Rašytojai – gydytojams. Elena Karnauskaitė

Moterų palata Nr. 307

 

žiūrėjau pro langą į dvi juodas voveres

liuoksinčias iš viršūnės į viršūnę rudenėjančiu

dangumi lėtai slinko kamuoliniai debesys

iš koridoriaus girdėjos prislopinti seselių balsai

triukšmas keliamas riedančių vežimėlių

riedančių lovų viena po kitos viena už kitos

tarsi būtume kokie kareiviai nuolat pakertami

gyvenimo kulkų nuolat ištroškę nepasotinami

maitinami per veną Ringerio tirpalu trys litrai

per parą tokia šįkart norma ir kaina keisti sapnai

artėjant vidurnakčiui nemigos valanda paryčiais

kai gali klausytis tik vėjo balso apsnūdusi

naktinė slaugytoja su šeštos valandos injekcija

dar vienai dienai čia įrėminti paskui žvalus

tobulai  nukaltas „kaip jaučiatės? ar viskas gerai?”

taip, puikiai jaučiamės klipatų komanda Nr. 307

pasiruošus dar vienai dienai dar vienam mūšiui

dar vienai mažai pergalei kai nueini tris žingsnius

paskui dešimt paskui dvylika kai nusileidi liftu

į vaistinę o paskui užkopi pati viliuosi nesutikti

jokio pažįstamo ar atpažįstančio dėvinti baltus

ligoninės marškinius arba  dar geriau treninguota

dar viena maža pergalė kai pati išsiplauni galvą

ir keliom akimirkom prašviesėja tada kai galų gale

atsimerki susigeriant dar vienai lašinei kai vėl

pamatai debesis ir voveres

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *