Poezijos pavasaris 2010

almanacho viršelis 2010

Sudarytojas – Arnas Ališauskas
Dailininkas – Ramūnas Čeponis
Vilnius: Vaga, 2010

 

2010 m. Poezijos pavasario laureatė

Zita Mažeikaitė

už eilėraščių rinkinį „Tenoriu būti”

Zita Mažeikaitė. Foto - Zenonas Baltrušis
Zenono Baltrušio nuotrauka

 

Almanache pristatomi autoriai

Skaityti

Leonardas Gutauskas, Vytautas Stankus, Zita Mažeikaitė, Romas Daugirdas, Giedrė Kazlauskaitė, Daiva Molytė-Lukauskienė, Sara Poisson, Jolanta Sereikaitė, Ilze Butkutė, Ramūnas Kasparavičius, Agne Bražinskaitė, Gasparas Aleksa, Stase Lygutaitė-Bucevičienė, Arūnas Spraunius, Marius Plečkaitis, Algimantas Mikuta, Vilmantė Sidabraitė, Manus Burokas, Jurgita Jasponytė, Aidas Jurašius, Ieva Gudmonaitė, Stasys Stacevičius Skaistė Vilimaitė, Dovilė Zelčiūtė, Meile Kudarauskaitė, Lidija Šimkutė, Jonas Strielkūnas, Violeta Šoblinskaitė Aleksa, Artūras Valionis, Indrė Valantinaitė, Vytautas Stulpinas, Emilija Liegutė, Vidmantas Elmiškis, Deimantė Daugintytė, Henrikas Algis Čigriejus, Nerijus Cibulskas, Sigitas Birgelis, Ineza Juzefa Janonė, Donatas Paulauskas, Paulina Žemgulytė, Aivaras Veiknys, Kornelijus Platelis, Mindaugas Nastaravičius, Rugilė Gaidukaitė, Alma Baravykaitė, Donaldas Kajokas, Stasys Jonauskas Daiva Čepauskaitė, Viktorija Daujotytė, Julius Keleras, Valdas Gedgaudas, Evaldas Ignatavičius, Dainius Dirgėla, Domas Linkevičius, Dovile Kuzminskaitė, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Gintautas Iešmantas, Edmundas Janušaitis, Amiran Svimonišvili, Arvis Viguls, Faraj Ahmad Bayrakdar, Josef Mlejnek, Nuno Guimaraes, Sergej Zavjalov, Tadeusz Dąbrowski, Agne Žagrakalytė, Stanislovas Žebrauskas, Aušrinė Šiaudvytytė, Domantas Razauskas, Artūras Liutvinas, Petras Panavas, Aleksandras Vismantas, Gintaras Bleizgys, Rimvydas Stankevičius, Mindaugas Švėgžda, Aldona Puišytė, Donatas Petrošius, Algimantas Lyva, Aidas Marčėnas

 

Almanacho recenzija

 Neringa Mikalauskienė. Pūgos gūsiai žaliame Poezijos pavasario fone

 

Almanacho publikacijos

„Poezijos pavasario” anketa Henriko Radausko I00-ųjų gimimo metinių proga

Skaityti

1. Dvi citatos. Bernardas Brazdžionis: „Šaukiu aš tautą.” Henrikas Radauskas: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos.” Kuri savijauta artimesnė šių dienų Lietuvos poetui? Kodėl?

2. Kodėl H. Radausko poezija, anot A. J. Greimo, „skirta asmeniniam naudojimui”, tapo tokia populiari?

3. H. Radauskas — pripažintas formos juvelyras. Kas apskritai eilėraščiui neleidžia tapti blizgančiu tuščiaviduriu stiklo karoliuku ir kas nuo to apsaugo konkrečiai H. Radausko kūrybą?

4. Šiandien vis daugiau lietuvių poezijos parašoma laikantis H. Radauskui raikytos dimensijos — hermetiškumo. Ar tai reiškia, kad H. Radauskas turi tiek mokinių ir pasekėjų? Kurie dabarties lietuvių poetai galėtų būti vadinami literatūriniais H. Radausko giminėmis?

5. Regimantas Tamošaitis H. Radausko eilėraščio „Strėlė danguje” trečiąjį posmą reflektavo kaip moderniojo žmogaus beprotystės, prarasto ryšio su realybe apoteozę. Nepasakysi, kad toks poeto „šamanavimas” neišsipildė. Ar poezija dar turi magiškųjų galių – pranašauti, užkeikti, išgydyti, – ar tai seniai persirgtos kultūrinės ligos?

RIMVYDAS STANKEVIČIUS

1. Visą gyvenimą vėliavnešius, tautos šaukėjus, vedlius stebėjau su atlaidžia šypsena. Henrikas Radauskas išsakė simpatišką poziciją menininkui sociu¬me — kuo toliau nuo tuštybės mugės, nuo dalybų postais ir uniformomis, tikėjimo asmenine svarba, noro daryti įtaką kitiems, menkaverčių žaidimų, vykstančių ne Dievo, o žmonių sukurtame pasaulyje… Menininkai po šiai dienai kliaujasi šia poeto suformuluota pozicija – amžina opozicija bedva¬siam progresui. Nesu išimtis ir aš — manau, tokia turėtų būti kiekvieno tikro poeto sąžinės priesaika – neteikti svarbos valdžiai, turtui, politikai ir nelaikyti savęs jokių visuomenių, jokių struktūrų – tik žmonijos – dalimi. Keista, tačiau šiandien imu ilgėtis ir brazdžioniškos esybės šiandienėje ša¬lies padangėje. Norisi, kad kažkas šauktų tautą, kad garsiai imtų šūkauti tebūnie ir pompastiškus, bet jau primirštus žodžius, primintų tautai, kad ji — tauta, padėtų valstybei susivokti, pastebėti kaži kokį dvasinių, tautinių, kultūrinių vertybių kodeksą, suformuluoti kaži kokią valstybės viziją, jos siekius, prioritetus… Tebūnie ir lozunginis šauklys, tebūnie ir poetine pras¬me menkavertis, tebūnie ir idėjiškai koreguotinas. Tačiau šiandien tai būtų geriau nei esamos gūžynės tamsoje, gūžynės vietoje. Bet tikrai žinau, kad tas šauklys būsiu ne aš.
2. Manau, kad būtent todėl, jog „skirta asmeniniam naudojimui”. Tikri meno kūriniai niekada nekalba miniai, kolektyvui, tikslinei publikai, – jie kalbasi su kiekvienu asmeniškai. O XX amžiaus pabaiga – XXI amžiaus pradžia – toks laikmetis, kuomet su žmogumi beveik niekas niekada nekalba asmeniškai, be išskaičiavimo, be nutylėjimų. Individas yra išsiilgęs terpės jaustis individu. Tikras menas ir yra tam, kad žmogus pats su savim turėtų apie ką kalbėtis, kad jis neatprastų domėtis tuo, į ką nežino atsakymų, kad siela nepasijustų esanti įkalinta tuštumoje ir beprasmybėje.
3. Išties gyvename tuo laiku, kuomet silabotonikos meistryste nieko nenuste¬binsi – rimuoti moka kiekvienas moksleivis, beveik kiekviena pop žvaigždutė, rašanti sau tekstus. Be to, nebūtina pačiam mokėti rimuoti — esame muzikali tauta, mums vieni niekai dėlioti tekstus pagal svetimus — kitados nusiklausy¬tus ir į kraują įaugusius (kad ir Maironio, Strielkūno ar Marčėno) rimus. Taigi, pati formos meistrystė šiandien jau nebe komplimentas, o antrinis (savaime suprantamas) dalykas poetui, – visi garsiniai, grafiniai formos dalykai privalo tarnauti semantikai, prasmės jėgai, žodžio jėgai. Blizguti- nė žaisliukinė poezija šiandien vargu ar dar ką džiugina – skaitytojas nori tekstų, kurie blokštų į veidą kaip pūgos gūsis. Poezija – ne žaislas, o galinga jėga, kurią geba įskelti, geba valdyti tik tikri meistrai. Henriko Radausko, kaip ir visų kitų gerų autorių kūrybą, nuo tapimo bliz¬gančiu žaisliuku apsaugo autoriaus talentas.
4. Galima būtų pajuokauti, kad Lietuva apskritai yra giminių kraštas, tad nieko nebūtų stebėtino, jei visi Lietuvos poetai būtų svainiai ar pusbroliai. Jei rimčiau — H. Radauskui taikyta dimensija dar nepadaro H. Radausko tos dimensijos savininku, o visų kitų autorių, kurių kūrybai tiktų ta pati dimensija — H. Radausko mokiniais ir pasekėjais. O jeigu visai rimtai — Umberto Eco savo romane „Rožės vardas” yra rašęs: „Taip — esame nykštukai, bet nykštukai – sėdintys milžinams ant pečių.” Tai tinka ir lietuvių poezijos raidai. Todėl, manau, geriausi šių dienų poetai tikrai nepasidrovėjo pasimokyti ir iš H. Radausko, ir iš A. Mackaus, ir iš K. Do¬nelaičio… Tikrai nelaikau H. Radausko kuo nors labiau išskirtiniu ar vertu daugiau nei kiti galingi poetai, žymėję savo laikmečių, o ir lietuvių poezijos raidos gaires. Tai galima nusakyti vienu žodžiu – tęstinumas. Antai – Aidas Marčėnas mokėsi iš Henriko Radausko, o aš mieliau linkęs mokytis iš Aido Marčėno. Savo laiku Henrikas Radauskas taip pat iš kažko mokėsi… Taip ir teka H. Radausko giminių upė, kuri ne juo prasidėjo, ne juo ir baigsis. Kad žodis turi magiškųjų galių, nėra taip sunku patikėti, – Lietuvos kaimuose dar dabar esama močiučių, gebančių užkalbėti nuo išgąsčio, nuo „rožės”, nuo „blogų” akių… Pats mačiau, kad ta liaudies magija tikrai veikia. Poetai tuo galėtų rimčiau susidomėti – juk jei valdyti žodį kaip galią, juo užkeikti, gydyti geba paprasta (ne visuomet raštinga) kaimo moterėlė, kodėl gi žodžio galių negalime įvaldyti mes, save garsiai vadinantys žodžio meistrais?

AIDAS MARČĖNAS

1. Pirmą kartą Henriko Radausko poeziją perskaičiau septyniasdešimt kažkelintaisiais Poezijos pavasario almanache. Nepamenu, kad ten būtų „Aš ne¬statau…”, prisimenu tik „Ateina princai ir kirpėjai, Balti karaliai ir kepėjai”, t. y. „Žiemos pasaką”… Užtat labai gerai prisimenu tą įspūdį, kokį ta poezija darė. Labai labai graži, labai tikra, šalia, bei… skirta vaikams. Tas „skirta vaikams” niekur nedingo, tai galėtų būti pradžia atsakymo į antrąjį klausi¬mą. Antrasis neišdildomas įspūdis, susietas su Henriko Radausko kūryba – iš aštuoniasdešimt kažkelintųjų. Daumantas Každailis turėjo Juditai Vaičiū¬naitei priklausančią ar iš jos persirašytą magnetofono juostelę (kiek teko gir¬dėti, J. V. šiek tiek baiminosi, kad KGB los juostelės neišknistų) su Aisčio, J. Tysliavos, H. Radausko balsais, jų įskaityta poezija. Nuo tada pamėgau ir Aistį, ir Tysliavą, supratau bei pamilau H. Radauską. Nepamenu, ar jis skaitė „Aš nestatau…”, pamenu tik „Velniop nueina aukštas menas, Ir nebe¬galima liūdėt, Kada pavasarį kaštanas Už lango pradeda žydėt.” Radauskas skaitė be jokios spalvos balse, sausai, skaitė tik tai, kas parašyta, kaip pa¬rašyta. Labai daug poezijos, kurioje labai nedaug „aš”. Apskritai pirmasis asmuo H. Radausko poezijai nėra itin būdingas, bet pasitaiko, daugiausia rinkinyje „Strėlė danguje”. Kelis būtent pirmu asmeniu rašytus eilėraščius galime pavadinti programiniais, pavyzdžiui, „Aš ieškau nieko nepametęs” („Atradimai”), „Aš – kaip strėlė, kurią paleido vaikas” („Strėlė danguje”) ar iš Jūsų užduoto klausimo – „Dainos gimimas”: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos”… Žinoma, tai atsakas į Bernardo Brazdžionio „Šaukiu aš tautą”, šio eilėraščio antitezė. Be „Šaukiu aš tautą” „Aš nestatau namų” ne¬būtų parašytas, vien dėl to „Šaukiu aš tautą” įgauna dar ir pridėtinę vertę. Pirmą kartą šį Bernardo Brazdžionio eilėraštį aptikau keturiasdešimt tre¬čiųjų metų rinktinėje, kurią turėjo Robertas Danys. Tai buvo uždraustas vaisius — ir jis buvo saldus. Todėl negaliu būti objektyvus, mano savijauta vis dar artima tam megalomaniškam šauksmui. Antra vertus, H. Radausko „Dainos gimime” įdėmiau pažvelgę aptiktume masonų, t. y. laisvųjų mū¬rininkų simbolikos. Ko vertas vien sėdėjimas po žydinčiu akacijos medžiu. Tai detalės. Bet ir be jų Henrikas Radauskas yra ne menkesnis statytojas bei tautos šauklys, tik intymesnis ir subtilesnis, besikreipiantis ne į minią, bet į kiekvieną individualiai.
2. Populiarumas populiarumui nelygu. Jei esi labai populiarus, vadinasi, da¬rai kažką ne taip… Gal sakykim – Henriko Radausko poezija neužmiršta, turinti tvirtą būrį gerbėjų. Popkultūros erdvėje, kurios elitiniam sparnui iš dalies priklauso ir populiarioji H. Radausko kūryba, apie tokią saky¬tų — kultinė. Kodėl — atsakyta A. J. Greimo. Todėl, kad skirta asmeniniam naudojimui. Tai mano poezija – jaučia kiekvienas autentiškas suvokėjas. Jei susiburtų Radausko poezijos gerbėjų klubas, jo pagrindą tikriausiai sudary¬tų individualistai ir, deja, egocentrikai. Vis dėlto šalta, tik save įsimylėjusi H. Radausko poezija sušyla tiek, kiek suvokėjas gabus ją įšildyti. Dažnai iki žmogiškos temperatūros. Kita vertus, H. Radauskas atliepia urbanistiškėjančios visuomenės lūkesčius, jo kišenėje neberasime žagrės, Radauskas šios, kaip ir, pavyzdžiui, aš, gal nė matęs nėra. Asmeniškai man tai pirmasis lie¬tuvių „šiuolaikinis” poetas. Jo tekstų nebereikia „pritempinėti”, žiūrėti į juos „istoriškai”, daryti kokias nors pasąmonines nuolaidas. Dar štai kas, pagal¬vojus apie simbolisto Jurgio Baltrušaičio „atvejį”, \just for fun. Prisiminę rusų kultūros, rusų poezijos reikšmę Henrikui Radauskui, galėtume jį įvardyti ir kaip lietuviškai rašiusį akmeistą.
3. Pirmas kartas… Galim sakyti, kad Henrikas Radauskas visur tas pats, bet niekur nesikartoja. Ta proga papasakosiu keistą istoriją. Mano mūza, reng¬damasi į „aukštuomenės” pobūvį prezidentūroje, nusprendžia pasipuošti žie¬du su briliantu. Žiedas šiek tiek didokas gležniems piršteliams, tad pobūvio įkarštyje ši jo pasigenda. Ilgai ieškom, nerandam ir su tuo susitaikom… O sugrįžus namo ir žiedą aptikus vonioj ant lentynėlės, nusprendžiame, kad tas taip ir nebuvo paimtas iš namų, tik kažkaip paveikė psichiką, mums „tik atrodė”… Ir vis dėlto. Prezidentūroje darytoje fotografijoje ant draugės mūzos piršto žiba briliantas. Klausimas: ar briliantai – tuštybė? Atsakymas: tikriausiai taip. Tikriausiai, nes vis dėlto buvimas briliantu jam ir neleidžia „tapti blizgančiu tuščiaviduriu stiklo karoliuku”. Veikia ir protą, ir jausmus. Sąmonę, pasąmonę ir nesąmonę.
4. Andai Donaldas Kajokas yra lyginęs Radauską su kalnu, išsitaręs maždaug taip: Henriką Radauską reikia arba apeiti, arba perkopti… Iš tiesų, norint suvokti, kas tai yra grynoji poezija, lietuvių poezijoje Radausko neapeisi. Arba neapeisi tų, kurie Radausko neapėjo. Visi kiti, tiesą sakant, man nela¬bai terūpi. Man poezijoje svarbūs kalnai, į Radausko viršukalnę teko kopti ne kartą. Gal devyniasdešimt trečiais, ypač po apsilankymo Santaros-Švie¬sos suvažiavime JAV, buvau pradėtas lyginti su Henriku Radausku. Kažkur turėtų būti net ironiškas Bernardo Brazdžionio eilėraštis, iš kurio gal ne visai tiksliai prisimenu man skirtą eilutę: tu ne Radauskas… Ne Radauskas, tai ne Radauskas, tačiau radauskiškas aksomas man dar ilgokai buvo prikai¬šiojamas. Bylą gražiai išrišo Henrikas Nagys, pareiškęs, kad jei H. Radausko poezija aksominė, tai A. Marčėno – zomšinė. Parašyti radauskišką strofą, įgijus tam tikrą meistriškumą (pabrėžiu – meistriškumą, nes meistriškas ir radauskiškas – tautologija), nėra labai sudėtinga ir, tiesą sakant, labai malo¬nu. Lyg sumeistrautum kokį gražų, širdžiai mielą daikčiuką. Tačiau tai jau nebebus „pirmas kartas”, net sušildyta tavo asmenine patirtimi tokia strofa tebus tik replika. Paimprovizuokim tuo, ką dabar matau, girdžiu ir įsivaiz¬duoju. Na pavyzdžiui:

aukas skaičiuodami linksmai
per naktį trankosi vagonai
ir gaudžia priešaušrio vargonai
ir dega medžiai ir namai

Gal kur nors, dedikavęs Henrikui Radauskui, panaudosiu… Jei šnekėsim rimčiau – vienokiais ar kitokiais Radausko mokytiniais turėtume įvardyti visus rimtesnius šiandienos lietuvių poetus. Galėčiau paminėti man pa¬čiam netikėtai daug pavardžių, bet apsistosiu ties viena iš kraštutinių – akis kol kas toliau nemato. Pavyzdžiui, Donatas Petrošius. Poetas, tik iš pirmo žvilgsnio mėginantis Radausko kalną apeiti. Poetas, kuris, mano supratimu, daug pažadėjo, bet vis dar sunkiai tvarkosi. Ypač, kas paradoksalu Radaus¬ko poezijos kontekste, su silabotonika. Ir ne tik… Sunkiai, bet tvarkosi, siekia tiksliai ir autentiškai pasakyti – pirmą ir paskutinį kartą. Ir toji precizikos siekiamybė išties radauskiška. Teikia vilčių. Visai lietuvių poezijai.
5. Manau, kad H. Radausko poezijos prasminis interpretavimas – antrinis, o gal ir tretinis tai poezijai dalykas. Be grožio ir harmonijos apoteozės kitos šios poezijos reikšmės bus daugmaž pritemptos, nes, kaip teigia dar vienas programinis poeto eilėraštis, „pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.” Gera po¬ezija ir nūnai turi tas pačias galias, kurias turėjo (ar neturėjo) per amžius. Viskas priklauso nuo mūsų, suvokėjų, požiūrio. Rimvydas Stankevičius gal atsakytų, kad poezijos galios begalinės, Sigitas Parulskis – kad jokių ten galių nėra, Donaldas Kajokas ieškotų aukso vidurio… Nežinau, man taip atrodo. Dar man atrodo, kad visi jie būtų teisūs.

SIGITAS PARULSKIS

1. Nemanau, kad šiuolaikinio žmogaus būseną reiktų testuoti remiantis poezi¬jos eilutėmis. Ir pilietiškumas, ir indiferentiškumas, socialinis autizmas yra žmogui būdingos būsenos. Metas pagaliau poetą laikyti žmogumi, o ne iš¬sigimėliu, kuris turi ką nors kur nors šaukti arba ant ko nors būtinai „dėti”. Man neįdomus poetas, kuris rašo vien plakatinę poeziją, bet lygiai taip pat gali būti nuobodus poetas, užsisklendęs knyginiame ar vadinamajame „me¬nas menui” pasaulyje.
2. Nežinau, kokio populiarumo jo poezija pasiekusi, ar išperkami šimtatūks¬tantiniai tiražai? Abejoju. O tai, kad asmeniniam naudojimui – visa gera poezija yra asmeniniam naudojimui. Rimvydas Šilbajoris, Tomas Venclova, Alfonsas Nyka-Niliūnas yra labai įdomiai, išsamiai rašę apie H. Radausko kūrybą, sunku ką nors įdomaus prie jų pridurti.
3. Jis labai daiktiškas, konkretus, minėtasis R. Šilbajoris net parašė tokį straipsnį „Tikroviškumo dimensijos H Radausko poezijoj”. O tuščiaviduriu eilėraščiui neleidžia tapti talentas, literatūriniai gabumai, darbas.
4. Nežinau, kokia poezija šiandien rašoma. Man atrodo, kad tai nesąmonė – šiandien vis daugiau parašoma blogos, neįdomios, buitinės rašliavos, kuri net negali būti laikoma poezija. Poezijoj nėra giminių.
5. Prarasti ryšį su realybe kartais galima, bet žmogus ar poetas be ryšio ilgai¬niui tampa nuobodus, su juo neįmanoma kalbėtis. Galių turi ne poezija, o žmonės, jeigu jų sąmonė nepasirengusi tokioms apeigoms, jokia poezija nepadės. Reiktų jau liautis vartoti tą romantišką, pseudosakralinį žargoną – šamanavimas, užkeikimas ir panašiai. Sutrikusios psichikos žmogų net ir uodo zyzimas gali „užkeikti” – poezija čia niekuo dėta. Būtis nėra sukurta pagal literatūros dėsnius, tai literatūra mėgina formuluoti jos struktūras, kad mums nebūtų taip baisu šioje ar kitoje realybėje.

 

Viktorija Daujotytė. Apie dvi rašytojas – con amor

Skaityti

Dvi rašytojos, kurias noriu prisiminti 2010-ųjų „Poezijos pavasaryje”, – BIRUTĖ BALTRUŠAITYTĖ IR NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ. Jas skiria gimimo metų dešimtmetis – 1940 ir 1950; Birutei būtų suėję 70, Nijolei 60. Seniai jų netekome, seniai nebesusitinkame, negirdime jų balsų, bet dar atsimename veidus, judesius, eigastį. Dar paskaitome, kas parašyta, palikta, – su liūdesiu, kad per mažai, o ir ne viskas dar paskelbta. Be abejonės, abi jos dar susitiko Vilniaus universitete – kaip dėstytoja ir studentė. Nijolė studijavo lituanistiką 1968–1973 m. Tada dar docentė, o vėliau profesorė Birutė Masionienė lituanistams skaitė rusų literatūros klasiką, XIX a. pabaigos didžiuosius – Levą Tolstojų, Fedorą Dostojevskį. Kursą buvo perėmusi iš savo mokytojos – profesorės Elenos Cervinskienės, 1941-ųjų metų tremtinės, atsiminimų knygos „Silpnųjų jėga” (1995) autorės. Galimybė pamąstyti apie dalį Lietuvos rusistų-slavistų; ypatingomis sąlygomis jie buvo išmokę rusų kalbą, ypatingomis sąlygomis įgiję meilę rusų literatūrai, brangiai už ją mokėję. Elena Cervinskienė buvo viena iš jų, artima iškiliausių savo laiko lituanistų bičiulė, humanistė, retos inteligencijos moteris. Birutė Baltrušaitytė buvo jos mokinė, disertante. Galėtų kokiam gabiam žmogui kilti mintis parašyti studiją apie dvi iškilias slavistikos profesores ir kūrybingas asmenybes, susietas ir vidinių aspiracijų, ir iškiliųjų rusų literatūros klasikos vardų. Ar galima tokią iniciatyvą įsivaizduoti kylant iš Vilniaus universiteto? Iš Mokslo tarybos strategų? Gal tik iš mūsų pačių. Rusų klasikos nykimas iš lietuviškųjų humanistikos horizontų neišeis mums į naudą, prarandame, ką buvome įgiję. O padėtis tokia – atsiverskime kad ir Emmanuelį Leviną, iš Lietuvos kilusį įžymų filosofą, ir perskaitykime: „Puškinas, Gogolis, vėliau didieji prozininkai Turgenevas, Tolstojus, Dostojevskis – pamatiniai… Štai kur glūdi žmogiškumo, žmogiškumo esmės klausimai” („Veido asimetrija”). Profesorė Birutė mėgo cituoti, mokėjo cituoti.
Birutės Baltrušaitytės-Masionienės septyniasdešimtmetis ir Nijolės Miliauskaitės šešiasdešimtmetis grąžina prie žmogiškumo esmės klausimų – abiem atvejais gana skaudžiai. Abiejų likimuose glūdi tragiškasis genas. Bet tai atskira tema, platesnė ir sunkesnė negu literatūros vardų proginis prisiminimas „Poezijos pavasaryje”.
„Poezijos pavasaris” – leidinys, kuriame abi rašytojos ne kartą yra buvusios, gal ir debiutavusios. Bandau pasekti – prisimindama: įstrigęs į atmintį Birutės Baltrušaitytės eilėraštis iš 1979-ųjų pavasario „Neleisk numirti, žeme…” Išliko pabrauktas – taip atidžiai anuo metu skaityta – „ O, kokia graži / maurų šilkuos ištiesus baltas kojas / tėvynė ant giliųjų vandenų.” Patiko, o ir dabar atrodo gražus ant giliųjų vandenų. Lyg Vytauto Mačernio giliųjų vandenų atošauka. Ir tokia ryški skirtis tarp tėvynės, gyvenimo grožio ir vidinio liūdesio, prislėgtumo, mirties nuojautos: „/…/ o mėnulio klony / matau namus – ten mylimas gyveno, / tenai dabar jo motina ir kapas.”
Rašiusi dar mokykloje, Tauragėje, kur ir mylimi tėvų bei vyresnių seserų namai, minimi ir pasiilgstami, iš naujo į kūrybą Birutė Baltrušaitytė grįžo tik po didelio sukrėtimo, kurį patyrė po vyro Antano Masionio savižudybės 1974 m. Eilėraščiai liko persmelkti neišgyvento gyvenimo, kuris žadėjo būti gražus; susitiko du jauni, gabūs, kūrybingi. Bet ir ambicingi, susikertantys, aštrūs. Dalis Birutės Baltrušaitytės, žemaitės, gyvenimo nuojautomis, vaizdiniais realizavosi Aukštaitijoje, Vyžuonose, iš kur buvo kilęs ir Bronius Radzevičius, abiejų artimas bičiulis. Dvi savižudybės niekad Birutės sąmonės neapleido, lyg budėjo; ritualinės kelionės autobusais į Vyžuonas per gimtadienius, vardines – ir kai jau buvo kita šeima, dar viena dukra. Antanas Masionis – likimiškai liko poezijoje iki paskutiniųjų eilučių – lyg šviesa pro tamsą, skriaudas: „Vasaros naktį vandens lelijos / vėsiame vandeny / netoli Šventosios…”
Paskutinieji neilgo Birutės Baltrušaitytės gyvenimo metai sunkūs, silpstanti sveikata, maža pinigų, neaprūpinti vaikai. Dar prisiminta – lituaniste netapau. Buvo pasirinkusi lituanistiką, bet, rodos, per stojamuosius pritrū ko vieno balo… Rusistikai atidavė mokslo galias, lituanistikai – kūrybą. Dienoraščio įrašuose liko skaudžių atodūsių. 1995 m. rugpjūčio 24, likus vieneriems gyvenimo metams: „Tai ne stygius, o skurdas – viskas tas man po 30 darbo metų, turint visus mokslo laipsnius ir vardus(!), o dar rašančiai, verčiančiai… Varge vargeli! vos ne 13 knygų autorė – ir tokie rezultatai. Didesnio pasityčiojimo iš viso gyvenimo ir būti negali! Iš viso gyvenimo! Nieko, absoliučiai nieko neuždirbta, nekalbant apie tai, kad nebus nieko palikta vaikams /…/.” Si citatėlė iš 2007 m. išleistos poezijos rinktinės „Atmintie karti būk saldi”, kur sudėti eilėraščiai iš rinkinių „Žolynų prieglaudoj”, „Upių pradžioj”, „Suliniai”, „Lietuvninkų ir prūsų žemėj”; dalis iš rankraštinio sąsiuvinio, nepublikuoti, dienoraščio fragmentai. Jei nebūtų šios knygos, kuria rūpinosi dukterys, rėmė ir Tauragės rajono savivaldybė, kalbėti apie Birutę Baltrušaitytę būtų tikrai kartu – taip greitai viskas išblykšta, išnyksta. Jei dar pasisektų išleisti prozos rinktinę, būtų galima ramiau žiūrėti į visagalio laiko akis. Moterų likimai – iš krašto, kur ribos: pietvakarių Lietuva, Mažoji Lietuva, Žemaitija. Birutė Baltrušaitytė sukūrė stiprių, dramatiškų moterų paveikslų – moters savimonės kūrybinės sklaidos istorijoje jos įnašas neapeinamas. Mėgo dokumentus, archyvus, senus laiškus, senus, trapius spaudinius, buvo iš tų retų žmonių, kuriems tai, ko jiems reikia, lyg savaime eina į rankas. Nesurasi, jei to, ko ieškai, nesi jau radęs(usi) savo sąmonėje. Sąmonė buvo įgudusi dirbti nepertraukiamai įtemptu režimu; intencijos, kurias tarsi pagaudavo iš skaitomo, mąstomo, matomo, išsiplėtodavo vaizduotėje, sapnuose. Istoriniai likimai – antrasis Birutės Baltrušaitytės prozos skerspjūvis, labiausiai – prūsų tautos lemties keliai. Prūsai Birutei rūpėjo taip, lyg savyje būtų jautusi atsiliepiantį kraują. Dėl to ir toks stiprus buvo ryšys su Ieva (Eva) Labutyte, dailininke, prūsų tema atradusią ir savo pašaukimą, ir savo pačios tapatybę. Gal jau paskutinis toks stiprus brolių prūsų prisiminimas, likimo meninis gaivinimas. Sunkus buvo laikas, tik prastas, pigus popierius tebuvo įmanomas programinei Birutės Baltrušaitytės ir Ievos Labutytės knygai „Lietuvninkų ir prūsų žemėj” (1991).
Birutės Baltrušaitytės kūrybiniai interesai išplėtoti – vėliau įėjusi į literatūrą, ji išbandė visas jos galimybes – literatūros mokslą (labiausiai lyginamąjį), poeziją, prozą, esė, vertimus (be įprastųjų kalbų, puikiai mokėjo ne tik ukrainiečių, latvių, bet ir estų, išmokdavo savarankiškai). Tik artėjo į tai, kur būtų galėjusi daugiausia padaryti, – į istorinę prozą, interesams plečiantis į Baltijos šalis. Ją pačią pritrenkė (ilgai negalėjo atsitokėti) sapnas, kuriame matė Herkų Mantą ir jo tėvą, kalbėjosi. Bandė sapną užrašyti, bet apgailestavo, kad ryškumas dingęs. „Atsibudusi tikrai galvojau, kad čia ne šiaip sau, kad man Herkus Mantas iš tiesų prisisapnavo, tarytum realiai; lyg tai ženklas, kad man reikia rašyti, kad jis man todėl ir pasirodė” („Atmintie karti būk saldi”). Empatinė vaizduotė, veikianti sąmonėje, taip pat ir sapnuose. Stipriai įsikirtusi į istoriją.
Birutės Baltrušaitytės poezija ir proza turi aiškių jungčių – prūsų, Mažosios Lietuvos, Karaliaučiaus, moterų temos. Bet turi ir savo lauką – atskirą, intymesnį, asmeniškesnį, nors ir neatskiriamą nuo kultūros patyrimų, refleksijų. Mylimojo gailestis įrašomas į antikos mitologiją: „Tu buvai kūnas kraujas / raudonas aguonos žiedas / dabar ganai avis su Odisėjo sūnum / tolimoj Hado pievoj.” Yra parašiusi gražių meilės eilėraščių: „Į šviesą atsakyk šviesa, / Į meilę meile”; „Yra laiminga meilės valanda, / tik nieks nežino, kur pradžia, kur galas…”; „Eilėraščiai iš meilės ir iš melo. / Ne biografija, tačiau tiesa.” Šia ištartim Birutė Baltrušaitytė bus savitai išsakiusi lyrinės kūrybos principą – ne biografija, tačiau tiesa. Paskutiniuosiuose eilėraščiuose netikėtai pasirodo Negyvoji jūra – lyg negyvenimo erdvė: „Visai viena prie Negyvosios jūros, / Visai viena – Judėjos dykumoj…” Eilėraštis griežtėjo, asketiškėjo, paskutiniai perrašymai to, kas buvo rašyta-parašyta:
Sako, meilė sužeidžia ir gydo.
Ne, jinai kaip skydas. – Prisidengt.
Mums abiem – kartu – nebuvo lemta,
nors tiek sykių obelys pražydo.
TAIP. NORĖJAU SU TAVIM NEBŪTI
Nijolė Miliauskaitė, nors dešimtmečiu už Birutę jaunesnė, poezijos akiračiuose pasirodė gal net anksčiau. Nors iki pirmojo rinkinio „Uršulės S. portretas” dar trylika metų, jau 1972-ųjų „Poezijos pavasaryje” skaitome gražų triptiką „Nujautimas” su epigrafu (sunku ir patikėti) iš „Psalmių knygos”: „Mano kūnas jau pražydo…” Jei tai būtų išspausdinta šiandien, sakyčiau: kaip netikėta, kaip gilu, kaip tikra:
Užima žadą, pajutus
lapo augimą, dainuojančius
savo plaukus, pumpuro
tylų virtimą stebuklu.

Visas pasaulis suklusęs:
po mudviejų langu laukinės
rškėtrožės žiedas šiąnakt
uri pražysti raudonai.
DŽIAUGSMAS
Būsenos, kurios lems Nijolės Miliauskaitės poeziją: stebuklo laukimas ir stebuklo įvykis, bet ten, bet tuo, kur lyg ir nieko nėra. Nieko nėra, bet užima žadą iš nuostabos. Pradedama kalbėti iš kalbėjimo sunkumo, o ir negalėji
mo kalbėti. Kalbėdama kiek mikčiojo – tikėtina tad, kad tarsi stūmė kalbą gilyn, į save. Trūkčiojantis ritmas – gal tai ir kūno trikdžių atbalsis. Retas atvejis – į pirmąją Nijolės knygą džiaugsmingai reagavo Judita Vaičiūnaitė, pajutusi kažką sau artimo ir tikro.”Lyg peteliškė iš kokono” – taip sakė ir recenzijos pavadinimu.
Tik apie dvidešimt metų teteko Nijolei viešojo kūrybos gyvenimo; terašė nedaug ir tik eilėraščius. Išėjo trys rinkiniai („Uršulės S. portretas”, „Namai, kuriuose negyvensim”, „Uždraustas įeiti kambarys”), paskutinį – „Širdies labirintas” – įtraukė ir pridengė rinktinė „Sielos labirintas” (1999), už kurį poetė apdovanota Nacionaline kultūros ir meno premija. Suspėjo tapti įvertinta – jau stovimi ant nebūties slenksčio.
Poetė, ėjusi itin nuosekliu keliu, keliu, atveriamu patirties. Gyventi patiriant, gyventi sąmonės aktyvumo režimu: suspėti reaguoti į tai, kas pasirodo patirties akiratyje. Atpažinti kaip prasmę, pasakyti kiek galima tiksliau, neiškreipiant, neišdidinant, laikantis proporcijų, kurios žinomos ir nežinant. Vyrai – lėmėjai. Pirmiausia – Vytautas P. Bložė, tebelaikantis Nijolę savo Angelu Sargu, bet ir „mano med. seserimi, sanitare, sekretore, ūkvede etc.” („Gaila tuščio (pražudyto) gyvenimo”). Akivaizdu, koks buvo gyvenimas, bet pačios pasirinktas. Lemtingas susitikimas ir su Sigitu Geda. Artimai Nijolę pažinojęs, praėjus metams po jos mirties, „Siaurės Atėnuose” Geda išspausdino didelį esė „Apie Nijolės Miliauskaitės gyvenimą, persefones, poeziją”. „Parašiau, kad jos gyvenimas buvo sunkus, netgi šiurpus, tragiškas, tačiau jame buvo ir kasdienių džiaugsmų. Iš kasdienybės praregėjimų ji sukūrė savo eiles.” Kas buvo šiurpu, tragiška, gal dar atsivers, jei sulauksime atsiveriančių dienoraščių. Paskutinis sakinys teisingas – ir liks teisingas: praregėjimai kasdienybės erdvėse, – taip, tai tinka Nijolės Miliauskaitės poezijai. Kol neregi, kad patiri, iš tiesų ir nepatiri. Kai praregi, kai pajunti stebuklą, švytintį čia pat, gali leistis į kalbą, vedančią kūrybos linkui. Būna taip: kuo sunkiau, kartais net šiurpiau žmogus gyvena, tuo labiau akimirkomis švyti. Kuo labiau iš vidaus švyti, tuo mažiau reikia kalbos. Kad Nijolė rašo unikalią poeziją, buvo suprasta palyginti greit. Atsisveikinimo žodyje Kornelijus Platelis, buvęs tarp artimųjų, ištarė: „Tu esi viena didžiausių mūsų poečių.”
Iš ko tai galime suvokti, jau praėjus aštuoneriems metams po ankstyvos Nijolės mirties, juk teišgyveno tik 52 metus? Pirmiausia – iš unikalios prigimties, jungiančios intensyviausią imlumą ir didžiausią dosnumą. Labiau metafizine prasme. Pasaulio ėmimas grąžinant, atiduodant, dėkojant. Stipri atminties galia, įgalinusi daugeriopą, daugialinijinę patirtį. Yra dabar, bet ir buvo dabar. Buvau vaikas, nedrąsi mergaitė, bet ir tebesu; toldama sąmonė artėja. Nieko daugiau – tik su meile pasakyti – tai, rodos, iš Donaldo Kajoko, bet tinka ir Nijolei: „atsiuntei sniegą / minkštą ir purų / pavargusioms mano akims”. Nieko daugiau – tik nesumaišyti: „psichoanalizės tinkluos / gal rasi keletą akmenėlų, juodą plunksną, dumblo / ar kokią dėžutę / su neužmirštuolėm.” Nieko daugiau – tik laiku sustoti: „tokia paprasta, o įminti / tavęs nesugebu” („Kas tu?”).
Nijolė Miliauskaitė išvaikščiojo daug labirintų – realaus gyvenimo, sąmonės, širdies, vaizduotės. Kitose kultūrose, tikėjimuose, papročiuose (indų, kinų) ieškojo to, kas atitiktų jos vidinius takus, juos pagilintų ir palengvintų. Bet esmingai lietėsi tik prie to, kas sutapdavo su jos pačiosprieitimis. Viena unikaliųjų jos prieičių – lytėjimo jautrumas, lytėjimo kūnu, akimis, pirštais. Žolės, spalvos, kiniško šilko. Taktilinė poezija, – sakiau jai pačiai, tik šypsojosi, nesipriešino, nebuvo svarbu kaip pavadinti. Svarbu tik, kas pačios atrasta, patirta. Ir kažkaip peršviesta gražių moralinių įsipareigojimų, gera linkinčio žvilgsnio į kitą, kitus. Taip atsisveikinama su giminės sodyba:
atsisveikinu, paskutinė
priimkit, o sienos, su meile
naują šeimininką, naują giminę, plačiai rankas išskėtę
apkabinkit, globa apglobkit tarsi oru…
PALIOKYNĖ
Pakartojamas, prašymu namams paverčiamas – su meile. Tegu būna gyvenimas, tegu gimsta sūnus, tegu prasideda nauja giminė. Nijolės Miliauskaitės eilėraštis yra angažuotas gėriui; gražus ir dėl to, bet ne tik dėl to.
Gražina Ramoškaitė-Gedienė, neilgai savo bičiulę tepergyvenusi, suspėjo sudaryti itin gražią Nijolės Miliauskaitės atminimo knygą „Moteris su lauko gėlėmis” (2003).
Reto turiningumo knyga – dėl daug ko. Ir dėl pokalbio su Donaldu Kajoku, kuriame ištartas gal ir svarbiausias Nijolės liudijimas: „Jaučiu tik, kad pati turėčiau stengtis kuo tiksliau užrašyti eilėraštį, kai tik jis ateina, kad kuo mažesnė liktų praraja tarp jo ir to menko pavidalo, liekančio popieriuje.”
Ir dėl neįtikėtinai skaidraus ir filosofiško esė „Ruduo ir mano poezija”. „Žiūriu į vandenį. Vanduo teka ir teka, nusinešdamas visus rūpesčius, visą nerimą ir pažadus.”
Kiek begyventume, daugiau pasakyti negalime.
Negaliu daugiau pasakyti negu jos pasisakė ir apie dvi moteris – rašytojas, žiūrėjusias į pasaulį su meile, linkėjusias žmonėms gero. Moterys yra arčiau gyvenimo šaknų, arčiau gimdomos ir gimstančios gyvybės, su meile išsitaria lyg savaime.
Birutė išaugino tris dukras.
Nijolė gyvybės stebuklo nesulaukė, bet ką mylėti turėjo.
Unikalu – siuvo lėles, jų galima buvo įsigyti „Siaurės Atėnų” salone – pačioje XX a. pabaigoje.

 

Poezijos pavasario programa

 

Poezijos pavasario svečiai

Amiran Svimonišvili (Gruzija)

Amiranas Svimonišvili gimė Tbilisyje (Gruzija) 1974 m. Baigęs germanistikos studijas Ilia Cachavadzės universitete (1996), pradėjo dėstyti literatūrą Guramio Ramishvili mokykloje, kur dirba iki šiol. Nuo 1990 m. išleido keturis poezijos rinkinius.

Arvis Viguls (Latvija)

Arvis Viguls gimė 1987 m. Gyvena Rygoje. Latvijos kultūros akademijoje studijavo ispanų kultūrą, dabar Latvijos dailės akademijoje studijuoja meno istoriją ir teoriją. Kūrybą publikuoja nuo 2009 m. Už pirmąją knygą „Kambarys” (2009) buvo apdovanotas Poezijos dienų prizu bei didžiuoju prizu, kurj įsteigė Tarptautiniai rašytojų ir vertėjų namai Ventspilyje.

Josef MIejnek (Čekija)

Josefas MIejnekas gimė Čekijoje 1947 m., yra išleidęs keletą poezijos rinkinių. Vertėjas iš prancūzų ir lenkų kalbų. Į čekų kalbą išvertė nemažai Česlovo Milošo kūrybos. Domėdamasis šia asmenybe, 1990 m. lankėsi Lietuvoje.

Nuno Guimaraes (Portugalija)

Nuno Guimaraes gimė Mozambike I960 m. Nuo 10 metų gyveno Porto mieste Portugalijoje, kur baigė mokyklą ir Porto universitete studijavo civilinę inžineriją. 1998 metais išleido pirmąją poezijos knygą „Atradimai, praradimai ir prieštaravimai…” 2006 m. pradėjo dėstyti portugalų kalbą Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetuose. 2009 m. išleido knygą „Upė, kuri teka abejingai”, dalis eilėraščių parašyta Lietuvoje. Portugalijoje laimėjęs poezijos konkursą, gavo teisę išleisti trečiąją knygą, kuri Portugalijoje pasirodė 2010 metais, visi eilėraščiai parašyti Lietuvoje.

Sergej Zavjalov (Rusija / Suomija)

Sergejus Zavjalovas gimė Carskoje Selo prie Sankt Peterburgo, Mordovijos išeivių šeimoje. Baigė klasikinę filologiją. 9-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje skelbė kūrybą Peterburgo „samizdate”, dalyvavo alternatyvios rašytojų sąjungos ,,Kny6-81″ veikloje. Išleido tris eilėraščių knygas: „Me/iMKa-l” (1994), „MeJiMKa-2″ (1998), ,,MeriMKa-3″ (2003), rengiama spaudai ketvirta knyga „Penu” ir eseistikos rinkinys „Ars Poetica”. Žurnale ,,HoBoe/inTepaTypHoeo6o3peHi/ie” (Naujoji literatūros apžvalga) yra paskelbęs esė apie rusų, antikinę ir finougrų poeziją. „Poezijos pavasario” festivalyje vieši antrą kartą.

Tadeusz Dąbrowski (Lenkija)

Tadeuszas Dąbrowskis (g. 1979) – lenkų poetas, eseistas ir kritikas, žurnalo ,Topos” redaktorius. Penkių poezijos knygų autorius, apdovanotas jvariomis premijomis, jo kūryba versta j keliolika pasaulio kalbų. Už praėjusiais metais išleistą knygą „Juodas kvadratas” autorius pelnė prestižinę Koscelskių premiją. Dąbrowskis savo eilėraščiuose plėtoja didžiąsias žmonijos temas – rašo apie Dievą, meilę, kūrybą, tačiau metafizinius ir religinius klausimus paverčia poetiniais įvykiais, kuriems nesvetimi žaismė ir ironija. Poetas lengvai rašo apie sudėtingus dalykus, jo savita poetika sulaukė ypatingo skaitytojų ir kritikų dėmesio.

 

Poezijos pavasario konferencija

Kornelijus Platelis. Žodžio menai pavasarį

Donata Mitaitė. Istorijos projekcijos poezijoje

Eglė Juodvalkė. Laisvės kova dar laukia savo bardų

Gitana Notrimaitė. Trumpa XX amžiaus Klėjos ir Kaliopės seserystės istorija

 

Poezijos pavasario kronika

Kitą savaitę prasidėsiančio 46-ojo festivalio “Poezijos pavasaris” laureate bus paskelbta poetė Zita Mažeikaitė

Skaityti

Lukas MIKNEVIČIUS (ELTA)
“Poezijos pavasario” laurai Z.Mažeikaitei atiteks už Rašytojų sąjungos leidyklos išleistą eilėraščių knygą “Tenoriu būti”. “Poezijos pavasario” metu Z.Mažeikaitei bus įteiktas ne tik pagrindinis festivalio apdovanojimas, bet ir Vilkaviškio savivaldybės teikiama Salomėjos Neries vardo premija.
Rašytojų klubo direktorės Janinos Rutkauskienės teigimu, atvejis, kai poetas festivalio metu gauna dvi premijas, “Poezijos pavasarių” istorijoje pasitaikė pirmą kartą.
J.Rutkauskienė taip pat atskleidė, kad Šilalėje teikiama Dionizo Poškos vardo premija atiteks poetui Henrikui Algiui Čigriejui. Už poezijos skaitymus bus apdovanotas aktorius Rolandas Kazlas, kuris praėjusiais metais pagal poeto Vlado Šimkaus eiles sukūrė spektaklį “Geležis ir sidabras”.
Už debiutinę knygą skiriamą Zigmo Gėlės premiją gaus poetas Vytautas Stankus, išleidęs eilėraščių knygą “Vaikščiojimas kita ledo puse”.
Kaip ir kasmet, prizais bus apdovanoti ir moksleivių, jaunųjų poetų, naktinių skaitymų nugalėtojai.
46-ojo tarptautinio festivalio “Poezijos pavasaris” atidarymas sekmadienį įvyks Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje. Gegužės 28 d. Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejaus kiemelyje vyks iškilmingas laureato pagerbimo vakaras, o tradicinis Vilniaus Universiteto K.Sarbie-vijaus kieme rengiamas festivalio uždarymas vyks gegužės 30 d. I
Per dvi festivalio savaites poetai aplankys ne vieną dešimtį Lietuvos miestų ir miestelių, taip pat vyks poezijos skaitymai lietuvių bendruomenėms Arijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Kaliningrade. Į festivalį laukiama atvykstant keturiolikos užsienio poetų iš Rusijos, Čekijos, Lenkijos, Baltarusijos, Gruzijos, kitų šalių.

 

Laureatus lemia žvaigždės

Skaityti

Šį sekmadienį prasidedančio 46-ojo festivalio „Poezijos pavasaris” tradicijos keičiasi. Anksčiau iki paskutinės akimirkos laureato pavardę slėpdavę festivalio rengėjai šiais metais ją paskelbė iš anksto.
„Poezijos pavasario” laurai šiemet atiteks vertėjai ir poetei Zitai Mažeikaitei už Rašytojų sąjungos leidyklos išleistą eilėraščių knygą „Tenoriu būti”.
Literatūros pasaulyje kalbama, kad ji nurungė tokius stiprius poetus kaip Sigitas Parulskis ir Valdas Gedgaudas.
„Šiais metais Z.Mažeikaitės padangėje tikriausiai nušvito kokia nors stebuklinga žvaigždė, nes ji bus apdovanojama ir Salomėjos Nėries premija”, – sakė festivalio direktorė Janina Rutkauskienė.
Jos teigimu, toks atvejis, kai poetas per festivalį gauna dvi premijas, „Poezijos pavasario” istorijoje pasitaikė pirmąkart.
„Tikėjausi rūsčios kritikos arba nutylėjimo. Nelaikau savęs gabesne už daugelį, taigi esu maloniai nustebinta ir sujaudinta”, – sakė Z.Mažeikaitė, sužinojusi apie premiją.
J.Rutkauskienė atskleidė, kad Šilalėje teikiama Dionizo Poškos premija atiteks poetui Henrikui Algiui Čigriejui. Už poezijos skaitymus bus apdovanotas aktorius Rolandas Kazlas, kuris pagal poeto Vlado Šimkaus eiles sukūrė spektaklį „Geležis ir sidabras”.
Už debiutinę knygą skiriamą Zigmo Gėlės premiją gaus poetas Vytautas Stankus, išleidęs eilėraščių knygą „Vaikščiojimas kita ledo puse”.
Kaip ir kasmet, prizais bus apdovanoti ir moksleivių, jaunųjų poetų, naktinių skaitymų nugalėtojai.
Festivalio proga pasirodantį eilėraščių almanachą „Poezijos pavasaris” šiemet sudarė poetas Arnas Ališauskas. Skaitytojai kartu su almanachu gaus ir kompaktinę plokštelę su savo eiles skaitančių poetų įrašais.
Per dvi savaites poetai aplankys dešimtis Lietuvos miestų ir miestelių, vyks poezijos skaitymai lietuvių bendruomenėms užsienyje.
Į festivalį laukiama atvykstant keturiolikos užsienio poetų. (LR, ELTA)

 

Ir vėl „Poezijos pavasaris”

Skaityti

2010 05 17 Lietuvos žinios

Vakar Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, prasidėjo 46-asis tarptautinis “Poezijos pavasaris”, kurio programoje per 120 renginių.
Juose dalyvaus Lietuvos poetai, į festivalį iš užsienio sugrįžtantys lietuvių kūrėjai, užsienio svečiai. Šių metų “Poezijos pavasario laureate gegužės 28 dieną Kaune bus paskelbta vertėja ir poetė Zita Mažeikaitė už 2009 metais išleistą rinkinį “Tenoriu būti”. Tradicinė Vilniaus mero premija šiemet skirta renginio išvakarėse – gegužės 9-ąją – anapilin iškeliavusiam poetui Jonui Strielkūnui. Zigmo Gėlės premija už poetinį debiutą skirta jaunam poetui Vytautui Stankui.
Tradicinį “Poezijos pavasario” almanachą šiemet sudarė poetas Arnas Ališauskas. Tai jau trečiasis almanachas, su kuriuo kartu išleista literatūros kritiko Virginijaus Gasiliūno parengta kompaktinė plokštelė “Poezija ir balsas”.
Daugiausia renginių vyks Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose, taip pat Airijoje, Lenkijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Liuksemburge, Prancūzijoje. Baigiamasis akordas nuskambės gegužės 30 dieną Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme.

 

Almanache – plokštelė

Skaityti

Lietuvos rytas 2010 m, gegužės 19 d.

Sekmadienį prasidėjusio festivalio „Poezijos pavasaris” almanache skaitytojai ras ir gegužės 9 dieną mirusio poeto Jono Strielkūno eilėraščių.
„Aš viską jau išgėriau iki galo/ Iš man skirtos vienintelės taurės”, – almanache skelbiamame eilėraštyje „Praėjo metai…” rašė J.Strielkūnas.
Pasak knygos sudarytojo Arno Ališausko, J.Strielkūnas pats sudarė šią eilėraščių publikaciją, todėl ji gali būti viena paskutinių, prie kurios ranką pridėjo šviesaus atminimo poetas, nepabūgęs skelbti ir skausmingų, tarsi pranašingų eilių.
Almanache rasime ir daugelio šiųmečio festivalio laureatų kūrybos. Tris eilėraščius apie trapią buvimo gėlą skelbia šių metų „Poezijos pavasario” laureatė Zita Mažeikaitė.
Trijuose eilėraščiuose su Dievu kalbasi ir Vytautas Stankus, kuriam už debiutinį eilėraščių rinkinį „Vaikščiojimas kita ledo puse” vakar Naisiuose buvo įteikta Zigmo Gėlės premija.
Almanache po kelis eilėraščius skelbia dauguma garsiausių dabarties lietuvių poetų. Jame taip pat rasime ir pluoštą šiųmečio festivalio svečių iš užsienio kūrybos.
Jau trečius metus „Poezijos pavasaris” neįsivaizduojamas be kompaktinės plokštelės, kurioje poetai skaito savo eilėraščius.
Šiais metais plokštelėje įrašyti aštuonių poetų balsai: Henriko Algio Čigriejaus, Z.Mažeikaitės, Dovilės Zelčiūtės, Nijolės Daujotytės, Rimanto Kmitos, Lauryno Katkaus, Donato Petrošiaus, V.Stankaus. (LR)

 

Išmokusi pažinti paukščius

Skaityti

2010 m. gegužės 19 d, trečiadienis, Respublika

46-ojo tarptautinio poezijos festivalio “Poezijos pavasaris” laureatės vainiką pelniusi poetė, žinoma vertėja iš švedų ir vokiečių kalbų Zita Mažeikaitė šią džiugią žinią sako gavusi savo sodyboje Dzūkijoje, užlipusi ant Gugučio kalno, nuo kurio galinti susikalbėti mobiliuoju telefonu.
Laura PAČTAUSKAITĖ (ELTA)
“Tuomet, tai sužinojusi, ant kalno pravirkau, o į sodybą pas persigandusi vyrą Kazį (rašytojas Kazys Saja. – ELTA) grįžau susikūprinusi, iš veido išpuolusi, raudodama. Man tai netikėtas dalykas, kaip dabar nepoetiškai mėgstama sakyti, “nemotyvuotai neadekvatus”. Aš pati suvokiu, kad yra už mane daug gabesnių, puikių, intelektualių poetų, mūsų literatūros ir poezijos ąžuolų ir liepų, o aš esu Jokia kaip poezijos žolė, nes man artimesni žolynai. Aš negalėčiau pretenduoti į tokį aukštą, iškilų, giliamintį kalbėjimą”, – kukliai kalba “Poezijos pavasario” laureatė.
– Iš kokių gyvenimo versmių semiatės kūrybinės energijos, poetinių prasmių?
– Jau ketvirtį amžiaus turime sodybą Dzūkijoje. Kai ten nuvažiuoju, mano pasaulis tarsi susiaurėja. Aš mėgstu įsižiūrėti į ankstyvas pavasario žoles, kai dar viskas plika. Arba išmokau pažinti paukščius, jų balsus, net kai kuriuos pamėgdžioti, susišvilpauti su varnėnais. Man ten yra kitas gyvenimas, taip norisi būti arčiau gamtos, ją perprasti, stebėti, pamatyti. Kiekvieną dieną išeinu ir ką nors vis atrandu.
– O jūs pati iš kurio Lietuvos krašto kilusi?
– Aš esu nuo Prienų, netoli Nemuno, kuris Užnemunę skiria nuo Dzūkijos. Kai įsigijome sodybą, dzūkai mane pavergė savo kalbėjimu, jie taip gražiai, spalvingai, vaizdžiai, įdomiai sudėsto tuos žodžius. Sako “žvėrala”, “saulala”, “vaikeli”, “mo-tula”, “žvaigždela”, gražios ir dzūkų dainos. Jie net keikiasi maloniai. Dzūkų, kaip ir žemaičių, kalba turį humoro – kai paklausai senų žmonių, tai kur rasi kokiam romane ar knygoje taip sultingai, vaizdingai, įtaigiai, spalvingai nupasakota, su tokia žaisme, humoru jie džiaugiasi. Tai va kokie yra kaimo žmonės, įgimti pasakininkai, rašytojai, kūrėjai!
– Šie metai jums derlingi apdovanojimų.
– Mane labai nudžiugino Švedų akademijos premija už prozos ir poezijos vertimus, apie ją balandžio viduryje gavau žinią. Daug laiko praleidau versdama švedų poeziją, prozą, man tai tapo savotišku gyvenimo būdu, ta literatūra man labai daug davė. Tuomet versdama mažiau ir rašiau.
Nors pirmiau buvo eilėraščiai, bet panašiai debiutavau ir vertimais – iš vokiečių kalbos išverčiau Hermano Hesės (Hermann Hesse) romaną “Stepių vilkas”, 1979 metais pasirodė ir pirmoji poezijos knygutė “Virpanti erdvė”, po ilgesnio tarpo – antroji “Šviečia debesys” (1986), o pernai – trečioji “Tenoriu būti” (už ją autorė penktadienį Kaune bus vainikuota “Poezijos pavasario” vainiku. – ELTA).
Ne vieną dešimtį romanų, apsakymų ir eilėraščių knygų iš švedų ir vokiečių kalbų išvertusi Z.Mažeikaitė-Sajienė, be “Poezijos pavasario” vainiko, už savo poeziją šįmet pelnė ir Salomėjos Nėries premiją. Ji bus teikiama Vilkaviškio rajono savivaldybės Paežerių dvaro rūmuose.

 

Tai bent festivalis! Net S.Parulskis atėjo!

Skaityti

Poetiniais atlaidais liaudies juokais pravardžiuojamas jau keturiasdešimt šeštąjį kartą Lietuvoje vykstantis “Poezijos pavasaris” vis labiau įsišėlsta, padrąsina besikuklinančius, įtraukia į eilėmis meilę, Tėvynę ir gyvenimą šlovinančiųjų gretas…
Rimvydas STANKEVIČIUS
“Respublikos”žurnalistas 2010 m. gegužės 22 d., šeštadienis

Vienas netikėčiausių šių metų ir, ko gero, originaliausių renginių visame “Poezijos pavasario” festivalio kontekste – užvakar Mokytojų namuose vykęs vakaras “Kritikas su poetu”. Renginio netikėtumo esmė – parodyti publikai, o ir patiems poetams negirdėtą neregėtą dalyką – kritikus, ne malančius į miltus, o su pasimėgavimu skaitančius poeziją.
Kritikams (Valentinui Sventickui, Donatai Mitaitei ir prof. Kęstučiui Nastopkai) buvo leista patiems pasirinkti ir poetus, norimus matyti renginyje. Tad į sceną savo eilių skaityti “kelialapius gavo” tik išrinktieji, o jais tapti laimė teko lietuvių poezijos klasikams Algimantui Baltakiui bei Henrikui A.Čigriejui, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatui, taip pat – vienam šio “Poezijos pavasario” laurų nominantų Sigitui Pamiškiui, dar vienam nominantui Valdui Gedgaudui, pernykščio “Poezijos pavasario” laureatui Rimvydui Stankevičiui bei šiemet ryškiausiai poezijos padangėje sušvytėjusiam Gintarui Bleizgiui.
Gražu buvo klausytis kritikės D. Mitaitės skaitomų Nobelio premijos laureato Josifo Brodskio eilių, pasakojimų apie didžio žydų kilmės poeto viešnagės laiką Lietuvoje, apie tai, kad jis mėgo rašyti savo pavardę lietuviškomis raidėmis, su lietuviška galūne ir netgi vietoj “Josifas” neretai rašydavo – “Juozas”… Gražu buvo klausytis kitų kritikų skaitomų jau amžinybėn iškeliavusių Sigito Gedos, Jono Strielkūno eilių…
Tačiau visų didžiausia vakaro staigmena ne tik publikai, ne tik dalyviams, bet ir patiems organizatoriams – į renginį vis dėlto atėjęs poetas S.Parulskis, garsėjantis savo neigiamu požiūriu į viešą poezijos skaitymą… Užkulisiuose tarp dalyvių vyko netgi šioks toks totalizatorius – teiksis apsireikšti “Trijų sekundžių dangaus” autorius ar prieš pat renginį “susirgs”?..
Gal todėl S.Parulskiui po renginio strimgalviais išrūkus namo, kiti dalyviai dar kiek užtruko prie bokalo alaus. Ko gero, tai – draugiškų lažybų pasekmė – netikintieji S.Parulskiu tokiu būdu turėjo atsiteisti su juo tikinčiais…

 

Mindaugas Klusas. Pavasaris tebeošia poetų balsais

Skaityti

Lietuvos žinios, 2010 05 20

Sekmadienį sostinės Taikomosios dailės muziejuje atsivėrė tarptautinis poezijos festivalis “Poezijos pavasaris 2010”. Atsivėrė ir pažiro po visą žaliuojančią Lietuvą.
Iš pradžių buvo žodis. Televizijai. Festivalio direktorė Janina Rutkauskienė pirmajame muziejaus aukšte bendravo su žurnalistais ir renginys, laukiant jos, užtruko prasidėti. Vėliau buvo muzika – pianistas Jurgis Karnavičius paskambino tris Mikalojaus Konstantino Čiurlionio “Preliudus”. O jau tada poetinis žodis suošė gyvų ir mirusių poetų balsais. Rimvydas Stankevičius, pasidžiaugęs ne tik poezijos švente, bet ir naujuoju rinkiniu “Patys paprasčiausi burtažodžiai”, paskaitė iš jo. J susirinkusiuosius visa neornamentuotos kalbos įvairove prabilo Erika Drungytė, Vytautas Rubavičius, Antanas A. Jonynas, Kornelijus Platelis, Valdas Gedgaudas, Laurynas Katkus, Alis Balbierius, Vladas Braziūnas. Aktorė Birutė Mar paskaitė festivalio sumanytojo, sukaktuvininko Justino Marcinkevičiaus eilių. Prisimintas ir poetas, kurio netektis dar ilgai tebevaikščios tarp mūsų: Jonas Strielkūnas. “To neturi jauni” skaitė aktorė Olita Dautartaitė. Kai kurie poetai, vos spėję ištarti paskutinę kūrinėlių eilutę, spūdindavo atgal į žiūrovų salę. Lyg bėgdami nuo savo žodžių reikšmingumo. Poetė iš Kauno Daiva Čepauskaitė nuobodokam vakarui suteikė šiokios tokios intrigos: perskaitė ironišką eilėraštį “Geriausias” – apie gyvą, geriausiu save laikanti poetą. Tačiau kurį? Užduotis – per dvi festivalio savaites išsiaiškinti.
Šiemet minimos poeto Henriko Radausko šimtosios gimimo metinės. Šia proga skaitovas Juozas Šalkauskas skaitė šio poeto pavasariu dvelkiantį eilėraštį “Kaštanas pradeda žydėt”.
Gražiai atsikeitėm
Pirmadienį knygų namų “Vaga” terasoje, lyg Nojaus arkoje, įstrigusioje tarp Vilniaus stogų, į poetinius sambūrius buvo išplukdytas naujasis almanachas “Poezijos pavasaris 2010”. Jo redaktorius, poetas Arnas Ališauskas teigė per daugelį metų įsitikinęs, kad leidinys turi ir meninę, ir istorinę vertę. “Kai paimi į rankas knygas pametinukes, kaitos tarsi nematai. Tačiau, palyginęs dešimtmečio skiriamas knygas, atrandi gražių dalykų, išryškėja istorinės slinktys. Skaitai ne tik kaip almanachą, bet ir kaip literatūros istoriją”, – LŽ sakė A.Ališauskas. Šiemet gerą šūsnį dabartinės lietuvių poezijos perskaitęs almanacho redaktorius tvirtino, kad vis daugėja tokių, apie kuriuos galima pasakyti “rašo gerai, kaip visada”. Almanacho sudarytoją džiugino “beknygių”, knygelės dar neišleidusių poetų Aivaro Veiknio, Domanto Razausko, Ilzės Butkutės debiutai. Prisiminė redaktorius ir amžinybėn išėjusį J.Strielkūną. “Prieš 20 metų jis išspausdino pirmąją mano publikaciją “Literatūroje ir mene”. Taip atsitiko, kad paskutinė Jono publikacija atsidūrė mano redaguojamame almanache. Gražiai, simboliškai atsikeitėm. Mintyse šį leidinį skyriau J.Strielkūnui. Manau, niekas nesupyks, jei vieną iš keturiasdešimt šešių “Poezijos pavasarių” dedikuosime jam”, – sakė poetas.
Almanachą papildo kompaktinė plokštelė, kurią parengė literatūrologas Virginijus Gasiliūnas. Plokštelėje prisistato aštuoni 2009-aisiais geriausiomis pripažintų knygų autoriai.
Vėjas keičia prasmes
Ant leidyklos stogo žaistas toks žaidimas: ką literatūrologė Janina Riškutė palytėdavo mikrofonu, tas turėdavęs prabilti eilėmis. Taip išgirdome Giedrės Kazlauskaitės, Indrės Valantinaitės, Meilės Kudarauskaitės, Vytauto Stankaus poetines ištaras. Skaitė ir juoda blizgia oda it hipių dievaitė Janis Joplin apsitaisiusi Ine-za Juzefą Janonė ir daug kitų. Visų nesuminėsi. Almanacho palydėtuvėse dalyvavo ir vienas svečias – portugalas Nuno Guimaraesas, savo šalies kultūros atašė Lietuvoje. Virš “arkos” ėmė telktis lietaus kamuoliai, pakilo vėjas. “Kol kalbu, vėjas keičia prasmes”, – skaitė R.Stankevičius. Ir tikrai, prasmės pakito, debesyse kolegė iš naujienų agentūros pamatė sparnuotąjį mūzų žirgą Pegasą. Apėmė didžiulis noras pasiklausyti gyvo “Poezijos pavasario” laureatės Zitos Mažeikaitės žodžio.

 

Posmai zyziantys, posmai geliantys…

Skaityti

2010 m. gegužės 25 d., antradienis

Per šienapjūtę į darbo dienas ir savaitgalius laiko niekas nedalija – juk darbymetis ir šventadieniais yra darbymetis.
Lygiai taip ir su “Poezijos pavasariu”, siaučiančiu po Lietuvą, – šį savaitgalį nesiilsėjo nei mūsų poetinis desantas užsienyje (šeštadienį lietuviškais posmais galėjo džiaugtis poezijos gerbėjai Airijoje, taip pat – Lietuvos Respublikai ambasados Prancūzijoje darbuotojai), nei jų kolegos, likę gimtinėje, – poezija prasiskverbė net į tokias sakralias erdves, kaip Paberžės Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia, kur iš peties darbuojasi šviesaus atminimo Tėvo Stanislovo valdas perėmęs, pats poetų luomui priklausantis kunigas Skaidrius Kandratavičius…
Poetų bei poezijos mylėtojų būriai šeštadienio vakarą sugužėjo ir į sostinės Vingio parką, kur VU Botanikos sode vyko renginys gan bohemišku pavadinimu “Naktiniai skaitymai prie laužo”. Vyresnieji (daugiau pavasarių ant savo pečių turintys) poetai atsimena laikaus, kai naktiniai skaitymai išties buvo bohemiška ir gerokai svirduliuojanti šventė, tačiau čia – žolynų, gėlynų ir svaiginančiomis paukščių giesmėmis prakvipusioje pievoje, jei ir buvo gurkšnojančių – tai vien įkyrūs uodai, vertę publiką ploti smarkiau ir dažniau, nei šiai to norėjosi…
Tiesa, laužas išties liepsnojo, puotos atmosferą gan vykusiai kūrė ir nepaprastai puošniai išsipustę liaudiškos muzikos bei šokių kolektyvo “Pinavija” dainininkai, tačiau poezija skambėjo ramiai ir santūriai. Gal todėl, kad vakaro vedėjas prisiekęs poezijos myle”* tojas Juozas Šalkauskas “sunormavo” poetų pasirodymų laiką nedidukėmis trijų minučių “porcijomis”?..
Dar prieš vidurnaktį laužas išblėso, posmai nutilo, publika išsilakstė – net uodai sutūpė poilsio, maloniai apsunkę nuo poezija gardinto šventės dalyvių kraujo…Tik dar ilgai buvo matyti tarp medžių ir žydinčių gėlių besiblaškančio, sunkiais prizais apkrauto vakaro nugalėtojo poeto Vytauto Stankaus siluetas…
Matyt, ir jo Botanikos sodo brūzgynuose klaidžiota taip pat ne itin ilgai, mat V.Stankus drauge su kelių dešimčių jaunųjų poetų būriu pirmadienį jau buvo pastebėtas Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Čia jaunieji galėjo pasijusti patys svarbiausieji, mat išskyrus vakarą vedusį poetą Gintarą Bleizgį, autoritetingieji plunksnos meistrai scenos nešturmavo ir jauniesiems netrukdė.
Na, galbūt išskyrus jau gerą šešetą metų “Poezijos pavasario” festivalyje dalyvaujantį poetą, dainų kūrėją ir atlikėją Domantą Razaus-ką, kurį tik nelemtieji gimimo metai teleidžia priskirti prie jaunųjų. Nenorą būti priskiriamam prie jaunųjų menininkas išreiškė gan drastišklT – į skaitymus Kaune atvyko visiškai plikai nusiskutęs galvą. Ir išties – su tokia šukuosena į jauną poetą jis buvo visai nepanašus…

 

Rimvydas Stankevičius. Poezija dangoraižiuose ir laivuose

Skaityti

Liaudyje dar gajus posakis: “Jei neprivalgei, tai ir neprilaižysi”. Tačiau link pabaigos jau artėjantis keturiasdešimt šeštasis šalies poezijos festivalis “Poezijos pavasaris” šią tiesą tikrai galėtų paneigti. Pasirodo, likus dienai dviem iki festivalio kulminacijos – iškilmingo laureatės vainikavimo akimirkos, nuveikti dar galima neįtikėtinai daug.
Vien laisvojoje Užupio respublikoje, vienoje ankštoje kavinukėje, pasirodo, galima bendram renginiui suburti poetus iš daugybės pasaulio vietovių -užvakar Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato poeto Antano AJonyno jau daugybę metų rengiamame poezijos vakare “Kaštanas pradeda žydėti” gimtosiomis kalbomis skaitė poetai Nuno Gimarainsas (Nuno Guimaraes) iš Portugalijos, Josefas Mlejnekas iš Čekijos, Tadeušas Dambrovskis iš Lenkijos… Netgi po penkiolikos metų kalėjimo (už politines pažiūras) į laisvę paleistas poetas iš Sirijos – Farajus Ahmadas Bairakdaras… Šiems ir kitiems svečiams iš užsienio antrino gausus būrys Lietuvos poetų – Kornelijus Platelis, pats Antanas A. Jonynas, Kęstutis Navakas, Eugenijus Ališanka, Benediktas Januševičius bei nesuskaičiuojama daugybė jaunųjų eiliakalių maloniai virpančiais balsais…
Pačiu egzotiškiausiu šventės dalyviu (tiek pagal išvaizdą, tiek pagal scenoje demonstruojamus menus) vis dėlto reikėtų tituluoti muzikantą multiinstrumenta-listą Saulių Petreikj, visą vakarą grojusį galybe egzotiškų instrumentų, kurių nė pavadinimai paprastiems mirtingiesiems nėra girdėti… Apie menininko ekstazę, jo muzikos nuoširdumą liudijo tai, jog šiam sunku buvo susivaldyti negrojus net ir poetams į mikrofoną skaitant eiles, net ir užsieniečiams mėginant sveikintis lietuviškai…
Tačiau ši vakaronė Užupyje – tik juokai, palyginti su vakarykščiais “Poezijos pavasario” frontų judėjimais. Nors ir sakoma, kad Lietuva – poetų žemė, bet nepamačius sunku patikėti, jog eilėmis bylojančiųjų mūsų šalyje pakaktų vienu metu “koncertuoti” Sakiuose, Mažeikiuose, jų rajone esančiuose Viekšnių, Sedos miesteliuose, Kudirkos Naumiestyje, Bernardo Brazdžionio sodyboje Kaune, Salomėjos Nėries muziejuje Palemone, Švyturio rage Klaipėdoje… Tačiau vakar diena parodė, kad poetų visiems žygiams pakako.
Ne tik pakako, bet dar ir liko laisvų. Tokių susirasti ir į kasmetinės “Poezijos pavasario” rėmėjos – sostinės savivaldybės – dangoraižį nudanginti netruko Vilniaus meras Vilius Navickas. Tiesa, pats jis – kur kas griežtesnių menų nei poezija, gerbėjas. Anot savivaldybės koridoriuose sklandžiusių gandų – Vilniaus meras išdundėjęs į Lenkijoje vykstantį kultinės roko grupės AC/ DC koncertą. Todėl įteikiant Vilniaus miesto savivaldybės mero premiją ir diplomą su mero parašu, jį patį pavaduoti teko sostinės vicemerui Romui Adomavičiui. Šių metų premija buvo skirta jos įteikimo nesulaukusiam ir amžinybėn iškeliavusiam lietuvių poezijos klasikui Jonui Strielkūnui. Poetas buvo pagerbtas tylos minute, o apdovanojimai įteikti į savivaldybę atėjusiai jo šeimai: žmonai, sūnui Rimvydui ir anūkui.
Poetai, susodinti dvidešimtajame pastato aukšte įrengtoje posėdžių salėje su garsiakalbiais prie stalų, pasijuto menki ir nereikšmingi, o atėję svečiams pamuzikuoti Domantas Razauskas (šiurpiai plika galva ir margaspalviais afrikietiškais drabužiais) bei Saulius Petreikis (šamaniška plaukų kupeta, surišta viršugalvyje, ir visiškai nevaržomomis manieromis) prie aplinkos tiko – kaip petražolė ant vestuvinio torto…
Tačiau renginys, regis, visiems patiko – Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas poetas Jonas Liniauskas neskubėdamas bei pajuokaudamas pristatė geras dvi dešimtis atsivestų plunksnos brolių bei seserų, vicemeras keletą kartų paragino svečius gėrėtis puikia Vilniaus panorama, atsiveriančia pro didžiulius salės langus, palinkėjo, kad šioje nuostabioje vietoje regėti vaizdai atsispindėtų poetų kūryboje, visi likusieji – paplojo…
Po to, žinoma, vaišės: kava, vynas, sumuštiniai, gardūs karštieji patiekalai… Pasotinti ir pagerbti poetai buvo šauniai išlydėti – laivu Nerimi nuplukdyti iki Trinapolio vienuolyno, nuo ten visi laimingai pasiekė Europos parke vykstantį festivalio svečių poezijos vakarą “Pasaulio ženklai”…

 

Eilės užsimezga gamtoje

Skaityti

2010 05 29
Ramūnas Gerbutavičius, Lietuvos rytas

„Kai verčiu, esu vertėja. Kai rašau eilėraštį, tampu poete”, – kalbėjo Zita Mažeikaitė, vakar Kaune pasipuošusi „Poezijos pavasario” ąžuolo vainiku.
Šie metai Z.Mažeikaitei – kaip niekada sėkmingi. Prieš mėnesį 57 metų vertėjai ir poetei Švedijos akademija skyrė premiją už literatūros vertimą.
Z.Mažeikaitei už pernai pasirodžiusį eilėraščių rinkinį „Tenoriu būti” šią savaitę Paežerių dvaro rūmuose buvo įteikta Vilkaviškio rajono savivaldybės skiriama Salomėjos Nėries premija, o vakar Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje ji buvo oficialiai paskelbta šiųmečio „Poezijos pavasario” laureate.
– Ar kada nors esate pagalvojusi, kad „Poezijos pavasario” ąžuolo vainikas anksčiau ar vėliau papuoš jūsų kaklą? – paklausiau Z.Mažeikaitės.
– Gink Dieve. Tai buvo viena didžiausių staigmenų mano gyvenime. Juolab kad mano eilėraščiai nėra kuo nors ypatingi. Kiti dabarties poetai gal net rašo giliamintiškiau, svariau, o mano poetinis kalbėjimas yra ganėtinai paprastas.
– Skaitydamas premijuotą jūsų knygą „Tenoriu būti” pastebėjau, kad pastaruoju metu sau atradote kelis svarbius dalykus. Pirmiausia – Dzūkijos gamtą, ar ne?
– Filosofas Erichas Frommas yra pasakęs, kad žmogus iš pradžių stengiasi atrodyti, trokšta turėti, o galiausiai tenori būti.
Man šiuo metu tiesiog norisi būti. Su savo vyru Kaziu Saja jau 25 metus Dzūkijos miškuose turime sodybą -joje praleidžiame daug laiko.
Ten mūsų gyvenimas lyg susiaurėja, supaprastėja, bet priartėja prie gamtos. Man tai yra labai svarbu – supranti, kad esi jos dalis.
Aš mėgstu tarsi fotografuoti akimis – man smagu išeiti į laukus ir miškus, ką nors pastebėti, užfiksuoti, atrasti.
Tie nedideli stebuklai, kurių aplinkui pilna, man suteikia savotiškos buvimo palaimos.
Tarkim, net išmokau susišvil-pauti su strazdais, volungėmis. Įdomiausia, kad jie atitaria.
Gamtoje galima atrasti filosofiją, kurios nėra knygose, prieiti prie išties svarbių išvadų.
– Jūsų knygoje, be gamtos, svarbus vaidmuo tenka ir tėvams, seneliams, šviesaus atminimo dailininkei Gražinai Didelytei. Kaip šie jums artimi žmonės paveikė kūrybą?
-Jei kas nors paklaustų, kas yra tėvynė, atsakyčiau, kad gimtosios vietos, kuriose pamažu vėrėsi pasaulis. Šiuo požiūriu mane labai paveikė ir tėvai, ir seneliai, ir kaimynai, ir aplinka, ir mokykla.
Gražiną pažinojau dešimtį metų. Mūsų ir jos sodybas Dzūkijoje skyrė surūdijusi vielinė tvora. Gražina nemėgdavo triukšmo, nereikalingų kalbų -jai patikdavo vienuma, ramybė, susikaupimas.
Mes kartais susėsdavom pakelėj – patylėdavom, paglostyda-vom katinėlį. Būdavo išties gera pajusti artumą, savotišką vienas kito supratimą, kai nereikia žodžių.
Gražina prieš keletą metų mirė. Keista, bet iki šiol ją jaučiu, prisimenu – ji man nėra mirusi.
Mano vyras K. Saja yra gražiai pasakęs, kad žmogus lieka nemirtingas tiek, kiek sugeba išdalinti save.
Juk iš tiesų didžiausias turtas yra tai, ką man davė tėvai, broliai, sesuo, Gražina.
– Kaip jumyse dera poetė ir vertėja?
– Tai nėra visiškai skirtingi dalykai. Aš, matyt, intuityviai rinkausi versti tokius autorius, kurie kalba apie būtį.
Mane nuo seno traukia mistinis ar mitinis realizmas. Galbūt todėl atradau tokius švedų prozininkus kaip Torgny Lindgrenas, Peras Olovas Enąuistas, Ingmaras Bergmanas, tokius poetus kaip Tomas Transtromeris, Paras Lagerkvistas, Gunnaras Ekelofas.
Jie visi mane praturtino ir, aišku, veikė mano pačios kūrybą, nors aš jiems tikrai neprilygstu.
Tiesa, nemėgstu šokinėti nuo vieno darbo prie kito. Kai imuosi versti, beveik nerašau eilėraščių – taip susigyvenu su verčiamais kūriniais, kad jie tampa tarsi mano dalimi.
Galbūt todėl tarp mano dviejų pastarųjų eilėraščių knygų – net 23 metų pertrauka.
-Ar iš tiesų švedų kalbą išmokote savarankiškai?
– Esu germanistė. Švedų kalbą iš tikrųjų išmokau savarankiškai.
Mano mokytoja buvo Eugenija Stravinskienė. Ji paskolino gramatiką, žodyną ir Šeimos Lagerlof romaną „Liovenšioldų žiedas”.
Pradėjau jį skaityti švediškai – lyginau su E.Stravinskaitės vertimu į lietuvių kalbą, nežinomų žodžių ieškojau žodyne. Pamažu išmokau.
– Iki šio „Poezijos pavasario” daugumai literatūros mėgėjų vis dėlto buvote puiki vertėja.
Pastaruoju metu dalijate interviu kaip poetė. Jūs pati kuo save laikote – labiau vertėja ar labiau poete?
– Kai verčiu, esu vertėja. Kai mintyse susidėlioja eilėraštis, tampu labiau poete.
Greičiausiai esu literatė, literatūros darbininkė – be eilėraščių ir vertimų, rašau ir straipsnius apie literatūrą.

 

Rimvydas Stankevičius. Kol dar gaudžia fanfaros

Skaityti

Respublika, 2010 m. gegužės 29 d., šeštadienis

Pažiūrėjus – dar srauni “Poezijos pavasario” šventės tėkmė, po visą Lietuvą dar liepsnoja jo įkurti laužai, dar iškilmingai skamba poezijos posmų polifonija, tačiau tai jau baigiamieji festivalio akordai.
Nepaisant net to, kad vakarykštė diena festivalio renginių skaičiumi kone rekordinė (21 renginys) – atskiros poetų komandos posmais apdalijo Šilalės, Vilkaviškio, Tauragės, Joniškio, Biržų, Akmenės, Rokiškio rajonus, aplankė Klaipėdos LSimonaitytės viešąją biblioteką, po vaizdingus Lietuvos kaimelius ir vienkiemius išsibarsčiusias lietuvių literatūros klasikų gimtines…
Nepaisant net to, kad šiandien “Poezijos pavasario” vėliava plazda dar penkiolikoje po visą Lietuvą išsibarsčiusių renginių… Festivalio klegesys jau teprimena bobų vasaros saulutę, išlindusią jau tik akimirkai, tik atsisveikinti…
Nes jau įvyko tai, kas šalies poezijos festivalyje turėjo įvykti svarbiausio – it šventinė šampano taurė skambtelėjo istorinė akimirka: prie garbingo keturiasdešimt penkių “Poezijos pavasario” laureatų būrio prisidėjo dar viena – vakar Kaune Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje ąžuolo lapų vainiku apjuosta ir pagrindine premija už trečiąją poezijos knygą “Tenoriu būti” apdovanota poetė ir vertėja Zita Mažeikaitė-Sajienė (58).
1952 metais gimusi poetė, žinomo dramaturgo Kazio Sajos žmona, iki pernai metais pasirodžiusio ir laurus autorei pelniusio rinkinio, tebuvo išleidusi du poezijos rinkinius: “Virpanti erdvė” – 1979-aisiais ir “Šviečia debesys” – 1986-aisiais. Pati save su žole lietuvių poezijoje palyginusi Zita Mažeikaitė kur kas labiau žinoma kaip vertėja iš vokiečių bei švedų kalbų. Išskirtinio paminėjimo verti jos lietuvių auditorijai padovanoti, puikiai išversti kūriniai: Hermano Hesės “Stepių vilkas”, Pero Ulavo Enkvisto “Kapitono Ne-mo biblioteka”, “Išguitas angelas”, “Asmeninio gydytojo viešnagė”, visas pluoštas garsiojo režisieriaus Ingmaro Bergmano romanų…
Nuo šiol poetė įsilies į simbolinę festivalio laureatų kohortą, šalia tokių poetų kaip Paulius Širvys, Bernardas Brazdžionis, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas… Nepaprastai smagu, kad didesnioji dalis festivalio laureatų dar tebėra gyvi, kad ką tik įšventinta laureatė dar turi galimybę ne tik simboliškai, bet ir tiesiogiai pabendrauti su pačiais pirmaisiais “Poezijos pavasario” laureatais – Justinu Marcinkevičiumi (vainikuotu 1965 m.) ir Algimantu Baltakiu (vainikuotu 1966 m.). Nepaprastai smagu pastarąjį sutikti dalyvaujantį ir šiųmečio festivalio renginiuose… Laureatė gali pasidžiaugti ir tuo, jog ji – tik septintoji dailiosios lyties atstovė, pagerbta tokiu titulu per visą festivalio istoriją. Iki šiol “Poezijos pavasario” laureatėmis buvo vainikuotos: Janina Degutytė, Judita Vaičiūnaitė, Onė Baliukonė, Aldona Puišytė, Gražina Cieškaitė ir Daiva Cepauskaitė. Nepaprastai trūksta šiame sąraše šviesaus atminimo poetės Nijolės Miliauskaitės, tačiau jos nebuvimas šioje garbingoje kompanijoje įrodo, jog “Poezijos pavasario” (ir bet kurie kiti laurai) – taip pat sėkmės dalykas.
Dar tebegaudžia fanfaros. O joms nuščiuvus nutils ir gerbėjų ovacijos, ir nepatenkintųjų urzgimas… Nes visa tai jau neatšaukiamai įvyko. Nes visa tai – literatūros istorija.

 

Vėl skambės poezija

Skaityti

Jūratė Žuolytė

Vilniaus diena, PENKTADIENIS, GEGUŽĖS 14, 2010

Paskutinės gegužės savaitės Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose bėgs eiliuotu ritmu. Iki pat vasaros pradžios kiekvieną dieną lankytojų lauks tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris” renginiai.
„Poezijos pavasaryje”, šiemet rengiamame jau 46-ą kartą, kasmet dalyvauja kone visi neabejingi literatūros pasauliui. „Poetai išlenda iš visų pakampių”, – juokėsi literatūrologas Virginijus Gasi-liūnas, šiemet parengęs „Poezijos pavasario” almanacho kompaktinę plokštelę. Skaičiuoti dalyvių organizatoriai nedrįso: renginių – šimtai, kiekviename yra daugybė norinčių pasirodyti, atvyksta ne tik lietuvių, bet ir svečių iš užsienio, todėl skaičius tikrai peržengia triženklį.
Šventė prasidės sekmadienį, gegužės 16-ąją, festivalio atidarymu „Iš praeities vaizdinių ir ateities svajonių” Taikomosios dailės muziejuje. Jame dalyvaus gausus būrys Lietuvos poetų, taip pat aktoriai, skaitovai, muzikantai.
Dieną vėliau, pirmadienį, „Vagos” knygyne bus pristatytas almanachas „Poezijos pavasaris 2010″. Jis pravers norintiems lengviau susiorientuoti poezijos naujienų pasaulyje. „Kelerius metus „Poezijos pavasario” almanachą skaitau prisimindamas šio žodžio pirminę reikšmę. Almanachas yra pranašysčių knyga. Jeigu poetas davė sudarytojui savo eilėraščių, vadinasi, jis rašo, turi šiokią tokią atsargą, ir galima tikėtis, pranašauti, kad netrukus išeis knyga”, – svarstė V.Gasiliūnas.
Perskaitęs šių metų almanachą V.Gasiliūnas mėgino spėti, kad šiemet skaitytojus naujomis knygomis turėtų pradžiuginti Kornelijus Platelis, grįžęs prie dar ironiškesnės poezijos nei iki šiol, taip pat Donaldas Kajokas, pastaruoju metu pritilęs Ramūnas Kasparavičius ar visą pluoštą eilėraščių pateikęs Domantas Razauskas.
Su poezijos almanachu trečius metus platinama ir kompaktinė plokštelė, kurioje savo eiles skaito patys jų autoriai. „Žmonės, kurie negalėjo ateiti į pristatymą, galės paklausyti, kaip kuris nors poetas skaito eilėraščius. Vienas dalykas – paties poeto eilėraščio interpretacija visuomet yra unikali. Kita vertus, balsas apskritai išsaugo žmogaus gyvybę, jokia nuotrauka taip neprikelia žmogaus kaip išgirstas balsas, bent jau man”, – kalbėjo plokštelės sudarytojas.
Festivalio lankytojų taip pat laukia poezijos skaitymai, konferencijos, susitikimai su poetais, jaunųjų literatų dirbtuvės, vakaronė „Naktiniai skaitymai prie laužo” Vilniaus universiteto botanikos sode ir daugybė kitų renginių.

 

Padvelkė „Poezijos pavasario” vėjai

Skaityti

Karina Ziminaitė

„15 min” (Klaipėda)

2010 GEGUŽĖS 17 D., PIRMADIENIS

Vakar Vilniuje, Taikomosios dailės muziejuje, vykusiame renginyje „Iš praeities vaizdinių ir ateities svajonių” buvo iškilmingai atidarytas tarptautinis festivalis„Poezijos pavasaris”. Šiųmetė poezijos šventė jau 46-oji, ojos metu įvyks per 120 renginių.
Tarptauti nio festivalio „Poezijos pavasaris” direktorės Janinos Rutkauskienės teigimu, naujasis festivalis prasideda džiaugsmingai ir išsaugojus gražiausias tradicijas. „Išleistas tradicinis „Poezijos pavasario” almanachas pilnas atradimų. Mes ne tikišlaikome tradicijas, bet ir ieškome naujų formų. Vyks daugybė susitikimų, atrandame naujas vietas”, – teigė festivalio vadovė. J.Rutkauskienės teigimu, viliamasi, kad daug susidomėjusių pritrauks Naktiniai skaitymai, specialūs vakarai.
„Tie, kas mano, jog poezija neįdomi, galbūtpaprasčiausiai mėgsta manyti, kad viskas blogiau nei yra”, – šypsojosi festivalio direktorė. Jos teigimu, poezijos renginiai vyks visoje Lietuvoje, o smagiausia, kad įjuos si lieja daug jaunimo. „Poezijos pavasaris” per ilgus gyvavimo metus tapo ne tik patyrusių poetų scena, bet ir puikia erdve atsiskleisti jauniesiems talentams. Tarptautinis poezijos festivalis Lietuvos miestuose šurmuliuos iki gegužės 30 dienos. Renginiai nemokami, visą programą rasite www.rasytojai.lt

 

Palemone – poezijos pavasarėlis

Skaityti

15 min” (Kaunas)

2010 GEGUŽĖS 19 D., TREČIADIENIS

Rytoj, gegužės 20-ąją, 14 val., Palemone, Lakštingalų slėnyje, vyks tradicinis 24-asis mokinių poezijos pavasarėlis. Šių metų poezijos pavasarėlio laureatė Austėja Daškevičiūtė, Šančių vidurinės mokyklos moksleivė. Šventėje koncertuos mokinių kolektyvai, dalyvaus poetai, miesto meras Andrius Kupčinskas, Švietimo ir ugdymo skyriaus atstovai ir kt.
Mokinių poezijos pavasarėliai pirmiausiai vyksta mokyklose, paskui išrenkami geriausi kūrėjai, kurie dalyvauja regionų poezijos šventėje, o baigiamasis etapas, kuriame dalyvauja patys gabiausi kūrėjai, vyksta Palemone.
Mokinių poezijos pavasarėlio iniciatorė – Palemono vidurinė mokykla. Ši šventė paskatina mokinius domėtis poezija, skaityti jau pripažintų poetų kūrybą ir bandyti kurti.

 

Poezijos paukštė nutūpė muziejaus viloje

Skaityti

Nijolė KOSKIENĖ

“Šiaulių kraštas”,

2010 m. gegužės 20 d., ketvirtadienis

Antradienio vakarą Šiauliuose, Ch. Frenkelio viloje, įvyko Lietuvos rašytojų sąjungos, Rašytojų klubo ir „Aušros” muziejaus organizuojamas tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris-2010″ renginys „Poezijos pavasaris Šiauliuose”.
„Pagaliau poezijos paukštė nusileido Šiauliuose, „Aušros” muziejuje, tačiau tikiuosi, kad kitąmet „Poezijos pavasaris” vyks ne salėje, o mūsų vilos sutvarkytame kieme”, — renginiui prasidėjus vylėsi „Aušros” muziejaus direktorės pavaduotoja Virginija Šiukščienė.
Renginyje dalyvavo Zigmo Gėlės premijos už geriausią metų poetinį debiutą laureatas Vytautas Stankus, Lietuvos rašytojų sąjungos nariai, apskrities literatai, muzikavo Šiaulių konservatorijos jaunimas. Vakarą vedė Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė, priminusi, kaip su poezija antradienį Šiauliuose pražydo alyvos ir kaštonai.
„Ne visai savo noru atvykome, mus pagriebė žaliasparnė poezijos paukštė”, — šmaikštavo svečiai iš Vilniaus.
„Jie važiavo pagriebti, o aš — su noru”, — sakė į Šiaulius trumpam sugrįžusi aktorė Olita Dautartaitė.
Vakare į vilą gausiai susirinkę klausytojai išgirdo Lietuvos rašytojų sąjungos narių — 2009 metų „Poezijos pavasario” laureato Rimvydo Stankevičiaus, Lauryno Katkaus, Benedikto Januševičiaus, Edmundo Janušaičio, Vlado Vaitkevičiaus skaitomos poezijos.
„Poezijos pavasaris” rengiamas nuo 1965 metų kasmet paskutinėmis gegužės savaitėmis, festivalio išvakarėse išleidžiamas naujas almanachas „Poezijos pavasaris”, Kaune vainikuojamas šventės laureatas, o baigiamajame vakare Vilniaus universiteto K. Sarbievijaus kiemelyje visi šiltai atsisveikina iki kitos gegužės.

 

„Poezijos pavasaris” išsiskleidžia Kaune

Skaityti

Šarūne Kutinskaitė

Kauno diena,

PIRMADIENIS, GEGUŽĖS 24, 2010

Šiuolaikinių poetų eilės, eilėraščių rytai ir naktys, diskusijos ir įvertinimai – visa tai 46-asis „Poezijos pavasaris”, kuris šiandien žengia į Kauną.
Ypač domisi jaunimas
„Manantieji ir teigiantieji, kad poezija neįdomi, greičiausiai linkę galvoti, kad viskas yra blogiau, nei yra iš tiesų”, – įsilieti į poezijos mylėtojų gretas ragino tarptautinio festivalio „Poezijos pavasaris” direktorė Janina Rutkauskienė.
Gegužės viduryje prasidėję poezijos rytai, popietės ir vakarai, pasak jos, apėmė ne tik visą Lietuvą: eilių skaitymai vyksta lietuvių bendruomenėms Airijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Kaliningrade. Į festivalį atvyko keliolika poetų iš Rusijos, Čekijos, Lenkijos, Baltarusijos, Gruzijos. Festivalio proga jau trečią kartą išleistas tradicinis almanachas. Su juo – literatūros kritiko Virginijaus Gasiliūno parengta kompaktinė plokštelė „Poezija ir balsas”. Pastarojoje įrašyti aktorių skaitomi Henriko Algio Čigriejaus, Zitos Mažeikaitės, Dovilės Zelčiūtės, Nijolės Daujotytės, Rimanto Kmitos, Lauryno Katkaus, Donato Petrošiaus ir Vytauto Stankaus eilėraščiai.
„Išleisti vinilinę plokštelę su poetų balsais nepavyko – leidyba pernelyg sudėtinga”, – apie neįgyvendintą idėją, kilusią dar prieš 46 metus, kalbėjo festivalio direktorė.
Už žodį – litas
Pasak J.Rutkauskienės, pastaruoju metu poetai skaitymams renkasi vis labiau netikėtas erdves.
„Kažkada poetinės improvizacijos vyko keliaujant žydinčių alyvų traukiniu – Aukštaitijos siauruku, ant Šatrijos kalno”, – ankstesniais metais pademonstruotą menininkų išmonę prisiminė festivalio direktorė.
Šiemet poetai įsitaisys ant Batakių piliakalnio, bursis Klaipėdos skulptūrų parke, Burbiškio dvare. Kaune šiandien festivalio svečiai tradiciškai laukiami Maironio lietuvių literatūros muziejuje. Festivalio pradžią čia skelbs poetų vakaras „Jaunųjų lyra”. Susirinkusiesiems savo kūrybą skaitys
ir vertinimų lauks pradedantieji miesto kūrėjai. „Apie trisdešimt – ne tik iš Kauno, bet ir iš visos Lietuvos”, – patikslino Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Viktoras Rudžianskas.
Antradienio vidudienį poezijos mylėtojams atsivers trys erdvės – Juozo Urbšio vidurinė mokykla, Maironio ir „Santaros” gimnazijos. Tą pačią dieną Kauno menininkų namuose vyks poezijos mėgėjų kūrybos vakaras „Negaliu be eilėraščių”.
Trečiadienį – jau tradicinė praėjusiais metais išleistų Kauno rašytojų knygų apžvalga ir 1 lito premijos įteikimas. „Įvertinimą palydėti solidesne materialine išraiška menininkai nepajėgūs, tad laureto širdį glostys simbolinis 1 lito apdovanojimas, – nugalėtojo pavardės „Nemuno” redaktorius nusprendė neatskleisti. – Palikime intrigą.”
Gegužės 27-ąją miestiečiams bus atvertos Bernardo Brazdžionio sodybos ir Balio bei Vandos Sruogų namų-muziejaus durys.
„Renginių, vyksiančių Kaune, skaičius – optimalus. Gal net vienu kitu per daug, – paklaustas, ar Kaunas nėra nuskriaustas, atsakė V.Rudžianskas. – Tiesa, turiu nuliūdinti kauniečius – per renginius nepamatysite Kęstučio Navako ir Donaldo Kajoko. Dabar jie Airijoje.”
Poetei – dvigubi laurai
Šeštadienį Maironio lietuvių literatūros muziejuje vyks iškilmingas festivalio laureato paskelbimas ir apdovanojimas. Šiemet nugalėtojo laurais pasipuoš poetė Zita Mažeikaitė. Šlovę jai atnešė Rašytojų sąjungos leidyklos išleista eilėraščių knyga „Tenoriu būti”.
Be pagrindinio festivalio apdovanojimo, kūrėjai atiteks ir Vilkaviškio savivaldybės Salomėjos Nėries premija.
„Kartojau tai, bet pakartosiu dar kartą – šiemet Z.Mažeikaitės padangėje nušvito stebuklinga žvaigždė”, – kūrėjos sėkme džiaugėsi J.Rutkauskienė. Atvejis, kai poetas gauna dvi premijas, „Poezijos pavasarių” istorijoje, pasak jos, pasitaikė pirmą kartą.
Festivalio direktorė taip pat atskleidė, kad Šilalėje teikiama Dionizo Poškos premija šiemet atiteks poetui Henrikui Algiui Čigriejui. Už poezijos skaitymus bus įvertintas aktorius Rolandas Kazlas.
Zigmo Gėlės premija už debiutinę knygą bus skirta poetui Vytautui Stankui, išleidusiam eilėraščių knygą „Vaikščiojimas kita ledo puse”. Kaip ir kasmet, prizais bus apdovanoti ir moksleivių, jaunųjų poetų, naktinių skaitymų nugalėtojai.

 

Poezijos šventė “Tylios mano dainos”

Skaityti

Aldona SIREIKIENĖ

Ūkininko patarėjas,
2010 M. GEGUŽĖS 22 D. NR. 57 (2560)

Kai Lietuvoje sparnus išskleidžia poezijos pavasario paukštė, tuo pačiu metu virš Naisių pragysta skardžiabalsis poezijos vieversys. Antradienį Literatūros muziejuje (Šiaulių rajonas) buvo surengta tradicinė šventė „Tylios mano dainos”. Už geriausią 2009 m. poezijos debiutą Zigmo Gėlės premija įteikta pradedančiajam kūrėjui Vytautui Stankui už knygelę „Vaikščiojimas kita ledo puse”. Premiją įteikė Šiaulių r. meras Algimantas Gaubas, laureatą sveikino ir tautine juosta apjuosė savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Valerija Jurešienė. V. Stankaus kūrybą aptarė Šiaulių universiteto doc. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė. Laureatų parkelyje buvo pasodintas jau 34-asis medelis. Tiek yra šios premijos laureatų. Jaunasis poetas Vytautas pasodino ąžuoliuką.
Šiai premijai gauti vertinimo komisijai savo pirmąsias poezijos knygeles buvo pateikę trys autoriai – Danielius Milašauskas, Sigitas Kancevyčius ir Vytautas Stankus.
Šventėje dalyvavo keletas tarptautinio „Poezijos pavasario” dalyvių, taip pat Zigmo Gėlės premijos laureatų. Visiems patiko Kuršėnų vaikų ir jaunimo teatro „Ikaras” parengta literatūrinė kompozicija apie neprasiskleidusio pumpuro žiedą – amžinai jauną poetą Zigmą Gėlę (mirė nesulaukęs nė 18 metų). Koncertavo Naisių pagrindinės mokyklos moksleiviai, Šiaulių r. moterų vokalinis ansamblis „Melodija”, kiti poezijos mylėtojai.

 

Nemunas

Poezijos pavasario langas. “Nemuno” anketa

Skaityti

Šių metų Poezijos pavasario prizui nominuotos keturių poetų knygos: Gasparo Aleksos „Prabudimai” („Nemunas”), Vaido Gedgaudo „Kario šešėlis” (LRS leidykla), Zitos Mažeikaitės „Tenoriu būti” ir Sigito Parulskio „Pagyvenusio vyro pagundos” („Baltos lankos”). „Nemuno” klausimai nominantams:

1. Kokios šiuolaikinės lietuvių poezijos tendencijos jus džiugina, o kokios kelia abejonių?
2. Jeigu būtų jūsų valia, ką vainikuotumėte šių metų Poezijos pavasario ąžuolų vainiku?

Gasparas ALEKSA:

1. Apie ką kalbėti? Apie didžiulį vagelėmis (poezijos eilutėmis) išmargintą lauką ar lik apie tuos gana nedidelius plotelius, kuriuose iš tiesų matau talentu ženklintą kūrybiškumą?
Poezija – kaip ir gyvenimas! – ne tik sudėtinga, bet ir labai prieštaringa erdvė. Nedidelių plotelių situaciją žymi vieni dėsningumai, didžiųjų – kiti. Pastaruosiuose matau dvi tendencijas: nuo amžių amžinąją, t.y. tikrąją lyrine grafomaniją, kurios žmogus, kartą apsisprendęs rašyti, turėtų gėdytis nelyginant nepadoriausios ligos, ir nanjakūrybine, kai kūdikiškai neprofesionalaus lyrizmo tartum ir atsisakoma, tačiau į viešumą paleidžiamas visiškai nevaldomas nusišnekėjimo srautas, manieringai pretenduojantis į postmodernizmą. Tokius tekstus vadinu lingvistinės dekonstnikeįjos karikatūromis. Demokratinė leidybos ir pseudodemokratinė mūsų kultūros situacija tam labai palanki, nes vieninteliai kriterijai, tikrinantys šios „kūrybos” kokybe, yra pinigai ir „saviškių” ovacijos, iš pinigo tikėtis padorumo ar netgi sąžinės graužaties – to neišvengtino kūrybos imperatyvo! – būtų tikras absurdas. O ko galima pareikalauti iš „saviškių”? Tik jau ne analizės!
Neslėpsiu, kaitais mane apima tikrų tikriausias pesimizmas. Pradedu svarstyti: gal viskas dar gerai? Gal po dešimties metų džiaugsimės, kad liko vienas kitas individas, kuris surezga lietuvišką sakinį?
Grįžtant prie mažųjų poezijos laukelių, kiniuos vagoja LRS nariai arba jais pretenduojantis tapti jaunimas, reikėtų matyti, kad per 20 metų čia taip pat įvyko didelių pokyčių. Kitados kaltinta „nesupantamumu” šiandienė poezija dažnai atrodo tartum prisirijusi antipiretikų – jokio karščiavimo ir karščiavimosi, viskas sterilu, viskas karšta laidyne glūdžiai išlyginta ir… idealiai aišku? Bet skaitytojas vėl trauko pečiais: kažkas čia ne taip! Ir, žinoma, tas „nelemtasis” mūsų skaitytojas (o ir aš, be kita ko, esu vienas iš jų) turi tokią teisę, jeigu pripažįstame, kad galiausiai visa, kas poeto kuriama slapčia ir vienišystėje, vis dėlto tampa vieša. Būdamas, kaip jau sakiau, ne vien rašantis, bet ir skaitantis žmogus, poezijoje, o ir apskritai literatūroje pirmiausia ieškau: a) talento, b) intelekto, c) asmeninės autoriaus atsakomybės už kūrybinės skirties dovaną, duotą Kūrėjo. Be šio – trečiojo – dėmens pirmieji du komponentai gali tapti (ne tiek kūrybos, kiek apskritai pasaulėžiūros!) energetinio parako statine arba tais trotilo diržais, kuriuos ryši nūdienio pasaulio kamikadzės. Naikinimas – taip pat kūryba? Aš taip nemanau, nes tokia „filosofija” labai jau kvepia globaiistų Internacionalo dūmais. O globaliu pasauliu esu linkės abejoti – ne vien šiuolaikinė Vakarų poezijos padėtis, bet ir civilizacijos perspektyva gerokai neramina.
Civilizacija, i kurią bent jau aš, išaušus XXI a., jaučiuosi patekęs, man vis netingi mestelėti situacijų, kuriose tikrieji ir tariamieji meno kūrėjai elgiasi lyg suvaikėję senoliai arba apsimeta puspročiais, kad tik išvengtų atsakomybės už visa, kas vyksta „čia ir dabar”.
Ir mano prosenelis, ir senelis, ir tėtė buvo ūkininkai… Aš – pirmoji karta nuo žemės ir žagrės. Bet gal kaip tik dėl šios priežasties man absoliučiai neimponuoja tobulai agrariški dirvonai, ypač kai jie suarti pagal visus konkursini us arimo dėsnius ir, be kita ko, išlėkščiuoti. Lėkšto kalbėjimo tiesiog neįmanoma skaityti. Lygiai nemėgstu poezijos knygų – „plytų”. Visados mieliau imu j rankas kuklius poezijos rinkinius, kuriuos įmanoma išgirsti kaip gilų poeto atodūsį, jo širdies ritmą. Renkuosi autorius, kurių idėjos ir metaforos tartum sprogdina pasaulį iš vidaus, o žodžiai gimdo naujas, netikėtas reikšmes. Man patinka atverti archeologinius ir geodezinius poezijos asociacijų klodus – tuomet jaučiuosi lygiavertis kolegos rašančiojo partneris. Nuo užpernai vis dar neguldau į „pasenusių” knygų lentyną Poezijos pavasariui nominuoto Arno Ališausko rinkinio „Rentgeno nuotraukų albumas”. Kiekvieną sykį jį atsivertęs tą patį eilėraštį perskaitau vis kitaip. Tai viena mėgstamiausių mano knygų,
2. Labai juokingas klausimas… Už jį, beje, itin dėkoju, nes juokas gydo, o aš pastaruoju metu labai retai juokiuosi. Juk paprastam menžmogiui, skubėjusiam savo gimtinei padaryti šį tą gera ir kaip tik dėl to pakėlusiam minties kardą prieš mažo Veliuonos miestelio tamsuomenės „blūda.”, už drąsą sakyti tiesą ir dar juokauti šiandien atsilyginama tikrai ne gėlėmis ir plojimais… Provincijoje kiekviena šviesesnė galva yra tikra čia užsisėdėjusių vietos „karali nkij” rakštis. Bet negi dabar skųsiuos? Juk esu „pretendentas”?! Apie tai, beje, tik iš „Nemuno” ir sužinojau… Paguodėt – mane ir mano Dulsinėją. Ačiū už tai.
Deja, kas kiti pretendentai, nežinau – juk niekur viešai apie tai nebuvo nei rašoma, nei šnekama. Vadinasi, laureato vainiką galiu skirti kam įsigeidęs? Malonu…
Vis dėlto, jeigu jau mano atsakymas ką nors domintų., skiriu Maironio sodelio ąžuolų pyne Aušrai Kaziliūnaitei už „20 % koncentacijos stovyklą”, nes ta „poezijos pavasarinė piemenė”, mano galva, tobulai atitinka abc, kurią susikūriau.
Neabejoju, kad pretendentai, kuriuos išrinko LRS valdyba, visai kiti, ne ši jauna ir talentinga mažulė.
Neabejoju ir tuo, kad Maironio sodelio ąžuolai – ne mano žilai galvai. Juk neturiu jokių nuopelnų, nesusikūriau jokio prideramo „piaro anei imidžo”, kurie tokie pageidautini šiais laikais. Kita vertus, nesu nei didelis skurdžius, nei socialinės rizikos ar atskirties nelaimėlis. Tai kam man tos premijos?
Va ir vėl juokauju. Smagu… Juokdamasis jaučiuosi laimingesnis. Laimingiausias! O laimingas žmogus juk nelygina savęs su niekuo, todėl nieko įieapkalba, niekam nepavydi… Kartu su skaitytojais mielai pagerbsiu kolegą, kurį išrinks LRS „kardinolų konklava”. Viliuosi, balto rinkimų dūmo sulauksime greit. Nes Poezijos pavasaris jau labai arti. Kartais būna graudoka, kad Šis susitikimij su skaitytojais pusmėnesis pralekia per greitai. Švysteli pro šalį tartum išgąsdinta stirna – ir nėra… Bet visada džiaugsiuosi, jei pavyksta pamatyti bent jau baltą tos stirnos uodegėlę.

Valdas GEDGAUDAS:

1. Apie džiugias arba ne tokias džiugias lietuvių poezijos tendencijas kalbėli būtų problemiška – to verčiau reikėtų paklausti Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslo darbuotojų, kurie iš to duoną valgo – jas atveria, užveria, užtveria, užneria, užveržia, išryškina, ištrina, restauruoja, renovuoja, užtepa, kanda, nuryja ir… etc. Arba bent jau Valdemaro Kukulo, kuris reguliariai apžvelgdamas literatūrinę spaudą turbūt vienintelis perskaito beveik viską, kas nors šiek kiek vertingesnio šiuo metu parašoma lietuvių kalba, ir ta aplinkybė kartais jam suteikia nemažų nuolaidų pranašaujant – kryžminant buvusių, esamų ir būsimų lietuvių poezijos būsenų diagramas.
Taip gana paprastai ir tiesmukai žvelgiant, pagrindinė ir nekintanti mūsų poezijos tendencija – nemažėjanti jos pasiūla. O ji, kaip žinia, deja, milžiniška. Nors ir honorarų beveik niekas nemoka (aišku, ne nuo pinigų viskas prasidėjo, ne pinigais viskas ir baigsis), nors ir dėl galimų publikacijų niekas iś redakcijų itin neatakuoja ir neragina, tačiau visi kultūriniai mėnraščiai ir savaitraščiai užversti eiliuotais tekstais. Dievaži, atpigo lyrika. Net galva apsisuka beskaitant, bandant suprasti, ar nesi mulkinamas. Pasiust gali. O kartais, praregėjimo akimirką, – ir pasiųst. Ypač kai aiškiai matai, jog be jokio virpulio skiedžiama miltais.
Todėl su savo tekstais bristi į šitą drumzliną, putojančią, lyrinių nudistų kūnus skalaujančią literatūrinio proceso upę – nedrąsu. Kuo toliau – tuo labiau. Vis pagalvoji: „O gal nereikia, ką?..” Bet retsykiais pavojingai bepradedantį išsiderinti vidinį kamertoną subalansuoja dar gyvų ir jau mirusių, bet kartais gyvesnių už gyvuosius kolegų kūryba. Taip ir plauki įsitvėręs kažkokio galbūt menamo švarios eilutės šiaudo.
Algimantas Mikuta savo naujoje literatūrinių atsiminimų-dienoraščių-užrašų knygoje „Kompostas”, mintydamas apie pavar sarinius poetų žaidimus, rašo štai ką: „Kai iš Kalifornijos atskrenda Senelis Brazdžionis, o iš Žiegždrių paleidžiamas burbantis Baltuškevičius, Lietuvoje prasideda Poezijos pavasaris.”
Kalifornija ir Žiegždriai žymi teritorijos plotį, O tarp šių kraštinių – normaliai prišnerkštas tėvyninės lyrikos Atlantas su visomis gerosiomis, blogosiomis ir pavojingosiomis tendencijomis, kurias vienu sakiniu nusakyčiau taip: mūsų nuvargusios Širdys tįso ant dušo grindų.
2. O kodėl tuo ąžuolo lapų vainiku kiekvienais metais, atsiprašant, trūks plyš privalu ką nors vainikuoti?.. Esant reikalui (kūrybiniu ar finansiniu atžvilgiu liesesniems metams), galima būtų ir pauzę padaryti, be abejo, jei leistų šventės reglamentas. „Ekshumuoti”, pavyzdžiui, daugiau ar mažiau primirštus, jau iškeliavusius Anapiliu rašto žmones. Pradedant nuo Donelaičio laikų atsirasto ką pagerbti.
Šiaip jau iš šiemetinių pretendentų – pa: gyvenęs, stambaus kalibro lyrinis „dembe: lis”, turbūt ilgam sugundytas epinės prozos | kurantų ir, pasak Evaldo Ignatavičiaus, at [ leidęs diržą per dvi skyles – Sigitas P., regis, neblogai atrodo ir, ko gero, visai pakenčiamai jaučiasi „kitoje laiko ir erdvės pusėje, kekšės / glėbyje, su kruvina / Dievo mėsa burnoje” (eil. „Kai gulime nuogi vienas šalia kito, išvarginti aistros”). Sustingęs viešbučio lange („stovėjau viešbučio lange / šviesos žuvėdra trenkėsi / staiga į stiklą / plėšriai pražiojus snapą / lyg būčiau / gabalas pašvinkusios žuvies” – eil. „Ichthys”).
Tenorinti būti, su Dzūkijos kaliausėmis, išbaidytais tilvikais ir žalia duonele atsisveikinanti Zita M. ramiai ir užtikrintai lieja akvarelines miniatiūras: „Ąžuolai šiuosmet neturėjo gilių. / Ir aš nesulaukiau svetės, / tos raudonos liepsnos, / kuri atliuoksėdavo gluosnių viršūnėm, / virvėdavo tvoros skersiniu, / slapsto giles po slyva, / laigė verandos slogu, / kiauksėdama gąsdino, / kai verčiau Bergmano / „Gerus ketinimus” (eil. „Prieš Vėlines”). Kodėl gi ne?..
Kadangi prieš keletą metų puoselėtos Vilniaus-Kauno dvipolio idėjos abonentinis oranžinių dviratukų krikštatėvis įgyvendinti nesuspėjo, savo gėdai turiu prisipažinti, kad temperamentingojo, kaliguliškojo Veliuoniškio Gasparo A. „Prabudimai” gaibūt dėl stringančio mažesnėse leidyklose išleistų knygų platinimo praslydo pro mano regos lauką. Reikės važiuoti i Kauną. Arba kada nors atidžiau paieškoti viršutinėse knygynų lentynose.
O žvelgiant plačiau, šiemetinio Poezijos pavasario laureatų galėtų būti daug ir įvairių. Pradedant Henriku Radausku ir baigiant Romu Daugirdu, pavyzdžiui.
Gal vis dėlto svarbiausia, kad žmogus, vainikuojamas ąžuolo lapų vainiku, nebūtų daugiau ar mažiau nuvainikuojamas, o pati šventė – diskredituojama, nes tam tikrą vidine hierarchiją (kas ko iš tiesų ar bent apytikriai vertas) galutinai nenumarazmėje poetai nujaučia labai neblogai, o jaunimas – ypač.

Zita MAŽEIKAITĖ:

1. Nesu kritikė, man būtų nelengva nusakyti dabartinės lietuvių poezijos tendencijas.
Daugelis poetų rašo geriau už mane. Esu išleidusi vos tris eilėraščių knygeles, naujausiąją – po ilgokos pertraukos. Pastaruoju metu, buvau atsidėjusi švedų literatūros vertimams.
Man svetima dominuojanti sekso tematika, ypač moterų poezijoje. Tokia skaitytojų vilionė, atplūdusi pas mus kaip epidemija, jau pamažu slūgsta (bent jau skandinavų poezijoje). Nesižaviu postmodernizmu, pseudofilosofija, žodžių žongliravimu. Mane traukia paprastumas, paslapties pojūtis, žmogaus ir gamtos vienovė.
Kompiuteris labai palengvino rašymą. Tačiau vargina dėl tokios palengvintos rašybos atsirandanti žodžių lavina, plepumas, užplūdes ne vien tik mūsų poeziją.
2. Mano mėgstami lietuvių poetai ir poetės jau vainikuoti ąžuolų vainikais ar pelnę kitokių apdovanojimų.
Staiga pagalvojau: Poezijos pavasario vainiką uždėčiau tam, kuris kadaise sudėjo štai tokias paprastas ir prasmingas eiles:
Žemė kėlė žolę,
Žolė kėlė rasą…
Deja, toks paprastumas dabar tikriausiai būtų nemadingas.

Sigitas PARULSKIS:

1. Nežinau, kokios poezijos tendencijos. Turbūt tokios pat kaip kepenų, alyvų ar dulkių ant galimo automobilio stiklo. Nuplauni, o jos vėl atsiranda, nusėda, smelkiasi, tam tikrose vietose būna nepasiekiamos ir nematomos.
Ar ji turėtų būti kitokia, nei yra? Tai kokia, pagal kokį šabloną? Tokia, kokia buvo sukurta prieš keletą tūkstančių metų ar XIX amžiuje? Poezija, kaip ir Dievas, tėra priemonė, ne tikslas. O priemonės visais laikais pasitelkiamos tokios, kokios patogiausios, suprantamiausios, reikalingiausios siekiant vienokių ar kitokių tikslų.
Rašytojai, ypač poetai, buvo linkę labai sureikšminti poezijos vaidmenį žmogaus gyvenime. Manau, dabar ji užima tokią poziciją, kokios nusipelno. Kalbu apie jos vartotoją – turime poezijos tiek, kiek mums jos reikia, kiek užtenka, kiek trūksta.
Vaikštau su šiinimi ir kuriu istorijas. Nes man tai patinka. Kartais tos istorijos trumpos, bet kondensuotos. Turi tendenciją tapti eilėraščiu. Kartais ilgos, išsišakojusios, komplikuotos. Žinau, kad jos šaukiasi romano. Na, gal tik esė ar apsakymo.
Man nebesvarbu, ką tai reiškia. Nieko nėra nuobodesnio už abstrakčius samprotavimus apie literatūrą. Užtenka rašyt ir skaityt. Tiesiog kažkaip reikia būti. Išsitekti savo kūne, man skirtame šviesos ruoželyje. Ir dar stengtis neužstot kitam skirto spindulio. Tai ir visos mano tendencijos.
2. Tą vainiką skirčiau Henrikui Radauskui jubiliejaus proga. Bet labai jau jis gremėzdiškai atrodo. Kaip pavalkai nešuliniam arkliui.
Karaliai vainikuojami laurų vainikais.

 

Audronė Meškauskaitė. Poezijos paukštė ir katinai

Skaityti

Pagaliau turime šiokių tokių mėginimų kasmet atskrendančią poezijos paukštę įvardyti konkrečiau, nes taip dažnai kartotis yra be galo sunku. Apie tai jau kalbame 46-ąjį poetinį sezoną! Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Viktoras Rudžianskas, kartu su poete Erika Drungyte vedęs baigiamąjį Poezijos pavasario vakarą Kaune ir ryte labai išsigandęs grėsmingų lietaus debesų, pamanė, kad ji yra volungė, kuri atneša lietų. Tačiau vakare jau apsigalvojo. Dabar ji vėl – tik poezijos, bent jau kai nelyja.
E. Drungytei poezija labiau siejasi su dvasine duona, tad jos galima atsiriekti kiek nori. Šiais metais buvo numatyta ją dozuoti, ir vakarą, kuriame eilių ir autorių margumas visada nuteikia savotiškam „darbui”, sutrumpinti iki įmanomos aprėpti trukmės.
Iškilmingą vakarą Maironio lietuvių literatūros muziejaus sodelyje, kaip ir dera, pradėjo aukščiausi asmenys – Rašytojų sąjungos piniiininkas Jonas Liniauskas, kuris neturėjo teksto ir skubėjo į sceną pakviesti Kauno miesto merą Andrių Kupčinską, kuris tekstą turėjo. Savą: apie artėjančią vasarą, poezijos išvaikytus uodus ir jo mėgstamą Juozo Erlicko kūrybą; ir oficialų: pranešantį svarbiausią šių metų žinią, kad 2010 m. Poezijos pavasario laureate tapo Zita Mažeikaitė. Poetė, kurios eilėraščiai atrodo lyg augalai, išaugę ir prakvipę Dzūkijos klėčių medžiu, kuklinosi nuskriaudusi ąžuolą ir gal mieliau kaip dovaną būtų priėmusi kokią paprastą smilgą. Ir dėkodama skaitytojams, ir skaitydama eiles vis pabrėžė savo pagarbą augalams, kurie jai liudija tikrąją būtį.
Kadangi visi šie metai pažymėti jubiliejine poeto Henriko Radausko sukaktimi, ji ataidėjo ir į šį vakarą, pasklido atsikartojimais kitų poetų skaitymuose – ypač kates simboliu, kuris pirmiausia taip švelniai „išlipo” iš H. Radausko eiles skaičiusios Liesos Paliulytės lūpų. Vėliau „islinko” į Antano A. Jonyno eilėraštį, „Šeimininkė” savo prizą įteikė Reginai Katinaitei-Lumpickienei. O molinis „Nemuno” katinas už įsmimtiniausią debiutą Poezijos pavasario almanache atsidūrė Mindaugo Nastaravičiaus namuose. Tiesa, Maironio muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė kitais metais siūlė geriau jų sodelyje pasigauti gyvą. Poetinis katinas galėtų smagiai sau bėginėti paskui poezijos paukštę.
Patys muziejininkai katinų negaudė ii’ kasmetinį savo prizą, Šiais metais „virvelinio” pavidalo, už paveldo minėjimą ir puoselėjimą kūryboje įteikė Ričardui Šileikai. A. Ruseckaitei teko prisipažinti dėl šiokios tokios korupcijos, nes poeto knygoje „Atvirlaiškiai” esama ir jos pačios susirašinėjimo pėdsaku.
Šiais metais jubiliejų Švenčiantis dienraštis „Kauno diena” stengėsi atrodyti solidžiai, todėl savo įsteigtą prizą paskyrė amžinąsias vertybes puoselėjančiai poetei Aldonai Elenai Puišytei, kurios (kartu su Marija Macijauskiene) dalyvavimas šiame vakare buvo ir kita prasme simbolinis. V. Rudžianskas norėjo pakviesti dalyvauti kuo daugiau 1930 m. gimusių poetų, taip susijusių su Vyrauto Didžiojo metais. Deja, ne itin džiugios aplinkybės sutrukdė atvykti ir Justinui Marcinkevičiui, ir Vytautui Bložei. Todėl ilgaamžių, tik šiek tiek jaunesnių, skaitovų gretose teko matyti Vladą Baltuškevičių, kuris savo „memorijomis” ir toliau sėkmingai „marina” Lietuvos poems. Šį kartą laimė teko Z. Mažeikaitei ir E. Drungylci. Poetas kartu su kolega Robertu Keturakių buvo įvertinti Kauno rajono apdovanojimais, kuriuos įteikė meras Valerijus Makūnas.
Įsibėgėjusius labai jau ramius poezijos skaitymus pertraukė šioks toks šurmulys, kilęs dėl poetės Inezos Juzefos Janonės eilių, kurios į neviltį įvarė vieną garbaus amžiaus klausytoją. Jis triukšmingai paliko sodelį, taip paaštrino klausytojų dėmesį, ir vakaras toliau ritosi įprasta vaga.
Kaimo televizija savo „televizinį” prizą įteikė Gasparui Aleksai, kuris šeimyniniam teatralizuotam poetiniam pasirodymui į sceną pakvietė Violetą Šoblinskaite Aleksą.
Prie mikrofono vis ėjo poetai. Dauguma jau ankstesni ąžuolinių laurų turėtojai ir dar jų besitikintys: Daiva Cepauskailė, „savo”, žemaičių, kalba skaitės Algimantas Mikuta, A. Ruseckaitę į praeities prisiminimus grąžinęs Kornelijus Platelis, labiausiai mobiliaisiais telefonais fotografuojamas Donaldas Kajokas, savo eiles tiesiog išgiedojęs Aidas Marčėnas, kauniečiai Gintaras Patackas ir Tautvyda Marcinkevičiūtė bei daugelis kitų. Tiesa, šis Poezijos pavasaris taip niekada ir nebus pasibaigęs, jam visada trūks dviejų eilučių, nes poetas Kęstutis Navakas, techninėms kliūtims sujaukus eilėraščio energetiką, jų taip ir neperskaitė. Besiporuojantys paukščiai medžiuose irgi gali dėl to jaustis šiek tiek karti…
Tačiau vakarą baigė Olita Dautartaitė, skaičiusi visai neseniai išėjusio poeto Jono Strielkūno eiles. O festivalis buvo palydėtas į Vilnių.

 

Audronė Meškauskaitė. Vienas litas. Pegasas

Skaityti

Gegužės 24 d. Poezijos pavasario Tenginiai Kaune prasidėjo Maironio lietuvių literatūros muziejuje „Jaunųjų lyra”. Šiais melais jis prasiplėtė geografiškai – prie kauniečių prisidėjo rašančiųjų iš Klaipėdos, Ukmergės ir Vilniaus – bei vertybiškai: atrodo, kad jaunųjų vis daugiau ir vis stipresnių. Muziejaus ditektorė Aldona Ruseckaitė sveikindama dalyvius prisiminė, kad Maironis visuomet džiaugdavosi savo namuose matydamas jaunus žmones. Skaitymus smagiai suko vedėjai Andra Kavaliauskaitė ir Gintaras Bleizgys, o dainomis jaunuosius poetus drąsino Raimondos Pečkytės ir Jono Krivicko bei Ugnės Kleinauskaitės ir Tomo Usovo duetai.
Tačiau tų, kurie negali be eilėraščių, Kaune akivaizdžiai mažėja. O gal jie surado kitų dislokacijos vietų? Į mėgėjų kūrybos vakarą Menininkų namuose ,Negaliu be eilėraščių” atvyko vos keli autoriai. Anot Lietuvos rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininko Viktoro Rudžiansko, gerai nuteikia faktas, kad neprofesionalumas pats nustoja veržtis į viešumą.
Kauno menininkų namų salė nuo publikos gausos nelūžo ir gegužės 26 d. Trūko ne tik žiūrovų, bet ir pačių poetiį kurie nebenori būti žiūrovais. Ir bent. kiek gyvesnės atmosferos, kuri turėtų lydėti apdovanojimus., Pegasas 2009″ – Kauno rašytoju 2009 m. knygų apžvalga ir 1 lito premijos įteikimas šiais (kaip, beje, ir praėjusiais) metais buvo sujungti į vieną renginį sunkmečiui būdingais taupumo sumetimais. Gal ir gerai, nes praėjusiųjų metų knygas pavasarį prisiminti lengviau nei rudenį. O garbingasis 1 litas, rašytojams skiriamas nuo 1998 m., šiemet atiteko Vladui Kalvaičiui už apsakymų knygą ..Svečias iš Magadano”, Įvertinus vaižgantišką kalbos sodrumą jo prozoje.
V. Rudžianskas pabrėžė ypač žodingą ir ekspresyvų rašytojo kalbos stilių, kuris vertas daug daugiau nei vieno lito ir didelės garbės. Todėl šiais metais simbolinis litas buvo papildytas ir dar 999 naudingais litais, kuriuos skyrė skaitytoja Ramutė Siliūnienė. Tiesa, pats apdovanotasis rašytojas dėl tokios garbės tik kuklinosi, nes jo knyga pernai jau buvo įvertinta ir P. Cvirkos premija.
Kas žino, gal tai tik pradžia, nes vasaros pabaigoje turėtų pasirodyti naujas V. Kalvaičio novelių romanas.
„Pegasas 2009″ vėl atšuoliavo kartu su Vytauto Didžiojo universiteto studentėmis ir kauniečių rašytojų knygų glėbiais. Nors gal ir per garsiai pasakyta – išleistų knygų akivaizdžiai mažiau nei ankstesniais metais. Tačiau studentėms darbo – perskaityti ir aptarti verčiavisias knygas – tikrai užteko. Deja, pernai įsiplieskusios emocijos dėl visiško kritiškumo atrofavimosi studenčių darbuose ir nesugebėjimo bent pamėginti „hierarchizuoti” knygas, atsižvelgus į jų meninį lygį, šiais metais nieko nepakeitė. Ir salėje buvo ramu. Studentės įvairios, jų darbai skyrėsi. Vienų įžvalgos atrodė tikslios ir įdomios, kitų aptarimus galima būtų priskirti prie kuriozų – kaip kartais linksminasi mokytojai skaitydami mokinių rašinius. Tačiau norisi pakviesti visas lituanistes pagaliau atsiplėšti nuo universitetinio suolo, perskaityti knygas sau, o ne užduočiai atlikti, ir viską išsakyti ne „taip reikia”, o „aš taip manau” kodu. Nieko nėra nuobodžiau, nei klausytis tekstų, kuriais netiki patys jų autoriai.

 

Vladas Braziūnas. Baubliai Žemaičių ir Lietuvos

Skaityti

Regis, šeštadienį (gegužės 29-ąją), Birštone už jaukaus vakarienės stalo bandėme paskaičiuoti, kam iš mūsų grupės kiek šiemetinių Poezijos pavasario renginių bus tekę atbūti, daugiausia, suprantama, priskaičiavo Zita Mažeikaitė: tokia jau laureatystės našta. Abiejų rankų pirštų ir man kaži ar pakaktų, prisiminimas užkloja prisiminimą, bet viešnagės Šilalės rajone prisiminimai dar ir gaivina – panašius pernykščius. Pernai sustota Kaltinėnuose ir Bijomose, šiemet – Upynoje ir Bijotuose, dar aplankyta ir Girdiškės bažnyčia, kur unikaliųjų altorių šventieji medžiuos sutūpė.
Poezijos pavasaris čia yra sukaliojęsis ir anksčiau, bet nuo pernai jis čia, Šilalės rajone, jo šeimininkų, jo žmonių įsodintas tvirtai ir meiliai, tarytum tas ąžuoliukas, šiemet Upynos miestely kruopščiai įleistas duobutėn, žemėm bertas, kauptas abiejų Dionizo Poškos premijos laureatu (tiesa, Henriko Algio Čigriejaus iškilmės regalijos dar tik laukė), Upynos amatų muziejaus įkūrėjo Klemenso Lovčiko palaistytas, prie Rimanto Kmitos įkalto kuolo patikimai pririštas, šalia ant kito ir lentelė su aiškiomis įaidėmis „POEZIJOS PAVASARIS 2010″.
Poezijos pavasaris čia prigijo ir augs. Augs pirmiausia drauge su Bijotais, nuo kur, nuo Poškos Baublių, prasideda ir šio rajono kultūrinio savitumo proveržis, jo tvirtinimas, jo skleidimasis, skleidimas. Svarbiausia, kad radosi supratingų žmonių, čia gyvenančių, dirbančių, sprendimų galių turinčių. Ar iš čia kilusių, platesnius horizontus įmatančių. Buvo suvokta, jog ne kas kita, o kultūriniai Dionizo Poškos projektai gali ir turi virsti, europiniais projektais, pajėgsiančiais garsinti Šilalės kraštą, Žemaitiją, Lietuvą. Pinigų sutelkta, darbai verda. Baubliai šįkart mus (be minėtų, dar pulkelį čionykščių literatų ir Tadeuszą Dąbrowskį, Vytautą Dekšnį, Sarą Poisson, Agne Žagrakalytę) pasiliko apklostyti restauracijai kaip ir visas Poškos dvarelis – atnaujinamas, dailinamas, atstatomas, atkuriamas.
Dionizo Poškos premija, jau dukart įteikta ir teiksima kasmet per Poezijos pavasarį, – šio kultūrinio sumanymo, nuosekliai įgyvendinamo, dalis. Tad čia, tarp šviesių darbų sutelktų žmonių, buvo gera. Pasiutiškai gera, – a ne, miels Henrikai?

 

Benediktas Januševičius. Naisiai. Zigmo Gėlės premija

Skaityti

Gegužės 18-ąją Naisių (Šiaulių rajonas) literatūros muziejuje 34-ąjį kartą įteikta Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premija už geriausią poezijos debiutą. Šiemet geriausiu poezijos debiutantu pripažintas Vytautas Stankus, kurio knygelę „Vaikščiojimas kita ledo puse” išleido „Nemunas”. Teikiant Z. Gėlės premiją dalyvavau antrą kartą, tad daugelis dalykų nebuvo naujiena. Pirmiausia – įspūdis, kad dalyvauju išties didelėje šventėje, ne mažiau svarbioje nei paties Poezijos pavasario laureato vainikavimas. Antra, kad geriausio debiutanto knygą ir vėl išleido „Nemunas”. Trečia, galiu pakartoti pernai, vainikuojant Gvidą Lataką, ištartus žodžius: „Smagu, kad premiją gauna geras žmogus!” Ir neprastas poetas. Sereikiuose pasodintas dar vienas medis, ąžuolas, kaip ir pernai. Naujas tik džiaugsmas, kad Naisių literatūros muziejus apskritai išliko! Mat rūstūs permainų vyturiai per metus, praslinkusius nuo pernykščio Poezijos pavasario, aplankė ir šį jaukų kultūros židinį.
Taigi – šventė! Naisių pagrindinės mokyklos devintokės dainavo tradicinį „Naisių kampelį”. Šiaulių rajono kultūros centro vaikų ir jaunimo teatras „Ikaras” atliko literatūrine kompoziciją, sudėtą iš Z. Gėlės eilėraščių. Vokalinis moterų ansamblis „Melodija” – spalvingą dainų puokštę.
Originali staigmena V. Stankui buvo Šiaulių „Romuvos” gimnazijos moksleivių sukurtos instaliacijos pagal jo eilėraščius. Laureato kūrybą apžvelgė ŠU Humanitarinio fakulteto docentė Džiuljeta Maskuliūnienė, kartu perversdama ir dviejų pretendentų, Sigito Kancevyčiaus ir Danieliaus Milašausko, rinkinius. Vytautą pasveikino ir premiją įteikė Šiaulių rajono meras Algimantas Gaubas.
Poezijos pavasario autobusėliu į Naisius su laureatu atvyko poetai Laurynas Katkus, Vladas Vaitkevičius, Edmundas Janušaitis, aktorė Olita Dautartaitė ir šio rašinėlio autorius. Pabuvome, pasiklausėme, paskaitėme, pasidžiaugėme kartu su Vytautu ir išvykome į Šiaulius, į Ch. Frenkelio vilą, esančią „Aušros” muziejaus žinioje.
Poezijos skaitymus čia iškilmingai pradėjo ir užbaigė Šiaulių dramos teatro aktorė Nomeda Bėčiūtė, muzikavo Šiaulių konservatorijos auklėtiniai, savo kūrinius skaito Šiaulių miesto ir apskrities literatai. Kiekvienas dalijomės tuo, ką atsivežėme: O. Dautartaitė – neseniai išėjusio Jono Strielkūno ir prieš šimtmetį gimusio Henriko Radausko kūryba, V. Stankus – laureato šypsenomis, L. Katkus – miesto vaizdais, V. Vaitkevičius – poetine ramybe, E. Janušaitis, brazdinės savo gitarą, vardu Gegutė, – klajoklio laisve, aš – visokiais žodžiais. Buvo gražu ir gera, tik galiausiai mūsų laureatas kažkur pradingo. Ką gi, laureato keliai nežinomi, tad į Vilnių grįžome be jo.

 

Erika Drungytė. Lakštingalų slėnyje jauni

Skaityti

Prie Poezijos pavasario prisišliejęs Kauno miesto poezijos pavasarėlio renginys „Pirmosios kregždės 2010″ – moksleiviams didelė šventė. Mokyklose išrinktieji mikrorajonų laureatai perėmė legendine pirmųjų Poezijos pavasarių vietą – Lakštingalų slėnį Palemone, nuostabią erdvę šalia Salomėjos Nėries namų (muziejaus), per kelis metrus nuo tyvuliuojančių Kauno marių, kurios spindėjo nutviekstos saulės veidrodiniais atspindžiais lyg stebuklinga scenografija. Į renginį atvyko didelis būrys palemoniečių, moksleivių, mokytojų, bibliotekininkų. Tradicinį aukurą uždegė praėjusių metų „Pirmųjų kregždžių” laureatų laureatas, abiturientas Julius Čepukėnas. Dvidešimt penki moksleiviai, pelnę garbę skaityti, iš tiesų nudžiugino vis stiprėjančia poezijos kalba. Vertinimo komisija niekaip negalėjo nurimti dėl prizininkų skaičiaus, nes skirti laurus vienui vienam laureatui rodės per maža. Todėl pagerbti keturi eilėraščius rašantys moksleiviai iš 5-7 klasių, įdomūs ir įtaigūs, bet pagal amžių negalėję rungtis su vyriausiais bičiuliais. Išrinktas ir geriausiųjų penketukas: Lėja Kačerginskytė, Kristina Ramanauskaitė, Tomas Valentinaitis, Kamilė Kerpauskaitė ir Julius Čepukėnas. Laureatų laureatės vainikas atiteko Šančių vidurinės mokyklos vienuoliktokei Augustei Daškevičiūtei. Deja, mergaitė neatvyko, bet jos mokytoja Nijolė Simonavičienė paskaitė eilėraštį, priėmė dovanas ir nuoširdžiausius visų linkėjimus. Savaitraštis „Nemunas” jaunąją karį apdovanojo knygomis, savo leidiniu, o geriausiuosius – ir prenumerata. Savuoju laureatu „Nemunas” paskelbė jau išgarsėjusį Julių, o Salomėjos Nėries muziejus diplomais apdovanojo lyriškiausius poenis – Lėją Kačerginskytę bei Vytautą Nausėdą. Renginys buvo puikus dėl įvairiausių priežasčių – dėl to, kad vyko Lakštingalų slėnyje, kad buvo saulėta, kad poeziją skaitė jauni ir klausėsi jauni, dėl to, kad grojo puiki Pilėnų vidurines mokyklos grupė „Akustinis fotelis”, pralinksminusi visą publiką, kad dainuojamąją poeziją pristatė Gintarė Rudzinskaitė, o į dūdmaišius pūtė „Bitulos” ansamblis. Bet mus, Kauno rašytojus, labiausiai džiugino, jog rašančiųjų – tikrai gerai rašančiųjų – yra ir kasmet randasi. Kitąmet Kauno miesto savivaldybės Švietimo skyrius pažadėjo bendradarbiauti su LRS Kauno skyriumi ir skaityti jaunųjų kūrybą drauge. Rašytojai tiesia ranką jauniesiems ir drąsina – visada prašom pas mus. Tada prisijungia „Nemunas” ir sako – puslapis jums. Viskas tik į gera, tik į gera.

 

Erika Drungytė. Polifoniškai, be sumaišties

Skaityti

Kasmet Poezijos pavasario programoje atsiranda diskusijas provokuojanti dalis – konferencija. Pirmiausia diskutuojama, ar jos apskritai reikia. Po to ilgai renkama tema, kuri dar niekada nebuvo priimta be diskusijų. Kaip ir šiųmetė – tarptautinė poetų ir literatūros kritikų konferencija „Istorijos projekcijos poezijoje”. Konferencijos, vykusios gegužės 27 d., dalyviai prieš kiekvieną pasisakymą mėgino aiškintis, kaip suprato temą, ką reiškia projekcija arba istorija, o tai tapo pretekstu išsakyti siūlymus, jog galėtų vykti daugiadienės konferencijos, aprėpiančios visus kontekstus, kokie tik radosi šios sueigos metu. Konferencijos vadovė Dr. Audinga Peluritytė atsigręžė į klasikinės mitologijos personažus ir atverdama duris vienai iš mūzų, istorijos globėjai Klėjai, pasiūlė susirinkusiesiems išdėstyti savo mintis. Klasikinį istorijos suvokimo kelią pasirinko ir kitas konferencijos vadovas, poetas Kornelijus Platelis. Todėl sumaišties išvengta. Tačiau kiekvienas vėlesniųjų pranešėjų teina interpretavo savaip: ieškodamas atspindžių, projektuodamas save ar lygindamas istorines patirtis. Išeivijos poetė Eglė Juodvalkė paskaitė pranešimą apie poezijoje beveik neegzistuojančią Lietuvos partizanų temą ir pačių partizanų tuometes galimybes kurti poeziją mirties akivaizdoje. Atsirado įdomus Lietuvos istorijos diskursas. Jį papildė literatūrologė dr. Alma Lapinskienė, lyginusi lietuvių ir baltarusių poetų kūrybos tarpukario vilnietiškąjį laikotarpį, istorines temas poezijoje, jų sąsajas. Prie šio bloko priskirtinas ir netikėtas portugalų poeto Nuno Gimaraješ pranešimas „Vandenynas, poetai, dievai”. Nuno praskleidė Portugalijos poezijos istorijos uždangą, apie kertinius įvaizdžius lyrikoje ir svarbiausius poetus. Jūrinė valstybė, žinoma, visai kitaip atsivėrusi savo istorijai – ji viską suvokia ir kuria įkvėpta vandens, kurį vadina ne vandenynu, o jūra arba mariomis (Mares). Iš vandens – visa ilgesingoji ir graudžioji fados istorija, visi Fernando Pessoa įvaizdžiai jo kūryboje, visa dievų istorija. Poetas Eugenijus Ališanka atsigręžia į savosios, individualios istorijos projektavimą poezijoje, nes istoriją sudaro mažos, bet tikros kasdienės mūsų istorijos, kurias išgyvename ir esame tik todėl, kad jas kuriame. Abstraktus istorijos pavidalas nepaliečia mūsų Aš su savo laiku, vieta ir aplinkybėmis. Pamėginę pasitarti, ką vis dėlto reikštų vienas konferencijos pavadinimo žodžių „projekcijos”, drauge su Eugenijumi duetu išsakėme nuomone, jog atspindžius laikome pasyvia forma, o projekciją – aktyvia ir sąmoninga. Tada labai įdomų pranešimą perskaitė dr. Gitana Notrimaitė, pasižvalgiusi po lietuvių poeziją ir jos šiuolaikinį kontekstą. Vė1 apie save ir savo asmenine patirtį liudijo svečias iš Sirijos, poetas Farajus Bayrakdaras. Jo šalies ir jo paties istorija atvedė jį iki poezijos, kurioje atsiveria šios patirtys: kalėjimas, kankinimai, tikėjimas, tėvynės ir Dievo šviesa. Filosofas dr. Andrius Konickis gražiai filosofiškai gudravo žaisdamas istorijos ir projekcijos terminais, nuklysdamas iki psichologijos, filosofijos, apskritai minties ir žodžio santykio. Literatūrologė dr. Donata Mitaitė kėlė daug klausimų, atrado abejonių, inspiravo bendresnio pobūdžio pamąstymus apie istorijos ir poezijos santykį. Prioritetą palikdama poezijai, kuri, jei yra, gali būti istoriška ir visai be istorijos, o jei jos nėra, net kaip dokumentas istorijos tėkmėje netenka prasmės. Šių eilučių autorė buvo linkusi apibendrinti šiandieninės lietuvių poezijos kryptį, kurią nusakė kaip kontekstų poeziją, suimančią į save polifoniškąjį pradą, joje ryškėja visi laikai, visos religijos, dvasinės patirtys ir juos žymintys simboliai bei archetipai. Juntama ekumeninė dvasia, ne atsiribojanti, bet atsiverianti šiam pasauliui ir visai jo patirčiai. Sykiu poezija mums vis dar turi maginių galių, vis dar yra kalbėjimo, užkalbėjimo, dvasios atvėrimo instrumentas, gelmiškoji kalba.
Po visų pasisakymų, į kuriuos neįsiterpė jokia kavos pertrauka, tiesą sakant, jau nebebuvo laiko diskusijoms, nes pranešimų įvairovė ir kiekvieno interpretatoriaus savitumas aiškiai liudijo, jog tokią temą galima gvildenti bent tris dienas, ir lai nebūtų išsemta. Reikia pripažinti, jog pasikalbėjimai pasise. kė, pranešimus žadėjo spausdinti „Literatūra ir menas”, o mes vėl šiek tiek praturtėjome ar bent jau gavome progą išgirsti artimą savo – kitokį, kitaip, bet su poezija.

Skaityti

 

Birutė Jonuškaitė. „Šešėlių verpėja” – garbinga „Ežio dvaro” viešnia

Skaityti

Prasidėjus Poezijos pavasario šurmuliui, gegužės 15 dieną, linksmas eilėraščių ir dainų posmų skambesys užliejo ir Martyno Vainilaičio muziejų – „Ežio dvarą”. Jis Sofijos Vainilaitienės pastangomis buvo įkurtas 2007 m. Vaitakarčmio kaime, Varėnos rajone, esančioje sodyboje, kurioje Martynas praleido itin daug laiko ir rašydamas, ir su nuolatos jį lankančiais mažaisiais sveteliais bendraudamas. Taigi po vyro mirties S. Vainilaitienė nutarė, kad Poeto namų durys visada privalo būti atviros tiems, kurie deklamuoja jo eiles, myli literaturą ir tiki kūrybos galia.
Įgyvendinti Sofijos idėją pagelbėjo dukterėčia Ramutė Švenčionienė, jos vyras Gintaras Švenčionis ir liaudies meistras Adolfas Tebesius, kurių dėka prieš keturiasdešimt metų nusipirkta Vainilaičių sodyba pavirto Poeto palikimą puoselėjančiu kultūriniu centru. Į ją važiuoja vaikai iš visos Lietuvos, nes čia juos pasitinka mediniai M. Vainilaičio pasakų herojai: nykštukai, ežiukai, lydekos, monai, giriniai ir laumės, dailiai Adolfo Tebesiaus išdrožti ir linksmai „aprengti”. Šį kartą vaikai čia susibūrė ne tik pasidžiaugti sodybos erdve, pašokinėti ant batuto ar pasislėpti ežiukų nameliuose – jie atvyko į antrąjį moksleivių meninės kūrybos festivali „Susitikimas Ežio dvare” atsiimti prizų už geriausius piešinius Martyno Vainilaičio „Bruknelės” tema ir geriausius rašinius, paremtus jo pasakų tematika. Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro paskelbtam piešinių konkursui „Pasitikime Bruknelę!” buvo atsiųsta apie 1500 piešinių, patys gražiausi tą dieną puošė Vainilaičių namo sienas. Apdovanotieji ir jų draugai publikai atsidėkojo eilėraščiais – M. Vainilaičio kūryba būtų skambėjusi iki nakties, bet renginio vedėjas, „Keistuolių teatro” aktorius Dalius Skamarakas privalėjo sustabdyti šį poezijos srautą, nes kieme pasirodė Bruknelė (Joana Gedminaitė) su Dzingučiu (Rafailu Karpiu), ragana Piesta (Ligita Račkauskaitė), Žydrūnė (Sofija Jonaitytė), Didysis Monas (Liudas Norvaišas) ir Paralius (Eugenijus Vasilevskis) – jie visi, pritariant orkestro vaidmenį atliekančiai koncertmeisterei Olgai Taškinaitei, atliko Jono Tainulionio operos „Bruknelė” ištraukas.
Kai prieš trejus metus pradėjo gyvuoti „Ežio dvaras”, Sofija ėmė galvoti, kad reikėtų tęsti ir kitą Martyno pradėtą darbą – kelti iš užmaršties mūsų mitologiją. Jai pavyko įtikinti Varėnos rajono savivaldybės merą Vidą Mikalauską, kad būtų įsteigta Martyno Vainilaičio premija už geriausią kūrinį mitologine tema. Taigi šiemet buvo įteikta pirmoji tokia premija, ji atiteko Elenai Kurklietytei už pernai leidyklos „Alma litera” išleistą romaną „Šešėlių verpėja. Laukinės Todės istorija”. Šiame romane, anot mokytojos Anarsijos Adamonienės „pasaulio ir žmogaus dvasios paslapčių ieškoma savojoje žemėje, Baltų proistorėje, dramatiškoje matriarchato ir patriarchato sandūroje, įvykiai rutuliojasi (…) neaprėpiamo raisto fone ir (…) skaitytojui sufleruoja: čia gali dėtis mitiniai, pasakiški dalykai. Tub pačiu metu jie ir visiškai realūs. Niekur kitur lietuvių literatūroje nerasime tokio išsamaus ir poetiško, kartu ir daugiaprasmio, simbolinio pelkės aprašymo. Pelkė regima mokslininko, gimusio ir augusio jos pašonėje, archeologo Benedikto akimis. Todėl nenuostabu, kad romano pasakotoją ta pelkė žavi, traukia ir apgaulingai gundo „kaip ištikima meilužė, ant savo pilko rūbo užsimetusi marga, gėlėmis žydinčią pavasario skraistę”. (…) Gal „Šešėlių verpėjos” autorė šiuo romanu nori mus pažadinti iš niūksojimo pelkėje, parodyti mūsų šaknų gyvastingumą, pramočių gimdytojų tvirtybę? Gal skatina pajusti, kad „visas pasaulis tai viėnis, kad gimęs šioje epochoje žmogus niekada nepraras ryšio su žmonėmis iš žilos senovės, kad mintis – tai ta gija, kuri kaip bambagyslė jungia su milijonais kitų žmonių, išėjusių į anapusybę?” O gal romanas – tai bandymas sutaikyti mus su mirtimi, kai siela lyg šešėlis palieka suvargusį kūną, atsiskiria nuo tavęs lyg koks dūmas? Autorė, kaip ir mitinė Todė, bando „nutverti, suverpti” tą „dūmą”, kad gyvybės gija nenutrūktų. Visi šie „gal” – tai tik skaitytojo prielaidos, romane nerasime tiesmukų atsakymų ar didaktikos, nes archeologas Benediktas, autorės alter ego, taip pat nesideda visažinis”. Sveikiname laureatę ir tikimės, kad po dvejų metų atsiras kitas autorius, vertas garbingos Martyno Vainilaičio premijos.

 

Vladas Braziūnas. Šį pavasarį Sarbievijaus kiemely

Skaityti

Baigiamasis vakaras Vilniaus universiteto M. K. Sarbievijaus kiemelyje lyg ir turėtų būti tas, kuris suimtų savin, kuo nors parodytų ar primintų visus 46-ojo Poezijos pavasario, tarptautinio poezijos festivalio, renginius, o jų per geras dvi savaites – daugiau kaip šimtas dvidešimt vien oficialiai programon įrašytų, taigi neskaitant tų, kurie tik šiaip prie Pavasario šliejasi, nors kartais itin gražiai. Tie renginiai patys įvairiausi, pabirę jau ne tik po Lietuvą, bet ir po Europą (šiemet – po Airiją, Lenkiją, Liuksemburgą, Rusiją, Prancūziją, Vokietiją), visko nė užuominom nesuminėsi. Taigi ir per pusantros ar dvi valandas neaprėpsi, užtat vakaro sudarytojams tenka rinktis vien kokias aiškesnes gaires. Šiemet pagrindinių, regis, būta dviejų – šių (šiek tiek ir kitų) metų laureatų, pirmiausia paties Poezijos pavasario, bei žmonių, švenčiančių ar galėjusių švęsti jubiliejines sukaktis. Pagaliau svetingų šeimininkų priedermė – dėmesys šventės svečiams, taigi ir jos tarptautiškumui. Neišeis ir man čia trumpu rašiniuku ką išsamiau pripasakoti, juolab pamąstyti ar privertinti: turiu būtį reportažiškai šykštus.
Žinoma, pirmiausias reikalas – Zitos Mažeikaitės skrydis iš dviejų dešimtmečių leidybinės tylos į Poezijos pavasario istorijoj dar nebūtą pripažinimą: ta pati knyga – „Tenoriu būti” – šiemet autorei pelnė ir Maironio prizą, taigi Poezijos pavasario laurus, ir Salomėjos Nėries premiją. Pripažinimas lig šiol nebūtas, bet, ačiū autorės nuostatoms ar prigimčiai, – gebėtas sutikti nuoširdžiai kaip mielas tų šventės dienų svečias, kurį prisiminti bus gera, bet būti ir toliau teks ne su juo – su savimi, savo darbais ir tyla.
Henriko Algio Čigriejaus eilėraščių rinkinys „Žiemių pusėje giedra” įvertintas Dionizo.Poškos premija. Vilniaus miesto mero premija už dvitomę rinktine „Lyrika” (trys minėtosios knygos – Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos) šiemer paskirta Jonui Strielkūnui. Atsiimti poetas nebespėjo, atsiėmė jo šeima, o vakare Strielkūną skaitė bene ištikimiausia jo kūrybai aktorė – Olita Dautartaitė. Vilniaus miesto savivaldybės Laimono Noreikos poezijos skaitovo prizu pagerbtas, vardine juosta perjuostas aktorius Rolandas Kazlas, pastaraisiais metais gražiai primines, kai kam ir naujai atskleidęs lyrinę Vlado Šimkaus ironiją.
Poezijos pavasario apdovanojimai vertėjams šiemet brėžė mūsų sąsajų su latviais tieses ir kreives. Tiesės – Brikos Drungytės poezijos vertimai iš latvių kalbos, išskiriant „Nemuno” išleista Lianos Langos knygą „Vienišieji = Bczpiedergie”, taip pat ir šventės svečio Arvio Vigulo eilėraščius (prizą įteikė auksakalių gildijos galerijos „Meno niša” direktorė Diana Stomienė).
Kreivės – latvių poeto Jurio Kronbergo lietuvių poezijos vertimai į švedų kalbą. Konkrečiai neįvardyta, tad, be naujesnių ir naujausių, matyt, turėta galvoje ir didžiausias Kronbergo darbas (drauge su Liana Ruokyte) – solidi lietuvių poezijos antologija, Švedijoje, kur vertėjas ir gyvena, išleista 2005-aisiais. Savo paveikslą kaip „Arkos” galerijos prizą Kronbergui įteikė jos direktorė Dovilė Tonikutė-Veleckienė.
Be Zitos Mažeikaitės, dvigubu laureatu šiemet tapo ir Vytautas Stankus: už eilėraščių knygą „Vaikščiojimas kita ledo puse” („Nemuno” leidykla) jam įteikta Zigmo Gėlės premija, geriausiu poetas išrinktas ir Poezijos pavasario vakaronėje „Naktiniai skaitymai prie laužo” (Edmondo Kelmicko antikvariato prizas). „Nemuno” prizas už stipriausią debiutą „Poezijos pavasario” almanache atiteko Mindaugui Nastaravičiui, laimėjusiam, beje, ir šiemetinį Pirmosios knygos konkursą. „Kauno dienos” prizą pelnė poetė Aldona Elena Puišytė, Kauno rajono savivaldybės – Robertas Keturakis. „Lietuvos ryto” prizą už 2009-ųjų eseistiką – mokslinę eseistiką: monografiją „Ištrūkimas iš fabriko: modernėjanti lietuvių poezija XX amžiaus 7-9 dešimtmečiais” (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) – Rimantui Kmitai įteikė dienraščio žurnalistė – Asta Andrikonytė. Rašytojų klubas literatūros kritikams ir literatūrologams įsteigė naują prizą, taigi iš klubo (ir festivalio) direktorės Janinos Rutkauskienės ir literatūros renginių organizatorės Deimantės Kukulienės rankų tas prizas – Arvydo Kašausko tapybos kūrinys – teko Valentinui Sventickui už profesionalumą palydint poezijos knygas skaitytojams. Kol kas liko tik festivalio rengėjų paskelbtas prizas už poeziją vaikams: Leonardas Gutauskas, parašęs knygą „Petriukas debesėlis” (leidykla „Gimtasis žodis”), atvykti negalėjo. Poezijos pavasario moksleivių skaitymuose „Augame kartu su eilėraščiu” geriausia buvo pripažinta Ieva Astromskaitė iš Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos. Poezijos ir dainuojamosios poezijos vakaro „Sueiliuotas pavasaris” prizais apdovanoti poetas Aivaras Veiknys ir dainų autorė bei atlikėja Justina Kaminskaitė. Matyt, nereikia nė sakyti, kad Justina Sarbievijaus kieme dainavo, o visi iki šiol paminėti ir dar minėsimi poetai, vertėjai ar net kritikai – skaitė…
Skaitė dar daug kas. 2009-ųjų Nacionalinės premijos laureatė Ramutė Skučaitė, Vyriausybės premijos laureatas ir jubiliatas Algimantas Baltakis, toliau tesakysiu tik vardus ir pavardes, taigi malonų užsiėmimą regalijas ar progas prisiminti arba susirasti paliksiu patiems skaitytojams: Gasparas Aleksa (padedamas Violetos Šoblinskaitės Aleksos), Vitalija Bogutaitė, Liutauras Degėsys, Antanas A. Jonynas, Stasė Lygutaitė, Aidas Marčėnas, Marcelijus Martinaitis, Daiva Molytė-Lukauskienė, Kęstutis Navakas, Kornelijus Platelis, Vacys Reimeris, Viktoras Rudžianskas, Rimvydas Stankevičius, Rimantas Vanagas… Antano Jonyno eilėraštį „Šį pavasarį” perskaitė Vilniaus kolegijos Menų fakulteto studentė Aureliją Švelnytė, šis eilėraštis – vakaro pirmasis. Henriko Radausko šimtosioms gimimo metinėms skirtą trumpą poetinę muzikinę kompoziciją „Koks stebuklingas palikimas” parodė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Vaidybos ir režisūros katedros ketvirtakursiai (jų vadovas Vladas Bagdonas, scenos kalbus dėstytoja Judita Ušinskaitė) Šarūnas Banevičius, Vaidas Kublinskas, Aistė Lasytė, Dominykas Vaitiekūnas ir Marcelė Zikaraitė. Skaitė festivalio svečiai (be minėtų): Farajus Bayrakdaras iš Sirijos (gyvenantis Švedijoje; vertėjas Marius Burokas), Tadeuszas Dąbrowskis iš Lenkijos (vertėjas Vytas Dekšays), Nuno Guimaraesas iš Portugalijos (dirbantis savo šalies kultūros atašė Lietuvoje; vertėja Giedrė Sadeikaitė); Joseras Mlejnekas iš Čekijos (vertėjas Almis Grybauskas), Sergejus Zavjalovas iš Rusijos (gyvenantis Suomijoje; vertėjas Benediktas Januševičius). Nijolę Miliauskaitę skaitė aktorė Dalia Jankauskaitė, Sigitą Gedą – Virginija Kochanskytė, Justiną Marcinkevičių – Gražina Urbonaitė. Poetas Jonas Liniauskas tradiciškai irgi perskaitė porą Rašytojų sąjungos pirmininko Jono Liniausko eilėraščių, atrodo, „Rėmėjai” ir „Pirmininko premija” (ji teko Šilavoto Davatkyno šeimininkei Marijai Danguolei Lincevičienei). O subtiliai, nuotaikingai vakarą pradėjo, lydėjo ir baigė „Vilniaus fagotyno” muzikantai: Šarūnas Kačionas, Ramūnas Laukaitis, Artūras Mikoliūnas ir Vaidotas Pleifa. Beveik įtilpę į vakarui (ir jo transliacijai per LTV) skirtą laiką, džiaugėsi renginio vedėjai Liutauras Degėsys ir Virginija Kochanskytė.
Tiek tirščių. Asmeninių įspūdžių skystimo spalva būtų šilta ir jauki: vakaras margas, bet vykęs. Klausytojų gausu. Net nepaisant, kad šiemet tuo pat metu vyko ir folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai” baigiamieji renginiai. Tarpelį iš svilinančios saulės buvau atsitraukęs pavėsiu ir iš ten apmečiau žvilgsniu visą kiemą: net jo vartų arkos per žmones nematyti. Kolegiškas pasergėjimas kai kuriems dienraštininkams, iš piršto laužiatiems teiginius, neva Poezijos pavasaris žmonėms pabodęs ir nebelankomas: kai šitaip rašysit, bent bendro plano nuotraukų nedėkit – ir vėl apsijuoksit.

 

Literatūra ir menas

Švedų autorių pamokos: būti svarbiau nei atrodyti… ZITĄ MAŽEIKAITĘ kalbina ASTRIDA PETRAITYTĖ

Poetinis atkurtos Lietuvos nepriklausomybės balsas Ženevoje

 

46 -to tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2010″ pabaigos vakaras Vilniaus universiteto K.Sarbievijaus kiemelyje (iš LRT mediatekos):

Stasys Jonauskas P. Domšaičio galerijoje (Klaipėda):

Parengė N. C.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *