Rašytojai – gydytojams. Donata Mitaitė

 

2012 m. istorija apie solidarumą.

Paskutinis mamos mėnuo  buvo sunkus. Paskutinė balandžio savaitė – ypač. Jau ligoninėje mano akyse mamą ištiko insultas, subėgę medikai pasakė – miršta. Dvivietėje palatoje, kurios siena ribojosi su seserų/slaugių kambariu, mama buvo viena. Ant antros lovos sėdėjau aš. Sako, lakūnai gali įjungti automatinį skrydžio režimą. Taip, dėl baisaus nuovargio „įjungusi automatinį režimą“, tuo metu gyvenau. Kai „automatinė sistema“ suklysdavo, eidavau paverkti į ligoninės laiptinę. Bet čia – ne apie tai. Dėl nuovargio ir jau aiškaus suvokimo, kaip viskas baigsis, tarsi nieko nebebijojau. Ir vis dėlto, kai naktį ligoninė nurimdavo ir likdavo tik du garsai – trūkčiojantis mamos kvėpavimas ir deguonies aparato klaksėjimas – būdavo baisiai vieniša ir baisiai nejauku. Nežinau nei tų seserų/slaugių vardų, nei pavardžių. Bet iki šiol esu be galo dėkinga tai pamainai, kuri naktį kelis kartus praverdavo palatos duris, pažiūrėdavo, kaip mes. Kartais ko paklausdavo. Supratau: jei šauksiuos pagalbos, sulauksiu jos ir iš kitos pamainos, bet ypač mylėjau tą, solidariąją. Galbūt tas moteris prikeldavo kiti ligoniai, turbūt jos nesijautė darančios ką nors ypatinga. Man tai buvo ypatinga. Viena iš tų slaugių po mamos mirties prisipažino labai bijojusi, kad mamą laidosiu per Motinos dieną. Ne, nuo laidotuvių iki šventės buvo likusios dvi dienos.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *