Sudarytojai – Giedrė Kazlauskaitė, Marius Burokas, Benediktas Januševičius

Dailininkas – Tomas Mrazauskas

Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2012

 

2012 m. Poezijos pavasario laureatas

Eugenijus Ališanka

už eilėraščių rinkinį „Jeigu”

 

Almanacho recenzijos

Neringa Mikalauskienė. Poezijos pavasario almanacho balsai

Tomas Taškauskas. Dievai, pavargę nuo savo pasaulių

 

Almanacho publikacijos

„Poezijos pavasario” anketa. Aušra Kaziliūnaitė, Donaldas Kajokas, Eugenijus Ališanka, Gytis Norvilas, Marcelijus Martinaitis, Marius Plečkaitis, Rimantas Kmita, Rosana Lukauskaitė

[expand title=”Skaityti”]

Aušra Kaziliūnaitė

Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2011-aisiais?

Viena skaidriausių, subtiliausių iš šiais metais pasirodžiusių knygų laikau Donaldo Kajoko „Kurčiam asiliukui“. Ji į
skaitytoją prabyla ne žodžiais, o tyla, tuo kas nutylima, kas nepasakoma, neišsakoma ir nenusakoma. Ši keliapakopė,
knygos eilėraščiuose bei eilėraščių tarpusavio santykiuose tūnanti, tyla tampa vieninteliu būdu byloti kalba sunaikinamą slėpinį, prie jo priartėti. Vujaristiškai žvilgtelėti iš paties tikriausio lauko pro langą, slėpiniui nespėjus užtraukti šlykščiai gėlėtų užuolaidėlių. Taip pat skaitymo tarpdančiuose įstringa Eugenijaus Ališankos mistiškasis „Jeigu“, žmogaus egzistencijos ribas jautriai užčiuopiantis Valdemaro Kukulo „Antausis sienai“, sapniškos Ilzės Butkutės „Karavanų lopšinės“. Visgi labiausiai norėtųsi išskirti Mariaus Buroko „Išmokau nebūti“, kurią laikau naujos poezijos kelio atšakos ne tik Mariaus kūryboje, bet ir apskritai lietuvių literatūroje asfaltavimu. Iš publikacijų išskirčiau Donato Paulausko publikaciją „Šiaurės Atėnuose“, 2011 12 09, Mariaus Plečkaičio
eiles, spausdintas „Šiaurės Atėnuose“, 2011 07 29 (paminėtina ir tai, kad šio autoriaus knygos rankraščiui šiais metais tikrai nepelnytai Kultūros ministerija pašykštėjo finansavimo).

Kaip, jūsų manymu, kinta šiuolaikinė lietuvių poezija? Kaip ji atrodo Europos ir pasaulio poezijos kontekste?

Šiuolaikinė lietuvių poezija iš šūkio, lozungo pamažu tampa šnabždesiu, šauksmu, kalbėjimu, nutylėjimu arba skirtingomis proporcijomis dozuotu viso to mišiniu. Poezijos tvirtumo, tikrumo savimi pačia pajautos praradimas, skirtingų alternatyvų matymas suteikia jai šansą pretenduoti į aktualumą Europos ir pasaulio poezijos kontekste bei užmegzti su pastaruoju daugiau mažiau pakenčiamą dialogą.

Kadais Aidas Marčėnas rašė: „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Kaip pakomentuotumėte šias eilutes
apokaliptiniais metais?

Pasaulis baigiasi kiekvieną akimirką ir minutę. . . Lygiai taip pat jis ir prasideda toje pačioje akimirkoje ir minutėje. Pasaulio pabaiga ir pasaulio pradžia nekeičia viena kitos ir neina viena paskui kitą, jos visuomet nutinka drauge, kaip tam tikra atvertis žmogui. Šioje atvertyje, pasaulio kūrimo ir griovimo nuotaikoje, ir reikia rašyti eilėraščius.

Donaldas Kajokas

Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2011-aisiais?

Publikacijų neminėsiu, tik eilėraščių rinkinius. Įsiminė: Mariaus Buroko „Išmokau nebūti“, Ilzės Butkutės „Karavanų lopšinės“, Indrės Valantinaitės „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“, iš vyresniųjų – Gintauto Dabrišiaus „Joju vienas“, abi naujausios Valdemaro Kukulo knygos. Šias skaičiau jau kiek kitaip, nei būčiau skaitęs, jeigu Valdas dar būtų gyvas. Jose tiek tramdomos kančios, intelektualinio skepsio bei įtampos, kad čia pat jau ir šviesa, – regis, ištiesk ranką, bakstelk į tą ploną intelektualinės savisaugos plėvelę, ir šviesa prasiverš, plūstels. Skaitydamas Valdą prisiminiau Fernando Pessoa eilutes: „Kartą, kai buvau pavadintas poetu materialistu, / Aš labai nustebau. . .“ (vertė Nijolė Simona Pukinskaitė). Ir aš nustebau, skaitydamas abu naujausius Valdo rinkinius – joks jis, kaip įprasta manyti (gal ir pats taip manė?), „poetas materialistas“! Arba: čia pat jau – nebe. . .
Nudžiugau nusipirkęs ir Antano A. Jonyno „Kambarį“. Šiuo metu tai mano stalo knyga – vis atsiverčiu, rytais neskubėdamas perskaitau kokį eilėraštį. Kambarinė – t. y. kamerinė – poezijos erdvė (pačia šauniausia prasme), bylojanti ir minties niuansais, ir preciziškai išgraviruotu vaizdu, gyvenimo patirtim, kaži kokia dramatiška elegancija (elegantišku dramatizmu?) – visados malonu jausti tikro meistro ranką.
Kas be ko, ne visas knygas įmanoma perskaityti. Kai kurios, netgi tos, kurias norėčiau bent pavartyti, ypač leistos mažesnėse leidyklėlėse, nepasiekia Kauno knygynų.

Kaip, jūsų manymu, kinta šiuolaikinė lietuvių poezija? Kaip ji atrodo Europos ir pasaulio poezijos kontekste?

Tiek, kiek mane pasiekia dabartinio pasaulio poetiniai tekstai, galiu spėti, kad šiame fone talentingiausių Lietuvos poetų kūryba atrodo gana neprastai, retsykiais netgi solidžiai, nes yra sąžininga. Lyginant su visų laikų pasaulio poezija – taip, ten yra tikrų viršukalnių, gal netgi nepasiekiamų, ir ačiū Dievui.
Iš esmės poezija, man regis, apskritai nekinta. Kinta jos lukštelis, kurį galima vadinti, tarkim, tam tikros epochos socialiniais, technologiniais ar kalbiniais, intonaciniais savitumais, kurie savo ruožtu irgi gana greitai keičiasi. Prasiskverbk pro šį bet kokios epochos paviršėlį ir išvysti tą pačią poeziją, aišku, jeigu jos ten esama. Beje, šis lukštelis (tam tikras dizainas) irgi savaip svarbus elementas, jeigu jo, vis kiek kitokio, nebūtų, dingtų arba iki minimumo sumažėtų teksto ir suvokėjo komunikavimo galimybė. Beveik aksioma, kad to lukštelio dizainu rūpintis pavesta dažniausiai santykinai jauno amžiaus poetams, tad visai nepikta, jog iš pradžių
jie rašo taip, tarsi poezija egzistuotų pagal tam tikrus progreso dėsnius. Nors poezijoje, o ir apskritai mene jokio progreso nėra. Šitai pajuntama, patiriama ir įsisąmoninama vėlėliau ir pamažu grįžtama prie tūkstantmečiais patikrintų tiesų (pvz., Antano Šimkaus, Mariaus Buroko naujausi, „aprimę“, rinkiniai), nors iš pradžių atrodo, jog tik tavoji, tokį ilgą istorijos kelią nukulniavusi epocha privalo sugebėt ne tik pakoreguoti svarbiausius gyvenimo klausimus, bet kone pakeisti ir visą pasaulio pažinimo instrumentarijų.
Kurlink lenkiu? Ogi prie labai paprastos išvados. Ne vienas poetas, jaunystėje džiugiai pasiturškęs drungnoje pseudolaisvės balutėje (sakykim, su postmodernizmo atšvaitais, bet nebūtinai), palengva supranta, kad spontanika yra puikus
dalykas, ir vis dėlto lygiai tokie pat puikūs yra ir suvaržymai, kanonai, griežta formos kontrolė. Kadangi poezija, mano galva, yra formos menas (pasikartosiu: bet ne formalizmas!), ši pastarųjų metų slinktis man yra įdomi, gabūs žmonės grįžta prie atnaujinto klasikinio eilėraščio, pajunta jo jėgą, organiką, rimo stebuklą (Ilzė Butkutė, Aivaras Veiknys, Domantas Razauskas, Vainius Bakas, kai kurie ir dar jaunesni). Vėliau jie galės rašyti kaip nori, rimuoti, nerimuoti – jų reikalas, bet judėdami šia linkme jie įgyja laisvę rinktis, tampa muzikantais virtuozais, kurie gali ir jaunatviškai šėlti, nusvinguoti, kur širdis geidžia, ir tiksliai perskaityti bei
tobulai sugroti, tarkim, kokią Bacho fugą. Tai svarbu – jei ne pačiai literatūrai, tai nors literatūros procesui. Kitų kitimų nematau. Gal todėl, kad jais abejoju. Bent
jau fundamentaliais.

Kadais Aidas Marčėnas rašė: „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Kaip pakomentuotumėte šias eilutes
apokaliptiniais metais?

Apokaliptiniai metai. . . Mano žiniomis, pasaulio pabaiga jau įvyko mažiausiai kokius septynis kartus. Jeigu ne septyniolika. Tik mes, žmonės, tas pabaigas įsigudrinome pražiopsoti. (Beje, graikų žodžio apokalypsis viena iš reikšmių yra atidengimas, tad kai ko gal ir nepražiopsojome, kas žino.)
O minimos Aido Marčėno eilutės kadaise įstrigo ir man, tapo svarbios. Tik gal kiek kitu aspektu. Tarkim, žmogus peržengia tam tikrą ribą, galbūt suvokia, jog gyvenimo lygiadienis liko jau už nugaros, o kaži kokios aistros (ar ramybės) apsėstas vis dar rašo eilėraščius, – tuomet imi ir nevalingai pagalvoji, jog jie gal ir yra tikroji skirtis. Tad, kol pasaulis baigsis tau, ir privalai jai paklusti, vykdyti savo karmą. O gal tik susigalvotą, iš piršto laužtą pareigą. Bet vis vien tau tiesiog reikia rašyti eilėraščius, kitiems irgi
daryti turbūt ką nors panašiai – tai, ką geriausiai sugeba. Šitai irgi kūrybos, plačiąja prasme – poezijos erdvė, nors kai kas sakys, jog jų darbai atseit labai toli nuo poezijos. Tačiau jeigu bet kokį darbą dirbi, jeigu savo buvimą, savo kasdienybę išbūni su tokia pat nuostaba, kaip rašydamas eilėraščius, – tai koks čia tolumas? Kas be ko, tasai, kuris dar toli nuo savo gyvenimo lygiadienio, bijau, gana paviršutiniškai supras ir Marinos Cvetajevos žodžius apie tai, kas itin svarbu ne tik rašytojo, bet ir apskritai turbūt kiekvieno žmogaus gyvenime: „Ne: sėkmė, o: suspėti.“ O jeigu, tarkim, tasai apokaliptinis laikas ir iš tiesų netruktų ateiti (kodėl turėčiau atmesti tokią galimybę – juk šiame pasaulyje nieko nėra, ko negalėtų būti!), – na ir kas? Apokalipsė bus įvykusi, ir tiek.
Kadangi vienų poetų eilutes, o ir almanachų klausimus smagiausia komentuoti kitų poetų žodžiais, tad dar kartą pasitelksiu Fernando Pessoa, kurį šiomis dienomis skaitau, pacituosiu vieną jo atidengimą: „Jeigu viskas būtų kitaip, būtų kitaip, ir tiek.“

Eugenijus Ališanka

Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2011-aisiais?

Kaip ūkininkas, metęs žvilgsnį į praėjusių metų aruodą, sakyčiau – ne kaži koks derlius. Užderėjo, tiesą sakant, ne ką mažiau, negu ankstesniais metais. Kas leidžia poezijos knygas, išleido ir šįmet, daugiausia, kaip ir kasmet, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Turbūt ji man labiausiai ir įsiminė. Nustebino – gražiai nustebino – leidykla „Tyto alba“, išleidusi kelias dėmesio vertas poezijos knygas. Kultūriniai leidiniai spausdino poeziją be pertraukų, „Šiaurės Atėnai“ net baudėsi balandžio pirmajai išleisti numerį, skirtą vien poezijai. Netekome Valdemaro Kukulo, leidusio per savo pirštus kiekvieną eilėraščio grūdelį, vieno atidžiausių poezijos skaitytojų. Skaitytojų kasmet mažėja, ne taip kaip rašančiųjų. Tik man, kaip ūkininkui, rūpi ne kilogramai ir tiražai, vis žvalgausi, kur sudygs netikėto, bet įtikinamo grožio augalas. Gal net nebūtinai gražus, nesu selekcininkas estetas, gal bent įspūdingas, patraukiantis dėmesį. Šiais metais tokių augalų nebuvo daug. Smagiai pabraidžiau po Donaldo Kajoko pievas, atitvertas kurtiems asiliukams, viskas lyg ir pažįstama, ir kartu gaivu – kaip kiekvieną pavasarį brendant basomis per dar nešienautą žolę. Mokiausi iš Mariaus Buroko nebūti. Galvojau, tiek metų darau tą patį, o štai ateina jaunas žmogus ir jau moka. Nebūti. Taip, kiekvienas nebūna kitaip, bet Mariaus pamokos man patiko. Klausiausi Ilzės Butkutės karavanų lopšinių, traukė mane į poetinį miegą, bet koks miegas kelyje, pabusdamas vis pagalvodavau, kad kažko aš šiame gyvenime nesuprantu, ir regis, jau nebesuprasiu. Kad skaitydamas Indrės Valantinaitės pasakas apie meilę ir kitus žvėris labiausiai lauksiu pasakų apie meilę, nes jos man labiausiai trūksta. „kurčiam – asiliukui – pasaką – sekti“. Čia citata iš Donaldo. Taip ir traukia cituoti, bet gerai žinau, kad prie gero citatos neprives. Nes dar imsiu ir pacituosiu kitą eilėraštį, skirtą kurčiam asiliukui – „kada nusižudys velionis“ – o tada imsiu įsivaizduoti, kad čia apie poeziją. Tikriausiai ne. Tikrai ne. Tai iš kur tos mintys?

Kaip, jūsų manymu, kinta šiuolaikinė lietuvių poezija? Kaip ji atrodo Europos ir pasaulio poezijos kontekste?

O ar iš tiesų ji kinta? Kinta pasaulis, keičiasi poezijos vieta kultūroje. Gabrielis Garsija Markesas savo prisiminimų knygoje „Gyvenk taip, kad turėtum ką papasakoti“ rašo apie penktame ir šeštame praeito amžiaus dešimtmečiuose suklestėjusias radijo pjeses, pritraukdavusias milijonus klausytojų. Kur šiandien tos pjesės? Jos sugrįžo ten, iš kur bandė pasprukti, ieškodamos platesnės auditorijos ir, neslėpsim, pripažinimo – į teatrų sales. Šiandien aktoriai kraustosi iš teatro į televiziją – vėlgi ieškodami pripažinimo ir ilgo rublio. Į ištuštėjusius teatrus publika grįžta tikėdamasi ten išvysti televizijos personažus – šokančius, dainuojančius ir juokinančius. Tai žodis apie teatrą, kažkuo giminingą poezijai. Prisiminiau teatrą turbūt todėl, kad visai neseniai pasižiūrėjau Eimunto Nekrošiaus „Idiotą“. Kažkas prikausto publiką penkioms valandoms šaltoje salėje, kas? Vargu ar siužetas, jis šiuo atveju yra antraeilis, kur kas geriau įskaitomas romane. Režisieriaus vardas? Metaforų, metonimijų, vizualinių triukų gausa? Leisdamas sau banalybę pasakyčiau – poezija, išreikšta ne žodžiais. Vaizdui vis labiau išstumiant žodį, tokia – teatrinė, nežodinė – poezija turi šiek tiek daugiau šansų būti išgirsta. Lietuvių poezija man vis labiau primena akademinį, veik mokslinį užsiėmimą, kur tik siauros specializacijos akademikai įvertina laimėjimus, o apie juos visuomenė išgirsta tik tuomet, kai apie juos prabyla Nobelio premijos komitetas. Bet ir tai nereiškia, kad visuomenei įdomus tyrinėjimo turinys – kaip eiliniam žmogui suprasti teiginį, kad šviesa yra ir dalelė, ir banga? Aš nesuprantu, ir nesuprantu jau daugelį metų, nors šviesos tyrinėjimai yra
pažengę kur kas toliau. Nes poezija tik atrodo kalbanti ta pačia kalba, kaip ir mes visi. Iš tiesų tai yra dar viena kalba, kurios reikia mokytis. Šalia muzikos, tapybos, kino, vokiečių, prancūzų, fizikos, etiketo, programavimo ir šimtų kitų kalbų. Bet ji ne mažiau svarbi, negu visos kitos. Tiesiog poezijos kalba man atrodo pati archajiškiausia. Taip, vis dėlto ji kinta, priklausomai nuo gyvenimo virsmų, tačiau ji atramos taškų ieško ne tik naujoje aplinkoje, bet ir savo šaknyse, savo praeityje. Taip, galima įžvelgti šiuolaikinės
lietuvių poezijos slinktį naratyvumo link, tačiau poezija pasakojo ir Homero, ir Kristijono Donelaičio lūpomis. Taip, šiandienėje poezijoje gausėja tikrovės atspindžių, konkretumo, bet tai irgi nėra poetinės naujovės. Kalbiniai eksperimentai? Jų gal net būta daugiau dvidešimto amžiaus keturvėjininkų kūryboje. Baltosios eilės? Cha. Nes iškyla jauni poetai, kurie vėl griebiasi klasikinės eilėdaros nukaltų formų. Poezija tarsi gyvatė, įsikandusi savo uodegą. Tai, kas iš tiesų pasikeičia, yra beveik nepagaunama žodžiais. Tai, kas jai suteikia gyvybę. Kas turi ausis, teklauso. Lietuvių poezija šiandien nestokoja nei naivumo („pasakysiu tai, ko dar niekas iki manęs nėra pasakęs“), nei akademiškumo (anot to paties Aido Marčėno iš trečio klausimo – kadaise jo įvardinti poezijos seržantai tapo pulkininkais ir generolais, o seržantų antpečiais pasidabino jaunieji kariūnai). Kažko tarsi ir trūksta, bet kažko trūksta visados, to, kas beveik nepagaunama žodžiais. O kalbėti apie lietuvių poeziją Europos ir pasaulio poezijos kontekste nelabai galiu, nes, tiesą sakant, kas tą kontekstą išmano? Kiek turime kritikų, kurie įvertintų vieno poeto knygą bent jau visos jo kūrybos kontekste? O ką kalbėti apie pasaulinius kontekstus? Bet kad neliktų klausimas visai neatsakytas, išdrįsiu apibendrinti mano kuklias patirtis – lietuvių poezijai tikrai nėra ko raudonuoti pasaulyje. Lietuviai moka žaisti krepšinį ir rašyti poeziją. Aišku, ir šį bei tą daugiau.

Kadais Aidas Marčėnas rašė: „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Kaip pakomentuotumėte šias eilutes
apokaliptiniais metais?

Seniai rašė A. Marčėnas šias eilutes, per tą laiką pasaulis jau ne sykį pasibaigė. Daugeliui prasidėjo naujas, šiapus ar anapus – koks skirtumas. Kažkaip įtartinai mėgaujamės tuo Apokalipsės vaizdiniu, tarsi iš tiesų jos laukdami, bet ne kaip neišvengiamos mus ištiksiančios būtinybės, o kaip galimybės, kaip vilties, kad kažkas iš esmės galėtų pasikeisti mūsų gyvenime. Ir, aišku, ne mano vieno gyvenime, nes mano gyvenime ir šiaip pabaiga yra neišvengiama. Bet negi taip – manęs nebebus, o visi toliau gyvens kaip gyvenę? Apokalipsė – visai kas kita. Juolab ir pasaulyje ryškėja vis daugiau grėsmingų ženklų. Pasaulinės krizės, cunamiai, ugnikalnių išsiveržimai, karai – daugiau negu reikia įsismarkavusiai vaizduotei. Bet prisiminkime vieno išminčiaus žodžius – nihil sub sole novum. Nieko naujo po saule. Arba kiškučio žodžius – „dangūs griūva“. Kadaise Hanoverio pasaulinėje mugėje nusirašiau tokius Karlo Valentino žodžius – „Anksčiau ateitis būdavo geresnė“. Smagiai pajuokavo, bet vis dėlto, įdomu, kada? Ar prasidėjus ledynmečiui Europoje prieš tūkstančius metų? Ar kunigaikščio Mindaugo laikais? Ar 1933 metais, atėjus į valdžią Hitleriui Vokietijoje? Ar Lietuvos partizanams 1945 metais, laukiant pagalbos iš Amerikos? Iš nuobodulio visa tai, iš nuobodulio tie žaidimai su Apokalipse. Galima daug ką daryti, kad jį įveiktum, galima ir eilėraščius rašyti. Padeda, žinau iš patirties, kad padeda užmiršti savo mažąją permanentinę Apokalipsę. Žinau, jeigu jie ką ir gelbsti, tai tik mane. Ar bent man taip atrodo. O gal galima būtų surizikuoti ir perrašyti Aidą Marčėną: „Pasaulis baigias, todėl / reikia skaityti eilėraščius.“ Eilėraščių jau tiek prirašyta, kad jų užtektų kelioms Apokalipsėms. O skaitytojų juk kasdien mažėja, ar ne? Gelbėkime šiame kare eilinį Rajeną, atsiprašau, skaitytoją.

Gytis Norvilas

Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2011-aisiais?

. . . visų publikacijų, tiesą pasakius, nebesugaudau, o ir nebesibaudžiu to daryti. Ankščiau stengdavausi „sugraužti“ visus, dabar apsunkau. . . Poezijos tiek daug, per daug, ir tiek daug prastos, vidutiniškos, jog negaištu laiko. . . Stengiuosi atsirinkti. . . Nors, mano subjektyviu žvilgsniu, 2011-aisiais labai ryškių, labai netikėtų publikacijų ir nebūta. Šioks toks štilis.

Iš eilėraščių rinkinių išskirčiau Eugenijaus Ališankos „Jeigu“, Mariaus Buroko „Išmokau nebūti“, Ilzės Butkutės „Karavanų lopšines“. . . Tikros knygos, grynos. . . Kiekvienas su savu poetiniu pasauliu. O tai labai daug. Tiesos dėlei reikia pasakyti, kad didelis Ališankos gerbėjas niekad nebuvau, bet po šio rinkinio, gal ir tapsiu. . . „Jeigu“ man pasirodė tikresnis, asmeniškesnis, nei iki tol buvę rinkiniai, eilėraščiai ne tokie anemiški, labiau mano kraujo grupės. . . Mariaus knyga nenustebino, mat iki jai pasirodant
praktiškai visus eilėraščius buvau skaitęs. . . Stipri knyga, išnešiota, jokio melo. Galiu tik pasidžiaugti. Ilzės poezija visada imponavo savo moteriškumu, išlaikytumu. . . Šalia madingų isteriškų mergaitiškų klykesių atrodo tikrai solidžiai. Ilzės poezija man kažkuo susišaukia su Ingeborg Bachmann poetiniu pasauliu. . . Kokiais kanalais ir vamzdžiais – dabar dar pasakyti negaliu, bet pasakysiu. . . Antano A. Jonyno „Kambaryje“ labai jaukiai pasibuvau ir žinau, kad norėsiu dar kartą užeiti. . . Donaldo Kajoko „Kurčiam asiliukui“ likau kurčias: ir taip, ir anaip skaičiau, bet dėl ko aplinkui taip visi aikčioja, taip ir nesupratau, galbūt ne tuos dažnius gaudžiau, galbūt. . . Tačiau, man atrodo, Kajokas kartojasi, joja ant to paties asiliuko jau geras kelio galas. . . Lošia tais pačiais neva „rytietiškų atsidūsėjimų“ kauliukais. . . Ar tik nereiktų artimiausioj pašto stoty tų arklių pasikeisti? . . Bet, matyt, tai ne mano reikalas. Valdo Gedgaudo „Olando kepurę“ taip pat matavausi. Turiu pasakyti, skaitydamas čiupau pieštuką ir iš eilėraščių išbraukiau tokius žodžius kaip „perturbacija“, „disfinkcija“ etc. ir galiausiai išėjo padorūs eilėraščiai. . . Tad dabar nežinau, kaip čia išeina: ta kepurė tiko ar netiko? . . Man regis, Valdas, panašiai kaip ir Romas Daugirdas, piktnaudžiauja tais dažnu atveju savitiksliais tarptautizmais / intelektualizmais. Tekstai užsivelia ir kažkur sustoja. . .

Viso išleistų rinkinių lauko tikrai neaprėpsi, juoba kad kai kurie autoriai savo knygas iš(si)leidžia tokiose neaiškiose leidyklose, jog knygas kada nors gal ras tik bibliofilai. Neaišku, kur jas rasti, pagaliau, ar verta jų ieškoti?..
Visada laukiu poezijos vertimų. Išėjo ilgai laukta Alleno Ginsbergo poezijos knyga. . . Tai įvykis, tik gaila, kad tokių įvykių mažta. Gatavai pamiršta užsienio poezijos antologijų leidyba. O poezijos išversta yra tikrai daug, tik bėda, kad visi vertimai išsibarstę po kultūrinę spaudą ir nuskęsta kaip į šulinį – neveikia bendro proceso. . . Knygos taip lengvai neapeisi.

Kaip, jūsų manymu, kinta šiuolaikinė lietuvių poezija? Kaip ji atrodo Europos ir pasaulio poezijos kontekste?

Į šį klausimą per daug nenusiskiedžiant bus galima atsakyti tik po kokių penkiasdešimties metų, reikia atstumo. . . Kokia ta Europos, pasaulio poezija yra dabar? Kad ir kaip keista, tokiame globaliame pasaulyje mes nežinome ir negalime žinoti. Galima nugriebti tik fragmentus, tad labai sunku pasakyti, kaip lietuvių poezija įsiterpia į bendrą poezijos srautą. O ar ji kinta? Matyt, kinta, turi keistis. . . Tai natūralu. Pati kalba keičiasi, sudėtingėja. Plečiasi laukas jai ganytis. Bėda yra ta, kad poezijos, kaip minėjau anksčiau, yra per daug. . . Mes skęstame nuo tekstų, nuo jų darosi bloga. . . Nuo nekokybiškų iliuzijų, pagirios, kaip žinoma, baisios. Daug vidutiniškos, susimuliuotos, suvaidintos poezijos. . . Išmanant tam tikrą žodyną, turint išsilavinimą, lengva ją klastoti, imituoti ir paskui prastūminėti už gryną pinigą. . . Tokią poeziją iš pirmo žvilgsnio sunku demaskuoti, atpažinti. . . Dažnai, tokia poezija pasitelkia žodžių griūtį, skaldo bajerius, arba, iš įžvalgų klijuoja buities vaizdelius, atskiestus egzistenciniais  padūsavimais. . . Kiekvienas, parašęs panašų vaizdelį, jaučia pareigą tai kaišioti laikraščiams, žurnalams, spausdinti. . . Išties, kultūrinė spauda spausdindama kūrybą turėtų daryti griežtesnę atranką, o grafomanus vyti lauk, ir užsikalti redakcijų langus, nes jie išvyti lipa per langus, per kaminus lenda. . . Siaubas. Nors iš kitos pusės pasižiūrėjus, nepalieka nuojauta, jog pripažinti poetai, kuriais, kaip kūrėjais, tiesiog pasitiki, spausdintis vengia. . . Tai tam tikri atsitraukimo ženklai. Galbūt klystu.
Kalbant apie šiandienos poetus, jaunuosius, man svarbu, kad jie ateitų su savo pasauliu, patirtimi, su savomis iliuzijomis ir melu, man tada bus įdomūs. . . Tas, kuris ateina tik su kalba, išmanydamas kalbą – lieka tik kalbos transliuotojas, žodžių transliuotojas, šiukšlintojas. Šiuo požiūriu, kalba man visai neįdomi. Daug įdomesnis žmogaus spinduliuojamas pasaulis, ideologija. Man įdomūs to žmogaus „vidiniai“ kaulai, kuriais remiasi į žemę. Dabar užėjusi slemo mada, kitaip to nepavadinsi. Pats slemas, kaip reiškinys, nėra blogas, bet kaip nekeista šis iš prigimties pramoginis (tai irgi nėra blogai) žanras – labai puiki erdvė grafomanams pasislėpti ir transliuoti šlamštą. . . Dažnusyk, po avangardo, neformalumo etikete slepiasi elementarus negabumas. Taip kompromituojamas pats avangardas, galų gale, poezija. . . kuriai šiam pasauly vietos mažėja. Gal taip jai ir reikia, juoba kad va Marčėnas sako, jog pasaulis jau baigiasi. . .

Kadais Aidas Marčėnas rašė: „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Kaip pakomentuotumėte šias eilutes apokaliptiniais metais?

Baigiasi, tai baigiasi. . . Man nei šilta, nei šalta. Nors graudu – rudenį užderėjusių moliūgų nebesulauksiu. . . Šia tema / klausimu kalbėti rimtai labai sunku. Kiekvienas susiorganizuojam tų pasaulio pabaigų, kiek norim. Savo galvose. Aš asmeniškai, jei kam įdomu, buvau susiorganizavęs kokias dvi ar tris pasaulio pabaigas. Rimtas. Pavyko. Daugiau nenoriu. Užtenka. Nebeįdomu. O jei pasaulis tas išties baigias, tuomet atvirkščiai, reikia baigt rašyt. . . Nes nebus kam skaityti. Ir šiaip reikia mažiau rašyti, arba, anot
Czesławo Miłoszo, retai, nenorom, prisiverčiant. . . Kalbos apie pasaulio pabaigas yra eilinis žmogaus susireikšminimas. . . Pasaulis išties sėkmingai gyvuoja, gyvuotų ir, matyt, kažkada gyvuos ir be žmogaus, ir be poezijos, ir be „Poezijos pavasarių“ ir be daugelio panašių smulkmių. Nėra čia ko pūstis. Mes patys per daug sau svarbūs ir tie visi menai. Iš čia visos ligos.

Marcelijus Martinaitis

Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2011-aisiais?

Apie tai mažai ką galiu pasakyti. Naujus rinkinius skaitau tik pripuolamai, nes reikėtų labai daug laiko jiems perskaityti, kad susidarytum savo nuomonę. Labai jau daug tos poezijos. Pagaliau niekas tos mano nuomonės neklausys, o ir nereikia. Ateina naujos kartos, kurios pačios viską atsirinks. Būdami jauni ir mes panašiai elgėmės, labai nesidairydami į tuos, kurie mūsų „nesupranta“. Mes rinkdavomės į būrius, gerdavome vyną ar ką nors stipresnį, jei turėdavome pinigų, pliaupdavom kavą, prie žvakių šviesos skaitydavom eilėraščius (tose patalpose ne visada būdavo elektra), daužydavom stiklus, kartais vienam kitam ir akinius, skirstydavomės švintant, kai „darbo jėga“ dar apsimiegojusi eidavo į darbą „šturmuoti naujų komunizmo aukštumų“. Taigi, dirbom labai sunkų darbą, ne vienam gresiantį degradacija, nes reikėjo kažką išryškinti, suprasti, apginti ar apsiginti. O kai visa tai  buvo padaryta – išsiskirstyta, kartais su didelėmis ambicijomis.

Tokia yra literatūra, visa tai per amžius kartojasi, reikalauja aukų. Lieka labai nedaug. Linkiu per daug neišsidaužyti.

Kaip Jūsų manymu kinta šiuolaikinė lietuvių poezija? Kaip ji atrodo Europos ir pasaulio poezijos kontekste?

Apie pasaulį mažai ką galiu pasakyti, jis labai jau didelis, o aš mačiau gal tik jo dešimtadalį. Su tais kontekstais nesieju jokių iliuzijų, jų yra visokių, neretai pačių literatūros aiškintojų išgalvotų. Nėra ir pasaulinio konteksto. Net Lietuvoje. Štai vos išvažiavus iš Vilniaus ties Vieviu bus vienas, ties Kaunu – kitas, ir taip iki Klaipėdos. O ir aš pats turėjau ir turiu ne vieną „kontekstą“, tik nežinau, kuris man labiau tinka? Žinoma, galima pasirinkti. Bet geriausia rašyti tik tekstus be šito priedo kon-, kuris gali užtikrinti tik laikiną sėkmę.
Tie kontekstai kartais tampa kompleksais, dažniausiai yra tik interpretavimo ekranai, kuriuose vieni autoriai išdidinami, kiti sumažinami arba ištrinami. Suprantu, jog kažką su kažkuo reikia lyginti, o kaip tai padarysi be specialios technikos? Tačiau visi žymiausi kūrėjai niekada netilpo į jokius kontekstus, net ir labai spraudžiami, persekiojami, kankinami. Po to jie patys tapdavo „kontekstais“ paskui juos einantiems, juos pasekdavo tik būriai grafomanų. Pagaliau ir tam pasauly kažko labai nėra, ko mes nesuprastume, nežinotume ar mūsų nesuprastų. Kažkodėl dar vis galvojame, jog esame kažkokie nenormalūs žmonės, kažko nuolat bijantys, išsigandę, kad mes „nežinomi“, kompleksuoti ne vien dėl savo kūrybos. Kur tik man ir mano kolegoms teko būti, mes niekuo neišsiskiriam ir mūsų neišskiria. Pagaliau ten jiems labiau įdomūs mūsų tekstai, o ne „kontekstai“. Žodžiu, nereikėtų rašyti „kontekstams“, nes nežinai, kur, į kokias pinkles su jais įsipainiosi ir dingsi kartu su jais. Kiek jau su tais „kontekstais“ dingo režimo išgarsintų prieš keletą dešimtmečių!
O šiaip nėra mums ko dėl savo poezijos, dėl savo kūrybos abejoti, nes ir tame pasaulyje, kaip sakiau, kažko labai nėra. Tik mes, gyvendami nedidelėje šalyje, neturime tokių galingų savo kultūros ir meno sklaidos priemonių, kurios tenai gali išreklamuoti bet kokį komercinį „kontekstą“.

Kadais Aidas Marčėnas rašė: „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Kaip pakomentuotumėte šias eilutes
apokaliptiniais metais?

Aidas visiškai teisus, sakydamas, kad reikia rašyti eilėraščius taip, tarsi lauktum pasaulio pabaigos įsivaizduodamas, kad esi paskutinis. Juk pasaulis baigiasi kasdien, bet taip lėtai, kad net negalime pajusti tos artėjančios pabaigos. Tai jaučia Žemė, siųsdama ženklus – stichines nelaimes. Mus įspėja tirpstantys ledynai, išsigimdami smulkūs parazitai, virusai, turintys stiprią vaizduotę menininkai, poetai, o ir Aidas savo „Pasauliuose“. Irstančio pasaulio, katastrofos grožis reiškiasi mene, įvairiomis jo apraiškomis. Stabilaus antikinio pasaulio vaizdinys turbūt jau negrįžtamai prarastas. Be to, labai saugu rašyti apie pasaulio pabaigą, kai esi šiltai įsitaisęs, gražiai už langų šviečia saulė, vaikšto žmonės, skraido paukščiai, zyzia musės ir uodai, ir puikiai žinai, kad ta apokaliptinė pasaulio pabaiga tavęs dar neištiks. Bet ne apie tai. Poezija, menas yra labai jautrus prietaisas, matuoja laiko slinktį kitaip, nei laikrodžiai ir elektroniniai prietaisai. Taigi, pasaulio pabaiga vyksta kasdien, tik jos mes nematysime
ir neaprašysime savo eilėraščiuose. Pabaigų jau yra buvę. Viena iš jų, kai dinozaurai suėdė vienas kitą. Juk ir mes, žmonės, esame labai rajūs, ėdame kol kas tik kiaules, kurių per savo gyvenimą kiekvienas suvalgome apie 30 ir daugiau, neišskiriant poetų, solistų, net kino žvaigždžių. Tikriausiai žmonės suės vienas kitą, kai jau bus suvirškinę Žemę – naftą, dujas, švarų orą ir vandenį, jos žalumynus, gyvulius, paukščius, žuvis, vabalus. Paskutinei pasaulio pabaigos vakarienei eilėraščiai netiks. Dabar paklaustas ir aš negaliu ką nors baisiau sugalvoti. Galvodamas apie tokias katastrofas gali tik ką nors įdomiau ir gražiau parašyti. Gal net tai pabaigai sukurti gražiausią muziką, kuri būtų grojama taip, kaip grojo orkestras į vandenis grimztant „Titanikui“, kol tie muzikantai grodami dingo vandenyno gelmėse. Nieko nėra gražiau ir įspūdingiau, kaip jaustis, kad kuri, groji, rašai grimzdamas į pasaulio gelmes. Gal tik tiek mes esame. O gal ir ne taip. Gal yra Užsakovas, kuriam kuriame tą muziką, kurios patys kada nors negirdėsime. Dėl ko mes dedame tiek pastangų, norėdami būti šiame pasaulyje ir ką nors kurti? Man atrodo, kad ypač jautrūs menininkai jaučia, jog kažkur yra tas nematomas Klausytojas. Būtų nesuprantama, kam mes visa tai darome, jeigu kada nors visa sudegs pasaulio pabaigos liepsnose? O juk kažkas girdėjo orkestro grojimą iš skęstančio „Titaniko“! Kas jis toks? Koks gi čia klausimas! Po šimtų metų negalėsim patikrinti, ar teisingai atsakiau į šių metų „Poezijos pavasario“ klausimus.

 

Marius Plečkaitis

Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2011-aisiais?

Kalbant apie publikacijas, labiau įsiminė jaunimo tekstai. Paminėčiau bravūriškas ir savitas Agnės Kertenytės eiles, kaip visada solidų ir pretenzingą Donato Paulausko verlibrą, kokybiškas Jurgio Viningo refleksijas. Mano galva, 2011-iesiems pritrūko radikalesnės, „prismeigiančios“ ir apnuoginančios poezijos leidinių.

Kaip, jūsų manymu, kinta šiuolaikinė lietuvių poezija? Kaip ji atrodo Europos ir pasaulio poezijos kontekste?

Poezijai būdingi bangavimo, atsikartojimo principai. Jei dar prieš dešimt metų ji buvo pulsuojanti ir agresyvi, tai dabar vėl gana tradicinė, lipšni, meili. Nuopuolio sąlygomis poezija stengiasi išlikti ori, abejinga, esanti virš viso to socialinio purvo. Per ekonominius pakilimus ji, atvirkščiai, ieško visame kame silpnumų, išnaudojimo, paslėptos tiesos. Lietuvių poeziją sunku lyginti su pasaulio ir aptarinėti globaliame kontekste. Daugiausia sąsajų turime su Rytų, Vidurio Europa. Nepasirodysiu nacionalistas, bet Lietuva greičiausiai yra pereinamoji, ne poetinį pradą kurianti vieta. Mes visuotinius trendus savitai reflektuojame, suautentiname, kartais ir nepajausdami, kad kažkas labai panašiai šneka Airijoje ar tai(p) darė Vokietijoje prieš trisdešimt metų.

Kadais Aidas Marčėnas rašė: „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Kaip pakomentuotumėte šias eilutes apokaliptiniais metais?

Ne vienas Aidas Marčėnas užsiminė apie visuomenės sudaržovėjimą ar susintetėjimą, mirimą. Kad ir kaip ten, panašios eilutės suponuoja viena: poezija yra amžina, menas yra nemirtingas, vėl grįžtama į XIX a. pabaigos übermensch filosofinę sanklodą, šį kartą iškeliančią meninį produktą. Tai gali būti ir kaupimo, archyvavimo, susisteminimo pasiūlymas: maždaug, jei jau einame link išnykimo, tai apžvelkime, ką sukūrėme, suriškime papiroso ritinėlius ir išskraidinkime į begalinį kosmosą, į ten, iš kur viskas atėjo, į pirminį neliečiamą minties ir idėjos šaltinį.

 

Nijolė Daujotytė

Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2011-aisiais?

Praėjusiais metais skaičiau daug gerų publikacijų. Skirtingų kartų, skirtingos laikysenos ir matymo. O tai labai gerai. Štai pačioje metų pradžioje nustebino Stasės Lygutaitės- Bucevičienės publikacija – jaukia ramybe, gražiu šypsniu Laiko platybėse. Kaip visada, tikrų tikriausia gaivalingoji Algimanto Mikutos poezija. Iš jaunųjų įsiminė netikėtas jauno kompiuterininko Vidmanto Gudo šmėstelėjimas „Literatūroj ir mene“, ypač jo eilėraštis „Visai nepatriotinis bomžas Stasiūnia“. . . Kažin kur tas vaikinas dingo? Iš jaunųjų dar: skaidrūs Andriaus Patiomkino tekstai (jais tiesiog pasitikiu), Vainiaus Bako eilėraščiai, kol kas atrodo stiprių šaknų maitinami.
Iš praėjusių metų eilėraščių rinkinių patiko Mariaus Buroko „Išmokau nebūti“ ir Antano A. Jonyno „Kambarys“.

 

Kaip, jūsų manymu, kinta šiuolaikinė lietuvių poezija? Kaip ji atrodo Europos ir pasaulio poezijos kontekste?

O ar kinta?.. Man atrodo, poezija įvyksta arba ne. Apie pasaulio kontekstą nesiryžtu kalbėti 🙂 Europos poezijoje, manau, esame tarp lygių. Nors tokių skaidrių ir mažažodžių kaip Wisława Szymborska ir Tomas Tranströmeris („garsai teigia, kad laisvė yra. . .“) gal dar ir neturim.

Kadais Aidas Marčėnas rašė: „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Kaip pakomentuotumėte šias eilutes apokaliptiniais metais?

Aidas Marčėnas aiškiai džiaugiasi radęs bent vieną įtikinamą priežastį, kodėl reikia rašyti eilėraščius. Tikriausiai rašymas šiek tiek pristabdo pasaulio pabaigą kaip ir kitus negatyvius reiškinius. Ir ne tik rašymas. Gal ir koks reikšmingas užsistojimas tyla, koks būtinas atlikti veiksmas. Kaip tam Albino Žukausko eilėrašty „Pasaulio pabaiga“, parašytam dar tolokai iki šių apokaliptinių metų: „Pasaulio paskutinį pusrytį / Bobelės miško proskynoj grybauja / Pasaulio pabaiga – anokia čia bėda! – galvoja / O kas surinks grybus, pasauliui kritus.“

 

Rimantas Kmita

Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2011-aisiais?

Skaitant poetų atsakymus į įvairiausias anketas, klausimus, neretai kaip pasikartojantis refrenas skamba nuovargio nuo poezijos gaida. Pavyzdžiui, atsakinėdama į 1984 metų „Poezijos pavasario“ anketą Nijolė Miliauskaitė rašė: Vis dažniau imame į rankas autobiografines knygas. Nusibodo, nejaudina, erzina neautentiški, išgalvoti, per daug bendri kūriniai, jaunesniųjų ir vyresniųjų. Jaučiame asmenybės ilgesį. Traukia, kas tikra, neišgalvota, pergyventa, iškentėta – širdim ir kailiu. Todėl ir skaitom „Raštų“ paskutiniuosius tomus: laiškus, dienoraščius (F. Dostojevskio, R. M. Rilkės, F. Kafkos, M. Prusto), kuičiamės po mokslines biografijas, ieškome prototipų, įsižiūrime į senoviškas fotografijas, lyginame išlikusius veidus. Nors ir laiškai, ir dienoraščiai – tik autentiškoji, o ne meninė tiesa. Arba ieškome pačių ankstyvųjų kūrinių, neužbaigtų variantų – tų, kurie tapo pradžia ir medžiaga pagrindiniams darbams. (Miliauskaitė, Nijolė, „Išlendame kaip tie, pilypai iš kanapių. . .“, Poezijos pavasaris, 1984, p. 51–52.) O Eugenijus Ališanka kažkada liudijo ir eilėraščiu „Esė apie lietuvių literatūrą“:

vis mažiau mane domina poezija (juolab proza)
kartais atrodo: skaitau tam kad užmirščiau
kartais atrodo: esu kitapus šio nevalingo žodžių žaismo
[. . .]
vis kukliau galvoju apie lietuvių poeziją
kartais prisimenu tik vieną kitą vardą: vytautas alfonsas sigitas
kartais sakau: ji išmokytų meno, bet ne gyvenimo
kartais klausiu: argi jai rūpi kaip kokiam celanui gyvenimas
kartais tyliu: toks neišmanymas prišauks bėdą

Atrodo, kad panašioje situacijoje šiandien esu ir aš. Nėra karštligiško noro brautis per publikacijas, nieko nesitiki ir nieko neieškai naujose poezijose knygose. O kas nebeldžia, tam ir neatidaro. Gal tik retkarčias praveria. Vienas iš tokių pravėrimų – Ilzės Butkutės „Karavanų lopšinės“. Lopšinės, kurių melodija, regis sklindanti kažkur iš kito, uždrausto įeiti kambario, pagauna, įtraukia ir užhipnotizuoja. Kaip tokiam procesui ir pridera – atrodo, be jokių ypatingų pastangų. O tada jau prasideda – cirkas, žvėrys ir kiti viliojantys lopšinių košmarai. . . Gal užtektų ir vienos knygos per metus? Bet, kad neskambėtų didingas patosas, paminėkime ir kitus, seniai įsiminusius ir nenustojančius džiuginti vardus: Donaldas Kajokas, Gintautas Dabrišius, Henrikas Algis Čigriejus, Kornelijus Platelis.

Kaip, jūsų manymu, kinta šiuolaikinė lietuvių poezija? Kaip ji atrodo Europos ir pasaulio poezijos kontekste?

Daug kas nekinta ir neturi kisti. Marčėnas, Kajokas. . . Kai pradeda kisti, sakom, negerai, nebe tas jau Jonynas, Parulskis. Tarsi neturėtų teisės būti kitokiais. Kaip atrodo Europos ar pasaulio kontekste – tikrai nežinau, nes nežinau to konteksto. Vienas kitas poetas, perskaitytas vokiečių, lenkų ar rusų kalbomis tokios prabangos kalbėti apie kontekstus nesuteikia. Be to, poezijai, mano supratimu, svarbiausias yra nacionalinės kalbos kontekstas, skirtingų kalbų poeziją sudėtinga lyginti. Nacionalinė kalba turi savo tradiciją, savo kontekstą. O šiame kontekste matomiausios yra, ko gero, dvi poetinės linijos, einančios iš Tomo Venclovos ir iš Sigito Gedos. Galvoje turiu Mindaugo Nastaravičiaus, Vytauto Stankaus, Gyčio Norvilo eilėraščius. Kažkur tolėliau – išmokęs nebūti Marius Burokas.

Iš skaitymų klausymo norėčiau, kad labiau knygomis ar publikacijomis būtų Agnė Žagrakalytė. Seniokiška mintis: ar galėtų kas nors imtis stambesnių poezijos formų, pavyzdžiui, poemos žanro, istorinių temų.

Kadais Aidas Marčėnas rašė: „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Kaip pakomentuotumėte šias eilutes apokaliptiniais metais?

Per Lietuvos radiją girdėjau tokią trumpą apklausą: kokios profesijos artimiausiu metu turėtų išnykti, tapti nebereikalingos? Vieno praeivio nuomone, turėtų nelikti menininkų. Gaila, kad nepakomentavo. Drįsčiau paprieštarauti praeiviui. Eilėraščius rašyti reikia, kitaip baigsis pasaulis.

 

Rosana Lukauskaitė

Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2011-aisiais? Kaip, jūsų manymu, kinta šiuolaikinė lietuvių poezija? Kaip ji atrodo Europos ir pasaulio poezijos kontekste?

Mano manymu, kažkaip pakito lietuvių kalbos skambėjimas maždaug XX a. antrojoje pusėje, ko nepastebėjo Mieželaitis ir todėl jo tekstai neskambūs, bet pastebėjo Baltakis, pavyzdžiui, vienas žydų tautybės žmogus, kuris viena koja gyvena Izraelyje, yra sakęs, kad tarybiniais laikais lietuvių kalba buvo „gražesnė“, o dabartinė kalba – „lojimas“. Nors man būtent patinka „lojimas“, o ne „daininga kalba“, kaip pavyzdžiui, italų. Ivritas irgi – lojimas. O argi 2011 m. poezijos knygos – tai jau „lietuvių poezija“? Na nėra tokio subjekto kaip „lietuvių poezija“, kuris atliktų savideterminaciją, t. y., apsispręstų ir kistų kuria nors kryptimi, bet yra sluoksnis to, kas rodoma, ir apatiniai sluoksniai to, kas nepageidaujama. Apie ko sukeitimą visą laiką jaučiu pareigą galvoti, nes nepasitikiu likimu. O gal be reikalo? Jakošas pasitiki likimu ir sako, kad autoriais tampa visi autoriai, kurie nusipelno būti autoriais.

Kadais Aidas Marčėnas rašė: „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius.“ Kaip pakomentuotumėte šias eilutes apokaliptiniais metais?

Yra ir antiapokaliptinis Marčėno eilėraštis: „apsėstieji žiūrėjo paklaikę / žviegė kiaulės žemai baigose / kol šviesioji dvasia tyliai laikė / garsiai raikė tamsioji dvasia / ir dalino du tūkstančius metų / kūno duoną teisioji era / kiaulės įveikė stiksą ir letą / duona baigės ir vyno nėra“. „Vyno nėra“ yra kodiniai žodžiai vestuvių scenoje, – tai, kaip žinoma, pirmasis Kristaus stebuklas. Taigi eilėraščio žinutė yra: štai išseko senas šventumas, bet tai reiškia, kad turi apsireikšti naujas šventumas. Tad tai, ką rašysime, turės savo vietą, nes bus literatūriškai simetriška.

[/expand]

 

Virginijus Gasiliūnas. Maironianos trupiniai (Maironiui 150)

[expand title=”Skaityti”]

Prae scriptum. Per Jonines išsitraukiau Literatūros ir kalbos XXI tomą, norėdamas Panevėžy aptikto Maironio rankraščio genezę patikslint. Patikslinau. Užuot spėliojus, tereikėjo dar kartą perskaityti vysk. Kazimiero Paltaroko 1942-ais rašytus atsiminimus. Tos atsiradusios Mūsų vargų dalys sukurtos 1915 metų pavasarį Vašuokėnuose. Bet knyga taip ir liko ranka pasiekiama. Baisiau už degtinės taurelę – neatsispirsi. Užtikau atsiminimuos užmintą mįslę, kurią įmint norint teko imtis Lietuvių laikraščio (toliau = LL).

Pirmasis raides grąžinus imtas leist (nuo 1904-11-18/12- 01; Vilniaus žinios nuo 1904-12-10/23) periodinis leidinys; savaitraštis, ne dienraštis, bet: iliustruotas; Petrapily, ne Vilniuj, bet: vos ne kiekvienam numery – Maironio poezija. Ir ne tik. Maironis buvo LL literatūros skyriaus vedėjas? Karolio Račkausko-Vairo, nuo 1905-ų LL redaktoriaus, atsiminimuose užtikau tokį teiginį (užrašytą 1955-ais): [. . .] kartais pasirodydavo polemika tarp Maironio ir Jakšto. [. . .] jis polemizavo su Maironiu dėl „principinio“ klausimo: ar eilėraščiuose dėl ritmo trumpintini žodžiai ar ne? Maironis buvo griežtai nusistatęs prieš trumpinimą, o Jakštas – už. (LirK, t. XXI, p. 447) Peržiūrėjau Maironio Raštų III tomo antrą knygą – nieko tokio nėr; patikrinau Romo Adomavičiaus Maironio raštų bibliografiją (1990) – irgi nieko panašaus. Tad ir beliko griebtis paieškų verčiant LL laps po lapo. Nr. 17 (1905-03-31/04-13) yra Jakšto laiškas į redakciją „Šis tas apie eiliavimo taisykles“ (p. 234): № 13 «Liet. L.» radau nurodytas tris «pamatines eiliavimo taisykles », kurių neužlaikymas buk geriausios įtalpos eiles gadinąs. Tos taisyklės, anot «L.L.» esą šios:

1) «negalima ritmo užlaikymui trumpinti žodžių, kia [=kaip] aš’ros vietoje ašaros.
2) reikią esą saugotis tokių žodžių sutrumpinimų kaip: ein’, slenk’, maldin’, trauk’ žied’s, but’, (vietoje būtu).
3) esą «visai netikę tokie rimai kaip va: išbalęs sušalęs, kerčiòs-kàrčios, ponai-saliunai, numilėta bileta, atsitrauk draug ir tt.»

Pirma taisyklė, Jakšto manymu, „visai teisinga“, bet antra – „suvis priešingai“ (net Maironio autoritetu pasiremia – kelis sutrumpinimus Pavasario balsuos radęs); trečia – „irgi teisinga, atskyrus tik tokius rimus, kaip vaikelis-išbalęs, kurie man matos visai geri (Slg. Puškino: prieklonialirukoplieskali, ugriumoj-dumoj, drož’-molodiož’ ir tt.)“. Situacija tikrai tokia, kokią užfiksavo K. V.- ., bet: Jakštas ginčijasi ne su asmeniu, o su laikraščiu. Nes tai, iš ko jis cituoja, buvo išspausdinta kaip redakcijos nuomonė apie atsiųstą L. Gerulio (= Liudo Giros) eilėraštį „Briežukų pardavėjas“ (nr. 13, 1905-03-03/16, p. 165; šitą eilėraštį savo atsiminimuose iš Petrapilio laikų – ištisiniuose, paskelbtuose 1957-ais Rinktinėj, p. 188 – mini ir K. V.-R.): Spausdiname dėl pavyzdžio žemiaus einančias eilės, kad parodyti, kokias apturime, kokių vienok spausdinti negalima, nors mums tai gaila. Tų eilių įtalpa poėtiška, poėtiškas ir jų stylius, bet pamatinės eiliavimo taisyklės neužlaikomos. Visupirmu negalima ritmo užlaikymui trumpinti žodžių, kaip aš’ros vietoje ašaros. Teip-pat yra tai kalbos ydos tokie sutrumpinimai, kaip: ein’, slenk’, maldin’, trauk’, žied’s, būt’ (vietoje būtu). Toliaus visai netikę tokie rimai, kaip va: išbalęs, vaikelis; kerčiòs, kàrčios; ponai, saliūnai; numylėtą, bìletą; atsitràuk, draug ir t.t. Ant galo reikia poėtoms gyvai pažinti tikras žodžių priegaidas (akcent) ir negalima jas kraipyti vien tik ritmo užlaikymui. Paduodame tuos pasergėjimus, visai nenorėdami savo bendradarbius užgauti, bet tik trokšdami, kad Dievo duotos dovanos neužkastu, kad daugiaus pasidarbuotu, susipažinę giliaus su kalbos įstatymais su poezijos teoriją. Kiekvienas dailos skyrius: ar tai tepliojimas, ar mūzika, ar rūmų statymas, ar poezija reikalauja daugel, daugel darbo ir prisitaisimo; negana apturėti nuo Dievo tam tikrą išaugšto įkvėptą dovaną, reikia dar ją apdirbti, pažinti jos teoriją, pasinaudoti iš to, ką amžiais prieš mus ištyrė. Kiek tai talentų be mokslo ant niekų nueina! Ir nesektinasai pradedančiojo poeto kūrybos pavyzdys:

Briežukų pardavėjas1
Miesto paveikslėlis

Sušalęs, išbalęs mažutis vaikelis
Sustojo ant gatvės2 kerčios,
Pamelsvo jam lupos, per skruostùs kai pupos
Jam aš’ros riedėjo karčios.
Nudriskęs, nuplyšęs rankelę iškišęs
Skrynikej briežukų buriai
Nuo ponų auksuotų, nuo ponių šilkuotų,
Pagelbos jis meldė tyliai
Ein ponios ir ponai—jiems žiba saliunai,
Nerūpi jiems vaiks vargdienys;
Kas miršta iš bado, tas laimės nerado,
Tai valkata ir tinginys!
Slėnk’ eilè po eilès—panytės štai dailios,
Šaipydamos, juokdamos trauk,
Spind’ jupos3 gražumù, kvep’ rankos perfumu,
Ne gaus nuo jų vaikas, ne laukk.
Ein puikùs ponàitis, bet veltui4 našlaìtis
Skatiko nuo anò maldin’
Jis tur numylėtą, reik pirkt jai bìletą
Ir eiti tèatran.—«Šàlin!»
Nus’traukė nuo kelio ir vėl ranką kelia,
Spind’ akys, kai žied’s nuo rasòs. . . .
«Briėžukų skrynikė—tiktai po skatiką»
Led’ šnybžda jisai be drąsòs.
1 Sierčikai
2 ulyčios
3 suknios
4 dovanai, bėrgždiai.

Bet nieks savo saiko, n’atrišo dėl vaiko,
Kiekvienas nuo jo atsitràuk’
Šis, kitas ìšbare, «velniuosna» pavarė,
Parduodams vieniams savę draùg’. . . . .
Praslinko, išnyko—vaik’s vienas beliko
Teatruos’, saliunuos’ visi
Jie skęsta šampane, vaik’s ašarų tvanè. . . .
Teverkia, bil’ «jie» but’ linksmi!. . . .
Taip visad’ ant svieto: kam minkšta, kam kieta,
Kam juoktis, kam ašaros’ džiūt’. . . . .
Ne vieną kietširdys pravirgde, pravirgdįs
Vargdienį—bet ar tūr taip būt’?. . .

Teksto publikacijoj sukirčiuojant nurodyta dar daugiau riktų (skruostùs etc.). Į minėtąjį Jakšto laišką irgi atsakyta anonimiškai. „Nuo redakcijos“: Redakcija pasilieka prie savo nuomonės. Nestato per principą, kad visai negalima žodžių trumpinti, bet tokie sutrumpinimai, kaip: ein’, slenk’, maldin’, trauk’, žied’s, but (viet. būtu) yra tikrai ne pagražinimu bet ydomis, o poezija tai dailos šaka, todėl jos išvaizda turi buti nesudarkyta bet daili, graži. Jei anuos sutrumpinimus priimti, tai kodėl nepriimti ir: žmog’s, sun’s ir kitus. Kas kitas tokie sutrumpinimai kaip gal, kiek kart, nieks, kurie yra plačiai vartojami ir grynoje prozoje. Lenkų ir rusų poezijoje sutrumpinimus, jei kurie yra, galima suskaityti ant penkių pirštu, žinoma atskyrus tuos, kurie be jokio skyriaus yra ir prozoje vartojami. Vieni tik vokiečiai priėmė į poeziją įpatingus sutrumpinimus. Kodėl? Apie tai ilgai sakyti. Prancuzų kaimos gyventojų gyva kalba turi didį panašumą su lietuviška ir teippat mėgsta sutrumpinimus; vienog jų poetos nepriėmė į savo globą tą galūnių apkarpimą. Dar kartą redakcija patėmija, kad įpatingai žodžių su viena sąjama [= skiemeniu] trumpinimas, jei nėro dar klaida, tai vis gi poezijos ydomis. Red.

Kas redakcijos vardu atsakė? – Logiška būtų teigt: Red. = Jonas Maculevyčė (tokia pavardės forma užfiksuota jo paties straipsny „Ape lietuviško liežuvio išguldymus po musų mokyklas“, LL, nr. 43). Vadinas, ir kiti atsakymaipamokymai siuntusiems savo poetinius bandymus LL redakcijai – irgi Maironio? Beje, labai panašūs į cituotąjį. Štai trys pavyzdžiai: P. Upeliui. Tamstos eilių «Lietuvis» spausdinti negalime. Įtalpa gera, vietomis tikrai poėtiška, bet jos apdaras netikęs: eilių ritmas labai šlubuoja, negalima žodžių priegaidos pagal užgaidos mėtyti, kaip liètuvis, Lietùvą, žmònijos, giltìnės nedòriems. Toliaus, norent rimuotai eiluoti, negalima tokių rimų vartoti, kaip va: Nerio, vario; turtas, sukurtos; apsupti, nusmuksi; brolį, varguolį; parito, šitol. Negalima del ritmo ir žodžių trumpinti, kaip tai: žarjos (žarijos), nįsilaužė (neįsilaužė), kil’ (kįla), ket (ketina), tam (tame) ir t. t. Žodžiai: dimnas, navatnas – barbarizmai. Negalima rašyti: žarijos tykoja, akenat (akėjant?) prie arklo kukenant (?) Nekurios vietos – nesuprantamos. Tamsta galėtumei mums šį-tą proza moksliškai parašyti; su mielu noru priimtumėme. Eilėmis (tankiausei niekam netikusiomis), visokiais paveikslėliais ir pasakėlėmis esme apkrauti. Argi lietuviai musų sandarbininkai jau nieko rimtesnio ir naudingesnio neįstengtu parašyti? (LL, nr. 13, 1905-03-03/16, p. 174) P. Puškinui [simptomiškas slapyvardis!]. Tamstos eilių spausdinti negalima. Talentą, kaip matosi, turite, bet reikia daugiaus prasimokinti kalbos ir eilavimo taisyklių; žodžių trumpinti negalima; reikia užlaikyti naturališką priegaidą (akcentą), nes kiteip ritmas šlubuoja; teip pat reikia daugiaus sutarties rimuose. Su laiku galėsite ir versti ir originališkai rašyti, tik darbo ir mokslo daugiaus. (ibid.) Tam pačiam po poros savaičių (spėtina: neišvydęs savo eilių, dar vieną laišką parašė): P u š k i n u i. Apturėję Tamstos eiles stengėmės duoti Tamstai atsakymą. Negalime jų sunaudoti delto kad nekurių iš jų ir įtalpa mėnka ir labai šalinasi nuo elementariškų net tiesų poezijos: ne tikt rimas tankiai nevikęs, bet ir rytmasteip pat šluboja;  k. a. rimavojimas žodžių «kaip tas»—«kalbos», «bedòs—rodos», «ramiai—savaip», «nuodą— proto» ir t. t. Ar negaletumitė prisiųsti mums kokius nors moksliškus straipsnelius, duokime iš luomos teknikos, historijos, ir t. t. Tą tei noriai suvartosime! (nr. 16, 1905-03-24/04-06, p. 222; beje, dėl šio teksto spėtina: antrąkart Maironis raštu atsakinėt nebenorėjęs, pasakęs, o užrašė leidėjas Antanas Smilga; kodėl taip spėju? – „apie tai ilgai sakyti“.) Be to, kas jau išdėstyta, kiti argumentai už Maironį: • LL leidėjas Smilga ir Maironis buvo tikrai geri pažįstami; net laikraštis buvęs, galima sakyt, kartu sugalvotas; Smilga „LL kaštais“ išleido Maironio knygą, tad poetas turėjo jaustis įsipareigojęs.  Į laiškus turėjo atsakinėt žmogus, nuolat palaikantis ryšį su redakcija; Maironis to niekaip negalėjo išvengt – praktiškai kiekvieno numerio „Literatūros skyriuj“ ėjo jo poemos Par skausmus į garbę gabalai – korektūras teko skaityt (švariai perskaitytos; atsakymų korektūrų greičiausiai neskaitė).
• Maironio polinkis į akcentomaniją. Atsakymuos prikirčiuota, pakirčiuota ir poemos tekstuose (kad tik teisingai perskaitytų Lietuvą, kad tik atitrauktų kur reikia kirtį galūnėn!). Pvz.:

Kad, Liètuvai spaudą užgynęs ir raštą,
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Kad jos Lietuvòs neapšviesti;
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
O juk Lietuvòj, kur net vokiško vaiko
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ką gal Lietuvà, svetimtaučiams parodys

(Ar tai sietina su tuo, kad Maironis dirbo kartu ir bendravo su Kazimieru Jaunium? Beje, pastarasis Smilgos spaustuvės zecerius kankino labiau nei Maironis, tik vieną kitą žodį pageidaudavęs surinkt su ypatingesne, kirčiuota, raide.)

• Išnašos prie „Briežukų pardavėjo“ tikriausiai ne Giros. Maironis nebuvo entuziastingas neprigijusių naujažodžių šalininkas. Nereikia pamest galvos belietuvinint viską. Poezija turi būti ne tik pačiam poetui suprantama. Todėl, pavartojęs naujesnį lietuvišką žodį, paaiškindavo; pvz.:

Kas nors ten galėjo sutikt musų vytį! (wòdz)
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Tikrai nepardaug sąmojingai“ (dowcipnie)
– – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Ant laikraščio balso, to gerdo (herold) brangaus,

Nežinau, ar gana argumentų teiginiui: Maironis buvo LL bendradarbis, ne tik savo kūrinius savaitrašty skelbęs, bet ir poeziją prižiūrėjęs, su skaitytojais komunikavęs – poezijos skyriaus vedėjas, šiuolaikiškiau tariant. Iš tų atsakymų- pamokymų  usidėstytų jojo „Praktinės tiesos eilėms rašyti“. Kiek gero Maironis lietuvių poezijai padarė, bent dalį tautinių grafomanų užgesinęs!? (Pvz.: „P  L e v a n u i. Tamstos eilės parsilpnos; spausdinti negalima. Malonetumeme, kad verčiaus žinias siųstumete iš svetimos šalies, nekaip kad menkas eiles berašę.“ – 1905-03-10/23, nr. 14, p. 190 – Bet ar liovės? Greičiausiai kitą redakciją ėmė atakuot. . .) Gerai, sutinku, viskas grįsta prielaidom, dedukcijom– indukcijom. Daiktinių įrodymų neturiu, LL redakcijos archyvo nesu akyse matęs ir nežinau, ar toks išlikęs. Bet juk kas nors atsakinėt tiems poetams turėjo! Jei ne Maironio tai darbas, tai kieno? Nerandu kito įtariamojo. P. S. Surašiau; atrodo, pagrįsta, bet: ar ne dviratį išradau? Visų straipsnių apie Maironį tai nesu skaitęs. . .

 

2010-09-16
Maironis ir Šveicarija

2007-06-29 Meggene (septyni kilometrai už Lucernos) prie St. Charles Hall vilos koplyčios sienos buvo pritvirtinta Maironiui skirta memorialinė lenta, taip įamžinant vietą, kur poetas 1907-07-25 baigė Jaunąją Lietuvą. Ta proga 2007-07-11 XXI amžiuje buvo paskelbtas Aldonos Ruseckaitės straipsnis „Šveicarijoje pagerbtas Maironis“, prasidedantis taip: Tyrinėdami Maironio kūrybą, biografiją, laiškus galime teigti, jog viena mėgstamiausių vietų pasaulyje poetui buvo Šveicarija ir būtent katalikiškasis Liucernos kantonas. 1899 m. vasario 16 d. laiške poetui kunigui A. Jakštui-Dambrauskui Maironis rašė: „Ketinu ant kokio pusantro mėnesio pailsėti Šveicarijoje ant krašto ežero Keturių kantonų, kur jau du kartu buvau ir kur maloniaus [gėrėjausi – A.R.] tarp gamtos grožybių.“ Vadinasi, Maironis į Šveicariją galėjo pirmąsyk nukeliauti apie 1894 metus, nes eilėraštis „Rigi Kulm“ išspausdintas pirmą kartą 1895 metais, eilėraštis „Vakaras ant Keturių kantonų ežero“ pirmąkart publikuotas 1904-aisiais. Kadangi 1907 metais jis Šveicarijoje užbaigė poemą Jaunoji Lietuva, tad kelionių į šią šalį per gerą dešimtmetį susidaro nemažai. Nėra užfiksuota, ar po 1907 metų jis dar buvo čionai atvykęs. Maironio kūryboje „grynai“ šveicariški eilėraščiai yra trys. Du jau paminėti, taip pat eilėraštis „Alpių viršūnės“, kuris iš pradžių buvo pavadintas „Alpių akivaizdoje“ [. . .]. Maironio Raštų I tomo komentaruose rašoma (p. 293): Šis eilėraštis užrašytas ant Maironio bibliotekos knygos „Dokładny słowniczek polsko–niemiecki i  iemiecko–polski spisany przez dr. J.P. Jordana. Lipsk. W księgarni Ottona Holtne. 1889“. Įrašas pieštuku, išblukęs, sunkokai išskaitomas, vietomis spėjamas. Atrodo, kad tai pirmoji eilėraščio redakcija. Pirmąkart išsp. 1920-ais Pavasario balsuos pavadinimu „Snieguotos Alpių viršūnės“. Kadangi žodynėlyje tikriausiai nėra jokios inskripcijos, kada ir kur pirktas, datuot eilėraščio praktiškai neįmanoma. Negi rašysi: 1889–1920? Eidamas per LL, 1905-09-22/06-05 nr. 42, p. 621 užtikau štai tokį „Laišką iš Šveicarijos“: Rugpjučio 29 d. prisiruošęs į kelionę, atsisveikinau su savo kraštu keliems metams. Per Kybartus pervažiavau sieną ir leidausi Berlyno linkon. Prusuose umai patėmyjau šį-tą naujo. Ant stočių trukiai stovi trumpai, negirdet skambinimo, žmonės nesigrudžia. Berlyne sustojau tik pasilsėt. Turėdamas kelias liuosas valandas, nuėjau į Zooliogišką sodą.
eina aplinkui; iš jo abiejų pusių įtaisyti gardai gyvuliams ir paukščiams iš visų pasaulio šalių. Rodos, Petropylės žvėrynas ir ne mažas, ale Berlyno kur tai didesnis. Čion yra daugiau gyvulių ir paukščių. Tie patys atrodo linksmesni ir gražesni; teisybė, daugumui iš jųjų nereik kęst šiaurių šalčio, bet apskritai matyt, geriau užlaikomi; visur švaru, puiki tvarka. Viduryje sodo stovi augštas bokštas. No jo viršaus, kaip Petropylėje nuo Isako, gali gerai prisižiūrėt Berlyno margumynui. Pavaikščiojęs dar Tiergartene, nusileidau ant Potsdamo stoties. Iš ten pervažiavau po žemę ir viršum namų. Toliau pasigėrejęs miesto grožybėmis ant Fridriko ir Unterdenlinden gatvių, variausi į Dresdeną. Dresdenas yra gražus ir smagus miestas. Aplinkui apsuptas žemais žaliuojančiais kalnais; viduryje paveikslinga tvarka. Dideli sodai ir medžių alejos dailiai puošia Saksų sostapylį. Rugsėjo 1 d. aplankiau garsią Dresdeno paveikslų galeriją. Čia yra Rafaelio «Madonna Sixtina», pas kurią iš vien stovi dailos mylėtojų buriai. Žymiausi nauji paveikslai tai Mencelio: Veronoje jomarkas, Prellio: Judošius parduoda Kristų, Haufmano: Kristus dvylikos metų Jeruzaliaus bažnyčioje ir k. Toliau apžiurėjau muzejų: «Grune Gevolbe», kuriame labjau atkreipė mano atydą brangus akmens ir senovės karališki rakandai. Buvau taiposgi istoriškame ir skulpturiškame muzejuose. Mačiau teip vadinamą «Silberzimmer», kur sudėti sidabrinai karalių indai, šaukštai, peiliai etc. Jie iš viso sveria per 2000 pudų. Nedėlioje klausiau puikios muzikos su giesmėmis katalikų bažnyčioje «Hopkirche». Į Dresdeną prigul užsukt kožnam keliauninkui. Čionai yra daug gražių daiktų pamatyt. Vasarą kas mėnesį saksų sostapylį aplanko 45,000 svečių. Rugsėjo 6 d. iš Dresdeno atvykau į kantonališką Šveicarijos miestą Neuchatelį. Iš vakarų susitelkę stovi gražus kalnai, medžiais apželę, dangų parėmę; pakalnėje guli miestas; toliau Neuchtelio ežeras; už ežero riogso Alpai, baltomis sniego kepurėmis apsidengę. Vietiniai gyventojai, kaip ir visi šveicarai linksmi, gyvi.— pirmą nedėldienį prisižiurėjau jų šventos dienos judėjimui; pilni sodai ir gatvės žmonių; muzika griežia per kiaurą dieną; seni ir jauni
padoriai linksminasi.
Rugsėjo 12 d. aplankiau gražiausią užmiesčio dalį «Les gorges d’Areuse». Kelias mylias į pietus pavažiavęs trukiu, pėsčias gryžau atgal Areuse, upės pakrantemis. Čionai patikau daugybę turistų. Rodos, dievoti Lietuvos meldžionys traukia į stebuklingą vietą. Ir ne veltui: neišpasakytai puikus reginiai tiek svečių čia sutraukia. Medžiais apaugę riogso augšti kalnai. Jų viršunės slėpiasi debesyse. Apačioje sroviai teka upė. Iš kalnų gražiai įtaisytomis triubomis bėga vanduo į upę; pagalios, krisdamas nuo 20 sieksnių augščio, pavirsta į ukus. Eini siauru taku, o viršuj tavęs kabo akmens. Tankiai trukis išlenda iš žemės. Gamtos yvairumas visoje savo grožybėje akį veria ir širdį prie savęs traukia. Dailios vietos, puikus Šveicarijos matymai, bet svetimos čionykštės širdys graudumą tik kuria. Už šituos kalnus ir gamtos navatnybes, už puikius miestus ir jų smagumus mielesnė man Lietuva ir jos žemos surukusios grįčios. Parašas šiek tiek autoironiškas: Skraiduolius. Regis, atidžiai peržiūrėjau Lietuviškųjų slapyvardžių tomus – neradau tokio užfiksuoto ir atskleisto. Beskaitant išskirtas pastraipas, prisiminė minėtasis Maironio eilėraštis „Alpių akivaizdoje“:

Aukštų kalnų viršūnės šviečia,
Ledais apkaltos ir sniegais!
Nuo amžių koja jų neliečia
Žmogaus, užgimusio varguos.
Nuo aukšto išdidžiai apmatė
Žmogaus kasdieninius takus,
Vienok gyvatos margo rato
Jų aidas neatjaus puikus.
Kas joms didžiulėms! Milijonai
Pro šalį amžinais keliais
Nuėjo, kaip lig laiko monai,
Su mažutėliais geiduliais.
O jos be jausmo, be [silpnybių?]
Vienodos amžiais lig aušros,
Kai liepė viešpats iš tamsybių
Išeit ant saulės atviros.
Ir amžių amžius sau galingai
Bebaltuos saulės spinduliuos!..
Kas aš prieš jas, kurs rūpestingai
Vos tik rytojaus beviliuos.

Sugretinus užfiksuotus vaizdus, jau noris klaust: ar tik ne tas pats žmogus ir laišką, ir eilėraštį rašė?! Bet: „atsisveikinau su savo kraštu keliems metams“. Į šitą teiginį atsirėmus, galima daryt prielaidą: koks nors baigęs Petrapily dvasinę akademiją lietuvis išvyksta tęst studijų užsienin. Bet nė žodžio apie naująją mokslavietę. Alpėm ir šveicarais domisi. Skraiduolius. Gal teologijos daktaras Jonas Maculevyčė ketino gaut darbo kitoj dvasinėj seminarijoj? 1905-ieji, visokios revoliucijos, sumaištys. . . O gal tai tiesiog pėdų mėtymas? Kad kas neimtų susiejęs Skraiduolių su konkrečiu asmeniu malt liežuviu: va, profesorius po visokias Šveicarijas važinėja. . . Nežinau, nežinau, nežinau.
Jei kas užkibs – tesiaiškina toliau, man ir tiek gana.

2010-07-17
Maironis ir kortos

1898-ais Tėvynės sarge, tuolaik redaguojamame Tumo-Vaižganto, nr. 7, p. 31–32 buvo išspausdinta Maironio satyra:

Apie Vintą.*

Jei zero nenori draugijoje buti,
Mokinkis, mokinkisi vinto;
Tą vieną svarbiausią praszalinęs kliutį,
Jau stosi ant kelio isztrinto.
Prie vinto nereiks iszkalbingos sznekos:
Szendieną ne ji liaurus renka;
Vien žodžiai du — trįs lig adynos penktos
Par isztysą naktį užtenka.
* Vintas yra tai toksai grajimas kartomis, pas ponus łabai madon įėjęs. Raszėjas cze tycziojas isz grajinczių kartomis, kuriems nereikia nei daug proto, nei jautrios sąžinės. Red.

Matronos garbingos, kurių liežuveliai
Tarytumi sukas ratu,
Prie vinto atsilsite nors vałandelę,
Atpraste plepėt pamažu.
Prie vinto nereikia nei didelio proto:
Atimti, pridėti tiktai!
Prie jo bus gerai ir dėl vyro pilvoto,
Ir raisziui, kurs eina kreivai.
Be vinto žmogus lyg nepiłno dar meto:
Gerai, jeigu kencziamas bus;
Guodonės negaus, nors kalbėtu iszreto
Ir žydų skaitytu rasztus.
Jei vinto mokėsi, tavęs neapleis
Kaip mylimą sveczią pakviesti;
Su vyrais garsiais, jenerołais didžiais
Galėsi greta atsisesti.
Jei kokį aprupinti norėsi dalyką:
Ant vinto užkviesti — naudinga.
Nieks sauso nekłauso, nedirba už dyką:
Ant vinto pakviesk reikalingą
Į ranką szimtinę įbrukt — negražu!
Supyks! . . . Bet prałoszti gali;
Ir reikałas tavo sau eis, kaip ledu,
Ir pirsztai nebus sutepti.
Kiszenė — tuszczia: ir-gi vintas padės
Prikimszi. . . ne savo. . . tai kito!
Nenori sau gobsziaus — piningo garbės:
Par vintą ne vienas nukrito.
Daug łaiko turi: isz bėdos iszvaduos
Prie vinto susėdę draugai;
Ir nieks dykaduonio tau vardo neduos,
Ir łaiką prastumsi linksmai.
Garbė tau pirmamui, kursai ant naudos
Žmonijei iszmislijei vintą!
Tau velnias patsai negailėsys smałos,
Priversdamas kauszą primintą

Beje, galutinėj eilėraščio redakcijoj neliko nei zero (pirma eilutė tapo nei šiokia, nei tokia: „Jei nori draugijoje nieku nebūti“), nei velnio – viso paskutinio posmo. Įtarinėt Maironį veidmainiavus negražu būtų. Tikriausiai rašydamas šį kūrinėlį pats nebuvo įjunkęs į kortas. Bet po gerų šešerių metų Jakštas satyrinian vaizdelin iš Lietuvos gyvenimo „Principų tvirtumas“ (LL, 1905-03-31/04-13, nr. 17, p. 234) įdeda ir tokius posmus:

Kortų išjuokimui

Dainius eiles rašo,—
Bet svečių sulaukęs
Tuoj. . . «prie vinto» prašo. . .
– – – – – – – – – – – – – –
Ei nutilkit kanklės!
Kas čia beišrodys,
Kaip toli nuo darbo
Yra mūsų žodys?!. . .

Sprangūs turėjo būt Maironiui šie viešo priekaišto – veidmainiauji, dainiau kanauninke! – žodžiai. Klausimas: kada ir kodėl jis užsikrėtė kortom? Gal galima būtų tai siet su 1901-ais pradėtom eit Petrapilio dvasinės akademijos inspektoriaus –  administracinėm – pareigom? Kai teko pradėt bendraut ne tik su kolegom ar tais, su kuriais norėtum, bet ir su tais, su kuriais reikia. Iš atsiminimų galima susidaryt įspūdį, kad šiaip Maironis buvęs išrankus bendraudamas, o čia pagal pareigas teko tvarkyt reikalus. Savo principų ir nuostatų viešai nedemonstruosi. Aptarei konkretų reikalą, bet pabėgt neišeina. Tad kortos kaip išsigelbėjimas – nei apie orą, nei apie politiką nereikia šnekėt („vien žodžiai du — trįs“). O kad netikęs dalykas prilimpa, net pamėgsti jį, argi naujiena? Lošdavo Maironis ne tik šiaip, bet ir iš pinigų. Karolis Račkauskas-Vairas: [. . .] buvau nuvažiavęs į Suomiją, į vasarnamį Teriokuose, kur gražioje viloje su Antano Smilgos šeima atostogavo Maironis. Poetas, pasisveikinęs su manim, pakvietė lošti vintą, pažadėjęs mane pamokyti lošimo. Tai buvo pirmas ir paskutinis mano bandymas vintuoti – prasilošiau, ir Maironis, dėdamasis į kišenę mano praloštus rublius, pasakė: – Dabar nebesakysi nemokąs vinto lošti, tiesa? (LirK, t. XXI, p. 448) Tekdavo ir pralošt: 1925 m. Maironiui atostogaujant Tytuvėnuose, vieną pavakarę į kleboniją užklydo du jaunuoliai pakeleiviai ir paprašė nakvynės. Po vakarienės kunigas Jančiauskas ir Maironis sėdo prie „išgarbinto vinto“. Pakvietė ir svečius. Tie, matyt, buvo įgudę lošėjai arba geri sukčiai, nes per vakarą taip nutaisė kunigus, kad šie prakišo maždaug po 600 litų. Tą įvykį vėliau prisimindavo pats Maironis. (Juozas Gečius, ibid., p. 551) Kalbėdamas su kolega, pajuokavau – sakau, visai neblogai skamba: tarptautinis vinto turnyras, skirtas didžio lietuvių dainiaus Maironio, tarkim, 155-oms gimimo metinėms. – „Liktum nesuprastas.“

2010-07-20
Tableaux vivants – vaizduotės
atvirlaiškiai su Maironiu

Literatūros ir kalbos XXI tome, skirtame Maironiui, kun. Kazio Žitkevičiaus (1893–1986) atsiminimuose užfiksuotas jo atmintin įstrigęs vaizdas iš Palangos apie 1930–1931-us: Maironis sėdėjo jūros tilto gale apsuptas savo gerbėjų, kurių dauguma, atrodė, buvo akademinis jaunimas. Apsivilkęs jis buvo ilgu baltu apsiaustu, rankose turėjo lazdą, kurią visuomet imdavo, eidamas pasivaikščioti. Visi ramiai šnekučiavo, gėrėjosi besileidžiančios saulės atspindžiais, banguojančios jūros paviršiumi. Maironis jūros fone tarp gerbėjų man priminė Fojerbacho paveikslą, kuriame jis vaizduoja Dantę Ravenoje, jūros pakrantėje tarp savo gerbėjų. (p. 471)
K. Ž. prieš akis tikriausiai turėjo Anselmo Feuerbacho (1829–1880) paveikslą „Dante und die edlen Frauen von Ravenna“ (1858; Karlsruhe, Staatliche Kunsthalle). Ir visai nesvarbu, kad apsiausto spalvos skiriasi – atmosfera, pati situacija, matyt, sužadino būtent tokią asociaciją.

2012-ieji oficialiai paskelbti Maironio metais. Pagalvojau: o jeigu pagal šį aprašymą sukūrus tableau vivant – vad. gyvąjį paveikslą, nufotografavus ir išleidus atvirlaiškį? Aš tikrai nusipirkčiau. Vaizduotėj esu sukomponavęs dar vieną: Laikas: apie 1930-us; vieta: Kaunas, Maironio namų šalia Rotušės vonios kambarys. 25-erių šviesiaplaukė tarnaitė Adelė, nuolat galvojanti apie vienuolyną, ką tik ištrinko artėjančio prie 70-mečio prelato Jono Mačiulio galvą rūtų nuoviromis, numazgojo kojas ir ruošiasi karpyti nagus. Priklaupusios tarnaitės veide atsispindi nuostaba: Maironis (atrodydavęs piktas, veidas vis būdavęs rūstus) šypsosi, nes jau sugalvojo, kaip pajuokaus (tekstas atvirlaišky po gyvuoju paveikslu: „Nekarpyk! Gal reiks, kai numirsiu, į Juozapato kalną lipti, – neužlipsiu.“). Šaltinis: Adelės Masionytės atsiminimai, užrašyti Dusetose 1967-06-20 (LLTI BR, F11-254). Skelbiant – Literatūra ir kalba, t. XXI: Maironis (1990), p. 552 – Juozapato kalnas kažkodėl virto Juozapo kalnu; beje, XX amžiaus pradžioj buvo mėginta Šatrijai prigydyt Juozapato kalno vardą: ar Maironis juokaudamas ne Šatriją įsivaizdavo? – Kai vidurdieny saulė aukštai / Iš pietų prasijuoks į Žemaičius, / Nuo viršaus Šatrijos išmatai / Nesuskaitomus kryžkelių skaičius. – Bet į Šatriją galima įkopt ir be nagų. . . Kaip ir į Madvėgalį, kurin šiąvasar lipau.

2010-12-15
Tekstai iš Virginijaus Gasiliūno tinklaraščio http://virginijusg.blogspot.com/

[/expand]

 

Donatas Petrošius. Apibaublinimai (Baubliams 200)

[expand title=”Skaityti”]

Žiūrim, ką turim: 2012-ieji – Maironio, Albino Žukausko ir – per Dionizo Poškos Baublius – Muziejų metai. Maironio minėjimais rūpinasi specialioji komisija prie Seimo, A. Žukauską deramai pagarbins Lietuvos rašytojų sąjunga, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Seinų krašto žmonės. D. Poškos Baubliais užsiims šilališkiai, bijotiškiai, kultūriniai turistai ir tos srities specialistai. Nežinia, kam labiau pasisekė, aišku tik – niekada nebūna taip, kad dėmesio viskam kliūtų vienodai. Ir vis dėlto – rašytojams ir jų kūrybos gerbėjams yra ką minėti šiemet prie Baublių. Prieš du šimtus metų – 1812-ųjų kovo mėnesį – D. Poška nuo Vyšniakalnio nusikirsdino pavojuje atsidūrusį, tik ką gaisrą išgyvenusį, tūkstantmetį ąžuolą ir pasidirbino altaną, pavėsinę, darbo – studijų ir rašymų – kambarį. Muziejų mažesniajame Baublyje įkūrė vėliau. Pirminė intencija –
kūrybinės erdvės susikūrimas. Taigi, jei būtume skrupulingi, privalėtume švęsti Rašytojų Namų Metus. Tam, kad vieta ar statinys taptų muziejumi, pirma jame kažkas turi būti, gyventi, krutėti, krapštytis. Pats laikas, prabėgus dviem amžiams, dabartiniams Lietuvos rašytojams, vieninteliams Europos Sąjungoje neturintiems kūrybos ir vertėjų namų, atsigręžti į Dionizą Pošką, kuris, nieko neprašinėdamas nei iš ciesoriaus, nei iš kokių fondų, ėmė ir įsteigė kūrybos centrą, ano meto Žemaitijos kultūros sostinę.

II
Galvoju – bepigu anais laikais D. Poškai buvo, kai – medžiagos – ąžuolų devynios galybės, dūmai nuo aukojimų Perkūnasui dar neišsisklaidę, o susipynusiomis šakomis piemenys nenulipdami ant žemės keliaudavo paskui gyvulius kaip mėnuliai paskui Aušrinę. Kai parvažiuoju į Bijotus, pirma einu tikrinti, kaip auga ąžuoliukai ant Vyšniakalnio, kur mes, vaikai, prieš dvidešimt metų sodinom su amžinatilsį Rolandu Benėta, miškininku, stalo teniso treneriu. Gerai, kad tas kalnas nuošaliau ir nėra tiesaus išminto kelio į jį – vis didesnė tikimybė, kad uolieji apatinių šakų genėtojai iš gyvenvietės neužklys. Kol kas šakomis niekur nenukeliausi – didieji mano krašto medžiai įamžinti heraldikoje: nuo dvigubo Šilalės galiūno per naujai įsteigto žaliuojančio Upynos herbinio ąžuolo su dviem aukojimų ugnim iš abiejų pusių iki metais naujesnio Bijotų auksinio Baublio su juoda durų anga, simbolizuojančio mokslo žinias. Nuo Vyšniakalnio geriausiai matyti ant Bėglio kalno esanti D. Poškos dešimtmetė mokykla. Gali būti, kad jau šį rudenį ją uždarys. Vaikų apylinkėse tebėra tiek pat kaip ir prieš du dešimtmečius, kai čia mokiausi, bet šiais laikais kas rytą atvažiuoja dideli autobusai ir nusiveža trečdalį į kitas mokyklas. Tiek, kiek lieka, sako, yra per mažai, kad apsimokėtų.
D. Poška anais laikais buvo vienas. Ir jo vieno užteko, kad viskas veiktų ir atsipirktų keliems šimtams metų į priekį.

III

Be visų kitų įmanomų simbolių ir prasmių, Baublys atstoja Dionizo Poškos portretą. Nupieši Baublį ir visiems aišku: čia yra D. Poška. Seniau, kol šis švietėjas ir poetas pakliūdavo į mokyklinius vadovėlius, vietoj jo – tegu ir sumeluoto – portreto būdavo dedamas piešinys su kažkokiu susenusiu Tadu Blinda – pavaizduotu labiau iš nugaros, nei profiliu – kreivai žvelgiančiu į Baublį. Man visada būdavo aišku, kad D. Poška nėra tas skrybėliuotas ūsočius, D. Poška yra tas, kuris sėdi Baublyje ir nesirodo. Jei ko nepainioju, Kristijono Donelaičio, gyvenusio amžiumi anksčiau, portretą pabandyta atkurti iš jo kaukolės. D. Poškos portreto iš jo kaukolės atkurti niekas nebandė. Ir kam jo reikia, jei yra Baublys – senovinio medinio milžino kaukolės fragmentas. Pamatai ir aišku.

IV

Laikas ir žmonės krečia pokštus – vienaip jie atrodo pikti, kitaip – juokingi. D. Poškos Baubliai yra muziejus be eksponatų, neskaitant poros kiaurų artilerijos sviedinių ir mamuto ar banginio šonkaulių. Pamenu iš vaikystės – būdavo visokių šarvų, ginklų. Išvogė pervartų metais. Aišku, kas tai padarė. Bet šaukštai jau po pietų. Geroji naujiena ta, kad praktiškai nebeliko ko vogti. Liko svarbiausi dalykai: Baubliai, stabakūliai aplink juos ir laumių stalai. Medis ir akmuo. Ir jokių geležinių svetimkūnių.

V

Sunkiausia įrodinėti poetinius D. Poškos talentus. Kai yra vienas toks anų laikų miglose, nėra su kuo lyginti. Klasicistas su smagiomis išimtimis. Bet juk – alksnių, karklų, šermukšnių, guobų, vinkšnų, ievų (. . .), čiepų, dūlių, kiečių, saidrių, ramunių, dobilų ir visų kitų kvietkų – išvardijimai „Mano darželyje“ skamba beveik postmoderniai. Kada nors, kai iš naujo mieruosim savo literatūrą, turėsim atsižvelgti ir į Sigito Gedos įrašus jo tūkstantiniuose dienoraščių puslapiuose. Pamečiau skaičių, kiek dešimčių kartų S. Geda pirmuosiuose dviejuose išleistuose knygomis dienoraščių tomuose minavoja D. Pošką. Štai viena ištara pamąstymams: „Lietuvių XIX a. poezija bus suprasta tada, kai įgysime išminties. / Dionizas Poška buvo arčiau Vergilijaus, nei Maironis.“ (Vasarė ajero šneka, Vilnius, Vaga, 2008, 445 p.) Iš kurios pusės pažiūrėsi. Iš šių metų perspektyvos – labiau pritinka gretinti jubiliatus, negu išskirti: Maironio eilėraščio „Eina garsas“ pradžia:

Eina garsas Prūsų žemės:
žirgą reik balnoti;
Daug kryžiuočių nuo Malburgo
rengias mus terioti.

Vidurius praleiskim, kas ten buvo, nesunku įsivaizduoti, ir pasidžiaukim, kaip gražiai pritinka prie D. Poškos „Gerardo Rudos“ pabaigos:

O idant Perkūnasas būtų pagarbintas,
Gerards Ruda su arkliu gyvas sudegintas.
Tokią didžią pergalę kad amžiai žinotų –
Viens kryžioks negrįžt namon, kursai žinią duotų.

Gal kada susitarsim, kad D. Poška arčiau Vergilijaus ir už Dantę, nes Dantė – nebūtų italas – labiau už viską rūpinosi kažkokia permatoma moterimi, o D. Poška – lietuvių dievais, kurių atrado beveik tiek, kiek ir romėniškuose kataloguose. Jei Poška būtų gyvenęs 200 metų vėliau, kai visus kipšus, pusdievius ir baltiškas trejybes moksliškai suregistravo Gintaras Beresnevičius, būtų galėjęs atsidėti eilėraščių rašymui.

VI

Paminėjus Maironį, negražu būtų praleisti A. Žukauską, juolab kad tas ir lenkiškuosius eiliuotus D. Poškos įrašus išvertė, o ir šiaip – to paties interesų lauko žmogus, dievgaudys:

Matyt, dar šiemet, vos atpulsiu laisvą pusmetį,
Dzūkijos miškuose įkurdinsiu nusigyvenusių dangaus dievų
Ir žemės pusdievių, pašalintų dievukų prieglaudą,
Šituos numirusius dievus ir gyvus dar negyvus
Dievus apsaugosiu nuo amžių prapulties.“
—— Benamė meilė, Vaga, 1983, 291 p.

Nors autorystė A. Žukausko, atrodo – tarsi paties D. Poškos sueiliuota veiklos programa, kuomet pasiryžęs gelbėti žemaičius ir lietuvius nuo prapulties ėmėsi užrašinėti lietuviškus žodžius, dievus ir didvyrius – susivokęs, kad tik ta tauta turi ateitį, kuri žino savo kalbą, religiją ir istoriją. Iš dabarties perspektyvų – D. Poškos istorija atrodo naivi, nemoksliška – heruliai, palemonas, tyreliai, nomadai, skirai. . . bet taip tik atrodo. Tūkstančius metų gyvavo tokia tradicija – istoriją pradėti nuo mitų, legendų, gandų – viską pateikiant subjektyviai, pagražinant. Ar Herodotas buvo objektyvus, tikslus ir moksliškas? Ne. Bet dėl to jis nėra prastesnis istorikas už Timothy Snyder’į ir Normaną Davies’ą kartu sudėjus.
Senovėje senovė buvo kitokia.

VII

Jei jūs iki šio, septintojo, skyriaus įdėmiai skaitote visas šias pabiras apie D. Pošką, apie Baublį, tapusį jo veidu, ženklu ir dievukų saugykla, ir vis dar įdomu, kas bus parašyta toliau, toliau norėjau perrašyti arba glaustai atpasakoti pernai „Metuose“ (rugpjūčio– rugsėjo numeryje) pasirodžiusį naujai atkapstytą G. Beresnevičiaus straipsnį „Identiteto paradoksai. Legendos ir mitologija lietuvių savimonės formavimesi“, nes tas straipsnis visas kiaurai apie D. Pošką, ir tiek visko naujo, tiek gražaus apie jį pasakyta, pastatytas į lygią gretą D. Poška pagal svarbą lietuvių atgimimui su Teodoru Narbutu ir Simonu Daukantu, pastatyti į vietą masonaujantys šubravcai (priklausę „Uoliojo lietuvio“ – „Gorliwy Litwin“ ložei), kurie patys pirmi ėmė rinkti medžiagą apie lietuvių dievus, paskui, pajutę kuo tai gali baigtis, metė tą veiklą, bet nuo jų jau buvo viską nusižiūrėjęs ir perėmęs D. Poška: rankiojo tuos dalykus vienas pats, per daug nesiblaškydamas, net tada, kai tie patys šubravcai puolė tyčiotis, užsipuldinėti per laikraščius. G. Beresnevičiaus siužetas apie anuos įvykius vertas visokeriopos plėtotės. Pabaigai pacituosiu moksliškas straipsnio išvadas: „Jeigu D. Poška, T. Narbutas, S. Daukantas būtų buvę pozityvistai, mes neturėtume valstybės. Ideologijos poreikį jie patenkino, o ideologija turi būti nei teisinga, nei neteisinga, ji turi apimti visumą, duoti visuminį vaizdą ir tada ji veikia. Klausimas, ar ji teisinga, ar ne, moksliniu požiūriu absurdiškas. Ideologija arba yra, arba jos nėra. Jeigu XIX a. romantikų padėti pagrindai ėmė veikti, vadinasi, ideologija buvo teisinga ir neklystanti.“ Jei neturite pernykščio „Metų“ komplekto, tačiau labai maga paskaityti plačiau, rašykite į Vilnių melsdami, kad straipsnį patalpintų internete.

VIII

Natūralus klausimas – o kodėl D. Poška už visas tas dievturystes nebuvo atskirtas nuo Bažnyčios? Atskirti nuo visų to metų bažnyčių D. Pošką būtų buvę galima jau vien už kaltinimą, kad senovinį lietuvių raštą, kuris neva egzistavo, sunaikino „laikas, vanduo ir jėzuitai“. Atsakymas, kodėl neatskyrė, turbūt, galimas vienintelis: nes Bijotuose, kurie tuo metu vadindavosi Barzdžiais, jokių bažnyčių paprasčiausiai nebuvo. Ir dabar nėra. Kai būdavau mažas, galvodavau, ką reiškia tos „Mužiko Žemaičių ir Lietuvos“ eilutės: „Neder pirštus tarp durų kaišioti/ Ir svetimoj bažnyčioj žvakeles degioti“. Kuri jam bažnyčia svetima: Girdiškės ar Stulgių? O gal apskritai Bažnyčia turėta galvoje? O jei taip – tai ko jis ten laikas nuo laiko pagarbina krikščionių šventuosius? Sveriant D. Poškos poetinį palikimą, lenda sena kaip kultūra mintis, kad ir šiuo atveju lyrinis subjektas su autoriumi nesutampa. Kuo gražiau parašai, tuo stipriau pameluoji.

IX

Daugėja įrodymų, kad D. Poška turėjo pasidaręs tris Baublius. Trečiasis, spėjama – pats didžiausias, buvo pritaikytas skristi. Skraidantis XIX a. pradžios Baublys yra ta trūkstamoji grandis senovinėje žemaičių aviacijos istorijoje – tarp XVII a. gyvenusio raseiniškio Kazimiero Simanavičiaus, daugiapakopių – balistinių – raketų išradėjo, ir XIX a. vidurio orlaivių konstruktoriaus viekšniškio Aleksandro Griškevičiaus lakiojusio aitvarais ir „Žemaičio garlėkiu“. D. Poška prapuolė rašydamas žodyną – įnikęs į raidę S, užbaigęs „sėjimą“, susidūręs su žodžiu „skristi“. Beieškant žmonėse žemaitiškų skraidymo sinonimų ir kitokių atitikmenų, pasitaikė nugirsti senovinį užkalbėjimą. Parėjęs užsitrenkė trečiajame Baublyje, susakė kaip reikia, ir pakilęs nulėkė pro lękus, per dausas pas lotynus, kur dabar sėdi ir verčia jiems viską apie mus.

[/expand]

 

Poezijos pavasario apdovanojimai

 

Poezijos pavasario svečiai

[expand title=”Dmytro Lazutkin (Ukraina)”]

Ukrainiečių poetas Dmytro Lazutkinas gimė 1978 m. Kijeve. Ukrainos nacionaliniame technikos universitete įgijo metalurgijos inžinieriaus išsilavinimą, Kijevo tarptautiniame universitete baigė žurnalistikos studijas. Dirbo inžinieriumi, karatė treneriu, žurnalistu, sporto komentatoriumi. Rašo ukrainiečių ir rusų kalbomis. Penkių poezijos rinkinių autorius: ukrainiečių kalba – „Stogai“ (Дахи, 2003), „Saldumynai ropliams“ (Солодощі для плазунів, 2005), „Žolės pripampusios šventosios karvės“ (Набиті травою священні корови, 2006), „Benzinas“ (Бензин, 2008), rusų kalba – „Svajonių paprika“ (Паприка грёз, 2006). Jo eilėraščiai versti į dešimt Europos kalbų.

Eilėraščius vertė Vytas Dekšnys

[/expand]

[expand title=”Inga Gailė (Latvija)”]

Inga Gailė gimė 1976 m. Rygoje, baigė Latvijos kultūros akademiją, kurioje studijavo dramaturgiją ir scenarijaus rašymo meną. Pirmoji poezijos knyga „Laikas buvo įsimylėjęs“ išleista 1999 m. Už ją Inga Gailė pelnė Klavo Elsbergo premiją. Už antrąją knygą „verkti negalima juoktis“ (2004) apdovanota Anos Dagdos fondo apdovanojimu ir Ojaro Vaciešo premija. Už trečiąją knygą „Pyragaičių Marija“, kurioje publikuojami autorės eilėraščiai latvių ir rusų kalbomis, apdovanota 2007 m. festivalio „Poezijos dienos“ prizu. Rašo scenarijus vaidinimams, performansams, vaikų teatrui, televizijos serialams. Verčia Latvijos poetų eilėraščius iš rusų kalbos. 2011 m. dalyvavo festivalyje „Prozos skaitymai“ ir pristatė kūrinį „Senė, močiutė, tiesa, neteisybė“.

Eilėraščius vertė Erika Drungytė

[/expand]

[expand title=”Jean Portante (Prancūzija / Liuksemburgas)”]

Italų kilmės Liuksemburge gyvenantis ir prancūziškai kuriantis poetas Jean Portante (g. 1950) yra daugiau nei dvidešimties įvairių žanrų knygų autorius, Poetinės Europos akademijos vienas iš steigėjų, poezijos knygų serijos „Graphiti“ leidėjas, savaitraščio „Le Jeudi“ redaktorius, daugybės prestižinių premijų – taip pat 2011 m. „Batty Weber Prize“ – laureatas.

Eilėraščius vertė Tomas Taškauskas

[/expand]

[expand title=”Leo Butnaru (Moldova)”]

Leo Butnaru (g. 1949 m.) – poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas. 1972 metais baigė Kišiniovo universiteto Žurnalistikos ir Filologijos fakultetus. Dirbo žurnalistu, vadovavo kultūros leidiniams. Debiutavo eilėraščių rinkiniu „Sparnas prieš šviesą“ (1976). 1977 m. priimtas į SSRS rašytojų sąjungą, 1993-aisiais – į Rumunijos rašytojų sąjungą. Vienas iš Moldavų PEN centro steigėjų. Rumunijos rašytojų sąjungos direktorato narys, 1997–2005 m. – šios sąjungos Kišiniovo skyriaus pirmininkas. Daugelio poezijos ir prozos knygų autorius, taip pat – antologijų sudarytojas ir leidėjas. Iš jų minėtinos „Rusų avangardas“ (poezija, 2007; proza, 2008; dramaturgija, 2011), „Avangardas – Gulago auka“ (2011), „Rusų poetinė miniatiūra“ (2005, 2 t.). Atskiromis knygomis  išleista Leo Butnaru versti autoriai Velimiras Chlebnikovas, Aleksejus Kručenychas, Vladimiras Majakovskis, Marina Cvetajeva, Leonidas Dobyčinas, Igoris Bachterevas, Janas Satunovskis, Genadijus Aigi. Moldovos (daug kartų) ir Rumunijos rašytojų  sąjungų literatūrinių premijų (1998, 2008), Moldovos Respublikos nacionalinės premijos (2002) laureatas.

Eilėraščius vertė Vladas Braziūnas

[/expand]

[expand title=”Michael Augustin (Vokietija)”]

Vokiečių rašytojas, poetas, vertėjas, žurnalistas ir dailininkas Michaelis Augustinas gimė 1953 metais Liubeke. Studijavo Kylyje ir Dubline anglistiką, angliškąją airių literatūrą ir airių etnografiją bei tautosaką. Nuo 1979 yra Brėmeno radijo laidų autorius ir redaktorius, šiuo metu vedantis savo sekmadieninę kultūros programą bei poezijos laidą „Radiniai“ („Fundsachen“). Yra vienas iš tarptautinio literatūros festivalio „Poetry on the Road“ Brėmene direktorių. Rašo eilėraščius, trumpus apsakymus ir kitus prozos kūrinius, dramoletes. Yra išleidęs daugiau nei 15 poezijos ir prozos knygų vokiečių kalba, jo knygų išversta į italų, lenkų, ispanų, graikų, airių ir anglų kalbas. Kaip autorius ir dailininkas bendradarbiauja literatūriniuose žurnaluose Vokietijoje bei kitose šalyse – Anglijoje, JAV, Airijoje, Pietų Afrikoje, Italijoje. Yra pelnęs Friedricho Hebbelio (1977) ir Kurto Magnuso (1982) premijas, įvairias prestižines stipendijas ir literatūrines rezidencijas, dalyvavo daugelyje tarptautinių poezijos festivalių visame pasaulyje. Be kita ko, 1978 metais Kylyje jis įsteigė pirmąjį literatūrinį telefoną Vokietijoje, veikiantį iki šiol. Michaelis Augustinas yra Vokiečių rašytojų sąjungos ir Tarptautinio PEN airių sekcijos narys. Su žmona, indų poete Sujata Bhatt gyvena Brėmene.
Beje, Augustinų (Augschtinnis) giminė lietuvininkų kilmės, Michaelio senelis kilęs nuo Vilkyškių Šilutės rajone.

Eilėraščius vertė Antanas A. Jonynas

[/expand]

[expand title=”Mindy Zhang (Kinija / JAV)”]

Mindy Zhang (Ming Di Zhang) kinų poetė ir vertėja, gyvenanti Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ji yra viena Kinijoje leidžiamo dvikalbio žurnalo Poetry East West steigėjų ir redaktorių. Yra išleidusi šešis poezijos rinkinius kinų kalba. Ji taip pat verčia kinų poeziją į anglų kalbą. 2010 m. JAV buvo išleista jos pačios dvikalbė poezijos rinktinė Splitting. Mindy yra gavusi apdovanojimų už esė, poeziją ir poezijos apžvalgas. Groja tradiciniu kinų instrumentu Guzheng.

Eilėraščius vertė Sonata Paliulytė

[/expand]

[expand title=”Pedro Lenz (Šveicarija)”]

Pedro Lenzas gimė 1965 m. Išsilavinimas – mūrininkas, Šveicarijos Konfederacijos abitūra. Keletą semestrų studijavo ispanistiką ir germanistiką Berno universitete. Darbas: laisvas rašytojas, laikraščio ir žurnalų skiltininkas, rodosi scenoje su įvairiais menininkais visoje vokiškai kalbančioje Šveicarijoje, yra išleidęs tris knygas, porą poetinių performansų CD. Yra parašęs pjesių. Rengia radijo laidas, 1994 m. pelnė Šveicarijos Profsąjungų švietimo centro premiją „Darbas ir kasdienybė“; 2003 m. – laimėjo Bazelio knygų mugės Hiršeneko Poetinį šalmą.

Eilėraščius vertė Rimantas Kmita

[/expand]

[expand title=”Péter Kántor (Vengrija)”]

Péteris Kántoras gimė 1949 m. Budapešte. Dirbo garsiausio vengrų literatūros savaitraščio Élet és Irodalom („Literatūra ir gyvenimas“) redakcijoje. Trylikos poezijos knygų autorius. Anglų kalba išleista jo poezijos rinktinė „Išmokti gyventi“ (Learning to live, 2009). Daugelio svarbiausių Vengrijos literatūros premijų laureatas, prestižinių Strugos, Prahos, Roterdamo, Toronto ir kitų literatūros festivalių dalyvis. Vertė į vengrų kalbą anglų ir amerikiečių poeziją (D. Schwartz, F. O’Hara, R. Bly, P. Porter, D. Dunn, P. Muldoon) bei rusų literatūrą (A. Puškiną, A. Achmatovą, M. Bulgakovą, A. Remizovą, B. Pilniaką). Daugelio jo eilėraščių tema – žmogaus vienišumas ir savastis istorijos, didžiosios politikos katastrofų, ideologijos akivaizdoje.

Eilėraščius vertė Vytas Dekšnys

[/expand]

[expand title=”Sujata Bhatt (Indija / Vokietija)”]

Sujata Bhatt gimė 1956 metais Ahmadabade, Indijoje, vaikystę praleido Punos mieste Vakarų Indijoje, kuriame yra palaidotas Mahatma Gandis. 1968 metais su šeima išvyko į JAV, studijavo kūrybinį rašymą Ajovos universitete. Šiuo metu su vyru, vokiečių rašytoju Michaeliu Augustinu ir dukra gyvena Vokietijoje, Brėmene. Poetė rašo anglų kalba, yra išleidusi septynetą poezijos rinkinių, apdovanotų įvairiomis premijomis (Commonwealth Poetry Prize, Alice Hunt Bartlett Prize, Cholmondeley Award, Tratti Poetry Prize ir kt.), spausdinama įvairiuose žurnaluose bei antologijose Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, JAV ir Kanadoje. Jos eilėraščių knygų yra išleista vokiečių kalba; ji taip pat iš savo gimtosios gudžaratų kalbos verčia poeziją į anglų kalbą.

Eilėraščius vertė Antanas A. Jonynas

[/expand]

 

 Poezijos pavasario konferencija

Astrida Petraitytė. Eilėraščius rašyti reikia – kodėl?

Inga Gailė. Latvių poetė pasaulio pabaigoje

Elena Karnauskaitė. Pasaulis nesibaigia, rašyti reikia…

Kęstutis Nastopka. „Pasaulis baigias, todėl / reikia rašyti eilėraščius“

 

Poezijos pavasario kronika

Metai

Erika Drungytė. Apie poeziją, Lietuvą ir pasaulio pabaigą

 

Literatūra ir menas

Vainikuotas šiemetinis „Poezijos pavasario“ laureatas – poetas Eugenijus Ališanka. Laureato padėkos žodis

Valentinas Sventickas. Laudatio

Ieva Gudmonaitė. Šakiai–Vilkaviškis. Aukso ragas ir salos poezijai

 

Poezijos pavasario atidarymas Nacionalinėje dailės galerijoje (LRT mediateka)

 

Vakaras Maironio sodelyje Kaune. Poezijos pavasario laureato vainikavimas (LRT mediateka)

 

Baigiamasis vakaras VU Sarbievijaus kieme (LRT mediateka)

 

Stasys Stacevičius Baisogaloje (tekstai-tv.lt)

 

Stasys Stacevičius Pašušvyje (tekstai-tv.lt)

 

Antanas A. Jonynas ir Edmondas Kelmickas Rašytojų klube (tekstai-tv.lt)

 

Algimantas Baltakis, Du eilėraščiai Juditai Vaičiūnaitei. Iš skaitymų „Po Juditos skėčiu” S. Moniuškos skvere, Vilnius (tekstai-tv.lt)

Daugiau renginio įrašų (tekstai-tv.lt)

 

Michaelis Augustinas (Vokietija) Užupio kavinėje (tekstai-tv.lt)

Daugiau Michaelio Augustino įrašų (tekstai-tv.lt)

 

Inga Gailė (Latvija) Užupio kavinėje (tekstai-tv.lt)

Daugiau Ingos Gailės įrašų (tekstai-tv.lt)

 

Pedro Lenzas (Šveicarija) ir Dmytro Lazutkinas (Ukraina) „Bix” bare Vilniuje (tekstai-tv.lt)

Viso vakaro įrašas (tekstai-tv.lt)

 

Vytautas Stankus Užupio kavinėje (tekstai-tv.lt)

 

Parengė S. V.