam paskirtas nuolatinis Švedijos rašytojų fondo rašytojo atlyginimas. Švedijos ir Latvijos rašytojų sąjungų, Latvių PEN centro narys, Latvijos Mokslų akadem
ijos garbės narys.
Vienuolikos eilėraščių rinkinių ir trijų kompaktinių poezijos plokštelių autorius. Eilėraščių versta daugiau kaip j dvi dešimtis kalbų. 2008-aisiais tęstinis eilėraščių ciklas Vilkas Vienakis atskira knyga bei kompaktine plokštele „Krontos” išleistas ir Lietuvoje – lietuviškai (vertė Vladas Braziūnas) bei latviškai.
J. Kronbergas yra išvertęs daugiau kaip tris dešimtis knygų. Dvi poezijos knygas į švedų kalbą išvertė ir iš lietuvių kalbos: Marcelijaus Martinaičio Kukučio balades (drauge su Helge Rinholmu) bei šiuolaikinės lietuvių poezijos antologiją (su Liana Ruokyte).

[/expand]

[expand title=”Gino Leineweber (Vokietija)”]

Gino Leineweber (g. 1944) – vokiečių poetas ir prozininkas, knygų „Reikšmingas nykštys” (mistinės istorijos, 2005), „Pizarro” (novelės, 2005) autorius. Hamburgo autorių susivienijimo pirmininkas, Vokiečių rašytojų sąjungos narys, nuo 2008 m. – Hamburgo kultūros fondo valdybos narys. Mėnraščio BM redaktorius.

[/expand]

[expand title=”Ales Razanau (Baltarusija)”]

Alesius Razanavas (g. 1947) – baltarusių poetas, keliolikos poezijos knygų autorius. Pasaulėjauta, menine raiška jo kūryba ryškiai išsiskiria baltarusių poezijos fone. Ne buitis, o būtis rūpi poetui, jis apmąsto gyvenimo vienovę ir priešybes, keisčiausias įvairių reiškinių sąsajas.
A. Razanavas – puikus lietuvių literatūros vertėjas, verčiantis iš originalo. Jis išvertė beveik trečdalį dvitomės lietuvių poezijos antologijos (1977), yra išvertęs K. Sajos, J. Avyžiaus ir kitų lietuvių rašytojų kūrinių.

[/expand]

 

 

Poezijos pavasario programa

 

Poezijos pavasario konferencija

Valentinas Sventickas. Recepcijos recesija

 

Poezijos pavasario kronika

Nemunas

Andrius Jakučiūnas. Prasidėjo

[expand title=”Skaityti”]

Nemunas, 2009 m. gegužės 21-27 d., Nr. 19 (245-686)

Gegužės 17 d. (velnias, kaip bėga laikas!) renginiu „Čia tūkstantį metų dabar“ Vilniaus taikomosios dailės muziejuje prasidėjo 45-asis tarptautinis poezijos festivalis POEZIJOS PAVASARIS. Lietuvos rašytojų sąjungos ir viešosios įstaigos „Rašytojų klubas“ organizuojamas festivalis šiais ypatingais – ypatingais visomis, nebūtinai pačiomis geriausiomis prasmėmis – Kultūros sostinės metais yra priglaustas po motinišku VEKS sparnu, taigi minimas garsiajame (brangiajame) VEKS tinklalapyje.
Apie tai, kokia šio renginio realybė, geriausiai kalba faktas, kad dauguma poetų baidosi sudarinėti festivalio almanachą – ir tikrai ne vien todėl, kad tai yra pragariškas darbas. Pagarba Vladui Braziūnui, kuris šiemet didžiadvasiškai ėmėsi šios užduoties ir, tikėkimės, spręsdamas neįmanomą užduotį pasistūmėjo tiek, kad neturėsime pagrindo priekaištauti dėl neišvengiamų trūkumų; verta atleisti už neįmanoma!
Gerai, kad Poezijos pavasaris, kaip ir kiti poezijos festivaliai (tai anaiptol nėra išskirtinė jo savybė), į Lietuvą pakviečia užsienio poetų. Tai kur kas suprantamesnis, reikalingesnis, įdomesnis festivalio aspektas. Šiemet jame turėtų dalyvauti poetai Paulas Perry (Airija), Christophas Janacsas (Austrija), Alesis Razanovas (Baltarusija), Juris Kronbergas (Latvija), Aksinia Michailova (Bulgarija), Gastao Cruzas (Portugalija), Jelena Isajeva (Rusija), Jyrki Kiiskinenas (Turkija). Festivalio metu vyks tarptautinė poetų bei literatūros kritikų konferencija „Poezijos recesija“, kurioje pranešimus skaitys Lietuvos bei užsienio šalių poetai. Viena ausimi girdėjau, kad labai lauktas Serchijus Žadanas iš Ukrainos neatvyks. Gaila. Truputį gaila ir to, kad tradiciniai naktiniai poezijos skaitymai šiemet iš Rašytojų klubo persikelia į VU botanikos sodą Vingio parke – ten, kur anksčiau visuomet vykdavo Poezijos pavasario atidarymai. Bijau, kad ši rokiruotė naktiniams skaitymams gali būti lemtinga – neabejotina, kad dauguma „poezijos mėgėjų“ (taip ar panašiai S. Daugirdaitė patarė vadinti grafomanus) gausiai susirinkdavo į juos tik todėl, kad skaitymai organizuoti „pačioje Rašytojų sąjungoje“. Sutikime – šliejantis prie Rašytojų klubo ir literatūrinė sėkmė atrodo esanti arčiau negu už kalnų, na, o skaityti augalėliams ir paukšteliams parke „poezijos mėgėjui“ gali pasirodyti nepakankamai solidu – o juk jie, kiškučiai, ir yra viso to vakaro esmė!
Festivalio metu tradiciškai išrenkamas Poezijos pavasario laureatas, kuriuo šiais metais pretenduoja tapti poetai Vladas Braziūnas, Rimvydas Stankevičius, Agnė Žagrakalytė, Elena Karnauskaitė, Jonas Kalinauskas. Gandai, beje, laurus pranašauja R. Stankevičiui, o kaip bus iš tikrųjų – pažiūrėsime. Festivalyje taip pat bus įteikta Dionizo Poškos premija, kuri skiriama poetui Vladui Braziūnui už eilėraščių rinkinius „Priedainė“ ir „Saula prė laidos“, Laimono Noreikos prizu ir vardine juosta bus apdovanotas aktorius ir bardas Gediminas Storpirštis, Vilniaus miesto mero premija „Už rudeninę puokštę Vilniui“ rinkinyje „Naktį užkluptas žaibo“ skiriama poetui Justinui Marcinkevičiui, Salomėjos Nėries premijos laureate tapo Erika Drungytė už eilėraščių rinkinį „Rūkas ir vėjas“, Zigmo Gėlės premija už poezijos debiutą – poetui Gvidui Latakui, išleidusiam knygą „Kol išsiris varniukai“.
Turėčiau tarti keletą žodžių apie atidarymą? Buvo skaitoma po vieną, po du eilėraščius (ar ne geriau pakviesti kokius penkis poetus, bet leisti jiems paskaityti bent po penkis eilėraščius?). Autorius keitė autorių, o jiems skaitant prisiminiau kitados paties verstą Konstanto Ildefonso Gałczyńskio eilėraštį „Sveika, madona“:
Knygas tegul rašo kiti, man vienodai,
Kaip šimtas varpų jiems garbė tegul
skamba iš bokšto,
Nemoku aš knygų rašyt ir šlovės
tikrai sau netrokštu –
Sveika, o madona.

Knygų ramybė ne man, tas
žvilgėjimas toly,
Ne man ir pavasaris, saulė ir kvapus
nedygsta želmuo man,
Tik naktis, lietinga naktis ir vėjas,
ir alkoholis,
Sveika, o madona.

Buvo kiti prieš mane. Po manęs kiti
tegul tęsia,
Gyvenimas amžinas yr, o mirtis
vilties mums neduoda,
Viskas kaip sapnas gūdus,
susapnuotas be nuovokos esant,
Sveika, o madona.

Tai tu – papuošta purienų geltoniu,
Mano vaikystės gėlių, tavo biustas –
kvapnus ir tylus,
Kad purvą nuplautų nuo rankų
rasa, tau pinu vainikus,
Sveika, o madona.

Vainiku didžiuotis poeto, sukčiaus
ir niekšo nereikia, galvoji;
Redaktoriai pažįsta mane, policija
žino raitoji,
Tiktu – mano mūza, mama, mylimoji,
Sveika, o madona.

Ar šis eilėraštis tik ne apie mus – tokius, kokie užmiršome būti?

[/expand]

 

Vladas Braziūnas. Nepaisant

[expand title=”Skaityti”]

Nemunas, 2009 m. gegužės 21-27 d., Nr. 19 (245-686)

Su Poezijos pavasariu gyvenam kaip jo bendralaikiai, kiti ir patys ar net jų tėvai – gimę su juo, užtat gyvenam kaip su pavasariu ar vasara, jų liūtimis ar karščiais, ir Poezijos pavasaris atrodo kaip savaime esamas pasigėrėtinas ar paburnotinas daiktas. Tiesa, tik paburnotinas ar paironizuotinas. Tepasitaiko vos vienas kitas ekscentriškesnis kolega, pareiškiantis, jog su šituo festivaliu ar jo almanachu jam ne pakeliui, šiaip jau daugumai Poezijos pavasaris – t
oks gamtos reiškinys, kuris, pageidautina, labiau atitiktų kiekvieno asmeninį skonį, bet kuris vis tiek ateis, pribarstys Lietuvą ir ne tik ją žiedlapių bei žodlapių, pasilaikys geras dvi savaites ir liausis.
Teisybę pasakius, man kelia nerimą, kad per tą tariamą Poezijos pavasario savaimiškumą dažnai nebesuvokiamas – iš dalies ir mūsų pačių, o kokios nors aukštos valdžios, taip pat ir kultūrinės, tai jau visiškai – šito išskirtinio festivalio mastas ir reikšmė ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje ar plačiau. Gerai, kalbėkim tik apie Lietuvą. Didžiausios aprėpties profesionalaus meno – ne vien poezijos ar apskritai literatūros – festivalis. Ilgiausiai išsilaikęs ir atsilaikęs, užtat juolab gerbtinas – kaip ir „sovietiniai“ mūsų tėvai ar seneliai, literatūriniai taip pat, savo šalies neapleidę ir patys ją prikėlę, be jų nebūtų ir mūsų – tokio – gyvenimo, – gyvastingas festivalis, net ir ekonominės recesijos metais nežadantis atsitraukti ar susitraukti, sėkmingai besiplėtojantis, populiarumu stebinantis turtingų kraštų svečius: Lietuvos bažnytkaimy po žydinčiom obelim pasiklausyti poezijos (!) žmonių susirenka daugiau nei kokiame Europos didmiesčio salone. Festivalis, kaskart besirandantis beveik iš nieko, iš Janinos ir Deimantės, Aldonos ar Petro pasišventimo, iš kasmetės nežinios, iš varganų projektinių lėšų, dažnai beviltiškai vėluojančių, iš vieno kito geranorio rėmėjo, įsteigusio savo prizus ar teikiančio lėšų tradiciniams festivalio prizams bei renginiams. Čia, kad ir kaip būtų, kad ir kokią šypsenėlę netyčia sukeltų tarpais išlendanti kauniečių „panibratstva“, vis tiek turiu prisipažinti jiems pavydintis: jie tokie – kauniečiai, reikalingi pirmiausia savo miestui, jo bendruomenei – gali pasijusti ir per Poezijos pavasarį, ir ne tik (nevardysiu žinomų dalykų). Kaune tu esi traktuojamas ir paglobojamas pirmiausia kaip Kauno menininkas. Tada jau – kartu su visais – Lietuvos. Vilniuje tu esi tarsi niekieno. Tiesa, per Poezijos pavasarį Vilniaus meras priima festivalio svečius, o vienam poetui įteikia savo prizą, nuo pernai – ir premiją. Ačiū. Bet šiaip jau pirmiausia apie tą patį Vilnių (šiaip ar taip, festivalio štabas, svečių viešbučiai ir maršrutų pradžios bei pabaigos – čia, sostinėje) ir Lietuvą geriausias žinias už ačiū plačiai paskleidžiančiam festivaliui kokio išskirtinesnio dėmesio nesitikėkime. Matyt, patys kalti: neišmanom lobizmo abėcėlės. Tarkim, ištisus metus Vilniaus savivaldybė neišgali Poezijos pavasariui pervesti įsipareigotų kuklučių dešimties tūkstančių litų, bet užtat tokiam ne meniniam, o komerciniam „projektui“ – muzikiniam (tarkim) ir kt. jaunimo pasiautėjimui net ne Vilniuje, net ne jo rajone – kaip niekur nieko gali švystelėt keliolika kartų daugiau – net prieš „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ valią. Tokios grimasos.
Pinigų, ponai, yra. Politinės nuovokos, leidžiančios apsispręsti, ar tu su burbulinės vertės gamintojais, ar su prasmės kūrėjais, – deja… Bet tą nuovoką diegti ir stiprinti privalome pirmiausia mes patys, ne kas kitas. Paklauskim prieš šiaip rinkimus, ar partijos, besitaikančios į valdančiąsias, galimas premjeras, kultūros ar koks kitas ministras laikys savo pareiga visą kadenciją asmeniškai globoti didžiausią Lietuvos kultūros festivalį. Ar imsis iniciatyvos, kad įstatymiškai būtų įtvirtintas padorus nuolatinis jo – ir, aišku, jo almanacho – finansavimas. Paklauskim, ar šito imsis Prezidentas – tuoj rinksimas ar rinksima. Iš tuščio atsakymo patoso ar nesusivokiančio memlenimo iškart paaiškės, ko apskritai Lietuva gali tikėtis: kalkuliatoriaus fetišistų, arogantiškų kurapkų su galvom smėly (ir smėliu galvoj), dar kokios rūšies dantų užkalbinėtojų ar vis dėlto nuovokių ir atsakingų politikų, veiksmais gebėsiančių paliudyt, jog ir jie supranta, kad XXI amžiaus valstybės pamatas yra kultūra, švietimas ir ekonomika, o ne atvirkščiai.
Laimė, kūrybos fenomenas vis iš naujo randasi – nepaisant. Nepaisant, kas ką apie ją kalbėtų, kaip ją gniaužtų, kokias recesijas, krizes ar dar kokius užkrosnio baubus jai siūlytų. Yra dar mūsų žemėj poezijos bendrystė, ir Poezijos pavasario susitikimai kaskart ją patvirtina. Galvoji: kadaise žmonės į juos plūsdavo kaip kokion slaptos tautinės bendrystės šventėn, kaip kokių slaptų laisvės prasmių gliaudymo seminaran. Šitos svarbios, bet, šiaip ar taip, poezijai ne svarbiausios, šalutinės priedermės nebeliko. Liko poezija kaip žodžio menas. Per Poezijos pavasarius į jų renginius kartais tenka pažvelgti svečių (tarkim, vakariečių) akimis: dažniausiai stebimasi, kaip čia tokiame bažnytkaimyje vidury darbų dienos priguža tiek žmonių, ir nemažai jaunų žmonių – dėl pačios poezijos. Pats prisimenu tokį gailiai atvirkščią Paryžiaus poezijos mugės vaizdeli kai į mus, du susidomėjėlius, vienišas sau skaitantis poetas taip viltingai įsispitrino, kad pasidarė tiesiog nebesmagu žengti pro šalį… Mūsų žmonės dar sustoja, nes prisimena save ar savo tėvus – visai „be reikalo“ uždainuodavusius. Tebėra vidinis poreikis. Tai jo išraiška: Poezijos pavasario laukti – kaip pavasario. Nepaisant.

[/expand]

 

„Nemuno” klausimas Poezijos pavasario laurų nominantams. Vladas Braziūnas, Jonas Kalinauskas, Elena Karnauskaitė, Rimvydas Stankevičius, Agnė Žagrakalytė

[expand title=”Skaityti”]

Nemunas • 2009 m. gegužės 14-20 d., Nr. 18 (244-685),

Šių metų Poezijos pavasario prizui nominuotos penkių poetų šešios pernai išteistos knygos: Vlado Braziūno „Priedainė“ (Apostrofa) ir „Saula prė laidos“ (LRS leidykla), Jono Kalinausko „Miego meistras“ (LRS leidykla), Elenos Karnauskaitės „Pasaulio krašte“ (Druka), Rimvydo Stankevičiaus „Laužiu antspaudą“ (LRS leidykla) ir Agnės Žagrakalytės „Visa tiesa apie Alisą Meler“ (LRS leidykla). „Nemuno“ klausimas nominantams:
– Kokios dabartinės lietuvių poezijos tendencijos jus džiugina, o kokios kelia abejonių? Jeigu būtų jūsų valia, ką vainikuotumėte šių metų Poezijos pavasario ąžuolų vainiku?

Vladas BRAZIŪNAS:

– Pamenu, Geteborgo knygų mugės metais vienas švedų kritikas apie dabarties lietuvių poeziją sakė, kad ji taip pratryškusi, jog kokių aiškesnių visuotinių linkmių nusakyti neįmanoma, tiksliausia ją būtų apibūdinti kaip neįtikėtinai įvairią. Na, jis, aišku, sprendė iš lietuvių poezijos antologijos, verstos Lianos Ruokytės ir Jurio Kronbergo, taigi sprendė iš tų balsų, kurie pirmiausia sudarytojai Donatai Mitaitei bus pasirodę saviti ir mūsų poeziją pristatyti tinkami. Šitaip žiūrint, varietas delectat.
Bet kodėl tad ne itin mane džiugina, tarkim, kasdienis periodikoje spausdinamų eilėraščių srautas? Bet kodėl tad mano naujoji (atnaujinta) „Poezijos pavasario“ sudarytojo patirtis man kėlė daugiau liūdesio nei džiaugsmo? Na, nekalbu apie tuos vardus ir žmones, kuriuos pažįsti, iš kurių beveik žinai, ko gali laukti, ar – dar smagiau – beveik žinai, kad kuris iš jų pajėgus tau pateikti ir visišką staigmeną. Bet šitie poetai pažįstami ne tik man. Skaitytojams ir literatūros kritikams, tendencijas bei linkmes nustatinėjantiems, taip pat. Tad neimsiu čia kaitalioti jų riboženklių.
Trikdo kas kita. Trikdo didelės dalies rašančiųjų, pradedančiųjų ir jau senokai pradėjusiųjų kone ištisinė neatspara keletui eilėraščių modelių ar tipų, net klišių: jos, regis, gožia rašančiųjų savivoką ir neišvengiamai – bet kokią individualią raišką. Atskiras eilėraštis (dažniau tik eilutė ar įvaizdis) gali pasirodyti ir visai originalus, bet štai skaitai antrą, trečią eilėraštį, paskiau… antrą, trečią, dešimtą autorių – kaip atskirti? Sudarytojas stengiausi būti nešališkas, norėjau, kad manęs, ki
ek įmanoma, neveiktų jokios autorių pavardės, kad rungtųsi vien tiktai patys eilėraščiai, tad pirmiausia sukėliau juos visus vienan kompiuterio dokumentan, skaičiau ir daviau paskaityti namiškiams – jausmas nepavydėtinas. Lyg vieno kolektyvinio žmogaus monologas. Tiesa, žmogaus, bandančio persikūnyti čia į jautrią drungnai ašarojančią mergelę, čia į jaunuolį, nesuprasi, ar besikeikiantį iš įtūžio, ar iš atsainumo, čia į dar ką… Šitas kolektyvinis eilėraščių (toli gražu ne poezijos) rašytojas, neretai savimyla, agresyviai ginantis savo negrabumą, neturintis elementaraus formos jausmo, nerimą man kelia.
Gaila, nebėra vietos pakalbėti apie gražias išimtis, nes džiugina, nes poezija – jos. Tepaminėsiu vieną: Indrė Meškėnaitė, „Poezijos pavasario“ debiutantė.
Laureato vainiką atiduočiau vienam iš nominantų. Neatspėjot, nesu naivus.

Jonas KALINAUSKAS:

– Nežinau, kas jam nutiko – kvailam ir beviltiškam varniūkščiui, dar nekaltais pūkiniais padaigais, iškritusiam iš lizdo palubėse. Jo motina, gera mano pažįstama, visaip rėkaliojo ir skraidžiojo aplink – ką aš galėjau daryti? Parsinešiau užantyje namo – ilgais betoniniais koridoriais – drebantį ir be jokios vilties, paleidau viduryje vidinio atminties kiemelio, po rabarbarų lapais; jis sustingo vaškuolės ūksmėje; paskambinau keliems nepažįstamiems draugams ir viską išklojau – sako, taigi jau turi katę, kurią manai įsigyti iš laiptinės kaimynės… Bet ta pasimirė, o katė įlindo į plokščią televizorių LCD-TV LG 37LC4137 ir dabar jis transliuoja vienu kanalu daugiau visuomeninio prezidento reklamų. Tačiau! Ką jūs sau manot, varniūkštis pradėjo dėti vištų kiaušinius ir juos begėdiškai ryti, po to vieną paliko – varnos. Šv. Velykoms iš jo išsirito penki straksintys palubėse viščiukai, jie nulesė visas mažas akeles, kurias buvau prisiklijavęs, kad galėčiau ryte pasižiūrėti į pasaulį visai naujomis akimis. Nebežinojau, ką ir beveikti… Jakovo klinika pasiūlė padaryti iškamšą ir laikyti tarpulangyje, kad atbaidytų vištas, kurių čia niekas nebuvo matęs nuo Žygimanto Augusto laikų; matau – bus nemalonumų su Seimo kanceliarija ir pan., taigi nunešiau į netoliese stūksantį vaikų darželį. Buvo ramus vidudienis, siesta, visi susėdę aplink G. G. Marguezą taikiai rūkė žolę po standžiais cukinijų lapais ir nekreipė dėmesio, kad pasirodžiau vienomis glaudėmis ir raudono atlaso naktine kepuraite su mėlynu šilko kutu; vienas tik metė: „Palik, darysim atrakciją“; išpūstų dūmų kamuoliukai kudakavo, gražiai atsimušdami į cinamonines šiltnamio sienas; mačiau savo gyvenimo išnašas, peteliškes ant lūpų virš vandens, Kauno brūzgynuose prie Jiesios upės pasiklydusį Borutą, vis tebeieškantį pečialindos lizdo, dar kai ką, ko negaliu viešai sakyti; bet tai nutinka kiekvieno gyvenime; persukau filmą atgal – ties ta vieta, kur pakeliu ranką, atsisveikindamas su kelio dulke kvepiančiu saulėlydžiu, nupieštu ant sienos, tik… visa tai netilpo į eilėraštį kanonus, formas; taip ir nesuradau jo – varniūkščio – ryte jau buvo išmestas pro langą ir netiko naudojimui, tada pasakiau – nereikia!
Ilgai mąsčiau. Kokios tendencijos dabarties poezijoje? Kokia poetinė tradicija, stilistikos pokyčiai? Deja, nieko apie tai negaliu pasakyti. Matau vidiniuose atminties kiemeliuose tai, kas nebetelpa į mano eilėraštį, ambicijas, pripažinimą, o mainais pasiūlė nedaug – tiesiog išgyvenimą. Matau ievmedžio šaką, Kauno pajiesyje palinkusią virš veido, apkritusio karčių žiedlapių lietumi…
O jeigu rimčiau – šiųmetinius poezijos laurus skirčiau Rimvydo Stankevičiaus knygai „Laužiu antspaudą“.

Elena KARNAUSKAITĖ:

– Ta pirmadienio popietė ir taip buvo tiršta. Ją dar sutirštino senokai girdėtas Donaldo Kajoko balsas ir „…klausimas galėtą būti maždaug toks: kokios lietuvių poezijos tendencijos džiugina ir kokios kelia abejonių?“
Iš pradžių nemaniau, kad bus sudėtinga atsakyti, bet kuo ilgiau galvojau, tuo viskas atrodė sudėtingiau. Kodėl? Galbūt visų pirma dėl to, kad dabarties poezijos laukas iš tikro yra labai platus, labai įvairus, tad bendras tendencijas įžvelgti gal ir sunkoka. Kita vertus, kai imiesi vertinti, apibendrinti, lyg ir pretenduoji į tam tikrą profesionalumą. Taigi bandau apsibrėžti, kokio profesionalumo iš manęs tikimasi. Nesu profesionali literatūros kritikė, bet šiuo atveju galėčiau kalbėti kaip profesionali skaitytoja. Taip jau atsitiko, kad pastaruoju metu teko nemažai skaityti pačių jauniausių kūrėjų poezijos. Tiesą pasakius, manau, kad būtent jaunųjų kūrybiniai bandymai ir galėtų būti tas lakmuso popierėlis, nusakantis šiokias tokias bendrybes, nes kas, jei ne karta, kuri alsuoja į nugaras gyviesiems „klasikams“, geriausiai sugeria tai, kas sklando ore, ką būtų galima pavadinti „gyvąja“ literatūros tradicija. Nenorėčiau Čia vartoti tokių sąvokų kaip pozityvu ar negatyvu. Tiesiog pasakysiu, kad jaunųjų kūrėjų mėgstamiausios temos maždaug tokios: miestas, meilė, mirtis, erotika, šventraščio motyvai. Atrodo, kad šiuo požiūriu nil nove sub sole. Vis dėlto yra Šioks toks skirtumas nuo vyresnės, jau pripažintos kūrėjų kartos. Ne tematikos prasme, bet pasaulėjautos. Dabar jau reikėtų remtis konkrečiomis pavardėmis ir konkrečiais literatūriniais faktais (tekstais), nors neaišku, ar po kelerių metų mano minėti jaunieji poetai bus išleidę pirmąsias knygas.
„Rudens akademijoje“ skaitydama Ievos Gudmonaitės, Kotrynos Andriuškevičiūtės, Violetos Marozaitės, Jurgio Viningo, Agnės Zujevaitės eilėraščius pajutau, kad jauniausiajai kūrėjų kartai būdingas tam tikras pasaulėjautos fragmentiškumas, dinamiškumas, nenoras ar negalėjimas stabtelėti, įsižiūrėti. Tokią pasaulio jauseną apibrėžčiau parcouro terminu. Jaunieji poetai slysta per gyvenimą tarsi traceriai miesto gatvėmis niekur ilgėliau nestabteldami, tai yra gražu, kartais tragiška, kartais dramatiška, kartais ironiška, bet, drįsčiau teigti, ne visada autentiška. Ir dabar jau norėčiau grįžti prie platesnio lietuvių poezijos lauko, neapsiriboti vien jaunųjų poetų tekstais. Manau, kad būtent autentikos kartais galima pasigesti itin profesionalioje dabarties kūrėjų poezijoje. Priminsiu, kad kalbu kaip skaitytoja. Nes kam tekstai rašomi, jei ne skaitytojams? Tegu eilėraštis būna ne krauju pasirašytas, tegu poetas mane apgauna taip darąs, bet ar ne žavu būti meistriškai „apgautam“?
Į antrą D. Kajoko klausimo dalį galima atsakyti labai tiesmukiškai, įvardijus vieną iš penkių nominantų, bet nedarysiu šito, nes man labai gražus skaičius 5. Esam penki nominantai, tai primena pentagramą arba penkiakampę žvaigždę. Jeigu įvardysiu kurį nors iš mūsų, taip tarsi suardysiu vieną iš man svarbių šio ženklo simbolinių reikšmių (Pitagorui ir jo sekėjams pentagrama reiškė kūno ir dvasios harmoniją).
Sužinojusi šių metą „Poezijos pavasario“ nominantų pavardes, supratau, kad esu ne tik poezijos skaitytoja, bet ir klausytoja, nes „girdžiu“, kaip Vladas Braziūnas „ištaria“ savo eilėraštį („…šešios epušės lentelas…“), „girdžiu“ Rimvydą Stankevičių, pusbalsiu skaitantį „…viena gera dvi išvirkščios…“, „girdžiu“, kaip krinta Agnės Žagrakalytės eilėraščio „nagučiai“ ant „kultūrinio leidinio“. Būdama „pasaulio krašte“, prisipažinsiu, dar negirdėjau Jono Kalinausko balso, bet gal „Miego meistrą“ ir reikia skaityti, o ne klausyti?
Manau, tikrasis vainikas puošia Poezijos mūzos, sulig kiekvienu pavasariu aplankančios Lietuvą, galvą, o kokiu vardu – Kaliopės, Polymnios ar Eratos – ją prisišaukiame, gal ne taip ir svarbu.

Rimvydas STANKEVIČIUS:

– Mano nuomone, lietuvių poezija (ypač XX a. antros pusės ir šio amžiaus pradžios) užima i
šskirtinę vietą pasaulio poezijos kontekste. Galbūt tai skamba kiek šališkai ir tuščiagarbiškai, bet nuoširdžiai taip manau, turėdamas omeny ne tik vieną ar kitą atskirą poetą, bet būtent tendenciją, fundamentą, ieškojimo kryptis. Vėlgi nekuklu, tačiau mūsų poezijos situaciją galėčiau sugretinti su Lotynų Amerikos prozininkų magiškojo realizmo sąjūdžiu, įplieskusiu naują gaisrą pasaulio literatūroje. Vien Vytauto Bložės, amžiną atilsį Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Donaldo Kajoko, Aido Marčėno poezijos veikalai dabarties ir ateities poetams atvėrė tokias plačias poetines erdves, kad kiekvienas šių autorių atskirai galėtų į pasaulį išleisti po atskirą poetinę gentį, su atskirais literatūros srovių pavadinimais.
Gera tendencija ir ta, kad šie autoriai išties turi nemažą būrį pasekėjų ar mokinių, kuriuose pasėtas grūdas visai neprastai sudygo. O dar pridėjus neįtikėtiną, bet akivaizdų faktą, kad į poezijos sales sugrįžta publika (vien anšlagai – kur dairais), tad galima būtą drąsiai pasvajoti ir apie lietuvių poezijos populiarumą tarptautinėje plotmėje. Telieka prisiminti, kaip elgėsi magiškojo realizmo atstovai Lotynų Amerikoje – jie nustojo rungtis tarpusavyje, pripažino vieni kitus to paties galingo gaivalo sudėtinėmis dalimis, o kultūros galvos pasižiūrėjo į tai kaip į valstybinį, tiksliau – tarpvalstybinį reikalą.
Pranašauju, kad dar man gyvam esant rimčiausiuose pasaulio universitetuose, literatūros katedrose lietuvių poezija bus dėstoma atskira (ir nepasirenkama, o privaloma) disciplina.
Štai tokia, gal kiek Ostapo Benderio kalbą Vasiukuose primenanti lietuvių poezijos ateities vizija.
Na, o kokios blogosios tendencijos? Tai netalentingų mokinių, „melioratorių“, primityvintojų ir epigonų legionai. Taip jau yra, kad patys galingiausi guru palieka didžiausius tokių „sekėjų“ pulkus. Todėl pačios blogiausios tendencijos arba mados šiandienos poezijoje yra jaunimo „gedavimas“ ir „marčėnavimas“.
Na, dar ir dėl leidybos neramu. Tai gali lemti lietuvių poezijos raidos sulėtėjimą ir niekais paversti mano svajones apie „lietuviškąjį sprogimą“ pasaulio poezijoje.
Kadaise kultūrinėje spaudoje jau esu išsakęs savo nuomonę, kad visos literatūrinės premijos (gal išskyrus Nacionalinę) turėtų būti daugkartinės. Tuomet pašlovinta būtų tikrai geriausia metų knyga, nesiremiant kriterijumi: autorius „gavęs“ ar „negavęs“. Tokiu būdu iš publikos (ir pedagogų, mokančių vaikus šiuolaikinės literatūros) regos lauko neiškristų geriausių autorių knygos, apie kurias nekalbama, joms neskamba fanfaros vien todėl, kad autoriai visas premijas yra gavę. Manau, tai nesąžininga ne tik geriausių Lietuvos poetų, bet ir publikos atžvilgiu – juk augančiai kartai tokiu būdu formuojamas supratimas apie gerą poeziją. Be to, ir laimėti laurus vien dėl to, kad esi „pakenčiamiausias tarp negavusiųjų“ – nėra itin malonu.
Jei man būtų leista apdovanoti geriausią šią metų poezijos knygą – apdovanočiau Aido Marčėno „Šokius“.

Agnė ŽAGRAKALYTĖ:

– Manau, jog poezija nėra koks broileris, kad reikėtų jaudintis dėl jos masės. Paprastai normalūs, dėl literatūros nepasimaišę žmonės per savo gyvenimą „suvartoja“ apytiksliai dvidešimt eilėraščių. Skaitytojas, ne kas kitas, pasirenka sau svarbų ir pasirinkimo metu grojantį eilėraštį.
Kai ieškodavau naujų, dar „nesispausdinusių“ talentų į PDR’ą, kasdien mirkdavau internetiniuose poezijos tvenkiniuose, – kai per dieną akis išmoksta pervaryti šimtus eilėraščių ir atsijoti grynuolius, suima siaubas, kiek tų poetų daug ir kaip greitai jie visi mimikrinasi, virsdami mažais kajokais-grajauskais-strielkūnais etc., arba stebėdavau, kaip visus pagauna viena bendra banga, lyg maldami skirtingus prieskonius naudotųsi bendra kavamale. Kiekvienam profesionaliam poetui (labai bjaurus ir ginčytinas terminas) tenka po pusšimtį ataidinčių neprofesionalų, kurių aistros ir įniršiai sutelkdavo tokius tirštus ginčų debesis, kokių nepamatysi virš profesionalių kritikų kaktų. Šiuos ieškojimus pabaigiau, mintu tik tuo, kas išspausdinta knygose, – jei poezijos rinkinyje randu bent vieną ėdrų, mane pjaunantį, man čiulbantį ar pravirkdantį eilėraštį – juo ir džiaugiuosi.
Šiais metais (skaičiuoju nuo sausio mėn.) perskaičiau 21 poezijos knygą – tad visų, šiemet išleistų, dar neįveikiau ir kažin ar spėsiu susirankioti.
Šių metų PP laurus skirčiau Rimvydui Stankevičiui. Jis poetas, ir nieko čia nebepakeisi.
Manau, jei jam neuždėsite vainiko, ąžuolo lapai patys prasikals iš vidaus ir apjuos jo kaklą.

[/expand]

 

Emilija Šimkutė. Gvido Latako varniukai atsitūpė ant pražydusios Zigmo Gėlės obels

[expand title=”Skaityti”]

Nemunas • 2009 m. gegužės 28 – birželio 3 d., Nr. 20 (246-687)

Kai sodriai pražysta alyvos, per Lietuvą plačiai išskleidusi sparnus skrenda Poezijos pavasario paukštė. Per patį pavasario žydėjimą į tylų ir jaukų Naisių kampelį Šiaulių rajone atplazdena skardžiabalsis kūrybos vieversys. Jau trisdešimt trečiąjį kartą už geriausią metų poezijos debiutą pradedančiajam kūrėjui buvo įteikta respublikinė Zigmo Gėlės vardo premija. Šįmet šios premijos laureatu tapo Telšiuose gimęs, čia augęs ir čia sumitęs, o dabar Kaune gyvenantis poetas, dailininkas Gvidas Latakas. Premiją originaliam kūrėjui įteikė Šiaulių rajono meras Algimantas Gaubas, vardine juosta laureatą apjuosė Kultūros skyriaus vedėja Valė Jurešienė. Jauno dailininko pirmąjį eilėraščių rinkinį „Kol išsiris varniukai“ išleido „Nemunas“.
Į Naisiuose surengtą poezijos šventę „Tylios mano dainos“ vėl sukvietė amžinai jauno poeto Zigmo Gaidamavičiaus-Gėlės (1894-1912) gimtajame kampelyje pražydusi simbolinė obelis, čia plevenanti kūrybos ir ieškojimų dvasia. Mokydamasis Šiaulių berniukų gimnazijoje Zigmas Gėlė parašė poezijos rinkinėlį „Gėlynas“, kuris buvo išleistas po jo mirties.
Šventės pradžioje, kaip ir daugelį metų, skambėjo tradicinė Antano Adomaičio ir Zigmo Gėlės daina „Naisių kampelis“, kurią atliko Naisių pagrindinės mokyklos merginų ansamblis, vadovaujamas mokytojos Audronės Treinauskienės.
Naisių poezijos pavasaris yra viso krašto šventė, kurią rengia Šiaulių rajono kultūrininkai, o ypač daug pastangų šiam prasmingam susibūrimui skiria Šiaulių r. literatūros muziejaus Naisiuose direktorė Rita Žukauskienė. Šiame krašte žmonės moka saugoti kūrybos atmintį, tolydžio tęsiamos gražios literatūros tradicijos, rengiami susitikimai su menininkais.
Šįmet į poezijos Šventę Naisiuose atvyko tarptautinio Poezijos pavasario dalyviai: literatūrologė Janina Riškutė, savaitraščio „Nemunas“ vyriausiasis redaktorius Viktoras Rudžianskas, poetas, prozininkas, vertėjas, literatūros kritikas Benediktas Januševičius bei jaunosios poetės Aušra Kaziliūnaitė, Eglė Perednytė, 2008 m. Zigmo Gėlės premijos laureato Petro Gintalo, anksti išėjusio amžinybėn, tėvas dailininkas ir poetas Petras Gintalas iš Telšių, šiauliškiai kūrėjai Jaunius Kulnys, Stasys Navickas. Daug dėmesio sulaukė Šiųmečio laureato Gvido Latako kūrybos mokytojas, kūrybos tėvas poetas Vytautas Stulpinas iš Telšių. Jis jaunąjį kūrybos bičiulį pavadino subrendusiu, aukštos prabos poetu, mat Gvidas yra originalus žmogus ir rašo labai originalius eilėraščius. Kūrybos mokytojas pradedantįjį poetą vis skatinęs „kabintis į žemaitiškumą, ten raustis ir ką nors surasti, sakydavęs, gerai rašo, bet dar reik marškinius, tuos eilėraščius, sutampyti“. Gvidui pavyko sutampyti literatūrinius marškinius, pavyko Žemaitijos krašte surasti daug kūrybos lobių. V. Stulpinas laureatui linkėjo: „Su tikru grumstu žemaičių žemės keli
auk sau linksmas, keliauk pajuokaudamas, pasišaipydamas iš kreivai vyžotos aplinkos.“ Telšiškis bardas Romas Miškinis, sveikindamas savo kraštietį, atliko keletą dainų.
Šiaulių universiteto doc. Džiuljeta Maskuliūnienė pasidžiaugė, kad pirmasis Gvido Latako eilėraščių rinkinys – subrandinta knyga, ji dėmesį patraukia savitu kalbėjimu. Poetas, žaisdamas citatomis, tarmiškais žodžiais, gražiai įsipina į literatūros tradiciją, pajuntame atpažinimo džiaugsmą, išgirstame Marcelijaus Martinaičio, Maironio, Dantės, šnekamosios kalbos intonacijų: „Žemaitija savo / tamsžalėm žolėm, / kalvėmis ir kalvelėmis – / yra vabalų, nabagų ubagų / su lazdom ir terbelėmis, / su margarino dėželėm / kapeikom“ (iš eilėraščio „Žemaitijoj žolė tamsesnė“).
Literatūrologė Janina Riškutė dėkojo Šiaulių rajono vadovams ir kultūros darbuotojams už literatūros tradicijų tąsą, už paramą jauniesiems kūrėjams – literatūrinė premija teikiama ne tik poezijos debiutantams, už geriausią metų pirmąją prozos knygą dviem kūrėjams įteikta Augustino Griciaus premija.
„Eilėraščius pradėjau rašyti prieš dešimt metų. Pirmą kartą juos išspausdino „Šiaulių kraštas“. Kai apsigyvenau Kaune, užsukau į savaitraščio „Nemunas“ redakciją. Ten buvau išgirstas, pradėjau bendradarbiauti, nemuniečiai man padėjo išleisti pirmąją knygelę“, – sakė Zigmo Gėlės premijos laureatas Gvidas Latakas.
Į Naisių poezijos šventę buvo atvykusi visa Latakų Šeimyna: Gvido žmona Nijolė ir trys jų vaikučiai – Beatričė, Emilija ir Dominykas. Mažiesiems ypač buvo smalsu žiūrėti, kaip Poetų parkelyje netoli Sereikių koplytėlės jų tėvelis sodino ąžuoliuką, kaip vienmarškinis ąžuoliukui kasė duobę, kaip jį pririšo ir palaistė. „Mano vyras turi daug talentų, mes gyvename ramiai, paprastai ir gražiai“, – ištarė mažakalbė N. Latakienė.
Šventės siurprizas – iš Žemaitijos kilusį poetą ir dailininką G. Lataką savo dainomis pasveikino Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos vokalinė instrumentinė grupė „Real“ ir jų vadovė Virginija Užienė.

[/expand]

 

Metai

Aldona Ruseckaitė. Poezijos vėjas

 

Literatūra ir menas

Pavasaris ir poezijos – neatsiejami. Justiną Marcinkevičių kalbina Sigitas Birgelis

Patys paprasčiausi burtažodžiai. Poezijos pavasario laureatą Rimvydą Stankevičių kalbina Antanas Šimkus

Ričardas Šileika. Dvidešimt trys valandos po Dzūkijos dangumi

Stanislovas Abromavičius. Poezijos skaitymai Rumšiškėse

Nijolė Kepenienė. Poetiniai medvilnės laukai

Pirmą kartą įteikta Dionizo Poškos premija

 

tekstai-tv.lt

Stasys Stacevičius skaito Alytuje (audio)

 

Baigiamasis vakaras VU Sarbievijaus kieme (LRT mediateka)

 

Svečių vakaras Europos parke (LRT mediateka)

 

Daugiau vaizdo įrašų (LRT mediateka)

Skaitymai Užupio kavinės terasoje

Marcelijaus Martinaičio ir Laimos Vincės Sruoginytės vakaras Rašytojų klube

Naktiniai skaitymai prie laužo VU Botanikos sode

Jaunųjų poetų vakaras „Sueiliuotas pavasaris”

 

Parengė S. V.