Atgal į sąrašą

Rašytojai – gydytojams. Kornelijus Platelis

2020 gegužės 19 d.

ZONA

 

Kur ji baigiasi, kur prasideda?

Ant plokščio stogo vėdinimo vamzdžiai ošia

It amžinybė. Desantininkai,

Kaip juos vadina, kariasi

Metaline ferma, laikančia pjuvenų bunkerius,

Iki kamino, išvesto

Iš lakavimo cecho, pasiekia viršų

Ir uodžia siaubingą kvapų mišinį,

Kurį ventiliatorius vemia į apsiniaukusį dangų,

Apkabinę rankom ir kojom

Metalines sijas.

Taip kabo, kol nusikrato

Šiuo pasauliu ir krenta

Į zoną.

 

Felčeris keikdamasis

Gipsuoja rankas ir kojas,

Tepa nušašusias lūpas

Ir panoses dvokiančiu tepalu.

Desantininkai, kaip juos vadina,

Po vieną grįžta

Į zoną.

 

KLINIKINIAI STEBĖJIMAI

 

Yra dalykų, kurie netinka poezijai.

Jei ir kalbėtume apie mirtį,

tokią ypač jaunystėje mėgtą temą,

ar susidvejinimus, šizofreniją, kitaip sakant.

Poezijon prasibrauna tik adaptuoti vaizdai,

pritaikyti autoriaus psichikai. Visa kita

lieka už aklino balto nugarų mūro.

Visa kita netinka poezijai.

 

Arba skirtingose sienos pusėse lieka, kai siela

skyla į dvi, viena dar bando jums atsiliepti,

kita jau anapus, skaistykloje, nuolat

vaitoja ir verkia dar gyvu kūnu. Nesusitinka jos.

Paklausus, kodėl vaitoji, nustemba

ta atsiliepiančioji: ar aš? aš vaitoju? atleiskite,

nebevaitosiu. Ir vėl užleidžia kūną

Tai iš skaistyklos. Toks „aš“ netinka poezijai.

Jo nėra taksonomijoj Dantės.

 

Arba lieka dvi kokio seno eilėraščio strofos

apie vienatvę ir mirtį, kurios

taip pat netinka poezijai.

 

ŠVELNI ŽIEMA

 

Slegiančiai lyja, nors kalendoriuj Krikštai –

akivaizdi anomalija, kartais lyg rodosi saulė

tartum rūdžių dėmė švino spalvos pastogėje,

tačiau turbūt jos pakanka, kad šiltų klimatas,

tad veža į operacinę sausį dvi žalios slaugės,

jis mato lubas koridorių, jam atrodo tarytum

ropotų jomis, į pavasarį šios žiemos vidury,

perduoda jį vasariui, paskui ir kovui, galiausiai –

slaptų apeigų personalui. Užsiveria durys.

Paskui tamsa ir vėl koridorių lubos

link palatos, kur žiemai prijungia laidus

ir stato lietaus lašelinę, vanduo – žemės kraujas,

šiandien tokiu pavidalu tegalintis tekti jai,

guli ji paslika kęsdama mūsų pastangas

suteikti jai deramą išvaizdą bei kondiciją,

pamiršus, kad ji – tik sezonas,

kuris tuojau pasibaigs.

 

SU FERDINANDU TAIKOMĖS PRIE KARANTINO

 

Svarbiausia – du metrai, gamtoje ir po du.

Tik šitaip esame saugūs. Stiklinę statyk ant kelmo,

taip, ant ano, per atstumą. Galėjai atsinešti savo –

dabar tas džintonikas kartina mano vyną.

Ne, jo negersiu – tonike esama cukraus.

Ko čia taip kosėji – ne ten pakliuvo?

Sakai – chininas padeda nuo maliarijos,

tad ir nuo šios koronės? Greitai pagauni kampą.

Nors radijas to nesakė. Liksiu prie savo vyno.

Sakai – jie visi meluoja, todėl tebendrauji su feisbuku?

O kur, beje, mūsų kaukės? Mes visada su kaukėmis?

O dabartinės nepadeda, tik trukdo dezinfekuotis?

Svarbiausia – du metrai, gamta ir po du.

Mano vynas jau baigėsi. Dar turi to chinino?