Rašytojai – gydytojams. Jaroslavas Melnikas

Ištrauka iš romano „DANGAUS VALDOVAI“ (Alma littera, 2016)

Kūnas

 

Taip prabėgo vasara, ruduo, žiema, vėl atšilo… Kartą peršalau (matyt, žiemą organizmas nusilpo) ir atguliau. Pirmąkart per pastaruosius metus. Iš pradžių sirgau gripu, paskui – plaučių uždegimu. Maniau, nebeišgyvensiu.

Greitoji išvežė mane vidurnaktį, visą degantį, temperatūra buvo pakilusi iki keturiasdešimt vieno laipsnio. Tais metais mūsų kraštuose siautėjo siaubingas gripas. Siaubingas, nes jo sukeltas plaučių uždegimas smogdavo ne per dvi dienas, o per keletą valandų. Gyvybė priklausė ne tik nuo laiku iškviestos greitosios, bet ir nuo budinčiojo gydytojo – nuo jo kvalifikacijos. Nuo to, ar jis teisingai nustatys diagnozę, atpažins pavojingą gripo atmainą ir ar pakankamai greitai nusiųs į reanimacijos palatą.

Man pasisekė. Jau buvau praradęs sąmonę – dar greitojoje. O kai atsipeikėjau, pirmas dalykas, kurį pamačiau, buvo akys. Žydros akys pro akinius. Veido nebuvo – jį slėpė kaukė. Akys buvo moters. Gražios, skoningai padažytos, su ilgomis, vis suplazdančiomis kaip drugelio sparnai blakstienomis. „Ar girdite mane?“ „Taip“, – nė neišgirdau savo balso, toks jis buvo silpnas. „Viskas bus gerai, pasikliaukite manimi“, – tarė minkštas šiltas balsas. Jis mane stebuklingai veikė. Išnyko baimė, nerimas, grįžo ramybė.

Keista, bet jame išgirdau motiniškų intonacijų. Motinišką rūpestį. Staiga man pasirodė, kad esu vaikas, o ta moteris, palinkusi virš manęs, – mano motina. Visagalė. Ji mane globoja, ir viskas bus gerai. Nuo vaikystės nebuvau patyręs tokios palaimos.

Ji net paglostė man galvą kaip motina.

Paskui sužinojau, kad ji buvo geriausia ligoninės gydytoja. Gydytoja iš pašaukimo, o ne dėl pinigų. Ji mylėjo savo ligonius. Ir kiekviena išgelbėta gyvybė atnešdavo jai džiaugsmo. Man tiesiog pasisekė. Nes tenai dirbo ir bejausmių kietakakčių, praganiusių ne vieną gyvybę. Vėliau man pasakojo, kad jau keletas žmonių su lygiai tokia pačia diagnoze nukeliavo į dausas, nes juos atvežė, sugirdė karštį mažinančių vaistų ir paliko iki ryto. O rytą jų jau nebebuvo.

Pirmas dvi dienas buvau „sunkus ligonis“. Niekas negalėjo duoti garantijų, kad išgyvensiu. Manau, mane išgelbėjo ne tik gydytojos patirtis, žinios, bet ir jos meilė. Ji ateidavo pas mane kas dvi valandas. Žiūrėdavo į akis, kaip tą pirmą vakarą, ir glostydavo galvą. Man, visiškai svetimam vyriškiui. Tarsi būčiau buvęs jos meilužis. Ar ji tai darė nuoširdžiai? O gal kaip patyrusi gydytoja, žinanti savo moteriškų kerų galią ir naudojanti juos kaip psichologinę priemonę? Net jei tai buvo tik priemonė, ar ji neverta pagarbos? Kiek vyriškių nuramino ir išgelbėjo jos hipnotizuojantis gražių, juodai paryškintų akių žvilgsnis? Kiek jų atgavo ramybę, tikėjimą, kad išsikapstys, kai jų galvą glostė ši švelni ranka, iš kurios sklido gydanti energija? Galbūt ji buvo viena iš tų ekstrasensų, apdovanotų išskirtiniu energetiniu biolauku. Ir ji pasinaudojo šia dovana negalvodama apie padorumo taisykles – žiūrėdama svetimam vyriškiui į akis ir glostydama jam galvą. Tol, kol jis nurimęs užmerkdavo akis ir nugrimzdavo į palaimingą sapną. Ir sapnuose išvysdavo vaikystę, motiną…

Kokio ji buvo amžiaus? Koks buvo jos veidas? Galėjau tik spėlioti. Čia visi gydytojai ryšėjo kaukes. Bet netrukus supratau, kad taip geriau. Man ji buvo tos gražios primerktos akys, kurios galėjo priklausyti tik moteriai. Aš baiminausi, kad, vos jai nusiėmus kaukę, mano susikurtas pasaulis išnyks – pamatysiu atstumiantį veidą su pernelyg ilga ar stora nosimi, su kokia nors bjauria karpa ant skruosto. Ar išgedusį dantį. Bijojau išvysti raganą vietoj angelo.

Bet ar ne vis tiek, kas tau išgelbėjo gyvybę? Man buvo ne vis tiek. Gėris ir grožis turėjo eiti išvien. Nepakenčiau bjaurumo.

O kaipgi tiesa? Teisybė? Ar ji ne svarbesnė už apgaulę? Ar galima gyventi tiesa? Ar reikia nuplėšti kaukę, už kurios – nuostabios akys? Ar tiesa nėra šios akys ir kaukė, o ne karpa ant skruosto? Tuomet kam tą karpą matyti? Kam žiūrėti į bjaurų veidą? Kam matyti tiesą?!

Po poros dienų pavyko numušti karštį, infekcija ėmė trauktis. Pagaliau galėjau apsižvalgyti į šalis. Su manimi palatoje gulėjo dar du vyriškiai. Tikriausiai darbininkai – jie nuolat lošė kortomis, garsiai žvengė, be to, niekam nematant gėrė degtinę, kurią slapčiomis atnešdavo jų žmonos.

– Jau nubudai?

Nė nesupratau, kad kreipiamasi į mane. Nebuvau pratęs prie tokio familiarumo.

– Vos kojų nepakratei – jau manėme, kad tau galas. Toje lovoje iki tavęs vienas toks gulėjo, prieš tave paguldant išnešė.

Nieko neatsakiau.

Įėjo gydytoja. Iš akių supratau, kad tai ji.

– Nagi, – ištarė ji ir išsitraukė stetoskopą. Sėdėjau pakėlęs pižamą – ji klausėsi mano plaučių. – Giliau kvėpuokite. Dabar atsigulkite ant nugaros.

Ji kilstelėjo pižamą dar aukščiau ir ėmė maigyti pilvą. Jos pirštai susmego į mano kūną, kažką čiuopdami viduje. Visiškai jais pasitikėjau ir buvau jiems dėkingas.

Ji drąsiai lietė mano kūną, tarsi jis būtų priklausęs ne man, o jai. Neklausdama, ar galima (kur ir kada gydytojas to atsiklausia?). Jau anksčiau esu supratęs, bet tik dabar pajutau, kaip sąlygiškai mūsų kūnai mums priklauso. Esame kūnai, kuriuos ne patys sukūrėme ir kurie gyvena savo pačių gyvenimą. Vos gimę jau nepriklausome sau. Mus priima svetimos rankos, kurių veikiausiai daugiau nebepamatysime, – gydytojo akušerio rankos. Kitos rankos mus neša prausti, pagaliau atsiduriame motinos rankose. Nuo šiol mūsų kūnas – jos nuosavybė… Ji mus maudys, maitins, migdys… Ir taip ilgus metus. O kai tampame suaugę? Rytą nubundame ir kurį laiką ieškome savo kūno. Paskui surandame ir įtempiame raumenis. Štai jis: klauso mūsų – vadinasi, jis mūsų, tai mes. Bet ar negalima neatsiklausus pačiupti to kūno, uždaryti į narvą? Į kalėjimą? Ir kiek jis tada tau priklauso? O gydytojas, kirpėjas, masažuotojas – ar jis nevaldo mūsų kūno? Ar lovoje jo nevaldo kitos lyties žmogus? O paskui, kai išleidžiame paskutinį atodūsį, ar jo nepakelia svetimos rankos, kurios jį numazgoja, paguldo į gražų ir siaubingą karstą? Mūsų kūnas… Ar jis mūsų?

Visos šios mintys praskriejo galvoje per tą laiką, kol gydytoja giliai pilve čiuopė vidaus organus. Praėjo minutė ar amžinybė? Aš keistas žmogus. Kas galvoja apie tokius dalykus, kai tave apžiūrinėja? Man atrodė, kad jos pirštai prasiskverbė pro odą ir atsidūrė mano viduje. Skaičiau apie gydytojus stebukladarius, kurie prasibraudavo į žmogaus vidų be skalpelio ir pašalindavo pažeistus audinius, nepalikdami pėdsako ant odos…

– Viskas klostosi gerai, – keldamasi pasakė gydytoja.

Ji ištraukė ilgus pirštus su raudonai lakuotais nagais (jie maloniai smigo į odą) iš mano pilvo.

– Ačiū, – sušnabždėjau.

– Sveikite. Rytoj man laisva diena, ateisiu poryt.

Ji pasuko link durų ir aš pirmąkart atkreipiau dėmesį į jos kūną. Ji turėjo ne tik gražias akis. Balto chalato diržas persmaugė jos liekną it vapsvos liemenį, pabrėždamas sėdmenų, kurie gan akivaizdžiai siūbavo jai einant, apvalumą.

– Nebloga kumelaitė, – sukikeno greta gulintis vyriškis. – Pasturgalis kaip reikiant.

– Pasturgalis super. O papus matei? Na ir papai! Kaip karvės. Kad taip ją išdulkinus, šitą telyčią, – palaikė jį kitas, gulintis tolėliau prie lango. Ir jie abu patenkinti nusižvengė.

Kodėl nemyliu žmonių? Ne, žmogų aš myliu. Nemyliu štai tokių žmonių. Norėjau pašokti ir išmalti jiems snukius. Tiems kiaulėms.

Bet juk jie nieko nesupras. Nieko niekada. Tai ir siaubinga. Daužysi jiems snukius ar ne. Jie visiems laikams liks nešvankėliai. Aš galėjau būti žiaurus, bet nešvankus – niekada.

Taip, žvelgiau į juos iš aukšto. Bet tai buvo natūralu. Buvau kitoks žmogus. Nudrėbtas iš kitokio molio nei jie. Galėjau suprasti jų gyvenimą, jų jausmus. Jie mano gyvenime ir mano jausmuose nebūtų supratę nieko.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *