Rašytojai – gydytojams. Edmundas Janušaitis

KETVIRTASIS AUKŠTAS

 

A.

 

Daug galėtum kalbėti

apie radiatorių ilgaamžiškumą

mylimųjų nepatvarumą

apie plastmasinio aisbergo kelionę

nuo prieplaukos A iki B

apie

 

bet neduokdie

dar imsi cypti

kaip kalės papo

netekęs šunytis

be kilmės dokumentų

be išsilavinimo

plikas

kaip aitvaras

 

kas tu toks

kai botagais

per šonus

tau čaižo

ilgai nematytas

išdžiūvusios tėviškės

verktas ir išverktas

brolis lietus

 

kas tu toks

ir koks tavo vardas

kurioj pusėj tavo būda

dar ims ir paklaus

koks nors

narcizais kvepiantis ponas P

ir paslaugiai

pasiūlys languotą lietsargį

 

štai tau boba ir devintinės

 

nei pavasaris

nei ruduo

nei žiema

 

padangėj kleketuoja

pražilus jaunystė

ir Bagdado kalifas

pavirtęs į baltąjį gandrą

kala:

fata

fata morgana

 

smėlio pilys

tamsūs

be prošvaisčių

chlorkalkėm dvokiantys labirintai

 

ar sugrįši namo

iš svajonių nendryno

per ugniaplaukių nimfų kasas

ar parplauksi

į gyvenimo drumstą realiją kad

daug galėtum kalbėti

apie

 

sužvarbęs

plieno snapą galanda

į atminties patvarumą

atklydęs juodas kranklys

 

 

B.

 

Nyki tuštuma

 

gal sugrįžt

į sapnus

be tikslo

trankytis kratytis

juoda karieta

per akmenimis grįstus skersgatvius

lėbaut keistose

laivų triumus primenančiose smuklėse

ir regėt

 

regėt

kai amžiui ženklinant

sugėrovų veidus

pakyla

ir tarpduryje išnyksta

mirties šešėlis

lyg vėjo vėtytas

mėtytas olandų šturmanas

gal

gal pasitrynus akis

pereiti

į kitą gatvės pusę

įkopti

į Katskilo kalnus

ir su Hudzono „Pusmėnulio“ įgula

atlikti vigiliją

 

nors kartą

per dvidešimt metų

nors kartą

 

ak Ripai Van Vinkli

ak Ripai

kaip sulaukus stebuklo

širdimi pasibelst

į gyvenimą

 

ištuštėję namai

dulkių sluoksnis knygų lentynose

lyg stovėtum

pačiam pasaulio pakrašty

o į tave artėtų

prieštvaninių

archeopteriksų sparnų šnaresys

kaip pasibelst

 

nyki tuštuma

ponarkozinis pavakarys

 

C.

 

Atrodo

iki ryto dangus išsigiedrys

 

štai taip

negyvenamoj saloj

kovoja su vargu

senjoras Robinzonas Kruzas

štai taip

vien iš inercijos

vien

 

tamsos tvano pusėje

virpa nežinios prisotintas oras

 

piktai cyptelėjus ratams

skausmingai

įtampos kupina veido išraiška

įveikia duobę vairuotojas

 

olialia

vėl prie vairo

tiesus

it mietą prarijęs

šėtoniškai mirkteli

 

kaip

ar nešalta

kaip Kajui

Sniego Karalienės rūmuose

be ištikimosios Gerdos

ar nešalta

štai taip

 

vien iš inercijos

vien

 

teprasmenga skradžiai

bukas užsispyrimas

neapkęsti naktinių injekcijų

kai skausmas ežiu

su visom žmogiškom silpnybėm

susisuka po kojom

teprasmenga

 

lyg Leonoros Fini vizijos

ne laiku ir ne vietoj

sukėlusios sumaištį

trisdešimt septintaisiais gyvenimo metais

lyg nelaimės brolio Dainiaus išėjimas

po dvidešimt trejų

palikus smulkių kaulų

ir smulkaus sudėjimo Daivutei

sunkią vienatvės naštą

teprasmenga

štai taip

 

vien iš inercijos

vien

 

atrodo

iki ryto dangus išsigiedrys

 

belieka laukti

 

D.

 

Aukšta

neįkopiama siena

 

sukdami ratus

virš nudžiūvusių medžių

krankia varnai

 

nejau

būčiau pramiegojęs

visą naktį

 

juokias ir linksminas

ant nevilties ežero paviršiaus

slogių minčių šešėliai

juokias ir linksminas

 

negirdėtos pavardės

nematyti veidai

iš kažkur atsiradusios eilės namų

nejaugi ir man

kaip mėgėjui

užlipti ant kamščio

pernakt bus užaugus barzda

ir o Dieve

nejau

teks iš naujo

rytmečio spąstuos blaškytis

beieškant Franso austrų novelėse

tss

 

tyliai

ir verksmingai

verias

atpildo maldą kalbančio

laiko akis

 

nebylios sienos

tramdomaisiais apvilkti reginiai

ir už auksinio voratinklio tinklo

anapus durų

prikalti magiški skaičiai

95

 

suskaičiuok

devyniasdešimt penki

 

kaip neaiškiai dūluojantys taškai

po trumpos skausmo akimirkos

išnykstantys žvilgsnio gale

 

aukšta

neįkopiama siena

ir tiek

 

nei pridėt

nei atimt

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *