Atgal į sąrašą

Rašytojai Dainai Opolskaitei – prestižinė Europos Sąjungos literatūros premija

2019 gegužės 26 d.

Sveikiname rašytoją Dainą Opolskaitę, kuriai gegužės 23 dieną paskirta prestižinė Europos Sąjungos literatūros premija. Šios premijos komisijos pirmininkė Daiva Tamošaitytė, muzikologė, filosofė, rašytoja, kandidatė į Europos Parlamento narius rašo:

„Europos literatūros premija – vienas gražesnių pavyzdžių, kaip Europos Sąjungoje bendradarbiaujama kultūros srityje. Jos tikslas tas, kad premijuoti autoriai pasiektų platesnę tarptautinę bendriją, skaitytojus už nacionalinių ir kalbinių ribų. Atranka vykdoma rotacijos principu, todėl šalis patenka į konkursą kas ketveri metai. Iš lietuvių autorių šią premiją jau yra gavusios Laura Sintija Černiauskaitė (2009 m.), Giedra Radvilavičiūtė (2012 m.) ir Undinė Radzevičiūtė (2015 m.).

Ši premija įdomi tuo, kad į tarptautinį lygmenį iškelia talentingus dar mažai žinomus rašytojus, neatsižvelgiant į amžių, todėl ji vadinasi European Union Prize for Literature (EUPL) for Emerging Writers. Konkurso sąlygos yra gana griežtos: turi būti siūloma grožinė literatūra suaugusiems, rašoma gimtąja kalba, išleista ne mažiau kaip 2 ir ne daugiau kaip 4 knygos, konkursinė knyga turi būti išleista ne anksčiau kaip prieš 18 mėnesių ir būti parduodama. Kandidatus siūlo nacionalinė žiuri susidedanti iš 3–5 asmenų (šiais metais tai Daiva Tamošaitytė, pirmininkė, Laimantas Jonušys, Audinga Peluritytė-Tikuišienė, Rūta Elijošaitytė-Kaikarienė ir Marielle Vituro), kurios uždavinys atrinkti šiuos kriterijus atitinkantį pretendentą, taip pat neabejotinai nepriekaištingą literatūros meistriškumo požiūriu.

Laureatai yra kviečiami į Londono ir Frankurto knygų mugę, verčiami į kitas kalbas, dalyvauja įvairiuose renginiuose. Spalio mėnesį vyksta iškilmingas apdovanojimas (5000 Eurų) Briuselyje dalyvaujant 300 svečių, tarp jų ES politikams, leidėjams, knygų agentams, spaudai. Šį rudenį į ceremoniją atvyks komisaras Tiboras Navracsicsas, Europos Parlamento atstovas, Suomijos kultūros ministras (dar nežinomi, nes renkami), dažnai atvyksta ambasadoriai, ministrai, Briuselyje reziduojantys kultūros atstovai.

Žinoma, daug kas priklauso ir nuo paties laureato aktyvumo, kaip jis sugeba pasinaudoti šiomis galimybėmis. Yra pavyzdys, kad makedoniečio Goce Smilevskio knyga sulaukė net 28 vertimų. Iš viso yra 22 skaitančios šalys.

Europos literatūros premija yra kultūrinių programų, kurias vykdo Europos Komisijos atstovai, dalis. Vyksta konkursai ir kitose – muzikos, meno, architektūros – srityse. Literatūros konkurso kuratoriai yra Europos Komisijos atstovai (Ms Barbara Gessler, padalinio vadovė, Generalinė direktorė Edukacijai ir Kultūrai bei kiti asmenys), EUPL leidėjų konsorciumo atstovai ir nacionaliniai žiuri. Vien nuo 2014 metų programa „Kūrybinė Europa Post 2000“ (Creative Europoe Post 2000) įvykdė specialią finansavimo schemą knygų sektoriui – skirta 15 milijonų grantų, įvykdyta 266 projektai, įtraukta 50 leidėjų ir išversta iki 500 knygų.

Akivaizdu, kad Lietuva galėtų dalyvauti žymiai aktyviau, siūlyti savo idėjas, bent jau toks kvietimas yra. Kita vertus, jau ne kartą susidūrėme su kurioziška situacija, kada informacija apie šią solidžią premiją užsienio kalba Lietuvos spaudos, turinčios elektroninę versiją, yra ignoruojama. Kiti iš viso neturi skilčių užsienio kalbomis. Apskritai dedamos kultūros naujienos šykščios, jų mažai, užsieniečiui, besidominčiam mūsų kultūra, gali atrodyti, kad mes ne kažin ką veikiame ir laimime. Todėl kyla klausimas, kodėl tarkim ir šįmet anglų kalba mūsų žiuri nario parašytas tekstas apie vykstantį Europos lygmens literatūros konkursą nebuvo paskelbtas? Juk visa informacija yra svarbi, turime ją gerbti ir platinti, kad apie mus žinotų kuo daugiau žmonių. Šis pavyzdys rodo, kad iš kultūros provincijos statuso išsiveržti labai sunku, nes nepanaudojama žiniasklaidos galia, per daug abejingumo.

Šįmet Europos literatūros premija bus teikiama vienuoliktą kartą. Lietuva dalyvauja kartu su Austrija, Suomija, Prancūzija, Sakartvelu, Graikija, Vengrija, Airija, Italija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Ukraina ir Anglija. Mūsų žiuri buvo atrinkusi trijų autorių knygas: Gabijos Grušaitės „Stasys Šaltoka: vieneri metai (Lapas, 2017), Mindaugo Jono Urbono „Šimtmečių melancholija“ (LRS leidykla, 2017) ir Dainos Opolskaitės „Dienų piramidės“ (Tyto alba, 2019). Visi autoriai, patekę į konkursą, labai skirtingi ir įdomūs, turi savitą stilių ir atitinka kriterijus. Grušaitės proza intelektuali, apima tarptautinius vandenis, keliones po pasaulį ir nagrinėja svarbias nūdienos problemas, tokias, kaip multikultūralizmas, diskiriminacija, žiniasklaidos vaidmuo ir kitas. Urbono stilistika visai kitokia: sklandus, ilgas sakinys, daug pasakinių elementų, paralelinių dimensijų, kurios susitinka Vilniuje. Vilniaus sapno metafora išskleidžiama su didele fantazija, o daugybė veikėjų yra arba buvo gyvenę Vilniuje žmonės.

Vis dėlto šias puikias knygas nurungė Dainos Opolskaitės novelių knyga, kuri pasirodymo laukė net 18 metų. Novelės „Grotos“ ir „Ateik per lūžtantį ledą“ pernai buvo premijuotos, pelnė Antano Vaičiulaičio ir Jurgio Kunčino premijas. Daina rašo ypatingai, neskubėdama, todėl jos kūryba palieka neišdildomą tikrumo ir išbaigtumo įspūdį. Kalba, stilius, siužetas sudaro vientisą lydinį, kartu atvirą įvairioms interpretacijoms, kurios niekada nebus vienareikšmiškos.

Tai klasikinis smulkusis žanras, taip pat reikalaujantis lėto skaitymo, įsigilinimo. Čia kiekvienas žodis pasvertas, meistriškai rutuliojamas veiksmas, ir iki pat galo nežinai, kaip išsispręs herojų likimas. D. Opolskaitės novelėse kasdienybė, niūrios egzistencinės nuotaikos persipina su maginiu realizmu. Vaikų ir tėvų, šeimos, vyro ir žmonos santykiai subtiliai niuansuoti, pasakojimas paremtas psichologiniais veiksniais, kurie išryškėja palaipsniui, išnyrą į dienos šviesą netikėtai, žmogaus būsenos virsmus lydi ryškios, įsimenančios aplinkos, gamtos, buities detalės, spalvos ir kvapai. Daiktai čia ne šiaip sau daiktai, bet paslaptingi, lemtingi veikėjai.

Dainos novelės drausmina ir turiniu, ir kalba. Ši proza moko, bet tiesiogiai nemoralizuoja, veikiau atskleidžia veiksmų padarinius per būsenas, fatališkumo nuojautą, jausmus ir juos įkūnijančius daiktų virsmus.

Daugiasluoksniškas teksto audinys kuria savaip mistišką, dažnai siurrealistišką atmosferą, nors rašoma apie visai kasdienius reikalus, žmones ir darbus. Rašytoja kuria susvetimėjusių ir nelaimingų žmonių paveikslus, o jie netikėtai, ypač novelės pabaigoje, patiria nušvitimą, kurį nulemia iš pirmo žvilgsnio nereikšminga smulkmena ar buitinis judesys (mamos valomi bateliai, gervės ežere, susitikęs žvilgsnis). Novelėje „Stebuklingas žmogus“ trapus, stebuklingas svajonių pasaulis sudūžta į elementarią niekšybę.

Dažnai netikęs poelgis, kankinęs žmogų visą gyvenimą, novelėje netikėtu būdu „gauna išrišimą“. Kažkokiu magišku būdu ramiai tekėlęs gyvenimas ar žmonių santykiai dėl „lemtingo atsitiktinumo“ ima griūti, neteisinga mintis ar ketinimas „materializuoja“ situaciją ar žmogų, įvykdysiantį neatitaisomą dalyką (tatuiruotė, netyčia lipant per tvorą perplėšta suknelė), nors iš pirmo žvilgsnio nieko bendra tarp įvykių nėra. Įdomios psichologinės perkėlos ir projekcijos (Liucija ar jos vaizduotė visada su motina, „Madlena“, mergaitė novelėje „Stebuklingas žmogus“).

Tačiau beveik visuomet katastrofos nuojauta, nelaimė išvirsta į tikrumą, aiškumą, gyvenimo kaip didžiausios vertybės teigimą.

D. Opolskaitės kūryba sustabdo laiką, priverčia sustoti ir išnirti iš vis greičiau lekiančio laiko, greitakalbės bei tuščiažodžiavimo, ji skaitymo ritmą tvirtai suima į rankas, kiekvienas kablelis ir taškas yra būtinas minčiai plėtoti. Tokia literatūra yra klasikinė, ilgaamžė ir neturi nieko bendra su lektūra, kai kalnai žodžių su klaidomis ir net svetimų kalbų keiksmažodžiais parašomi per naktį. Pasirodo, jog didelė literatūra gali išvengti šių neliteratūrinių priemaišų ir atstovauti tikrai lietuviškajai novelės tradicijai bei ją tęsti.

Žiuri nuomone, subtili, meistriška D. Opolskaitės literatūrinė kūryba verta Europos Sąjungos literatūros prizo, tikimės, kad ji bus verčiama į užsienio kalbas, leis susipažinti su Lietuva iš dar nežinomos pusės, ir linkime jai sėkmės.“