Atgal į sąrašą

Rašytojai – gydytojams. Janina Survilaitė

2020 gegužės 14 d.

 

Vilties ir svajonių pušis

(Laiškas iš Alpių sanatorijos)

 

Neįgaliųjų pasaulis, kuriame dabar esu, dar kartą įtikina, kad nepriklausomai nuo etninės tautybės, kilmės ar valstybės politinės santvarkos žmogų užklupusios mirtinos ligos ar metafizinės senatvės ir anapusybės pasąmoninės dramos, žengiant per gyvybės ir mirties slenkstį, visų išgyvenami vienodai.

Tris mėnesius dėl mano gyvybės pasiaukojamai kovojo Vilniaus Lazdynų ir Santaros klinikų kvalifikuoti medikai: daktarai ir terapeutai, o dabar du mėnesius su savo artimaisiais ir draugais bendrauju iš Ciuricho kantono moderniausio Europoje Reabilitacijos centro  „Miškas“ (RehaCentrum „Wald“), įsikūrusio vieno kilometro aukštyje Ciuricho kantono Alpių kalnų tūkstantmečio miško masyve.

Alpių klinika buvo pastatyta 1898 metais, kai Europoje siautė klastinga pasaulio medicinoje dar nepažįstama užkrečiama liga – tuberkuliozė. Ciuricho kantone tada per metus mirė 30 tūkstančių gyventojų, ypač vidutinio ir žemiausiojo t.y. neturtingiausio luomo šveicarų. 1898 metais įkurtoji Klinika buvo  pavadinta Liaudies  sanatorija. Efektingas tuberkuliozės gydymas tapo prieinamas net skurdžiausiai gyvenančiam šveicarui, – visi ligoniai susilaukė pagalbos iš pačių kvalifikuočiausių Vakarų Europos ir Šveicarijos gydytojų, kurių pasiaukojimas sergančiam buvo dieviškas: ne vienas jų užsikrėtė ir tuberkulioze susirgo pats, ilgam neteko sveikatos arba mirė…

Iki šių dienų klinika išaugo į modernų Reabilitacijos centrą, kasmet vis pažangiau persitvarkanti į aukštai kvalifikuotą sveikatingumo oazę, kovojančią su dabartiniame amžiuje naujai pasirodančiomis nemažiau klastingomis ligomis.

Apie 21-ojo amžiaus siaubą – galvos smegenų insultą (Hirnschlag) – žinojau nedaug.

Lyg pikto burtininko lazdele pamojus, – staiga patyriau, kaip jaučiasi paralyžuotas žmogus, koks bejausmis tampa jo kūnas, ir kokioje nenusakomo skausmo būsenoje tampa jo bejėgė siela… Silpnutis gyvasties daigelis pradeda žūtbūtinę kovą su galingu monstru, užvaldžiusiu smegenis. Monstras valdo ir alina, neduodamas nė minutės nusiraminimo, poilsio ir … vilties tapti tokiu, kokiu buvai sveikas.

Pergyvenusių smegenų insultus arba smeganų smūgius (Hirnschlag) išgyvenusių Alpių Reabilitacijos centre pacientų  gydosi daug: du didžiulio pastato aukštai su šią ligą gerai permanančių Vakarų Europos medikų specialistų kolektyvu, dieną naktį pasiruošusių gelbėti įvairiausių tautybių, religijų ir luomų varguolius – insulto paralyžiaus pasekmių sukaustytus.

Šveicarijos Raudonajame Kryžiuje įsigyta mano naujoji slaugymo asistentės specialybė ir darbo stažas Ciuricho Senelių slaugymo namuose mane užgrūdino ir pripratino mirtį stebėti iš labai arti.

„Mirties suvokimas žmogų augina ir brandina“, – sakė žymus 20 amžiaus psichoanalitikas šveicaras prof. C. G. Jungas.- „Be mirties gyvenimas būtų beprasmiškas, nes visa, kas ilgai tveria ir vis iš naujo save išsaugo , paneigia savo prasmę…“

C. G. Jungo paskutinę vokiečių kalba parašytą knygą ant mano lovos tyliai padėjo sanatorijos vedėja (Schefarzt), daktarė prancūzė p. Antonela Palla. Ji puikiai su savo ligoniais sugeba susipažinti per pirmąjį įregistravimo į kliniką pokalbį… Stebuklingai suvokia, kuris jos būsimas pacientas, smegenų smūgio „nutrenktas“, kuo domisi, ką mėgsta, kokia veikla ligonį gali nukreipti pozityvia linkme, pabėgant tolyn nuo mirties baimės, blogų minčių, liūdesio priepuolių ir beviltiškumo pagyti…

Jau anksčiau buvau susipažinusi, kad analitinės psichologijos kūrėjo C. G. Jungo kūriniai visame pasaulyje susilaukė milžiniško susidomėjimo, yra išversti į daugelį pasaulio kalbų. Tą įrodo ir mano pora jo knygų perskaitytų ir  lietuvių kalba… Kai kuriuos C. G. Jungo kūrinius šimtmetį  gaubė  paslapties skraistė… Rašydama romaną „Emigrantė ir Alpių piemuo“,  2014, labai atidžiai studijavau Jungo aprašytą „eksperimentą su savimi“,- pasąmonės ir jos ryšio su kolektyvine pasąmone tyrimo užrašus.

 „Kad būtum ir mėgautumeis savo buvimu, tau reikia mirties, toks apribojimas leidžia tau įgyvendinti savo buvimą… Gyvenimas ir mirtis turi išlaikyti pusiausvyrą tavo egzistencijoje,“- čia, modernioje šveicarų klinikoje,  vėl iš naujo turiu progos pasitvirtinti C. G. Jungo mokslo išmintį. Pasitvirtinti, daug giliau ir daug skaudesnėje savo likimo kreivėje.

Erdviame pietų augmenija kvepiančiame kambaryje, už lango tyliai ošiant šimtametei šveicariško Alpių miško pušiai, visa mano praėjusio gyvenimo patirtis atsiveria jau visai kitomis likimo spalvomis, todėl kartu su C. G. Jungu ir šia pušimi nesąmoningai įsitvirtinu Alpių vienatvėje ir archainio miško tyloje. Pušies magiškos gijos tarsi nenusakomos vilties stygos, įjungdamos krištolines kalnų dvasias kiekvieną įvairių laikų sanatorijos pacientą visą šimtmetį lydėjo į nematomą begalinį naujo sielos atgimimo  troškulį…

Kažkada toji galiūnė pušis augo Alpių miško viduryje, bet suplanavus didelį neįžengiamo miško plotą paversti būsimos Liaudies sanatorijos  viešpatija – pušis didžiulę miško dalį  užleido ligoniams, o pati lyg Angelas Sargas pasiliko vieniša stovėti prie 4 metrų pločio ir 20 metrų ilgio klinikos pastato balkono, kuriame tuberkuliozės siautėjimo laikais pacientai būdavo su lovomis atgabenami iš palatų ir visai nakčiai paliekami balkone kvėpuoti gaiviu Alpių oru.  Nuostabus kalnų grožis, grynas Alpių oras ir nenusakomos tvirtybės galiūnės pušies įtaigus poveikis visą šimtmetį stiprina sunkiai sergančius.

Šveicariškos legendos pasakoja, kad šviečiant pilnačiai žemai, kalnų slėniuose trumpomis vasaros naktimis knibždėte knibžda šokančių piktųjų ir gerųjų kalnų dvasių: iki patekant saulei vyksta jų lemtingos dvikovos… Kas laimės?..

Piktųjų dvasių tikrai nebijau, nes 21-ojo amžiaus medikų patirtis ir patikimi vaistai jas tikrai nuo manęs atbaidys…

Oranžinis pušies kamienas Alpių saulėlydžiuose atspindi šimtų šveicariškų vasarų kaitrą, o aš atėjus iš šiaurės rytų pakraščio esu tos  kaitros glostoma ir budinama. Mano suparalyžiuotu kūnu vėl atbudusi teka šiaurrytinėje šalyje kažkada į šį pasaulį atėjusi gyvybė… Vilties ir Tikėjimo  mane jau išmokė mano Tėvynėje pasiaukojančiai dirbantys medikai, nors ten jų darbas įvertinamas menkais skatikais, bet savo ligoniams jie turi dideles širdis… Tai patvirtina ir labai populiari šveicarų liaudies patarlė: „Kieno maža piniginė – tas turi didelę širdį, o kurio piniginė didelė – to širdis labai maža…“

Alpių sanatorijoje mano kaimynai du šveicarų milijonieriai, tos pačios nelaimės aukos, kaip niekada laimingi ir visiems draugiški. Jie nekalba apie savo daugiaaukščius namus, vasarnamius prie šveicariškų krištolo skaidrumo ežerų ir upių, pilis ir vilas Alpių kalnuose, greitaeigius moderniausius automobilius, nesuka galvų, kaip dar padidinti savo milijonines sąskaitas patikimiausiuose pasaulio Šveicarijos bankuose… Jų buvę idealai nusmuko žemyn. Idealai mirtingi kaip ir jie patys, nes šiuose Dievo namuose viskas nepaprastai keičiasi. Net pati sunkiai sugebu suvokti,  kiek dar esu ta pati, kokia buvau prieš savo ligą… Tą įveikti padeda patyrę, su kiekvienu pacientu nuoširdžiai dirbantys sanatorijos psichologai ir psichiatrai.

…Po pietų prie moderniai įrengto ergoterapijos kambario ant kėdės sėdime abi  su mano likimo drauge Ciuricho žydų bendruomenės nare ponia Sara Rozenberg. Mudvi čia identiškos insulto pacientės, net mudviejų gimimo datos idealiai sutampa su Antrojo pasaulinio karo pradžia. Ponia Sara pergyveno smegenų insultą ir širdies infarktą. Praėjusią savaitę parodė didžiulį pooperacinį randą per visą krūtinės ląstą, išgelbėjusį ją nuo širdies infarkto tragedijos…

Vaizdas sukėlė šiurpą…

Ponia Rozenberg džiaugiasi, kad prityrusių medikų pastangomis liko gyva, nes ji vienintelė dar tebegyvenanti atstovė iš likusios kadaise turtingos Berlyno fabrikantų Rozenbergų šeimos, visą šeimą  išžudė Hitleris.

Ponia Rozenberg skaito šviežią liepos 9-osios „20 minučių“ laikraštį.

Staiga jos pirštuose laikraštis suvirpa. Ji nusviedžia jį ant šalia stovinčios kėdės. Susidomiu kodėl ir atidžiai pažiūriu į puslapio fotografiją, kur nufotografuotas virš Ciurichas-Bernas autostradą kertančio aukšto tilto pakabintas plakatas su svastika… ir įrašu: „juden töten!“ (žudyti žydus!). Jį šiąnakt pakabino šveicarų ar vokiečių neonaciai. Policija ieško nusikaltėlių. Kas bus, jei sugaus?

Ponia Rozenberg tik atsidūsta ir tyliai paaiškina: „Nusikaltėlius nufotografuos uždengtais veidais ir paleis į laivę – juk tokia šiandieninė „demokratija“: kiekvienas turi teisę reikšti savo nuomonę…“

Savo nelaimingo likimo kančias ponia Sara idealiai išmokusi stumti nuo savęs tolyn lyg tą bjaurų laikraštį, ir ima man pasakoti vieną istoriją:

„Motina dainuoja savo verkiančiam kūdikiui lopšinę. Staiga pasirodo Angelas ir paklausia: „Ko norėtum savo vaikui?“ „Kad nekentėtų…“- atsako motina. „Gerai apsigalvok, Motin, nes tu nesupranti, ko prašai.“ „Kad mano kūdikis niekada nesužinotų, kas yra kančia, – tvirtai pakartoja kūdikio mama!“  Ateisiu vėliau“- sako Angelas ir nutolsta dangaus debesyse… Motina pažvelgia į savo kūdikį, o šis jau negyvas…“

…Kasdien vis labiau jaučiu stebuklingos Alpių pušies poveiko galią. Ji pažadina kartu su liga suspėjusias tolyn į Alpes nuskubėti mano svajones, ir jos viltingai vėl sužydi: jas galėsiu aprašyti naujuose savo kūriniuose, vėl galėsiu vesti lygiavertį dialogą tarp dviejų man brangiomis tapusių šalių: Lietuvos ir Šveicarijos.

Patogioje klinikos lovoje turiu pakankamai laiko apmąstyti, kokios keistos likimo paralelės gali lydėti žmones…

Prieš aštuonis dešimtmečius tie patys stebuklingi sveikatingumo namai iš pavojingų tuberkuliozės mirties nagų išplėšė dėl pavojingos ligos negalinčios susilaukti vaikų mano draugo šveicaro Žano Mamą, ir ji po poros metų sėkmingai pagimdė sveiką talentingą berniuką, dabartinį mano ištikimą gyvenimo palydovą. Įgijęs pianisto ir orientalistikos meno istorijos eksperto specialybes, puikiai išmokęs kelias pasaulio kalbas, net senąją persų kalbą, mano ištikimasis draugas Žanas kas dieną paskambina telefonu ir paklausia: „Kaip sekasi mano princesei stebuklų rūmuose?“

Taip. Mudu turime savo stebuklų rūmus ir stebukladarius medikus. Žano atėjimo į šį pasaulį ir mano antrojo gimimo/ prisikėlimo iš ligos rūmus…

…Baigiasi Alpių žiedais žydinti mano reabilitacija. Atsisveikinu su stebuklų rūmais. Chefärtztin daktarė p. Antonella Palla ištiesia man ranką ir kaip visada plačiai nusišypso savo akinančio baltumo šypsena:

„Laimingai! Neužmiršk mokytis flamenco,- pakartoja jau kelintą kartą. – Šis šokis išjudina apmirusias kūno gijas, suteikia joms gyvybės…“

– Į šokio studijos kursus esi jau užrašyta, – paskelbia naujieną Žanas, padėdamas man įlipti į savo automobilį.

– Pirmiausia turiu pasiekti pergalę prieš insultą, – pakartoju jam mūsų automobiliui pasukus  į be galo statų Alpių kalno vingį.

– Tai prireiks nedaug. Jau esi arti visiškos pergalės, – linksmai  atsako jis.

– Tokį stebuklą atliko mano stebukladariai gydytojai, ir nė kiek nesuabejoju, ką sakau. Tik jų dėka  išvykstu į naują gyvenimą… – ištariu vis dar tebegyvenanti tarp svajonės ir realybės.