Rašytojai – gydytojams. Audronė Urbonaitė

Po pusmečio einu į Onkologijos institutą prišlapinti į buteliuką, duoti kraujo iš piršto ir palikti ten visų galimų išskyrų iš vietų, kurias dar tebeturiu.

 

Tyrimai blogi.

 

Vaškiniais veidais daktarai man aiškina, kad reikės dar kartą operuoti ir išpjauti vos vos daugiau. Konsiliumas.

 

Vieni sukriošę, kiti – neapsiplunksnavę. Pirmiesiems seniai neįdomu, antriesiems esu gera žaliava mokytis.

 

Mano draugo tarp jų nėra. Jo sritis – ginekologija, o šį kartą pjaustys inkstus ir žarnas.

 

Esu abejinga. Pasikarkit – man irgi neįdomu, ar jūs ten dar rasite ką rakinėti su savo bukais peiliais.

 

Staiga išvystu smalsias akis ir strazdanotą nosį, įbestą tiesiai į mane. Jisai – mažas, kreivomis kojomis ir netaisyklingai įstatytais dantimis. Spokso mažomis akytėmis ir mirksi.

 

Kai nulipsiu nuo apžiūros stalo ir atsistosiu šalia, galiu garantuoti, kad nesieks man iki peties. O akis svilina tarsi galėtų parodyti mažiausiai du metrus.

 

Ima juokas. Šiepiuosi. Jis irgi krizena.

 

Ko vaipaisi, neūžauga? Tau būtų protingiausia nusipirkti klumpes su platforma, kad operacinėje pasiektum stalą.

 

Bet jis jaučiasi kaip niekur nieko.

 

„Tavo vardas gražus. Kaip ir mano dukters“, – sako šypsodamasis.

 

Kaip jam pavyko pasiguldyti ką nors, kad padarytų dukterį?

 

Daktariūkštis be ceremonijų suima mano ranką ir smarkiai trina tarp dviejų stiprių boksininko plaštakų.

 

„Tu tik nebijok. Aš tau pažadu – viskas bus gerai.“

 

Tas piemuo leidžia sau elgtis kaip Dievas, dalijantis malones savo ganomoms avelėms.

 

Bet kas man rūpi.

 

Aš – abejingųjų karalystėje. Virš manęs, virš lašinių gretimoje palatoje ir kruvinų Onkologijos instituto klozetų trūkinėja bereikšmės frazės.

 

Visai nieko negalinčios pakeisti sergančios moters gyvenime.

 

Tas rupūžė nesitraukia ir vis rodo dantis. Atkreipiu dėmesį, kad kresnas, plačių pečių ir siauro užpakalio. Gal ir galėjo pasidaryti tą savo dukterį.

 

„Tavo pirštai liauni kaip mergaitės. Bet į operacinę geriau važiuok be žiedo – palik  pasaugoti kokiam meilužiui.“

 

Šiltos akys šaiposi iš manęs vidury baltos dienos.

 

Ar jis puskvailis, ar pusaklis, kad nemato, kokia suvytusi mano rankų oda. Toksai žabalius tarp prakiurusių žarnų dar neras, ką nupjauti.

 

Jis apdovanoja mane dar kokiomis penkiomis ar šešiomis nesąmonėmis ir pasitikinčio antino eisena krypuoja pas kitą vėžininkę, viksnodamas į šalis siauru užpakaliu.

 

Pritemdytas nykus ligoninės koridorius. Ratukai beldžia į nelygius linoleumo sudūrimus. Ilgas kaip visas gyvenimas bilsnojantis kelias į operacinę.

 

Ratukus stumiančios seselė neguodžia – jos įpratusios nuvežti mėsgalį, o parvežti karstą.

 

Man prileista raminamųjų. Aš ir taip rami kaip belgė.

 

Pirmą kartą gyvenime gyvenu labai gerai. Manęs nekankina jokios būsenos, kurias reikėtų analizuoti. Esu visais patenkinta.

 

Įžiebia skaisčią šviesą. Bado venas. Jungia lašines. Veidai su kaukėmis lenkiasi virš manęs.

 

Labanakt. Sėkmės jums manęs nepapjauti.

 

Paskutinę akimirką prieš užsimerkdama išvystu virš savęs žiburiuojančias akis. Kresnasis antinas. Svaido kipšiuko kibirkštėles, smagiai mirksi.

 

Gal ir būtų nieko su juo pabandyti, bet neturiu tam nė vieno tinkamo organo.

 

Kai per paskutinę operaciją, prieš galutinai numarindami, man pjaus galvą, aš ir tada svarstysiu, ar seksualiai pajėgus tas, kuris pjauna.

 

Šitas laikas, kai sužinojau, kad mirtinai sergu vėžiu – pats puikiausias mano gyvenime. Galutinai nustojau bijoti žmonių ir savo nevaldomų postūmių.

 

Pagaliau esu laiminga.

 

Ištrauka iš novelių romano “Posūkyje – neišlėk”, 2005 metai, Tyto alba.

One thought on “Rašytojai – gydytojams. Audronė Urbonaitė

  • 2020 gegužės 15 at 7:33
    Permalink

    Perfekt, mieloji. LIuks, perfekt, nice, amazing, žavinga visomis kalbomis.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *