2020 m. gruodžio 3 d. įvyko Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamas renginys, kuriame aktorė ir performanso menininkė Kristina Švenčionytė skaitė poezijos maištininkų Arthur‘o Rimbaud (Prancūzija), Prano Morkūno (Lietuva) ir Nazim‘o Hikmet‘o (Turkija) tekstus. Kristina Švenčionytė pasidalino savo mintimis apie maištą, pasaulį maište, aktorystę ir poeziją, aktorių ir maištą. Aktorę ir performanso menininkę kalbino poetė, filosofė Aušra Kaziliūnaitė.

 

 

Poezijos skaitymas visu savimi

Kristina Švenčionytė, paklausta nuo ko prasidėję jos poezijos skaitymai, atsakė, jog šia veikla ji pradėjo užsiiminėti prasidėjus pandemijai. Sustojus kitiems projektams, ji ėmė organizuoti poezijos skaitymus. Pasak aktorės, taip jau sutapo, jog prieš karantiną ji atrado Petro Morkūno poeziją. „Pagalvojau, kad būtų galima supažindinti su juo daugiau žmonių ir parašiau projektą. Pagalvojau, kad galima jį labai įdomiai paskaityti ir suorganizavau skaitymus. Galbūt jei ne ta pandemija ir karantinas, to nebūtų įvykę“, – teigė K. Švenčionytė.

Aušros Kaziliūnaitės paklausta kas geriau skaito poeziją: aktoriai ar autoriai, K. Švenčionytė kalbėjo, jog tai priklauso nuo autoriaus ir aktoriaus, kuris skaito. Performanso menininkė pasakojo, jog aktoriai mokosi scenos kalbos, perteikti emocijas kūno judesiais, balsu, tačiau tai ne visada garantuoja, jog skaitymas bus atliktas kokybiškai. Kristina Švenčionytė teigė, jog labai nemėgstanti naftalininio poezijos skaitymo, todėl pati besistengianti poeziją skaityti visa savimi: ne tik balsu, bet ir pasitelkdama kūną, jo judesius.

 

Performanso menas

Perėjus temai apie performanso meną, K. Švenčionytė A. Kaziliūnaitei pasakojo, jog performatyvus teatras jau seniai yra pagavęs pagreitį ir nebėra inovacija. Aktorė teigė, kad performansas jai esąs įdomesnis už teatrą dėl to, jog yra netikėtas – menininkai nežino, kas iš to gausis. „Kas taip pat irgi yra nuostabu“, – kalbėjo Kristina Švenčionytė.

Anot jos, performansas yra tikrumas, netikėtumas ir sąveika su tuo, kas yra čia ir dabar. „Man ne taip yra įdomu vaidinti klasikinėje scenoje, klasikinę dramą ir kalbėti svetimą tekstą. Man tikrai gerokai įdomiau yra daryti čia ir dabar, nežinoti, nustebinti save, nustebinti partnerį, daryti kažkokį veiksmą iš tikrųjų“, – mintimis dalinosi aktorė.

Kristina Švenčionytė pripažino, jog poezijos skaitymas yra gerokai mažiau drąsos reikalaujantis dalykas, kadangi skaitydama poezija ji yra rami, užtikrinta, pasiruošusi. „Esmė yra kaip perskaitysi, kaip interpretuosi“, – teigė ji.

 

Kas yra maištas Kristinai Švenčionytei?

 „Manau, kad maištininkai ir yra tie žmonės, kurie nekenčia sistemos, labiausiai myli šitą pasaulį ir žmones“, – mintimis apie maištą dalinosi aktorė. Pasak jos, maištas yra kritinė mintis, kritinis žodis ir jį lydintis veiksmas. Maištas, jos įsitikinimu, yra nepritarimas, kažko neigimas ir neišengiamai – kažko teigimas: „Kai kažką teigi, kažką turi ir nuneigti.“

Anot K. Švenčionytės, daugelis žmonių maištą ar anarchizmą įsivaizduoja kaip chaosą ar suirutę, tačiau, jos manymu, maištas ir anarchizmas yra tie dalykai, kurie kalba apie tvarką, o ne griovimą.

Aktorės ir performanso menininkės teigimu, svari ir produktyvi kūryba yra maišto išdava. Jos manymu, visi didieji kūrėjai buvo pionieriai ir maištininkai, kadangi pradėjo kažkokią bangą, nutraukdami iki tol besitęsusias tendencijas bei sukurdami savo sistemą.

 

Teatras ir maištas

Renginio dalyvėms perėjus prie teatro ir maišto temos, Kristina Švenčionytė teigė, jog kurdami teatrą, menininkai yra įsitikinę, jog maištauja, tačiau kartu pripažino, jog nežinanti, koks realiai būna maišto poveikis bei koks yra teatralų indėlis į maištą. Kalbėdama apie tai, kas dabar teatre jai yra maištas, aktorė teigė, kad maištininkai teatre yra tie, kurie dirba be technologijų arba pasitelkdami jas išlaiko stiprų žmogiškąjį dėmenį.

„Valstybiniame teatre maišto nelabai yra“, – neslėpė K. Švenčionytė. Pasak jos, Valstybiniame teatre aktorius pernelyg daug laisvės neturi: „jis yra sušukuojamas, nugrimuojamas, gauna tekstą, jam pasakoma kaip vaidinti.“ „Tiesiog eini ir darai. Tu nerežisuoji, tu nekuri tekstų“, – dalinosi aktorė.

Švenčionytė džiaugėsi, jog Apeirono teatre jai tenka susidurti su kitokiomis patirtimis. Menininkė pasakojo, kad Apeirono teatre aktoriai turi galimybę improvizuoti: „įdomu, nes tu visąlaik stebini ir kolegos nustebina.“ Anot K. Švenčionytės didesnė laisvė darbe bei galimybė improvizuoti teigiamai atsiliepia ne tik patiems aktoriams, tačiau ir spektakliams prideda gyvumo.

Pasak jos, Apeirono teatre statomi spektakliai yra susiję su politika, socialinėmis temomis bei aktualijomis, kurios yra labai svarbios patiems aktoriams. Menininkė pasakojo, kad nepaisant to, jog teatras turi dramaturgę, aktoriai turi galimybę prisidėti prie spektaklių kūrimo: režisūros, teksto kūrimo. „Graži talka“, – apie Apeirono teatro darbo virtuvę atsiliepė aktorė.

„Palygindama savo patirtis su valstybiniu teatru ir nepriklausomu teatru, jaučiu labai didelį skirtumą“, – savo mintis apibendrino aktorė K. Švenčionytė.

 

Aktoriaus teisės ir materialinė gerovė

Aušrai Kaziliūnaitei pasidomėjus aktorių teisių padėtimi Lietuvoje, Kristina Švenčionytė pasidžiaugė neseniai susikūrusia „Lietuvos aktorių gildija“, aktyviu pirmininku bei gildijos nariais. Aktorė pasidalino, jog jai yra tekę susidurti su situacijomis, kuomet teko dirbti nemokamai, iš idėjos. Menininkė pasakojo, kad aktoriai vien dėl to, jog derasi dėl savo atlyginimo, vis dar susilaukia kaltinimų: „gauni materialistės etiketę už tai, kad kovoji už savo teises, už bent kažkokį padorų atlygį.“

Renginyje K. Švenčionytė sakė, jog nepažįsta aktorių, kurie pragyventų vien iš teatro, pasak jos, aktoriams, norint save išlaikyti, tenka ieškoti kitų būdų užsidirbti ir daryti kompromisus: vesti renginius, dalyvauti televizijos projektuose, garsinti reklamas. „Visi kažkaip sukamės,“ – pasakojo aktorė ir performanso menininkė K. Švenčionytė.

Tekstą parengė Lukas Kundrotas

 

Rašytojų sąjungos renginį rėmė Lietuvos kultūros taryba.